Kokias galimybes Lietuvos verslui atvertų Visagino atominės elektrinės (VAE) statyba ir ar mūsų įmonės apskritai pajėgios dalyvauti tokio masto projekte?

Turiu penkerių metų patirtį, sukauptą vadovaujant Olkiluoto-3 atominės elektrinės Suomijoje statybos mechaninės dalies ir slėginių įrengimų techninei priežiūrai. Nėra abejonių, kad verslui atominės elektrinės statyba atveria milžiniškas galimybes. Štai atominės Suomijoje statyboje dalyvavo apie 2 tūkst. įmonių, iš jų apie 800 – Suomijos įmonės. Be to, skaičiuojama, kad per visą statybos ciklą aikštelėje pabuvos 15 tūkst. darbuotojų. Iš viso Suomijos verslas tikisi atsiriekti apie 25 proc. šio projekto vertės.
Na, o ko galime tikėtis Lietuvoje ir ar galime lygiuotis į suomius? Lietuvoje atlikta studija prognozavo, kad statant VAE mūsų įmonės galėtų gauti maždaug 30 proc. projekto vertės darbų. Aš vertinu Lietuvos įmonių galimybes truputį kukliau. Mat, jei lygintume su Suomija, skiriasi mūsų pramonės struktūra: ten daug daugiau metalo apdirbimo ir tiksliosios mechanikos įmonių, yra vietinė metalurgijos pramonė, veikia galingas nerūdijančio plieno kombinatas. Suomijoje taip pat neblogai išplėtotas branduolinės energetikos tiekėjų sektorius, susibūręs į galingą asociaciją, pristatančią įmones didžiausiose pasaulio branduolinės energetikos parodose. Tačiau žemės darbų, kelių tiesimo, pastatų statybos ir įrengimo srityse lietuviams darbo bus į valias, tiesa, Lietuvos įmonės sulauks konkurencijos iš kaimyninių šalių, ypač Lenkijos ir Čekijos, kurių įmonės jau dalyvavo Olkiluoto-3 statyboje ir įgijo atitinkamos patirties.
Lietuvos verslas tikrai pajėgus dalyvauti VAE projekte, tačiau ne visame projekte vienodu mastu. Lengviau bus aptarnavimo srities įmonėms – teikiančioms apgyvendinimo (intensyvios statybos metu aikštelėje bus per 4 tūkst. darbininkų ir inžinierių), maitinimo (statybos aikštelėje visą parą veikia kelios valgyklos) paslaugas. Čia visus užsakymus pasidalys vietinis verslas, na, ir nebent kas nors iš kaimynų Latvijoje prisidės. Daug darbo gaus statybininkai, montuotojai, suvirintojai, izoliuotojai, transportininkai. Su didesne konkurencija susidurs projektavimo ir inžinerijos įmonės, nes šioje srityje bus būtina darbo prie  sudėtingų arba branduolinių projektų patirtis. Na, o specialios įrangos montavimą ir derinimą reaktoriaus pastate bei turbinų salėje atliks patys gamintojai.
Kokius „namų darbus“ privalo atlikti įmonės, ketinančios dalyvauti VAE statyboje? Visų pirma reikia pabrėžti, kad įmones atrinks profesionalūs projekto valdytojai ir pirkimo organizatoriai, todėl nereikėtų tikėtis, kad ir čia galios „giminių šalies“ metodai. Pagaliau juk ir mes visi norime, kad VAE būtų saugi ir patikimai pastatyta. Todėl įmonių, kandidatuojančių dalyvauti statyboje, atranka bus vykdoma griežtai ir profesionalai. Yra metodų, kaip patikrinti patirtį, kvalifikaciją, gebėjimą dirbti tarptautiniame projekte. Mano ausį žeidžia tūlo verslininko kalba, kokių sertifikatų jie turi ar ketina įsigyti. Sertifikatas yra tik įmonės gebėjimo dirbti pagal tarptautinius reikalavimus, standartus, gerąsias praktikas paliudijimas. Mano patarimas – ne įsigyti sertifikatus, bet išbandyti save dirbant sudėtinguose projektuose, tegu ir ne atominės energetikos, ypač sveikintina būtų tarptautinių projektų patirtis.
Noriu pabrėžti, kad VAE statyba bus tikras tarptautinis projektas, kuriame visi brėžiniai, techniniai aprašymai, reikalavimai, ataskaitos bus anglų kalba. Žinoma, statybininkui, suvirintojui, montuotojui ar vairuotojui nedaug tereikės angliškų žodžių mokėti (nors smagu būtų pasikalbėti apie krepšinį su kolegomis ispanais ar kroatais), bet visų grandžių vadovams ir techniniams vadovams mokėti angų kalbą yra būtina. Tuolab kad reikės ne tik skaityti instrukcijas, bet ir rašyti ataskaitas, o jų bus labai daug.

Žemės darbų, kelių tiesimo, pastatų statybos ir įrengimo srityse lietuviams darbo bus į valias.

Seimas Vyriausybei iškėlė sunkiai įveikiamą uždavinį: vos per pustrečio mėnesio įrodyti visuomenei, kad Visagino atominės elektrinės (VAE) projektas – tikrai skaidrus, saugus ir komerciškai naudingas. Mat jei Vyriausybė to padaryti nesugebės, VAE projektas bus pasmerktas – visuomenei spalio 14-ąją kartu su Seimo rinkimais vykstančiame referendume pasakius atominei “ne”, šis grandiozinis projektas nebegalėtų būti tęsiamas.

Dėl to, kad jei piliečiai nepritars naujos atominės elektrinės statyboms, Vyriausybei teks stabdyti savo planus (net jei šis referendumas yra tik patariamojo pobūdžio), neabejoja dauguma “Veido” kalbintų politikų.
“Eiti prieš visuomenės išreikštą nuomonę politikams yra savotiška savižudybė”, – kad politikai nedrįstų elgtis priešingai, įsitikinęs Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius.
“Jei politikai vis tiek nutartų atominę statyti, elgtųsi kaip tikri nusikaltėliai”, – vertino “Tvarkos ir teisingumo” frakcijos Seime seniūnas Valentinas Mazuronis.
Seimas, neseniai nusprendęs, kad referendumą dėl atominės elektrinės statybų rengti reikia, Andriaus Kubiliaus Vyriausybę užspeitė į kampą. Tai reiškia, kad ji, pasitelkusi savo ekspertus, turi vos pustrečio mėnesio atsakyti į visus tiek visuomenei, tiek Seimo nariams, tiek potencialiems projekto partneriams kylančius klausimus – o jų šiandien gerokai daugiau nei atsakymų – ir įtikinti tautą dėl statybų reikalingumo. Apie tai, kad Vyriausybė turėtų pateikti visuomenei daugiau informacijos ir paaiškinimų, neseniai kalbėjo ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, o premjeras A.Kubilius užtikrino, jog šių žingsnių Vyriausybė imsis jau netrukus.
“Referendumas įpareigoja Vyriausybę išsklaidyti visuomenės abejones dėl šio projekto ir įrodyti, kad jis yra ekonomiškai reikalingas, – primena A.Butkevičius. – Dėl šito dabar nėra tikri ne tik Lietuvos piliečiai, bet ir galimi atominės elektrinės projekto partneriai Latvijoje ir Estijoje. Kalbėjau su aukštais šių šalių pareigūnais ir jie patvirtino, kad Lietuva jiems dar nėra pateikusi šio projekto techninių ir ekonominių skaičiavimų.”
Liberalų ir centro sąjungos narys Žilvinas Šilgalis antrino, kad kol kas net Seimo nariai turi minimaliai informacijos apie VAE projektą. Pasak jo, tik tada, jei visos abejonės bus išsklaidytos, valdžia sulauks palankaus visuomenės sprendimo referendume.

Vyriausybės programoje buvo numatyta nemažai uždavinių energijos taupymo ir efektyvumo didinimo, taip pat aplinkos politikos srityse.

Nemažai darbų padaryta, tačiau dalis jų liks kitoms Vyriausybėms, nes reikalingos investicijos į aplinkos apsaugą buvo sumažintos dėl pasaulinės ekonominės krizės, o daugiabučių namų renovacijos programos stojo ir dėl gyventojų pajamų sumažėjimo, ir dėl nepakankamo žmonių noro investuoti. Tiesa, pasigirdę Zarasų savivaldybės pasiūlymai skatinti daugiabučių renovaciją parodė, kad šį procesą sėkmingai gali ,,pajudinti“ ir savivaldybės. Bet labiausiai lūžio nepavyko pasiekti dėl Aplinkos ministerijos neaktyvumo.
Iš reikšmingesnių Vyriausybės (kartu su Seimu) atliktų darbų paminėtini šie: priimtos didelės apimties esminės Statybos įstatymo pataisos, sugriežtinančios reikalavimus tiems statiniams, kurie yra sudėtingesnės konstrukcijos, ir supaprastinta statybos dokumentų išdavimo tvarka tais atvejais, kai statomi paprastos konstrukcijos statiniai, aiškiai nustatyta valstybės institucijų ir pareigūnų kompetencija ir atsakomybė už piktnaudžiavimus ir vilkinimus.
Priimtos Miškų įstatymo pataisos. Tiesa, dėl šio įstatymo paminėtina tai, kad pirminiame variante, kurį buvo priėmęs Seimas, buvo numatyta galimybė derinti viešuosius ir privačius interesus naudojant miškus, deja, po Prezidentės veto Lietuva ir toliau liks žaliu, tačiau žmonių nemylinčiu kraštu. Turiu galvoje situacijas, kai nemažai asmenų, apsukriai pasinaudoję teisinėmis galimybėmis ar pažintimis, persikėlė žemes į gražias vietoves: paežeres, paupius ir miškus, pasistatė vilas, o iš tremties grįžę savininkai ar jų vaikai, vargais negalais (neretai per teismus) atgavę medžiais apaugusias tėviškes, dabar turi pareigą mišką tvarkyti, prižiūrėti, leisti visiems, kas tik nori, uogauti, grybauti, iškylauti, medžioti, tačiau jame negali pasistatyti net lauko tualeto.
Priimti fundamentalūs Atliekų tvarkymo bei Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymų paketai. Priimant šį paketą kilo aštrios diskusijos su kai kuriomis savivaldybėmis, taip pat šiame procese teko įsikišti ir valstybės vadovei su veto. Laikas parodys, kas buvo teisus, kas ne, tačiau taip toliau gyventi negalima. Atliekos turi būti rūšiuojamos, iš didelės dalies jų gaminama šiluma ir elektros energija, o ne ištisi laukai paverčiami baisią smarvę keliančiais sąvartynais. Šiame procese svarbus ir savivaldos vaidmuo, o Vyriausybė turėtų padėti įveikti naftos ir dujų verslo sluoksnių spaudimą. Pavyzdžiui, viena pigiausių šilumų Lietuvoje yra Tauragėje, kur katilinė kūrenama lentpjūvės atliekomis.
Dar vienas svarbus darbas, kuris greičiausiai liks ateičiai – vėjo jėgainių parkų statyba. Akivaizdu, kad atsinaujinantys energijos šaltiniai yra mūsų ateitis, tai akcentuota šios Vyriausybės programoje. Kita vertus, turi būti aiškiai atsakyta, ar vėjo jėgainės daro neigiamą poveikį žmonėms ir, kas turi būti padaryta planuojant jų statybą, kad žmonės tokio poveikio nejaustų.
Matyt, nebus iki galo išspręsti ir klausimai dėl netvarkos medžioklės ūkyje: tarp politikų yra nemažai medžiotojų, kurie visomis išgalėmis priešinasi civilizuotam medžioklės santykių sutvarkymui. Iki šiol esanti sistema, paremta sovietine – kolchozine prigimtimi ir remiama to paties mentaliteto žmonių buvo sukritikuota ir Konstitucinio Teismo.
Pagaliau labai svarbus darbas, kurį planavo daryti ne viena Vyriausybė nuo pat įstojimo į ES – sprendimas pradėti Atominės elektrinės statybą.

Galvoje vis sukasi mintis, kad praėjusią savaitę galutine Vyriausybės pergale pasibaigęs „branduolinis mūšis“ Seime gali būti vienas tų istorinių posūkio taškų, kurie šimtmečiams lemdavo Lietuvos gyvenimą. Viskas priklausys nuo to, ar sugebėsime pasinaudoti atsivėrusia galimybe.
Labai simboliška, kad sprendimai dėl Lietuvos energetinės nepriklausomybės buvo padaryti Mindaugo karūnavimo dienos išvakarėse. Mindaugo apsisprendimas krikštytis ir vėlesnis karūnavimas buvo pirmas dokumentais patvirtintas Lietuvos istorijos įvykis, galėjęs šimtmečiams pakreipti valstybės raidą. Bet to nepadaręs, nes ano meto lietuviai progos išnaudoti nesugebėjo.
Mes dar menkai suvokiame, kad netgi šių dienų Europoje valstybės dalijasi į dvi rūšis – valstybes su karūna ir valstybes be karūnos. Jeigu kuri Europos dalis kadaise buvo tapusi karalyste, tokia ji lieka visiems laikams. Netgi karalystei kuriam laikui dingus iš politinio žemėlapio, karūna neprapuola ir išsaugo valstybės teises atsikurti ar būti atkurtai. Pavyzdžiui, po Pirmojo pasaulinio karo žlugus Habsburgų imperijai, Čekija atsikūrė tegu kaip respublika, bet Šv. Vaclavo karūnos žemėse. Ir visi tai pripažino, nes karalystė lieka karalyste visiems laikams.
Tą, beje, neblogai suprato Lietuvos valstybės atkūrėjai, 1918-aisiais pirmiausia bandę atkurti Lietuvą kaip „Mindaugo karūnos žemę“. Tik tuometės tegu žlungančios, bet dar galingos, Vokietijos imperijos įsikišimas į Lietuvos Tarybos bandymą vainikuoti Vilhelmą Urachą Mindaugu II sužlugdė šį, nors ir pavėluotą, bandymą po septynių šimtų metų ištaisyti protėvių padarytą klaidą ir atkurti visavertę Lietuvos valstybę. Kas žino, kaip būtų klostęsis Lietuvos likimas XX a., jeigu ji būtų tapusi karalyste?
Užtai mes gerai žinome, kaip klostėsi Lietuvos likimas XIII–XIX amžiuje, po to, kai Mindaugo laikų lietuviai kunigaikščiai dėl savo provincialaus bukumo, europinių dalykų neišmanymo, krikščionybės ir jos nešamos civilizacijos reikšmės nesuvokimo pirma privertė savo valdovą atsimesti nuo krikšto ir karūnos, o vėliau pavydo skatinami jį ir nužudė.
Praradusi karūną Lietuva amžiams tapo antrarūše valstybe, atėjusia į Europą ne savarankiškai, o tik kaip Lenkijos karūnos vasalė. Netgi Vytautas Didysis, nors sugebėjęs trumpam paversti Didžiąją Kunigaikštystę savarankiška ir įtakinga politine jėga, to meto Europos kontekste buvo suvokiamas tik kaip vienas iš daugelio didžiųjų kunigaikščių, reiškusių pretenzijas į nepriklausomybę nuo savo siuzereno, bet taip ir nesugebėjusių jos pasiekti. Kas šiandien, be istorikų, mena Burgundijos hercogystę, ne kelis dešimtmečius, bet daugelį amžių buvusią ir turtingesnę, ir galingesnę už savo siuzerenę – Prancūzijos karalystę?
Tokių lemtingų, neišnaudotų posūkio taškų Lietuvos istorijoje būta ir daugiau. Žvelgiant arčiau šių dienų, į galvą pirmiausia ateina Sovietų Rusijos paveiktas ir finansuotas Antano Smetonos perversmas 1926-aisiais. Lietuvos atitekimas į bukai antilenkiškų tautininkų rankas ne tik panaikino parlamentinę demokratiją, bet ir atėmė galimybę sukurti regioninę karinę bei politinę sąjungą tiek prieš Sovietų Rusiją, tiek prieš Vokietiją. Lietuva, tapusi sovietų ir vokiečių veikiamu pleištu tarp Lenkijos ir Baltijos šalių, nulėmė Baltijos Antantės planų žlugimą, taip pat skandinavų nenorą veltis į gynybines ar kitokias sąjungas su Baltijos šalimis.
Tuo metu galingiausia Europos valstybė Didžioji Britanija, matydama Lietuvos ir Lenkijos nesusikalbėjimą ir neįžvelgdama galimybės suburti Skandinavijos, Baltijos šalių ir Lenkijos gynybinį aljansą, nusiplovė rankas ir 1935-aisiais pasirašė su Vokietija sutartį dėl karo laivynų. Britanijai pasitraukus iš Baltijos jūros, buvo atvertas kelias Stalino ir Hitlerio sąmokslui ir Lietuvos, Latvijos bei Estijos valstybių išnykimui iš Europos žemėlapio.
Pastarojo meto kova dėl Lietuvos energetinės nepriklausomybės – pradėtos tiesti elektros jungtys į Skandinaviją, rengiama jungtis su Lenkija, suskystintųjų dujų terminalo bei Visagino atominės elektrinės statyba – ir įnirtingi Rusijos bandymai tam sutrukdyti stebėtinai atkartoja ketvirtojo dešimtmečio įvykius. Kinta tik forma, bet ne turinys. Vietoj sovietinių tankų Baltijos valstybes atgal į Rusiją bandoma inkorporuoti elektros kabelių ir dujų vamzdynų čiuptuvais, išstumiant iš regiono skandinavus ir anglosaksus (kurie, kaip ir XX a. trečiajame dešimtmetyje, bando kurti Skandinavijos ir Baltijos sąjungą, paremtą Britanijos branduoline galia).
Lygiai kaip ir Smetonos laikais kone atvirai veikia prorusiškos politinės jėgos, tik draugo Paleckio ir jo bendraminčių postringavimus apie nuostabų gyvenimą Sovietų Sąjungoje keičia už rusiškus pinigus parsidavusios žiniasklaidos postringavimai apie „žaliąją energetiką“, sparčiai kylančias Astravo ir Kaliningrado atomines elektrines bei Lietuvos Vyriausybės beprasmiškas pastangas kartu su „Hitachi“, Latvija, Estija, gal ir Lenkija pastatyti Visagino atominę. Laikas, beje, irgi tas pats – 22-ųjų Lietuvos nepriklausomybės metų vasara.
Skirtumas tik toks, kad Lietuva šiandien septyniais dešimtmečiais brandesnė ir žino, kokios branduolinės Stalino saulės galima tikėtis iš Rusijos ir ką reikėtų daryti, kad praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio Maskvoje parašytas scenarijus nepasikartotų. Svarbiausia, turime tam galimybę, telieka ją išnaudoti.

Labai simboliška, kad sprendimai dėl Lietuvos energetinės nepriklausomybės buvo padaryti Mindaugo karūnavimo dienos išvakarėse.

Ketvirtadienį Seimas pritarė Atominės elektrinės įstatymo pataisoms, būtinoms Visagino atominės elektrinės (VAE) statybai pradėti bei koncesijos sutarčiai su strateginiu investuotoju – Japonijos korporacija „Hitachi“ pasirašyti.

Socialdemokratai balsavimą boikotavo, motyvuodami tuo, kad nėra aišku, ar šis projektas ekonominiu požiūriu Lietuvai yra naudingas ir ar numatoma kaina ilgainiui neišaugs.
Socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius teigia, kad artimiausiomis savaitėmis opozicija aiškinsis, iš kokių išteklių bus apmokami pirmieji numatyti parengiamieji projekto darbai. Tiesa, jis vis dėlto patikino, kad po Seimo rinkimų pasikeitus valdančiajai daugumai socdemai neinicijuos šio projekto stabdymo ar persvarstymo.
O štai konservatorius Jurgis Razma pabrėžė, kad iki 2015-ųjų pabaigos numatomi dar du svarbūs projekto išbandymai Seime. Vienas jų – tai balsavimas dėl akcininkų sutarties, o kitas – dėl galutinės projekto kainos Lietuvai.
Svarbu, kad koncesijos sutartis būtų pasirašyta iki birželio 28 d., – tada bus toliau tęsiami parengiamieji bei projektavimo darbai. Šiemet jiems jau išleista apie 50 mln. Lt, o kitiems metams numatyta panaši suma. Pagal naujausius skaičiavimus, naujos atominės elektrinės projektas kainuos apie 17 mlrd. Lt, iš kurių Lietuva projektui turėtų skirti 6 mlrd. Lt. Remiantis VAE verlso planu, statyba turėtų pasibaigti ir elektros gamyba prasidėti apie 2020–2022 m.
Sutartyje numatyta, kad Lietuva valdys 38 proc. bendrovės akcijų, o strateginiam investuotojui „Hitachi“ teks 20 proc. Artimiausiu metu prasidės derybos dėl kitų akcininkų – Latvijos „Latvenergo“ (20 proc.) ir Estijos „Eesti Energia“ (22 proc.) dalies. Galutinis sprendimas investuoti turėtų būti priimtas iki 2015 m. kovo 31 d.

Praėjusią savaitę lankiausi uždaromoje Ignalinos atominėje elektrinėje. Vizitas į šį objektą buvo neatsitiktinis – liepos viduryje čia lankysis Europos Parlamento Biudžeto kontrolės komiteto delegacija, kurios dalyviai savo akimis turės progą įvertinti elektrinės uždarymo darbų eigą ir pajausti viso Lietuvos vykdomo projekto mastą.

Nuo to, kokį įspūdį susidarys Europos politikai, iš dalies priklausys ir tai, kokio ES verdikto galėsime tikėtis dėl šio projekto finansavimo lygio.
Lankydamasis Ignalinos atominėje elektrinėje negali išlikti abejingas: maždaug 1000 ha teritorijoje stūkso dešimtys masyvių pastatų, o į akis krenta šio objekto sudėtingumas: netgi uždarytoje elektrinėje nuolat dirba apie 2500 darbuotojų, specialios saugumo procedūros ir nuolatinis tikrinimas dėl užterštumo radiacija, nematyti įrenginiai, kurių vieni čia vietoje virsta metalo laužo krūva, o kiti dar tik statomi, kad pasitarnautų uždarant šį sovietų palikimą.
Negalima ignoruoti ir šio objekto įtakos regiono ekonomikai, juk Ignalinos elektrinėje dirbo absoliuti dauguma Visagino miesto gyventojų. Šio miesto socialinė-ekonominė būklė tiesiogiai priklausoma nuo Ignalinos faktoriaus, o elektrinės uždarymo projektai apima ir miesto bei jo regiono ekonominį perorientavimą. Ne veltui, Lietuvos stojimo į ES sutartyje buvo įvardinta, kad IAE uždarymas gali būti nepakeliama našta mūsų valstybei.
Vaikštant po uždaromą atominę elektrinę,  daug kartų persirengiant specialiais rūbais ir nuolat kertant vidinius apsaugos pultus, supranti, kad Ignalinos atominės elektrinės uždarymo problema, nėra vien finansinio pobūdžio, nors, žinoma, šis klausimas taip pat labai opus. Vis tik pagrindinis šio klausimo vardiklis yra saugumas. Vadinkime jį radiacijos sauga ar nacionaliniu saugumu ir abiem atvejais būsime teisūs. Kalba eina apie vienintelio tokio pasaulyje branduolinės energetikos objekto uždarymą, kuriam reikalingi milžiniški resursai ir patirtis, kurios neturi niekas pasaulyje, nes dar niekam neteko ir turbūt neteks uždarinėti tokio tipo atominių reaktorių.
Šis faktas buvo pripažintas ir Europos Parlamente, kada praėjusių metų balandį balsuojant buvo patvirtintas pranešimas, kad patirties, kaip uždaryti tokio masto objektą tiesiog neegzistuoja, todėl ir šio proceso finansavimui negali būti nustatytos „lubos“. Taigi, oficialiai pripažįstama, kad vykdydami šį projektą, mes galime kliautis tik savo žiniomis ir patirtimi.
Turbūt nedaugelis žino ne tik Europos Sąjungos institucijose, tačiau ir Lietuvoje, kad Sovietų sąjungą šį objektą statė ne mūsų respublikos, o visos sąjungos reikmėms karo atveju aprūpinti Šiaurės rytinius Rusijos rajonus. Ignalinos atominė elektrinė buvo projektuojama, kaip strateginis objektas, kuris vienintelis pasaulyje  galėjo veikti net ir tada, kai keičiamos branduolinio kuro kasetes. Nenutrūkstamos elektros energijos generatorius pagal projektą turėjo susidėti iš 4 branduolinių reaktorių. Laimei tik 2 iš jų buvo spėta pilnai pastatyti, nes antraip šiandien turėtume vykdyti dar sudėtingesnį elektrinės demontavimo projektą.
Dėl šios priežasties, skirtingai nuo slovakų ir bulgarų, kurie taip pat turi senų atominių elektrinių uždarymo problemą, Lietuvos atvejis yra kur kas sudėtingesnis technologiškai, natūralu, dėl to ir brangesnis bei pareikalausiantis daugiau laiko jį uždarant.
Laiko faktorius, beje, taip pat  ne paskutinis šioje istorijoje. Mes negalime branduolinio objekto uždarymo vykdyti neribotą laiką, nes rizikuotume sukurti dar vieną Černobylį Europos centre. Rizikuotume ne vien savo tautos ateities kartomis, o ir viso regiono branduolinius saugumu.
Tiesa, šiandien Ignalinos uždarymo klausimas ES krypsta Lietuvai nepalankia kryptimi. Šiuo metu rengiamas EP pranešimas yra gana kritiškas mūsų atžvilgiu, o atviros kritikos iš EP narių lūpų netrūksta ir viešojoje erdvėje. Europos politikai kvestionuoja, kur dingo IAE uždarymui jau skirti pinigai, tačiau iš Ignalinos vadovo mes sužinome, kad maždaug pusė šių pinigų išleista uždarymui reikalingų pastatų ir įrengimų bei pakaitinių elektros energijos pajėgumų statyboms, o kiti pinigai bus išmokėti subrangovams tada, kada suplanuoti darbai bus pilnai priduoti eksplotacijai.
Europos Sąjungos institucijose spekuliuojama, kad esą objekto uždarymo darbai yra pasistūmėję į priekį taip menkai, kad mes nors ir šiandien galėtume  atnaujinti branduolinių reaktorių darbą. Tačiau lankydamiesi atominėje elektrinėje, mes vėlgi sužinome, kad tokių galimybių nėra. Iš pirmojo reaktoriaus jau iškeltos visos 1661 branduolinio kuro kasetės, antrajame dar likę 1278 elementai. Po iškrovimo šie radioaktyvūs elementai privalės mažiausiai 5 metus būti specialiuose baseinuose, kol atauš. Kuro kasečių iš nebeveikiančių reaktorių būtų galima iškelti ir daugiau, tačiau dar nėra baigtos statybos objektų, kuriuose šie elementai galėtų saugiai laikomi. Dar viena priežastis, kodėl elektrinės darbo atnaujinti nebepavyktų yra tai, kad  vienintelis fabrikas Rusijoje gaminęs specialiai Ignalinos reaktoriui pritaikytas kuro kasetes taip pat jau yra uždarytas. Todėl kaltinimai Lietuvai, kad mes spekuliuojame atominės elektrinės darbo atnaujinimu yra neteisingi. Mes niekada neketinome ir neketiname atnaujinti uždarytos jėgainės darbo.
Pagaliau, kai išgirstame Europos pareigūnų siūlymus Ignalinos dekonstravimo darbus atlikti struktūrinių fondų ir netgi žemės ūkiui skiriamų lėšų sąskaita, išlaikyti šaltus nervus darosi sunku. Akivaizdu, kad struktūrinių fondų panaudojimas šiam tikslui ne tik iškreiptų pačią šių fondų idėją, bet Lietuvos ekonominei ir socialinei perspektyvai taptu „akmeniu po kaklu“ ir ilgiems dešimtmečiams užprogramuotų mūsų atsilikimą ne tik nuo senųjų ES valstybių, bet ir nuo bendros praeities naujųjų ES šalių. Atsakant į tokias replikas, būtina prisiminti Lietuvos stojimo į ES sutarties 4 priedą, kuriame ES pripažino, jog mūsų šaliai šio objekto uždarymas būtų nepakeliama našta, todėl Sąjunga turi užtikrinti adekvatų finansavimą.
Situacija išties sudėtinga, nes Europos Komisija IAE uždarymui mums siūlo papildomai skirti 230 mln. eurų, kada realus lėšų poreikis demontavimo darbams atlikti yra apie 1,5 mlrd. eurų. Ir nors mūsų argumentai gana svarūs, ar pavyks įtikti ES pareigūnus, kad planuojamo finansavimo negalima laikyti pakankamu, lieka neaišku.  Aišku viena, jog tai yra laikas, kada Lietuvos pusė turi dėti visas pastangas ir išnaudoti visas turimas galimybes, kad pavyktų įtikinti ES institucijų atstovus apie mūsų sprendžiamos problemos mastą ir jos sudėtingumą. Šiandien yra itin svarbus ir Lietuvos atstovų kalbėjimas vienu balsu, nes iki šiol iš pačių lietuvių politikų dažniau skambėjo abejonės mūsų galimybėmis išsiderėti palankiasnes IAE uždarymo finansavimo sąlygas, nei tvirti argumentai ir ryžtas.
Ignalinos atominė elektrinė niekada nebuvo Lietuvos projektas, tai buvo strateginis Sovietų sąjungos objektas, kurį paveldėjome mes kartu su  Europos Sąjunga, todėl būtų nesąžininga, jeigu šią problemą spręsti turėtume daugiausia Lietuvos nacionalinio biudžeto lėšomis. Nei Lietuva, nei kita panašaus dydžio valstybė negalėtų skirti tokių sumų infrastruktūros objekto demontavimui. Juolab tokiu ekonominiu laikotarpiu, kada turime spręsti krizės padarinius ir vos pajėgiame suvaldyti biudžeto deficitą. Pagaliau, Ignalinos atominė elektrinė nėra vien finansinis klausimas, nes pernelyg uždelstas jos demontavimas gali pradėti kelti radiacinio užterštumo grėsmę ne vien Lietuvai, o visam aplinkiniam regionui.

Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus interviu „Žinių radijo“ laidai „Pozicija“.

Šiandien Seime paskutinis lemiamas balsavimas dėl naujos AE statybos. Seimas balsuos dėl pataisų, kurios įtvirtins galimybę pasirašyti koncesijos sutartį su „Hitachi“ dėl investicijų į naujos AE statybą. Keletas kritiškų dalykų, vyksta debatai spaudoje, viešumoje. Premjere, apie juos trumpai. Visuomenėje kyla tam tikros diskusijos dėl konkretaus Koncesijos sutarties punkto, pagal kurį cituoju: „šalys sutaria ir Lietuvos Respublika užtikrina, kad joks visuomenės narys neturi teisės gauti Lietuvos Respublikai pateiktos informacijos apie projektą pagal galiojančius įstatymus dėl informacijos laisvės“. Dainius Radzevičius, Žurnalistų sąjungos pirmininkas, sako, kad tai – nematytas precedentas. Kaip Jūs tai pakomentuotumėte?

Aš tikrai nesiimu komentuoti, tą daryti turėtų teisininkai. Noriu priminti, kad čia dirbo geriausi tiek mūsų, tiek anglų teisės specialistai. Taip pat norėčiau pastebėti, kad dar nė apie vieną projektą tiek daug informacijos nėra pateikta, kiek apie šį projektą. Į tai dėmesį atkreipia net ir tokie nepriklausomi ekspertai kaip, pavyzdžiui, „Swedbanko“ analitikas Nerijus Mačiulis, kuris nesenai skelbtame savo tekste pabrėžia, kad kuo jau kuo, bet skųstis informacijos stoka yra visiškai nesąžininga. Galbūt yra daugiau problemų suvokti visą pateiktą informaciją. Tam, kad suprastum tokių projektų įgyvendinimą bei tokiam projektui parengtus dokumentus, verslo planą, reikia ir papildomų žinių, ir papildomo išsilavinimo.

Premjere, ar informacijos prieinamumas nebus pernelyg ribojamas? Yra net ir tokių epitetų kaip „valstybė valstybėje“?

Kai pasiklausau pačių įvairiausių epitetų apie šį projektą, tai kartais atrodo, jog būtų gerai, kad tie, kurie kritikuoja projektą, susipažintų bent jau su ta informacija, kuri yra pateikta. Kai girdžiu, kad, pavyzdžiui, tariamai „Hitachi“ technologijos yra pasenusios ar nesaugios, mane iš tikrųjų stulbina tas paprastas dalykas, kad žmonės, atrodo, net neperskaito, kad „Hitachi“ yra vienintelė kompanija, pastačiusi keturis 3+ kategorijos reaktorius. Tai yra vienintelė kompanija pasaulyje, kuri tokios kategorijos reaktorius stato. Noriu priminti, kad kategorijų aukštumas reiškia reaktorių saugumą. Šituos dalykus reikia matyti. Iš tos informacijos, kuri jau yra pateikta, galima daryti tikrai objektyvias ir labai racionalias išvadas. Pergyvenimai, kad teikiama per mažai informacijos, man atrodo visiškai nepagrįsti.

Bet informacijos ribojimas…

Dar sykį noriu pakartoti, kad informacija nėra ribojama ir jos yra tikrai labai daug. Kaip ir bet kokiuose komerciniuose susitarimuose, dalis informacijos, be abejo, yra konfidenciali. Ji yra pateikta Seimo nariams specialiame kabinete. Seimo nariai, norintys susipažinti ir turintys tam leidimą, gali labai nuodugniai susipažinti su visa informacija.

Premjere, kaip Jūs vertinate socialdemokratų balsavimą? Ar jis nedaro šio projekto rizikingo tęstinumo prasme? Socialdemokratai jo kol kas neremia. Jie yra pakankamai stipriose pozicijose ir po rinkimų gali formuoti Vyriausybę. Kaip vertinti šitą balsavimą?

Man sunku suprasti socialdemokratų, kurie patys stovėjo prie naujos atominės elektrinės pradinių idėjų lopšio dar 2005-2006 metais, logiką. Velionis Algirdas Brazauskas buvo tas Premjeras, kuris su kaimynais latviais ir estais pasirašė pirmuosius bendrus susitarimus ir pareiškimus. G.Kirkilo Vyriausybė rengė Atominės elektrinės įstatymą, numatantį, kad Lietuva turi statyti naują atominę elektrinę, kurį tuometinė Seimo dauguma priėmė. Šiandieninė laikysena man neatrodo labai racionali.

Kokia Jūsų versija, kodėl socialdemokratai taip elgiasi?

Sunku pasakyti, galbūt stoka atsakingos lyderystės partijoje, stoka gebėjimo matyti ilgalaikius tikslus, o ne vien tik šiandieninę rinkiminę situaciją. Tenka pastebėti, kad opozicijoje esanti Darbo partija yra žymiai racionalesnė. „Tvarkos ir teisingumo“ vienas iš ekonominės politikos lyderių Julius Veselka yra vienas iš didžiausių šio projekto rėmėjų ir entuziastų.

Paminėjote Darbo partiją. „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Vytautas Bruveris šiandien savo rašinyje klausia, ar vasaros atostogos Darbo partijos byloje yra kaip nors susijusios su parama atominės elektrinės įstatymui.

Aš tikrai negaliu atsakyti, kodėl teisėjai skelbia dviejų mėnesių atostogas, dviejų mėnesių pertrauką. Čia reikėtų klausti teismų.

Ar Jums tai atrodo normalu?

Aš nespėjau pasidomėti, ar pagal įstatymą teisėjai tikrai turi dviejų mėnesių atostogas. Šioje byloje ir analogiškai taip vadinamoje garsiojoje pedofilijos byloje vasarą yra paskelbta dviejų mėnesių pertrauka.

Kaip naujos atominės elektrinės projektas apsaugotas nuo tokių dalykų, kurie šią savaitę išlindo apie buvusią IAE vadovybę, pono Ševaldino komandą, t.y. žinios iš JAV Teisingumo departamento dėl galimo kyšininkavimo. Kiek ir kaip šitas projektas nuo tokių rizikų yra apsaugotas?

Tenka pastebėti, kad išaiškėję faktai apie buvusios IAE vadovybės galimus kyšininkavimo atvejus tikrai yra apgailėtini. Noriu pastebėti, kad 2009 – 2010 metais keitėme IAE vadovybę, norėdami įveikti neskaidrumą, galimus nusikaltimus.

Jūs žinojote tuos faktus jau anksčiau?

Galbūt nežinojome konkrečių faktų, bet matėme tam tikrą darbo ir veiklos stilių, kurį siekėme pakeisti. Tai ir padarėme. Dabar turime paveldėję nemažai problemų, ne tiktai šią paaiškėjusią kyšininkavimo istoriją, bet ir 2005 metais Ševaldino pasirašytas sutartis su „Nukem“ kompanija, kurios mums taip pat kelia didelį susirūpinimą, nes iš tiesų nėra apginti Lietuvos valstybės interesai, todėl vėluoja labai svarbių projektų įgyvendinimas. Norėčiau pastebėti, kad naujasis VAE projektas, mano įsitikinimu, bus skaidrus, kadangi šį projektą realizuos ne vien tik Lietuva, ne kokios nors vienos kompanijos lietuviška vadovybė. Projektą realizuos visi akcininkai kartu, įskaitant japonus bei potencialius regiono partnerius latvius, estus ar netgi ir lenkus, todėl elgtis kažkaip neskaidriai galimybių tikrai nebus.

Šiandien „Respublikai“ ponas Ševaldinas pripažįsta, neslepia ir sako, kad iš amerikiečių 55 metų jubiliejaus proga gavo brangų laikrodį. Atrodo, kad žmogus nieko blogo nemato tokiose dovanėlėse. Kaip Jums tokios reakcijos?

Dovanas reikia deklaruoti pagal galiojantį įstatymą. Kiek suprantu, bent jau iš aprašymų spaudoje, ne tik dovanos yra nustatytos kaip galimas korupcinis ar kyšininkavimo atvejis. Pinigų sumos, kurios yra minimos amerikiečių teisininkų išvadose, yra pakankamai ženklios. Aš nekalbu apie konkrečius asmenis, konkrečius įmonės vadovus, bet manau, kad ir mūsų teisėsaugininkai turės įvertinti tai, ką nustatė amerikiečių teisininkai. Galima tik stebėtis ir apgailestauti, kad tokie dalykai paaiškėja ne mūsų teisėsaugai, o tik tuomet, kai tai ištiria amerikiečių teisininkai.

Premjere, dėl kritiškos Europos Parlamento pozicijos kol kas dar nėra pranešimo, bet jo rengėjas rumunas Marianas Marinesku pakankamai kritiškai atsiliepia apie mūsų uždarymo efektyvumą ir sako, kad Lietuva panaudojo milijardą eurų, bet elektrinę galimą įjungti nors dabar. Ar sutinkate su šita kritika? Jūs minėjote, kad neefektyvumo yra ir pasirašytose sutartyse, ir išleidžiant pinigus.

Neturiu pagrindo abejoti, ar tie pinigai išleisti teisingai ir teisėtai. Noriu priminti, kad ES yra įsipareigojusi finansuoti Ignalinos AE uždarymą ir pati prižiūri tų pinigų panaudojimą. Pinigai panaudoti ne tiktai pačioje IAE, jos uždarymo ir ardymo darbuose, bet panaudoti ir Elektrėnuose statant ir naują elektrinės bloką, kuris šį rudenį bus oficialiai atidarytas. Mes taip pat nesame patenkinti vėluojančiais darbais, jau minėjau generalinį rangovą – kompaniją „Nukem“, kurios darbų tempai mūsų netenkina ir, deja, problemos yra užkoduotos sutartyse, kurios buvo pasirašytos nelabai atsargiai ir atsakingai.

Ką darysite, jei ES dviem trečdaliais nupjaus finansavimą?

Noriu priminti, kad IAE uždarymas yra bendras ES ir Lietuvos įsipareigojimas ir jeigu nebus tinkamai finansuojamas, tai tokiu atveju teks peržiūrėti ir visą uždarymo programą. Mes negalime nefinansuodami uždarymo, atlikti tų darbų, kuriuos yra būtina atlikti. Šiuo metu yra statomos specialios saugyklos, jų statybos darbai vėluoja, bet mes tikimės, kad galų gale tos saugyklų statybos bus užbaigtos. Ar toliau bus tinkamai finansuojami pačių reaktorių ardymo darbai, priklausys nuo sutarimo tarp visų ES valstybių. Mes negalime patys vieni įgyvendinti to, ką yra įsipareigojusi padaryti visa ES.

Bet ES sako, kad ji nėra numačiusi ar 20, ar 50, ar 100 proc. finansuoti uždarymą.

Sutartyje yra labai aiškiai parašyta, ta vieta galbūt netyčia nėra cituojama, bet ji taip pat yra labai svarbi – Lietuvai vienai finansuoti visus uždarymo darbus yra nepakeliama našta šalies ekonomikai. Tai štai ir vertinkim visą sutartį, visas aiškias nuostatas ir taps visiškai akivaizdu, kad sutarties nuostatos turi būti įgyvendintos. Jeigu kas nors galvoja, kad jos gali būti neįgyvendintos, tai Lietuva turi visas galimybes ginti savo teises, numatytas sutartyje.

Profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas A. Černiauskas vakar pareiškė, jog Vyriausybė nuo rugpjūčio 1-osios pakeldama minimalią algą iki 850 litų, pažeidė Darbo kodeksą, kuris numato, kad toks sprendimas gali būti priimtas su Trišalės tarybos siūlymu. A. Butkevičius sako, kad Jūsų Vyriausybė sužlugdė Trišalės tarybos veiklą. Kaip Jūs vertinate šitas paaštrėjusias įtampas su profesinėmis sąjungomis?

Jei klausytume pono Černiausko, atrodytų, kad būtų geriau iš viso nedidinti minimalios algos. Susidaro vaizdas, kad profesinės sąjungos būtų patenkintos jei ji nebūtų didinama ir tada būtų galima toliau daug ir garsiai kritikuoti Vyriausybę. Aš noriu pastebėti, kad artėjant Seimo rinkimams su kai kurių profsąjungų lyderiais mums sunku rasti racionalų sutarimą. To priežastimi, galbūt, yra ir tas paprastas faktas, kad ponas Černiauskas yra socialdemokratų rinkimų sąrašo 25-oje vietoje.

Manot, kad profsąjungos žaidžia rinkiminius žaidimus?

Aš konkrečiai kalbu apie poną Černiauską, kuris yra vienas iš žinomų profesinių sąjungų lyderių. Kai su juo šiuo metu tenka diskutuoti, tai kyla natūralus klausimas, su kuo mes čia diskutuojam – ar su profesinių sąjungų lyderiu, ar su socialdemokratų? Su socialdemokratais mes dažnai diskutuojame politiškai ir suprantame, kodėl jie priešinasi viskam, ką mes siūlome. Jie pasirinkę tokią rinkiminę taktiką. Neturėtų tapti tradicija, kad ir profesinės sąjungos, artėjant rinkimams, tampa vienos iš partijų priedėliu.

Laisvosios rinkos institutas sako, kad ekonomikai gali būti pražūtingas MMA indeksavimas – metodikos keitimas, dėl kurio turėtų apsispręsti Seimas. Kaip jūs vertintumėt idėjas indeksuoti MMA kartu su infliacija?

Indeksavimą, galbūt, galima būtų svarstyt ieškant kažkokių racionalių sprendimų, bet tame įstatymo projekte aš matau vieną labai rizikingą nuostatą, kad diskusijas dėl minimalios algos iš Vyriausybės ir Trišalės tarybos planuojama perkelti į Seimą ir jame priiminėti sprendimus, Be abejo, Vyriausybei su profsąjungomis, socialiniais parneriais ne visada pavyksta rasti sutarimą, ypač artėjant rinkimams, kai profesinių sąjungų atstovas nutaria dalyvauti opozicinės Socialdemokratų partijos rinkimų sąraše. Bet rinkimai vyksta kas ketveri metai, o jiems nevykstant – susitarimai Trišalėje taryboje yra pasiekiami. Vertinu tai, kad 2009-2010 metais mes gerai sutardavome matydami bendrus iššūkius, ekonomikos krizės įveikimo problemas, pasirašėme Nacionalinį susitarimą. Jeigu visi sprendimai persikels į Seimą, dialogas tarp Vyriausybės ir socialinių partnerių gali tapti visiškai nereikšmingas.

Žmonėms kyla klausimas iš tų bendrų diskusijų dėl minimalios algos. Sakoma, kad ekonomika neleidžia kelti jos daugiau nei 50 litų. Latvijoje situacija panaši, bet jų ekonomika leidžia MMA mokėti beveik 1 tūkstantį, kaip tai paaiškintumėt, Premjere?

Galime paimti atskiras šalis, tarkime, Liuksemburgą ir pamatysime, kad ten dar didesnė. Tačiau žvelkime į paprastą ekonominę logiką. Minimali alga paskutinį karta buvo keliama 2008 metais. Kai Lietuvą, kaip ir visą pasaulį, ištiko gili ekonominė krizė, vidutiniai atlyginimai ir Lietuvoje, ir Baltijos šalyse 2009-2010 metais krito pakankamai ženkliai. Tik dabar jie pradeda grįžti prie to lygio, kuris buvo 2008 metais. Minimalią alga didiname tikrai nemažai – 7-8 proc. Noriu pastebėti, kad šiais metais vidutinė alga tiek privačiame sektoriuje, tiek valstybės tarnyboje didės ženkliai mažiau.

Ačiū už pokalbį.

Vien tokios sociologinės apklausos rezultatų skelbimas sulauks nemažai kritikos iš Vyriausybės ir kai kurių Seimo narių. Mat artėja lemiamas balsavimas Seime dėl naujos elektrinės statybos, o apklausos rezultatai liudija, kad pusė apklaustųjų atominės statybai nepritaria. Pritariančiųjų, deja, – tik penktadalis. Dar penktadalis aiškios nuomonės šiuo klausimu neturi. Bent taip paaiškėjo iš „Veido“ užsakymu tyrimų bendrovės „Prime consulting“ atliktos naujausios apklausos.
Kartu respondentų pasiteiravome, ar jie pirktų naujos atominės elektrinės akcijų, jei būtų pasiūlyta tokia galimybė. Tų, kurie tokių akcijų nepirktų, nuošimtis nenustebino, o štai tų, kurie pirktų, jis atrodo šiek tiek netikėtai, mat VAE akcijų įsigytų net 27,4 proc. apklaustųjų, o tai 9 proc. daugiau nei pasisakančiųjų už  naujos Visagino atominės elektrinės statybą kartu su japonų korporacija „Hitachi“.

Ar dabartinėmis aplinkybėmis jūs esate už naujos Visagino atominės elektrinės statybą kartu su japonų korporacija „Hitachi“? (proc.)

Ne, aš esu prieš    53,2
Taip, aš esu už    18,8
Šiuo metu turiu per mažai informacijos, kad galėčiau pareikšti kategorišką nuomonę    18,4
Aš susilaikau    9
Nesakysiu / neturiu nuomonės    0,6

Ar jūs pirktumėte naujos atominės elektrinės akcijų, jei būtų pasiūlyta tokia galimybė? (proc.)

Ne    54,6
Taip    27,4
Dar nežinau    17,6
Neturiu nuomonės / nesakysiu    0,4

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2012 m. gegužės 14–16 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Visagino atominės elektrinės (VAE) reaktoriui ir kitai įrangai nugabenti prireiks rekonstruoti apie trisdešimt kelio pralaidų ir tiltų, daugiau nei penkiasdešimt posūkių, aštuoniasdešimt sankryžų bei vieną pervažą.

Taip pat numatyta pastatyti vieną naują tiltą, ant esamų žvyrkelio atkarpų penkiose vietose pakloti naują kelio dangą ir atlikti maždaug aštuonių šimtų elektros oro linijų kabeliavimo darbus.
Specialistai apskaičiavo, kad prioritetinio sunkiasvorių ir didžiagabaričių krovinių (jų svoris gali viršyti 1000 t) gabenimo maršrutas nuo Klaipėdos jūrų uosto iki statybos aikštelės iš viso sudarys apie 550 km automobilių kelių. Pagrindiniai parengiamieji darbai turi būti atlikti iki 2015 m. pabaigos – tuomet Visagino link jau turėtų pajudėti pirmieji kroviniai.
Visi šie darbai atsieis apie 250–300 mln. Lt. „Išoriškai kelio danga ir konstrukcija neturėtų skirtis nuo esamų kelių. Pagrindinis vizualinis skirtumas turėtų išryškėti posūkiuose. Kaip rodo praktika, transportuojant sunkiasvorius ir didžiagabaričius krovinius transporto priemonės būna ilgesnės negu standartinės, tad posūkio spinduliai būna didesni, jie išplatinami“, – komentuoja VAE generalinis direktorius Rimantas Vaitkus.
Kaip interviu „Veidui“ sakė finansų ministrė Ingrida Šimonytė, jei Lietuva, priėmusi visus reikalingus įstatymus, ateityje vis dėlto nuspręstų atominės elektrinės nestatyti, bene didžiausius nuostolius kaip tik ir sudarytų į sunkiasvorių krovinių kelią investuotos lėšos. „Tiesiog būtų nutiestas aukštų specifikacijų kelias, bet jis netarnautų tam, kam turėtų, tačiau apskritai tai nebūtų kažkokia milžiniška investicija, kurios valstybė negalėtų pakelti“, – teigė I.Šimonytė.
Susisiekimo viceministras Rimvydas Vaštakas pabrėžia, kad kelio į VAE darbai bus pradėti tik po to, kai Seimas priims atitinkamus įstatymus dėl elektrinės statybos bei šis klausimas bus galutinai išdiskutuotas. „Tai bus iššūkis, tam reikia rimtai ruoštis, bet, manau, mes susidorosime, nes Lietuvoje turime sukaupę jau nemažą patirtį gabendami sunkius krovinius“, – apibendrino R.Vaštakas.

Interviu su Seimo nare Birute Vėsaite

VEIDAS: Kokia jūsų nuomonė apie Visagino atominės elektrinės projektą?
B.V.:Aš asmeniškai visą laiką buvau už branduolinę energetiką ir jos tęstinumą Lietuvoje, bet dabar studijuojant koncesijos sutartį man kyla daug klausimų: kodėl tokie didžiuliai Lietuvos įsipareigojimai už savo priesaikų nevykdymą, kodėl nėra regioninių partnerių susitarimo? Mes sutinkame, kad savikaina gali būti tokia, kaip yra apskaičiavusi Vyriausybė, bet dėl galutinės elektros energijos kainos kyla daug klausimų, nes nežinomos skolinimosi palūkanos, o kapitalo kaina yra labai svarbi.
Kitas dalykas, jei klaustumėte manęs ar bet kurio Lietuvos gyventojo, kas jam šiandien svarbiau – elektros energijos ar šilumos kaina, tai gautumėte atsakymą, kad šilumos kaina yra svarbiausia. O šilumos kainų klausimas, perėjimas prie biokuro, namų renovacija visiškai nesprendžiama. Žmonėms gyventi reikia šiandien.
VEIDAS: Tai siūlote viską stabdyti ir mestis prie namų renovavimo?
B.V.: Šiandien tokio tvirto atsakymo dar negaliu duoti. Bet prioritetas tikrai būtų toks. Aš ne vieną kartą klausiau premjero ir energetikos ministro – jų nuomone, viską galima daryti lygia greta. Bet labai įdomu, kad šita Vyriausybė buvo įsipareigojusi renovuoti 20 tūkst. namų, o renovuoti tik keturi iš „Jessicos“ programos. Renovacijai iš viso reikia apie 9 mlrd. Lt, o mes kišime 7 mlrd. Lt į elektrinę, kuri atsipirks galas žino per kiek metų.
VEIDAS: Bet pasirengimui statyti VAE irgi išleisti milijonai, vyko intensyvios derybos, nemažai pažengta į priekį. Ar būtų atsakinga rinkėjų atžvilgiu viską mesti?
B.V.: Dabar yra kelios iniciatyvos dėl referendumo. Tai tegu rinkėjai ir pasisako.
VEIDAS: Bet kodėl referendumo nerengėte 2007 m., kai socialdemokratai patvirtino energetikos strategiją ir apibrėžė, kad Lietuva – branduolinė valstybė?
B.V.: Referendumo tada ir nereikėjo, nes visuomenės apklausos rodė didelį palankumą atominės energetikos plėtrai. O šiandien apklausos labiau nepalankios negu palankios. Pasaulis pasikeitė. Po 2007 m. įvyko Fukušimos avarija, ES šalyse masiškai atsisakoma atominės energetikos. Aš nesu kategoriškai prieš, man reikia naudos ir sąnaudų analizės, bet aš tokios nematau.
VEIDAS: VAE verslo plane rašoma, kad Lietuvos investicija į elektrinę prilygsta tokiai sumai, kokią Lietuva išleidžia elektros energijos, gamtinių dujų, skirtų elektros gamybai, importui bei apmokėjimo už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas (VIAP) mokesčiams per 3,5 m.
B.V.: Dujų importą galėtume sumažinti trigubai, jeigu investuotume į energetinio taupymo programas – tarp jų į namų renovaciją. Niekas neskaičiavo, o gyventojai baigia pasismaugti šilumos kainomis, ir jos, atrodo, dar nebaigė kilti. Artėja 2016 m., bet kas kalba apie Vilniaus ir Kauno šilumos energijos reikalus? Ten reikalingos didžiulės investicijos, nes 2016 m. sausio 1 d. įsigalioja direktyva dėl išmetimų: arba mes pereiname prie biokuro, arba renovuojame savo dujines katilines ir kaminus, arba mokame dar trečdaliu daugiau už šilumą. Kas apie tai galvoja? 2016-ieji yra arčiau negu 2022-ieji, tad kur prioritetai?
VEIDAS: Abejonės iš socialdemokratų stovyklos dėl atominės elektrinės statybos atrodo keistai, nes, kaip priminė premjeras, ši idėja gimė pačių socialdemokratų valdymo laikais. Tad galbūt visos tos abejonės – tik noras atsikeršyti: konservatoriai sužlugdė „Leo LT“, tad jūs sužlugdysite VAE projektą?
B.V.: Mes nenorime nieko žlugdyti. Tegu parodo, kad tai ekonomiškai efektyviau negu tai, ką mes matome kaip prioritetus, ir tada mes sutiksime. Bet kol kas aš net tokių pastangų nematau.
VEIDAS: Kodėl abejojate dėl regioninių partnerių dalyvavimo projekte?
B.V.: Kai rengėme „Leo LT“ projektą, netgi projektavimo stadijoje lygiomis dalimis dėjosi regioniniai partneriai – tiek Estija, tiek Latvija, o dabar Lietuva viską daro viena. Yra grėsmė, jog galutinis rezultatas bus toks, kad galime vieni ir pasilikti. Mes važinėjame į tarptautinius forumus, susitinkame su latviais, estais ir klausiame parlamentarų, ar jie savo parlamentuose svarstė tuos klausimus. Atsakymas – ne. Kodėl latvių ir estų nebuvo paklausta, kodėl jie šito nesvarsto? Tarkime, latviams Rusija pasiūlo elektros energiją 10 centų pigiau, ir viskas – jų dalyvavimas baigiasi.
Aišku, aš suprantu konservatorius, nes jie numatę, kad tik 2015 m. bus galutinai įsipareigota koncesijos sutarčiai. Taigi labai gerai virti košę, o paskui palikti ją srėbti kitai Vyriausybei.
VEIDAS: Jei abejojate elektrinės nauda, kaip įsivaizduojate energetinę Lietuvos nepriklausomybę po dešimtmečio ir kaip jos sieksite? Ar jums atrodo normalu visiška energetinė priklausomybė nuo Rusijos?
B.V.: Energetinės nepriklausomybės nėra – yra patikimas energijos tiekimo saugumas. Mūsų siūlomas kelias yra daugiau naudoti medžio savo elektrinėse, atsinaujinančių šaltinių, taip pat taupyti energiją, nes mūsų pastatai suvartoja tris kartus daugiau šilumos negu Švedijoje – tokioje pačioje klimato zonoje. Taip dujų poreikį sumažintume tris kartus, nei dabar importuojame.
VEIDAS: Ir vis dėlto kaip balsuosite už VAE projektą?
B.V.: Esu kryžkelėje. Jei gausiu atsakymus į klausimus, tada gal ir apsispręsiu balsuoti kitaip, bet šiandien, mano galva, prioritetai yra kitokie.

atomine0031

Vakar Lietuvos Europos parlamentaras Zigmantas Balčytis pateikė 26 pataisas rengiamam pasiūlymui Europos Parlamento rezoliucijai dėl senų atominių elektrinių uždarymo, kuriomis ragina Europos Komisiją prisiimti atsakomybę ir aktyviai įsitraukti į atominių elektrinių Lietuvoje, Slovakijoje ir Rumunijoje uždarymo procesą.

„Sovietinių atominių elektrinių uždarymas buvo mūsų stojimo į Europos Sąjunga sąlyga, kurią mes įvykdėme, tačiau pilnas šių objektų išmontavimas truks ne vieną dešimtmetį ir pareikalaus didžiulių lėšų. Akivaizdu, kad nei Lietuva, nei kitos su šia problema susiduriančios šalys nepajėgios finansuoti visų reikalingų darbų,“ – teigia EP Biudžeto kontrolės komiteto narys Z. Balčytis.

Europarlamentaro nuomone, dabartinė Europos Komisijos pozicija, kad senus atominius reaktorius uždarančios šalys, šiems darbams finansuoti turėtų naudoti ES struktūrinių fondų lėšas yra neteisinga ir prieštaraujanti pačiai šių fondų paskirčiai – mažinti naujųjų ES šalių atsilikimą daugelyje ūkio sričių ir stiprinti visos ES kaip vientiso regiono ekonomiką.

„Net jeigu visą struktūrinių fondų paramą nukreiptumė Ignalinos uždarymui, šių pinigų neužtektų visiems reikiamiems darbams finansuoti, nekalbant apie didžiulę žalą šalies ekonomikai, jos atsilikimo nuo senųjų ES šalių mažinimui, ekonominės krizės padarinių šalinimui,“ – sako Z. Balčytis.

Pasiūlymo rezoliucijai dėl senų atominių elektrinių uždarymo šešėlinis pranešėjas Z. Balčytis pateiktose pataisose siūlo, kad Komisija kartu su valstybėmis narėmis turi prisiimti atsakomybę už minimų atominių elektrinių uždarymą bei užtikrinti veiksmingą uždarymo procesų priežiūrą.

Z. Balčyčio pateiktame dokumente Komisija taip pat yra raginama, bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis, parengti išsamius atominių elektrinių uždarymo ir finansavimo planus.

„Europos Komisija, įpareigodama mus uždaryti atomines elektrines, tapo atsakinga už saugų ir efektyvų šių elektrinių uždarymą, nes tokio masto projektai yra per sudėtingi ir per brangūs nedidelėms šalims,“ – įsitikinęs Z. Balčytis.

Parlamentaras savo pataisomis ragina Komisiją įgyvendinti savo prisiimtus įsipareigojimus minimų atominių uždarymo srityje 2014 -2020 m. laikotarpiu, o, esant poreikiui, ir jam pasibaigus skirti reikiamą finansavimą saugiam eksploatavimo nutraukimui bei jo galimai sukeltų neigiamų pasekmių mažinimui.

Kol Lietuvos, Latvijos ir Estijos politikai dėlioja taškus ant „i“ atominiame Visagino projekte, dalis kaimyninių šalių gyventojų spalvingai kovoja prieš branduolinę energiją.

Rygos gatvėmis neskubėdamas važiuoja sunkvežimis, prikrautas statinių su ženklu „radioaktyviosios atliekos“. Jo kabinoje – baltais chalatais vilkinti ir dujokaukes dėvinti brigada. Staiga iš sunkvežimio priekabos pasipila žalias skystis. Mašina sustoja, dujokaukes dėvintys vyrukai iššoka iš kabinos ir šluotomis ima valyti tariamai radioaktyviu skysčiu aplietą šaligatvį. Vieni praeiviai sprunka tolyn neatsisukdami, kiti smalsiai stebi ir fotografuoja šią neįprastą sceną, treti greitai supranta, prieš ką nukreipta ši akcija, ir ima garsiai reikšti savo poziciją.
Tokių ir panašių akcijų Latvijoje per pastaruosius metus buvo bene dešimt. Visas jas organizuoja Latvijos žalieji ir nevyriausybinės organizacijos, šitaip mėginančios kovoti prieš visų trijų Baltijos šalių branduolinių jėgainių, tarp jų ir Visagino AE, statybos projektus.
Svarbiausias jų argumentas: regioną nusės branduolinės atliekos, ir tai nutiks jau netolimoje ateityje, kai tik pradės veikti nauji branduoliniai reaktoriai Lietuvoje ir šalia jos sienų – Baltarusijoje bei Karaliaučiaus srityje.
Vienas pagrindinių šių akcijų organizatorių, Žaliųjų organizacijos valdybos narys Viesturas Sileniekas aiškina, esą didžiausia problema, kad nei Latvijos, nei Lietuvos, nei Estijos valdžia nesirūpina atliekų likimu ir kol kas nepadarė visiškai nieko, kad būtų užtikrintas saugus jų utilizavimas.
Kitas Latvijos protestuotojų motyvas – abejonės dėl atominių elektrinių saugumo. Pavyzdžiui, Latvijos „Dvinos“ patriotinio jaunimo sąjunga kartu su Daugpilio jaunimo organizacija „Kislorod“ (Deguonis), rengianti akcijas „Stop Baltic Fukushima” (Sustabdykime Baltijos Fukušimą) teigia siekiančios ne tik Latvijos, bet ir Lietuvos visuomenei paaiškinti (protestuotojai buvo atvykę ir į Zarasus bei Ignaliną), kad atominė energetika naudoja pasenusias elektros gamybos technologijas, kurių realią grėsmę jau patyrė Černobylio ir Fukušimos avarijų aukos, o avarijų padariniams likviduoti valstybės išleidžia milijardus.
„Antras pagal dydį Latvijos miestas Daugpilis įeina į tiesioginio branduolinio poveikio 30 km zoną, aplink Fukušimą – tai negyvenama zona, bet mes neturime nei evakuacijos plano, nei tinkamos infrastruktūros“, – teigia Daugpilio jaunimo organizacijos „Kislorod“ vadovas Nikolajus Charlamovas.
Lietuvoje šiuo požiūru padėtis gerokai ramesnė. Nors branduolinės atominės elektrinės idėjai, vadovaudamiesi ekologiniais sumetimais, prieštarauja kuopelė aktyvistų, kurių vėliavnešiu galima vadinti buvusį prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėją žurnalistą Liną Balsį, vis dėlto tokios aistros kaip kaimyninėje Latvijoje čia tikrai nekunkuliuoja. Mūsų šalyje, kaip ir Estijoje, svarbiausias skeptikų argumentas – abejonių kelianti ekonominė nauda.
Prieš branduolinę energetiką nukreiptų judėjimų esama ir Estijoje. Ypač aktyvūs jie buvo pernai po Fukušimos katastrofos: tuo metu Taline ir kituose Estijos miestuose vyko protestai, kurių dalyviai reikalavo valdžios ir verslo neinvestuoti į atomines elektrines. Tačiau net ir ataušus pernai kunkuliavusioms aistroms nemažai estų tebėra nusiteikę skeptiškai, ir būtent dėl ekonominės naudos.
Pavyzdžiui, apklausos liudija, kad nors besipriešinančių branduolinei energetikai Estijoje per metus sumažėjo, tačiau taip nusiteikusių vis dar tebėra tikrai daug, apie 65 proc. (pernai skeptikų buvo per 75 proc.), ir svarbiausia priežastis – abejonė, ar brangiai kainuojančios statybos kada nors atsipirks.

Manipuliacija kainomis
Įdomu tai, kad visų trijų Baltijos šalių žiniasklaidoje nurodoma skirtinga bendra Visagino AE projekto vertė, taip pat kiekvienos šalies indėlis į šią elektrinę. Pavyzdžiui, latviai būgštauja, kad Latvijai į šį projektą teks investuoti 1,5 mlrd. latų (7,4 mlrd. Lt).
Dar įdomesnių ir keistenių variacijų galima išvysti stebint prognozes, kokia gi bus Visagino AE gaminamos elektros energijos kaina. Lietuvos valdantieji nuolat kartoja, kad elektros gamybos kaina būsianti 7–10 centų už kilovatvalandę, o pridėjus kapitalo sąnaudas – 17–25 ct. Nevyriausybinės organizacijos skaičiuoja, kad kaina sieks 30 ct. Latvijos dienraščiuose mirgantis skaičius – 45 ct, Estijos – 1 Lt.
„Svarbiausia, kad tiek Seime, tiek visuomenėje prasidėtų racionalios diskusijos, nes dabar visi kalba apie kažką, ko visiškai nenutuokia, nors jau deda parašus”, – rašoma didžiausiame Latvijos dienraštyje „Diena“.
Tiesa, Estijai ši pastaba negalioja, nes šios šalies politikai kol kas apskritai susilaiko nuo sprendimo, ar tikrai prisidės prie projekto. Pavyzdžiui, vasario mėnesį skelbta, kad Estijos kompanija „Eesti Energia“ apsispręs iki Joninių, o kovo pradžioje pranešta, kad koncesijos sutartis dėl naujos AE statybų Lietuvoje birželį bus sudaryta be „Eesti Energia“.
Kaip aiškina „Eesti Energia“ valdybos pirmininkas Sandoras Liive, estų koncernas turi galimybę prisidėti prie sutarties vėliau, kai paaiškės atsakymai „į svarbius klausimus, susijusius su didele investicija“. Priminsime, kad „Eesti Energia“ į šį projektą turėtų investuoti apie milijardą eurų (3,4 mlrd. Lt).
Latvijoje, regis, abejonių bent jau iš valdžios pusės mažiau: vienintelis neaiškumų keliantis klausimas – ar aptariamas projektas bus konkurencingas.
Kai kalbama apie galutinę projekto naudą – gaminsimą energiją, gerokai skiriasi išankstinis Lietuvos energetikos ministerijos įsivaizdavimas, kiek elektros gaus Latvija bei Estija, ir dabartinis šių šalių nusiteikimas. Visai neseniai Estijos žiniasklaidoje paskelbta, kad naujoje 1400 MW galingumo elektrinėje Estija nori 300 MW dalies. Latvijos valstybinė elektros energetikos bendrovė „Latvenergo” tikisi įsigyti iki 20 proc. planuojamos statyti Visagino atominės elektrinės ir pretenduoja į 275 MW elektros dalį.
Beje, Latvijai visai neaktualu šiuo projektu padidinti energijos, gaunamos nenaudojant iškastinio kuro, dalį. Mat dabar Latvija daugiau nei pusę elektros energijos pasigamina savo hidroelektrinėse ir pagal elektros energijos, gaminamos nenaudojant iškastinio kuro, rodiklį (57 proc.) Europos Sąjungoje atsilieka tik nuo Austrijos (64 proc.).
Tačiau kad ir kokie būtų argumentai už ir prieš, visų trijų šalių oficialieji asmenys linksi galvomis pritardami, jog projekto svarba – strateginė ir neginčijama, nepaisant to, kad nežinia, ar sutartis birželį tikrai bus pasirašyta, o gal viską sujauks Lietuvoje vyksiantis referendumas.
Estijos energetikos bendrovės „Eesti Energia“ valdybos pirmininkas S.Liive teigia, kad šis projektas iš tiesų svarbus ne tik Lietuvai: „Įvertinę pasaulio ūkio dinamiką ir įsitikinę, jog globali ekonomika vis dėlto pamažu auga, galime sakyti, kad šis projektas turi strateginę reikšmę visam regionui.“