Naujausias „išradimas“, susijęs su Lietuvos energetikos politika: praėjusią savaitę Vyriausybė nusprendė, kad reikia įstatymu priversti privalomai pirkti 25 proc. dujų iš būsimo suskystintų dujų terminalo Klaipėdoje ir tiek pat – iš koncerno „Gazprom“. Ar tai neprasilenkia su laisvąja rinka, konkurencija, mūsų Konstitucija ir ES direktyvomis? O už ką statysime naują atominę, jei neturime už ką uždaryti senosios?
Tai karščiausi, bet ne vieninteliai visuomenei nerimą keliantys klausimai apie energetikos projektus. Atsakymai – tiesiai iš energetikos ministro Arvydo Sekmoko lūpų.
VEIDAS: Taigi kaip, esant rinkos ekonomikai, privatų verslą galima versti privalomai ką nors pirkti iš Vyriausybės paskirto tiekėjo?
A.S.: Apie laisvosios rinkos žlugdymą dujų sektoriuje šiandien kalbėti negalime, nes jos tiesiog nėra – 100 proc. suskystintų dujų tiekia „Gazpromas“, ir jis nelinkęs užleisti pozicijų. Kai yra monopolininkas, rinkai kurti reikia tam tikrų priemonių, kad nuo jo išlaisvintų dalį rinkos ir leistų įeiti kitiems. Todėl ir siūlome Lietuvoje dirbantiems aštuoniems dujų tiekėjams įteisinti privalomas proporcijas: 25 proc. dujų pirkti iš „Gazpromo“ ir tiek pat iš suskystintų dujų terminalo. Tai reikalinga tam, kad toji rinka atsirastų. Be to, Vyriausybė nustatytų viršutinę kainos ribą ir ją peržengus toji 25 proc. taisyklė negaliotų.
Dar reikia turėti omeny, kad kalbame apie du skirtingus produktus: „Gazpromas“ tiektų dujas pagal ilgalaikes sutartis, o terminalas – pagal trumpalaikes. Dujų kaina iš skirtingų tiekėjų pagal rinkos mechanizmus turėtų būti palyginama. Štai kolegos ispanai pasakojo, kad dujų, gabenamų laivais iš Šiaurės Afrikos, kainos konkurencingos, nes gabenant laivu nėra sąnaudų tūkstančiams kilometrų vamzdynų išlaikyti.
Kalbėjome apie tai su Lietuvos pramonininkų konfederacija – jie už tai, kad atsirastų rinka ir būtų alternatyva. Šį klausimą derinome ir su Europos Komisija.
VEIDAS: Pasigirsta nuogąstavimų, kad gal atsiras prievolė pirkti elektrą ir iš būsimos Visagino atominės elektrinės (VAE).
A.S. Elektros sektoriuje veikia rinka, ir jokių specialių priemonių čia nereikės.
VEIDAS: Ar galite garantuoti, kad VAE bus statoma ne valstybės biudžeto pinigais?
A.S.: VAE projekto kaina yra 5 mlrd. eurų, iš kurių ne mažiau kaip 34 proc. – Lietuvos dalis. 60 proc. (apie 3,5 mlrd. Lt) šios sumos bus skolinamasi iš tarptautinių finansinių institucijų, kurios, palyginti su komerciniais bankais, skolina gana geromis sąlygomis: gal Japonijos ar JAV eksporto kreditavimo agentūrų, Europos ar Šiaurės šalių investicinių bankų ar “Euratomo”.
40 proc. savo sumos dalies Lietuva turi surasti kitur, bet pirminis siekis – neuždėti papildomos naštos valstybės biudžetui. Ji gali susidėti iš kelių elementų: elektros sektoriaus valstybės įmonių dividendų, yra galimybė užstatyti šių įmonių turtą ir gauti komercines paskolas, optimizuoti dabartinį elektros tarifą.
VEIDAS: Tačiau valstybės įmonių dividendai, kaip nuolat tvirtina premjeras, – svarbi valstybės biudžeto pajamų dalis. Jeigu jais apmokami VAE darbai, de facto jie apmokami iš valstybės biudžeto, nors ir netiesiogiai.
A.S.: Mano nuomone, valstybės biudžetas neturėtų būti pildomas valstybės įmonių sąskaita. Šiemet šių įmonių dividendai bus pervesti į biudžetą, nes turime finansuoti jo deficitą esant nuosmukiui. Tačiau iš esmės viešasis sektorius turi sugebėti pragyventi iš mokesčių: turime jį optimizuoti ir sumažėjusias valstybės išlaidas padengti iš mokesčių jų nedidindami. O valstybės įmonės uždirbtas lėšas reikia investuoti į ekonomikos plėtrą. Imti iš valstybės įmonės į biudžetą galima tik matant, kad ji nebeperspektyvi. Tokiu atveju gal geriau ją privatizuoti.
VEIDAS: Tai, ką vadinate elektros tarifo optimizavimu, reikia suprasti, yra elektros branginimas?
A.S.: Elektros tarifo dedamoji, kurios reikia VAE finansuoti, – 2–2,5 cento, bet tai nereiškia, kad tiek brangtų elektra vartotojui. Manome, kad dabartinį tarifą reikia optimizuoti, mažinant jo dedamąsias kai kurioms kitoms reikmėms finansuoti. Bet kokiu atveju elektros sektoriaus įmonių reguliavimas turėtų būti peržiūrėtas, nes įmonės turi veikti sveiku ekonominiu pagrindu. Tarifas – tik to išraiška. Svarbu, kad jis būtų teisingai sureguliuotas ir nekistų ilgą laiką. Bendra elektros sektoriaus peržiūra galėtų keisti tarifą viena ar kita linkme, bet nemanau, kad VAE projektas tam turės tiesioginės įtakos.
VEIDAS: Ar realus jūsų minimas būsimos VAE pagamintos elektros tarifas vartotojui – 17–25 ct už kWh (dabar mokame apie 20 ct už kWh)? Ignalinos AE elektros savikaina buvo apie 7 ct, JAV atominių – apie 6 ct, tačiau kai kas skaičiuoja, kad VAE gamins elektrą už 35–40 ct.
A.S.: Jėgainės Lietuvoje statytojas nežino visų ekonominių veiksnių, tad didesnė rizika keliais centais kelia būsimą tarifą. Tačiau man keista girdėti komentarus apie 35–40 ct. Nežinau, iš kokių šaltinių imami tie skaičiai, bet galiu tvirtinti, kad jie nėra autentiški.
Yra dvi kainos dedamosios: elektros gamybos sąnaudos (kuras, atlyginimai, būsimos uždarymo išlaidos), kurios turėtų būti 7–10 ct, ir kapitalo sąnaudos (paskolos ir jų palūkanos) – 10–15 ct. Pastarąją dalį reikės mokėti aštuoniolika metų, o tada liks tik gamybos sąnaudos.
VEIDAS: Ar Lietuva turi atsarginį planą, jei Latvija ir Estija paseks lenkų pavyzdžiu ir pasitrauks iš projekto?
A.S.: Kol Seimas nedavė leidimo Lietuvos teritorijoje statyti AE ir nepatvirtino koncesijos sutarties su Japonijos bendrove „Hitachi“, natūralu, kad kaimynų reakcijos santūrios. Seimui ji bus pateikta gegužės pradžioje, o iki birželio 28 d., tikimės, bus patvirtinta. Dabar vyksta derybos su partneriais dėl akcininkų sutarties. Neatmetame galimybės, kad dar prisidės ir lenkai. O 2020–2022 m. VAE turėtų pradėti veikti.
VEIDAS: Apie 2,5 mlrd. Lt teks skolintis, bet su valstybės garantija. Ar tai neprilygsta valstybės skolai? Juk jei kiltų sunkumų skolą grąžinti, tą turėtų padaryti valstybė?
A.S.: Kol nesiskoliname, negaliu tiksliai pasakyti, bet žinau viena: valstybės skolos didinti neplanuojame.
VEIDAS: O jei planuojamas privalomasis referendumas pasakys naujai atominei „ne“?
A.S.: Šis projektas – ne vienos partijos ar Vyriausybės, o visų politinių partijų, jei įvyks referendumas (kas Lietuvoje būtų stebėtina) ir Lietuvos žmonių apsisprendimas. Tačiau apsispręsti reikėtų remiantis trimis pagrindiniais kriterijais. Pirma, su VAE įgysime saugumą, nes pasigaminsime elektros savo reikmėms. Dabartinis daugiau kaip 65 proc. elektros energijos importas yra didžiausias ES ir kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Antra, tai duotų ekonominės naudos: VAE statybos duos Lietuvos verslui 5 mlrd. Lt vertės užsakymų, sukurs 6 tūkst. naujų darbo vietų. Skaičiuojama, kad VAE padidins biudžeto įplaukas 5 mlrd. Lt, prisidės prie BVP augimo 30 mlrd. Lt, užtikrins pigiausią stabilios elektros gamybą ir paliks čia apie 2 mlrd. Lt, dabar išleidžiamų elektros importui.
Trečia, VAE yra svarbi sąlyga visiškai įsijungti į skaidrią Europos energijos rinką, priešingu atveju liktume pririšti prie Rusijos elektros energetikos sistemos ir pasmerkti neskaidriems monopolininkų žaidimams.
Beje, jei atsisakytume VAE projekto, kažkur Klaipėdoje, prie suskystintų dujų terminalo, tektų statyti elektros jėgainę dujų pagrindu.
VEIDAS: Jei Seimas pritartų koncesijos sutarčiai su „Hitachi“, o po to referendumas pasakytų „ne“, ar tai negrėstų finansinėmis sankcijomis?
A.S.: Sutartyje to nėra. Bet Lietuva mokėtų reputacijos kainą, pasirodytų kaip netinkama vieta investuoti, nepatikimas regioninis partneris.
VEIDAS: Kaip baigsime Ignalinos AE uždarymo darbus, jei ES nauju 2014–2020 m. laikotarpiu žada tam skirti vos trečdalį mūsų prašomos sumos?
A.S.: AE reikia baigti uždaryti, ir tai ne tik Lietuvos, bet ir visos ES rūpestis, nes tai ES teritorija. Jei gausime tik trečdalį reikalingos sumos, uždarymo grafikas gal nebus toks spartus, kaip reikėtų. Bet didesnį finansavimą gauti įmanoma, tik reikia įrodyti, kad sugebame efektyviai panaudoti dabar gaunamas lėšas. Buvo problemų, bet padarėme didelę pažangą.
VEIDAS: Ministre, apsijuokėte pažadėjęs priversti “Gazpromą“ sumažinti Lietuvai dujų kainą, bet tebemokame brangiau už kitus.
A.S.: Derybos tęsiasi. „Gazpromo“ veiksmus laikyčiau monopolininko derybine pozicija. „Gazpromas“ ilgai manė, kad Seimas nubalsuos taip, kaip nori jo atstovas „Lietuvos dujos“, bet Lietuva pasirinko tokį ES Trečiojo energetikos paketo įgyvendinimo būdą, kokį siūlo Europos Komisija. „Gazpromas“ bandė laužyti rankas, tačiau Vyriausybė priėmė nutarimą dėl nuosavybės atskyrimo. Tada prasidėjo gąsdinimai tarptautiniais arbitražais. Vis dėlto mes nuosekliai įgyvendiname tikslą, kad 2014 m. pabaigoje jau veiktų suskystintų dujų terminalas, užsitikrintume alternatyvą ir pigesnes dujas.
O dujų kaina nuo 2004 m., kai privatizuotos „Lietuvos dujos“, per šešerius metus išaugo penkiskart, nors tada dar nebuvo planuojamas nei Trečiojo paketo įgyvendinimas, nei terminalas. Bet monopolininkas visada diktuoja savo kainas.
VEIDAS: Kodėl praktiškai nieko nepadarėte, kad išspręstumėte šilumos kainų problemą? Gal pats šildotės ne centriniu šildymu?
A.S.: Centriniu, ir manęs kas mėnesį laukia toks pat „džiaugsmas“ kaip ir kitų vartotojų. Bet šilumos ūkis priklauso savivaldai, tad tiesiogiai įsikišti negalime. Antra, šilumos tarifo reguliavimas – Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos prerogatyva. Rengiame šilumos ūkio pertvarkymo koncepciją, manau, ir šioje srityje bus pokyčių.
VEIDAS: Jūsų kadencija eina į pabaigą. Niekas neneigia, kad ši valdančioji dauguma pirmoji per 22 metus ėmėsi energetikos pertvarkos, tačiau tikslai, dėl kurių specialiai įsteigta Energetikos ministerija, geriausiu atveju pradinės stadijos. Ar bent pavyks pasiekti vadinamąjį point of no return?
A.S.: Įvairiuose projektuose esame pasiekę skirtingą tašką, bet energetinės nepriklausomybės ir energetinės rinkos link tikrai pasistūmėjome. Užbaigta Bitėnų elektros skirstymo stotis, Elektrėnų elektrinės 9-asis blokas, užsakytas suskystintų dujų terminalo laivas, rastas strateginis VAE investuotojas,  pasirašyti investavimo dokumentai dėl jungčių su Švedija ir Lenkija, veikia elektros birža, įgyvendinamas Trečiasis paketas. Lūžio tašką peržengėme. Neabejoju, kad kita Vyriausybė baigs pradėtus darbus.

Elektros tarifo dedamoji, kurios reikia VAE finansuoti, – 2–2,5 cento, bet tai nereiškia, kad tiek didėtų tarifas vartotojui.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūno pavaduotojas Vaidotas Bacevičius atkreipė dėmesį, kad elektros energijos gamyba atominėje elektrinėje ir iš atsinaujinančių šaltinių viena kitai netrukdo, priešingai – jos viena kitą papildo ir privalo būti plėtojamos lygiagrečiai.
„Jei pavyks toliau vystyti Visagino atominės elektrinės (VAE) statybos projektą, pagal japonų „Hitachi“ investicinį projektą elektros gamybos joje savikaina bus 7-10 ct/kWh. Tai reiškia, šioje elektrinėje gaminama elektros energija bus konkurencinga ir naudinga mūsų vartotojams, nes jie už elektros energiją mokės mažiau, – atominės elektrinės perspektyvas išaiškino V. Bacevičius ir paneigė mitą, kad atominė energetika nepatraukli ekologijos požiūriu. – Tai vienas iš „švariausių“ elektros energijos generacijos būdų. Jos spinduliuotė į aplinką labai nedidelė, o saugus kuro saugojimo klausimas nesunkiai išsprendžiamas“.
Nereikia pamiršti, kad tokios, palyginti pigios, energijos generacijos atsiradimas didins šalies ūkio konkurencingumą. Tai ypač svarbu gamybos sektoriui, todėl verslo bendruomenė turėtų pritarti šiam projektui. Be to, jo plėtojimo metu per 2011-2050 m. planuojama sukurti 27 mlrd. Lt šalies BVP ir į biudžetą papildomai surinkti 5 mlrd. Lt.
TS-LKD frakcijos seniūno pavaduotojo nuomone, atominė energetika Lietuvoje turi dengti bazinį elektros energijos poreikį. Be to, bus galima dalį jos eksportuoti, gerės šalies prekybos balansas, jau nekalbant apie tai, kad verslas galės atlikti apie 4 mlrd. litų darbų ir bus sukurta tūkstančiai naujų darbo vietų.
V. Bacevičius daro prielaidą, kad prisidengdami „šventa“ žaliosios energetikos ekologijos idėja labiausiai šiam projektui priešinasi tie, kurie suinteresuoti eksportuoti kuo daugiau elektros energijos į Lietuvą. „Regione išryškėja įvairių geopolitinių interesų, dėl kurių bandoma šį projektą stabdyti netgi panaudojant žaliosios energetikos ekologijos propaguotojus, pastariesiems kartais nė patiems nenujaučiant, kad jais manipuliuojama.
Eksportuotojai suinteresuoti, kad Lietuva pati ne eksportuotų, bet pirktų elektros energiją. Be abejo, tai labai rūpi ir rusų milžinei „Gazprom“, nes mūsų šalis elektros energijos importui ir gamtinėms dujoms, naudojamoms jos gamybai, 2011 m. išleido apie 2 mlrd. litų. „Šie pinigai turėjo būti panaudoti vietinei elektros generacijai sukurti, naujoms darbo vietoms ir ūkio plėtrai skatinti“, – teigė parlamentaras.
Lietuvai reikia sukurti subalansuotą elektros gamybos struktūrą. Bendras šalies energetinis poreikis 2011 m. buvo 10,4 TWh, iš kurių – 65 proc. (6,74 TWh) sudarė importuota elektra. Tokia situacija nėra normali, o atominė energetika – vienas pigiausių elektros generacijos būdų, galinčių užtikrinti bazinį elektros energijos kiekį. Vėjo, biokuro ar kitų atsinaujinančių energijos šaltinių jėgainės dėl generacijos netolygumo negali patenkinti bazinės elektros gamybos poreikio, kurio minimumą užtikrintų VAE (apie 1300 MW) ir devintasis kombinuoto ciklo blokas Elektrėnuose (450 MW).
„Šiandien turime kelti klausimą – ar Lietuvai reikia pigios energetikos, savarankiško jos generavimo. Aišku, kad reikia, todėl sustoti, kai jau tiek daug padaryta, ant kortos pastatytas analogų neturintis investicinis projektas ir netgi – mūsų valstybės reputacija – tikrai negalime“, – teigė V. Bacevičius.
Tuo tarpu, kaip numatyta Nacionalinėje energetikos strategijoje, lygiagrečiai bus plėtojama elektros gamyba iš atsinaujinančių išteklių. Šiems generacijos šaltiniams VAE nėra konkurentė. 2011 m. 12,6 proc. šalyje suvartotos elektros energijos pagaminta iš atsinaujinančių energijos išteklių (didžioji dalis šios elektros energijos pagaminta vėjo jėgainėse ir Kauno hidroelektrinėje). Kol kas gerokai atsilieka elektros energijos gamyba biomasės elektrinėse, todėl būtent į tokios energijos gamybą reikėtų sutelkti didžiausią dėmesį, matant, kad milžiniški biomasės klodai paliekami tiesiog supūti.

Lietuvos verslas, statant atominę Visagino elektrinę pretenduosiantis į 4–5 mlrd. Lt užsakymus, jau pradėjo daryti namų darbus.

Ekonomikos bangavimo nuvargintos Lietuvos įmonės suvokė, kad būsimos Visagino atominės elektrinės statyba – šansas, kurio negalima praleisti, o norint konkurencinėje kovoje su kitų šalių bendrovėmis nelikti it musę kandus, ruoštis reikia pradėti jau dabar.
Atsiriekti didžiausią kąsnį iš 4–5 mlrd. Lt vertės užsakymų pyrago pretenduoja statybos, inžinerinių paslaugų įmonės ir žaliavų gamintojai.

Darbuotojų ieškos ir užsienyje

Inžinerinių paslaugų įmonių grupės „Sweco Lietuva“ prezidentas Artūras Abromavičius tvirtina, kad bendrovės kruopščiai analizuoja prieinamą būsimo projekto informaciją: dalyvauja specialiai rengiamose konferencijose ir seminaruose, ne kartą susitiko su japonų kompanijomis, taip pat konsultuojasi su kitomis tarptautinės „Sweco“ grupės įmonėmis, turinčiomis daugiau patirties įgyvendinant atominės energetikos projektus. O stengtis tikrai yra dėl ko: išankstiniais duomenimis, inžinerinių paslaugų užsakymai galėtų sudaryti apie 800 mln. Lt.
Į elektros energetikos inžinerines paslaugas nusitaikiusios inžinerinių sprendimų įmonės „Aedilis“ direktorius Raimundas Slavinskas viliasi iš atominės elektrinės projekto uždirbti iki 4 mln. Lt, tad taip pat pradėjo rengtis būsimam konkursui. „Ūkio ministerija išplatino medžiagą, kokie sertifikatai reikalingi norint dirbti su „Hitachi“, todėl diegiame papildomus darbų saugos, kokybės, aplinkosaugos reikalavimus, kurie leistų įmonei pereiti bent pradinę atranką. Antra, vertiname, kokios gali būti mūsų apimtys“, – apie pasirengimo darbus pasakoja R.Slavinskas.
Pasak A.Abromavičiaus, japonai pasižymi savita inžinerine, statybos praktika ir veiklos kultūra, tad vietos bendrovėms teks kruopščiai įsigilinti į specifinius inžinerinės ir statybos veiklos reglamentavimo aspektus, susipažinti su specialia dokumentacijos rengimo tvarka, įsisavinti ir nepriekaištingai valdyti specializuotą programinę projektavimo įrangą, prisitaikyti prie savitų komandinio darbo organizavimo, komunikacijos aspektų.
Prieš porą savaičių grupė Lietuvos įmonių ir asociacijų atstovų vyko apžiūrėti Suomijoje statomos atominės elektrinės „Olkiluoto 3“ ir iš elektrinę statančių bendrovių atstovų taip pat išgirdo naudingų patarimų. „Kolegos iš Suomijos sakė, kad atominės elektrinės statyba nuo bet kokių kitų statybos objektų skiriasi papildomais saugumo reikalavimas, su tuo susijusiais medžiagų, gaminių sertifikavimo reikalavimais. Taip pat bus vertinama dalyvių patirtis projektų valdymo srityje, atsižvelgiama į įvairių sudėtingų objektų statybos, tarptautinio bendradarbiavimo patirtį. Neabejotinai bus svarbios ir darbuotojų anglų kalbos žinios, o šiandien Lietuvos įmonių darbuotojai angliškai kalba vidutiniškai“, – pabrėžia Lietuvos statybininkų asociacijos vykdomasis direktorius Vaidotas Šarka.
Lietuvos įmonių darbuotojai taip pat turės išeiti papildomus mokymus, kad galėtų dirbti atominės energetikos objektuose, tad Energetikos institutui patikėta parengti programas, suderinti su Valstybine atominės energetikos saugos inspekcija ir pateikti mokymo įstaigoms.
Dar vienas svarbus aspektas, apie kurį Lietuvos įmonės jau šiandien pradeda galvoti, – specialistai. „Prognozuojama, kad skirtingose VAE statybos projekto stadijose darbuosis nuo tūkstančio iki dviejų tūkstančių inžinerijos specialistų. Akivaizdu, kad tokių kvalifikuotų pajėgų šiuo metu Lietuvoje nėra, todėl į projektą gali įsitraukti ir kitų kaimyninių valstybių inžinieriai“, – mano „Sweco Lietuva“ prezidentas A.Abromavičius.
Ši įmonių grupė Lietuvoje turi 290 įvairaus profilio inžinerijos specialistų, tačiau neatmeta galimybės pasitelkti ir tarptautines „Sweco“ įmonių grupės pajėgas. Šiais metais „Sweco“ koncernas įsigijo 1100 darbuotojų turinčią Suomijos kompaniją „FMC Group“, kuri aktyviai dalyvavo suomių atominės elektrinės „Olkiluoto 3“ statybos projekte.
O specialiųjų montavimo darbų įmonės „Montuotojas“ vadovai partnerių žvalgosi Baltarusijoje ir Lenkijoje, nes mano, kad, nepaisant šimtatūkstantinės bedarbių minios, kvalifikuotos darbo jėgos šalyje nėra. „Suvirintojų, metalo konstruktorių, montuotojų aukštalipių Lietuvoje nėra. Dedame skelbimus, bet ateina du–penki, todėl galvojame ne apie plėtrą, o apie užsienio partnerius“, – prie bendradarbiavimo su kaimynais linksta „Montuotojo“ generalinis direktorius Alfonsas Jaras.
Beje, nors Visagine statybos darbai dar neprasidėjo, domėtis, kaip bendrauti su japonais – ar susitikus spausti ranką, kokiu būdu įteikti vizitinę kortelę, Lietuvos įmonėms tenka jau dabar. Visagino atominę elektrinę statysianti japonų bendrovė „Hitachi“ bei kitos projekte ketinančios dalyvauti japonų įmonės lanko didžiausias statybų sektoriaus bendroves ir domisi, kokie Lietuvoje pajėgumai, darbų kokybė ir patirtis. Pavyzdžiui, įmonė „Montuotojas“ priėmė jau kelias japonų korporacijų delegacijas.

Planuoja jungtis į klasterius

Pradėjus statyti atominę elektrinę didelės galimybės atsivertų žaliavų tiekėjams, mat VAE statybai gali prireikti iki 15 tūkst. atskirų pirkimų. Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Adakras Šeštakauskas vardija, kad pretenduoti galėtų cemento gamintojai, inertinių medžiagų, tokių kaip skalda, žvyras, smėlis, tiekėjai, taip pat medžio gaminių, metalo konstrukcijų, plytų gamintojai.
Įmonės „Akmenės cementas“, iš kurio gaminamo cemento buvo pastatyta Ignalinos atominė elektrinė, generalinis direktorius Artūras Zaremba patikino, kad bendrovė tikrai pretenduos dalyvauti projekte ir tikisi tiekti apie 50 tūkst. tonų cemento. „Mūsų našumai leidžia be didelių įtampų atlikti tokį užsakymą, koks bus, nes gaminame apie milijoną tonų per metus“, – pabrėžia A.Zaremba. Kai prasidės statyba, „Akmenės cementas“ bus baigęs statyti naują gamyklą ir pajėgumai sieks 1,5 mln. tonų cemento per metus.
Gauti užsakymų statant atominę elektrinę norėtų visos didžiosios Lietuvos statybų bendrovės: tokia galimybe domisi „YIT Kausta“, „Vėtrūna“, „Mitnija“, „Merko statyba“, „Kortas“, „Alvora“, „Hidrostatyba“, „Plungės lagūna“ ir kitos. Statybininkų asociacijos duomenimis, Visagino atominės elektrinės projekte galima suskaičiuoti apie 80 atskirų statybinių objektų, į kuriuos galėtų pretenduoti per dvi dešimtis šalies įmonių.
Tokio dydžio objekte neabejotinai norės dalyvauti ir tarptautinės bendrovės, tad Lietuvos įmonėms teks atlaikyti didelę konkurenciją. Panevėžio statybos tresto (PST) pardavimo direktorius Robertas Šulskis mano, kad norint gauti rimtesnių užsakymų Lietuvos įmonėms reikėtų būti vieningesnėms ir jungtis. Prieš porą savaičių apie 15 šalies statybos įmonių pasirašė pirminį protokolą dėl konsorciumo steigimo, o pagrindine bendrove išrinkta PST. Statybos įmonių konsorciumas būtų sudarytas pirmą kartą. „Susijungę į konsorciumą galėsime užsakovui pateikti didesnį darbų asortimentą, pasiūlyti daugiau darbininkų, inžinierių, o šalia vykdyti kitus projektus. Vienai įmonei skirti visas jėgas šiam objektui netikslinga ir pavojinga“, – vienybės pranašumų įžvelgia R.Šulskis.
Apie jungimosi galimybes svarsto ir kitų sektorių bendrovės, tačiau pasigenda informacijos apie būsimos elektrinės statybą. Nežinomi atsakymai į paprastus klausimus: kas bus generalinis rangovas, kokio dydžio įmonės bus labiausiai pageidaujamos. O labiausiai įmonėms nerimą kelia prieštaringos diskusijos dėl pačios elektrinės. „Kaip gali mesti visas jėgas parengiamiesiems darbams, jei vienas politikas vakare sako, kad elektrinė bus, o kitas iš opozicijos ryte jau aiškina, kad mums elektrinė nereikalinga?“ – stebisi A.Jaras.
Kovo pradžioje Baltijos šalių premjerai sutarė, kad koncesijos sutartis dėl VAE statybos turi būti pasirašyta iki birželio, o naują atominę elektrinę planuojama pradėti statyti 2013–2014 m. ir baigti per šešerius septynerius metus.
Kol koncesijos sutartis nepasirašyta, konkrečių žingsnių nesiima ir paslaugų sektoriaus bendrovės, kurios Visagine norėtų kurti japonams bei kitiems atominės elektrinės statytojams reikalingą infrastruktūrą. Tačiau Visagino merė Dalia Štraupaitė pabrėžia, kad susidomėjimas didelis: verslininkai skambina ir teiraujasi tiek dėl viešbučių ir restoranų plėtros, tiek dėl galimybės Visagine įsteigti elektromobilių taksi.

Nauda ne tik finansinė

Siekiant, kad Lietuvos bendrovių nenukonkuruotų užsienio įmonės, vien vieningumo nepakaks. A.Šeštakausko nuomone, Lietuvos įmonėms reikia kaupti pinigus, nes svarbi bus visų dalyvių finansinė būklė. O A.Jaras mano, jog į sutartį su „Hitachi“ Lietuvos Vyriausybė turėtų įtraukti punktą, kad pirmumo teisė atlikti tam tikrus darbus tektų vietinės rinkos atstovams. Tokia praktika, pasak „Montuotojo“ vadovo, paplitusi kitose šalyse, besirūpinančiose savo specialistais. Lietuvoje iki šiol strateginiuose objektuose kaip generaliniai rangovai šeimininkaudavo užsieniečiai – kad ir Lietuvos elektrinės devintojo bloko statybvietėje Elektrėnuose plušėjusi ispanų bendrovė „Iberdrola“.
Vis dėlto verslininkai įžvelgia ir tam tikrų savo pranašumų užsieniečių atžvilgiu. „Akmenės cemento“ vadovas A.Zaremba įsitikinęs, jog lietuviai pranašumą turės vien dėl to, kad statyba vyks Lietuvoje, tad vietos įmonių sąnaudos bus mažesnės, lengviau bus mobilizuotis.
Lietuvos bendrovės, kurias japonai pasirinks kaip savo partnerius, laimės ne tik finansiškai. Jos neabejotinai įgis ryškių konkurencinių pranašumų. „Japonija visame pasaulyje gerbiama už savo veiklos efektyvumo ir kokybės valdymą. Ši bendro darbo patirtis galbūt padėtų inžinerinio verslo bendruomenei pakilti į gerokai aukštesnį profesionalumo lygį, net suteiktų galimybę savo žinias ir kompetenciją eksportuoti į kitas valstybes, kaip tai sėkmingai daro, pavyzdžiui, Bulgarijos inžinieriai“, – apibendrina A.Abromavičius.

Lietuva ir kitos Baltijos šalys yra energetinė sala Europos Sąjungoje, kuri dujas gauna iš vieno monopolinėmis sąlygomis veikiančio tiekėjo.

Jeigu Rusija ir Baltarusija įgyvendins savo branduolinės energetikos planus Lietuvos pasienyje, ne tik Baltijos šalių, bet  ir visos ES energetinė priklausomybė didės, nes būsime spaudžiami ne tik dujų, bet ir elektros tiekimo sutarčių.
Šį disbalansą gali ženkliai keisti Lietuvoje planuojama statyti Visagino atominė elektrinė. Žvelgiant iš bendros ES energetikos politikos pusės, VAE projektas turi didelę reikšmę ne vien Baltijos šalių apsirūpinimui elektros energija, bet ir visos ES energetinio stabilumo ir saugumo užtikrinimui bei vieningos ir nepriklausomos ES energetikos rinkos sukūrimui.
Be teigiamų šio projekto aspektų yra ir grėsmių, kurios gali stipriai aptemdyti Baltijos šalių ekonominę perspektyvą. Atominės elektrinės statybos yra labai brangios, todėl jas vykdyti tokiom mažom valstybėm kaip Lietuva, Latvija ir Estija yra nepaprastai sunku. Akivaizdu, kad projekto finansavimui dideles sumas reikės skolintis tarptautinėje rinkoje arba privačiam investuotojui suteikti valstybės garantijas, kas taip pat laikoma valstybės skolos dalimi.
Gali atsitikti taip, kad įgyvendinant atominės elektrinės projektą, Lietuvos valstybės skola perkops 60 proc. BVP ir taip bus pažeista ką tik pasirašyta europinė finansinės drausmės sutartis. Taip be didėjančios finansinės naštos dėl palūkanų mokėjimo, mums grėstų ir ES sankcijos – konkrečiai baudos dėl per didelės valstybės skolos.
Nepamirškime, kad be naujosios AE statybos, mums dar reikia uždaryti ir senąją sovietinę Ignalinos atominę elektrinę. Kaip matyti iš ES pozicijos, šią problemą, pagal juos, turėtume spręsti taip pat nacionalinio biudžeto, o ne ES paramos sąskaita. Taigi, vien branduolinės energetikos projektai, gali ženkliai padidinti mūsų valstybės skolą.
Atsižvelgiant į šiuos argumentus, tai yra į visos ES interesą išlaikyti energetinį balansą su kaimynais, ir ekonominę perspektyvą tempdančiais veiksnius, Baltijos šalys, mano manymu,  turėtų sulaukti europinės pagalbos vystant šį projektą. Todėl praėjusią savaitę, remdamasis šiais argumentais, su oficialiu paklausimu kreipiausi į Europos Komisiją, prašydamas išimtine tvarka  išnagrinėti Visagino atominės elektrinės  statybos dalinio  finansavimo galimybę.
Taip pat manau, kad šioje situacijoje reikalingos visų valstybės institucijų pastangos įtikinti Europos Komisiją šio projekto naudingumu visai Europos Sąjungai ir būtinybe prisidėti prie atominės elektrinės Lietuvoje statybų dalinio finansavimo.

Daugelio šalių degalinėse kylančios benzino kainos bent trumpam privertė pamiršti branduolines Irano galvutes ir prisiminti, kad Iranas turi kitą kozirį – naftos.

Jei šiemet prasidėtų karinis konfliktas su Iranu, šios grumtynės veikiausiai būtų pavadintos Ormūzo sąsiaurio vardu. Turbūt galima drąsiai teigti, kad dabar tai pati karščiausia pasaulio vieta, kurią sapnuoja ir Irano lyderis Mahmoudas Ahmadinejadas, ir Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu, ir JAV prezidentas Barackas Obama.
Toks svarbus Ormūzas pasidarė ne per dieną. Tai naftos gabenimo arterija, mat per šį sąsiaurį kasdien pervežama 40 proc. visos jūra transportuojamos pasaulio naftos (arba 20 proc. bendros pasaulio naftos).
Iranas, kuriam Vakarų šalys neseniai ėmė grasinti naftos embargu, dabar grasina šį sąsiaurį blokuoti. Iš esmės tai būtų pasaulinė finansinė katastrofa, nes vien dėl gando apie tokią galimybę naftos kaina pašoko keliolika procentų. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę „Brent“ tipo naftos kaina buvo pasiekusi 114 JAV dolerių už barelį, o Lietuvos degalinėse litras benzino pabrango apie 20 centų.
Dar didesnis naftos kainų šuolis (blokavus Ormūzo sąsiaurį, prognozuojamas netgi naftos kainos padvigubėjimas) ne tik merdinčiai euro zonai, bet ir kitoms pasaulio valstybėms būtų didžiulis ekonominis smūgis.
Taigi JAV, Didžioji Britanija ir, be jokios abejonės, Izraelis neramiai stebi, kaip rutuliosis padėtis sąsiauryje.

Kas žengtų pirmą žingsnį

Įtampa tarp Irano ir Vakarų šalių bei Izraelio didėja kone kiekvieną dieną, ir nežinia, kas esant tokiai įtemptai padėčiai gali pratrūkti pirmas – Iranas, Izraelis ar, pavyzdžiui, JAV.
Reikia atsiminti, kad Iranas nuo praėjusio šimtmečio aštuntojo dešimtmečio dar niekada į jokį grasinimą nėra atsakęs atsitraukimu: jei jį kas kumšteli, Iranas kumšteli atgal su dviguba jėga. Tą suprasdami, tiek JAV, tiek Didžiosios Britanijos, tiek Izraelio strategai liežuvį laido labai atsargiai.
Pradėti ataką, regis, knieti Izraeliui. Bet jis nežengtų tokio žingsnio be JAV ir Didžiosios Britanijos pritarimo. JAV suvokia, kad karinis konfliktas įtrauktų į neprognozuojamą karą, tad šiuo metu renkasi diplomatinį kelią: gruodžio 31 d. šalies prezidentas B.Obama pasirašė nutarimą, kuriuo paskelbė draudimą naudotis JAV finansinės sistemos institucijų paslaugomis bet kuriam užsienio šalies bankui, bendradarbiausiančiam su Irano centriniu banku.
Panašiai elgiasi ir ES šalys. Štai sausio 30 d. ES užsienio reikalų ministrų susitikime raginama teikti pasiūlymą įvesti minėtą Irano naftos embargą. Neabejotinai tai būtų itin skaudus smūgis Irano ekonomikai, nes skaičiuojama, kad iš naftos eksporto ši šalis gauna apie pusę visų savo pajamų. Tačiau tai irgi panašu į blefą, nes europiečiai patys sau išsikastų duobę: apie 17 proc. viso Irano naftos eksporto tenka tai pačiai ES.
Gal tai, kad Ormūzo konfliktas vis dažniau lyginamas su JAV ir Didžiosios Britanijos karu Irake, gali byloti, jog pirmosios pultų jos?
Jungtinės Karalystės gynybos sekretorius Philipas Hammondas iš tiesų patvirtino, kad britai gali imtis karinių veiksmų, jei Iranas blokuos Ormūzo sąsiaurį. Pasak P.Hammondo, bet koks bandymas kliudyti susisiekimui per Ormūzo sąsiaurį būtų neteisėtas ir nesėkmingas, o karališkasis laivynas prisidėtų prie veiksmų, užtikrinančių laisvą laivybą sąsiauriu. Bet vėlgi – kol nebus amerikiečių pritarimo, nebus ir britų drąsos pradėti šį labai rizikingą “sąsiaurio vadavimo” projektą.
Iš esmės karo nenori nė viena pusė, tačiau grasinimai, net jei dalis jų yra tik blefas, bet kurią minutę gali aptemdyti protą.
Be to, didėjanti įtampa kursto aistras ir į kelias stovyklas pasidalijusiose Iranui neabejingose šalyse. Iranui draugiška Rusija nevengia aštrių pasisakymų Vakarų šalių atžvilgiu. Svarbiausia Irano prekybos partnerė Kinija kol kas lūkuriuoja, bet greičiausiai nesišlietų prie Vakarų valstybių, net jei kas nors kada nors pajėgtų galutinai įrodyti Irano branduolinio ginklo egzistavimą.
Vienintelė šalis, kuri tikrai norėtų akistatos su Iranu, ko gero, yra Izraelis, kurį Iranas trokšta nušluoti nuo žemės paviršiaus. Ir nors prognozių, kad Izraelis yra pasiryžęs pulti Iraną, esama nemažai, vis dėlto jos nelaikomos labai rimtomis. Netgi Izraelio žvalgybos agentūros „Mossad“ direktorius Meiras Daganas ketinimus bombarduoti Iraną vadina „idiotiškais“, nes Izraelis vienas kažin ar sugebėtų įtikinamai smogti šiai valstybei. Net jei 41 proc. Izraelio gyventojų norėtų tokio puolimo („Politlist“ duomenimis), valdžia vargu ar tam ryžtųsi.
Taigi kol kas vyksta katės ir pelės žaidimas, kurio baigtis yra visų jo žaidėjų rankose. Belieka tikėtis, kad teisus JAV gynybos sekretorius Leonas Panetta, kuris neseniai viešėdamas Tel Avive pažadėjo, jog drauge su Izraeliu bus daroma viskas, kad regione būtų išvengta branduolinės grėsmės.

Praėjusių metų žiemą aiškinę, kad atominė elektrinė Baltarusijos Astravo regione statoma nebus, pavasarį piktinęsi, kad toji elektrinė vis dėlto bus ir, būdama nesaugi, kels nenusakomą grėsmę Lietuvos valstybei, ilgainiui Lietuvos politikai šią elektrinę užmiršo ir dabar į judesius kaimyninėje valstybėje visiškai nebereaguoja.

Nors baltarusiai atominę elektrinę projektuoja panašiais tempais kaip lietuviai Visagino atominę.
Rusijos bendrovė „Rosatom“ ir Baltarusijos valstybės įmonė Atominės elektrinės statybos direkcija jau pasirašė sutartį dėl atominės elektrinės netoli Astravo miesto statybos. Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos teigimu, Baltarusija jau pradėjo darbus elektrinės statybų aikštelėje. Dviejų blokų jėgainę tikimasi pastatyti iki 2018 m. Abiejų AE blokų galia turėtų siekti 2400 megavatų. Beje, Lietuvoje planuojama statyti Visagino atominė elektrinė būtų per pusę mažesnio galingumo ir tik vieno bloko.
Skelbiama, kad elektrinė Astravo regione kainuos daugiau kaip 10 mlrd. JAV dolerių. Didžiąją dalį šios atominės elektrinės statybos finansuos Rusija.
Kad Astravo elektrinė nėra vien tauškalai, liudija ir faktas, kad prieš du mėnesius Baltarusijos parlamento žemesnieji rūmai minėtą Rusijos ir Baltarusijos tarpvyriausybinį susitarimą dėl bendradarbiavimo projektuojant, statant ir paleidžiant Astravo AE jau ratifikavo, o vėliau minėtam susitarimui pritarė ir aukštesnieji parlamento rūmai.
Baltarusijos antibranduolinio judėjimo lyderis M.Ulasievičius teigia: „Pasirašyta Baltarusijos ir Rusijos sutartis liudija, kad šis projektas iš tiesų „stumiamas“, yra pavojus, jog jis bus įgyvendinamas. Buvo laikas, kai viskas buvo aprimę, bet šiandien faktas lieka faktu – Rusija duoda pinigų, vadinasi, projektas gali būti realizuotas. Tai liūdina.“
Beje, Baltarusijos gamtinių išteklių ir aplinkosaugos ministerijos valstybinės ekspertizės valdybos viršininko A.Andrejevo teigimu, Baltarusija esą jau baigė konsultacijas su visomis šalimis, įskaitant Lietuvą. Visos procedūros, susijusios su poveikio aplinkai vertinimu, jo nuomone, baigtos. Lietuva į šį pareiškimą niekaip nesureagavo. Dar kitas Baltarusijos pareigūnas pridūrė, kad Lietuva gali nesutikti su poveikio aplinkai vertinimo ataskaita, bet Baltarusija dėl statybos jau apsisprendė, sprendimas jokių tarptautinių susitarimų esą nepažeidžia, todėl keičiamas nebus.

Visagino atominės elektrinės (VAE) projektas vis greičiau juda į priekį, nes prie jo vairo stojo puikiai japonų kultūrą pažįstantis, šešerius metus Japonijoje gyvenęs dr. Rimantas Vaitkus. Kadangi japonų korporacija „Hitachi“ į šį projektą žiūri labai rimtai, tikriausiai jis judės kur kas greičiau nei kiti Lietuvos energetikos projektai.
Apie būsimą atominę elektrinę Lietuvoje, apie jos statybas ir finansavimą išsakyta begalė nuomonių ir vertinimų, pripūsta daug miglos. Siekdamas daugiau aiškumo, „Veidas“ nusprendė pakalbinti VAE generalinį direktorių R.Vaitkų.

VEIDAS: Kaip sekasi derinti sutarties pasirašymo su japonų investuotoju „Hitachi“ dėl VAE projekto klausimus?
R.V.: Konkurso dėl VAE projekto eigai pakrypus tiesioginių derybų keliu, buvo gauti du pasiūlymai iš rimtų tarptautinių korporacijų – naujausių šios srities technologijų lyderių. Turint omenyje, kad parengti pasiūlymą – didžiulis darbas, tokių kompanijų interesas suponavo, jog projektas yra konkurencingas.
Kaip žinome, strateginiu investuotoju buvo išrinkta japonų kompanija „Hitachi.Ltd“ kartu su „Hitachi-GE Nuclear Energy“, kurios reaktorius bus statomas Lietuvoje. Pernai liepą, tik atrinkus strateginį investuotoją, pradėjome techninių darbų, reikalingų koncesijos sutarčiai parengti, etapą. Beveik 20 technologinių projektų mūsų ir „Hitachi“ specialistai užbaigė, ir dar praėjusiais metais buvo pasirašytas Lietuvos ir „Hitachi“ susitarimas dėl esminių koncesijos sutarties sąlygų.
Pastaruoju metu intensyviai dirbame juridiniais klausimais, toliau rengiama koncesijos sutartis. Ją Seimui planuojame pateikti per pavasario sesiją.
Tai nestandartinė koncesija, todėl sutarties pasirašymo laikas buvo pratęstas. Tačiau ilgiau užtrukti mes negalime, nes kiekviena papildoma savaitė kainuoja ir mums, ir investuotojams. Esame labai konkrečiai suplanavę visą darbų srautą.
VEIDAS: Ir anksčiau, ir dabar Visagino atominės elektrinės projekte neaiškiausias – finansavimo klausimas. Gal šiandien jau galite atsakyti, kas ir kokiomis dalimis finansuos naująją atominę elektrinę. Ir iš kur savąją dalį gaus Lietuva? Taip pat ar projekte dalyvaus latviai bei estai ir kaip pasiskirstys akcijos?
R.V.: Dėl finansavimo dalių iki šiol vyksta derybos. Kaip žinome, visiems labai svarbūs tiek projekto ekonominis aspektas, tiek tempai, tiek terminai. Lietuvos dalis projekte aiškiai įvardyta įstatymu – ne mažiau kaip 34 proc. projekto vertės. Kitų dalyvių įnašai vis dar derinami.
Koncesijos sutarties pagrindinių sąlygų sąvadas su strateginiu investuotoju pasirašytas gruodžio 23 d. O pokalbiai su estais ir latviais – kasdienis mūsų darbas. Nors ir norėtume aiškiai žinoti visas detales, kol kas tai neįmanoma. Galiu patikinti, kad turime tikrai gerus ir projektą remiančius bei konstruktyviai jį  vertinančius partnerius. Tai gerai, nes reikia aiškiai suprasti, jog čia investicija į Lietuvos projektą, nors prekė ir regioninė.
Planuojama, kad VAE projekto vertė neviršys 17 mlrd. Lt. Lietuvos dalis turėtų būti apie 5 mlrd. Lt. Žvalgomės visų įmanomų projekto finansavimo šaltinių. Tarptautinių korporacijų dalyvavimas projekte atveria galimybes naudotis pasaulio finansiniais instrumentais, pavyzdžiui, Amerikos, Japonijos importo ir eksporto draudimu. Matysime, kokius galime naudoti Europos finansinius mechanizmus. Galiu tik pasakyti, kad papildomo finansavimo galimybių yra, jos svarbios ir intensyviai nagrinėjamos.
VEIDAS: O kaip vertinate Lenkijos pasitraukimo iš projekto aplinkybes?
R.V.: Tai svarbus mūsų strateginis partneris, ypač energetikos srityje. Negalėčiau sakyti, kad toks Lenkijos sprendimas – nereikšmingas įvykis. Tikiuosi, po kurio laiko bendradarbiavimą su lenkais tęsime, nes jie pareiškė iš projekto pasitraukiantys tik laikinai.
Lenkijos dalyvavimas VAE projekte, manau, buvo naudingas abiem pusėms. Mums būtų gerai turėti investuotoją iš stiprios lenkų energetikos bendrovės PGE. O jiems, patiems plėtojantiems ambicingą naujų atominių elektrinių projektą, tai būtų naudinga patirtis. Branduolinės energetikos šalys vienos su kitomis dalijasi patirtimi branduolinės saugos, reguliacijos mechanizmų ir kitais klausimais.
VEIDAS: Norėtųsi sužinoti, kokios priežastys prieš porą metų privertė atsisakyti minčių apie du reaktorius naujoje Visagino atominėje elektrinėje. Ar elektrinė, valdanti vieną reaktorių, iš principo gali būti efektyvi ir konkurencinga?
R.V.: Privertė rinkos analizė. Atsižvelgiant į regiono valstybių pramonės plėtrą, senėjančių elektrinių eksploatacijos laiką, apskaičiuota, kad apie 2020-uosius reikės per 1000 megavatų instaliuotos galios, kas atitinka vieną mūsų reaktorių. Jei matysime, kad poreikiai didėja ir esame konkurencingi, kodėl gi ne, galbūt bus nuspręsta išnaudoti infrastruktūrą ir antrajam blokui. Mūsų projektas patrauklus tuo, kad turi veikiančią elektros energijos perdavimo tinklo sistemą.
VEIDAS: Esate japonų kultūros gerbėjas, pats ilgai gyvenote Japonijoje. Kiek ši Jūsų patirtis ir kalbos mokėjimas padeda bendraujant su būsimaisiais investuotojais?
R.V.: Japonijoje įgyta patirtis – tikrai didelis pranašumas. Bendraujant praverčia tam tikrų niuansų pajauta. Per šiuos metus dirbdamas su „Hitachi“ aš daugelį dalykų aiškinau kiek kitaip nei šios kultūros nepažįstantys mano kolegos, ir buvau teisus.
Siekiant sėkmingai bendradarbiauti, svarbu įgyti jų pasitikėjimą. Žinodami, kad tu myli tą šalį, jų elgesį vertini natūraliai, japonai ima vis labiau pasitikėti. Žinoma, norint išsiaiškinti tam tikrus niuansus, labai praverčia japonų kalbos mokėjimas.
Manau, kad per šį projektą Lietuva galėtų išlošti labai daug, ypač jei pavyktų išskleisti visą „Hitachi“ veiklos vėduoklę. Branduolinė energetika visame jų veiklos portfelyje sudaro tik apie 2–3 proc. Šios technologijos labai svarbios, tačiau „Hitachi“ – pasaulinio lygio inžinerinė kompanija. Lietuvai, kaip valstybei, plėtojančiai įvairias elektronikos technologijas, ji gali padėti plėsti ryšių, lazerių verslus, su radijo komponentais susijusias technologijas. Pagal japonų tradiciją, jie eina vieni kitų pramintais takais. Manau, kad „Hitachi“ kaip tik ir bus toks pirmtakas.
VEIDAS: Kaip Jūs apskritai vertinate atominės energetikos plėtrą Lietuvoje, kai senosios ES valstybės, ypač Vokietija, atsisako atominės energetikos, o, pavyzdžiui, skandinavai linksta prie elektros energijos iš atsinaujinančių šaltinių?
R.V.: Pasaulyje branduolinės energetikos technologijas plėtojančių valstybių sąrašas kinta nedaug. Vokiečių apsisprendimas – jų pačių reikalas. Vokietija, būdama turtinga valstybė, gali priimti daug nestandartinių sprendimų, tokių kaip gana naujų branduolinių reaktorių atsisakymas.
Jei Vokietija sustabdys visus atominius reaktorius, po 2020 m. pasijus elektros energijos trūkumas. Visi mūsų energetikos projektai paremti išsamia analize, kaip elektros rinka atrodys po 10–30 metų. Todėl ne tik nuspręsta statyti Visagino AE, bet kartu lygia greta plėtojami ir elektros jungčių projektai. Tai elektros jungtis per Estiją, kuri stiprinama iki 1000 megavatų. Jau baigiamas bandyti elektros kabelis į Švediją ir greitai prasidės jo gamyba. Tiesiama elektros jungties į Lenkiją pirmoji grandis, iki 2020 m. bus nutiesta ir antroji. Įvykdę šiuos projektus būsime sujungti elektros perdavimo tinklais tiek su Šiaurės valstybių zona, tiek su gana deficitine Lenkijos zona.
Jei Europos atmosferos taršos politika bus tokia pat griežta kaip iki šiol, padidinti mokesčiai suduos gana skaudų smūgį senosioms elektros gamybos technologijoms. Ateityje gali atsitikti taip, kad naujų regione statomų atominių elektrinių energiją panorės naudoti valstybės, dabar save laikančios alternatyvios elektros energijos gamybos šalimis.
VEIDAS: Ar šiuolaikinės atominės elektrinės tikrai nekelia pavojaus gyventojų saugumui? Juk kad ir kokios modernios technologijos buvo įdiegtos Japonų Fukušimos atominėse elektrinėse, be rimtų pasekmių neapsieita.
R.V.: Japonija yra sudėtingoje seisminėje zonoje. Be to, dėl žemės drebėjimo nukentėjo viena seniausių, prieš 40 metų statyta ir arčiausiai epicentro esanti elektrinė. Naujesni atominiai reaktoriai per žemės drebėjimą tiesiog sustojo, kaip ir numatyta tokiais atvejais.
Šiuolaikinės technologijos yra tikrai saugios. Dabartinius ir senus reaktorius vaizdžiai galima palyginti su senais ir naujais automobiliais. Šiuolaikinėse branduolinėse technologijose numatyta itin daug įvairių apsaugos sistemų, netgi apsauga, pavyzdžiui, nuo lėktuvo kritimo.
VEIDAS: Kai geopolitinė padėtis neapibrėžta, ar Visagino atominės elektrinės gaminama elektros energija bus konkurencinga, ar bus jos pirkėjų? Juo labiau kad atomines elektrines stato Rusija, Baltarusija. Ar galima tikėtis, kad pradėjus gaminti elektros energiją VAE, elektra mūsų šalies gyventojams atpigs?
R.V.: Visų Europos valstybių elektros energijos kainos yra reguliuojamos valstybės. Reikia atskirti gamybos kainą nuo galutinės vartojimo kainos. Elektros gamybos kainą nustato rinkos sąlygos, o galutinę kainą vartotojams sudaro tiek rinkos, tiek reguliuojama kainos dalis. Jei projekto dalyviai matytų, kad VAE gaminsimos elektros energijos kaina nekonkurencinga, jie projekte tiesiog nedalyvautų. Abejonių galėtų kilti, jei vieni statytume elektrinę, nes būtų politinė valia, kad mums jos tikrai reikia.
Kita vertus, kodėl suomiai, būdami tik pusantro karto didesni už mus, stato atominį bloką po bloko? Jie turi geras elektros perdavimo jungtis, tad elektros pirkėjų nesunkiai randa.
VEIDAS: Kaip apskritai vertinate Lietuvos energetikos politiką? Pastaruoju metu kylantys politiniai nesutarimai su lenkais leidžia abejoti ir energetikos projektų sėkme. Ar tikite, kad išties bus įgyvendinti strateginiai energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos projektai?
R.V.: Elektros jungties su lenkais projektas plėtojamas pagal planą. Iki 2016 m. laiko yra, nors kertiniai darbai atlikti. Naują liniją tiesti nėra paprasta, nes ji Lenkijoje driekiasi per parkus, valstybės saugomas teritorijas. Tačiau didelių bėdų nematau, su lenkų kolegomis dirbame iš tiesų konstruktyviai.
Ši Vyriausybė iškėlė tikrai ambicingus energetinės nepriklausomybės tikslus, tačiau matoma ir jų baigtis. Niekas neabejoja suskystintų dujų terminalo reikšme, tai galėtų sumažinti šildymo kainas. O elektros jungčių projektai leistų galų gale pasijusti visateisiais ES nariais.
Tai suprato ir senoji Europa, nes pagaliau sukurtas Baltijos energetikos rinkų integracijos planas, kurio esmė – nutiesti elektros ir dujų jungtis aplink Baltijos jūrą. Mūsų Vyriausybė laiku pradėjo šiuos projektus. Gal per mažai apie tai kalbame, nors, mano nuomone, svarbiau dirbti, o ne apie tai kalbėti.

Apie Lietuvos energetinę nepriklausomybę kalbama kone dvidešimtmetį, tačiau iš tikrųjų iki tos nepriklausomybės dar labai toli. „Gazpromui“ už dujas ir toliau kasmet sumokame po 2,5 mlrd. Lt. Tiesa, pastaruoju metu lyg ir esama ženklų, kad šioks toks lūžis įvyks, bet lengviau atsikvėpti galėsime tik 2014-ųjų pabaigoje. Apie energetikos ūkio aktualijas ir apie gruodžio pabaigoje žadėtą sutartį su „Hitachi“ dėl naujos atominės elektrinės statybos Lietuvoje kalbamės su energetikos ministru Arvydu Sekmoku.

VEIDAS: Daug kartų skelbta, kad sutartis su „Hitachi“ dėl atominės elektrinės statybos bus pasirašyta iki Naujųjų metų arba pirmosiomis sausio dienomis. Tai ar bus toji sutartis?
A.S.: Pastaruoju metu sutarties pasirašymo terminą šiek tiek patikslinau sakydamas, kad tai bus padaryta metų sandūroje. Laukiame regioninių partnerių konkretaus apsisprendimo, kokia dalimi jie dalyvauja atominės elektrinės statyboje. Tai sužinoti turėtume maždaug per mėnesį. Vos tik gavę šią informaciją galėsime sparčiai pajudėti sandorio pasirašymo link.
Praėjusią savaitę buvau susitikęs su „Hitachi“ prezidentu Hiroaki Nakanishi ir gavau patikinimą, kad mūsų visų tikslas – pasirašyti koncesijos sutartį. Esu įsitikinęs, kad koncesijos sutartį ir visas kitas su atominės elektrinės statyba susijusias sutartis, kaip visą paketą, Seimui teiksime tvirtinti jau 2012 m. pavasario sesijoje.
VEIDAS: Kaip ir kokiomis dalimis bus finansuojama naujos atominės elektrinės statyba? Kiek dėl to brangs elektra Lietuvos gyventojams? Ar mūsų elektrinėje pagaminta elektros energija bus konkurencinga, turint omenyje, kad statomos analogiškos jėgainės Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje?
A.S.: Sutarta, kad Lietuva turi užtikrinti 34 proc. viso projekto vertės finansavimą. Kiek prisidės kiti projekto dalyviai, kaip minėjau, turėtų paaiškėti per mėnesį. Mes suteikiame statybos aikštelę, visus priešprojektinius pasiūlymus, intelektinį potencialą.
Pastebima, kad, didėjant elektros energijos pasiūlai, jos kaina vartotojams mažėja. Dėl staiga sumažėjusios pasiūlos 2010 m. uždarius Ignalinos atominę elektrinę Lietuvoje elektros kaina šoktelėjo daugiau kaip 30 proc. Savo elektros energijos generavimo šaltinių turėjimas rinkai duos impulsą mažinti elektros kainą vartotojams. Be abejo, mes priklausysime Europos elektros rinkai, kuri diktuos kainas vartotojams.
Galutinių skaičių, kiek projektas keis elektros energijos kainą, nėra, bet, pagal dabartinius vertinimus, atominėje elektrinėje pagaminsimos elektros kaina turėtų būti mažesnė nei prognozuojama rinkos kaina.
VEIDAS: Naujausiais Jūsų duomenimis, ar iš projekto nepasitrauks latviai? Ar išlieka kiti partneriai?
A.S.: Latvijos prezidentas visai neseniai patvirtino, kad latviai projekte ketina dalyvauti. Estai tai jau seniau yra pareiškę. Lenkai kol kas neatsitraukė, nors neišreiškė ir tvirto pritarimo. Matyčiau lenkų suinteresuotumą projektu, ypač po 2016 m., kai jiems reikės spręsti, ką daryti su anglimis kūrenamomis katilinėmis dėl didelės CO2 taršos. Tuomet prireiks importuoti elektrą ir, atrodo, iš ES šalies. Vokietijoje, kaip žinome, atominės elektrinės uždaromos. Taigi dalį poreikio galėtų tenkinti ir Visagino atominė elektrinė.
VEIDAS: Latviai užsimena, kad arba suskystintų dujų terminalas statomas pas juos, arba jie blokuoja elektros dažnių suderinimą su ES. Ką mes darysime?
A.S.: Per neseniai vykusį premjerų susitikimą Latvijos ministras pirmininkas Valdis Dombrovskis nebekėlė šio klausimo ir nebesiejo Visagino projekto su jų gamtinių dujų terminalo projektu. Manau, kad tai buvo tam tikras neapsižiūrėjimas iš Latvijos pusės, nes jau anksčiau buvo aiškūs premjerų susitarimai dėl visų projektų, taip pat ir dėl sinchroninio prisijungimo prie ES elektros sistemos. Galų gale tai jau buvo suderinta Baltijos energijos rinkos ir jungčių plane (BEMIP). Numatyta, kad bus atliekama bendra Europos Komisijos studija, kur toks terminalas galėtų būti statomas.
Su kolega estų ministru matome tam tikrus Latvijos privalumus. Pirmiausia – Inčukalno požeminę gamtinių dujų saugyklą. Bet šiuo atveju turime įvertinti ir pasirengimą dujų rinkai. Mes patys statome nedidelį suskystintų gamtinių dujų terminalą Klaipėdoje, kurį turime baigti iki 2014 m. Pagal ES Trečiojo energetikos paketo dujų direktyvą iki tų metų privalome užtikrinti dujų tiekimo, skirstymo ir perdavimo veiklų išskaidymą. Taigi abi datos sutampa. Jaučiame tam tikrą „Gazpromo“ siekį išlaikyti pozicijas regione ir būtent dėl to privalome turėti alternatyvą. Be Trečiojo energetikos paketo įgyvendinimo dujų rinka neįmanoma, taigi neįmanoma ir objektyvi dujų kaina.
VEIDAS: Visos Europos karas prieš „Gazpromą“ prislopo. Pastaruoju metu girdėti kai kurių gana įtakingų ES pareigūnų pareiškimų, kad Trečiąjį energetikos paketą „Gazpromui“ reikėtų taikyti lanksčiai. Ar tai reiškia, kad Lietuva irgi keis savo poziciją ir ši švelnės?
A.S.: EK pozicija išlieka nepakitusi: visi ES teisės aktai turi galioti ir valstybėse narėse. Jei padarytas sprendimas dėl Trečiojo energetikos paketo įgyvendinimo, jis turi būti vykdomas. Dėl principinių dalykų atsitraukimo nėra, tačiau pačios šalys renkasi, kokiomis priemonėmis ir kaip greitai tai turi būti įgyvendinta. EK laikosi ir kitos pozicijos, kad akcininkų bei investuotojų teisių taip pat turi būti paisoma. ES energetikos komisaras Guenteris Oettingeris išreiškė paramą Lietuvai, bet kartu mes turime surasti visas puses tenkinantį kompromisą.
VEIDAS: Nors buvote įsitikinęs, kad pagrasinus Rusijai tarptautiniu arbitražo teismu „Gazpromas“ sumažins gamtinių dujų kainą, tačiau taip neįvyko. Ar nemanote, kad pasikarščiavote ir padarėte meškos paslaugą Lietuvai, nes mums tiekiamų dujų kaina yra didžiausia Europoje?
A.S.: Mes padavėme į teismą „Lietuvos dujas“, nes buvo įtarimų, kad bendrovės vadovybė tinkamai neatstovavo įmonės interesams. Tai jau praeinančių metų istorija. Savo ruožtu EK pradėjo tyrimą, kuris, manau, atsakys į esminį klausimą, kiek pagrįsta „Gazpromo“ tiekiamų dujų kaina Lietuvai, Latvijai ir kitoms valstybėms.
„Gazpromas“ irgi bandė duoti Lietuvą į arbitražo teismą. Pirmas bandymas nepavyko. Antras, jau sėkmingas bandymas reiškia tai, kad „Gazpromas“ padavė Lietuvą į arbitražą būtent dėl teismo su „Lietuvos dujomis“. Tai nėra susiję nei su Trečiojo energetikos paketo įgyvendinimu, nei su dujų kaina.
Manau, kur kas perspektyviau mums ir „Gazpromui“ sėsti prie derybų stalo. Mes ir toliau atviri kalbėtis su „Gazpromu“ tiek dėl Trečiojo energetikos paketo įgyvendinimo, tiek dėl objektyvios dujų kainos Lietuvai. Norėtume įrodyti, kad susitarti ne tik galima, bet ir naudinga. Turiu tam tikrų požymių, kad „Gazpromas“ irgi nusiteikęs derėtis.
VEIDAS: Strateginiai energetikos projektai juda labai iš lėto. Jūsų nuomone, ar tai lemia paprasčiausias nesuinteresuotumas, ar politinės valios stoka, ar prasta energetikos srityje dirbančių valstybės tarnautojų kvalifikacija?
A.S.: Tiesiog reikėjo keleto impulsų. Kai buvo įsteigtas „Leo LT“, visuomenė pamatė pelno siekimą jos sąskaita. Taigi vienas impulsas buvo peržiūrėti, ar išties monopolinės struktūros neturėtų būti kontroliuojamos valstybės. Antras impulsas – Trečiojo energetikos paketo įgyvendinimas. Trečias – pati visuomenė per rinkimus aiškiai parodė, kad laukia permainų, ir tai buvo impulsas politinei valiai atsirasti. Politiškai ir ekonomiškai jau esame ES dalis, tačiau energetikos srityje vis dar trypčiojame Rytų kaimynės bendrabutyje. Tendencija buvo natūrali, bet gaila, kad ji nepasireiškė anksčiau nei po 20 metų.
VEIDAS: Kaip sekasi derėtis Briuselyje dėl Ignalinos AE uždarymui skirtų lėšų padidinimo?
A.S.: Kad Ignalinos AE uždarymo darbai gerokai vėluoja, kelia susirūpinimą ne tik mums, bet ir EK. Europos energetikos komisaras išdėstė poziciją, kad galima svarstyti apie finansavimo padidinimą, jei išties bus pasiekta pažanga. Ir mūsų, ir jų interesas sutampa – kuo greičiau ir kuo mažesnėmis lėšomis uždaryti Ignalinos atominę elektrinę. Lietuva paprašė 800 mln. Lt, šiandien skirta per 200 mln. Lt. Iki kritinės datos, 2030 m., dar turime laiko susitarti dėl protingos uždarymo kainos bei dėl darbų atlikimo teminų.
VEIDAS: Kiek šiuo metu pasistūmėję didieji energetinę Lietuvos nepriklausomybę garantuojantys projektai?
A.S.: Gruodį įvyks dar vieni „NordBalt“ jungties kabelio bandymai, kaip jis išlaiko elektros įtampos apkrovas bei užtikrina numatyto galingumo srovės perdavimą. Sausį jau turėtų būti pradėti gaminti šimtai kilometrų į Švediją vesiančio elektros kalbelio. Su lenkais pasiekti visi principiniai susitarimai dėl „LitPolLink“ elektros jungties. Abu projektai išspręsti politiniu lygiu, belieka jų techninis įgyvendinimas. Planuojama, kad srovė jungtimis bus paleista 2015 m., kaip ir buvo numatyta.
Jau baigiamas statyti Elektrėnų šiluminės elektrinės devintasis blokas. Netrukus bus atlikti pirmieji bandymai, kitų metų pabaigoje blokas jau pradės veikti. Turėsime savo elektros energijos generatorių, kad apsidraustume nuo elektros energijos importo peripetijų. Šiuo metu iš atsinaujinančių energijos šaltinių gaminame 16 proc. visos elektros energijos. Iki 2020 m. pasieksime, kad būtų gaminama 21 proc.
„Lietuvos dujoms“ jau atvertas kelias statyti dujų jungtį Jurbarkas–Klaipėda, kad būtų prie ko prijungti suskystintų dujų terminalą. Greitai konkurso būdu bus nuspręsta, kas statys specialų terminalo laivą. Taigi iki 2014 m. gruodžio 3 d. visus darbus spėsime atlikti. Galiu garantuoti, kad strateginiai energetikos projektai vyksta pagal planą.

„Nėra lengva, tačiau tenka pripažinti karčią tiesą – aplinkosauginis judėjimas, kuriam aš priklausau, planetos gyvybinei pusiausvyrai padarė daugiau žalos, nei visi tie, kurie neigia klimato pasikeitimus“, – Didžiosios Britanijos dienraštyje „The Guardian“ teigė aplinkosaugininkas George Monbiot.

Reaguodama į žaliųjų reikalavimus, Vokietija uždarys savo atomines elektrines ir į atmosferą iki 2020-ųjų papildomai pateks 300 milijonų tonų anglies dvideginio. Tai – beveik toks pats kiekis, kiek visa Europa sutaupė po to, kai įsigaliojo ES Efektyvaus energijos vartojimo direktyva. Kitos šalys taip pat ketina atsisakyti atominės energetikos.
Pasak aplinkosaugininko, šiuos sprendimus galima laikyti viduramžiško požiūrio į mokslą ir technologijas išdava. „Žalieji dėl daug ko yra teisūs, tačiau jų požiūris į atominę energetiką dažnai yra paremtas prietarais ir išsigalvojimais“, – pripažino G. Monbiot.
Prieš dvi savaites laikraštis „Guardian“ rašė apie daktaro Chriso Busby darbus. Buvo išsiaiškinta, kad jis Japonijoje reklamavo nuo radiacijojs neva saugančias tabletes ir testus, kuriuos mokslininkai pripažino beverčiais. Atskleista ir tai, kad šis daktaras prašė siųsti aukas neva „Fukušimos vaikams“ į savo fondo, registruoto Velse, sąskaitą. Didžiosios Britanijos Nacionalinės sveikatos tarnybos prašymu mokslininkai išnagrinėjo daktaro teiginius, kad šiaurės Velse pastebėtas susirgimų leukemija židinys ir nustatė, kad šis teiginys paremtas klaidinga statistika. Dar blogiau -  mokslininkai parašė, kad „neteisingi duomenys buvo parenkami sistemingai“. Kol nepasirodė straipsnis, Ch. Busby dirbo kaip Žaliųjų partijos patarėjas radiacijos klausimai. Jo „atradimai“ ir šiandien cituojami aktyvistų, kurie pasisako prieš branduolinę energetiką.
Praėjusią savaitę „New York Times“ žinoma atominės energetikos kritikė Helen Caldicott parašė straipsnį, kuriame vėl tvirtinama, kad „dėl avarijos Černobylio atominėje elektrinėje pasekmių jau mirė daugiau nei milijonas žmonių“. Tačiau „studija“, kuria paremtas šis teiginys iš tikrųjų apibendrino visas įmanomas mirtis tame regione ir, savaime aišku, susiejo jas su Černobylio incidentu, tame tarpe net ir mirtis nuo kepenų cirozės.
Kokia gi galėtų būti mirties nuo cirozės priežastis? Aišku, Černobylis. Šiais metais man teko susitikti Caldicott ir aš paklausiau, koks yra mokslinis šio „milijono mirčių“ pagrindimas, ir ji neturėjo ką atsakyti. Tokios studijos nepagrįstos tikrais faktais, tačiau žalieji ir toliau skleidžia legendą apie „milijoną žuvusių“…
Protestuotojai prieš atominę energetiką jau sukūrė ne mažiau mitų nei kreacionistai, skiepų neigėjai, natūralios medicinos šalininkai ir tie, kurie neigia klimato atšilmą. Daugeliu atveju, šie atradimai yra padaromi priešingu būdu nei moksliniai – žmonės susigalvoja išvadas, o paskui prie jų „pritempinėja“ įvairius faktus ir įrodymus.
Dažnas aplinkosaugininkų argumentas – radioaktyviosios atliekos ir jų sandėliavimas bei saugojimas. Bet ar tai tikrai yra atliekos? Ar jų negalima panaudoti? Aplinkosaugininkas Tomas Blees parašė knygą „Receptas planetai“ („Prescription for the Planet“), kurioje atskleidė naujas galimybes naujai pastatytose atominėse elektrinėse naudoti senų ir jau uždarytų elektrinių paliktą panaudotą kurą, tad viskas netolimoje ateityje…
Žmonėms tai būdinga – kai jie suvokia padarę didelę klaidą, pradeda ieškoti visokių priežasčių tai pateisinti, vietoj to, kad pripažintų suklydę ir nekartotų tokias skaudžias pasekmes turinčių klaidų. Pats laikas ištaisyti klaidą, bent jau čia, Britanijoje. Aplinkosaugininkų judėjimas turi atsisakyti visų kvailų ir faktais neparemtų kalbų apie atomą ir remtis moksliniais argumentais. Juk branduolinė energetika atitinka svarbiausius aplinkosauginius principus – vartoti mažiau, panaudoti dar kartą, perdirbti.

Į Lietuvos Vyriausybės ir Japonijos bei JAV kompanijos „Hitachi-GE Nuclear Energy“ derybas dėl Visagino atominės elektrinės statybos įsitraukus regioniniams partneriams, prasidėjo galutinis elektrinės kainos, elektros savikainos ir akcijų pasiskirstymo derinimas.

„Hitachi Europe“ generalinis direktorius Akira Shimizu pareiškė neturįs nė mažiausių abejonių, kad Visagino atominė elektrinė (VAE) bus pastatyta iki 2020 metų. Nors derybos dėl pačių svarbiausių kiekviename tokio masto projekte klausimų – galutinės kainos, finansavimo šaltinių, investicijų atsipirkimo laiko, akcijų paketo pasidalijimo dar tik prasideda ir kol kas vyksta ne itin sklandžiai, tačiau svarbiausias jų dalyvis, atominių technologijų tiekėjas „Hitachi-GE Nuclear Energy“, akivaizdžiai neturi abejonių dėl sėkmingos projekto baigties, nes po kelių mėnesių Lietuvoje ketina atidaryti savo atstovybę.

Regioniniai partneriai nenuvylė

„Tuo nereikėtų stebėtis, – „Veidui“ sakė vienas pareigūnas, turintis galimybę gauti informacijos apie derybas. – „Hitachi“ VAE projektas nuo pat pradžių buvo labai svarbus, o po avarijos Fukušimos atominėje elektrinėje tapo kone strateginiu, išgyvenimo klausimu. Tad tikimybė, kad susitarta nebus ar kad japonų pusė iškels kokius nors nepriimtinus reikalavimus, net teoriškai labai maža. Daugiau nerimo gali kelti kai kurių regioninių partnerių (taip vadinamos projekte dalyvaujančios Lenkijos, Latvijos ir Estijos energetikos kompanijos) pozicija. Bent jau ligi šiol japonai dėl to labiausiai nerimavo. Tačiau dabar, kai prasidėjo apsikeitimas informacija, kai „Hitachi“ įsitikino, kad visi regioniniai partneriai neatsisako pradinių savo pažadų ir derybos, kaip kiekviename verslo projekte, vyksta dėl investicijų ir pelno dalies, japonų nuotaika akivaizdžiai pasikeitė į gerąją pusę.“
Šiuo metu derybose aptariami trys esminiai klausimai:
- Galutinė elektrinės kaina, kurią sudaro reaktorių, logistikos ir statybos darbų bei branduolinio kuro kaina.
- Galutinė VAE gaminamos elektros energijos savikaina. Nuo to, kokia ji bus suderėta, priklausys investicijų atsipirkimo laikas bei ta dalis investicijų, kurią kiekviena iš projekto dalyvių prisiims, atsižvelgdama į tai, už kokias palūkanas galės skolintis savo dalį pinigų statyboms, bei galimybę parduoti savąją elektros energijos dalį savoje rinkoje.
- Kiekvienos iš VAE projekto dalyvių akcijų dalis, atsižvelgiant į tai, kad Lietuva pagal Koncesijos įstatymą automatiškai gauna ne mažiau kaip 34 proc., o „Hitachi“ tiekia reaktorius bei yra strateginis investuotojas.

Elektros biržos kaina planuojama 18 ct/kWh

Taigi iš esmės svarbiausias derybų klausimas yra galutinė būsimos VAE gaminsimos elektros savikaina. „Veido“ šaltinis, paklaustas, ar tiesa, kad svarstomos kainos intervalas yra tarp 10 ir 15 ct už kilovatvalandę, sakė, jog „svarstomos galimos elektros savikainos intervalas yra mažesnis už jūsų paminėtą maksimumą, bet šiek tiek didesnis nei siūlytas korėjiečių“.
Atsižvelgiant į tai, kad pernai lapkritį iš strateginio investuotojo konkurso netikėtai pasitraukusi Pietų Korėjos kompanija KEPCO siūlė, jog VAE elektros savikaina būtų tarp 7 ir 8 centų už kilovatvalandę, galima daryti prielaidą, kad kalba sukasi apie 8–10 centų už atominės elektros energijos kilovatvalandę. Čia būtina pabrėžti, kad kalbama apie tą savikainą, už kurią VAE akcininkams bus tiekiama elektra pardavimui, o ne ta kaina, už kurią akcininkai paskui patieks elektrą į biržą. Šiuo metu elektros biržos kaina yra apie 16 ct/kWh, o 2020-aisiais, kaip skaičiuoja specialistai, įvertinus infliaciją ji turėtų būti apie 18 ct/kWh. Vėlgi, kaip pabrėžia „Veido“ šaltiniai, tai bus didmeninė, o ne ta kaina, už kurią elektra bus parduodama galutiniam vartotojui.
Pasak „Veidą“ konsultavusių specialistų, deramai VAE elektros energijos savikainai didžiausią įtaką turės projekto atsipirkimo laikas, kurį savo ruožtu labiausiai paveiks bankų palūkanų dydis ir pasirengimas pirma keleriems metams įšaldyti didžiules lėšas, o paskui dešimtmečiais laukti jų atsipirkimo.
Tikriausiai su tuo susijusios ir pastaruoju metu paskleistos kalbos, esą būsimosios atominės elektrinės energijos savikaina sieks net 35 ct/kWh ar net daugiau. „Taip kalbantys žmonės tikriausiai pasižiūrėjo, kokią kainą už atominės energijos kilovatvalandę Turkija moka Rusijai, ir perkelia šią kainą į Lietuvą, – svarstė „Veido“ pašnekovai. – Bet, kiek mums žinoma, turkai taip brangiai moka tik už tą dalį elektros energijos, kuri pagal sutartį priklauso rusams. Šie savo ruožtu pareikalavo didelės kainos tam, kad kaip galima greičiau atsipirktų išlaidos, nes rusai nėra ilgalaikiai atominio projekto partneriai, tik technologijų ir įrangos pardavėjai.“
„Hitachi“ Lietuvoje yra strateginis investuotojas bei partneris, tad atsipirkimo būdas ir laikotarpis jam priimtini ilgesni, atitinkamai, pasak pašnekovų, bus mažesnė ir kaina. Nors rasti dar ne visi VAE finansavimo šaltiniai. Atominio projekto finansavimo ypatumas toks, kad statyba pagal planą truks penkerius metus, dar metus elektrinė bus derinama, o galutinai paleista duoti srovę (bei pelno) ji pradės tik 2020-aisiais, tai yra po aštuonerių metų. O visą pinigų sumą, reikalingą jai statyti, reikia turėti dar prieš įgyvendinant projektą, priešingu atveju finansinė rizika bus per didelė. Tai reiškia, kad visą statybos laiką milijardai eurų bus praktiškai įšaldyti. Bet taip daroma atsižvelgus į liūdną Suomijos, kurioje atominės elektrinės statyba užsitęsė kelis kartus ilgiau, nei planuota, patirtį.

Pinigų ieškos valstybinėse įmonėse

Tikėtis, kad VAE statybai reikalingus pinigus, ar bent didesnę jų dalį, bus galima pasiskolinti paprastuose komerciniuose bankuose, regis, neverta. Paprastai komerciniai bankai nori susigrąžinti lėšas per dešimtį, na, per dvidešimtį metų. O čia planuojama, kad elektrinė dirbs kokius 60 metų, atitinkamai norima išdėstyti ir paskolų grąžinimą. Tokius pinigus (kalba sukasi apie 5–6 mlrd. eurų) tokiam ilgam laikotarpiui gali skolinti tik specifinės kreditinės įstaigos, tokios kaip Europos investicijų bankas ar Japonijos industrinis bankas, užsiimantis Japonijos eksporto finansavimu. Tokie bankai yra konservatyvesni, imantys mažesnes palūkanas už paskolas, nes iš esmės vykdo valstybės politiką. Manoma, kad šie bankai ir bus pagrindiniai projekto finansuotojai.
Lietuvos Vyriausybė taip pat svarsto galimybę dalį pinigų savo investiticijai į VAE finansuoti ne skolintis iš banko, o paimti iš valstybės biudžeto, iš elektros energijos tarifų ir iš valstybei nuosavybės teise priklausančių įmonių lėšų. Pastarosios pinigus Vyriausybei galėtų ne tik duoti, bet ir skolinti, tačiau už mažesnę metinę pelno normą, nei tai darytų bankai. Galimas dalykas, būtent su šiais planais susijusios pastaruoju metu itin išryškėjusios Andriaus Kubiliaus Vyriausybės pastangos išspausti iš valstybinių įmonių kaip galima daugiau pinigų į biudžetą.
Galutinė sutarčių pasirašymo data nesikeičia – šių metų pabaiga arba kitų metų sausis. Dviejų su puse mėnesių, derybininkų požiūriu, turėtų pakakti, juoba japonai, kaip juokaujama, neturi Kalėdų švenčių. Tačiau naujametinės sutartys dar nebus tos, kurios pasirašomos „su fanfaromis“. Vieną, Koncesijos sutartį, tarp Lietuvos Vyriausybės ir „Hitachi-GE Nuclear Energy“ pasirašys arba energetikos ministras Arvydas Sekmokas, arba jo įgaliotas derybininkas bei „Hitachi“ įgaliotas atstovas. Joje bus numatyta visa statybų kaina ir ekonominis projekto pagrindimas. Šią sutartį turės patvirtinti ir Seimas. Jam tai padarius, „Hitachi“ pradės rengti statybų projektą. Kartu, Lietuvai ir regioniniams partneriams užsitikrinus savo dalies finansavimą, bus pasirašoma ir Akcininkų sutartis, numatysianti visų VAE projekto dalyvių investicijų ir pelno dydžio dalį. Kadangi nuo Lenkijos, Latvijos ir Estijos projekte dalyvauja ne valstybė, o energetikos kompanijos, joms nereikės gauti savo šalių parlamentų pritarimo.
Teigiama, kad dėl šiomis savaitėmis prasidėjusio nuolatinio derybų proceso derinimo tarp Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Estijos bei „Hitachi“ abi sutartis – ir Koncesijos, ir Akcininkų – turėtų pavykti pasirašyti vienu metu.

O kad spės pasistatyti tik dujų terminalą, mano 38,4 proc. apklaustųjų. Tai paaiškėjo iš “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios apklausos.
“Prime consulting” direktorius Saulius Olencevičius pabrėžia, kad dalis respondentų prieš atsakydami į klausimą patikslindavo, jog naują atominę elektrinę ir naują terminalą turėsime tik tada, jei Vyriausybė užsiims darbais, o ne politikavimu.
O pasidomėjus, ką Lietuvos gyventojai mano apie Energetikos ministerijos ir jos vadovybės veiklą, paaiškėjo, kad teigiamai ją vertina vos 0,4 proc., neigiamai – 35 proc. apklaustųjų, tačiau kone du trečdaliai tiek Energetikos ministerijos, tiek jos vadovybės veiklą vertina vidutiniškai.

Ar tikite, kad Lietuva iki 2014 m. spės pasistatyti suskystintų dujų terminalą, o iki 2020 m. – naują atominę elektrinę? (proc.)

Taip, tikiu    54,6
Spės pasistatyti gal tik dujų terminalą    38,4
Ne, netikiu    4
Nežinau / neturiu nuomonės    2,8
Spės pasistatyti tik naują atominę elektrinę    0,2

Kaip vertinate Energetikos ministerijos ir jos vadovybės veiklą? (proc.)

Vidutiniškai    62,2
Neigiamai    35
Nežinau / neturiu nuomonės    2,4
Teigiamai    0,4

Šaltinis: “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2011 m. rugsėjo 12–14 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į “Veidą” būtina.

Scanpix

Šis teiginys objektyvus ir kalbant apie Lietuvą, neatsižvelgiant į jos vadovybės norą ar nenorą sutikti su tokia klausimo formuluote, mano Seimo narys M. Zasčiurinskas.

“Nemanau, kad Lietuva, kaip valstybė, kaip nors dalyvautų statant atominę elektrinę Kaliningrado srityje. Vien dėl to, kad dabartinei Lietuvos vadovybei tai buvo dukart siūlyta pačiu aukščiausiu lygmeniu ir šalies prezidentė bei jos premjeras Rusijos vyriausybės pasiūlymą dukart kategoriškai atmetė. Bet kalbant apie Lietuvos dalyvavimą statant Baltijos atominę elektrinę Lietuvos verslo lygmeniu, mes ne tik turime, bet ir privalome dalyvauti įgyvendinant tokį milžinišką ir pelningą projektą”, – mano deputatas.

“Beje, Lietuvos verslininkai ateis ne į jiems nežinomą, o į seniai įgyventą kraštą. 2009 metais Lietuvos įmonės į Kaliningrado srities ekonomiką investavo 7,2 mln. JAV dolerių. Tiesioginės investicijos sudarė 4,2 mln. JAV dolerių arba 63 proc. visos investicijų sumos. 2009 metų antrojo pusmečio pradžioje Kaliningrado srities teritorijoje buvo 712 įmonių, į kurias buvo investuota lietuviško kapitalo”, – pažymėjo parlamentaras.

Kaip žinia, bendra investicijų į Baltijos atominės elektrinės statybos Kaliningrado srityje projektą vertė vertinama 5 mlrd. eurų. Be pačios atominės elektrinės, būtina nutiesti 330 kV įtampos elektros energijos perdavimo linijas, kurių vertė vertinama nuo 0,5 mlrd. iki 1,6 mlrd. eurų.

“Taigi šioje rinkoje vietos Lietuvos verslininkams užteks”, – pareiškė M. Zasčiurinskas.

“Lietuvos verslas gali nevaržomas rinktis jėgų taikymo vektorius. Jo pagrindinis tikslas – pelnas. Ir sunku įsivaizduoti atvejį, kuriuo kas nors, net ir aukščiausios valstybinės institucijos, galėtų nurodinėti verslininkams, kur ir kaip jie turi arba, priešingai, neturi investuoti anksčiau gauto pelno”, – pridūrė jis.

Nekomercinė partnerystė “Tarptautinės žurnalistikos plėtros paramos centras Rusijos-Baltijos žiniasklaidos centras” (RBMC) atlieka atominės energetikos perspektyvų Baltijos jūros regione tyrimą. Viena iš tyrimo dalių susijusi su Lietuvos politikų, energetikų ir ekonomistų nuomonių rinkimu ir nagrinėjimu.