Valdančiųjų galutinio atsakymo dėl Visagino atominės elektrinės (VAE) nesulaukia ne tik Lietuva, bet ir projekto partneriai latviai, estai ir japonai, o “Gazprom” gąsdina, kad dujų kainą kitąmet kels iki 1,6 tūkst. Lt už 1 tūkst. kub.m. Seime – energetikos srities teisės aktų pataisos, diegiama nauja energetikos įmonių valdymo schema. Kaip ši situacija pasireikš vartotojui – „Veido“ interviu su „Lietuvos energijos“, didžiausios elektros energijos gamintojos Lietuvoje, generaliniu direktoriumi Daliumi Misiūnu.

VEIDAS: Visai realus variantas, kad Lietuva bus be VAE. Kokių naujų elektros generavimo šaltinių ar esamų atnaujinimo prireiks tokio scenarijaus atveju?

D.M.: Studijose dėl VAE toks scenarijus nebuvo išsamiai išnagrinėtas. Žinoma, kai ką padarysime privalomai: dabartinę seną dujinę kogeneraciją pakeisime į biokuro įrenginius, atsiras kažkiek naujų vėjo jėgainių, saulės energetikos po nesenų reformų matyt nedaugės. Bet kuo bus užpildyta likusi elektros dalis, nėra aišku. Formuojama nuomonė, taip pat ir studijoje dėl VAE, kad gal reikia gyventi kaip šiandien: elektros importo dalis didžiulė (apie 70 proc.), bet viskas lyg ir stabilu – nors kaina biržoje kartais užkyla, bet vidutinė visai gera. Tačiau ar toks scenarijus geriausias? Deficitinėmis valstybėmis mažai kas nori būti. Bet jei ir mes norime būti nedeficitine, pasirinkimų, ypač ekonomiškai pagrįstų, labai mažai. Atsinaujinantys energijos šaltiniai pagrįsti subsidijomis, be to šalia jų visada reikia turi turėti rezervą – bazinę gamybą. Biokuras kogeneracijai gerai, bet vien tik elektros gamybai būtų labai brangu ir taip pat tektų subsidijuoti. Anglis gerai, kur jos yra, o mums ją tektų importuoti, o pasistatyti naują anglimi kūrenamą jėgainę reikalauja didelių investicijų. Dujinę elektrinę Elektrėnuose turime naują, bet dujos labai brangios ir elektros gamybą reikia subsidijuoti. Atominei, ko gero, irgi reikėtų finansinės garantijos iš valstybės.

Scenarijus labai neaiškus ir pabandyti jį padaryti aiškesniu galima tik priimant sprendimus ne valstybės, o viso regiono mastu. Lietuva savos gamybos atžvilgiu iš baltijiečių blogiausioje situacijoje, bet vis tiek visi esame viename laive ir arba kartu nuspręsim kažką padaryti, arba pirksim energiją iš kitų.

VEIDAS: Kai kas mano, kad tai visai neblogai – juolab po poros metų turėsime jungtis į Švediją ir Lenkiją, netrukus regione atsiras naujų atominių.

D.M.: Nemanau, kad regione bus pigios elektros perteklius: vieni pajėgumai statomi, bet kiti uždaromi, nes pasensta ar dėl politinių sprendimų (kaip kad Vokietijoje atominės elektrinės). O vartojimo tendencijos gali būti kylančios, ypač atsigaunant ekonomikai.

Nereikia visai nuvertinti ir saugumo, taip pat ir ekonominio, dedamosios. Kartais svarbiau žinoti, kad moki ne mažiausią kainą, o tą kainą, kurią žinai iš anksto ir kuri yra stabili. Dujos kažkada irgi buvo labai pigios – ir ne taip seniai: prieš aštuonerius metus 1 tūkst.kub.m kainavo 300 Lt, paskui 500-600 Lt, visi sakė – kas bebūtų, už 900 Lt tikrai gausim. Taip skaičiuota ir naujojo bloko Elektrėnuose galimybių studijose. Bet dabar dujos kainuoja 1,4 tūkst. Lt. Kas gali paneigti, kad po dešimt metų to paties nebus su elektros kainomis?

VEIDAS: Tai jūs – VAE entuziastas?

D.M.: Nevadinčiau savęs VAE entuziastu, bet, manau, kad nieko nedaryti nėra gera strategija, o ir ką daryti, kaip minėjau, daug variantų nėra. Faktas, kad išliksime atominė valstybė – kol nebaigsime Ignalinos AE uždarymo darbų mums galios branduolinės valstybės teisinis reguliavimas, turėsime išlaikyti infrastruktūrą, o tai taip pat išlaidos. Galbūt iš to galėtume išgauti kažkokią naudą. Lyginant su dabartine rinkos kaina, VAE elektra būtų brangesnė, nors kokia bus rinkos kaina 2023 m. prognozuoti neįmanoma, nes oficialiose skirtingų šaltinių prognozėse ji nuo 15 iki 40 ct.

Didelių energetinių projektų vystymo modelis turi būti stipriai susijęs su verslo – ekonomikos variklio poreikiais. Suomijoje AE statomos vadinamuoju „Mankala“ metodu – susimetame ir pasistatome, kad žinotume, kiek kainuos elektra. Žinoma, ne visuomet išeina, kaip tikėtasi, ką rodo ir suomių “Olkiluoto 3” projektas. Kertinė tokio modelio idėja – geriau žinoti, kiek mokėsi, nei baimintis, kad prarasi galimybę nusipirkti pigiau.. Ar geriau gauti stabilų atlyginimą ar pirkti “Tele loto” bilietus ir tikėtis laimėjimo?

VEIDAS: Bet energetikos megaprojektai kainuoja, o nedidelė Lietuva – vienintelė Europoje, užsimojusi imtis iš karto penkių. Kiek tai užkeltų VIAP (viešuosius interesus atitinkančių paslaugų) dedamąją energijos tarifuose?

D.M.: Deja, pas mus kaip apie siekiamybę kalbama apie projektus, o ne jų tikslą. Mums reikia ne projektų, o geresnės elektros, dujų, šilumos kainos. Kartais gali atrodyti, kad viską norime turėti savo ir didelius. Vieną tokį pavyzdį Elektrėnuose matau pro savo kabineto langą – sėkmingai užbaigtas naujojo bloko statybos projektas, tačiau gamyba jame nekonkurencinga. Reikia labai gerai pagalvoti, kiek norime ir kiek galime sau leisti, juolab nebūtinai penki ar šeši projektai duos daugiau naudos nei trys ar keturi. Svarbu turėti

strategiją su visumos vaizdu, kompleksinė vertinimą. Pavojinga vertinti atskirus projektus, nes tuomet vieni yra už projektą ar technologiją, kiti prieš, bet nėra kokybiškos alternatyvų analizės. Pastaruoju metu buvo šuolis su megaprojektais ir dar, pavyzdžiui, nesiejant

suskystintų dujų terminalo projekto su dujų vartojimo tendencijomis, biokuro plėtra ir pan. O tokių sąsajų reikia, kad žinotume, kur norime eiti. Eidami į visas puses tuo pačiu metu, galime likti toje pačioje vietoje.

VEIDAS: Tai kaip jūs sudėliotumėte prioritetus?

D.M.: Man atrodo, reiktų siekti konkurencingos ir stabilios elektros kainos. Tiesa, sakome, kad dabar pas mus didmeninė elektros kaina žema, bet gyventojai už ją moka vis daugiau, nes didėja VIAP, dabar beveik 10 ct. Labai svarbu, kiek moka verslas, nes tai verslas moka žmonėms algas, iš kurių jie moka už elektrą. Jei išstumsime iš šalies pramonės gamybą, nes energetika jiems bus per brangi, tada nereiks nei suskystintų dujų terminalo, nei elektros tinklų sinchronizacijos.

Man atrodo, kad reikia turėti didesnę nei dabar, bet tikrai ne 100 proc. elektros gamybos dalį. Reikia labai tiksliai suskaičiuoti, kiek kainuotų sinchronizuotis su Europos tinklu, nes tokių skaičiavimų nėra.

Dėl dujų – be abejo, reikalingas antras šaltinis, nes derantis su vieninteliu tiekėju niekada negausi geros kainos. O kur matome, kad derėtis beviltiška, reikia mažiau vartoti. Tai dar vienas frontas, kurį reikia atidaryti. Tikiuosi, renovavimas pasieks pagreitį.

Dėl šilumos – reikia modernizuoti šilumos gamybą, ypač didžiuosiuose miestuose, naudoti vietinį kurą (biokurą) ir įdiegti efektyvią biokuro paruošimo grandinę.

VEIDAS: Bet kiek realus VIAP dydis, jei kilus skandalui dėl Lietuvos elektrinės VIAP dedamosios nauja valstybės politinė valdžia rado galimybių jį sumažinti?

D.M.: Kalba buvo apie kvotos dydį, kiek reikia pagaminti elektros Elektrėnuose. Tai nustato perdavimo sistemos operatorius. Galima ir mažiau ar visai negaminti, bet tai būtų per radikalu ir nekoks signalas rinkai. Dar labiau priklausytume nuo importo, be to, gali nukentėti sistemos stabilumas.

O VIAP yra ir kitose šalyse: Latvijoje panašus kaip pas mus, Estijoje gal kiek mažiau, Skandinavijoje – mažiau, apie 5 ct, nes ten daug hidro ir atominės energetikos, o tai pigios technologijos. Bet vokiečiai moka apie 15 ct „viapo“ už saulės ir vėjo energetiką.

VEIDAS: Kiek realiai dirbo pernai spalį iškilmingai atidarytas naujas Elektrėnų blokas?

D.M.: Apie pusantro du mėnesius ir artimiausiu metu tikrai daugiau nedirbs, nes dujų kaina tokia, kad tai keltų elektros kainą. Europoje daugelyje šalių tokie blokai dirba tiek pat mažai. Ar jo reikėjo? Situaciją rinkoje buvo sunku prognozuoti, bet kuo nebuvo pasinaudota, tai galimybe tuo pačiu išspręsti ir elektros, ir šilumos gamybos problemą. Vertinant iš dabartinės perspektyvos, galbūt geresnė alternatyva būtų buvusi Vilniuje ar Kaune pastatyti mažesnius kogeneracinius blokus.

VEIDAS: Tai ar estų priekaištai, kad mažai gamindami latviai ir lietuviai kelia elektros kainą, pagrįsti?

D.M.: Ne, nes pagal bendros Baltijos šalių rinkos susitarimą šalys neturi produkto tik sau – kaina yra bendra rinkai. Svarbu ne kiek gamini elektros, o kiek gamini tokios, kurią gali parduoti rinkoje.

VEIDAS: Ar “Lietuvos energija” grįš prie kogeneracinės elektrinės Petrašiūnuose, Kaune projekto?

D.M.: Kogeneracinių elektrinių reikia ir Vilniuje, ir Kaune, kur senos dujinės jėgainės ilgai nebegalės dirbti. Jas pakeitus į modernias biokuro ir atliekų kogeneracines šiluma turėtų atpigti bent 20 proc. Dviem didiesiems miestams nuolat reikalingas šilumos poreikis, tad galima suderinti ir šilumos, ir elektros gamybą. Bet mažam mieste tai neypatingai efektyvu, tad reikia ieškoti optimalaus skaičiaus, kiek kogeneracinių reikia, nes jos turi dirbti pastoviai, jei norime elektrą gaminti be VIAP. O Vyriausybės Seimui pateiktame projekte ir siūloma atsisakyti VIAP už kogeneracinę elektrą, mainais projektus paremiant investicijomis. Bet reikia galvoti, kaip sukurti patikimą biokuro tiekimo grandinę, skatinti, kad atsirastų ne vienas ir ne du biokuro gamintojai. Be to, naudoti ne tik biokurą, bet ir atliekas, kas ir atpigintų šilumą, ir išspręstų atliekų klausimą.

O Petrašiūnų projektas prie ankstesnės teisinės bazės buvo ekonomiškai sudėtingas, o naujos taisyklės bus palankesnės. “Lietuvos energija”ir Vilniuje, ir Kaune nori imtis projektų, tiek savarankiškai, tiek partnerystėje su kitomis bendrovėmis.

VEIDAS: Ar ir su privačiais? Bet „Leo LT“ patirtis labai liūdna.

D.M.: Partnerystė gerai, tik partnerių pasirinkimas turi būti kruopštus ir atsakingas. Pavyzdžiui, partnerystė su „Fortum“ Klaipėdos kogeneracinės elektrinės projekte buvo lengviau suvokiama, ne tai taip pat valstybės – Suomijos valdoma įmonė, veikianti energetikos srityje. O „Leo LT“buvo prekybos grupės atstovai.

VEIDAS? O kaip reiktų spręsti savivaldybių ir centrinės valdžios nepasidalijimą kompetencija energetikos srityje?

D.M.: O čia tai tikrai galime padaryti daugiau, nei padaryta. Matau partnerystės galimybes ir ypač didžiuosiuose miestuose: Vilnius ir Kaunas kartu sudėjus – apie 60 proc. Lietuvos gyventojų, o kogeneracija – tai jau ir elektros gamyba, kas jau yra nacionalinis interesas. Ir čia matau naudą tiek derinant interesus, tiek sutelkiant finansinius pajėgumus.

VEIDAS: Kaip vartotojai pajus naujo energetikos įmonių valdymo modelio pranašumus?

D.M.: Ligšiolinis darinys – VAE vadinsis „Lietuvos energija“, o funkcijos, anksčiau daugiausia orientuotos į AE projektą, dabar bus orientuotos į visų grupės įmonių ekonominį efektyvumą. Kai kurios įmonių funkcijos bus centralizuotos, kas leis sutaupyti. Didės ir jų finansinis pajėgumas, nes vienokias skolinimosi galimybes projektams finansuoti turi atskiros įmonės, o kitokias – jų holdingas. Keičiasi ir įmonių valdymas: įvedama stebėtojų taryba ir valdyba.

VEIDAS: Tai kokie, Jūsų manymu, artimiausi strateginės reikšmės darbai energetikoje?

D.M.: Šilumos ūkio projektų nauja finansavimo sandara ir kogeneracija didžiuosiuose miestuose, suskystintų dujų tiekimas per terminalą (reikia stipriai padirbėti, kad jis taptų realybe) ir atsakymas dėl VAE, po kurio paaiškės, kur eiti toliau.

Vokietija taps pirmąja iš galingųjų pasaulio valstybių, uždarysiančia visas savo atomines jėgaines.

Vokietijai apsispręsti nebuvo lengva: dabar 22 proc. visos šalyje suvartojamos elektros energijos pasigaminama vietinėse atominėse elektrinėse, kurių Vokietijoje yra 17. Tai milžiniški kiekiai nebrangios energijos, reikalingos ir Vokietijos pramonei, ir politikams, kuriuos ilgą laiką krėtė šiurpas vien pagalvojus apie tai, kad atominės elektrinės kada nors gali būti visai uždarytos, o trūkstamą elektrą tektų importuoti, tarkime, iš Rusijos.
Viena tokių atominės energetikos gynėjų ilgą laiką buvo šalies kanclerė Angela Merkel. Ji dievagojosi, kad Vokietijos reaktoriai yra visiškai saugūs, kad jokios grėsmės nėra ir būti negali, nors aplinkosaugininkai vis prabildavo apie tai, kad atominė energetika ir saugumas yra du nesuderinami dalykai. Esą jei ir neįvyks vieno ar kito reaktoriaus gedimas, tai visada bus radioaktyvių atliekų, o štai saugiai jas utilizuoti – taip brangu, kad dažnai tam pristingama valios.
Tačiau vilkinti rimtas diskusijas apie atominių jėgainių uždarymą A.Merkel, kaip ir prieš ją buvusiems politikams, padėjo palyginti ramiai nusiteikę vokiečiai. Jie savo nepalankią nuomonę apie atominę energetiką jau nuo 8-ojo dešimtmečio reiškė daugų daugiausia atsakinėdami į apklausose formuluojamus klausimus “už” arba “prieš”, ir rimtesnio visuomenės balso (na, išskyrus vis patriukšmaujančius Vokietijos žaliuosius) nesigirdėjo.
Tad praėjusių metų pabaigoje A.Merkel vyriausybė netgi pareiškė, kad atominių elektrinių uždarymo klausimas nebebus svarstomas, nes 17 reaktorių darbas pratęsiamas vidutiniškai 12 metų ir eksploatuoti juos bus galima iki šio amžiaus 4-ojo dešimtmečio vidurio.

Persigalvoti padėjo Fukušima
Lemiamas lūžis Vokietijoje įvyko kovo 11-ąją, po avarijos Japonijos Fukušimos atominėje elektrinėje. Nuo tos dienos Vokietijoje prasidėjo masiniai protestai prieš atomines elektrines, o jų uždarymo klausimas tapo svarbiausia tema laikraščiuose, televizijos ir radijo laidų diskusijose. Priminsime – vokiečiai – tai ne su viskuo susitaikantys lietuviai, ir nepaisyti jų nuomonės reiškia bent jau garantuotą pralaimėjimą rinkimuose.
Taip Vokietijoje ir nutiko. Apsimesdama, kad negirdi vokiečių balso, A.Merkel gavo stiprų smūgį Vokietijos žemių vyriausybių rinkimuose. Ir atsitokėjo: vokiečiai balsavo ne už ją, o už žaliuosius, pasisakančius prieš branduolinę energetiką. Per rinkimus šiaurinėje Brėmeno žemėje žalieji nustūmė konservatyviąją kanclerės partiją į trečią vietą. Tąsyk žalieji pirmąkart surinko daugiau balsų negu konservatoriai.
Tapo aišku, kad šis klausimas vokiečiams iš tiesų yra pats svarbiausias ir jį ignoruoti yra mažų mažiausiai politiškai neapdairu.
Taigi, kad būtų apramintos aistros, 7 iš 17 reaktorių (beje, patys seniausi Vokietijoje) buvo uždaryti patikrinimui trims mėnesiams. Dar vienas reaktorius ir taip yra neveikiantis – jis yra Vokietijos šiaurėje esančioje Kriumelio atominėje elektrinėje, kuri jau daugelį metų uždaryta dėl techninių problemų.
Beje, po šio žingsnio A.Merkel ir toliau kartojo, kad visų elektrinių saugumas nepriekaištingas. Vėliau netgi pareiškė, kad jei jau visuomenė tokia skeptiška, jas galima patikrinti dar sykį, o radus spragų, uždaryti. Tuo metu Vokietijos interneto svetainių komentaruose pasipylė pikti juokai: “A.Merkel teigia, kad visi reaktoriai visiškai saugūs, bet nesaugieji bus uždaryti. Tai jie saugūs ar vis dėlto nelabai saugūs?”, – klausinėjo vokiečiai.
Tad gegužės pabaigoje iki išnaktų taręsi Vokietijos politikai nusprendė: Vokietija atsisako atominės energetikos.
Šį centro dešiniosios koalicijos sprendimą paskelbė Vokietijos Aplinkos ministras Norbertas Roettgenas ir, kad nekiltų abejonių, nurodė, kad sprendimas yra “neatšaukiamas”.

Atomus pakeis žaliosios technologijos
Vokietijos atominės elektrinės viena po kitos bus uždarytos iki 2022 m., tad atominei energetikai Vokietijoje liko dešimtmetis.
8 šiuo metu patikrinimui išjungti reaktoriai jau niekada nebebus įjungti. Keli reaktoriai taip pat bus išjungti dar šiemet. Dar šeši reaktoriai bus išjungti iki 2021 m. pabaigos, o trijų moderniausių eksploatacija bus nutraukta iki 2022 m. pabaigos.
“Galutinai nuspręsta: paskutinės trys branduolinės jėgainės bus išjungtos 2022 metais. Sąlygos nebus peržiūrėtos”, – tikina N.Roettgenas.
Tuo tarpu A.Merkel jau visai kitokiu nei įprasta balsu – didžiuodamasi – prabilo apie tai, jog šis sprendimas žymi “fundamentalią” energetikos politikos peržiūros pradžią ketvirtoje didžiausioje pasaulio ekonomikoje.
“Norime, kad ateities elektros energija būtų saugesnė ir tuo pat metu patikima bei prieinama. Tai reiškia, kad turime sukurti naują požiūrį į tiekimo tinklus, energijos efektyvumą, atsinaujinančius energijos šaltinius”, – aiškina kanclerė.
“Tikime, kad mes kaip šalis galime būti naujo atsinaujinančių energijos šaltinių amžiaus šaukliai. Galime tapti pirmąja išvystytos pramonės šalimi, kuri pasieks perėjimą prie atsinaujinančios energetikos su visomis jos teikiamomis galimybėmis – eksportui, plėtrai, technologijoms, darbo vietoms”, – neabejoja A.Merkel.
Taigi, Vokietija tapo pirmąja tarp galingųjų valstybių, paskelbusia planus visiškai atsisakyti atominės energijos.
Ir, juolab pirmoji, pareiškusi, kad trūkstamą energiją kompensuos žaliosios technologijos.
“Užtikriname, kad elektra bus tiekiama visą laiką ir visiems vartotojams”, – žada Aplinkos ministerija. Tiesa, detalaus žaliosios energetikos plano Vokietija kol kas dar neturi.
Žinoma, nors žalieji ir didžioji Vokietijos visuomenės dalis triumfuoja, kai kurie pramonininkai tokį sprendimą vertina labai skeptiškai.
Štai pramonės milžinė “Daimler” perspėjo, kad šis sprendimas kelia pavojų dominuojančiam Vokietijos ekonomikos statusui Europoje. “Įžvelgiu tam tikrų grėsmių Vokietijai kaip vietai užsiimti verslu”, – perspėja “Daimler” generalinis direktorius Dieteris Zetschke.
Naujiems vėjams priešinasi ir Vokietijos atomines jėgaines eksploatuojančios bendrovės RWE, E.ON, “Vattenfall” ir EnBW – daugiausiai dėl planų pradėti rinkti prieštaringai vertinamą branduolinio kuro strypų mokestį.
Priminsime, kad Vokietijos vyriausybė rengiasi įvesti mokestį už visus veikiančius reaktorius, kuris, kaip tikimasi, valstybės biudžetą turėtų papildyti 2,3 mlrd. eurų (7,94 mlrd. Lt).

Kitos šalys neskuba
Po Fukušimos nelaimės įnirtingi debatai dėl branduolinės energetikos saugumo kilo ne tik Vokietijoje, tačiau nuomonės dėl atominės energetikos labai skirtingos.
Kai kurios šalys kaip tik ketina statyti dar daugiau atominių elektrinių. Pasak Jungtinių Tautų Tarptautinės atominės energetikos agentūros (TATENA), pasaulyje šiuo metu statomi 64 nauji branduoliniai reaktoriai. Jų gretas greitu laiku gali papildyti ir nauji reaktoriai Europoje.
Pavyzdžiui, Didžioji Britanija paskelbė planuojanti statytis naujus reaktorius, kurie taptų alternatyva daug šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetančioms šiluminėms elektrinėms.
Prancūzija, kuri pagal turimų atominių elektrinių skaičių yra antra pasaulyje po JAV, savo ruožtu patikino “gerbianti” Vokietijos poziciją, tačiau pareiškė nesanti pasiruošusi atsisakyti branduolinės energijos, kurią premjeras Francois Fillonas netgi pavadino ateities sprendiniu. “Manome, jog dar bent kelis dešimtmečius negalėsime išsiversti be branduolinės energijos”, – pridūria Prancūzijos užsienio reikalų ministras Alainas Juppe.
Paryžius pažymi, jog 58 Prancūzijos reaktoriai užtikrina vidutiniškai 40 proc. pigesnę elektros energiją negu kitose Europos šalyse. “Vokietijos namų ūkiai už elektrą moka dvigubai brangiau nei Prancūzijos”, – pareiškė Prancūzijos pramonės ministras Ericas Bessonas.
Švedijos politikų nuomone, Vokietijos sprendimas atves prie nesubalansuotos energetikos politikos, kuri nepadės tinkamai spręsti klimato kaitos problemų.
Tačiau Vokietija turi ir draugių. Štai Lenkija, planavusi paleisti savo pirmąją atominę elektrinę 2020 m., po Vokietijos sprendimo pareiškė iš naujo apsvarstysianti savo planus ir galbūt persigalvosianti.
Jėgainių neturinti Austrija irgi sveikina Vokietijos žingsnį ir ragina šiuo pavyzdžiu pasekti kitas šalis. “Šis itin išsivysčiusios pramonės šalies sprendimas pasiųs labai stiprų signalą. Jis parodys, kad branduolinės energetikos atsisakymas yra įmanomas ir įgyvendinamas”, – teigia Austrijos aplinkos ministras Nikolausas Berlakovichius.
Pavyzdžiui, Italija atominės energetikos atsisakė dar 1987 m., praėjus metams po Černobylio elektrinės katastrofos. Na o Šveicarija paskelbė palaipsniui uždarysianti savo jėgaines iki 2034 m.

Šiuo metu pasaulyje iš viso veikia 442 atominiai reaktoriai.

Atominės elektrinės Europoje
Prancūzija    58
Rusija    32
Didžioji Britanija    19
Vokietija    17
Švedija    10
Ispanija    8
Belgija    7
Čekija    6
Šveicarija    5
Suomija    4
Vengrija    4
Slovakija    4
Bulgarija    2
Rumunija    2
Olandija    1
Slovėnija    1

Šaltinis: IAEA

Vokietijos energetikos revoliucija bus labai brangi
“Der Spiegel” analitikas Alexanderas Neubacheras

Vokietijos vyriausybė užsibrėžė tikslą, kad iki 2020-ųjų energijos, gaunamos iš atsinaujinančių šaltinių, dalis išaugtų iki 35 proc. Tai labai ambicingas planas, nes tekts gaminti dvigubai daugiau vadinamosios švarios energijos nei dabar, taip pat reikės plėtoti tiekimo tinklą, statyti naujas energijos saugyklas.
Dar daugiau abejonių kelia A.Merkel įrodinėjimai, kad tokia revoliucija beveik nieko nekainuos. Teigiama, kad perėjimas prie žaliosios energetikos per mėnesį vienam namų ūkiui esą kainuos tiek, kiek kainuoja puodelis kavos su pienu, o elektros kilovatvalandės kaina 2020-aisiais bus tik vienu euro centu didesnė už dabartinę.
Tačiau jau dabar subsidijos žaliajai energetikai iš mokesčių mokėtojų kišenės siekia 13 mlrd. eurų per metus, – daugiausia pinigų gauna saulės energiją gaminančios elektrinės, nors jų pagaminama energijos dalis yra labai menka. Beveik pusė likusios sumos tenka vėjo jėgainėms. Ateityje šios sumos bus nepalyginamai didesnės ir mokesčių mokėtojai tai aiškiai pajus savo kailiu.
Reino–Vestfalijos ekonominių tyrimų instituto vertinimu, elektros energijos kaina atsisakius branduolinių atominių elektrinių Vokietijoje išaugs mažiausiai penkiais eurocentais, o vidutinė trijų asmenų šeima papildomai už elektros energiją sumokės 175 eurus per metus – ne visai tiek, kiek mokame už kavą su pienu.

medvedev-1

Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pranešė antradienį išsiuntęs didžiausių pasaulio valstybių lyderiams siūlymų, kaip saugiai plėtoti atominę energetiką.

“Šiandien išsiunčiau didžiausių valstybių lyderiams, mūsų draugams ir partneriams nepriklausomų Valstybių Sandraugoje, žinoma, Ukrainai siūlymų, kuriais siekiama reikiamai užtikrinti branduolinės energetikos plėtotę pasaulyje, drauge užkirsti kelią pasauliniams katastrofiškiems padariniams”, – sakė D.Medvedevas ceremonijoje, skirtoje 25-osioms metinėms, kai įvyko avarija Černobylio atominėje elektrinėje.

Valstybės vadovas pabrėžė, kad “matyt, mums reikės pamąstyti, kaip parengti naujas tarptautines konvencijas”.

“Niekas kol kas nepasiūlė kitų energijos šaltinių, kurie galėtų pakeisti branduolinę energetiką . Matyt, to ir nereikia. Svarbiausia, kad mes suvoktume, su kokia jėga turi reikalą žmonija, ir kad mūsų sprendimai atitiktų tuos iššūkius, kuriuos sukuria branduolinė energija”, – sakė D.Medvedevas.

Nuo tada, kai įvyko avarija Černobylio atominėje elektrinėje, pažymėjo prezidentas, buvo imtasi įvairių veiksmų, išmoktos sunkiausios pamokos ir priimti svarbūs reikalavimai.

“Tačiau pastarųjų laikotarpių tragedijos, ypač Japonijos tragedija – Fukušimos 1-ojoje elektrinėje – parodė, jog mes privalome dėti daugiau pastangų, kad branduolinė energetika būtų iš tikrųjų taiki ir spręstų tuos didelius uždavinius, kuriuos ji turi spręsti”, – sakė D.Medvedevas.

Todėl, mano Rusijos prezidentas, pasaulio šalys turi susitelkti ir parengti naują normatyvinį pagrindą , “kuris galios visos mūsų planetos mastu”.

Lietuvos diplomatai teigia esantys nustebę dėl Rusijos kolegų komentarų, kad Vilnius branduolinę nelaimę Japonijoje naudoja kaip pretekstą trukdyti atominės elektrinės Kaliningrade statybai.

“Esame nustebę dėl Rusijos URM komentarų. Tai, ką kolegos Rusijoje vadina spekuliacija, mes vadiname aktualizavimu”, – BNS ketvirtadienį sakė Užsienio reikalų ministerijos (URM) Spaudos ir viešųjų ryšių skyriaus vadovas Mindaugas Lašas.

Anot jo, Japonijos tragedija priminė, kad branduolinė nelaimė gali paliesti bet kurį žmogų, o Rytų Europos regiono gyventojai tai patyrė prieš 25 metus per Černobylio katastrofą.

“Tragedija priminė, jog griežčiausių saugos reikalavimų statant atominę elektrinę būtina laikytis visiems. Geopolitinė padėtis tragedijos akivaizdoje tampa bereikšmė. Saugi atominė energetika yra ne tik Lietuvos rūpestis, tai lygiai taip pat yra Rusijos, Baltarusijos, Europos Sąjungos ir viso likusio pasaulio reikalas”, – kalbėjo URM atstovas.

Rusijos URM atstovas Aleksejus Sazonovas ketvirtadienį žurnalistams sakė, kad kai kurie Lietuvos politikai bando situaciją dėl atominės elektrinės Japonijoje avarijos panaudoti naujiems barjerams Baltijos atominės elektrinės statybos projektui kurti.

“Lietuvos motyvai mums yra žinomi. Tačiau mes nepritariame pasirinktai elgsenai. Tragedija Fukušimos atominėje elektrinėje negali ir neturi būti naudojama kieno nors merkantiliems interesams”, – sakė A.Sazonovas.

Tuo metu, pasak M.Lašo, Lietuvai ypatingą nerimą kelia tarptautinių standartų nesilaikymas, skaidrumo ir bendradarbiavimo stoka vykdant atominės elektrinės projektą Rusijos Kaliningrado srityje.

“Rusija nėra atsakiusi į Lietuvos iškeltus klausimus apie Baltijos atominės elektrinės poveikį aplinkai, iki šiol nėra pateikta būtina išsami informacija, neadekvačiai vertinami tokie svarbūs tarptautinio poveikio aspektai, kaip avarinė parengtis ir civilinė sauga, Lietuvos artumas ir jos gyventojų tankumas objekto stebėjimo zonoje, galima Nemuno ir Baltijos jūros radiacinė tarša, taip pat nenumatytos dvišalės avarinės apsaugos priemonės”, – dėstė diplomatas.

Jis priminė, kad Lietuvai nepateikti aikštelės Baltijos atominei elektrinei parinkimo kriterijai.

“Tikimės, kad Rusija, planuodama ir įgyvendindama savo branduolinės energetikos projektus, laikysis tų pačių tarptautiniuose susitarimuose nustatytų normų ir principų, kurių laikosi Lietuva”, – teigė M.Lašas.

Lietuva ragina Europos Sąjungą (ES) siekti, kad po Japonijos branduolinės krizės planuojami patikrinimai būtų atliekami ir kaimyninių šalių jėgainėse.

Premjeras Andrius Kubilius anksčiau teigė, kad Japonijos įvykiai rodo būtinybę griežtai laikytis tarptautinių reikalavimų, o Lietuvos kaimynystėje – Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje – planuojamuose projektuose to nėra.

JAV energetikos sekretorius Stevenas Chu (Stivenas Ču) sekmadienį pripažino, jog dėl Japoniją apėmusios branduolinės krizės gali būti atsisakyta planų statyti naujus atominius reaktorius netoli didžiųjų Amerikos miestų.

Šis ir kiti komentarai demonstruoja smarkiai pakitusį JAV pareigūnų požiūrį į atominių jėgainių saugumą, kuris šiuo metu yra kruopščiai tikrinamas.

“Be abejo, dabartinis ir būsimas reaktorių išdėstymas bus kitoks negu galėjo būti anksčiau, – S.Chu atsakė į klausimus apie Indian Pointo atominę elektrinę, esančią netoli Niujorko. – Visuomet, kai įvyksta rimta avarija, turime pasimokyti iš šių nelaimių ir judėti į priekį.”

Tuo tarpu JAV Branduolinio reguliavimo komisijos (NRC) pirmininkas pareiškė, kad jo agentūra peržiūrės Amerikos atominių jėgainių panaudoto branduolinio kuro saugojimo procedūras.

Padėtis panaudoto kuro saugyklose avarijos ištiktoje Fukušimos 1-ojoje atominėje elektrinėje kelia didžiausią susirūpinimą Japonijos pareigūnams, mėginantiems išvengti radiacijos nuotėkio ir atkurti reaktorių valdymą.

“Prieš penkias dienas visi buvo susirūpinę dėl žemės drebėjimų, cunamių ir reaktorių aušinimo, – NRC pirmininkas Gregory Jaczko (Gregoris Jačkas) sakė naujienų agentūrai “The Associated Press”. – Šiandien visi jaudinasi dėl panaudoto kuro saugyklų. Kol ši (problema) nebus išspręsta, nežinosime, į kokius svarbiausius veiksnius reikia atsižvelgti”.

Niujorko valstijos gubernatorius Andrew Cuomo (Endrius Kuomas) siekia, kad būtų iš naujo peržiūrėtos saugumo sąlygos Indian Pointo jėgainėje, esančioje už 65 kilometrų į šiaurę nuo Niujorko.

80 kilometrų atstumu nuo šios elektrinės gyvena daugiau nei 21 mln. žmonių.

S.Chu, kuris davė interviu televizijų “Fox News” ir CNN laidoms, nurodė, kad pareigūnai įsitikinę, jog Indian Pointo jėgainė yra saugi, tačiau atsižvelgiant į nelaimę Japonijoje bus atliktas tyrimas, ar ši elektrinė gali būti toliau eksploatuojama.

+370 5 2058525

Europoje yra bent septynios atominės elektrinės, kurios nuo valstybių sostinių yra nutolusios mažiau nei 100 kilometrų.

Tokius duomenis surinko BNS, šalyje augant susirūpinimui dėl Baltarusijos planų statyti atominę jėgainę vos 50 kilometrų nuo Vilniaus.

Istorija rodo, kad kaimyninių šalių spaudimas yra suveikęs bent vienu atveju – spaudžiant Danijos visuomenei ir politikams, Švedija 2005 metais visiškai uždarė Barsabeko (Barsebaeck) atominę elektrinę, kuri buvo pastatyta 22 kilometrai nuo Kopenhagos.

Panašiu atstumu nuo Liuksemburgo stovi dabar veikianti Prancūzijos Katenom (Cattenom) atominė elektrinė.

Vos 38 kilometrų nuo Zagrebo veikia Slovėnijos Krsko atominė elektrinė.

Arčiau nei 100 kilometrų nuo Briuselio stovi Olandijos Borselio (Borssele) jėgainė ir šiuo metu sustabdyta Prancūzijos Šoz (Chooz) elektrinė.

Maždaug 99 kilometrai nuo Vienos yra čekų Dukovany elektrinė, o Slovakijos Mochovce jėgainė nuo Budapešto nutolusi 96 kilometrus.

Lietuvos pareigūnai sako prieštaraujantys Baltarusijos planams statyti atominę elektrinę Astrave. Oficialusis Vilnius sako, kad nėra tinkamai atliktas planuojamos jėgainės poveikio aplinkai vertinimas.

Tarptautiniuose dokumentuose nėra atskirai reglamentuojamas leidžiamas atstumas nuo atominės elektrinės iki sostinės, bet Tarptautinės atominės energijos agentūros gidas numato, kad prieš patvirtinant aikštelę, turi būti pademonstruota, kad avarinė parengtis, įskaitant efektyvią evakuaciją, yra galima.

Vyriausybė turi kelti grėsmės dėl Lietuvos pasienyje, Baltarusijoje ir Rusijos Kaliningrado srityje, planuojamų statyti atominių elektrinių, klausimą Europos Sąjungos (ES) institucijose, sako europarlamentaras Vytautas Landsbergis.

Anot jo, tokių elektrinių statybos Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje yra grėsmingos Neries ir Nemuno baseinui su Kuršių mariomis, o katastrofos atveju – ir Lietuvos egzistavimui.

“Mūsų partijos įtaka Vyriausybėje turi reikštis grėsmių iškėlimu į Europos Tarybos (ET) ir Europos Komisijos (EK) lygmenį ir nuolatiniu monitoringu sudarant ekspertų ir politikų grupę prie Vyriausybės. Kur pavojus Lietuvos valstybei, nieko nebus per daug”, – kalbėjo jis.

“Grėsmių iškėlimas į ET ir EK lygmenį – tegu Vyriausybė pamąsto ir apie šį elementą”, – teigė europarlamentaras.

Pasak V.Landsbergio, dėl naujų ekologinių praradimų ir grėsmių turi būti atsiklausta ir krašto gyventojų bei kaimynų.

“Neleistinos tokios statybos be ES ar lygmeniu patvirtinto aplinkos apsaugos vertinimo, kurio dabar apskritai jokio nėra, ir Lietuvos bei Europos Parlamento pritarimo”, – teigė jis.

Partijos taryba šeštadienį V.Landsbergio siūlymu pritarė Seimo rezoliucijai dėl naujų elektrinių statybos “gyvybinėse mūsų šaliai vietose”.

“Atrodo, kad sąmoningai mūsų kaimynai nesilaiko tarptautinių konvencijų, nesilaiko tarptautinių saugumo standartų, kurie po įvykių Japonijoje turėtų būti dar griežtesni. Šiuo atžvilgiu darysime viską, kad išnaudotume savo buvimą tiek Seime, tiek Vyriausybėje, tiek Europos Parlamente, kad šie klausimai būtų pakelti į tarptautinių organizacijų, įskaitant ir Europos Sąjungos, lygį”, – žurnalistams sakė premjeras Andrius Kubilius.

Trečiadienį Rusija ir Baltarusija pasirašė tarpvyriausybinį susitarimą dėl bendradarbiavimo, statant atominę jėgainę Baltarusijoje. Ją Baltarusija planuoja statyti maždaug už 50 kilometrų nuo Vilniaus.

Rusija Baltijos atominę elektrinę stato su Lietuva besiribojančioje Kaliningrado srityje.

Energetikos ministras Arvydas Sekmokas siūlo Seimui neskubėti tvirtinti naujos Energetikos strategijos, nes ją gali tekti koreguoti dėl branduolinės krizės Japonijoje.

“Atidžiai stebime įvykius Japonijoje, ir manau, kad nereikėtų skubėti su Energetikos strategija, nes galimas daiktas, ją gali tekti į nešti naujų nuostatų, atsižvelgiant į Japonijos įvykius”, – ketvirtadienį Seime per Vyriausybės valandą pareiškė A. Sekmokas.

Nacionalinei energetinės nepriklausomybės strategijai Vyriausybė pritarė 2010 metų spalio pradžioje ir ją pateikė tvirtinti Seimui.

Lietuva pagal šią strategiją energetiškai nepriklausoma turėtų tapti iki 2020-ųjų metų.

Strategijoje, kuria numatoma pasiekti energetinį efektyvumą ir darnų vystymąsi, numatoma prisijungti prie europinių elektros tinklų, statyti atominę elektrinę, pereiti prie atsinaujinančių energijos šaltinių, didinti konkurencingumą ir liberalizuoti šilumos tiekimą, statyti suskytintų gamtinių dujų terminalą, dujų saugyklas, dujų jungtis su Lenkija, užsiimti skalūninių dujų paieška, užtikrinti alternatyvų naftos tiekimą bei didinti energetinį efektyvumą.