Pastaruoju metu bandau pats sau atsakyti į klausimą, ar ryžčiausi investuoti vieną kitą tūkstantį litų į būsimos Visagino atominės elektrinės akcijas. Su sąlyga, kad investuoti reikėtų dabar, o elektrinė pastatyta bus tik po aštuonerių ar dešimties metų.
Būtent tokią galimybę visiems Lietuvos piliečiams, regis, ketina pasiūlyti Vyriausybė, praėjusią savaitę Seimui pateikusi visą energetikos įstatymų paketą, įskaitant patį svarbiausią – Atominės elektrinės statybos koncesijos įstatymą.
Šis įstatymo projektas yra visos Andriaus Kubiliaus Vyriausybės veiklos kvintesencija. Negalima sakyti, kad visus ketverius metus Vyriausybės dirbo vien atominiam projektui, tačiau tai, be jokios abejonės, yra pats svarbiausias darbas iš visų, kuriuos jai pavyko nuveikti. Prieš jį, ko gera, blanksta netgi finansų sistemos stabilizavimas, kuris yra tik taktinis veiksmas, o atominis projektas – strateginis, jo įgyvendinimas pakeis ne tik Lietuvos ekonomiką, bet ir viso Baltijos regiono geopolitiką.
Kaip sako Liberalų sąjūdžio lyderis Eligijus Masiulis, įstatyme numatyta galimybė, kad naujosios atominės dalininkais galėtų tapti ir Lietuvos piliečiai. Kokiu būdu ir sąlygomis būtų platinamos VAE akcijos, kol kas nėra numatyta, iš pradžių siūloma įteisinti tik principinę galimybę, o konkrečių veiksmų būtų imtasi tik tuo atveju, jeigu Seimas VAE koncesijos įstatymui pritars. Bet pati tokia galimybė, neslėpsiu, labai patiko ir verčia sukti galvą dėl jau minėto klausimo.
Visą Baltijos šalių, Lenkijos ir Skandinavijos regioną aptarnaujanti atominė jėgainė šiandien tikriausiai yra vienas tų nedaugelio verslo projektų, į kuriuos iš tiesų būtų verta investuoti bent dalį santaupų priedui prie būsimos pensijos. Ypač turint galvoje, kad „Sodros“ ketvirčio amžiaus perspektyva visiškai nedžiuginanti. O VAE planuoja dirbti šešis dešimtmečius ir jos gaminamos elektros energijos tikrai reikės pirkėjams – vadinasi, akcijos, net jei neduos didelių dividendų, vertę tikrai turės. Tad rizikuoti lyg ir apsimoka, bet yra vienas esminis „bet“: jeigu VAE bus pastatyta.
Norinčių užkirsti kelią Visagino atominės statybai pastaruoju metu – nors vežimu vežk: žalieji, tautininkai, alternatyvios energetikos lobistai, referendumininkai, netgi tos partijos, kurios visą dešimtmetį kėlė rankas ir dėjo parašus už atominę elektrinę. Bet kai tik iš tiesų pakvipo statybomis, staiga ėmė sukti uodegą: o ar apsimokės? O ar ne per daug įsipareigojimų?
Viena vertus, šie antiatominiai balsai džiugina: jie rodo, kad lėlininkai, tampantys už iš Rytų ateinančių elektros laidų į pensiją išėjusius sovietmečio energetikos šulus ir prieš rinkimus pinigų ištroškusius politikus, mato, jog Lietuva kartu su kitomis Baltijos šalimis iš tiesų pajėgi pastatyti atominę elektrinę. Kita vertus, nerimą kelia tai, kad iki dienos, kai VAE statybos jau niekaip nebebus galima atšaukti, dar likę dveji su puse metų. Per kuriuos, žinant, kokie politikai svajoja rudenį formuoti Vyriausybę, dar visko gali nutikti.
Dideliuose projektuose politinės rizikos veiksnys visuomet yra labai svarbus. Ne veltui kadaise trečdalį „Mažeikių naftos“ akcijų pirkdami amerikiečiai prikaišiojo į sutartį daugybę saugiklių, jeigu pasikeitus Vyriausybėms juos mėgintų vienaip ar kitaip išstumti. Laikas parodė, kad jie neapsiriko. Bet kartu tie saugikliai darė „Mažeikių naftą“ patrauklią kitiems pirkėjams, tad galiausiai Lietuva gavo pelno, kurio 1999-aisiais net įsivaizduoti negalėjo. Tie, kurie tuomet prisipirko rekordiškai nupigusių „Mažeikių naftos“ akcijų, vėliau turėjo gražaus pelno.
Matyt, atmindama tuos laikus, Andriaus Kubiliaus Vyriausybė ir į VAE koncesijos sutartį prikaišiojo įvairių saugiklių. Kiek galima suprasti iš to, ką kalba finansų ministrė Ingrida Šimonytė ir VAE direktorius Rimantas Vaitkus, atominės statyba galėtų būti tęsiama netgi tuo atveju, jeigu Lietuvos Vyriausybės dėl kokių nors (šiaip žinoma, kokių) priežasčių nutartų iš jos pasitraukti. Tai yra jeigu Seimas, kaip numato Koncesijos įstatymas, per likusius pusantro mėnesio spės pritarti VAE koncesijos sutarčiai, pagal kurią statybai išskiriama vieta ir nustatomos sąlygos, toliau viską gali daryti privatininkai: VAE statybos įmonė, „Hitachi“, Latvijos ir Estijos energetikos kompanijos.
Nors, žinoma, Lietuvos Vyriausybės, kuri yra VAE statybos iniciatorė ir pagrindinis variklis, pasitraukimas iš statybų dėl politinių sumetimų būtų stiprus smūgis projektui. Kiek galima suprasti, būtent šiuo atveju numatyta, kad VAE koncesijos projekto sąlygų nesilaikymas užtrauktų Lietuvai iki 1 mlrd. Lt dydžio sankcijas. Milijardas litų – tai suma, kurią netgi viena didžiausių atominės priešininkių socialdemokratė Birutė Vėsaitė vargu ar sutiktų mokėti. Juoba kad paimti tokią sumą nelabai būtų iš kur. Gal todėl ši socdemų lyg ir į energetikos ministres numatyta dama, dar neskaičiusi pačios koncesijos sutarties, jau šoko prieštarauti Vyriausybės teikiamam įstatymui.
Neišnagrinėjus (juoba neišgirdus rimtų teisininkų vertinimo) VAE koncesijos sutarties, ką nors kategoriškai teigti sunku, bet atrodo, kad Energetikos ministerija ir Vyriausybė padarė, kaip žadėjo: imtasi visų priemonių, kad energetikos projektai taptų nebesustabdomi. Jeigu juos pavyks patvirtinti šiame Seime, tikimybė, kad jie numatytu laiku bus įgyvendinti, taps labai didelė. Tokia didelė, kad jau bus galima galvoti apie akcijų pirkimą.

Du iš trijų pagrindinių planuojamų Lietuvos energetinę nepriklausomybę užtikrinti turinčių projektų dar pusantrų dvejus metus bus politiškai pažeidžiami, nes jų įgyvendinimo eiga priklausys nuo Vyriausybės ir Seimo laikysenos.

Lietuvos energetinę nepriklausomybę turėtų užtikrinti penki strateginiai projektai: Visagino atominė elektrinė, elektros jungtis su Švedija, elektros jungtys su Lenkija bei sinchronizacijos su europine elektros sistema galimybė, ES III energetikos paketo įgyvendinimas dujų sektoriuje ir suskystintų gamtinių dujų terminalo statyba Klaipėdoje.

Neatšaukiamai vykdomi trys projektai

Iš jų nebeatšaukiamas ir vykdomas yra elektros jungčių su Švedija ir Lenkija tiesimas (nors jis šiek tiek vėluoja dėl sunkumų Lenkijos pusėje). Kovo pradžioje bedrovei „Klaipėdos nafta“ pasirašius sutartį su Norvegijos bendrove „Hoegh LNH Ltd“ dėl gamtinių dujų plaukiojančios saugyklos nuomos, prasidėjo jau nebeatšaukiamas suskystintų dujų terminalo projekto įgyvendinimas.
Tiesa, žiūrint grynai teoriškai, Lietuva, norėdama sužlugdyti projektą, galėtų neįvykdyti savo įsipareigojimų statyti terminalo infrastruktūrą krante, bet tai būtų labai brangus malonumas, nes už laivo-saugyklos nuomą kasdien reikėtų mokėti po 401 tūkst. Lt, arba 1,8 mlrd. Lt per dešimt metų. Vargu ar netgi po Seimo rinkimų pasikeitus Vyriausybei ir į valdžią atėjus, tarkime, socialdemokratams ar „darbiečiams“, kurių viršūnėlės susitikimuose su energetikos ekspertais demonstruoja atvirą priešiškumą šiuo metu vykdomiems energetikos projektams, ryžtųsi tokiam atviram sabotažui.
Tačiau kiti du, tikriausiai patys svarbiausi, Vyriausybės energetikos projektai – VAE statyba ir ES III energetikos paketo įgyvendinimas dujų ūkyje, vadinamasis „unbundlingas“, kuriam labai priešinasi „Gazpromas“, dar kelerius metus bus politikų simpatijų ar antipatijų įkaitai.
„Atominės elektrinės projekto padėtis dabar tokia: branduolinių technologijų tiekėja „Hitachi“ nori ją statyti, o Japonijos vyriausybė labai remia „Hitachi“ norus, – aiškino vienas premjerą Andrių Kubilių į Japoniją lydėjusių energetikos ekspertų. – Tačiau jie nori būti įsitikinę, kad tiek Lietuva, tiek kiti regiono partneriai lygiai taip pat nori statyti elektrinę. Įtikinti juos galima, priėmus tam tikrus politinius sprendimus ir neatšaukiamus finansinius įsipareigojimus. Problema ta, kad kai kuriuos sprendimus reikia neatidėliojant daryti jau dabar, per artimiausius mėnesius, o štai galutinį, visiškai nebeatšaukiamą sprendimą bus galima priimti tik po pusantrų metų.“

Reikės Seimo pritarimo

Tas nebeatšaukiamas sprendimas – tai FID (angl. Final Investment Decision), Galutinis investuotojų įsipareigojimas, kurį galima pasirašyti tik iki galo suderinus absoliučiai visus teisinius ir finansinius dokumentus, įskaitant labai sudėtingą kreditavimo ir finansavimo schemą, kuri kol kas dar renkama.
Politinis sprendimas, kurį reikia padaryti nedelsiant ir kuris bus nedviprasmiškas ženklas japonams, kad Lietuva, Latvija, Estija (apie Lenkiją, regis, jau nebekalbama, nors formaliai ji nėra išėjusi iš projekto) dalyvaus VAE statyboje, – tai koncesijos sutarties tarp šių trijų valstybių ir „Hitachi“, kaip technologijų tiekėjo ir ketvirtojo projekto dalyvio, pasirašymas. Koncesijos sutartimi Lietuva VAE statybos projekto bendrovei suteiks teisę statyti atominę elektrinę, taip pat suteiks statybos aikštelę ir infrastruktūrą.
Tam, kad dalyviai galėtų pasirašyti koncesijos sutartį, ją turi patvirtinti Vyriausybė ir pritarti Seimas. O tam, kad koncesijos sutarčiai būtų galima pritarti, reikia pasirašyti akcininkų sutartį, numatančią, kokia VAE statybos projekto bendrovės akcijų dalis, taigi kartu ir būsimo elektrinės kuriamo pelno (nes tai bus 100 proc. komercinis projektas) dalis, atitenka kiekvienai iš keturių dalyvių.
Pasak „Veido“ kalbintų Vyriausybės atstovų, siekiant paspartinti projekto eigą, vienu metu galima ir teikti Seimui koncesijos sutarties projektą (nes jo svarstymas kurį laiką užtruks dėl parlamentinių procedūrų), ir baigti derybas dėl akcininkų sutarties, kurios vyksta jau ketvirtą mėnesį ir yra labai sunkios, nes kalbama apie pinigus.
„Su „Hitachi“ pavyko sutarti, kad japonai bus ne tik technologijų tiekėjai, bet ir kaip lygiaverčiai bendrovės nariai dalyvaus VAE savo pinigais, – sakė A.Kubilių į Japoniją lydėjęs energetikos ekspertas. – Mes to siekėme, nes „Hitachi“ dalyvavimas ne tik statybose, bet ir vėlesniame VAE projekto vykdyme palankiai veikia jo kainą, nes kuo mažesnė elektrinės statybos savikaina, tuo didesnis bendrovės akcininkų pelnas iš elektros pardavimo ir tuo greičiau atsipirks į statybą įdėti pinigai.“

Kala „apsauginius kuoliukus“

Bet esminis klausimas – ar visą šį sudėtingą pasirengimo patiems statybos darbams (o dar reikės parengi ir pasirašyti rangovo sutartį) galima sustabdyti politine valia. Save būsima energetikos ministre matanti socdemė Birutė Vėsaitė prieš porą savaičių dar kartą suabejojo Visagino atominės nauda Lietuvai, nuogąstaudama, kad VAE gali padaryti vartotojus labai priklausomus nuo energijos išteklių kainų, ir pabrėžė, esą „svarbiausia yra orientuotis į vartotoją, o ne į energetinę nepriklausomybę“. Jos partijos kolega Rimantas Sinkevičius nuogąstavo, kad „naujosios VAE parametrų mes neturime, kaip ir tikslių produkcijos ir pardavimo kainų ar finansavimo sąlygų“.
Vyriausybės atstovai „Veidą“ patikino, kad nors galutinė projekto kaina ir finansavimo mechanizmas bus žinomas tik po pusantrų metų, pasirašant FID, bet jau netrukus, Seimui teikiant koncesijos sutartį, bus pridėtos preliminarios elektrinės statybos ir gaminamos produkcijos kainos, nurodyti finansavimo šaltiniai ir atsipirkimo laikas. „VAE garantuotai bus atsiperkantis projektas, nes ne tik „Hitachi“, bet ir Latvija su Estija žiūri į jį kaip į komercinį projektą, – sakė „Veido“ pašnekovai. – Žinoma, mes negalime garantuoti, kad, pavyzdžiui, po Seimo rinkimų pasikeitusi politinė valia jo nesustabdys. Politikai, kaip žinoma, gali sugadinti viską. Tačiau ši Vyriausybė irgi padarys viską, kad aplink VAE projektą būtų sukalta kaip galima daugiau apsauginių kuoliukų, kuriuos išrauti bus labai brangu. Jau šiandien visos projekto dalyvės finansuoja derybų eigą savo lėšomis, samdo brangius, aukštos klasės teisinių paslaugų teikėjus. Svarbiausia, mes judame į priekį labai gretai, greičiausiai iš visų šiuo metu vykdomų atominių projektų. Dėl to kartais kyla keblumų, nes Latvija ir Estija nespėja sekti ir kai kada – suvokti mūsų veiksmų.“
Pasak VAE projekto rengėjų, svarbiausia, kad po koncesijos sutarties pasirašymo stabdyti projekto politinėmis priemonėmis be didžiulio skandalo (juoba apklausos rodo, kad atominiam projektui pritaria daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų) ir nuostolių nepavyktų.
Kitas projektas – dujų ūkio „unbundlingas“ – turi būti įgyvendintas iki 2014 m. Pasipriešinimas jam taip pat nemenkas, bet po antrojo „Gazpromo“ viceprezidento Aleksejaus Medvedevo susitikimo su A.Kubiliumi neoficialiai kalbama, kad ir su Rusjos dujų monopolininku pavyks per porą mėnesių sutarti dėl dujų tiekimo ir vamzdynų valdymo atskyrimo. Šio projekto garantas – Europos Komisija, kuri, kaip ir „unbundlingo“ eigą akylai stebinti prezidentė Dalia Grybauskaitė, nedelsiant įsikištų, jei, tarkime, kokia socdemiškai uspaskiška Vyriausybė kitais metais bandytų stabdyti jo įgyvendinimą.