Julita Varanauskienė

Julita Varanauskienė, SEB banko šeimos finansų ekspertė

Sako, kad po atostogų reikia bent dviejų savaičių, kad žmogus vėl įsivažiuotų į darbą. Laiko prireikia ir tam, kad sugrįžtume į įprastą finansinį režimą. Per atostogas paprastai atleidžiame išlaidų kontrolės vadžias. Jei buvome užsienyje, gali užtrukti, kol vėl priprantame prie Lietuvos kainų ir savo nuolatinių pajamų dydžio. Poilsiaudami galime praleisti įvairių finansinių įsipareigojimų terminus. Jūsų dėmesiui aštuoni dalykai, padėsiantys susidoroti, o gal ir išvengti poatostoginio finansų valdymo streso.

1. Peržiūrėkite kortelių išrašus.

Reikėtų peržiūrėti, ar nurašytos visos sumos ir ar jos nurašytos teisingai – už viešbutį, už kelionę, už automobilio nuomą, už įvairius pirkinius. Dėl to per atostogas pravartu rinkti kasos kvitus. Jei pastebėjote netikslumų, pirmiausia reikėtų kreiptis į kortelę išdavusį banką. Patiems aiškintis su pardavėju užsienyje nebus taip efektyvu. Kartais keliautojai pastebi, kad nors ir susimokėjo už viešbutį, už lėktuvo bilietus, dar liko ir papildomai rezervuotų lėšų (pavyzdžiui, automobilio nuomos užstatas). Paprastai po poros savaičių šios rezervacijos panaikinamos automatiškai, bet, kreipusis į savo banką, galima lėšas atlaisvinti ir greičiau.

2. Peržiūrėkite atidėtąsias išlaidas.

Atostogaujant užsienyje gali padidėti telekomunikacijos paslaugų išlaidos – už pokalbius telefonu, žinutes, interneto duomenis. Kad vėliau už šias paslaugas nurašyta suma nebūtų staigmena, verta pasitikrinti iš anksto, kokia bus sąskaita. Jei užsienyje „pavyko“ užsidirbti baudą už kelių eismo taisyklių pažeidimus, derėtų pasirūpinti, kad ji būtų sumokėta. Nors, kaip pripažįsta atsakingi asmenys, tokių baudų išieškojimo mechanizmas tarp šalių dar nėra suderintas, bet tai tik laikinas „džiaugsmas“: informacija apie pažeidimus ir nesumokėtas baudas, kurios laikui bėgant sparčiai auga, lieka, todėl kito susitikimo (pavyzdžiui, per kitas atostogas) su užsienio pareigūnais metu, nesumokėtos baudos gali būti prisimintos ir gerokai pagadinti reikalus.

3. Sugrįžkite į kasdieninių išlaidų gimtinėje režimą.

Atostogos baigėsi, vasara – dar ne. Ilgi vakarai, geras oras, tebesitęsiančios vaikų atostogos, gausūs pramogų pasiūlymai – viskas tarsi kviečia ir toliau ilsėtis: pietauti kavinėse, pramogauti, mėgautis kitais malonumais – tik jau namuose. Visgi jau reikėtų griežčiau apsibrėžti, kiek tam galime skirti pinigų – per savaitgalį ar per savaitę. Kartais žmonėms pabuvus užsienyje (kur didesnės ir vidutinės pajamos, ir kainos, ir vidutinės išlaidos), užtrunka vėl prisiminti, kas, atsižvelgiant į mūsų pajamas, vis tik yra per brangu.

4. Peržiūrėkite atostogų sezono daiktus.

Vasara Lietuvoje kaprizinga. Neretai itin vasarišką aprangą, avalynę, poilsio inventorių, kitus saulėtam ir šiltam orui ir vandeniui skirtus reikmenis tepanaudojame tik tas kelias atostogų dienas ar savaites. Po atostogų reikėtų atlikti sezoninių daiktų inventorizaciją – peržiūrėti, ką pasilikti, ką atnaujinti, ko neprireikė ir veikiausiai nebeprireiks. Antroje vasaros pusėje mūsų parduotuvėse pradedamos išparduoti sezoninės prekės. Taupiems, planuoti gebantiems žmonėms – tai tinkamas metas atnaujinti vasaros daiktų arsenalą.

5. Patikrinkite, ar nesibaigė dokumentų ar sutarčių galiojimo laikas.

Per atostogas namų rūpesčiai pasimiršta. Siunčiami pranešimai – apie bebaigiančias galioti būsto, automobilių draudimo, mokėjimo kortelių, indėlių, periodinio lėšų pervedimo ar kitų paslaugų teikimo sutartis – būnant užsienyje gali nepasiekti arba tiesiog likti nepastebėti. Grįžus iš atostogų vertėtų pasitikrinti – peržiūrėti dokumentų galiojimo laiką, galiojančias finansines sutartis: draudimo, paskolų ir pan., kad vėliau dėl to nekiltų nepatogumų.

6. Padenkite per atostogas susidariusias skolas.

Jei per atostogas teko skolintis, atėjo laikas paskolas grąžinti ar bent jau pradėti tą daryti. Klasikinių finansų valdymo požiūriu, reikėtų pradėti grąžinti nuo brangiausiai kainuojančių paskolų – tų, kurių palūkanos didžiausios. Psichologiniu požiūriu, jei paskolų ir skolų atsirado ne viena, vertėtų pradėti nuo mažiausios. Sako, kad sėkmingai išsprendus pirmą problemą, tegul ir mažą, atsiranda įkvėpimas, įgyjame pasitikėjimo ir jėgų susidoroti ir su visomis likusiomis problemomis.

7. Sumažinkite kitas skolas.

Liūdnai juokaujama, kad kita šventė po Joninių – Kalėdos. Nors dar ir vasara, šildymo sezonas ir su juo susijusios didesnės išlaidos neišvengiamai artėja. Jei atostogoms skolinomės imdami vartojimo kreditą – didesnę sumą ir ilgesniam laikui, – kad tokių paskolų grąžinimo našta žiemą būtų lengvesnė, kiek įmanoma, daugiau grąžinti reikėtų, kol radiatoriai dar nepradėjo šilti. Paprastai vartojimo kreditą ar jo dalį galima grąžinti anksčiau nustatyto termino be papildomų mokesčių.

8. Pradėkite taupyti kitoms atostogoms.

Po atostogų kurį laiką gyvename prisiminimais. Tačiau ilgainiui jie blėsta, o mes pradedame laukti kitų atostogų – kas žiemos, o kas vasaros. Gera žinia ta, kad pradėjus ruoštis iš anksto galima susirasti geriausias įmanomas pagal mūsų galimybes atostogas: išsirinkti, susiplanuoti kelionę ir jai bent šiek tiek susitaupyti. Sakoma, kad pradėjus planuoti, galvoti, įsivaizduoti, kaip ir kur atostogausime, pradedame gyventi tų būsimų gerų įspūdžių nuotaika. O ji pragiedrina kasdieninių rūpesčių padangę, kai dienos trumpėja ir ima dangus niauktis.

Vasara – atostogų metas ir politikams. Liepos 17 d. pasibaigė pratęsta Seimo sesija ir į rudens sesiją parlamentarai rinksis tik rugsėjo 10 d. Pagal Seimo statutą parlamentarai atostogų neturi, o laiką tarp sesijų turi išnaudoti darbui komitetuose bei komisijose ir susitikimams su rinkėjais, tačiau dažnai šiuo laikotarpiu Seimo nariai spėja ir pailsėti.
Ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius planuoja ilsėtis liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje. Savaitę premjeras ketina praleisti Lietuvos pajūryje, Palangoje, kitą atostogų laiką skirs poilsiui Europoje. Dvi savaites nuo liepos 28 d. Vyriausybės posėdžių nerengs.
Tačiau atostogauti žada ne visi Lietuvos politikai. Kaip ir ankstesniais metais, Prezidentė Dalia Grybauskaitė ilsėtis neketina. Prezidento įstatymas nenumato atostogų šalies vadovui.

Moksleivių vasaros atostogos jau prasidėjo. Ką tris mėnesius veiks jūsų vaikai – sėdės prie kompiuterio ar tobulės net mokslo metams pasibaigus? Tai priklauso ir nuo jūsų piniginės storio.

Nors tradicinis vaikų vasaros užimtumas Lietuvoje – „pas močiutę kaime“, vis dažniau tėvai linkę leisti atžalas ir į vasaros stovyklas.
Žinoma, Lietuva – ne JAV, kur šiemet siūloma per 3 tūkst. stovyklų ir daugiau kaip 8 tūkst. skirtingų jų programų, tačiau ir Lietuvoje tėvai, norintys vasarą vaikus užimti turininga veikla, turi iš ko pasirinkti – nuo dienos stovyklų, kasdien lankant miesto įžymybes, iki kalbos ir kitų įgūdžių lavinimo toje pat Amerikoje.
„Jei vaikams pasakyčiau, kad šiemet jie negalės važiuoti į stovyklą, tokia naujiena jiems būtų trauma“, – įsitikinusi vilnietė Lina, kasmet sūnus išleidžianti į dešimties dienų stovyklas gamtoje.
Jos vaikai išbandė įvairias stovyklavimo formas: dieninę stovyklą mieste, atostogas stacionarioje (su nakvyne nameliuose) stovykloje, kol galiausiai pasirinko vaikinams labiausiai patinkantį stovyklavimo būdą – palapinėse su griežta drausme ir išgyvenimo metodika.
„Kai vienas vėluoja atsikelti, dvidešimt jo stovyklos draugų šalia palapinės daro atsispaudimus, kol jį pažadina, – su šypsena pasakoja Lina. – Taigi man svarbiausia stovyklos programa ir kad vaikams būtų linksma, o ne jų gyvenimo sąlygos, kurios ir patiems vaikams visai nereikšmingos. Norėti trijų veidrodžių su apšvietimu namelyje gali nebent išlepinti vaikai.“
Lina skaičiuoja, kad dviejų sūnų atostogos stovyklose per vasarą jos šeimai atsieina mažiausiai tūkstantį litų. Suma solidi, tačiau ją kaupti, planuodama vasaros pramogas, vilniečių šeima pradeda iškart po Naujųjų, todėl per mėnesį atsidėti šiek tiek pinigų ne taip skausminga, nei iškart pakloti tokią sumą už vaikų poilsį. Sumaniai taupydama pinigus vaikų atostogoms, šeima atžalų stovyklų neatsisakė net per sunkmetį.
O štai JAV, kur dauguma vaikų neįsivaizduoja savo vasaros be kelionės į stovyklą, ekonominė situacija tokią tradiciją gerokai iškraipė: Amerikos stovyklų asociacijos duomenimis, beveik pusėje iš 2009 m. apklaustų 399 stovyklų dėl ekonominių priežasčių stovyklautojų sumažėjo 15 proc.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 222014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2014-m

Prasidėjęs vasaros atostogų sezonas šiemet džiugina gerokai sumažėjusiomis kelionių į lietuvių pamėgtas Turkiją, Graikiją, Egiptą, taip pat populiarėjančią Bulgariją kainomis. Kelionių agentūros, operatoriai jau skaičiuoja 10–20 proc. didesnį vasaros kelionių pardavimą ir neriasi iš kailio įvairiomis akcijomis viliodami klientus.

Pernai Turkijoje, Bulgarijoje savaitę vienas žmogus galėjo pailsėti už 1100 Lt, šiemet toks pigiausias pasiūlymas kainuoja nuo 560–586 Lt. Poilsis Graikijos Kretos saloje pernai kainavo 1400 Lt, šiemet – nuo 960 Lt, Egipto Hurgadoje atitinkamai – nuo 1300 iki 900 Lt. O jeigu norite dar pigiau, “Tezturas” siūlo “Bombadienio” akciją – atostogas Bulgarijoje už 299 Lt.
Lietuvos kurortai – Palanga, Neringa vargu ar gali pasiūlyti kažką panašaus jau vien dėl to, kad niekas negali garantuoti gero oro. Tuo požiūriu pigiausiomis kelionėmis viliojanti Turkija, Graikija, Bulgarija, Egiptas – nepralošiami variantai.
Tokios kainos atitinka ir didžiosios dalies lietuvių atostogų lūkesčius. Kaip rodo “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” atlikta didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų apklausa, dauguma – 56,8 proc. per vasaros atostogas vienam asmeniui planuoja išleisti nuo 501 iki 1000 Lt. Nuo 1001 iki 2000 Lt atostogoms išleistų 19,4 proc., ne daugiau kaip 500 Lt išleisti planuoja 17,6 proc., o daugiau nei 2000 Lt – vos 6,2 proc. apklaustųjų (plačiau – 7 psl.).

Konkurencija daro stebuklus
Kelionių organizatoriai spėlioja, kad tokios kainos ilgai nesilaikys, – gal savaitę, dvi, kol įsivažiuos sezonas. Manoma, kad nurims ir šiuo metu rinkoje siaučiančios paskutinės minutės pasiūlymų audros, nes vis daugiau lietuvių atostogas ima planuoti iš anksto, tam skiria daugiau dėmesio bei laiko, taip pat ir pinigų.
Paskutinės minutės pasiūlymų gaudytojų mažėja, nes ir tokių pasiūlymų rinkoje pastaruoju metu buvo gerokai mažiau. Du rinkos senbuviai – operatoriai “Novaturas” ir “Tezturas” buvo nustatę santykinai normalias kainas, rinkoje buvo nusistovėjusi tam tikra ramybė ir stabilumas. Žmonės pradėjo atostogas planuoti ir keliones pirkti iš anksto, operatoriai išankstinį pardavimą ėmė organizuoti dar rudenį.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 222014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2014-m

Mūsų dienomis, stiprėjant šeimos vertybėms, stengiamasi kuo daugiau laiko praleisti su vaikais. Todėl dažna šeima nuo mažų dienų pratina vaikus ne tik prie restoranų ar svečių, bet ir atostogų svečiose šalyse.

Besiruošiančius keliauti į užsienį ir nerimaujančius, kaip į skrydį lėktuvu, pakitusį klimatą ar maistą reaguos mažieji, transpersonalinio centro „Visas pasaulis“ šeimos ir vaikų psichologė Alma Želvienė ramina: „Vaikai yra labai lankstūs ir dažniausiai prie pakitusių gyvenimo sąlygų prisitaiko net geriau už suaugusiuosius. Vaikams, o ypač – mažiems, svarbiausia ne kur jie keliauja, o kad tėvai būtų šalia, nes tai jiems yra gerovės ir saugumo garantas“.

Planuodami ilgesnes, tolimesnes atostogas, tėvai labiausiai baiminasi dėl pačių mažiausiųjų – kūdikių ar vos kelių metų vaikų. Tačiau A. Želvienė pastebi, kad, kai šeimoje yra mažylių, atostogos apskritai sunkiai įsivaizduojamos atskirai, mat vaikas iki 2-2,5 metų tapatina save su mama ir nesupranta savęs kaip atskiro individo: „Tokiame amžiuje nuolatinis buvimas su tėvais yra būtinas absoliučiai viskam, nuo įgūdžių formavimosi iki saugumo jausmo užtikrinimo“. Todėl atostogas, kai abu tėvai vaikui gali skirti daugiau laiko, ypač naudinga išnaudoti ryšiui su vaiku stiprinti.

Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ apklausos duomenimis, pastaraisiais metais vis daugiau Lietuvos šeimų atostogauja su vaikais. Šią kasmet vis stiprėjančią tendenciją pastebi ir tarptautinis kelionių organizatorius „Tez Tour“. „Iš išankstinių pardavimų matyti, jog šiemet poilsiauti į užsienį su mažamečiais vaikais vyks net apie 30 proc. visų mūsų klientų, – sakė „Tez Tour“ Viešųjų ryšių ir rinkodaros skyriaus vadovė Inga Aukštuolytė. – Dažniausiai keliauja mažyliai iki 2 metų ir 8–12 metų vaikai.“

Deja, anaiptol ne kiekviena šeima, o ypač – auginanti daugiau nei vieną vaiką, gali atostogauti užsienyje.  „Atsižvelgdamas į šeimų norą atostogauti su vaikais ir norėdamas prisidėti prie svajonių išsipildymo, „Tez Tour“ skelbia akciją „Vaikas keliauja nemokamai“. Šios akcijos esmė – vienas su šeima keliaujantis vaikas iki 12 metų į svajonių šalį skris už dyka. Manau, tai palengvins finansinę naštą šeimoms, atostogaujančioms su vienu ir daugiau vaikų. O ypač – per moksleivių atostogas, kuomet  dažna šeima planuoja keliones į užsienį“, – sakė I. Aukštuolytė.

Skrydžio metu vaikams skiriamas ypatingas dėmesys. Siūlomas vaikiškas valgiaraštis, mažiesiems užimti – spalvinimo knygelės su kreidelėmis ir lėktuvo įgulos staigmenos. Taip pat vaikui priklauso neapmokestintas 20 kg bagažas. Jei vaikas iki 2 metų, jis automatiškai skrenda nemokamai, o jam priklausantis bagažas siekia 10 kg. Su vaikais skrendančios šeimos gali neštis į lėktuvą skysčius bei gabenti sulankstomus vežimėlius – tereikia apie tai pranešti registruojantis į lėktuvą. Tėvai gali užsitikrinti vietas greta vaikų lėktuve iš anksto rezervuodami jas internetu. Registruojantis, šeimoms su vaikais teikiama pirmenybė.
„Kartais tėvai neima vaikų su savimi į keliones, nes mano, kad jie ne kažin ką atsimins. Tikra tiesa, iš to, ką patyrė iki 5 metų, suaugusieji paprastai prisimena mažai. Tačiau ne mažiau svarbu yra vaiko potyriai, ryšys su tėvais, kuris išlieka. Būdamas su tėvais, vaikas jaučiasi esąs šeimos dalis, svarbus ir mylimas, kas būtina normaliai kiekvieno vaiko raidai, – sakė A. Želvienė. – Tuo tarpu mokyklos kelias klases jau išėję vaikai geba kaupti įspūdžius, prisiminimus, todėl atostogos su tėvais įsimins ilgam“.
Tiesa, prieš atostogas su vaiku, o ypač, kai jis jau savarankiškesnis, psichologė rekomenduoja įvertinti vaiko galimybes ir atsižvelgti į tai, kas jam bus įdomu, taip pat nepamiršti vaiko poreikių.
Kad poilsis būtų malonus, I. Aukštuolytė rekomenduoja prieš atostogas būtinai pasidomėti viešbučiu, kuriame ketinama apsistoti. Tėvams su mažamečiais vaikais siūloma rinktis 4 ar 5 žvaigždučių viešbučius su didesne teritorija, nes jose teikiama daugiau įvairių paslaugų visai šeimai. Dauguma viešbučių vaikus iki 2 metų apgyvendina nemokamai – skiria papildomą lovelę.

Pastaruoju metu tarp besiilsinčiųjų su šeimomis itin populiari Bulgarija, kadangi skrydis iki jos yra trumpesnis – apie 2 val., be to, Bulgarijoje nebūna pernelyg karšta. Šeimos su vaikais taip pat mėgsta atostogauti Turkijoje, Egipte ir Graikijoje, nes šių šalių kurortai siūlo didžiausią viešbučių pasirinkimą.

Daugiau informacijos:
Inga Aukštuolytė
„Tez Tour“ Lietuvoje Viešųjų ryšių ir rinkodaros skyriaus vadovė
Tel. +370 5 2121101
Mob.  +370 616 83323
El. p. inga@teztour.lt
www.teztour.lt

Prasidedant vasarai daugelis pradedame svajoti apie atostogas, kurių nesudrumstų nenumatytos problemos. Neretai įvairios, net ir smulkios, klaidos renkantis atostogoms nuomojamą būstą gali sugadinti ilgai planuotą poilsį.

Lankomiausio nekilnojamojo turto skelbimų portalo Domoplius.lt ekspertai pateikia septynias dažniausias klaidas, kurias daro nuomojamo būsto ieškantys poilsiautojai, ir pataria, kaip jų išvengti.
1. Atostogos be būsto rezervacijos. Dažnai poilsiautojai susipakuoja daiktus tik atostogų išvakarėse, o ryte iškeliauja į pajūrį neturėdami nei kambario ar buto rezervacijos. Tada belieka pasikliauti fortūna arba pusę pirmos atostogų dienos praleisti ieškant „gero varianto“.
„Jeigu važiuojate atostogauti ne sezono metu, tokia rizika gali pasiteisinti. Tačiau nusprendus atostogauti birželio – rugpjūčio mėnesiais populiariausiuose Lietuvos kurortuose, rezervacija tiesiog būtina. Nuomotojai žino, kad atvykėliai be rezervacijos neturi kur trauktis, tad gali diktuoti kainas ir net nesileisti į derybas“, – sako Evaldas Narbuntovičius, Domoplius.lt projekto vadovas.
2. Atstumas iki jūros. Atostogautojai dažnai nusivilia, kad iki jūros ar kito vandens telkinio nuo išsinuomoto būsto tenka keliauti neplanuotai ilgai. Todėl rezervuojantis būstą būtina pasiteirauti, koks atstumas yra nuo jūros iki nuomojamo buto ar namo.
Jeigu skelbimuose nurodoma, kad būstas yra šalia ar netoliese jūros, patartina perklausti šeimininko, kiek konkrečiai metrų ar kilometrų yra iki vandens telkinio. Kad vėliau nereikėtų iki jūros kulniuoti penketą ar daugiau kilometrų.
3. Triukšmingi kaimynai. Atostogų nuotaiką gali sugadinti ir mėgstantys pasilinksminti kaimynai. Garsiai sklindanti muzika ne tik erzins, bet gali tapti ir konfliktų priežastimi. Prieš sumokant avansą patartina pasiteirauti būsto šeimininko, kokie žmonės šalia nuomojasi būstą – šeimos ar lengvabūdiškas jaunimas.
4. Ankstyvas atvykimas. Pasitaiko tokių situacijų, kai atvažiavus prie nuomojamo būsto šeimininkas praneša, kad buvę nuomininkai dar neišsikėlė. Tuomet lieka trypčioti šalia automobilio arba eiti pasivaikščioti. Bet kokiu atveju – brangus atostogų laikas senka.
5. Nėra, kur pasistatyti automobilį. Automobilių stovėjimo vietų trūkumas – dar viena priežastis susigadinti atostogų nuotaiką.
„Išsiaiškinkite, ar tikrai turėsite, kur pasistatyti transporto priemonę. Nemalonu, kai tenka per karštį ieškoti tinkamos vietos pasistatyti automobilį arba nuolat ieškoti mokamos stovėjimo aikštelės“, – atkreipia dėmesį Domoplius.lt projekto vadovas.
6. Nenumatytos galimybės išvykti anksčiau. Nelauktas vadovo skambutis ir atostogos gali nutrūkti anksčiau, nei planuota, o būsto nuomininkas teištaria „nieko nežinau, reikės mokėti už visą laiką“.
Šeimininką reikia įspėti apie galimas nenumatytas aplinkybes ir sutarti dėl apmokėjimo tvarkos. Idealu suderinti, kad nuoma bus mokama dalimis, o paskutinis įnašas likus dviem ar trims dienoms iki atostogų pabaigos.
7. Papildomos išlaidos. Nemalonia staigmena gali tapti papildomi mokesčiai už nuomojamą butą – išnaudotą karštą ar šaltą vandenį, elektrą ir pan.
„Kartais poilsiautojams pasitaiko netikėtų situacijų, kai atsiskaitydami už nuomą jie gauna sąskaitą ir už vandenį ar namų tvarkymą. Iš pradžių vertėtų surinkti daugiau informacijos apie nuomojamo būsto šeimininkus – panaršyti internete, paklausti pažįstamų rekomendacijų ir pan. Užkirsti kelią tokiems netikėtumams galima iš anksto pasirašius trumpą dvišalį susitarimą, kad bus mokama tik nuoma. Ten galima įtraukti ir punktą apie mokėjimą dalimis“, – pataria E. Narbuntovičius.

Regis, vis daugiau Lietuvos gyventojų ima jausti, kad sunkmetis baigiasi, ir bent per atostogas planuoja labiau atsipalaiduoti.

Palyginti dviejų panašių sociologinių apklausų rezultatus – šių metų balandžio ir 2011 m. gegužės, matyti akivaizdžių skirtumų. Ir į gerąją pusę. Tarkime, 2011 m. kone ketvirtadalis respondentų tikino visai neketinantys atostogauti, o dabar tokių tik 7 proc. Be to, 2011-aisiais per atostogas namie planavo likti 19,2 proc., dabar tokių – 14,8 proc.
Atrodo, kad šiemet mažiau žmonių atostogaus ir soduose bei kaimo sodybose. Šiemet bent iki Baltijos jūros planuoja nuvažiuoti daugiau nei ketvirtadalis apklaustųjų, o daugiau nei penktadalis atostogas planuoja užsienyje.
Ir pinigų atostogoms Lietuvos gyventojai šiemet nusiteikę išleisti šiek tiek daugiau nei pernai ar užpernai: 2011-aisiais tvirtinančiųjų, kad atostogoms neskirs nė lito, nes neturi iš ko, buvo 19,6 proc., dabar tokių – 11,2 proc. Daugiau nei pusė apklaustųjų savo šeimos atostogoms planuoja skirti nuo 500 iki 2 tūkst. Lt. Padaugėjo ir tokių respondentų, kurie šeimos atostogoms yra numatę daugiau nei 2 tūkst. Lt. Iš viso tokių planų turi daugiau nei 12 proc. apklaustųjų.

Kur šią vasarą ketinate atostogauti? (proc.)

Lietuvos pajūryje    25,6
Užsienyje    22,6
Liksiu namie    14,8
Lietuvos kurortuose    10,4
Sode    9,2
Kaimo sodyboje    7
Visai neatostogausiu    7
Nežino / Nesakė    3,4

Kiek pinigų šiemet planuojate skirti savo šeimos atostogoms? (Lt, proc.)

501–1000    31,4
1001–2000    20,6
Iki 500    19
Neskirs nė lito, nes neturi iš ko    11,2
Nežino / Nesakė    5,8
2001–3000    5
3001–5000    4,4
5001–10 000    1,8
10 001 ir daugiau    0,8

Šaltinis: „Veido“ užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2013 m. balandžio 25–29 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Vos tik Lietuvoje ruduo nuauksina pirmuosius medžių lapus, kalnų slidinėjimo mėgėjai iš sandėliukų išsitraukia slides ir puola kelionių agentūrose dairytis geriausių pasiūlymų. Tad kur slidinėti šį sezoną?

„Kalnų slidinėjimas yra tam tikros rūšies meditacija, kai lieki vienas su savimi ir kalnais. Čiuoždamas apsivalai nuo kasdienybės bei rutinos nuovargio ir įsikrauni teigiamos energijos. Ir nesvarbu, kuriuos kalnus pasirinksi: ar Siera Nevados Ispanijoje, ar Kaukaze esantį Gudaurio kurortą, ar vaizdingąsias Alpes, ar lietuviškas kalveles“, – sako klaipėdietė Vita Rukė, rengdamasi jau devintam savo kalnų slidinėjimo sezonui.
Iš tiesų puikiai įrengtų slidinėjimo kurortų įspūdingose vietose gausybė, tačiau pasirinkimą neretai apriboja bent keletas dalykų: kainos ir kokybės santykis, galimybė patogiai nuvykti bei atostogų trukmė. Aišku, renkantis svarbu ir tai, ar slidininkai keliauja vieni, ar su šeima, o jei dar šeimoje yra ant slidžių nepastovintis vaikas, svarbu ir galimybė saugiai palikti atžalą prižiūrėti profesionalioms auklėms.

Kur slidinėti su vaikais

Vienos palankiausių šeimos poilsiui šalių yra mažutė Andora Pirėnų kalnuose ir vaizdingoji Norvegija. Šių šalių kurortuose viskas organizuojama taip, kad tėvai puikiai pailsėtų ir paslidinėtų, o vaikams tuo metu netrūktų pramogų.
Stačiomis uolomis ir ledynais garsėjantis Madriu-Perafita-Claror slėnis, kuriame ir yra Andora, pritraukia gausybę turistų iš viso pasaulio. Jiems čia nieko netrūksta: laukia patogūs viešbučiai, daugiau nei 150 įvairaus sunkumo trasų, daugiau nei 90 moderniausių keltuvų. Netgi kurortą galima išsirinkti pagal poreikius – pamišusieji dėl slidinėjimo dažniausiai apsistoja Pas de la Casa kurorte, įkurtame aukščiausioje Andoros vietoje, daugiau nei 2 tūkst. km aukštyje, ir stebinantį sudėtingų slidinėjimo trasų įvairove.
Na, o pašėlti iki paryčių mėgstantis jaunimas bei šeimos su vaikais traukia į žemiau esantį Arinsalio miestelį, besididžiuojantį išskirtiniu jaukumu bei įvairiausiomis pramogomis. Paslidinėjus galima pasimėgauti delikatesiniais patiekalais restoranuose, susėsti paplepėti vyno bare ar pašokti diskotekose.
Be to, čia idealu atostogauti šeimoms su vaikais, net ir dar nestovinčiais ant slidžių. Tėvų patogumui paslaugas teikia specialiai įkurti vaikų darželiai bei priežiūros centrai, slidinėjimo mokyklos, įrengtos vietos čiuožinėti rogutėmis ar šunų kinkiniais. Tiesa, Andora – viena brangesnių slidinėjimo vietų. Pasak ponios Vitos, jai 10 dienų poilsis kainavo apie 5 tūkst Lt.
Šiais metais V.Rukė su vaikais ketina traukti į Norvegiją, Hemsedalio kurortą. Čia įrengta apie penkiasdešimt kalnų trasų ir daugiau nei dvidešimt keltuvų. Šis kurortas labiau skirtas patyrusiems slidininkams, mat trasos gana sudėtingos. Tačiau nuskriausti neliks ir kalnų išsigandę poilsiautojai – juk galima rinktis lygumų slidinėjimą ir mėgautis vaizdinga aplinka: čia stūkso beveik pusantro tūkstančio metrų aukščio kalnai.
Tačiau smagiausia, kad keletas keltuvų ir kalnų šlaitų pritaikyta tik vaikams. Patys mažiausi gali važinėtis rogutėmis, traukiamomis elnių ar šunų, siautėti sniego parke, prigalvota įvairių pramogų, net slidinėjimo mokykloje pamokos vaikams tampa maloniu žaidimu. Vis dėlto, kaip sako Lietuvos kalnų slidinėjimo federacijos prezidentas Paulius Augūnas, rengiantis pramogauti su mažais vaikais svarbu žinoti, kad mažyliams, kuriems dar nėra sukakę ketveri penkeri metai, slidinėti negalima, mat tuo metu kaulai dar nėra susiformavę ir slidinėjant gali išklypti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) ir Seesam Insurance AS Lietuvos filialo užsakymu atlikto tyrimo duomenimis, tarp jaunimo populiariausias išlieka kelionės draudimas – juo draudęsi nurodė trečdalis visų respondentų ir 59 proc. ketinančiųjų vykti į užsienį. Kasmetinio tyrimo duomenimis, kelionės draudimo įsigijimas tarp keliaujančio jaunimo trečius metus iš eilės auga po 4-8 proc.

Kaip ir ankstesniais metais, populiariausia transporto priemone išlieka lėktuvas – ją renkasi trečdalis keliautojų. Antrasis pagal populiarumą – automobilis, tačiau naudojimasis juo šiek tiek mažėja, o auga autobusų bei traukinių populiarumas – jais planuoja keliauti atitinkamai 21 ir 13 proc. respondentų. Lietuvos jaunimas ir toliau vasarą daugiausiai atostogauja „tiek Lietuvoje, tiek užsienyje“ – taip nurodė 37 proc. apklaustųjų. Tačiau sumažėjo atostogaujančiųjų Lietuvos pajūryje – šiemet tokių buvo 18 proc., lyginant su 23 proc. praėjusiais metais.

„Šiais metais mažiau jaunimo rinkosi Lietuvos pajūrį – tikėtina, kad už panašią sumą pinigų nusprendė keliauti į užsienį. Viena vertus, akiračio praplėtimas, naujų šalių pažinimas jauniems žmonėms yra labai reikalingas, kita vertus, galima galvoti, kad Lietuvoje jaunimui atostogauti per brangu arba netenkina siūlomų paslaugų kokybė. Be abejo, atostogų maršrutų pokyčiams įtakos galėjo turėti ir permainingi vasaros orai“, – teigė LiJOT prezidentė Loreta Senkutė.

Dažniausiai Lietuvos jaunimas vyksta į Europos Sąjungos valstybes – jas renkasi pusė apklaustųjų. Penktadalis taip pat keliauja į kaimynines šalis – Lenkiją, Baltarusiją, Latviją, Rusiją. Šiais metais 5 proc. išaugo kelionių į ne ES valstybes skaičius – į jas vyksta 14 proc. keliaujančio jaunimo.

Pasak draudimo bendrovės Seesam Lietuvos filialo vadovės Brigitos Blavaščiūnienės, jaunimas vis noriau perka draudimo paslaugas ir yra linkę jas įsigyti internetu. „Šiemet net 70 proc. respondentų nurodė naudojęsi draudimo paslaugomis – ši dalis kasmet stabiliai auga po 2-3 proc. Jaunimas draudimo polisus ypač noriai įsigyja internetu. Draudimo paslaugas internete iš viso perka 30 proc. draudimo klientų, o jaunimo tarpe ši tendencija dar ryškesnė – beveik 50 proc. respondentų nurodė internetą kaip patogiausią draudimo įsigijimo būdą. Kitų draudimo polisų įsigijimo būdų, pavyzdžiui, telefonu, atvykstant į skyrių ar draudimo atstovui atvykstant į namus, populiarumas tarp jaunimo mažėja“, – teigia B. Blavaščiūnienė.

Tyrimas buvo atliktas Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) ir Seesam Insurance AS Lietuvos filialo užsakymu. Tyrimo duomenys surinkti CAWI (internetinės apklausos) metodu, 2012 metų liepos 19 – rugpjūčio 28 dienomis. Jame dalyvavo 437 16-29 metų asmenys. Didžioji dalis apklaustųjų – didmiesčių gyventojai (57 proc.), turintys arba siekiantys aukštojo išsilavinimo (51 proc.).

Ne trijų, ne septynių, o 21-os ar 28-ių dienų atostogos yra geriausios visaverčiam poilsiui.

Pastaruoju metu tapo madinga atostogauti savaitgaliais. Ilgieji ar paprasti dviejų poilsiadienių trukmės savaitgaliai rodo, kad sostinė iš Vilniaus persikrausto į pajūrį, tvirtai užvaldydama daugiausiai gyventojų turinčio Lietuvos miesto sostą. Atrodytų, nieko čia keista ir bloga – tegul ir Palanga pakvėpuoja benzino ir švino, o ne vien jodo pritvinkusiu oru. O Vilnius teatsigauna nuo begalinio šurmulio ir tampa dar kosmopolitiškesniu miestu, kuriame vasarą dažniau nugirsi svetimą kalbą, o ne sutiksi savąja šnekančių tautiečių…
Viskas gerai, tačiau… Tokia savaitgalinė poilsiautojų griūtis atskleidžia ir dar vieną visiems žinomą paslaptį – vis dažniau nustojame atostogauti visavertiškai ir imamės “priepuolinių” atosotogų. Vėsu, lyja – visi kantriai dirbame, bet vos tik pasirodo saulė, viską metę kraunamės lagaminus ir lekiame ten, kur lengviausia nukakti trumpam ir kur galime įmerkti pavargusį kūną į šaltokas Baltijos bangas.
Nieko neturiu prieš gimtąją Baltiją ar pajūrio miestus, tačiau patirtis verčia permąstyti, ar tikrai vertingos yra tokios atostogas, kurias spėjame pajusti tik akimirksnį, kai keikiamės nesibaigiančia automobilių virtine artėdami prie Palangos prieigų, kurias ištikimai “saugo” sulankstomomis kėdutėmis ir įvairiausiais apgyvendinimą siūlančiais plakatais ginkluota močiučių gvardija, į kurią įsimaišo ir vienas kitas automobilyje budintis vyrukas.
Šiaip ne taip įveikę grūstis ir sunaikinę ne vieną gyvybiškai svarbią smegenų ląstelę, nusigauname iki porai naktų išsinuomoto būsto. Puiku, jei turime galimybę apsistoti ramiame ir intymumą užtikrinančiame viešbutyje, tačiau  patirtis rodo, kad dėl poros naktų niekas nėra linkęs reikalauti didelio komforto.
Tad vargais negalais įvairuojame į privataus namo kiemą, kuriame, be mūsų automobilio, jau ilsisi gerokai daugiau nei leidžia normalios sąlygos “ratų”. Taigi tenka įsisprausti į nedidelį tarpelį tarp tvoros ir kito automobilio, ir būtų gerai, jei netektų ropštis per keleivio duris, mat savąsias užbarikadavome taip, kad mūsų automobiliui ne tik vagys, bet ir mes patys nebegresiame…
Pagaliau įsikuriame kambaryje “100 metrų iki jūros”, kuris, pasirodo, yra dar arčiau iki pačių audringiausių Palangos vietų, pavyzdžiui, J.Basanavičiaus gatvės. Kažin ar pats tautos patriarchas labai nudžiugtų, jei sužinotų, kokią garsų kakofoniją ir kojų gausybę jo vardu pavadintai gatvei tenka pakelti? Dieną dar nieko, bet vakare iš visų kavinių sklinda pačio prasčiausio skonio rusiška muzika, atmiešta tautinių gatvinės-estradinės muzikos plaštakių skausmingo rypavimo. O kai atsistoji kažkur centrinės gatvės viduryje, apskritai prarandi nuovoką apie melodijas, žodžius ir kitokius muzikinį-kultūrinį skonį lavinančius dalykus.
J.Basanavičiaus gatvė “žavinga” ne tik muzika, bet ir žmonių gausa. O jų, žinia, pasitaiko visokių – ilsėtis juk reikia ne tik intelektualams. O juk kai kurie “neintelektualai” karštyje padaugina “gaivinamųjų gėrimų”, ir tada apskritai centre rodytis tampa visai nebesaugu.
Galėčiau, matyt, tokį pasakojimą tęsti, tačiau nieko naujo nebepasakysiu. Visi žinome, ką reiškia bandyti erdviai įsikurti paplūdimyje (kone pusė milijono poilsiautojų bando daryti tą patį), pailsėti naktį, kai to nenori gretimų kambarių gyventojai (ne visi atostogas supranta kaip ramybę) ir galiausiai dar kartą įsilieti į nuo pajūrio sekmadienio pavakarę judančių automobilių grūstį…
Taip “pailsėję” grįžtame į darbą pirmadienį ir imame laukti kito šilto ir saulėto savaitgalio, nes tik taip temokame atostogauti. Visa kita – darbas…
Šia istorija visai nenoriu ko nors pralinksminti. Tiesiog esu tokių girdėjęs ne vieną kartą. Taip pat ne kartą esu susidūręs su žmonėmis, kurie teigia negalintys atostogauti ilgiau nei savaitę ar apskritai mano esantys nepakeičiami darbuotojai, be kurių verslas ar kitoks darbas tiesiog galėtų sugriūti.
Tačiau niekas nepamąsto, kad atostogos juk ir sukurtos tam, kad žmogus pailsėtų ir atsigautų nuo darbinės monotonijos. Ir ne per dvi ar tris, galų gale, septynias dienas. Šiandien yra aišku, kad norėdamas visavertiškai atsigauti, žmogus turėtų “atsijungti” nuo kasdienybės rutinos (darbinės taip pat) bei “persijungti” į kitokį režimą. Pavyzdžiui, protinį darbą dirbantieji turėtų imtis fizinės veiklos, o dirbantieji fizinį darbą – priešingai. Jiems ir paprasčiausias žiūrėjimas į jūros bangas, ežero vilnis, meškerės plūdę ar vėjo blaškomus medžius taptų gera atgaiva.
Tačiau tam, kad “atsijungtų” ar “persijungtų”, reikia ir tam tikro laiko. Juk per savaitę tikrai nesame pajėgūs pamiršti darbo rūpesčių. Todėl ir laikoma, kad pirma savaitė tėra įžanga ir atostogų pradžia, leidžianti tik pradėti mūsų vidinio kompiuterio “perkrovimą”. Tai lyg “Restart” mygtuko paspaudimas, o jau pats “perkrovimas” prasideda po to. Ir geriausia, jei tam turime bent dvi savaites. Tad 21-os ar 28-ių dienų atostogos ir būtų geriausia visaverčiam poilsiui.
O jei ne? Žinoma, niekas negalės tvirtinti, kad nevisavertiškai besiilsintiems žmonėms gresia visokios depresijos ar neurozės. Tačiau jie yra labiau linkę į  vadinamuosius perdegimo sindromus, kurie neretai ir baigiasi depresijomis ar neurozėmis. Bet svarbiausia, ką tokie žmonės patiria, tai – nuotaikų svyravimus, tuštumos jausmą, ir apatiją bei neretus susierzinimo bei pykčio protrūkius.
Ir tai, deja, nėra susiję vien tik su jais. Šie pokyčiai ima griauti santykius su aplinkiniais, ypač vaikais. Ir jei dar pridėsime, kad vaikai neretai perima tėvų negalavimus bei nuotaikas tarsi magiškai bandydami jiems pagelbėti, suprasime, kodėl mūsų visavertės atostogos yra ir atostogos mūsų artimiausiems žmonėms.
Pamenu, kaip viena mano kolegė, ištekėjusi už vakariečio, kartą pasakojo, kad jos vyras labai pykdavo, kai šeimos nariai vakare nusigriebę kas po ranka pakliūva užkandžiaudavo kas sau. Jis niekaip nesuprasdavo, kodėl artimiesiems nereikia šeimos vakarienės, o mūsų tautiečiai niekaip nesuvokdavo, kad ji – tai ne prisivalgymas, bet ir bendravimas po darbo dienos, ir pabuvimas kartu…
Panašus yra ir požiūris į atostogas. Mes galime griebtis to, kas pakliūva po ranka, ir “maitintis” trupiniais, nulėkę savaitgaliui prie jūros ir pasijutę dar labiau nuvargę nuo bėgimo, arba galime būti kartu su artimaisiais ir pasisotinti visaverčiu poilsiu bei bendravimu su tais, kuriems rūpime ir kuriems galime parodyti savo rūpestį. Nes gali nutikti kaip toje pasakoje apie savo seną tėvą į mišką išvežantį sūnų, tik mūsų vaikai laiko rogutėms pasigaminti gali ir neberasti…

Vis dažniau nustojame atostogauti visavertiškai ir imamės “priepuolinių” atosotogų.

Jamaika – sala, į kurią verta siųsti pesimistus pasimokyti linksmiau ir džiugiau žvelgti į gyvenimą bei pasaulį. Juk net ir liūdniausias atostogautojas vos po kelių minučių, praleistų saloje, pasidabins šypsena ir gera nuotaika.

Keliautojai, atostogoms ieškantys romantiškiausios pasaulyje vietos, daug galvos nesuka – dažniausiai renkasi Karibų jūros salas, garsėjančias idiliškais paplūdimiais su svyrančiomis palmėmis, turkio spalvos tingia jūra ir tuntais įvairiaspalvių žuvelių bei elegantiškai plasnojančių rajų. Na, o tie, kurie tingaus drybsojimo paplūdimyje nepakenčia, stengiasi aplankyti kuo daugiau šio regionų salų ir pasimėgauti skirtinga jų kultūra, pasigrožėti kaip kaleidoskope besikeičiančiais ir užburiančiais vaizdais.
Tokią kelionę per atostogas pasirinko ir vilniečiai Indrė bei Žilvaras Zinkevičiai. Iš Majamio išplaukę laivu „Costa Atlantica“, šie keliautojai per 12 dienų aplankė šešias valstybes bei salas: Meksiką, Terkso ir Kaikoso Salas, Bahamas, Hondūrą, Belizą, Jamaiką. Tokiam įspūdžių pilnam kruizui pora išleido per 7 tūkst. Lt. Į šią kainą įskaičiuota ir patogi kajutė, ir maistas, ir įdomios ekskursijos. Tiesa, papildomai dar reikėjo mokėti už skrydį iki JAV ir atgal.
Kiekviena aplankyta sala ar valstybė vilniečius stebino savo išskirtinumu. Štai Meksika pakerėjo galimybėmis. „Meksikoje yra be galo daug įdomių dalykų: turtingos senovės likučiai, dabartinė kultūra, puikus maistas, nuostabūs vandens parkai. Čia kiekvieną dieną galima rasti vis naujos įdomios veiklos“, – sako Žilvaras.
Grand Terko sala sužavėjo krištoliniu paplūdimiu ir rajų bei margaspalvių žuvyčių būriais, o legendinės Bahamos – nevaržomu siautuliu ir prabanga. Paplūdimiuose pristatyta scenų, skamba muzika, kepama mėsa, liejasi egzotiškiausi kokteiliai. Pasak Žilvaro, Bahamų prabangos simbolis galėtų būti vienas brangiausių pasaulio viešbučių „Atlantis“. Jame yra garsūs Michaelo Jacksono vardu pavadinti apartamentai, kurių kaina siekia net 35 tūkst. JAV dolerių parai. Trumpiausias laikotarpis, kuriam galima išsinuomoti šiuos apartamentus, yra penkios paros. Tiesa, net ir turint tokią sumą apartamentų tektų ilgokai luktelėti, mat jie išnuomoti bent dešimčiai mėnesių į priekį.
O štai Hondūre vaizdas jau visai kitoks. Žemyninė šios šalies dalis – viena pavojingiausių vietų Žemėje, dėl pavojaus gyvybei turistai ten net neplukdomi. Net ir Hondūrui priklausančioje Roatano saloje, kuri pritaikyta turistų pramogoms, – čia lankomos plantacijos, organizuojamos kakavos, šokolado degustacijos, paplūdimiuose sudaromos galimybės pasimėgauti nardymu, – turistai akylai saugomi.
Panaši padėtis ir Belize. „Tokio skurdo dar neteko matyti. Skurdžiau jau tikriausiai neįmanoma gyventi. Miestuose bankus saugo automatais ginkluoti apsaugininkai. Visi pastatai apjuosti spygliuotomis vielomis, netgi bažnyčios ir mokyklos. Vieno miesto centre parodė, vietinių gyventojų supratimu, prabangų kvartalą, tai jis toks, koks pas mus būtų labiausiai apleistas rajonas“, – stebisi Žilvaras ir priduria, kad ši šalis turi ir daug pliusų. Čia yra didžiausia jaguarų populiacija pasaulyje, nemažai laisvėje gyvenančių tapyrų ir, aišku, gausybė senųjų indėnų civilizacijų liekanų – piramidžių.
Na, o Jamaika iš kitų aplankytų šalių išsiskiria ne gamtiniais ar architektūriniais paminklais, bet žmonėmis, jų linksmumu, nuoširdžiu bendravimu ir visur skambančios regio stiliaus muzikos garsais. „Jamaikoje išlipęs iš laivo, nuo pirmųjų žingsnių pradedi jausti tą ypatingą vietinę dvasią. Pasijunti tarsi atsidūręs kitame pasaulyje. Žmonės savo kalba, intonacijomis, gestais ir šypsenomis sukuria ypatingą nuotaiką. Ten gali nuvažiuoti nusiminęs, tačiau netrukus pradėsi šypsotis“, – teigia keliautojas.

Šypsenų sala
Pasak keliautojų, dėl nuolat visur skambančios muzikos atrodo, kad saloje vyksta nesibaigiantis koncertas. Vietiniai gyventojai nuolat kažką niūniuoja, linguoja. Jie noriai kalba apie muziką, vos tik pajutę bent menkiausią susidomėjimą, mielai pademonstruoja ir vokalinius gebėjimus. Ypač garbinamas Bobas Marley. „Bobas Marley jiems yra tai, kas pakylėjo salą ir padarė ją išskirtinę. Kiekvienas ten gyvenantis žmogus jam jaučiasi dėkingas – juk gausybė turistų čia atvyksta daugiausia kaip tik dėl šio dainininko legendos“, – tvirtina Ž.Zinkevičius.
Priminsime, kad Robertas Nesta Marley gimė Jamaikoje, o savo muzikinę karjerą pradėjo septintojo dešimtmečio pradžioje. Dainininkas, pasipuošęs įspūdinga plaukų ševeliūra – ilgais veltūnais, barzdele, dažnai ir žalios, geltonos bei raudonos spalvų kepure (tai Etiopijos vėliavos spalvų motyvai, mat Jamaikoje daugiausia gyvena žmonės, kurių protėvius vergų pirkliai atgabeno vergauti būtent iš šios šalies), visame pasaulyje į savo koncertus sutraukdavo didžiules minias gerbėjų. Verta paminėti, kad B.Marley yra vienas garsiausių religinio rastafarianizmo judėjimo narys. Tyrinėtojų teigimu, iš rastafarianizmo kultūros ir kilusi regio stiliaus muzika.
Rastafarianizmą labai sunku apibūdinti, mat jis turi ir religinio judėjimo, ir sektos, ir kulto, ir jaunimo mados elementų. Šio judėjimo lyderis buvo Markus Harvis, kuris laikėsi nuomonės, kad juodaodžiai turėtų grįžti namo, į Afriką, ir ten atsikratyti priespaudos. Katalikiškų pažiūrų M.Harvis pateikė ir įdomią bei neįprastą Biblijos interpretacija: esą Jėzus Kristus buvo juodaodis. Dar keisčiau atrodo kai kurių tyrinėtojų teiginiai, jog šio judėjimo nariai svaiginasi marihuana tam, kad pasiektų aukštesnį sąmonės lygį ir intymiai pabendrautų su Jan – Dievu.
Kad ir kokios būtų priežastys, marihuanos vartojimas Jamaikoje itin paplitęs, nors oficialiai šie narkotikai ir uždrausti. „Einant miestu ar paplūdimiu visur ir visada jaučiamas specifinis kvapas. O rastamanai rūkydami nelabai ir slepiasi“, – pastebėjo Žilvaras. Jo žodžiais, marihuanos prekeiviai irgi per daug nesislapstydami siūlo turistams nusipirkti šių narkotikų. Tačiau gidai turistus įspėjo su prekeiviais neprasidėti ir apskritai elgtis atsargiai, nes nusikalstamumas Jamaikoje gana didelis.
Vis dėlto bendravimas su jamaikiečiais nuo pirmų žodžių tampa įdomiu nuotykiu. Linksmina žmonių gestai, sunkiai suprantama kalba ir specifiniai posakiai.

Kopimas į krioklius
Nuo kitų Karibų salų Jamaika skiriasi tuo, kad yra vulkaninės, o ne koralinės kilmės, tad jos reljefas kitoks. Saloje stūkso Mėlynieji kalnai, garma daugybė mažesnių ar didesnių krioklių, raižyta pakrantė vilioja spalvingais paplūdimiais, šalia kurių įsikūrę jaukūs kurortai.
Bene labiausiai turistų mėgstamas kurortas yra Očo Riosas, garsėjantis botanikos sodais ir kriokliais. „Mes lankėmės Kojabos soduose. Didžiulį įspūdį padarė karališkosios palmės – jos tiesiog milžiniškos ir nepaprastai gražios. Apžiūrėjome egzotiškuosius drakono krūmus, gal aštuonių ar devynių rūšių palmes. Tame sode dar yra ir nedidukas muziejus apie Jamaiką bei apie B.Marley. Taip pat eksponuojama keletas prieškolumbinių archeologinių iškasenų, yra ir įdomių istorinių nuotraukų, kuriose užfiksuoti įvairūs salos įvykiai“, – dėsto Žilvaras.
Očo Riose yra ir vienas žinomiausių Jamaikos turistinių objektų – Dunns upės kriokliai. Turistams čia organizuojama įdomi atrakcija – kopimas į krioklius. Paprastai prieš šį kopimą stengiamasi kaip reikiant įbauginti – pripasakojama, kad tai labai pavojinga. O kaip yra iš tikrųjų? Pasak Žilvaro, gidai įspėja, kad reikia avėti specialią avalynę, tačiau pats keliautojas lipo avėdamas paprastais sandalais. Buvo keletas vietų, kur lipti buvo sudėtinga, ir kelioms vyresnio amžiaus moterims reikėjo padėti. Atrodė, kad pati baisiausia šios pramogos dalis bus slidūs akmenys. Tačiau, pasirodo, vietiniai tuos akmenis šveičia keletą kartų per dieną, kad būtų neslidu.
„Atrakcija įdomi: visi susikimba rankomis ir vorele lipa kelis šimtus metrų į viršų. Vienur tenka nučiuožti, kitur – panerti ar nušokti iš kokio pusantro metro aukščio į vandenį. Kartu eina keli vietiniai gyventojai, vienas visaip linksmina, kitas filmuoja ir kelionės gale iš karto sumontuoja filmą, kad pamatytum, kaip sekėsi griuvinėti“, – prisimena Žilvaras.
Jamaikos sostinėje Kingstone labiausiai turistus domina B.Marley muziejus ir šalia jo esanti ekspresyvi dainininko skulptūra. Tačiau atbaido didelis nusikalstamumas. Keliautojai pabrėžia, kad net jamaikiečiai turistams pataria vengti šio miesto arba vaikštinėti tik su gerai pažįstamais vietiniais gyventojais.
O štai Montego Bėjus, kurio pavadinimas lietuviams labai gerai žinomas iš Vytauto Kernagio dainos, jau visiškai kitoks miestas: jis įsikūręs pusiasalyje, neaukštų, bet itin vaizdingų kalnų apsuptyje, ir yra itin mėgstama užsieniečių bei turtingesnių jamaikiečių atostogų vieta. Čia nemažai vasarnamių turi ir žinomos Holivudo įžymybės. Jame verta užsukti į Aquasol terminį parką, stabtelėti prie Rožės rūmų, atiduoti pagarbą Kristupui Kolumbui, kuris buvo išlipęs netoli nuo šio miesto esančiame paplūdimyje.

Faktai apie Jamaiką
Jamaika – sala ir valstybė Karibų jūroje, Didžiųjų Antilų salyne.
Plotas – beveik 11 tūkst. kv. km.
Gyventojų – beveik 3 mln.
Sostinė – Kingstonas.
Jamaikos salą išgarsino muzika. Iš salos kilo ir paplito ska, regio, mento muzikos stiliai. Teigiama, kad dauguma hiphopo bruožų taip pat susiję su Jamaikoje vyraujančiais muzikos stiliais. Garsiausi iš Jamaikos kilę muzikantai yra Bobas Marley, Shaggy, Jimmy Cliffas.
Teigiama, kad Ianas Flemingas, gyvendamas Jamaikoje, parašė savo romanus apie britų šnipą Džeimsą Bondą.
Populiariausi suvenyrai iš Jamaikos: romas ir cigarai.

Atostogų rebusai: kodėl vasarą apmiršta teismų darbas, o papildomas laisvas dienas už įtampą gauna ne tie, kurių darbas priskiriamas prie labiausiai įtemptų.

Privačiame sektoriuje niekam nekyla minčių atostogauti, jei yra įmonei svarbių darbų. Bet ten, kur darbdavys – mokesčių mokėtojai, visuomenės interesas nublanksta prieš atskiro asmens teisę pailsėti, be to, ilgiau nei kiti ir patogiausiu jam metu.
Žinoma, teisė į atostogas – lygiai tokia pat šventa kaip ir kitos garantuojamos įstatymais, tačiau ne didesnė nei visuomenės teisė nenutrūkstamai gauti viešąsias paslaugas. Juk nė vienas įstatymas neliepia, pavyzdžiui, teisėjams skirti atostogas būtinai vasarą ir visas iš karto, juolab teisėjas su stažu turi teisę į dvigubai ilgesnes atostogas nei neprivilegijuotas pilietis. Darbo kodekse numatytos standartinės kasmetinės 28 kalendorinių dienų atostogos, o dirbantys pavojingus ar įtampą keliančius darbus gali ilsėtis ir iki 58-ių. Tiesa, klausimas, ar kai kurių darbų priskyrimas ypatingai varginantiems pakankamai motyvuotas ir ar nepažeidžia teisingumo principo.

Rezonansinės bylos laukia rudens
Net premjerui Andriui Kubiliui, švelniai tariant, nepasirodė labai normalu, kad Vilniaus apygardos teismas vadinamojoje Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje birželio 18 d. nutarė padaryti daugiau nei dviejų su puse mėnesių pertrauką – iki rugsėjo 7 d. Maža, kad vis suserga (ar „suserga“?) bylos herojai, tai ir teismas taip ilgai vasarodamas rezonansinę bylą pats stumia senaties termino – 2014-ųjų link.
Žinoma, tuoj pasipylė spėlionės, gal konservatoriai „išmainė“ bylą į jiems palankų darbiečių balsavimą dėl naujos atominės elektrinės statybos. Tačiau net jei šių politinių aplinkybių nebūtų ir jei atmestume įtarinėjimus, kad teismai politikuoja, du su puse mėnesio atostogų svarbioje byloje, juolab artėjančioje prie senaties termino, eilinį kartą kirto per ir taip žemą pasitikėjimą teismais. Bet pakenkė ne tik teismams. Kol Temidė per tiek metų nesugeba atsakyti, ar senoje 2004-2006 m. istorijoje Darbo partijos veikėjai – nusikaltėliai ar ne, vadovaujantis nekaltumo prezumpcija, rinkėjai turi moralinę teisę ja pasitikėti, iškelti į reitingų viršūnes, o gal net rudenį Seimo rinkimuose patikėti jai valdžią. Tačiau pamodeliuokime situaciją: jei byla baigtųsi ne Darbo partijos naudai, į kieno rankas būtume atidavę valstybę?
Dar vieną rezonansinę bylą – dėl buvusio FNTT vadovo Vitalijaus Gailiaus atleidimo – trims su puse mėnesio (nuo birželio 6 d. iki rugsėjo 27 d.) atidėjo Vilniaus apygardos administracinis teismas. Vasaroja ir politines aistras įkaitinusi dar viena rezonansinė vadinamoji pedofilijos byla. Jei kelių mėnesių vasaros atostogos daromos bylose, kuriose veikiantieji asmenys – aukšti valstybės politikai ar ministrus iš posto išvertusių skandalų herojai, tai kiek tuomet atostogaujama eilinių žmonių bylose? Vasarą teismų nagrinėjamų bylų sąrašai gerokai sutrumpėja, o bylos, kurias nagrinėja teisėjų kolegijos, visai užstringa, nes jei ne vienas, tai kitas tuo metu atostogauja. O kur dar advokatų šventa teisė ilsėtis. Ko gero, geriau būtų, jei, kaip Bulgarijoje, įstatymu teismai tą patį mėnesį būtų išleidžiami atostogų, paliekant tik budinčius teisėjus.
Kad vasarą teismuose – amžinos atostogos, rodo ir toks faktas: Teisėjų garbės teismas, birželio 6 d. paanalizavę Neringos Venckienės elgesį, svarstymą žadėjo pratęsti po daugiau kaip trijų mėnesių, rugsėjo pabaigoje, nes anksčiau niekaip nesusirinks kvorumas. Bet jų sprendimo po tiek laiko nė nebereiks, nes N.Venckienė – nebe teisėja.
Teisėjų tarybos ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius tikina, kad teisėjai apkrauti iki ausų – per metus išnagrinėjama apie 200 tūkst. bylų, tad prieš išeidami atostogų mėnesį turi pasilikti laiko nuosprendžiams jau išnagrinėtose bylose parašyti. O dažno teisėjo atostogos dar ilgesnės nei eilinio civilioko: nors Darbo kodekse nurodyta, kad jiems priklauso tos pačios standartinės 28-ios kalendorinės dienos, tačiau numatyta ir papildomų. Štai eiliniams piliečiams papildomos trys darbo dienos suteikiamos išdirbus vienoje darbovietėje dešimt metų, o po dar penkerių atostogos vėl pailgėja viena diena, teisėjai pradedant nuo penkerių metų stažo kasmet ilsisi diena ilgiau iki 56-ių.
“Tačiau tam reiktų prateisėjauti 33 metus, o teisėjų stažas skaičiuojamas nuo nepriklausomybės atkūrimo”, – skaičiuoja G.Kryževičius. Tačiau yra ir kitų išimčių: Aukščiausiajame Teisme dalis teisėjų vis dėlto atostogauja 56 kalendorines dienas, mat taip buvo numatyta iki 2008 m. liepos galiojusiame šio teismo statute. Nors Konstitucinis Teismas neleido teismams turėti atskirą reguliavimą, tuo pačiu nusprendė, kad teisėjų teisėtų lūkesčių negalima nuvilti, tad seniau dirbantys teisėjai tebeatostogauja arti dviejų mėnesių.
Kiti teismai taip pat turi savų privilegijų. Seimo Socialinių reikalų komiteto narys Algirdas Sysas sako, kad teismai sugudravo: apylinkių ir apygardų teismų teisėjai išsireikalavo papildomas dvylika poilsio dienų kaip kompensaciją už retsykiais dirbamus savaitgalius, kai reikia priiminėti skubius sprendimus, tačiau paskui dar už tą patį išsirūpino ir vadinamąjį tryliktąjį atlyginimą.

Kieno darbas rizikingiausias ir labiausiai sekinantis
Privilegijuotųjų atostogautojų sąrašuose yra ir daugiau keistenybių. Štai valstybės tarnautojai taip pat turi atostogų privilegijų. Jie tris papildomas kalendorines atostogų dienas nusipelno dvigubai greičiau nei eiliniai piliečiai – po penkerių metų valstybės tarnyboje, o paskui gauna dar po vieną kas trejus, kol prikapsi iki 42-iejų. O kur dar įvairūs piniginiai priedai, skiriami už papildomą darbą.
“Idėja buvo, jog valstybės tarnyboje dirbtų krištolinio švarumo ir aukštos kompetencijos žmonės, kuriems reikia skirti didesnes socialines garantijas, kad jie nepabėgtų į kitus darbus”, – privilegijų kilmę prisimena A.Sysas. Deja, pripažįsta politikas, viltys nepasiteisino.
Darbo kodeksas aiškina, kad papildomos atostogos skiriamos dirbantiems darbą su didesne nervine, emocine, protine įtampa bei profesine rizika. Bet Vyriausybės patvirtintame privilegijuotų atostogautojų sąraše, pavyzdžiui, ne tik chirurgai, bet ir bet kuris su pacientais tiesiogiai dirbantis medicinos darbuotojas. Tarp didžiausią protinę įtampą turinčių priskiriami mokslininkai. Matyt, dėl emocijų pertekliaus Darbo kodeksas ilgiau atostogauti leidžia meno žmonėms. Dėl profesinės rizikos ilgiau ilsisi vaistininkai.
Nė vienos šios kategorijos darbų nėra tarp įvairių ekspertų sudaromų pavojingiausių ar labiausiai įtemptų darbų dešimtukų. Juose tarp daugiausiai streso darbe patiriančių dažniausiai minimi kariai, gaisrininkai, pilotai, policininkai, kurie ir Lietuvoje atostogauja ilgiau nei eiliniai piliečiai. Bet kiti privilegijuotų atostogų darbai neatitinka mūsų valdininkų pripažintų nervingiausiais – vykdančiųjų direktorių, taksi vairuotojų, renginių organizavimo ir viešųjų ryšių specialistų. Pagal mirtinų ir nelaimingų atvejų darbo vietoje atvejų dažnumą sudarytame pavojingiausių darbų dešimtuke – tik dvi ir lietuviškos privilegijuotų atostogautojų profesijos – žvejai ir orlaivių pilotai, bet nėra medkirčių, ūkininkų, stogdengių, statybininkų ar sunkvežimių vairuotojų.
Gal pas mus vadovautasi prielaida, kad pas mus įstatymas skiria daugiau poilsio tiems, nuo kurių priklauso ne tik jų pačių, bet ir nemažos dalies visuomenės sveikata, gyvybė ar gerovė? Pagal tokią logiką gal daugiau atostogauti turėtų ne tik valdininkai, bet ir bankininkai, kurie gal išpūtė nekilnojamojo turto burbulą, nes buvo pervargę?

Privatus sektorius atostogauja perpus mažiau nei valstybės
A.Syso manymu, įstatymas turėtų nustatyti bazinį atostogų dydį, o konkrečių asmenų atostogų priedai turėtų būti darbdavio ir darbuotojų aptarti kolektyvinėje sutartyje ar vidaus darbo taisyklėse. Tačiau, pasak parlamentaro, daug emocijų sukėlusiose Darbo kodekso pataisose iš esmės nieko naujo dėl atostogų trukmės nesiūloma, tik vietoj dabartinių 28 kalendorinių dienų siūloma rašyti 20 darbo dienų, kas iš esmės yra tiek pat.
Pagal standartinių kasmetinių atostogų trukmę esame vidutiniai europiečiai: ES  teisės aktuose numatytos mažiausiai keturios savaitės atostogų, kiek mes ir turime. Tačiau prie jų pridėjus švenčių dienas, susidaro 33 dienos, penkiomis mažiau nei ilgiausiai besiilsintys austrai bei maltiečiai ir penkiomis daugiau nei mažiausiai besiilsintys olandai. Tačiau lygiuojantis į kitus vertėtų pasvarstyti ir tai, ar galime sau leisti ilsėtis tiek pat, kiek turtingosios šalys.
Žinoma, pailsėti būtina, ką pabrėžia ir medikai, ir darbo organizavimo specialistai. Tačiau Statistikos departamento tyrimas dar iki krizės, kol ši neiškreipė tikrojo vaizdo, atskleidė, kad vidutinės atostogos valstybės sektoriuje viršija standartinių atostogų trukmę – yra 21,8 darbo dienos, o privačiame – vos 10,3. Tai rodo ne tik išnaudojimą privačiame sektoriuje, bet ir tai, kad valstybės sektorius ilsėtis sau gali leisti dvigubai ilgiau nei išgali privatusis.