"Scanpix" nuotr.

Teatro istorija skaičiuoja tūkstantmečius – jo ištakos siekia ankstyvųjų bendruomenių religines apeigas, kuomet vaidinimais garbintas konkretaus dievo gimimas, mirtis ir prisikėlimas. Pastarąjį faktą liudija Senovės Egipto graikiškojo-romėniškojo laikotarpio šventyklos, pvz., Esna, Dendera, Kalabša. Šių šventovių architektūriniame plane užkoduota „pamaldų-teatro“ funkcija.

Marius Vyšniauskas, kamane.lt

Anot šaltinių,minint Naujuosius metus, žyniai išnešdavo dievybės statulą iš požeminės kriptos ir pastatydavo wabet (liet. „tyroji koplyčia“; maža koplytėlė šventyklos teritorijoje, skirta dievybei atgimti – aut.), ten šventikai ją prausdavo, rengdavo ir lydint procesijai, vakariniais laiptais, užkeldavo ant šventyklos stogo, kur pietvakariniame kampe stovėjo atvira pavėsinė. Čia, saulės spinduliuose, statula likdavo atgimti bei kaupdavo gyvybiškai svarbią energiją ateinantiems metams. Galop, nuleidę rytiniais laiptais, žyniai dievybę vėl paslėpdavo kriptoje[1]. Per kasmetę vietinių dievų gimimo šventę statulų porą statydavo specialioje koplyčioje – mammisi (liet. „gimimo namai“), kur neva gimdavo jų atžala.

Vis dėlto Europoje teatras atliko kultūrinį, politinį ir socialinį vaidmenį, todėl straipsnių cikle aptarsime ne tik šiuos teatro raidos etapus, operos gimimą Abiejų Tautų Respublikoje, bet ir perteiksime įvairių kraštų teatrinę atmosferą.

Pirmoji teatro epocha

Pirmoji didi teatro epocha Vakarų civilizacijos istorijoje prasidėjo V a. pr. Kr. Graikijoje. Ten viena svarbiausių švenčių, Mažosios Dionisijos, davė žodį „tragedija“ (gr. tragos ožka“ – pirmąją šventės dieną aukota ožka arba paskutinę įteikiama kaip prizas)[2]. Tuo tarpu Lėnajos šventė buvo skirta linksmybėms, ir iš jos elementų vėliau išsirutuliojo komedija (gr. comos – „pasilinksminimas“).

Vokiečių filosofas Frydrichas Vilhelmas Hėgelis (Wilhelm Friedrich Hegel, 1770–1831) antikines tragedijas laikė vienomis „iškiliausių, visais atžvilgiais nuostabiausių visų laikų meno kūrinių“. O Antigonę vadino „nuostabiausia asmenybe, kada nors gyvenusia šioje žemėje“[3]. Kaip vyko antikinės šventės, iliustruoja Partenono frizas, tačiau teatriniai kostiumai palaipsniui kito. Tragedijos aktorius pažįstame iš amforų tapybos: Jie dėvėjo puošnius, dažnai ryškiaspalvius, gausiai siuvinėtus audinius ir avėdavo paaukštintus batus, šitaip mėgdžiodami Dionisą. Vėliau drabužius iškimšdavo, o ūgį padidindavo peruku ir storais batų padais[4].

Pagrindinis kostiumo atributas buvo kaukė, pasak tradicijos, įvesta Tespido (Θέσπις, VI a. pr. Kr.); ji leido trims tragedijos aktoriams vaidinti po keletą vaidmenų. Kiekvienas iš daugiau kaip trisdešimties žinomų kaukių tipų nurodė ne tik veikėjo amžių, padėtį, lytį, bet ir vyraujančią emociją. Bemaž priešingai atrodė komedijos aktorius, kurio laisvesnis kostiumas leido atlikti akrobatikos triukus.

Įėjimas į teatrą iš pradžių buvo laisvas, bet vėliau rinktas nedidelis mokestis (vargšams išdalydavo reikiamą pinigų sumą, nes Dionisijose dalyvavimas buvo privalomas).

Jis paprastai avėdavo minkštomis šlepetėmis, mūvėdavo kūno spalvos aptemtas kelnes, vilkėdavo trumpą, juokingai kimštą tuniką, o Aristofano laikų komedijose – dar turėdavo didžiulį raudoną odinį falą. Kaukės komiškumo dėlei buvo išdidintos[5].Nepaisant komedijų populiarumo, vienintelis žymus autorius buvo Menandras (Μένανδρος, 342–292 pr. Kr.), kurio penkios dramos pasiekė mus. Jis turėjo nepaprastą reputaciją, ir esama pakankamai kūrinių frangmentų, kad galėtume įvertinti jo Naująją komediją, taip pavadintą skiriant nuo Aristofano Senosios komedijos[6]. Beje, įėjimas į teatrą iš pradžių buvo laisvas, bet vėliau rinktas nedidelis mokestis (vargšams išdalydavo reikiamą pinigų sumą, nes Dionisijose dalyvavimas buvo privalomas).

Svarbiausia romėnų teatrų siūloma prekė buvo šiurkštūs ir nešvankūs farsai daugiausiai girtuoklystės, gobšumo, svetimavimo temomis, prikaišioti vulgarybių ar akrobatikos numerių, atliekamų menkai apsirengusių šokėjų.

Heladoje teatras buvo ne tik linksmybių vieta, bet ir kaip svarbi politinė erdvė, kur susirinkdavo demo (teritorinė apygarda Senovės Graikijoje – aut.) piliečiai, pvz., Ramnos kaime. Juolab, Atėnams prarandant politinį statusą, krizė aiškiausiai justa scenoje: atsirado dramų, keliančių socialinės nelygybės klausimus. Taigi teatras tapo pagrindiniu graikų bendruomenės simboliu, bet jo vaidmuo pasikeitė. Tas pokytis ryškus Megalopolio teatro griuvėsiuose. Iš pradžių teatras čia žvelgė tiesiai į asamblėją, tačiau II a. pr. Kr. vidur. tarp jų išmūryta siena, nukertanti bet kokį šių dviejų institucijų ryšį.

Dar labiau teatras modifikavosi Romos imperijos laikais, nes kalvos šlaito amfiteatrus keitė lygioje vietoje dygstantys teatrai, apsupti milžiniško mūro. Svarbiausia romėnų teatrų siūloma prekė buvo šiurkštūs ir nešvankūs farsai daugiausiai girtuoklystės, gobšumo, svetimavimo temomis, prikaišioti vulgarybių ar akrobatikos numerių, atliekamų menkai apsirengusių šokėjų. Taip geros reputacijos aktoriai virto atstumtaisiais.

Liturginė vaidyba viduramžiais

Viduramžiais išnykus antikinei dramai, Vakarų Europą užkariavo liturginė vaidyba. Bažnyčios Tėvai griežtai draudė lankyti spektaklius ar juose vaidinti, tačiau Bizantijoje vis tiek mėginta pritaikyti senąjį teatrą naujoms reikmėms. Ironiška, bet drama, nepaisant draudimų, atgimė pačioje krikščionių kulto širdyje; o teatrą labiausiai draudė tie, kurie prieš atsiversdami patys jame mėgo lankytis, pvz., Šv. Augustinas (Agostino d’Ippona, 354–430). Taip liturginė drama išsikristalizavo iš krikščioniškos liturgijos, ypač iš Velykų apeigų[7].Vaidinimai įprastai vyko lauke, o bažnyčios durys atstodavo foną ir pro jas buvo įleidžiami bei išleidžiami pagrindiniai aktoriai.

Vėlyvaisiais viduramžiais į Vakarų Europos meninę sceną įžengė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.

Kita vertus, Ispanijoje religinės pjesės jau XV a. vid. vaidintos didikų dvaruose. Įdomu, kad ir komizmas viduramžių teatrui buvo nesvetimas, pavyzdžiui, Velykų vaidinimuose pirmieji įvesti komiški personažai buvo pirkliai, kurių krautuvėje apsistodavo vykstančios prie kapo Marijos, norėdamos nusipirkti Kristaus kūnui balzamuoti reikalingų medžiagų[8]. Žinoma, kitos istorijos buvo dramatiškos: Danielius liūtų duobėje, Lozoriaus prisikėlimas, Šv. Pauliaus atsivertimas. Kiekvienai pjesei reikėjo nemažai aktorių, iki 300. Daugelis buvo vietiniai berniukai ar vyrai, bet Prancūzijoje leista vaidinti ir moterims[9].

Be to, vėlyvaisiais viduramžiais į Vakarų Europos meninę sceną įžengė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Tai sietina su pirmosiomis teatro apraiškomis, kurios Lietuvoje pastebimos liturginėse dramose, parateatriniuose renginiuose, klajojančių aktorių pasirodymuose. Pirmos žinios apie teatro užuomazgas LDK siekia XV a., kai popiežius Sikstas IV (Sisto IV, 1414–1484) Nekaltojo Prasidėjimo šventei suteikė oktavą (1482). Vilniaus bernardinai iškilmėms pritaikė vaidinimus[10], kurie siejosi su panašiomis kanonizuotomis religinio meno formomis.

Teatro tradicija Renesanso laikotarpiu

Kilus Reformacijos bangai, 1548 m. Paryžiuje uždrausti religiniai vaidinimai; ir nors savo dramų turėjo tiek Reformacija, tiek Kontrreformacija, jų reikėjo veikiau propagandai, o ne teatro tikslams.

Italija tam pasipriešino. Remdamiesi Senovės Romos architekto ir karo inžinieriaus Marko Vitruvijaus Polio (Marcus Vitruvius Pollio, 80–15 m. pr. Kr.) architektūros veikalais, rašytais 16–13 m. pr. Kr. ir pirmąsyk su iliustracijomis išspausdintais 1511 m., teatro architektai perkėlė romėnų teatro architektūrinius principus į itališkus statinius[11]. Tad žvilgtelėjus į Vinčensos Teatro Olimpico (1580–1585) su nepakartojama frons scaenae (lot. scenos išorė – dekoruota romėniško teatro skenė (scenos fonas) – aut.), nekyla abejonių, kad tai – tipiškas akademinės tradicijos renesanso teatras; vienas iš trijų (likusieji, Teatro all’antica (1588–1590) Sabonetoje ir Teatro Farnese (1618) Parmoje) išlikusių Renesanso teatrų pasaulyje.

Sostą paveldėjus Žygimantui Augustui (1520–1572), esminių muzikinio gyvenimo naujovių į Vilniaus dvarą atnešė iš Italijos pakviestas žymus vengrų kilmės liutnininkas ir kompozitorius Valentinas Bakfarkas.

Tarp kitko, greta klasikinių dramų, Italijoje egzistavo gyvastinga commedia dell’arte. Ši teatro forma kliovėsi ne dramaturgu, o aktoriais. Jos dialogas, prasidėjęs paprastu dviejų komikų apsikeitimu frazėmis ir išaugęs į ištisą pjesę, toliau vykdavo improvizuotai. Tyrinėjant žanrą, peršasi aliuzija į graikų dramas, kur kostiumo atributu buvo kaukės. Jei XVI a. sustorėjęs aktorius prarasdavo deramą figūrą ar įgydavo kokią parankią komišką savybę, – pilvuką ar riešutų gliaudiklio profilį, –  tai galėdavo atsisakyti jaunatviškos heroikos ir iškeisti ją į juokdario papliaušką. Žinoma, buvo ir garsių arlekinų, pantalonių ir kapitonų, kurių tikruosius vardus paslėpė kaukės.

Visgi labiausiai Renesanso mada veikė LDK kultūrą. 1518 m. Žygimantui Senajam (1467–1548) vedus Boną Sforcą (Bona Sforza d’Aragona, 1494–1557), į Lietuvos ir Lenkijos valdovo rūmus atvyko grupė Italijos menininkų. Tarp jų – žymus vargonininkas Alesandras Pasenti, kurį laiką buvęs Vilniaus katedros kapitulos kanauninku[12]. Sostą paveldėjus Žygimantui Augustui (1520–1572), esminių muzikinio gyvenimo naujovių į Vilniaus dvarą atnešė iš Italijos pakviestas žymus vengrų kilmės liutnininkas ir kompozitorius Valentinas Bakfarkas (Balint Bakfark, 1506–1576). Šis menininkas labai aiškiai perteikė Italijoje gyvavusią muzikinės estetikos mintį, kuri padėjo atsirasti naujajam baroko muzikos žanrui – operai, tuo metu vadintai dramma per musica[13].

Lietuvoje barokinės pasaulėjautos teatrališkumo simbolis yra Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, kurios interjerą puošia daugiau nei 2 000 figūrinių skulptūrų, teatro scenos uždangos aliuzijos.

Dera pridurti, kad oficialioje istoriografijoje opera laikoma Renesanso vaisiumi. Paprastą, muzikos lydimą pjesę mitologiniu siužetu, kur svarbiausi žodžiai, italų kompozitorius Klaudijus Monteverdis (Claudio Monteverdi, 1567–1643) perkeitė į naują meno rūšį, kurioje muzika turėjo didžiausią reikšmę. Kita vertus, prie itališkos kultūros populiarumo prisidėjo XVI a. LDK klestėjusi „lietuvių kilmės iš romėnų teorija“, kuri skatino gyventojus domėtis savo tariamos tėvynės istorija bei papročiais. LDK didikai lankėsi Italijoje, sekė tos šalies mecenatystės tradicijomis, humanistine pasaulėjauta. Italų kompozitoriai Oracijus Vekis, Di Džo Batista, Otavijus Vernicis, Rokas Rodis, Supraslio stačiatikių vienuolyno fundatoriui, LDK didikui Aleksandrui Chodkevičiui (1475–1549) dedikavo savo kūrinių rinkinius, kuriuos išspausdino Venecijos natų leidėjai[14]. Vienaip ar kitaip, baroko pasirodymui LDK diduomenė ruošėsi nuo XVI a. pr., todėl nenuostabu, kad ši kultūrinė epocha lygiagrečiai plėtojosi visoje Europoje.

Baroko teatrališkumas

Įsigalėjusi nuomonė, esą Baroko laikų žmogus jau ne renesansinis konkistadoras, o aktorius, kurio gyvenimo pjesės autorius yra Dievas. Šis pasaulis – tai scena, arba didžioji iliuzija[15]. Tokia samprata pirmiausia susiformavo Viljamo Šekspyro (William Shakespeare, 1564–1616) kūryboje, o vėliau paplito protestantiškuose ir katalikiškuose kraštuose. Lietuvoje barokinės pasaulėjautos teatrališkumo simbolis yra Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, kurios interjerą puošia daugiau nei 2 000 figūrinių skulptūrų, teatro scenos uždangos aliuzijos. Tai religinis teatras, kur svarbiausias aktorius yra piligrimas – nusidėjėlis, o svarbiausias žiūrovas – Dievas Švč. Trejybės pavidalu[16].

Lygiai tokios pat nuomonės laikėsi Vilniaus katedros kapitulos kanauninkas, filosofijos, teologijos ir teisės daktaras Jonas Kazimieras Vaišnoravičius (?–1680), žmonių gyvenimą prilyginęs komedijai: Žmonės, gyvenantys žemėje, yra aktoriai, o visa tai tvarko Dievas[17]. Be to, baroko dvasia vyravo Vilniaus akademijoje, kuri pirmoji šalyje įsteigė mokyklinį teatrą. Buvo sukurta įvairaus pobūdžio vaidinimų, rašomi ir spausdinami iškilmių scenarijai bei dramos. Renginiuose skambėjo muzika, atliekama didelės ir pajėgios Vilniaus akademijos kapelos[18].

Itin teatro menu domėjosi Vilniaus akademijos auklėtinis, poetas ir ATR valdovo Vladislovo Vazos (1595–1648) rūmų pamokslininkas Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595–1640), kuris su vaidyba susipažino Romoje veikusioje jėzuitų kolegijojeCollegium Germanicum, kur dirbo garsūs dramma per musica korifėjai.

Tačiau kodėl barokas yra toks teatrališkas? Į šį klausimą atsako Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV (Louis le Grand, 1638–1715) epocha. Šventiniai pasirodymai buvo labai svarbūs Liudviko XIV laikų Prancūzijoje, ypač kai pati dvaro institucija priminė teatrą[19]. Karalius laikė save Apolonu, ištrinančiu ribas tarp realybės ir vaidybos, žmogiškosios ir dieviškosios prigimčių. Tai atspindi architektūra, skulptūra, tapyba. Šarlio de la Foso (Charles de la Fosse, 1636–1716) paveikslas „Apolonas ir Tetidė“ (1688), vaizduojantis dievą, grotoje lankantį nimfą, įkvėpė Versalio rūmų teritorijoje Trianono dvaro statybas, kur dieviškasis valdovas ilsėdavosi nuo karališkųjų darbų ir slėpė savo meilės nuotykius intymioje erdvėje[20].

Šventė prasidėjusi paradu ir aristokratišku karinio jojimo meno demonstravimu, vėliau iškilmes tęsė baletas, naktiniai pasirodymai aplink fejerverkais apšviestus fontanus ar baseinus.

Be to, anot šaltinių, tuo metu leistos milžiniškos sumos aktorių kostiumams bei scenos mechanizmams; nenuostabu, patys Versalio rūmai buvo pjesė su scenos viduryje vaidinančia monarchija. Nė vienas karalius iki Liudviko XIV taip pretenzingai neritualizavo valgymo meto, kai pietaujantį valdovą mirtinoje tyloje stebėdavo apsupę dvariškiai[21].Nemažiau ištaigingai rengtos legendinės šventės. Bene puošniausios „Žavingosios salos malonumų“ iškilmės organizuotos 1664 m. gegužės 7–9 d. italų dekoratoriaus Karlo Vigarani (Carlo Vigarani, 1637–1713) daugiau nei 600 svečių. Šaltiniuose teigiama, kad šventė prasidėjusi paradu ir aristokratišku karinio jojimo meno demonstravimu, vėliau iškilmes tęsė baletas, naktiniai pasirodymai aplink fejerverkais apšviestus fontanus ar baseinus.

Visą teatralizuotą šventę apjungė tema, paremta italų poeto Ludoviko Ariosto (Ludovico Ariosto, 1474–1533) epine poema Orlando Furioso („Orlando įtūžis,“ 1516)[22]. Įdomu, kad vaidinimų metu scenoje ne kartą pasirodė ir pats valdovas, kuris siekė pakerėti šiomis iškilmėmis ne tiek dvarą, kiek savo jaunąją favoritę kunigaikštienę Luizą la Valeri (Louise La Vallière, 1644–1710). Apie šventės rafinuotumą liudija vienintelės devynios prancūzų menininko Izraelio Silvestro (Israël Silvestre, 1621–1691) graviūros, kur skrybėlėtas monarchas atpažįstamas sėdintis publikos centre.

Versalio rūmų teatras rėmėsi prancūziškos operos pradininko Žano Baptisto Luli (Jean-Baptiste Lully, 1632–1687) įvestomis naujovėmis, pvz., baleto įtraukimu, instrumentine interliudija, išplėtota uvertiūra. 1680 m. karalius Saulė paskelbė dekretą, pasak kurio, dvi konkuruojančios aktorių grupės privalo susijungti, sudarydamos Comédie Française – organizaciją, kuri tęsė dramaturgo Žano Baptisto Pokeli, žinomo Molijero (Jean-Baptiste Poquelin, dit Molière, 1622–1673) slapyvardžiu, tradicijas[23]. Kitai grupei –Comédie Italienne – suteiktos teisės rengti spektaklius tame pat teatro pastate (Hôtel de Bourgogne) kaip Comédie Française iki 1697 m., kai markizės de Mentenon (Marquise de Maintenon, 1635–1719) prašymu karalius juos išvarė iš miesto.

Mūsų didikai, kaip rodo šaltiniai, kvietėsi pas save tarnauti nemažai to laikmečio muzikos ir teatro įžymybių.

Baroko epochoje LDK kultūriniu paveldu nenusileido Prancūzijos ar Italijos rūmams. Mūsų didikai, kaip rodo šaltiniai, kvietėsi pas save tarnauti nemažai to laikmečio muzikos ir teatro įžymybių. Vieni tokių – Galilėjų šeima, plačiai žinomi muzikai, tarp kurių net keli dirbo LDK aristokratų rezidencijose. Florencijos kameratos nario Vinčenso Galilėjaus (Vincenzo Galilei, 1520–1591) vienas sūnų, garsiojo astronomo brolis, liutnininkas virtuozas Mikelandželas Galilėjus (Michelagnolo Galilei, 1575–1631) du kartus (1593–1599 ir 1600–1606 m.) buvo atvykęs į Lietuvą. 1600 m. laiške atvykdamas antrą kartą į mūsų kraštą M. Galilėjus nurodė puikias sąlygas, kurias jam žadėjo lenkų ponas: maistą ir aprūpinimą, kaip kitiems savo dvariškiams, du tarnus, keturiais arkliais kinkomą karietą ir 200 vengriškų dukatų per metus[24].

Deja, nežinome, pas ką konkrečiai dirbo italas; istorikai kelia prielaidas, kad tai galėjo būti Radvilos, kurie dažnai keliaudavo po Italiją, arba Lietuvos didysis taurininkas Jonas Pacas (1550–1610), Italijoje apsistojęs pas Galilėjus (vieni pastarosios šeimos užrašai mini Giovani Lituano)[25], arba grafai Tiškevičiai. Vienaip ar kitaip, subręsti operai itin didelę įtaką turėjo muzikos teorijos atsiradimas – basso continuo, kuris Lietuvą pasiekė daug greičiau negu dramma per musica, pvz., įrašai aptinkami Sapiegų albume.

Pirmųjų operų pastatymai LDK sietini su Švedijos dinastijos atstovu V.Vaza, kuris garsėjo rafinuotu muzikiniu išprusimu, kadangi jo tėvo Zigmanto Vazos (1566–1632) rūmuose dirbo puikių italų muzikų, tarp jų – Džiovanio Pjerluidžio de Pelestrinos (Giovanni Pierluigi da Palestrina, 1525–1594) mokinys Anibalas Stabilė (Annibale Stabile, 1535–1595). Be to, pats Z. Vaza neblogai grojo klavesinu, išmanė pasaulietinę ir bažnytinę muziką. Žinoma, didžiausios įtakos V.Vazos muzikiniam skoniui turėjo 1624–1625 m. kelionė po Vakarų Europą. Kadangi pats princas kelionės dienoraščio nevedė, apie muzikinius įspūdžius lakoniškai dėstė jo palydovai Albertas Stanislovas Radvila (1593–1656) ir Steponas Pacas (1587–1640). Taigi kuo kelionėje mėgavosi V. Vaza?

Birželio 30 d. princui lankantis Vienoje, Šv. Romos imperatorienė Eleonora Gonzaga (Eleonora Gonzaga, 1598–1655) pristatė komediją, kur dainuojama, ir tai sukėlė žiūrovų pasigėrėjimą. Teigta, esą šių muzikantų niekas negali pralenkti, nes pastariesiems neįtikėtinai daug mokama. Tuo tarpu apie viešnagę Briuselyje S. Pacas mini, kad jie buvo priimti pas kunigaikštį Karolį Aleksandrą van Krua (Karel Alexander van Croÿ, 1574–1624), ten 12 panelių ir 12 kavalierių baletą bei intermedijas svečio garbei rodė[26].

Kodėl lietuvių ir lenkų delegaciją taip žavėjo moterys dainininkės? Pagrindinė priežastis – moterų balsai jiems buvo didelė naujiena, kadangi Vazų kapeloje dainavo tik vyrai.

Tačiau ypač keliautojus žavėjo Italija, kurios muzikinė kultūra, tartum švyturio šviesa, žibėjo Senajame kontinente. Pavyzdžiui, Parmoje svečiai turėjo progą susipažinti su spalvinga muzikinio gyvenimo įvairove. Čia XVII a. instrumentinę muziką puoselėjo Farnezių šeima, todėl tikėtina, kad princas galėjo lankytis Palazzo della Pilotta kunigaikčio Ranučijo I Farnezės (Ranuccio I Farnese, 1569–1622) įrengtame teatre. Kelionės aprašyme nurodoma, kad Parmoje V. Vaza taipogi žiūrėjo komediją, kuri galėjo būti suvaidinta Collegio dei Norbili teatre[27]. Taip pat šiame mieste princas klausėsi garsios dainininkės Septimijos, o kitą rytą išklausė mišias, kuriose giedojo pastarosios mokinė. Atsižvelgiant į melomano V.Vazos interesus, jam buvo sudarytos galimybės pasiklausyti puikios dainininkės Setimijos Kačini (Settimia Caccini, 1591–1638),dramma per musica pradininko ir kūrėjo Džiulijaus Kačinio (Giulio Caccini, 1550–1618) jauniausios dukters[28]. Neapolyje keliautojams pasirodė kita garsi baroko dainininkė Adriana Bazili-Baroni (Adriana Basile-Baroni, 1580–1642) su dukromis Katerina ir Eleonora.

Tačiau kodėl lietuvių ir lenkų delegaciją taip žavėjo moterys dainininkės? Pagrindinė priežastis – moterų balsai jiems buvo didelė naujiena, kadangi Vazų kapeloje dainavo tik vyrai. O Vakaruose moterys pirmą kartą scenoje pasirodė 1660 m. gruodžio 8 d. Anglijoje, kur Margaret Hug (Margaret Hughes, 1630–1719)Vere Street teatre atliko Dezdemonos vaidmenį[29].

Taigi princas ne veltui kvietė neapolietes atvykti į LDK, tačiau šiems norams nebuvo lemta išsipildyti. Reikia pridurti, jog V. Vazos kapela buvo elitinis kolektyvas, vienu metu garsėjęs Vidurio ir Šiaurės Europoje. Jis taip pat atliko edukacinę misiją: plačiai skleidė su atlikimo menu susijusius atradimus, repertuarą, muzikinės stilistikos bei kompozicinės technikos naujoves.

Florencijoje pristatytos brandžiausios čia sukurtos operos, kurių dekoracijų piešiniais V.Vaza praturtino savo „įdomybių kabinetą“[30]. Besibaigiant kelionei, svečiai pabuvojo Venecijoje, kur kiekvieną vakarą vyko iškilmės, šokiai, rodytos komedijos. Ryškiausių muzikinių įspūdžių keliautojams galėjo palikti pasirodymai Didžiajame Kanale ir K. Monteverdžio madrigalinė opera, arba draminė kantana Il Combattimento di Tancredi e Clorinda („Tankredžio ir Klorindos dvikova“, 1624) pagal dramaturgo Torkvato Taso (Torquato Tasso, 1544–1595) tekstą[31]. Šaltiniuose minima, jog V. Vaza kvietė K. Monteverdį į mūsų šalį, bet šis, motyvuodamas garbingu amžiumi, kvietimo nepriėmė. Taigi grįžęs į tėvynę princas užsimojo Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos Didžiųjų Kunigaikščių rūmuose pastatyti operas.

Profesionalus muzikinis teatras Abiejų Tautų Respublikoje

Profesionalus muzikinis teatras, atitinkantis visus to meto dramma per musica bruožus, ATR pradėjo veikti apie 1635 m. Jis turėjo nuolatinę, kryptingai sudarytą trupę, keliaujančią su valdovo dvaru. Istoriografija skelbia, kad tarp atlikėjų būta ir europinio masto solistų, pvz., kastratas Baltazarė Feris (Baldassarre Ferri, 1610–1680), pasižymėjęs nepaprastu balsu, gavęs begalę apdovanojimų iš Europos karališkųjų šeimų ir laikytas operinio dainavimo etalonu. Per visą Vazų teatro istoriją (1628–1648) galėjo būti parašyta daugiau kaip 10 operų. Tai net su atskiruose Italijos miestuose pastatytomis operomis buvo įspūdingas skaičius[32].

Vilnius tapo pirmuoju miestu, kur už Italijos ribų 1636 m. atlikti dramma per musica kūriniai. Kaip ir kitur, šie pasirodymai turėjo politinį aspektą.

Įdomu, kad kai kuriuos pastatymus tiesiogiai įkvėpė buvusi kelionė. Viešint Bredoje (Nyderlandai), Tėvų Jėzuitų bažnyčioje, princą pakerėjo marmuru dekoruotos sienos. Ten matytas dekoras, manoma, vėliau galėjo paskatinti marmurą panaudoti puošiant Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčią ir galbūt kuriant Vilniaus valdovų rūmuose statomos operos scenografiją – su marmuro piešiniais imituotų rūmų sienas, sudarant prabangos ir didybės iliuziją[33].

Vilnius tapo pirmuoju miestu, kur už Italijos ribų 1636 m. atlikti dramma per musica kūriniai. Kaip ir kitur, šie pasirodymai turėjo politinį aspektą. Tai buvo valdovo politinės diplomatijos dalis, nes siejosi su tam tikromis datomis, tarpvalstybiniais ryšiais grindžiamomis vedybomis, pasiuntinių priėmimu ir kt. Bemaž žinomiausios čia parodytos operos: Virdžilijaus Pučitelio (Virgilio Puccitelli, 1599–1654) „Elenos pagrobimas“ (1636), buvusi ne tik pirmoji sostinėje parodyta opera, bet ir vienintelis V.Vazos teatre sukurtas tokio tipo veikalas, „Andromeda“ (1644) ir „Apviltoji Kirkė“ (1648), rengta Prancūzijos pasiuntinio Ludviko d’Arpajono (Louis, duc d’Arpajon, 1601–1679) atvykimo proga, tačiau šiam nepasirodžius, rodyta antrajai karaliaus žmonai Marijai Luizai Gonzagai (Louise-Marie de Gonzague, 1611–1667). Didžiausiame Šiaurės Europoje Varšuvos rūmų teatre rodytos operos „Dafnė“ (1635), „Šv. Cecilija“ (1637), „Enėjas“ (1641), „Amūro ir Psichės naktis“ (1646)[34].

Esminių naujovių į Vilniaus rūmuose vykusius pasilinksminimus įnešė V. Vazos pirmoji žmona Cecilija Renata Habsburgaitė (Cäcilia Renata von Österreich, 1611–1644). Ji iš tėvo perėmė „baletų“ rengimo patirtį. Tokiose iškilmėse paprastai būdavo išplėtotų baleto scenų, o jų vokalinės introdukcijos įgavo dramų pobūdį.Apie Valdovų rūmuose rengtas šventes 1639 m. užsiminė A. S. Radvila: Pilyje naktį buvo surengti šokiai: karalienė, karalaitė ir karalienės dvaras pasirodė su įspūdingomis kaukėmis. Užgavėnių švenčių linksmybės tęsėsi tris dienas iki trečiadienio aušros[35]. Karalienė Cecilija Renata parengė 13 panašių didesnės ar mažesnės apimties baletų, kurie panašėjo į teatralizuotas iškilmes.

Taigi V.Vazos operas siejo antikinio Olimpo tematika, buvo įsigalėjusios tam tikros konstrukcinės schemos, kuriomis sekė libretų kūrėjai. V.Pučitelio, kaip ir daugelio dramma per musica tekstų autorių, temos siejosi su antikos poetų kūryba, dažniausiai Publijaus Ovidijaus Naso (Publius Ovidius Naso, 43 m. pr. Kr.–17/18 m. po Kr.). Visgi tai buvo ne pirminiai šaltiniai, o veikiau perpasakota vėlyvojo renesanso literatūra. Per ateinančius šimtmečius teatras patyrė ryškių transformacijų, kurios vaidinimus pavertė labiau patraukliais paprastiems žmonėms, bet apie tai plačiau kalbėsime antroje straipsnio dalyje.

_____________

[1]Egypt. The world of the pharaohs, edit., Schulz R. ir Seidel M., London, 2004, 297 p.

[2] Hartnoll P., Teatras. Trumpa istorija, Vilnius, 1998, 10 p.

[3] Sichtermann B., 50 žymiausių pasaulio moterų, Vilnius, 2002, 29 p.

[4] Hartnoll P., Teatras. Trumpa istorija………16 p.

[5]Ibid., 18 p.

[6]Ibid., 22 p.

[7]Medieval Drama: An Introduction to Middle English Plays [interaktyvus]. Prieiga per internetą:http://www.luminarium.org/medlit/medievaldrama.htm.

[8] Hartnoll P., Teatras. Trumpa istorija………45 p.

[9]Theatre History 101 [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://blanckd.yolasite.com/theatre-history.php.

[10] Gidžiūnas V., Pranciškonų observantų-bernardinų gyvenimas ir veikla Lietuvoje XV ir XVI amžiuje //Lietuvos katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai, 9 T., Roma, 1982, 79 p.

[11] Hartnoll P., Teatras. Trumpa istorija………51 p.

[12]Opera Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose, sud., Trilupaitienė J., Vilnius, 2010, 11 p.

[13]Ibid., 11 p.

[14]Ibid., 12 p.

[15] Bumblauskas A., Senosios Lietuvos istorija 1009–1795, Vilnius, 2005, 352 p.

[16]Ibid., 325–353 p.

[17]Opera Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose…….14 p.

^[17]Ibid., 11 p.

[18]Ibid.,13 p.

[19] Börsch-Supan H., Masters of French art. Antoine Watteau, London, 2007, 46 p.

[20] Benoit J., Les dames de Trianon, Paris, 2012, 10 p.

[21]Entertaining from Ancient Rome to the Super Bowl, edit., Adamson W. M.,  Segan F., I T., London, 2008, 275 p.

[22]Versailles in 1668, festivities and entertainments [interaktyvus]. Prieiga per internetą:http://www.versailles3d.com/en/discover-the-3d-scale-models/1668.html.

[23] Börsch-Supan H., Masters of French art. Antoine Watteau…………46–47 p.

[24]Opera Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose…….17 p.

[25]Ibid., 18 p.

[26]Ibid., 24 p.

[27]Ibid., 24 p.

[28]Ibid., 26 p.

[29]Margaret Hughes, first lady of the stage //Madame Guillotine. December 8, 2010.

[30] Jagiełło J., Etienne de la Hyre?, „Gabinet sztuki królewicza Władysława Zygmunta Wazy“ [interaktyvus]. Prieiga per internetą:  http://culture.pl/pl/dzielo/etienne-de-la-hyre-gabinet-sztuki-krolewicza-wladyslawa-zygmunta-wazy.

[31]Opera Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose…….34 p.

[32]Ibid., 36–37 p.

[33]Ibid., 23 p.

[34]Grespini M., In Lituania Pellegrino “svela” la figura di Virgilio Puccitelli,http://www.ilsettempedano.it/2014/06/01/in-lituania-pellegrino-svela-la-figura-di-virgilio-puccitelli/#prettyPhoto

[35]Opera Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose…….43–44 p.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. birželio 8 d.

Marija Teresė Tiškevičienė

Žymus Viktorijos laikų britų rašytojas Džordžas Mereditas (George Meredith, 1828–1909) romane Diana of the Crossways (1885) rašė: „Sąmojinga moteris yra lobis; sąmojingas grožis – galia.“ Iki XVIII a. moteris, norėdama pasireikšti kaip menininkė arba politikė, privalėjo apversti pasaulį aukštyn kojomis. Pagrindinės jos pareigos sukosi aplink namų židinį, tačiau neperžengė kasdienybės ribų. Tad kodėl Švietimo amžiuje papūtė „emancipacijos“ srovės, prieštaraujančios Genujos humanisto Oktaviano Fregozo (Ottaviano Fregoso, 1470–1524) įsitikinimui, esą moterys itin netobulos būtybės, kilnumu nė iš tolo negalinčios lygintis su vyrais[1]? Į šį klausimą atsakysime ne tik apžvelgdami mažai kam žinomą grafienės Marijos Teresės Tiškevičienės biografiją, bet ir tyrinėdami Abiejų Tautų Respublikos (ATR) moterų kūrybinį kelią.

Marius Vyšniauskas, kamane.lt

Ankstyvaisiais viduramžiais moterims sistemingas išsilavinimas net vienuolynuose buvo sunkiai prieinamas, tačiau talentų jokiu būdu neatbaidė, pvz., Klarisija Diemuta (Diemut von Wessobrunn, 1060–1130), Herada iš Lansdbergo (Herrade de Landsberg, 1125–1195), kurios įsiamžino inkunabulų iliustracijose, vienuolynų freskose, religinėje poezijoje. Renesansas atvėrė platesnes galimybes; ir nors vis dar galiojo patriarchalinė teisė, pvz., ant Florencijos sodo vartų puikavosi užrašas: „Žąsims, moterims ir ožkoms įeiti draudžiama“[2],tačiau moters įtaka padidėjo.

Moterys ne tik pradėjo vesti rašytinius šaltinius, bet ir tapo visuomenės susidomėjimo objektu.

Būtent XVI a. karalienė tapo svarbiausia šachmatų žaidimo figūra, o kai kurios moterys – pripažintomis menininkėmis. Apie italų poetę Laurą Batiferi (Laura Battiferri, 1523–1589), garsėjusią jaudinančiais sonetais, kalbėta, kad ji turinti plieninę sielą ir ledinį kūną[3]. Italų tapytoja Lavinija Fontana (Lavinia Fontana, 1552–1614), pirmoji moteris, tapiusi aktus bei dirbusi lygiateisiai su vyrais[4], savo pelningą amatą pabrėžė autoportrete, lyg tartų:

„Galbūt nesu itin turtinga, bet talentu galiu išlaikyti šeimą“ (tai rodo šalia kraičio skrynios stovintis molbertas). Ir tai buvo tiesa, nes savo kūryba menininkė išmaitino šeimyną[5]. Jos brandžioji tapyba, artima karačeskiniam (tapytojai broliai Karačiai įkūrė vieną pirmųjų Italijos meno akademijų – Accademia dei Carracci) stiliui su kvazi-venecijietišku koloritu, paveikė Ispanijos karališkojo dvaro portretistę Sofonisbę Angisolą (Sofonisba Anguissola, 1532–1625).

Nepaisant to, kad L.Fontana paliko daugiau nei 100 drobių, mūsų dienas pasiekė tik 32 datuoti ir pasirašyti paveikslai. Dar apie 25 kūrinius mokslininkai priskiria jos teptukui, taigi tapytoją galime laikyti vienintele moterimi iki 1700 m., sukaupusią didžiausią tapybinį palikimą.

Abiejų Tautų Respublikos moterys Švietimo epochoje taip pat aktyviai reiškėsi viešumoje. Lenkų istoriografijoje pateikiamos trys svarios priežastys, dėl ko laikotarpis pavadintas „moterų amžiumi“. Visų pirma, moterys ne tik pradėjo vesti rašytinius šaltinius, bet ir tapo visuomenės susidomėjimo objektu[6].

Ironiška, intelektualiniai moterų salonai Europoje veikė nuo XVI a. (anot italų rašytojo Mateo Bandelo (Matteo Bandello, 1485–1561), Milano didiko Ludoviko Sforcos mylimoji Sesilija Galerani (Cecilia Gallerani, 1473–1536) ne tik globojusi menus, rašiusi lotyniškai eiles, bet taip pat įkūrusi pirmąjį literatūros saloną Europoje)[7], tačiau XVIII a. sudarytos palankios sąlygos damoms dalytis įžvalgomis vyrų kompanijoje.

Pasiturintys bajorai dažnai būdavo tiek ligoti, kad reprezentacinį vaidmenį patikėdavo žmonoms.

Beje, pirmieji literatūriniai bandymai LDK fiksuoti XVI a. vid., kai Sofija Olesnicka (?–1567) ir Regina Filipovska (?–1557) sueiliavo maldas. Antra, įtakos turėjo politinė Respublikos situacija, kuomet po 1772 m. moterims pavestas patriotinis jaunuolių auklėjimas, užtikrinantis valstybės tąsą. Galop, moterų gyvenimo būdas, pasižymėjęs geresniais higienos įpročiais, veikė pastarųjų sveikatos būklę. Pasiturintys bajorai dažnai būdavo tiek ligoti, kad reprezentacinį vaidmenį patikėdavo žmonoms. Tačiau kokios moterys formavo mūsų valstybės kultūrinį ir politinį veidą? 

Saksų laikais iškiliausia ATR kultūros globėja, įtakinga politikė buvo Karūnos didžiojo etmono Adomo Mikalojaus Seniavskio (1666–1726) žmona Elžbieta Elena Seniavska (1669–1729), vadinta „nekarūnuota Lenkijos karaliene“[8]. Po karaliaus Jono Sobieskio mirties didikė rėmė prancūzų kandidato princo Fransua Liudviko de Burbono Konti (François Louis de Bourbon-Conti, 1664–1709) teisę į Respublikos sostą, o 1701–1703 m. įsitraukė į sukilimą prieš Habsburgus Vengrijoje.

Tačiau ji ypač reiškėsi kultūroje, t.y. išplėtė Vilanovos rūmus, rekonstravo Pulavų rezidenciją, fundavo bažnyčias (Šv. Kryžiaus bažnyčią Konskovolioje), vienuolynus. Dėl plačių užsienio ryšių kvietė į ATR žymius menininkus, pvz., vengrų baroko tapytoją Adamą Maniokį (Ádám Mányoki, 1673–1757), vėliau tapusį Augusto II dvaro dailininku, Džiuzepę Rosį, Johaną Georgą Pleršą (Johann Georg Plersch, 1704–1774), Dresdeno rūmų tapytoją Liudviką de Silvestrą (Louis de Silvestre, 1675–1760), architektus Džiovanį Spacio, Juozapą Fontaną (1676–1739). Be to, globojo ATR poetę Elžbietą Družbacką (1695–1765), žinomą kaip „Sarmatijos Mūza“ (Muza sarmacka)[9].

Vis tik 1788 m. pakrikus santykiams su vyru, didikė grįžo į Lietuvą; čia įsiliejo į aukštuomenės pokylius, statė bei pati vaidino teatro spektakliuose.

Ne mažesnį indėlį įnešė memuaristė kunigaikštytė Apolonija Elena Masalskytė de Ligne-Potockienė (1763–1815). Didžiąją gyvenimo dalį praleidusi Vakaruose, mergina ištekėjo už Austrijos kunigaikščio Antuano Juozapo Emanuelio de Ligne (1759–1792), kurio dvaras Belgijoje garsėjo priėmimais, sutraukiančiais svečius iš Paryžiaus, Briuselio, Vienos. Vis tik 1788 m. pakrikus santykiams su vyru, didikė grįžo į Lietuvą; čia įsiliejo į aukštuomenės pokylius, statė bei pati vaidino teatro spektakliuose. Be to, domėjosi muzika, istorija, geografija, tapyba. 1811 m. su antruoju vyru (paskutiniu Karūnos dvaro pakamariu) Vincentu Potockiu (1740–1825) įsigijo Sent Oueno dvarą (Prancūzija), kur 1814 m. gegužės 2 d. Liudvikas XVIII pasirašė Sent Oueno deklaraciją (Déclaration de Saint-Ouen) grąžinusią į sostą Burbonų dinastiją[10].

Grafienė Marija Zabielaitė Kosakovskienė (1711–1776) į Lietuvos istoriją pateko ne tiek dėl literatūrinių gebėjimų, kiek tuo, kad mirus vyrui nusprendė įamžinti jo atminimą ir dvaro vietoje įkūrė miestelį.1750 m. išsirūpino Augusto III privilegiją, suteikiančią teisę „kurti Jonavos miestelį, leisti jame turgus ir prekymečius, apgyvendinti laisvus įvairių religijų žmones, t. y. krikščionis, žydus, totorius[11]. Taip grafienė LDK istorijoje išliko kaip pirmoji moteris, turėjusi teisę įkurti miestelį.

Jei kalbėsime apie poeziją, tuomet dera minėti vieną pirmųjų LDK poečių, Livonijos bajorų giminės atstovę Konstanciją Rykaitę Benislavską (1747–1806). Jos svarbiausias literatūrinis kūrinys „Sau dainuojamos dainos“ (Pieśni sobie śpiewane, 1776), publikuotas Vilniuje, susideda iš trijų knygų. Vėlyvojo baroko stiliaus eilės atspindi veikiau dvasinę praktiką nei pasaulietinį meną. Čia LDK bajorų buities, gamtos realijos susipina su metafizine refleksija, religiniais motyvais. Visgi meninė rinkinio įvairovė liudija puikų literatūros žanrų išmanymą.

Nors disponuojama santykinai nedideliu šaltinių kiekiu, grafienės portretą principingai atskleidžia beletristika, kur dėl visko kaltinamas lengvabūdiškas ir patriotizmui abejingas M.T.Tiškevičienės charakteris.

Pavyzdžiui, pirmoji knyga – lyg pamokslas: racionaliai dėstoma malda, įvedanti tvarką žmogaus poreikių hierarchijoje, čia plėtojama ramiai tartum Adomo Naruševičiaus bei kitų ankstyvosios Apšvietos autorių kūryboje[12]. Tyrinėtoja Giedrė Šmitienė apibūdina eiles kaip temperamentingą meditaciją, kuomet visiškai nereflektuojama realybė, kurioje gyvena pati autorė[13]. O lenkų literatūros istorikas Vaclovas Borovy (Wacław Borowy, 1890–1950) lygina poetę su E. Družbacka, vadindamas ją ne tiek poete, kiek filosofe, kuri pateikia gana kategorišką požiūrį į žmogaus bei Dievo santykį[14].

Prieš aptariant nepaprastą grafienės Marijos Teresės Tiškevičienės (1760–1834) likimą, tenka prisiminti lenkų istoriko Stanislovo Vasilevskio žodžius, kad šios moters istorinis vaidmuo nesutelpa epochiniame kontekste. Nors disponuojama santykinai nedideliu šaltinių kiekiu, grafienės portretą principingai atskleidžia beletristika, kur dėl visko kaltinamas lengvabūdiškas ir patriotizmui abejingas M.T.Tiškevičienės charakteris.

Visgi iš anksto nežinant, kokios skaudžios patirtys nuo mažens lydėjo grafienę, sunku kažką daugiau spręsti. Net labiausiai vėjavaikiška Rokoko dama užantyje slepia kažkokį pokštą ar malonią dorybę, už kurias galiausiai atleidžiame kaltę. Kunigaikštytė de Poniatovska, grafienė Tiškevičienė, šiuo atveju yra išimtis. Neįmanoma jai nei šypsotis, nei dovanoti[15]!

Marija Teresė Antanina Žozefina Poniatovska gimė 1760 m. lapkričio 28 d. Vienoje paskutinio ATR valdovo jaunesniojo brolio, Austrijos armijos generolo-leitenanto, kunigaikščio Andriaus Poniatovskio (1734–1773) ir austrų-čekų kilmės grafaitės Teresės Kinski fon Wchintiz und Tettau (1736–1806) šeimoje.

Augdama daugiakalbėje erdvėje, mažoji kunigaikštytė puikiai išmoko prancūzų kalbą, kurią gyvenime naudojo dažniau nei vokiečių, o lenkiškai taip niekada ir neišmoko.

Tad mergaitė ne tik buvo susijusi su Austrijos dvaru (jos krikštamote, anot šaltinių, tapo Austrijos imperatorienė Marija Teresė (Maria Theresia, 1717–1780))[16], bet ir su Šv.Romos imperija (A.Poniatovskis 1765 m. gruodį gavo paveldimą Čekijos karūnos kunigaikščio titulą, dėl kurio ryšiai su Austrija sutvirtėjo). Augdama daugiakalbėje erdvėje, mažoji kunigaikštytė puikiai išmoko prancūzų kalbą, kurią gyvenime naudojo dažniau nei vokiečių, o lenkiškai taip niekada ir neišmoko. Tai gana neįprasta, nes Respublikos aristokratija net emigracijoje savo kalbą stengėsi puoselėti, todėl tokia „asimiliacija“ nepraslydo pro akis ATR valdovui.

Apmaudu, tačiau karaliui Stanislovui Augustui giminaičiai parūpo tuomet, kai 1773 m. nuo tuberkuliozės mirė jo brolis. Pasak šaltinių, nesėkmingų mėginimų įkalbėti kunigaikštį mesti austrų tarnybą ir grįžti į ATR būta anksčiau, tačiau tik dabar, paveiktas jo priešlaikinės mirties, karalius nusprendė aktyviai įsitraukti į brolio vaikų auklėjimą bei atgaivinti jų santykį su tėvyne[17]. Pridursiu, kad po dukters šeimoje dar gimė sūnus Juozapas Antanas (1763–1813), vėliau tapęs karo ministru, generolu ir Prancūzijos imperijos maršalu. Visgi turėjo praeiti nemažai laiko, kol, remiantis solidžiu teisiniu ir finansiniu pagrindu, vaikai buvo apgyvendinti Varšuvoje.

Laiške kunigaikštienei Gajatanai Ghigiottie mergina atskleidė, kad su broliu yra gimę po nelaimingomis žvaigždėmis.

Galima manyti, kad karališkos didybės ir kultūrinio gyvenimo supama Marija Teresė niekada nepatyrė nusivylimo, tačiau laiške kunigaikštienei Gajatanai Ghigiottie mergina atskleidė, kad su broliu yra gimę po nelaimingomis žvaigždėmis (il faut croire que lui et moi sommes nées sous les cruelles etoilles)[18].

Didžiausia kunigaikštytės tragedija įvyko 1776 m. Tuomet šešiolikmetę Mariją Teresę paskiepijo (greičiausiai nuo raupų), tačiau netrukus ji sunkiai susirgo. Liga taip komplikavosi, kad mergaitei buvo pašalintas kairės akies obuolys ir pakeistas stikliniu. Operaciją Strasbūre atliko gydytojas Ventzelis (Wentzel). Norint suvokti, ką jautė ligonis operacijos metu prieš atsirandant anestezijai, geriausiai tinka 1811 m. britų rašytojos Fanės Burnei (Fanny Burney, 1752–1840) laiškas seseriai Esterai, kuriame detaliai aprašomas vėžio pažeistos krūties amputavimas. Kai šiurpus geležinis įrankis buvo įstumtas į krūtį – pjaudamas per venas – arterijas – mėsą – nervus – aš negalėjau sulaikyti ašarų. Pradėjau taip šaukti, kad spiegimas tęsėsi be perstojo visą pjovimą. Ir tik stebiuosi, kaip nebeskamba ausyse iki šiol[19]? Gydytojai XVI–XIX a. operuoti mokėsi karo lauke preparuodami lavonus ar iš chirurginių piešinių, pvz., Žozefo Pancoasto, Žano Baptisto Marko Buržeri ir kt. Tačiau nepaisant mokslo pažangos, škotų chirurgas Džonas Hunteris (John Hunter, 1728–1793) chirurgiją XVIII a. apibūdino kaip žeminantį mokslo beprasmiškumo spektaklį[20]. Vis dėlto S.Vasilevskis akies praradimą apybraižoje „Kunigaikščio Pepi sesuo“ (Siostra księcia Pepi, 1924) priskiria lakiai moters vaizduotei.

Laimei, operacija kunigaikštytės grožiui nepakenkė. Sulaukusi pilnametystės karaliaus valia ji ištekėjo už Liubavo (Vilniaus r.) grafo Lahoisko Svislovičiaus (Baltarusija) LDK referendoriaus Vincento Tiškevičiaus (1757–1816). Anot vedybų sutarties, nuotaka gavo 30 tūkst. lenkiškų zlotų kraitį, kurio didžiąją dalį padengė pats valdovas[21].

Šeimininkas turėjo nemažai juokingų keistybių. Didžiausias jo džiaugsmas būdavo rytais klausytis mišių, o vakarais persirengti moteriškais rūbais.

Amžininkų nuomonės apie grafą gana prieštaringos. Studijavęs Paryžiaus universitete, po tėvo mirties (Antanas Tiškevičius aistringai mėgo medžioklę, Lahoiske įkūrė žvėryną, šunų veislyną) sūnus nuolatiniam gyvenimui pasirinko Svislovičiaus dvarą (Gardino sritis), kur ėmėsi ekonominių bei kultūrinių reformų; pastatė teatrą, bažnyčią, turgaus aikštę, įrengė gražų parką. Be to, 1805 m. įkūrė gimnaziją, kurią baigė Napoleonas Orda, Konstantinas Kalinauskas, Juozapas Ignotas Kraševkis ir kt. Visgi dėl ekscentriško būdo vedybiniam gyvenimui grafas sutvertas nebuvo. Tam pritarė LDK poetas Julianas Ursynas Nemcevičius (1758–1841): Nors protas buvo toks pat riebus, kaip kūnas, tačiau geras ir darbštus šeimininkas turėjo nemažai juokingų keistybių. Didžiausias jo džiaugsmas būdavo rytais klausytis mišių, o vakarais persirengti moteriškais rūbais. Tam net turėjo paruoštą pilną spintą apdarų[22].

Tuose atsiminimuose autorius pateikia ir grafienės portretą: Žmona, karščiausios vaizduotės, romantiška, graži, gyvybinga, narsiai gyveno su tokiu vyru, nemylėdama ano taip, kaip žirgų, kurie buvę jos gyvenimo ir laisvalaikio džiaugsmas (tai atspindi Bernardo Beloto paveikslas „Vaizdas į Vilanovos pievas“). Vos pora iš Varšuvos atvykdavo į Svislovičius, vyras kaip mat apsirengdavo sijonu ir mantija, o žmona – kelnėmis, fraku, skrybėle ir, kuomet šeimininkas ryte keliaudavo į mišias, o vakare drybsodavo ant kanapos sijonuotas, besivėdindamas vėduokle, leisdamas kiekvienam bučiuoti ranką, ponia skraidė raita laukais ar grioviais[23]. Taigi nieko keisto, kad santuoka ilgai netruko (pora niekada oficialiai neišsiskyrė). Tačiau akyliau žvilgtelėjus į tolimesnį grafienės gyvenimą, akivaizdu, kad čia užgimė meilė teatrui.

Liberali karaliaus Stanislovo Augusto aplinka jokių „kraštutinumų“ netoleravo; nebent gero tono. Įdomu, kad viena didžiausių atrakcijų Didžiojo Seimo metu buvo ant grindų nukritusi mergina, kurios suknelė apnuogino kūno formas. Tas faktas taip suaudrino salėje buvusius vyrus, kad atsiminimuose aprašytas gana smulkiai[24].

1788 m. išvyko į Londoną, kur praleidusi trejus metus persikėlė į Monpeljė, o dar po kurio laiko į Paryžių. Grįžti į Varšuvą moteris neskubėjo.

Marija Teresė aplinkinių dėmesį masino spektakliais théâtre de société, ėmusi vaidinti vyriškus vaidmenis. Pastarąjį užmojį mini LDK kunigaikštis Adomas Jurgis Čartoriskis (1770–1861): Norėdama pamaloninti mano motiną, ponia Tiškevičienė pastatė Považkuose komediją „Penkiolikmetis meilužis“, kur pati vaidino vyrišką vaidmenį, o mano jaunesnė sesuo jos mylimąją. <…> Ponia Tiškevičienė persirengusi vyru įjojo į teatrą ant žirgo[25]. Vis dėlto moters noras persirengti vyriškai ne tik scenoje, bet ir kamerinėje erdvėje nieko nestebino. Tą rodo 1785 m. gruodžio 22 d. Varšuvos karalių rūmuose Marijos Teresės vaidmuo Pjero de Bomaršė (Pierre de Beaumarchais, 1732–1799) komedijoje „Figaro vedybos“ (La Folle journée, ou le Mariage de Figaro, 1778).

Kiti poelgiai amžininkų sutikti lyg ažiotažas, pvz., kunigaikštienė Izabelė Fleming-Čartoriska laiške Konstancijai Narbutaitei pasakojo apie 1787 m. Izabelės Poniatovskos (prav. „Ponia Krokuva“ (Pani Krakowska)) rūmuose įvykusias peštynes tarp grafienės M.T.Tiškevičienės ir kunigaikštienės Karolinos de Nassau-Siegen, po kurių, subjurus grafienės sveikatai, toji išvyko į užsienį[26].

Akibrokštas, bet daugiausiai išlikusių dokumentų pasakoja būtent apie grafienės sveikatą, kuri po išsiskyrimo su vyru itin pablogėjo; nuo 1781 m. jai teko ištverti keletą bevaisių konsiliumų, 1788 m. išvyko į Londoną, kur praleidusi trejus metus persikėlė į Monpeljė, o dar po kurio laiko į Paryžių. Grįžti į Varšuvą moteris neskubėjo, nors šeimyna mėgino ją privilioti. Vėl ATR sostinėje Marija Teresė pasirodė 1791 m. rudenį. Iš pradžių atrodė, kad viskas gerai, tačiau orui atšalus liga atsinaujino, užpuolė depresija. Visi ligos simptomai liudijo tuberkuliozę.

Savo laiške 1791 m. lapkričio 21 d. Stanislovas Augustas rašė: Garsusis anglų gydytojas Braunas, gyvenantis Berlyne, pranešė galįs jai padėti. <…> Jeigu ne vėlu, norėčiau ją ten išsiųsti, bet tokioje būklėje, kokioje dabar yra, bijau rizikingos kelionės žiemą. <…> Visgi ką dabar daro gydytojai, kelia daug rūpesčių, ypač tas faktas, kad vargšelę tuo pat metu kankina plaučių ir skrandžio skausmai, o gydytojai užuot padėję vienas kitam trukdo[27].

Iš tiesų Marijos Teresės sirguliavimų pagrindas buvo nervinio pobūdžio, pasireiškęs depresija su smurtine agresija. Šis elgesys dabar psichiatrijoje apibrėžiamas maniakinės depresijos sąvoka. Nuo 1786 m. ją prižiūrėjęs karališkojo dvaro gydytojas Valentinas Gagatkevičius (1750–1805), įkūręs chirurgijos mokyklą šalia Šv. Lozoriaus ligoninės Varšuvoje, didikės gydymą bei simptomus aprašė detalioje, į Berlyną išsiųstoje suvestinėje. Jis teigė grafienę sausai kosėjus (neretai su krauju), skundusis krūtinės, galvos skausmais, pykinus, krėtus šalčiui, be to, ją kamavo kataras. Moteris jautusi silpnumą, širdies permušimą, atrodžiusi paraudusi, vėmusi[28].

Giminės netgi įtarė, kad negalavimas yra dvasinės kilmės ir liepė atsidėti religijai.

Gydymui išbandytos įvairios priemonės, pvz., dėta ant kūno dėlės, liepta gerti raugą, simarubos (tropinis medis), kaskarolos ar perujietiško cininmedžio žievės nuovirus, sumaišytus su mėtomis, gumiarabiku ar cinamoniniu vandeniu. O giminės netgi įtarė, kad negalavimas yra dvasinės kilmės ir liepė atsidėti religijai. Jauniausias ATR valdovo brolis vyskupas Mykolas Jurgis Poniatovskis (1736–1794) 1791 m. gegužės laiške rašė: Tavo subtilų kūną bemaž trisdešimt metų blaškė pernelyg karšta dvasia, o tai savo ruožtu lėmė sveikatos bėdas[29]. Visa tai leidžia dabartiniam skaitytojui ne tik įvertinti laikmečio tradicijas, bet pasinerti į vidinius aristokratės išgyvenimus.

Išvarginta tėvynėje kilusio erzelio ir nuolatinių gydytojų vizitų, Marija Teresė apsigyveno Paryžiuje, kur nuomojo butą Saint Thomas du Louvre gatvėje. Pasak šaltinių, Prancūzijos sostinėje prasidėjo naujas grafienės etapas, kuriame netrūko intelektualinių pažinčių. Priešingai nei XIX a. užsienyje atsidūrę mūsų piliečiai, Marija Teresė palaikė ryšius su maža saujele lietuvių ir lenkų emigrantų, pvz., generolu, mineralogu Jonu Komarževskiu (1744–1810), lenkų pasiuntiniu Paryžiuje, rašytoju Feliksu Oračevskiu (1739–1799), Stanislovo Augusto Poniatovskio korespondentu Italijoje Filipu Mazzeim, be to, globojo karališkąją stipendininkę, pirmąją ATR moterį, eksponavusią savo darbus Paryžiaus salone, Aną Rajecką (1762–1832).

Čia galime pridurti, kad Marija Teresė sukaupė įvairaus pobūdžio autoportretų kolekciją, per kuriuos atsiskleidžia įvairialypis moters požiūris į kultūrą, pvz., orientalistiką, kamerinę, oficialiąją, taip pat žirgų pomėgis. Visgi artimiausia grafienės draugė buvo Henrieta de Vauban (Henriette de Vauban, 1753–1829), kuri 1793 m., tarpininkaujant bičiulei, Briuselyje užmezgė intymius santykius su J.A.Poniatovskiu. Ši moteris įvedė grafienę į aukštosios Paryžiaus aristokratijos draugiją, kur lankėsi garsus prancūzų poetas, masonas, abatas Žakas Delilė (Jacques Delille, 1738–1813). Teigiama, kad jų pažintis tapusi tokia artima, jog grafienė, naudodamasi proga, lengvino visiems į Paryžių atvykstantiems ATR piliečiams (pvz., 1791 m. Izabelei Fleming-Čartoriskai) pažintį su žymiosios poemos „Sodai, arba peizažo gražinimo menas“ (Les Jardins ou l’art d’embellir les paysages, 1782) autoriumi. O tai nebuvo taip paprasta – Ž. Delilė laikytas Voltero idėjų tęsėju, globotas Prancūzijos karalienės Marijos Antuanetės, įžymiojo salono savininkės Mari Teresės Žofrin (Marie-Thérèse Geoffrin, 1699–1777) bei Artua grafo (Charles X, comte d’Artois, 1757–1836), tad bendrauti su juo galėjo tik rinktinė publika.

Manoma, kad būtent tuomet Marija Teresė susitiko su vyskupu, diplomatu Šarliu Morisu de Taleiranu Perigoru (Charles-Maurice de Talleyrand-Périgord, 1754–1838), kuris kaltintas „skandalingu amoralumu“ bei 1791 m. popiežiaus Pijaus VI ekskomunikuotas dėl atstovavimo generaliniams luomams. Tad greičiausiai Š. M. Taleirano salone Bellechasse gatvėje ar kurio nors iš įtakingų jo draugų namuose M. T. Tiškevičienė galėjo kalbėtis su Ž. Delilė. Vis dėlto kuomet grafienė kovojo su depresija ir pradėjo laisvai keliauti po Europą, išsivadavusi iš karaliaus dėdės globos, jos gyvenime išryškėjo stiprus individualumas, padėjęs įveikti nuotaikų kaitą.

Įdomu, jog asmeninėje krizėje šalutinio vaidmens nevaidino ir Š. M. Taleiranas, pats buvęs luošys; tad skirtingos negalios sukūrė bendrumo jausmą. Nors pirmasis M. T. Tiškevičienės susitikimas su dievinamu prancūzų diplomatu įvykęs 1807 m. Lenkijoje, tačiau tai galėjo nutikti ir 1788–1791 m. Paryžiaus salone. Vyskupo Poniatovskio korespondencijoje subtiliai užsimena apie moters jausmines aistras, sulaikiusias ilgėliau Paryžiuje, tačiau pati grafienė apie tą nutylėjo[30]. Į Varšuvą sugrįžti ji nenorėjo, nepaisant artimųjų reikalavimų; viena vertus, tai nulėmė ligos paūmėjimas, kita vertus, nenusisekusi santuoka.

Inteligentiška, protinga, įžvalgi, efektingos išvaizdos, labai narsi, žinojo nemažai kalbų, domėjosi politika.

Trumpam į žlungančios ATR sostinę grafienė užsuko 1793 m., tačiau po kelių mėnesių išvyko į Belgiją, pakeliui sustodama Berlyne. Briuselyje moteris gydėsi garsiosiose mineralinių vandenų gydyklose, o netoli Nyderlandų sienos praleido 1792–1795 m. ir taip išvengė Teroro laikotarpio Prancūzijoje. Būtent čia 1793 m. ją aplankė iš Respublikos priverstas bėgti brolis, atsisakęs paklusti Targovicos konfederatams. Paskutinį kartą Varšuvoje Marija Teresė pasirodė 1796 m., kuomet miestą jau buvo okupavusi Prūsija. Neilgai užtrukusi išvyko į Gardiną, kur rusų valdžioje gyveno karalius Stanislovas Augustas. Nepuoselėdama artimų jausmų dėdei, ji skubiai grįžo atgal į sostinę, kiek galėdama atstovaudama mylimo brolio interesams. Kaip apie grafienę rašė istorikė Marija Jozefovičiovna: Inteligentiška, protinga, įžvalgi, efektingos išvaizdos, labai narsi, žinojo nemažai kalbų, domėjosi politika. Iš paliktų apie ją dokumentų žinome, kad 1810–1811 m. Marija Teresė prenumeravo žurnalus „Le publiciste“, „Gazette National ou le Moniteur Universel“, „Journal de Paris“, „Journal de l’Empire“ ir kt.[31]

Pažintis su Š. M. Taleiranu, kuri po 1807 m. įgijo ypatingą reikšmę, Marijai Teresei tapo priežastimi visam laikui persikelti į Paryžių. Sprendimas priimtas po 1810 m. Pastarąjį veiksnį galbūt daugiau lėmė ir šeiminiai interesai, t. y. J. A. Poniatovskio ir Sofijos Potockaitės Šosnovskos (1787–1857) šeimoje gimęs sūnus Karolis Juozapas Poniatovskis (1809–1855), kurį po tragiškos brolio mirties (žuvo nuo žaizdų Leipcigo mūšyje) atsigabenusi į Paryžių globoti pradėjo grafienė M. T. Tiškevičienė, o 1828 m. oficialiai įsivaikino.

Vis dėlto, tyrinėjant teisinius bei korespondencinius dokumentus, atsiskleidžia visiškai kitoks grafienės charakteris. Jos pastangomis iš S. Šosnovskos buvo atimtos motinystės teisės. Suinteresuotumą sūnėno globa nemažiau paveikė atitekęs palikimas (nors kupinas skolų). Turtą sudarė kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, paveldėtas iš brolio ir karaliaus Stanislovo Augusto (įskaitant Lazienkų, Ujazdovo, Jablonovo, Vieliševo dvarus), bei gausus meno kūrinių rinkinys, kurio didžiąją dalį grafienės M. T. Tiškevičienės agentai (tarp kurių svarbiausias – mirusio kunigaikščio draugas senatorius, rašytojas Aleksandras Linovskis (1760–1820)) pardavė Varšuvos aukcione. Tarp kitko, sklaidant Tiškevičių archyvo aprašus, į akis krenta faktas, kad nemažai M. T. Tiškevičienės sergėtų meno relikvijų po mirties atiteko jos giminaičiams Lietuvoje, pvz., archeologo Euchstachijaus Tiškevičiaus šeimai.

Marija Teresė Tiškevičienė po insultų serijos mirė Ture (Prancūzija) 1834 m. lapkričio 2 d. ir pagal jos valią palaidota Šv. Mauricijaus koplyčioje (Valansi) įrengtoje kunigaikščio Š. M. Taleirano šeimos kriptoje. Po ketverių metų šalia atgulė ir pats diplomatas, prieš mirtį susitaikęs su bažnyčia.

Taigi mūsų istorikai, kalbėdami apie Lietuvos ir Lenkijos valstybę, laikosi ribotos, konservatyvios nuomonės, dažniausiai įvardydami tas pačias XIII–XVI a. gyvenusias moteris (Mortą, Birutę, Barborą Radvilaitę). Glaustose beletristinėse monografijose stengiamasi įrodyti, kad šalies istorijoje svarbiausią vaidmenį atliko vyrai, nors iš straipsnyje minimų vardų matome, kad kultūriniame gyvenime svarbus vaidmuo teko ir moterims.

[1] Keras J. J., Italų Renesansas, Vilnius, 1996, 30 p.

[2]Ibid., 30 p.

[3]Ibid., 30 p.

[4]„Artist Profile: Lavinia Fontana“. National Museum of Women in the Arts [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://nmwa.org/explore/artist-profiles/lavinia-fontana.

[5] Weidemann C., Larass P., Klier M., 50 Women Artists You Should Know, London, 18–19 p.

[6] Godineau D., Kobieta, Człowiek Oświecenia, Warszawa, 2001, 401 p.

[7] Servadio G., Renaissance women, London, 2005, 6 p.

[8] Muszyńska-Hoffmannowa H., Panie na Wilanowie (Ladies on Wilanów), Warszawa, 1976, 326 p.

[9] Mitchell C., Woman: in all ages and in all countries, 3 V., London, 1907, 400 p.

[10]Château de Saint-Ouen [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.tourisme93.com/document.php?pagendx=618&engine_zoom=PcuIDFC930001049.

[11]Butkuvienė A., Garsios Lietuvos moterys, Vilnius, 2007, 87 p.

[12]Senosios Lietuvos literatūra 1253–1795, sud. Narbutas S., Vilnius, 2011, 279–286 p.

[13] Šmitienė G., Konstancija Benislavska, Eilėraščiai, in: Trys Baroko saulėlydžio literatai, Vilnius, 2003, 45 p.

[14] Borowy W., O poezji polskiej w wieku XVIII, Warszawa, 1978, 13 p.

[15] Sołtys A., Siostra ks. Józefa Poniatowskiego: Maria Teresa Tyszkiewicz [interaktyvus]. Prieiga per internet: http://arsenal.org.pl/siostra-ks-jozefa-poniatowskiego-maria-teresa-tyszkiewicz/.

[16]Maria Teresa Tyszkiewicz, część 1[ interaktyvus]. Prieiga per internet: https://www.zamek-krolewski.pl/blogi-zamku-krolewskiego/archiwum/poniatoviana/posty/maria-teresa-tyszkiewicz-1.

[17]Ibid., Maria Teresa Tyszkiewicz, część 1…..

[18] AGAD, Archiwum księcia Józefa Poniatowskiego i Marii Teresy Tyszkiewiczowej (dalej: AJP), sygn. 9.

[19]Dunne C., Gruesome and Surreal Surgical Illustrations from the 15th–19th Centuries [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://hyperallergic.com/257404/gruesome-and-surreal-surgical-illustrations-from-the-15th-19th-centuries/.

[20]Ibid., Dunne C., Gruesome and Surreal Surgical Illustrations from the 15th–19th Centuries…

[21] Asygnata z 26 X 1778, płatna ze skarbu królewskiego, AGAD, AJP, sygn. 1056.

[22] Niemcewicz U. J., Pamiętniki czasów moich, oprac, Warszawa 1957, 148 p.

[23]Ibid., 148 p.

[24]Maria Teresa Tyszkiewicz, część 2 [interaktyvus]. Prieiga per internetą:

https://www.zamek-krolewski.pl/blogi-zamku-krolewskiego/archiwum/poniatoviana/posty/maria-teresa-tyszkiewicz,-czesc-2.

[25]Teatr Narodowy 1765-1794, pod red. Kotta J., Warszawa 1967, 647 p.

[26] Biblioteka Książąt Czartoryskich, Archiwum Rodzinne Książąt Czartoryskich, sygn. 6107 II, nr 1.; Ibid.,Maria Teresa Tyszkiewicz, część 2…

[27] Archiwum Główne Akt Dawnych (dalej: AGAD), Zbiór Popielów, sygn. 373, k. 86–87. Ibid., Sołtys A.,Siostra ks. Józefa Poniatowskiego: Maria Teresa Tyszkiewicz……

[28]Ibid., Sołtys A., Siostra ks. Józefa Poniatowskiego: Maria Teresa Tyszkiewicz……

[29]Ibid., Sołtys A., Siostra ks. Józefa Poniatowskiego: Maria Teresa Tyszkiewicz…….

[30]Ibid., Sołtys A., Siostra ks. Józefa Poniatowskiego: Maria Teresa Tyszkiewicz..…

[31] Józefowiczówna M., Inwentarz Archiwum księcia Józefa Poniatowskiego i Marii Teresy Tyszkiewiczowej, Warszawa-Łódź 1987, 14 p.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. gegužės 15 d.

Mugėje „Art Vilnius“ bandėme išsiaiškinti, ar egzistuoja šiuolaikinio meno rinka kaimyninėse Lietuvos šalyse.

Šiuolaikinio meno mugės „Art Vilnius“ vadovė Diana Stomienė teigia, kad nuo pat renginio idėjos formulavimo pradžios buvo siekiama Vilnių regėti kaip patogų Rytų ir Vakarų menų sankirtos tašką, skirtą Rytų Europos naujausioms tendencijoms apžvelgti. Todėl nesiekiama konkuruoti su, pavyzdžiui, tuo pat metu rengiama žymiausia Vakarų Europos muge „Art Basel“, pateikiančia nepalyginamai išsamesnę vakarietiškojo meno panoramą. Čia – ir mokesčiai kuklesni, ir publika galbūt ne tokia ambicinga.
„Art Vilnius“ įsivaizduojama kaip vieta, skirta tiek vietiniams – Baltijos šalių kolekcininkams, tiek ir jų kolegoms iš Vakarų Europos, kryptingai besidomintiems posovietinės erdvės meno naujienomis. Pastariesiems – ypač, nes ką čia slėpti: žmonių ir fondų, nuolatos sąmoningai investuojančių į šiuolaikinio meno kūrinius, Baltijos šalyse kol kas tėra vienetai. Tad ir vilnietiškosios mugės rengėjams, pasak antrosios renginio iniciatorės profesorės Ramintos Jurėnaitės, kol kas telieka apsiginkluoti kantrybe ir laukti, kol šiuolaikinio meno rinka pradės giliau kvėpuoti.

Ukrainiečiai investuoja kitur
Suvažiavę galerininkai savo stenduose taipogi kantriai laukė jų – potencialių pirkėjų, kuriuos, tvirtino, lankytojų minioje atpažįstantys iš tolo. Tiesa, pirmosiomis mugės dienomis stenduose būta „daugiau kalbų negu darbų“, tačiau tai – įprastas mugėse „nusitaikymo“ procesas.
Visgi trečiadienio pavakarę teko stebėti nuoširdų džiugesį kijeviečių galerijos „Tsekh“ („Cechas“) stende, kai nenustygstančiam jos vadovui Oleksandrui Ščeluščenkai pavyko pirkėjams įpiršti šios galerijos kuruojamo menininko Jevgenijaus Petrovo (beje, irgi viešėjusio Vilniuje) skulptūrinę instaliaciją „Delikatesai“. Pasak Oleksandro, tuo pat metu šventė jau vyko ir Kijeve, nes geros žinios, netgi gyvenant pusiau karo sąlygomis, sklinda žaibo greičiu…
„Mums parduoti darbą čia – staigmena, kone prilygstanti sandėriui Mėnulyje. Visi tai suprantam, ypatingos komercinės sėkmės Vilniuje nelaukiam. Tačiau man, turinčiam vieną aštuntąją lietuviško kraujo, būti Lietuvoje – savaime šventė. Ypatingai dabar, kai tai prilygsta savaitės atokvėpiui nuo karo košės. Apie tai, kas laukia sugrįžus, net nesinori šnekėti. Ten visi esam ginkluoti, visi turim neperšaunamas liemenes, visi pasirengę kariauti, jei to prireiks. Kalbėti apie investicijas į šiuolaikinį meną Ukrainoje tokiomis aplinkybėmis būtų netgi nelabai padoru, nes ukrainiečiai dabar investuoja į kitus dalykus: perka maišus su smėliu ir šalmus kovotojams. Iš esmės galerijoms, kurių nemažai užsidarė dėl ekonominės krizės, beliko orientuotis į užsienio kolekcininkus. Tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, kad netekome ir ankstesnių pirkėjų Rusijoje – jie mums neskambina ir neberašo, o sienos su Rusija tapo griežtai kontroliuojamos. Vienas mūsų kuruojamų autorių – skulptorius Jaroslavas Derkačas, kurio geležinių instaliacijų tiesiog nepajėgiame iki Vilniaus atgabenti – dabar sėdi areštuotas savo namuose Luhanske, iš buto išeiti negali. Jums čia sunku tai suvokti, tačiau pas mus vyksta realus karas. Tragiškų įvykių tiek daug, kad patys nebespėjam jų įsisąmoninti“, – pasakojo Oleksandras.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 252014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2014-m

"Veido" archyvas

Caras Ivanas Rūstusis, apkabinęs savo sūnaus Ivano Ivanovičiaus lavoną

XVII a. pradžioje atrodė, kad sumaišties apimta maskvėnų valstybė tuoj subyrės – caras keitė carą, į sostą vienas po kito veržėsi apsišaukėliai ir avantiūristai. Į šią pilietinio karo košę netruko įsivelti ir Abiejų Tautų Respublika, kurios kariai 1610-ųjų rudenį įžengė į pačią Maskvą…

Sumaišties sėklą Rusijoje pasėjo pats caras Ivanas Rūstusis, 1581-aisiais pykčio priepuolio metu lazda užmušęs savo vyriausią (ir gabiausią) sūnų, irgi Ivaną. Šitaip jis pasmerkė Riurikaičių dinastiją – po Rūsčiojo mirties valdžią maskvėnų valstybėje perėmė bojarinas Borisas Godunovas.

Tačiau apie 1603 m. vandenį ėmė drumsti Abiejų Tautų Respublikoje (priminsime, kad ją sudarė Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė) pasirodęs jaunuolis, tvirtinantis, kad yra ne kas kitas, kaip stebuklingai nuo Godunovo žudikų išsigelbėjęs Ivano Rūsčiojo sūnus Dmitrijus.

Caraitis ar ne, tačiau už Abiejų Tautų Respublikos pagalbą susigrąžinant sostą jis siūlė kone aukso kalnus. Dalis lenkų didikų susiviliojo – subūręs kazokų ir lenkų avantiūristų armiją, Dmitrijus peržengė maskvėnų valstybės sieną ir… dar neprasidėjus rimtoms kautynėms sulaukė žinios apie netikėtą Boriso Godunovo mirtį.

Vis dėlto Dmitrijaus (dabar dažniau vadinamo Lžedmitrijum) triumfas truko neilgai – 1606 m. jis pats žuvo įvykus perversmui. Nelaimėlio kūnas buvo sudegintas, o pelenai iš patrankos iššauti Respublikos pusėn.

Tačiau Dmitrijaus šmėkla netruko grįžti… Į chaosą grimztančioje Maskvos valstybėje it grybai po lietaus ėmė dygti apsišaukėliai – Lžedmitrijus II, Lžedmitrijus III… Šalyje, anot metraštininkų, prasidėjo visų karas su visais – siautėjo niekam nepaklūstantys kazokai, veržėsi švedai, Krymo totoriai.

Naujasis caras Vasilijus Šuiskis šalies jau nebepajėgė suvaldyti. Apimtas nevilties jis 1609 m. sudarė sąjungą su Švedija, kuriai už 5 tūkst. švedų karių paramą pažadėjo dalį maskvėnų teritorijų. Šioji sąjunga reiškė beveik garantuotą karą su Respublika, jau keliolika metų besipešančia su švedais dėl Livonijos, tačiau Šuiskis vargu ar turėjo iš ko rinktis.

Jungtinė švedų ir rusų kariuomenė ėmėsi vaikyti maištininkus, tačiau netrukus sulaukė rimtesnio priešininko. 1609 m. rudenį pats Respublikos valdovas Zigmantas Vaza su kariuomene apsiautė Smolenską.

Sparnuotieji Respublikos husarai prieš švedų samdinius

Apgultis užsitęsė – Smolenskas, vadinamas vartais į Rusiją, buvo pati stipriausia maskvėnų tvirtovė, turinti 38 bokštus, porą šimtų patrankų ir gausią įgulą.

Tad Vasilijus Šuiskis turėjo gražaus laiko suburti pajėgas prieš atėjūnus. 1610 m. birželį vaduoti Smolensko patraukė tikra internacionalinė armija. Sukrapštęs paskutinius pinigus, prieš Respublikos karius Šuiskis metė ne tik 30 tūkst. maskvėnų, bet ir minėtą 5 tūkst. švedų korpusą, kelis prancūzų, vokiečių ir škotų samdinių pulkus.

Zigmantas Vaza pasitikti maskvėnų pasiuntė geriausią savo karvedį – etmoną Stanislovą Žolkievskį. Šis teturėjo vos kelis tūkstančius (daugiausia lenkų) karių, bet nusprendė smogti pirmas.

Pasitikėdami savo gausa, maskvėnai prarado budrumą: 1610 m. liepos 4-osios naktį ties Klušinu jų įtvirtintą stovyklą užgriuvo 6 tūkst. Respublikos husarų lavina. Daugelis maskvėnų spruko kas kur, bet užsienio samdiniai spėjo išsirikiuoti ir ietimis bei muškietų šūviais desperatiškai gynėsi nuo lenkų husarų atakų.

Tačiau netrukus ir samdinių gretos ėmė irti. Husarai nutaikė momentą, kai po salvės keitėsi prancūzų muškietininkų eilės, ir tik su kalavijais rankose (ietis jau buvo sulaužę per ankstesnes atakas) rėžėsi į jų pulką. Muškietininkai pabiro į šalis…

Likę samdinių pulkai vienas po kito pradėjo pereiti Žolkievskio karių pusėn. Jie ne itin troško guldyti galvas už Vasilijų Šuiskį. Be to, iš vadų dar nebuvo gavę suderėto atlygio (šie ketino atsikaityti tik po kautynių, šitaip norėdami “sutaupyti” žuvusiųjų sąskaita).

Maskvėnų armija buvo visiškai sutriuškinta, o sostinės link pajudėjo Stanislovo Žolkievskio pulkai.
Maskvos bojarinus apėmė panika, jie nuvertė Vasilijų Šuiskį. Valdžią Maskvoje perėmė septynių bojarinų taryba, kuri, numojusi ranka į vis tebesipriešinantį Smolenską, paskubėjo paskelbti savo valdovu Respublikos karaliaus sūnų, penkiolikmetį Vladislovą Vazą. Jei tik šis priims stačiatikybę ir padės susidoroti su kitu pretendentu į sostą, žiauriuoju Lžedmitrijum II, kurio bojarinai labai bijojo.

Naktį iš spalio 9 į 10 dieną Maskvon įžengė didžiojo etmono Stanislovo Žolkievskio pulkai. Net ne įžengė, o veikiau patyliukais įslinko: anot vieno lenkų husaro Samuelio Mackevičiaus, į rusų sostinę jie įėjo “tyliai, suvynioję vėliavas, kad maskvėnai nepastebėtų mūsų negausumo”.

Atsibudę spalio 10-osios rytą Maskvos gyventojai susivokė, kad Kremliaus tvirtovėje įsikūrė atėjūnų įgula. Atrodė, kad tuoj tuoj Respublikos valdžioje atsidurs ir visa maskvėnų valstybė – neprisiekę ištikimybės karalaičiui Vladislovui Vazai teliko vos keli miestai. Netrukus Vladislovo vardu Rusijoje imta kaldinti monetas, teisti teismuose, už jį pradėta melstis cerkvėse.

Minėto Mackevičiaus liudijimu, net rusų valstiečiai (nepaliaujamai plėšiami atėjūnų) ėmė abejoti savo šventųjų galia – pradėjo savo trobose ikonas kabinti aukštyn kojom, kalbėdami: “Mes jums meldžiamės, o jūs mūsų nuo Lietuvos neapsaugojot…”

"Veido" archyvas

Kremliaus įgulos pasidavimas maskvėnams

Ir tik Smolenskui visa tai buvo tarytum nė motais. Tvirtovė ir toliau nepasidavė, veltui Maskvos bojarinai įkalbinėjo jos vadą Michailą Šeiną “liautis trukdžius reikalams”.

Ant parako statinės – Respublikos įgula Maskvoje

Atrėmęs daugybę šturmų, Smolenskas gynėsi iki pat 1611 m. birželio, kol Respublikos kariams galų gale pavyko užimti miestą.

Zigmantas Vaza, vedinas daugybe belaisvių, tarp jų ir pačiu Rusijos caru Vasilijum Šuiskiu, triumfuodamas grįžo į Respubliką. Pirmiausia karalius iškilmingai įžengė į Vilnių, kur dar tą patį vakarą, skambant muzikai ir sproginėjant fejerverkams, Vilniaus Žemutinėje pilyje buvo surengtas spektaklis, vaizduojantis Smolensko paėmimą.

"Veido" archyvas

Zigmantas Vaza, 1609 m. pradėjęs karą su Rusija ir apgulęs Smolenską

Į Varšuvą Zigmantas Vaza grįžo dar triukšmingiau. Kartu su Respublika pergalę šventė ir katalikiškoji Europa, tarytum būtų buvusi įveikta ne krikščioniška valstybė, o kokie turkai.

Rugpjūčio 7 d. Romoje ta proga laikytos iškilmingos mišios, italų dailininkai tapė paveikslus, vaizduojančius Smolensko žūtį. 1611 m. rugsėjį Varšuvoje susirinkusiame Seime apie Maskvos nukariavimą jau kalbėta lyg apie baigtą reikalą. “Valstybės galva, visa valstybė, armija ir jos vadai – viskas patekę į karaliaus rankas”, – pareiškė vienas lenkų senatorius.

Tuo tarpu Rusijos sostinėje likusi Respublikos įgula netrukus atsidūrė maskvėnų apsuptyje. Nuo pat 1610-ųjų rugsėjo buvo aišku, kad miestiečių sukilimas – tik laiko klausimas.

Lžedmitrijus II žuvo 1610 m. gruodį, tad maskvėnams greitai pabodo Vladislovo vardu valdantys lenkai. 1611 m. pradžioje Nižnij Novgorode, Riazanėje, o ir pačioje Maskvoje pradėjo telktis sukilėliai. Vasarį jie patraukė Rusijos sostinės link, tačiau dar jos nepasiekus mieste jau įsiplieskė kautynės.

Maištas kilo kovo viduryje, kai lenkų kareiviai tvirtindami gynybą nusprendė suvežti į Kremlių visas miesto patrankas. Patys tampytis su sunkiais pabūklais jie neketino – pabandė priversti tai daryti miestiečius. Šie pasiuntė svetimšalius tolyn. Prasidėjo peštynės.

Gal jos būtų pasibaigusios be didesnio kraujo praliejimo, bet vokiečių samdiniai, pamatę sumaištį, nusprendė, kad tai sukilimo pradžia. Išpuolę iš Kremliaus jie ėmė skersti visus po ranka pasitaikiusius miestiečius.

Netrukus Maskvoje užvirė tikri gatvių mūšiai. Respublikos kavalerijai niekaip nesisekė sudoroti maištininkų. Mackevičius pasakoja: “… rusai nusitempė nuo sienų patrankas, išstatė jas gatvėse ir pliekė į mus. Mes puolam juos ietimis, o tie tuoj užverčia gatvę stalais, suolais, rąstais; mes traukiamės, bandom juos išvilioti, jie seka paskui, nešdamiesi rankose stalus ir suolus, o vos mums pasukus link jų, tuoj vėl užverčia gatvę ir iš savo užtvarų pliekia į mus iš šautuvų…”

Galiausiai Aleksandras Gosievskis įsakė maištininkus išrūkyti ugnimi – įgula padegė miestą, kuris pleškėjo kelias dienas. “Visa sostinė liepsnojo, gaisras buvo toks, kad Kremliuje naktį buvo šviesu kaip dieną; o namai pleškėjo taip baisiai ir tiek smirdėjo, kad Maskva labiau panėšėjo į tikrą pragarą”, – prisimena liudininkas.

Pelenais virtusioje sostinėje likusią Respublikos įgulą (kokius 3 tūkst. karių) apsupo šimtatūkstantinė sukilėlių armija, vadovaujama kunigaikščio Dmitrijaus Požarskio.

"Veido" archyvas

Kuzma Mininas ir Dmitrijus Požarskis, sukilimo prieš Respublikos įgulą organizatoriai, mūšyje ties Maskva

Iš pradžių Gosievskis pernelyg nesijaudino – visus puolimus lenkai sėkmingai atrėmė, maždaug tuo metu krito ir Smolenskas. Dalis sukilėlių pasitraukė, tačiau likusieji atkakliai tebelaikė apgulę sostinę. “… mes silpome, o jie ir ausim nekrypteldavo: žuvus vienam, jo vieton stodavo dešimt”, – pasakoja Mackevičius.

Respublikos kariai ėmė badauti. Visą 1611 m. žiemą jie valgė varnas, šunis, kates, žiurkes, odinius diržus ir batus. Tik gruodžio pabaigoje iki apsiaustųjų pagaliau prasimušė pora tūkstančių lietuvių ir lenkų karių. Jie pristatė maisto, tačiau jo ilgam neužteko.

Galiausiai prieita iki žmogėdrystės. Kai pas vieną vadų Aleksandrą Rovnickį atėjęs būrys kareivių ėmė reikalauti maisto, šis, neturėdamas nė trupinėlio, maistui “… atidavė jiems du belaisvius, vėliau tris”. Daugelis tiesiog valgė kautynėse užmuštų priešų kūnus.

O geležinis žiedas aplink sostinę tik stiprėjo: 1611 m. birželį Maskvos link pajudėjo antra sukilėlių kariuomenė, vadovaujama to paties Požarskio ir Kuzmos Minino.

Tuo pat metu gelbėti užblokuotos įgulos atskubėjo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmono Jono Karolio Chodkevičiaus pajėgos. Rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje prie Maskvos įvykęs mūšis nulėmė Kremliaus įgulos likimą – Chodkevičiui taip ir nepavyko prasiveržti iki apgultųjų.

Šie dar išsilaikė keletą mėnesių, tačiau badas juos jau buvo pavertęs pusiau žvėrimis. Iš žemės maistui buvo kasami lavonai, žmonės su ginklais rankose puldinėjo vieni kitus.

“Daug mačiau tokių, – pasakoja vienas išgyvenusiųjų apsiaustį Jozefas Budzila, – kurie graužė žemę po savim, savo rankas, kojas, kūną; o kas blogiausia, jie troško mirti ir negalėjo; jie kandžiojo akmenis ir plytas, melsdami Dievą paversti tai duona, tačiau atkąsti negalėjo…”

1612 m. spalio 26 d. viskas buvo baigta – Kremliaus įgula, gavusi maskvėnų garantijas, kad jų bus pasigailėta, kapituliavo. Spjovę į savo pažadus, įnirtę kazokai čia pat užkapojo gerą dalį pasidavusių Respublikos karių. Išgyveno tik pakliuvusieji į kunigaikščio Požarskio karių rankas.

Na, o Respublika ir Zigmantas Vaza, dar taip neseniai šventę Smolensko paėmimo triumfą, turėjo atsisveikinti su viltimis užvaldyti maskvėnų valstybę.