Balandžio pradžioje Lietuvoje išrinktos ir apdovanotos atsakingiausios metų įmonės, prisidedančios prie socialinės gerovės kūrimo. Tačiau per krizę tokių įmonių Lietuvoje mažėja.
“Mobiliojo ryšio operatorius vienašališkai įvedė, jo manymu, klientams palankius mokėjimo už skambučius planus”, “Lietuvoje prasidėjus pandeminio gripo epidemijai, staiga stulbinamai pakilo antivirusinių vaistų “Tamiflu” kaina”, “Greitųjų kreditų kompanijos siūlo “prisidurti” prie atlyginimo skolinantis už itin dideles palūkanas”, “Nepastebimai” 20 g sumažėjo, bet neatpigo maisto produktų pakuotės”. Visi šie faktai – tai įmonių reakcija į ekonominį sunkmetį. Ir akivaizdūs susilpnėjusios įmonių socialinės atsakomybės pavyzdžiai.
Atsakingas verslas. Kas tai?
Dar 1976 m. Nobelio premijos laureatas garsus JAV ekonomistas Miltonas Friedmanas įrodinėjo, kad vienintelė verslui tenkanti atsakomybė yra pelno siekimas ir didinimas. Vis dėlto dabar požiūris pasikeitęs, ir Vakaruose gera laikoma ta įmonė, kuri ne tik pateikia savo ataskaitose gražius rodiklius, bet ir verslu užsiima atsakingai.
“Verslo socialinė atsakomybė apima įmonės politiką, vykdomą tiek viduje (darbuotojai, akcininkai, vadovai), tiek išorėje (pirkėjai, tiekėjai, visuomenė, kurioje įmonė veikia)”, – tvirtina agentūros “Nomoshiti.jp” direktorius Paulius Rymeikis.
Kaip pabrėžia ISM Vadybos ir ekonomikos instituto rektorius Nerijus Pačėsa, socialiai atsakingas verslas reiškia, kad kuriant vertę akcininkams turi būti kuriama vertė vartotojui ir visuomenei. “Iš tiesų socialinė atsakomybė yra ne tai, ko įmonė siekia, o tai, KAIP ji tai daro, – priduria viešųjų ryšių specialistas, UAB “Baltijos komunikacijos partneriai” direktorius Arijus Katauskas. – Juk kalbame apie sąžiningą žmogų, taigi, manau, galime kalbėti ir apie sąžiningą verslą”.
Vakaruose jau ne pirmi metai skaičiuojami socialinio atsakingumo ir darnios plėtros reitingai, įmonės įpareigojamos teikti socialinės atsakomybės ataskaitas ir pan. “Ilgainiui pažangesnių šalių visuomenės sugebės išsireikalauti iš verslo vis daugiau atsakomybės, ir tos įmonės, kurios pradeda kokias nors socialinės atsakomybės iniciatyvas, elgiasi gana pragmatiškai, anksti bandydamos perprasti naująsias žaidimo taisykles”, – sako viešųjų ryšių ekspertas Rytis Juozapavičius.
Tarp mados ir būtinybės
Lietuvoje pastaruoju metu taip pat pradėta nemažai diskutuoti moralaus ir etiško verslo tema. Ką tik paskelbtos atsakingiausios metų įmonės, jau turime ir Jungtinių Tautų plėtros programos remiamą socialiai atsakingų įmonių tinklą, tiesa, jame daugiausiai tarptautinių kompanijų.
Nemažai didžiųjų Lietuvos įmonių reguliariai skelbia savo socialinės atsakomybės ataskaitas, netgi turi specialių darbuotojų, besirūpinančių socialine atsakomybe. Tačiau štai ką rašo interneto dienoraščio “PRakEIKSMAS” autorius: “Kol kas socialinė atsakomybė Lietuvoje labiau mados reikalas, nei puoselėjama vertybė. Dauguma Lietuvos įmonių tik imituoja socialinę atsakomybę kalbėdamos, o ne įgyvendina ilgalaikes socialinės atsakomybės strategijas”.
Neretai į socialinės atsakomybės drabužį įvelkamos paprasčiausios rinkodaros akcijos arba pardavimui skatinti panaudojamos jautrios socialinės negandos. Pavyzdžiui, kažkada seniai dar tuometis “Lietuvos telekomas”, įvesdamas mokestį už vietinius pokalbius, tvirtino, jog itin rūpinasi, kad lietuviai nesusvetimėtų ir daugiau susitikinėtų, nei bendrautų telefonu. Pernai panašiai pasielgė bendrovė “Omnitel” – beįsisiūbuojant krizei ji pateikė kritiškai įvertintus asmeninius planus. Nors “Omnitel” prezidentas Antanas Zabulis ir tvirtina, kad socialinė atsakomybė yra ne komunikacijos ar reklamos priemonė, o veiklos strategija.
Dabar padėti išspręsti finansines lietuvių bėdas siūlosi gausiai užderėjusios greitųjų kreditų bendrovės. “Įmonių socialinė atsakomybė jokiu būdu nėra arba bent neturėtų būti rinkodaros arba reklamos įrankis. Pirmiausia reikėtų galvoti apie verslo indėlį į visuomenės gerovę, o tik tada apie reklamą, padėsiančią gauti daugiau pelno”, – įsitikinęs R.Juozapavičiaus.
A.Katauskas antrina, kad socialinės atsakomybės esmė – ne galimybė papildomai uždirbti, o proga neprarasti, žvelgiant į artimesnę ir tolimą perspektyvą.
Deja, dauguma Lietuvos įmonių socialinę atsakomybę suvokia būtent kaip pardavimo skatinimo instrumentą, na, gal dar madingą atributą, kurį privalu turėti. Pasak P.Rymeikio, socialinės akcijos Lietuvoje organizuojamos chaotiškai, nesilaikant ilgalaikės strategijos. Mažesnės ir netgi vidutinės kompanijos dėl socialinės atsakomybės dažniausiai apskritai nesuka galvos. EKT atlikta smulkiųjų ir vidutinių įmonių apklausa parodė, kad net 43,6 proc. tokių įmonių apskritai nežino, kas tai yra.
Kas verčia verslą būti sąžiningą
Verslo socialinės atsakomybės tyrinėtojai išskiria keturis veiksnius, verčiančius kompanijas veikti rinkoje sąžiningai. Pats svarbiausias – tai verslą supančios aplinkos spaudimas. Pavyzdžiui, Lietuvos komerciniai bankai, iki 2008 m. dosniai daliję pinigus, užėjus sunkmečiui staiga ėmė kur kas atsakingiau vertinti kredito gavėjo finansinę padėtį.
Lietuvos komercinių bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas pripažįsta: “Galbūt iš tikrųjų nuožmios konkurencijos sąlygomis bankai sumažino atsakingam skolinimui keliamus reikalavimus, per mažai dėmesio skyrė vartotojų švietimui”. S.Kropas taip pat sutinka, kad bankai, kaip valstybės pinigų sistemos dalis, matyt, turėjo vadovautis dar aukštesniais socialiai atsakingo verslo standartais nei įprastas verslas.
Kita vertus, sunkmetis kai kurias kitas Lietuvos kompanijas paskatino gerokai sumažinti savo atsakingumo lygį: prastesnė produktų kokybė už ankstesnę kainą, gudraujama su nuolaidomis, ne itin garbingais metodais atleidžiami darbuotojai.
Daugeliu klausimų verslo socialinė atsakomybė gali ir turi būti reguliuojama valstybės. S.Kropo nuomone, ir dabar finansų verslui, ypač sunkmečiu suklestėjusioms greitųjų vartojimo kreditų kompanijoms, reikėtų griežtesnio valstybinio reglamentavimo ir priežiūros. Patys greituosius kreditus teikiantys verslininkai apeliuoja į savo sąmoningumą ir tą pačią socialinę atsakomybę.
Greitųjų vartojimo kreditų asociacijos direktorė Kristina Nemaniūtė “Veidui” vardijo ir asociacijos narių priimtą savo etikos kodeksą, ir dedamas pastangas klientams šviesti, tačiau juk kas penktas greitąjį vartojimo kreditą paėmęs žmogus nesugeba jo laiku grąžinti. Bendra pradelstų skolų tokioms bendrovėms suma jau siekia 10 mln. Lt.
Na, o labiausiai būti sąžiningus verslininkus skatina gaunama apčiuopiama nauda. “Jei darai gera, bet negauni iš to naudos, ilgainiui entuziazmas daryti gera nuslūgsta”, – tvirtina P.Rymeikis. O sunkmečiu socialiniai projektai ir tapo pirma išlaidų karpymo auka.
Šalia jau išvardytų veiksnių įmonių elgesį turėtų veikti ir pačių verslo vykdytojų sąmoningumas, pilietinė branda, moralės normos. Juos, deja, Lietuvoje dažnai užgožia kiti veiksniai. “Neretai mūsų sąmoningumo lygis būna netgi žemesnis už įstatymais nubrėžtą ribą”, – apgailestauja A.Katauskas.
Su tuo nesutinka UAB “PakMarkas” direktorius Virginijus Gumbaragis: “Atsakingų kompanijų Lietuvoje tikrai yra, gal tik jos gerus darbus net sunkmečiu dirba tyliai, nedarydamos iš to viešųjų ryšių akcijos. Be abejo, dabar dauguma kompanijų kovoja dėl išlikimo ir laikinai socialinius projektus pamiršo, bet padėtis tikrai pagerės ekonomikai ėmus kilti”.
Verslas – visuomenės atspindys
“Kita vertus, koks tikslas būti socialiai atsakingam visuomenėje, kuri nėra pilietiška?” – klausia P.Rymeikis. Nepasitenkinimą kol kas reiškiame tik žodžiais. Vienintelis neatsakingos socialinės politikos atvejis, sukėlęs gana stiprią visuomenės ir konkurentų reakciją, buvo vartotojų nepasitenkinimas “Omnitel” sugalvotais asmeniniais planais.
O, tarkime, kilus skandalui dėl Krekenavos agrofirmoje vokeliuose mokėtų atlyginimų visuomenė reagavo gana vangiai. Ar po šio skandalo perkate šios įmonės gaminius? O gal sunkmečiu patys gaunate algą vokelyje? Dar viena šokiruojanti žinia, kad mėsos produktai, skirti vaikams, niekuo nesiskiria nuo skirtų suaugusiesiems, apskritai liko beveik nepastebėta.
Remiantis “Spinter” atlikto tyrimo rezultatais, tik 6 proc. vartotojų renkantis produktą svarbūs įmonės socialinės atsakomybės aspektai, 20 proc. apklaustųjų apskritai nesidomi, ar produkcijos gamintojai yra socialiai atsakingi.
“Socialinė atsakomybė Lietuvoje žengia pirmuosius žingsnius. Vartotojų teisių gynimo organizacijos negausios, nedrąsios ir beveik bedantės. Dar nėra nepriklausomų organizacijų, kurios tirtų produktus, paslaugas ir visuomenei skelbtų rezultatus”, – tvirtina A.Katauskas.
Turime tenkintis gamintojų informacija, o įmonės nejaučia beveik jokio visuomenės spaudimo. Pirmąsias to apraiškas užspaudė prasidėjęs ekonominis sunkmetis. Daugumai šiandien svarbiau, kiek produktas kainuoja, o ne jį gaminančios įmonės socialinė atsakomybė. Ugdyti socialiai atsakingas įmones nepadeda ir valdžia, priimanti dviprasmiškus skylėtus įstatymus. Juk iš tikrųjų nemažo sąmoningumo reikia verslininkui nesusigundyti atrasta įstatymo spraga.
Sunkmečiu siekdamas išlikti verslas neretai renkasi principą “tikslas pateisina priemones” arba “juk valdžia irgi taip elgiasi”. Todėl, kaip mano N.Pačėsa, šiandien ypač svarbu padėti verslui ir sudaryti jam kuo palankesnes sąlygas pasirinkti tarp socialiai atsakingo ir neatsakingo elgesio: “Juk jei net Seimo Etikos komisijos pirmininkas nemato nieko blogo, kad kanceliarinės išlaidos naudojamos seimūnų automobilių nuomai, o balsavimas už kitą prilyginamas smulkiam nusižengimui, kalbėti apie socialiai atsakingą valdžią, taigi ir verslą, nėra jokių galimybių”.
Loading ...