Vidutinė avarijose patiriama žala išaugo, padidėjo draudimo įmokos ir išmokos, išsiplėtė Lietuvos automobilių parkas, atsirado daugiau galingesnių automobilių ir praktiškai išnyko pavasarinis draudimo pirkimo bumas.

Tokias tendencijas vardija didžiausia šalyje draudimo bendrovė „Lietuvos draudimas“, apžvelgusi laikotarpį nuo 2002 metų pavasario, kada vairuotojams buvo įvesta prievolė įsigyti civilinės atsakomybės draudimą.

„Prieš įvedant privalomąjį draudimą stebėjomės, kad užsienyje patekę į avariją vairuotojai tiesiog užpildo įvykio deklaraciją ir pasikeičia draudimo kompanijų kortelėmis, o šiandien tai tapo populiaria ir patogia praktika ir Lietuvoje. Nors 2002-aisiais vairuotojai privalomąjį draudimą pasitiko su šiokiu tokiu skepticizmu, šiandien šio draudimo nauda neabejojama – jis gelbsti klientus nuo daugybės rūpesčių, kurie užgultų pečius ir piniginę avarijos atveju. Skaičiuojame, kad per 11 metų laikotarpį atlyginome pusę milijardo litų dėl mūsų klientų sukeltų nuostolių pagal šią draudimo rūšį“, – pasakojo „Lietuvos draudimo“ Draudimo rizikos departamento direktorius Julius Kondratas.

Statistika rodo, kad privalomuoju vairuotojų civilinės atsakomybės draudimu yra apdrausta daugiau nei 90 proc. Lietuvos automobilių parko. „Šio draudimo rinka jau subrendo, o produktas tapo pakankamai standartizuotu, jį vairuotojams patogu įsigyti internetu. Dėl didėjančio automobilių parko ir konkurencijos, bendrovės kasmet apdraudžiamų automobilių skaičius nuo 2002 m. pavasario išaugo apie 30 proc. – iki 244 tūkst. automobilių“, – sakė Julius Kondratas.

Draudimui išleidžiama mažesnė darbo užmokesčio dalis nei 2002-aisiais

Vidutinė įmoka nuo 2002-ųjų padidėjo ketvirtadaliu, nuo 200 litų 2002-aisais iki vidutiniškai 248 litų šiandien. Šį augimą lėmė kelios priežastys. Pirma, per 11 metų ženkliai padidėjo draudimo suma (išmoka nukentėjusiajam). Pavyzdžiui, maksimali turto draudimo suma padidėjo 115 kartų – nuo 30 tūkst. litų iki 3,45 mln. litų. Dar daugiau – net 575 kartus, iki 17,26 mln. litų, per tą laiką išaugo maksimali draudimo suma, išmokama už asmens žalą.

Didžiausia „Lietuvos draudimo“ atlyginta žala pagal privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą turtui siekė 725 tūkst. litų, asmens žala – 270 tūkst. Lt. Užsienyje išmokėtų žalų dydžiai skaičiuojami milijonais: didžiausia išmokėta žala dėl vienos avarijos užsienyje siekė 2 mln. litų

Nuo 2002-ųjų beveik 40 proc. išaugo avarijose patiriama žala. Jeigu 2002 metais ji siekė vidutiniškai apie 1500 litų, tai šių metų pradžioje vidutinė išmoka jau buvo 2250 litų.

„Įdomu pastebėti, kad 2002-aisiais vidutinio dydžio darbo užmokestį (apie 1120 litų) gaunančiam vairuotojui privalomajam draudimui metų laikotarpiui tekdavo atseikėti maždaug penktadalį savo mėnesinio atlyginimo, tuo tarpu šiandien draudimas sudaro tik apie 10 proc. vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio, kuris siekia 2232 lito“, – sakė „Lietuvos draudimo“ atstovas.

Automobilių parkas tapo didesnis ir galingesnis

Kasmet plėtėsi Lietuvos automobilių parkas, todėl šalies keliuose vyko daugiau avarijų. Skaičiuojama, kad nuo 2002 metų Lietuvos transporto parkas išaugo 60 proc. – nuo 1,3 mln. iki 2,18 mln. transporto priemonių. O vien pernai avaringumas Lietuvos keliuose padidėjo 5 procentais.

„Lietuvos draudimo“  ekspertai taip pat pastebi, kad Lietuvos vairuotojai pradėjo važinėti galingesniais automobiliais. 2002 metais didžioji dalis – 58 proc. – automobilių turėjo 1301-1800 cm2 darbinio tūrio variklius, o tarp pastaraisiais metais apdraustų automobilių daugiausia – 40 proc. – sudarė transporto priemonės su 1801-2000 cm2 darbinio tūrio varikliais. Taip pat dusyk išaugo automobilių su 2001-2500 cm2 darbinio tūrio varikliais, bei beveik trissyk – su didesnio nei 2501 cm2 darbinio tūrio varikliais.

Pavasarinio draudimosi bumo nebeliko

Privalomajam draudimui įsigaliojus nuo 2002 m. balandžio mėnesio, draudimo kompanijos kiekvienais metais pavasarį fiksuodavo draudimosi bumą. Kovo ir balandžio mėnesiais buvo sudaroma 64 proc. visų metinių sutarčių. Tačiau palaipsniui šis bumas blėso.

2012 metais dauguma sutarčių buvo sudaryta balandžio ir gegužės mėnesiais, atitinkamai 13 ir 12 proc. nuo visų sutarčių. Tačiau, ekspertų teigimu, intensyvesnį pavasarį draudikams lemia ne istorinės aplinkybės, o žmonių įprotis būtent pavasarį įsigyti naują automobilį.

Daugybė Lietuvos įmonių save vadina socialiai atsakingomis, nors iš tiesų socialiai atsakingų įmonių mūsų šalyje tik kelios dešimtys.

Pastaraisiais metais įmonių socialinei atsakomybei (ĮSA) pasaulyje skiriama vis daugiau dėmesio, ji vis dažniau patenka tiek į ES, tiek į Jungtinių tautų organizacijos (JTO) darbotvarkes. Lietuvoje ĮSA taip pat populiarėja, tačiau verslas tai labiau suvokia kaip neblogą viešųjų ryšių priemonę, o ne kaip tikrą įsipareigojimą.
Iš tiesų vieno bendro ĮSA apibrėžimo nėra, tad įvairiose šalyse akcentai sudėliojami skirtingai. Galima išskirti nebent dažniausius: saugią, ekologiškai švarią aplinką, stiprią socialinę sanglaudą, skaidrią, etišką verslo praktiką bei išlaikomą įmonių konkurencingumą, nekenkiantį su verslu susijusioms grupėms. Europos Komisija taip pat nepateikia tikslaus apibrėžimo: “Tai kai užsiimdamos kasdienine verslo veikla bendrovės socialinėje ir aplinkos srityse savanoriškai siekia didesnių tikslų nei nustatytieji pagal teisės aktus bei gali apimti įvairias sritis”.
Kiek aiškiau įmonių socialinę atsakomybę apibrėžia Archie B.Carroll 4 dalių piramidės modelis, išskiriantis verslo ekonominius, teisinius, etinius bei labdaros, filantropijos įsipareigojimus. Ekonominiai orientuoti į tai, kad akcininkai gautų pakankamą investicinę grąžą, darbuotojams būtų užtikrintos tinkamos darbo sąlygos bei atlyginimas, o klientai gautų geros kokybės produktus ar paslaugas už pagrįstą kainą. Toliau sekantys teisiniai įsipareigojimai nurodo laikytis įstatymų ir “žaidimo taisyklių”, etiniai – kalba apie teisingą elgesį, nekenkiantį aplinkai ir visuomenei, o piramidės mažiausią dalį užima socialiai atsakingo verslo pareiga prisidėti prie bendruomenės, kurioje veikia, reikalų ir gerovės kėlimo.
Beje, čia vertėtų atkreipti dėmesį, kad net ir socialiai atsakingo verslo prioritetas yra siekti kuo didesnio pelno.

Kiek realybė skiriasi nuo ataskaitų

Kaip pastebi darnios plėtros vystymo ekspertas Liudas Jurkonis, ribų socialinės atsakomybės principų taikymui nėra, tad ir įvertinti, kada įmonė pasiekia „tikrai atsakingo verslo“ lygmenį, sudėtinga.
Būtent tai ir leidžia daugeliui Lietuvos įmonių save afišuoti socialiai atsakingomis. “Kadangi įmonių socialinės atsakomybės sąvoka daugiaaspektė, jos platumas sukelia sunkumų suvokiant kas tai iš tikro yra”, – komentuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atsakingos už ĮSA veiklą Lietuvoje, specialistė Jelena Polijančuk.
Žvelgiant formaliai, Lietuvoje veikiantis nacionalinis atsakingo verslo įmonių tinklas (NAVĮT) vienija per 130 narių. Visgi ir šio skaičiaus pagrįstumas kelia abejonių. Kad įmonė taptų NAVĮT, o kartu ir JT Pasaulinio susitarimo tinklo (Global Compact) nare, ji turi pateikti paraišką, ją apsvarsto NAVĮT ir nusiunčia į JT Pasaulinio susitarimo būstinę Niujorke. Tada, jei pasirodo, jog įmonė atitinka dešimtį miglotų Pasaulinio susitarimo atsakingo verslo principų, ji tampa nare. O tuomet telieka kas tam tikrą laikotarpį teikti socialinės atsakomybės ataskaitas. Bėda ta, kad niekas netikrina, kiek tos ataskaitos skiriasi nuo realybės.
“Įmonių socialinės atsakomybės vertinimas dažniausiai vyksta iš popierių ir giluminės analizės pagal visus parametrus nėra”, – sako Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas.
Pasirodo, Lietuvoje nebuvo nė vienos įmonės, išbrauktos iš NAVĮT sąrašo, nors buvo nuskambėję ir gana skandalingų istorijų. Pavyzdžiui, NAVĮT vadovavęs skandinavų bankas “Swedbank” nuolat selbiasi esantis socialiai atsakinga įmonė, tačiau per krizę jo elgesys su socialine atsakomybe prasilenkė šviesmečiais.
“Jų santykiai su klientais tiesiog amoralūs. Turime daug pavyzdžių, kai iki ekonominio sunkmečio šis bankas, turėdamas labai gerus klientus, lengva ranka dalino jiems paskolas, tačiau atėjus sunkmečiui ėmė žiūrėti tik savo interesų ir stengėsi maksimaliai išnaudoti savo buvusius partnerius, klientus. Dėl to daug įmonių bankrutavo”, – teigia D.Arlauskas.
Svarbu ir tai, kad šio banko pavadinimas figūravo istorijoje dėl kartelinių didžiųjų šalies bankų susitarimų, kuomet nepagrįstai ribotos konkurentų galimybės veikti grynųjų pinigų tvarkymo bei inkasavimo paslaugų rinkose. Tada “Swedbank” po Konkurencijos tarybos tyrimo buvo paskirta daugiau 14 mln. Lt. bauda, o tuo tarpu kitam taip pat NAVĮT sąraše esančiam šios istorijos dalyviui “SEB” – beveik 25 mln. Lt.
“Man nepatinka, kad Lietuvoje ištraukiamas koks nors vienas aspektėlis ir iš jo jau sprendžiama apie įmonės socialinę atsakomybę – aš žiūrėčiau į tai charakterizuojančių aspektų visumą ir tokį statusą suteikčiau tik toms įmonėms, kurios ne vienoje, o visose veiklos srityse elgiasi iš tiesų socialiai atsakingai”, – pažymi D.Arlauskas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvoje įmonės dažniausiai konkuruoja dėl kainų, kartais – dėl kokybės, bet mažai – dėl reputacijos ar socialinės atsakomybės.

Norėdamos sukurti gerovės valstybę, šalys renkasi darnaus vystymosi kelią. Siekiant darnaus vystymosi vis svarbesniu instrumentu tampa įmonių socialinė atsakomybė. Šiuo metu Lietuvoje, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, Nacionaliniam atsakingo verslo tinklui priklauso 130 įmonių ir organizacijų. Tačiau ne visos šio tinklo narės priklauso “Global Compact”, dažniausiai dėl to, kad yra mažos arba jos yra užsienio įmonės, kurių narystė įskaitoma korporatyviniu lygiu. Taigi paties “Global Compact” duomenimis, jam šiuo metu priklauso 87 Lietuvos organizacijos. Tarp tinklo narių esama finansų, telekomunikacijų, pramonės, konsultacijų ir kitiems sektoriams atstovaujančių įmonių, asociacijų, profesinių sąjungų ir akademinių institucijų.
Viešai pateikiama informacija apie įmonės socialinę atsakomybę padeda užsitarnauti didesnį pasitikėjimą, sukurti patrauklaus ir patikimo darbdavio įvaizdį. Socialiai atsakinga įmonė gali tikėtis, kad joje norės dirbti geriausi darbuotojai, taip pat jai pavyks ne tik pritraukti, bet ir išlaikyti personalą. Tokių įmonių rengiamos socialinės atsakomybės ataskaitos padeda įmonėms gerinti ir santykius su valdžios atstovais bei sudaro palankesnę terpę derėtis dėl leidimų, licencijų, spręsti kitus verslo klausimus. Bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis vertinamas kaip įmonių atvirumo, noro išklausyti bei atsižvelgti į visuomenės nuomonę ir poreikius išraiška.
Lietuvos Vyriausybės nuomone, kuri pateikta 2010 m. patvirtintoje Nacionalinės įmonių socialinės atsakomybės plėtros 2009–2013 m. programoje, įmonių socialinės atsakomybės plėtrą Lietuvoje stabdo gyventojų pilietinio aktyvumo stoka, nepakankamai stiprios profesinės sąjungos ir kitos nevyriausybinės organizacijos. O įmonių socialinė atsakomybės plėtra priklauso nuo bendro visuomenės išprusimo ir žmonių pajamų. Jei didelė dalis gyventojų skursta, o vidurinė klasė nyksta, žmonės turi mažiau pinigų, jie priversti taupyti ir ima dominuoti tokie kriterijai, kaip prekės ar paslaugos kaina. Mokėti daugiau už socialiai atsakingų įmonių produkciją žmonės gali tik turėdami didesnes finansines galimybes. Verslo aplinkoje susidariusi nuomonė, kad įmonių socialinė atsakomybė – brangus procesas, neduodantis realios naudos. Lietuvoje įmonės dažniausiai konkuruoja dėl kainų, kartais – dėl kokybės, bet mažai – dėl reputacijos ar socialinės atsakomybės.
Nacionalinės įmonių socialinės atsakomybės plėtros 2009–2013 m. programos ir jos įgyvendinimo 2009–2011 m. priemonių plano strateginis tikslas – sudaryti sąlygas plėtoti įmonių socialinę atsakomybę ir skatinti įmones diegti socialinės atsakomybės principus. Programoje nustatyti šie tikslai: kurti teisinę ir institucinę aplinką, palankią įmonių socialinei atsakomybei plėtoti, bei skatinti geresnį įmonių socialinės atsakomybės suvokimą, socialinį ir aplinkosauginį sąmoningumą bei didinti įmonių ir suinteresuotų šalių kompetenciją įmonių socialinės atsakomybės klausimais.
Tačiau šitos priemonės bei numatyti 4670 tūkst. Lt iš Europos socialinio fondo tikrai nepaskatins įmonių socialinės atsakomybės plėtros, nes daugelis Lietuvos įmonių dėl per didelės mokesčių naštos vos gali išgyventi, o augantis šešėlinis verslas dar labiau mažina ne šešėlyje dirbančių įmonių konkurencingumą, todėl Vyriausybė, užuot kūrusi formalias bei imitacines programas ir švaisčiusi lėšas, turėtų gerinti verslo sąlygas ir mažinti mokesčių naštą Lietuvos įmonėms.
Lietuvoje vis dar toleruojamas mokesčių vengimas, kontrabanda ir korupcija, o tai savo ruožtu sudaro palankias sąlygas šešėliniam verslui. Iš tiesų Lietuvoje būtina didinti mokesčių mokėtojų skaičių ne tik kovojant su šešėlinio verslo pasekmėmis ir ribojant atsiskaitymus grynaisiais pinigais, griežtai baudžiant ne tik darbdavius, bet ir nelegaliai dirbančius darbuotojus, įvedant visuotinį pajamų deklaravimą ir panašiai, bet visų pirma likviduojant šešėlinio verslo priežastis. Mažinimas mokesčių naštos verslui bei įvairių biurokratinių kliūčių verslo plėtrai gali būti daug veiksmingesnė priemonė už visas kovos su šešėlinio verslo pasekmėmis priemones.
Daugelis ES šalių narių skatina įmonių socialinę atsakomybę, pasitelkdamos viešuosius pirkimus bei investavimo politiką, todėl, užuot skyrusi lėšų gyventojų sąmoningumo didinimui ir įmonių švietimui, Lietuvos Vyriausybė visų pirma turėtų pasirūpinti mokesčių naštos atsakingam verslui mažinimu bei viešųjų pirkimų ir investavimo politikos tobulinimu, integruojant įmonių socialinės atsakomybės kriterijus.

Nors labiausiai besidalijančių šalių sąraše Lietuva atsiduria tik 105 vietoje, pastaraisiais metais didėjantys suteiktos paramos, savanorių ir socialinių iniciatyvų skaičiai rodo, kad ir lietuviai nori būti socialiai atsakingi.

Insulino ir jo švirkštimo prietaisų gamybos įmonėje „Novo Nordisk“ projektų vadove dirbanti danė Louise Bruun Joergensen tris kartus per savaitę – du kartus darbo dienomis ir vieną kartą šeštadieniais – oficialius darbinius drabužius iškeičia į sportinę aprangą ir vyksta mokyti mergaičių žaisti tinklinio. Dirbti neatlygintinai mergaičių tinklinio trenere danei atrodo natūralu: kai ji pati dar buvo moksleivė, jos tinklinio treneriai taip pat dirbo savanoriškais pagrindais.
„Ši savanoriškumo tradicija keliauja iš kartos į kartą, nes tokia veikla praplečia žmonių bendravimo galimybes, leidžia susipažinti su naujais bičiuliais. Tiesiog malonu įnešti nedidelį indėlį visuomenės labui ir padėti tobulėti mergaitėms ne tik sportiškai, bet ir tobulinant jų gebėjimą būti visumos dalimi“, – kas skatina savo laiko skirti visuomeninei veiklai, aiškina Louise.
Savanorystės tradicijos Danijoje itin stiprios, o į neatlygintiną veiklą įsitraukę visų amžiaus grupių danai. Louise padėjėjas – devintos klasės mokinys, žaidžiantis vyresnių moksleivių komandoje, o Louise uošviai taip pat bent kartą per savaitę skiria laiko savanoriškai visuomeninei veiklai. Eurobarometro duomenimis, Danijoje savanoriškais pagrindais dirba 43 proc. gyventojų, o įvairių nevyriausybinių organizacijų šioje šalyje veikia apie 100 tūkst. Vidutinis savanoris Danijoje per mėnesį neatlygintinai dirba apie 17 valandų.
„Mažiausiai kartą per savaitę savanoriauja turbūt didesnė dalis danų, dirbdami savanoriškais pagrindais. Danija ir apskritai Skandinavija vadinama bendrijų kraštu. Į bendrijas arba nevyriausybines organizacijas žmonės buriasi pagal profesinius interesus arba pomėgius. Vienur žmonės buriasi norėdami nuveikti filantropinių visuomenei reikalingų darbų, kitur tiesiog norėdami pabūti kartu, pasidalyti patirtimi“, – pastebi Danijoje gyvenanti Reda Mieldažytė, dirbanti lietuvių kalbos mokytoja prie Kopenhagos savivaldybės ir aktyviai dalyvaujanti Danijos lietuvių bendruomenės veikloje.
Beje, R.Mieldažytė pažįsta labai daug danų, kurie rūpinasi ir Lietuvos reikalais. Pavyzdžiui, Vilniaus–Olborgo draugijai priklausančios danų šeimos nuo pat nepriklausomybės atkūrimo kviesdavosi vasaros atostogų ir finansiškai rėmė Lietuvos vaikų namų auklėtinius.
Danai ne tik mielai dirba neatlygintinai, bet ir aukoja pinigus. Pasaulio aukojimo indekso („World Giving Index“) duomenimis, Danijoje net 70 proc. gyventojų skiria pinigų labdarai – tai vienas didžiausių skaičių pasaulyje, o ši šalis bendrame dosniausių pasaulio šalių reitinge užima dešimtą vietą.
Iki tokio įsitraukimo į pilietinės visuomenės kūrimą, kaip Danijoje, lietuviams dar toloka. Pasaulio aukojimo reitinge lietuviai užima 105 vietą iš 145-ių. 2012 m. pabaigoje paskelbtas tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje aukoja tik apie 20 proc. gyventojų, savanoriauja 11 proc., o nepažįstamiems prireikus pagelbėja 36 proc. Pirmoje vietoje šiame reitinge atsidūrusioje Australijoje aukoja net 76 proc. gyventojų, savanoriškais pagrindais dirba 37 proc., o nepažįstamiems padeda 67 proc. piliečių.
Vis dėlto, nors aukštomis vietomis reitinguose pasigirti dar negalime, Lietuvos nevyriausybininkai pastaraisiais metais pastebi ryškių teigiamų tendencijų – noras prisidėti prie visuomenės gerovės stiprėja ir Lietuvoje.

Rėmėjus iš užsienio pakeitė vietiniai

Statistikos departamento duomenys rodo, kad Lietuvoje aukojama vis gausiau. 2001 m. šalyje suteikta 232 mln. Lt, o 2011 m. – jau 362,4 mln. Lt paramos, tačiau svarbiausias pokytis – pasikeitė paramos teikėjas. Prieš dešimtmetį skurstančius lietuvius daugiausia gelbėjo užsienio organizacijos, o šiandien pagrindiniai geradariai jau yra šalies verslas ir gyventojai. Pavyzdžiui, 2001 m. Lietuvos įmonės paaukojo 61,6 mln. Lt, gyventojai – 3,8 mln. Lt, o po dešimties metų – jau kelis kartus daugiau: 2011 m. Lietuvos įmonės paramai skyrė 264 mln. Lt, gyventojai – 31,3 mln. Lt.
„Anksčiau, ypač pirmaisiais atgimimo metais, mūsų organizacijos veiklai didelę įtaką darė išeivijos lietuviai ir katalikiškos socialinės pagalbos organizacijos iš Vakarų Europos – skirdavo tiek finansinę paramą, tiek daiktų, o dabar vis didėja vietinės paramos dalis. Prisideda privatūs asmenys, vis dažniau atsiliepia įmonės. Anksčiau net neateidavo mintis, kad galima kreiptis į lietuviškas verslo įmones, o pernai prieš rugsėjo 1-ąją surengėme pagalbos neturtingoms šeimoms akciją „Pripildyk vaiko kuprinę gerumu“ ir prašėme paaukoti mokyklinių prekių. Įmonės labai noriai atsiliepė, o viena net kelis šimtus gerų kuprinių paaukojo“, – pokyčius visuomenėje pastebi organizacijos „Lietuvos Caritas“ generalinis direktorius Robertas Grigas.
Kasmet vis didesnį gyventojų ir įmonių norą paremti, padėti ar bendradarbiauti jaučia ir maisto produktus iš gamintojų bei prekybininkų surenkančios ir skurstantiesiems juos išdalijančios labdaros organizacijos „Maisto bankas“ direktorė Deimantė Žebrauskaitė. Praėjusių metų statistikos dar nėra, bet D.Žebrauskaitė tikina, kad rezultatai bus ne blogesni nei 2011 m., kai buvo išdalyta 4191 tona maisto, kurio vertė – 17,3 mln. Lt. 2010 m. buvo išdalyta 2529 tonos maisto, verto 10,1 mln. Lt. Sulaukdamas tokios paramos “Maisto bankas” šiuo metu reguliariai gali paremti apie 60 tūkst. žmonių.
Suskaičiuoti visus aukotojus vargiai įmanoma, todėl, skirtingų apklausų duomenimis, aukojančiųjų Lietuvoje yra nuo kelių iki keliasdešimties procentų. Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, iki 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) labdarai ir paramai perveda apie pusę milijono gyventojų, tačiau į šį skaičių patenka ir remiantieji politines partijas, ir savo darboviečių visuomenines organizacijas, tad tikruosius filantropus išskirti sudėtinga. Pervesdami iki 2 proc. GPM labdarai ar paramai, didžioji dalis gyventojų skiria iki 100 Lt – tokių yra 363,6 tūkst. ir 100–200 Lt – tokių 92 tūkst. Daugiau nei 5 tūkst. Lt perveda tik 121 Lietuvos gyventojas.
Šiandien gausiausiai lietuviai aukoja paveikti emociškai – sujaudinti jautrių reportažų per televizijų rengiamas paramos akcijas ar išgirdę skaudžią istoriją. Tuomet aukoja ir provincijos vietovių gyventojai, ir pensininkai, ir studentai. R.Grigas prisimena atvejį, kai Panevėžio rajone pas ūkininką dirbusiam našlaičiui šienapjove buvo nupjautos rankos. Kai vietinis „Caritas“ paragino žmones aukoti, kad būtų galima nupirkti šiam vaikinui užsienio gamybos protezus, žmonės gausiai atsiliepė ir protezai jaunuoliui buvo nupirkti.
Nepabosta gyventojams ir tradicinės gerumo akcijos per televizijas: per dešimtąją TV3 televizijos ir SEB banko organizuojamą „Išsipildymo akciją“ našlaičiams paaukota per 2,1 mln. Lt – vien per „Išsipildymo akcijos 2012“ paramos koncertą gruodžio 15-ąją iš skambučių paramos telefonais surinkta beveik 800 tūkst. Lt.
Nors lietuvių aukojimas tik trumpąja SMS žinute per pompastiškus televizijų surengtus koncertus toli iki tikrosios filantropijos, Maltos ordino humanitarinių projektų ir komunikacijos vadovas Arvydas Bružas mano, jog tai, kad daugiausiai suaukojama po 2 Lt iš paprastų žmonių, labai svarbu – tai rodo mūsų visuomenės gailestingumą ir pasirengimą padėti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Modernus mokslas reikalauja skaitymo ir mąstymo. Bet tai ir yra žurnalistų darbas, žinoma, jeigu jie gerbia save ir savo klausytojus.

Ar žurnalistas turi suprasti, ką jis kalba? Ar nacionalinio transliuotojo informacinės laidos rengėjas gali žvaliu balsiuku skaityti reklaminę nesąmonę? Kokiu laipsniu geram žurnalistui (jei jau dirba nacionalinėje radijo laidoje, tai mažų mažiausiai tokia prielaida būtų logiška, ar ne?) leistina skleisti žinias, kurios gal ir tinka virtuvinių sąmokslo teorijų kūrėjams, bet mokslo ganėtinai vieningai atmetamos?
Gruodžio 4 dienos rytą važiuodama į darbą nori nenori buvau priversta klausytis per LRT laidą „Ryto garsai“ viena po kitos dėstomų ekonominių nesąmonių. Žurnalistė skaitė UAB Nacionalinio aukso banko organizuojamos reklaminės viktorinos su šiokiais tokiais prizais (žurnalistės aiškinimu, „prabangiais…“, suprask, lyg ir auksas) klausimus ir labai džiugiai komentavo atsakymus.
Ką išgirdome? Iš pradžių nuskambėjo tezė: „Kiekvienas šiandien papildomai atspausdintas ir į apyvartą išleistas banknotas lemia visų valiutų nuvertėjimą.“ O po to klausimą: „Vienas iš būdų apsaugoti savo pajamas ir turtą nuo pinigų nuvertėjimo yra: a) investuoti į tauriuosius metalus, pavyzdžiui, investicinį auksą, kuris turi išliekamąją vertę; b) taupyti pinigus banko sąskaitoje ir c) įsigyti vertybinių popierių.“ Teisingas atsakymas, pasak žurnalistės (o gal labai suinteresuoto reklamos užsakovo, nors tai žurnalistė paminėti „pamiršo“), yra „a“.
Klausime ir atsakyme ekonomika suprimityvinta iki tokio lygio, kad net sunku ką pasakyti. Aiškinti, kad „kiekvienas šiandien papildomai atspausdintas ir į apyvartą išleistas banknotas lemia visų valiutų nuvertėjimą“ gali nebent itin kietakaktiškas naujosios austrų mokyklos gerbėjas, kuris nuoširdžiai didžiuojasi nepripažįstąs skaičių ir jais savo teorijų neparamstąs. Tiesiog tikįs, ir viskas, net jei skaičiai tam akivaizdžiai priešinasi.
Žvelgiant į ne tokias radikalias ekonomines įžvalgas, infliacijos prigimtis jau tikrai nėra tokia aiški. Monetaristai (ekonomikos mokykla, kuri grynu pavidalu, tiesą sakant, nebeegzistuoja) infliacijos priežastį įžvelgia perteklinėje pinigų pasiūloje, kai pernelyg daug pinigų vaikosi pernelyg mažai prekių. Tačiau kai kalbama apie šiuolaikinę ekonomiką, tai tokia nuosekli teorijoje monetaristų logika pasirodo esanti beveik visiškai nenaudinga praktikoje. Kodėl?
Centrinis bankas nekontroliuoja visos pinigų pasiūlos, o tik nedidelę jos dalį, tai yra monetas, banknotus ir rezervus, kuriuos tiekia komerciniams bankams. (Rezervai šiuo atveju yra pinigai, kuriuos bankai laiko specialiose sąskaitose centriniame banke ir naudoja iš esmės atsiskaitymams vienas su kitu ar valstybės iždu.)
Vis dėlto sąryšis tarp pinigų pasiūlos ir infliacijos painokas visų pirma todėl, kad infliaciją sukelia tik tie pinigai, kurie paskolinami arba išleidžiami. Bankai skolina tik tada, kai jų balansai neapkrauti blogomis paskolomis ir jie turi daugybę norinčių skolintis ir galinčių mokėti įmokas klientų. Vartotojai leidžia pinigus, kai yra ramūs dėl savo darbo vietos ir darbo užmokesčio: tada jie dažniau išlaidauja, ima didesnes paskolas, pertvarko savo namus ir perka automobilius.
Tad nors monetaristai gąsdina, kad pinigų pasiūlos didėjimas lemia didesnį išlaidavimą, taigi ir didesnę infliaciją, viskas yra greičiau priešingai. Mat kiekvienas valiutos vienetas, kurį pasiskolina ar išleidžia vartotojai, sugrįžta į bankų sistemą ir pasirodo kito asmens ar įmonės sąskaitoje, indėlyje arba pinigų rinkoje, kurie sudaro platesnę pinigų pasiūlą (žymimą kaip P1, P2 ar P3). Būtent todėl laisvai savo veiklą vykdantys centriniai bankai (Lietuvos atvejis čia netiktų) nesiorientuoja į pinigų pasiūlą, o kontroliuoja rezervus iš esmės tam, kad turėtų galimybę kontroliuoti trumpalaikes palūkanų normas, tad ir jų veiklos įtaka pinigų pasiūlai netiesioginė: jei jie padidina palūkanų normas, tai slopina išlaidavimą ir galiausiai pinigų pasiūlą.
Jei vis dėlto ekonomika patekusį į išties gilią krizę, nes niekas nenori skolinti ar skolintis, net prie nulio artėjanti palūkanų norma ir milžiniškos išspausdintos pinigų sumos ne tik negarantuoja infliacijos, bet netgi įmanoma defliacija.
Kita vertus, labai svarbi ir žmonių psichologija: tikėtina, kad infliacija didės, jei žmonės tikisi, kad ji didės. Laukdami infliacijos jie atitinkamai pakeis savo elgseną: reikalaus didesnių algų, kels kainas. Nors ir skamba paradoksaliai, geriausia apsauga nuo infliacijos yra stabilios infliacijos lūkesčiai. Pinigų spausdinimas kuria infliaciją tik tuo atveju, jeigu yra pakilimas, kuris perkaitina ekonomiką. Nėra pakilimo – nėra ir infliacijos. Kol ekonomika apimta krizės ar jos nuojautos, neverta nerimauti dėl to, kad pinigų kūrimas pagimdys infliaciją.
Antroji viktorinos atsakymų dalis irgi paremta arba neišmanymu, arba agresyviu melu. Investavimas į tauriuosius metalus tėra vienas iš galimų būdų apsaugoti savo turtą nuo infliacijos, beje, tikrai negarantuojantis saugumo, nes aukso kaina, veikiama globalinių neramumų, brangenybių paklausos ir dolerio vertės, nuolat svyruoja. Kiekvienas, kuris norėtų įrodyti, kad būtent auksas apsaugo nuo infliacijos, mažų mažiausiai privalėtų pateikti aiškiomis prielaidomis ir patvirtinta empirine medžiaga paremtą modelį, o ne „įrodymą“ entuziastingu balsu.
Tiesą sakant, auksas neturi jokios prigimtinės išskirtinės vertės, jo saugojimas kainuoja, ir jokių pajamų pats savaime jis tikrai neduoda. Sunkumų laikotarpiu jo paklausa (tad ir kaina) auga, nes dėl psichologinių savybių žmonės tokiu būdu bando šiek tiek sumažinti savo ateities baimę. Apdrausti nuo infliacijos gali tik tos turto formos, kurios teikia fiksuotą pastovią grąžą.
Nors pastaruoju metu dėl smukusio pajamingumo daugelis obligacijų tam netinka, tačiau norint ir dabar galima tikrai rasti tam tikrų saugių šalių obligacijų, kurios dengtų infliaciją. Taigi šioje loterijoje-viktorinėje, kuri laukia ir Lietuvos banko priežiūros departamento dėmesio, teisingiausias atsakymas būtų „c“, o ne tas, kurį užsakė reklamos užsakovas.
Sakysite, painoka? Taip. Modernus mokslas reikalauja skaitymo ir mąstymo. Bet tai ir yra žurnalistų (juolab tų, kurių darbas apmokamas mokesčių mokėtojų pinigais) darbas, žinoma, jeigu jie gerbia save ir savo klausytojus. O jei ne, tai ko tada jie stebisi, kad valdžioje „triūsia“ tokie pat agresyvūs neišmanėliai.

Tiesą sakant, auksas neturi jokios prigimtinės išskirtinės vertės, jo saugojimas kainuoja, ir jokių pajamų pats savaime jis tikrai neduoda.

Afganistano valdžia dar šiemet gali paskelbti apie atsakomybės perėmimą iš NATO karių Goro provincijoje, kurios atstatymu rūpinasi Lietuva, antradienį sakė krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė.

“Tikimės, kad netolimoje ateityje, galbūt net šių metų antroje pusėje, gali būti paskelbta ir apie Goro provincijos likimą ir atsakomybės perdavimą afganams”, – BNS sakė ministrė.

Tai R.Juknevičienė teigė netrukus po to, kai Afganistano prezidentas Hamidas Karzai paskelbė tris provincijas ir keturis miestus, kuriuose Afganistano nacionalinės pajėgos pirmiausia perims atsakomybę už saugumą iš tarptautinės koalicijos karių.

H.Karzai sakė, kad nuo liepos afganų pajėgos bus visiškai atsakingos už saugumo kontrolę palyginti ramiose Bamijano ir Pandžšero provincijose, vakariniame Herato mieste, sostinės Kabulo aplinkiniuose rajonuose, kai kuriuose Lagmano provincijos rajonuose, taip pat šiauriniame Mazari Šarife.

Pasak R.Juknevičienės, šis pareiškimas reiškia, kad labai svarbus atsakomybės perdavimo procesas vyksta realiai.

“Žinoma, atsakomybės perdavimas nereiškia NATO pasitraukimo iš Afganistano apskritai. Tačiau šis procesas yra labai svarbus. Bus siekiama, kad NATO perduotų pilną, visišką atsakomybę už saugumą Afganistano saugumo pajėgoms, o patį svarbiausią dėmesį skirtų Afganistano saugumo pajėgų mokymui. Tas procesas jau vyksta, ir mes jame dalyvaujame”, – kalbėjo ministrė.

Anksčiau R.Juknevičienė yra sakiusi, kad Lietuva atsakomybę už saugumą Goro provincijoje afganistaniečiams galėtų perduoti 2012 metų pabaigoje. Lietuva vadovauja Goro provincijos atkūrimo grupei.

“Visokių yra galimų variantų, bet tikrai niekas nedels ir nenorės likti Afganistane ilgiau negu bus galimybė perimti atsakomybę vietos valdžiai”, – antradienį kalbėjo ministrė.

Šiuo metu Afganistane tarnauja per 200 Lietuvos karių, dauguma iš jų – Goro provincijoje. Pietuose yra dislokuoti specialiųjų operacijų pajėgų kariai.

JAV prezidentas Barackas Obama (Barakas Obama) paskelbė, kad karių išvedimą iš Afganistano pradės šių metų liepą. NATO yra užsibrėžusi, kad pagrindinę atsakomybę afganistaniečiai perimtų iki 2014 metų pabaigos.

Tebesitęsiant sukilimui, pernai Afganistane žuvo daugiau nei 700 tarptautinės koalicijos karių – daugiau nei bet kuriais kitais metais po 2001 metų invazijos.

NATO vadovaujamos tarptautinės ISAF pajėgos paskutiniu metu vis didesnį dėmesį skiria vietos karių ir policijos pareigūnų mokymui, tačiau jų rengimo centrai pastaruoju metu dažnai tampa teroro išpuolių taikiniu.

Lietuva reikalaus griežtos Baltarusijoje planuojamos atominės elektrinės tarptautinės kontrolės, trečiadienį pareiškė prezidentė Dalia Grybauskaitė.

“Lietuvai liks vienintelis kelias – tai labai aiškių ir griežtų Espoo konvencijos reikalavimų kontrolė. Reikalavimas toks. (…) Jeigu tokia elektrinė atsirastų, 24 valandų monitoringas tarptautinių saugos organizacijų bus būtinas, ir šito Lietuva tikrai reikalaus”, – žurnalistams sakė prezidentė.

Pasak jos, po įvykių Japonijoje, kai žemės drebėjimo pažeista atominė elektrinė ėmė skleisti radiaciją, saugumo reikalavimai sugriežtės turbūt visai atominei energetikai visame pasaulyje.

Ji sakė klausimą dėl elektrinės, kuri planuojama vos 50 kilometrų nuo Vilniaus, iškėlusi 2009 metų rugsėjį, kai Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka lankėsi Lietuvoje.

“Ir dvišaliame formate, ir liudininkų akivaizdoje esu labai griežtai pasakiusi, kad aikštelė, kai 50 kilometrų nuo kitos sostinės kitoje šalyje statoma elektrinė, labai nemaloni žinia Lietuvai, ir kad tai mums, ko gero, gali apsunkinti ateityje bet kokį bendradarbiavimą su šita šalimi. Atsakymą gavau maždaug tokį: “O jūs Ignaliną nuo mūsų sienos patraukit”", – pasakojo D.Grybauskaitė.

Tačiau kartu ji pabrėžė, kad Vilnius “dar nėra nesaugiausia sostinė ir tokia nebus”.

Jėgainę Baltarusija planuoja statyti maždaug už 50 kilometrų nuo Vilniaus. Teigiama, kad 2,4 tūkst. megavatų galios dviejų reaktorių atominę elektrinę Baltarusijoje iki 2018 metų turėtų statyti Rusijos įmonė “Atomstrojeksport”.

Prezidentė siūlė neskubėti daryti išvadų, kaip atominės elektrinės Japonijoje avarija atsilieps Lietuvos planams statyti savo branduolinę jėgainę. Ji pažymėjo, kad Lietuva turėtų likti atvira įvairiai energetikos struktūrai, tačiau artimiausiu metu susitelkti į alternatyviąją energetiką, priklausomybės nuo vieno dujų tiekėjo panaikinimą.

“Aš manau, skubėti iš viso nereikėtų, turėtume pasižiūrėti TATENOS išvadas. Iš principo tai jau, ko gero, bus pasaulinė problema, ar atominę turime vystyti, kokia ji buvo, ar vis dėlto su daug griežtesniais saugos reikalavimais visai kitos pakopos ir kitos kokybės atomine energetika”, – teigė D.Grybauskaitė.

Praeitą savaitę Japonijos pakrantėje įvykęs galingas žemės drebėjimas ir cunamis smarkiai apgadino vieną atominę elektrinę, iš kurios pasklido radiacija, o jos inžinieriai stengiasi suvaldyti blokuose kylančius gaisrus.

Europos Sąjungos šalių transporto ministrai rado būdą, kaip už kelių eismo taisyklių pažeidimus bausti kitoje šalyje, nei padarytas nusižengimas, registruotų automobilių savininkus.

“Ministrai sutarė dėl direktyvos, kuri leistų policijai gauti informaciją apie visose Europos Sąjungos šalyse registruotų automobilių savininkus, prisijungti prie duomenų bazių. Tai aktualu ir Lietuvai, nes dabar nemaža dalis kitų šalių piliečių už Lietuvoje padarytus nusižengimus baudų nesumoka”, – sakė šiuo metu Briuselyje esantis susisiekimo ministras Eligijus Masiulis.

Naujoji tvarka leis lengviau išieškoti baudas už greičio viršijimą, vairavimą neprisisegus saugos diržo, be šalmo, vairavimą išgėrus ar apsvaigus nuo narkotinių medžiagų, pravažiavus šviesoforą degant raudonai šviesai, važiuojant specialiam transportui pritaikyta eismo juosta, nesilaikant draudimo kalbėti telefonu.

Numatoma, kad nustačius tikrąją kelių eismo taisyklių pažeidėjo gyvenamąją vietą, jam laišku bus siunčiamas reikalavimas susimokėti paskirtą piniginę baudą. Informacija laiške bus pateikiama šalies, kurioje gyvena žmogus, valstybine kalba.

“Baudos dydis priklausys nuo šalies, kurioje pažeistos eismo taisyklės, taisyklių”, – sakė E. Masiulis.

Sovietų okupacijos metu dėl genocido patirtos žalos atlyginimas iš nusikaltimo vykdytojų fiziniams asmenims turi būti reglamentuojamas įstatymu, pirmadienį išaiškino Konstitucinis Teismas.

Įstatymas “Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą” pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai “ta apimtimi, kuria jame nenustatyta, kad dėl genocido žalą patyrę asmenys nevaržomi jokių terminų turi teisę reikalauti, kad šį nusikaltimą padarę fiziniai asmenys atlygintų žalą”, sakoma Konstitucinio Teismo pranešime.

“Įstatymas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, kadangi jis numato tik asmenų, kurie buvo represuoti okupacinio režimo, pilietinių teisių atkūrimą, tačiau nenumato jų teisės prisiteisti materialinę ir moralinę žalą iš nusikaltimų vykdytojų”, – po teismo posėdžio žurnalistams sakė teisininkas Dainius Žalimas.

“Konstitucinis Teismas mano, kad įstatyme turi būti nuostatos dėl materialinės ir moralinės žalos atlyginimo konkrečiai, kai tos žalos reikalavimas būtų pateiktas nusikaltimų vykdytojams”, – aiškino teisės ekspertas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kreipimąsi nagrinėjęs Konstitucinis Teismas taip pat paskelbė, kad įstatymas “Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo” atitinka Konstituciją, nes jis “buvo skirtas tarpvalstybiniams SSRS okupacijos žalos atlyginimo santykiams reguliuoti, o ne teisei reikalauti, kad genocido nusikaltimą padarę fiziniai asmenys atlygintų žalą”.

“Įstatymas yra skirtas ne individualios atsakomybės tikslams, jis yra skirtas tarpvalstybinei atsakomybei realizuoti – skirtas tam, kad Lietuvos Vyriausybė tinkamai teiktų reikalavimą dėl okupacijos žalos atlyginimo Rusijai”, – sakė D.Žalimas.

Pasak teisininko, už sovietų okupacinio režimo padarytą žalą yra atsakinga ir valstybė, ir fizinis asmuo.

“Vykdytojai taip pat atsako. Iš tiesų už nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus, už genocidą yra dviguba atsakomybė ta prasme, kad viena vertus, šitie nusikaltimai yra priskirtini valstybei, kuri juos vykdė, bet ir vykdytojai nėra atleidžiami nuo atsakomybės, nes už nusikalstamo įsakymo vykdymą taip pat reikia atsakyti”, – kalbėjo D.Žalimas.

Anot teisės eksperto, per 20 metų nuteista apie 20 genocido vykdytojų, jie dažnai nebuvo baudžiami realiomis bausmėmis, tačiau tai netrukdo iš jų reikalauti atlyginti patirtą žalą.

Seimo narys, Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris tvirtino, kad įstatymo pakeitimai, kad teisės aktas neprieštarautų Konstitucijai, bus inicijuoti.

“Labai greitai tai padarysime. Aš ir Saulius Pečeliūnas registruosime tokią pataisą”, – kalbėjo parlamentaras.