Atsargos

Arūnas BRAZAUSKAS

Pirmąkart nuo Šaltojo karo pabaigos Vo­kie­tijos valdžia parengė naują civilinės saugos koncepciją. Tai maždaug 70 puslapių apimties dokumentas, kuriame nušviečiama, kaip gyventojai bus apsaugoti karo, kibernetinių atakų ir kitų ypatingų situacijų atvejais. Dokumentą rugpjūtį paskelbė laikraštis „Frank­fur­ter Allge­meine Sonntagzeitung“. Didžiausią visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį patraukė rekomendacija sukaupti maisto atsargų net dešimčiai dienų, turėti geriamojo vandens penkioms dienoms – skaičiuojant po 2 l vienai gerklei per dieną.

Džiūvėsius kaupti privalu

Vokietijos civilinės saugos koncepcija pradėta rengti 2012 m., kaip ir karo reikalams skirta Bal­toji knyga. Įdomiausia tai, kad, civilinės saugos strategų požiūriu, įprastas karas laikomas mažai tikėtinu. Dokumente rašoma, kad nesitikima tokio Vokietijos teritorijos puolimo, kuris pareikalautų tradicinės gynybos. Orientuojamasi į hi­bridinius konfliktus, kuriuose dalyvauja tiek vals­tybinės pajėgos, tiek nevalstybiniai subjektai.

Pasak koncepcijos autorių, šiuolaikinės infrastruktūros trapumas ir visuomenės priklausomybė nuo resursų išplečia atakų galimybę – pa­žeidžiamų vietų smarkiai pagausėjo. Pagal naująją civilinės saugos koncepciją valstybė privalo kaupti antibiotikų ir vakcinų (pavyzdžiui, nuo raupų) atsargas, aprūpinti gyventojus apsauginiais kostiumais, kaukėmis ir pan. Valdžia turėtų pasirūpinti, kad miestuose, gyvenvietėse būtų šulinių bei vandens talpyklų, kurios įgalintų tiekti vandenį bent dvi savaites.

Koncepcijoje aptakiai rašoma, kad gyvenamosios ir darbo patalpos turėtų būti labiau at­sparios sprogimams ir cheminėms medžiagoms. Tai sukėlė klausimų, kokiu būdu ir už kokius pinigus to ketinama siekti.

Vis dėlto vokiečių politikai ir visuomenės veikėjai daugiausia diskutuoja būtent dėl maisto atsargų kaupimo. Kairiosioms partijoms atstovaujantys Bundestago deputatai kritikavo koncepciją dėl to, kad jos įgyvendinimas sukelsiantis paniką ir ažiotažinę produktų paklausą. Atseit nėra tokio scenarijaus, pagal kurį didelės atsargos pasirodytų reikalingos. Suabejota ir tuo, ar vokiečiai rimtai atsižvelgs į grėsmes. Spėjama, kad tik dalis jų paklausytų instrukcijų, o dauguma jas ignoruotų.

Lietuvos krašto apsaugos ministerija yra pa­rengusi rekomendacijas „Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremalioms situacijoms ir karo metui“. Kad skaitytojai nenuobodžiautų, pa­rengtas rekomendacijų variantas su linksmais paveikslėliais. Lietuviški kariniai patarimai civiliams: sukaupkite maisto ir geriamojo vandens atsargų trims dienoms.

Vidaus reikalų ministerijos Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento pareigūnas Ernestas Trunovas, vadovaujantis Pasirengimo nelaimėms ir perspėjimo skyriui, „Veidui“ sakė, esą kiek jam teko susipažinti su informacija apie naująją Vokietijos civilinės saugos koncepciją, ten akcentuojamos teroristinės grėsmės.

Pasak E.Trunovo, patarimai tiek vokiečiams, tiek lietuviams nėra direktyvos – tai tik rekomendacijos. Galima sukaupti ir didesnes atsargas, jeigu žmogus dėl to jaustųsi saugesnis. „Įvertinę Lietuvos situaciją, mes nematome reikalo rekomenduoti žmonėms kaupti atsargas ilgesniam nei trijų dienų laikotarpiui“, – sakė E.Tru­novas.

Patarimai tiek vokiečiams, tiek lietuviams nėra direktyvos – tai tik rekomendacijos. Galima sukaupti ir didesnes atsargas, jeigu žmogus dėl to jaustųsi saugesnis.

Valstybei parodžius dėmesį ir išleidus knygelę su piešinėliais, verslas irgi nelieka visiškai abejingas. Internete galima rasti ne vieno tiekėjo siūlomų išlikimo rinkinių – nuo porą eurų kainojančio kreditinės kortelės matmenų pjūklelio, atsuktuvo, liniuotės ir kitų įnagių derinio iki daugiau nei 30 eurų vertės komplekto, be viso kito, apimančio žibintuvėlį, kompasą, ugnies skeltuvą, švilpuką, veidrodį, vielinį pjūklą, žvejybos rinkinį ir netgi kontraceptinę priemonę.

Verslo elemento esama išgyvenimo programose, į kurias kviečiama pasimokyti pavieniui ir šeimomis. Mokomieji dalykai: kaip rengtis ir ko­kių daiktų reikia turėti, kaip orientuotis vietovėje, rišti mazgus, išgauti ugnį automobilyje esan­čiomis priemonėmis ir panašiai.

Patriotiškai nusiteikę piliečiai, bent jau tie, kurie organizuoja ir lanko išgyvenimo kursus, – valstybės talkininkai ekstremaliose situacijose. Tą pilietiškumo spindulį gal reikėtų nukreipti į kasdienio gyvenimo sritis, kuriose mūsų tyko pavojai net ir taikos atveju.

Skęstančiųjų gelbėjimas – skęstančiųjų reikalas

Lankydamasis pas pažįstamus, gyvenančius de­šimtame aukšte, susirūpinau, kaip jie elgtųsi kilus gaisrui. Gal iškištų nosį į laiptinę ir pamatę tenai tirštus dūmus susiprotėtų nerizikuoti – nebandytų veržtis laiptais žemyn? Juk dauguma žmonių per gaisrūs žūva ne nuo ugnies, o uždusę nuo dūmų. Dėl viso pikto pažįstamų paklausiau, kur yra atsarginiai išėjimai. Jie tiktai gūžtelėjo pečiais. Supratau, kad tokiais dalykais jie nesirūpina, nes tas avarinis išėjimas veikiausiai užrakintas arba užverstas daiktais. Bet ir visas jų gyvenamasis rajonas dvelkia nesaugumu. Jau vien tai, kad kiemas užgrūstas automobiliais, ke­lia abejonių, kad čia lengvai privažiuos ugniagesių automobiliai.

Baigęs svečiuotis patariau jiems pasirūpinti evakuaciniais gobtuvais. Tai visą ar dalį veido dengiantys daiktai, kuriuose įtaisyti respiratoriai. Geri dalykai nėra pigūs – skafandrą primenantis gobtuvas kainuoja per 300 eurų. Žinoma, galima tenkintis puskauke už maždaug 10 eurų. Pirmuoju atveju gal nenusvils plaukai, tačiau abiem atvejais gali nudegti kojos.

Truputis statistikos apie šalį, kurioje, tikėkimės, į gaisrus žiūrima rimtai. 2014 m. Jungtinėse Valstijose, kur ugniagesiai iškviečiami kas 24 sek., įvykusiuose gaisruose žuvo 3275 žmonės, daugiau nei 15 tūkst. apdegė ar buvo kitaip sužeista. Su­pleškėjo daugiau nei 11 mlrd. dolerių vertės tur­to. Niujorke, kur daugybė gyvenamųjų namų ap­sta­tyta išoriniais evakuaciniais laiptais, 2014 m. gaisruose žuvo 68 žmonės. Beje, dauguma gaisrų Amerikoje prasideda užsidegus elektrinėms ar dujinėms viryklėms, o ne žaidžiant su degtukais. Automobilių gaisrai – 13 proc. viso skaičiaus.

Kita mintis apie pavojus, nuo kurių tik maža dalimi gali apsaugoti valstybės pareigūnai, kilo stebint daugiakovininkus, kurie per treniruotę dviračiais atvažiavo prie ežero. Ten jie perėjo prie plaukimo rungties. Greitai virš ežero paviršiaus tolumoje buvo matyti tik jų galvos. Paskui kiekvieną vilkosi oranžinis pripučiamas plūduras. Tai tas pats, kas tempti paskui save gelbėjimo ratą. Ir treneris geriau mato, ir patiems sportininkams saugiau – už plūduro, kurio virvė tvirtinama prie juosmens, galima nusistverti, jeigu imsi skęsti.

Įsivaizduoju, kaip atrodytų ežeras, jeigu visi, kurie plaukia toliau nuo kranto, temptų paskui save plūdurus. Spalvų būtų daug, tačiau kiekvienas toks besimaudantis žmogus atrodytų kaip apsidraudėlis. Ar besimaudantieji įveiktų psi­cho­loginius barjerus?

Utopinis vaizdas iš galbūt netolimos ateities – visi vyriški ir moteriški maudymosi kostiumai parduodami tik su savaime prisipučiančiais plūdurais, kurie užima mikroskopiškai mažai vietos. Nežinia, kokios reikėtų socialinės reklamos, kad visi brendantieji į vandenį – nuo mažutėlių iki senolių – panorėtų įsigyti tokius daiktus.

Kad ir kaip atgrasiai tūlam poilsiautojui atrodo neutopiniai gremėzdiški plūdurai, kurių virvės tvirtinamos prie juosmens, niekas netrukdo į automobilio bagažinę įsimesti kietą plastikinį gelbėtojo plūdurą ar net gelbėjimo ratą, brangiausiu atveju kainuojančius kelias dešimtis eurų. Nelaimės atveju turint tokius reikmenis gelbėtojas rizikuoja daug mažiau. Daiktai bagažinėje akių niekam nebado.

Jei galima propaguoti sveiką gyvenseną, matyt, įmanoma propaguoti priešgaisrinę saugą namuose ar apdairumą vandens telkiniuose. Vals­tybė kaupia maisto ir kitokias atsargas karo atvejui, bet pasirūpinti savimi ir artimaisiais – piliečių reikalas.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Vyriausybė pritarė siūlymui galutinai atverti kelius konkurencijai degalų rinkoje – importuotojai ir gamintojai visas valstybės atsargas galės saugoti ne Lietuvoje, o bet kurioje ES valstybėje. Tai turėtų paskatinti degalų kainų mažėjimą.

Per dvejus metus Energetikos ministerija žengė visus reikalingus žingsnius, kad atsirastų reali konkurencija degalų rinkoje dominuojančiai bendrovei “Orlen Lietuva”. 2010 m. pradžioje bendrovė „Klaipėdos nafta” įrengė degalų importo terminalą – rekonstravo benzinvežių pripylimo aikštelę ir kitus degalų priėmimo iš tanklaivių įrenginius. Taip atsirado galimybė pigesnių degalų atsigabenti jūra. Pirmasis tanklaivis su  8 tūkst.  tonų  benzino siunta atplaukė į Klaipėdos uostą  2010 m. sausį. Kitas liberalizavimo etapas – verslininkams buvo leista už Lietuvos ribų saugoti iki 30 proc. laikomų atsargų.

Naujoji tvarka, kai net 100 proc. atsargų bus galima saugoti bet kurioje ES valstybėje, kurioje verslininkai turi ar gali išsinuomoti laisvų talpyklų, galutinai liberalizuos naftos produktų laikymo sistemą ir skatins konkurenciją rinkoje.

Pritarus pakeitimui apribojimų dėl degalų saugojimo neliks, tačiau numatyta, kad Lietuvos teritorijoje privalės būti saugoma valstybės atsargų bent 30-čiai dienų. Ši pareiga pavedama valstybės įmonei  „Lietuvos naftos produktų agentūra“, kuri kaupia naftos produktų atsargas valstybės lėšomis.

Įstatymo projektui dar turės pritarti Seimas. Įstatymas turėtų įsigalioti nuo kitų metų sausio 1 d.

"Veido" archyvas

Valstybinės ligonių kasos (VLK) atstovai jaučiasi teisūs, kaupę didesnę negu privaloma pinigų atsargą sunkmečiu.

“Žinoma, galima visus pinigus atiduoti, o rytoj reikėtų juos atimti. Mes turime planuoti biudžetą, ir tai įstatyme pasakyta, kad jis turi būti subalansuotas 3 metų laikotarpiui”, – sakė VLK Ekonomikos departamento direktorė Lina Puidokienė.

Pernai Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto perteklius metų pabaigoje buvo 551 mln. litų. VLK Ekonomikos departamento direktorė aiškino, kad jis susidarė taip: 2010 metai buvo pradėti su 330 mln. rezervu, iš kurio metų gale liko 125 mln. litų, 100 litų padidėjus vidutiniam darbo užmokesčiui ir “Sodrai” geriau administravus įmokas, surinkta dar 280 mln. litų daugiau negu planuota, privalomojo sveikatos draudimo priemokų surinkta dar papildomai maždaug 65 mln. litų.

Yra įstatymu numatyta prievolė sukaupti rezervą, kuris siektų iki 10 proc. PSDF. Valstybės kontrolės specialistai suskaičiavo, kad, nuo 551 mln. litų atskaičius 10 proc., vis tiek dar lieka 117 mln. litų.

Šie pinigai buvo laikomi banke kaip terminuotas indėlis. Per 2010 metus VLK terminuotiems indėliams pervedė 700 mln. litų, metų pabaigoje esant pertekliniam biudžetui buvo apie 125 mln. litų terminuotuose banko indėliuose.

Pasak VLK Ekonomikos departamento direktorės, indėliai buvo padėti daugiau nei su 2 proc. palūkanomis, tuo tarpu rinkoje jos siekia 1-1,5 proc. Už indėlius planuota gauti 7 mln. litų, gauta 10,7 mln. litų palūkanų.