Pastarieji dešimtmečiai pasižymėjo itin sparčiais klimato pokyčiais, ir tai nepraėjo be pasekmių. Padažnėjusios ir daug kainuojančios klimato keistenybės per porą ateinančių dešimtmečių gali tapti norma.

Šiemet po 112 metų pertraukos Egipte snigo. O Izraelį užklupo per 60 metų stipriausia sniego audra. Dėl stiprių liūčių Gazos ruože evakuota 5 tūkst. žmonių. Audra “Emili”, stiprūs vėjai ir per pastaruosius 60 metų didžiausias bangavimas gąsdino Didžiąją Britaniją. Libija taip pat patyrė stipriausią per keturis dešimtmečius liūtį. Ir visa tai nutiko vos per dvi savaites.
Dar pridėkime smarkius potvynius, gruodžio pradžioje kilusius Malaizijoje ir Kuboje, praėjusį mėnesį Filipinuose apie 4–5 tūkst. gyvybių nusinešusį taifūną, didelių nuostolių Vidurio Europoje pridariusius vasaros potvynius, 2012-aisiais, kurie pripažinti vienais karščiausių JAV istorijoje, kilusias itin daug nuostolių pridariusias sausras, šimtmečio potvyniu tituluotą potvynį JAV Kolorado valstijoje, nepaisant tirpstančių ledynų užfiksuotą rekordinį –91,2 °C šaltį Antarktidoje, ir turėsime gana nemalonų klimato permainų paveikslą.
Visa tai signalizuoja, kad klimatas, kurį manėme pažįstą, keičiasi, ir tikrai ne į gerąją pusę. Nors Lietuvoje gyvename palyginti ramiai, pasauliniai pokyčiai neaplenks ir mūsų.
„Kadangi vis daugiau energijos kaupiasi atmosferoje ir pasauliniame vandenyne, ji kažkokiais būdais turi realizuotis“, – pabrėžia Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros docentas dr. Gintautas Stankūnavičius.

Klimatas tampa vis kontrastingesnis ir sunkiau prognozuojamas

Tarpvyriausybinės klimato kaitos tarybos (angl. IPCC) rugsėjį pateiktoje naujausioje ataskaitoje skelbiama, kad nuo 1950-ųjų galima pastebėti daug klimato sistemos pokyčių, Žemėje prieš tai nepasireiškusių dešimtmečiais ar net tūkstantmečiais. Pavyzdžiui, pastarieji trys dešimtmečiai buvo neįprastai karšti (kiekvienas karštesnis už ankstesnįjį) ir manoma, kad Šiaurės pusrutulyje šis trisdešimtmetis buvo šilčiausias per pastaruosius 1400 metų.
Pasaulinio vandenyno lygis nuo XIX a. vidurio veikiausiai kilo sparčiau nei apskritai per visus šiuos du tūkstančius metų. „Pastaraisiais metais vandenyno lygis vidutiniškai pakildavo netgi po tris milimetrus per metus”, – pokyčių spartos pavyzdį pateikia VU Hidrologijos ir klimatologijos katedros vedėjas prof. Arūnas Bukantis.
Nors didžioji dalis žmonijos į klimato permainas vis dar nežiūri rimtai, iš tikrųjų net laipsnio dešimtąją dalį ar keletą milimetrų siekiantys pasauliniai pokyčiai daro milžinišką įtaką. Pasak Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos vyresniojo klimatologo Justino Kilpio, šią situaciją galima palyginti su žmogaus organizmu: jei žmogaus normali temperatūra pakyla bent dešimtąja laipsnio dalimi, jau pasijuntame blogai. Taip ir su klimato sistema. Būtent dėl to visame pasaulyje, taigi ir Lietuvoje, sulauksime „ligos simptomų“, kurie pasireikš negatyvių klimatinių reiškinių dažnėjimu, didesniu jų stiprumu ar tam tikrose teritorijose atsiradusiais joms visai nebūdingais reiškiniais. Pasak meteorologo, su klimatu susiję net ir nedideli pokyčiai didina potencialų pavojų žmonėms ir gali pridaryti didesnių nuostolių nei anksčiau. Tarkim, Filipinuose praūžęs taifūnas XX a. pradžioje būtų padaręs kur kas mažesnę žalą jau vien dėl to, kad tada buvo žemesnis vandens lygis.
„Dabar atmosferoje yra daugiau vandens garų, o tai lemia didesnį klimato nepastovumą: dažnai susidaro dideli stori debesys, kuriuose formuojasi intensyvios perkūnijos, krušos, škvalo reiškiniai ar netgi viesulai, – paaiškina A.Bukantis. – Apskritai viso šiandieninio Žemės klimato ryški savybė – didesnis ekstremalumas visais požiūriais.“
Pasak G.Stankūnaičio, tarp visų sezonų didžiausia rizika pasižymi vasara. Žiemą orus lemia mažiau veiksnių, o vasarą prisideda ir daug įtakos daranti saulės spinduliuotė, todėl dažnesni tampa įvairūs sunkiau iš anksto numatomi negatyvūs klimato reiškiniai.
Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienais metais tokių reiškinių tolygiai daugės ar kad jie kasmet taps vis pavojingesni. Kadangi čia veikia daug kintamųjų, tai nebus tvarkinga tolygiai kylanti kreivė. Vieni tokių kintamųjų būtų ir šiltųjų bei šaltųjų srovių cirkuliacijos pokyčiai pasaulio vandenyne, darantys įtaką įprastai vietovių temperatūrai. Pakilusi vandenyno paviršinio sluoksnio temperatūra bei tirpstantys Arkties ledynai, paveikiantys tiek ją, tiek vertikalią bei horizontalią cirkuliaciją, destabilizuoja sroves. „Akivaizdu, kad srovių transformacija jau prasidėjo, tačiau nusakyti, kaip, kokioje vandenyno vietoje jos pasikeis ir kokią įtaką tai turės, mokslas dar nėra pajėgus. Nors, aišku, nereikia gąsdintis, kad kokia nors Golfo srovė ims ir išnyks“, – aiškina A.Bukantis.
Vis dėlto prognozuojama, kad per šį šimtmetį šiltoji Golfo srovė gali sulėtėti 10–50 proc., o tai, be abejo, paveiktų ir Europą (dėl to temperatūra nukristų).

Lietuvos ir Lenkijos politikai tyliai rezga planus atitirpdyti dvišalius santykius ir atsargiai, bet vis dažniau demonstruoja abipuses simpatijas bei paramą.

Pirmąjį birželio savaitgalį Vokietijoje vykusiame Baltijos šalių ir Lenkijos premjerų susitikime, o vėliau per susitikimą Rumunijoje Lietuvos ir Lenkijos premjerai Andrius Kubilius ir Donaldas Tuskas kone lenktyniavo, reikšdami vienas kitam paramą bei pritarimą. D.Tuskas pabrėžė Visagino AE projekto svarbą Baltijos šalims ir būtinybę sparčiau integruoti Baltijos šalis, sujungiant su kitomis ES šalimis transporto bei energetikos jungtimis. O A.Kubilius netgi prasitarė, kad Europos futbolo čempionato finale palaikytų Lenkijos rinktinę.
Politologų nuomone, šie ir kiti vis dažniau pastebimi teigiami ženklai liudija, kad abiejose valstybėse, ypač Lenkijoje, planuojama imtis dvišalių santykių gerinimo.
“Nesu tikras, kad šiandien jau galime daryti išvadas dėl teigiamų pokyčių, tačiau jei daugiau savo laiko ir energijos skirsime Lietuvą ir Lenkiją siejantiems konkretiems darbams ir strateginiams tikslams, jau po kelerių metų galėsime pasidžiaugti sėkmingai realizuojamais svarbiais regioniniais projektais, spartesne ekonomine bei infrastruktūrine integracija su Europa ir šiltais santykiais su Lenkija”, – neabejoja A.Kubiliaus patarėjas ekonomikos klausimais Mykolas Majauskas.
“Lenkijoje publikuojami vieši intelektualų laiškai, kuriuose atkreipiamas dėmesys į lietuvių ir lenkų gerų santykių svarbą. Taip pat aptarti šio klausimo intelektualai vis dažniau susitinka ir su politikais, kuriems negaili kritikos dėl to, kad šie yra pernelyg pasyvūs dvišalių santykių gerinimo klausimu”, – viešėdama Varšuvoje praėjusią savaitę kaip tik dvišalių santykių tema vykusiame “Unia&Polska” bei PAUCI organizuotame seminare, “Veidui” teigė analitikė, Mykolo Romerio universiteto docentė dr. Renata Mienkowska-Norkienė.

Pavargo nuo prastų santykių

Regis, tiek Lenkijos, tiek Lietuvos politikams tikrai įgriso prastų dvišalių santykių tema. R.Mienkowskos-Norkienės vertinimu, simbolinio santykių lūžio į gerą pusę ypač tikisi ne tik Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis, bet ir anksčiau kitos nuomonės laikęsis užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis. Tiesa, pastarasis to dar nepripažįsta viešai, bet “Lietuvos reikalą” jis beveik visiškai perleido prezidentui bei jo patarėjams, o šie, išskyrus vieną kitą, iš esmės yra už santykių atšilimą. Be to, pats R.Sikorskis pastaruoju metu dažniausiai susilaiko nuo komentarų santykių su Lietuva klausimu ir net nustojo skelbti savo anksčiau gana radikalias pastabas socialiniame tinkle “Twitter”, net jei dvišalių santykių srityje įvyksta kas nors reikšminga.
Tad jei lenkai jau pasirengę pokyčiams, ko trūksta, kad įvyktų santykių lūžis? R.Mienkowskos-Norkienės nuomone, Lenkijos politikai būgštauja, kad jie parodys iniciatyvą – žengs žingsnį, o Lietuvos politikai į jį neatsakys dėl dabartinės Lietuvos vidinės politinės situacijos bei artėjančių rinkimų. “O juk nieko baisesnio negalėtų nutikti dvišaliams santykiams, negu svarbus žingsnis atšilimo link iš vienos pusės ir jokio atsakymo iš kitos. Tai sužlugdytų viltį. O šiuo metu neatrodo, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė ar valdantieji jau pasirengę teigiamam atsakymui”, – pabrėžia politologė.
Beje, analitikų vertinimu, palankų Lenkijos nusiteikimą santykių su Lietuva gerinimo atžvilgiu rodo ir tai, kad lenkai vis kritiškiau vertina bent kai kuriuos lenkų mažumos Lietuvoje, o konkrečiai – Valdemaro Tomaševskio reikalavimus. Pavyzdžiui, Lenkijos Senato lėšų, kurios buvo skiriamos lenkų mažumoms remti, apribojimas gali būti vienas netiesioginių požymių, kad požiūris keičiasi.
Tad kodėl lenkai ėmė skleisti atsargius signalus, kad Lenkija rengiasi suartėti su Lietuva, ir kuo šis santykių atšilimas svarbus mums? Juk daug kas mano, kad mažytė Lietuva Lenkijai nebėra svarbi, nes jos prioritetai – puikūs santykiai su Vokietija, Prancūzija bei Rusija. Juk Lenkija siekia tapti ne tik regiono, bet ir visų didžiųjų ES valstybių klubo nare. Tačiau Varšuvoje veikiančio Tarptautinių santykių centro direktoriaus pavaduotojo Wojciecho Borodzicho nuomone, Lenkijai to padaryti nebus įmanoma tol, kol nebus sugebama palaikyti gerų santykių su artimiausiais kaimynais.
Na, o šiems kaimynams – Lietuvai ir kitoms dviem Baltijos šalims – ypač svarbus Lenkijos balsas ES institucijose dėl regiono infrastruktūros projektų.
Tad belieka tikėtis, kad pirmieji dvišalių santykių ledo tirpsmo požymiai neišnyks dėl vienos ar kitos šalies politikų ambicijų, neatsargių žodžių arba netinkamo atsako į vienos ar kitos pusės parodytą gerą valią bei santykių gerinimo iniciatyvą.
Rima Janužytė

Šį rudenį pristatyti žemės paviršiaus temperatūros tyrimai galutinai įrodė, kad mūsų planeta po truputį šyla. Dėl to tenka sunerimti, tačiau ar verta panikuoti?

Spalio pabaigoje tarptautinei mokslininkų bendruomenei buvo pateikti projekto „Berkeley Earth Surface Temperature“ (BEST) rezultatai, dar kartą įrodantys, kad mūsų planetos klimatas vis dėlto šyla. Vidutinė Žemės temperatūra per pastaruosius 50 metų pakilo vienu dviem laipsniais Celsijaus. Atrodytų, kokia nauda iš tokio projekto, kai apie klimato atšilimą pavojaus varpais skambinama jau gerus du dešimtmečius, be to, šio tyrimo rezultatai labai tiksliai sutampa su anksčiau pateiktais kitų klimato kaitą tiriančių organizacijų – JAV kosminių tyrimų agentūros (NASA), Vandenyno ir atmosferos tyrimų organizacijos (NOAA), Rytų Anglijos universiteto Klimato tyrimo padalinio (CRU) ir Didžiosios Britanijos meteorologinės tarnybos – duomenimis.
Atliekant BEST tyrimą buvo apdorota apie 1,6 mlrd. temperatūros rodmenų iš 39 tūkst. meteorologinių stotelių, išdėstytų visoje mūsų planetoje. Tyrimui taip pat buvo panaudoti duomenys iš 15 archyvų, įtrauktų į modeliavimo programą, kurią pasitelkę mokslininkai pabandė atkurti temperatūros kaitą planetoje nuo pat XIX a. pradžios. Tiesa, net trečdalis visų projekte naudotų meteorologinių stotelių parodė, kad temperatūra aplinkinėse vietovėse per pastaruosius 70 metų nukrito, taip pat į tyrimą nebuvo įskaičiuota vandenynų temperatūra. Vis dėlto bendra projekto išvada – vidutinė temperatūra žemės paviršiuje didėja.
„Kai kartu su kolegomis pradėjome tyrimą, manėme, kad skepticizmas dėl klimato atšilimo yra pagrįstas ir į keliamus klausimus turi būti atsakyta. Gauti rezultatai gan netikėtai gerai sutapo su ankstesnių klimato tyrimų išvadomis – mūsų planeta šyla“, – taip rezultatus apibendrino BEST projekto vadovas Berklio universiteto astrofizikas Richardas Mulleris.
Šioje studijoje jam talkino šiemet Nobelio premija už laimėjimus fizikos srityje apdovanotas Saulas Perlmutteris. Svarbu paminėti, kad R.Mulleris iki šiol buvo vienas pasaulinio atšilimo skeptikų, ne kartą gan kritiškai pasisakiusių apie ankstesnes klimatologų išvadas. BEST projektas netgi gavo finansavimą iš brolių Charleso ir Davido Kochų fondo, kurie vadovauja vienai didžiausių JAV kompanijų – „Koch Industries“. Ši korporacija užsiima naftos, dujų ir chemijos pramone, todėl jos savininkų dėmesį patraukė klimato atšilimo skeptikų rengiamas mokslinis tyrimas.

Klimato atšilimas – skeptikų ir šalininkų kova

Žmogaus veiklos sukelto klimato atšilimo klausimu mokslininkų bendruomenė, politikai bei pasaulio visuomenė susiskirsčiusi į dvi nesutaikomas stovyklas – tikinčius, kad klimato atšilimą sukelia žmogaus veikla, ir tokia galimybe abejojančius skeptikus. Iš tiesų ši priešprieša jau senokai yra peržengusi racionalios, moksliniais argumentais paremtos diskusijos ribas – klimato atšilimo šalininkų ir skeptikų ginčai pasiekė religinių batalijų lygmenį, kai dažnai pasitelkiami paprasčiausios propagandos ir viešųjų ryšių triukai.
Skleidžiamos panikos dėl klimato atšilimo apogėjus pasiektas 2006 m., kai buvo sukurtas du „Oskarus“ laimėjęs dokumentinis filmas „Nepatogi tiesa“, kuriame suvaidino ir buvęs JAV viceprezidentas bei vienas energingiausių kovotojų prieš klimato atšilimą Alas Gore‘as. Be to, 2007 m. A.Gore‘as kartu su Tarpvyriausybine klimato kaitos taryba buvo apdovanotas Nobelio taikos premija už pasaulio informavimą apie klimato kaitos keliamus pavojus.
Iš tiesų nemaža dalis mokslininkų šį filmą vadina propagandiniu, o jame pateiktą informaciją – perdėtai tendencinga ir klaidinančia. Beje, BEST projekto vadovas R.Mulleris yra parašęs knygą „Physics and Technology for Future Presidents“, kurioje kritikuoja daugumą „Nepatogioje tiesoje“ paniką sėjančių teiginių.
Žmogaus sukelto klimato atšilimo skeptikai trynė rankomis 2009 m. pabaigoje, vykstant „Klimatgeitu“ (aliuzija į Votergeito skandalą) pramintam skandalui. Tada buvo paskelbtas Rytų Anglijos universiteto Klimato tyrimo padalinio vadovo Philo Joneso ir kitų darbuotojų susirašinėjimas su kitais žymiais pasaulio klimatologais. Iš paskelbtos korespondencijos matyti, kad mokslininkai sudarė kai kurias kliūtis visuomenei gauti tikslius tyrimų duomenis ir trukdė skeptikų stovyklą palaikantiems mokslininkams patikrinti parengtas išvadas.
Tiesa, vėliau šį skandalą tyrę ekspertai pripažino, kad pažeidimai buvo smulkūs ir iš esmės nekeičiantys prieš tai atliktų tyrimų išvadų. Tačiau to pakako, kad visuotinio atšilimo skeptikai, o ypač JAV respublikonų partijos politikai, gautų naujų argumentų. Beje, „Klimatgeitas“ buvo viena priežasčių, paskatinusių klimato atšilimo skeptiką R.Mullerį imtis „Berkeley Earth“ projekto ir galiausiai pačiam įsitikinti, kaip yra iš tiesų. Šio tyrimo išvados privertė daugumą skeptikų atsitraukti – klimato atšilimo faktą turėjo pripažinti ir vienas didžiausių skeptikų Anthony Wattsas.
Vis dėlto tai nereiškia, kad abejojančių mokslininkų stovykla neturi kitų argumentų – juk net ir pats R.Mulleris savo išvadose priduria, kad „nors visuotinis atšilimas ir įrodytas, negalime tiksliai pasakyti, kokia dalimi jis priklauso nuo žmogaus veiklos ir kokios gali būti kylančios temperatūros pasekmės“. Nevertėtų pamiršti, kad klimatologijos mokslas gana jaunas – temperatūros matavimai prasidėjo tik 1800 m. ir iš pradžių visame pasaulyje buvo tik keletas meteorologinių stotelių.
Beje, tokių matavimų pradžia kaip tik sutampa su mažojo ledynmečio, kuris tęsėsi nuo XV a. vidurio iki pat XX a., pabaiga. Šiuo laikotarpiu buvo užfiksuotos ypač žemos temperatūros, storesnio ledo formavimasis šiauriniuose Atlanto vandenyse, neprognozuojamai kintantys vasarų orai Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Tarp svarbiausių tokio atšalimo priežasčių nurodoma sumažėjęs saulės aktyvumas, suintensyvėjusi ugnikalnių, išmetančių į atmosferą daleles, nepraleidžiančias saulės šviesos, veikla bei sulėtėjusi vandenynų srovių tėkmė. XX a. pradžioje mažasis ledynmetis pasibaigė, o žmonijos pramoninė veikla ypač stipriai suaktyvėjo, todėl natūralu, kad Žemės temperatūra po truputį kyla.
Žvelgiant dar plačiau, per pastaruosius 10 tūkst. metų, kai Žemėje formavosi žmonių civilizacija, temperatūra buvo aukštesnė – šiandien mes kol kas dar gyvename gana šaltu periodu. Šias išvadas mokslininkai daro tirdami giluminius ledo sluoksnio gręžinius Antarktikoje ir Grenlandijoje.

Energijos alkis dar ilgai nebus pasotintas

Kad ir kaip būtų, žmonija generuoja nemažą dalį šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Vien per pastarąjį dešimtmetį į atmosferą išmetama trečdaliu daugiau anglies dvideginio, o tai rodo daugiau nei 35 proc. padidėjusį pasaulinį elektros suvartojimą. Šiandien deginama apie 47 proc. daugiau anglių, 29 proc. daugiau dujų ir 13 proc. – naftos.
Daug kas kaltina JAV, antrą pagal dydį pasaulyje energijos vartotoją, dėl to, kad ši šalis nepasirašo Kioto protokolo, ribojančio valstybių į atmosferą išmetamo anglies dvideginio kiekį, ir netaiko šiltnamio dujų kvotų sistemos. Tačiau remiantis Tarptautinės energetikos agentūros duomenimis, dėl vis labiau JAV naudojamų skalūnų dujų anglies dvideginio emisija per pastaruosius dešimt metų šioje šalyje netgi sumažėjo 2 proc. ir toliau mažėja. Beje, didesniu tempu nei Europos Sąjungoje, nors čia galioja griežta kvotų sistema.
Vis dėlto didžiausią CO2 kiekį į atmosferą išmeta besivystančios šalys. Pavyzdžiui, Kinija per pastarąjį dešimtmetį išmeta 123 proc., visas Afrikos žemynas – trečdaliu, Azija – 44 proc., Artimieji Rytai – 57 proc. daugiau šiltnamio dujų. Ir neatrodo, kad šis energijos alkis bus greitai pasotintas atsinaujinančiais energijos šaltiniais.
Todėl net ir nutarus, kad į atmosferą patenkantis anglies dvideginis kelia katastrofišką grėsmę mūsų planetai, nėra aišku, kokių žingsnių reikia imtis ir ar jie padės sustabdyti inertišką atšilimo procesą. Štai, pavyzdžiui, rugsėjį atlikto tyrimo išvadose Nacionalinio atmosferos tyrimų centro vadovas Timas Wigley teigia, kad perėjimas nuo anglių prie dujų deginimo nebūtinai reikš klimato atšilimo sulėtėjimą, – juk deginant anglis į atmosferą išmetamos dalelės, dėl kurių temperatūra mažėja, nes jos blokuoja į žemės paviršių patenkančią saulės šviesą.
Galiausiai abi klimato atšilimo ginčo pusės neturėtų pamiršti, kad klimatologija, kaip ir kitos mokslo sritys, nuolatos kinta. Mokslui žengiant į priekį gan dažnai pasirodo, kad pripažinti ir patvirtinti dėsniai nebegalioja arba juos reikia pakoreguoti. O juk, be šiltnamio efekto, planetai neigiamą poveikį daro kitų rūšių tarša, kurios žala kartais gali būti net didesnė.

Fizikas prof. Willas Harperis: „Šių dienų kovos dėl klimato atšilimo iš dalies primena kryžiaus žygius.“