Ūkio banko istorijoje ir liūdnoje atomazgoje visi jaučiasi teisūs: ir Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas bei jo pavaduotojai, manantys apvalę Lietuvą nuo bankinių avantiūristų, ir Ūkio banko administratorius Adomas Audickas.

Bet lygiai taip pat teisūs jaučiasi ir ekonomikos ekspertė Rūta Vainienė bei kiti analitikai, įrodinėjantys, kad Lietuvos bankas perlenkė lazdą ir komerciniams bankams kelia nerealius reikalavimus. Teisūs mano esantys ir Ūkio banko indėlininkai, nešę savo pinigus į neatsakingojo Buratino banką, nes juk jį kontroliavo tokia didžiulė priežiūros institucija. Lygiai taip pat teisiais save laiko ir savivaldybių merai bei valstybės institucijų vadovai, stambias sumas laikę Ūkio banko sąskaitose. Ir net pagrindinis Ūkio banko akcininkas Vladimiras Romanovas jaučiasi teisus. Maža to, jaučiasi ne tik teisus, bet ir neįvertintas, nes jis Lietuvai esą padarė tiek gerų darbų, o visokie iškrypėliai jam tik trukdo ir kenkia.
Nors iš tiesų visi paminėtieji kažkiek yra neteisūs. Ir neteisus yra ne tik V.Romanovas, kuris banką vairavo ypač keistai ir neprognozuojamai, ne tik indėlininkai, neatsakingai sutempę savo pinigus į šokančio, politikuojančio, poezija klejojančio, aplinkinius juokinančio, konkurentus įžeidinėjančio ekscentrinko valdomą bankiūkštį. Lygiai taip pat neteisi (ir net labai stipriai) yra ir Ūkio banką auditavusi bendrovė „Deloitte Lietuva“, kuri apsitapšnojo ne ką mažiau nei “Snorą” tikrinusi „Ernst and Young Baltic“ (beje, pastaroji jokios atsakomybės nei bausmės kažkodėl taip ir nesulaukė).
Kažkiek neteisus yra ir Lietuvos bankas: apie tai, ką centrinis bankas išdarinėjo, tiksliau, kelintoje letargo miego stadijoje jis buvo Reinoldijaus Šarkino laikais, net šnekėti nesinori, nes tai žemiau kritikos, tačiau ir V.Vasiliausko vadovaujamas Lietuvos bankas nusipelno ne vien aplodismentų, bet ir kritikos. Šiandien centrinio banko vadovai, kalbėdami apie Ūkio banko indėlininkus, ties smilkiniu sukioja pirštą, bet iš tiesų šie – ne kokie atsilikę ufonautai, jie turi savo veiksmų paaiškinimą, ir tas paaiškinimas nėra alogiškas.
Dauguma šių indėlininkų teigia, kad jie nėra baigę nei ekonomikos, nei finansų mokslų ir iš kažkokių ženklų tarp eilučių negali daryti labai tolimų išvadų, be to, jie pasitiki centriniu Lietuvos banku, kuriame darbuojasi 650 profesionalų ir kurio auditoriai Ūkio banke jau metus sėdėjo nuo ryto iki vakaro. Žinoma, juos ramino ir tai, kad mūsų šalyje veikia indėlių draudimo įstatymas ir jie savo santaupas atgaus bet kokiu atveju, jei jos nėra didesnės nei 100 tūkst. eurų. Indėlininkams atrodo, kad centrinis bankas, kvailindamas juos, tiesiog kratosi atsakomybės ir bando susiaurinti savo kontrolės ribas.
Taigi apibendrinant peršasi išvada, kad iš “Snoro”, o dabar jau ir iš Ūkio banko skendimo istorijų pasimokyti turėtų ne tik indėlininkai, bet ir pats Lietuvos bankas (kurio vadovai ir atstovai turėtų suprasti, kad dideles algas jie gauna už didelę atsakomybę, o ne už kitų kvailinimą). Stipriai pakoreguoti savo elgesį po šių istorijų turėtų ir politikai, taip pat savivaldybių bei valstybės institucijų vadovai, bet labiausiai susipurtyti ir pasikeisti turėtų Lietuvoje veikiančios audito bendrovės, kurių reputacija šiandien tapusi tiesiog pajuokos objektu.

Tikrai atsiras tvirtinančių, kad buvusį premjerą Andrių Kubilių priskirti prie daugiausiai naudos Lietuvai davusių sėkmės istorijų autorių būtų didžiausias nonsensas ir akibrokštas, bet vertinant 2012 metus jį derėtų priskirti prie sėkmės kalvių, mat jo ir ūkio viceministro Adomo Audicko tandemas privertė valstybės įmones biudžetą papildyti puse milijardo litų.

Baigiantis 2012-iesiems jau galima teigti, kad valstybės įmonių pertvarka, kurią inspiravo buvęs premjeras Andrius Kubilius ir kuriai šiemet praktiškai vadovavo ūkio viceministras Adomas Audickas, įgyvendinta puikiai ir maksimaliai naudingai valstybei: iki spalio pirmos dienos į biudžetą valstybės įmonės buvo sumokėjusios rekordinę 488 mln. Lt sumą. Tai dešimteriopai daugiau nei ankstesniais metais.
Priminsime, kad 2010 m. valstybės valdomos įmonės į valstybės biudžetą įnešė 42 mln. Lt, pernai – 86 mln. Lt, o šiais metais buvo patvirtintas 540 mln. Lt planas: tai beveik trylika kartų didesnė suma, nei valstybės valdomos įmonės atseikėjo 2010 m.
Toks ambicingas planas tapo realybe sausio 1 d. įsigaliojus naujai įstatymo normai, kad pusė tokių įmonių pelno turi atitekti jų valdomo turto savininkei – valstybei. Kitaip tariant, pagal pakeistą Valstybės įmonių (VĮ) įstatymą, anksčiau dividendų neprivalėjusios mokėti valstybės valdomos bendrovės dabar priverstos dividendams skirti 50 proc. paskirstytinojo pelno ir mokėti šiuos dividendus kas ketvirtį arba pusmetį.
Na, o didžiausią sumą į valstybės biudžetą dėl A.Audicko vadovaujamos pertvarkos į biudžetą teko pervesti energetikams ir susisiekimo sektoriaus įmonėms, kurios kartu sumokėjo 70 proc. visos numatytos sumos.

Kritiką atremia kietais argumentais

Žinoma, tai, kad valstybės įmonėms teko atsisveikinti su tiek milijonų litų, sukėlė nemenką jų vadovų nepasitenkinimą. Purkštavo ne tik jau minėtos energetikos bei geležinkelių bendrovės, bet ir miškininkai, kelininkai bei kitų sektorių atstovai.
Priminsime, kad šiandien valstybė iš viso valdo 157 įmones, kurių vadovai randa daugybę argumentų, kodėl A.Audicko vadovaujama pertvarka esanti labiau žalinga nei naudinga. Esą tai naujas mokestis, plėtros stabdymas, investicijų ribojimas.
Tačiau A.Audickas į bet kokią kritiką randa griežtų ir vienareikšmiškų atsakymų bei argumentų. Jis tikina jau ne kartą teigęs ir galįs drąsiai pakartoti, kad dividendai yra ne mokestis, o grąža akcininkui iš jo kapitalo. Šiuo atveju akcininkas yra valstybė, kuri iš viso į savo valdomas įmones yra investavusi 14 mlrd. Lt, bet iš jų iki šiol gaudavo labai nedidelę, o kalbant tiesiai – tiesiog juokingą grąžą.
“Be to, pertvarkos tikslas buvo ne vien surinkti pinigų, bet ir mėginti įvertinti, tarpusavyje palyginti įmonių efektyvumą. O apie tai spręsti vien iš sumokamų mokesčių negalima – reikia atsižvelgti į tai, kiek įmonė moka dividendų”, – teigia A.Audickas.
Tiesa, kritikai, pirmiausia Seimo rinkimus laimėjusių partijų atstovai, aiškina, kad šis dividendų antplūdis gali būti pirmas ir paskutinis, be to, pusės milijardo suma esą pritempta, nes ji bus sukrapštyta dalijant ne tik praėjusiais metais gautą, bet ir šių metų dar neuždirbtą pelną.
Vis dėlto galima teigti, kad net ir tokią aritmetiką pasitelkus tai pirmas kartas, kai valstybės įmonės taip solidžiai prisidėjo prie šalies biudžeto papildymo.
“Kad tokiam sudėtingam ir prieštaringai vertinamam procesui vadovavo toks jaunas specialistas, yra unikalus dalykas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/2012-nr-52 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.