Apie tai, kas skatina žmones emigruoti iš Lietuvos ir kokių socialinių bei ekonominių padarinių mūsų šaliai turės neslopstantis emigracijos srautas, kalbamės su Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus skyriaus vadove dr. Audra Sipavičiene.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, kokios yra pagrindinės emigracijos iš Lietuvos priežastys? Ar viską galima suversti vien ekonominiams veiksniams?
A.S.: Iš tiesų ekonominės priežastys yra pagrindinės, bet ne vienintelės. Neretai žmones iš Lietuvos veja ir įvairios socialinės priežastys, tokios kaip socialinis nesaugumas ar socialinis neteisingumas. Pas mus mokslinį tyrimą atlikę ekspertai tokią situaciją įvardijo kaip “socialinę baudžiavą”, t.y. tokią situaciją, kai žmogus jaučiasi esąs beteisis ir neginamas. Tad socialinės ir ekonominės priežastys yra pagrindinės paskatos emigruoti.
Tarp kitų priežasčių galima nurodyti dar ir mokslą, nes užsienyje studijų kaina dažnai yra panaši kaip pas mus, o paties diplomo vertė skiriasi, nes užsienyje įgytas diplomas vertinamas geriau. Apsisprendimą lemia ir karjeros galimybės ar šeiminės priežastys.
VEIDAS: Kiek įtakos sprendimui emigruoti turi faktas, kad jau dažnas lietuvis turi užsienyje besidarbuojančių giminaičių?
A.S.: Labai daug. Neekonominė migracijos teorija individo socialinio tinklo vaidmenį laiko vienu pagrindinių veiksnių. Kartais žmonės emigruoja ne todėl, kad jiems reikia, ne todėl, kad nori, o todėl, kad juos kviečia ar sako, jog ten gerai. Individo turimas tinklas sumažina emigracijos riziką, kainą, palengvina galimybę užsikabinti. Pirminėje stadijoje, kai emigracija tik prasidėjo, šis veiksnys gal ir nebuvo itin svarbus, tačiau dabar kartais būna svarbesnis net už ekonominius ar socialinius veiksnius. Pats tinklas dažnai tampa emigracijos priežastimi.
VEIDAS: Kaip, bėgant laikui, kito socialinis statistinio emigranto portretas?
A.S.: Visų pirma kito patys emigracijos modeliai. Iš pradžių emigracija buvo veikiau trumpalaikė, žvalgybinė, kontaktų užmezgimo, vėliau įsivyravo ilgalaikė emigracija. Dabar padaugėjo norinčių emigruoti jaunų ir išsilavinusių žmonių, ypač tų specialybių, kurios būtų labai reikalingos čia, siekiant atgaivinti mūsų ekonomiką. 2008 ir 2010 metais, t.y. prieš pat krizę ir krizės laikotarpiu, atlikti mūsų tyrimai rodo, kad emigracijos potencialas yra išaugęs ir daugėja žmonių, norinčių išvažiuoti.
VEIDAS: Jūsų nuomone, kaip emigracijos tendencijas iš Lietuvos paveiks Vokietijos ir Austrijos darbo rinkos atvėrimas?
A.S.: Šiuo atveju labiau reikėtų baimintis ne dėl skaičių, o dėl kokybinių išvykstančiųjų charakteristikų.
VEIDAS: Jūsų žiniomis, ar mūsų Vyriausybė turi aiškią strategiją emigracijos klausimu?
A.S.: Pagrindinė problema, kurios nesuvokia politikai, ypač tie, kurie atėjo iš šou verslo, yra ta, kad bet kokie socialiniai ar ekonominiai sprendimai gali veikti migraciją. Tą reikėtų įsisąmoninti. Palyginti skirtingas Vyriausybes sunku, nes veikia įvairūs veiksniai – socialiniai, ekonominiai. Tarkime, krizės negalima priskirti Vyriausybei, tačiau ji labai smarkiai paveikė emigraciją. Ekonominio bumo laikotarpiu buvo pradėjusi didėti grįžtamoji emigracija, išvykstančiųjų svetur mažėjo, ir staiga atėjus krizei mes turime tokį emigracijos šuolį, kokio nė nesitikėjome. Jei lyginsime pirmus tris šių metų mėnesius su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, kuris yra dar iki privalomojo sveikatos draudimo įvedimo, augimas siekia 2,4 karto.
VEIDAS: Dažnai nutinka taip, kad emigruodami tėvai palieka savo vaikus auginti seneliams arba kitiems giminaičiams.Būna ir taip, kad emigruoja vienas tėvų ir vaikas auga tik su vienu iš gimdytojų. Kokios šios reiškinio pasekmės?
A.S.: Atliktas tyrimas parodė, kad tai gana paplitęs reiškinys. Dažnai tėvai mano, kad jei paliko vaiką pas senelius, tai viskas gerai. Seneliai mano, kad gali atstoti tėvus, tėvai mano, kad seneliai gali juos pakeisti, tačiau vaikai visiškai taip nemano. Vienareikšmiškai galima teigti, kad net patys geriausi seneliai neatstoja tėvų. Aš jau net nekalbu apie tokius atvejus, kai vaikai paliekami draugams ar kaimynams. Nesu psichologė, tačiau galima klausti, ar užaugęs vaikas pats gebės kurti šeimą. Dažnai tėvai dėmesio stoką bando kompensuoti pinigais, o tai ydingas kelias, nes vaikai leidžia pinigus ne tam, kam reikia.
VEIDAS: Viešojoje erdvėje vyrauja vien tik neigiamas diskursas apie emigraciją. Tačiau gal galima įžvelgti ir emigracijos privalumų? Jei taip, tai ar mokame jais pasinaudoti?
A.S.: Krizės laikotarpiu emigracija ne tik padėjo išspręsti individualias finansines problemas, bet ir nuėmė nuo valstybės pečių dalį bedarbių išlaikymo sąnaudų. Jei emigracija siejama su grįžimu, tai ji labai naudinga, nes praplečia žmogaus akiratį, suteikia naujos patirties, leidžia pajusti kitokią darbo kultūrą, iš išorės pažvelgti į tai, kas gero ar negero Lietuvoje. Kitas dalykas, ką tu darai, kai pradedi nesitaikstyti su esama padėtimi, – bandai kažką keisti, eini streikuoti ar emigruoji? Gaila, kad lietuviai dažniausiai išvažiuoja, užuot mėginę kovoti dėl savo teisių.
VEIDAS: Dažnai kaip privalumas įvardijami ir emigrantų namo siunčiami pinigai…
A.S.: Krizės laikotarpiu šie pinigai padeda išgyventi. Tačiau svarbiausias klausimas, kam tie pinigai skiriami. Dažniausiai jie yra pravalgomi ir neskiriami investicijoms. Kai kurios šalys turi specialias programas, kaip panaudoti emigrantų pinigus. Tarkim, Moldovoje, jei emigrantas grįžta į tėvynę ir parsiveža pinigų, tai tiek pat, kiek jis investuoja į verslą, prideda ir vyriausybė. Kolumbija irgi turi gerą darbo migracijos programą. Jei grįžęs emigrantas investuoja ne į save, o į vietinę bendruomenę, vyriausybė smarkiai prisideda prie šių investicijų. Pas mus aš apie tokias programas negirdėjau.