Kol savanoriška karinė tarnyba netaps savaime suprantama Lietuvos elito pareiga valstybei, tol geresniąja visuomenės dalimi save įsivaizduojantys veikėjai neturės moralinės teisės siūlyti, kad privaloma tvarka į kariuomenę būtų šaukiami tik prastuomenės atstovai.

Įdėmiai sekantiems permainas kariuomenėje dar pernai tapo aišku, kad privalomasis šaukimas į karinę tarnybą viena ar kita forma bus atnaujintas. Nors krašto apsaugos ministras Juozas Olekas kadaise padarė viską, kad šaukimas būtų sukompromituotas ir panaikintas, tad netgi po Rusijos agresijos Ukrainoje ilgai nesileido į jokias kalbas, naujasis kariuomenės vadas Jonas Vytautas Žukas nuolat kartodavo, kad didžiausia kariuomenės problema – eilinių karių ir parengto rezervo trūkumas. Generolas gerai girdimas S.Daukanto aikštės rūmuose, tad buvo akivaizdu, kad, kariuomenės vadui ir Prezidentei prabilus vienu balsu, ministrui teks nusileisti.

Mat barbarų ordoms stovint prie vartų ir NATO vadovybei atviru tekstu sakant, kad Baltijos šalims iškilęs tiesioginis Rusijos agresijos pavojus, nėra jokio kito būdo, kaip greitai ir veiksmingai užpildyti kariais mechanizuotus batalionus. Rūsti tiesa, kad šiuo metu Lietuvos kariuomenė į kovos liniją gali sustatyti mažiau nei tris tūkstančius karių, nes visi kiti – tai parama, logistika, ryšiai, štabai, mokomieji daliniai. Eilinių karių yra tik trečdalis reikalingo kiekio, o parengto rezervo visiškai nepakanka.

Juoba šauktiniai kariai nėra prastesni už savanorius profesionalus. Retas žino, kad profesionalumo etalonu laikoma JAV armija eilinį pėstininką, tinkamą vykti į frontą Irake ar Afganistane, parengia per 14 savaičių. Tad dabar numatyti devyni privalomosios tarnybos mėnesiai yra pakankamas laikas intensyviai mokant parengti eilinius karius. O pratybų stoka Lietuvos kariuomenė dabar skųstis tikrai negali. Be to, dairantis į kaimynus matyti, kad dauguma Rusijos kaimynių – Norvegija, Suomija, Estija, Baltarusija, Ukraina, Turkija – išsaugo privalomąją karinę tarnybą. Lenkija, 2008-aisiais kartu su Lietuva panaikinusi šaukimą, jau metus aktyviai diskutuoja, ar nereikėtų grąžinti privalomosios tarnybos.

Nepaisant grėsmės rimtumo ir smarkiai į gerąją pusę pasikeitusio visuomenės požiūrio į valstybės gynybą, šaukimo atnaujinimas daliai jaunuolių sukėlė šokią ir isteriją: esą aš Lietuvai nieko neskolingas, jei mane pašauks – iš karto emigruosiu! Esu kategoriškai prieš privalomąjį jaunuolių smurtinimą ir geriausių jų gyvenimo metų įšaldymą primetant jiems pseudopareigą! Tegu tarnauja tie, kurie nieko kita nesugeba! O kas už mane paskolą bankui mokės? Kariuomenė sugniuždys mane, kaip asmenybę!

Bailių dvasnų verksmai užplūdo socialinius tinklus, hipsterių mėgstamas kavines, sporto klubus ir rado atgarsį bei moralinę paramą iš žinomų visuomenės atstovų pusės.

Ekonomistas Nerijus Mačiulis visiškai rimtai pasiūlė, kad kasmetiniai 3500 šauktinių į privalomąją tarnybą būtų atrenkami vien iš „23 900 niekur nedirbančių ir niekur nesimokančių jaunuolių“ masės, neliečiant „dirbančių ir darbo vietas kuriančių asmenų“.

Europarlamentaro Valentino Mazuronio siūlymu, į kariuomenę pirmiausia reikėtų šaukti… nusikaltėlius, esą tai būtų „šansas nusikaltusiam jaunimui pasitaisyti, išpirkti kaltę, o kariuomenei gauti pusiau motyvuotų žmonių (juk tikrai didesnė dalis mieliau rinksis kariuomenę nei kalėjimą, mieliau ir tarnaus žinodami, kas laukia priešingu atveju)“.

Liberalų sąjūdžio, kadaise kartu su socialdemokratais padariusio viską, kad privalomasis šaukimas būtų sustabdytas, pirmininkas Eligijus Masiulis ėmė siūlyti didinti atlyginimus profesionaliems kariams, labiau juos motyvuoti ir retoriškai klausė, ar tos tarnybos, kurios atsakingos už profesionalų ir savanorių paiešką, viską padaro. Jo bendraminčiai netruko sugalvoti, kad trūkstamų pinigų kariuomenės biudžete profesionaliems kariams samdyti Lietuva galėtų pirmiausia pasiskolinti, o skolą grąžinti vėliau, privatizavus dalį valstybės įmonių turto.
Nenorinčiųjų su ginklu rankoje ginti Lietuvą netgi tiesioginės karinės grėsmės akivaizdoje argumentacija iš pirmo žvilgsnio tarsi įvairi, tačiau savo esme sutelpa į fotografo Augusto Didžgalvio feisbuko profilyje paskelbtą manifestą: „Tiesiog realiai per gerą gyvenimą gyvenu, kad klausyčiau įsakymų, atsisakyčiau 3G interneto ar iškeisčiau savo „Helly Hansen“ striukę į kitelį. Aš noriu burgerio, noriu picos, noriu trikampių sumuštinių ir ~lasagne~. Giedoti kasdien rytais himną? ~Fuck~, tegu tai daro tie, kurie nemoka fotografuoti.“ Nors po šio pareiškimo jis prarado krūvą draugų ir (bent jau kariuomenės) užsakymų, vargu ar pakeitė savo požiūrį į piliečio pareigą valstybei. Kaip ir dauguma kitų, menančių save aukštuomene, kuriems tarnyba kariuomenėje asocijuojasi su bukų, mažaraščių prastuomenės atstovų užsiėmimu.

V.Mazuronis savo siūlymą šaukti į kariuomenę vietoj sodinimo į kalėjimą rėmė Jungtinės Karalystės pavyzdžiu. Apie Britaniją tikrai (ir teisingai, bent jau istoriniu požiūriu) sakoma, kad jos kariuomenėje tarnauja tik aristokratai ir degeneratai – aukštuomenės atstovai ir jų ar Karūnos sąskaita pasamdyti savanoriai, neretai iš pačių žemiausių visuomenės sluoksnių.

Tačiau europarlamentaras sąmoningai, o gal dėl neišmanymo pamiršo pirmąją britų ginkluotųjų pajėgų dalį – aristokratus, be kurių kariuomenės iš viso nebūtų. Britų padugnės savanoriškai pasisamdo eiti į karą „už karalių ir šalį“ todėl, kad per amžius patyrė: į mūšį juos ves aristokratai su karališko kraujo gimine priešakyje, ir tai reiškia, kad joks karys nebus lengva ranka pasiųstas į mirtį, nes kartu mirti tektų lordams ir jų vaikams. Tai tvirtas ir sąžiningas, nors nerašytas britų prastuomenės sandėris su aukštuomene, leidžiantis karalystei beveik tūkstantį metų apsieiti be šaukimo (nors per pasaulinius karus šios taisyklės buvo atsisakyta).

Ši savaime suprantama tvarka – šalies elitas už savo teisę valdyti bei naudotis kitomis privilegijomis susimoka kraujo mokestį – galioja ne tik senose feodalinėse, bet ir respublikoniškose valstybėse. Jungtinėse Valstijose senatoriams, kongresmenams ar jų vaikams tarnyba kariuomenėje yra savaime suprantamas dalykas, o štai išsisukimas nuo tarnybos, ypač karo metu, būna politinių oponentų nuolat prikaišiojamas ir laikomas nemenku trūkumu.

Šiuo požiūriu Lietuvos elitas yra nevisavertis. Politikų vaikai (išimtis – Arūnas Valinskas ir dar pora parlamentarų) nėra nei Kosove, Irake ar Afganistane kariavę, nei apskritai kariuomenėje tarnavę, nors per ketvirtį amžiaus tam tikrai buvo ir laiko, ir galimybių. Pagal išsisukinėjimą nuo karinės tarnybos, beje, nėra jokio skirtumo tarp kairiųjų ar dešiniųjų politikų – supratimo apie elito pareigą valstybei neturi nei vieni, nei kiti.

Natūralu – kol elitas pats neina atlikti karinės tarnybos, tol jis neturi jokios moralinės teisės raginti privaloma tvarka šaukti į kariuomenę vien prastuomenės atstovus.

Audrius Bačiulis

Didžiųjų Europos valstybių siekis bendradarbiauti su Rusija yra šimtametis strateginis interesas, kurio pakirsti nepajėgė nei Jungtinės Valstybės šaltojo karo laikais, nei, juo labiau, negali pakirsti Rusijos agresija prieš Ukrainą.

Dar gerokai iki Krymo okupacijos ir aneksijos, kuomet Maidane liepsnojo padangos, dažnas ukrainietis klausdavo atvykėlių iš Lietuvos: Kodėl Europa mums nepadeda? Kodėl Prancūzijai ar Italijai visiškai nerūpi, ką Ukrainoje išdarinėja Rusija? Kodėl Vakarai negali veikti kartu ir Amerika sako “kruškime Europą”, nes ši tikrai nesiims padėti Ukrainos demokratijai? Po to, kai Maidano pergalė išvirto atvira Rusijos agresija, dažnas Europos politikas ar žurnalistas apie naująją Ukrainos valdžią prabilo Kremliaus propagandos žodžiais. “Jie ką, nesupranta, kas įvyko” – dabar jau klausia netgi Briuselyje nebe pirmus metus dirbantys lietuviai.
Atsakymo, kad Europa myli Rusiją, jau nebepakanka. Dabar jau norisi suprasti, kodėl Nyderlandų užsienio reikalų ministras Fransas Timmermansas NATO ministrų susitikime sako, kad Aljansui apskritai nereikia dislokuoti nuolatinių pajėgumų prie sienos su Rusija? Ir kodėl buvęs Vokietijos kancleris socialdemokratas Helmutas Schmidtas Rusijos veiksmus Krymo pusiasalyje vadina “visiškai suprantamais” ir kritikuoja Vakarų reakciją į krizę, ES ir JAV paskelbtas sankcija vadindamas “nesąmone”?
Dažnas, bandydamas paaiškinti Europos nenorą pyktis su Rusija, sako, esą ES šalys, pirmiausia Vokietija, prieš kelerius metus atsisakiusi atominės energijos, priklausoma nuo “Gazprom” dujų, tad priversta tylėti. Teigiama, esą net 34 proc. į ES importuojamų gamtinių dujų atkeliauja iš Rusijos, tad europiečiai neturi kur dingti. Netgi JAV prezidentas Barackas Obama, aną savaitę atskridęs į Briuselį, siūlė europiečiams išsivaduoti nuo Rusijos perkant Amerikos skalūnų dujas. Jo klausiusi salė entuziazmu nespirgėjo ir plojo itin vangiai – B.Obama nepasirodė seniesiems europiečiams išgelbėtoju. Skirtingai nuo Lietuvos ir kitų Rytų Europiečių, kurie nuo “Gazprom” šianien priklausomi arba visiškai, arba, imant vidurkį, 80 proc., ir kurių požiūris į sankcijas Rusijai gerokai griežtesnis, nei “senųjų”. O jei prisiminti, kad ne vien dujomis gyva Europos energetika ir tikroji jos priklausomybė nuo “Gazprom” siekia vos 7 proc. – tokia rusiškų dujų dalis visame ES energetiniame balanse, tai “senųjų” ir ” naujųjų” europiečių požiūris į Rusijos agresiją darosi visai nesuprantamas: Tie, kurie turėtų bijoti Kremliaus ir tylėti, kad nesušaltų, bijo jo mažiausiai, tie, kurie galėtų gyventi ir be Rusijos dujų, labiausiai ragina įsijausti į Rusijos poreikius ir mažiau kreipti dėmesį į Ukrainos bėdas.
Raginantys Europą “išsivaduoti” iš “Gazprom” dujų, gerokai nustebtų, sužinoję, kad didžiosios Europos valstybės, pirmiausiai – Vokietija, jau šešis dešimtmečius daro viską, kad prisirišti prie tos Rusijos “dujų adatos”. Nes labai įtakinga dalis Vokietijos didžiosios pramonės ir senosios aristokratijos, neretai susijusios tarpusavyje ne tik verslo ir politiniais, bet ir šeimyniniais ryšiais, dar nuo XIX a. pabaigos mato Rusijoje strateginę partnerę ir Vokietijos galios šaltinį. Šios vokiečių elito dalies požiūriu, tiek Pirmasis, tiek Antrasis pasauliniai karai kuriuose Vokietija ir Rusija kariavo viena prieš kitą, buvo istoriniu nesusipratimu ir abiejų tautų tragedija. Tad reikia daryti viską, kas įmanoma, kad išvengti tokių dalykų pasikartojimų. O kas, jų požiūriu, gali būti geriau, nei abipusis gyvybiškas susisaistymas tokiais giliais verslo interesais, kad jie tampa gyvybiškai svarbūs valstybėms?
Dabartinė “dujų adata” iš Vokietijos į Sibirą pradėta tiesti iš karto po Antrojo pasaulinio karo, kuomet 1952-siais Vokietijos verslo gigantai: “Krupp”, “Mannesman”, “Otto Wolf”, “Deutsche Bank” sukūrė “Ost-Ausschuss” – Vokietijos verslo Rytų kryptį, skirtą ryšiams su Rusija (tuomet Sovietų Sąjunga) plėtoti. “Ost-Ausschuss” pirmininku penkis dešimtmečius buvo baronas Otto Wolfas von Amerongenas, plieno koncerno “Otto Wolf” prezidentas, kurio tėvas Otto Wolfas buvo iš tų didžiųjų Veimaro Respublikos laikų Vokietijos pramonininkų, kurie po Rapalo sutarties 1926-asiais metais pradėjo aktyviai dalyvauti Sovietų Sąjungos industrializavime. Ši Vokietijos verslo grupė nuo 1955-ųjų spaudė Vyriausybę atkurti diplomatinius santykius tiek su Sovietų Sąjunga, tiek su šios kontoliuojama Rytų Vokietija, kurios valstybingumo nepripažinimas buvo vienu iš Vokietijos Federacinės Respublikos konstitucinių principų. Tada ir prasidėjo pirmosios derybos su Maskva dėl dujų mainais į Vokietijos pramonės gaminius, kurioms tuometis kancleris, krikščionis demokratas Konradas Adenaueris 1963-siais, motyvuodamas nacionalinio saugumo sumetimais, užkirto kelią. Savo ruožtu, Vokietijos pramonininkai ir bankininkai įkvėpė gyvybės į vos vegetavusią Socialdemokratų partiją, 1969-iais atvedė ją į valdžią ir pradėjo “Ostpolitik” – Didįjį susitaikymą su Rusija. “Amžiaus kontraktas”, kaip jis vadintas Sovietų Sąjungoje – Sibiro dujos mainais į vokiškus vamzdynus – buvo pasirašytas po metų. Per sekantį dešimtmetį į Europą tiekiamų dujų apimtys vis didėjo ir 1980-siais siekė 30 proc. viso Vokietijos dujų suvartojimo, nežiūrint, kad tai buvo šaltojo karo laikai, o iš abiejų Elbės upės pusių stovėjo, nukreipusios viena į kitą patrankų vamzdžius, Sovietų ir NATO tankų armados.
Bet čia sovietai 1979-aisiais okupavo Afganistaną, 1981 m. Lenkijoje, sovietams reikalaujant, buvo įvestas karo stovis ir užgniaužtas “Solidarnoscz”, o JAV prezidentu išrinktas Ronaldas Reaganas pradėjo savo Laisvės žygį prieš sovietus.
Tačiau pirmąja JAV politikos auka tapo ne Sovietų Sąjunga, o į Sibiro dujas įjunkę europiečiai. Didžiuliu politiniu ir ekonominiu spaudimu (visiems Vokietijos, Prancūzijos, Italijos ir netgi Didžiosios Britanijos koncernams, kurie benradarbiavo dujotiekio iš Sibiro į Europą statybai, Amerika pritaikė sankcijas) amerikiečiai privertė Vokietiją sutikti, kad sovietinių dujų dalis jų rinkoje neviršys 16 proc. Visiškai atsisakyti Rusijos dujų europiečius net R.Reaganas priversti nesugebėjo. Vos tik šaltasis karas baigėsi, Vokietija iš karto padidino rusiškų dujų dalį savo balanse iki 30 proc.
Tad šiandien Europa, girdėdama Amerikos raginimus imtis sankcijų prieš Rusiją už invaziją į Ukrainą, mato ne ką kitą, o trijų dešimtmečių senumo scenarijaus pasikartojimą: Vėl tie Rytų Europiečiai (tik šį kartą ne lenkai, o ukrainiečiai, bet kuo jie skiriasi?) gadina mūsų šimtametį biznį su Rusija, o Amerika žaidžia jų pusėje prieš mus. Tai tegu patys ir kariauja, o mums NATO bazių Rusijos pasienyje nereikia. Tokia ciniška geopolitika.

Jeigu NATO teks ginklu patvirtinti Ukrainai duotas teritorinio vientisumo garantijas, Lietuvai, kaip Aljanso narei ir kaip artimai Kijevo draugei, gali tekti vienu ar kitu būdu kariauti dėl Krymo.

Maidano revoliucija nugalėjo, Ukrainos jėgos struktūros perėjo į tautos pusę, tad pilietinio karo tikimybė didžiausioje Europos valstybėje sparčiai artėja prie nulio. Užtai visiškai ne nulinė tampa karinio konflikto su Rusija tikimybė Kryme, kuriame gyvenantys rusakalbiai (daugiausia sovietinės ir rusiškos kariuomenių veteranai bei jų šeimų nariai) rodo atvirą priešiškumą naujajai revoliucinei Kijevo valdžiai. Praėjusį ketvirtadienį Krymo autonominės respublikos valdžios pastatus užėmė ginkluoti žmonės, labai panašūs į Rusijos specialiosios paskirties dalinių karius, buvo nuleistos Ukrainos ir vietoje jų iškeltos Rusijos vėliavos. Stiprios savos kariuomenės neturinčios Ukrainos vyriausybė kreipėsi į NATO, prašydama apginti nuo Rusijos ir užtikrinti jos teritorinį vientisumą.
Dar prieš pusmetį toks tekstas būtų skambėjęs kaip išgalvotas kokių nors NATO taikos įvedimo pratybų scenarijus. Tačiau praėjusią savaitę jis tapo tikrove: atvykęs į NATO gynybos ministrų pasitarimą Briuselyje Ukrainos pirmasis gynybos viceministras Oleksandras Olijnykas tiesiai paprašė Aljanso paramos, užtikrinant šalies teritorinį vientisumą Kryme.
NATO atsakė teigiamai: „Suvereni, nepriklausoma ir stabili Ukraina, tvirtai įsipareigojusi demokratijai ir įstatymo valdžiai, yra esminis euroatlantinio saugumo veiksnys. Atsižvelgdamos į Chartiją dėl ypatingos NATO ir Ukrainos partnerystės, NATO narės nuosekliai rems Ukrainos suverenumą ir nepriklausomybę, teritorinį vientisumą, demokratinę raidą ir sienų neliečiamumo principą, kaip esminius saugumą ir stabilumą užtikrinančius veiksnius tiek Vidurio ir Rytų Europoje, tiek visame Europos žemyne.“
Įsiskaitykit – Aljansas pareiškia, kad nuo Ukrainos nepriklausomybės ir teritorijos neliečiamumo priklauso ir viso Europos žemyno, ir transatlantinis saugumas. Žiūrint ne formaliai, bet iš esmės, ketvirtadienio popietę NATO įsipareigojo apginti Ukrainą. Nepamenu, kada prieš tai NATO yra dariusi panašaus rūstumo pareiškimą, liečiantį Europos reikalus. Dėl Gruzijos 2008-aisiais tikrai nieko bent panašiai griežto nebuvo, kalbėta apie ugnies nutraukimą, humanitarinę pagalbą, pasekmes regioniniam saugumui, pagalbą Gruzijos atsikūrimui. Bet jau ~post factum~, kai Rusijos okupacinės pajėgos stovėjo Abchazijoje ir Pietų Osetijoje.
Panašių išankstinių NATO perspėjimų girdėjome nebent prieš pusantro dešimtmečio, dėl karo grėsmės buvusioje Jugoslavijoje. Kai serbai, tikėdamiesi, kad Rusija juos apgins, NATO perspėjimų neišgirdo, atskrido sparnuotosios raketos ir bombonešiai.
Priežastys, kodėl NATO prabilo taip griežtai, yra kelios. Pirmiausia po 2008 m. Rusijos agresijos Gruzijoje tiek Europos, tiek Amerikos požiūris į Kremlių smarkiai pasikeitė, imta suvokti, kad agresyvi Vladimiro Putino retorika nėra vien retorika, – naftos ir dujų pinigų pertekęs caras prarado tikrovės jausmą. Per nuo to karo prabėgusį penkmetį Vakarų priklausomybė nuo Rusijos naftos ir dujų gerokai sumenko, atitinkamai sumenko ir Rusijos pajamos iš bene vienintelio stabilaus eksporto produkto.
Antra, po falsifikuotų Rusijos Dūmos ir prezidento rinkimų, kai už V.Putino kišeninę partiją buvo paduota iki 146 proc. rinkėjų balsų, Kremliaus režimas Vakarų akyse prarado savo legitimumą. Dabar tai tiesiog faktinis teritorijos administratorius, o ne teisėtai išrinktas Rusijos tautos atstovas. Menkstant legitimumui, stiprėjantis režimo agresyvumas kelia suprantamą nerimą NATO, kaip pagrindiniam saugumo garantui Europoje. Pastarojoje Miuncheno saugumo konferencijoje visas NATO generalinio sekretoriaus Anderso Fogho Rasmusseno pranešimas buvo skirtas vien Rusijai.
Trečia, galimas dalykas, svarbiausia griežtos NATO reakcijos priežastis – net trys itin svarbios Aljanso narės turi tiesioginių įsipareigojimų ar gyvybinių interesų Kryme. Jungtinės Valstijos ir Didžioji Britanija kartu su Rusija yra Ukrainos saugumo ir teritorinio vientisumo garantės mainais į branduolinio ginklo atsisakymą 1994 m. Budapešto sutartimi. Ir nors Rusija neretai leidžia sau pamiršti savo pačios tarptautinius įsipareigojimus, amerikiečiai ir britai sau to leisti negali, nes didžios valstybės tik tol yra didžios, kol laikosi savo duoto žodžio. Britanijai ir Prancūzijai 1939-aisiais, žlugus Lenkijai, būtų buvę itin paprasta ir naudinga pamiršti jai duotas saugumo garantijas ir sudaryti taiką su hitlerine Vokietija. Bet jos pasirinko kariauti toliau, nes kitaip niekas niekada nebebūtų sudarinėję su jomis sąjungų bei sutarčių.
Žinoma, kariauti su Rusija niekas nenori, NATO pajėgų Europoje vadas generolas Philipas M.Breedlove sako, kad Aljansas šiuo metu neturi plano, kaip reikėtų karine jėga reaguoti į įvykius Ukrainoje. Todėl visi siekia, kad konfliktas Kryme būtų išspręstas taikiai. Tačiau reakcija gali būti ne vien tik karinė ir ne vien tik Ukrainoje. JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry nurodė, jog Kremlius „neturi turėti jokių abejonių, kad bet koks karinis įsikišimas, pažeidžiantis Ukrainos suverenumą ir teritorinį vientisumą, taps milžiniška, pražūtinga klaida ir kainuos Rusijai itin brangiai“.
Infliacijai graužiant Rusijos ir kitų jos sąjunginių Muitų sąjungos šalių valiutas, ekonominės sankcijos Kremliui gali smogti smarkiau už bombas. Juoba kad Kryme pagal Viktoro Janukovyčiaus ir V.Putino susitarimą bazuojamas Rusijos Juodosios jūros laivynas irgi nori valgyti. Ir gerti. O pagrindinis gėlo vandens šaltinis Kryme yra per Ukrainą tekanti Dniepro upė, vanduo iš kurios paduodamas į Krymą specialiu kanalu, o šį bet kada galima atjungti.
Tai, kad NATO, kaip visuma, neturi karinių veiksmų Kryme plano, nereiškia, jog tokio plano neturi kuri nors atskira narė, pavyzdžiui, Turkija, turinti didžiausias po JAV karines pajėgas Aljanse ir savo laivynu dominuojanti Juodojoje jūroje. Krymas – kadaise Rusijos imperijos jėga nuo Turkijos atplėšta teritorija, Krymo totoriai, sudarantys apie 40 proc. pusiasalio gyventojų, turkams yra saviškiai ne vien pagal tikėjimą. Turkijos užsienio reikalų ministras Ahmetas Davutoglu paskelbė, kad Krymas yra sudėtinė Ukrainos teritorijos dalis, svarbi Turkijai kaip durys į Ukrainą, taip pat – dėl Turkijos istorinių ryšių bei ten gyvenančių Krymo totorių.
Patys Krymo totoriai yra labai sutelkta politinė (ir ne tik politinė) jėga, nuo seno tvirtai remianti demokratinę Ukrainos valdžią ir turinti kruvinų istorinių sąskaitų su rusais bei sovietų valdžia.
Galbūt todėl Rusija, nors atvirai žvangina ginklais, kol kas nedrįsta atvirai oficialiu lygmeniu paremti Krymo separatizmo, nors akivaizdu, kad V.Putinas labai norėtų, pralaimėdamas Ukrainą, atsiplėšti sau nors gabaliuką.

Aljansas pareiškė, kad nuo Ukrainos nepriklausomybės ir teritorijos neliečiamumo priklauso viso Europos žemyno ir transatlantinis saugumas. Taigi NATO įsipareigojo apginti Ukrainą.

Tiek socialdemokratų, tiek „darbiečių“ veidmainingos dejonės dėl esą brangiai kainuojančių teisininkų paslaugų teisiantis Stokholme dėl 5 mlrd. Lt kompensacijos iš monopolininko padėtimi dujų rinkoje piktnaudžiaujančio „Gazpromo“ tik liudija, kad valdantieji tiesiog bijo, jog Lietuva gali laimėti arbitražą.

Visą rugpjūtį naujienų ištroškusi žiniasklaida maitinama valdančiųjų partijų veikėjų padejavimais, esą Lietuva išleidžianti labai daug milijonų įvairių sričių ekspertų paslaugoms ir konsultacijoms pirkti. Rauda pradedama kalbomis apie ekspertus apskritai, bet jau antru trečiu sakiniu imama konkretizuoti – brangiausiai esą Lietuvai kainuojantys Energetikos ministerijos samdomi teisininkai. Šie nuo pernai rudens atstovauja Lietuvos valstybės interesams Stokholmo arbitraže, į kurį kreiptasi dėl „Gazpromo“ 2004–2012 m. Lietuvai taikytos nesąžiningos dujų kainos. Vyriausybės ieškinio „Gazpromui“ suma – 5 mlrd. Lt. Advokatų paslaugoms apmokėti šiemet buvo skirta 4,5 mln. Lt, arba 0,1 proc. ieškinio sumos. Vienas juokas, kad ir kaip žiūrėtum.
Palyginkime: prieš porą savaičių verslininkui Luigi Boscai, kurį Algirdo Brazausko Vyriausybė neteisėtai pašalino iš „Alitos“ privatizavimo, teismas priteisė 14 mln. Lt kompensaciją. Kažkodėl niekas iš valdančiųjų nė necyptelėjo dėl tokių nuostolių valstybei, padarytų vien todėl, kad „Alitą“ privatizavę jos direktoriai buvo geri Algirdo Mykolo draugai. Gal todėl, kad socialdemokratų pridirbti nuostoliai nesiskaito?
Tylima ir dėl to paties A.Brazausko ir socialdemokratų vadovaujamos Vyriausybės atlikto „Lietuvos dujų“ privatizavimo už dešimtadalį tikrosios įmonės vertės. Momentinis nuostolis Lietuvai viršija 1,5 mlrd. Lt, ilgalaikis – tie patys 5 mlrd. litų, kuriuos dabar bandoma Stokholme prisiteisti iš „Gazpromo“.
A.Brazauskas tuomet norėjo „Gazpromą“ ir „Mažeikių naftą“ parduoti, siūlė, bet tuos reikalus Kremliuje tvarkęs Igoris Sečinas manė, kad „Mažeikių naftos“ akcijas jie iš „Jukos“ už dyką atims, tai dosnaus socialdemokratiško pasiūlymo atsisakė. Lietuvos laimei, nes tuomet tuos keturis milijardus, gautus pardavus „Mažeikių naftos“ akcijas „Orlen“, būtume matę kaip savo ausis.
Šiandien socialdemokratai ir “darbiečiai”, užuot visomis jėgomis stengęsi ištaisyti savo Vyriausybių klaidas, padarytas 2002–2008 metais nuolaidžiaujant „Gazpromui“, ir kompensuoti jų neprotingų (vadinkime taip, kol teisiškai neįrodyti kitokį pavadinimą turintys veiksmai) sprendimų padarytus nuostolius, toliau siekia šokti pagal „Gazpromo“ dūdelę. Tarsi už tą šokį kažkas kažkam gerai užmokėjęs būtų.
Žiūrėkime – pernai spalio pradžioje, likus pusantros savaitės iki Seimo rinkimų, Gediminas Kirkilas, dar net akyse Lietuvos ieškinio „Gazpromui“ nematęs, jau paskelbia, kad jo, kaip buvusio premjero, nuomone, Lietuva ieškinį greičiausiai pralaimės, ir pagąsdina: „Pralaimėjimo atveju Lietuvai gresia bauda procentas nuo ieškinio.“
Atsižvelgiant, kad G.Kirkilas premjeru tapo įtakingo “darbiečio” Jono Pinskaus pirtelėje „valstybininkams“ tariantis su tuometiniu „Gazpromo“ vietininku Lietuvoje Rimandu Stoniu, galima daryti prielaidą, kad pranašaudamas pralaimėjimą Stokholmo arbitraže šis socdemas tiesiog įgarsino Rusijos dujų koncerno poziciją.
Liepos pabaigoje Vyriausybės darbo grupės deryboms su „Gazpromu“ einant į pabaigą, jaunųjų socialdemokratų stovykloje premjeras Algirdas Butkevičius prasitarė, kad jam „nerimą kelia milžiniškos dujų kainos“. Liepos viduryje premjeras planavo apie tai pasikalbėti su „Gazpromo“ vadovu, tačiau šis atostogavo, tad pokalbis neįvyko.
Jei kas mano, kad su „Gazpromo“ vadovais ne tik A.Butkevičius, bet ir daug rimtesnis didesnės valstybės politikas gali bendrauti kada panorėjęs, tai tegu mano iš naujo. Tokie susitikimai derinami ilgai ir kruopščiai, tad jeigu A.Butkevičius tikėjosi pabendrauti ar su „Gazpromo“ valdybos pirmininku Aleksejumi Mileriu, ar už kontraktus su Lietuva atsakingu „Gazpromo“ eksporto generaliniu direktoriumi Aleksandru Medvedevu, vadinasi, laikas buvo sutartas ir paskirtas.
Tai, jog „Gazpromo“ vadovai su A.Butkevičiumi kalbėtis nepanoro, rodo, kad jie pasiuntė Lietuvos premjerą į, kaip tokiais atvejais sakoma Rusijoje, “erotinę kelionę pėsčiomis”. Tokios būna pasekmės, Vyriausybės vadovui ėmus svaičioti apie “konstruktyvias derybas” su Rusijos dujų monopolininku, tikintis iš jo geranoriškumo.
Atrodo, kad „Gazpromo“ analitikai neapsiriko dėl A.Butkevičiaus reakcijos į šį pažeminimą. Užuot toliau spaudęs „Gazpromą“ per Stokholmo arbitražą ar pradėjęs papildomą, šalia Europos Komisijos vykdomo, „Gazpromo“ monopolinio piktnaudžiavimo kainomis tyrimą, premjeras užsipuolė visus, kurie, jo įsivaizdavimu, trukdo jam pelnyti „Gazpromo“ vadovų palankumą.
Vos tik mėnesio pradžioje nuskambėjo pranešimas, kad Konkurencijos taryba „Lietuvos energijos“ prašymu pradėjo tyrimą dėl „Gazpromo“ monopolinių veiksmų Lietuvos energetikos rinkoje, A.Butkevičius nedelsdamas įžvelgė čia buvusios Vyriausybės ranką, kuri siekė tokio tyrimo, o šis „keistu sutapimu“ prasidėjo kaip tik tuomet, kai prasidėjo kalbos su „Gazpromu“ dėl galimo dujų kainų sumažinimo kitais metais.
Dar po savaitės prasidėjo raudos dėl „brangių ekspertų“. Pirmiausia pasisakė Seimo Energetikos komisijos vadovas „darbietis“ Kęstutis Daukšys, kurio požiūriu, Lietuvos interesus Stokholme ginantiems teisininkams mokamos „sumos yra įspūdingos, o rezultatas tolimas ir jo sėkmė nėra garantuota“. Kitos „darbietės“ Loretos Graužinienės manymu, ekspertų darbai yra „gerokai žemesnio lygio nei bakalaurų“.
Galiausiai prisidėjo ir A.Butkevičius. „Už tuos procesus [Stokholmo arbitraže] reikia mokėti gana didžiules sumas pinigų“, – guodėsi žurnalistams premjeras ir sielojosi, kad „A.Kubilius sudarė ilgalaikes sutartis, kurių neįmanoma nutraukti“.
Nors ar dabar Vyriausybė žiūri, kokios būtų pasekmės, jeigu vis dėlto būtų atsisakyta kvalifikuotų teisininkų paslaugų?
Nesunku atspėti, kokios: arbitražas Stokholme būtų pralaimėtas, Lietuva negautų kompensacijos iš „Gazpromo“, užtai A.Butkevičius gautų kokią simbolinę nuolaidą dujų kainai, kuria galėtų girtis per kitų metų prezidento rinkimų kampaniją. Kas tie 5 mlrd. Lt, kai reitingai suka galvą, o akyse šmėžuoja prezidento rūmai, kuriuose sėdint nebūtina kankintis dėl bandymų priimti kokį sprendimą, bet nuolat galima reikšti nusistebėjimą.

Užuot spaudęs „Gazpromą“ per Stokholmo arbitražą ir pradėjęs papildomą monopolininko piktnaudžiavimo dujų kainomis tyrimą, A.Butkevičius užsipuolė visus, kurie, jo įsivaizdavimu, trukdo jam pelnyti „Gazpromo“ vadovų palankumą.

"Veido" archyvas

“Gazpromas” tai planavo kaip trigubą pergalę – pasirašyti trilijono JAV dolerių vertės kontraktą su Kinija, pradėti dujotiekio “Altaj” iš vakarų Sibiro į Kiniją statybą ir, svarbiausia, parodyti pastaruoju metu pernelyg aikštingiems tapusiems europiečiams, kad Rusija dujas gali sėkmingai pardavinėti ne tik į Europos Sąjungos, bet ir į Kinijos rinką. Tačiau viskas išėjo lygiai atvirkščiai.

Kinijos prezidentas Hu Jintao, atvykęs į Rusiją su valstybiniu vizitu, kurio metu ir planuotas iškilmingas dujų tiekimo sutarties 30-iai metų pasirašymas, išskrido palikęs rusus toliau galvoti dėl kainos. Mat “Gazpromas”, kuris įžanginį susitarimą su kinais pasirašė dar 2009-ųjų spalį, visą šį laiką spaudė ir reikalavo, kad Kinija dujas iš Rusijos pirktų tokia pačia kaina kaip ir Europa – vidutiniškai po 350 JAV dolerių už 1000 m3, su potencialia galimybe ateityje kainą pakelti iki 500 dolerių už 1000 m3.

Šalia paprasčiausio noro daugiau uždirbti Rusija turėjo dar vieną, strateginį tikslą – ne tik priversti europiečius taikstytis su didelėmis dujų kainomis (Vladimiras Putinas dar 2008-ųjų pabaigoje pasakė, kad “mažas dujų kainas reikia pamiršti”), bet ir įsileisti “Gazpromą” į vidinę ES dujų tiekimo bei skirstymo sistemą. Mat tik tokiu atveju “Gazpromas” būtų garantavęs, kad dujos į Europą bus tiekiamos stabiliai ir pageidaujamais kiekiais, o ne pasuktos į Kiniją, kurios auganti ekonomika reikalauja vis didesnio energijos išteklių kiekio.

Tačiau Kinijos tokie Rusijos planai visiškai nesužavėjo ir, “Reuters” šaltinių teigimu, daugiau kaip 250 dolerių už 1000 m3 kinai “Gazpromui” mokėti neketina. O kad Rusija nemanytų, jog Kinija be jos dujų apsieiti negali, susirado tiekėjų ten, kur dar visai neseniai “Gazpromas” buvo visiškas padėties viešpats – Centrinėje Azijoje. Tą pačią dieną, kai Hu Jintao lėktuvas leidosi Maskvoje, Kazachstano naftos ir dujų ministerija pranešė sutarusi su kinais 60 proc. padidinti dujų tiekimą dujotiekiu, kuriuo savo dujas į Kiniją, be kazachų, dar tiekia Turkmėnistanas ir Uzbekistanas.

Čia reikia paaiškinti, kad anksčiau Centrinės Azijos valstybių dujas “Gazpromas”, turėjęs dujotiekių monopolį, supirkdavo savo padiktuota kaina, daug pigiau, nei pats pardavinėdavo rusiškas dujas į Europą, taip gaudamas viršpelnius. Dabar, kai vietos dujų rinkoje atsirado toks žaidėjas kaip Kinija, Centrinės Azijos valstybės, kurioms nuolatinis ilgametis Maskvos spaudimas įgriso iki gyvo kaulo, gerokai atsipūtė. Kartu jos pradėjo daug drąsiau dairytis ir į Europos Sąjungos Kaspijos dujų laukų link tiesiamą dujotiekį “Nabucco”, apie kurį joms anksčiau Maskva kone atvirai drausdavo netgi galvoti.

Žinoma, gal tai visiškas sutapimas, bet praėjus vos porai dienų, kai Kinijos prezidentas paliko nieko nepešusią Rusiją, Europos Komisija blokavo “Gazpromo” sandorį su Austrijos naftos ir dujų kompanija OMV dėl 50 proc. Vidurio Europos dujų biržos CEGH įsigijimo. Sutartis, kurią “Gazpromas” ir OMV suderėjo dar 2008-aisiais, turėjo būti baigta 2009-aisiais, bet čia į žaidimą įsijungė Europos Komisijos antimonopolinės institucijos. Jos, kaip pripažino “Gazpromo” valdybos pirmininko pavaduotojas Aleksandras Medvedevas, iškėlė tokias sąlygas, kurios Rusijos monopolininkui pasirodė visiškai nepriimtinos.

Nors į detales “Gazpromo” vadovai nesileidžia, bet akivaizdu, jog ES pareikalavo laikytis 3-iojo energetikos paketo reikalavimų, nustatančių, kad dujų pardavėjas negali kontroliuoti fizinio dujų tiekimo vamzdynais, į kuriuos be trukdžių turi būti įsileidžiami ir kiti dujų pardavėjai. Lygiai akivaizdu, kad “Gazpromas” siekė įsigyti CEGH akcijas ne vien todėl, kad tai viena trijų didžiausių dujų biržų Europoje, bet ir todėl, kad ši bendrovė kontroliuoja Baumgarteno dujų saugyklas ir paskirstymo mazgą Austrijos ir Slovakijos pasienyje, per kurį Rusijos dujos teka į Vakarų Europą. O būtent į Baumgarteną Europos Sąjunga ir tiesia “Nabucco”, turintį atvesti į Europą nuo “Gazpromo” nepriklausomas Kaspijos dujas, būtent į Baumgarteną ir Rusija nutaikė savo planuojamą dujotiekį “South Stream”, turintį blokuoti “Nabucco”.

Nesunku suvokti, kad jeigu “Gazpromas” būtų uždėjęs savo leteną ant Baumgarteno dujų čiaupo, tai apie bet kokį Kaspijos dujų įsileidimą į Europą per šį dujų mazgą nebūtų buvę net kalbos. Tuo tarpu Europa visiškai nenusiteikusi leisti “Gazpromui” plėstis jos rinkose monopolininko teisėmis ir netgi “South Stresam” tiesimas galės būti pradėtas tik su sąlyga, jeigu jam galios 3-iojo energetikos paketo reikalavimai ir per jį dujas europiečiams galės laisvai tiekti ir kitos Rusijos dujų bendrovės, pavyzdžiui, “Novatek”.

Tai prieš mėnesį “Gazpromo” vadovams, atvykusiems į Briuselį reklamuoti savojo dujotiekio, atvirai pasakė EK energetikos komisaras Guenteris Ettingeris.

Matant šiuos įvykius nesunku suvokti, kad ta kova (ar derybos), kurią šiuo metu su “Gazpromu” veda Lietuvos Vyriausybė, nėra kokia nors asmeninė Andriaus Kubiliaus ar Arvydo Sekmoko užgaida, o sudėtinė bendros Europos Sąjungos energetikos politikos dalis.

"Veido" archyvas

Prieš trejetą savaičių įvyko, galima sakyti, epochinis kultūros įvykis: lietuvių bendruomenės kvietimu Airijoje apsilankę keturi poetai taip pasipiktino Lietuvos ambasadoriaus Dubline veikla, kad surašė netgi du skundus: vieną, viešą, paskelbė per spaudą, kitą nusiuntė tiesiai į Užsienio reikalų ministeriją.

Kas gi papiktino mūsų kultūros pažibas? Ėgi ambasadorius Mindaugas Purlys juos nepakankamai pagarbiai sutiko! “Eiliniai emigrantai iš savo kišenės mokėjo už mūsų keliones viešuoju transportu, vežiojo menininkus savo mašinomis, siekė, kad šie apie Dubliną ir jame gyvenančius lietuvius susidarytų kuo geresnį įspūdį, o V.Purlys tepasirūpino keliais gabalėliais sūrio ir pora butelių lietuviško alaus”, – skundėsi žurnalistams Domantas Razauskas.

Be abejonės, tai absoliuti nepagarba lietuviškam poezijos žodžiui! Ambasadorius, poetų supratimu, privalėjo sutikti juos (pabrėšime, bendruomenės, ne ambasados kviestus) oro uoste, ambasados transportu nugabenti į penkių žvaigždučių viešbutį, maitinti ir girdyti geriausiuose restoranuose, o ryte tikriausiai dar ir alaus butelį pagirioms palengvinti tiesiai į lovą paduot? Paskui, metęs visus darbus, vežioti ambasados sąskaita po miestą ir šalį, pakeliui dar visas aludes aprodyti ir ekskursiją į kokio “Bushmills” viskio gamyklą surengti. Ot, tada tai būtų lygis!

O dabar ką? Nacionalinės premijos laureatui Aidui Marčėnui bei jį lydinčiai kolegų poetų delegacijai – tik alus ir sūris?

Siaubas. Sovietmečiu už tokią nepagarbą “žmogaus sielų inžinieriams” (taip tuomet visai oficialiai tituluoti rašytojai bei poetai) ne tik ambasadorius, bet ir visas ambasados personalas būtų lėkę iš tarnybos kaip kamščiai iš “Sovetskoe šampanskoe” butelio. Mat jeigu sovietmečiu kokį kultūros veikėją ir išleisdavo į užsienį, tai jis būdavo mažų mažiausiai “nusipelnęs” ar netgi “liaudies”. O tai jau reiškė pakilimą į CK nomenklatūros lygmenį, kas savame tokį rašytoją ar poetą darė neatsiejama aukščiausios valdžios dalimi, prieš kurią bet kurios ambasados personalas šokinėdavo ne mažiau nei prieš patį CK sekretorių. Vienas tokio rango svečio nepasitenkinimo priėmimu žodis, ištartas grįžus namolio kokio neformalaus pasisėdėjimo medžioklėje ar pirtelėje metu, ir diplomato karjera nutraukta amžiams.

Sprendžiant iš nuoširdaus ir didelio keturių poetų pasipiktinimo “nederamu” priėmimu ambasadoje Dubline, LSSR rašytojų sąjungos veteranai gausiai dalijosi prisiminimais apie tuos auksinius sovietinius laikus su naujosios rašytojų kartos atstovais. Nes iš kur dar žmonės, užaugę (o kai kurie į pirmą mokyklos klasę nuėję) jau laisvoje Lietuvos Respublikoje, galėjo perimti tokį sovietmečio “nomenklatūrščikų” išponėjimą, susireikšminimą ir nepagarbą “žemesnės kastos” atstovams? Tą patį A.Marčėną labiausiai papiktino, kad aukštųjų ponų iš Vilniaus vizitą Airijoje organizavo, kaip jis teikėsi apibūdinti, “ambasados valytoja”. Kad po 2008–2009 m. URM biudžeto karpymo ir atstovybių personalo mažinimo jokių valytojų ambasadose nebeliko, o visus techninius darbus atlieka diplomatų sutuoktiniai ir patys diplomatai, A.Marčėnas išsiaiškinti nesiteikė.

Kita vertus, šis jo prakilnybės Nacionalinės premijos laureato leptelėjimas apie “valytoją”, lygiai taip pat, kaip D.Razausko pasipiktinimas menkomis vaišėmis, rodo, kad šie naująja karta įvardijami poetai iš tikrųjų tėra gryniausio sovietinio raugo menkystos ir pižonai. Nes tik sovietmečiu darbai buvo dalijami į “švarius” ir “nešvarius”, “garbingus” ir “gėdingus”. Tik sovietinės mąstysenos atstovas gali manyti, kad sąžiningai triūsiančios valytojos darbas yra menkesnis ir gėdingesnis, nei poeto, sėdinčio prie “padsoso” įvairiuose mokesčių mokėtojų lėšomis išlaikomuose fonduose, nes jo kūrybos niekas neperka.

Mat patį didžiausią visų keturių poetų pasipiktinimą sukėlė faktas, kad “V.Purlys nei savo, nei ambasados vardu nenupirko nė vienos mūsų atvežtos lietuviškos knygos”. Štai taip – ambasadorius, šitų veikėjų supratimu, turėjo ne tik juos vežioti, maitinti, girdyti, apnakvindinti. Jis dar turėjo ir jų knygeles supirkti – tiek savomis, tiek ambasados (tai yra Lietuvos mokesčių mokėtojų) lėšomis.

Sveikas protas tarsi sakytų, kad jeigu tave, žmogau, lietuvių bendruomenės atstovai pasikvietė į šventę paskaityti eilių, tai tu jiems ir pardavinėk savo knygas. O jeigu neperka, tai galvok, ką ne taip parašei ar kodėl nepakankamai sudominai, o ne bruk supirkti ambasadai kaip makulatūrą.

Kita vertus, būtent tokia ir buvo praktika sovietinėse ambasadose, kurios už biudžeto lėšas supirkdavo tose šalyse leidžiamų sovietinių vadukų raštus, kurių joks normalus žmogus nepirkdavo. Brežnevmečiu tai buvo viena iš pinigų pasisavinimo formų – sovietiniai vadai, kaip ir itin valdžiai artimi rašytojai bei poetai, savo “šedevrus” neva leisdavo dideliais tiražais užsienyje, už ką jiems paskui būdavo atlyginama konvertuojama valiuta.

Telieka stebėtis: iš kur, praėjus dvidešimčiai metų po Sovietų Sąjungos žlugimo, kai kurie Lietuvos kultūros veikėjai taip gerai išmano visus sovietinio pasipinigavimo niuansus? Gal tiesiog juos kokia laiko mašina perkėlė? Tad taip ir išėjo, kad į Lietuvos Respublikos ambasadą Dubline užėjo “LSSR liaudies poetų” delegacija – ir liko labai nepatenkinta priėmimu. Dėsningai bei pelnytai.

"Veido" archyvas

Negali sakyti, kad anksčiau metiniai prezidentų pranešimai būdavo valstybinės svarbos įvykis, bet bent jau mėnesį kitą politinėje kūdroje ratilai nuo jų eidavo.

Tiesą sakant, iš visų ligšiolinių į atmintį įstrigo tas vienintelis, kuriame antrąją kadenciją pradėjęs Valdas Adamkus savo buvusio patarėjo Dariaus Kuolio padavimu prakalbo apie lietuviškus “oligarchus”. Surasti tikros, visus nūdienos Rusijos oligarchų (nuo kurių ir nubeždžioniautas šis terminas) požymius turinčios asmenybės kol kas nepavyko, bet terminas įsitvirtino. Regis, ilgam, nes vos prieš ketvertą mėnesių ir prezidentė Dalia Grybauskaitė prabilo, esą “Lietuva tampa oligarchų ir nusikalstamo pasaulio valdoma valstybe”. Vėliau paprašyta detalizuoti, kas čia tie oligarchai, prezidentė nuo atsakymo išsisuko, tačiau buvo galima tikėtis, jog ši svarbi žinia pataupyta metiniam pranešimui – kad garsiau nuskambėtų.

Deja, deja… Apie valstybę užvaldančius oligarchus nebuvo nė žodžio – gal jie jau dingo, ar, išsigandę prezidentės užuominos, atsisakė savo ketinimų užvaldyti Lietuvą? Bet tokie tuomet iš jų ir oligarchai…

Užtai buvo daug žodžių apie korupciją – visas pranešimo skyrius tam skirtas. Ką sužinojom? Per dvejus metus “už korupcines veikas” pradėta arti pusantro tūkstančio tyrimų. Rezultatas? Pernai nuteistų nebuvo, šiemet – “net” 18 sėdusių. Gaila, neįvardyta, kas jie tokie, tačiau akivaizdu, kad su didžiuliais trenksmais ir pompastika STT nuo pat 2008-ųjų gaudytų savivaldybių vadovų tarp jų nėra.

pradėtų tyrimų kiekis, nedviprasmiškai liudijantis kovotojų su korupcija neprofesionalumą. Keista, bet pagrūmojusi “laisvėje tebelikusiems kyšininkams” prezidentė nė žodžio nepasakė apie tuos, kurie juos turėtų išgaudyti. Gal jau išblėso įkarštis viešai kapoti pareigūnų galvas?

O gal D.Grybauskaitė vis dėlto suvokė, kad prasta teisėsaugos veikla – tai akmuo ne į Seimo ar Vyriausybės, bet į Prezidentūros darželį? Mat prokurorą po galvakirčio “Juodajame kube” pasirinko pati, o STT vadą Žimantą Pacevičių užstojo nuo kritikos, kai paaiškėjo, jog šis Dainiaus Kreivio “kirsdinimo” metu tuo ir teužsiėmė, kad pasakojo žurnalistams, kaip ūkio ministras į STT direktoriaus skambučius neatsiliepia.

Tas pat pasakytina ir apie D.Grybauskaitės kritiką teismų adresu. Kad teisėjų bendruomenė primena tylią pelkę, anokia paslaptis – dar nuo trijų teismų pirmininkų skandalo 2003-iaisiais apie tai kalbama. Bet nejau galima tikėtis, kad tenai suveiks savivalos sistema, jei pati prezidentė pačią didžiausią, Garliavos patvoryje pritvinkusią, teismų sistemos votį meiliai tepa “zelionke”? Gal viliasi, kad violetinė partija parems ją per 2013-ųjų rinkimus? Tegu. Bet viltis – žinia, kieno motina.

Klausydamasis šio biurokratiškai beprasmiško, užtai savigyros nestokojančio pranešimo, suklusau tik kartą – kai D.Grybausaitė prabilo apie santykius su Baltarusija. Tiksliau, kada frazėje: “O nepriklausoma Baltarusija – Lietuvos interesas”, – ji ypač pabrėžė žodį “nepriklausoma”. Jau maniau, kad prezidentė pagaliau pasakys ką nors konkretaus apie pašonėje vykstantį brutalų nepriklausomos valstybės užvaldymą. Deja, deja – toliau ėjo nieko nereiškiančių žodžių kratinys.
Apie santykius su Lenkija, kurie pastaruoju metu išgyvena esminę kaitą, prasitarta vienu sakiniu. Iš politikės, kuriai pagal Konstituciją priklauso formuoti valstybės užsienio politiką, galima ir privalu tikėtis daugiau.

Apskritai iš prezidentės, laisvos nuo kasdienių vykdomosios valdžios reikalų, tad galinčios užsiimti strateginiu Lietuvos raidos planavimu, norėtųsi išgirsti, kur link judės mūsų valstybė bent jau artimiausią dešimtmetį. Vietoje jos strategiją “Lietuva 2030″ kuria premjeras Andrius Kubilius, o apie einamuosius suskystintų dujų terminalo statybos ar laidų tiesimo reikalus, kuriais užsiima Vyriausybė, šneka prezidentė D.Grybauskaitė.

Kažkas ne taip su darbų pasidalijimu Lietuvos valstybėje. O gal tiesiog Jos Ekscelencija daugiau neturėjo ką pasakyti?

"Veido" archyvas

Vos Krepšinio federacija pasirinko, kad Kauno krepšinio pergales prie “Žalgirio” arenos įamžins Tado Gutausko “Krepšinio liūtas”, pliūptelėjo skulptūros kritikos banga: “Pernelyg realistinė, plagiatas, kičas.” Grupelė VDU menotyros studentų netgi viešą laišką surašė, kuriame akis rėžia frazė: “Skulptūra neatspindi besivystančio Kauno dvasios.”

Nebeiškenčiau. Nes T.Gutausko “Krepšinio liūtas” tiesiog genialiai atspindi dabartinę Kauno dvasią. Jame į viena susiliejo Karo muziejaus sodelio liūtas, kaip smetoninio Kauno legendos simbolis, ir krepšinio kamuolys, kaip sovietinio Kauno “Žalgirio” legendos simbolis. Kartu sujungus – žiaurus provincialus kičas, kaip šiandienio Kauno esybės atspindys ir kvintesencija. Aplodismentai kūrėjui, nepatenkinamas įvertinimas būsimiems menotyrininkams, nesuprantantiems, kokiame mieste jie gyvena.

Kaunas, kaip miestas, niekur nesivysto. Jis tarsi pakibęs virš bedugnės, nes laisvoje Lietuvoje prarado egzistencijos prasmę.

Smetonos laikais Kaunas buvo priverstinė laikinoji sostinė, ne savo valia tapęs vieninteliu lietuvišku miestu, sukurtu ne pagal Vidurio Rytų, bet pagal Vakarų Europos tradiciją. Pabrėšiu – vieninteliu XX a. pradžioje atgimusios lietuvių tautos savarankiškai, kone nuo pamatų, sukurtu miestu, nes tiek viduramžiškas senamiestis, tiek rusiškas gubernijos centro paveldas sudarė tik labai nežymią jo dalį, palyginti su tuo, kas pastatyta Lietuvos laikais.

Dėl to sovietmečiu Kaunas tapo valstybingumo dvasios sergėtoju ir miestietiškos Lietuvos kūrėju – vakarykščiam kaimiečiui gyventi Vilniuje buvo nejauku, tad jis rinkosi “savą”, kaimo tradicijų nepamiršusį, bet kartu jau miesto gyvenimą gyvenantį Kauną. Peraugę Kauno rėmus vakarykščio kaimiečio vaikai keldavosi į Vilnių, būdami visaverčiai miestiečiai. Kauno politechnikos institutas keturiems dešimtmečiams tapo tiek sovietinės, tiek – vėliau – atsikūrusios nepriklausomos Lietuvos vadovų elito kalve.

Bet iškovojus nepriklausomybę Kaunas patyrė masinį miestiečių egzodą: į Vilnių persikėlė ne tik valstybingumo tradicijos sergėjimo pareiga, bet ir dauguma tų, kurie ją saugojo. Dėl šio miestiečių egzodo pakito miesto bendruomenės sandara, vakarykščių kaimiečių skaičius tapo per didelis veiksmingam suvirškinimui, tad pats pradėjo virškinti bei išstumti miestiečius. Ne veltui visa šiandienio Kauno “grietinėlė” gyvena ne Žaliakalnio šlaite ir V.Putvinskio gatvėje stovinčiose vilose, o aplinkiniuose kaimuose. Finalas buvo, kai du broliukai, nors tarsi seni kauniečiai, gryniausiu sodiečių stiliumi vardan galimybės prakalti savo griuvenas nužudė Laisvės alėją, buvusią Kauno širdį architektūriniu, kultūriniu, idėjiniu požiūriu.

Tiesiai priešais “Akropolį” stovėsiantis “Krepšinio liūtas” tai įamžins.

"Veido" archyvas

Statistikos departamentui pranešus, kad, pradiniais gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje liko tik kiek daugiau nei trys milijonai žmonių, populistai netruko pasireikšti ir sušukti: “Mažinkime Seimo narių skaičių!” Esą prieš du dešimtmečius, Konstitucijoje nustatant 141 nario Seimą, jo dydis skaičiuotas 3,5 milijono gyventojų turinčiai Lietuvai. O dabar, gyventojų sumažėjus, reikėtų ir Seimo narių sumažinti.

Kai kurie pensininkų atstovai netgi siūlo iš karto rėžti Seimą per pusė – esą po to daugiau pinigų pensijoms liksią. Apie tai, kad visam Seimui išlaikyti šiemet skirta 82 mln. Lt, o, kaip teigia prieš kelis mėnesius pasirodęs leidinys “Socialinė apsauga 2009″, visos Lietuvos socialinės išlaidos 2009-aisiais sudarė 19,5 mlrd. Lt, dauguma populistų veikiausiai net negirdėjo. O tie, kurie girdėjo, garsiai nešneka, mat labai jau kvailai atrodytų. Nes jei jau ką mažinti, atsižvelgiant į sumažėjusį šalies gyventojų kiekį, tai tuos, kurie mus tiesiogiai aptarnauja ir brangiausiai kainuoja. Pasaulio bankas dar užpernai pastebėjo, kad Lietuvoje gyventojams ligoninių tenka dvigubai daugiau nei vidutiniškai Europoje, o gyventojų sveikata tik blogėja. Tas pats ir su švietimu – vienas mokytojas Lietuvoje moko daugiau kaip dvigubai mažiau mokinių nei jo kolega Vokietijoje.

Tačiau pagalvoti apie Seimo narių skaičiaus pokyčius tikrai vertėtų. Tik į priešingą pusę, nei pas mus viešumoje priimta šnekėti. Tikriausiai niekas nesiginčys, kad viena didžiausių Lietuvos bėdų yra valstybės valdymo kokybė, kurios pagrindas – Seimo priimami įstatymai. Lygiai vargu ar atsiras ginčijančių, kad Estijoje valstybės valdymo kokybė tikrai geresnė. Vien faktas, kad į krizę socdemai atvedė Lietuvą prasiskolinusią, o Estija atėjo su pinigų rezervu, viską pasako. Įstatymus dėl pinigų atidėjimo juodai dienai priėmė Riikogu – taip estai vadina savo parlamentą.

Kodėl toks skirtingas Lietuvos ir Estijos parlamentarų požiūris į pinigų skirstymo politiką? Gal todėl, kad 1,34 milijono gyventojų turinti Estija į Riikogu renka 101 narį, tai yra vienas parlamentaras tenai atstovauja 13 tūkst. rinkėjų. O 3 mln. gyventojų turinčioje Lietuvoje – vos 141 Seimo narys, tai yra vienas mūsų parlamentaras atstovauja 21 tūkst. piliečių, arba kone dvigubai daugiau nei estas.

Atstovaujamų piliečių skaičius – ne smulkmena. Tai, kad vienas Estijos parlamentaras atstovauja kone dvigubai mažesniam būriui piliečių nei jo kolega Lietuvoje, reiškia, kad estų politikas gali skirti bendravimui su rinkėjais dvigubai daugiau laiko nei lietuvis. Savo ruožtu tai reiškia, kad Estijoje ryšys tarp piliečių ir jiems atstovaujančiųjų politikų dvigubai glaudesnis, jie dvigubai geriau išmano savo rinkėjų poreikius ir, kaip matome iš Estijos pranašumo prieš Lietuvą kone visose srityse, bent dvigubai geriau dirba.

Korupcijos lygis Estijoje irgi neatsitiktinai visus du dešimtmečius mažesnis nei Lietuvoje. Kuo didesnis santykinis politikų skaičius, tuo daugiau reikia rasti tarp jų korumpuotų. O tai ne taip jau paprasta ir neabejotinai – brangu.

"Veido" archyvas

Vokietijos kanclerė Angela Merkel nebeiškentė ir praėjusią savaitę žiebė: “Kalbame ne tik apie tai, kad daugiau nebegalima gyventi skolon. Kalbame ir apie tai, kad tokiose šalyse, kaip Graikija, Ispanija ir Portugalija, neturėtų būti išeinama į pensiją anksčiau nei Vokietijoje. Visi turėtume vienodai stengtis – tai yra svarbu.”

A.Merkel priminė ne tik ankstyvą ir sočią Pietų europiečių pensiją, bet ir pomėgį daug ilsėtis: “Negalime turėti bendros valiutos, jeigu vieni turi daug atostogų, o kiti – mažai.”

Paprasčiau sakant, norite gyventi kaip vokiečiai? Dirbkite kaip vokiečiai. Nesugebate dirbti kaip vokiečiai, bet norite naudotis euro suteikiamais privalumais? Tai bent jau dirbkite tiek pat ilgai, kiek vokiečiai, ir nenorėkite gauti didesnes nei vokiečių pensijas. Teisinga pozicija? Teisinga. Ir negalima sakyti, kad netikėta.

Dar tik prasidėjus Graikijos finansų krizei viešumon išplaukė visus apstulbinę skaičiai – graikai išeina pensijon anksčiau nei vokiečiai ir gauna didesnes pensijas nei vokiečiai. Graikas 80 proc. atlyginimo dydžio pensiją gali gauti išdirbęs 35-erius metus, o vokietis vos 46 proc. atlyginimo dydžio pensijos gali tikėtis tik po 45 metų darbo. Negana to, norėdama surasti milijardų, reikalingų Graikijai iš skolų gelbėti, Vokietija apipjaustė savo socialines programas ir paskelbė ketinanti vėlinti pensinį amžių iki 67-erių metų. O graikai, nors iš pradžių ir žadėjo atidėti savo pensinį amžių bent iki 65-erių, dabar neskuba to daryti, mat komunistai ir anarchistai gatvėse riaušes gali sukelti.

Pietų Europos skolų krizei didėjant Vokietija, norėdama išsaugoti eurą, dabar jau turi gelbėti ne tik graikus, bet ir ispanus bei portugalus. Pastarieji ten atostogauti mėgstančių, tad vietinius neblogai pažįstančių vokiečių akyse yra tokie patys tinginiai kaip ir graikai. Tad vidutinio vokiečio galvoje taip ir sukasi klausimas: “Nejau aš turiu iki senatvės arti, kad šitie tinginiai sau sočią bambą kasytų?”

Artėjant rinkimams politikų ausys tokiems klausimams tampa itin jautrios. Juoba, kaip parodė rinkimai Suomijoje ar pernykštis Slovakijos nenoras prisidėti prie Graikijos gelbėjimo, tokios pat mintys sukasi ir Šiaurės, ir Vidurio Europos gyventojų galvose. Tad jei A.Merkel kas ir pasmerks, tai nebent komunistuojančios briuselinių fondų siurbėlytės, kurių garsioms aimanoms Europa darosi vis kurtesnė.

Lietuva dėl Vyriausybės griežtos finansinės politikos šiuo metu priskiriama dorajai Europos daliai, visomis išgalėmis besistengiančiai gyventi pagal kišenę. Tad į A.Merkel įvardytą “tinginių” grupę nepakliuvome. Bet tik kol kas. Jau dabar į pensiją lietuviai išeina anksčiau nei vokiečiai, o šiems nustačius 67-erių metų pensinį amžių, dirbsime vidutiniškai penkeriais metais mažiau. Be to, pagal švenčių, laisvadienių kiekį metuose esame tarp mažiausiai dirbančių Europos tautų. Tad galima laukti, kad, susitvarkiusi su Pietų Europos tinginiais, Vokietija atsigręš į mus ir taip pat įsakmiai paragins: “Arbeiten!”

"Veido" archyvas

Minske, norint nusipirkti kelis šimtus JAV dolerių pagal oficialų keitimo kursą, reikia kelias dienas stovėti eilėje. Galima pirkti turguje, bet tai nelegalu ir kone trečdaliu brangiau. Bet žmonės stovi, nes be valiutos Baltarusijoje gyventi sudėtinga – valiuta atsiskaitoma su prekių tiekėjais, valiuta sudaromi visi svarbesni sandoriai, valiutos reikalaujama netgi už buto nuomą. Visai kaip Lietuvoje prieš pusantro dešimtmečio, tik tuomet pas mus problemų dėl valiutos nebuvo.

Krizė privertė Aleksandrą Lukašenką kelis kartus nuvertinti Baltarusijos rublį, o tvirtos valiutos upelis gerokai išseko dėl Vakarų ir Rusijos sankcijų. Vakarai nebeduoda Baltarusijai paskolų, nes A.Lukašenka, jų požiūriu, nepakankamai demokratiškai buvo perrinktas prezidentu, o Rusija pakėlė Baltarusijai naftos ir dujų kainas ir nebeleidžia užsidirbti iš žaliavų perpardavimo į Vakarus bei tranzito. Skolinti pinigus Maskva sutinka, bet ne tiek, kiek nori (ir kiek reikia) Minskas. O jeigu A.Lukašenka nori gauti tiek pinigų, kiek jam reikia, norėdamas nemažinti socialinių išmokų, jis turi parduoti Rusijos verslui pagrindines Baltarusijos ekonomiką dar palaikančias įmones rusų padiktuota kaina.

Viskas – ratas užsidarė. A.Lukašenkos kritimas – tik laiko klausimas. Pagal nerašytą, bet abiejų pusių suvokiamą susitarimą Baltarusijos gyventojai nemurmėdami rinko A.Lukašenką į valdžią, o jis mainais užtikrindavo jiems tam tikrą vėlyvojo sovietmečio lygmens pragyvenimą. Tačiau ši santykinė gerovė buvo apmokama rusiškais pinigais. Mainais už tai A.Lukašenka žadėdavo “krūtine uždengti Rusiją nuo NATO agresijos” ir kada nors susijungti su Rusija.

Kai Rusijai pabodo laukti ir ji pradėjo mygti Minską tesėti pažadus, A.Lukašenka atsigręžė į Vakarus ir pradėjo demokratizuotis bei liberalizuotis mainais už Tarptautinio valiutos fondo kreditus. Keleri metai tokių reformų, ir A.Lukašenka, galimas dalykas, būtų išsisukęs. Bet čia atėjo prezidento rinkimai ir riaušės, už kurių organizatorių pečių akivaizdžiai kyšojo Maskvos ir dviejų jos geriausių draugų – Berlyno ir Varšuvos ausys. Guido Westerwelle ir Radeko Sikorskio lūpomis apskelbtas “kruvinu diktatoriumi”, A.Lukašenka prarado bet kokią ES paramą ir atiteko visiškai Vladimiro Putino malonei.

A.Lukašenka, nebegalintis užtikrinti pakenčiamo savo valdinių pragyvenimo lygio ir jų saugumo (tą rodo teroro aktas Minsko metro), iš “batkos” netruks virsti patėviu, ir baltarusiai be gailesčio pakeis jį tuo, kuris vėl galės iš Maskvos gautais pinigais mokėti atlyginimus ir pensijas.

Dabar jau Kremlius sprendžia, ką daryti su Baltarusija: paversti ją oficialiu “Rusijos Federacijos subjektu” ar sava marionete, išlaikant formaliai nepriklausomos valstybės statusą. Pirmu atveju Baltarusiją prijungęs politikas užsitikrins pergalę Rusijos prezidento rinkimuose. Antru atveju formaliai nepriklausoma, bet iš Kremliaus valdoma Baltarusija taps ežiu kelnėse pirma Lietuvai, paskui – ir Lenkijai, reikšdama teritorines pretenzijas, statydama atominę Vilniaus pašonėje, blokuodama tranzitą, pradėdama kovą dėl baltarusių tautinės mažumos padėties Vilnijoje ir Suvalkuose.

Seniai seniai, dar praėjusiame amžiuje, kai buvau studentas, kurį laiką gyvenau bendrabutyje su “tikrais užsieniečiais”. Taip sutapo, kad mano kaimynas buvo amerikietis, toks Paulas iš Siatlo. Mane ir kitus sovietinius studentus labiausiai stebino, kad Paulas į studijas atvažiavo tiesiai po tarnybos kariuomenėje, kurią pasirinko savanoriškai. Savo ruožtu kariuomenė jam dabar mokėjo už studijas.

Mums, sovietmečio studentams, tai buvo sunkiai suvokiamas dalykas: galint studijuoti, eiti savo noru į kariuomenę? Tais laikais kiekvienas, neišsisukęs “nuo čebatų”, buvo laikomas visišku žiopliu, nesugebėjusiu pirmu bandymu įstoti į aukštąją arba neradusiu “plaukuotos rankos”, kuri padėtų kokiu kitu būdu išsisukti. O Paulo požiūriu, jis sudarė su visuomene labai sąžiningą kontraktą: mainais už tai, kad atliko pavojingą pareigą tėvynei (tai buvo šaltojo karo laikai, o Paulas tarnavo Vokietijoje, tai yra priešakinėje fronto su sovietais linijoje), tėvynė apmokėjo jo studijas aukštojoje, taip suteikdama šansą padaryti karjerą gyvenime, kurios priešingu atveju jis būtų turėjęs siekti arba apkraudamas tėvų kišenę, arba sulįsdamas į skolą bankui. Nes gero aukštojo išsilavinimo už dyką nebūna.

Deja, kuriantis Lietuvos valstybei, sovietmečiu susiklostęs požiūris į tarnybą kariuomenėje, kaip ir į studijas aukštojoje, niekur nedingo ir persikėlė į tarnybą bei studijas reglamentuojančius įstatymus. Studijos aukštojoje, kaip ir sovietmečiu, suvokiamos ne vien kaip žinių įgijimas, bet ir kaip galimybė išsisukti nuo karinės tarnybos, į atitarnavusį ar profesionaliai tarnaujantį vyrą neretai žiūrima kaip į protiškai atsilikusį, o į savanorius – kaip į visuomenės ramybei pavojų keliančius “patriotus idiotus”.

Nedrąsūs krašto apsaugos bandymai įvesti amerikietišką tvarką, kad už tarnybą kariuomenėje būtų atlyginama studijomis, kaip ir gerokai radikalesni siūlymai – nustatyti, kad į tam tikras pareigas valstybės tarnyboje būtų priimami tik asmenys, atitarnavę Lietuvos kariuomenėje, susidūrė su neregėtu Algirdo Brazausko ir visos LDDP pasipriešinimu. Mintis, kad jų vaikučiai, norėdami užimti sočias pareigas teisėsaugoje ar diplomatinėje tarnyboje, turės metus laiko lakstyti Ruklos ir Pabradės pušynuose, netilpo į sovietinės nomenklatūros galvas.

Deja, sąryšis – pirma kareivis, paskui studentas valstybės sąskaita – niekaip netelpa ne tik sovietinių, bet ir naujųjų nomenklatūrininkų galvose. Tokie pat nedrąsūs, kaip ir prieš pusantro dešimtmečio, dabartinės krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės bandymai įvesti lengvatas jaunuoliams, kurie po tarnybos kariuomenėje norės studijuoti aukštosiose, atsitrenkė į studentų organizacijų funkcionierių bei liberalsąjūdininkų, kurių dauguma nežino, už kurio galo laikyti automatą, pasipriešinimą.

Nors sovietmetis baigėsi prieš du dešimtmečius, sovietinis mąstymas ne tik niekur nedingo, bet ir persikėlė į dalies jaunimo galvas.