Kai pagalvoji, tai gal ir gerai, kad Vilniaus meru išrinktas Artūras Zuokas. Pirmiausia todėl, kad tai būtent jis gavo didžiausią vilniečių pasitikėjimą. Nes tie savivaldybėse masiškai vykę užkulisiniai žaidimėliai, kai įvairiaplaukės “naktinės koalicijos” nustumia į opoziciją tikruosius laimėtojus, kaip Kaune, tiesiog nešvankūs.

Antra, todėl, kad A.Zuokas dabar gavo galimybę darbais reabilituotis ir visos visuomenės, ne tik savų rinkėjų, akyse susigrąžinti gero politiko reputaciją. Trečia, todėl, kad jeigu jam nepavyks ir per trečią kadenciją sostinės vadovo poste jis susimaus lygiai taip pat, kaip susimovė Seime, galės daugiau nebesikankinti politikoje ir grįžti į verslą.

Pasipiktinimas ir netgi isterija, po A.Zuoko pergalės Vilniuje kilę tarp dalies viešųjų kalbėtojų ar žurnalistų, tik parodo iš karto po savivaldybių tarybų rinkimų duotą diagnozę: viešoji erdvė nebeatspindi tikrųjų visuomenės nuotaikų.

Nebesuvokiama, kad penkeri metai kartojamos mantros apie “abonentą” ar “Zuoką kyšininką” yra, vaizdžiai tariant, subalansuotos runkeliams. Tačiau runkeliai: a) už A.Zuoką niekada ir nebalsavo; b) Vilniuje sudaro santykinai mažesnį gyventojų nuošimtį nei kitose šalies vietose. Tad visa antizuokinė propaganda, visą šį laiką skleista tiek už pinigus, tiek iš nuoširdžios neapykantos šiam nestandartiniam politikui, ėjo pro šalį.

Norint tuo įsitikinti, pakanka panagrinėti Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenis, rodančius, kokie Vilniaus rajonai gausiausiai balsavo už A.Zuoką. Ką gi ten matome? Už A.Zuoką balsavo aukštesnio išsilavinimo, labiau pasiturintys vilniečiai, tai yra tie žmonės, kurie savo darbu bei pinigais ir kuria dabartinį Vilnių. Sugebantys gyventi savo galva, o ne iš televizijos ekranų brukamais štampais. Šių žmonių neįtikins netgi šimtą kartų pakartotas melas.

Tačiau ar neatsitiks taip, kad A.Zuoką savo balsais parėmę, o dabar jo pergalę mero rinkimuose švenčiantys vilniečiai bus nuoširdžiai apsigavę? Nes jie balsavo už tą jauną, energingą, idėjomis trykštantį Artūrą, kuris prieš vienuolika metų stojo prie sostinės vairo ir iš tiesų pakeitė Vilniaus gyvenimą. Tai yra už Zuoką Pirmąjį. Bet dabar į paties pasistatytus savivaldybės rūmus grįžo Zuokas Antrasis. Vis dar tebesišypsantis ir energingas, bet jau priblėsęs, nes smarkiai muštas, kupinas pelnytų ir nepelnytų nuoskaudų bei pasiutusiai trokštantis revanšo.

Svarbiausia, už mero postą būdamas dėkingas Viktorui Uspaskichui – tam pačiam, kuris dar prieš kokius pusantrų metų per visą Lietuvos radijo koridorių šaukė: “Zokai, tu vagys!” O vėliau savo oficialiame tinklalapyje vadino banditu ir darė tą su tokia nuoširdžia neapykanta, kokią tik gali jausti vienas charizmatiškas politikas kitam, kuriam labiau sekasi. Ir štai dabar kažin kokia nematoma ranka suvedė juodu į vieną koaliciją, kurios galutinę pergalę užtikrino buvęs KGB majoras su savo bendražyge iš Rusų aljanso.

Siekis įveikti priešą jo paties ginklu yra viliojantis bei gundantis, bet pasiutusiai pavojingas, nes svetimą ginklą pirma reikia išmokti valdyti. Tuo savo kailiu jau spėjo įsitikinti konservatoriai, per vieną naktį prapylę mero rinkimus Kaune.

Mat jų pasirinkti koalicijos partneriai pasirodė dar labiau neprincipingi nei konservatoriai, nutarę šiemet atsisakyti ilgamečio principo dar iki rinkimų paskelbti, su kuo vėliau sudarinės koalicijas, o su kuo ir ant vienos pievelės nepritūps.

Tokia ligšiolinė pagrindinės dešiniosios partijos strategija buvo labai patraukli įvairiems politiniams tyruoliams, bet, žinant Lietuvos visuomenės sandarą, visiškai neperspektyvi kovos dėl valdžios požiūriu. Mat konservatoriai, netgi kartu su prisijungusiais krikščionimis demokratais, geriausiu atveju gali pretenduoti į ketvirtadalį rinkėjų balsų, o su vieninteliais “košernais” koalicijos partneriais liberalais – į trečdalį. Tai yra dar iki rinkimų atsiriboję nuo visų partijų, pretenduojančių į likusius du trečdalius rinkėjų balsų, konservatoriai iš esmės pasmerkdavo save amžinai “principingai opozicijai”, o į valdžią patekti galėdavo tik atsitiktinai – jeigu jų oponentai taip nuvildavo savuosius rinkėjus, kad šie paprasčiausiai neateidavo balsuoti. Kaip ir atsitiko 2008-ųjų rudenį.

Ši strategija dalies konservatorių ideologų buvo vis garsiau kritikuojama, tad nereikia stebėtis, kad, vienam nuosekliausių galimų koalicijos partnerių rato išplėtimo šalininkų Daliui Stancikui prieš pusantrų metų tapus Seimo pirmininkės Irenos Degutienės patarėju politikos klausimais, nutarta šias idėjas išbandyti praktiškai. Kaune į tradicinių partnerių – liberalų ir jaunalietuvių ratą konservatoriai, siekdami daugumos, pasikvietė “Tvarkos ir teisingumo” partiją. Vilniuje, šalia paksininkų, konservatoriai į koaliciją pakvietė “darbiečius” ir lenkus. Koks tai buvo stiprus ir netikėtas ėjimas, parodė jų oponentus ištikęs šokas, netrukus virtęs viešomis raudomis apie “visus principus išduodančius” konservatorius. Juokingiausia buvo tai, kad konservatorių politiniu tyrumu labiausiai susirūpino tie, kurie prieš tai dvejus su puse metų tiek šią partiją, tiek jos lyderį Andrių Kubilių dėjo į šuns dienas paskutiniais žodžiais.

Vis dėlto buriamų koalicijų tvirtumas tikrinamas balsavimu dėl mero posto. Kaune naujoji konservatorių koalicinė strategija patyrė apmaudų pralaimėjimą. Nepaisant to, niekas dabar nebegalės kaltinti Andriaus Kupčinsko, kad jis atidavė postą be kovos. Žinome, kaip Kaune veikė “auksinio tualeto” koaliciją subūręs Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas, tad labai tikėtina, kad Vilniuje “darbiečiai” parduos savo suderėtus partnerius.

Vis dėlto pabandyti ją suburti buvo verta vien dėl to, kad konservatorių ir lenkų partnerystė Vilniaus savivaldybėje sukėlė stiprų kognityvinį disonansą Varšuvoje, kurios žiniasklaida jau ima nebesuprasti: ar tikrai jų tautiečiai Lietuvoje taip stipriai persekiojami, kaip skundžiasi atvykę į Lenkiją? Be to, šansas, kad mero rinkimus vis dėlto laimės Raimundas Alekna, tebelieka.

Svarstant, kokios politikos toliau laikytis Lietuvos lenkų sąjungos pirmininko Valdemaro Tomaševskio atžvilgiu, privalu atminti, kad savo skandalingąjį pareiškimą, jog lietuviai turi integruotis Vilniaus krašte, o ne lenkai Lietuvoje, jis padarė artėjant mūšiui dėl sostinės mero posto.

Pagal tos dienos, kai V.Tomaševskis davė savo skandalingąjį interviu, dėlionę, valdančiosios koalicijos sostinėje pagrindu turėjo tapti antrą ir trečią vietą rinkimuose iškovojusios lenkų ir konservatorių frakcijos. Galimas dalykas, tuo metu V.Tomaševskis dėl vienų ar kitų priežasčių jau gailėjosi sutaręs imti valdžią sostinėje kartu su konservatoriais, bet nebeturėjo formalių priežasčių atsimesti nuo mero Raimundo Aleknos formuojamos koalicijos. Tad karštligiškai ieškojo kokio nors preteksto, kad patys konservatoriai jį atstumtų.

Tokius įtarimus stiprina ir netikėta V.Tomaševskio užgaida, kad susitarimą dėl koalicijos Vilniuje pasirašytų ne savivaldybės, o nacionalinio lygmens politikai – partijų pirmininkai. Tada konservatorių lyderio Andriaus Kubiliaus parašas atsidurtų ant vieno popieriaus lapo net tik su V.Tomaševskio, bet ir su Rolando Pakso bei Viktoro Uspaskicho parašais. Nemenkai daliai konservatorių toks dalykas pasirodytų dar didesnė partijos principų išdavystė, nei koalicija su lenkais. Tačiau šiai gudrybei nesuveikus (A.Kubilius neįžvelgė toje sąlygoje nieko jam atgrasaus), V.Tomaševskiui teliko mesti paskutinę kortą – nacionalinę ir žiebti pareiškimą, kuris net lenkų žurnalistams pasirodė “sąmoningai piktinantis lietuvius”.

Konservatoriai ir Vyriausybė (nes savo pareiškimu, iš esmės ginčijančiu Lietuvos suverenitetą Vilnijoje, V.Tomaševskis klausimą perkėlė iš savivaldybės į valstybinį lygmenį) pakliuvo į sudėtingą padėtį. Iš vienos pusės – galimas koalicijos partneris, demonstratyviai įžeidinėjantis valstybę, ir tuo pasipiktinusių partijos “talibų” grupė, reikalaujanti nutraukti bet kokias derybas su lenkais. Iš kitos – akivaizdus suvokimas, kad būtent šitokios konservatorių reakcijos ir siekia tiek V.Tomaševskis, tiek tos Lietuvai nedraugiškai nusiteikusios jėgos, kurioms bet koks lietuvių ir lenkų santykių paaštrėjimas – kaip dangiškoji mana.

Sveikas protas pataria, kad patekus į tokią padėtį svarbiausia nepasiduoti emocijoms ir nedaryti to, ko iš tavęs tikisi ir link ko stumia tavo priešai. Jeigu V.Tomaševskis ir jo numanomi partneriai bei užkulisiniai vedliai siekia bet kokiais būdais priversti konservatorius padaryti kokį nors veiksmą ar pareiškimą, kurį būtų galima išversti kaip antilenkišką, vadinasi, reikia elgtis atvirkščiai. Sunku nepraradus gero vardo atstumti draugiškai ištiestą ranką, ir netgi su V.Tomaševskio reputacija nėra lengva kaskart formuojant valdančiąsias koalicijas Vilniuje paskutinę sekundę išduoti partnerius. Ypač jeigu tam nėra jokio preteksto, išskyrus partijos pirmininko ambicijas, kurios, galimas dalykas, ima nusibosti ir kai kuriems jo pavaldiniams. Nes valdyti sostinę daug patogiau su Vyriausybės remiamu meru, nei su jai oponuojančiu.

Andrius Kubilius labai neprotingai ir visiškai nepelnytai įžeidė tiek Lietuvos futbolo rinktinę, tiek visus šalies futbolo gerbėjus, atsainiai pastebėdamas, kad geresnio stadiono verta tikėtis tik tuomet, kai žaisti čia važinės “Real” ar “Chelsea”.

Pirmiausia todėl, kad žaisti į Lietuvą atrankinių rungtynių jau kuris laikas važinėja daugkartinės pasaulio čempionės Vokietija, Italija, Prancūzija, Ispanija. Jų komandose žaidžia ne vienas ir ne du pasaulinio lygio futbolininkai, kuriuos medžiote medžioja tie patys premjero įvardyti klubai.

Antra, tam, kad nereikėtų raudonuoti prieš varžovus ir iki paskutinės minutės spėlioti – leis UEFA ekspertai žaisti ant Dariaus ir Girėno stadiono vejos, ar ne, Lietuvos futbolui nereikia kaži kokių kvapą gniaužiančių investicijų. Tarkime, Kauno futbolo stadiono vejai sutvarkyti reikėjo varganų 4 mln. Lt, tačiau ir tų galiausiai nepavyko rasti.

Tuo pat metu greta kyla jau 200 mln. Lt kainavusi Kauno arena, finansavimas kuriai buvo pramuštas, iš esmės prisidengus Europos krepšinio čempionatu. Ir kurios tolesnis, počempionatinis, gyvavimas kelia labai daug klausimų. Lygiai kaip ir kitų šiam vienkartiniam krepšinio renginiui skirtų statinių visuose didesniuose Lietuvos miestuose.

Beje, aiškindamas, kodėl Lietuva neranda tų kelių milijonų vieno futbolo stadiono dangai sutvarkyti, premjeras kartu pasidžiaugė tuo, kaip sėkmingai ruošiamasi krepšinio čempionatui, kuriam, krūvon sumetus, skirta apie 700 mln. Lt (arba dešimt kartų tiek, kiek reikėtų kapitalinei Kauno Dariaus ir Girėno stadiono rekonstrukcijai). Tik, deja, nei A.Kubilius, nei jo pirmtakai, nei kiti krepšinio veikėjai nenori garsiai kalbėti apie tai, kam ateityje bus naudojami visi šie grandioziniai krepšinio rūmai ir iš kokių pinigų jie bus išlaikomi.

Netgi pagrindinė šalyje Vilniaus “Siemens” arena statyta remiantis prielaida, kad savivaldybė nuolat dengs dalį jos eksploatavimo išlaidų. Nes Vilnius per mažas, kad tokia arena atsipirktų savaime. Ką jau kalbėti apie Kauno, Klaipėdos, Šiaulių arenas. Ar nebus taip, kad po dešimtmečio apgriuvę monstrai stovės kaip paminklas statybininkų ir jų patrono AMB apsukrumui, kai naudojantis akla lietuvių meile krepšiniui prasukta šimtmečio afera? Lygiai kaip Valdovų rūmai žymi analogišką aferą Lietuvos istorijos tūkstantmečio minėjimo priedangoje.

Jeigu valstybės investicijas į sportą vertinsime kaip Lietuvos vardo garsinimą Europoje ir pasaulyje, tai vienas į futbolą įdėtas litas vertas mažiausiai dešimties, o gal ir daugiau litų, investuotų į krepšinį.

Puikus Mariaus Stankevičiaus įvartis į dabartinių pasaulio čempionų vartus padarė Lietuvą žinomesnę Ispanijoje, nei padarytų šios šalies krepšinio rinktinės sutriuškinimas Europos krepšinio čempionato finale. Lygiai kaip išgarsino mūsų šalį Italijoje įvartis (ir lygiosios!) į ką tik iškeptų pasaulio čempionų vartus per 2008-ųjų atrankines rungtynes. Ir ką gali žinoti, koks būtų buvęs praėjusios savaitės rungtynių rezultatas, jeigu futbolininkams būtų tekę žaisti ne ant gerai išdrapakuoto bulvių lauko, o ant stadiono vejos?

Sunku nuvertinti agentūros BNS direktoriaus Artūro Račo vaidmenį Dainiaus Kreivio vertimo iš Ūkio ministerijos vadovo posto istorijoje. Skandalas, D.Kreiviui galiausiai kainavęs postą, prasidėjo sausio 12 d., kai agentūra BNS išplatino neseniai įsikūrusio ir menkai žinomo portalo ekonomika.lt antį apie ministro šeimos valdomą neva 170 mln. Lt turtą (A.Račas yra pakankamai protingas ir patyręs žurnalistas, kad suvoktų, jog tai visiška antis). Iš karto po to A.Račas savame tinklalapyje pasamprotavo apie Kreivių šeimos turtus bei deklaracijas ir paskleidė savo įtarimų, kad ministras galįs meluoti.

Vėliau D.Kreivio skandalą aktyviai plėtojusios “Dienos” grupės specialusis korespondentas Šarūnas Černiauskas (su kuriuo dabar, kiek žinoma, teisiasi eksministras D.Kreivys) pats nurodė, kad tai, ką ministras skambiai vadinąs šmeižto kampanija, prasidėjo, jam perskaičius naujienų agentūros BNS pranešimą apie 170 mln. Lt prie ministro D.Kreivio pavardės ekonomika.lt sudarytame turtingiausiųjų sąraše, ir kad, “kaip savo tinklaraštyje pastebėjo ir BNS vadovas A.Račas, ministras nė nemėgino kaip nors paaiškinti, ar šis skaičius teisingas”.

Vėlesniuose savo daugkartiniuose viešuose rašiniuose ir pasisakymuose A.Račas nuosekliai dėstė bei grindė, kodėl ministras D.Kreivys turėtų kuo greičiau, dar netgi iki savivaldybių rinkimų, atsistatydinti. Tuo, beje, pats gimdydamas įtarimus, kad, kaip prezidentės pasitikėjimą turintis asmuo (A.Račas yra jos deleguotas į LRT tarybą), viešais pasisakymais atstovauja ne vien savo ar viešajam interesui.

Bėda ta, kad po A.Račo išpuolio prieš D.Kreivį tarp žurnalistų pasklido kalbos, jog šitai įvyko netrukus po to, kai Ūkio ministerija atsisakė agentūros BNS paslaugų, konkurso būdu pasirinkusi šios konkurentę ELTĄ, nors anksčiau, iki D.Kreivio pradėtų viešųjų pirkimų reformų, pirkdavo abiejų agentūrų paslaugas. Faktas, kad po D.Kreivį galiausiai išvertusio skandalo Ūkio ministerija, šalia agentūros ELTA, nutarė papildomai vėl pirkti ir agentūros BNS paslaugas, atrodo suvis neskaniai.

Dar neskaniau atrodo netrukus po D.Kreivio skandalo A.Račo tinklalapyje pradėtas aršus puolimas prieš Žemės ūkio ministeriją ir ministrą Kazį Starkevičių žiniasklaidos paslaugų pirkimo klausimais. Žinoma, nieko bloga, kad gana įtakingas visuomenės veikėjas ir žurnalistas A.Račas rūpinasi, ar skaidriai ministerijos leidžia pinigus. Bet kažkodėl taip išėjo, kad ŽŪM pirkimų skaidrumu tinklaraštininkas A.Račas susirūpino kaip tik tuomet, kai ši ministerija pagal naują viešųjų pirkimų tvarką paskelbė konkursą pirkti naujienų agentūrų informacines paslaugas.

Kai kas gali susidaryti nuomonę, jog tinklaraštininkas A.Račas daro spaudimą, kad ministerijos konkursą laimėtų direktoriaus A.Račo vadovaujama agentūra BNS. Kažkaip visai neskanu darosi. Ir vis daugiau neskaidrumo.

Po įvairių nacionalistinių ir jaunimo subkultūrų organizacijų Kovo 11-ąją rengiamų eitynių kairieji “ultros” sukėlė pasipiktinimo bangą. Eitynių dalyviai išvadinti neonaciais, fašistais, homofobais bei kitais rafinuotais prakeiksmais iš kairiosios profesūros ir tolerantiškų viešųjų kalbėtojų arsenalo. Nesiskaitoma ne tik su žodžiais, bet ir su faktais.

Nors įvairia pseudonacine atributika išsidabinti mėgstantis skustagalvis jaunimėlis sudarė geriausiu atveju šimtadalį eisenos, bet neonacių etiketės nepasidrovėta prilipdyti visiems jos dalyviams, neišskiriant politinių kalinių ir tremtinių choro “Laisvė” ir, regis, Pakistano piliečio, kuris savo egzotiška odos spalva tikriausiai pasirodė panašiausias į “tikrą nacį”.

Po eitynių “Naujosios kairės 95″ atstovių sukurptoje peticijoje nacionalistų grupelė, jau dešimtmetį įvairiuose rinkimuose gaunanti vos kelis tūkstančius balsų, rimtu veidu skelbiama pavojumi konstitucinei santvarkai. Paskvilis prasideda melu apie esą neteisėtai gautą leidimą eitynėms rengti, nors akivaizdu, kad visi savivaldybės išduodami leidimai yra teisėti.

Šūkis “Lietuva – lietuviams” skelbiamas rasistiniu ir ksenofobiniu, nors teismai nustatė, kad šis šūkis savaime nėra nei priešiškas, nei niekinamas kitų tautų, rasių, etninių ar kitokių žmonių grupių atžvilgiu. Meluojama, esą į nacionalistų eitynes nereagavo Vyriausybės atstovai, rafinuotai melagingai 2008-aisiais kelių asmenų surengta provokacija suplakama su šiųmetėmis eitynėmis. Meluojama, esą siekis būti išrinktiems į Seimą atvirai grasina teisėtai Lietuvos piliečių išrinktai valdžiai, ir galiausiai viskas baigiasi melu apie “kasmet didėjančias mases”, nors dešimtmetį eitynių dalyvių skaičius neviršija kelių šimtų žmonių (šiemet policija suskaičiavo 600). Nykūs peticijos kliedesiai apie “militaristinę simboliką – kumščius ir kaukoles” suvis juokingi.

Neteko girdėti, kad pagal “pavojų demokratijai” keliančių skustagalvių reikalavimus būtų metami iš darbo nekaltai apkaltinti ar neįtinkančių politinių pažiūrų žmonės, o garbūs profesoriai ar visuomenės veikėjai pasirašinėtų bet kokį jiems pakištą popiergalį, nes bijotų būti viešai išvadinti netolerantiškais, homofobais, naciais. Tuo tarpu kairiosios “ultros” savo “nuopelnų” sąraše tokių akcijų jau turi.

Neteko girdėti, kad skustagalviai cenzūruotų mokyklų vadovėlius ir skelbtų juos diskriminaciniais, seksistiniais, netolerantiškais, autoritariškais, ksenofobiniais, atvirai fašistiniais. O kairiosios “ultros” tuo užsiima, ir negirdėti, kad kas nors iš įtakingų politikų ar visuomenės veikėjų drįstų tokiu jų elgesiu piktintis ar jį smerkti. Kraštutinės kairės diktatūra viešojoje erdvėje tampa norma. Vis dar manantieji, kad pavojų demokratinei visuomenei kelia kelios dešimtys vaikėzų skustomis galvomis, turėtų pagalvoti dar kartą.

Viešai “holokausto neigėju” apšauktas istorikas Petras Stankeras yra nekaltas. Tokį sprendimą, susipažinusi su istorikų ekspertizės išvadomis, padarė Vilniaus apygardos prokuratūra, nutraukusi ikiteisminį tyrimą P.Stankero atžvilgiu, nes “nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių”.

Paprasčiau tariant, jokio holokausto neigimo pernai lapkričio pradžioje “Veide” publikuotame P.Stankero straipsnyje nėra ir nebuvo. Tą nuo pat skandalo pradžios teigė tiek pats istorikas, tiek “Veido” redakcija, tiek visi su sveiku protu nesusipykę žmonės, nepatingėję perskaityti visą P.Stankero straipsnį apie Niurnbergo tribunolą. O ne tik vieną, iš teksto išplėštą, stilistiškai neteisingai sudėliotą, grupelės lakia vaizduote pasižyminčių rėksmingų piktavalių pernelyg sureikšmintą sakinį.

Šios rėksmingos grupelės propagandos pakako, kad P.Stankeras būtų viešai apdergtas, apkaltintas, pasmerktas ir nubaustas, per kelias valandas išvejant iš darbo Vidaus reikalų ministerijoje. Pačiais šlykščiausiais komunistiniais ir chunveibiniškais metodais susidorota su žmogumi, kuris, kaip paaiškėjo (laimei, pakankamai greitai, visuomenei dar nespėjus pamiršti skandalo esmės), buvo ir yra absoliučiai nekaltas.

Šiandien kyla dėsningas klausimas: o ar nekaltai apkaltintas, darbą praradęs P.Stankeras dabar sulauks tokio pat viešo jį kaltinusių ir smerkusių kairiųjų ultrų atsiprašymo? Nes kai apdergti žmogų nuo galvos iki kojų, atimti iš jo darbą, tai visokiausi “profesionalūs žmogaus teisių gynėjai” pirmutiniai, o kai atsakyti už savo žodžius, tai visi tie rėksniai šmakšt į krūmus, ir apie savąją “teisę į vertinimą” prabyla. Jie, matote, tik baksnoja pirštu į tai, kas jiems atrodo verta tokio pabaksnojimo, o jau represijų P.Stankero atžvilgiu kiti ėmėsi.

Kiti aiškina, esą P.Stankeras nevertas atsiprašymo, nes, kaip istorikas, rašąs nepakankamai profesionaliai. Betgi ne čia esmė. Esant tokiai situacijai šis klausimas apskritai yra už svarstymo ribų. Esmė ta, kad žmogų viešai, tarptautiniu mastu, apšaukė holokausto neigėju, o tai šių dienų Europoje yra labai rimta dėmė, ypač P.Stankero profesijos žmogui.

Šie kaltinimai, kaip neginčijamai paaiškėjo (nes nė viena iš suinteresuotų pusių net nebandė skųsti prokurorų sprendimo), buvo melagingi.

Tad klausimas, kas atsiprašys P.Stankero ir kompensuos jo patirtą moralinę bei finansinę žalą, nėra retorinis. Žmogų “greituoju būdu” atleido iš darbo už tai, ko jis nepadarė ir niekados nedarė. Nes to pareikalavo septynių šalių ambasadoriai, o vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis pasirodė esąs bailus minkštakūnis, kuris, užuot ramiai išsiaiškinęs, kas vyksta ir tik tuomet priėmęs sprendimą, nuėjo pačiu lengviausiu keliu: “nėra žmogaus – nėra problemos”. Galima tik džiaugtis, kad Vilniaus apygardos prokurorai ir jų ekspertais pasitelkti istorikai pasirodė esą drėbti iš kitokio molio, nei ministras R.Palaitis, ir rėmėsi faktais, o ne emocijomis.

Šokas ir nepasitikėjimas. Taip būtų galima apibūdinti pačią pirmą reakciją į savivaldos rinkimų rezultatus. Jie buvo netikėti tiek valdantiesiems, tiek opozicijai, tiek komentatoriams. Nes niekas nieko panašaus nelaukė.

Prieš rinkimus valdantieji buvo šventai įsitikinę, kad savivaldoje smarkiai gaus į kaulus ir rengė išankstinius pasiaiškinimus, pirmiausia savo partiečiams, kad svarbiausia – būsimieji Seimo rinkimai. Opozicija buvo lygiai taip pat šventai įsitikinusi, kad savivaldos rinkimai bus pradžia jos triumfo žygio į pergalę Seimo rinkimuose, o gal netgi į pirmalaikius rinkimus. Mat dažnas rimtai manė, kad planuojamo triuškinamo pralaimėjimo savivaldos rinkimuose konservatoriai neišlaikys. Nuo politikų neatsiliko ir politikos apžvalgininkai, rimtais veidais svarstę, kokiu laipsniu per savivaldos rinkimus bus sutriuškinti visiems iki gyvo kaulo įgrisę konservatoriai ir jų visiškai necharizmatiškas premjeras Andrius Kubilius.

Žvelgiant atgal, nėra sunku paaiškinti šio politikų ir politologų paklydimo priežastis. Visus dvejus metus žiniasklaida, pirmiausia spausdinti dienraščiai ir interneto portalai, ypač – neva “skaitytojų” komentarai prie tuose portaluose publikuojamų straipsnių, šaukte šaukė: “Konservams – galas”, “Bubilius – kybys!”. Rašė apie “emigraciją, virstančią evakuacija”, apie nepakeliamą naktinę mokesčių reformą, apie kasos aparatų prispaustą dūstantį ir mirštantį smulkųjį verslą, apie nežmoniškas šilumos kainas.

Galima apibendrinti, kad dvejus metus žiniasklaidoje vyravo absoliutaus pesimizmo nuotaikos, kurios tikrai būtų galėjusios nulemti valdančiųjų sutriuškinimą per rinkimus. Su viena sąlyga – jeigu būtų atspindėjusios tikrovę.

Žiniasklaidininkai, jeigu turi nors kruopelę sveiko proto, turėtų bent patys sau prisipažinti, kad dvejus metus skleisdami nihilizmą jie atskleidė ne tiek visuomenės, kiek savo pačių nuotaikas. Taip, žiniasklaidai, ypač rimtajai, A.Kubiliaus mokesčių reformos smogė skaudžiai. Bet pasaulis ir Lietuva ties tuo nesibaigė. O viešosios erdvės viešpačiai to nepastebėjo. Dar blogiau, žiniasklaida netruko nuoširdžiai įtikėti, kad tai, ką ji publikuoja, ir yra tikroji visuomenės nuomonė.

Lygiai ir politikai netruko įtikėti, kad viešoji nuomonė yra tai, ką jie perskaito atsivertę “Delfio” komentarus. Tarsi nežinotų, kad jau bene dešimtmetis ką nors dergiančių ar garbinančių komentarų rašymas internete yra visiškai legali viešųjų ryšių agentūrų paslauga. Ar nežinotų, kokią dalį biudžeto partijos sukiša į gerų santykių su kai kurių populiarių leidinių savininkais palaikymą. O paskui atsiverčia savo pačių apmokėtą oponentų kritiką ir nuoširdžiai mano, kad ta rašliava atskleidžia visuomenės nuomonę.

Vieninteliai maniusieji kitaip buvo į savivaldos rinkimus atėję piliečiai. Matyt, neskaitę, kaip Lietuvoje gyventi bloga. Arba labiau pasitikėję tuo, ką patys jaučia, o ne tuo, kas rašoma.

Taigi esminė pamoka, kurią po savivaldos rinkimų turėtų išmokti tiek politikai, tiek politikos apžvalgininkai, – Lietuvoje nebegalima pasitikėti viešąja informacine erdve.

Savaitgalį praėję savivaldybių tarybų rinkimai prasidėjo trečiadienį kilusiu dideliu skandalu dėl masinio balsų pirkimo Kaune. Kaip teigiama, trimis autobusais iš “bomžyno” suvežti balso teisę turintys asmenys turėję balsuoti už vieną socialdemokratų kandidatų. Per kelias kitas išankstinio balsavimo dienas analogiškų bandymų pirkti balsus užfiksuota dar maždaug dešimtyje savivaldybių.

Galima neabejoti, skandalų neišvengta ir pačią rinkimų dieną, sekmadienį. Kodėl? Todėl, kad visados, per visus rinkimus, balsai buvo, yra ir bus perkami. Skirsis tik pirkimo mastai ir vietovardžiai. Anksčiau autobusais “organizuotus rinkėjus” veždavo tik toliau nuo didmiesčių, taigi ir televizijos kamerų, esančiose savivaldybėse. Dabar ši mada atėjo ir į didžiuosius miestus. Anksčiau tuo užsiimdavo antraeilės, bet turtingos vieno žmogaus partijos, dabar tuo užsiima ir pagrindinės. Kodėl gi ne? Tikimybė įkliūti – nedidelė, tikimybė būti nubaustiems – dar mažesnė. O balsai, jų savininkams visiškai nereikalingi ir beverčiai, vis tiek ant žemės mėtosi. Nenusipirkti jų už kelis litus, pakankamus bambaliui su “zakuske” įsigyti, būtų politinė nuodėmė ir kvailystė.

Rinkėjų balsų pirkimas buvo užprogramuotas tą pačią dieną, kai Atgimimo ir valstybės atkūrimo euforijos apimti Konstitucija ir įstatymais suteikėme balso teisę visiems. Netgi tiems, kurie jos neprašė ir nenorėjo. Tuometinis euforiškas įsivaizdavimas, esą visa tauta vieningai pakilo už laisvę ir demokratiją, neleido pamatyti tikrovės – valstybę aktyviai atkūrinėjo gal tik trečdalis jos gyventojų. Jie laikui bėgant ir tapo visaverčiais Lietuvos piliečiais, sąžiningai mokančiais mokesčius ir ant savo pečių tempiančiais kitus du trečdalius, kurie slėpdami mokesčius (ar visai jų nemokėdami) parazituoja sveikosios visuomenės dalies sąskaita.

Tačiau mūsų rinkimų teisė vienodai sulygino ir sąmoningo piliečio, ir visuomenės parazito balsus. Teisę rinkti Lietuvoje riboja tik piliečio amžius ir psichinės sveikatos būklė. Bet ir šią “klaidą” profesionalūs žmogaus teisių gynėjai jau nori ištaisyti, aktyviai agituodami už balso teisės suteikimą protiškai neįgaliems žmonėms. Esą dabar šie diskriminuojami…

Šitaip, dangstantis kova dėl neva “žmogaus teisių” ir “visuotinės demokratijos”, sąmoningai iškraipoma pastarosios esmė. Mat demokratija nuo pat pradžių buvo ir yra sąmoningų, savarankiškų, už savo veiksmus atsakingų, tad ir atsakomybę už valstybės ar savivaldybės valdymą prisiimti galinčių piliečių valdžia. Būtent dėl šios priežasties, nuo pat atsiradimo antikinėje Graikijoje, balso teisė būdavo ir yra ribojama.

Kai teisę balsuoti gauna kiekvienas valkata ar kitoks visuomenės parazitas, tuomet demokratija virsta ochlokratija – minios valdžia. Vedančia, beje, kaip rodo tūkstantmetė Europos patirtis, tiesiu keliu į diktatūrą.

Nuskambėjus žiniai, kad prezidentės Dalios Grybauskaitės rėmėjų sumažėjo keliais procentais, valstybės vadovė nedelsdama ėmėsi auginti savo reitingus patikrintomis populistinėmis priemonėmis.

Sausio pabaigoje “Vilmorus” apklausa parodė, kad piliečių, manančių, jog D.Grybauskaitė geriausiai iš visų šalies politikų atstovauja jų interesams, sumažėjo. Regis, kas čia tokio, jeigu artimiausia konkurentė Seimo pirmininkė Irena Degutienė vis tiek atsilieka daugiau nei trigubai?

Prezidentės viešųjų ryšių komanda nutarė kitaip, ir po savaitės D.Grybauskaitė spaudos konferencijoje auklėjo premjerą, kad jau kitais metais Vyriausybė privalo pakelti pensijas iki prieškrizinio lygio. Iš kur tam imti pinigų, jeigu Vyriausybė ketina toliau mažinti biudžeto deficitą, kad Lietuva galėtų, kaip ir planuota, 2014-aisiais įsivesti eurą? Argi svarbu? Pensininkų meilė prezidentei svarbiau, nei valstybės skolos mažinimas ar euro įvedimas.

Ši D.Grybauskaitės paleista žinia nedelsdama nuvilnijo per pasaulio finansų rinkas: “Lietuva gali atidėti 2014-aisiais planuotą euro įvedimą.” Sakysit, o kas čia tokio? Na, jeigu tolesnį valstybės skolos didėjimą (o pinigų pensijoms didinti galima gauti tik skolinantis užsienio rinkose) laikysime menkniekiu, tai tikrai “nieko tokio”.

Deja, toji prezidentės paleista žinia, kad Lietuva dėl pensijų didinimo gali atsisakyti gyventi pagal kišenę ir toliau skolintis, mums gali labai brangiai kainuoti. Tiesiogine to žodžio prasme. Praėjo vos savaitė nuo D.Grybauskaitės pareiškimo, ir tarptautinė finansinių reitingų agentūra “Moody’s” pranešė, kad Lietuvos kredito reitingas gali būti sumažintas. Ir tiesiogiai susiejo tai su galimu Lietuvos atsisakymu toliau konsoliduoti biudžetą (tai yra mažinti išlaidas arba didinti pajamas). Taip tektų padaryti, norint išpildyti D.Grybauskaitės pažadus pensininkams. O nuo kreditų reitingo priklauso kaina, už kurią Lietuva gali skolintis pinigus rinkose. Ir kiek kainuos per krizę jau paimtų paskolų grąžinimas, nes dalis jų grąžinama persiskolinant pigiau, mat Vyriausybės dvejų metų pastangomis dabartiniai mūsų kredito reitingai yra stabiliai teigiami. Bet tik todėl, kad Lietuva lig šiol tvirtai ėjo išlaidų mažinimo keliu, siekdama, kad po dvejų metų skirtumas tarp biudžeto pajamų ir išlaidų neviršytų trijų procentų. Tai leistų įsivesti eurą, o tuomet finansinių rinkų požiūris į Lietuvos ekonomines perspektyvas pasikeistų iš esmės.

Visa ši pažadų pensininkams ir pasekmių valstybės finansams seka neišvengiamai puikiai žinoma D.Grybauskaitei, buvusiai finansų ministrei ir Europos Komisijos biudžeto komisarei. Kaip ir tai, kad kiekvieną jos žodį, ypač artėjant 2012-ųjų Seimo rinkimams, gaudyte gaudo finansų rinkos. Nejau ji iš tiesų mano, jog tie keli nelemti populiarumo procentai verti to, kad būtų nubrauktos visos Vyriausybės pastangos pradėti gyventi pagal kišenę?

Vyriausybė ir Energetikos ministerija siekia susėsti prie bendro derybų stalo su “Gazpromu” ir tartis nebe dėl dujų kainų metams ar dvejiems, o dėl visos būsimo dujų verslo Lietuvoje schemos. Būtent taip galima aiškinti pastarojo meto energetikos ministro Arvydo Sekmoko veiksmus ir viešus pareiškimus.

Iš pirmo žvilgsnio energetikos ministro veiksmai kažkuo panašūs į bandymus staigiu antpuoliu paimti “Lietuvos dujų” tvirtovę, užmėtant ją netikėtais pareiškimais. Vieną savaitę Vyriausybė surašo oficialų skundą į Europos Komisiją, kuriame kaltina “Gazpromą” piktnaudžiaujant savo, kaip monopolininko, padėtimi. Kitą savaitę Vyriausybė pritaria įstatymo projektui, numatančiam gamtinių dujų tiekimo atskyrimą nuo perdavimo tinklų. Praėjusią savaitę Energetikos ministerija, kaip valstybei priklausančios AB “Lietuvos dujos” akcijų valdytoja, oficialiai pareikalavo, kad iš bendrovės valdybos būtų pašalinti “Gazpromo” atstovai, o generalinis direktorius Viktoras Valentukevičius atsistatydintų.

Kadangi Lietuvos ir “Gazpromo” santykiniai dydžiai šiaip jau skiriasi, visi ligšioliniai Vyriausybių vadovai su Rusijos dujininkais bendraudavo pabrėžtinai pagarbiai. Juoba kai kurie jų į kabinetą Vyriausybės rūmuose patekdavo su tiesiogine “Gazpromo” tarpininkų pagalba. Tad nenuostabu, kad dabartinės Vyriausybės surengtas puolimas verčia daugelį iš nuostabos kraipyti galvą. Ne išimtis ir patys Rusijos dujininkai, kurių pirminė reakcija į A.Sekmoko reikalavimus priminė iš snaudulio pažadinto tvirtovės sargo reakciją: “O jūs, mažiai, ko norit? Jūs čia rimtai?”

Tikriausiai, norint geriau suvokti Energetikos ministerijos ir jos vadovo veiksmus, vertėtų prisiminti, kaip tas pats A.Sekmokas elgėsi su “trigalviu slibinu” LEO LT. Nors ministras į Vyriausybę ėjo skambant šūkiams “galas monopolininkams”, iš pradžių niekas netikėjo, kad LEO LT ne tik kad išardyti pavyks, bet kad apskritai bus drįsta tą daryti. Kai A.Sekmokas vis dėlto pabandė, jam buvo pagrasinta Stokholmo arbitražu ir milijardinėmis kompensacijomis už LEO LT akcininkų patirtus nuostolius. Praėjo metai, ir nebeliko nei LEO “slibino”, nei ieškinių, nei kompensacijų.

Netikėjusieji, kad maža ministerija gali sudoroti įtakingiausią to meto verslo struktūrą Lietuvoje, taip greitai pamiršo savąjį netikėjimą, jog šiandien vėl girdime, kad A.Sekmokui nieko neišeis, kad jis bando tik pagąsdinti “Gazpromą”, kad teks mokėti milijardus kompensacijų už nacionalizuotus dujotiekius. Vis dėlto prisiminus, kaip nuosekliai ir planingai buvo išardytas LEO LT; matant, kaip (praėjusią savaitę vykusioje spaudos konferencijoje) pramonininkų vadas ir įtakingiausias “Gazpromo” lobistas Bronislovas Lubys iš grasinamo į pagarbų pakeitė kalbėjimo toną ministro adresu, Vyriausybės veiksmai “Lietuvos dujų” atžvilgiu darosi panašūs į gerai apgalvotus.

Šį įspūdį stiprina ir ministro siūlymas savo kolegai Rusijoje, prieš sėdant derėtis, pirma susitarti, dėl ko bus deramasi. O paskui į derybas paimti ir “trečiosios šalies” – Europos Komisijos atstovų, nes, kad ir kaip būtų, konfliktas tarp Lietuvos Vyriausybės ir “Gazpromo” kilo siekiant įgyvendinti ES direktyvas. Tai jau nebe antpuolis, tai planinga apgultis. Tokios neretai baigiasi pergale.

Tokio smūgio Lietuvos pramonininkas Nr. 1, daugelį metų įtakingiausių ir turtingiausių Lietuvos žmonių sąrašo viršūnėje esantis Bronislovas Lubys nebuvo patyręs jau du dešimtmečius.

Prokuratūra ir STT iš karto tris “brazauskinius” Ūkio ministerijos vadovus apkaltino B.Lubio verslo imperijai priklausančio koncerno “Achema” protegavimu. Tarp kaltinamųjų – buvęs ilgametis Ūkio ministerijos sekretorius Anicetas Ignotas, kadaise laikytas dešiniąja Algirdo Brazausko ranka ir svarbiausiu žmogumi Lietuvos energetikos srityje. Taip pat – dabartinis ministerijos kancleris Gediminas Miškinis ir buvusi Teisės ir viešųjų pirkimų departamento vadovė Neringa Pažūsienė. Prokurorai ir STT agentai nustatė, jog šie asmenys, piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi, taip suorganizavo suskystintų dujų terminalo steigimo konkursą, kad jį kone savaime laimėjo “Achema”.

Tiesą sakant, kai tik prasidėjo kalbos apie suskystintų dujų terminalo statybą Klaipėdoje, abejojančiųjų, kad jį statys kažkuri iš B.Lubiui priklausančių bendrovių, nebuvo. Jam tiesiog “priklausė”. Tai buvo taip akivaizdu, kad niekas net nesistebėjo konkurso rezultatais. Labiau nustebino tai, kad netrukus STT pradėjo kažkokius šokius aplink tą konkursą, o B.Lubys staiga pareiškė atsisakąs jame pusės savo akcijų dalies. Tuomet tai buvo suprasta taip, kad “dujotekaninės” Gedimino Kirkilo Vyriausybės šeimininkai tiesiog privertė B.Lubį apmažinti savo apetitą. Kadangi netrukus atėjusi Andriaus Kubiliaus Vyriausybė “lubinį-kirkilinį-dujotekaninį” terminalo projektą tiesiog likvidavo, konkursą ir jo laimėjimo būdą visi užmiršo.

Veikiau taip atrodė, kad visi užmiršo. Tie, kuriems reikia, visus šiuos dvejus metus puikiai atminė, kad paskui įtakingiausią Lietuvos verslininką prokuratūroje velkasi šiokia tokia bylelė. Kai tik B.Lubys ėmė iš tiesų ir rimtai trukdyti Vyriausybei atskirti dujų tiekimą nuo skirstomųjų tinklų ir pastatyti suskystintų dujų terminalą, kuris būtų nesusijęs su “Gazpromu”, ta byla tarsi savaime iššoko iš prokurorų stalčiaus.

Žinia, Vyriausybėje visi neigia, esą tai politikai paliepę prokurorams priminti B.Lubiui ir jo draugams iš valdžios aparato senas nuodėmes. Linksmai šnekama, kad, matyt, prokurorai patys, suskaičiavę pastarojo mėnesio Vyriausybės sprigtus per B.Lubio autoritetą, “įvertino politinį momentą”. Gali būti ir taip. Ne paslaptis, kad nemaža dalis teisėsaugos, susidūrusi su įtakingų šalies žmonių nuodėmėmis, pradeda itin įdėmiai stebėti iš S.Daukanto aikštės ir Gedimino prospekto sklindančius signalus. Bet B.Lubiui nuo to tik blogiau.

Jeigu prokurorai iš tiesų be Vyriausybės patarimo nutarė viešai iškaršti kailį kadaise svarbią paslaugą nekarūnuotam šalies verslo karaliui padariusiems valstybės tarnautojams, tai reiškia, kad B.Lubio viešpatavimas baigiasi. Nuo šiol net menkiausias valdininkėlis nebedrįs jam neoficialiai pasitarnauti, nes mato, kas ištiko netgi kadaise “amžinu” vadintą A.Ignotą. Pastarojo meto iš Vyriausybės paleistą signalą visi suprato kaip viešą B.Lubio nukarūnavimą. Lietuvos verslo galingųjų laukia kova dėl karūnos.