Iki savivaldybių tarybų rinkimų liko mažiau nei mėnuo. Pats laikas apsispręsti, į kieno rankas atiduoti savo miesto, miestelio ar rajono valdžią. Pabrėšiu – būtent vietos valdžią, nes, deja, nemažai rinkimų dalyvių į savivaldos rinkimus žiūri tik kaip į tarpinį jėgų patikrinimą prieš “tikrus”, tai yra Seimo, rinkimus. Tad ir pažadus atitinkamus (tiksliau, savivaldos rinkimams visiškai netinkamus) dalija. Betgi žmonėms savo kasdieniame gyvenime kur kas dažniau tenka susidurti su vietos savivalda, o ne su “didžiąja” valdžia.

Pradėsiu nuo tarsi smulkmenų: pirma, balsuosiu už tą partiją, kuri pabarstys šaligatvius. Taip, taip – nors sniegas nuo šaligatvių sostinėje valomas visai pusėtinai, bet žengti smėlio ir druskos mišiniu pabarstytu šaligatviu šią žiemą dar neteko. Kuo tai baigiasi, politikams gali papasakoti tūkstančiai rankas, kojas bei kitas kūno dalis susižalojusių vilniečių. Pats nevairuoju, tačiau daugelio draugų ir taksistų nuomone, šią žiemą itin prastai barstomi ne tik šaligatviai, bet ir gatvės.

Įtariu, kad ligšiolinis savivaldybių taupymas gatvių ir šaligatvių tvarkymo sąskaita per rinkimus valdantiesiems atsilieps daug skaudžiau nei sąskaitos už šildymą, dėl kurių dabar tiek daug triukšmo, bet kurios, tiesą sakant, nuo pernykščių ne ką skiriasi.

Antra, balsuosiu už partiją, kuri parengs ir pasiūlys veiksmingą būdą visą laiptinę ar net namą terorizuojantems kaimynams sutramdyti. Tiems, kurie savo butus paverčia šiukšlynais ar gyvulių tvartais (teko savo akimis matyti), pro kurių duris ir langus kaimynus puola tarakonų legionai. Ir kuriems nieko negalima padaryti, nes jie užsidaro savo “tvirtovėse” ir neįsileidžia nei policijų, nei inspekcijų. O paskui grasina kaimynams, kad užlies jų butus vandeniu ar patykos su pamazgų kibiru. Ir taip tęsiasi metais. Arba tokiems, kurie gali mėnesių mėnesiais gręžti, pjauti ir kalti sienas, grindis bei lubas, paversdami aplinkinių gyvenimą tikru košmaru. Svarbiausia, esant veiksmingai savivaldai, tokios problemos turi būti sprendžiamos per keletą valandų, daugiausiai – dienų, o ne mėnesiais tampantis po valdiškas instancijas.

Trečia, balsuosiu už partiją, kuri sutvarkys miesto piktžaizdes. Dėl kurios priimtų sprendimų ir veiksmų Kirtimų čigonų taboras nustos būti narkotikų platintojų gūžta, o aplinkinių gatvių gyventojams nebereikės vakarais slapstytis nuo pinigų dozei ieškančių narkomanų. Kuri sostinės centre stypsančią krūvą puvėkų be kanalizacijos ir vandentiekio nustos vadinti “kultūros paveldu”, vietoje jo įrengdama šiuolaikišką verslo, pramogų ar gyvenamųjų namų kvartalą.

Kuri nebeleis kelioms dešimtims apsišaukėlių blokuoti iniciatyvos sutvarkyti šunparkius, brūzgynus, pakrantes bei kitus “bomžynus” ir aiškiai apibrėš, kas gali vadintis rajono bendruomene ir kalbėti visų jo gyventojų vardu.
Gaila, kol kas tokios partijos nematau.

Tyrimas dėl CŽV kalėjimų baigtas, ir keista, kad kažkas tuo stebisi. Iš esmės visą tyrimą dar užpernai atliko Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, ir jokios naujos esminės informacijos nuo to laiko neatsirado. Tyrimo išvados padarytos dar pernai, visi su tuo susiję aukšti Valstybės saugumo departamento pareigūnai turėjo ne savo noru palikti tarnybą.

Tyrimas, kurį iki praėjusios savaitės atliko Generalinė prokuratūra, turėjo nustatyti, ar tarnyba vienaip ar kitaip piktnaudžiavusiems buvusiems VSD vadovams galima pritaikyti Baudžiamąjį kodeksą. Prokurorai nustatė, kad bausti buvusius departamento direktorius Mečį Laurinkų, Arvydą Pocių ir jų ilgametį pavaduotoją Dainių Dabašinską būta už ką, bet šaukštai po pietų, nes suėjo senaties terminas.

Tai gali nepatikti, bet tokie jau mūsų netobuli įstatymai, ir ieškoti kaži kokio sąmokslo, siekiant nuslėpti informaciją apie CŽV naudotą objektą, čia nereikėtų. Bene dešimtmetį valdžioje buvusi senoji sovietinė nomenklatūra taip susitvarkė Baudžiamąjį kodeksą, kad bet kurį pareigūną nubausti realia bausme yra itin sunku, o aukščiau stovinčio – beveik neįmanoma.

Atrodo, šių elementarių dalykų nesupranta (o gal nenori suprasti) įvairios “žmogaus teisių gynimo” organizacijos, kurioms Seimo atliktas tyrimas dėl CŽV kalėjimų buvo tarsi dangiškoji mana. Mat Lietuva tapo bene vienintele Europos valstybe, kuri tokį tyrimą atliko iki galo ir netgi šį bei tą oficialiai surado, įvardydama ir konkrečių pareigūnų pavardes. Tad įvairūs “žmogaus teisių gynėjai” metus plūdo į Lietuvą, stropiai mokydami, kaip ir ką reikėtų tirti, kas su kuo turėtų bendradarbiauti ir kas prieš ką turėtų atgailauti.

Apskritai, pasiklausius Europos Tarybos, “Amnesty International” ar “Reprieve” atstovų pasisakymų, susidarė įspūdis, kad jie jautėsi tiesiog vadovaują Lietuvos teisėsaugai. Nors, savaime suprantama, jokių įgaliojimų tam neturėjo. Maža to – tie “žmogaus teisių gynėjai” akivaizdžiai jaučia turį kaži kokių įžvalgos galių, nes nuolat ragina Lietuvą “neslėpti visos tiesos” apie CŽV kalėjimus. Galima suprasti, kad jie patys tą “tikrąją tiesą” jau žino, tik kažkodėl su mūsų teisėsauga dalytis nenori. Mat nei kadaise Seimo tyrimo komisijos, nei dabar prokurorų prašomi nesugebėjo pateikti jokios konkrečios informacijos. Tik daug šnekėjo ir vis ragino jokiais būdais nenutraukti tyrimo. Ragino taip karštai, kad netgi kyla įtarimų, jog daugiau neturi kuo užsiimti.

Mat po to, kai pernai JAV, motyvuodamos nacionalinio saugumo interesais, atmetė Lenkijos prokurorų prašymą bendradarbiauti tiriant galimą slaptą CŽV kalėjimą Mozūruose, visi tyrimai praranda prasmę. Tikros informacijos apie slaptus CŽV kalėjimus turi vienintelės JAV, tačiau reikalauti, kad prezidentas Barackas Obama ją paskelbtų, “žmogaus teisių gynėjai” nedrįsta ir nebando. Įdomu, kodėl? Gal spausti Lietuvą, kurios pareigūnai vis randa laiko klausytis “Amnesty International” ar “Reprieve” tuščiakalbysčių, yra daug paprasčiau ir maloniau nei JAV prezidentą?

Kalėdų proga Prancūzijos laivų statytojai gavo puikią dovanėlę – 1,37 mlrd. eurų vertės užsakymą pastatyti Rusijai du “Mistral” klasės desantinius sraigtasparnių nešėjus.

Nė kiek ne menkesnę dovanėlę gavo ir Prancūzijos vyriausybė bei asmeniškai prezidentas Nicolas Sarkozy. Laivų statyklas apėmusi krizė neaplenkė ir Sen Nazero, kuriame lig šiol Prancūzijos laivyno užsakymu buvo statomi “Mistraliai”. Trečiasis šios serijos laivas, kurį užsakė Prancūzijos vyriausybė, statomas ne todėl, kad laivynui jo labai reikėtų, o kad būtų stimuliuojama ekonomika, siekiant išsaugoti tiek technologijas, tiek darbo vietas.

Tad Rusijos užsakymas prancūzams tapo tikra Dievo ir Vladimiro Putino dovana: N.Sarkozy nebereikės sukti galvos, iš kur imti pinigų tolesniam laivų statyklų gelbėjimui, tūkstančiams darbininkų nebereikės galvoti, iš ko gyventi. Ne veltui dar vasarą, kai iki kontrakto su Rusija pasirašymo buvo likęs geras pusmetis, N.Sarkozy surengė Sen Nazere kone priešrinkiminį šou.

Neprašovė ir Rusija – nors nemažai laivyno karininkų bei laivų konstruktorių gana garsiai burnojo, esą rusai patys pajėgūs pasistatyti tokio tipo laivus, be to, “Mistralis” be gausios kitų tipų karo laivų (kurių Rusijos laivynas neturi) palydos turi ne kažin kokią kovinę vertę, bet laivų statytojai jau džiaugiasi galimybe susipažinti su naujausiomis technologijomis. Kariškiai, tegu puse lūpų, irgi šneka, kad “Mistralius” prancūzai rusams perduos ne visai tuščius, o su ryšių ir vadovavimo įranga, apie kokią Rusijos laivynas anksčiau tegalėjo svajoti.

Taigi rusams ir prancūzams tai gera žinia. O kam ne? Pirmiausia gruzinams, nes išgirdęs V.Putino pageidavimą pirkti “Mistralius” N.Sarkozy iš karto pamiršo, kad Rusija taip iki galo ir neišpildė įsipareigojimų dėl kariuomenės išvedimo, kuriuos jis pats buvo suderėjęs Europos Sąjungos vardu. Antra, suglumę liko Prancūzijos sąjungininkai NATO.

“Mistralių” pardavimas – pirmas kartas Aljanso istorijoje, kai viena jo narė parduoda ginkluotę valstybei, kuri planuoja kovos veiksmus prieš kitas Aljanso nares ir gintis nuo kurios rengiami NATO planai. Kaip spėjama, Šiaurės laivynui priklausysiantis rusiškas “Mistralis” kels grėsmę tiek Norvegijai, tiek Danijai, tiek Baltijos šalims. Tik norvegai ir danai turi rimtus karinius laivynus ir rimtus karinius biudžetus, o Baltijos šalys neturi nei vienų, nei kitų.

Pasirengimas atremti potencialiai “Mistralio” sustiprintai Rusijos laivyno keliamai grėsmei sunkiu krūviu guls ant Baltijos šalių karinių biudžetų. Elementarus teisingumas reikalauja, kad Prancūzija (o, galimas dalykas, ir kitos NATO narės, kurių technologijos panaudotos statant “Mistralius”), kaip Lietuvos sąjungininkė NATO, pasidalytų tą naštą su Baltijos valstybėmis. Priešingu atveju tai būtų paprasčiausias didelės valstybės pasipelnymas mažesniųjų sąjungininkių saugumo sąskaita.

Praėjusią savaitę Baltijos šalių padangės sargybą iš amerikiečių perėmė vokiečių pilotai iš 71-ojo naikintuvų pulko “Richthoffen”. Įvykis, galima sakyti, rutininis – Baltijos oro erdvės policijos užduotis pasikeisdami NATO valstybių pilotai vykdo jau septynerius metus, nuo pat Lietuvos įstojimo į Aljansą dienos. Tikriausiai ir šis oro sargybos pasikeitimas būtų atkreipęs nebent aviacijos mėgėjų ir kariškių dėmesį, jei ne viena mažytė, bet netikėta smulkmena – misijos emblema.

Čia reikia paaiškinti, kad Baltijos oro policijos misija savo atskiro ženklo neturi – kiekvienai misijai joje dalyvaujanti eskadrilė susikuria savo emblemą. Kelias tokias ankstesnių misijų metu naudotas emblemas turi ir “Richthoffen” pulkas. Visos skirtingos ir kartu panašios – visiškai neutralios, papuoštos valstybių vėliavomis ir lėktuvų atvaizdais. Išskyrus dabartinę. Joje pavaizduotas naikintuvas F4F “Phantom” (kuriais skraido vokiečių pilotai), atakuojantis į Baltijos šalis naguotas letenas tiesiančią mešką. Kadangi meška savo kontūrais atkartoja šiaurės vakarų Rusijos dalį, nereikia ilgai sukti galvos, nuo ko Baltijos šalis ketina ginti Vokietijos karo lakūnai.

Sakysit – o kas čia tokio? Negi neaišku, koks nuo pat pradžių yra Baltijos oro policijos tikslas? Bet reikalas tas, kad lig šiol buvo tiesiog neįmanoma įsivaizduoti, jog vokiečiai, kurių visa ligšiolinė politika Rusijos atžvilgiu buvo paremta principu “gink Dieve, nesupykdyti”, kurie dar visai neseniai priešinosi Baltijos šalių reikalavimui NATO parengti joms gynybos planus, nes “Rusijos grėsmės nėra”, taip atvirai dėstytų savo požiūrį į tarsi strateginę NATO partnerę. Ne veltui Rusijos atstovas prie NATO Dmitrijus Rogozinas, pamatęs tą tarsi nekaltą emblemą, iš karto ėmė urgzti ir grasinti po stačiatikių Kalėdų “kažką papurtyti už atlapų”.

Iš tiesų bus įdomu pažiūrėti, kokia bus vokiečių reakcija į D.Rogozino demaršą, kuris, žinant šio veikėjo įpročius, bus triukšmingas, įžūlus ir grasinantis. Kalbėti už vokiečius sunku, bet labai tikėtina, kad rusų šį kartą lauks netikėtumas – Vokietija keičiasi. Dar pernai su triukšmu lėkė Afganistane tarnaujančių vokiečių karių galvos už ant vieno šarvuočio nupieštą stilizuotą vermachto “Afrika korps” palmę, o dabar jau niekas nebereaguoja į vokiečio parašiutininko petį puošiančią emblemą “Aš esu kiaulieną valgantis kryžiuotis”.

Dar pernai birželį atsistatydino Vokietijos prezidentas Horstas Koeheris, nes apie misiją Afganistane drįso pasakyti, kad nuo eksporto priklausančiai šaliai kartais tenka ginti savo interesus su ginklu rankoje. O prieš Kalėdas karius Afganistane aplankiusi Angela Merkel atvirai dėstė, kad vokiečiai čia kariauja, o ne taikdaryste užsiima. Nors dar užpernai Vokietijos politikai su pasibaisėjimu atmetė kariškių siūlymą apdovanoti kai kuriuos Afganistano veteranus Geležiniu kryžiumi, mat toks apdovanojimas įvedamas tik karo metu.

Matydami, kaip sparčiai dingsta apsimestinis vokiečių požiūris į aplinkinį pasaulį pro rožinius akinius, galime ir mes miegoti ramiau. Kartais paprasta karo lakūnų sukurta misijos emblema saugo daug patikimiau, nei visų šešių “fantomų” nešamos raketos.

Gaila, kad geros ir naudingos iniciatyvos premjero galvoje gimsta dvejais metais vėliau, nei turėjo būti įgyvendintos. Tyrimą, kaip buvusios socialdemokratų Vyriausybės švaistė biudžeto lėšas, reikėjo pradėti iš karto po 2008-ųjų rudenį laimėtų Seimo rinkimų. Gal netgi dar iki Andriaus Kubiliaus Vyriausybės sudarymo.

Kad nueinanti Gedimino Kirkilo Vyriausybė savo paskutinėmis dienomos tiesiog švaistė pinigus, buvo matyti plika akimi. Arti milijardo litų, prieš rinkimus mestų pensininkams pamaloninti, krizės išvakarėse paliko “Sodrą” visiškai be pinigų, 190 mln. Lt vertas karo laivų pirkimo kontraktas, sudarytas jau laikinosios Vyriausybės, privertė kariuomenę pereiti prie bado dietos. Arti 5 mln. Lt kainuojančia premjero rezidencijos rekonstrukcija, kurią savo vadovavimo laiku užsakė taip pat G.Kirkilas, opozicija iki šiol bado A.Kubiliui akis.

Dar galima prisiminti visokius automobilių įsigijimus Seimo autoūkiui bei kitokius valstybinių institucijų viešuosius pirkimus, sunkmečiu ir Vyriausybės paskelbto visuotinio taupymo laikais atrodžiusius tiesiog šventvagiškai (ką jau kalbėti apie Valdovų rūmų statybą), kuriuos užsakė dar Algirdo Brazausko ir G.Kirkilo vadovaujami socialdemokratai, bet apmokėti turėjo jau A.Kubiliaus konservatoriai. Viską susumavus tikriausiai išeitų ne vienas šimtas milijonų litų, kuriuos tikrai būtų buvę galima sutaupyti, jei bemaž aštuonerius metus Lietuvą valdžiusi “grupė draugų” būtų turėjusi bent kruopelę sąžinės ir padorumo.

Bet skaičiuoti šitai reikėjo iš karto, kai dar visi atsiminė, kas ir kaip valdė šalį, kas aiškino, kad krizės nėra ir nebus. Ypač kai 2009-ųjų kovą Finansų ministerijos archyve buvo rastos ir paskelbtos 2006–2007 m. rengtos pažymos, kuriose ministerijos analitikai atvirai perspėjo Vyriausybę, kad artėja didžiulė ekonominė krizė, tad reikia taupyti pinigus. Ir daryti tai kaip galima greičiau ir griežčiau. Tačiau specialistų perspėjimus G.Kirkilas nukišo į stalčių ir toliau švaistėsi pinigais.

Turint minėtus Finansų ministerijos dokumentus, kaip ir buvusio pastarojo socdemų finansų ministro Rimanto Šadžiaus viešą prisipažinimą, kad jis su jais buvo susipažinęs, jokio didelio tyrimo nebūtų reikėję daryti. Tiesiog pavesti Valstybės kontrolei suregistruoti 2006–2008 m. valstybės sudarytus sandorius. Atmetus tuos, kurie būtų pripažinti gyvybiškai reikalingais, likusieji būtų prislėgę socdemų sąžinę.

Tačiau dvejus metus nedaryta nieko. Socdemų iššvaistytus pinigus skaičiuoti prisiminta tik dabar, kai ant nosies savivaldybių tarybų rinkimai. Jeigu A.Kubiliaus siūloma Seimo tyrimo komisija ir bus sudaryta, pasitikėjimo ja bus ne daugiau, nei kadaise rinkimams artėjant tų pačių socdemų sudaryta Seimo komisija konservatorių vaidmeniui “Mažeikių naftos” privatizavime tirti. Vis tiek dabar rinkėjai vertins valdančiąsias partijas pagal tai, ką jos per pastaruosius dvejus metus nuveikė, o ne pagal tai, ką jų oponentai kadaise pridirbo. Tad geriau jau konservatoriai G.Kirkilo nuodėmių tyrimą paliktų žiniasklaidai – per rinkimus solidžiau atrodys.

Septynių ambasadorių demaršas, po kurio vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis suskubo iš darbo išmesti istoriką Petrą Stankerą, apkaltintą “holokausto neigimu”, iš pradžių nustebino pasirašiusiųjų sudėtimi. Gerai žinoma, kad į bet kokias antisemitizmo apraiškas pirmiausia ir labai griežtai reaguoja dvi ambasados – Izraelio ir JAV.

Holokausto neigimo atveju abejinga paprastai nelieka ir Vokietija – pirmoji valstybė, kriminalizavusi tokias veikas. Nestebintų, jeigu demarše būtų dalyvavusi ir Austrija, neseniai nuteisusi vieną istoriką už holokausto neigimą.

Tačiau kreipimąsi į Lietuvos Vyriausybę pasirašė Jungtinės Karalystės, Estijos, Prancūzijos, Suomijos, Nyderlandų, Norvegijos ir Švedijos ambasadoriai. Lenkijos ambasadorius, nors irgi pareiškė protestą dėl P.Stankero straipsnio, padarė tai atskiru laišku, kurį atsiuntė į “Veido” redakciją, o ne į Vyriausybę. Taip pat pasielgė ir Izraelio ambasadorius, kurio laiškas, mano žiniomis, maloniai nustebino redakciją savo ramiu ir dalykišku stiliumi. Pasirodo, kartais iš Rygos geriau matyti, kas vyksta Vilniuje, nei sėdint vietoje. Nei JAV, nei kitų, paprastai jautriai į tikrą holokausto neigimą reaguojančių valstybių ambasadoriai demarše nedalyvavo.

Tai matant kilo mintis, kad kažkas čia ne taip su tais protestais. Įsiskaičius toptelėjo: ėgi kreipimąsi į Vyriausybę pasirašiusių ambasadorių geografija tiksliai atkartoja “Gazpromo” tiesiamo dujotiekio “Nord Stream” geografiją ir dalyvių sąrašą! Štai čia viskas stojo į savo vietas ir tapo aišku, kodėl septynių ambasadorių kreipimesi atsirado sakinys apie tai, kad mūsų valstybėje “melagingai stengiamasi sulyginti unikaliai baisų žydų genocidą su sovietų nusikaltimais Lietuvoje, kurie nors dideli, bet negali būti laikomi vienodais nei dėl jų tikslų, nei dėl rezultatų”. Ir kodėl tų septynių demaršą taip sveikino Kremlius.

Yra žydų organizacijų, manančių, kad negalima dėti lygybės ženklo tarp nacių ir sovietų nusikaltimų. Bet vis dėlto didžiausią įniršį Lietuvos sprendimas viename Baudžiamojo kodekso straipsnyje numatyti vienodą atsakomybę už holokausto ir sovietinės okupacijos neigimą sukėlė Maskvoje. Buvimas “teisiųjų pusėje” Antrojo pasaulinio karo metu – tai pamatas, ant kurio dabartinė Rusija stato savąją tapatybę, ir jos pagrindinė viltis – tapti pripažinta lygiaverte Europos partnere, išstumiant iš šio vaidmens Ameriką.

Europoje taip pat yra nemažai manančiųjų, kad Rusija su jos gamtiniais ištekliais galėtų būti geriausia ilgalaikė strateginė partnerė, ypač jeigu toliau gilėjant euro zonos skolų krizei būtų apsispręsta skelti Europos Sąjungą į tingius prasiskolinusius Pietus ir darbščią bei taupią Šiaurę. Lietuva, tiek dėl savo geografinės padėties, tiek dėl Vyriausybės vykdomos griežtos taupymo politikos, visiškai atitinka šiauriečiams keliamus reikalavimus. Belieka “mažmožis” – priversti Lietuvą pakeisti Baudžiamąjį kodeksą, kad nacių ir sovietų sulyginimas jame nustotų erzinti planuojamą strateginę partnerę. Pažiūrėsime, kuri iš rimtų partijų pirmoji pasiūlys tai padaryti.

Jei dar prieš savaitę kas nors būtų pasakęs, kad kažkokie iš Strasbūro atvykę ekspertai gali reikalauti iš Seimo pasiaiškinti dėl žodžių, kuriuos debatų metų vartoja parlamentarai, kad žmogų galima per dieną išmesti iš darbo už viešai išsakytą mintį, būčiau nepatikėjęs. Per pastaruosius du dešimtmečius žodžio ir spaudos laisvė Lietuvoje tapo vienu tų nedaugeliu dalykų, kuriais visiškai pagrįstai galėjome didžiuotis.
Prisipažinsiu, matant, kaip Lietuvos žiniasklaida bulvarėja ar įsitraukia į politinės galios žaidimus, kokie nieko bendra su tikrove neturintys teiginiai nuskamba viešojoje erdvėje, kartais imdavo ir sukirbėdavo mintis: O gal ir neblogai būtų tą žodžio laisvę kiek suvaržyti? Nejau melas, įžeidinėjimai ar nešvankybės iš tiesų yra neišvengiamais teisės į minties ir žodžio laisvę palydovais?
Po praėjusio ketvirtadienio įvykių, kuomet už straipsnį „Veide“, niekaip nesusijusį su jo darbine veikla, iš tarnybos VRM išmestas istorikas, mokslų daktaras Petras Stankeras, man tokios mintys jau niekados nebekils. Viena yra retkarčiais kartoti atmintin įstrigusias pastoriaus Martino Niemoellerio eiles: „Pirma jie atėjo pas komunistus, paskui pas jehovistus, paskui pas žydus ir galiausiai – pas mane“, visai kas kita – savo akimis išvysti, kaip už viešai tartą žodį susidorojama su žmogumi. Šiandieną jau visiškai nebesvarbu, ką aš pats pagalvojau prieš trejetą savaičių, perskaitęs P.Stankero straipsnį. Šiandieną svarbu suvokimas, kad pakanka nedidelės grupės iš anksto nusistačiusių, stipriai politiškai angažuotų veikėjų, kuriems nepatinka kokios nors mintys, kad žmogus būtų nubaustas už tai, ką jis mano ir sako. Tai – pats tikriausias Georgo Orwello romane „1984-ieji“ aprašytų visa matančio „Didžiojo brolio“ ir „minčių policijos“ įsikūnijimas praktikoje. Tik tai vyksta ne antiutopijoje, ne Sovietų sąjungoje, ne nacių Vokietijoje, o demokratinėje Lietuvoje.
Kodėl naująją vienamintystę skiepijančios organizacijos pastaraisiais mėnesiais nesirinkdamos būdų itin stengiasi nutildyti kitaminčius? Gal todėl, kad mato europiečių galvose vykstančias permainas, suvokus, kad dešimtmečius diegti politinis korektiškumas, daugiakultūriškumas, pacifizmas, visuotinės kaltės jausmas davė atvirkščią, nei tikėtasi, rezultatą? Ir kad apie tai jau nebebijoma kalbėti atvirai?
Referendumas dėl minaretų Šveicarijoje, čigonų deportavimas Prancūzijoje ir Italijoje, pastarieji rinkimai Švedijoje visų viešosios minties prižiūrėtojų galvose turėjo aidėti kaip pavojaus varpų dūžiai. Bet tikras žemės drebėjimas juos ištiko Vokietijoje. Čia centrinio banko valdybos narys, žymus socialdemokratų veikėjas Thilo Sarrazin‘as parašė knygą „Vokietija naikina save“ apie nevisaverčius imigrantus musulmonus, apie žydus, kurie turi jiems vieniems būdingą geną. Pirminė reakcija į knygą buvo tokiems atvejams įprasta – rasistu ir naciu apšauktą T.Sarrazin‘ą bankas nedelsdamas atleido, socialdemokratai pašalino iš partijos. Bet toliau įvyko dar visai neseniai neįmanomas dalykas – Vokietijos visuomenė stojo į T.Sarrazino pusę. Per keturis mėnesius išspausdinta 11 pakartotinų jo knygos leidimų, tiražas viršijo milijoną egzempliorių. Matydama, kaip kinta viešoji nuomonė, pati kanclerė Angela Merkel viešai paskelbė: „Daugiakultūriškumas žlugo“.
Tačiau pirmiausia žlugo tradicinis susidorojimo su kitaminčiais mechanizmas. „Sarrazino atvejis parodė, kad bauginimai iš politiškai teisingų minčių prižiūrėtojų pusės, grasinant išmesti neįtikusius žmones už visuomenės ribų, nebeveikia, – rašė žymus publicistas Matthias Matussekas. – Vokiečiai mokosi“. Įdomu, ar pasimokė mūsų žmogaus teisių gynėjai, ar atsiras jų tarpe kas įkandin Voltairo pakartos: „Nesutinku su jumis, bet numirsiu, kad jūs galėtumėte išsakyti savo nuomonę“?

Retas valstybės vadovų vizitas į užsienį būna tokios svarbos, kaip ketvirtadienį vykęs prezidentės Dalios Grybauskaitės apsilankymas Varšuvoje. Oficialiai vykta pasveikinti kaimynų su jų nacionaline švente – Nepriklausomybės diena.

Tačiau iš tikrųjų prezidentė vyko išsiaiškinti, kuria kryptimi toliau suks Lietuvos ir Lenkijos santykiai. Toliau tęsis politikų ir apžvalgininkų žodžių karas, į kurį jau įsitraukė ir abiejų valstybių vyriausybių vadovai, ar vis dėlto bus sustota, atsikvošėta ir grįžta prie normalaus bendravimo, kaip ir dera kaimynams, priklausantiems toms pačioms sąjungoms – gynybinei ir politinei bei ekonominei?

Daryti ilgalaikes išvadas kol kas dar anksti, bet pirmasis signalas, kurį iš Varšuvos tiek savo valstybių piliečiams, tiek kolegoms iš Europos Sąjungos bei NATO pasiuntė Lietuvos ir Lenkijos prezidentai, labai aiškus – abi šalys tebelieka draugės. Šventinėje tribūnoje kartu stovintys dviejų valstybių vadovai (į iškilmes Bronislawas Komorowskis pakvietė vienintelę D.Grybauskaitę, tuo pabrėždamas santykių išskirtinumą), Lenkijos prezidento žodžiai apie “brolius lietuvius”, Lietuvos prezidentės šūkis “tegyvuoja lenkai” akivaizdžiai turėjo nuraminti daugumą nuogąstautojų. Apie ką vėliau, jau per priėmimą prezidento rūmuose, vienu du užsidarę gerą pusvalandį kalbėjosi B.Komorowskis su D.Grybauskaite, nėra žinoma, bet po pokalbio Lietuvos vadovė buvo akivaizdžiai gerai nusiteikusi.

Tad galima teigti, kad vizitas davė gerų rezultatų, nors ir ne tokių gerų, kokių prieš tai tikėtasi Vilniuje. Ne paslaptis, kad B.Komorowskis, tegu ir būdamas prezidentas, kol kas tikrai nėra pats įtakingiausias Lenkijos politikas (kokie anksčiau yra buvę a.a. Lechas Kaczynskis, Aleksandras Kwasniewskis ar Lechas Walęsa). Pirmu smuiku Varšuvoje šiuo metu griežia premjeras Donaldas Tuskas, o užsienio politikai diriguoja ambicingasis Radoslawas Sikorskis. Prie pastarojo seno neigiamo nusistatymo Lietuvos atžvilgiu prisidėjo ir sėkmingas D.Grybauskaitės vizitas į Minską pas prezidentą Aleksandrą Lukašenką bei susitarimas dėl Baltarusijai skirtos naftos tiekimo per Klaipėdos uostą, taip leidžiant baltarusiams atsispirti Maskvos šantažui, kad bus nutrauktas naftos tiekimas vamzdynais. Lenkija, kurios uostų pagalbos apsirūpinant nafta, beje, irgi prašė baltarusiai, liko kurčia A.Lukašenkos prašymams, nes nenorėjo gadinti santykių su Maskva.

Dėl šių priežasčių norėta, kad Varšuvoje D.Grybauskaitė galėtų pasikalbėti akis į akį ne tik su B.Komorowskiu, bet ir su D.Tusku, kuris jai neseniai Briuselyje pats siūlė atvirai pasikalbėti prie puodelio arbatos. Tačiau gal bendras iškilmių protokolas, gal paties D.Tusko nenoras šiuo metu bendrauti su Lietuvos vadove sutrukdė, bet D.Grybauskaitės pokalbis su Lenkijos premjeru šį kartą neįvyko.

Nepaisant to, reikia tikėtis įtampos tarp Vilniaus ir Varšuvos atoslūgio, nes akivaizdu, kad abiejų valstybių vadovai žodžių karo netoleruoja.

JAV pusiaukelio rinkimuose tikrąją pergalę pasiekė ne Šlovingoji Senoji Partija (respublikonai), o Arbatos partija, kuri tiesogiai rinkimuose nedalyvavo, bet iškėlė ir rėmė daugelį respublikonų kandidatų. Maždaug trečdalis “arbatinių” kandidatų tapo kongresmenais ir gubernatoriais. Tai sukrėtė ne tik Vašingtono isteblišmentą, bet ir Europą. Per visus naujienų kanalus vis bandyta aiškintis, kas dabar bus su Amerika. Kalbėta atvirai baiminantis. Kodėl?

“Arbatiniai” – tai sąjūdis žmonių, kurie dirba ir savo mokesčiais išlaiko visą tarpusavyje suaugusią demokratų ir respublikonų partinę nomenklatūrą bei ją aptarnaujančius kairiuosius propagandistus. “Arbatiniams” įgriso matyti, kaip beprasmiškai švaistomi jų nelengvai uždirbami pinigai, ir jie pasakė: “Gana! Užtenka kelti mokesčius, kurti vis naujas valdiškas tarnybas, spausdinti trilijonus dolerių, kurie, prisidengus ekonomikos skatinimo šūkiu, nusėda biurokratų ir su Vašingtono isteblišmentu susijusių verslininkų kišenėse. Atėjo laikas imtis permainų, atėjo laikas prisiminti, kas sukūrė šią didžią civilizaciją. Mes dirbame, mes mokame mokesčius, vadinasi, valdžia yra mūsų, o ne jų”.

“Arbatinių” sąjūdis, prasidėjęs milijoninėmis demonstracijomis ties Kapitolijumi ir virtęs daugelio senųjų nomenklatūrinių respublikonų išvijimu iš kandidatų sąrašų, mirtinai išgąsdino ne tik socialistus “obamistus”, bet ir respublikonus, suvokusius, kad po ilgos pertraukos jie susidūrė su tikru pilietiniu judėjimu.

Nes taip – “arbatiniai” tiesiog siaubingi! Dauguma jų išsilavinę, daug ir sunkiai dirbantys, todėl gerai uždirbantys, Dievą tikintys, darnias šeimas auginantys europiečių kilmės amerikiečiai. Tai žmonės, kurie ir sukūrė Ameriką ir kurie neleidžia jai pražūti. Baisiausia, kad jie visiškai ne rasistai, nes “arbatinių” himno autorius – gryniausias juodaodis, o vienu judėjimo didvyrių tapo smalos juodumo vyrukas, į Baracko Obamos susitikimą su rinkėjais atėjęs su automatu ant peties. Pakraupusiems policininkams bei federaliniams agentams jis kaišiojo po nosimi konstituciją, kuri jam, laisvam amerikiečiui, to nedraudžia. Ir košmaras – valdžia jam nieko nesugebėjo padaryti!

Be abejonės, Vašingtono isteblišmento požiūriu, “arbatiniai” – patys pavojingiausi žmonės pasaulyje. Juk jie nedykaduoniauja, neprašo socialinių pašalpų, nemala niekų universitetų humanitarinių mokslų fakultetuose, bet pasitiki garbiais fizikais, visuotinį atšilimą vadinančiais didžiausia pseudomoksline afera. “Arbatiniai” neprašo iš valdžios pinigų – jie patys jų užsidirba ir nori, kad valdžia atidirbtų tuos pinigus, kuriuos paima mokesčiais. “Arbatiniai” nori, kad valdžia tarnautų žmonėms! Košmaras, ar ne?

“Arbatiniai” – tikri jaunaamerikiečiai. Neįmanoma nesižavėti žmonėmis, kurie ima į savo rankas ne tik savo pačių, bet ir visos šalies ateitį.

Artėjantis balsavimas dėl apkaltos dviem begėdžiams Seimo nariams Aleksandrui Sacharukui ir Linui Karaliui – tikra likimo ir Konstitucinio Teismo dovana dabartiniam Seimui. Tik ką gėdingai susimovę neleisdami patraukti baudžiamojon atsakomybėn dviejų akivaizdžių skandalistų bei chuliganų Kazimiero Uokos ir Petro Gražulio, parlamentarai gavo progą įrodyti savo rinkėjams, kad jie vis dėlto nėra dvejopos moralės šalininkai.

Tautos atstovybės apsivalymas, išvejant du akivaizdžius sukčius, veidmainius ir melagius, taptų puikiu pavyzdžiu tiems Seimo nariams, kurie vis dar mano, kad iš rinkėjų kartu su mandatu gauta teisinė neliečiamybė leidžia daryti, ką nori. Taip pat ir tiems veikėjams, kurie, Arūno Valinsko “prisikėlėlių” įkvėpti, tebemano, kad Seimo nariu gali būti kiekvienas juokdarys. Ir kad jei patekai į Seimą, užuot sėdėjęs nuobodžiuose posėdžiuose, gali smagintis Tailande, nes visados atsiras “chebrantas”, kuris pabalsuos už tave. Kartu tai būtų akivaizdus signalas visuomenei, kad neliečiamųjų kastos Lietuvoje nebėra, ir net būdamas Seimo nariu privalai atsakyti už savo veiksmus, jei šie nesuderinami su Konstitucija, įstatymais ir paprasčiausiu žmogišku padorumu.

Žinia, labiausiai norėtųsi tikėtis, kad, atėjus laikui balsuoti dėl mandatų iš A.Sacharuko ir L.Karaliaus atėmimo, Seimo nariai vieningai pakels rankas, nes Konstitucinio Teismo sprendimas yra imperatyvinis, tai yra besąlygiškai privalomas vykdyti. Bet Seimas yra Seimas, tad gali nutikti ir atvirkščiai.

Kažkam gali nepatikti vien tai, kad Konstitucinis Teismas nepaliko parlamentarams apsisprendimo laisvės, ir jie balsuos prieš, tik norėdami parodyti, kieno aukščiausia valdžia Lietuvoje. Kažkam gali nepatikti, kad vietoje šiuo metu opozicijoje esančių A.Sacharuko ir L.Karaliaus į Seimą ateisiantys Tautos prisikėlimo partijos atstovai gali sustiprinti valdančiąją koaliciją, grąžindami jai formalią daugumą. Kažkas gali balsuoti prieš vien todėl, kad dar labiau sugadintų šio Seimo, kuris žmonių sąmonėje dėl didžiausios valdančiosios partijos siejamas su konservatoriais, autoritetą. Juk jau turime parlamentarizmo istorijoje pavyzdį, kai norėdami įkąsti konservatoriams socialdemokratai neleido atimti Seimo nario mandato iš Audriaus Butkevičiaus, kuris buvo sugautas už rankos imantis pinigus ir teismo nuteistas už pasikėsinimą sukčiauti stambiu mastu.

Vis dėlto manau, kad atsiras 85 parlamentarai, kurie dar supranta, kas tai yra tautos mandatą turinčio asmens savigarba, padorumas, moralė. Kurie supranta, kad daugybė buvusių ir būsimų rinkėjų, žvelgdami į Seimą, mato jame ne vienos ar kitos partijos atstovybę, bet Lietuvos valstybę ir jos veidą. Ar bent jau suvokia, kad artėjant savivaldybių tarybų rinkimams labai naudinga atkurti savo gerokai pašlijusią reputaciją.

Kai tik rinkimai artyn, tai ir pasipila siūlymai keisti rinkimų tvarką. Ši prasta tradicija užgimė, regis, prieš penkiolika metų. Per visą šį laiką Seimo rinkimų tvarkos keitimo adeptai nesugalvoja nieko nauja, be šventos trejybės: sumažinti Seimo narių skaičių, panaikinti balsavimą už kandidatų sąrašus, įvesti privalomąjį rinkėjų atvedimą prie urnų.

Kodėl reikia didinti vieno Seimo nario rinkėjų, kuriems jis atstovautų, kiekį, niekas net nebandė aiškinti, apsiribodami riksmais “vis vien jie nieko neveikia”. Kodėl norima atimti iš žmonių galimybę balsuoti ne vien už jų apygardoje iškeltą kandidatą, bet ir už kitus jiems patinkančius politikus, išsikėlusius kitur, bet esančius patinkančios partijos sąraše, irgi dorai paaiškinti nesugebama.

Dėl siūlymo įvesti privalomąjį balsavimą šiek tiek kitaip. Iš pažiūros tarsi logiškai sakoma, kad jeigu Seimą išrenka mažiau nei pusė balso teisę turinčių asmenų, tai toks Seimas ir jo sudaryta Vyriausybė tarsi nevisavertė, nes neatstovauja gyventojų daugumai. Tačiau kas sakė, kad valstybę valdyti turi būtinai dauguma jos gyventojų? Valdžia – tai kartu ir atsakomybė, tad toli gražu ne kiekvienas nori jos imtis. Demokratija nuo savo atsiradimo dienos remiasi principu, kad balso teisę turi tik savarankiški ir veiksnūs gyventojai, tad daugelį amžių demokratines valstybes valdydavo mažuma jų piliečių. JAV, vienoje šalių, kuriose demokratija veiksmingiausia, lig šiol rinkimuose dalyvauja tik tie, kurie užsiregistruoja, o rinkėjais nesiregistravusieji net neskaičiuojami. Tai visiškai teisinga, nes esant demokratijai tie, kurie nenori dalyvauti rinkimuose, iš anksto sutinka, kad jiems bus gera bet kokia valdžia, kurią išsirinks aktyvioji visuomenės dalis.

Jeigu, kaip neseniai pasiūlė 40 Seimo narių, būtų pakeista Konstitucija ir įvestas privalomasis balsavimas, iš karto būtų apribota nemažos visuomenės dalies laisva valia nedalyvauti valstybės valdyme. Galima piktintis ir moralizuoti, bet neįmanoma paneigti akivaizdaus fakto – susovietintoji visuomenės dalis iš esmės nuo pat nepriklausomybės atkūrimo dienos nedalyvauja kuriant valstybę. Demokratija, laisvas savo atstovų valdžioje pasirinkimas, atsakomybė už savus sprendimus jiems nesuprantami ir nepriimtini dalykai. Jeigu tokius žmones varu atvarytų į rinkimus, tai geriausiu atveju, jie balsuos už savo buvusį poną – kolchozo pirmininką ar rajkomo sekretorių, blogiausiu – už kokį svieto perėjūną ar oligarchą, galintį pasiūlyti už balsą litu daugiau nei konkurentas.

Tai suvokiant nestebina, kad prievartinį dalyvavimą rinkimuose siūlo turtingiausias Seimo narys, o jį remia įvairūs populistai ir vienkartinių partijų atstovai.

Šią savaitę prasideda itin svarbūs įvykiai, nemažai lemsiantys visos Europos Sąjungos, taigi ir Lietuvos, ateitį. Sprendžiamas klausimas, kas Europos Sąjungoje viršesnis – nacionalinės vyriausybės ar Europos Komisija. Piliečių išrinkti, tad savo rinkėjams atsakingi ir į žmonių nuomonę atsižvelgiantys politikai ar niekieno nerinkti ir niekam neatsakingi eurobiurokratai. Kas svarbiau – visuomenės interesas ar mechaniškas ES direktyvų vykdymas.

Mat atrodo, kad Paryžius nutarė demonstratyviai nevykdyti Europos Komisijos teisingumo komisarės Viviane Reding ultimatumo: iki spalio 15-osios parengti teisės aktus, kurie suderintų prancūzų įstatymus su Europos Sąjungos direktyvomis dėl laisvo žmonių judėjimo, taip užkertant kelią valkataujančių Rumunijos ir Bulgarijos čigonų deportavimui.

Nors Paryžius ir žadėjo parengti atitinkamas įstatymų pataisas, perduoti jas į Briuselį ketino jau po Europos Komisijos ultimatumu nustatyto termino, tarsi patvirtindamas Prancūzijos Europos reikalų ministro Pierre’o Lellouche’o žodžius: “Taip nedera kalbėti su didžiąja valstybe”.

V.Reding ir P.Lellouche’o susikirtimas slepia daug gilesnę prasmę. Žiūrint formaliai Europos Komisija, ėmusi reikalauti Prancūzijos pasiaiškinti dėl čigonų deportavimo (priešingu atveju grasindama teismu), tarsi elgtųsi teisingai, nes jai priklauso prižiūrėti ES teisės aktų vykdymą. Bet žiūrint iš esmės Briuselio eurobiurokratai priešpriešino save Prancūzijos visuomenei, mat net 85 proc. prancūzų remia savo vyriausybės politiką dėl čigonų iškeldinimo.

Netvirtas Europos Komisijos pozicijas ginče su nacionalinėmis vyriausybėmis rodo tai, kad čigonų klausimu V.Reding apsiribojo vien Prancūzijos puolimu. Nors tuo pat metu Italijos didmiesčio Milano savivaldybė paskelbė, kad jų mieste čigonams vietos nebėra, ir buldozeriais šluoja taborus. Tas pat laukia ir Venecijos čigonų taborų, o Romos ir Neapolio savivaldybės sukėlė čigonus į aptvertas gyvenvietes ir pateikė ultimatumą – arba jie per ketverius metus prisitaiko prie visuomenės gyvenimo normų, arba deportacija.

Todėl čigonų Romoje per ketverius metus sumažėjo nuo 170 tūkst. 2006-aisiais iki 40 tūkst. 2010-aisiais. Vokietijoje policija tol gainioja nelegalias čigonų stovyklavietes, kol išveja už valstybės ribų. Prieš pusmetį vokiečiai susitarė su Kosovu dėl 10 tūkst. čigonų deportavimo.

Pabrėžtina, kad ir Prancūzijoje, ir Italijoje, ir Vokietijoje valdžios politiką čigonų atžvilgiu remia absoliuti visuomenės dauguma. O susipriešinti su visoms didžiosioms Europos valstybėms Europos Komisija paprasčiausiai bijo, nes rizikuoja būti nušluota – eurobiuroratai seniai visiems įsiėdė.