Sukanka dveji metai nuo šio Seimo rinkimų dienos. Pasiekta ta riba, kada, kaip rodo visų ankstesniųjų Seimų patirtis, paaiškėja, ar parlamento naujokai sugebės tapti visaverčiais politikais, ar kaip drugeliai žvakės liepsnoje sudegs per kitus rinkimus. Didžiausia praėjusių Seimo rinkimų naujiena bei staigmena – Arūno Valinsko suburta pramogų verslo žvaigždučių ir žvaigždukų partija gan įtikinamai parodė, kad Seimo narių duona jiems per sprangi, tad po kitų rinkimų vargu ar bent vienas jų pratęs parlamentaro karjerą. Didžiuma, manau, todėl, kad paprasčiausiai rinkimuose nebedalyvaus.

Geriausiai tai rodo faktas, kad A.Valinskas kartu su žmona Inga galutiniai persikėlė iš Seimo salės į savo tikruosius namus – televizijos ekraną. Savaitgaliais šokanti ir kitus šokti raginanti I.Valinskienė netgi darbo sutartį su viena komercine televizija sudarė, nors sveikas protas ir Seimo statutas politikui draudžia tai daryti. Bet I.Valinskienė – ne politikė. Priešingai nei jos vyras, ji netgi nebandė tokia tapti. A.Valinskas – iš tiesų, akivaizdžiai ir nuoširdžiai bandė tapti rimtu politiku, stengėsi perprasti įstatymų kūrimo ir darbo valdančiojoje koalicijoje ypatumus. Bet jam nepavyko. Tad ir grįžo prie to, ką geriausiai išmano – linksminti žmones.

Kaip ir kiti kadaise jo partijai priklausę parlamentarai Donalda Mieželytė ir Rokas Žilinskas, kurie kartu su Valinskais sukinėjosi televizijų sezono atidaryme. Mat tarp kitų, pakvailioti mėgstančių, eterio žvaigždžių jaučiasi daug savesni nei tarp rimtų politikų, kuriuos lig šiol tik parodijuoti buvo pratę. Bet ar televizijų pasaulio gyventojai juos tebelaiko savais? Nes televizijų žiūrovams jie jau tampa tokie pat nemėgstami kaip ir dauguma tikrųjų Seimo narių.

Laidų žiūrimumo reitingai negailestingai liudija, kad Valinskai, televizininkų žargonu tariant, “nebeveža”. Netgi dirbtinė intriga, susijusi su neva Valinskų šeimos irimu, nesugebėjo pritraukti žiūrovų dėmesio ir beviltiškai pralaimėjo konkurentams. Nemanau, kad tai būtų atsitikę todėl, kad Inga ir Arūnas būtų praradę profesinius įgūdžius ir nebesugebėtų vesti laidų. Tiesiog žiūrovams jie jau siejasi nebe su pramogų pasaulio didžiūnais, o su nevykėliais politikais, kurie niekados nesugebėdavo sukviesti publikos prie ekranų.

Likimo ironija – A.Valinskas įkrito į tą pačią duobę, kurią daug metų pats stropiai kasė visiems politikams. Pradedant “Dviračio žiniomis” ir baigiant “Auksiniais svogūnais” jis darė viską, kad kaip galima labiau sukompromituotų Lietuvos politikus ir pačią politiką. Matydamas, kaip dalis Seimo narių, ministrų ir netgi prezidentų it veršiai klusniai staiposi ant scenos pagal jo komandas, A.Valinskas įtikėjo esąs galingesnis ir svarbesnis už juos, tad nesunkiai galintis pakeisti. Iš tiesų – pakeitė. Ir tą pačią akimirką savo paties išugdytų žiūrovų akyse tapo tokiu pat nekenčiamu nevykėliu kaip ir tie, kuriuos išstatydavo minios pajuokai.

Iki Seimo kadencijos pabaigos dar dveji metai. Jeigu jau šiandieną televizijos žiūrovai Valinskų nebenori matyti, tai kas bus tuomet? Gali atsitikti, kad politikais taip ir netapę, juodu (kaip ir kiti bendrapartiečiai) nebesugebės verstis įprastiniu amatu. Tad gal geriau palikti Seimą savo noru dabar? Ir patys nebesikankins, ir mūsų nekankins.

Gerokai ilgiau, nei derėtų, užtrukęs kriminalinis politinis realybės šou “Darbo partijos juodosios buhalterijos byla” pagaliau artėja link pabaigos. Po to, kai Europos Parlamentas panaikino savo nario Viktoro Uspaskicho neliečiamybę, prokurorams ir teisėjams nebeliko jokių kliūčių pagaliau baigti šią bylą.

Priminsime, kad joje V.Uspaskichas ir jo įkurta Darbo partija teisiami už tai, jog nuslėpė 24 mln. Lt pajamų, 23 mln. Lt išlaidų ir nesumokėjo valstybei 4 mln. Lt mokesčių. Pačiam europarlamentarui už apgaulingą dvigubos buhalterijos tvarkymą gresia iki ketverių metų kalėjimo. Gal ir nedidelė atrodo tokia bausmė, bet vargu ar prie sotaus ir nevaržomo gyvenimo pripratęs V.Uspaskichas norėtų bent dieną praleisti pareigūnų kalėjime Sniego gatvėje.

Suprantama, Darbo partijos vedlys deda visas pastangas, kad išvengtų kalėjimo gulto. Ligšiolinė jo taktika – vilkinti bylos tyrimą ir nagrinėjimą bėgiojant į užsienį ar dangstantis parlamentine neliečiamybe praktiškai išsisėmė. Nors ir žadantis dalyvauti savivaldos rinkimuose, V.Uspaskichas negali nežinoti, kad net jei teismas nespės iki naujųjų metų išnagrinėti jo bylos, tai vasario mėnesį, po rinkimų, jo, kaip kandidato į savivaldą, imunitetas išnyks. Savivaldybių tarybų nariams apsauga nuo teisinio persekiojimo nenumatyta. O iki kitų rinkimų į Seimą netgi vėžlinas Lietuvos teismas sugebės paskelbti nuosprendį. Tad kas belieka V.Uspaskichui?

Vieša paslaptis, kad Darbo partijos lyderis jau kuris laikas rėžia sparną aplink Vyriausybės vadovą Andrių Kubilių. Jo pažintis su premjeru sena – jie gal ir ne draugai, bet ir ne priešai, tad bendrauja atvirai. Ką ten juodu šnekasi prie arbatos taurelės, girdėti neteko, bet nesunku įsivaizduoti štai tokį monologą: “Klausyk, Andrius, mana Darba partyja Seime turi dešimt balsu. Tu supranti? Dešimt balsu, kurie balsuoja taip, kaip aš sakau. Andrius, ka tu nori? Kad biudžeta patvirtintų? Patvirtins! Kad “Dujotekana” į vieta pastatytu? Pastatys! Bet, Andrius, aš esu nekaltas. Tu supranti?”

Premjeras A.Kubilius dabar atsidūręs prieš velnišką pagundą. Viena vertus, Darbo partijos parlamentarai tikrai vieni rimčiausių tarp opozicijos atstovų Seime, tvarkingai rėmę Vyriausybės siūlomą taupymo programą per pavasario sesiją. Beje, būtent per šį balsavimą dėl tolesnio atlyginimų ir socialinių išmokų mažinimo, valdančiųjų teigimu, ir buvo sprendžiama, į kurią pusę bus plečiama valdančioji koalicija. Kita vertus, sužlugdyti Darbo partijos “juodosios buhalterijos” bylą – tai galutinai palaidoti bet kokias viltis išvalyti politinę sistemą nuo korupcijos ir kelių turtuolių diktato. “Darbiečių” balsais pasiekusi taktinę pergalę Seime, valdančioji koalicija gali pralaimėti strateginį karą dėl valstybės ateities.

Prieš porą savaičių bendraujant su pažįstamais operatyvininkais šie pribloškė klausimu: “O tu girdėjai, kaip visas Kriminalinės policijos biuras buvo pastatytas ant ausų, nes pabėgo kažkokio Seimo nario draugės kalaitė? Ir kad tam šuniukui surasti iš Vilniaus į Panevėžį kelios operatyvininkų grupės siųstos buvo?”

Tiesą sakant, tokiu marazmu net po penkto bokalo alaus patikėti sunkoka, tad teko naršyti internete. Pasirodo, teisybė! Apie šį “kriminalą” visa bulvarinė spauda plačiausiai rašė. Skandalais pagarsėjusiam Seimo nariui Linui Karaliui su sugyventine Gintare Gurevičiūte besimaudant Palangos paplūdimyje, eilinį kartą dingo jų jorkšyrų veislės kalaitė (kurią, beje, kaip ir kitus šunis, vestis į paplūdimį draudžiama). Triukšmas buvo sukeltas per visą žiniasklaidą: dingo kalaitė! Padėkit! Suraskit! Atsilyginsime! Visuose skelbimuose L.Karalius ir G.Gurevičiūtė pabrėždavo, kad jei reikės, sumokės augintinę priglaudusiam žmogui tokią sumą, kokios jis paprašys.

Nėra ko stebėtis, kad netrukus atsirado dingusią kalaitę radęs panevėžietis, paprašęs iš šeimininkų žadėtųjų radybų, kaip tvirtina G.Gurevičiūtė, – tūkstančio eurų. Tuo irgi nereikėtų stebėtis, nes jei žmogus girdi, kad šunį praradę savininkai žada sumokėti, kiek bus paprašyti, ir yra girdėjęs, jog tie savininkai gali sau leisti, užuot dirbę, mėnesį keliauti po Pietryčių Aziją, tai ir sumos prašo atitinkamos. Štai čia ir prasidėjo įdomybės: užuot sumokėję žmogui žadėtąsias radybas, parlamentaras su drauge nutarė kreiptis į policiją – iš jų, matote, turtą prievartauja, šunelį pagrobė ir išpirkos reikalauja! Na, kad viešai meluoti ir pinigų sau per visokius fondus susiorganizuoti mėgstanti porelė nesilaiko žodžio, stebėtis taip pat nereikia. Stebėtis šiuo atveju reikia policijos veiksmais.

Birželio 10-ąją Kriminalinės policijos biuro (KPB) Nusikaltimų tyrimo 1-osios valdybos viršininkas asmeniškai įsako pavaldiniams: nustatyti asmenį, pagrobusį Seimo nario turtą – kalaitę Žibutę! Vykti kartu su nukentėjusiąja G.Gurevičiūte į Panevėžį ir kartu su vietos teisėtvarka išlaisvinti šunelį. Įsivaizduojate KPB komisarų (ten retas žemesnio laipsnio) reakciją? Atidėti į šoną visus darbus, įskaitant rezonansines bylas, ir vykti į kitą Lietuvos galą kažkokios blondinės šunėko parvežti!? Teigiama, kad padėtis vienu metu buvo atsidūrusi ties atviro maišto riba.

Galiausiai vietoje planuotų trijų ekipažų į Panevėžį nuvyko tik vienas, Žibutė buvo paimta ir atiduota šeimininkei, vargšas Seimo nario pažadais apie atsilyginimą patikėjęs panevėžietis – įkištas už grotų. Tiesa, netrukus paleistas, nes pareiškimas dėl šuns pagrobimo iš karto buvo atsiimtas.

Moralas šios istorijos paprastas: jei esi Seimo narys, tavo šunėko net kriminalinės policijos komisarai ieškos. O jei esi paprastas žmogus?

Praėjusią savaitę Prancūzijoje pradėtas masinis čigonų taborų naikinimas. Trys dešimtys jų jau nušluota nuo žemės paviršiaus, dar kelis šimtus toks likimas ištiks netrukus. Tie čigonai, kurie sutinka savo noru išsinešdinti iš Prancūzijos, į rankas gauna tūkstančio litų dydžio išmoką ir palinkėjimą ateityje nesiartinti prie galų valstybės sienos.

Tie, kurie nenori savanoriškai iš sočios Prancūzijos važiuoti į gimtąją skurdžią Rumuniją, uždaromi į laikinas stovyklas ir bus išsiųsti prievarta.

Įvairaus plauko akademiniai liberalai ir profesionalūs žmogaus teisių gynėjai blaškosi apimti isterijos, matydami tokį Prancūzijos valdžios ryžtą. Na, iš tiesų – kur tai matyta dabartinėje baugščioje ir veidmainingoje Europos Sąjungoje, kad nusikaltėliai būtų be ceremonijų semiami ir grupiniu būdu metami lauk? Juk pagal eurobiurokratų kanonus, kuriuos jiems parašė toliau universiteto auditorijos ir prabangių nuosavų namų kvartalų nosies nekišantys profesoriai, nusikaltėlius reikia popinti, auklėti, mokyti dorų darbų ir kitokiais būdais integruoti į visuomenę. Ir visa tai – už dorų mokesčių mokėtojų pinigus. Jokiais būdais nebausti!

Tik štai neteko girdėti, kad kuris nors čigonų ar kitų masiškai nusikalsti linkusių tautinių mažumų gynėjas norėtų gyventi savo ginamųjų kaimynystėje. Tiek Prancūzijoje, tiek, tarkime, Vilniuje, Naujininkuose, prie Kirtimų taboro.

Juk jis, kaip ir tie čigonų taborai Prancūzijoje, kurie dabar naikinami prezidento Nicolas Sarkozy įsakymu, yra toks pats nelegaliai pastatytas, gyvenimo sąlygos jame tokios pat pasibaisėtinos, o vaikai taip pat verčiami nusikalsti. Tad jį jau seniai reikėjo nugriauti, kartu sunaikinant vieną pagrindinių narkotikų prekybos taškų.

Oficialiais Policijos departamento duomenimis, 60 proc. Kirtimų taboro gyventojų teisti už prekybą narkotikais, neteisti už jokius kitus nusikaltimus tik 20 proc. (įtariu, vaikai arba tie apsukruoliai, kurie dar neįkliuvo). Tad jeigu, nuolaidžiaudami narkotikų prekeivių teises ginantiems veidmainiams, politikai ir teisėtvarka vengia kalbėti apie nusikalstamą čigonų etninę grupę (nors tą žinojo dar mūsų proseneliai), tegul kalba apie kompaktiškai gyvenančią organizuotą nusikalstamą grupuotę. Po to, kai su čigonais be ceremonijų ėmėsi tvarkytis kadaise žmogaus teises sugalvoję prancūzai, rimtų padarinių galinčio sukelti pasmerkimo iš ES pusės galima nebebijoti.

Tuo tarpu Vilniaus visuomenės reakcija į Kirtimų taboro sunaikinimą neabejotinai būtų teigiama, lygiai tokia pati, kaip ir čigonų kaimynystės atsikratančių prancūzų. Iškeldinus taborą į pagal visas sanitarines normas įrengtą ir tvarkingai aptvertą skydinių namų miestelį kur nors Naujosios Akmenės apylinkėse, taip pat būtų pasielgta pagal prancūziškąjį modelį, taikomą tiems čigonams, kurių dėl turimos pilietybės neina išvyti iš Prancūzijos.

Į Kristinos Brazauskienės prašymą skirti jai valstybinę prezidento našlės rentą Vyriausybės sureagavo taip ramiai, tarsi tai būtų savaime suprantamas dalykas. Štai mirė pirmasis po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo prezidentas, ir dabar valstybė iki gyvenimo galvos rūpinsis jo vargše našle, kad šiai, netekus maitintojo, nereikėtų skursti ir vargti. Ar tikrai viskas taip paprasta ir aišku?

Gal Vyriausybės ar teikimą skirti rentą surašiusios Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos klerkai galėtų atsakyti į klausimą: o kada K.Brazauskienė buvo valstybės vadovo žmona? 1992–1997 metais, kai velionis Algirdas Mykolas Brazauskas buvo Lietuvos prezidentas, jo vienintelė teisėta sutuoktinė buvo Julija Brazauskienė. Kristina Butrimienė (dabar Brazauskienė) tuo metu buvo aukšto Užsienio reikalų ministerijos pareigūno žmona. Nebuvo ji ir Respublikos prezidentą lydintis asmuo, apie kurį kalba įstatymas. Ištekėjo K.Butrimienė ne už valstybės vadovo, o už Vyriausybės vadovo A.Brazausko, tad ir buvo premjerienė, o ne prezidentienė, nors įvairūs palaižūnai mėgo ją tokia vadinti.

Įstatymai šiuo klausimu yra gana netikslūs. Prezidento įstatymo formuluotė nurodo, kad teisę gauti iš valstybės panaudos tvarka gyvenamąjį būstą turi tiek pareigas ėjusio, tiek kadenciją baigusio valstybės vadovo našlė. Tačiau Prezidento valstybinės rentos įstatyme kalbama tik apie Respublikos prezidentą, nedetalizuojant – turimi galvoje tik pareigas einančio ar ir kadenciją baigusio valstybės vadovo sutuoktinė bei našlaičiai.

Tad prieš skiriant rentą K.Brazauskienei Vyriausybės teisininkams reikėtų mažų mažiausiai pasiaiškinti – ar ši renta priklauso būtent jai, ar vis dėlto A.Brazausko prezidento kadencijos metu buvusiai sutuoktinei Julijai? O gal abiem iš karto? Atsikalbinėjimas, esą renta skiriama tai, kuri prašo, negali būti argumentas K.Butrimienės norams aklai tenkinti. Ypač žinant J.Brazauskienės sveikatos būklę.

Šalia grynai juridinės klausimo pusės yra dar ir žmogiškoji. Na, dar galima suprasti, kodėl bene tris namus Vilniuje, šalia Vilniaus bei Trakuose turinti K.Brazauskienė taip norėjo likti gyventi Turniškėse, o Vyriausybė jos norą tenkino. Vis dėlto pati tą namą įsirengė, galiausiai apgyvendinti ten dabar nėra ką, o išlaikyti tuščią rezidenciją Vyriausybei vis tiek reikėtų.

Bet kai viena turtingiausių Lietuvos moterų, dar neseniai deklaravusi 3,5 mln. Lt turtą, be to, turinti kontrolinį vieno didžiausių sostinės viešbučių akcijų paketą, pradeda verkšlenti, esą valstybė turėtų jai skirti 6,5 tūkst. Lt mėnesinę rentą, tai jau nebetelpa į jokius paprasčiausio žmogiško padorumo rėmus.

Kas gali sieti pramoginę televizijos laidą su politika? Dažniausiai – niekas. Išskyrus tuos atvejus, kai horizonte ima šmėžuoti rinkimai, o kai kuriems politikams ir partijoms nėra daugiau kaip pasireikšti ir prisistatyti savo rinkėjams, nei gebėjimu šokti, dainuoti ar tiesiog liežuviu malti.

Šiaip jau lietuviškų TV laidomis akių negadinu, bet permainas televizijų laidose ir programų tinkleliuose vieno populiariaus “blogerio” dėka seku. Be to, skaitau ir interneto portalų naujienas, o šie žinias apie vienokių ar kitokių garsenybių pasistaipymą televizijų ekranuose visados kelia į pirmas pozicijas. Net jei jų neatsiverti, akys fiksuoja pavadinimą, kuris atgula kažkurioje pasąmonės kertelėje. Po kurio laiko tos naujienos susidėlioja į sistemą.

Taigi – buvęs Seimo pirmininkas, Tautos prisikėlimo partijos pirmininkas Arūnas Valinskas nuo rudens LNK eteryje dirbs nuolatiniu pramoginės laidos dalyviu. Jo žmona Inga, irgi Seimo narė, toje pačioje televizijoje taps šokių laidos vedėja. Vienas tos laidos šokėjų bus maištingasis socialdemokratų milijonierius, Seimo narys Andrius Šedžius.

TV3 šokių laidos eteryje savo sugebėjimus ant parketo demonstruos buvęs liberalcentristas, Seimo narys Žilvinas Šilgalis. Tos pačios televizijos persirengėlių šou kaip elgeta dalyvauja buvęs liberalcentristas, Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Arminas Lydeka.

Greta politikų pramoginėse televizijos laidose dalyvauja ir politikų žmonos bei dukros – Jolanta Paulauskienė, Laima Paksienė, Inga Paksaitė-Stumbrienė. Sklinda kalbos, kad kažkurioje iš šokių laidų dalyvaus ir Neringa Venckienė.

Nejau visa tai – tik atsitiktinumas? Ne, ponai, tokių atsitiktinumų nebūna. Kitų metų vasario mėnesį laukia savivaldybių tarybų rinkimai. Jų rezultatai bus lemiami daugeliui antrosios lygos partijų ir politinių veikėjų – ar išliks jie politinėje scenoje, ar turės trauktis į užkulisius. Tad kovoje dėl būvio visos priemonės tinka.

Ne veltui tarp visų politinių šokėjų vienintelis socdemas A.Šedžius priklauso pirmosios lygos partijai, su kuria pastaruoju metu yra gerokai apsipykęs. Valinskai, jei jų partija susimaus savivaldybių rinkimuose, galės iš televizijos į Seimą net negrįžti, Ž.Šilgalis reklamuos jųdviejų su Artūru Zuoku kuriamą judėjimą, J.Paulauskienė, L.Paksienė su dukra Inga reklamuoja savaime aišku ką. Vienintelis A.Lydeka televizijoje elgetą vaidina dėl kol kas neaiškių priežasčių, bet vargu ar todėl, kad palikęs Seimą norėtų tokiu tapti visam laikui. N.Venckienei populiarumas reikalingas kaip savigynos instrumentas, be to, neatmestina galimybė, kad jos tetulių kuriamas kedofilų judėjimas bent jau Kaune mėgins laimę savivaldos rinkimuose.

Tad su politinių šokių sezono pradžia, gerbiamieji! Žiūrėkite televizijas ir rinkitės gracingiausią savo atstovą savivaldybės taryboje.

Anądien per radiją keli garbūs žmonės diskutavo apie tai, kad Vilniuje iki šiol nėra pagrindinio valstybės paminklo, skirto kovose dėl laisvės žuvusiems partizanams, kad nedega prie jų simbolinio kapo amžinoji ugnis. Sutarė, kad anksčiau to valdžia nedarė, bet dabar gal darys.

Prieš kokį pusmetį buvo kilęs šurmulys, kad artėja 600-osios Žalgirio mūšio metinės, o Vilniuje iki šiol nėra Vytauto Didžiojo paminklo. Susirinko garbūs žmonės, padiskutavo, pakeikė nieko nedarančią valdžią. Tuo viskas ir baigėsi. Valdžia nieko nedarė, paminklo statybos iniciatoriai – irgi.

Apie Lietuvos laisvės memorialą Lukiškių aikštėje kalbama bene pusantro dešimtmečio. Netgi konkursas buvo surengtas, garbūs architektai pateikė gerą tuziną labiau ar mažiau geresnių projektų. Garbūs žmonės padiskutavo, internete netgi balsavimą surengė. Galiausiai garbiai komisijai nė vienas projektas iki galo nepatiko, tad projektą tarsi ir globojantiems valdžios vyrams teko tik apgailestauti, kad jų svajonei nelemta išsipildyti.

Kalbos apie paminklus, skirtus vienai ar kitai Lietuvai nusipelniusiai asmenybei ar svarbiam istoriniam įvykiui, girdisi nuolatos. Vieniems kliūva, kad Vilniuje nestovi Jonas Basanavičius, kitiems – kad nėra nė vieno ant arklio sėdinčio didžiojo kunigaikščio, treti pasigenda Tautos namų. Iš tiesų – tai problema. Per du dešimtmečius sugebėta per vargus išstenėti tik paminklus, skirtus Gediminui, dėl kurio vaizdo lig šiol netyla aistros, karaliui Mindaugui, kuris buvo nedelsiant pamirštas, ir Vincui Kudirkai, kurio pamiršti neįmanoma, nes stovi Gedimino prospekte, bet kurį pagirti, regis, mažai kam burna prasiveria.

Kodėl taip yra? Drįsčiau teigti, kad pamatinė bėda – visi šie jau pastatyti ar dar tik norimi statyti paminklai yra valdiški. Jie statomi ne todėl, kad trokštami, bet todėl, kad reikia. Nes priklauso valstybei turėti tam tikrą privalomąjį paminklų rinkinį. O valdiškas daiktas dažniausiai būna pilkas ir besielis. Kaip pati valdžią įkūnijanti biurokratija.

Visai kas kita, kai paminklo statybos imasi entuziastai, siekiantys įamžinti jiems asmeniškai svarbų žmogų ar įvykį. Taip prieš penkiolika metų Vilniuje gimė Franko Zappos paminklas, taip gimė paminklas, skirtas Romainui Gary, taip šiomis dienomis gimsta paminklas Viktorui Cojui, baigiamas mūryti ir po kelių savaičių bus atidarytas Laisvės kelias.

Šiuos labai skirtingus paminklus vienija nebent amžinai viskuo nepatenkintų runkelių bambėjimas: kodėl stato tam, o ne kitam, kodėl tokį, o ne šitokį, kodėl įsiamžina ne tie, kurie stovėjo, o tie, kurie plytą nusipirko? Tačiau patys bambekliai savo trokštamų paminklų statybai nesugeba nei visuomenės suburti, nei pinigų surinkti, nei projekto parengti, nei paminklo sukurti. Kodėl? Gal todėl, kad iš tiesų jiems tai mažai rūpi?

Garbės žodis, tikrai neketinau dvi savaites paeiliui rašyti komentarus apie Seimo narį Mantą Adomėną. Tarsi svarbesnių įvykių nebūtų. Bet vyrukas pats prisiprašė. Ėmė ir išplatino pranešimą spaudai, esą skandalas dėl jo vadovautos viešosios įstaigos bandymo pasiimti 2,5 mln. Lt iš Švietimo ir mokslo ministerijos už aukštųjų mokyklų reitingavimą tėra Rusijos užsakytas kerštas už M.Adomėno prastumtą Gruziją remiančią rezoliuciją.

Išeitų, ta Rusija buvo tokia įžvalgi, kad dar pernai rugsėjį, kai M.Adomėno suburta senų draugų grupė atėjo dalyvauti pseudokonkurse jo, kaip Seimo nario, prižiūrimoje ministerijoje, žinojo, jog po devynių mėnesių M.Adomėnas pagimdys Gruziją remiantį tekstą?

O gal tiesiog pripažinkime, kad M.Adomėnas, bandydamas apginti ne tik šlyjantį savo autoritetą konservatorių partijoje, bet ir Seimo nario kėdę, dar kartą sumalė niekus? Tuo dar sykį patvirtindamas, kad mokslai Kembridže gali duoti žinių, bet ne proto. Mat du kiti svarbiausi aukštųjų mokyklų reitingavimo skandalo veikėjai – švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius bei šio dukros krikštatėvis, patarėjas ir Katalikų mokslo akademijos prezidentas Paulius Subačius – tyli kaip vandens į burną prisisėmę. Nei komentuoja, nei aiškinasi, nei viešumoje rodosi, palikdami šį nedėkingą darbą M.Adomėnui, kuris sulig kiekvienu pasiaiškinimu vis labiau it liūne grimzta savo meluose. Prieita iki to, kad M.Adomėnas ėmė kaltinti žurnalistus rašant netiesą, mat šie cituoja jo paties anksčiau paskelbtus pranešimus spaudai, kurie, kaip išaiškėjo STT tyrimo metu, buvo melagingi.

Pirmoji mintis, kuri šovė į galvą išgirdus M.Adomėno skundą, esą jį puola ir jam keršija Rusija, – kur tai jau girdėjau? Po kelių minučių prisiminiau – ėgi tą patį aiškino Valdo Adamkaus patarėjai Edminas Bagdonas ir Rytis Muraška, kai prieš ketverius metus juos žiniasklaida pričiupo už mažesne nei rinkos kaina gautus nusipirkti kotedžus Turniškėse. Skambinėjo pažįstamiems žurnalistams ir aiškino, esą visas šis skandalas – ne jų godumo ir amoralumo rezultatas, o Rusijos kerštas už įvairius griežtus pareiškimus Kremliaus adresu. Tik kad niekas jais nepatikėjo. Lygiai kaip dabar niekas netiki M.Adomėno paistalais. Vien jau todėl, kad skandalas dėl jo su kompanija prasukto 2,5 mln. Lt įsisavinimo konkurso kilo anksčiau nei Seimo rezoliucija dėl Gruzijos.

O štai Rusijos propagandininkams M.Adomėnas su savo viešais pareiškimais, neva Seimo rezoliucija dėl Gruzijos gegužę buvo atidėta ne dėl darbų pertekliaus, o dėl noro prisikviesti Vladimirą Putiną, gerai pasitarnavo. Įdomu – jis tai padarė iš kvailumo ar už honorarą?

Įtakingo konservatoriaus ir Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto nario veiklą tirianti Specialiųjų tyrimų tarnyba ketina kreiptis pagalbos į Valstybės kontrolę: išsiaiškinti, ar pagrįstai Švietimo ir mokslo ministerija skyrė Manto Adomėno vadovautam Demokratinės politikos institutui (DPI) 2,5 mln. Lt aukštųjų mokyklų reitingams kurti. Mat, STT vadovo Žimanto Pacevičiaus turimomis žiniomis, kitose valstybėse atlikti kur kas didesnės apimties ir sudėtingesni reitingai kainavo gerokai mažiau.

Priminsime, kad “inteligentiškos korupcijos” skandalas, prikirpęs kylančio konservatorių žvaigžduko M.Adomėno sparnus, kilo būtent po to, kai “Veidas” iškėlė klausimą, kodėl ministerija nutarė skirti milijoną mokesčių mokėtojų litų per metus projektui, kurio analogą mūsų leidykla atlieka keliasdešimt kartų pigiau? Ar ne todėl, kad šioprojekto iniciatorius M.Adomėnas kartu yra ir ministerijos veiklą prižiūrinčio Seimo komiteto narys?

Šiame per kilometrą korupcija dvokiančiame skandale klausimas, ar gali Seimo nario įsteigta viešoji įstaiga dalyvauti Švietimo ir mokslo ministerijos – kurią jis pats, kaip Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys, kuruoja – skelbtame konkurse, yra esminis, nuo atsakymo į kurį M.Adomėnas bėga it velnias nuo kryžiaus. O prispaustas pradeda išsisukinėti ir meluoti. Iš pradžių M.Adomėnas aiškino, esą jis tėra vienas DPI steigėjų, o ne valdybos narys, tad jokio viešųjų ir privačių interesų konflikto čia nėra.

“Veidui” nurodžius, kad 2009-ųjų rudenį, kai ir vyko DPI laimėtas 2,5 mln. Lt vertės konkursas, pateiktose  DPI ataskaitose M.Adomėnas įvardijamas kaip DPI prezidentas, šis ėmė aiškinti, esą savo, kaip instituto prezidento, teises jis sustabdęs po išrinkimo į Seimą (išeitų, kad 2008 m. lapkritį). O 2009-ųjų balandį DPI prezidento institucija neva visai panaikinta. Nors dar šių metų birželio pradžioje Seimo tinklalapyje skelbiamoje M.Adomėno viešųjų ir privačių interesų deklaracijoje puikavosi įrašas: “DPI prezidentas, steigėjas ir valdybos narys”. O DPI darbuotojai, pasirodo, daugiau nei metus nežinojo, kad prezidento institucija jų institute panaikinta ir toliau visur vadino M.Adomėną savo prezidentu.

Tereikėjo išsiaiškinti, kas ir kada melavo: M.Adomėnas, išsisukinėdamas nuo “Veido” ir kitų į jo veiklos tyrimą įsitraukusių žurnalistų klausimų, M.Adomėno viešųjų ir privačių interesų deklaracija ar DPI ataskaitas rašę darbuotojai?

Atsakymą į šį klausimą jau davė STT tyrimas. Akistata su korupcijos tyrėjais geriau nei bilobilas atgaivino M.Adomėno atmintį ir jis “prisiminė”, kad DPI prezidento pareigas ėjo kur kas ilgiau, nei tvirtino “Veidui”. Ligi tol, bendraudamas su žurnalistais, M.Adomėnas vis “pamiršdavęs”, kad pernai rudenį, DPI teikiant paraišką 2,5 mln. Lt užsakymui iš Švietimo ir mokslo ministerijos gauti, jis dar buvo DPI prezidentas.

Lietuvoje įvyko šis tas nematyto – Vyriausybė ėmė ir susiskaičiavo savo valdomą turtą. Skamba keistai, bet faktas – nuo pat nepriklausomybės atkūrimo valstybė nežinojo, kiek ji turi turto ir kokia jo vertė. Bet, kaip sakoma, geriau vėliau negu niekada. Juoba kad netgi tik po pirminių skaičiavimų (neįtraukta kelių ir valstybei priklausančios komercinės paskirties žemės kaina) to turto valstybė rado ne taip jau mažai – už 18 mlrd. Lt. Arba tai yra maždaug ketvirtadalis viso Lietuvos turto vertės.

Tai buvo geroji žinia. Blogoji – turimas turtas valstybei duoda ne pelno, o nuostolių. Kaip rodo Lietuvos valstybės valdomo komercinio naudojimo turto apžvalga, pernai valstybės turtas pridarė 1,3 mlrd. Lt grynojo nuostolio. Iš visų valstybės valdomų energetikos, transporto, miškų ir kitokio verslo įmonių pelningai dirbo, juokinga pasakyti, tik “Regitra” ir pora miškų urėdijų. Dividendų valstybė iš savo įmonių gavo mažiau nei 45 mln. Lt, nors, remiantis Švedijos patirtimi, iš 18 mlrd. Lt komercinio turto pelno derėtų išspausti kokius trisdešimt kartų daugiau – iki 1,5 mlrd. Lt. Na, tiek jau to – nesilygiuokime iš karto į skandinavus, bet bent jau milijardu biudžetą valstybinės komercinės paskirties įmonės turėtų papildyti. Bet nepapildo. Kodėl?

Valdiškų pinigų tvermės ir kitimo dėsnis byloja, kad šie niekados nedingsta, tik keičia priklausomybę. Tai, kas vakar buvo valstybės kišenėje, šiandien gali atsidurti privačioje. Tiesa, atvirkštine tvarka ši taisyklė neveikia, nebent teisėtvarkai įsikišus. O jeigu teisėtvarka daro tai itin vangiai ir dar jei savininkas nežino, kas ir už kiek jam priklauso, tad nesugeba aiškiai įvardyti, kas yra pradingę, šį pinigų tvermės ir kitimo dėsnį gerai įvaldę valstybės tarnai pasijunta esą tikri valstybės turto šeimininkai. Kaip kadaise sovietmečiu jautėsi savo valdomo turto šeimininkai gamyklų direktoriai, nors formaliai tas turtas buvo valstybės.

Lygiai taip pat šiandieną valstybei priklausančių įmonių vadovai jaučiasi lyg tikrieji jų savininkai. Nes tik nuo jų priklauso, duos įmonė pelno savo savininkui ar pinigų srautas pasiskirstys įmonės vadovų ir su jais susijusių asmenų kišenėse. Atsižvelgiant į tai, kad daugelio šių įmonių vadovybėje sėdi politinio paskyrimo asmenys (socdemų valdymo metais tuo ypač pasižymėjo “Lietuvos paštas” ir visų gerų draugų prieglauda tapę “Lietuvos geležinkeliai”), nesunku atspėti, kieno kišenėn pagal pinigų tvermės ir kitimo dėsnį nukeliavo tie 1,3 mlrd. Lt, kuriuos valstybei priklausančios įmonės nurašė į nuostolius. Ne veltui socdemų vadas Algirdas Butkevičius Vyriausybės norą išgryninti šių įmonių veiklą prilygino pasikėsinimui į auksinius kiaušinius dedančias vištas. Žinojo, ką sako.

Rašant šį komentarą dar nebuvo aišku, kurią galutinę vietą – trečią ar ketvirtą – šiame pasaulio futbolo čempionate užims Urugvajus. Bet koks skirtumas? Vis tiek Urugvajus dar kartą patvirtino priklausąs pasaulio futbolo elitui ir vėl priminė apie save šimtams milijonų futbolo sirgalių. Daugelis jų tikriausiai be Vikipedijos pagalbos negalėtų pasakyti apie Urugvajų nieko, išskyrus tai, kad šioje šalyje puikiai žaidžiamas futbolas. Bet ir tai jau labai daug.

Mat šalies, ypač mažos šalies, futbolo kokybė parodo ir valstybės civilizacinį išsivystymą. Vargu ar atsitiktinai tokioms Lotynų Amerikos didžvalstybėms kaip Brazilija ir Argentina futbole prilygęs mažytis Urugvajus ir ne tokia jau didelė Čilė kartu yra ir mažiausiai korumpuotos žemyno valstybės. O geriausiai iš visų Afrikos komandų čempionate pasirodžiusi Gana turi vieną aukščiausių regione žmogaus raidos indeksų.

Žvelgiant į Urugvajų labiausiai stebina tai, kad ši valstybė yra vos ne Lietuvos kopija. Nedidelė, beveik grynai europietiška šalis, tiek gyventojų skaičiumi, tiek ekonomikos lygiu labai nesiskirianti nuo mūsų. Kaip ir Lietuva, savo nacionalines ambicijas realizuojanti iš esmės per sportą. Visas skirtumas tarp Urugvajaus ir Lietuvos – dėl kadaise atsitiktinai susiklosčiusių istorinių aplinkybių urugvajiečiai nacionaline sporto šaka pasirinko futbolą, lietuviai – krepšinį. Todėl Urugvajų šiandien žino visas pasaulis, o Lietuvą – tik serbai su kroatais ir vienas kitas ispanas, graikas ar turkas. Bet ir šiose valstybėse futbolas – sporto šaka numeris vienas. Netgi savo tėvynėje JAV krepšinis tėra ketvirtas po amerikietiškojo futbolo, beisbolo ir ledo ritulio.

Per du dešimtmečius Lietuvos Vyriausybė investavo į krepšinį tikriausiai jau ne vieną šimtą milijonų litų, nes privačių krepšinio klubų savininkai tikindavo, esą tai investicija ne į jų kišenę, o į Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje. Tačiau labiausiai pasaulyje Lietuvą išgarsino ne krepšininkai, kurie jau kelintą olimpiadą grįžta be medalių, o futbolininkai, įmušę sensacingą įvartį į ką tik pasaulio čempione tapusios Italijos vartus jos namų aikštėje. O tuo metu, kai visa Lietuva ėjo iš proto mūsų krepšininkams triuškinant serbus pergalingame Europos čempionate Švedijoje, pasaulio naujienų agentūros rodė, kaip Lietuvos futbolo rinktinė muša įvarčius į Farerų salų rinktinės vartus pasaulio čempionato atrankinėse varžybose.

Jeigu bent pusė tų milijonų, kuriuos Lietuva be didelės naudos sukišo į krepšinį, būtų atitekę futbolui, šiemet mūsų rinktinė (ir taip FIFA reitinge užimanti gan aukštą 49 vietą) beveik garantuotai būtų žaidusi Pietų Afrikoje ir garsinusi šalies vardą ne prasčiau už Urugvajų.

Atsirado ne toks jau mažas šansas, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai nepablogės tiek, kiek dabartinė Varšuva nusiteikusi juos bloginti. To šanso vardas – Jaroslawas Kaczynskis, kuris kitą savaitę gali būti išrinktas Lenkijos prezidentu. Žinoma, gali – tai dar nereiškia, kad bus. Tačiau dar vos prieš du mėnesius pati tokia mintis, kad kuris nors iš brolių Kaczynskių gali rimtai pretenduoti ir dar vieną kadenciją užimti Lenkijos prezidento rūmus, būtų sukėlusi nebent ironišką šypseną. Lenkijos valdančioji Piliečių platformos partija net savo stipriausio politiko – premjero Donaldo Tusko į prezidentus nekėlė. Nutarė, kad tokį nepopuliarų politiką, kaip tuometis prezidentas Lechas Kaczynskis, sugebės įveikti ir niekuo neišsiskiriantis Seimo maršalka Bronislawas Komorowskis. O jo brolis Jaroslawas buvo dar labiau nemėgstamas.

Viskas apsivertė po L.Kaczynskio žūties Smolenske. Lenkų požiūris į brolių Kaczynskių politiką iš esmės pasikeitė, tad pirmajame ture (kuris, pagal išankstinį valdančiųjų skaičiavimą, turėjo būti vienintelis) J.Kaczynskis atsiliko nuo B.Komorowskio vos 4,5 proc. Įvertinus tai, kad trečias likęs Grzegorzas Napieralskis arti pusės iš savo 14 proc. balsų gavo kaime, o kaimas tradiciškai balsuoja už Kaczynskius, galima teigti, kad antrajame ture abiejų kandidatų galimybės lygios. Ką tai reiškia Lietuvai?

Premjero D.Tusko ir užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio tandemo požiūrį į Lietuvą tiek dėl politinių nuostatų, tiek dėl rinkėjų sudėties, tiek dėl aklo priešiškumo prezidentui L.Kaczynskiui galima įvardyti kaip svyruojantį tarp abejingumo ir priešiškumo. O po L.Kaczynskio žūties ir glėbesčiavimosi su Vladimiru Putinu įvykęs atviras D.Tusko posūkis į Rusiją, galima sakyti, Lenkijos užsienio politikoje nepaliko Lietuvai jokios vietos.

Netrukus po to D.Tuską remiančioje Lenkijos spaudoje pasirodė keletas programinių straipsnių, tiesiu tekstu skelbiančių pastarųjų dviejų dešimtmečių Lenkijos Rytų politiką strategine klaida. Tai išsklaidė paskutines abejones, kad D.Tusko ir R.Sikorskio tandemas pasirengęs sandėriui su Maskva Lietuvos (ir pirmiausia “Mažekių naftos”) sąskaita.

Žinant, kad B.Komorowskis savo partijoje tėra antraeilis politikas, jo asmeninės simpatijos ir sentimentai Lietuvai, iš kurios kilusi grafų Komorowskių giminė, vargu ar atsvertų premjero ir užsienio reikalų ministro įtaką. Juolab kad D.Tuskas ir R.Sikorskis neslepia ketinimų paversti Lenkijos prezidento postą greičiau simboliniu.

Tuo tarpu J.Kaczynskio pergalė reikštų ankstesnės Lenkijos prezidentūros užsienio politikos, kurią įgyvendinant Lietuvai ir regiono energetinei nepriklausomybei nuo Rusijos teko itin svarbus vaidmuo, tęstinumą, kaip ir prezidento posto svarbos išsaugojimą.