Lietuvos valstybė gyvena iš mokesčių, kuriuos moka tik vos daugiau nei trečdalis gyventojų – tai nustatė Darbo ir socialinių tyrimų institutas, atlikęs skaičiavimus pagal “Sodros” pateiktus duomenis. Lietuvoje šiuo metu yra 39 proc. mokesčius mokančių piliečių, bet iš šio skaičiaus atmetus tuos 11,4 proc., kurie atlyginimą gauna iš valstybės, paaiškėja, kad biudžetą pripildo vos 28 proc. žmonių, dirbančių privačiame sektoriuje.

Tai pribloškiantys skaičiai, ypač kai susimąstai, ką jie reiškia: valstybę kuria tik trečdalis jos piliečių, nes tik tiek daugiau ar mažiau sąžiningai moka mokesčius. Iš vieno trečdalio Lietuvos piliečių kišenės išlaikoma švietimo sistema, kuria naudojasi visi gyventojai; iš vieno trečdalio Lietuvos piliečių kišenės išlaikoma sveikatos apsaugos sistema, kuria taip pat naudojasi visi gyventojai; iš vieno trečdalio Lietuvos piliečių kišenės išlaikoma teisėtvarkos sistema, kuria naudojasi visi gyventojai; iš vieno trečdalio Lietuvos piliečių kišenės išlaikoma “Sodra”, kurios pensijas ir socialines išmokas taip pat gauna visi gyventojai, ne tik tie, kurių artimieji moka mokesčius. Visos valstybės valdymo institucijos taip pat išlaikomos tik iš vieno trečdalio piliečių kišenės.

Kažką panašaus nujausti buvo galima ir iš ankstesnių tyrimų. “Transparency international” tyrimai rodo, kad sąžiningai gyvena tik trečdalis lietuvių – kiti du trečdaliai arba ima ir duoda kyšius, arba darytų tai atsiradus pirmai galimybei. Taip pat tik vienas trečdalis Lietuvos piliečių smerkia kontrabandininkus – likę du trečdaliai apvaginėja sąžiningąjį trečdalį arba patys gabendami kontrabandines prekes, arba jas pirkdami, arba bent jau nesmerkdami šio vagystės būdo.

Atvirai tariant, du trečdaliai žmonių, savo kišenėje turinčių Lietuvos Respublikos piliečio pasą, yra sukčiai, kyšininkai ir vagys. Ir dar – agresyvūs, nes pirma pasitaikiusia proga šoka rėkti, esą valstybė, tai yra tas vienas trečdalis sąžiningų jos piliečių, per mažai jiems duoda. Esą duokite mums didesnes pašalpas, didesnes pensijas, mažesnius mokesčius – tuomet mes pagalvosime, ar verta tuos mokesčius mokėti. Maža to – patys vogdami iš trečdalio sąžiningų piliečių sumokėtų mokesčių, du trečdaliai sukčiaujančiųjų ir kyšininkaujančiųjų nesibodi sąžiningai gyvenančiųjų tiesiai į akis vadinti kvailiais.

Tai matant kyla savaime suprantamas klausimas: o ar nereikėtų Lietuvos visuomenės gyvenimą pertvarkyti taip, kad trečdalio dorai mokesčius mokančių piliečių sukuriama viešoji nauda atitektų tik ją kuriančių piliečių labui? Likusius du trečdalius agresyvių parazitų (žinoma, čia omenyje turimi ne pensininkai ir neįgalieji, o galintys dirbti ir mokėti mokesčius) paprasčiausiai paliekant už borto. Valstybės teikiama nauda turi naudotis tik tie piliečiai, kurie dalyvauja kuriant valstybę.

Į “Veido” tyrimą, kaip įtakingas konservatorius Mantas Adomėnas su grupe Švietimo ir mokslo ministerijoje sėdinčių draugų ketina išsidalyti 2,5 mln. Lt “valdiškiems” aukštųjų mokyklų reitingams rengti, sureagavo vienintelė prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Valstybės vadovės patarėja švietimo, mokslo, kultūros ir nevyriausybinių organizacijų klausimais Virginija Būdienė pareiškė, kad geriausia būtų, jei Švietimo ir mokslo ministerija ir vienintelis jos skelbto konkurso sukurti aukštųjų mokyklų reitingus dalyvis bei nugalėtojas – M.Adomėno vadovaujamo Demokratinės politikos instituto (DPI) sukurtas konsorciumas pats, nieko nelaukdamas, kreiptųsi į Etikos komisiją. Mat vieno iš konsorciumo dalyvių – Katalikų mokslo akademijos prezidentas dr. Paulius Subačius kartu yra švietimo ir mokslo ministro konsultantas, o viceministrė Nerija Putinaitė – sena M.Adomėno kolegė ir nuolatinė Demokratinės politikos instituto projektų dalyvė.

Vis dėlto pats geriausias sprendimas būtų panaikinti paties pseudokonkurso rezultatus, nes, kaip teisingai pastebėjo V.Būdienė, jokioje kitoje valstybėje aukštųjų mokyklų reitingai nėra daromi už valstybės pinigus, o daugumą duomenų, kuriuos žada surinkti M.Adomėno kompanija, valstybė jau turi. Tad naujos reitingavimo sistemos kūrimas už mokesčių mokėtojų ir Europos Sąjungos pinigus – tik beprasmis lėšų švaistymas.

Nerimą kelia, kad, be valstybės vadovės, visi kiti politikai ar apie kovą su korupcija papostringauti šiaip mėgstantys visuomenės veikėjai nuduoda, esą nieko neatsitiko.

Tyli premjeras Andrius Kubilius. Gal todėl, kad pats kadaise kartu su M.Adomėnu kūrė DPI, o dabar savo patarėju yra įdarbinęs vieną pagrindinių “reitinguotojų”? Tyli švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius. Gal todėl, kad anksčiau pats maitinosi iš DPI ir M.Adomėno rengiamų projektų? Tyli didysis “pilietininkas” Darius Kuolys, šiaip nepraleidžiantis progos pabaksnoti į įvairias korupcijos apraiškas. Gal todėl, kad anksčiau pats su M.Adomėnu surengė ne vieną projektą ir kartu su DPI mito iš įvairių fondų pinigų? Tyli pagrindinis “kovos su korupcija ekspertas” Rytis Juozapavičius. Gal todėl, kad DPI rengiamuose projektuose vedė mokymus baltarusių studentams pagal Užsienio reikalų ministerijos finansuotą liūdnai pagarsėjusią Baltarusijos demokratizacijos programą? Tyli opozicija Seime. Bet kaip netylės, jeigu būdama valdžioje lygiai taip pat neskaidriai dalijo programinius pinigus tam pačiam visuomenės veikėjų rateliui, kuriam priklauso ir M.Adomėnas? Tyli netgi kolegos žurnalistai, kurių matomiausius M.Adomėno institutas su “šviečiamąja misija” gausiai pavežiojo po Lietuvą.

Inteligentiška korupcija įsišaknijusi daug plačiau, nei atrodo.

Pasibaigus Baltijos jūros valstybių tarybos (BJVT) posėdžiui Vilniuje, taip ir norisi pasakyti: sveiki sugrįžę į tikrovę. Renginys, kuris pagal pirminius planus galėjo tapti antru didžiausiu tarptautiniu forumu Vilniuje po 1997-ųjų Vidurio ir Rytų Europos prezidentų suvažiavimo, tapo eiline plepykla. Kaip kitaip galima pavadinti Baltijos regiono premjerų suvažiavimą, į kurį neatvyksta keturių svarbiausių valstybių – Vokietijos, Rusijos, Lenkijos, Švedijos – vyriausybių vadovai?

Kita vertus, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Lietuva, daugiau nei dešimtmetį gyvenusi iliuzijomis apie savo neva regioninę lyderystę ir svarbų vaidmenį tarp Baltijos ir Juodosios jūros vykstančiuose politiniuose procesuose, pagaliau suvokė, koks jos tikrasis tarptautinis svoris. Gal kai kam tai pasirodys skausminga, bet neabejotinai sveika. Pirmiausia tam, kad suvoktume savo pačių klaidas ir jų nekartotume ateityje.

Didžiausia klaida būtų manyti, esą žlugęs BJVT suvažiavimas yra dabartinės Lietuvos politinės vadovybės pastangų kažką keisti šalies užsienio politikoje padarinys. Tarpvalstybiniai santykiai kuriami ir plėtojami dešimtmečiais, per tą laiką demokratinėse valstybėse pasikeičia ne viena politikų pamaina, tad visi žino, kad dėl vieno ar kito veikėjo akibrokšto valstybių bendradarbiavimas mažai kinta. Juolab tiek prezidentė Dalia Grybauskaitė, tiek premjeras Andrius Kubilius, tiek Užsienio reikalų ministerija darė viską, kad prisikviestų į Vilnių ir premjerą Vladimirą Putiną, ir kanclerę Angelą Merkel, ir premjerus Donaldą Tuską bei Frederiką Reinfeldtą.

Bet ką daryti, jeigu, vaizdžiai šnekant, Lietuva dešimtmetį savo užsienio politikoje svaidė akmenis į kaimynų daržus? Strategine partnere tituluotai Lenkijai nesugebėjome tesėti pažado leisti rašyti jų tautiečių pavardes originalo kalba. Švedijai, iš kurios bankų paskolų statėme naujosios Lietuvos mūrus, atsukome pasturgalį užsiėmę “Rytų politika”, o dabar vis ieškome galimybės ir skolų negrąžinti. Bandėme pakariauti šaltąjį karą su Rusiją, bet piršto nepajudinome, kad atsikratytume jos energetikos monopolijos. Vokietijai pagal pajėgumus kaišiojome pagalius į ratus, blokuodami ES ir Rusijos projektus.

Biblijoje pasakyta: yra laikas mėtyti akmenis, yra laikas juos rinkti. Kadangi akmenimis it didvalstybė švaistytis mėgusi Lietuva pati juos susirinkti nelabai norėjo, kaimynai patys mums tą priminė. Tarkime, kad abu didžiuosius tarptautinius forumus Vilniuje – minėtąjį prezidentų suvažiavimą 1997 m. ir Energetinio saugumo konferenciją 2007-aisiais – Lietuva surengė ne viena, o kartu su Lenkija. Po to, kai Varšuva savo Rytų politiką perorientavo į Maskvą, Vilnius apie plataus masto tarptautinius renginius gali nebesvajoti.

Politinės ir diplomatinės sensacijos nebus – į Vilniuje vyksiantį Baltijos jūros valstybių tarybos posėdį tikrasis Rusijos vadovas premjeras Vladimiras Putinas neatvyks. Nors buvo tarsi pasižadėjęs, o Vilniuje jo tikrai laukta. Ne tiek todėl, kad norėta aptarti kokius nors ypatingus bendrus su Rusija projektus, o todėl, kad norėta pasiekti diplomatinį proveržį – per du nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius tikrieji Kremliaus vadovai Vilniuje dar nėra lankęsi. Kartu sulaukus ir Vokietijos, kurios vadovai taip pat labai retai lankosi Vilniuje, kanclerės Angelos Merkel, didžiųjų kaimynių demonstruojamo Lietuvos ignoravimo pralaužimas būtų buvęs itin ryškus. Deja, nepavyko.

Maža to, kad į Vilnių neatvyks V.Putinas, nepamatysime čia ir mūsų svarbiausios kaimynės, daugelį metų strategine partnere tituluotos Lenkijos premjero Donaldo Tusko. Jo neatvykimas – daug didesnė problema Lietuvai nei Rusijos premjero neatvykimas. Mat V.Putino ignorancija tiesiog rodo, kad jokių esminių pokyčių Lietuvos ir Rusijos santykiuose neįvyko, o D.Tuskas atvirai signalizuoja: gerų, daugiau nei tiesiog kaimyniškų Lietuvos ir Lenkijos santykių laikai baigėsi. Varšuva nebemato Vilniuje nei strateginio partnerio, nei dėmesio verto sąjungininko Europos Sąjungoje ir NATO. Tad vietoje svarbiausio Lenkijoje politiko (o D.Tuskas juo liks ir po prezidento rinkimų) į Vilnių siunčia savo užsienio reikalų ministrą Radoslawą Sikorskį, pasižymėjusį nebent viešu pažadu nekelti į Lietuvą kojos tol, kol nebus išspręstas lenkiškų pavardžių rašymo klausimas.

Į akis krito, kaip mūsų politikai reagavo į šį, neabejotinai rimtą, Lietuvos diplomatinį pralaimėjimą. V.Putino neatvykimas buvo pateiktas vos ne kaip diplomatinė katastrofa, nedelsiant šokant ieškoti, ką čia Lietuva tokio pridarė, kad Maskvos carą užrūstino. Gal rezoliuciją ne tokią Seime svarstė, gal žodį kažkur ne tą ištarė? Žodžiu, užsiimta vieša saviplaka. Nors kaip tik šį sykį Lietuva labai deramai sureagavo į visas Maskvos provokacijas, kurių tikslas buvo vienas – duoti pretekstą saviems karosams Vilniuje pažiopčioti, esą lietuviai vis dar “erziną Rusiją”. Tačiau šį sykį į Maskvos provokuojamą žodžių karą Vilnius nesivėlė, tad karosams teliko ieškoti sliekų ten, kur jų nėra.
V.Putino neatvažiavimo priežastis paprasta – Lietuva Dalios Grybauskaitės ir Andriaus Kubiliaus lūpomis jam aiškiai pasakė: kartu atominės elektrinės nestatysim, viešo leidimo “PKN Orlen” parduoti rusams “Mažeikių naftą” neduosim, elektros tinklus nuo bendros Rusijos sistemos atjungsim. Naujosios, pragmatiškos, Kremliaus užsienio politikos požiūriu, V.Putinui važiuoti į Vilnių nėra ko, nes vienintelis Rusijos interesas Lietuvoje – supirkti jos energetinį sektorių. Jei neparduoda, tai pakaks “dujinio” vicepremjero.

Neseniai vienos Europos Sąjungos senbuvės premjeras piktai mestelėjo: “Klystate, jei manote, kad dabartiniai politikai nežino, ką būtina daryti. Jie tą puikiai žino. Jie tik nežino, kaip laimėti rinkimus padarius tai, ką padaryti būtina”.

Šiuo jausmų protrūkiu patyręs politikas išdavė tai, apie ką, kiek teko patirti įvairiomis aplinkybėmis, vis dažniau susimąsto Europos politiniai sluoksniai, nors garsiai to pasakyti dar nelabai drįsta: Europa tapo prie gero gyvenimo pripratusių, tad pokyčių nenorinčių masių įkaite.

Politikai mato ir suvokia, kad dabartinė Europos socialinė gerovė yra netvari, dabartiniai europiečiai gyvena ateities kartų sąskaita, ta žmonių karta, kuri sukūrė dabartinį klestėjimą, išmiršta, o jos vietą užima europinei kultūrai, jos darbo etikai visiškai svetimi imigrantai (Briuselyje populiariausias berniukų vardas – Mohamedas). Politikai mato, kad dalis istoriškai tingesnių ir visuomet prasčiau gyvenusių Europos valstybių, išnaudodamos ES demokratinės sistemos trūkumus, atvirai parazituoja darbštesniųjų ir turtingesniųjų sąskaita, o savo begėdiškumą ir nenorą gyventi pagal pajamas dangsto aiškinimu, esą rinkėjai tokio taupymo nesupras. Politikai mato, kaip tiek Europos kaimynės, tiek toliau esančios svarbios prekybos partnerės išnaudoja ES bendros politinės valios stoką, bet nedrįsta tam priešintis, nes dar labiau bijo, kad kuri nors istoriškai galingesnė Europos šalis neįgytų per daug įtakos.

Mokėti už tokį politinį minkštakūniškumą tenka labai brangiai tiesiogine šito žodžio prasme. Milijardinės pagalbos bankrutuojančiai švaistūnei Graikijai gelbėjimo ratas galėjo būti nepalyginamai mažesnis, jei būtų mestas greitai, be ilgų aptarinėjimų ir svarstymų. Tačiau vokiečiams ant nosies buvo vietos rinkimai, pagalba graikams buvo nepopuliari tarp rinkėjų, tad kanclerė Angela Merkel delsė. Rezultatas – ir rinkimai pralaimėti, ir pinigų daugiau duoti reikės, ir euras, dėl kurio stengtasi, atsidūrė ties pavojinga riba.

Tad nenuostabu, kad privačiuose pokalbiuose su “senaisiais” europiečiais vis dažniau prasprūsta jų giliai užslėptas, bet vis didesnis pavydas stiprios rankos politikams ir jų valdomoms valstybėms: “A.Lukašenka diktatorius, bet turi valios ir daro, ką reikia, o mes kelinti metai tūpčiojame, nes reikia retos rūšies varliukų teises ginti”; “V.Putinas diktatorius, bet jo pažadais galime tikėti, nes jam nereikia pataikauti rinkėjams”; “M.Saakašvilis turi bėdų dėl demokratijos, bet kokias reformas jis daro!”

Lietuva, kaip rodo apklausos, irgi nori stiprios rankos vadovo. Tiesa, pas mus jo labiau nori masės, o ne politikos lyderiai, o Europoje labiau lyderiai, bet ne masės. Tačiau tendencija akivaizdi.

PKN “Orlen” vadovų derybos su rusais, siekiant parduoti “Mažeikių naftą”, Varšuvoje laikomos akivaizdžiu ir jokių abejonių nekeliančiu faktu. Tuo teko įsitikinti praėjusią savaitę pabendravus su aukštus postus užimančiais politikais ir verslininkais, vienas kurių dar neseniai įėjo į PKN “Orlen” vadovybę ir pasitraukė iš jos, nes nepritarė naujosios koncerno valdybos strategijai parduoti Mažeikių įmonę. Nepritariančių ir, svarbiausia, visiškai nesuvokiančių tokių PKN “Orlen” vadovų veiksmų logikos Varšuvoje yra ir daugiau, bet ne jie šiandien priima sprendimus.

Prieš griebiantis už galvos ir šaukiant: “Gelbėkit! Mus vėl parduoda rusams!”, vertėtų pagalvoti, daug ar mažai Lietuvai reiškia “Mažeikių nafta”.

Daug, nes gamykla yra tapusi Lietuvos kovos dėl energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos simboliu. Įmonės pardavimas lenkams labiau aptarinėtas ne kaip strateginė PKN “Orlen” investicija, įsigyjant didžiausią regione naftos perdirbimo gamyklą, o kaip strateginis Rusijos pralaimėjimas Lenkijai ir Lietuvai energetiniame fronte.

Mažai, nes šiandien suvokiama, kad dėl tikrosios energetinės nepriklausomybės reikėjo kovoti visai kituose frontuose. Naftos ir jos produktų visada galima įsivežti per Klaipėdos ir Būtingės naftos terminalus, o štai alternatyvių dujų vamzdynų ar elektros perdavimo linijų nėra.

Formaliai “Orlen Lietuva” užtikrina 3 proc. BVP ir yra didžiausia mokesčių mokėtoja. Bet visas įmonės uždirbtas pelnas išvežamas, o mokesčius, kurių liūto dalį sudaro degalų akcizas, lygiai taip pat mokėtų kiti naftos produktų pardavėjai.
Tikrovė tokia: “Orlen Lietuva” – tai apie 2500 darbo vietų Mažeikiuose ir įmonės mokamas pelno mokestis. Kadangi su pelnu po to, kai Rusija nutraukė naftos tiekimą naftotiekiu, striuka, tai pingų suma nėra didelė. Pridėkime didžiausias regione degalų kainas, ir taps aišku, kodėl ekonomistai sako, kad jeigu gamykla ar dalis jos atitektų rusams, ekonomiškai Lietuva iš to turėtų naudos, nes sutvarkius naftos tiekimą vamzdynais “Mažeikių naftos” pelnas, taigi ir mokesčiai į biudžetą, padidėtų.

Politinės tokio sandėrio pusės ekonomistai neaptaria, bet primena, kad nustatydama privalomųjų naftos atsargų saugojimo tvarką ir valdydama Klaipėdos naftos terminalą Vyriausybė turi visus svertus, kuriais gali reguliuoti “Mažeikių naftos” veiklą nepriklausomai nuo to, kas jos savininkas. Beje, būtent dėl šios priežasties PKN “Orlen” pastangos įsigyti Klaipėdos naftos terminalą nuo pat pradžių buvo pasmerktos.

Akivaizdu, kad tiek Rusijos, tiek PKN “Orlen” atstovai dabar labiausiai norėtų, jog Vilnius garsiai ištartų: “Jei nori, tegul parduoda”. Bet šiems norams veikiausiai nelemta išsipildyti. Simboliai sava valia neparduodami.

Įsivaizduojate, koks šaršalas kiltų, jeigu kurioje nors iš Europos sostinių siautėjantys dešinieji, skustagalviai ar, neduok Dieve, nenonaciai bei jiems prilygintieji riaušių metu nužudytų tris nekaltus žmones, o tos šalies vyriausybė tik švelniai papriekaištautų? Europos ir JAV žiniasklaida sprogtų iš pasipiktinimo, amerikiečiai grasintų visomis įmanomomis ekonominėmis sankcijomis, žydų organizacijos primintų, kad nuo tokio nuolaidžiavimo prasidėjo holokaustas, Kremlius maurotų apie Rytų Europos revanšistų pastangomis atgimstantį Europos fašizmą.

Bet štai Atėnuose prieš labai kuklią vyriausybės taupymo programą sukilusių profsąjungų, komunistų bei raudonųjų anarchistų riaušių metu gyvi buvo sudeginti trys banko tarnautojai, tarp jų nėščia moteris, o pasaulyje – ramu. “Graikų protestai virsta siautėjimu”, – droviai skelbia CNN, o peržiūrėdamas informacinių agentūrų pranešimus net nesuprasi, kas kaltas dėl aukų – komunistuojantys banditai ar teisėtvarkos pajėgos? Iš kur tie dvejopi standartai?

Viena vertus, visos tos siautėjančios kairuoliškos visuomenės šiukšlės daugumai žiniasklaidininkų yra “socialiai artimos”, nes šių dienų pasaulinė žiniasklaida savo politiniais požiūriais yra jei ne raudona, tai bent jau rožinė. Kita vertus, Europa ir JAV dreba, kad griežtesnis Graikijos profsąjungų bei komunistų pasmerkimas gali sukelti dar didesnę riaušių bangą, tuomet Graikijos vyriausybės taupymo planai žlugs, Graikija bankrutuos, o įkandin jos žlugs visa euro zona ir netgi pati Europos Sąjunga. Ir tai ne koks juodasis scenarijus, o vienas labiausiai tikėtinų. Baltasis scenarijus išsipildys, jeigu viskas pasibaigs tik Graikijos gelbėjimu bei Portugalijos ir Ispanijos pabarimu, padidinant skolinimo joms procentą.

Europos pietiečių – graikų, italų, ispanų, portugalų įprotis daugiau tingėti, mažiau dirbti, labiau mėgautis gyvenimu ir dykaduoniauti, nei žiniomis ir prakaitu pelnyti duoną, nuo seno žinomas. Kol jie tai darė savo sąskaita, niekam galvos neskaudėjo. Bet kai jie tapo pirma ES, paskui euro zonos nariais, jų įprotis veltėdžiauti virto pagrindinių pasitikėjimo euru variklių – dorai dirbančių europiečių, pirmiausia vokiečių, prakeiksmu.

Šiandieną vokiečių rinkėjai visiškai teisėtai klausia savo politikų: už kokias nuodėmes mes turime mokėti tinginių graikų skolas, jei jie net nesiruošia rimtai taupyti? Ar ne geriau būtų mesti velniop tą eurą, grįžti prie tvirtos vokiškos markės ir draugauti ne su ES skurdžiais ir veltėdžiais, o su gamtos išteklių turtinga Rusija, kuri kartu siūlo ir milžinišką rinką vokiškoms prekėms?

Žinant tokias vis labiau Europą gąsdinančias vokiečių nuotaikas, rusiškos graikų anarchistų dujokaukės įgyja visai kitokią prasmę.

Amerikietiškoji kultūra užkariavo pasaulį todėl, kad Jungtinėse Valstijose nėra ir nebuvo Kultūros ministerijos. Tad vienintelis ir griežčiausias Amerikos kūrėjų vertintojas buvo vartotojas, balsavęs už jų sukurtus meno kūrinius kruvinu prakaitu uždirbtu doleriu. Dėl šios paprastos priežasties Amerika tapo viso pasaulio menininkų Meka. Visi žino – jei prasimuši Amerikoje, tavo sukurtą meną matys, garbins ir vartos visas pasaulis, būsi žymus ir turtingas.

Ką beliko daryti tiems save menininkais vadinantiems, kurie irgi nori būti žymūs ir turtingi, bet nemato (ar neturi) galimybių bei sugebėjimų prasimušti ten, kur veržiasi šio pasaulio kūrybingiausieji? Tokie garsiai šaukia apie “masinę antikultūrą”, kurią neva gimdą amerikiečiai, apie “žlugdomus” nacionalinius meną bei kultūrą ir bėga pas savo šalių politikus, reikalaudami, kad šie tą “nacionalinę” kultūrą (tai yra nevykėlius kūrėjus) remtų. O tie remia.

Regis, pirmieji iš mokesčių mokėtojų kišenės masiškai kūrėjams pradėjo mokėti prancūzai, įkandin jų (nes Prancūzija prieš tai keletą amžių buvo kultūros ir meno madų diktatorė) pasuko ir kitos Europos valstybės. Taip Europa iš esmės nužudė savo kultūrą ir meną, nes atidavė jį į pilkų biurokratų bei nykų supratimą apie meną teturinčių politikų rankas. Nuo tol europiniams menininkams nebereikėjo kurti žmonėms – jiems pakako įtikti (taigi ir kurti) valdininkams.

Valdiško meno apoteoze tapo Sovietų Sąjunga. Netgi visiškas kreivarankis, sugebėjęs “nupeckioti” tautų vado Vovočkos portretą ar nulipdyti mužiko su kepuraite biustą buvo garantuotas, kad bent jau buteliui degtinės su nebloga užkanda jis užsidirbs. O jeigu dar ir partijos pirmąjį sekretorių pavaizduos, tai taps “kūrybinės sąjungos” nariu, o tokiems pakankamai sotus gyvenimas garantuotas iki pat mirties: valdžia pirks “kūrybą”, net jeigu “kūrinys” tiesiu taikymu keliaus į muziejų sandėlius, iš kurių niekados nebebus ištrauktas. Greta to dar galutinai neprasigėrę “menininkai” galėjo, jų pačių žodžiais tariant, “varyti chaltūrą” – piešti socialistinio lenktyniavimo stendus kolchozų pirmininkams, apipavidalinti gamyklų fojė ar (o svajonių viršūne!) įsitrinti pas kokį kunigėlį šventųjų paveikslų piešti.Visą šį procesą vairavo kontora, kurią patys menininkai pelnytai vadino ne kultūros, o “chaltūros” ministerija. Ir svajodavo susėdę prie butelio, kaip Lietuva taps laisva, o jie galėsią “nebevaryti chaltūros”, bet kurti tikrąjį meną, kurio esą sovietų biurokratai neleidžią. Visa bėda, kad Lietuvai tapus laisva nė vienas iš tų “kultūros ir meno veikėjų” nepanoro nieko sistemoje keisti. Taip kultūros ministerija ir liko “chaltūros” ministerija, dalijančia varganus mokesčių mokėtojų litus tokiems pat varganiems “chaltūrščikams”. O jei taip, tai koks skirtumas, kas jai vadovaus?

Vilnius neilgai džiaugėsi tarpvalstybiniuose žaidimuose permetęs kamuoliuką į Maskvos lauką, pakviesdamas Rusijos prezidentą Dmitrijų Medvedevą atvykti švęsti Kovo 11-osios ir taip išvengdamas nebylios prievolės važiuoti švęsti gegužės 9-osios Raudonojoje aikštėje. Maskva atsiėmė tašką tiesiai Vilniaus ir Klaipėdos centrinėse gatvėse pastatydama mus prieš dilemą – ar leisti sovietų veteranams surengti eitynes, kuriomis, prisidengiant pergale prieš fašizmą, pažymima Vidurio ir Rytų Europos okupacijos pradžia, ar ne?

Jei sovietų veteranų maršai, kuriuose tikrai viena ar kita forma netrūks įstatymu uždraustos sovietinės atributikos, įvyks, tai bus žymi moralinė ir psichologinė sovietinių revanšistų pergalė prieš nepriklausomos Lietuvos savimonę. Šalia pačios revanšistinės Rusijos žiniasklaidos pasismaginimų netrūks ir mūsų vietinės žiniasklaidos patyčių, esą kadaise “stabdyti Rusiją” raginę konservatoriai dabar jai nuolaidžiauja.

Jeigu Lietuva tuos maršus uždraus, tai Maskva visais lygiais, pradedant Kremliaus papūgų vaidmenį atliekančiais žurnalistais bei visuomenės veikėjais, baigiant oficialiais asmenimis, pasipiktins “tolesniu fašizmo reabilitavimu Pribaltikoje” ir pridurs, kad toks Vilniaus elgesys neatitinka pastaruoju metu šiltėjančios abipusių santykių dvasios. Negana to, gudriai ne tik rusiškomis, bet ir JAV, Didžiosios Britanijos bei Lietuvos vėliavomis savo eitynes padabinti ketinantys sovietų veteranai akivaizdžiai ketina eitynių uždraudimo atveju pakylėti skandalą į platesnį nei Lietuvos ir Rusijos santykiai lygmenį.

Į kokį kampą dabar užspeisti mūsų politikai, geriausiai rodo Vilniaus savivaldybės blaškymasis. Klaipėdiečiai kažkaip sugebėjo ir vilkus pasotinti, ir avių pernelyg nenuskriausti, o sostinės savivaldybė vieną dieną duoda leidimą sovietų veteranų eisenai Gedimino prospektu, vėliau, it atsiminusi, kad tą dieną Lietuva kartu su visa Europos Sąjunga švęs Europos dieną, bando jį perkelti į krantinę ar Pilies kalno papėdę. O galutinis sprendimas atidedamas savaitei, tarsi per tą laiką kažkas iš esmės pasikeistų.

Vis dėlto didžiausias Lietuvos pralaimėjimas yra tas, kad į klausimo, leisti ar uždrausti sovietines eitynes, sprendimą įsikišo aukščiausio lygio politikai.

Kol reikalai tvarkyti vien Vilniaus mero Viliaus Navicko kabinete, tol Lietuva galėjo vaizduoti, esą klausimas liečia tik viešąją tvarką ir neišeina už savivaldybių kompetencijos ribų. Tad apie kokią nors leidimo ar neleidimo įtaką tarpvalstybiniams Vilniaus ir Maskvos santykiams negali būti nė kalbos. Bet vos tik į tai įsikišo amžinai liežuvio nenulaikantis Kęstutis Masiulis, vos tik eitynių idėją pasmerkė Seimo pirmininkė Irena Degutienė ir užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, Maskvos polittechnologai pakėlė pergalingo šampano taures.

Bendra Prezidentūros ir Vyriausybės darbo grupė jau parengė naujos Lietuvos užsienio politikos strategijos apmatus.

Pagrindinės naujosios užsienio politikos gairės rikiuojasi taip: gili integracija su Baltijos ir Šiaurės šalimis, santykių su Amerika pagyvinimas, santykių su Rusija ir Baltarusija normalizavimas, draugystės su Ukraina, Moldova, Gruzija išsaugojimas.

Pernai vasaros pabaigoje šalies vadovės Dalios Grybauskaitės skambučiu prezidentui Dmitrijui Medvedevui prasidėjęs Lietuvos ir Rusijos santykių normalizavimas įgauna netikėtą pagreitį. Šią savaitę vyks jau antras per pastaruosius pusantro mėnesio abiejų valstybių vadovybės susitikimas.

V.Putinas laukia A.Kubiliaus

Praėjusį trečiadienį iš Maskvos į Vilnių atskriejo žinia, kad šiuo metu vis dar įtakingiausiu žmogumi Rusijoje laikomas premjeras Vladimiras Putinas mielai rastų valandą laiko neformaliam pokalbiui su premjeru Andriumi Kubiliumi, jeigu šis kartu su žmona Rasa atvyks į Mstislavo Rostropovičiaus muzikos festivalio atidarymą.

Įdomiausia, kad iniciatyvą susitikti parodė būtent Rusija, mat iš pradžių A.Kubilius visai neketino vykti į Maskvą. “Kai atėjo M.Rostropovičiaus fondo kvietimas atvykti poniai R.Kubilienei (kuri yra šio fondo Lietuvoje direktorė), rusai mūsų paklausė, ar ją lydės ir premjeras, – pasakojo “Veidui” vienas įtakingas Lietuvos diplomatas. – Perdavėme šią žinią A.Kubiliui, jis atsakė, kad vyks, jei bus rimtų susitikimų. Iš pradžių rusai pasiūlė “antrojo ešelono” personas, tad premjeras atsisakė. Bet per Kovo 11-osios priėmimą prie A.Kubiliaus priėjo asmeninis V.Putino draugas susisiekimo ministras Igoris Levitinas ir ėmė apgailestauti, ko šis nevykstąs į Maskvą. Premjeras jam atsakė: “Bus susitikimas su V.Putinu – važiuosiu”. Praėjo savaitė, ir gavome žinią, kad Rusijos premjeras laukia A.Kubiliaus atvykstant”.
Vilniuje kol kas iki galo neišsiaiškinta, kokių tikslų siekia Maskva, taip intensyvindama kone į demonstratyvų draugiškumą krypstančius santykius. Mat, “Veido” žiniomis, Lietuvoje viešėjęs I.Levitinas ne tik perdavė prezidento D.Medvedevo sveikinimus nepriklausomybės dvidešimtmečio proga, bet savo iniciatyva su mūsų politikais užvedė išsamų bei dalykišką pokalbį apie okupacijos žalos atlyginimo problemas.

Konservatorių rankos laisvesnės

Mūsų diplomatai mano, kad viena priežasčių, kodėl Rusija ėmė keisti toną kalbėdama su Lietuva, – pajudėję elektros jungties į Švediją tiesimo darbai. Įgijusi alternatyvią jungtį ir sinchronizavusi savo elektros srovės dažnius su Skandinavija, Lietuva galėtų sukelti nemažai galvos skausmo dėl Kaliningrado, kuris su “motinine” bendra Rusijos elektros sistema jungiasi per Lietuvą. Be to, Rusija nori didinti dujų eksportą į mūsų šalį, bet Lietuva, A.Kubiliaus manymu, galėtų pirkti daugiau dujų tik tuo atveju, jeigu jų kaina neviršytų tos, už kiek dujas perka Vokietija.
“Ar šis Lietuvos ir Rusijos vadovybės susitikimų ir pokalbių pagausėjimas yra dirbtinis, ar nuoširdus, ateitis parodys, – sakė “Veidui” vienas šiuo metu užsienio politiką formuojančių žmonių. – Tai, kad susitiko vienas, kitas politikas, važiuoja susitikti trečias – dar nieko nereiškia. Žinoma, gausėjančių susitikimų faktas yra teigiamas, bet kokie bus rezultatai, kokie yra tikrieji mūsų partnerių tikslai, pamatysime tik po kokio pusmečio. Svarbu, kad dabar, kai valdžioje yra konservatoriai, jie gali daug ramiau ir drąsiau su Rusija plėtoti atvirą ir lygiateisį dialogą, nes neturi to “prorusiškų politikų” šleifo, kuris nuolat driekėsi įkandin, valdant socialdemokratams ir jų partneriams”.

Grįžtama prie landsberginės linijos

Apskritai šiuo metu Lietuvos užsienio politikoje bręsta rimtas, nors plika akimi kol kas sunkiai pastebimas perversmas. Nuo adamkinės (tiksliau, januškinės) užsienio politikos, kuri buvo nukreipta į demokratijos sklaidą Rytuose – Baltarusijoje, Ukrainoje, Moldovoje, Gruzijoje ir paremta bendradarbiavimu su Lenkija bei JAV, gręžiamasi į senąją landsberginę, paremtą glaudžia Baltijos šalių ir Skandinavijos partneryste. Tai suprantama, nes Lietuvą, Latviją, Estiją su Šiaurės šalimis sieja glaudūs finansiniai ir verslo interesai, kurių skandinavai net ir norėdami negalėtų lengvai atsisakyti, o su partneriais Rytuose siejo nebent Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nostalgija ir bendra sovietinė praeitis. Ir, svarbiausia, savarankiškai vykdyti tokią politiką Lietuva neturėjo nei žmogiškųjų, nei finansinių išteklių.
Tuo tarpu įtakingiausia tarp Šiaurės šalių Švedija yra viena Europos Sąjungos Rytų partnerystės iniciatyvos autorių, tad glaudindama bendradarbiavimą su Skandinavija Lietuva galėtų tęsti kai kuriuos projektus Rytuose, ypač Moldovoje.

Didžiausia problema Lietuvai tampa, kad ir kaip būtų keista, ne santykiai su Rusija, o su strategine partnere ilgą laiką tituluota Lenkija. Jos užsienio reikalų ministras ir vienas realiausių kandidatų į būsimuosius prezidentus Radeckas Sikorskis kone demonstratyviai ignoruoja Lietuvą, visą savo dėmesį sutelkdamas santykiams su Vokietija ir Rusija atkurti.

Regis, iš visos ligšiolinės ilgametės Lenkijos Rytų politikos R.Sikorskį domina tik lenkų mažumų reikalai Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje – vadinamuosiuose “kresuose” (pakraščiuose). Tai galima suprasti, nes pagrindiniai R.Sikorskio ir jo atstovaujamos Piliečių platformos partijos rinkėjai gyvena Lenkijai po karo atitekusiose buvusiose Vokietijos žemėse, į kurias persikėlė lenkai iš Lietuvai, Baltarusijai ir Ukrainai atitekusių prieškarinės Lenkijos žemių. Ši aplinkybė bei politinis auklėjimas JAV išeivių iš “kresų” sluoksniuose ir suformavo R.Sikorskio požiūrį į rytinius kaimynus.

“Mes viską matome ir suprantame, tačiau galima pasakyti paprastai: kad ir kas būtų, kiaulyste į kiaulystę Lenkijai tikrai neatsakysime, – artimiausių metų Vilnius strategiją Varšuvos atžvilgiu “Veidui” atskleidė už tai atsakingas diplomatas. – Bet akivaizdu, kad santykių atšalimo tikrai galime sulaukti. Būtent todėl itin svarbus darosi kadaise Vytauto Landsbergio taip megztų santykių su Baltijos šalimis ir Skandinavija atkūrimas”.

Dar viena užduotis, kurią šiuo metu svarsto Lietuvos užsienio politikos strategai, – ryšių su JAV plėtra. “Prezidentė D.Grybauskaitė iškėlė konkrečią užduotį – siekti susitikimo su JAV prezidentu Baracku Obama, – sakė “Veidui” diplomatai. – Taip pat privalome rasti naujų Lietuvos ir Amerikos bendradarbiavimo temų, nes šiuo metu mūsų santykiai gerokai išblėsę ir iš esmės apsiriboja bendrais kovos veiksmais Afganistane”.

Prie Rytų politikos iniciatyvų bus grįžta ne anksčiau, nei Lietuvai pavyks diplomatinis proveržis Skandinavijoje ir JAV.

Kaip manote, ką šiuo metu veikia Estijos prezidento Toomo Hendriko Ilveso sūnus Luukas, Stanfordo universiteto absolventas? Gal darbuojasi kokioje prestižinėje firmoje ar banke? O gal, kaip tarptautinių santykių specialistas, turi šiltą postą diplomatinėje tarnyboje? Nieko panašaus – 22 metų L. Ilvesas šiuo metu tarnauja Estijos kariuomenėje ir lanko puskarininkių kursus.

Vakarų pasaulyje tai savaime suprantamas dalykas: Velso princas Harry kariavo Afganistane, JAV viceprezidento Joe Bideno, kandidatų į prezidento ir viceprezidento postus iš Respublikonų partijos senatoriaus Johno McCaino ir Aliaskos gubernatorės Sarah Palin sūnūs kariavo Irake. Demokratinių valstybių visuomenė paprasčiausiai nesuprastų, jeigu aukštus postus užimančių politikų vaikai vengtų tarnybos kariuomenėje. Jei politikų sūnūs nemato reikalo kariauti vardan tėvynės interesų, tai kokią moralinę teisę šie turėtų siųsti į mūšį savo rinkėjų vaikus?

Atvirkščiai yra posovietinėse valstybėse. Nors Rusija jau penkiolika metų kariauja Kaukaze, nė vieno įtakingo politiko ar ministro sūnus ne tik kad fronto nepamatė, bet apskritai armijoje netarnavo. Jiems, vos baigusiems mokslus, atitenka postai bankuose, naftos ar dujų kompanijose, o su tėvynainių mirtimis “auksinio jaunimo” atstovai susiduria nebent tuomet, kai lėkdami prabangiais džipais sutraiško perėjoje pasipainiojusią senutę.

Deja, politikų požiūriu į vaikų tarnybą kariuomenėje Lietuva nė kiek nesiskiria nuo Rusijos. Per du nepriklausomybės dešimtmečius nė vieno įtakingo politiko ar aukšto valstybės pareigūno sūnus “kerzų” taip ir neavėjo.

Devintojo dešimtmečio viduryje kai kurie Krašto apsaugos ministerijos vadovai buvo parengę siūlymų, kad į valstybės tarnybą ar bent jau į teisėtvarkos institucijas būtų priimami tik Lietuvos kariuomenėje atitarnavę jaunuoliai. Šie idealistiniai pasiūlymai iš karto susidūrė su kategoriškai neigiama tuo metu valdžiusiųjų LDDP’istų reakcija: kur tai matyta, kad ponų vaikai kartu su mužikais kariuomenėje tarnautų? Nors dabar ši partija pasivadino socialdemokratine ir netgi įtraukė į savo eiles dalį “tikraisiais” save vadinančių socialdemokratų, jų požiūris į piliečių tarnybą kariuomenėje nepakito.

Štai buvęs krašto apsaugos ministras Juozas Olekas netgi viešai virkauti ėmė, kad esą, susidūrę su perspektyva kelis mėnesius palankyti karinio rengimo kursus, jaunieji lietuvaičiai mieliau emigruos, nei tėvynei tarnaus. Belieka paklausti: ar tai reikia laikyti prisipažinimu, kad nuo 2000-ųjų Krašto apsaugos ministerijai vadovavę LDDP’istai ir socialdemokratai sąmoningai sukūrė tokią Lietuvos kariuomenę, kad ir savo vaikus į ją leisti bijo, ir kitiems nerekomenduoja?