Audrius Brūzga, Lietuvos ambasadorius Turkijoje
Dveji parlamento rinkimai įsiūbavo pilietinę šalies visuomenę, trys vyriausybės vis iš naujo brėžė šalies plėtros trajektorijas. Įsiplieskus karui Sirijoje, šalį užplūdo pabėgėliai. 2015 m. pabaigoje jie ėmė ieškoti kelių į Europą, sukeldami dar neregėto masto humanitarinę krizę ir netikėtą įtampą Turkijos santykiuose su Europos Sąjunga. Per atsinaujinusius kruvinus kurdų teroristinės organizacijos PKK išpuolius negailima nei Turkijos saugumo tarnybų pareigūnų, nei civilių gyventojų. Aukų skaičius jau siekia 2 tūkst. Į Stambulo ir Ankaros gatves išėjo ISIS savižudžiai smogikai. Kraupiais sprogdinimais ISIS mėgino kelti baimę ir sumaištį tarp žmonių ir diskredituoti Turkiją prieš tarptautinę bendruomenę. Užsienio politikoje vaizduotę audrino netikėtas santykių su Rusija atšalimas, Turkijos karinėms oro pajėgoms numušus Rusijos naikintuvą Su-24, bei toks pat staigus ir netikėtas tų santykių atkūrimas šių metų liepos mėnesį.
Reikia atminti, kad Turkijos iššūkiai neatskiriamai susiję su išorės grėsmėmis, pirmiausia kaimyninėje Sirijoje vykstančiu nuožmiu karu. Suteikusi prieglobstį 3 mln. pabėgėlių iš Sirijos, Turkija pelnė viso pasaulio pripažinimą, o ginkluotų Sirijos kurdų grupuočių kėslai Turkijai kelia didelį nerimą. Sirijos karo baigtis turės didžiulį poveikį tolesnei viso regiono valstybių raidai, ir Turkija čia ne išimtis.
Kai jau atrodė, kad į šalies gyvenimą grįžta stabilumas, š.m. liepos 15 d. Turkiją supurtė pučas – mėginimas karine jėga nuversti teisėtą šalies valdžią. Turkija patyrė didžiulį sukrėtimą, kurio pasekmės bus jaučiamos ilgai, bet kuris savo ruožtu gali suvienyti politines šalies jėgas ir mobilizuoti visuomenę toms pertvarkoms, kurios užtikrintų demokratinę šalies raidą ir saugotų piliečių teises bei laisves.
Jau metai, kai Turkijos pavadinimas mirga pasaulio spaudos antraštėse. Nėra dienos, kad nebūtų ko raportuoti iš Ankaros. Iš profesinės pusės žiūrint, diplomatui tai reta ir naudinga patirtis – būti ten, kur vyksta istoriniai įvykiai.
Mūsų ministras buvo pirmasis iš ES ir NATO šalių atvykęs į Ankarą parodyti solidarumo su turkų tauta ir tiesiogiai susipažinti, kaip vyriausybė tvarkosi su perversmo padariniais. Ministras Linas Linkevičius tuomet sakė, kad su artimais partneriais ir sąjungininkais reikia kalbėtis akis į akį, neapsiribojant spaudos pranešimais ir diplomatiniais reveransais. Privalu partnerį išklausyti, mėginti suprasti ir įvertinti visas priežastis ir aplinkybes, darančias įtaką politiniams sprendimams. Ko mažiausiai pasigenda kiekviena garbinga tauta – tai teisuoliškų pamokymų iš aukštų tribūnų.
Ko mažiausiai pasigenda kiekviena garbinga tauta – tai teisuoliškų pamokymų iš aukštų tribūnų.
Esu įsitikinęs, kad tik kantrus dialogas, abipusė pagarba ir įsipareigojimas gali laiduoti pageidaujamą sutarimą ir bendradarbiavimą. „Lietuva užėmė tvirtą poziciją dėl FETO mėginimo liepos 15 d. įvykdyti niekingą perversmą ir parodė, kad yra tikra draugė“, – parašė Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Çavoşoǧlu savo „Twitter“ paskyroje, išlydėdamas kolegą L.Linkevičių.
Su Turkija turime dėl ko tartis ir sutarti. Ne vien dėl to, kad esame įsipareigoję abiejų šalių gynybai ir saugumui NATO Vašingtono sutartimi. Turkija yra ir nori būti euroatlantinės bendruomenės narė. Nepaisant geografinių apribojimų, su ja mus sieja istorinės, kultūrinės ir ekonominės gijos. Dar niekuomet Turkija nebuvo tokia europietiška, kaip dabar. Pastarųjų dešimtmečių progresas akivaizdus: puiki transporto infrastruktūra nenusileidžia europiniams standartams; paslaugų sektorius padarė ženklų kokybinį šuolį – čia gyventojai jau kuris laikas naudojasi elektroniniu receptu, kai Lietuvoje mes tokio vis dar neturime; Stambulas gyvena Niujorko ir Londono ritmu, o istoriniuose Anatolijos miestuose steigiami universitetai, kuriasi modernūs muziejai, ir vis daugiau žmonių, vyrų ir moterų, iš tradicinės, konservatyvios namų aplinkos išeina į aktyvų socialinį gyvenimą. Pastebimas islamiškojo aktyvizmo didėjimas neturėtų gąsdinti, jei eitų kūrimo ir taikaus sambūvio, ne destrukcijos keliu.
Niekaip nenuneigsi fakto, kad prie Turkijos modernizavimo didžia dalimi prisideda Europos Sąjunga. Kaip ir Lietuvos atveju, stojimo derybų procese keičiami Turkijos įstatymai, kad atitiktų ES standartus, gerinamos verslo konkurencijos sąlygos, stiprinami demokratiniai institutai ir pagrindinių piliečių teisių bei laisvių apsauga. Čia ir Lietuvos patirtis bei gebėjimai labai praverčia ir yra vertinami. Lietuva laimėjo šešis ES finansuojamus techninės pagalbos Turkijai „dvynių“ projektus. Rugsėjo pradžioje Ankaroje startuos projektas „Teisinės pagalbos tarnybos stiprinimas Turkijoje“, kurį kartu su partneriais iš Italijos ir Ispanijos įgyvendins Vilniaus valstybės garantuojama teisinės pagalbos tarnyba.
Turkijos orientacija į Europos vertybių sistemą neabejoju, tik reikia Turkijai padėti nepamesti to orientyro. Svarbiausia šiuo metu – pasiekti santarvę šalies viduje ir išvengti pragaištingo Artimųjų Rytų suktuko.
Šiemet minint diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Turkijos užmezgimo 25 metų sukaktį, visiems Turkijos žmonėms reikia palinkėti taikos, stabilumo ir gerovės.
Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA
Loading ...