Shutterstock

Aplinkosauga. Gamtosaugininkai daliai lietuvių būdingą buitinių atliekų deginimą vadina sovietmečio palikimu ir primena, kad už tai gresia nemenkos baudos.

Aplinkos apsaugos agentūros Avarijų prevencijos ir valdymo skyriaus vadovo Gedimino Markausko teigimu, vien per šiuos metus Lietuvoje užregistruoti 245 pranešimai apie atliekų, 34 – apie pernykštės žolės deginimą, 147 – apie netinkamą atliekų tvarkymą, o 119 – apie aplinkos oro taršą.

Atsakyti, kodėl daliai lietuvių deginti atliekas atrodo savaime suprantama ir patrauklu, gamtosaugininkai ir ekologai bando jau ne vienus metus ir daro prielaidą, kad tai nuo sovietinių laikų besitęsianti tradicija.

Pagal aplinkosaugos reikalavimus, miestuose ir miesteliuose lapų ir kitų žaliųjų atliekų deginti negalima. Žemės savininkai, naudotojai ir valdytojai, kurių žemėje nesilaikoma šių reikalavimų, taip pat kiti asmenys, nesilaikantys šių reikalavimų, baudžiami Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka.

Aplinkai ir žmogui kenksmingų atliekų deginimas įprastai pažeidžia aplinkos apsaugos reikalavimus ir užtraukia piliečiams baudą nuo 28 iki 57 eurų, o sausos žolės, nendrių ir kitų daržininkystės atliekų deginimas nesilaikant gamtosaugos reikalavimų gresia bauda nuo 57 iki 189 eurų. Tačiau net ir tai piromanijos dvasios turinčių lietuvių neatbaido. „Neapgalvotu savo elgesiu žmonės sukelia oro taršą, grėsmę augmenijai ir gyvūnijai bei augančių vaikų organizmui“, – įspėja Aplinkos ministerijos Aplinkos oro skyriaus vyr. specialistas Eugenijus Leonavičius.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Aplinkos ir darbo medicinos katedros vedėja prof. Rūta Ustinavičienė atkreipia dėmesį, kad, tarkime, plastikas degdamas išskiria nuodingas medžiagas, kurios nusėda ant vaiskrūmių, o vėliau netiesioginiu būdu patenka ir į žmogaus organizmą. „Kancerogenai – patvarios ir aplinkoje praktiškai neskylančios medžiagos. Nusėdusios dirvožemio paviršiuje jos plinta vadinamosiose mitybos grandinėse: iš dirvožemio pereina į augalus, iš jų – į gyvūnų ar žmonių organizmą ir sukelia nemažai problemų. Vieniems silpnėja reprodukcinės sistemos veikla, kitiems vystosi įvairūs hormoninės aplinkos sutrikimai, prastėja imuninės sistemos veikla, o tai gali lemti ir onkologinių ligų vystymąsi. Išsiskyrę ir ilgam žmogaus organizme nusėdantys sunkieji metalai itin toksiški inkstams, taigi žmogaus sveikatai daromas neigiamas poveikis įvairiomis prasmėmis.“

Taigi į laužavietę neturėtų patekti dažytos medienos, tetrapakų, dažų ir tepalų skardinių, senų drabužių kt. Liepsnojant šioms žaliavoms į orą išsiskiria daugybė mūsų sveikatai pavojingų medžiagų. Atrodytų, Lietuvoje netrūksta atliekų kompostavimo aikštelių (vien Vilniuje jų yra šešios), tereikia surinkti ir nuvežti. Bet dažnai gyventojams pritrūksta arba laiko, arba noro.

Sveikatos specialistai atkreipia dėmesį, kad ypač pavojinga deginti gumą, užterštą  medieną, senus baldus ir cheminėmis medžiagomis suterštus audinius. Deginant gumą į aplinką išsiskiria daug sieros junginių, kurie gali būti pražūtingi lėtinėmis kvėpavimo ar kraujotakos sistemų ligomis sergantiems žmonėms: sieros dioksidas sukelia kvėpavimo takų gleivinių pabrinkimą, o didelės koncentracijos gali išprovokuoti specifinį gerklų raumenų spazmą, tada žmogus dūsta, sutrinka širdies veikla.

Gamtosaugininkų teigimu, žmonės gana dažnai nežino, kad deginamų atliekų kiekis negali būti didesnis nei penki kubiniai metrai. Jei ketinate deginti didesnę krūvą, apie tai iš anksto būtina pranešti priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai. Taip pat negalima padegti ražienų, nenupjautos ar nesurinktos žolės, javų ir kitų žemės ūkio kultūrų, į laužus mesti buities ar gamybos atliekų. Tik tuo atveju, kai surinktų atliekų nėra galimybių kompostuoti ar kitaip panaudoti, leidžiama deginti ne arčiau kaip 30 m nuo pastatų, 100 m nuo miško, aukštapelkės ar durpingos vietos. Deginimas vėlgi turi būti nuolat stebimas, o jį baigus dar smilkstančią ugniavietę privaloma užgesinti užpilant vandeniu, smėliu ir pan.

Kaip mini „Veido“ kalbintas Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro direktorius Lukas Andronavičius, vis daugiau gyventojų atranda antrus metus veikiančias atliekų surinkimo aikšteles ir jomis naudojasi. Pats pikas pastebimas balandį, kai keičiamos automobilių padangos, švarinamasi namuose. „Situacija palengva gerėja, einame vakarietišku keliu: žmonės vis daugiau rūšiuoja, vis mažiau degina. Gal tik individualių namų savininkai šio įpročio dar neatsisakė, bet juk ir jie galėtų turėti puikų kompostą iš rudenį nukritusių lapų, nupjautos ir sugrėbtos žolės“, – teigia L.Andronavičius.

Vis dėlto šiuo metu veikiančių aikštelių bent jau Vilniaus mieste mažoka. Kaip tikina Vilniaus miesto aplinkos apsaugos agentūros vedėjas Mindaugas Povilauskas, pagal strateginį atliekų tvarkymo planą viena aikštelė turėtų būti įrengiama 50 tūkst. gyventojų. Taigi vien Vilniuje jų reikėtų apie 12–13, deja, šiandien teturime pusę tiek.

Kitas dalykas – šių aikštelių darbo laikas. Jei sumanėte atvežti buitines atliekas sekmadienį ar pirmadienį, liksite nieko nepešę. Kai kurie lietuviai tai sprendžia paprasčiausiu būdu – palikdami savo „bagažą“ tiesiog šalia aikštelių. Bet, matyt, tai nėra geriausias sprendimas, juolab atsiranda dingstis deginti kenksmingas atliekas savo namų teritorijoje.

Taigi kaip elgtis, jei kaimynai nėra sąmoningi ir sukalbami asmenys, o tai, kas atliko po remonto, verčia į netoliese sukurtą laužą? Tuomet, kaip siūlo aplinkos apsaugos specialistai, lieka vienintelis kelias – informuoti apie jų veiklą gamtosaugos ar priešgaisrinės tarnybos specialistus. Šie panašiai per pusvalandį nuo jūsų skambučio atsiųs arčiau probleminės vietos esantį pareigūną.

Ne kartą kaimynų kenksmingais laužo dūmais nuodyti asmenys tvirtina, kad su sunkumais dažniausiai susiduriama po darbo valandų ir savaitgaliais, kai gamtosaugos inspektoriai nepasiekiami. Tačiau „Veido“ kalbinti ekspertai patikina: skambindamas bendruoju pagalbos telefonu žmogus nepaliekamas likimo valiai.

Lietuvoje jau kelinti metai populiarėja neetatinių gamtos inspektorių tradicija. Jais tapti raginami sąmoningi ir Lietuvos gamtai neabejingi asmenys. Tvarka nesudėtinga: pateikęs prašymą ir išsilaikęs egzaminus tampate neetatiniu aplinkos apsaugos inspektoriumi ir turite galimybę surašyti protokolą, kuriame fiksuojami aplinkinių padaryti pažeidimai. Tokiu būdu aktyviai prisidedate prie gamtos saugojimo.

Kaip yra minėjęs aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas, vien šiais metais neetatinių gamtos inspektorių pajėgos pasipildė 600 asmenų, todėl net ir atokiausiame rajone neturėtų pritrūkti budinčių pareigūnų. Vien praėjusiais metais 522 neetatiniai aplinkos inspektoriai savarankiškai išaiškino 602 pažeidimus, o dirbdami su Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos inspektoriais atskleidė 3041 pažeidimą, iš kurių 233 buvo šiurkštūs.

Apie didėjantį gyventojų sąmoningumą byloja ne tik gausėjančios gamtos inspektorių pajėgos, bet ir gerokai ūgtelėjęs žmonių skundų skaičius. Kaip tikina Vilniaus miesto aplinkos apsaugos agentūros vedėjas M.Povilauskas, gyventojai, pastebėję dūmais ar kuo kitu teršiamą aplinką, nebepraeina pro šalį, taigi pranešimų nemažėja. Pokyčiai akivaizdūs ir mūsų pakelėse – jau mažai kur pamatysi besimėtančius plastiko butelius, kiekvienais metais vis labiau pasiteisina miestų savivaldybių įrengtos specialios žaliųjų atliekų surinkimo aikštelės.

Apibendrindama šalyje susiklosčiusią gamtos apsaugos padėtį R.Ustinavičienė svarsto, kad ji nulemta susiklosčiusių ekonominių aplinkybių. Tai, pasak profesorės, paaiškina, kodėl neturtingesnių visuomenės sluoksnių atstovai vis dar naudoja buities atliekas kaip įprastinį kurą. Skirtumas tas, kad kai tuo užsiima atliekų utilizavimo įmonės, aplinka būna teršiama nepalyginti mažiau, nei gyventojams pleškinant kenksmingas atliekas savo krosnyse ar laužavietėse.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos mokslų fakulteto profesorius habil. dr. Audrius Maruška

VEIDAS: Ar yra galimybių padėti kancerogenais užterštai dirvai?

A.M.: Pagelbėti dirvožemiui galima užsėjus jį raudonaisiais ar baltaisiais dobilais, apsodinus miglėmis ir kitais žoliniais augalais, kurie dirvožemio valymo darbą atlieka gana efektyviai. Dėl išsivysčiusios šaknų sistemos tam itin tinka tuopos ir karklai (teršalus naikina ir sunkiuosius metalus iš dirvos gerai šalina ir kiti sumedėję augalai). Mūsų atlikti tyrimai rodo, kad tam tinka ir dekoratyvinė augmenija, kaip pavyzdį galiu paminėti serenčius, kuriuos jau mūsų močiutės augino savo namų darželiuose.

VEIDAS: Kaip patartumėte elgtis, jei sodybos derlius tik užaugęs, o šalia gyvenantis kaimynas aprūkė jį lauže degindamas plastiką, gumą ar kitokias žalingas buitines atliekas?

A.M.: Kūrenamas laužas tampa kenksmingas, jei jame dega ne mediena, o aplinkai ir žmogui kenksmingos medžiagos (šiukšlės, sudarytos iš įvairių plastmasių, chloro junginių ir pan.). Tuomet į aplinką išsiskiria daug nuodingų junginių, kurie su dūmais išsklaidomi artimiausioje aplinkoje. Tokioje vietoje augusias daržoves reikėtų ištirti sertifikuotose laboratorijose. Jei buitinės atliekos degintos kartą, gal augmenija smarkiai ir nebus užteršta, tačiau jei tai kartojasi nuolatos, tikėtina, kad gali būti viršytos leistinos taršos normos: tokių žalumynų valgyti nereikėtų.

VEIDAS: Kokia skandinavų atliekų tvarkymo praktika?

A.M.: Tarkime, Švedijoje yra keletas firmų, kurios užsiima vėžį sukeliančių atliekų, tokių kaip kreozotu įmirkytų pabėgių, nukenksminimu. Priėmę atliekas iš tokių šalių, kaip Italija ar Šveicarija, degina jas atitinkamomis sąlygomis. Tačiau ten susiduriama su kita problema – po šio proceso likę pelenai yra kenksmingi, taigi tenka juos laidoti, o tai nėra pigus malonumas (1 tonos sudeginimas atsieina 200 eurų).

VEIDAS: Minite, kad vienas efektyviausių kovos su kancerogenais būdų šiandien yra tam tikros grybų rūšys, galinčios išvalyti dirvožemį. Papasakokite apie tai plačiau.

A.M.: Mūsų technologijos prototipas leidžia naudoti pakopinį kenksmingų junginių utilizavimą: pirmiausia panaudojame grybus, vėliau sodiname augalus, kurie šį darbą pabaigia. Lietuvoje augančių grybų galimybės iki šiol mažai tyrinėtos. Tačiau mūsų atliktas tyrimas leido sukurti atskirą technologijos modelį, kaip gyvosios aplinkos organizmai gali suskaidyti kenksmingus teršalus. Nustatėme, kad stipriausiai kancerogenus veikė baltojo puvinio grybai: baltasis dantenis, kamščiapintė apdegėlė, karališkoji ir gluosninė kreivabudė. Taigi, apsėjus pabėgius reikiamais grybais, šie ima dirbti savo darbą – naikinti kenksmingas medžiagas. Per pusantro mėnesio grybiena sunaikina apie 70 proc. kenksmingų medžiagų, o likusia dalimi pasirūpina augalai, pasodinti ant kompostu virtusių grybų apdorotų pabėgių.

Pastarųjų metų šalies gaisrų statistika

Metai

Užregistruota gaisrų atvirose teritorijose

Nudegęs plotas (ha)

Skirta baudų (Lt)

Padaryta žala (Lt)

2012

71

49,14

2100

4905,1

2013

28

27

2400

4725

2014

54

18,6

5900

3150

Šaltinis: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas, 2015 m.