Viešose diskusijose dėl sveikatos apsaugos reformos bene mažiausiai girdėti eilinių gydytojų balsas. Paradoksas, o gal, atvirkščiai, akivaizdi padėties šioje srityje išraiška, kad bene vienintele medikų platforma apie tai viešai kalbėti tapo ne Lietuvoje, o Didžiojoje Britanijoje dirbančio gydytojo Audriaus Šimaičio tinklalapis simaitis.lt. Su aktyviai Lietuvos sveikatos apsaugos reformos alternatyvas siūlančiu mediku kalbamės, kaip išgydyti Lietuvos sveikatos sistemą.

VEIDAS: Ar aiškūs Lietuvos sveikatos apsaugos reformos tikslai, terminai ir konkrečios priemonės?

A.Š.: Sveikatos apsaugos ministerijos iškelti reformos tikslai aiškūs, terminai migloti, o priemonės nežinomos. Tikslas – geresnių ir kokybiškesnių paslaugų teikimas optimizuojant sveikatos apsaugos priežiūros įstaigų tinklą – siektinas ir geras. Tačiau apie tokį optimizavimą jau kalbama daugybę metų, ir vis nepavyksta optimizuoti. Optimizavimas turėtų būti mūsų pasikeitusio mąstymo ir požiūrio rezultatas. Kad keistųsi požiūris, turi keistis sprendimų priėmimo būdas.

O jis pasikeisti negali, jei nebus keičiami atskirų ligoninių skyrių, departamentų bei pačios ligoninės ir net regiono darbo organizavimo bei paslaugų teikimo principai. Tik tada medicinos darbuotojai ir pacientai pradės matyti pokyčius, pradės jais tikėti, ir medikų bendruomenė, konstruktyviai bendraudama su Sveikatos apsaugos ministerija, ras geriausius kelius sveikatos apsaugos įstaigų tinklui optimizuoti.

VEIDAS: Ne kartą siūlėte įvairių reformos alternatyvų. Ką konkrečiai reikėtų daryti dabar, kai šiokių tokių žingsnių reformuojant sveikatos apsaugos sistemą jau imtasi?

A.Š.: Savo siūlomos sveikatos apsaugos reformos plano pagrindus sukūriau 2009 m. sausį, pusmetis iki to, kai tuometis ministras Algis Čaplikas pateikė dabartinės reformos planą. Siūliau viename iš Lietuvos ligoninių departamentų pakeisti paslaugų teikimo ir darbo organizavimo principus pagal vakarietiškus standartus. Vėliau juos pritaikyti visoje šalyje. Tačiau Klaipėdos jūrininkų ligoninės (dabar Klaipėdos ligoninė) vyriausiasis gydytojas Jonas Sąlyga pasiūlymą atmetė. 2009 m. rudenį, kai buvo plačiai diskutuojama dėl ministerijos siūlomos reformos koncepcijos, pateikiau nacionalinės reformos modelį “Vertybėmis pagrįsta reforma”.

Pagal ministerijos įgyvendinamą koncepciją siūloma mažinti ligoninių. Vertybėmis pagrįstos reformos metmenyse visų pirma kalbama apie gydytojo darbo pobūdžio pasikeitimą pagal šiuolaikinį suvokimą, vadybos principų keitimą, naujovišką sprendimų priėmimo būdą, tolesnį jaunųjų gydytojų rengimo tobulinimą, universiteto ligoninių reformą, slaugytojų vaidmens išplėtimą, glaudų specialistų bendradarbiavimą regioniniu mastu, specialistų ir šeimos gydytojų kooperaciją, pacientų įtraukimą į sprendimų priėmimo procesą.

VEIDAS: Kaip paaiškintumėte paradoksą: Lietuvoje sveikatos apsauga viena mažiausiai finansuojamų ES, bet lovų ir gydytojų tūkstančiui gyventojų daug daugiau nei kur kas turtingesnėse šalyse.

A.Š.: Iš Sovietų Sąjungos paveldėjome platų ligoninių tinklą, kuriam aptarnauti reikialabai daug finansinių ir žmogiškųjų išteklių. Per dvidešimt metų mes tik pumpavome pinigus į šią sistemą, nieko nekeisdami ir manydami, kad ji tokia galės išlikti. Ji buvo ir yra naudinga tik ligoninių vyr. gydytojams, kurie po Sąjungos griuvimo jau tada egzistavusius feodalinius santykius su pavaldiniais tik dar labiau išplėtojo. Visa Lietuvos sveikatos apsaugos sistema tapo šių feodalinių santykių įkaite. Jei nebus reformuojami vadovų ir pavaldinių santykiai, dabartinis tinklo optimizavimas tik dar labiau sustiprins reformas atlaikiusių vyr. gydytojų pozicijas. Toliau reformas vykdyti bus dar sunkiau.

VEIDAS: Iš reformos žadėta sutaupyti 370–443 mln. Lt, tačiau pirmoje paraiškoje dėl 2011 m. biudžeto ministerija buvo užsiprašiusi poros šimtų milijonų litų daugiau nei šiemet. Ar tai realus lėšų poreikis, jei, kaip savo tyrime įrodė ISM absolventė Neringa Jasaitytė, lėšų mūsų sveikatos apsaugos srityje panaudojimo efektyvumas tesiekia 60 proc.?

A.Š.: N.Jasaitytės darbą esu atidžiai išstudijavęs ir galiu teigti, kad tai vienas pirmųjų Lietuvoje europinio lygio darbų sveikatos apsaugos vadybos tema. Jos pateiktą skaičių socialinėje plotmėje galėtume suvokti kaip verdiktą mūsų visų (visuomenės, medikų ir pacientų) bendruomeniškumui. Į tuos minus keturiasdešimt procentų telpa abejingumas, tylėjimas, pasyvumas, korupcija, papildomi mokėjimai. Tik bandant tai įveikti bus galima tikėtis ne vien to, kad gerės egzistuojančios paslaugos, bet ir to, kad, stiprėjant Vyriausybės pasitikėjimui medikų bendruomene, atsiras prasmės skirti daugiau lėšų vienai prasčiausiai finansuojamų sveikatos apsaugos sistemų Europoje.

VEIDAS: Kas pavojingiau sveikatai: mažos ligoninės, ligoninių skyriai, turintys nepakankamai gerą įrangą ir nepakankamos kvalifikacijos medikų, ar kokybiška pagalba, bet toliau nuo paciento?

A.Š.: Didžiausią pavojų kelia ne pati ši koncepcija, bet jos įgyvendinimo metodai. Vakarų Europoje ligoninių gerokai mažiau, tačiau ten gerai išplėtotas šeimos gydytojų tinklas, labai stipri socialinė pagalba tiek namuose, tiek bendruomenėse. Lietuvoje to nėra, beveik visos ligoninės dažnai lygia greta vykdo ir daug socialinių funkcijų.

Lietuvoje tikrai turi mažėti ligoninių, tačiau šis procesas turi būti organiškas, iš lėto derinant ir plėtojant visas proceso sudedamąsias dalis. Mechaninis mažinimas gali pridaryti nemažai žalos ir turėti daug socialinių pasekmių.

Kai kurias jau dabar pradėjome matyti. Svarbiausias netinkamai vykdomos reformos rezultatas bus visuomenei ir žmonėms įskiepyta alergija pokyčiams bei reformoms.

Reformos atsiradimo būdas, pateikimo visuomenei pobūdis yra tipiškas didžiųjų ligoninių vyr. gydytojų elgsenos stereotipų ir veiklos metodų atkartojimas. Stebint restruktūrizacijos eigą kuo toliau, tuo labiau kyla įtarimų, jog tai nebuvo reforma, o tiesiog įvyko sąmokslas prieš visą Lietuvos medikų ir pacientų bendruomenę. Tai yra Vilniaus ir Kauno didžiųjų ligoninių vyr. gydytojai tiesiog susitarė su kitų, didesniųjų ligoninių vyr. gydytojais ir pažadėjo jiems postus, taip gaudami pritarimą reformai.

VEIDAS: Kokia medikamentų pardavimo sistema Didžiojoje Britanijoje – panašesnė į Lietuvoje galiojusią anksčiau ar į dabartinę?

A.Š.: Šis ministro Raimondo Šukio įsakymas yra vienas svarbiausių žingsnių vykdant skaidrią ir efektyvią vaistų politiką. R.Šukys sugebėjo išlikti principingas ir atsilaikė prieš gerai organizuotą Lietuvos gydytojų sąjungos prezidento Liutauro Labanausko puolimą.

Panaši, tik dar labiau ištobulinta sistema veikia ir Jungtinėje Karalystėje.

VEIDAS: Kodėl estai sugebėjo jau prieš keliolika metų įsileisti daugiau privačios medicinos, o Lietuvoje jos plėtra pristojusi?

A.Š.: Pagrindinė priežastis – nėra noro, nes privačios medicinos plėtra į sistemą atneštų gerokai daugiau aiškumo ir skaidrumo.

VEIDAS: Ar Jums dirbant Australijos arba Didžiosios Britanijos ligoninėse kas nors siūlė kyšį? Kaip Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje sumažinti neskaidrumo?

A.Š.: Australijoje ar Didžiojoje Britanijoje papildomi mokėjimai neegzistuoja. Giliąja prasme tiek papildomi mokėjimai, tiek farmacininkų bei medikų sandoriai, tiek didžioji korupcija yra nepasitikėjimo vieni kitais, sistema ir valstybe išraiška. Šį pasitikėjimą galima atgaivinti tik vykdant realius, o ne popierinius pokyčius. Tik tada korupcijos lygis pradės mažėti.

VEIDAS: Ar emigracijon jus pastūmėjo ir tai, kad niekam nebuvo įdomios Jūsų idėjos, kaip reformuoti sveikatos apsaugos sistemą? Kaip Lietuva, dabar palydinti dirbti svetur tiek medikų, galėtų juos susigrąžinti?

A.Š.: Australijoje dirbau nepilnus metus, Didžiojoje Britanijoje dirbu jau šeštus. Pagrindinė emigracijos priežastis buvo profesinis nusivylimas padėtimi Lietuvoje. Po kardiologijos rezidentūros Vilniuje su šeima išvykome į Klaipėdą. Ten per daug metų drauge su kolegomis sukūrėme gerus šiuolaikinės kardiologijos pamatus. Tolesniam progresui buvo reikalinga bendra valstybinė aplinka, taip pat ir tinkama aplinka ligoninėje. Nei vieno, nei kito nebuvo.

Dirbdamas Klaipėdos jūrininkų ligoninėje, vyr. gydytojui J.Sąlygai buvau pateikęs du projektus, kaip reformuoti kardiologijos tarnybą pagal šiuolaikinius standartus, – nė vienas ne tik nebuvo priimtas, bet ir nepaaiškinta kodėl.

Su širdies chirurgu Gediminu Kundrotu buvome parengę Vakarų Lietuvos kardiochirurgijos ir intervencinės kardiologijos programą. Ją arogantiškai atmetė Sveikatos apsaugos ministerijos kolegija, kuriai tuo metu vadovavo prof. Juozas Pundzius. Motyvas – ministerija regioninių programų nevykdo. Buvo pasiūlyta kreiptis į prof. Aleksandrą Laucevičių, kuris tuo metu buvo Valstybinės širdies ir kraujagyslių programos vadovas. Atsakymas atėjo po dviejų mėnesių: Vilniaus Santariškių ligoninė pradėjo vykdyti Rytų ir Pietryčių Lietuvos kardiologijos programą.

Per penkiolika metų į Vilniaus kardiologiją buvo investuota 170 mln. Lt, į Kauno – bus investuota 150 mln., o į Klaipėdos – iš dabar vykdomo projekto bus skirta 8 mln. Lt. Įdomiausia, kad Vilniui iš Vidurio ir Vakarų Lietuvos kardiologijos projekto žadama atseikėti dešimt milijonų.

Visų paminėtų vyr. gydytojų elgesys yra sovietinio mentaliteto ir elgsenos nepriklausomoje Lietuvoje iliustracija. Kad į Lietuvą pradėtų grįžti žmonės, privalome kuo greičiau transformuoti šiuos mąstymo ir elgsenos stereotipus. Jie tapo pagrindine gydytojų emigracijos priežastimi, ir tik jų keitimas gali sudaryti prielaidas grįžti į tėvynę.