A.Tapinas

Gabija Sabaliauskaitė

Švietimo ir mokslo ministrei Audronei Pitrėnienei neįtiko rinkimų debatų Skuode organizavimas ir jiems parinktas moderatorius – žurnalistas Andrius Tapinas, esą skleidžiantis propagandą prieš ministrę. Todėl ministrė pati asmeniškai paskambino nepilnametei mokinei, talkinančiai iniciatyvai „Žinau, ką renku“. Tai paskelbė internetinės televizijos „Laisvės TV“ laida „Laikykitės ten su Andrium Tapinu“.

„Tiesiog buvau apšaukta, ir tiek“, – sakė mokinė, organizavusi debatus, kuriuos visoje Lietuvoje moderuoja žurnalistai. Taip pat ministrė aiš­­kinosi, kokiai politinei partijai mokinė priklauso.

„Laikykites ten su Andrium Tapinu“ žurnalistas telefonu susisiekė ir su ministre A.Pitrėniene, kuri, anot jos pačios, paskambinusi mokinei nieko blogo nepadarė, tiesiog pasidomėjo, ar negali pakeisti debatų dienos. „Pasiteiravau, iš kur mergaitė yra, kas organizuoja, tai natūraliai. Tiesiog, natūralu, kur eini, pasidomėti“, – laidos autoriams sakė ministrė.

„Neatsimenu tokių dalykų, ar ji partinė. Ji negali, yra per jauna būti partijoje, – aiškino ministrė, paklausta, ar tikrai vienintelė pokalbio tema buvo debatų data, ar ji nesidomėjo mokinės politinėmis pažiūromis. – Baikit, nemanau. Aš neatsimenu. Ar jūs norit burbulo politinio prieš rinkimus? Aš pasiteiravau to, kas man reikalinga sužinoti. Debatai praėjo gražiai ir sklandžiai.“

Tačiau pasirodo, kad telefono skambučio septyniolikmetei iš pačios ministrės nebuvo gana. Kitą dieną su mokine susitiko ministrės padėjėja Skuode Ina Macevičiūtė. Ji esą ne tik domėjosi, kodėl mokinė taip daro, ne tik pasiūlė nelįsti, kur nereikia, nes politika yra purvinas dalykas, bet dar ir parankiojo informacijos apie mokinę.

„Aš buvau susitikusi su mergaite pasiklausti, kaip viskas vyksta, kas organizuoja. Nei aš mokykloje rinkau informacijos, prašau, nepūskite burbulų ir nedarykite nesąmonių, – laidos žurnalistui sakė ministrės padėjėja. – Taip, pasakiau, kad politika yra toks reikalas… Koks informacijos rinkimas? Nekrėskite juokų. Mūsų rajonas mažas, mes vienas kitą pažįstam. Jei nežinau aš, pasiklausiu savo mamos, tetos ir tikrai žinosiu. Mūsų labai mažas rajonas, koks informacijos rinkimas gali būti?“

A.Tapinas užkliūva ne tik politikams, bet ir kolegoms. Jo įkurtos „Laisvės TV“ legalumu suabejojo TV3.lt naujienų portalas. Esą pagal įstatymą visi transliuotojai internetu turi registruotis Lietuvos radijo ir televizijos komisijoje, o štai „Laisvės TV“ nei registruojasi, nei mokesčius moka ir dar nuo prievaizdų slepiasi. TV3.lt publikacija feisbuko vartotojams ir naujosios televizijos žiūrovams sukėlė daug juoko, kad viena didžiųjų televizijų išsigando „YouTube“ transliuojamos laidos.

„Laisvės TV“ atstovaujantys advokatai kreipėsi į TV3, prašydami paneigti tikrovės neatitinkančią ir dalykinę reputaciją pažeidžiančią informaciją. O pats televizijos įkūrėjas trečiojoje „Laikykitės ten su Andrium Tapinu“ laidoje dėkojo TV3 už tai, kad per dieną po anoniminės jų publikacijos atsirado dar 300 žiūrovų, norinčių finansiškai paremti televiziją. Sutelktinio finansavimo platformoje Patreon.com „Laisvės TV“ surinko jau 10 tūkst. eurų iš 2,4 tūkst. žmonių.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

"Dreamstime" nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Marijos žemėje su vaikais apie seksą nekalbama, bet net naujienų portaluose pilna instrukcijų, kaip pasiekti ilgesnį orgazmą. Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) kuria naują lytiškumo ugdymo programą, o jos kritikai negali atsistebėti, kiek daug joje krikščioniškųjų vertybių ir kiek mažai sveiko proto. Ar pavyks atsikratyti vieno iš Lietuvai dar likusių tabu, ypač kai kilo tokios batalijos – esą mokiniai bus skatinami tik susilaikyti nuo lytinių santykių iki santuokos ir žūtbūt nesužinoti apie apsisaugojimo priemones?

Choreografas Šarūnas Kirdeikis ir jauna besilaukianti mergina – tokia nuotrauka pasirodė garsenybių medžiotojų mėgstamo šokėjo feisbuke ir netruko pasklisti visuose naujienų portaluose. Komentatoriai sveikino porą, lyg netyčia užsimindami, kad merginai dar reikia baigti mokyklą.

Be skrupulų kelią skinasi nauja lytiškumo ugdymo programa, kuri niekaip nespręs ypač prastos ankstyvų gimdymų ir lytiškai plintančių tarp jaunimo infekcijų problemos.

Po kelių dienų paaiškėjo, kad intriguojanti pramogų rubrikos naujiena iš tikrųjų buvo puiki Lietuvos žmogaus teisių centro ir Š.Kirdeikio inicijuota akcija. „Be skrupulų kelią skinasi nauja lytiškumo ugdymo programa, kuri niekaip nespręs ypač prastos ankstyvų gimdymų ir lytiškai plintančių tarp jaunimo infekcijų problemos. Vienintelė siūloma tinkama alternatyva apsisaugojimui – susilaikymas iki santuokos“, – drastiškos akcijos kilmę gegužės pradžioje paaiškino Lietuvos žmogaus teisių centro portalas „Manoteisės.lt“, pridurdamas, kad ŠMM visuomenininkams neleido susipažinti su rengiamos programos juodraščiu, todėl portalas siūlė pakeisti ŠMM pavadinimą ir vadinti ją Religinio švietimo ministerija.

Netrukus šis portalas pats paskelbė programos juodraštį. Tada švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė pareiškė, kad paviešintas dokumentas nebūtinai yra tikras, kažkodėl norima sudaryti išankstinę nuomonę šia tema, o jį paskelbusieji turi tam tikrų tikslų. Paskui keliasdešimt nevyriausybinių organizacijų raštu kreipėsi į ministrę dėl kuriamos lytiškumo programos, kuri, jų nuomone, neatitinka realijų ir nėra moksliškai pagrįsta.

Juodraštyje teigiama, kad informavimas apie kontraceptines priemones neturi būti reklama, tapti paskata ankstyviems lytiniams santykiams ar alternatyva susilaikymui nuo jų, o vienas iš lytiškumo ugdymo rezultatų – susilaikymas nuo lytinių santykių paauglystėje. Tai – tik keletas teiginių, dėl kurių ir įsiplieskė diskusija, kai viena pusė kaltina kitą religinių dogmų laikymusi ir mokslo žinių nepaisymu, kita – neaiškiais interesais ar kapitalo krovimusi prieš rinkimus.

„Aš asmeniškai irgi nepritariu šiam kelių žmonių parašytam kūriniui, – apie programos juodraštį sako švietimo ir mokslo viceministrė Natalija Istomina. – Tai yra praėjusių metų, visiškai nesuderintas senos darbo grupės kūrinys.“

Dabar žingsnis po žingsnio sutarėme dėl vertybinių nuostatų ir to, kas kelia nerimą – kontracepcijos, abortų, homoseksualumo: kada ir kaip tai pranešti vaikams.

Viceministrė tvirtina, kad paviešintas dokumentas – jokiu būdu ne galutinė ugdymo programa, kurią jau buvo rengiamasi patvirtinti, ir pasakoja jo atsiradimo istoriją. Kai buvo sumanyta sujungti dvi programas – lytiškumo ir rengimo šeimai bei sveikatos ugdymo, praėjusių metų darbo grupė jas sujungė, bet mechaniškai, o ne turiniu. Kai susirinko nauja grupė, jos nariai nusprendė ne pradėti darbą nuo nulio, bet pagrindu laikyti jau esamą juodraštį. Todėl ministerija stebisi, kodėl kai kurie darbo grupės nariai skelbia pradinį variantą, kurio esą visi sutarė neviešinti.

„Dabar žingsnis po žingsnio sutarėme dėl vertybinių nuostatų ir to, kas kelia nerimą – kontracepcijos, abortų, homoseksualumo: kada ir kaip tai pranešti vaikams, – tvirtina N.Istomina. – Aišku, kad vaikai kai kurių žinių gauna gana anksti, bet reikia, jog autoritetai būtų šeima, mokytojas, ir vaikas neieškotų žalingos informacijos internete.“

Kruopščiai kurpiamą programą pati ŠMM žada paskelbti birželio 6 dieną – tada jau būsiąs metas pasiūlymams ir diskusijoms. Viceministrė tvirtina, kad geriausiu atveju programa mokyklas pasieks 2017 m. rugsėjį, nors tikėtasi, jog tai bus dar šį rudenį.

Bus ir kontraceptinių priemonių

Birželį pasirodysiantis programos variantas turėtų būti liberalesnis, tačiau kai kurių žodžių iš dainos neišmesi: vertybinės nuostatos, kad iš pradžių užgimsta meilė, o tik vėliau santykiai, arba kad kontraceptinės priemonės nėra sprendimas visais gyvenimo atvejais, liks.

Pirmiausia atsiranda meilė, o tam, kad ji būtų visavertė, vėliau atsiranda santykiai.

„Juodraštyje reikia daug ką taisyti, tačiau skaitydama jį nematau to, kas buvo pasakyta, pavyzdžiui, kad santykiai būna tik šeimoje. Jame kalbama apie normą, kurią turi suvokti vaikai: pirmiausia atsiranda meilė, o tam, kad ji būtų visavertė, vėliau atsiranda santykiai. Tačiau skatinti paauglių santykius būtų nusikaltimas, juk seksualinius santykius su vaikais draudžia Baudžiamasis kodeksas, – primena viceministrė. – Tačiau kalbame, kad šioje programoje bus viskas apie kontracepciją, bet tokia informacija nebus skatinimas.“

Vis dėlto viena naujosios darbo grupės narių, Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos vadovė Esmeralda Kuliešytė staigų programos virsmą vertina skeptiškai: grupėje yra per daug konservatyvių narių ir per mažai besiremiančių žmogaus teisėmis. „Matome, kad niekas nesikeičia. Siūlome, tačiau žaidimas vyksta į vienus vartus, balsuojama taip, kaip atrodo, o ne taip, kaip reikėtų ginant žmogaus teises, – sako E.Kuliešytė. – Nors pastabų ir išklausoma, kai vyksta balsavimas, dauguma nubalsuoja prieš, ir tie sprendimai nieko nekeičia.“

Ginekologė E.Kuliešytė pasakoja, kad nustebo, kai prisidėjusi prie grupės paklausė, kuo gi remsis jos nariai, kurdami naująją programą, ir gavo atsakymą: vertybėmis ir panašiai. „Kai paklausiau, ar remsimės teisiniais dokumentais – Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO), Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO), gavau teigiamą atsakymą, bet tas „taip“ buvo pasakytas, nes reikėjo. Kasdieniame darbe į tokius dokumentus nebuvo atsižvelgiama.“

Susilaikymas yra rekomendacija, skatinimas nekeisti partnerių, o tai normalu ir atitinka lietuvišką gyvenimo būdą – nepaleistuvauti.

Ankstyva lytinių santykių pradžia, didėjantys jaunuolių, užsikrėtusių lytiškai plintančiomis infekcijomis, skaičiai, dukart daugiau nepilnamečių gimdymų nei kai kuriose Europos šalyse – akivaizdūs argumentai, kad Lietuvai reikia kokybiško lytiškumo ugdymo, lytinio švietimo. Ką jau kalbėti apie tai, kad Lietuva neatlieka išsamių tyrimų šiomis temomis ir, priešingai nei kitos šalys, E.Kuliešytės įsitikinimu, mažai ką težino apie savo gyventojų reprodukcinę sveikatą, o liūdną statistiką tikimasi sumažinti vien atgrasant nuo lytinių santykių iki santuokos.

Kitas karštosios darbo grupės narys, Lietuvos tėvų forumo atstovas Renaldas Jančiauskas sako nesuprantantis, kodėl keli nariai ėmė taip peikti kuriamą programą, spausti ministeriją, todėl užduoda senovės romėnų klausimą: kam tai naudinga? R.Jančiauskas tvirtina, jog išsakyti kaltinimai dėl to, kad programoje pabrėžiama religijos įtaka, skatinamas susilaikymas iki santuokos ir neigiama kontracepcijos svarba, – laužti iš piršto.

„Lietuvoje beveik 90 proc. katalikų, todėl normalu, kad vienas iš 20-ies darbo grupės narių yra katalikiškos organizacijos atstovas. Nemanau, kad dėl to darbo grupė būtų sudaryta religiniu pagrindu. Kai kalbama apie susilaikymą, jis minimas kaip vienas saugiausių būdų nenorint pastoti ar užsikrėsti lytiškai plintančiomis ligomis, jokiu būdu nekalbama apie susilaikymą iki vestuvių ir panašiai, – aiškina Lietuvos tėvų forumo atstovas. – Todėl man ir nepatinka, kad keliamas triukšmas manipuliuojant tuo, ko nėra. Susilaikymas yra rekomendacija, skatinimas nekeisti partnerių, o tai normalu ir atitinka lietuvišką gyvenimo būdą – nepaleistuvauti.“

Lytinis švietimas mokyklose: visur po truputį

Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa patvirtinta dar 2007 m. Dabar mokyklose įgyvendinama programa gali būti integruota į kelis dalykus, pavyzdžiui, per biologijos pamokas dėstoma fiziologinė jos pusė, per etikos – kalbama apie santykius. Dar tai gali būti pasirenkamasis dalykas ar privalomasis vienos savaitinės pamokos dalykas, vertinamas įskaita, arba viena iš neformaliojo švietimo veiklų. Taigi formaliai lytiškumo ugdymo formų yra įvairių, tačiau ar Lietuvos mokyklose lytinis švietimas realiai egzistuoja?

Lietuvos edukologijos universiteto mokslininkai, 2008 m. ŠMM užsakymu atlikę tyrimą apie rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programos įgyvendinimo galimybes, nustatė, kad įgyvendinimas nėra nuoseklus ir sistemingas. 60 proc. mokyklų šios programos temos buvo aptariamos per klasės valandėles, bet per jas aptariamos tik atskiros, o ne visos programoje išdėstytos temos.

Pagrindinės kliūtys, kodėl programa neįgyvendinama kokybiškai, – nepasirengimas. Beveik 40 proc. ugdymo įstaigų neturėjo asmens, atsakingo už šios programos įgyvendinimą, tik penktadalyje veikė tam sudarytos metodinės grupės. Taip pat kvalifikacijos trūkumas – ne visi respondentai žinojo rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo bei lytinio švietimo skirtumus, o pateikdami mokiniams lytiškumo klausimus vadovavosi asmeninėmis vertybinėmis nuostatomis. 88,5 proc. pedagogų nuostatos šeimos atžvilgiu tradicinės: tai vyro ir moters santuokos pagrindu sukurta bendruomenė.

Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos vadovė E.Kuliešytė sako, kad tarptautiniame kontekste lytinio švietimo neturinti Lietuva atrodo keistai. Kai įvairios reprodukcine gyventojų sveikata besirūpinančios tarptautinės organizacijos rengia apklausas ir sužino, kad sistemingo lytinio švietimo Lietuvoje nėra, nustemba ir klausia, kas dėl to daroma.

Taigi Lietuvoje lytiškumo ugdymas „išmėtytas“, o kitose šalyse, kaip pasakoja E.Kuliešytė, jo įgyvendinimo scenarijų gali būti įvairių, skirtumas tas, kad yra sistema. Kai kuriose Vakarų šalyse lytiškumo ugdymu užsiima daugiausia nevyriausybinių organizacijų specialistai, su kuriais mokyklos susitaria, kitur rengiami specialūs mokytojai, dar kitur, pavyzdžiui, Švedijoje, užsiėmimai vyksta jaunimo centruose, Rytų ir Centrinės Europos šalyse tokias pamokas veda mokytojai arba pakviesti medikai – pasirinkimų yra įvairių, dėstymo būdas daugiausia priklauso nuo mokyklos bendruomenės sprendimo.

„Lietuvoje dar tik pradžių pradžia. Sudėtinga numatyti, kas šią programą galėtų dėstyti. Jei ji konservatyvi, tokia, kai nereikia nieko pasakyti, kaip planuojama pagal naująją programą, tada ir dėstyti gali bet kas. Tačiau jei reikia kalbėti apie lyčių lygybę, lytiškumą, kas toks esi, kaip lytis gali tavyje išsikeroti, kokios yra žmogaus reprodukcinės teisės, kokia tavo lytiškumo vizija, apie lytinį priekabiavimą, prievartą, prekybą žmonėmis dėl lyties, tam jau reikia daug žinoti ir pasirengti. Kol kas mokykloje nematau nė vieno žmogaus, kuris galėtų perteikti tokias žinias“, – vardija E.Kuliešytė ir plečia lytiškumo ugdymo sampratą, kuri neapsiriboja žiniomis apie lytinius santykius.

Ji sako, kad visuomenė turi suprasti, jog lytiškumo ugdymas nėra žinios apie seksą, – tai kalba apie asmenybės ugdymą, formavimąsi: aiškinama, kaip kurti santykius su tėvais, draugais, atsispirti neigiamai įtaka, nugalėti stereotipus, mitus.

„Būtent lytiškumo, santykių psichologijos dabar mokyklose ir trūksta“, – patvirtina Lietuvos biologijos mokytojų asociacijos pirmininkas Romas Darafėjus.

Mokytojas sako, kad ši sritis yra fragmentuota, o ugdymas epizodinis – tam skiriama nedaug pamokų, temos gali būti integruojamos į skirtingus dalykus. O jei dar mokytojas nelinkęs apie tai kalbėti ar jam šis kursas atrodo nesvarbus, vieną kitą skyrelį mokiniams paliekama persiskaityti patiems. Todėl biologijos mokytojai tikisi, kad ministerija, kalbanti apie papildomą valandą lytiškumo ugdymui, tokio plano neatsisakys.

Dabar vos per kelias pamokas išdėstomi daugiausia fiziologiniai dalykai, kalbama apie lytinę reprodukcinę sistemą, o štai psichologijai, kuri mokiniams ne tik svarbi, bet ir įdomi, laiko nėra. Biologas R.Darafėjus patikina, kad ypač jaunesniems mokiniams reikia pokalbių su saugusiaisiais, o jei žinių alkį jie kompensuos internete, gali susiformuoti labai iškreiptas požiūris į lytinį švietimą.

„Fiziologijos ir anatomijos neužtenka, reikia psichologinių dalykų, kurie aiškintų lyčių skirtumus. Pavyzdžiui, kodėl atsiranda tokie didelė priešprieša tarp vaikų šeštoje klasėje ir kolektyvas vėl susitupi tik 9–10 klasėje? Vaikai to nesuvokia, tarkime, mergaitės nesupranta, kad berniukai dėmesį joms rodo tampydami už kasų. Vaikai nori tokių žinių, bet kliudo rėmai – turi tiek pamokų ir užbaigi temą“, – sako pedagogas.

Paklaustas, ar 2007-aisiais patvirtinta rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa remiasi katalikiškomis vertybėmis, kaip, kritikų teigimu, konstruojama naujoji, mokytojas patikina, kad nuo pedagogo priklauso ir tai, kiek jo perduodamos žinios bus persmelktos katalikiška dvasia, o kiek paremtos mokslu. „Mano supratimu, kalbėti apie susilaikymą iki santuokos yra utopija. Reikia kalbėti kuo realiau, apie tai, kad vyksta dabar, – sako R.Darafėjus. – Lytiškumo ugdymo programa integruojama daug kur – į biologijos pamokas, klasės valandėles, tačiau kai jos visur yra po truputį, iš to jokios naudos.“

Biologas prisimena, kad apie lytiškumą mokyklose pradėta kalbėti maždaug prieš dvidešimtmetį, o kol nesumažėjo pamokų, šioms temoms buvo skiriama gerokai daugiau dėmesio – nuo penktos iki pat dvyliktos klasės po dvi savaitines pamokas, dar atskirai mokytasi asmens higienos.

O štai ginekologė Vaiva Eringytė, kurios konsultacijos „Panelės“ žurnalo raudonajame puslapyje per daugiau nei dvidešimtmetį padėjo subręsti ne vienai kartai ir tapo kone įdomiausia leidinio skiltimi, pastebi, kad informacijos apie lytiškumą, santykius poreikis šiuo metu sumažėjo. Gydytoja svarsto, kad klausimų antplūdį 1991-aisiais lėmė Lietuvoje prasidėjusi seksualinė revoliucija, o dabar lytiškumo klausimas nebėra taip akcentuojamas, ši tema tapo įprasta gyvenimo dalimi, todėl apie intymius dalykus žmonės sužino patys.

„Per 25 metus atsirado visai kitų galimybių pasiekti informaciją. Aišku, informacijos sraute gali būti ir žalingų šaltinių, tačiau yra gydytojai, tėvai, mokykla, kuri, mano galva, ugdo labai gerai, nes paauglių nėštumų, palyginti su kitomis šalimis, turime labai mažai“, – sako V.Eringytė

Paklausta apie statistiką, kad pusė penkiolikmečių pastarųjų lytinių santykių metu nesisaugojo, ginekologė paaiškina, kad tokios statistikos nereikia vertinti pernelyg rimtai: „Lietuvos paaugliai nepasižymi ankstyvais lytiniais santykiais, todėl santykiavusių penkiolikmečių nėra tiek daug, o nesisaugojusių dar mažiau.“

V.Eringytės nuomone, reikia atskirti lytiškumo ugdymą ir mokymą, instruktavimą, todėl ji nepritaria pernelyg liberaliam požiūriui į lytiškumo ugdymą: „Aš kategoriškai nusiteikusi prieš kontracepcijos priemonių kišimą, ypač nepilnametėms, juolab kad nepilnamečių kontracepcijos vartojimas neužtikrina apsaugos – jos arba neišgeria tablečių, arba geria jas netinkamai. Taip pat reikiamu metu neturi prezervatyvų arba užsimauna juos netaisyklingai. Geriausia, kai nepilnamečiai dar negvildena šios problemos. Per 25 metus nepakeičiau nuomonės dėl to, kad esą reikia paleisti vaikus ir įduoti jiems visas priemones.“

Garbės nedaranti statistika – lytinio švietimo trūkumo pasekmė

PSO 2013–2014 m. apklausos duomenys rodo, kad lytinių santykių jau turėjo 7 proc. penkiolikmečių merginų ir 22 proc. vaikinų. Statistikos departamento duomenimis, 2014 m. Lietuvoje pagimdė beveik 300 nepilnamečių, 100 merginų iki 17 metų amžiaus nėštumą nutraukė abortu.

„Pati Lietuva tyrimų apie jaunuolių lytinius santykius neatlieka, tačiau PSO, JTO apklausos rodo, kad ketvirtadalis nepilnamečių ir pusė septyniolikmečių jau yra pradėję lytinį gyvenimą. Tai rodo, kad jie nebūna tam pasirengę, o to pasekmės – Lietuvoje gimdo dukart daugiau paauglių nei kitose Europos šalyse, – statistiką apžvelgia ginekologė E.Kuliešytė. – PSO tokius rodiklius vienareikšmiškai vertina  neigiamai, nes paaugliai neturi gimdyti vaikų ir demografinių rodiklių kelti paauglių sąskaita negalima. Tai ne tik neetiška, bet ir rodo visišką nesirūpinimą nei strategijomis, nei politikomis.“

Kita garbės nedaranti statistika, arba lytinio švietimo trūkumo pasekmė, – lytiškai plintančios infekcijos tarp jaunimo. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, 2014 m. daugiau kaip pusė naujai užsikrėtusiųjų chlamidioze (55,3 proc.) ir gonorėja (50,1 proc.) buvo 20–29 metų amžiaus žmonės, tarp visų užsikrėtusiųjų sifiliu jaunimas sudarė trečdalį, ŽIV – penktadalį.

„Situacija blogėja, jau reikėtų šaukti S.O.S, todėl man net keista, kad valstybinės organizacijos į tai nekreipia dėmesio. Pamenu, 2009 m. buvo kalbama apie sifilio protrūkį mokyklose, bet tuo ir baigėsi. O dabar daugėja kitų lytiškai plintančių ligų“, – stebisi E.Kuliešytė.

Gydytoja pastebi, kad į tokią statistiką nereaguojama, priešingai, manoma, jog  mokiniams nieko nesakant, skatinant juos susilaikyti nuo lytinių santykių galima sustabdyti liūdną statistiką, nors esą turėtų būti priešingai – jaunimas turi žinoti apie galimas infekcijas ir kokiomis priemonėmis jų išvengti.

E.Kuliešytė tikina, jog užsienyje atlikti tyrimai rodo, kad jei pagal įgyvendinamas lytiškumo ugdymo programas su jaunimu kalbama apie lytinę reprodukcinę sveikatą, laukiantį lytinį gyvenimą, galimas pasekmes ir prevenciją, tada jaunimas į tai ir žiūri daug atsakingiau – atideda lytinį gyvenimą, naudoja apsaugą.

„O Lietuvoje, drąsiai galiu sakyti, taip galvoja mažuma. Ir gaila, kad grupė, kuri dirba su gimstančia lytiškumo ugdymo programa, mano, jog viską sustabdyti galima kalbant apie susilaikymą iki santuokos, kas yra visiškai nerealu, apie kontracepcijos nenaudojimą, kas yra pavojinga paauglystėje, nes paauglėms kyla dvigubai didesnė rizika mirti dėl nėštumo ir gimdymo komplikacijų. Tad į ką mūsų jaunimą stumia gerbiami saugusieji?“ – klausia Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos vadovė.

Besilaukiančioms nepilnametėms padedančių organizacijų atstovės vienareikšmiškai pasisako už lytiškumo ugdymą. Jos paaiškina, kad didžioji dalis paauglių pastojo dėl to, kad nesisaugojo, o nesisaugojo todėl, kad nemanė, jog lytiniai santykiai gali turėti kokių nors pasekmių.

„Manau, jog merginos užmegzdamos santykius negalvoja, kad jų pasekmė gali būti nėštumas. Žinoma, pirmiausia joms trūksta meilės ir švelnumo. Lytinio švietimo  reikia vienareikšmiškai, tačiau ne tik mokyklose, bet ir šeimoje“, – įsitikinusi globos namų „Užuovėja“ direktorė Gytė Bėkštienė.

Nors į šią įstaigą su savivaldybių ar Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos žinia pakliūva besilaukiančios nepilnametės iš globos namų ar socialinės rizikos šeimų, tai, kad pastoja tik nepilnametės iš probleminės aplinkos, tėra mitas. Statistikos departamento duomenimis, nepilnamečių nėštumų kaime ir mieste yra tiek pat.

VšĮ Krizinio nėštumo centro vadovė Zita Tomilinienė patvirtina, kad neplanuotas nėštumas nepriklauso nuo šeimos socialinio ar ekonominio statuso. Dažnai iš smalsumo ar dėl hormonų audrų lytinį gyvenimą pradėjusiems jaunuoliams trūksta elementarių žinių apie lytinio gyvenimo pasekmes.

„Matome, jog trūksta žinių, kaip apsisaugoti nuo lytiškai plintančių ligų, neplanuoto nėštumo, naiviai tikimasi, kad galbūt vienas kartas neturės pasekmių, – sako Z.To­milinienė. – Trūksta ne tik brandaus emocinio pasiruošimo tapti mama ar tėvu, bet ir suvokimo, kad reikia neskubėti pradėti lytinių santykių, atsakingai rinktis partnerį, nes net saugantis galima pastoti. Jokių abejonių, jog mokykloje reikia lytiškumo ugdymo, kad jaunuoliai būtų rengiami atsakingiems santykiams ir šeimai, tačiau svarbu, kad tai nevirstų seksualinio švietimo programa.“

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako psichologas, „Jaunimo linijos“ vadovas Paulius Skruibis

– „Jaunimo linija“ – viena iš keliasdešimties organizacijų, kurios kreipėsi į švietimo ir mokslo ministrę Audronę Pitrėnienę dėl naujos sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai programos. Kodėl?

– Perskaitę programos juodraštį supratome, kad ji neatsako į daugumą paaugliams kylančių klausimų, dėl kurių labai daug jaunimo skambina į „Jaunimo liniją“. Nors  grupė, į kurią orientuojamės, yra 16–30 metų amžiaus žmonės, lytiškumo klausimais kreipiasi ir jaunesni paaugliai, kuriems jau seniai rūpi įvairūs klausimai apie seksualumą, apsisaugojimo priemones, nėštumą ir t.t. Iš to, ką girdime telefonu, suprantame, kad neretai jie nė neturi šaltinių, iš kurių galėtų gauti patikimos informacijos. Tiesa, dažnai telefoninius pokalbius su mūsų savanoriais jie pradeda juokaudami, kikendami, kurdami istorijas, tačiau jei savanoriui pavyksta rasti bendrą kalbą, netrukus paaiškėja, kad tai rimti klausimai, į kuriuos tas žmogus nori gauti atsakymus ne tik internete. Mums atrodo, kad tokie pokalbiai turėtų vykti ir mokykloje, todėl ir pasirašėme kreipimąsi.

O kuriamoje programoje yra ir naudingų dalykų, pavyzdžiui, daug rašoma apie mankštą. Mankšta nėra blogai, bet lytinio švietimo temų toje programoje kaip tik ir nėra. Be to, keista, kai kartais kalbama, kad lytinis švietimas neva skatintų lytinius santykius pradėti per anksti, tačiau, kiek žinau, mokslinių tyrimų duomenys rodo atvirkščiai: pirmiausia dar iki lytinių santykių žmonėms reikia suprasti savo lytiškumą, kas vyksta, kokių pasekmių gali būti.

– Diskusijoje dėl kuriamos ugdymo programos, atrodo, daugiausiai prieštaravimų kyla dėl to, kaip pateikti mokiniams informaciją apie lytinius santykius, kontracepciją, bet ar skambinantieji į „Jaunimo liniją“ klausia vien tik apie tai?

– Būtent, kad jaunimą domina ne tik tai. Pavyzdžiui, sulaukiame klausimų, kada pradėti lytinius santykius. Tai galimybė jaunam žmogui pasikalbėti su neutraliu suaugusiuoju, mūsų savanoriu, kuris tikrai neskatins pradėti jų anksti, bet ir nemoralizuos – pirmiausia padės suprasti, ar iš tikrųjų jis to nori. Jei nori, bet klausia, vadinasi, abejoja, galbūt kažkas paauglį spaudžia. Labai gerai, kad apie tai galima pasikalbėti telefonu, bet, mūsų nuomone, ir mokykloje turi būti erdvės tokiems pokalbiams.

Lytinio tapatumo, seksualinės orientacijos klausimai taip pat yra dažna tema, aktuali jaunam žmogui. Šie klausimai irgi turėtų būti švietimo dalis, kuri padėtų susivokti, kaip būna, kas yra normalu ar kas nors yra nenormalu.

– Ar dėl atsakymų į lytinio tapatumo klausimus paieškų pats paauglys gali sulaukti neigiamų pasekmių, pavyzdžiui, patyčių?

– Didžioji dalis klausimų yra natūralūs, kasdieniai, kylantiems visiems paaugliams, tačiau pasitaiko ir ekstremalių situacijų. Pavyzdžiui, iš mažo provincijos miestelio skambina mergina, kuri nuo pat vaikystės nesijaučia mergina. Dėl to jai kyla daugybė problemų, ne tik patyčių. Ji pati ieškojo pagalbos, kas tik su ja nedirbo – specialistai ir mokykloje, ir už mokyklos ribų, tačiau tai nepadėjo. Tos merginos skambučių sulaukėme ne vienus metus, tai buvo tikrai labai ilga ir sudėtinga istorija. Kuo ji susijusi su lytiniu švietimu? Tokių žinių trūksta ir patiems vaikams, ir aplinkiniams, todėl ypatingesniais atvejais tai tampa didžiule problema.

Susidaro įspūdis, kad lytinis švietimas kraupiai vėluoja. Kaip anekdote: „Mama, o ką tu norėtum apie tai sužinoti?“ Iš tiesų, mokiniai jau būna radę informacijos internete, gavę jos iš savo draugų. Kyla klausimas, ar mums patinka informacijos šaltiniai, būdai, kuriais jie gauna žinių apie lytiškumą.

BFL

Dovaidas PABIRŽIS

Švietimo ir mokslo ekspertai iš Lietuvos ir užsienio ne kartą įvardijo plika akimi matomą tiesą: aukštųjų mokyklų Lietuvoje per daug ir jų sistema nėra efektyvi. Toliau mažėjant šalies gyventojų skaičiui ir stojančių studentų potencialui, neišvengiamai turės trauktis ir Lietuvos aukštųjų mokyklų tinklas. Lietuvoje milijonui gyventojų tenka 14,5 aukštosios mokyklos, o Europoje šis skaičius vidutiniškai siekia vos 4,6.

Dabartinė Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybė universitetų jungimosi ne­­skatina ir, atrodo, neplanuoja to da­ryti, nors rektoriai nuolat pabrėžia, kad šiam pro­cesui įsibėgėti būtina politinė valia ir pa­skatos, kurios motyvuotų universitetus persitvarkyti. Švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė dar visai neseniai tvirtino, kad spren­dimų dėl jungimosi turi ieškoti pačios aukš­tosios mokyklos.

Žinome fak­tų, kad šiandien trečdalis studijų programų tesurenka iki 10 studentų.

„Toks tinklas, koks yra šiandien, Lietuvoje iš­gyventi tikrai negalės, nes jis tikrai yra per didelis ir, matyt, pačios aukštosios mokyklos turės priimti kažkokius sprendimus. Ar jūs įsivaizduojate dabar dirbtinį iš išorės kažkokių aukštųjų mokyklų uždarymą? Tai yra ne sprendimas, tai yra sankcijos, kurios, mano matymu, būtų neteisingos“, – pernai rudenį kalbėjo mi­nistrė.

Prioritetų sąrašo viršuje

Per neilgą likusį šios Vyriausybės darbo lai­ką tikėtis proveržio tikriausiai neverta. Po­li­tinei švytuoklei rudenį galbūt pasislinkus į de­šinę, naujos Vyriausybės švietimo ir mokslo mi­nistro postas galėtų atitekti konservatoriui Va­lentinui Stundžiui arba liberalui Gintarui Steponavičiui. Abu šie politikai šiandien yra šešėlinių savo partijų kabinetų švietimo ir moks­lo ministrai.

V.Stundys pabrėžia, kad universitetų konsolidacijos laikas jau yra praėjęs – tą reikėjo daryti seniai. Pasak jo, demografinė padėtis, aukštojo mokslo kokybė, jo išlaikymo infras­truktūra akivaizdžiai rodo, kad sistema veikia neefektyviai.

„Be jokios abejonės, valstybė turi prisiimti pareigą matyti aukštųjų mokyklų tinklą plačiąja prasme. Turiu galvoje ne tik universitetus, bet ir kolegijas. Universitetų steigėjas yra Seimas, o kolegijų – Vyriausybė, taigi bet ko­kiu atveju šios institucijos turi kompetenciją ir atsakomybę dėl dabartinės situacijos. Valstybė turi skatinti konsolidaciją, matyti universitetų perspektyvą ir ją modeliuoti“, – sako politikas.

Jo teigimu, išsaugoti reikia tai, kas šiandien universitetuose ir kolegijose yra stipriausia. Tokių elementų, V.Stundžio nuomone, galima atrasti ir paprastai reitinguose neblizgančiuose Šiaulių universitete (ŠU) ar Lietuvos edukologijos universitete (LEU)

Kaip galimas valstybės priemones konsolidacijai skatinti šešėlinis ministras nurodo formalių kriterijų, kuriuos nustato valstybinės institucijos, koregavimą: tai ir konkursinis ba­las, ir reikalavimai dėl studijų programų, jų akreditacija, taip pat aukštosioms mo­kykloms skiriamas finansavimas. „Žinome fak­tų, kad šiandien trečdalis studijų programų tesurenka iki 10 studentų. Yra ir dubliavimosi bėda. Vals­­tybė turi tai išnaudoti“, – tvirtina V.Stun­dys.

Manau, kad didžiuosiuose miestuose jungimasis turi įvykti.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių de­mok­ratų atstovas konkrečiai nenurodė, kiek Lie­tuvai, jo manymu, reikėtų turėti aukštųjų mo­kyklų, tačiau paminėjo Vakarų valstybių pavyzdį: ten formuojasi standartas, kad milijonui gyventojų tenka vienas universitetas. Pran­cūzija, Danija, Suomija ir kitos šalys orientuojasi į tokias proporcijas. Žinoma, Lietuvoje tai pasiekti kol kas būtų labai sudėtinga.

Universitetų skaičiaus mažinimą kaip ne­abe­jotinai prioritetinę veiklos sritį nurodo ir kitas galimas kandidatas į švietimo ir mokslo mi­nistrus – liberalas G.Steponavičius. Pasak jo, universitetų ir kolegijų Lietuvoje turėtų bū­ti gerokai mažiau, nes bent iki 2021-ųjų išliks demografinis šalies nuosmukis.

„Manau, kad didžiuosiuose miestuose jungimasis turi įvykti. Lietuvos sporto universitetas puikiai galėtų gyvuoti kitame universitete fa­kulteto teisėmis, ką jau kalbėti apie LEU, ku­ris turėtų tapti sudėtine stipresnio universiteto dalimi. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) ir LEU susijungimas kol kas labiau yra tik ketinimų lygmens, tam dar nėra iki galo pritarta. Sveikintina Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) ir Kauno technologijos universiteto (KTU) jungimosi iniciatyva, bet norėtųsi matyti ambicingesnį tempą tiek vie­nu, tiek kitu atveju“, – savo viziją dėsto G.Ste­ponavičius.

Pasak jo, jungimasis turėtų būti procesas ne dėl paties proceso, bet vedantis prie geresnių re­zultatų ir efektyvesnio išteklių naudojimo. Švie­timo ir mokslo ministerija šiandien yra su­skaičiavusi, kad efektyviai optimizuota aukštųjų mokyklų infrastruktūra leistų sutaupyti 100 mln. eurų ir skirti šiuos pinigus mokslo ir studijų kokybei gerinti.

Liberalo vadovaujama ministerija visų pir­ma siektų parodyti teigiamą patirtį – tokia po­litikas laiko LSMU ir Veterinarijos akademi­jos susijungimą, kuris buvo naudingas abiem pu­sėms: akademijos personalo atlyginimai iš­augo nuo 30 iki 50 proc., pastebimai padidėjo ir studentų iš užsienio srautas. Taip pat šis procesas būtų skatinamas skiriant finansinę pa­galbą infrastruktūros gerinimui ir jungimosi są­naudų amortizavimui – išeitinių kompensacijų atleistiems darbuotojams fondui.

Patys ėmėsi iniciatyvos

Nesulaukdami politinės valios kai kurie uni­versitetai iniciatyvą jungtis perėmė į savo rankas. Kaip minėta, LEU, bene sparčiausiai nykstantis universitetas, per penkerius metus studentų skaičiumi sumažėjęs daugiau nei dvigubai, nutarė jungtis su VDU Kol kas nėra aišku, kokiu statusu šis jungimasis vyks, tačiau planuojama, kad VDU pavadinimas tu­rėtų iš­likti.

LEU mokslo ir plėtros prorektorius, laikinai pavaduojantis rektorių, Aivas Ragauskas tvir­tina, kad susijungimu siekiama didesnės aukš­tojo mokslo įstaigų, konkrečiai socialinių ir humanitarinių mokslų, potencialo koncen­tracijos. Idėjai pritaria ir VDU rektorius Juo­zas Augutis, vis dėlto nurodydamas gana atsargų terminą: susijungimas galėtų užsitęsti iki 2019 m., nes esą reikėtų išspręsti daug or­ga­nizacinių, studijų ir turto klausimų. Jo teigimu, dar anksti kalbėti ir apie tai, kaip atrodys naujasis junginys.

Iki to laiko būtų užbaigtos visos dabar vykdomos studijų programos, studentai baigtų ir tas studijas, kurias pasirinko. Bet naujas bendras studijų programas rengti planuojama jau nuo šio rudens, taip pat ketinama vykdyti lietuvišką „Erasmus“ tarp universitetų studentų ir akademinio personalo. Kaip žada J.Augutis, taip pat bus mažinama programų ir sprendžiama studentų mažų srautų problema, nes maždaug trečdalis abiejų universitetų programų yra vienodos arba mažai skiriasi.

Pernai metų pabaigoje VDU, LEU, ŠU ir Klaipėdos universitetas (KU) įkūrė klasterį. „Veido“ žiniomis, VDU puoselėjo ambicingą tikslą priglausti visus šiuos universitetus po savo sparnu. Šiaulių ir Klaipėdos aukštosioms mokykloms atsisakius, kol kas apsiribota klasteriu. Tačiau apie tokią loginę įvykių seką ne­tie­siogiai užsimena ir rektorius J.Augutis. Pa­sak jo, VDU ir LEU jungimasis yra logiška klas­terių veiklos tąsa. Didelė tikimybė, kad toks scenarijus anksčiau ar vėliau laukia ne geriausius finansinius laikus išgyvenančių ŠU ir KU.

Pernai KTU įsigijo 79 proc. ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto akcijų paketo. Tačiau tikru susijungimu to vadinti negalima, nes iš esmės liko dvi nepriklausomos mokslo institucijos, administracinė struktūra ir valdymas taip pat išliko tas pats. Šios aukštosios mokyklos ke­tina bendradarbiauti kurdamos unikalias stu­dijų platformas, pavyzdžiui, technologinius ar inžinerinius mokslus kremtantys KTU studentai turės galimybę įgyti daugiau vadybos ir verslo žinių ir atvirkščiai. Pla­nuo­jama steigti ir jungtines abiejų universitetų studijų programas.

Kur kas reikšmingesnis susijungimas planuo­jamas apie 2020-uosius – tuomet KTU ir LSMU turėtų tapti viena aukštąją mokykla. Jau dabar kuriamos bendros studijų programos, vykdomi mokslo projektai – abu universitetai prisidėjo prie mokslo ir verslo slėnių „San­taka“ ir „Nemunas“ įsteigimo, 2013 m. ini­­cijavo bendrų mokslinių tyrimų programą sveikatos technologijos ir biotechnologijos te­ma. Jau po kelerių metų planuojama žengti dar didesnį žingsnį.

Susijungę KTU ir LSMU planuoja vadinsis Lietuvos universitetu, jų keliamas tikslas – iki 2025 m. būti tarp 250 geriausiųjų pasaulio universitetų. Universitetų jungtuvės, jų atstovų skai­­čiavimais, kainuotų apie 127 mln. eurų.

KTU rektorius Petras Baršauskas yra sakęs, kad Kaune turėtų likti vienas universitetas. Buvusio VDU rektoriaus Zigmo Lydekos kadencijos metu tartasi ir dėl susivienijimo su KTU, tačiau tuomet nieko konkretaus nepa­siekta.

Sostinės universitetai neskuba

Didieji sostinės universitetai kol kas jungtis neskuba. Kaip yra sakęs Vilniaus universiteto rek­torius Artūras Žukauskas, bet koks Lie­­tu­vos universiteto prijungimas prie VU nusodintų jį tarptautiniame reitinge, ir niekas to daryti nenori, todėl šis klausimas paliekamas valstybės strategijai. „Viena vertus, norima turėti bent vieną universitetą tarp 500 geriausių pasaulyje, kita vertus, norima optimizuoti universitetų tinklą. Tai tegu valstybė ir suka galvą, kaip šitą dilemą išspręsti. Mes negalime rodyti kokių nors ambicijų prisijungti, nes iš to kyla tik didelis pasipriešinimas“, – sakė A.Žu­kauskas.

Mažiau skausmingą tarptinklinę institucinę sinergiją, o ne automatiškų universitetų sujungimą palaiko ir Mykolo Romerio universiteto rektorius Algirdas Monkevičius. Pasak jo, toks bendradarbiavimas padėtų labiau išnaudoti kiekvienos aukštosios mokyklos stipriąsias puses, mokslinį ir akademinį potencialą.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorius Alfonsas Daniūnas pernai pabrėžė, kad pasaulyje universitetų jungimasis sprendžia­mas dviem būdais: kai iniciatyvą rodo aukš­tosios mokyklos arba tvirta politine valia. Abu būdai turi savų trūkumų ir pranašumų. Rek­­toriaus teigimu, kitose šalyse jungimosi pro­cesas yra lėtas ir skausmingas, o norint iš tiesų sutaupyti lėšų verčiau kai kuriuos universitetus uždaryti, bet ne kalbėti apie jų su­jungimą.

Viena akivaizdu: ar tai bus uždarymai, ar tik sujungimai – šiam procesui reikės didelės politinės valios, kurios iki šiol politikai aktyviai nedemonstravo. Ji gali atsirasti tik po Seimo rinkimų spalį.

"Dreamstime" nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Neseniai gausi Vyriausybės migracijos klausimų komisija, vadovaujama Vyriausybės pirmojo vicekanclerio Rimanto Vaitkaus, iškilmingai turistavo po Švediją. Skelbta, kad Miarstos sulaikymo centre buvo detaliai susipažinta su Švedijos migracijos tarnybos darbu ir patirtimi, pažintinis vizitas pratęstas Stokholme. Be R.Vaitkaus, patirties sėmėsi socialinės apsaugos ir darbo, švietimo ir mokslo viceministrai, Pabėgėlių priėmimo centro Rukloje direktorius, daug kitų Vidaus reikalų, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valdininkų.

Gražu? Taip. O kiek tai kainavo? Ar dalis valdininkų negalėjo tos patirties pasisemti iš interneto? Kita vertus, ar ne­buvo galima nusiųsti į Švediją poros žmonių, kurie kaip reikiant pasidomėtų ir po to jau visai Tarpvyriausybinei migracijos klausimų komisijai surengtų mokymus?

Valdininkų, kartais ir politikų komandiruotės labiau primena paslėptą premiją už darbą, o ne valstybei reikalingus darbinius vizitus. Pastarųjų sąskaita galima išlaidauti ir vykti su didesne, nei reikėtų, kompanija ar apsistoti „Hilton“ ar kitame viešbutyje, kuriame už ke­lias nakvynes negaila ir 5 tūkst. eurų – juk pinigai valstybės.

Papiktinusių komandiruočių buvo ne vie­na, tačiau jos sulaukė nebent triukšmo ži­nia­sklaidoje.

Susirūpinusieji kita pošventine komandiruote – švietimo ir mokslo ministrės Audronės Pitrėnienės ir jos sutuoktinio išvyka į Londone vykusį Pasaulio švietimo forumą – buvo nuraminti, kad ministrės sutuoktinis Aurelijus Pitrėnas į Londoną skrido savo lėšomis. Nei lėktuvo bilietas, nei viešbutis, už kurį, kaip sakė Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai, teko primokėti maždaug 13 eurų, mokesčių mokėtojams nekainavo.

Už sutuoktinio gimtadienio proga įvykusią kelionę sumokėta iš ministrės pinigų, todėl teisinio pagrindo pradėti tyrimą dėl tokio minis­trės elgesio nėra. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) teigimu, ministrė nepasinaudojo tarnybine padėtimi, kad gautų asmeninės naudos, kelionės išlaidas apmokėjo pati, be to, nepriėmė jokių sprendimų, kurie būtų susiję su jos sutuoktiniu, vadinasi, nekilo ir interesų konflikto.

Vis dėlto VTEK priminė politikams keliamus aukštus tarnybinės etikos reikalavimus ir rekomendavo A.Pitrėnienei ateityje elgtis taip, kad nekiltų abejonių dėl interesų konflikto galimybės.

Panašiai partijos kolegei patarė ir Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, paragindama ministrę su vyru verčiau keliauti per atostogas. Vasario pabaigoje pati Seimo pirmininkė vyks į Japoniją, o skrydžio bilietai ir draudimas 6 delegacijos nariams verslo klase kainuos apie 15 tūkst. eurų. „Tai – transatlantinis skrydis, ilgas, su persėdimais, atitinkamai ir kainuoja“, – kelionės išlaidas pateisino L.Grau­­žinienė, bet netruko būti pašiepta dėl geografinės nuovokos.

Nors Seimo pirmininkė pagrindžia tokias kelionės išlaidas, jos bendrakeleivis, opozicijos lyderis konservatorius Andrius Kubilius prieš kelionę rūpinasi, ar Seimo kanceliarija pakeis lėktuvo bilietą į pigesnį, kaip jis ir prašė. „Ne­žinau, sąmoningai ar ne, bet visai delegacijai buvo nupirkti verslo klasės bilietai“, – piktinasi A.Kubilius.

Paklaustas, ar jam pakaktų ekonominės klasės, A.Kubilius tikino tik ja visada ir skraidantis, o problemų dėl to neturėjęs: „Gal praėjusių metų pabaigoje buvo sutaupyta lėšų komandiruotėms ir nutarta jas taip išleisti vienu mostu.“

Sutuoktiniui lydėti leidžiama

Už ministrės sutuoktinio kelionę, kaip ir pridera, sumokėjo patys Pitrėnai, liko tik moralės ar etikos klausimas, ar galėjo ministrės antroji pusė vykti su oficialia ministerijos delegacija. Galėjo – patikina protokolo specialistas liberalas Arminas Lydeka.

Seimo narys A.Lydeka paaiškina, kad politikų vizitus pagal jų lygį nuo aukščiausio galima skirstyti į valstybinius (aukščiausio rango), oficialius, o žemesniam rangui priklauso darbiniai, vadinamieji vizitai pakeliui ir neoficialūs vizitai.

Per valstybinius vizitus reikalaujama, kad politikas vyktų su antrąja puse. Tokiais atvejais sutuoktiniams sudaromos atskiros programos, rengiami susitikimai. Kiti, oficialūs vizitai dažniausiai taip pat vyksta su antrąja puse, tačiau tai nėra prievolė.

„Tai yra labiau kviečiančiosios ir vykstančiosios šalių susitarimo reikalas, kiek ir kokių renginių numatyta programoje, galbūt tai – daugiašalis vizitas, tad svarbu, ar kitų valstybių po­litikus lydės sutuoktiniai, ar patogiai jausis kiti svečiai. Bet dažniausiai ir į šiuos vizitus vykstama su sutuoktiniais“, – paaiškina etiketo žinovas ir priduria, kad antroji pusė įvairiose šalyse traktuojama skirtingai: vienur tai politiką lydintis artimas žmogus, o kitur – griežtai tik su­tuoktinis.

Protokolas nevaržo laipteliu žemiau esančių darbinių vizitų. Pasak A.Lydekos, ar sutuoktiniui reikėtų vykti drauge, labiau lemia organizatorių sąlygos, ar jie numato atskirą programą sutuoktiniams. „Jei tokios nenumatyta, išsiskirti, būti baltai varnai nereikėtų“, – sako A.Lydeka.

Skrydžio kaina – ministro portfelis

Nors žiniasklaidoje kasmet nuskamba ne­mažai politikų ir valdininkų komandiruočių, iš aprašymo primenančių keliones savo malonumui, tyrimai pradedami dėl mažumos jų. Pa­vyzdžiui, nuo 2012 m. pradžios VTEK yra ty­rusi ir priėmusi sprendimus tik dėl kelių ko­man­diruočių – savivaldos atstovų išvykų.

Bene garsiausia, brangi visomis prasmėmis ir verta ministrės portfelio, buvo tuometės ūkio ministrės socialdemokratės Birutės Vėsaitės kelionė bendrovės „Arvi“ užsakytu skrydžiu į Astaną, Kazachstane vykusį verslo forumą. Nors B.Vėsaitė posto neteko, jos pakeleiviams – Vilniaus savivaldybės mero patarėjui Benui Renatui Baltusiui bei administracijos direktoriui Valdui Klimantavičiui užsakomasis reisas pasekmių neturėjo: nesant įrodymų VTEK ty­rimą nutraukė.

Be B.Vėsaitės, buvo ir daugiau ministrų, kurie postą palikti turėjo po nevykusių komandiruočių. Pavyzdžiui, 1999–2001 m. Ūkio ministerijai vadovavęs Eugenijus Maldeikis postą prarado po kelionės į Maskvą, kurioje susitikimuose su Rusijos naftos ir dujų bendrovių vadovybe dalyvavo privataus verslo atstovai, su­interesuoti „Lietuvos dujų“ privatizavimu.

Nors tuometis skandalas net buvo pavadintas „maldeikiada“, VTEK konstatavo, kad E.Mal­deikio elgesys per vizitą nesukėlė viešųjų ir privačių interesų konflikto, tačiau ministras pažeidė vizitų organizavimo bei vedimo tvarką, numatytą Vyriausybės nutarime.

Po VTEK nuosprendžio 1998-aisiais susisiekimo ministro kėdę palikti turėjo ir konservatorius Algis Žvaliauskas, vyriausybiniu lėktuvu „JetStar“ skridęs į Švediją pamedžioti.

Vėlesnės komandiruotės, dėl kurių tyrimus pradėjo VTEK, buvo susijusios su savivaldos atstovų žygiais.

Štai 2012-aisiais VTEK tyrimo veikėju tapo tuometis Kauno meras Andrius Kupčinskas. Jis bei dar du tarybos nariai Valius Venclovas ir Vygantas Gudėnas į tarnybinę komandiruotę Balstogėje vežėsi ir savo sutuoktines. Nustatyta, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų politikai nepažeidė.

Dar anksčiau, 2009-aisiais, VTEK nusprendė, kad įstatymą pažeidė tuometis Mažeikių rajono meras Vilhelmas Džiugelis, kuris priėmė rajono verslininkų dovaną – jam bei jo su­tuoktinei užsakytus ir apmokėtus lėktuvo į Lon­doną bilietus ir viešbučio paslaugas.

Kiek anksčiau komisija „išteisino“, bet ne­etišku pripažino ir Vilniaus mero Viliaus Na­vicko elgesį. Jis komandiruotės Kanuose, Pran­cūzijoje, pabaigoje pasiėmė nemokamų atostogų ir į Vilnių grįžo už savo pinigus.

Komandiruočių, sukėlusių šurmulį, bet ne daugiau, pastaraisiais metais būta ne vienos. Šiemet kliuvo ir jau buvusiai Nacionalinės že­mės tarnybos (NŽT) vadovei Daivai Ginei­kaitei. Ji Seimo Kaimo reikalų komitete turėjo pasiaiškinti, kodėl į Jungtinių Tautų sesiją JAV skrido drauge su patarėju Gintaru Fur­ma­na­vi­čiumi. Tiesa, šiai tarnautojai brangiau nei transatlantinis skrydis atsiėjo kelionė Kau­no gatvėmis – „darbietė“ neteko NŽT direktoriaus pos­to, kai, įtariama, neblaivi sukėlė avariją ir dar galbūt bandė nuslėpti girtumą.

2009 m., nepaisant tuomečio premjero An­driaus Kubiliaus ir Seimo pirmininko Arūno Valinsko skatinimų taupyti sunkmečiu, tuometis aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas še­šioms dienoms „išsikomandiravo“ į Kenijos sostinę Nairobį. Į Jungtinių Tautų aplinkos pro­gramos Valdančiosios tarybos sesiją ministras keliavo net su dviem kompanionėmis – patarėja Laura Dzelzyte ir Aplinkos strategijos departamento vadove Vilija Augutavičiene.

Bergždžios kelionės brangsta

Kitas dalykas – komandiruočių terminai, kai tolimos penkių žmonių komandiruotės pailgėja iki kelių savaičių. Kartais abejonių kelia ir kelionės išlaidos, tenkančios vienam žmogui. Tarkime, Europos sostinėse galima rasti įvairių viešbučių – nuo „Hilton“ ir „Kempinski“ iki pi­giausių. Pasitaikė atvejų, kad kaina vienam žmo­gui viešbutyje siekė maždaug 5 tūkst. eurų už 2–3 paras. Pagaliau – kelionės tikslingumas: dažnai skrendama į įvairiausias konferencijas.

Sutinku, kad reikia domėtis tuo, kas vyksta pasaulyje, tačiau ten gali skristi ir vienas žmogus, kuris grįžęs padarytų pranešimą ir supažindintų kolegas. O pasitaiko, kad į tą patį renginį skrenda trise, po poros mėnesių į to paties pa­vadinimo konferenciją vėl skrenda keletas politi­kų. Kai analizuojame tokias situacijas, aki­vaizdžiai matome, kad tai yra premija darbuotojams, kuri iškreipia darbo apmokėjimo sistemą“, – dažniausiai pasitaikančius komandi­ruo­čių nesusipratimus įvardija Seimo Audito komiteto pirmininkė „tvarkietė“ Jolita Vaickienė.

Pernai Audito komitetas atliko išsamią 2014 m. komandiruočių analizę ir rekomendavo mi­nistrams nustatyti kelionių prioritetus, kontroliuoti, kad lėšos būtų naudojamos taupiai.

„Kadangi iš esmės analizavome, kaip ir už kiek buvo skraidoma, svarstant biudžetą mūsų komitetas siūlė išlaidas mažinti. Bet Finansų ministerija į tai nekreipia dėmesio, esą kelionės ir lėktuvų bilietai brangsta. Žodžiu, ko­man­diruočių išlaidas reikia didinti, bet apie jų efektyvumą nekalbama“, – sako J.Vaickienė.

O štai Seimo valdybai, kuri tvirtina parlamentarų komandiruotes, kritikos negaili jos narys A.Kubilius. Politiko teigimu, lėšos komandiruotėms skirstomos be aiškaus plano. Tai lemia, kad, užuot finansavus valstybei naudingas komandiruotes, politikai vyksta ten, kur visai nevertėtų. Opozicijos lyderis sako, kad Seimo valdyba di­desnę įtaką sprendžiant, kurias komandiruotes tvirtinti, turėtų perduoti tiems, kurie išmano už­sienio politiką ir tarptautinius ryšius.

A.Kubilius svarsto, kad išmintinga būtų daugiau lankytis Rytų partnerystės šalyse – Gru­zijoje, Moldovoje, Ukrainoje, o pastarojoje aplankyti ne tik Kijevą, bet ir regionus nuo Odesos iki Charkovo. Taip pat stengtis nuvykti ten, kur priimami Lietuvai ir visam regionui reikšmingi sprendimai, – į didžiąsias Europos sos­tines, Vašingtoną.

„Dalis komandiruočių nepatvirtinama, nes nėra lėšų, bet metų pabaigoje pasirodo, kad bendrai komandiruotėms sutaupyta, ir imamasi tuos pinigus leisti bet kokioms kelionėmis. Didelė dalis pinigų skiriama patvirtintoms delegacijoms, pavyzdžiui, Baltijos Asamblėjai. Kai kurios jų yra solidžios, ten dirbti reikia intensyviai, o kitos – šiaip sau. Tad taip ir nutinka, kad vykstama į įvairiausius, kartais tuščius seminarus, bet nenuvykstama į svarbius delegacijos renginius, nes neva baigėsi pinigai“, –  skylėtą komandiruočių „politiką“ apibendrina A.Kubilius.

Seimo Pirmininkės pirmasis pavaduotojas Vytautas Gapšys išskrido į Niujorką dalyvauti Jungtinių Tautų Ekonominės ir socialinės tarybos Jaunimo forume, Seimo narys Domas Pe­trulis buvo Vašingtone, Majamyje ir Floridoje, kur vyko NATO Parlamentinės Asamblėjos Gynybos ir saugumo komiteto posėdžiai, štai o Mečislovas Zasčiurinskas penkias dienas Irane dalyvavo gyvulininkystės parodoje „Iran Plex 2015“, – tai tik kelios šios kadencijos parlame­n­tarų kelionės.

Tuo metu, kai gausi Tarpvyriausybinė migracijos klausimų komisija, vadovaujama Vy­riau­sybės pirmojo vicekanclerio R.Vaitkaus, keliavo po Švediją ir domėjosi pabėgėlių iš Sirijos bei Irako priėmimu, jos sudėtyje delegatų buvo gerokai daugiau nei pabėgėlių Lietuvoje. Kol kas Lietuva yra priėmusi tik 4 asmenų šeimą, ir ta per mėnesį jau spėjo į teis­mą paduoti Mig­racijos departamentą.

Taigi, kol vieni, pabėgėliai, keldami siaubą Europai, šimtais tūkstančių už savo pinigus mig­ruoja į Vokietiją, Švediją ir Daniją, kiti, Lie­tuvos valdininkai, dešimtimis už mūsų pinigus migravimo, ir ne tik, proga migruoja po Švediją, Londoną ir vietas su ištaigingais viešbučiais. Bet viskas teisėta.

RM

Neformaliojo ugdymo situacija Lietuvoje neaiški: nesuskaičiuojama, kiek lėšų iš įvairių šaltinių jam skiriama, tik apgraibomis nustatoma, kiek mokinių jame dalyvauja. Skaičiai apytikriai, bet kuklūs: vieno vaiko neformaliajam švietimui per mėnesį savivaldybėms rekomenduojama skirti apie 1,45 euro ir spėjama, kad jame dalyvauja tik apie 28 proc. Lietuvos mokinių.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Tačiau prognozė optimistinė: atsiradus neformaliojo ugdymo krepšeliui, neformaliajame švietime  dalyvaus pusė Lietuvos mokinių. Užuot lankę įprastų meno ar sporto mokyklų pamokas, kurios savo vertinimo ir atsiskaitymų sistema primena privalomąjį ugdymą, mokiniai galės rinktis naujus netradicinius užsiėmimus.

Pavyzdžiui, dalyvaudami pasitikėjimo savimi stiprinimo gamtoje kursuose, mokiniai taps ne žygeiviais, bet imsis veiklos, kuri būtų ne šiaip maloni prasiblaškyti po pamokų, bet formuotų visą gyvenimą reikalingus įgūdžius. Nors asmenybės, socialinių įgūdžių ugdymas yra vienas iš pamatinių neformaliojo švietimo tikslų, šiandien ne vienas tėvas stebisi, kaip jo atžalos, jau kurį laiką lankančios sporto treniruotes, vis dar nežino bendramokslių vardų.

250 mokinių pažino robotiką ir susižavėjo šia veikla, kai tik gavo progą pasimokyti išmaniajame būrelyje nemokamai. Pustrečio šimto – tik menka dalis visų, kurie norėjo mokytis ankstyvosios, smagiosios arba taikomosios robotikos programose. Po pavykusio bandymo sudominti netradicine veikla robotai iš 4 savivaldybių niekur neišvažiavo: pedagogai, pramokę robotikos įvado kurso, toliau organizuoja robotikos būrelius, jų ugdomi jaunieji išradėjai kaunasi respublikinėse robotų varžybose, o tėvai ėmė dairytis net mokamų vaikų dėmesį prikausčiusios robotikos užsiėmimų savo miestuose.

„Robotas – tik pretekstas sudominti vaiką. Tai yra priemonė, kurią pasitelkę bendraujame su vaiku, kuri pritraukia jo dėmesį ir skatina priimti iššūkius. Keturių etapų metodikoje visi veiksmai siejami su praktika. Trumpai tariant, jei norime įtraukti vaiką į žaidimą, turime sukurti įtraukiančią istoriją, dėl kurios, panašiai kaip suaugusiajam, būtų prasmė ką nors daryti.  Dar reikia socialinės priemonės – roboto, aplink kurį suburiama komanda, tada reikia sukurti pasiekiamą iššūkį, kad vaikas galėtų pasidalyti džiaugsmu, ir aptarimo, kaip dar galima viską patobulinti. Tokia sistema „užveda“ ir įtraukia vaikus“, – apie skirtingo amžiaus mokinius sužavėjusius robotikos užsiėmimus pasakoja VšĮ Robotikos akademijos įkūrėjas Saulius Vasiliauskas.

Robotikos akademija 2011–2013 m. dalyvavo Anykščių, Klaipėdos, Panevėžio rajonų ir Panevėžio miesto savivaldybėse išbandytame pasirenkamojo vaikų švietimo projekte „Pakis“, kurio principas – „pinigai paskui vaiką“.

Jei ne kvotų ribos, kurios buvo nustatytos projekto lėšas skirsčiusiose savivaldybėse, S.Vasiliausko manymu, į robotikos programas būtų susirinkę dešimteriopai daugiau vaikų. Robotikos akademija bandomajame projekte dalyvavo, kad atrastų ir pamokytų „kitokius“ mokytojus – ne informacijos šaltinius, kurie dabartiniam jaunimui nebereikalingi, bet trenerius, kurie iš vaikų neatima atradimo džiaugsmo.

Panašu, kad Robotikos akademija savo siekį įgyvendino: į kartu su asociacija „Infobalt“ organizuojamą „Robotiadą“, nacionalinį išradėjų renginį, šįmet atvyko per 2 tūkst. dalyvių – 80 komandų. Pavyko tai, kas ir buvo svarbiausia, –  ištraukti vaikus iš virtualaus pasaulio ir išlaisvinti jų kūrybinį polėkį.

„Norėjome rasti mokytojų, nebijančių parodyti, kad ir mokyklose gali vykti netradicinė veikla. Siekėme sugriauti stereotipą, kad negalima pritraukti vaiko dėmesio, bandėme įrodyti, kad pasitelkus žaidimą galima mokyti ne tik techninių disciplinų, bet ir „švelniųjų“ gebėjimų – spręsti problemas, kūrybiškumo, komandinio darbo, reprezentavimo“, – paaiškina S.Vasiliauskas.

Neformaliojo ugdymo poreikį ir naudą, jei tik jis tampa atviras ir ranka pasiekiamas, nustatyti galima ne tik kelių Lietuvos savivaldybių masteliu. JAV atlikus tyrimus paaiškėjo, kad vargingiau gyvenančių šeimų atžalos po vasaros atostogų, per kurias nedalyvavo jokioje veikloje, sunkiau kimba į mokslus ir turi spėriai pasivyti bendraklasius, kurie vasarą leido stovyklose, dalyvavo pažintinėje veikloje.

Po šių išvadų Čikagos miesto municipaliteto galvoms kilo nebloga mintis – juk vaikai gali mokytis ir vasarą, be to, nemokamai ir netoli namų. Tad miestas skyrė pinigų neformaliojo švietimo veikloms ir kartu su įvairiomis organizacijomis atvėrė miestą vasaros ugdymui: muziejai, laboratorijos ir kitos įstaigos organizavo kelių savaičių trukmės programas. 2013 m. prie šios iniciatyvos prisijungė pusantro šimto įstaigų.

„Puikią idėją perėmė ir kiti didieji miestai. Čikagos iniciatyva „Summer of Learning“ (mokymosi, pažinimo vasara) tapo projektu „Cities of Learning“ ( mokymosi, pažinimo miestų)“, – neformaliojo švietimo sklaidos pavyzdį įvertina neformaliojo ugdymo asociacijos narys Laimonas Ragauskas.

Prie Čikagos idėjos prisijungė Dalasas, Pitsburgas ir Vašingtonas. Be pradinio tikslo – išvengti žinių praradimo vasarą, atsirado ir kitų siekių – sukurti infrastruktūrą neformaliajam švietimui, ugdyti gebėjimus, kurių vėliau reikės darbe. Be įdomios veiklos, dalyviai dar renka ir ženkliukus, liudijančius apie jų aktyvumą, neformaliojo švietimo veiklą.

Lietuvoje, nors ir yra prasmingų iniciatyvų, pavyzdinių įstaigų ar neformaliojo ugdymo entuziastų, bendras vaizdas yra labiau miglotas nei aiškus.

Neformalusis ugdymas nepasiekia kaimų

Valstybės kontrolės atliktas auditas, kuriuo įvertintas neformaliojo ugdymo organizavimas  2011–2013 m., parodė, kad šio švietimo įstaigų tinklas yra netolygus ir nepakankamai platus.

2013 m. 23-ose savivaldybėse buvo po dvi neformaliojo švietimo įstaigas, o  90 proc. jų buvo susitelkusios didžiuosiuose miestuose arba rajonų centruose. Kontrolieriai taip pat pabrėžė, kad jau kelerius metus pateikiami duomenys, jog 27 proc. Lietuvos mokinių dalyvauja neformaliajame švietime, yra per daug optimistiniai ir netikslūs.

Nustatyta, kad atskirose savivaldybėse mokinių, dalyvaujančių neformaliajame ugdyme, dalis skiriasi nuo 4 iki 61 proc. Pačios savivaldybės, neformaliajam mokinių švietimui turėjusios skirti ne mažiau kaip 50 proc. rekomenduojamos mokinio krepšelio lėšų sumos – 5 litus (1,45 euro) vienam mokiniui per mėnesį, vis mažiau lėšų panaudojo tikslingai. Pasak Valstybės kontrolės ataskaitos, 2013 m. 12 savivaldybių neformaliajam švietimui skyrė tik iki 15 proc. rekomenduotos sumos.

„Dabartinis finansavimo mechanizmas neskatina siūlyti daugiau veiklų ir šio švietimo įstaigų tinklo plėtros“, – po audito konstatavo Valstybės kontrolė.

Spalį įvedus neformaliojo ugdymo krepšelį neformaliajame švietime dalyvaujančių mokinių padaugės iki 50 proc., į jį galės įsitraukti dar 67 tūkst. mokinių, o neformalusis švietimas taps geresnės kokybės ir įvairesnis. Trims šių metų mėnesiams savivaldybėms pagal vaikų skaičių bus padalyta 3,24 mln. eurų. Taigi, prie pusantro euro rekomenduojamos sumos galima pridėti dar 15 eurų, kuriuos savivaldybės panaudos apmokėti neformaliojo švietimo paslaugas. Žinoma, toms, kurias rinksis vaikai.

„Savivaldybė, panaudojusi visą jai skirtą valstybės dotaciją, turės pasiekti, kad neformaliojo ugdymo įstaigas lankančių vaikų skaičius padidėtų 20 proc.“, – patikslina Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Neformalaus švietimo skyriaus laikinai einantis pareigas vedėjas Algimantas Šimaitis.

Įregistravę savo sukurtas programas, jei tik šios bus akredituotos, siūlyti vaikams galės įvairiausi šios paslaugos teikėjai – nevyriausybinės organizacijos, laisvi mokytojai, kultūros, sporto įstaigos. Į šias lėšas negalės pretenduoti formalųjį švietimą papildančios dailės, muzikos, menų ir sporto mokyklos bei bendrojo ugdymo mokyklos. Bet jų patalpose galėtų vykti neformaliojo ugdymo užsiėmimai ir tam tikri jų kolektyvo nariai galėtų kurti, registruoti naujas neformaliojo ugdymo programas.

Pinigai paskui vaiką eina ir Islandijoje

Valstybės kontrolės ataskaitoje pabrėžiama, kad Europos Sąjungos šalių praktika rodo, jog suvienodinus sąlygas gauti finansavimą neformaliojo švietimo paslaugoms, jų pasiūla tampa įvairesnė, atsiranda daugiau jų teikėjų.

Lietuvoje planuojamas modelis, nors ir visiškai nenusižiūrėtas, panašus į daugelyje šalių taikomą principą „pinigai paskui vaiką“. Pavyzdžiui, Estijoje visos privačios sporto mokyklos ir sporto klubai gali gauti finansavimą iš savivaldybių. „Taikant tokį modelį, Estijoje neformaliojo švietimo veikloje dalyvauja 49 proc. vaikų“, –  pabrėžiama Valstybės kontrolės ataskaitoje.

Islandijos sostinėje Reikjavike, pasirinkus būdą „pinigai paskui vaiką“, per 3 metus vaikų dalyvavimas neformaliojo ugdymo veikloje padidėjo nuo 20 iki 83 proc.  Islandijoje kiekvienam 6– 8 m. amžiaus vaikui skiriama maždaug 200 eurų suma, kurią tėvai gali paskirti neformaliojo ugdymo veiklai. Įdiegus tokią vaikų ir jaunimo laisvalaikio kortelę, ŠMM atstovo A.Šimaičio teigimu, panašią į rengiamą neformaliojo švietimo krepšelį, Islandijoje per dešimtmetį alkoholio vartojimas tarp jaunimo sumažėjo nuo 30 iki 5 proc.

Apskritai valstybėse, kuriose neformalusis ugdymas yra ne vien tėvų rūpestis, dažnai taikomas „pinigai paskui vaiką“ principas, kai tėvai gauna konkrečią sumą ar mokesčių lengvatų, kad jų vaikai galėtų dalyvauti neformaliajame švietime.

„Pažangios šalys taiko panašius modelius, rūpinasi neformaliu vaikų ugdymu, siekia apsaugoti juos nuo žalingų įpročių. Manau, kad ir mes esame tam subrendę“, – įsitikinęs Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys, buvęs švietimo ir mokslo ministras liberalas Gintaras Steponavičius.

„Jungtinėje Karalystėje neformaliojo švietimo veiklą organizuoja savivaldybių įkurti centrai ar nevyriausybinės organizacijos. Savivaldybė apmoka jų veiklą, tarsi perka iš jų paslaugą, o centras ar organizacija turi organizuoti įvairiausias programas, gali pirkti įrangą, reikalingą didžėjams, šokiams, nes užsiėmimų kryptys priklauso nuo bendruomenės pasirinkimo. Veikla gali padėti spręsti ir socialines problemas: įtraukti į veiklą imigrantų, vargingiau gyvenančių šeimų. Centruose dirbantys profesionalūs darbuotojai turi padėti tobulėti siūlydami neformalųjį ugdymą“, – pasakoja artimai su Jungtinės Karalystės neformalaus švietimo praktika susipažinęs L.Ragauskas.

Tikimasi, kad, įvedus atskirą neformaliojo ugdymo krepšelį, atsiras ir didesnė veiklų pasiūla. Juolab kad modelis, kurį ruošiamasi taikyti jau šį spalį, Lietuvoje buvo išbandytas 2011–2013 m.  Taip pat jis parodė proveržio požymių. Keturiose savivaldybėse atsirado daugiau kaip 300 naujų neformaliojo ugdymo programų ir tik maždaug 10 iš jų buvo netinkamos vykdyti, neakredituotos.

„Tai yra geriausias pavyzdys, kas gali nutikti išlaisvinus iniciatyvą. Atsiranda daug įvairių būrelių, kurie vyksta ne tradicinėje mokyklos erdvėje, bet įdomioje, pavyzdžiui, muziejaus, aplinkoje. Juk šias neformaliojo švietimo paslaugas gali teikti laisvi mokytojai, nevyriausybinės organizacijos, privačios ir savivaldybės įstaigos“, –  išbandytą modelį primena G.Steponavičius.

Neformalusis ugdymas – ne šokių ratelis

Neformaliojo ugdymo specialistas L.Ragauskas įsitikinęs, kad bandomasis projektas „Pakis“ buvo puikus kurti atvirą neformaliojo ugdymo sistemą. Tokią, kurioje vaikas gali ugdyti pačius įvairiausius savo gebėjimus ir poreikius, o nebūtinai eiti į muzikos mokyklą, kur jo gebėjimai ir pasiekimai vertinami formaliai: „Bendrojo ugdymo mokyklų pedagogams, ką tik mokiusiems ir vertinusiems vaiką pamokoje, po pamokų būrelyje sunku „pereiti“ į kitokį, ne vertinimo, santykį.“

Pasak L.Ragausko, Lietuvoje iš nežinojimo sumaišius terminologiją, visus įmanomus užsiėmimus, tokius kaip meniniai būreliai mokykloje, buvo imta vadinti neformaliojo ugdymo paslaugų teikėjais. Lygiai taip pat, kaip besikuriančias nevyriausybines organizacijas, kurios savo filosofiją grindė Vakarų Europos humanistinės ar socialinės pedagogikos principais.

Painiavą L.Ragauskas išsklaido paaiškindamas vieną ryškiausių skirtumų – neformaliame ugdyme nėra vertinimo, o ugdančiojo ir besiugdančiojo santykis yra lygiavertiškesnis, mažiau paremtas vertinimu ar išoriniu pasirodymu: „Neformalus ugdymas yra ne vien tik teatro ar piešimo būrelis, kuriame dėmesys kreipiamas tik į pačią veiklą. Tai veikla, skatinanti asmeninį ir socialinį tobulėjimą, kai vaikas gali komunikuoti, įgyti socialinių įgūdžių.“

Į spalį planuojamą skirstyti paramą pretenduoti negalės bendrojo ugdymo mokyklos, taip pat – formalųjį švietimą papildančios įstaigos – muzikos, dailės, menų ir sporto mokyklos. Tačiau prasmingų neformaliojo ugdymo veiklos pavyzdžių galima rasti ir bendrojo ugdymo mokyklose.

Šakių „Varpo“ pagrindinė mokykla mokiniams siūlo šokti liaudiškų šokių grupėje „Pynė“, aktorystės mokytis dramos studijoje, miestelėnams – išbandyti įvairias dailės technikas vasaros meno dienose, pleneruose, į kuriuos atvyksta „Varpo“ sukviesti pripažinti menininkai.

„Varpo“ direktoriaus pavaduotojas Stanislovas Grušys paaiškina, kad 1990 m. įsikūrusioje  mokykloje dingus diktatui jaunas kolektyvas panoro kurti savo tradicijas, o ne demonstruoti meistriškumą standartiniuose renginiuose, nuleistuose „iš viršaus“. Kilniomis idėjomis pagrįsta istorija, žinoma, įdomi, bet dar svarbiau, kaip mokyklai, negaunančiai atskiro finansavimo savo meno užsiėmimų egzistencijai pateisinti, pavyko šiuos būrelius išlaikyti daugiau kaip dvidešimtmetį.

Pasirodo, lituanistė, turinti kelias savaitines pamokas ir kelias valandas, skirtas teatro studijai, keliskart per savaitę iš Kauno į Šakius sukaria po 100 kilometrų. Ko gero, į Šakius ją atveda ne vien automobilio kuras, bet ir entuziazmas. Kaip aiškina ŠMM atstovas A.Šimaitis, bendrojo ugdymo mokyklose neformaliojo ugdymo veikloms organizuoti kiekvienai klasei skiriama po 2 neformaliojo ugdymo valandas per savaitę. Šis laikas būreliams finansuojamas mokinio krepšelio lėšomis.

„Varpo“ dramos studija yra stiprus, daugelyje festivalių pripažintas kolektyvas, pelnęs ir Lietuvos liaudies kultūros centro „Aukso paukštės“ apdovanojimą. Šiemet į tarptautinį jaunimo antikinio teatro festivalį Sicilijoje,  Palacolo Akreidės mieste, būtume išvykę jau dešimtą kartą, bet pirmąkart dėl pinigų stygiaus to  padaryti nepavyko“, – pasiguodė direktoriaus pavaduotojas Stanislovas Grušys.

Įvedus neformaliojo ugdymo krepšelį, Šakių „Varpo“ mokykla į papildomas lėšas pretenduoti negalėtų. Bet jei dramos studijai vadovaujanti mokytoja parašytų neformaliojo ugdymo programą ir ši būtų akredituota, – kelias atviras.

Tam tikras ugdymo krepšelio skirstymo tvarkas turėtų parengti ir patvirtinti pačios savivaldybės.

„Veido“ kalbinti pašnekovai sutartinai tvirtina, kad visa veikimo schema turėtų būti kuo paprastesnė.

„Metodika yra labai svarbu. Ruošiantis išbandyti šią metodiką projekte „Pakis“, būta įvairiausių interesų, bandymų daryti įtaką ir kuo labiau suvelti neformaliojo ugdymo krepšelio metodiką. Projektas išbandytas, todėl šį kartą dviračio išradinėti nereikia, svarbiausia minimaliai pritaikyti jau išgrynintą metodiką“, – sako Lietuvos tėvų forumo vadovas Audrius Murauskas. Anot jo, geriausias kokybės įvertinimas – vaiko pasirinkimas ir perpildytas būrelis. „Ko gero , tautodailininkas, puikiai žiedžiantis puodus, puodžiaus amato vaikus gali pamokyti ir be trijų aukštojo mokslo diplomų“, – apibendrina A.Murauskas.

Bandomajame „Pakis“ projekte vieni populiariausių buvo robotikos, konstruktorių užsiėmimai. Robotikos akademijos steigėjas S.Vasiliauskas laukia aiškios neformaliojo ugdymo krepšelio tvarkos, tačiau, kad ir kokia ji būtų, Robotikos akademija ir toliau sieks pristatyti įdomiąją robotiką mokiniams. Tik dėl populiarumo bandomajame projekte, matyt, šį kartą vaikų gali būti daugiau nei robotų.

BOX Trumpasis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė

– Kokia yra neformaliojo ugdymo situacija, jo prieinamumas?

– Geresnė padėtis didžiuosiuose miestuose. Ten didesnė veiklos pasiūla lemia ir didesnį mokinių užimtumą. Kai kuriuose regionuose neformaliajame švietime oficialiai dalyvauja iki 30–50 proc. vaikų. Neformaliojo ugdymo krepšelio tikslas – į šio ugdymo veiklą įtraukti dar 20 proc. vaikų. Tai – prevencinė programa, ir, žinoma, galimybė mokiniams atrasti pomėgius, taikyti gebėjimus, augti.

– Neformaliojo ugdymo krepšeliui skirta 3,24 mln. eurų. Kiek teks vieno mokinio ugdymui?

– Lėšos savivaldybėms bus skirstomos pagal mokinių skaičių, registrų duomenis. Gali būti, kad vienoje savivaldybėje atsiras daug neformaliojo ugdymo veiklų, o kitoje pasiūla vaikams bus maža. Manyčiau, kad, įgyvendinant patvirtintą neformaliojo ugdymo programą, vienam mokiniui teks 15 eurų per mėnesį.

– Į šias papildomas neformaliojo ugdymo krepšelio lėšas negalės pretenduoti bendrojo ugdymo mokyklos?

– Mokykla pretenduoti negali, bet mokytojas, pedagogų grupė gali kurti neformaliojo ugdymo programas. Be to, galima pasirinkti mokyklos patalpas kaip vietą, kurioje vyks neformalus ugdymas. Savivaldybės baseine galėtų vykti plaukimo pamokos, kultūros namų scenoje – teatro studija, užsiėmimus galima organizuoti muziejuose ir bibliotekose. Pagaliau, kodėl medikai negalėtų pasiūlyti neformaliojo ugdymo programų? Jei tik programos pritraukia vaikų, jas kurti ir siūlyti gali ir mokytojai, ir socialiniai pedagogai, kad tik mokiniai įsitrauktų į neformalųjį ugdymą.

– Ar neformaliojo ugdymo krepšelis skatins ir įvairesnes jo formas – ne vien muzikos ir sporto mokyklų užsiėmimus?

– Taip. Todėl ir yra numatyta, kad programas rengti gali įvairių sričių atstovai. Kodėl kalvis negalėtų parašyti programos ir savo amato pamokyti jaunų vyrukų, kurie nenori dainuoti ar šokti? Neformaliojo ugdymo veiklų gali pasiūlyti ir medikai, ir audėjai. Tikimės, kad atsiras naujesnių, įdomesnių neformaliojo ugdymo formų, todėl ir atveriame galimybę jį vykdyti visiems.

– Dabar mokinių, kurie dalyvauja neformaliajame ugdyme, dalis įvairiose savivaldybėse smarkiai skiriasi. Ar įvedus krepšelį gali atsirasti daugiau šių paslaugų teikėjų provincijoje?

– Neformalusis švietimas reikalingas visur, nes nėra savivaldybės, kurioje visi vaikai jame dalyvautų 100 proc. Kaip ir minėjau, tikimės, kad į šią veiklą įsitrauks tautodailininkai, į pensiją išėję pedagogai, galbūt mokytojai, kurie neteko darbo uždarius mokyklą. Jie gali organizuoti užsiėmimus bendruomenės namuose, daugiafunkciuose centruose. Pastaruosius reikia išnaudoti, nes jie, kaip ir mokykla, vos pasibaigus mokslo metams užveria duris, nors turėtų būti atvirkščiai.

– Kaip užtikrinsite lėšų paskirstymo skaidrumą?

– Kai buvau susitikusi su savivaldybių švietimo skyrių vedėjais, specialistais, prašiau, kad jie, rengdami savivaldybės tvarkas, jose numatytų saugiklius. Iš tiesų reikia stebėsenos, priežiūros, kad pinigai atliktų savo misiją, o ne pasiektų kieno nors kišenes. Iš švietimo skyrių vedėjų išgirdau, kad jie rūpinsis pinigų skirstymu, numatys priežiūros mechanizmus, programų registravimo sistemą.

Programų registracija, irgi labai svarbi, nes atsiras žmonių, kurie anksčiau nėra rašę ir registravę programos. Reikia jiems padėti, kad geri specialistai neatsisakytų savo idėjos vien todėl, kad pasirodys per sudėtinga parengti ir įregistruoti neformaliojo ugdymo programą. Todėl tariamės, kad švietimo skyriai paskirtų specialistų, padėsiančių parengti dokumentus, užregistruoti programas.

Kalbame ir apie specialius kursus žmonėms, neturintiems pedagoginio pasirengimo. Su švietimo skyrių atstovais lyg ir viską aptarėme, lieka tikėtis, kad savivaldybės galės tvarką patvirtinti dar rugpjūtį ar rugsėjo pradžioje.

– Bendrojo ugdymo mokykloms taip pat reikia neformaliojo švietimo paslaugų, jos organizuoja tradicinius būrelius. Gal ir joms reikėtų finansinių paskatų? Kai kurioms mokykloms turint vos porą savaitinių valandų, skirtų neformaliajam ugdymui, išlaikyti šią veiklą – prabanga.

– Manau, kad neformaliojo ugdymo krepšelis atveria galimybių ir mokykloms, jei jose yra mokytojų, turinčių idėjų, bet negaunančių neformaliojo ugdymo valandų. Jie gali rašyti programą ir pretenduoti į paramą. Tą galima daryti ne tik bendrojo ugdymo mokyklose. Ir meno, sporto mokyklose turės atsirasti papildomos veiklos ir užsiėmimų.

BFL

„Švietimo ir mokslo ministrės paskyrimas – daugiau nei akivaizdus patvirtinimas, kad ši Vyriausybė yra tarsi dublerių rinktinė: maža, kad nuo kadencijos pradžios pasikeitė šeši iš keturiolikos ministrų, dalies jų skyrimas dažnai vyko iš antro ar trečio karto, nes Prezidentė pirmuoju bandymu Darbo partijos kandidatus stengėsi atmesti“, – pastebi Kauno technologijos universiteto Viešosios politikos ir administravimo instituto direktorius prof. dr. Algis Krupavičius.

O antras ar trečias kandidatas dažnai būna silpnesnis nei pirmasis. A.Krupavičiaus vertinimu, ir dabar „darbiečių“ pirmasis pasirinkimas – Seimo vicepirmininkas Vydas Gedvilas buvo kur kas stipresnis kandidatas, turintis ir dalykinės, ir politinės, ir vadybinės patirties. Taip, kelią tapti ministru jam užkirto slapta specialiųjų tarnybų pažyma. „Bet argumentus, kodėl netinka kandidatas, reikėtų paskelbti, o ne palikti versijoms. Lietuviškai politinei kultūrai būdinga kaltumo prezumpcija, nors turi būti nekaltumo prezumpcija. Viešumas čia – vienintelis tikras vaistas“, – neabejoja  A.Krupavičius.

Tiesa, antras „darbiečių“ pasirinkimas – Radijo ir televizijos komisijos pirmininkas Edmundas Vaitekūnas, politologo vertinimu, buvo visai prastas: kandidatas neturi jokio pasirengimo tokiam postui, tad pagal tokį ministrų parinkimo modelį kiekvienas baigęs universitetą asmuo drąsiai gali pretenduoti į švietimo ir mokslo ministrus.

Vis dėlto tai, kad A.Pitrėnienė buvo tik trečiasis, o įskaičiuojant ir jos pirmtako skyrimo peripetijas – penktasis pasirinkimas, yra neginčijamas įrodymas, kad ji partijos nebuvo laikoma labai tinkama į šį postą. Žinoma, jos privalumas – kompetencija švietimo, tiesa, tik bendrojo lavinimo, srityje (juk yra dirbusi mokytoja, mokyklų direktore, savivaldybės švietimo skyriuje). Didelis pliusas, kad ji, kaip Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkė, žino švietimo ir mokslo politikos darbotvarkę. Čia ji pranašesnė ir už savo pirmtaką Dainių Pavalkį, kuris ministrauti atėjo neturėdamas nei administracinės, nei politinės patirties ir privalėjo susivokti ne tik švietimo politikoje, bet ir politikoje apskritai.

„Ministro postas – ne ta vieta, kurioje reikia pradėti mokytis. D.Pavalkis – puikus bendravimui žmogus, bet ne specialistas: Seimo Švietimo ir mokslo komiteto posėdžiuose pateikdavo specialistų pateiktas ataskaitas, bet savo žinojimo ir patirties tikrai neturėjo“, – prisimena Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narė, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos narė Rima Baškienė.

Tačiau, pasak A.Krupavičiaus, nors A.Pitrėnienė turi ir kompetencijos švietimo srityje, ir politinės patirties, bet politinio autoriteto – mažokai. Ji Seime antra kadencija, vadovauja Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui, bet toli gražu nėra pirmo ryškumo politinė žvaigždė nei partijoje, nei parlamente. Ji gana menkai matoma viešojoje erdvėje, nors pagal savo pareigas – juk vadovauja tokiam svarbiam komitetui – galėjo būti matomesnė. Be to, naujame poste jos darbą apsunkins ir tai, kad ministerijos komanda labai išretėjusi, o aukštojo mokslo klausimais, kuriais ministrė patirties neturi, ministerijos vadovybėje nelikus viceministro Rimanto Vaitkaus, nelabai daug kas galės padėti.

Nors abejojančiųjų naujosios ministrės kompetencija ir tinkamumu tokiam svarbiam postui nemažai, tenka konstatuoti, kad ji, deja, neiškris iš Algirdo Butkevičiaus Ministrų kabineto konteksto.

„Kai pasitraukė aplinkos ministras Valentinas Mazuronis ir sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis (nors kaip liberalas ir nepritariau pastarojo iniciatyvoms sveikatos apsaugos srityje), Vyriausybėje neliko ministrų, kurie turi viziją, planą, didesnių savo kuruojamos srities pertvarkų ambicijų, kurie gali pateikti naujų įžvalgų, naujų siūlymų“, – vertina parlamentaras, Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eligijus Masiulis, beje, Andriaus Kubiliaus Vyriausybės susisiekimo ministras.

Jo nuomone, profesionaliai savo pareigas atlieka, puikiai savo sritį išmano užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, o kiti ministrai – arba einamųjų techninių klausimų sprendėjai, arba jų tikslas yra pabūti valdžioje, tačiau jokių didesnių tikslų pertvarkant, modernizuojant jų kuruojamus sektorius, efektyvinant viešųjų finansų naudojimą nematyti. Pasak liberalo, plaukimas pasroviui tapęs Vyriausybės gyvenimo būsena ir kažkokių didesnių siekių šioje kadencijoje nei iš premjero, nei iš ministrų nematyti.

Maža to, ši Vyriausybė tapusi ir koalicijos partnerių politinių batalijų įkaite. Tą iliustruoja Darbo partijos viražai dėl švietimo ir mokslo ministro, kai be didesnių argumentų atšaukiamas ministras ir gauname naują, kuri didesnės kokybės nei pirmtakas nesuteiks. Kartelė ministrams nuleista labai žemai ir tai labai silpnina Vyriausybės kokybę.

Štai V.Mazuronį Aplinkos ministerijos vadovo poste pakeitęs „tvarkietis“ Kęstutis Trečiokas jau spėjo atsidurti opozicijos taikiklyje. Pasak E.Masiulio, jis labai arti interpeliacijos, nes priiminėja sprendimus, kurie neparemti teisės aktais: įsteigiamos įvairios aplinkos apsaugos struktūros, atsiranda nauji 42 etatai. „Apskritai ministerijos kuruojamose srityse padidėjo sumaišties – nė iš vieno sektoriaus negauname tiek nusiskundimų apie prieštaringą veiklą, kaip iš Aplinkos ministerijos. Neaišku, kokie ministro siūlomų reformų tikslai, o kartais susidaro įspūdis, kad prisidengiant efektyvesnio valdymo siekiu kišami ir partiniai interesai“, – pasakoja E.Masiulis.

Seimo narė R.Baškienė pritaria: „V.Mazuronio asmenyje matėme specialistą, o K.Trečiokui sudėtingiau dirbti. Negalima buvo ir pradėti vykdyti aplinkos centrų reformos neturint įstatyminių dokumentų, neišdiskutavus su regionais.“

Kukliai vertinama ir socialdemokratė Rimantė Šalaševičiūtė: pasak E.Masiulio, su ja, atėjusia į Sveikatos apsaugos ministeriją po įvairių V.Andriukaičio pasažų, buvo siejamos viltys, kad tai žmogus, galintis priimti sprendimus. Tačiau aplinka, kuri yra Sveikatos apsaugos ministerijoje, ministrės entuziazmą sutvarkyti V.Andriukaičio pridirbtas problemas smarkiai sumažino.

A.Krupavičius primena, kad ministraujant V.Andriukaičiui bent buvo aišku, kur link jis ketina veikti, o dabar tai nėra aišku. Maža to, R.Šalaševičiūtė vis dar patenka į įvairias kontroversijas.

Kadencijos pradžioje Vyriausybės silpnąja grandimi vadintai socialinės apsaugos ir darbo ministrei „darbietei“ Algimantai Pabedinskienei prireikė poros metų, kol įsigilino į šią sritį. Ji į šį postą atėjo neturėdama ir politinės, ir bent kiek platesnio masto dalykinės patirties. Bet, kaip primena A.Krupavičius, pasirinko kolektyvinį veiklos stilių, susidėliojo komandą ir štai jos vadovaujamos ministerijos iniciatyva pateiktas naujo socialinio modelio projektas. Tiesa, tai dar ne įstatymų projektai, o tik diskusijoms pateiktos idėjas, tačiau jos pirmtakai ir to nesugebėjo padaryti.

Ūkio ministras socialdemokratas Evaldas Gustas – beveik nežinomas Lietuvoje žmogus. Pasak E.Masiulio, rimtesnių jo projektų nematyti, kaip ir jo paties. Seime projektus, neretai menkai reikšmingus, dažniausiai pristatinėja viceministrai. Kažkokių esminių pokyčių verslo sąlygoms palengvinti, investicinei aplinkai pagerinti nelabai esama. E.Masiulis pripažįsta: „Gal ūkio ministras – puikus vadybininkas, bet nebūtinai ši savybė svarbiausia ministrui. Man atrodo, kad ministras turi būti vizionierius, turėti viziją, kurios ateina įgyvendinti. Manau, E.Gustui tai nelabai būdinga.“

Politologas A.Krupavičius ūkio ministrą taip pat vertina kaip gerą vadybininką, žmogų, kuris girdi ir klausosi, nes jei nesi srities, už kurią atsakai, specialistas, bet užimi tam tikrą politinį postą, turi būti komunikatorius ir moderatorius, turi veikti komandoje, sugebėti girdėti ir mokėti atsirinkti.

Teisingumo ministras Juozas Bernatonis vertinamas kaip politikos grandas, bet ir jo mažai girdėti. A.Krupavičius primena, kad ir kitose Vyriausybėse buvo tylių ministrų, o garsieji nebūtinai padarė gerų reformų. Pavyzdžiui, praėjusios kadencijos švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius buvo matomas, bet jo reforma lig šiol kritikuojama. O teisingumo ministro pareigos – tylios ir saugios, be to, jokia paslaptis, kad J.Bernatonis ir ministro kabinete dirba partinį darbą socialdemokratams.

Finansų ministro socialdemokrato Rimanto Šadžiaus antrąjį ministravimą A.Krupavičius vertina geriau nei pirmąkart – Gedimino Kirkilo Vyriausybėje jis buvo silpnas ministras. Ministerija labai gerai įgyvendino euro įvedimo procesą. Politologo vertinimu, apskritai profesiniu požiūriu Finansų ministerija stipri. Tačiau didžiausias priekaištas finansų ministrams – kad ši ministerija tėra valstybės buhalterija, nors turėtų būti ministerija, galvojanti, kaip uždirbti pajamų, iš kur gauti pridėtinę vertę. To nė vienas finansų ministras nesugebėjo suvokti, gal tik pirmasis – Romualdas Sikorskis buvo išimtis. Tad ir finansų ministrai – buhalteriai, kasininkai, biudžeto balanso skaičiuotojai, nors turėtų mąstyti plačiau.

Kiti ministrai sulaukia šiek tiek geresnių vertinimų. Net opozicijos atstovai vertina užsienio reikalų ministro L.Linkevičiaus profesionalumą. Teigiamai atsiliepiama ir apie „antrosios bangos“ ministrus: viduryje kadencijos į ją įsiliejusius ne iš politinio sluoksnio atėjusius vidaus reikalų ministrą Saulių Skvernelį, energetikos – Roką Masiulį. Naujieji vidaus ir energetikos ministrai puikiai išmano savo sritį, bet, kaip nuogąstauja E.Masiulis, jų pastangos pakeisti situaciją gali atsimušti į politinės valios priimti sprendimus stoką. Nors, pavyzdžiui, S.Skvernelis nuosekliai ir energingai imasi sistemos pertvarkos.

Beje, S.Skvernelis – ne tik dabar tarp populiariausių politikų: ir anksčiau, kaip policijos generalinis komisaras, jis buvo matomas ir iš teigiamos pusės. Anksčiau policija buvo tarp korumpuočiausių institucijų, o dabar pagerino savo įvaizdį – ir ne be S.Skvernelio įtakos. „Jis – ne tik savo srities profesionalas, bet ir strategiškai mąstantis, besirūpinantis savo sistemos garbės principais ministras. O štai į jo pirmtaką Dailį Barakauską buvo liūdna žiūrėti, nes ministro poste jis buvo kaip ne savo rogėse“, – lygina R.Baškienė.

Prie sėkmingesnių priskiriama taip pat „antrosios bangos“ Vyriausybės narė Virginija Baltraitienė. Tai patyrusi politikė, buvusi Seimo vicepirmininkė. Politikoje ji viską daro pamatuotai, nuosaikiai, stengdamasi išlaikyti pusiausvyrą. Kai kyla problemų jos kuruojamoje srityje, bando reaguoti, įsiklausyti į žemės ūkio organizacijas. A.Krupavičius pastebi, kad ji – viena iš „darbiečių“, turinčių autoritetą. Ir nors nėra iš ministrų revoliucionierių, atėjusių daryti sisteminių reformų, bet gali tęsti svarbius tai sričiai darbus.

„V.Baltraitienė baigusi žemės ūkio mokslus, sistemiškai dirbo Seime ir yra labai darbšti“, – giria kolegę Seime R.Baškienė ir priduria, kad geru ministru leidžia būti visuma – ir savo srities išmanymas, ir politinė bei vadybinė patirtis, ir darbštumas, veiklumas.

Atitinkančių tokius reikalavimus šioje Vyriausybėje nedaug. D.Pavalkis,  A.Pabedinskienė, R.Masiulis, S.Skvernelis vienus svarbiausių politinių postų valstybėje gavo net nebūdami bent kiek aktyvesni politikai, o pastarieji du – nė nebūdami partijų nariai. D.Barakauskas, K.Trečiokas, R.Šalaševičiūtė turi politinės patirties, tačiau ne ką nutuokia apie sritį, už kurią yra atsakingi.

Tačiau politologas A.Krupavičius retoriškai klausia: ar jų pirmtakai buvo geresni? Tik partinės lesyklėlės puoselėjimu garsėjo aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas. Tragikomišku personažu taip ir liko kultūros ministras Remigijus Vilkaitis. Už premjero visą laiką slėpėsi vienos kadencijos politikas – energetikos ministras Arvydas Sekmokas. Į skandalą dėl diplominio darbo autorystės ir europinių pinigų saviems skirstymo pateko ūkio ministras Dainius Kreivys. Taip reformų ir nesugebėjo nė pradėti du per kadenciją socialinės apsaugos ir darbo ministrai – Rimantas Dagys ir Donatas Jankauskas. Skandalai privertė atsistatydinti ir vidaus reikalų ministrą Raimundą Palaitį. Krizės akivaizdoje abejotinų sprendimų priėmęs finansų ministras Algis Šemeta išsiųstas į auksinę tremtį Briuselin. Rasai Juknevičienei vadovaujant šalies krašto apsaugai labiausiai sumažėjo šiai sričiai skiriamas BVP procentas. G.Steponavičius darė reformą, bet ji lig šiol kritikuojama. O kuris stipresnis užsienio reikalų ministras – L.Linkevičius ar jo pirmtakas Audronis Ažubalis?

Beje, ir A.Kubiliaus Vyriausybėje kai kurie ministrai padarė atvirkštinę, nei Vakaruose priimta, karjerą – pirma tapo ministrais, o paskui įsitraukė į partinę veiklą, kaip kad D.Kreivys ar Remigijus Šimašius. Ir į vieną svarbiausių – finansų ministro postą valdančiosios partijos neturėjo tinkamo kandidato, tad pasirinko nepartinę Ingridą Šimonytę.

Ir praėjusios kadencijos Vyriausybę krėtė perturbacijos: likus metams iki rinkimų praradimų buvo lygiai tiek pat, kiek išgyveno dabartinė, – buvo pasikeitę šeši iš keturiolikos ministrų, rinkimų metais pakeistas dar vienas.

O jei lyginsime Vyriausybių galvas, A.Kubilius buvo vizionierius, bet sunkiai suvokiantis kasdienybės realijas, o Algirdas Butkevičius, atvirkščiai, neužsimerkia prieš nūdienos žmonių rūpesčius, bet idėjų ateičiai net nebando formuluoti.

A.Kubiliaus Vyriausybės narys E.Masiulis pripažįsta: neideali nei ankstesnė, nei dabartinė Vyriausybės, apskritai visos koalicinės Vyriausybės pasmerktos būti margos, nes skirtingi koalicijos partneriai kelia ministrams skirtingus standartus. Bet eksministras ankstesniojo Ministrų kabineto pranašumu laiko tai, kad ambicijos ir  tikslai buvo didesni, buvo veikiama aktyviau. „Nebūtini visais atvejais sprendimai buvo teisingi, bet dabar sprendimų tiesiog visai nėra“, – lygina E.Masiulis.

Jo manymu, didžioji vyriausybių problema – kad partijos, eidamos į kiekvienus rinkimus, turėtų būti įvardijusios žmones, kuriuos sėkmės atveju deleguotų į atskiras kuravimo sritis, bet dabar to nėra. Tad paskui taip, kaip dabar Darbo partija, ir traukia iš rankovės bet kokius ministrus.

Lietuvoje vis dar imponuoja vadinamieji ministrai ekspertai. Tačiau tik atkūrus nepriklausomybę natūralu, kad politikų nebuvo, o per ketvirtį amžiaus partijos jau privalėjo jų išsiugdyti. Senas demokratijos tradicijas turinčiose šalyse tik maža dalis ministrų būna nepartiniai, o ministrai politikai vyriausybėse net rotuojami, keičia savo atsakomybės sritį.

„Partija turi politinę valią, o kaip ji bus vykdoma, jei remsimės tik ekspertais? Partijos siunčia savo prižiūrėtoją, kad ministerijos gerai vykdytų valdančiosios partijos ar koalicijos programą. Pasak Maxo Weberio, anksčiau valstybės tarnautojai būdavo iš aukštuomenės, bet įsigaliojus visuotinei rinkimų teisei atsirado renkami partiniai politikai, kurie galėjo būti iš darbininkų, mažiau išsilavinę, bet jie ėmė nurodinėti aristokratams valdininkams. Tai konfliktas nuo tų laikų, kai atsirado rinkimai, bet tai demokratijos logika, – aiškina politologas dr. Vytautas. Dumbliauskas. – Jei pripažįstame atstovaujamąją, parlamentinę demokratiją, partijas, jei laikomės taisyklės, kad ministrų postai – politiniai, pasirinkdami specialistų vyriausybes kirstume per demokratiją. Kam tada parlamentai, kurių dauguma formuoja vyriausybę, – rinkime ministrus pagal kompetenciją, skelbkime konkursus. Bet tokiu atveju turėtume daug vyriausybių, tačiau neturėtume vienos vyriausybės, nes kiekviena ministerija dirbtų sau. O kažkas turi matyti valstybę globaliai.“

Iš tiesų anomalija, kad Lietuvoje partijos turi po keliolika tūkstančių narių, bet tarp jų neatsiranda penkių šešių tinkamų į ministrus. Tad, pasak V.Dumbliausko, partijos nevykdo vienos esminių savo funkcijų – atrinkti, ugdyti, parengti tinkamus kadrus valstybei valdyti.

Aušra Lėka, Gabija Sabaliauskaitė