Audronis Imbrasas / BFL/Š.Mažeikos nuotr.

2016-ieji metai „Naujajam Baltijos šokiui“ neeiliniai – festivalis rengiamas 20-tąjį kartą, valstybė programai skyrė daugiau pinigų, nei kada nors anksčiau, o programos pagrindą sudaro pasaulinio lygio žvaigždės iš Kanados. Anot festivalio įkūrėjo ir vadovo Audronio Imbraso, viskas dar toli gražu nėra tobula ir greta džiuginančių sprendimų visuomet atsiranda kliūtys, kurias jau dvidešimtą kartą tenka griauti ar apeiti. Su A.Imbrasu kalbamės apie tai, kaip sudaroma festivalio programa, kaip ją koreguoja gaunamas finansavimas ir kiek darbo slypi už išvardintų „sėkmių“.

Aušra Kaminskaitė, menufaktura.lt

- Kaip ir kada kilo mintis rengti pirmą festivalį? Kokia tuo metu buvo šiuolaikinio šokio būklė Lietuvoje?

- Dešimto dešimtmečio pradžioje Lietuvoje be Operos ir baleto teatro, ansamblio „Lietuva“ bei dviejų muzikinių teatrų nebuvo profesionalių šokio trupių. Vilniuje buvo dar liūdniau – net ir baleto trupė kartais nesurengdavo nė vienos premjeros per metus, o „Lietuva“ neretai apsiribodavo vienu ataskaitiniu koncertu. Negana to, tada įsteigtas ir vakarietiškas permainas žadėjęs Atviros Lietuvos fondas neįtraukė į scenos menų programą šokio krypties, teigdami, jog šokio Lietuvoje nėra. Tai buvo galutinis taškas, perpildęs kantrybę ir paskatinęs apsisprendimą įkurti organizaciją, kuri būtų skirta profesionalaus šokio ir šiuolaikinio šokio plėtrai – Lietuvos šokio informacijos centrą.

Sostinėje jau vyko LIFE teatro festivalis, kuris greitai įrodė, jog pamačius užsienio trupes, keičiasi lietuvių publikos mąstymas ir požiūris.

O 1995 m. įkūrę centrą, greitai pajutome, kad reikia festivalio, kuris padėtų atgabenti į Lietuvą aukštos kokybės šokį ir leistų žmonėms suprasti, kas gi yra tas šiuolaikinis šokis – Vilniuje žmonės tiesiog neturėjo kur jo pasižiūrėti, o „Youtube“ tais laikais dar nebuvo. Tačiau sostinėje jau vyko LIFE teatro festivalis, kuris greitai įrodė, jog pamačius užsienio trupes, keičiasi lietuvių publikos mąstymas ir požiūris.

Pirmąjį festivalį, įvykusį 1997-ųjų kovą, rengti sumaniau likus iki jo gal keturiems mėnesiams, viešėdamas Vitebsko šiuolaikinės choreografijos festivalyje Baltarusijoje. Šokėjai, kiek pamenu, dalyvavo be atlygio, finansavom tik atvežimą, apgyvendinimą ir maitinimą. Bet greta trupių iš Prancūzijos, Rusijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos ir Baltarusijos, dalyvavo, žinoma, ir lietuviai – iš to „nieko neturim“ atsirado gal devyni pasirodymai.

Spektaklis „Ore“/ menufaktura.lt/D.Matvejevo nuotrauka

- Šįmet festivalis iš Kultūros tarybos gavo kaip niekad didelį finansavimą – 115 tūkstančių eurų.

- Taip, tai didžiausia suma, kokią per dvidešimt gyvavimo metų iš valstybės yra gavęs mūsų festivalis. Drauge tai viena didžiausių sumų, kokias apskritai yra gavę tarptautiniai Lietuvos festivaliai. Ir atsakymus sužinojome vasario pradžioje, likus trims mėnesiams iki mūsų festivalio – taip anksti atsakymai, regis, niekada neateidavo. Iš to naudos labiausiai tiek, kad galime tiesiog anksčiau surašyti programą ir ją paskelbti viešai, bei užtikrinti, kad dalis planuotos kokybės programoje bus. Skirtąsias lėšas panaudoti pavyktų kur kas efektyviau, jei finansavimą žinotume pusmečiu ar metais anksčiau – kaip daugumoje normalių valstybių.

Šįmet festivalio programos kokybė tikrai bus aukštesnė negu pastarųjų metų. Tačiau noriu pasakyti, jog Naujajame Baltijos šokyje yra lankęsi tokių trupių, kurių vienos biudžetas yra tokio dydžio kaip visa šiemetė valstybės parama.

Jau Lenkijos, Estijos, Čekijos, Rumunijos festivalių finansavimas Lietuvą lenkia keletą kartų.

Vis dėlto, palyginus Naujojo Baltijos šokio ir kitų mūsų didžiųjų tarptautinių festivalių finansavimą su analogiškų renginių biudžetais užsienio valstybėse, situacija atrodo kiek kitaip. Jau Lenkijos, Estijos, Čekijos, Rumunijos festivalių finansavimas Lietuvą lenkia keletą kartų. Lyginant su Vakarų Europa, skirtumas siekia dešimtis kartų, o vieną sykį esu suskaičiavęs ir šimto kartų skirtumą. Nors užsienio festivaliai ir didesni, juose rodosi beveik tos pačios trupės, kaip ir pas mus. Žinoma, trupei iš Briuselio įsėsti į traukinį ir nuvykti iki Paryžiaus, o vokiečiams per porą valandų nuvažiuoti iki Ciuricho yra visai kas kita, nei atskristi iki Vilniaus. Taigi kai kurios kitų valstybių festivalių išlaidos savaime yra netgi kiek mažesnės nei mūsiškių.

- Kokiais būdais ir kiek laiko sudarinėji užsienietišką festivalio programą?

- Festivalis nėra rengiamas per konkretų laikotarpį. Jis organizuojamas nuolat, taigi galima sakyti, kad artėjančiam festivaliui ruošiausi 20 metų – jei nori pasikviesti įdomius dalykus, pasaulinį šokio vyksmą stebėti turi be pauzių. Žinau, kad dalis politikų ir kultūros valdininkų įsivaizduoja, jog festivaliai rengiami tokiu principu: sugalvojau, ką noriu kviesti, paskambinau penkioms trupėms, atvažiavo, pašoko ir išsiskirstė. Taip rimti festivaliai nerengiami.

Paprastai viskas prasideda, svarstant apie ryškiausias šių laikų šokio žvaigždes.

Į šį darbą žiūriu kaip į mozaiką – pirmiausia parenki didžiausius gabalus, tada dėlioji visa kita. Paprastai viskas prasideda, svarstant apie ryškiausias šių laikų šokio žvaigždes. Kartais atsiranda poreikis pristatyti konkrečios šalies šokio platformą – pavyzdžiui, šįmet festivalio pagrindą sudarys trupės iš Kanados. Vienas svarbiausių festivalio kriterijų – atvežti kuo skirtingesnius pasirodymus. Taip pat visuomet noriu pristatyti jaunus kylančius atlikėjus, lietuvių darbus. Įtakos turi ir scenos. Kažkada tam turėjom tik Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, o atsiradus Menų spaustuvei, čia norisi parodyti eksperimentinius, tarpdisciplininius, radikalesnius darbus.

- Kiek metų paprastai užtrunka trupių atvykimo derinimas?

- Su jaunesnėmis trupėmis užtenka susisiekti, likus pusmečiui iki festivalio. Su didelėmis paprastai užtrunkame apie 3 metus. Yra atvejų, ir šiemetinėje programoje, kai dėl įvairių priežasčių trupės atvyko, praėjus 8-iems ar 10-čiai metų po pirmojo pokalbio.

- Kai kurios trupės atvyksta ne po vieną kartą. Kas lemia tokį pasirinkimą?

- Nepaisant to, kad festivalyje pristatomi aukščiausios klasės renginiai ir pasaulinio lygio žvaigždės, Lietuvos publikai tai neretai yra kažkas visiškai naujo ir nežinomo. Pamenu tuos anekdotinius klausimus, kai užsiminus apie Cullberg Ballet iš Švedijos, pakankamai solidūs žmonės nusistebėdavo: „švedai moka šokti baletą?“. Todėl svarbu ugdyti ir perimamumą – greta naujovių pristatyti lietuviams jau žinomus vardus. Po kelis kartus vežame dažniausiai tas trupes, kurios priklauso Baltijos ir Šiaurės šalių regionui.

Marie Chouinard trupė / NBŠ archyvo nuotr.

- Ar dažnai pavyksta pristatyti naujus darbus, ar visgi tenka rinktis senesnę produkciją?

- Festivalio prioritetas yra nauji kūriniai, tačiau kol susitari dėl trupės atvykimo, darbas įgyja šiokį tokį stažą. Dažnai mūsų festivalyje įvyksta išankstinės ar netgi pasaulinės premjeros. Kartais kviečiame spektaklius, kurių pats nebūnu matęs, tačiau pasitikime trupe ir rizikuojame. Ne kartą pasitaikė, kad parodėme visišką „šviežieną“, o po kiek laiko spektaklis gaudavo apdovanojimą. Kažkurį laikotarpį stebėdavom tokį smagų reiškinį: pradėdavom šnekėti su rusų šokio trupėmis lapkričio ar gruodžio mėnesį, o kai spektaklis atvykdavo, jis būdavo ką tik apdovanotas Auksine kauke. Pernai festivalį pabaigėme jaunos britų trupės „Igor and Moreno“ šviežutėliu spektakliu „Idiosinkrezė“ – neseniai sužinojau, kad jis už 2015 m. buvo nominuotas nacionaliniams Jungtinės karalystės šokio apdovanojimams.

Ne kartą pasitaikė, kad parodėme visišką „šviežieną“, o po kiek laiko spektaklis gaudavo apdovanojimą.

Senų darbų vežame labai nedaug. Vienas iš atvejų buvo Matso Eko baletas „Žizel“ – kūrinys, nuo kurio šis choreografas išgarsėjo. Tiesa, šįmet atvyksiantis kanadietės Marie Chouinard spektaklis yra sukurtas prieš dešimt metų ir aplankęs gausybę festivalių, tačiau būtent šis choreografės darbas man labiausiai patinka ir įtikina. Norvego Jo Strømgreno darbas „Ten“ taip pat yra ne naujas, tačiau tai spektaklis apie mūsų regioną, be to – jo pasaulinė premjera įvyko būtent Naujajame Baltijos šokyje, todėl matome prasmę šiemet jį pakartoti, nes tai vienas sėkmingiausių su mūsų festivaliu susijusių tarptautinių šokio produktų.

- Kokius svečius kviečiate iš užsienio stebėti festivalio?

- Čia jau susiduriame su minėta problema – kada Lietuvoje priimami sprendimai apie kultūros finansavimą. Žinoma, kviečiame atvykti įvairių festivalių, teatrų vadovus, programų koordinatorius, tačiau kelerius pastaruosius metus festivalio biudžetas paaiškėdavo, likus 5-6 savaitėms iki paties festivalio. Vakariečiai savo darbotvarkę planuoja iš anksto ir negali atvykti, jei pakviečiam likus dviems savaitėms iki festivalio pradžios.

Vakariečiai savo darbotvarkę planuoja iš anksto ir negali atvykti, jei pakviečiam likus dviems savaitėms iki festivalio pradžios.

Tai problema, kuri visus šiuos du dešimtmečius neleido pritraukti į festivalį pakankamai stebėtojų ir išnaudoti jį tiek mūsų meno eksporto, tiek turizmo tikslams. Neretai girdžiu, kad privalome planuoti ir patys prisiimti riziką, tačiau mums jau užtenka rizikos, kurią prisiimame, kviesdami dideles trupes. Kitas dalykas – susitarimai su pačiomis trupėmis. Vienas žymiausių belgų choreografų Wim Vandekeybus užpernai gal iki kovo pabaigos laukė, kol jam pasakysiu, ar turime galimybę juos kviestis gegužės pradžiai. Tai yra itin neprofesionalu, nepagarbu ir juokinga.

- Bet juk festivalis turi užtikrintą finansavimą trims metams.

- Tai mitas, savotiška imitacija. Teoriškai Kultūros ministerija patvirtina sąrašą festivalių, kurie tarsi yra užsitikrinę finansavimą trejiems metams, tačiau ir jie privalo kasmet su visu paraiškų srautu rašyti projektus, ir niekada nežinome, kiek tiksliai lėšų gausime. O juk yra skirtumas, ar tai bus 10, 50 ar 100 tūkstančių.

- Negi nėra būdų apeiti tokią sistemą ir sužinoti finansavimą anksčiau?

- Aš tokių būdų nežinau. Juoba, kad praeitų metų ataskaitų nepatikrinusi, Kultūros taryba neskiria finansavimo kitiems metams. Lietuva yra vienintelė taip veikianti valstybė savo regione. Nekalbu apie Rusiją ar Baltarusiją.

Jie klausia: kaip tai nežinot, juk jūs Europos Sąjungos valstybė! Ir tada pradedu atsiprašinėti.

Kasmet bendraudamas su trupėmis iš Vakarų, jaučiu didelę gėdą už savo šalį. Pavyzdžiui, festivalis numatomas gegužės mėnesį, ir kovo 1 dieną trupė manęs klausia: tai ar važiuoti? Aš jiems sakau, kad dar nežinau. Jie klausia: kaip tai nežinot, juk jūs Europos Sąjungos valstybė! Ir tada pradedu atsiprašinėti, sakydamas, kad esame posovietinė šalis, ir mūsų kultūros finansavimo sistema vis dar posovietinė. Tada dauguma supranta ir laukia toliau.

- Lietuviška festivalio programa pastaraisiais metais kur kas siauresnė nei anksčiau. Kodėl?

- Viena pirmųjų vos pradėto rengti festivalio užduočių buvo atvesti į Lietuvą šiuolaikinį šokį, ir ši užduotis jau įgyvendinta. Pastaraisiais metais Lietuvoje atsirado akivaizdžiai daug gerų šokio spektaklių, tad pradėjo aiškėti, kad nebegalime visko sutalpinti į festivalį, tiksliau, negalėjome atiduoti lietuviškai produkcijai visos savaitės Menų spaustuvėje, negalėjome ir drastiškai ilginti renginio. Drauge kilo klausimas – negi festivalis tėra sezono tęsinys, kai krūvoje pristatoma viskas, ką buvo galima pamatyti sezono metu? Taigi buvo nutarta parodyti pora išskirtinesnių lietuviškų spektaklių, pristatyti vieną kitą užsienyje kuriantį lietuvį, o didžiąją dalį darbų sudėti įpitching session, kurią stebėti gali ir užsienio programų koordinatoriai, ir lietuviai. Rezultatai jau matosi: ryškiai daugėja lietuvių šokėjų gastrolių į užsienio šalis, o festivalio programa atgauna intensyvų tarptautiškumą.

- Lietuvių atlikėjai, kaip ir užsieniečiai, gauna atlygį už spektaklius?

- Pirmųjų festivalių metu dauguma trupių – lietuvių ir užsienio – šoko be atlygio. Tačiau vėliau, kiek pamenu, nebuvo atvejo, kad kažkas festivalyje rodytų spektaklį nemokamai. Žinoma, lietuviškų spektaklių kainos ne tokios, kaip užsieniečių, tačiau stengiamės, kad atlygis nebūtų minimalus. Jei sudėliojęs programą matau, kad lėšų norimai programai nelabai užtenka, informuoju kolegas ir tuomet deramės dėl atlygio.

- Ar Lietuvoje pakanka erdvių šokio spektakliams?

- Teoriškai spektaklius būtų galima rodyti beveik bet kur – juk yra visokio formato darbų. Kažkada esame rodę spektaklius Jaunimo, Rusų dramos, „Lėlės“ teatruose. Tačiau juose kyla problemų su technika, galimybe ją naudoti ar keisti, o ir erdvės per mažos spektakliams – standartinė šių laikų šokio spektakliui reikalinga scena yra bent 10×10 metrų. Pagal šį parametrą Vilniuje tinka LNDT didžioji ir mažoji salės bei Menų spaustuvė. Kalbant apie sveiku protu grįstus sprendimus ir sąnaudų adekvatumą, šios erdvės yra ir vienintelės techniškai tinkamos kviečiamiems šokio spektakliams. Dar yra M.K.Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatras – scenos prasme puikiai tinkama erdvė, tačiau technikos prasme sunkiai įvaldoma.

Būtų ne mažiau įdomi istorija, jei pakalbėtume apie trupes, kurių nepavyko atvežti.

Esame rodę spektaklius Klaipėdoje – Žvejų rūmuose, Muzikiniame teatre, Klaipėdos dramos teatre. Buvome ir Kaune, Alytuje, Panevėžyje, Mažeikiuose… Tačiau išvažiavus už Vilniaus ribų būtinai prasideda problemos su technika, kai kurie užsienio trupių reikalavimai ne sostinės teatrams apskritai yra kosmosas. Kaune, deja, iš viso nėra erdvių, tinkamų pristatyti tokioms trupėms kaip, tarkim, Vupertalio šokio teatras, Sashos Waltz trupė, La la la Human Steps, Cullberg Ballet… Teoriškai būtų galima rodyti Žalgirio arenoje, tačiau tai nebūtų adekvatu, turint omenyje sąnaudas, žiūrovų skaičių ir kitas rizikas.

- Kokie ateities planai? Esi numatęs temų, šalių, trupių, kurias nori kviesti?

- Šioje šalyje nebenoriu nieko planuoti taip iš anksto. Būtų ne mažiau įdomi istorija, jei pakalbėtume apie trupes, kurių nepavyko atvežti. Ir ne todėl, kad jie pasakė „ne“, bet dėl vėlyvo atsakymo, netinkamų sąlygų ir panašiai.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje menufaktura.lt 2016 m. balandžio 14 d.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Gegužės pradžioje į Vilnių atkeliauja dvidešimtasis „Naujasis Baltijos šokis“. Jubiliejinio festivalio programa neįprasta tuo, kad gegužės 3 d. prasidėjęs festivalis tęsis iki gegužės 9 d., o paskutiniai du spektakliai bus parodyti gegužės 19 d.

Lietuvos šokio informacijos centro vadovas Audronis Imbrasas teigia, kad jubiliejaus proga norėjosi pristatyti ne tik jau įprastiniais svečiais tapusius Europos šokio kūrėjus, bet ir ką nors, ko Lietuvos publika iki šiol nebuvo patyrusi.

Atvežame tai, ką Vakarų pasaulis seniai pažįsta, bet menkai žino Vidurio Europa ir beveik visai nežino mūsų geopolitinis regionas.

„Mūsų visuomenė tebegyvena gana uždaroje posovietinės kultūros erdvėje. Todėl mūsų taikiklyje atsirado Kanada – kaip tolima, bet labai įdomi šokio šalis ir kartu gerokai liberalesnė, atviresnė bei kultūriškai pažangesnė visuomenė. Atvežame tai, ką Vakarų pasaulis seniai pažįsta, bet menkai žino Vidurio Europa ir beveik visai nežino mūsų geopolitinis regionas. Į festivalį atvyksta net keturios kanadiečių trupės, tarp jų – tokios ryškios asmenybės, kaip šokio deivė Louise Lecavalier ir šiuolaikinės choreografijos žvaigždė Marie Chouinard“, – sako A.Imbrasas.

L.Lecavalier dar vadinama Kanados šiuolaikinio šokio ikona. Nuo 1981 iki 1999 m. ji dirbo su choreografu Édouardu Locku ir žymiąja Kanados trupe „La La La Human Steps“. Šis išskirtinio aktyvumo laikotarpis pažymėtas ne tik jau mitiniais tapusiais darbais, bet ir smagiu bendradarbiavimu su legendinėmis muzikos figūromis – Davidu Bowie, Franku Zappa. Nuo 2006 m. L.Lecavalier kūrė savo pačios trupę „Fou Glorieux“ ir dirbo su pačios pasirinktais choreo­grafais.

2012 m. pabaigoje šokėja pastatė dabar į Vilnių atkeliaujantį spektaklį „So Blue“, prieš tai rodytą jau penkiolikoje šalių. Tai pirmasis jos darbas, sukurtas su partneriu F.Tavernini. „Norėjau kūnui leisti pasakyti viską, ką jis trokšta išsakyti, be jokios cenzūros, kad iš spon­taniškų judesių gausos iškiltų kas nors tikra ir nekontroliuojama“, – apibūdina savo kūrinį  L.Lecavalier.

Choreografė iš Monrealio M.Chouinard 1978 m. pristatė pirmą šokio darbą „Cris­ta­llisation“ ir taip įtvirtino savo, kaip originalios kū­rėjos, reputaciją. 1990 m. ji įkūrė savo trupę „Compagnie Marie Chouinard“. Nuo tada tru­pė rengia pasirodymus visame pasaulyje. Dau­gelis trupės kūrinių repertuare išlieka ilgą lai­ką. Pavyzdžiui, spektaklis „Pavasario ritualas“ rodomas jau daugiau kaip du dešimtmečius.

M.Chouinard kūrinių galima rasti ir baleto trupių repertuaruose. Tarkim, jos pastatymą „Fauno popietė“ prieš ketverius metus Lietuvoje rodė Maskvos Didžiojo teatro šokėjai, o „24 Chopino etiudus“ rodo Kanados nacionalinis baleto teatras, kuriame dabar šoka primabalerina Jurgita Dronina. Į Vilnių atkeliaujantis M.Choui­nard pastatymas neverčiamu pavadinimu „bODY_rEMIX/les_vARIATIONS_gOLDBERG“ taip pat yra Monte Karlo ir Geteborgo baleto trupių repertuaruose.

Šiame spektaklyje dešimt trupės šokėjų atlieka variacijas laisvės pratimų tema. Jie naudoja skirtingus įrankius: ramsčius, virves, protezus, skersinius ir saugos diržus, kurie kartais išlaisvina judesius, o kartais juos supančioja. Tai leidžia perteikti neįprastas kūno formas ir atveria erdves žaismingiems tyrinėjimams. Subtilūs ir ekstravagantiški, prabangūs ir laukiniai pasirodymo judesiai, lydimi Johanno Sebastiano Bacho „Goldbergo variacijų“, skverbiasi į neįveikiamą kiekvienos gyvos būtybės paslaptį.

Estetė už normalumo ribų M.Chouinard taip pat žinoma kaip šiuolaikinio meno kūrėja. 2011 m. jos fotoinstaliacija „Paradisi Gloria“ eksponuota Monrealio meno muziejuje, 2012 m. paroda „Drawings“ – Donaldo Browne’o galerijoje Monrealyje ir Toronto tarptautinėje meno mugėje. 2015 m. M.Chouinard sukūrė sa­vo pirmąją programėję „iPad“ ir „iPhone“ iš­maniesiems įrenginiams – „Cantique“. Ją ne­mokamai galima parsisiųsti iš „App Store“.

Atradimo džiaugsmą ilgainiui keičia kančios ir kankinimų blyksniai: perkreiptas veidas, sulaužytas riešas, nepakeliamas rankų ir kojų sunkumas.

M.Chouinard pastatymuose yra šokęs ir iš Monrealio į Vilnių atvykstantis Manuelis Roque’as, vėliau pradėjęs kurti savo spektaklius. 2013 m. jis subūrė savo vardo trupę. Šokėjo solo kūrinyje „DATA“ pagal Gabrielio Fauré „Requiem“ muziką tyrinėjama tapatybės sąvoka ir jos kaita. Scenoje tarp metalinius totemus primenančių riedulių likęs vienišas žmogus ima atradinėti savo paties kūną: kiekvienas kaulas ar sąnarys, mažiausias odos lopinėlis rodosi esą pilni gyvybės. Tačiau atradimo džiaugsmą ilgainiui keičia kančios ir kankinimų blyksniai: perkreiptas veidas, sulaužytas riešas, nepakeliamas rankų ir kojų sunkumas.

Ketvirtoji iš Kanados atvykstanti trupė – gatvės šokius propaguojanti „RUBBER­BANDan­ce“, vadovaujama Victoro Quijados ir Anne Plamondon. Šis duetas per pastaruosius dešimt metų ištobulino savitą braižą, kartais priartėjantį prie šiuolaikinio cirko meno. Buvęs hiphopo klubų šokėjas V.Quijada spektaklyje „Patirties koeficientas“ supina priklausomybės, atstūmimo, empatijos ir priėmimo situacijas. Jo vizija išsiskleidžia teatrinių interpretacijų, improvizacijų ir filmuotų vaizdinių pripildytoje veiksmo vietoje.

Lietuviški spektakliai

Dar vienas jubiliejinio festivalio išskirtinumas – į jį grįžta du ankstesniais metais sėkmingai rodyti darbai. Pirmasis jų – žymiojo norvegų choreografo Jo Stromgreno įspūdžiais iš viešnagių Lietuvoje grįstas spektaklis „Ten“, kurio premjera „Naujajame Baltijos šokyje“ įvyko 2001 m. Antrasis kartojamas darbas – paties populiariausio pastarųjų metų lietuviško šokio projekto „Contemporary?“ speciali festivalinė versija.

Iš užsienyje gyvenančių ir dirbančių lietuvių šiemet festivalyje viešės sparčiai su performansais per žymiausias pasaulio dailės galerijas keliaujanti Ieva Misevičiūtė iš Niujorko. Ji ilgai dirbo cirke, yra įvaldžiusi įvairias judesio ir im­provizacijos technikas. Šiandien I.Mise­vi­čiūtės pasirodymų geografija itin plati. Savo spektaklyje „Jautienos valdovas“ šokėja pristato įsikūnijimų seriją, atspindinčią objektus, žmones, reiškinius ir filosofines idėjas. Paskutinis I.Misevičiūtės spektaklio įsikūnijimas paremtas buto liežuvio šokio technika, kai atlikėjo kūnas po truputį pasiduoda judesiui, teatrinį aktą priartindamas prie ritualo.

Prabėgus ketvirčiui amžiaus po geležinės uždangos griūties rytų europiečių pasirinki­mus vis dar lemia pasąmonėje slypintys so­vietinio ir posovietinio elgesio modeliai.

Kita viešnia – Kauno šokio teatrui „Aura“ pirmąjį savo spektaklį sukūrusi Liza Baliasnaja iš Briuselio. Ji nuo šešerių metų mokėsi Kauno choreografijos mokykloje, porą metų šoko „Auros“ trupėje. Vėliau išvyko studijuoti „Ar­tez“ menų akademijoje Nyderlanduose ir po metų buvo pakviesta mokytis „P.A.R.T.S“ akademijoje Briuselyje. Jos darbas „(Be)kulmi­na­cijų“ – tai bandymas sukurti erdvę, kurioje kultūriniai simboliai yra iškelti iš konteksto ir tam­pa nauja raiškos forma. Tai kvietimas pa­žvelgti į gerai žinomus elementus kitaip ir sukurti judesio struktūrą, skatinančią abejoti tuo, ką žinome.

Dar vieną lietuvišką naujieną „Dior in Mos­cow“ pristatys klaipėdiečių šokio teatras „PADI DAPI Fish“. Jį sukūrė dvi žymios šo­kios pedagogės – choreografė Agnija Šeiko ir šo­kio kritikė Ingrida Gerbutavičiūtė. Jos teigia, kad prabėgus ketvirčiui amžiaus po geležinės uždangos griūties rytų europiečių pasirinki­mus vis dar lemia pasąmonėje slypintys so­vietinio ir posovietinio elgesio modeliai. Ryš­kiausiai tai atskleidžia mūsų moterys, pasikly­dusios darbininkės-karjeristės-mamos-na­mų šei­mininkės-mylimosios ir kitų primetamų įvaizdžių gausoje.

Europos susitikimai

Pernai „Naujajame Baltijos šokyje“ buvo pristatyti keturi flamandiškosios Belgijos dalies kūrėjai. Šįmet flamandams atstovauja kylanti choreografijos žvaigždė Ann Van den Broek su 2015 m. geriausiu šokio spektakliu Olandijoje pripažintu „The Black Piece“. Jame kviečiama atrasti kitokį juodumą – traukiantį, reikalaujantį dėmesio, intriguojantį. Šokėjai ir jiems talkinantis operatorius nukelia žiūrovus į tamsumą: kamera čia atskleidžia tai, kas liktų nepamatyta ir neišgirsta. Antra vertus, spektaklis klausia, ar tai, kas matoma scenoje, yra tikra. Bernie van Velzeno kinematografija, Arne Van Dongeno garsiniai vaizdiniai, dainininko Gregory Frateur (Dez Mona) balsas – visa tai pažadina auditorijos pojūčius. Šiam kūriniui choreografę įkvėpė Michaelio Pastoureau knyga „Juoda: spalvos istorija“.

Prancūziškajai Belgijos daliai festivalyje atstovauja smagi ir originali trupė „Wooshing Machine“ su spektakliu „Happy Hour“. Tai šokis, kuris knaisiojasi po dviejų buvusių paauglių prisiminimus apie 1970-ųjų televiziją ir tų laikų politikus. „Happy Hour“ – keliaujantis projektas, pritaikomas skirtingoms kūrybinėms erdvėms.

Iš Prancūzijos atvyks trupė „Propagande C“ su spektakliu „Gerro, Minos ir Jis“. Tai spektaklis apie tris vyrus, įmestus į tuščią kambarį, kuriame jie turi kartu praleisti laiką. Jų žaidimai – ir žaismingi, ir pavojingi, ir absurdiški. Jie įtraukiami tai į šauksmų verpetą, tai į kabuki teatro meilės scenas ar gentinius dainavimus.

Bendradarbiaujant su Europos šokio tinklu „Aerowaves“ šiemet į festivalį atvyksta ispanas Pere Faura, kipriečių trupė „ZebraLine“ ir estas Henri Hüttas. Savo naujausius darbus į festivalį atveš SKVO’s šokio trupė iš Bal­tarusijos ir latvių choreografė Elina Lutcė. O festivalio uždarymo spektakliu šįmet taps netikėtas islandės, dabartinės Islandijos nacionalinės šokio trupės vadovės Ernos Omars­dottir ir jos gyvenimo draugo, dainininko ir gitaristo Valdimaro Jóhannssono pristatoma elektroninio metalo opera „Lazyblood“.