BFL

VEIDAS: Ar tiesa, kad Jūsų vadovaujamai ministerijai ir Prezidentūrai šiuo metu nėra lengva rasti bendrą kalbą?

A.Ž.: Žinoma, nuomonių skirtumų ir diskusijų būna – tai natūralu. Lygiai kaip tarp ministerijos ir Seimo komiteto ar Valstybės kontrolės. Juoba kad su Prezidentūra daugiausiai ir dirbame. Žinoma, visados galima padaryti daugiau, bet tą užsienio politiką, kurią dabar visi kartu darome, pavadinčiau tvarkinga.

Kad per pastaruosius pusantrų metų pavyko gerokai sustiprinti Lietuvos ir JAV ryšius, yra didelis mūsų diplomatinės tarnybos nuopelnas.

VEIDAS: Kuo tai pasireiškia?

A.Ž.: Lietuva pastaruoju metu sulaukia išskirtinio JAV dėmesio. Per dvejus metus – du premjero, trys užsienio reikalų ministro vizitai, į Lietuvą atvyksta JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton, pirmą kartą ne į regioną, o konkrečiai į Lietuvą atvyksta JAV prekybos departamento organizuota misija. Gavome dalį ISAF tranzito krovinių. Sulaukėme didelės paramos užtikrindami Lietuvos energetinį saugumą, ir ne tik atominės elektrinės klausimu, bet pirmą kartą per 48 metus JAV išdavė vienai savo įmonių licenciją eksportuoti suskystintas dujas – į Lietuvą.

Iš Lietuvos pusės irgi būta teigiamų žingsnių: Holokausto metų paskelbimas, įstatymo dėl kompensacijų žydų bendruomenei priėmimas – transatlantiniams santykiams tai irgi turi labai teigiamą įtaką.

Visa tai sudėjęs suvoki, kad per dvejus metus įvyko didžiulių postūmių, nors kai kuriose žiniasklaidos priemonėse visą tą laiką vyravo negatyvus Lietuvos ir JAV santykių vertinimas. Manyčiau – sąmoningai.

VEIDAS: Betgi iš “WikiLeaks” žinome, kad JAV ambasados darbuotojai aiškinosi, kiek prezidentė D.Grybauskaitė yra antiamerikietiška. Vadinasi, tokios nuotaikos buvo?

A.Ž.: Bet kas tas nuotaikas kūrė? Jeigu skaitau laikraštyje, esą “Lietuvos vardas Vašingtone tapo keiksmažodžiu”, tai ką turiu galvoti? O ką turi galvoti mūsų partneriai? Manau, kai kas, atėjus naujai prezidentei ir naujai Vyriausybei, siekė sąmoningai įpūsti šaltuko į transatlantinius santykius. Ačiū Dievui, tas nepavyko – tą labai ramiai ir tvirtai sakau.

VEIDAS: Prezidentės veiklos pradžioje buvo padaryta nedviprasmiškų gestų į didžiųjų Europos valstybių pusę, pasirašyta strateginės partnerystės sutartis su Prancūzija. Koks rezultatas? Per jėgą išprašytas Vokietijos kanclerės Angelos Merkel vizitas kelioms valandoms į Vilnių?

A.Ž.: Patikslinu – du vizitai per vienus metus. Jeigu paklaustumėte A.Merkel užsienio politikos patartėjo Christopho Heusgeno, jis pasakytų, kad tai unikalus dalykas. Taip, trumpi, bet du kanclerės vizitai į Lietuvą, o ne pravažiuojant.

Nepamirškime, kad šiais laikais Europa darosi vis pragmatiškesnė ir vis mažiau dėmesio skiria ceremonialams. Smagu būtų matyti A.Merkel pereinant visas protokolines procedūras, bet yra taip, kaip yra. Svarbiausia, kad ji atvažiavo ir pasakė: visos kalbos, kad kažkas ketina pirkti energiją iš galbūt Karaliaučiuje statomos atominės elektrinės, švelniai sakant, yra neteisybė.

Dėl Prancūzijos. Kai prezidentė pasirašė su ja strateginio bendradarbiavimo sutartį, mes ministerijoje irgi manėme, kad tai labiau simbolinis dalykas. Bet visai neseniai buvau Paryžiuje, kur mudu su kolega Alainu Jupe pasirašėme konkrečių veiksmų planą. O pažiūrėkite, kas dedasi Šiaurėje, bendraujant nebe tik su Skandinavija, bet ir su Jungtine Karalyste formatu 8+1! Tikrai strateginiai postūmiai.

VEIDAS: Užtai Rusijos kryptimi po kelių spekuliatyvių susitikimų ir pareiškimų jau metus tvyro keista tyla.

A.Ž.: Tai kaimynų apsisprendimo reikalas. Po to, kai Lietuva gavo Rusijos prezidento D.Medvedevo kvietimą prezidentei D.Grybauskaitei atvykti į Maskvą jai patogiu metu, stojo tyla. Lietuva, turėdama didelę bendravimo su Rusija patirtį, niekuomet nesilaužia pro duris. Manau, kad valstybių vadovų susitikimai vyksta natūraliai, pageidaujant abiem pusėms. Mandagiai laukiame signalo. Laukėme 20 metų, palauksime dar. Gal dar ne laikas?

Juolab ne paslaptis, kad pastaruoju metu vyksta rimtas Lietuvos ir Rusijos interesų susipriešinimas energetikos srityje. Mes pasiekėme esminį lūžį kelyje į energetinę nepriklausomybę, o mūsų kaimynai Rytuose ir toliau norėtų matyti regioną giliai integruotą į posovietinę dujų ir elektros energetikos sistemą.

Tačiau einamieji reikalai su Rusija tvarkomi normaliai, netrukus bus eilinis Tarpvyriausybinės komisijos posėdis, bus pasirašytas visas paketas sutarčių. Taip, aukščiausio lygio vizitų nėra, bet manau, kad šitie dalykai išsispręs, kai Lietuva susitvarkys energetinės nepriklausomybės reikalus ir niekam dėl to nebeliks jokių iliuzijų.

VEIDAS: Gal su Rusija stojo tyla, nes Maskva užsiėmusi Minsku? Nejau Lietuva sėdės sudėjusi rankas ir tylės, matydama, kaip ryjama jos artimiausia kaimynė?

A.Ž.: Jeigu taip suformuluotumėte klausimą Europos Sąjungoje, jums iš karto atkirstų: ką – norite remti Lukašenką?

VEIDAS: Kodėl gi ne? Šiandien jis – Baltarusijos nepriklausomybės garantas. Nepriklausoma Baltarusija anksčiau ar vėliau taps demokratiška europine šalimi, tačiau tapusi faktiniu Rusijos protektoratu demokratinė Baltarusija niekados nebus.

A.Ž.: Mes kalbame apie tai, kalbame apie vienu metu Baltarusijoje vykstančius du procesus: autoritarinio režimo stiprėjimo ir tuo pačiu metu – realaus suvereniteto praradimo. Tačiau dar niekas nesugalvojo, ką reikia daryti, – nei Europa, nei Amerika. ES savo politikoje, kuri tampa vis labiau kolektyvinė, Baltarusijos atžvilgiu apsiribojo tuo, kuo apsiribojo. Gal tai ir patvirtina, kad dauguma mąsto panašiai kaip jūs?

Haitį sukrėtė žemės drebėjimas

Sausio 12 d. Haitį sukrėtė galingas 7 balų žemės drebėjimas, po kurio dar 12 dienų kartojosi mažiausiai 52 požeminiai smūgiai. Ši stichija, vien oficialiomis žiniomis, nusinešė 230 tūkst. žmonių gyvybių, nors tarptautinių organizacijų duomenimis, aukų skaičius galėjo viršyti ir milijoną. Tiek pat – milijonas žmonių – po šios nelaimės liko be namų, nes per drebėjimą sugriuvo daugiau nei 300 tūkst. pastatų.

Ši nelaimė atskleidė Haityje įsišaknijusią korupciją: paaiškėjo, kad statybų bendrovės daugelį metų iki nelaimės statė nekokybiškus namus, neatitinkančius jokių saugumo reikalavimų. Jau įvykus nelaimei paaiškėjo ir tai, kad Haičio medikai neįstengia tinkamai rūpintis nukentėjusiaisiais, administracija nesugeba paskirstyti viso pasaulio žmonių suaukotos paramos – pasirodo, labiausiai nukentėjusieji jos negavo. O kai kurie korumpuoti Haičio veikėjai iš šios paramos netgi pasipelnė.

Beje, tai buvo rekordinė kuriai nors pasaulio valstybei suaukota suma: vos per mėnesį nuo žemės drebėjimo iš viso pasaulio organizacijų, vyriausybių ir privačių asmenų surinkta apie 3 mlrd. JAV dolerių.

Pradėti riboti vaistų antkainiai

Seimas leido Lietuvoje reguliuoti vaistų antkainius. Sveikatos apsaugos ministerija prognozavo, kad dėl to vaistai šalyje vidutiniškai turėtų atpigti iki 15 proc., tačiau Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba (VVKT) balandį, kai įstatymas įsigaliojo, patikrinusi vaistines nustatė, jog dauguma prekybininkų šio įstatymo nesilaikė – net 30-yje iš 36-ių tikrintų vaistinių rasta mažmeninių prekybos antkainių taikymo pažeidimų. Paradoksas, bet antkainiai daugumoje vaistinių ne tik nesumažėjo, bet netgi padidėjo.

Iki gruodžio vidurio VVKT iš viso atliko 255 patikrinimus vaistinėse dėl antkainių taikymo – keturiolikai vaistinių dėl pažeidimų laikinai buvo sustabdytos veiklos licencijos. Tiesa, antroje metų pusėje antkainiais piktnaudžiaujančių vaistinių gerokai sumažėjo, o vaistai, VVKT duomenimis, vidutiniškai atpigo apie 10 proc. Tenka konstatuoti, kad šio įstatymo tikslas iki galo nepasiektas, juo labiau kad dalies vaistų kainos išliko tokios pačios. Specialistai įtaria, kad įstatymas daug naudos nedavė dėl to, kad buvo sabotuojamas, ir prireikus deklaruoti kainas vaistus pabranginti galėjo gamintojai.

Naujas užsienio reikalų ministras

Pernai užsienio ministro postą turėjo palikti prezidentės pasitikėjimą praradęs Vygaudas Ušackas, o šiemet sausį naujuoju užsienio reikalų ministru paskirtas Audronius Ažubalis. Tapus ministru A.Ažubalio retorika gerokai pasikeitė, be to, dalies anksčiau paties keltų problemų jis kažkodėl nenori spręsti ir net jų vengia.

Pats A.Ažubalis teigia neketinąs atversti naujo Lietuvos diplomatijos puslapio ir sau yra išsikėlęs tokius uždavinius: gili integracija į ES ir NATO, įskaitant transatlantinių santykių stiprinimą, pastangos užtikrinti saugią ir tvirtą politinę bei prekybinę sąjungą su kaimyninėmis šalimis.

Tiesa, pasikeitus Užsienio reikalų ministerijos vadovybei, šiek tiek pakito ir pati Lietuvos užsienio politika, ypač tai akivaizdu, kai kalbama apie Lietuvos ir Ukrainos, Gruzijos, Lenkijos, Rusijos ir Baltarusijos santykius.

Lietuvoje veiklą pradėjo “Barclays”

Sausį Vilniuje veiklą pradėjo Didžiosios Britanijos banko “Barclays” informacinių technologijų centras. Pradėjęs su 150 darbuotojų, iki metų pabaigos “Barclays” išsiplėtė iki 500 žmonių. “Barclays” atėjimą galime vadinti geriausia tarptautine reklama Lietuvai per visus 2010-uosius. Šis garsus vardas neabejotinai praskynė kelią ir kitų svarbių investuotojų atėjimui į Lietuvą – balandį apie ketinamus mūsų šalyje steigti įmones pranešė “Western Union” bei IBM.

“Įsikūnijimas” gerino rekordus

Lietuvoje daugiau nei tris mėnesius rodytas režisieriaus Jameso Camerono filmas “Įsikūnijimas” viršijo visus ankstesnius reordus – tiek pagal lankytojų skaičių, tiek pagal mūsų šalyje surinktas pajamas. Lietuvoje uždirbęs 3,5 mln. Lt, jis aplenkė iki tol pirmavusią animacinę juostą “Ledynmetis 3″.

Pasaulyje “Įsikūnijimas” uždirbo 2,7 mlrd. JAV dolerių ir taip pat pirmauja visų laikų pelningiausių juostų sąraše. Kino studija “20th Century Fox” jau paskelbė, kad filmas turės du tęsinius: pirmasis ekranuose  pasirodys 2014-ųjų, o antrasis – 2015-ųjų gruodį.

„Veidas“: Kada realiai pradės veikti naujoji Lietuvos ir Baltarusijos paprastesnio sienos kirtimo tvarka? Žiūrint iš Lietuvos vidaus ekonomikos perspektyvų, ši naujovė vertinama ne vien palankiai – esą ji gali padidinti akcizinių prekių kontrabandos srautus.

A.A.: Tam, kad praėjusią savaitę pasirašytas susitarimas įsigaliotų, Lietuva ir Baltarusija dar turi jį ratifikuoti.
Pernai buvo atlikta sociologinė apklausa – net 86 proc. apklaustųjų pareiškė, kad supaprastinta pasienio teritorijų gyventojų kelionių į Baltarusiją ir Kaliningrado sritį tvarka bus naudinga Lietuvai. Susitarimas sudarys palankesnes sąlygas žmonėms kirsti sieną, lankyti kitapus jos esančius giminaičius, kapus ar maldos namus.

Susitarimo tekstas buvo suderintas su visoms Lietuvos institucijomis, taip pat su Europos Komisija. Premjero kanceliarija yra pavedusi institucijoms pateikti pasiūlymus dėl priemonių, kurios sumažintų galimas neigiamas šios naujovės pasekmes.

„Veidas“: Ar pastaraisiais mėnesiais viešumoje demonstruojamos Rusijos vadovų simpatijos iš tiesų yra gerėjančių Lietuvos ir Rusijos santykių ženklas? Gal priešingai, jomis maskuojama nauja, nepalankesnė Lietuvai politikos strategija?

A.A.: Spręstinų klausimų su Rusija yra daug, todėl ir ryšiai pastaruoju metu gana intensyvūs. Vilties teikia tiek didėjantis abiejų šalių visuomenių atvirumas ir noras kalbėtis, tiek besikeičiantis Rusijos požiūris į stalinizmo nusikaltimus. Labai svarbi ir tarptautinė santykių su Rusija ašis – Rusijos narystės PPO klausimas, derybos dėl naujojo ES ir Rusijos susitarimo bei konvencinės ginkluotės Europoje. Pažanga šiais klausimais ir parodys, kiek rimti yra Rusijos ketinimai bendradarbiauti ir kokia iš tiesų yra jos strategija. Kol kas galiu užtikrintai pasakyti, kad tikrai yra abipusis noras kalbėtis.

„Veidas“: Nuo Naujųjų metų Lietuva pirmininkaus ESBO. Kuo mums svarbi ši pozicija? Kiek papildomų išlaidų pirmininkavimas atseis biudžetui?

A.A.: ESBO yra pirmoji tarptautinė organizacija, į kurią Lietuva buvo priimta 1991 m. Neturėtume pamiršti, kad ESBO priimti dokumentai tapo realiu postūmiu išvesti sovietų kariuomenę iš Lietuvos. Pirmininkavimas ESBO Lietuvai teikia galimybę turėti įtakos saugumo aplinkai regione, apginti savo užsienio politikos interesus ir sukaupti pirmininkavimo patirties, kurios mus dar prireiks 2013 m. pirmininkaujant ES.

Narystė ESBO Lietuvai kasmet atsieina apie 380 tūkst. Lt. Pirmininkavimui, žinoma, bus skirta didesnė suma – apie 10 mln. Lt, bet dalis jų liks Lietuvoje – čia vyks tarptautiniai renginiai, kurie pridės pajamų mūsų šalies turizmo verslui.

Bendradarbiavimas su tarptautine bendruomene stiprina mūsų pačių saugumą, o įgyta patirtis, žinios, svarbūs dalykiniai kontaktai – visą valstybę ir jos diplomatiją. Vien tik aritmetiniais skaičiavimais pirmininkavimo nauda neįvertinama.

Užsienio politika geriausiu atveju neaiški, o konkrečiau – prorusiška, nusigręžianti nuo strateginių partnerių JAV, išduodanti šalis, kurioms daug metų tarptautinėje arenoje buvome advokatai. Toks dėliojasi naujosios Lietuvos užsienio politikos įvaizdis. Ar taip ir yra iš tikrųjų, atsakymų ieškome kalbindami užsienio reikalų ministrą Audronių Ažubalį.

VEIDAS: Kaip Lietuvos užsienio politikoje pasireikš tai, ką mūsų valstybės vadovė prieš keliolika dienų įvardijo taip: Lietuva nebus JAV politikos įkaite ir vykdys nepriklausomą užsienio politiką?

A.A.: Kuo Lietuva nebus, negaliu atsakyti, bet galiu aiškiai pasakyti, kad Lietuvai JAV buvo ir išliks strateginė partnerė, ypač saugumo klausimais, ką, beje, pabrėžė prezidentė savo kalboje Lietuvos diplomatams. Labai aktyviai konsultuojamės su aukštais JAV pareigūnais, ekspertais, diplomatais visais klausimais – ir dėl NATO strateginės koncepcijos, ir kitais.

VEIDAS: Tokia Jūsų nuomonė. Tačiau prezidentė, pavyzdžiui, atsisakydama JAV prezidento Baracko Obamos kvietimo atvykti su juo susitikti į Prahą, aiškiai artikuliavo abejonę, ar JAV Lietuvą laiko strategine partnere.

A.A.: Kodėl nelaiko? Laiko, per dieną kartais dukart kalbuosi su JAV ambasadore, palaikome nuolatinį ryšį. Iš kur formuojasi toks požiūris? Iš savo dvidešimties metų politikoje patirties žinau, kaip kartais žodžiai išverčiami, o kiekviena citata juk turi savo kontekstą. Man labai svarbu, kas parašyta Vyriausybės programoje, Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų programoje ir ką pasako prezidentė užsienio politikos klausimais. Galiu tik pakartoti: bendradarbiavimas vyksta strateginiais klausimais ir strateginiu lygmeniu.

VEIDAS: Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus sukritikavo užsienio politiką dėl, anot jo, santykių su Rusija gerinimo bet kokia kaina, mažesnio dėmesio Moldovai, Ukrainai, Gruzijai.

A.A.: Aš nustebęs, taip galiu pasakyti. Gali būti, kad prezidentas V.Adamkus neturi tiek informacijos, kiek turėjo būdamas prezidentas. Nematau, dėl ko būtų galima sakyti, kad vyksta santykių gerinimas su Rusija bet kokia kaina.

Nebent jei kas mano, kad tai kažkokia kaina, jei po dvejų metų pertraukos pirmą kartą įvyko sėkmingas tarpvyriausybinės komisijos posėdis, kad iš 17 sutarčių, kurių projektai buvo marinuojami po aštuonerius devynerius metus, penkios yra beveik baigtos, galima sakyti, per šį pusmetį, kad Lietuvos pirmieji asmenys turėjo kontaktų su Rusijos vadovais, ko tiek metų nebūta.

O jei kalbėsime apie mūsų santykius su Rytų partnerystės valstybėmis – Moldova, Ukraina, Gruzija, tai jie tapo daug konkretesni ir Lietuvos pagalba šioms šalims labai rimta. Mano, kaip užsienio reikalų ministro, antras vizitas buvo į Gruziją, kur buvo pasirašytas konkretus paramos Gruzijos ėjimui į ES dokumentas, ES užsienio reikalų taryboje pavyko įtraukti šį klausimą į spalio mėnesio darbotvarkę. Inicijavau Moldovos draugų grupės susitikimą Kišiniove. Į Ukrainą važiuoja diplomatų ekonomistų delegacija, kad įtvirtintų mūsų verslo pozicijas ir išsiaiškintų kai kuriuos dvišalės prekybos nesusipratimus.

Beje, Lietuvoje viešėjęs Gruzijos premjeras Nika Gilauris man sakė esąs labai nuoširdžiai nustebęs, kodėl jo visi klausinėja, kaip Gruzija jaučiasi, kai Lietuva nustojo ją palaikyti. Kas tikrai pasikeitė, tai retorika – dabar dirbami konkretūs darbai, bet be viešųjų ryšių pratimų.

VEIDAS: Bet kodėl stringa susitarimai dėl palengvinto pasienio režimo su Kaliningrado srities, Baltarusijos pasienio teritorijomis?

A.A.: Lietuva 2009 m. norėjo pasirašyti sutartį su Baltarusija, buvome pasirengę pasirašyti ir su Rusija. Su Baltarusija pasirašysime labai greitai. O dėl sutarties su Rusija buvo viskas suderinta, bet paskui prasidėjo idėjos dėl supaprastinto režimo suteikimo visai sričiai, ne tik 50 km nuo sienos. Toks jausmas, kad kažkas tyčia nori atitolinti procesą, nors jau dabar pasienyje gyvenantys žmonės galėtų naudotis šiomis lengvatomis. O keisti sutarties reglamentą – ilga istorija.

VEIDAS: Kas konkrečiai per šį pusmetį, kai vadovaujate valstybės diplomatinei tarnybai, padaryta reikalaujant iš Rusijos atlyginti okupacijos žalą, ką taip pabrėždavote dirbdamas Seime?

A.A.: Inicijavau tarpžinybinės grupės šiems klausimams spręsti steigimą. Be kitų konkrečių dalykų, jai pavesta parengti siūlymus dėl juridinio asmens, kuris konsultuotų ir teiktų juridinę pagalbą dėl žalos atlyginimo nukentėjusiems dėl Sovietų Sąjungos okupacijos, įsteigimo. Antra, susitikęs su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu priminiau galimybę sukurti pasitikėjimo forumą, ir jis tam pritarė. Trečia, iškėlėme klausimą dėl galimų papildomų teisinių ES aktų, susijusių su totalitarinių režimų nusikaltimais, priėmimo. Šio klausimo išlaikymas tarptautiniu lygmeniu rodo, kad Lietuva jo neužmiršo.

VEIDAS: Ar tikite, kad kada nors žalos atlyginimo reikalavimas virs tikrais milijardais?

A.A.: Nenoriu kalbėti apie pinigus. Pirmiausia reikia siekti bendro supratimo, o jei žiūrėsime į praeitį vienodai, tada prasidės kitas etapas. Tai ilgas procesas. Štai kiek metų klausimus su Rusija bando išspręsti Japonija.

VEIDAS: Ar vyksta derybos dėl Lietuvos ir Rusijos vadovų oficialių vizitų? Kokiais konkrečiais klausimais Lietuva siektų susitarti, jei toks susitikimas įvyktų artimiausiu metu?

A.A.: Neturime tapti susitikimų ar vizitų įkaitais, kad tai nepradėtų diktuoti mums politinės darbotvarkės ir lemti derybų proceso. Diplomatinė tarnyba dirba savo darbą, suderintos sutartys dėl bendradarbiavimo metrologijos ir standartizacijos srityje, dėl bendradarbiavimo esant ekstremalioms situacijoms, dėl naujo tilto per Nemuną ir kt.

Dabar savo pusėje neturime nė vienos sutarties – visos su mūsų pasiūlymais Rusijoje. O kvietimas susitikti pirmiesiems šalių asmenims yra, bet laikas turi natūraliai subręsti, kai sutarčių paketas abiem pusėms pasirodys pakankamai solidus.

VEIDAS: Kokių pragmatiškų tikslų Lietuva siekia bandydama gerinti santykius su Baltarusija?

A.A.: Nenoriu sakyti nei pragmatiškų, nei nepragmatiškų – Baltarusija mūsų kaimynė, todėl svarbi įvairiais aspektais. Štai su Baltarusijos opozicijos atstovais kalbėjomės apie artėjančius rinkimus Baltarusijoje, ir jokia paslaptis, kad rėmėme ir remsime baltarusių demokratinius judėjimus. Tačiau lygiai taip kalbėjausi su Baltarusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Martynovu dėl aukštos įtampos linijos, einančios iš Smolensko per Baltarusiją į Lietuvą, remonto. Mano manymu, Baltarusija negalės ilgai laviruoti tarp dviejų dydžių – ES ir Rusijos, todėl turės pasirinkti valstybės kryptį. Jei suksis į Europą, ES, žinoma, neprarasdama savo principų ir vertybių, turės jai padėti.

VEIDAS: Dirbdamas Seimo Užsienio reikalų komitete buvote kur kas kritiškesnis.

A.A.: Man net nebuvo leidžiama įvažiuoti į Baltarusiją. Tačiau dabar mano pareigos įpareigoja per konsulinę tarnybą ginti Lietuvos piliečių interesus Baltarusijoje ir Lietuvos interesą turėti saugią stabilią demokratinę kaimynę. O kad tas stabilumas ateitų, turime Baltarusijai padėti.

VEIDAS: Pabrėžiama, kad Lietuva laikosi bendros ES užsienio politikos. Tačiau ar po “Nordstream” ar ” Mistral” istorijų galima teigti, kad tokia apskritai egzistuoja?

A.A.: Egzistuoja. Tokie pavyzdžiai iškrinta iš konteksto, bet jei visi apie juos kalba prieštaringai, tai rodo, kad padėtis keičiasi. Juk ES tiek metų, o tik dabar pradėta kurti bendra diplomatinė tarnyba. Didžiosios valstybės buvo įpratusios žaisti atskirai.

VEIDAS: Ką konkretaus pavyko nuveikti dėl Lietuvos ir Latvijos iniciatyvos glaudžiau bendrauti Baltijos jūros regiono šalims?

A.A.: Mano, kaip ministro, pirmas vizitas buvo į Latviją, ten pasiūlėme inicijuoti išminčių grupės steigimą. Šiaurės šalys pasiūlė santykių auditą, ir štai jau turime ne teorines strategijas, o 38 konkrečias rekomendacijas. Manau, tai geras startas bendradarbiavimui glaudinti.

VEIDAS: Ką Lietuva gali laimėti iš pirmininkavimo ESBO 2011 m.?

A.A.: Jau šią savaitę neoficialiai pradedame pirmininkavimą ESBO, Vilniuje sukviesdami aukšto lygio seminarą energetikos klausimais. Energetinė nepriklausomybė – viena esminių mūsų pirmininkavimo krypčių, juolab ESBO unikali tuo, kad čia susitinka ir Rusija, ir JAV, ir ES, ir Azijos šalys. Beje, džiugu, kad bendradarbiaujant su Lenkija juda į priekį “LitpolLink”, ypač kai šį projektą ir naujos branduolinės jėgainės statybą viešai parėmė Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Tai signalas visai Europai, kad turime būti integruoti į bendrą europinę energetikos sistemą.

VEIDAS: Krizė apkarpė ir diplomatines atstovybes. Ar artimiausiais metais jų dar mažės? O gal galima perskirstyti pajėgumus, mažiau darbuotojų paliekant pačioje ministerijoje?

A.A.: Per dvidešimt metų beveik iš nieko atkūrėme ir sukūrėme diplomatinių atstovybių tinklą, kitas klausimas, ar visais atvejais labai protingai. Tačiau atstovybę atidaryti lengviau, nei uždaryti. Esu šalininkas, jog reikia stengtis išlaikyti atstovybes, kad turėtume daugiau draugų ir rėmėjų, nes valstybės labai skaudžiai žiūri į atstovybių uždarymą. Vis dėlto teko uždaryti generalinį konsulatą Varšuvoje, ambasadų skyrius Belgrade, Bonoje. Tačiau išlaikyti diplomatą užsienyje daug brangiau nei Vilniuje, todėl, atvirkščiai, atšaukėme 45 žmones. Dabar tobuliname personalo politiką, kad rangų skirstymo, siuntimo į užsienį tvarka būtų skaidri ir nepriklausytų nuo to, kas bus ministras.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė sako “pabarusi” užsienio reikalų ministrą Audronių Ažubalį dėl konsulinių padalinių nepasirengimo aptarnauti vasarą padidėjusio turistų srauto.

“Truputį pabariau ir ministrą, ir konsulinį mūsų padalinį, kad reikėjo pavasarį pergalvoti darbo schemą vasaros metu tose šalyse, iš kurių ateina pagrindiniai turistų srautai, permesti žmones netgi ir iš Vilniaus”, – trečiadienį žurnalistams sakė šalies vadovė.

“Manau, kad optimizuoti atstovybių darbą visada yra sveika”, – teigė D.Grybauskaitė.

Užsienio reikalų ministerija (URM) teigia, kad tinkamoms konsulinėms paslaugoms užtikrinti reikia 25 papildomų darbuotojų Lietuvos ambasadose.

Susisiekimo ministerija savo ruožtu aiškina, kad sumažinusi darbuotojų skaičių ambasadose Rusijoje, Baltarusijoje, Moldovoje ir Vidurio Azijos valstybėse, kurių piliečiams reikia Šengeno vizų, Lietuva neteko potencialių turistų ir taip prarado daugiau nei gavo taupydama.

Šiais metais konsulinėms paslaugoms užtikrinti skirta apie 20 mln. litų.

URM atstovų teigimu, papildomų etatų reikia Kaliningrade, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Turkijoje, Moldovoje, Baltarusijoje.

Diplomatų teigimu, per pirmąjį šių metų pusmetį vizų išdavimas išaugo 11 procentų. Jie tvirtino, kad Lietuva itin retai atmeta prašymus suteikti vizas – tik 1,8 proc. prašymų atmetama. Latvija tuo metu atmeta 3,5 proc., Estija – 2,5 proc, Vokietija – 9,1 proc., Prancūzija – 12,3 proc. prašymų.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis sako didžiuojąsis Lietuvoje sudarytomis galimybėmis tautinėms mažumoms, tačiau teigia tuo pat metu manąs, kad kai kurios išskirtinės teisės trukdo joms integruotis į Lietuvos visuomenę.

Interviu BNS naujienų agentūrai ministras sakė, kad Lietuvos užsienio politikoje pasikeitė tik politikos atlikimo stilius. A.Ažubalio įsitikinimu, santykiuose su Rusija esama viltingų ženklų, o pasikeitimai Lenkijos politikos elite neturėtų iš esmės pakeistų Varšuvos požiūrio į santykius su Lietuva.

BNS: Prezidente tapus Daliai Grybauskaitei, apie Lietuvos užsienio politiką diskutuojama itin daug. Ar užsienio politika iš esmės pasikeitė?

A.Ažubalis: Manau, kad kryptys nepasikeitė. Pasikeitė politikos atlikimo stilius. Natūralu, kad mano, kaip ministro, vieša retorika, skiriasi nuo mano pirmtako ar dar anksčiau buvusio Petro Vaitiekūno. Kiekvienas politikas turi savo stilių, bendravimą, požiūrį. Vienam galbūt patinka “plakatinis” stilius, labai ryškus, besiribojantis ties pompastika. Kitas mėgsta santūrų, pilką, nelabai įspūdingą, ir daugmaž naudoja viešųjų ryšių technologijų. Tai natūralu.

BNS: Lenkijoje jau žinomi pagrindiniai kandidatai į prezidento postą. Ar Lenkijos politinio elito pasikeitimas turės įtakos santykiams su Lietuva?

A.Ažubalis: Lenkijos kaip valstybės esminiai interesai, Lenkijos lyderių politinis supratimas apie Lenkijos vaidmenį regione, manau, negali labai keistis, kad ir kas beužimtų aukščiausius postus. Gali būti niuansai, tam tikri didesni ar mažesni žingsniai, ritualai, kurių viena ar kita pusė gali pasigesti. Bet esmė išliks.

Mūsų tarpusavio bendradarbiavimas būnant ES ir NATO narėmis yra esminis šitame regione. Manau, ne mažiau svarbus Lenkijai negu bendravimas su Ukraina. Lenkijos politinis elitas yra labai išprusęs ir puikiai supranta, kur yra interesai. Pakilimai ir atoslūgiai, kaip ir pas mus, galimi, galime dėl tam tikrų dalykų net viešai pasibarti, bet viduje puikiai suprantame, kad Lenkija yra mūsų vienas iš strateginių svarbių partnerių, ne mažiau svarbus negu estai ir latviai.

BNS: Kokią įtaką dvišaliams Lietuvos ir Lenkijos santykiams daro keliami klausimai dėl tautinių mažumų padėties?

A.Ažubalis: Manau, kiekvienoje valstybėje tautinių mažumų klausimas yra traktuojamas priklausomai ir nuo tradicijų, ir nuo istorijos, ir nuo to meto politinių veikėjų, kurie yra politikos scenoje. Tai negali nedaryti įtakos ir tai neišvengiama – Europoje yra daug panašių atvejų.

Aš didžiuojuosi, kad mūsų tautinės mažumos turi teisę mokytis savo kalba. Tai iš principo yra unikalu. Ir netgi manyčiau, kad tas unikalumas daro šiokią tokią meškos paslaugą. Tai trukdo pakankamai integruotis į visuomenę. Pavyzdžiui, jaunuoliui, kuris atėjo iš tautinių mažumų gimnazijos, reikia daug daugiau pastangų, kad jis taptų lygiavertis tam pačiam Lietuvos jaunuoliui, kuris mokėsi lietuviškoje gimnazijoje.

Taigi nors aš tuo didžiuojuosi, tai nėra teisinga to jauno žmogaus iš tautinės mažumos atžvilgiu. Galbūt reikia tai bandyti kažkaip aiškinti. Jie patys turi suprasti ir pritarti, kad, pavyzdžiui, geografija ir istorija būtų dėstoma lietuvių kalba. Ir lietuvių kalba būtų dėstoma tuo pačiu lygiu, kaip ir lietuviškose mokyklose. Nemanau, kad tai būtų galima lengvai įtikinti. Turi būti aiškinamasis darbas.

Kita vertus, jeigu žmonės mokosi tautinėje mokykloje ta kalba, tai galbūt rengiasi išvažiuoti. Toje kalbinėje aplinkoje, kur yra didžioji tėvynė, jam bus gerokai lengviau pritaikyti savo žinias. Bet man asmeniškai būtų gaila, nes mes netektume Lietuvos piliečio, kuris čia augo, gimė, turi teisę čia gyventi, mokytis, kurti šeimą.

BNS: Ar pagrįstais laikote priekaištus, kuriuos dėl tautinių mažumų padėties išsakė aukščiausi Lenkijos politikai, įskaitant jūsų kolegą užsienio reikalų ministrą R.Sikorskį?

A.Ažubalis: Pastarajame susitikime su kolega ir siūliau – gal pradedame nekomentuoti vienas kito pasisakymų ar kažkokių dalykų. Atsakymas buvo geranoriškas, bet sakė – vis tiek gi mūsų klausia. Galima bandyti atsakyti kaip įmanoma diplomatiškiau. Jei yra klausimų, galima pakelti telefono ragelį ir skambinti. Manau, kad čia racionaliausias bendravimas, o ne man dabar komentuoti, ką manau apie jo požiūrį arba ką jis mano apie mano požiūrį.

Visi mes augome savo tam tikroje aplinkoje, kuri neišvengiamai darė įtaką Ažubalio ar Sikorskio pažiūroms, įsitikinimams. Nuo to pabėgti būtų kvaila. Bet tai statyti kaip kliūtį dvišalių santykių vystymui irgi būtų neišmintinga.

BNS: Minėdamas aplinką, turite omenyje skirtingą požiūrį į istoriją?

A.Ažubalis: Absoliučiai taip. Mūsų praeitis yra ir susijusi, ir kartu skirtinga. Istorijos filosofas galėtų daug ką pasakyti, parašyti ir paaiškinti, pradedant nuo vėlyvo krikščionybės priėmimo ir baigiant požiūriu į Vilniaus kraštą. Istorija kartais kaimyną padeda į tokias lentynėles, kad suartėti požiūriams prireikia daug laiko. Vis dėlto turiu sveiko optimizmo, nes matau, kaip yra Norvegijoje ir Švedijoje ar Švedijoje ir Suomijoje. Visko gi ir ten buvo.

Daug kas sako, kad politikas turi lyderiauti ir rodyti kelią, priimti sprendimus, neatsižvelgdamas į kažką. Laikausi šiek tiek kitos nuomonės. Manau, kad atsiklausti tautos, atsiklausti partijos – nes tikiu politinių partijų sistema – visada yra naudinga. Jei matai, kad trūksta politinio supratimo, tai reikia įdėti nemažai pastangų, kad įtikintum savo idėja ar savo siūlymu. Tai nėra lengva. Idėja verta tiek, kiek įdedi į ją darbo. Jei darbo įdedi mažai – kaip nors nueisim, nubalsuosim – gal ir nelabai tiki, gal idėja yra dirbtinoka.

BNS: O jūs ar pats tikite idėja, kad reikia įteisinti pavardžių rašybą ne vien lietuviškais, bet ir kitais lotyniško pagrindo rašmenimis?

A.Ažubalis: Matau tame racionalų grūdą, bet matau ir kitą pusę. Matau kalbininkus, kurie kalba kitaip. Negaliu neatsižvelgti į patriarchą Zigmą Zinkevičių. Manau, kad turi būti sprendžiama neskubant, labai gerai išsiaiškinus, ką norima pasiekti. Argumentų ir iš vienos, ir iš kitos pusės yra daug. Kai man sako – jūs esate produktas kažkokios sistemos. Galbūt. Bet tada mes visi esame didele dalimi produktai.

Kai balsuoji, turi tuo tikėti. Nematau savo rinkėjų palaikymo. Nemanau, kad protingas politikas užsimerkia prieš rinkėjus. Žinoma, ne visada gali padaryti, ko nori rinkėjai: jie sakytų – tik didinkit pensijas, didinkit algas. Yra objektyvi realybė. O čia dangus negriūva. Manau, kad šitam klausimui yra skiriama neadekvačiai daug dėmesio.

BNS: Ar įžvelgiate permainų Lietuvos ir Rusijos santykiuose?

A.Ažubalis: Matau gerus, viltingus ženklus, tai ir šių metų lyderių – prezidentės ir premjero – susitikimai (su Rusijos premjeru Vladimiru Putinu). Svarbūs yra Rusijos ir Lenkijos santykiai. Tragedijos fone visada labai sunku išlikti emociškai nepaliestam, bet būtų neprotinga nepasinaudoti dėmesio ženklais ir nebandyti įtvirtinti bei plėtoti mūsų santykių.

Žiūrint iš teisinės pusės, įvertinus esamas sutartis, su Rusija viskas yra neblogai. Bet yra tam tikras emocinis fonas, kuris mus ilgai lydėjo ir lydės, kol mes nepridėsime pastangų tą foną pašalinti.

Man vienas kolega iš Vakarų sakė: “Ar galima santykius statyti istorijos įkaitu?”. Bet kol kažkas neišspręsta, negali judėti visiškai laisvai.

Bet žiūriu viltingai ir dėsiu visas pastangas labai atviriems, konstruktyviems ir garbingiems lygiateisiams santykiams. Atsirastų sakančiųjų – kaip gali būti lygiateisiai santykiai tarp tokio skirtingo dydžio valstybių. Atsakau labai paprastai – toks amžius. Be to, esame ne tokie jau nedidukai, esame labai dviejų rimtų organizacijų nariai. Mūsų siekis ir noras kalbėti lygiateisiai turėtų būti suprantamas. Ir manau, kad jį supranta. Toks mano įspūdis.

Laiko reikia. Vienur galime judėti greičiau, kitur lėčiau, bet negalime sustoti. Neturime užsidaryti sąlygotumuose.

BNS: Ar galutinai istoriniai klausimai gali būti išspręsti tik tada, kai Rusija materialiai atlygins okupacijos padarytą žalą?

A.Ažubalis: Aš taip nesakyčiau. Visų pirma reikia bendro pokalbio. Idėja, kurią pasiūlė premjeras Andrius Kubilius Rusijos premjerui apie Pasitikėjimo forumą – tai tas formatas, kur galime pradėti sėsti ir kalbėti. Pridėjus, kad turime penkerius metus veikiančią bendrą istorikų komisiją, tai turime labai neblogą platformą dirbti.

Negalima prisirišti prie datų ar konkrečių būsimų įvykių.

BNS: “The Economist” apžvalgininkas Edwardas Lucasas (Edvardas Lukasas) neseniai rašė, kad Lietuva galėtų atsisakyti reikalavimų išmokėti kompensaciją, jei Rusija išreikštų “apgailestavimą” – ne “atsiprašymą” už “inkorporaciją” – ne “okupaciją”. Ar iš tiesų šis klausimas gali būti tokiu būdu išspręstas?

A.Ažubalis: Nežinau, čia jo samprotavimai, ir jo reikėtų klausti. Pas mus buvo referendumas, yra įstatymas. Nėra taip, kad atėjai ir pasakei – žinote, tai buvo seniai. Ne, taip negalima. Bet aš manau, kad protingi žmonės visada ras, kaip išspręsti kad ir kokį sunkų klausimą nežeminant vienos ar kitos pusės. Manau, kad ta “win-win situation” (liet. – abu laimi) galima. Nenorėčiau konkretizuoti, ką matau ar kaip įsivaizduoju, nes tai tampa žurnalistiniu pasvarstymu. Tai irgi labai gerai, bet dabar aš nesu žurnalistas.

BNS: Ar turite informacijos, kad Rusijos premjeras V.Putinas atvyks į Lietuvą birželio pradžioje?

A.Ažubalis: Yra tam tikri kvietimai ir palankus požiūris į tuos kvietimus. Nenoriu suvaržyti abiejų pusių ir pasakyti, kad viskas sutarta. Tai pažymėta politikų kalendoriuose. Manau, tai yra svarbu, kad yra mąstoma ir tikiuosi, kad rezultatas bus pozityvus, bus atsakymas pozityvus ir sulauksime birželio 1-2 dienos Baltijos jūros valstybių taryboje, kuriai pirmininkauja Lietuva, sulauksime garbingų svečių iš įvairių valstybių.

BNS: Kaip vertinate galimybes dar aktyviau plėtoti santykius su Baltarusija ir ką apie Baltarusijos valdžios žingsnius rodo pastarieji vietos valdžios rinkimai?

A.Ažubalis: Dar neturiu viso raporto apie naujausius rinkimus, bet tai, kas yra, nekelia didelio optimizmo. Rinkimų rezultatai parodė, kad opozicijai komisijose buvo mažai atstovaujama. Išrinktas tiesiog simbolinis skaičius. Kaimynas kartais gali dar lengviau pateisinti. Bet galiu garantuoti, kad kolegos taip nesakys. Mes žinome, koks yra ES požiūris.

Galiu suprasti, kad atsivėrimas vyksta sunkiai, kad tai nėra paprasta. Procesą visi gali pateisinti, jeigu kažkur judama, bet stovėjimo – ne. Manau, kad daugumai kolegų tai pasirodys mažai.

BNS: Kokį poveikį Vidurio ir Rytų Europai gali turėti JAV ir Rusijos santykių “perkrovimo” politika?

A.Ažubalis: Ji bus gera ir priimtina tiek, kiek nepažeis šito regiono saugumo. Tai, kad nurašomi strateginiai ginklai ir sulyginamas jų beprotiškas skaičius irgi iki ne mažiau beprotiško – tai pozityvas, kurį reikia sveikinti. Bet jeigu po šito sektų abiejų pusių – NATO ir Rusijos arba JAV ir Rusijos – rimti pokalbiai apie taktinių ginklų civilizavimą, įtraukimą į tarptautines sutartis, tai būtų labai gerai. Nes šie ginklai yra pavojingi ir mažiausiai kontroliuojami, lengvai gabenami ir žymiai lengviau aktyvuojami.

BNS: Kaip jūs vertinate NATO siūlymus įtraukti Rusiją į priešraketinės gynybos sistemos kūrimą?

A.Ažubalis: Politinis gestas yra geras, klausimas, kaip tai bus padaryta. Tai yra noras, manau, įtraukti Rusiją, kad Rusija rimtai pažiūrėtų į savo karinę doktriną ir pagalvotų, ar ji atitinka tai, kokiu būdu nori bendrauti NATO su Rusija. Mūsų koncepcijoje to, kas yra Rusijos doktrinoje, nebus ir to nereikia. Reikia gero ir neįtempto, neįtaraus bendravimo, kiek įmanoma.

BNS: Ar keičiasi Lietuvos laikysena Gruzijos atžvilgiu ir ar prezidentės sprendimas nevykti į Tbilisį nerodo, kad Lietuva taip pat prisideda prie prezidento Michailo Saakašvilio izoliacijos?

A.Ažubalis: Kiekvienas valstybės vadovas turi savo stilių, ir jis nebūtinai turi būti toks, koks buvo pirmtako. Bet pasakykite, ar keičiasi mūsų parama plėtroje Gruzijai? Aišku, kad ne. Ar keičiasi mūsų bendradarbiavimas tarpministeriniu lygmeniu? Ne, jis tik sustiprėjo. Pažiūrėkime į tam tikrus mūsų pareiškimus, nuostatas, kurios gal tapo ne tokios deklaratyvios, bet kurios yra esminės. Mes – už Gruzijos teritorinį vientisumą, integralumą, už suverenitetą ir už teisę rinktis tas tarptautines organizacijas, kurių siekia Gruzija.

O interpretacijų dėl stiliaus gali būti begalė.

BNS: Kaip vertinate naujuosius Ukrainos valdžios susitarimus su Rusija dėl Juodosios jūros laivyno?

A.Ažubalis: Tai yra Ukrainos reikalas ir kitos valstybės, su kuria tariasi, reikalas. Turime tai gerbti. Bet aš, tikėdamas Ukrainos europine ateitimi, labai norėčiau, kad Ukraina ir toliau tęstų, intensyvintų savo žingsnius ES link. Nenorėčiau, kad susitarimai, kurie daromi ar bus padaryti, sutrukdytų Ukrainai siekti vietos po Europos saule, kuri jai priklauso. Žinoma, spręsti tik ukrainiečiams.

Galvodamas apie Ukrainos teritorinį vientisumą, noriu ir linkėčiau, kad būtų išsaugota pilietinė rimtis Ukrainoje, kad būtų išsaugotas Ukrainos tikras suverenitetas. Tai labai normalus, geranoriškas kaimyno požiūris.