Pasirodžiusioje 2015 m. metinėje ES augimo apžvalgoje konstatuojama, kad atsigavimas vyksta lėčiau, nei prognozuota 2014 m. pradžioje. Dėl to sunkiau suvaldyti socialinę krizę ir mažinti nedarbą ES šalyse.

Europos Komisijos (EK) duomenimis, per 2014 m. realusis bendrasis vidaus produktas (BVP) augo 1,3 proc. ES ir 0,8 proc. euro zonoje. Ateityje tikimasi vis spartesnio augimo: 2015 m. atitinkamai 1,5 ir 1,1 proc., 2016 m. – 2 ir 1,7 proc. Žinoma, jei pasiteisins ES ekonomikos atsigavimą skatinančios priemonės.

Kad tai būtų pasiekta, EK rekomenduoja orientuotis į tris svarbiausias sritis: skatinti investicijas, atnaujinti įsipareigojimą vykdyti struktūrines reformas ir laikytis fiskalinės drausmės. Šiuo metu ES investicijos, palyginti su prieškriziniais metais, sumažėjusios 430 mlrd. eurų ir dabartiniai investicijų mastai neužtikrina tvaraus augimo. Dėl to EK paskelbė apie investicijų planą, pagal kurį per trejus metus investuotų 315 mlrd. eurų. Skelbiama, kad pirmiausia būtų remiami infrastruktūros, mokslinių tyrimų ir inovacijų bei švietimo projektai. Taip pat būtų siekiama telkti investicijų finansavimą nekuriant naujos skolos ir šalinti finansines bei nefinansines kliūtis investuoti.

Kai kalbama apie struktūrines reformas, EK ragina koncentruotis į darbo rinkos dinamiškumo didinimą ir nedarbo mažinimą, siekti pensijų ir socialinės apsaugos sistemų veiksmingumo, skirti dėmesio lankstesnių produktų ir paslaugų rinkų kūrimui, verslo investicijų sąlygų gerinimui bei investicijų į mokslinius tyrimus ir inovacijas kokybės didinimui.

O atsakingos fiskalinės politikos požiūriu bendra padėtis gana gera: vidutinis fiskalinis deficitas ES vos per trejus sumažintas nuo 4,5 proc. BVP 2011 m. iki maždaug 3 proc. BVP 2014 m.

Šių metų šalies BVP augs 2,8 proc., 2014 m. bei 2015 m. – atitinkamai 3,5 proc. ir 4,5 procento. 2013 m. vidutinė infliacija  bus 1,0 proc., 2014 m. –2,0 proc., o  2015 m. – 3,0 proc., teigiama naujausioje SEB banko analitikų parengtame leidinyje „Lietuvos makroekonomikos apžvalga“.

Atsižvelgdami į naujausias darbo jėgos pasiūlos ir paklausos tendencijas, SEB banko analitikai pakoregavo 2013 m. ir 2014 m. vidutinio darbo užmokesčio didėjimo prognozę – atitinkamai nuo 4,0 proc. iki 6,0 proc. ir nuo 4,5 proc. iki 5,5 procento. 2015 m. vidutinio atlyginimo augimo prognozė išliko nepakeista – pasak SEB analitikų, vidutinis atlyginimas turėtų augti 7,0 procentais.

Vis dėlto, pasak SEB analitikų, numatomas BVP augimas būtų nepakankamas tikintis, kad kitais metais bus įgyvendintos pastaraisiais metais valstybėje viešai svarstomos įvairios ekonominės iniciatyvos ir pasiūlymai, nes tam reikėtų pasiekti ne 3-4 proc., o trigubai spartesnį BVP augimą.

SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda atkreipė dėmesį, kad valstybėje šiuo metu viešai svarstoma labai daug įvairių pasiūlymų: pakelti minimalią mėnesio algą  iki 1,5 tūkst. litų, atstatyti bazinį viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimo dydį, kompensuoti visas per krizę sumažintas pensijas, įvesti  progresinius gyventojų pajamų mokesčius ir pan.

Pasak G. Nausėdos, vienas iš „karščiausių“ klausimų – tolesnis minimalaus mėnesinio atlyginimo (MMA) didinimas. Analitiko teigimu, šiuo metu ekonominėje literatūroje minėtoji problema nagrinėjama be išankstinių dogmų. Pripažįstama, kad santykiuose su samdomuoju darbuotoju darbdavys įgyja derybinės galios, žinodamas, kad netekęs darbo pastarasis patirs ne tik moralinę skriaudą, bet ir prisiims papildomas išlaidas, susijusias su naujos darbo vietos paieška, dalyvavimu konkursuose ir pan. „Tapti bedarbiu Lietuvoje reiškia pereiti prie itin skurdaus vartojimo standarto, kuris yra dar ir laikinas. Suvokdami šias aplinkybes, kai kurie darbdaviai yra linkę darbuotoją „spustelėti“ ir priversti dirbti už mažesnį atlygį nei patys sutiktų jį samdyti“ – sakė G. Nausėda.

Pasak analitiko, įgyvendindama MMA reguliavimo politiką valstybė galėtų įšokti į šį derybinį žaidimą darbuotojo naudai, nedestabilizuodama darbo rinkos. Tokios intervencijos pavyzdys yra MMA padidinimas 2013 m. pradžioje nuo 850 litų iki 1 tūkst. litų, kuris neišprovokavo masinių atleidimų ir nedarbo lygio kilimo.

“Sėkmingai minimalaus mėnesinio atlyginimo svertą taikančių šalių (pvz., Didžiosios Britanijos) patirtis rodo, kad MMA ir vidutinio darbo užmokesčio santykis neturėtų perkopti 50 proc. Esant dabartiniam vidutinio darbo užmokesčio lygiui Lietuvoje, tai atveria galimybes pakelti MMA iki 1,1 tūkst. litų, bet tikrai ne iki žadamos 1,5 tūkst. litų ribos.

Palankesnes prielaidas didinti MMA sukuria ir pastaruoju metu išryškėjęs  vidutinio darbo užmokesčio kilimas. Pasak G. Nausėdos, atlyginimai Lietuvoje auga sparčiau negu būtų galima tikėtis esant dviženkliam nedarbo lygiui. „Palyginti su Vakarų Europa, mūsų šalyje dėl nelanksčios švietimo sistemos ir emigracijos darbo jėgos pasiūla ir paklausa menkiau atitinka viena kitą ir pagal kvalifikaciją, ir pagal šakas. Todėl struktūrinio nedarbo reiškinys atsiranda ankstyvoje ekonomikos atsigavimo stadijoje – nors daug žmonių vis dar neturi darbo, darbdaviai skundžiasi, kad rinkoje negali rasti tinkamų darbuotojų“, – sakė G. Nausėda.

Pirmąjį pusmetį Lietuvos BVP padidėjus 3 proc., audito ir verslo konsultacijų bendrovė „Ernst & Young“ kartu su „Oxford Economics“ atliktoje ketvirtinėje 2012 m. rudens euro zonos ir jai nepriklausančių ES narių prognozėje nežymiai pagerino šalies metinio BVP augimo prognozes – nuo 2 iki 2,4 procento. Tačiau šįkart skeptiškiau įvertino Lietuvos ekonomikos augimo perspektyvas 2013 metams – 3,4 proc., kai ankščiau buvo planuojami 5 procentai.

Užsitęsę pertvarkymai euro zonoje ir slūgstanti eksporto paklausa yra ne tik pagrindinės priežastys, sulėtinusios Lietuvos ekonomikos augimą šiemet, bet ir keliančios grėsmę spartesniam šalies ūkio stiebimuisi 2013 metais, teigiama ketvirtinėje prognozėje.

Pasak ją atlikusių ekonomikos ekspertų, šių metų antrąjį pusmetį BVP prieaugį iš esmės sąlygos pamažu stiprėjanti vidaus paklausa, kai ateinančiais metais jai į talką turėtų ateiti vėl iš lėto atsigaunantis eksportas ir aktyvėjančios investicijos, tačiau mažesne dalimi nei buvo prognozuota anksčiau.

Prognozėje nurodoma, kad užsibrėžtas fiskalinio deficito sumažinimas iki 3 proc. šiemet atrodo sunkiai įgyvendinamas dėl lėtesnio nei pernai ekonomikos augimo. Prognozuojama, kad metų pabaigoje jis sieks 4 proc., tačiau deficitas tirpsta greitai ir nuosekliai. Nepaisant to, tikimybė įsivesti eurą 2014 metais mažėja dėl vis sunkiau pažabojamos infliacijos didėjant sezoninėms energijos ir kai kurioms kitoms sąnaudoms. Prognozuojama, kad bendras šių metų infliacijos lygis turėtų siekti apie 3 procentus.

„Lietuvos verslas galėtų suteikti rimtesnį postūmį šalies ekonomikos ilgalaikiam augimui, tačiau jis turėtų keisti tradicinį požiūrį į verslo augimo skatinimo priemones ir didesnį dėmesį skirti ne kiekybei, o kokybei”, – teigė Jonas Akelis, „Ernst & Young“ vadovaujantis partneris Baltijos šalyse.

Nors pagal pelningumo normas Lietuvos verslas prilygsta užsienio konkurentams, o kartais net ir juos lenkia, tačiau toks rezultatas pasiekiamas pakankamai drastiškai mažinant veiklos sąnaudas. „Darbo užmokestis Lietuvos įmonėse 3-4 kartus mažesnis, bet atsilieka ir darbo produktyvumas – jis mažesnis 2,4 karto. Lietuvos įmonėse 1,8 karto didesnė darbuotojų kaita ir net keturiskart mažesnė pardavimo apimtis, tenkanti vienam darbuotojui, palyginti su Vakarų Europos įmonėmis“, – komentavo J. Akelis VšĮ „Verlsi Lietuva“ ir „Ernst & Young Baltic“ kartu įgyvendinamo projekto „Konkurencingumo centras“ įžvalgas.

Lietuvos bendrovės gerokai atsilieka nuo užsienio konkurentų pagal sukuriamą pridėtinę vertę – kai kuriose pramonės šakose skirtumas siekia net kartus. Todėl, pasak J. Akelio, paprasčiausias veiklos sąnaudų mažinimas nebepadės pasivyti pirmaujančių Vakarų Europos įmonių – vienas svarbiausių sprendimų verslui turėtų būti sukuriamos pridėtinės vertės, tai yra kokybės, didinimas ir rinkodaros stiprinimas.

„Lietuvoje įprasta manyti, kad plėtros siekiančios įmonės turėtų stengtis pagaminti tiek pat su mažesniais ištekliais. Tačiau siekiant didinti konkurencingumą, reikėtų pereiti prie kitokio požiūrio ir su tais pačiais ištekliais pagaminti daugiau bei kokybiškiau. Konkurencingumas – tai ne tik kaina, bet ir kokybė: svarbu, kokia prekė ir paslauga yra siūloma“, – sakė J. Akelis. Jo teigimu, dėl padidėjusio rinkų jautrumo ir sulėtėjusio pasaulinės ekonomikos vystymosi ateinančiais metais verslo augimo galimybės bus gerokai suvaržytos, todėl įmonės turės dar labiau susitelkti, kad rastų kelių plėtrai.

Prognozės Lietuvai  (metiniai pokyčiai procentais, jei nepažymėta kitaip)
	2010	2011	2012	2013	2014	2015
BVP	1.4	5.9	2.4	3.4	6.1	6.2
Infliacijos lygis	1.3	4.1	3.0	2.5	2.2	2.1
Mokėjimų balansas (% nuo BVP)	1.5	-1.6	-2.6	-2.4	-2.6	-3.3
Valstybės biudžetas (% nuo BVP)	-7.3	-5.5	-4.0	-2.9	-2.0	-1.5
Trumpalaikių palūkanų norma (%)	0.2	0.8	0.9	1.0	1.1	0.9
Valiutos keitimo norma (vietos valiutos ir JAV dolerio santykis)	2.61	2.48	2.71	2.80	2.95	3.08

Po spartaus augimo pernai, Lietuvos ekonomika šiemet plėsis nuosaikiai – BVP didės apie 2 proc., prognozuoja audito ir verslo konsultacijų bendrovė „Ernst & Young”, atlikusi Lietuvos ekonomikos apžvalgą kartu su „Oxford Economics“.

Pasak ekspertų, sulėtėjusį augimą daugiausiai lems silpnėjančios eksporto galimybės dėl recesijos euro zonoje, taip pat „pristabdytos“ verslo investicijos, kol paaiškės spalio mėnesį vyksiančių Seimo rinkimų rezultatai. Ekonomikos augimo perspektyvas miglotomis daro ir smarkiai išaugusios energijos bei kitų išteklių kainos, kurios jau „suvalgė“ vidaus taupymo sukurtą naudą.

Apžvalgoje prognozuojama, kad fiskalinis deficitas šiemet mažės 1,5 p.p. iki 3,5 proc., o 2013-aisiais, situaciją vertinant optimistiškai, pasieks reikiamą euro įvedimui lygį – 3 procentus. Tačiau, apžvalgos autorių teigimu, išlieka nemaža grėsmė, kad didesnis nei 3 proc. šalies fiskalinis deficitas išsilaikys ilgesnį laiką. Tai gali lemti silpna politinė valia toliau taikyti monetarinius ir fiskalinius apribojimus, bei blėstantis visuomenės entuziazmas įsivesti eurą. Šios tendencijos euro įvedimo datą gali nustumti į 2015 m., tačiau ir ji priklausys nuo to, kaip toliau vystysis euro zonos valstybių skolų krizė.

Prognozės Lietuvai (metiniai pokyčiai procentais, jei nepažymėta kitaip)
	2010	2011	2012	2013	2014	2015
BVP	1.4	5.8	2.0	5.0	6.3	6.2
Vartojimo kainos	1.3	4.1	2.7	2.4	2.2	2.1
Mokėjimų balansas (% nuo BVP)	1.5	-1.7	-2.5	-2.2	-2.1	-2.3
Vyriausybės biudžetas (% nuo BVP)	-7.1	-4.9	-3.5	-2.4	-1.8	-1.4
Trumpalaikių palūkanų norma (%)	0.2	0.8	0.8	0.9	1.5	2.7
Valiutos keitimo norma (vietos valiutos ir JAV dolerio santykis)	2.61	2.48	2.73	2.65	2.73	2.79

Lietuvos statistikos departamentas pranešė, kad pagal turimus statistinius duomenis ir ekonometrinius modelius įvertintas BVP ketvirtąjį praėjusių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2010 m. laikotarpiu, padidėjo 4,3 proc. Per visus 2011 metus BVP ūgtelėjo 5,8 proc.
Paskelbtą BVP rezultatą galima interpretuoti kaip savotišką preliudiją į prasidedančius 2012 metus. SEB bankas prognozuoja, kad šiais metais šalies BVP išaugs 2,0 proc. Perėjus prie muzikos terminų, dabartinėmis aplinkybėmis itin sunku pasakyti, kaip tolygiai Lietuvos makroekonominis orkestras atliks keturių dalių (ketvirčių) 2012 metų „koncertą“ – pernelyg daug neapibrėžtumo tvyro tiek viduje, tiek išorėje. Vis dėlto yra pagrindo manyti, kad šiuos metus baigsime aukštesne nata nei pradėsime.
Atsakymo į klausimą, kodėl šiais metais mums augti bus kur kas sunkiau nei 2011 m., reikia ieškoti vietos rinkoje. Vartotojų nuotaika subjuro praėjusių metų pabaigoje daugiausia dėl prastėjančios šalies ekonominės padėties ir nedarbo lygio prognozės ateinančiais metais.
Tačiau neskubėkime savęs laidoti. Lietuvos privalumas yra tas, kad ji daugiausia eksportuoja į euro zonos skolų krizės menkiau pažeistas šalis. Kaip prognozuojama, iš pagrindinių Lietuvos užsienio prekybos partnerių penketuko – Rusija, Vokietija, Latvija, Lenkija, Estija – 2012 m. nė viena valstybė nepatirs recesijos. Vertinant mūsų eksporto konkurencingumo tendencijas, be minėtųjų šalių BVP plėtros perspektyvų reikėtų analizuoti numatomus lito kurso pokyčius ir infliacijos Lietuvoje ir atitinkamoje šalyje skirtumą. Iš šių trijų veiksnių sudaryto Lietuvos eksporto perspektyvų indekso pokytis palankiausias prekiaujant su Rusija – 6,4 proc. (prognozuojamas Rusijos ekonomikos kilimas ir didesnė nei Lietuvoje infliacija su kaupu kompensuos galimą rublio susilpnėjimą), o prasčiausias prekyboje su Lenkija – minus 3,1 proc. (nors Lenkijos BVP augs, tikimasi, jog litas dar labiau sustiprės zloto atžvilgiu).
Pastaruoju metu Lietuvoje stabtelėjo vidutinio darbo užmokesčio kilimas, tuo tarpu darbo našumas toliau didėja. Verslininkai beveik nebeinvestuoja į gamybos apimties „pūtimą“, tačiau noriai imasi veiklos efektyvumo didinimo projektų. Darbo užmokesčio sąnaudų produkcijos vienetui mažėjimas taip pat yra vienas iš tarptautinio konkurencingumo „arkliukų“, tiesa, jo reikšmės nereikėtų suabsoliutinti – tekstilės pramonei tai yra kur kas aktualiau nei mašinų gamybos ar chemijos sektoriams.
Kokia bus šalies ūkio „sveikata“ artimiausiais mėnesiais, galima išskaityti iš gamybos pajėgumų panaudojimo ir produkcijos atsargų lygio rodiklių. Deja, pastaruoju metu ženkliai išaugusios produkcijos atsargos atspindi besikaupiančias problemas įmonių lygiu. Apklaustųjų pramonės įmonių vadovų nuomone, produkcijos atsargų sandėlyje situacija dabar yra panaši kaip ir antrąjį 2008 m. pusmetį, t.y. prieš pat Lehman Brothers žlugimą. Tiesa, tuomet produkcijos sankaupos augo toliau ir 2009 m. pradžioje pasiekė rekordinį lygį. Kadangi toliau gaminti „sandėliui“ buvo neprotinga, gamybos pajėgumų panaudojimas 2008-2009 m. žiemą smuktelėjo nuo daugiau kaip 70 proc. iki 60 proc. Šiuo metu gamybos pajėgumai panaudojami maždaug 70 proc. – patenkinamas lygis, kuris gali sumažėti, tačiau ne taip dramatiškai kaip prieš keletą metų.

Šiemet augimo tempus atgavę statybininkai į 2012-uosius žvelgia gerokai sunerimę, nors vis dar prognozuodami 5 proc. augimą. Meškos paslaugą šiam verslui daro visuomenėje tvyranti ekonominio nuosmukio nuojauta.

Statybos srityje atsigavimo ženklų ėmė rastis nuo praėjusių metų trečiojo ketvirčio ir tai tęsėsi iki šių metų rudens. Didžiuosiuose miestuose pagyvėjo prekyba naujai pastatytais būstais, netgi iki tol pustuščiame Vilniaus Perkūnkiemio rajone naujų butų languose įsižiebė šviesos. Pradėta statyti naujų daugiabučių. Didelį postūmį statybos verslui davė Vilniaus ir Kauno sporto arenų statyba.
2009 m. statybos susitraukė 48 proc., pernai – dar 5,5 proc., o šiemet jų padaugėjo 17,8 proc. Šios srities atstovai metus ketina baigti 11 proc. padidinę statybos darbų apimtis. „Anksčiau skendome 50 metrų gylyje, o dabar, nors ir skęstame 33 metrų gylyje, psichologiškai jaučiamės geriau, – padėtį apibūdino Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Adakras Šeštakauskas ir pridūrė: – Statybos sektorius – ne tik ekonomikos atspindys, bet ir ekonomikos tarnaitė. Kokia šeimininkė – tokia ir tarnaitė.“

Išgyventi padėjo ES pinigai

Vokiečiai daugelį statybos įmonių nuo bankroto išgelbėjo sukūrę ekonomikos skatinimo programą: buvo inicijuojami masiniai visuomeninės paskirties pastatų statybos ir rekonstrukcijos projektai, o sunkiai besiverčiančioms ir negalinčioms pasinaudoti bankų paskolomis įmonėms sukurtas gerai veikiantis per 100 mlrd. eurų Ekonomikos fondas.
O lietuvių statybininkams nuskęsti neleido europinės lėšos. Šiemet ypač padaugėjo inžinerinės paskirties darbų, iš dalies finansuojamų ES pinigais. Buvo įrenginėjamos vandenvietės, sąvartynai, valymo įrenginiai, komunikacijos. Statyboms tai davė apie 0,8 mlrd. Lt injekciją. Kita panašiai reikšminga suma statybas gelbėjusi ES lėšų dalis buvo skirta viešiesiems pastatams – ligoninėms, mokykloms, universitetams, darželiams modernizuoti.
Negalime teigti, kad nebuvo statoma naujų butų. Jau dabar Lietuvoje pastatyti 3749 butai, o pernai per visus metus tokių buvo 3667. Planuojama, kad metų pabaigoje jų rinkoje atsiras 4,5–5 tūkst. Aišku, nėra ko lygintis su 2008 m., kai buvo pastatyta rekordiškai daug – apie 12 tūkst. naujų butų.
Vis dėlto 2010 m. nauja statyba tesudarė 41 proc. visos statybos. 2007–2008 m. naujai buvo statoma 56 proc. visų pastatų. Tokius skaičius lėmė ir tai, kad komercinių ir gyvenamųjų projektų statyba susitraukė iki minimumo.
Išdygo vos vienas kitas biurų pastatas, juo labiau kad ir jų paklausos nėra. Skaičiuojama, kad šiemet biurų rinką papildys šiek tiek daugiau nei 20 tūkst. kv. metrų ploto, nors jau dabar yra neužimtų biurų, o naujų užsienio bendrovių, kurios galėtų būti rimtos nuomininkės, ateiti neketina.
Šioks toks pagyvėjimas jaučiamas sandėlių rinkoje, kuri pasipildys apie 20 tūkst. kv. metrų ploto ir vis dar turi paklausą.

Tenkinasi 2 proc. pelnu

Statybų pagyvėjimą šiemet pajuto UAB „Dailista“ vadovas Algirdas Jovaiša, šiemet pastatęs tris prekybos centrus ir beveik visuose Lietuvos miestuose rekonstravęs visuomeninės paskirties objektus: mokyklas, bibliotekas, darželius. Jo nuomone, tokie darbai Lietuvoje statybas išjudino apie 20–30 proc.
Šiemet, palyginti su praėjusiais metais, statybos kainos pakilo 5 proc., o statybininkų atlyginimai padidėjo 10 proc. Statybininkai vidutiniškai uždirba apie 2–3 tūkst. Lt. Pakilimo laikotarpiu aukštos kvalifikacijos darbininkas galėdavo gauti 5–8 tūkst. Lt. „Nemanau, kad mes jiems permokėdavome. Tiesiog būdavo didelių objektų, ir žmonės už tiek atlikdavo darbų“, – tvirtina A.Jovaiša.
Mažesnę įmonę turintis ir daugiausia apdailos darbus atliekantis Valdas Jarmuška sako, kad jei verslas ir toliau klostytųsi kaip dabar, būtų visai neblogai. Šiemet jis dirbo po visą šalį. Vasarą daugiausia remontavo gyvenamųjų namų fasadus, o žiemą aliko vidaus apdailą. Šiemet namo pastatyti neteko, nors iki krizės yra surentęs ne vieną.
Sunkmečiu šios srities atstovų sumažėjo apie 20–30 proc. A.Jovaiša to nedramatizuoja, nes, jo nuomone, statybų pakilimo laikotarpiu nemažai įmonių buvo sukurtos pajutus pelningą gyslą, tačiau dirbo bet kaip. „Prisimename, kaip nepriklausomybės pradžioje visi pasidarė prekybininkai ir lėkdavo į Lenkiją ar tuometinę Jugoslaviją prekių, kurias turgeliuose pardavinėdavo net mokyklų direktoriai. Vėliau visi pasidarė statybininkai ir manė, kad lengvai gali daug uždirbti. Nuosmukis viską grąžino į savo vietas ir statybos rinkoje išliko tikri savo srities specialistai“, neabejoja „Dailistos“ vadovas.
Sunkmečiu bendrovės imdavo net ir nuostolingus užsakymus, kad tik išlaikytų darbuotojus. 2011 m. vidutiniškai buvo dirbama su 2 proc. pelnu. Iki krizės pelnas siekė apie 10 proc. Pasak A.Jovaišos, didesnį pelną sau galėjo leisti nekilnojamojo turto objektų plėtotojai. Jie pelną susižerdavo pradedant žemės sklypo pirkimu, statyba ir baigiant pardavimu.

„Amžinieji“ projektai Klaipėdoje

Pasak Nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidento Roberto Dargio, nuo 2011 m. vidurio nekilnojamojo turto pardavimo rinka atsigavo. Vasaros pabaigoje šiek tiek stabtelėjęs, lapkritį vėl pasijuto prekybos pagyvėjimas. Ne paslaptis, kad tam pasitarnavo „Snoro“ žlugimas, nes žmonės bankuose laikytas santaupas nusprendė investuoti į nekilnojamąjį turtą.
Kituose miestuose padėtis daug tolygesnė. Pavyzdžiui, Kaune nuo 2010 m. pabaigos prekyba šiek tiek didėjo. Prasčiausi reikalai Klaipėdoje, kur per mėnesį parduodama vos dešimt naujų butų, o siūloma per tūkstantį. Nekilnojamojo turto plėtotojai turi apie 600 baigtų naujų butų, kurie net nepradėti pardavinėti, mat neapsimoka pigiau parduoti, nei kainavo statyba.
Vilniuje kas mėnesį parduodama apie 70–80 naujų butų. Pasak R.Dargio, vidurinės klasės pirkėjai didelio kainų svyravimo nepajuto: kaip pirko, taip ir perka butus, mokėdami maždaug po 5 tūkst. Lt už kvadratinį metrą. R.Dargio nuomone, bankams įvesti atsakingo skolinimo reikalavimai labiausiai kirto ekonominės klasės pirkėjams. Jaunos šeimos, kurios pirkdavo ekonominės klasės būstą ir bandydavo kurtis netgi su bankų paskolomis, dabar nebegalės to daryti. Nebėra ir jokių valstybės programų jauniems žmonėms įsikurti.
Statybos nėra visiškai sustingusios, nes šiemet galima įsigyti 2010–2011 m. statytų butų. Buvo įgyvendinama apie 300 naujų projektų. Vis dėlto skaičiai toli gražu nesiekia 2008 m. pirmojo pusmečio, kai buvo pradėta statyti 7 tūkst. naujų gyvenamųjų namų.

Investuotojai žvalgosi

Šiuo metu nekilnojamojo turto objektų plėtotojai atsargiai stebi, kaip klostysis padėtis rinkoje. Kol kas visi laukia, kuo baigsis Europos gelbėjimo planas. „Jei Europa susitars, galėtume manyti, kad 2012 m. pavasarį ar vasarop išvysime ir statybų rinkos atsigavimo ženklų. Dabartinė informacija didelio optimizmo nežada“, – sako R.Dargis.
Į Lietuvą iš Europos persiritusios prastos žinios neigiamai atsiliepia ir gyventojų nuotaikoms. Statybininkas V.Jarmuška sako, kad tai gerokai sumažina galimų klientų, nes žmonės nesiryžta gerinti ar gražinti buities, nežinodami ateities perspektyvų. „Kuo daugiau šnekama apie krizę, tuo statybininkams blogiau“, – tvirtina V.Jarmuška.
Ir kitąmet turėsime naujos statybos butų, nes nupirkta žemės sklypų daugiabučiams namams statyti arba pradėti nauji projektai Pilaitės, Santariškių, Žvėryno mikrorajonuose Vilniuje. Pernai per visus metus Lietuvoje buvo išduoti 52 leidimai daugiabučiams namams statyti, o šiemet per devynis mėnesius jau išduoti 69 leidimai (33 proc. daugiau). Tai požymis, kad tam tikrų vilčių imtis tokių statybos projektų yra, bet ar jie bus pradėti taip intensyviai, kaip rodo statybos leidimai, neaišku. Akivaizdu, kad prilygti 2007 m. tempams, kai tokių leidimų buvo išduota 226, jau niekada nepavyks.
A.Šeštakauskas apibendrina, kad valstybė turėtų aktyviai kištis į statybos sektorių, pirmiausia finansuodama nebaigtų valstybinių objektų statybą. Pavyzdžių ir į visą lapą nesurašysi. Labiausiai akį rėžia niekaip nepradėta nacionalinio stadiono statyba arba metų metus besitęsianti Martyno Mažvydo bibliotekos rekonstrukcija. Apskaičiuota, kad baigus visus projektus į statybos sektorių galėtų būti įlieta apie milijardą litų.

LSA prezidentas A.Šeštakauskas: „Anksčiau skendome 50 metrų, o dabar skęstame 33 metrų gylyje.“

Pastatyta viešosios paskirties objektų (per devynis metų mėnesius, tūkst. kub. m)

2010 m.     2011 m.
Administracinių pastatų    307    200
Pramonės objektų ir logistikos centrų    729    861
Prekybos objektų, viešbučių, maitinimo įstaigų    158    26
Kultūros ir sporto objektų    34    979 000
Šaltinis: Lietuvos statybininkų asociacija

Parduota naujų butų Vilniuje

2006 m.    3261
2007 m.    4612
2008 m.    1367
2009 m.    835
2010 m.    1262
2011 m. (11 mėn.)    1118
Šaltinis: Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija

TRYS KLAUSIMAI  Stasiui Jakeliūnui, Kredito unijos “Vilniaus taupomoji kasa” analitikui

VEIDAS: Kaip vertinate 2012 m. valstybės ir “Sodros” biudžetų pajamų, paremtų 4,7 proc. BVP augimu, plano realumą?
S.J.: Daug pasaulio ekonomistų mano, kad augimo sulėtėjimas akivaizdus, tad Finansų ministerijos prognozė – 4,7 proc. BVP augimas – mažai tikėtinas. Geriausiu atveju BVP augs 3–3,5 proc. BVP papūsti gali nebent numatyta rekordiška – per 7 mlrd. Lt – ES lėšų suma. Tačiau ar tai patvaru, normalu, ar neiškraipo kainų ir rinkos? Įžvelgiu didžiulę biudžeto ir visos ekonomikos priklausomybę nuo šių lėšų: palyginti su BVP, tai 6–7 proc., o su biudžeto pajamomis – 25–30 proc. Diskutuojama, kad kito ES finansinio laikotarpio parama gali būti susieta su valstybės BVP, o riba būtų apie 2,5 proc. Tada parama Lietuvai sumažėtų du tris kartus. Patirtume didesnę krizę nei turėjome. Šia prasme 2012 m. biudžetas dar ydingesnis nei ankstesnių metų.
Kita prielaida, kad nominalus BVP (skaičiuojant dabartinėmis kainomis) kitąmet augs net 9 proc., šiemet apie 12 proc. Kitaip sakant, pajamos į biudžetą labiau koreliuoja su šiuo BVP, nes jos labiau susietos su kainų dinamika. Vyriausybė tikisi, kad kainos toliau smarkiai augs ir todėl mokėsime didesnį PVM. Apie 30–40 proc. šių metų PVM prieaugio siečiau būtent su augančiomis kainomis. Tačiau atsiranda didžiulis interesų konfliktas, socialinė ir politinė problema: žmonės kenčia nuo didesnių kainų, o Vyriausybė pagal jas skaičiuoja biudžeto planus.
Dar prognozuojama, kad vidutinis darbo užmokestis didės 5,5 proc. Tačiau jei šiemet pirmą pusmetį atlyginimai augo apie 2,5 proc., nerealu manyti, kad kitąmet jie augs 5,5 proc. Juo labiau kad viešajame sektoriuje atlyginimai nedidinami, vadinasi, visas augimas numatytas privataus sektoriaus sąskaita. Kadangi jis apima per 60 proc. darbuotojų, čia algos turėtų didėti net 6,5–7 proc. Tai – arti utopijos.
VEIDAS: Kaip vertinate pokyčius valstybės ir “Sodros” biudžetų išlaidų dalyje?
S.J.: Nieko itin įdomaus, išskyrus du dalykus – grąžinamas į buvusį lygį pensijas ir draudžiamąsias pajamas. Pensijas atkurti tikrai būtina, nes ir taip jų perkamoji galia nepadidės: Vyriausybė žaidžia žaidimą – padidina pensijas, bet tai nekompensuos per tuos porą metų išaugusių maisto, komunalinių paslaugų kainų. Tačiau draudžiamųjų pajamų atkurimą reikėjo prilaikyti. Jų grąžinimas į ankstesnį lygį reiškia, kad motinystės ir kai kurios kitos išmokos šoktels į viršų, kas socialiai neteisinga, nes pensininkams pensijos neatkuriamos tiek, kiek pakilo kainos, o motinos galės turėti apie 27 proc. didesnes nei dabar išmokas.
VEIDAS: Ką formuojant biudžetą keistumėte, jei būtumėte finansų ministras?
S.J.: Labiausiai augęs biudžeto išlaidų straipsnis – palūkanos už valstybės skolą: 2008 m. jos siekė 800 mln. Lt, o kitąmet numatyta 2,1 mlrd. Lt. Per artimiausius kelerius metus išlaidos palūkanoms, palyginti su 2008 m., didės tris kartus. Negalime pakankamai finansuoti švietimo, kultūros, kitų sričių, nes reikia mokėti palūkanas. Padaryta klaida anksčiau ir dabar, neieškant pigesnio finansavimo šaltinio biudžeto deficitui dengti. Tai galėtų būti ir TVF, Švedijos vyriausybė – nesvarbu kas, svarbu, kad būtų pigiau.

Nepaisant optimistinių šių metų tendencijų, 2012 metų BVP prognozės yra mažinamos nuo 5,1 proc. iki 3,9 proc. įvertinus lėtėjančią išorinę paklausą bei išaugusią riziką. Vis dėlto, augimas išliks gan spartus lyginant su kitomis euro zonos ekonomikomis. Šį augimą lems teigiamos vidaus paklausos tendencijos. Estija turi finansinės erdvės vykdyti deficitą didinančią fiskalinę politiką, o tai sudarys geras sąlygas tolesniam vartojimo atsigavimui. Kita vertus, mažėjantys eksporto augimo tempai bei išaugęs valdžios sektoriaus deficitas lems blogėjančią einamosios sąskaitos poziciją.

Pagrindiniai rizikos veiksniai yra susiję su euro zonos ekonomikų raida. Prognozuojama, kad Suomijos ir Švedijos – pagrindinių Estijos partnerių augimas žymiai sulėtės ateinančiais metais. Be to, nepalankaus Europos ekonomikų raidos atveju, šis augimas gali būti ir dar mažesnis nei numatyta Danske banko grupės ekonomistų gana konservatyviose prognozėse. Todėl yra rizika, kad ir Estijos augimas gali būti lėtesnis nei šiuo metu yra tikimasi.

Kiti rizikos veiksniai – infliacija ir nedarbas šiai dienai atrodo subalansuoti. Kaip ir buvo tikėtasi, vartojimo kainų augimas ima palaipsniui lėtėti, nors ir mažesniais tempais nei mes prognozavome. Tai lems ir didesnius nei buvo anksčiau prognozuota VKI infliacijos lūkesčius 2012 metais. Spartus ekonomikos atsigavimas sudarė sąlygas gana sparčiam nedarbo mažėjimui (šiuo metu nedarbo lygis Estijoje yra mažiausias ir sudaro 13,3 proc.), tačiau dėl prognozuojamo ekonomikos augimo sulėtėjimo darbo rinkos atsigavimas taip pat gali apslopti.

Rugpjūčio mėnesį draudimo rinkoje pasirašyta 131,4 mln. litų įmokų – mažiau nei liepos mėnesį dėl draudimo įmokų apimties svyravimų papildomo savanoriškojo sveikatos draudimo ir investicinio gyvybės draudimo rinkose. Kita vertus, augo kitų svarbių draudimo grupių – transporto, turto draudimo bei draudimo išgyvenimo atvejui – apimtis, ypač nekomercinio turto draudimo sektorius.

„Neskaičiuojant vasaros sezonui būdingo šiek tiek mažesnio aktyvumo kai kuriose draudimo grupėse, rugpjūčio mėnesį situacija draudimo rinkoje nepasikeitė – stebime tą patį prognozuotą augimą. Jau skelbėme, kad šiemet didelę įtaką draudimo rinkos augimui turi verslo sektorius, tačiau pastaraisiais mėnesiais ir gyventojai daugiau naudojasi draudimo paslaugomis siekdami apsaugoti savo turtą“, – teigia Draudimo priežiūros komisijos pirmininkas Mindaugas Šalčius.

Per 2011 metų sausio–rugpjūčio mėnesius pagrindinės gyvybės draudimo grupės – investicinio gyvybės draudimo – įmokų pasirašyta 16,2 proc. daugiau nei pernai tuo pačiu metu.

Pagrindiniai ne gyvybės draudimo rinkos augimo per šių metų aštuonis mėnesius veiksniai buvo turto draudimo sektorius (+20 proc.), taip pat kasko ir TPVCA draudimo grupės (atitinkamai 13,3 proc. ir 5,8 proc.).

Išmokų suma per 2011 metų aštuonis mėnesius išaugo 13,2 proc. iki 697,8 mln. litų. Gyvybės draudimo rinkoje išmokėta 186,6 mln. litų, t. y. 41,4 proc. daugiau nei prieš metus. Ne gyvybės draudimo išmokų suma padidėjo 5,5 proc. iki 511,2 mln. litų.

Per šių metų sausio–rugpjūčio mėnesius sudarytų draudimo sutarčių skaičius padidėjo 3,1 proc. iki 3,3 mln. sutarčių. Ne gyvybės draudimo sutarčių sudaryta 3,3 mln. litų, t. y. 3,3 proc. daugiau, o gyvybės draudimo – 38,1 tūkst., t. y. 13,7 proc. mažiau nei pernai tuo pačiu metu.

Lietuvos kol kas nepasiekė išsivysčiusias Vakarų valstybes jau sukausčiusios ekonominės stagnacijos nuotaikos. Ir valdžia, ir žiniasklaida, ir vartotojai linkę pastebėti tik teigiamus, ekonomikos atsigavimą liudijančius ženklus, nors tvaraus ekonomikos augimo pagrindo Lietuvoje nėra, o mūsų makroekonominius rodiklius taip šauniai gerinantis eksportas jau vėl grįžta į pagrindinėse eksporto rinkose plintančią nerimo zoną.

Ar ne laikas atidžiau pažvelgti į nuogą ir nepatrauklią tiesą rodantį veidrodį? Tiek atsigavimo stebuklo laukiantiems vartotojams, tiek kitų metų biudžeto planus tuoj po vasaros pulsiančioms galutinai derinti valstybės valdymo įstaigoms. Visiems laikas suvokti, kad po šios krizės greito ir užtikrinto atsigavimo nebus, net jei Europos ir pasaulio ekonomikos nebeištiks nauja krizė, nuosaikiai augantis Lietuvos BVP dar ne vienus metus tikrai nereikš galimybių plačiau atverti pinigines per krizę į skolas įklimpusiai Lietuvai ir lietuviams.
Bet ir tokį konservatyvų ir atsargų scenarijų dabar jau galima laikyti pačiu optimistiškiausiu. Praėjusios savaitės pasaulio įvykiai jau leidžia svarstyti ir kur kas niūresnės ateities scenarijus. Finansų rinkos nebeatlaikė valstybių vadovų bejėgiškumo sprendžiant milžiniškų susikaupusių skolų problemas ir pradėjo smukti visų akcijų indeksai – pigo netgi nepajudinama ir vis brangstančia vertybe visą krizės laikotarpį išlikęs auksas. Jau ir iki tol labai jautrių rinkų neįtikino Baracko Obamos tvirtinimai, kad JAV skolinimosi limito padidinimas padės spręsti ekonomines problemas. Jos taip pat parodė, kad nebetiki ES vadovų sugebėjimais išspręsti Pietų regiono problemas.
Naivu ir pavojinga būtų tikėtis, kad šios pasaulyje vėl plintančios problemos sustos prie Lietuvos sienos. Visiškai priešingai – labiausiai dėl eksporto auganti mūsų ekonomika gali taip pat netrukus pradėti stagnuoti.
Belieka tikėtis, kad pasaulio įvykius atidžiai stebi, analizuoja ir dabar atostogaujanti Lietuvos valdžia, kuriai rudenį teks nelengvas išbandymas sudarant priešrinkiminį kitų metų biudžetą: arba aukoti savo reitingus toliau laikantis griežto taupymo režimo, arba įstumti Lietuvą į dar gilesnę duobę apsimetus, kad krizė baigėsi ir jau galima šiek tiek paišlaidauti.

Lubos vietoj dangaus

Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas mano, kad tiek Lietuvos politikai, tiek dauguma analitikų vis dar piešia pernelyg šviesią artimiausio laikotarpio Lietuvos ekonomikos perspektyvą. “Ten, kur dauguma įžvelgia šviesią padangę, mes, savo kailiu Europos ekonomikos svyravimus jaučiantys pramonininkai, jau matome lubas”, – vaizdžiai palygina jis ir prognozuoja, kad jau antrąjį šių metų pusmetį Lietuvos BVP augimas bus lėtesnis nei pirmąjį, o kitų metų rudenį jau įžengsime į ekonomikos stagnavimo etapą. “Kad ir kaip skaičiuotume, jokio pagrindo valstybės išlaidų didinimui nėra”, – įsitikinęs jis.
Tačiau banko “Finasta” makroekonomistė Rūta Medaiskytė pastebi, kad kol kas visos Lietuvos politikų kalbos – lyg apsvaigimo būsenos. “Jie remiasi labai gera šių metų pradžia ir net didesniais, nei prognozuota, ekonomikos augimo tempais, todėl artimiausią ateitį vertina nepakankamai konservatyviai”, – pabrėžia analitikė.
SEB banko vyriausioji analitikė Vilija Tauraitė baiminasi, kad nepaisant nieko gero nežadančių pagrindinių Lietuvos eksporto rinkų – ES ir Rusijos – perspektyvų ir galimo Lietuvos ekonomikos atsigavimo tempų sulėtėjimo, naujus politikų sprendimus gali labiausiai lemti ne blaivus protas, o artėjantys rinkimai. “Juk jau girdėjome prisipažinimų, kad iki rinkimų nežadama įvesti jokių naujų mokesčių, kažkaip nutilo ir kalbos apie būtinybę taupyti”, – nerimauja ji.
“Swedbank” vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis lygina, kad pernelyg optimistinių nuotaikų yra apimta ne tik Lietuvos valdžia, bet ir pramonė. Liepą Lietuvos pramonės pasitikėjimo rodiklis (jis rodo, kaip įmonės vertina ekonomikos perspektyvas) išaugo 2 proc., nors pasaulio pramonės aktyvumo indeksas šią vasarą sumažėjo, pasiekdamas žemiausią lygį nuo pat giliausios krizės laikotarpio – 2009 m. birželio ir jau yra artėjama prie ribos, rodančios pramonės susitraukimo tendenciją.
Paskutinės savaitės įvykiai pasaulyje nesuteikia vilties, kad mūsų nuo eksporto priklausoma ekonomika galėtų ir toliau sparčiai augti – ir tai turėtų būti svarbiausia žinia politikams, sudarysiantiems 2012 m. Lietuvos biudžetą. Tačiau, kaip “Veidui” yra sakiusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė, rimtų išlaidų konsolidavimo priemonių Lietuva ėmėsi tik sudarinėdama 2009 m. ir 2010 m. biudžetus, o štai sudarant 2011 m. biudžetą jau buvo kliaujamasi ekonomikos augimu. Anot ministrės, Lietuvoje tvyro nepagrįstas lūkestis, kad tuoj iš kažkur vėl atsiras kokių nors laisvų pinigų ir toliau bus galima gyventi geriau. Tačiau Finansų ministerija primena: net ir išlaidas išlaikant šių metų lygyje ir įvertinus BVP augimą, viešųjų finansų deficitas kitąmet sudarys apie 3 proc. BVP – o tai yra papildoma daugiau nei 3 mlrd. Lt skola. Todėl bet koks išlaidų didinimas reikštų tik didesnį deficitą ir didesnę skolą, kartu didesnes palūkanoms skiriamas biudžeto lėšas.
N.Mačiulis taip pat pabrėžia, kad valstybės išlaidų didinimas dabar būtų gerokai per ankstyvas. “Apie išlaidų didinimą reikėtų kalbėti tik tada, kai biudžetas bus subalansuotas arba bus jo perteklius. Deja, Lietuvoje, kaip visada, Seimo rinkimai vyksta labai netinkamu metu”, – mano ekonomistas.

Visuotinis ekonomikos lėtėjimas

“Danske banko” vyresnioji analitikė Violeta Klyvienė sako, kad visi pagrindiniai pasaulio ekonomikos rodikliai silpnėja, signalizuodami apie visuotinį ekonomikos lėtėjimą. Tai liudija mažėjantis ne tik pasaulio, bet ir eurozonos pramonės aktyvumo indeksas, o naujų užsakymų kiekis pramonei nukrito iki 2009 m. liepos ribos. “Didžiausia eurozonos problema išlieka Graikija ir kitos Pietų regiono valstybės dėl savo skolų. Šios šalys privalės įgyvendinti ribojančią fiskalinę politiką, tačiau tai neigiamai veiks jų ir visos eurozonos BVP augimo tendencijas”, – komentuoja banko atstovė.
Ji prognozuoja, kad pokyčiai visuotinėje aplinkoje paveiks ir Baltijos šalių ekonomiką – dėl augsiančių palūkanų, poreikio tęsti ribojančią fiskalinę politiką ir išorinės paklausos lėtėjimo mūsų regione sulėtės ekonomikos augimas.
S.Besagirsas pabrėžia, kad viso pasaulio ekonomika tarpusavyje glaudžiai susijusi, todėl bet kurio vieno regiono problemos neišvengiamai paliečia ir kitus žemynus: “Tačiau dabar yra dar blogiau – sudėtingos problemos kamuoja kone viso pasaulio ekonomikas.” Pradedant JAV – ši šalis savo problemas dėl nuolat augančios skolos eksportuoja kartu su savo doleriu ir nuolat krintantis jo kursas jau yra didelis galvos skausmas labai daug į JAV obligacijas investavusiai Kinijai, kuri, be to, dar ir kovoja su labai smarkiai augančia infliacija. Dėl JAV dolerio, euro nepatikimumo investuotojai karštligiškai renkasi žaliavas, kurių kainų augimas jau seniai lenkia bet kokias racionalumo ribas, todėl jau galima kalbėti apie priartėjusią žaliavų kainų burbulo sprogimo tikimybę. “Sprogs žaliavų kainų burbulas, sprogs ir nuo naftos kainų svyravimo priklausoma Rusija. O ką jos ekonominės negandos reiškia Lietuvai, dar visi prisimename”, – dėsto pramonininkų atstovas.
Anot jo, Lietuva neturi kito esminio ekonomikos augimo potencialo – tik eksportą, kurio didėjimo perspektyvos tampa vis miglotesnės.
Vidaus vartojimas vis dar balansuoja ant vos vos auga – iš viso neauga ribos, o kalbėti apie investicijų bumą nėra jokio pagrindo. “Daugiau negu 50 naujų darbo vietų sukuriančios investicijos Lietuvoje yra pavieniai reiškiniai, o ne tendencija”, – tvirtina S.Besagirskas.
V.Tauraitė prideda, kad reikšmingesnio vidaus vartojimo augimo neleidžia tikėtis ir emigracijos mąstai. “Emigracija yra antra didžiausia grėsmė Lietuvos ekonomikai po blogėjančių išorės veiksnių”, – įsitikinusi ekonomistė.

Europos ekonomika vėsta
Patyrusi trumpą oficialiai įvardijamo ekonomikos augimo laikotarpį, dabar ES vėl priversta pripažinti išgyvenanti jei dar ne recesiją, tai tikrai ekonomikos stagnaciją. Ryškiausias to ženklas – praėjusią savaitę ties 1,5 proc. riba paliktos galioti Europos centrinio banko (ECB) kas mėnesį nustatomos bazinės euro palūkanų normos. Pirmą kartą po krizės nuo 1 proc. iki 1,25 proc. jos pakilo šių metų balandį, liepą buvo dar padidintos iki 1,5 proc., o dabar ECB prezidentui Jeanui Claude’ui Trichetui teko vėl pripažinti, kad Europos ekonomika stoja ir infliacijos nebereikia stabdyti didinant euro palūkanų normą. “Nuosaikaus ekonomikos augimo tikimės ir ateityje. Tačiau išlieka ir aukštas netikrumo lygis”, – tvirtina jis.
ECB nustatomos palūkanos yra tikslus Europos ekonomikos atspindys, tiesa, kartais išryškinamas atsiliekant nuo realios ekonomikos situacijos. Pavyzdžiui, taip buvo nutikę 2008 m. spalį, kai visi pasaulio ir Europos ekonomistai jau kalbėjo apie akivaizdžią finansų ir ekonomikos krizę, bet spalio 2 d. tradiciniame kasmėnesiniame valdybos posėdyje buvo nuspręsta palikti aukštas 4,25 proc. bendros ES valiutos palūkanų normas. Šį sprendimą teko koreguoti netrukus – jau po šešių dienų neeiliniame ECB vadovų posėdyje euro skolinimosi normos buvo sumažintos iki 3,75 proc., vėliau kas mėnesį nuolat mažėjo, kol pasiekė visą krizės laikotarpį išsilaikiusią vieno procento ribą.

BLF

Keturių centro dešinės partijų koalicija preliminariai jau apsvarstė svarbiausius kitų metų biudžeto planuojamus rodiklius ir būdus, kaip juos pasiekti, pirmadienį informuoja dienraštis “Vilniaus diena”.

Valdančiosios koalicijos atstovai tvirtina preliminarius skaičiavimus jau žinantys ir apie juos kalbėję koaliciniuose susitikimuose.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Jurgis Razma sako, kad deficitas nuo 5,4 proc. (šių metų planas) iki 3 proc., nors ir padidės išlaidos pensijoms, bus mažinamas tik iš augančios ekonomikos, kovos su šešėliniu verslu ir dar labiau taupant valstybės lėšas.

Jis pabrėžė, kad kitąmet valstybės institucijos turės išgyventi su tokiu pačiu asignavimų skaičiumi, koks numatytas šiemet.

J.Razma pripažino, kad greičiausiai kitąmet nebus įvesta jokių naujų mokesčių, taip pat nebus keliami dabartiniai.

“Buvo tam tikrų pamąstymų dėl pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatų, galiojančių vaistams, viešbučiams ir šildymui. Tačiau atsižvelgiant į sudėtingą socialinę padėtį, ypač į ateinantį šildymo sezoną, dabar tikrai nevertėtų atsisakyti šių lengvatų ir taip didinti mokesčius”, – teigė politikas.

Neplanuojama liesti ir esamų svarbiausių mokesčių – PVM, akcizų, gyventojų pajamų ir pelno -tarifų. Tiesa, dar gali būti svarstoma galimybė padidinti žemės mokestį, tačiau nėra garantijos, kad šis tarifas tikrai bus pakeistas.

BFL

Lietuvos ekonomikos augimo prognozės Europos Sąjungoje (ES) atrodo geriausiai – Lietuvai prognozuojamas didžiausiais augimas bendrijoje, ketvirtadienį pareiškė Lietuvoje viešintis Europos Komisijos narys Algirdas Šemeta, atsakingas už mokesčius ir muitų sąjungą, auditą ir kovą su sukčiavimu.

Pasak eurokomisaro, ES ekonomika atsigauna. Europos Komisija prognozuoja 1,75 proc. ES ekonomikos augimą šiais metais ir 2 proc. kitais. Pažymėtina, kad Lietuvoje ekonomikos augimo prognozėse atrodo geriausiai ir jai numatomas didžiausias augimas ES šiais ir kitais metais.

“Taigi galima konstatuoti, kad turbūt pagrindiniai krizės sunkumai yra įveikti ir Lietuva žengia į naują ekonominio augimo stadiją”, – ketvirtadienį per spaudos konferenciją Vilniuje kalbėjo A. Šemeta.

Tiesa, deficito problema išlieka. Europos Komisija prognozuoja, kad kitais metais, jeigu nebus imtasi papildomų priemonių, Lietuvos viešųjų finansų deficitas bus gana didelis – 4,8 proc., nors Finansų ministerija viliasi tik 2,8 proc. deficito.

Norint pasiekti 2,8 proc. rodiklį, reikia imtis tam tikrų priemonių, tačiau A. Šemeta jų nedetalizavo, nors leido suprasti, jog būtų galima apmokestinti nekilnojamąjį turtą, svarstyti automobilių apmokestinimo alternatyvas. Rezervų eurokomisaras mato ir šešėlinėje ekonomikoje. Teigiamai vertinamos socialinės apsaugos sistemos reformos, tačiau jos rezultatus duos ne iš karto.

Anot A. Šemetos, kaip rodo ES praktika, dalis priemonių taikoma išlaidų dalyje, o dalis pajamų dalyje.

“Tai demonstruoja, kad būtina imtis tolesnių konsolidavimo veiksmų ir neapsiriboti, negalvoti, kad ekonomikos augimas leis išspręsti fiskalinio deficito problemas. (…) Reikėtų ieškoti priemonių, kurios rezultatus duotų jau kitąmet ir leistų Lietuvai toliau mažinti deficitą. Svarbu pabrėžti, kad pats deficito mažinimas tikrai nėra savitikslis dalykas ir jis reikalingas ne tam, kad Lietuva atitiktų Mastrichto kriterijus, bet tiesiog tai būtina, kad Lietuva išlaikytų finansinį tvarumą, nebeaugtų valstybės skola”, – sakė Europos Komisijos narys.