Vilniuje jau veikia dvi kačių kavinės, o neseniai duris atvėrė ir pirmasis darželis, skirtas šunims. Didelių turtų iš tokio verslo nesukrausi – jauni žmonės jo ėmėsi labiau iš idėjos ir malonumo, nei dėl pinigų.

Skeptikai, žinoma, piktinsis, sakydami, kad ne šunims, o vaikams darželių reikia. Ir tikrai labai reikia. Bet mūsų augintiniams taip pat reikia vietos, kur jie galėtų smagiai leisti laiką, kol šeimininkai būna darbe, komandiruotėje ar atostogauja. Kad neliūdėtų vieni namuose, nestaugtų ir nelotų, nedraskytų baldų ar negraužtų batų.

„Muffin & Berry“ (anglų k. – keksiukas ir uogytė) – tikrai išskirtinė vieta, nes čia šunys ne dresuojami, o mokomi bendrauti tarpusavyje ir su žmonėmis. Prižiūrimi „auklėtojos“ jie čia žaidžia su žaislais, siaučia tarpusavyje, per pietus eina nusnausti, paskui pasivaikščioti parke ar prie Neries. O vakarop pasiimti jų iš darželio atėję šeimininkai neretai stebisi, kad jų augintiniai nepuola jiems į glėbį.

„Ar neliūdėjo be manęs?“ – klausia jie, o darželio šeimininkės Aira Serafinaitė ir Jūratė Juršėnaitė gerai žino, kokį atsakymą labiausiai norėtų išgirsti šeimininkai. Bet iš tiesų darželyje nėra kada liūdėti.

Ir dabar interviu vyksta „darželinukų“ apsuptyje: šiandien čia laiką leidžia mopsas Monika, arba Mona, Briuselio grifonas Berry ir mišrūnas Grizlis. Iš pradžių, žinoma, jie mane aplojo, apuostė, paskui draugiškai aplaižė ir įsitaisė netoliese ant minkštų pagalvių.

Mona, pasirodo, – tikra žvaigždė, reklaminis „Muffin & Berry“ veidas, besipuikuojanti ant bendrovės reklaminių atvirukų, interneto puslapyje ir feisbuke. Mažoji Berry taip pat mėgsta fotografuotis, o Grizlis – baikštus ir neramus. Šiandien jo pirmoji diena darželyje, todėl jis šiek tiek liūdi ir vis veržiasi prie vartelių. Kažkada šeimininkai jį paėmė iš prieglaudos, o ten pabuvę šunys yra labai prieraišūs, sunkiai skiriasi su savo geradariais. Jam, pasak merginų, reikia daug dėmesio.

Savo verslą A.Serafinaitė ir J.Juršėnaitė pradėjo prieš dvejus metus nuo drabužių, skirtų šunims. Abi augino ne vieną šunį ir pastebėjo, kad Lietuvoje daugiausia prekiaujama kiniškais sintetiniais šunų drabužiais, su kuriais dar šalčiau nei be jų. Šiais laikais Lietuvoje yra daug veislių šunų, atvežtų iš tolimų, gerokai šiltesnių kraštų, todėl jiems iš tiesų čia šalta. Jaunosios verslininkės nusprendė šunims siūti ir megzti originalius, stilingus drabužius iš natūralių siūlų ir audinių – vilnos, lino, šilko. „Žmonės mėgsta vieną ar kitą stilių ir paprastai savo augintinius nori rengti panašiai. Todėl sukūrėme klasikinio, skandinaviško ir žaismingo stiliaus kolekcijas (megztukų, paltų) iš natūralios vilnos audinių ir siūlų. Prie jų pritaikėme to paties stiliaus rankines, skirtas šunims nešioti“, – pasakoja jos.

Iš vilnonių siūlų drabužius mezga Jūratė, o samdoma siuvėja siuva juos pagal merginų sukurtą dizainą.

Pirmąją drabužių kolekciją merginos kūrė maždaug pusę metų. Tuomet išsiruošė į zooparodą  Vokietijos mieste Niurnberge. Tuomet dar nežino, kad tai viena didžiausių tokio pobūdžio parodų, joje dalyvauja garsiausi šios pramonės dalyviai iš viso pasaulio. „Buvo labai juokinga, kai tarp didžiulių „fūrų“ stovėjo mūsų lengvasis automobilis, iki lubų prikrautas daiktų: iš Lietuvos vežėmės ir lentų stendui įrengti, pačios jį susirinkome. Šalia buvę parodos dalyviai labai nustebo, kai kitą rytą į stendą atėjome jau kaip parodos dalyvės, nes manė, kad esame aptarnaujantis personalas“, – prisimindamos savo debiutą versle juokiasi merginos.

Debiutas joms pačioms netikėtai buvo sėkmingas: stendas, įrengtas kaip namų svetainė linksmomis taškuotomis sienomis (pačios ant medžiagos klijavo taškelius), išsiskyrė visame parodos fone. Žmonės jį fotografavo, stebėjosi rankų darbo iš natūralių medžiagų sukurtais stilingais drabužiais. Tuomet jaunosios verslininkės gavo ir pirmąjį užsakymą Vokietijoje.

Nuo to viskas ir prasidėjo. Merginos nedidelėmis partijomis kūrė originalius drabužėlius, ieškojo partnerių Vokietijoje, Italijoje, Anglijoje. Užsienyje ir susižavėjo šunų darželių idėja. „Važinėdamos po Europą pastebėjome, kad ten labai populiaru augintinius vesti į tokius darželius, nepalikti jų vienų namie, net jei išeinama vos kelioms valandoms. Gyvūnas šiais laikais daugeliui žmonių yra daugiau nei tik šuo“, – sako Jūratė.

Požiūris į augintinius keičiasi ir Lietuvoje, todėl merginos nusprendė pabandyti atidaryti šunims skirtą parduotuvę su darželiu, viešbučiu ir net kirpykla.

Tiesa, išsinuomoti patalpas nebuvo paprasta. Žmonės, išgirdę tokio verslo idėją, net į kalbas nesileidžia, nes įsivaizduoja nemalonius kvapus, šunų nuniokotas patalpas, triukšmą. „Bet viskas juk priklauso nuo požiūrio, atsakomybės – nuniokoti gali ir žmonės“, – mano Jūratė.

Merginos įrodė, kad net šunims skirtos patalpos gali būti stilingos ir jaukios. Svarbiausia, pačios jas ir įsirengė: dažė sienas, sukalė baldus. Konsultavę statybininkai iš pradžių šaipėsi, fotografavo netikusiai gruntu padengtą sieną, kreivai įgręžtą vinį, bet vėliau pripažino, kad tokias darbininkes priimtų dirbti kartu.

Patalpos Vašingtono aikštėje pačiame Vilniaus centre iš tiesų įrengtos labai stilingai, kokybiškai ir skoningai. Čia net gėlės vazonėliuose gyvos, o sienas puošia didžiulės mylimų augintinių nuotraukos, veidrodis puošniais rėmais, stovi minkštasuolis.

Anksčiau čia veikė meno galerija, vėliau – vestuvinių drabužių salonas. Šių patalpų savininkų įtikinėti ilgai nereikėjo, nes žmonės patys laiko ir myli šunis, todėl patikėjo merginomis, įsileido.

Dabar jau aišku, kad patalpų reikėtų erdvesnių. Geriausia būtų nedidelis nuosavas namas su kiemu. Bet tokį variantą miesto centre rasti sunku, o darželis būtinai turi būti centre, kad žmonėms būtų patogu iš ryto atvažiavus į darbą palikti, o vakare pasiimti augintinius.

„Mes norime socializuoti šunis, išmokyti juos bendrauti tarpusavyje, su žmonėmis. Ir iš esmės keisti požiūrį į šunį ar žmogų su šunimi. Lietuvoje vedžioti šunis būtina su pavadžiu, antsnukiu, o, tarkim, Vokietijoje net vilkšuniai be jokio pavadžio vaikštinėja. Ten niekas nepuls drausminti vaiko, norinčio paglostyti šunį, nes šunys ten niekam nekelia baimės, nėra agresyvūs, nes nuo mažens pratinami bendrauti“, – pasakoja merginos.

Darželyje jos stengiasi per dieną priimti ne daugiau kaip keturis–šešis šunis, kad galėtų tinkamai pasirūpinti, skirti kiekvienam dėmesio. Priimdamos įsitikina, kad šunys potencialiai galėtų sutarti, būtų skiepyti, sveiki, turėtų dokumentus. Į grupę stengiamasi parinkti panašaus dydžio šunis. Didelių, kuriems, pavyzdžiui, reikia voljero, čia ir neatvesi. Tačiau net visiškai nedideli šunyčiai čia jaučiasi kaip namie. Vienas toks trijų mėnesių, kol namie nebūdavo šeimininkų, apversdavo visus namus, mėgdavo apkandžioti ir namiškius. Po pirmos dienos darželyje į namus grįžęs nieko nenorėjo – tik miegoti, šeimininkai negalėjo atsistebėti, kas atsitiko jų augintiniui. O jis tiesiog visą dieną buvo su šunimis, išmoko žaisti, išsilakstė, pavargo.

Dar vienas „darželinukas“, suaugęs šuo Oma, visiškai negali būti vienas ir paliktas namie staugia. Jo patirtis ypatinga – šunų darželį jis lankė Niujorke, kai su šeimininke gyveno Amerikoje.

Merginos pastebi, kad konservatyvumu pasižymintys lietuviai pamažu keičiasi, ypač po pasaulį pavažinėję žmonės ima vertinti originalius daiktus, palankiai priima ir mažiau įprastas paslaugas.

Ateityje merginos darželyje norėtų įrengti ir bėgimo takelį, baseiną šunims, kad jie galėtų sportuoti, mesti svorį. Šiais laikais antsvoris vargina ne tik žmones, laikytis dietos, sportuoti tenka ir jų augintiniams. Neseniai figūrą buvo praradęs ir mopsas Mona, tačiau sureguliavus maisto racioną fotomodelis nesunkiai atgavo formas.

Parduotuvėje galima įsigyti ir šunų ėdalo, stilingų indų, ekologiškų žaislų, kitų aksesuarų. Lentynose išdėlioti drabužėliai, dalis jų kabo ant dailių fanerinių pakabų su logotipu, kurias sukūrė pačios merginos. Drabužiai taip pat pažymėti nedideliu firminiu ženkleliu iš faneros. Merginos sako visas savo idėjas įgyvendinusios nesunkiai, nes, jų nuostabai, Lietuvoje yra labai daug gabių ir verslių žmonių, smulkių įmonių, kurių kūrybingi ir įvairiausioms idėjoms atviri darbuotojai gali daug ką pagaminti.

„Norėtume ir iš užsienio atvežti kuo daugiau kokybiškesnių, stilingesnių daiktų, kurie nėra labai brangūs ar prabangūs, įperkami vidutinių pajamų žmonėms, tačiau įdomesni ir originalesni. Dalyvaudamos parodose matome labai daug tokių daiktų, bet Lietuvoje jų nėra, nes jie nėra tinkami masinei prekybai, didelio antkainio jiems nenustatysi, daug neuždirbsi. Mūsų idėja – turėti nedidelę išskirtinių prekių parduotuvę, tokį butiką, skirtą gyvūnams“, – sako jaunosios verslininkės ir svajoja, kad Lietuvoje, kaip daugelyje užsienio šalių, vėl atgimtų įvairiausios paskirties nedidelės parduotuvės, kavinės, manufaktūros. Miestų centre, senamiestyje Vokietijoje, Italijoje jos įsikūrusios viena šalia kitos, vieni sumuštinius parduoda, kiti – segtukus į plaukus, bet visi išgyvena, iš valstybės nieko neprašo.

Lietuvoje nei pradėti verslą, nei išsilaikyti nėra lengva. Labiausiai, pasak merginų, slegia mokesčiai. Stabilių pajamų nėra, dar nieko neuždirbi, bet jau turi mokėti nemažus mokesčius. Pavyzdžiui, Anglijoje ar JAV mažiau uždirbi – mažiau ir mokesčių moki. Kodėl taip negalėtų būti ir pas mus?

„Draugai mums sako: kiek dar žaisite, ką čia toje Lietuvoje padarysi? Bet nenuleidžiame rankų, nes tai, ką darome, mums labai patinka. Jei turi idėjų, kantrybės ir įdedi darbo – rezultatas turi būti. Matome, kad pamažu daugėja užsakymų, klientų“, – džiaugiasi merginos.

Naujausi jų klientai – net iš tolimosios Japonijos ir Singapūro. Juos atrado dalyvaudamos gyvūnų parodoje Japonijoje, kur žmonės dėl augintinių tikrąja žodžio prasme eina iš proto: ne tik šunis, bet ir ožkas vežiojasi vaikiškuose vežimėliuose, šunims klijuoja dirbtines blakstienas, lakuoja nagus. Vidutiniškai vienas šeimininkas turi keturis, penkis dažniausiai vienos veislės šunis.

„Mus labiau nustebino, kad Japonijoje labai daug pigių kiniškų prekių. Tačiau tikrus, kokybiškus dalykus jie moka vertinti. Japonams padarė įspūdi mūsų kuriami drabužiai, teko duoti interviu televizijai, nes patekome tarp parodos naujienų“, – pasakoja Aira.

Jaunosios verslininkės svajoja aplink save suburti ratą klientų, bendraminčių, kurie be streso sau ir šunims galėtų joms patikėti savo augintinius. „Norėtume, kad šunys ir žmonės pas mus jaustųsi kaip namie. Neskubėtų išeiti, pasėdėtų, išgertų kavos, suvalgytų pyragėlį“, – idėjomis dalijasi merginos. Jos norėjo parduotuvėje įrengti ir kavinę, tačiau Lietuvoje tą padaryti nėra lengva.

Tuo įsitikino ir pirmųjų kačių kavinių Lietuvoje steigėjai, vis dėlto pralaužę ledą ir net sugebėję įtikinti valdininkus atšaukti draudimus bei pakeisti taisykles.

Vienas „Cat cafe“ kavinės savininkų Tautvydas Bitinas pasakoja, jog užsidegę idėja keturi draugai ėmėsi iniciatyvos, kad pagaliau būtų pakeistos laikyti, atsivesti gyvūnus į viešojo maitinimo įstaigas draudžiančios taisyklės. Sunku patikėti, bet tai įvyko. Žinant Lietuvoje vyraujantį požiūrį į gyvūnus ir valdžios inertiškumą, galima sakyti, vyrai atliko tikrą žygdarbį.

Dabar Vilniaus centre, kaip ir daugelyje Europos miestų – Vienoje, Budapešte, Madride, Berlyne, Londone, Paryžiuje, veikia kačių kavinė, kurioje gyvena dvylika kačių (greitai jų bus penkiolika), kurios dar neseniai buvo gyvūnų prieglaudos gyventojos. Dabar jos gyvena karališkai, įsitaisiusios specialiuose gultuose miega arba žaidžia su kavinės lankytojais, padavėjais. Kita kačių kavinė Vilniuje „Murrr…Cafe“ įsikūrusi Pylimo gatvėje.

Šiai idėjai įgyvendinti prireikė devynių mėnesių. Vyrai įkūrė mikroįmonę ir net sugebėjo gauti valstybės paramą, skirtą smulkiajam verslui ir administruojamą „Invegos“ (bendrovė „Investicijų ir verslo garantijos“). Jauniesiems verslininkams buvo suteikta paskolos garantija ir iš dalies kompensuojamos palūkanos.

T.Bitinas pasakoja, kad iš pradžių mikroįmonę verslui pradėti pasirinko dėl akivaizdžių pranašumų: tokiai įmonei nereikia įstatinio kapitalo, liberaliau reguliuojami darbo santykiai, neprivaloma samdyti buhalterio, o svarbiausia – taikomos mokesčių lengvatos. Tačiau, kaip žinome, nuo šių metų pradžios jos buvo panaikintos ir ant kojų dar neatsistoję smulkieji verslininkai yra priversti mokėti tokius pačius mokesčius kaip ir rinkos senbuviai.

Beje, trys iš keturių verslo partnerių yra išėję iš savo „normalių“ darbų ir stačia galva nėrę į naująjį verslą. „Jokios verslo patirties anksčiau neturėjome. Draugai atkalbinėjo, patardami nesivelti į šią avantiūrą, sakė, kad po kelių mėnesių teks mums visiems čeburekus pardavinėti. Bet nėrėme stačia galva ir plaukiame“, – juokiasi T.Bitinas.

Tiesa, jo teigimu, verslo čia labai mažai – daugiau sentimentų. Nemažai kainuoja kasdienis kačių išlaikymas, priežiūra, gydymas. Visas jas, paimtas iš prieglaudos, reikėjo sterilizuoti, kastruoti, skiepyti. Kad kavinė netaptų muziejumi, nuspręsta įvesti minimalią trijų eurų įmoką, kuri gali būti pravalgoma ar kitaip kavinėje panaudota.

Atidaryti tokią kavinę vyrus paskatino noras padėti beglobiams gyvūnams ir siekis pakeisti žmonių požiūrį į juos, ugdyti toleranciją ir meilę gyvūnams. Vyrams, regis, tikrai pavyko, nes kavinėje lankytojų netrūksta, o feisbuke jau susibūrė dvylika tūkstančių kavinės draugų. Savaitgaliais netgi iš anksto gali tekti rezervuoti staliuką, vis daugiau pasitaiko ir norinčiųjų kavinėje švęsti gimtadienius.

Eilinės darbo dienos pavakare, skambant džiazo muzikai, kavinėje iš tiesų šurmuliavo nemažai jaunimo. Čia galima ne tik smagiai praleisti laiką kačių apsuptyje, bet ir užkąsti, išgerti, taip pat ir alkoholio. Maisto galima nupirkti ir katėms. Tiesa, į kavinę lankytojai negali atsivesti savo augintinių, nes sunku prognozuoti, kaip į jas reaguotų kavinės gyventojos, be to, tai rizikinga ir dėl galimybės užsikrėsti ligomis. Į kavinę taip pat neįleidžiami ir vaikai iki šešerių metų.

„Žmonėms tai tarsi savotiška terapija. Jie gali kates glostyti, laikyti arba tiesiog stebėti, kaip jos dūksta ar miega. Žmonės pas mus atsipalaiduoja, pailsi po darbų. Jie nėra įpareigoti gyvūnu rūpintis, gali tik džiaugtis ir gauti gerų emocijų“, – sako T.Bitinas.

Beje, pirmosios kačių kavinės buvo įkurtos būtent dėl gyvūnų pamišusioje Japonijoje dar 1998-aisiais, o dabar šioje šalyje jų yra beveik pusė šimto.

Aušra Pocienė

Kiek kainuoja diena šunų darželyje

Vienkartiniai apsilankymai

Kaina eurais

Darbo dieną

12

Savaitgalį

15

Mėnesiniai abonementai

5 darbo dienos per mėnesį

49

10 darbo dienų per mėnesį

89

20 darbo dienų per mėnesį

135

Lietuvoje daugėja kone fanatiškai savo auginamus šunis ar kates dievinančių žmonių, tačiau didžioji dalis neturinčiųjų keturkojo, atvirai demonstruoja savo priešiškumą jiems.

Vilnietė Auksė Kazakevičienė neslepia negalinti pakęsti mieste be pavadėlio lakstančių šunų, visuomeniniame transporte vežiojamų kišeninio dydžio įmantriomis šukuosenomis keturkojų ir daugiabučio namo kaimynų šeriamų laukinių kačių. „Man bjauru, kai užėjusi į lauko kavinę matau po stalu gulintį apsiseilėjusį šunį arba kai nors ir su pavadėliu vedamas šuo taikosi mane pauostyti. Tad dažniausiai garsiai paleidžiu repliką, kad vedžioti šunis reikia ne mieste arba geriau vaikščiotų su vaikais, o ne su keturkojais“, – savo požiūrį į nepažįstamų augintinius atskleidžia 33-erių metų moteris.
Auksė prisimena, kad labiausiai ją papiktino, kai neseniai vos išėjusi pro daugiabučio namo duris su dvejų metukų dukrele pamatė lyg iš po žemių išdygusį veršiuko dydžio šunį. Trumpam stabtelėjęs keturkojis prabėgo pro šalį ir nei prie moteris, nei prie mergaitės neprisiartino, tačiau Auksė nesusivaldė – šuns šeimininkę išplūdo.
Tokių priešiškai nusiteikusių žmonių Lietuvoje daugybė.
Lietuvos kinologų draugijos prezidentė Ramunė Kazlauskaitė sako, kad tvarkingi šunų augintojai kone kasdien sulaukia įvairių replikų ar komentarų iš praeivių. „Anksčiau auginau senbernarą ir labradoro retriverį. Pamenu vedžiausi vieną iš jų su pavadėliu prie daugiabučio ir girdžiu: „Geriau vaikus augintų, o ne šunis“. Kitą kartą vežuosi vežimėlyje vaiką, kartu veduosi šunį ir girdžiu iš šešto aukšto moteris šaukia, kad esu apsileidusi bei neatsakinga motina, nes vedu tokį veršį šalia kūdikio“, – pasakoja R.Kazlauskaitė.
Gyvūnų globos organizacijos „Lesė“ savanorė Galina Krasovskaja neseniai taip pat buvo užsipulta nepažįstamos moters, kai su nedideliu šuniuku išėjo pasivaikščioti į Vilniaus senamiestį. „Šuo buvo su pavadėliu, ranką laikiau prie pat antkaklio, jis net negrįžtelėjo praeinančios moteriškės pusėn, tačiau ši drėbtelėjo, kokia nauda iš šunų. Be to, pridūrė, kaip drįstu vestis šunį be antsnukio“, – nemalonų nutikimą prisimena G.Krasovskaja.
Rečiau, bet neigiamos reakcijos į savo augintinius sulaukia ir kačių mylėtojai. Kačių klubo „Bastėja“ prezidentė Brigita Balčiūnaitė šiuo metu auginanti keturias kates, sako, kad net į svečius užėję pažįstami nevengia atvirai tėkšti, jog katės – šlykštūs padarai.
Taigi, kodėl nemaža dalis mūsų visuomenės nepakantūs ir netolerantiški tiek šunims, tiek katėms?

Piktinasi net tvarkingų šeimininkų augintiniais

Žurnalistė ir sociologė Daiva Norkienė šiemet atlikusi sociologinį tyrimą „Visuomenės požiūris į kinologinę kultūrą Lietuvoje“ atskleidė, kad šuo mūsų šalyje vienų vertinamas kaip ūkio paskirties gyvūnas ar net daiktas, kitiems jis lyg šeimos narys, o trečioji grupė – nekenčiantieji šunų ir jų šeimininkų.
Pasak D.Norkienės, dalis priešiškai nusiteikusiųjų namuose auginamų gyvūnų atžvilgiu yra krizinės asmenybės tipo žmonės, kurie neigia bet kokias iniciatyvas, niekina visa, ko nepažįsta ir kas gyvena kitaip nei jie.
R.Kazlauskaitė pastebi, kad viskuo nepatenkinti žmonės tokį požiūrį perduoda savo vaikams, kurie užaugę taip pat yra netolerantiški gyvūnams. Kinologei įstrigo vienas nutikimas, kuris iliustruoja kaip užauga šunų nekentėjai: „Ėjau šaligatviu pro smėlio dėžę su senbernaru ir labradoro retriveriu. Šalia žaidžiančių maždaug trejų metukų pyplių sėdėjusios vyresnio amžiaus moterys garsiai tėškė: „O kokie bjaurybės eina, tokiem tik per galvą traukti, kad neslampinėtų aplinkui.“ Taigi kokį pavyzdį vaikai mato, taip ir patys elgiasi“.
Priešišką lietuvių požiūrį į šunis atskleidžia ir interneto komentatorių pasisakymai. D.Norkienės žodžiais, tiek prie žinučių apie šuns apkandžiotą vaiką, tiek apie žmogaus žiauriai nukankintą gyvūną, dominuoja komentarai, kad visus keturkojus reikia šaudyti ar kitaip naikinti.
B.Balčiūnaitė mano, kad toks požiūris rodo žmonių silpnumą, atskleidžia, jog gyvūnas vertinamas kaip daiktas, kurį galima skriausti ar išmesti, kai tampa nereikalingas.
Neretai, žiauriai elgdamiesi ar užsipuldami keturkojų augintojus, žmonės taip išlieja savo pyktį dėl susitvenkusių asmeninių problemų.

G. Packevičienės nuotr.

Lietuvos gyventojams jau nebereikia aiškinti, kad šuniui taip pat reikalingas gydytojas, o katė neturi devynių gyvenimų, tačiau ir šiandien daugumos beglobių gyvūnų problemos mūsų šalyje sprendžiamos lengviausiu keliu – juos numarinant.

Pastaraisiais metais Lietuvoje labiau pastebimi tiek gyvūnų mylėtojai, tiek skriaudėjai. Kartu su žiniomis apie naujas gyvūnų globos organizacijas ar populiarėjančias gyvūnų parodas liūdnai nuskambėjo nuo tilto numesto šuns Pipiro istorija, paviešinti autentiški pasakojimai apie juodą kaip degutas vandenį, kuriuo gyvūnus lakina Vilniaus savivaldybės Sanitarinė tarnyba, internete pasmerkti šeimininkai, atsisakę auginti apkurtusį ar nusibodusį (“nes draskosi”) kačiuką.

Padidėjęs pranešimų srautas apie smurtinį elgesį su gyvūnais nereiškia, kad visuomenė tapo žiauresnė – tiesiog į situaciją pradedama nebežiūrėti pro pirštus. Vis dėlto iki realaus gyvūnų teisių užtikrinimo mūsų šalyje dar laukia ilgas kelias.

Eilės pas veterinarą pailgėjo 10 kartų

“Situacija stipriai keičiasi. Populiarėja šuns draugo bute idėja, suvokiama, kad juo reikia rūpintis. Pavyzdžiui, pirmiau daugeliui buvo nesuprantama, kam šunį reikia vedžioti, dresuoti ar skiepyti, dabar tokie klausimai kyla tik arba visiškai gyvūnų nemėgstantiems, arba vyresnio amžiaus žmonės, kuriems požiūrį keisti jau per sunku”, – šių dienų situaciją apibūdina gyvūnų mylėtoja Skaistė Skibiniauskaitė, su savo Tailando ridžbeko veislės šunimi aktyviai dalyvaujanti parodose. Tiesa, kačių laikymo įpročiai, jos nuomone, juda kiek lėčiau, bet jų augintojų mąstyme taip pat vyksta lūžis. Katė pradedama suprasti ne kaip padaras, slampinėjantis balkone, o taip pat, kaip draugas.

Didžiausiu Lietuvoje šunų ekspertu laikomas Lietuvos gyvūnų globos draugijos Kauno skyriaus vadovas Karolis Masilionis išlieka kritiškesnis, tačiau taip pat mato gerėjančią situaciją. “Jei palygintume šiandienines eiles pas veterinarą ir tas, kurios buvo prieš 15 metų, santykis geriausiu atveju būtų 10 ir 1. Tačiau ir dabar susiduriu su tokiais žmonėmis, kuriems sakau, kad jų šuniui reikia pas veterinarą, o šie atšauna: “Tai koks jis šuo, jeigu reikia gydyti?”, – prisimena nuo 1976 m. kinologija besidomintis ir tarptautinio šios srities eksperto vardą turintis pašnekovas. Ir iš karto pabrėžia, kad toks požiūris būdingas dažniausiai vyresniems kaime gyvenantiems žmonėms.

Dauguma jaunesnių šunų mylėtojų nesibodi gyvūno sveikatai skirti daugiau pinigų nei savo pačių. Kaip stebisi gyvūnų globos ir kontrolės tarnybos “Nuaras” direktorė Jurgita Gustaitienė, žmonėms dažniausiai nekyla klausimo, kodėl jie turėtų mokėti 30 Lt už augintinio šampūną, nors patys naudoja šampūną už 10 Lt. Ji pastebi, kad rūpestis gyvūnais tikrai auga, kartais jis pasidaro netgi iškreiptas: pavyzdžiui, norima gyvūnus įsinešti į parduotuvę, jiems rišami kaspinėliai, seilinukai ir pan. “Per didelė meilė yra kankinimas. Štai kartą paskambino žmogus ir sako, jog išgelbėjo du benamius zuikučius. Klausiu, kur jis juos rado, o šis atsako, kad Varėnos miške. Ir parvežė į Vilnių, “išgelbėjo”, tik dabar nebežino, ką su jais daryti” – prisimena J.Gustaitienė.

Tik 20 proc. prieglaudos šunų randa šeimininkus

Ženklų apie didėjančią meilę gyvūnams nestinga, tačiau nupiešti bendrą Lietuvoje gyvenančių augintinių paveikslą ar tendencijas pagrįsti skaičiais sudėtinga. Statistikos departamentas nerenka informacijos apie tai, kiek namų ūkių augina naminius gyvūnus, gyvūnų registravimo centras pateikia tik paženklintų mikroschemomis gyvūnų duomenis, kurie nereprezentuoja visų šalies šunų ir kačių, ką jau kalbėti apie paukščius, žuvytes, graužikus ar kitus augintinius, kurie nėra registruojami. Keturkojų situacija pradės keistis 2016 m. – nuo tada augintinių ženklinimas Lietuvoje mikroschemomis taps privalomas.

Tačiau net ir neturint tikslios statistikos, akivaizdi didelė diferianciacija tarp skirtingomis sąlygomis laikomų gyvūnų. Miestuose formuojasi augintinių kultūra, steigiasi jų mylėtojų klubai, nuolat rengiamos gyvūnų parodos ar jų sporto varžybos, tapusios tiek šeimininkų, tiek jų augintinių gyvenimo dalimi, saviraiškos forma. Tuo tarpu kaimuose šunys dažniau atlieka ne draugo, o sargo funkciją, kurio visas gyvenimas apsiriboja grandine ir maistu nuo šeimos pietų likučių.

Pats skaudžiausias ir Lietuvoje sunkiai suvaldomas procesas – beglobiai gyvūnai. Nėra žinoma, nei kiek jų yra, nei ką su jais daryti. Atiduoti į prieglaudą – menka išeitis. “Tik 20 proc. šunų iš prieglaudos randa šeimininkus. Visi kiti utilizuojami barbitūratais ir vežami į Rietavo utilizavimo gamyklą, kur patenka į aukštą krosnį ir iš jų daromi miltai. Tuos miltus anksčiau pirkdavo užsienyje ir naudojo pašarams, bet po kempinligės protrūkio tai baigėsi”, – gyvūnų marinimo užkulisius atskleidžia K.Masilionis, pats savo namuose įsirengęs prieglaudą, kurioje laiko per senus, kad surastų šeimininką, šunis. Šiuo metu pašnekovo namuose jų yra 16.

Išeitis – sterilizuoti

Vien Vilniuje praėjusiais metais prieglaudose užmigdyta per tris tūkstančius gyvūnų, dalis savivaldybių duomenų apie priglaustus naminius gyvūnus apskritai nepateikia. Gyvūnų globos organizacijos “Lesė” atstovų manymu, veikiausiai ten užmigdomi visi gyvūnai. JAV ir nemažai Vakarų Europos valstybių veiksmingiausiu būdu sumažinti beglobių gyvūnų populiaciją laikomas sterilizavimas. Nors sutinkama, kad tai kišimasis į natūralius gamtos procesus, marinimas yra dar skaudesnė intervencija.

Lietuvoje sterilizavimas vis dar nėra plačiai taikomas, tačiau yra pirmųjų teigiamų ženklų. Balandžio mėnesį Vilniaus savivaldybės ir Austrijos gyvūnų globos fondo bendradarbiavimo iniciatyva buvo sterilizuoti ir vakcinuoti 447 gyvūnai, rugpjūtį akciją žadama pakartoti ir sterilizuoti dar 800 gyvūnų. Tačiau Klaipėdoje analogiškas projektas nebus vykdomas, nors į pagalbą siūlėsi ir Vokietijos gyvūnų mylėtojai. Motyvas – pernelyg didelės išlaidos.

Už sterilizavimą pasisako ir gyvūnų globos organizacijos. Be to, sėkmingai besirūpinančiomis gyvūnais Panevėžyje ar Utenoje, jos siekia perimti gyvūnų globą ir sostinėje. Šiuo metu už beglobių gyvūnų priežiūrą Vilniuje atsakinga UAB “Grinda”, kurios pagrindinis užsiėmimas yra miesto gatvių tvarkymas. Nors bendrovė turi patvirtintą veterinarijos pažymėjimą, Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyriaus atstovai reguliariai informuoja apie nehumaniškas ir antisanitarines sąlygas, kuriomis gyvūnai ten yra laikomi. Gegužę organizacija gavo ir Vilniaus mero Artūro Zuoko palaikymą. Jei visuomeninėms organizacijoms sostinėje pavyks perimti gyvūnų globą į savo rankas ir deramai susitvarkyti su šia užduotimi, bus žengtas dar vienas žingsnis gyvūnų padėties šalyje gerinimo link.

Naminiai gyvūnai Lietuvoje:

• Spėjama, kad populiariausi naminiai gyvūnai yra šunys, o beglobių daugiausia yra kačių

• Kokybiška šuns priežiūra per mėnesį kainuoja apie 200 Lt. Jei šuo reguliariai dalyvauja parodose, suma padidėja iki 500 Lt

• Gyvūnų ženklinimas mikroschema kainuoja nuo 60 iki 200 Lt, paženklinto gyvūno įtraukimas gyvūnų registrą – nuo 5 iki 20 Lt

• Katino kastravimas kainuoja apie 80 Lt, katės sterilizavimas – 150 Lt. Šuns patino, nelygu svoris, 80–200 Lt, kalytės – 150–300 Lt.

• Gyvūnų veisimas Lietuvoje nėra verslas, greičiau brangus pomėgis. Pavyzdžiui, susumavus išlaidas šuns priežiūrai, maistui, gydymui, patino ieškojimui, dažniausiai kad ir už 1000 Lt ar daugiau parduodamas gyvūnas, finansiškai neatsiperka.

• Nepriklausomybės pradžioje Lietuvoje dažniausiai norėta didelių, agresyvesnių šunų – rotveilerių, dobermanų. Šiuo metu paklausiausi mažesnių veislių šunys: auksaspalviai ir Labradoro retriveriai, bigliai, Sibiro haskiai. Visada populiarūs išliko vokiečių aviganiai. Prieš kelrius metus paklausiausių Jorkšyro terjerų populiarumas atslūgo

• Nors pernai Vilniuje buvo užmigdyta trys tūkstančiai prieglaudų gyvūnų, namus rado beveik keturi tūkstančiai.

• Maksimali bausmė už žiaurų elgesį su gyvūnais – 12 mėnesių kalėjimo

Iš viso Lietuvoje mikroschemomis paženklinti ir užregistruoti 30,2 tūkst. naminių gyvūnų. Iš jų:

Šunys – 24 634
Katės – 5553
Kiti – 18

Gyvūnų registravimo centro informacija