Laimė tai vietovei, jei ūkininkas yra ne tik „žaliais pirštais“, bet ir „žalios sielos“. Juk ūkio steigimo nuostatai tapti gamtosaugininku ūkininko neįpareigoja. Ūkininko tikslas apibrėžiamas šiuolaikiškai – „gaminti produkciją“, o visa kita yra antraeiliai dalykai, už kuriuos ūkininkas neatsako. Bet juos tarsi daugiarankės hindu deivės Lietuvoje yra apkabinusios bendrai su gamtos apsauga siejamos įvairios institucijos. Tik jos veikia tarsi sau, o reali padėtis ir saugomos rūšys gyvena sau. Kita vertus, ir tos gamtosaugos institucijos nedaug ką gali nuveikti, jei saugotini augalai yra privačios nuosavybės žemėse ar miškuose. Aptikęs į Lietuvos raudonąją knygą įrašytą augalą ar gyvūną, geriausių globos instinktų vedamas žmogus gali pasitikrinti, ar tas radinys jau įtrauktas į apskaitą, ar tai kažkas naujo ir vertingo.

Aišku, pats faktas, kad turime Raudonąją knygą, yra be galo svarbus veiksnys. Tik vien įrašymas į jos puslapius neapsaugos nė vienos nykstančios rūšies, jei ta apsauga lieka tik popieriuose. Ūkininkas tikrai nesėdės arimų pašalėje su žinynu rankose ir nestudijuos žemėlapio, ar jo galulaukės jau įtrauktos į saugotinų retųjų augalų teritorijų sąrašą, ar dar ne. Supleškins dirvą su visais jos katilėliais ir čiobreliais ir dar iš gretimų pievų grūdų pavagiliauti atlekiančias gerves pakeiksnos.

Tarkim, eilinis keistuolis nori padėti vienišai pievoje stypsančiai lietuviškai orchidėjai – gegužraibei. Nuo ko pradėti?

Atrodytų, šios virtualios komunikacijos ir informacijos laikais kas gali būti paprasčiau: nėrei į visažinį internetą ir jau turi visus atsakymus. Belieka parašyti atitinkamam adresatui apie savo radinius, pridėti nuotrauką ir džiaugtis aptikus, ko gero, retą gamtos perlą. Tik teks gerokai pavargti ieškant, kam siųsti tokį pranešimą, nes konkrečių nuorodų, kur kreiptis dėl į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų ir gyvūnų informacijos, tėra šykščiai.

Pirmiausia trūksta bendro pobūdžio Lietuvos gyventojų švietimo ir informacinės sklaidos atmintinių, skrajučių, kitokių visiems prieinamų ir suprantamų leidinukų šia tema. Tiesa, specialistai jų tikriausiai nestokoja, tačiau dar yra ir kiti Lietuvos gyventojai, anot garsaus politiko, „žmonės iš gatvės“. Ši sąvoka be galo plati ir apima mus visus, taigi ir žemdirbius bei šiaip kaimų gyventojus. Iš kur jiems, o ir kitiems kaimo žmonėms, kurie dar nesusaistyti interneto ryšiais, o pagrindinių žinių tebesiklauso per paprasčiausią laidinį radiją, sužinoti, kas yra tie reti ir saugotini augalai ir kaip jie atrodo. Ką su jais daryti, aptikus savo pievose ar miškuose, kur kreiptis ir pasitikslinti, jei kas neaišku. Be abejo, galima prisipirkti žinynų ir taip praplėsti savo akiratį, tik kad knygynų šiais laikais belikę didžiuosiuose miestuose. Kita vertus, ar retų augalų ar saugomų gyvūnų žinyno paieškos yra ūkininko prioritetas? Turbūt į klausimus, ar namuose turi Lietuvos raudonąją knygą, ar girdėjo apie informacinį Raudonosios knygos leidinį „Raudoni lapai“, o gal pašto dėžutėje rado skrajutę su, pvz., 100 labiausiai saugotinų augalų ar net informacija, kur skambinti ar rašyti jų radus, daugelis atsakytų neigiamai. O gal teko seniūnijų stenduose aptikti tų apylinkių retųjų augalų sąrašus ir nuotraukas, kaip jie atrodo? O gal informaciją apie juos kasmet spausdina rajono laikraštis? Dažnas papurtytų galvą ir dar ranka numotų – ir taip šiuolaikinis mažas ar didelis ūkininkas privalo užpildyti šūsnis popierių, kur ten dar visokias kurapkas ar notreles skaičiuosi. Be to, visa tai kelia papildomų rūpesčių ir mažina našumą, t. y. produkcijos gamybos tempus.

Ieškoti užuovėjos lietuviškoms orchidėjoms pradėjau nuo Aplinkos ministerijos. Atsidarius Gamtos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos interneto svetainę labai tiktų toliau keliauti į Biologinės įvairovės skyrių. Čia rasime Gamtos apsaugos departamento direktoriaus pagrindinius 2011 m. veiklos uždavinius ir skyriaus nuostatus. Praėjusių metų veiklos nuostatai ir uždaviniai tarsi ir pasenusi informacija, kai jau prabėgo net trys šių metų mėnesiai. O daugiau – nieko. Jokių kontaktų, jokių nuorodų. Tiesa, kontaktus ir nuorodas galima rasti per kitą, ne Aplinkos ministerijos, paieškos tinklalapį. Tik iš to vėl nepaaiškėja, ką informuoti apie rastą reto augalo augavietę, nes skyriuje „Saugomos teritorijos ir kraštovaizdis“ pasitinka tik užrašas „Informacija laikinai neprieinama“.

Žemės ūkio ministerijos interneto svetainėje gausu informacijos įvairia kaimo ir jo darbų, paveldo tematika, bet nepavyko ko nors rasti apie retuosius ar nykstančius augalus ir jų apsaugą.

Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos apibūdinama kaip institucija, įgyvendinanti valstybės politiką ir strategiją saugomų teritorijų apsaugos ir tvarkymo srityje, vykdanti saugomų teritorijų valstybinio valdymo funkcijas, turinti savarankiško asignavimų valdytojo statusą. Tarp pagrindinių jos uždavinių – užtikrinti saugomų teritorijų apsaugą ir racionalų jų naudojimą, kraštovaizdžio stabilumą, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimą. Taip pat sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui saugomose teritorijos ir t. t. Skamba be galo kilniai, tik vėl nepasakyta nė žodžio, kur eilinis pilietis turi kreiptis radęs kokią retenybę ar ką su ja daryti.