„Studentų skaičius tiek dėl gimstamumo, tiek ir dėl emigracijos smarkiai mažėja, tai nemaloni tiesa, kurios kai kurie universitetai nenori pripažinti, bet kuo toliau bus ignoruojamos studentų mažėjimo tendencijos ir toleruojama nepakankama studijų kokybė, tuo bus katastrofiškesnės aukštojo mokslo pasekmės Lietuvoje“, – perspėja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorius, matematikas prof. Juozas Augutis.

Rimgailė DIKŠAITĖ

Profesoriaus nuomone, Lietuvoje universitetai be reikalo kovoja tarpusavyje, kai galėtų stiprinti jėgas populiarindami Lietuvos, kaip mokslo šalies, įvaizdį pasaulyje ir stengdamiesi pritraukti studentų iš užsienio, tarpusavyje bendradarbiaudami. Bet tam, pasak VDU rektoriaus, reikia naujo efektyvaus universitetų veiklos modelio.

– Kaip vertinate dabartinę universitetinių studijų sistemą Lietuvoje ir kokie reikalavimai turėtų būti jai keliami siekiant aukštesnės studijų kokybės? – paklausėme J.Augučio.

– Universitetai Lietuvoje dažnai kritikuojami, lyginami ir vertinami įvairiuose reitinguose tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu. Visa tai atskleidžia, kad Lietuvos švietimo sistemoje toli gražu nėra viskas gerai, tačiau nėra taip ir blogai. Galima sakyti, pasiekiame transformacijos lūžį, nuo kurio priklauso, į kurią pusę toliau vystysis Lietuvos aukštasis mokslas – į gerąją ar ne.

Dabartinės tendencijos rodo, kad regioniniai universitetai surenka vis mažiau studentų, ir aš tuo tikrai nesidžiaugiu. Lietuvai regioniškumas – labai svarbus. Dabar matome, kad vyksta spartus „kraustymasis“ į sostinę ir kai kurios aukštosios mokyklos žaidžia tik Vilniaus korta, nes yra įsikūrusios būtent ten. Tokia koncentracija sostinėje naudinga nebent Vilniui. Netgi ir pagal Europos Sąjungos direktyvas regionų plėtra, modernėjimas ir stiprinimas turėtų būti skatinamas, o ne žlugdomas, todėl bent jau universitetų centrai regionuose turėtų išlikti. Nors kai kurie ir kalba apie tam tikrų universitetų uždarymą, nemanau, kad tai geriausia išeitis.

Lietuvos švietimo problema yra kita – per daug besidubliuojančių programų, o ne universitetų. Taip pat nėra tinkamos universitetų absolventų vertinimo sistemos, nes apskaičiuojamas tik greitas absolventų įsidarbinamumas, o ne tolesnė profesinė karjera. Kiekvienoje šalyje yra specifinė darbo rinka, į kurios poreikius turi atsižvelgti ir studijų programos Lietuvoje. Tačiau vertinti reikia ne tik trumparegiškai – iškart skaičiuoti, kad, pavyzdžiui, pagal darbo biržos duomenis, po studijų baigimo daugiausiai teisininkų neturi darbo, bet įsigilinti į platesnę statistiką. Pavyzdžiui, paskaičiuoti, kad po 5–7 metų tų pačių teisininkų gaunamos pajamos yra kur kas didesnės nei, tarkim, kitų specialybių absolventų, kurie galbūt iškart susirado darbą.

– Kaip suderinti studentų mažėjimą ir būtinybę didinti studijų kokybę?

– Tai uždavinys, kurį reikėjo išspręsti vakar, juolab kad pasaulinės praktikos tokiam sprendimui seniai yra. Lietuvos švietimo sistemos išsigelbėjimas nuo nepakankamos studijų kokybės ir vis mažėjančio studentų skaičiaus, mano siūlymu, galėtų būti aukštųjų mokyklų jungtiniai klasteriai ir jų jungtinės studijų programos, kurioms būtų taikomi bendri aukšti standartai. Taip būtų užtikrinama pirmiausia studijų kokybė, nes studijuoti įstotų tik gabiausi, o studijų dalykus dėstytų geriausi savo srities profesionalai tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio. Garsiausi pasaulio universitetai – Harvardas, Kembridžas, Oksfordas veikia tokiu principu.

– Kaip toks universitetų konsorciumas atrodytų ir veiktų Lietuvoje?

– Jungtiniuose aukštųjų mokyklų klasteriuose, dėl kurių vyksta diskusija su Švietimo ir mokslo ministerija, stojama būtų ne į konkrečią specialybę, bet į studijų krypčių grupę. Pavyzdžiui, stojama į socialinius mokslus ir tik po dvejų metų renkamasi konkreti socialinių mokslų specialybė.

Tokia praktika egzistuoja Vakarų universitetuose, kur aukštasis mokslas vykdomas artes liberales principu. Tokių universitetų pagrindinis išskirtinumas – gebėjimas kitaip organizuoti studijas, mokslo tyrimus, bendruomenės gyvenimą. Pagrindinė laisvųjų menų idėja – galima ir reikia ne tik studijuoti pagrindinį studijų dalyką, bet ir  būti neatitrūkusiam nuo įvairių kitų sričių: kultūros, gamtos, menų, kalbų mokymosi.

Taigi ir Lietuvoje būtų galima padaryti taip, kad studentas pirmus dvejus metus studijuotų bendrinius dalykus ir tik vėliau rinktųsi konkrečią studijų programą. Taip regioniniai universitetai priimtų kad ir nedaug studentų, bet jų turėtų, ir jie pirmus kursus mokytųsi visi kartu, o vėliau, nuo trečio kurso ar magistrantūros, studijas tęstų partneriniame universitete, kuriame rastų koncentruotą programų įvairovę ir geriausias profesorių, dėstytojų bei mokslo tyrėjų pajėgas.

– Kokia platesnio ir kokybiškesnio išsilavinimo nauda?

– Dabartiniai jaunuoliai pasižymi drąsa, siekia žinių ir, žinoma, yra puikiai įvaldę šiuolaikines technologijas, jiems nesvetimas naujų idėjų ir dalykų kūrimas bei įgyvendinimas. Visa tai suteikia puikų pagrindą kuriant ateities specialybes, kurių šiandien galbūt dar negalime ir įsivaizduoti, tačiau jau dabar puikiai suprantame, kad daugelio tradicinių specialybių nebeliks, todėl plataus profilio išsilavinimo aktualumas tik didės.

Augti turi studijų kokybė, kuri ir būtų pagrindinis traukos elementas renkantis universitetą. Trypčioti vietoje ir dar ilgiau laukti pražūtinga, nes ir taip yra pernelyg uždelsta imantis konkrečių, o svarbiausia – efektyvių universitetų pertvarkos veiksmų, kurių tikrai reikia. Tai parodė ir šių metų stojimas į universitetus, tai atskleidžia ir tarptautinių ekspertų vertinimai.