Pateiktos pirmosios paraiškos organizuoti skatinimo kvotų aukcionus žaliosios energijos gamintojams.

Vos kalendoriun įdundėjus spaliui, Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją (VKEKK) pradėjo bombarduoti prašymai rengti aukcionus dėl elektros gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinimo kvotų paskirstymo. Jau spalio 1 d. buvo registruotos dvi vėjo jėgainių parkų (iki 350 kW įrengtosios galios) plėtotojų ir viena biodujų elektrinių (iki 1000 kW galios) plėtotojų paraiška.
Tokį subruzdimą lengva paaiškinti: rugsėjo pabaigoje pagaliau įsigaliojo paskutinis tokiems aukcionams vykdyti būtinas teisės aktas – skatinimo kvotų paskirstymo atsinaujinančios energijos gamintojams aukcionų nuostatai. O kvotos žaliosios energijos gamybai yra ribotos, ir ar bebus aukcionai organizuojami tuomet, kai Lietuvoje bus pagaminamas europinėmis direktyvomis nustatytas žaliosios energijos kiekis, – nežinia.
Dėl dvylika metų galiojančio skatinimo, numatyto pernai priimtame Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme, privalės grumtis visų didesnių nei 30 kW galios atsinaujinančių išteklių jėgainių statytojai. Tikimasi, kad tokia tvarka sudarys prielaidas Lietuvoje pigti žaliajai energijai.
Elektros supirkimo kainą energijos iš atsinaujinančių išteklių gamintojams sudarys dvi dalys: fiksuota vidutinė rinkos kaina (ją kasmet tvirtina VKEKK) ir iš Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) biudžeto iki aukcione laimėtos kainos primokama dalis. Kadangi Lietuvoje planuojamas elektros energijos rinkos kainos augimas, teigiama, kad tokia sistema leis racionaliau naudoti žaliosios energetikos plėtrai skiriamas iš energijos vartotojų surenkamas VIAP lėšas.

Pradingo regionai

Kas stebėjo Atsinaujinančių išteklių įstatymo priėmimo peripetijas, puikiai pamena, kad žaliųjų elektrinių statytojai kvotų skirstymo aukcionų tvarkos įvedimu anaiptol nebuvo labai patenkinti. Fiksuotomis elektros supirkimo kainomis paremti energetikų verslo planai bankininkams atrodė tvirčiau pagrįsti ir mažiau rizikingi, nei paremti išankstines lubas teturinčiomis kvotomis, dėl kurių projektų plėtotojams dar teks laužyti ietis aukcionuose.
Deja, valdžios koridoriuose įstrigę ir ne sykį juose pavidalą keitę įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai po 2011 m. gegužės 23-iosios, kai įsigaliojo Atsinaujinančių išteklių įstatymas, žaliosios energetikos projektus buvo apskritai uždarę stalčiun, tad po pusantrų metų trukusio priverstinio sąstingio džiaugiamasi bent jau galimybe vėl pajudinti verslo planus.
Nepaisant VKEKK gulančių prašymų rengti aukcionus, atsinaujinančių išteklių energetikos plėtojimo šalininkai teigia, kad anksčiau prognozuoti sistemos trūkumai niekur nedingo. Vienas jų – kad priverstinė tarpusavio konkurencija skatins užsienyje pigiai įsigyjamų dėvėtų, savo amželį atgyvenusių technologijų diegimą. „Nenumatytos priemonės, leidžiančios aukcionuose apsisaugoti nuo kainos dempingo iš tokių gamintojų pusės“, – pabrėžia Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos direktorius Saulius Pikšrys.
Antra vertus, dempinguotojai turėtų būti ganėtinai trumparegiški, nes dėvėta įranga be rimtų papildomų investicijų vargiai bepajėgs gaminti elektrą pasibaigus dvylika metų galiojančiam skatinimo kvotos terminui. Laimėję šiandien, jie prarastų pinigus, kuriuos galėtų uždirbti ateityje.
Dar vienas įdomus momentas: gerus metus ginčijęsi dėl aukcionų regionavimo zonų ribų bei jų skaičiaus, žaliosios energijos gamintojai prasidėjus rudeniui išgirdo, kad jokių zonų apskritai nebebus ir tuose pačiuose aukcionuose privalės grumtis tiek Auštaitijos, tiek Žemaitijos, tiek Dzūkijos projektų plėtotojai. Nors visi suvokia, kad gamtinės sąlygos gaminti vėjo energiją pajūryje, pamaryje ar, priešingai, Dzūkijos lygumose anaiptol nėra adekvačios.
„Kiek pamenu, „Litgrid“ siūlė Lietuvą suskirstyti į tris zonas, mes, siekdami, kad aukcionų šalyje būtų organizuojama kuo daugiau, matėme jų penkias ar net septynias. Tačiau dabar turime tai, ką turime, ir kodėl – niekas dorai nepaaiškino. Neoficialiai girdime, kad tokia buvusi Energetikos ministerijos valia, o jos pasirinkti energetikos prioritetai visiems žinomi“, – konstatuoja S.Pikšrys.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Praėjusios darbo savaitės pabaigoje AMCI indeksas (“Art Market Confidence Index”), nustatomas apklausiant 1,3 mln. interneto svetainės Artprice.com prenumeratorių – aktyvių pasaulio meno rinkos dalyvių (skaičiuojamas tūkstančio naujausių teigiamų ir neigiamų atsakymų santykis), rodė iki šiol neregėtus žalius skaičius: +39,1. “2008-aisiais AMCI buvo lygus +11, krizės kulminacijos metu smuko iki –30, o vėliau kilo iki +30 ir kurį laiką svyravo ties šia riba. Tai, kad indeksas jau priartėjo prie +40, rodo itin palankias meno rinkos dalyvių nuotaikas”, – komentuoja Meno rinkos agentūros direktorė Simona Makselienė.

Panašias nuotaikas atskleidė pernai pasaulio meno aukcionuose pasiekti rekordai. Nauju rekordininku tapo Niujorko “Christie’s” aukcione gegužę parduotas Pablo Picasso paveikslas “Nuoga moteris žalių lapų ir biusto fone” (1932 m.), kurio kaina netikėtai šoko iki 106,4 mln. JAV dolerių (beveik 280 mln. Lt). Prieš tai nuo vasario mėnesio rekordu keletą mėnesių džiaugėsi Londono “Sotheby’s” aukcionas, Alberto Giacometti bronzinę skulptūrą “Einantis žmogus I” pardavęs už 104,3 mln. JAV dolerių (daugiau kaip 274 mln. Lt).

Siūlys brangesnių paveikslų

Pernai prieš Kalėdas meno aukcionų užderėjo ir Vilniuje. Septynioliktasis Vilniaus aukcionas pardavė net 40 paveikslų iš šimto siūlytų, taigi 40 proc. jame pristatytų meno kūrinių pakeitė savininkus. Sutapimas ar ne, tačiau Lietuvos meno rinkos dalyvių aktyvumas šįkart atitiko AMCI indeksą. Bendra šiame Vilniaus aukcione surinkta pinigų suma siekė 100 tūkst. Lt, o brangiausias darbas – Antano Žmuidzinavičiaus peizažas – parduotas už 11,85 tūkst. Lt.

“Jaučiame, kad atsileidžia žmonių baimės, drąsiau investuojamos solidesnės sumos. Aštuonioliktajam aukcionui, kuris vyks kovą, jau pasiūlysime ir 50 tūkst. Lt įkainotų meno kūrinių”, – neslepia S.Makselienė.

Iki šiol brangiausiai Vilniaus aukcione parduotas darbas – tarpukariu Vilniuje gyvenusio lenkų dailininko Timono Nesiolovskio “Natiurmortas su vaisiais” (39 tūkst. Lt).

Pasak Vilniaus aukciono vadovės, nemažai vertingesnių kūrinių savininkų, ketinančių parduoti sukauptas meno vertybes, iki šiol tiesiog laukė rinkos atsigavimo ženklų. Dabar šie unikalūs paveikslai po truputį grįš į rinką.

“Tačiau matote, kad aukcionų Vilniuje organizuojama nemažai, todėl konkuruojame ne tik dėl nuolatinių pirkėjų, bet ir dėl kūrinių, kuriuos būtų verta tokiems pirkėjams pasiūlyti”, – aiškina S.Makselienė.

Šiuolaikiniam menui sekasi sunkiau

Savo aukcioną kartu su Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondu prieš Kalėdas surengė ir “Juškus gallery”. “Daugiau siūlėme pigiau įkainotų piešinių, tačiau pirkėjus domino brangesni ir vertingesni paveikslai”, – pasakoja galerijos savininkas Donatas Juškus.

Vytauto Kasiulio darbas “Šunys ir laivas”, prieš tai eksponuotas jubiliejinėje “Juškus gallery” parodoje, šiame aukcione parduotas už 7 tūkst. Lt, o Kazio Šimonio “Preliudo” kaina nuo 4,5 tūkst. buvo pakelta iki 6,7 tūkst. Lt.

“Pagyvėjimas rinkoje yra, todėl velykinis mūsų aukcionas tikrai bus”, – žada D.Juškus.

Neliko be dėmesio ir antrasis “Vartų” galerijos šiuolaikinio meno aukcionas, nors jame dalyvavo vos dešimt potencialių pirkėjų. Brangiausiai parduoti Andriaus Zakarausko darbas “Peizažo nutapymo būdas” (5900 Lt), Ugniaus Gelgudos spalvota fotografija “Kriminaliniai peizažai” (3100 Lt) ir Mariaus Zavadskio skulptūra “Viltis” (3000 Lt).

Vis dėlto brangiausi šiame aukcione siūlyti kūriniai liko neparduoti: šeimininko nerado nei 13 tūkst. Lt įkainotas estų menininko Kaido Ole “Shit happens”, nei už 11 tūkst. Lt ketinta parduoti Patricijos Jurkšaitytės drobė. Neatsirado ir ministro Arūno Gelūno kūrybos gerbėjo, kuris už jo piešinį būtų sutikęs pakloti 6 tūkst. Lt.

Iš 40 šiuolaikinio meno aukcione pristatytų kūrinių pavyko parduoti dešimt, už juos buvo surinkta 21 tūkst. Lt.