2014 m. kovo pabaigoje buvo pristatyta Nacionalinių veiksmų vaikų tyčinių sužalojimų srityje ataskaita, kurioje nagrinėjamos politikos priemonių, skirtų tyčinių vaikų sužalojimų prevencijai, priėmimas, įgyvendinimas ir vykdymas nacionaliniu lygmeniu Europos vaiko saugos aljanso 25 šalyse narėse.

Ataskaitoje pateikta šalių veiksmų apžvalga vadovavimo, vaikų teisių, pajėgumų ir duomenų srityse – tai gali palengvinti sprendimų priėmimą Europoje, atsižvelgiant į kiekvienos šalies politiką. Be pateikiamų apibendrintų šalių narių rezultatų, ataskaitoje yra atskiri kiekvienos šalies profiliai, apibūdinantys veiksmus vaikų smurtinių sužalojimų prevencijos srityje, vykdytus iki 2013 metų liepos mėnesio. Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijai pavaldi įstaiga Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras, kaip Europos vaikų saugos aljanso narys, prisidėjo prie šios ataskaitos rengimo ir bendradarbiaudamas su įvairiomis institucijomis rinko informaciją apie Lietuvoje vykdomas vaikų tyčinių sužalojimų prevencines priemones.
Tyčiniai sužalojimai yra smurto rezultatas. Pasaulio sveikatos organizacija smurtą apibrėžia kaip tyčinį fizinės jėgos ar galios panaudojimą (grasinimą ar faktinį) prieš save, kitą asmenį, prieš grupę ar bendruomenę, kuris gali sukelti ar sukelia sužalojimą, mirtį, psichologinę žalą, sutrikdo vystymąsi ar sukelia nepriteklių. Šis smurto apibrėžimas apima ne tik fizinius veiksmus, bet ir grasinimus, bauginimus ir net aplaidumą ar neveikimą, nors pastarasis gali būti suvokiamas ne kaip tyčinis. Trys tyčinių sužalojimų sritys, kurias apima ši ataskaita, yra netinkamas elgesys su vaikais, bendraamžių smurtas ir smurtas prieš save.
Netinkamas elgesys su vaikais apima visas fizinio ir/ar emocinio netinkamo elgesio rūšis, seksualinį išnaudojimą, nepriežiūrą ar nerūpestingą elgesį, komercinį ar kitą išnaudojimą, dėl ko vaikas patiria faktinę ar potencialią žalą savo sveikatai, išlikimui, vystymuisi ar orumui dėl atsakomybės, pasitikėjimo ar galios santykio. Netinkamas elgesys su vaikais apima bet kokį veiksmą, atliktą ar neatliktą tėvų, globėjų ar kitų suaugusių asmenų, kuris sukelia ar gali sukelti žalą ar kelia grėsmę vaikui, net jei žala nėra norimas rezultatas.  Bendraamžių smurtas apima tyčinį fizinės jėgos ar galios naudojimą ar grasinimą tai padaryti, kuris išreiškiamas ar atliekamas vieno vaiko kitam, dėl ko patiriamas ar gali būti patiriamas sužalojimas, mirtis, psichologinė žala, sutrikdomas vystymasis ar patiriamas nepriteklius. Toks smurtas susijęs su smurtaujančiomis gaujomis, smurtu per pasimatymus, patyčiomis realybėje ar internetinėje erdvėje. Prieš save nukreiptas smurtas yra suicidinis vaikų elgesys ir savęs kankinimas, pavyzdžiui, žalojimasis ar pjaustymasis. Savižudiškas elgesys gali būti įvairaus laipsnio: nuo minčių apie gyvenimo pabaigą, planavimo ir būdų, kaip tai padaryti, ieškojimo iki bandymo nusižudyti ar nusižudymo.

Vaikų teisė į saugą Europos Sąjungoje yra pažeidžiama dėl nenuoseklumo priimant ir įgyvendinant įrodymais pagrįstas strategijas, mažinančias vaikų tyčinių sužalojimų apimtis.

Šalys turėtų labiau taikyti įrodyto veiksmingumo politikos priemones šioje srityje, siekdamos apsaugoti labiausiai pažeidžiamus Europos piliečius ir ateities visuomenę. Tyčiniai sužalojimai, t. y. vaikų nepriežiūra, smurtas, savižudybės, lemia visą gyvenimą trunkančias neigiamas pasekmes vaikams, šeimoms ir visuomenei, todėl reikia greitai ir adekvačiai reaguoti į šią problemą.
Vaikų tyčiniai sužalojimai yra ir visuomenės sveikatos problema, ir žmogaus teisių klausimas. Jungtinės Tautos apibrėžė, kad joks smurtas prieš vaikus nėra pateisinamas ir visos smurto prieš vaikus rūšys yra išvengiamos.

Kasmet ES žūsta daugiau nei 35 tūkst. 0–19 metų vaikų ir paauglių. Maždaug 9100 (24 proc.) mirčių yra susijusios su sužalojimais. Trečdalis iš jų klasifikuojami kaip tyčiniai arba sužalojimo kilmė nenustatyta. Mirtys dėl tyčinių sužalojimų yra tik problemos ledkalnio viršūnė. Nors šiuo metu renkama statistika yra patikima, įvairūs tyrimai rodo, kad mirtys, traktuojamos kaip vaikų nužudymas, gali apimti tik 20–33 proc. visų realių smurto prieš vaikus atvejų.
Europos Parlamento viceprezidentės Isabelle Durant teigimu, smurtas prieš vaikus turi ir toliau sulaukti didelio dėmesio: turime nuolat apie jį kalbėti, o ne slėpti problemą tylėdami. Be to, reikia atlikti daugiau mokslinių tyrimų ir tobulinti duomenų sistemas, ypač rinkti duomenis apie visus nemirtinus tyčinius sužalojimus, apimant informaciją apie išlaidas, atsirandančias dėl smurto, ir jo prevenciją.
Vaikų mirčių dėl tyčinių sužalojimų rodiklis yra labai nevienodas Europos Sąjungos šalyse, gali skirtis net daugiau nei 10 kartų. Šiuo metu yra žinomos įrodymais pagrįstos prevencijos strategijos, kurias nuosekliai patvirtinus, įgyvendinus ir, jeigu reikia, vykdant visos ES mastu, vaikai būtų apsaugoti nuo smurto.
Žvelgiant į vaikų mirtis dėl tyčinių sužalojimų visoje Europoje, 0–19 metų amžiaus vaikai dažniausiai dėl šios priežasties miršta Lietuvoje. Palyginimui, Graikijoje šis rodiklis tarp 0–19 metų berniukų yra pats mažiausias ir siekia 0,76 atv. 100 tūkst. gyventojų, o Lietuvoje – 7,78 atv. 100 tūkst. gyventojų. Taigi, Lietuvoje 10 kartų daugiau berniukų miršta dėl išorinių mirties priežasčių nei Graikijoje. Nedžiuginanti ir nužudymų bei savižudybių statistika – vaikų daugiau nužudoma tik Norvegijoje, o pagal vaikų savižudybių skaičių esame „nepralenkiama“  valstybė.
Pagal vykdomas vaikų mirčių dėl išorinių priežasčių prevencijos priemones Europoje nesame paskutinėje vietoje. Tačiau, nors šiuo atžvilgiu atrodome tikrai neprastai, statistika nėra džiuginanti. Priežasčių gali būti daug:  per mažas priemonių finansavimas ir/ar įgyvendinimas, dar reikia laiko efektui pasiekti, trūksta tarpinstitucinio bendradarbiavimo, taip pat daugybė kitų kultūrinių ir socialinių priežasčių. Spėjimų gali būti labai daug, todėl reikalinga gilesnė analizė, ką reikėtų tobulinti šioje srityje. Pastarieji metai rodo, kad sutelkę įvairių žinybų pastangas galime pasiekti reikšmingų rezultatų. Pavyzdžiui, Lietuva per nepriklausomybės laikotarpį sugebėjo itin sumažinti žuvusiųjų eismo įvykiuose skaičių, todėl svarbu politikams ir įvairių sričių praktikams atkreipti dėmesį į šią problemą ir imtis visų veiksmų, kad būtų sumažinta ši visuomenės sveikatos ir socialinė problema.
Apskritai šios ataskaitos išvados rodo, kad nors patvirtinta daug politikos strategijų, tačiau vien to nepakanka – dar daug ką reikia padaryti, kad jos būtų įgyvendintos, gautų atitinkamus išteklius ir turėtų norimą poveikį. Europos vaikų saugos aljanso direktorė Joanne Vincenten teigia, kad vaikų tyčinių sužalojimų politikos priežiūros trūkumas šalyse narėse yra viena iš problemų ir yra itin svarbu žinoti, ar ir kaip gerai prevencinė politika yra įgyvendinama ir kokį poveikį ji turi, kitaip investicijos siekiant apsaugoti vaikus bus beprasmės.
Kaip nenuosekliai priimamų politinių sprendimų vaikų tyčinių sužalojimų prevencijos srityje pavyzdžius, kurie atskleisti Nacionalinių veiksmų vaikų tyčinių sužalojimų srityje ataskaitoje, galima paminėti šiuos:
•    Tik 10 šalių (33 proc.) yra strategija, apimanti tris pagrindinius tyčinių sužalojimų tipus, nagrinėjamus šioje ataskaitoje. Keletas kitų šalių turi kelias skirtingas strategijas, tačiau tai nėra viena bendrai koordinuojama strategija.
•    Tik 19 valstybių (63 proc.) yra uždraustas bet koks smurtas prieš vaikus visose aplinkose. Daugumoje iš 11 tokio draudimo neturinčių šalių dar nėra uždraustos fizinės bausmės namuose, nors yra ir tokių, kurios turėtų priimti politinius sprendimus dėl priežiūros įstaigų.
•    Ataskaitos rengimo metu nustatyta, kad keturios valstybės (13 proc.) neturi vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus (Čekija, Vokietija, Portugalija ir Rumunija), taip pat dvi (Bulgarija ir Ispanija) tik iš dalies atitiko numatytą rodiklį.
•    Mažiau nei pusėje šalių yra vykdoma visuomenės sveikatos priežiūros specialistų vizitacija pas tėvus, kurios tikslas – vaikų nepriežiūros prevenciją. Daugiau nei trečdalis šalių respondentų teigė, kad šią programą galima apibūdinti kaip iš dalies įgyvendinamą, daugiausiai dėl mažos programos stebėsenos.
•    Mažiau nei pusėje dalyvavusių šalių yra numatyta, kad mokyklose turi būti nuolatinė komisija, sudaryta iš mokytojų, moksleivių ir tėvų, kuri atsakinga už smurto šeimoje ir mokyklos aplinkoje prevenciją, įskaitant smurtą ir patyčias tarp bendraamžių ir patyčias. Iš 14 valstybių tik 6 įvertino, kad šis kriterijus yra visiškai įgyvendinamas.
•    Tik 20 iš 30 šalių (67 proc.) yra numatyta, kad kiekviena mokykla turi parengti savižudybių prevencijos programą, nors tik pusėje iš jų ši priemonė yra visiškai įgyvendinama.
•    Tik Anglijoje, Vengrijoje, Airijoje ir Škotijoje yra viena nacionalinė ar keletas regioninių programų, apimančių visą šalį, skirtų vaikų mirčių dėl įvairių priežasčių apžvalgoms, kuriose pateikiamos rekomendacijos dėl prevencijos.
Nors kai kurie iš įrodymais pagrįstų veiksmų, įvertintų šioje ataskaitoje, yra įgyvendinami, pastarųjų metų ekonomikos nuosmukis jiems padarė neigiamą įtaką. „Daug šeimų išgyvena materialinius sunkumus dėl ekonominės krizės, jie gyvena žemiau skurdo ribos. Dėl to didėja visų smurto rūšių rizika, ypač netinkamo elgesio su vaikais, savižudybių“, – teigia Bernard de Vos, Europos vaiko teisių ombudsmenų tinklo pirmininkas. – Yra požymių, rodančių, kad griežtos taupymo priemonės turi įtakos vaikų sveikatai ir saugai. Mes turime užtikrinti, kad būtų atidžiai stebima ar prevencijos priemonės yra vykdomos.“
Tyčinių sužalojimų atvejai įvyksta įvairiose aplinkose, dėl ko prevencija apima ir reikalauja efektyvios partnerystės ir įvairių specialistų iš daugelio sektorių, tokių kaip sveikatos priežiūros, švietimo, teisėsaugos, socialinių paslaugų, dalyvavimo.
„Būtina užtikrinti reikiamą specialistų pasirengimą, kad būtų patenkinami vaikų saugos poreikiai ir šeimoms būtų taikomos ankstyvos intervencijos priemonės, rūpinamasi tomis šeimomis, kurioms gresia smurtas“, – teigia UNICEF regioninis sveikatos patarėjas Octavian Bivol. – Veiksmingų ir visapusiškų prevencijos paslaugų teikimas, aukų ir smurtautojų gydymas yra būtinas norint veiksmingai įgyvendinti priemones, skirtas apsaugoti vaikus.“
„Ši ataskaita parodė, kad būtinai reikia imtis daugiau veiksmų, kad būtų užtikrinta vaikų sauga“, – teigia Europos komisijos narys Tonio Borg. – Tyčiniai sužalojimai yra smurto aktai, kuriems gali ir turi būti užkirstas kelias. Turime suvienyti jėgas nacionaliniu ir Europos lygmenimis, sukurti tvirtą, į vaiką orientuotą, besiremiantį „sveikata visose politikose“ principu požiūrį, kad vaikams netektų beprasmiškai kentėti dėl sisteminių spragų.“
Nacionalinių veiksmų vaikų tyčinių sužalojimų srityje ataskaita buvo parengta pagal projektą „Vaikų traumų, sužalojimų prevencijos ir saugos stiprinimo priemonės“ (angl. Tools to Address Childhood Trauma, Injury and Children’s Safety, TACTICS). Tai didelio masto daugiametė iniciatyva, kuria buvo siekiama surinkti kuo patikimesnę informaciją, praktines priemones ir išteklius, galinčius prisidėti prie įrodymais pagrįstų praktikų priėmimo ir įgyvendinimo vaikų ir jaunimo sužalojimų srityje. Projektas vykdomas Europos vaikų saugos aljanso, finansuojamas ir bendradarbiaujama su Europos Komisija, RoSPA, Swansea universitetu, Mastrichto universitetu, Šiaurės visuomenės sveikatos mokykla, Dublino universitetu, Europos visuomenės sveikatos aljansu ir partneriais iš daugiau nei 30 šalių, tarp jų ir Lietuvos įstaiga – Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centru.
Vienas iš projekto tikslų buvo peržiūrėti ir išplėsti sužalojimo rodiklius ir standartizuoti duomenų rinkimą, įtraukiant smurto prevenciją ir tyčinius sužalojimus, kad būtų sudarytos sąlygos stebėti ir palyginti vaikų sužalojimų mažinimo progresą. Nacionalinių veiksmų vaikų tyčinių sužalojimų srityje ataskaita ir 30 vaikų tyčinių sužalojimų prevencijos politikos profilių, esančių ataskaitoje, yra šio projekto rezultatas.
Politikos profiliai apima 27 ES šalis ir Islandiją bei Norvegiją, taip pat Didžiąją Britaniją (tik Angliją ir Škotiją). Taigi, sudaryti 30 šalių profiliai: Airijos, Austrijos, Belgijos, Bulgarijos, Čekijos Respublikos, Danijos, Graikijos, Islandijos, Ispanijos, Italijos, Jungtinės Karalystės (Anglijos ir Škotijos), Kipro, Kroatijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Liuksemburgo, Maltos, Norvegijos, Olandijos, Portugalijos, Prancūzijos, Rumunijos, Slovakijos, Slovėnijos, Suomijos, Švedijos, Vengrijos ir Vokietijos.
Vaikų saugos kortelės, išleistos 2012 m. netyčinių sužalojimų tema, ir vaikų saugos profiliai, taip pat išleisti 2012 m., bei Nacionalinių veiksmų vaikų tyčinių sužalojimų srityje ataskaita leidžia išsamiai nacionaliniu lygiu pažvelgti į veiklas, skirtas vaikų sužalojimų prevencijai.

Informaciją parengė
Diana Mekšriūnaitė

Užsiauginti savo vartotojus siekiantys planšetinių kompiuterių kūrėjai pasiūlo vis naujų aplikacijų vaikams, kai kurias jų skirdami net kūdikiams. Pavyzdžiui, vien „Apple“ „iTune“ asortimente yra daugiau nei septyni šimtai vaikams skirtų aplikacijų. Dalis jų pristatomos kaip edukacinės, lavinančios tam tikrus mažylių įgūdžius ir gebėjimus, tarkime, mažylių rankų ir akių koordinaciją.
JAV žurnalas „Time“ teigia, kad „iPad“ planšetiniai kompiuteriai tapo šių dienų skaitmeninėmis auklėmis, nes tėvai žino, jog šis modernus prietaisas tikrai atitrauks jų nenuoramų dėmesį bent kelioms minutėms. Tačiau ką sako specialistai: leisti ar neleisti patiems mažiausiems naudotis planšetiniais kompiuteriais?
Dėl televizijos pediatrai kategoriški: vaikams iki dvejų metų televizoriaus žiūrėti nereikėtų. Pastebėta, kad tokių vaikų kalbos įgūdžiai vystosi lėčiau, be to, jie neretai patiria miego sutrikimų. Tuo tarpu tokių tyrimų, kurie parodytų, kad planšetiniai kompiuteriai mažiesiems žalingi, kaip skelbia Amerikos pediatrų akademija, dar nėra atlikta.
Garsi amerikiečių pediatrė ir knygų apie vaikų auklėjimą autorė Tanya Altmann sako, kad jei planšetinis kompiuteris irgi naudojamas tik kokiems nors vaizdeliams žiūrėti, tuomet turėtų galioti tos pačios rekomendacijos, kaip ir dėl TV žiūrėjimo. Tačiau ji neatmeta galimybės, kad kai kurios interaktyvios aplikacijos mažiesiems gali būti net vertingos. „Tam tikrais atvejais aplikacijos yra tiesiog naujos žaidimų, kuriuos mes žaidėme būdami vaikai, versijos: pavyzdžiui, paspaudi ant karvės ir ji mūkia “mū”, – teigia amerikiečių pediatrė T.Altmann.
Tačiau kitas amerikiečių specialistas, Vaikų sveikatos centro Sietlo vaikų ligoninėje vadovas dr. Dimitri Christakis papildo, kad įprastinius žaislus imituojančios aplikacijos turi mažesnį lavinamąjį poveikį nei „realūs“ žaislai. Jis turi omenyje aplikacijas, kurios atkartoja „Lego“ ir kubelių dėliojimą. „Vaikai turi išmokti, kaip tai veikia realiame pasaulyje“, – teigia D.Christakis.
Taigi ekspertai nelinkę rekomenduoti planšetinių kompiuterių kūdikiams. Na, o kalbant apie kiek ūgtelėjusius vaikus, užsienyje jau yra atlikta keletas tyrimų, kurie liudija „skaitmeninių auklių“ naudai: pavyzdžiui, „iPhone“ aplikacija vaikams „Martha Speaks“ (Kalba Marta) per dvi savaites iki 31 proc. praplėtė ja besinaudojusių 3–7 metų vaikų žodyną.

"veido" archyvas

Linksmiems žaidimams anksčiau ar vėliau ateina pabaiga. Po visą kambarį krūva išmėtytų žaislų. Paragintas juos surinkti verkšlenantis mažylis bando išsisukti iš nemielo širdžiai darbo… Pažįstama situacija, tiesa? O juk norėtųsi, kad viskas būtų kitaip. Juolab kad auga tikrai nebe lėliukas.

Lenk medį, kol jaunas

Pasak psichologų, tėvams padėti jau gali ir metinukas. Tiesa, didelės pagalbos iš jo tikėtis nereikėtų, bet paprašytas paduoti kokį nors daiktą jau gali. Netgi pačius mažiausius jau galima mokyti pažaidus padėti žaisliuką į jam skirtą vietą ir tik tada leisti imti kitą. Jei vaikui tuo metu norisi žaisti su keliais žaisliukais, neprieštaraukite. Bet jei matysite, kad jis nori keisti veiklos sritį, pavyzdžiui, pažaidęs su mašinytėmis eiti skaityti knygelių, tuomet reikėtų priminti, kad visos mašinytės turi keliauti į garažą. Nereikėtų pamiršti, kad metinuko žaidimas yra viską išversti, ir tai  normalus raidos etapas. Kuo vaikas vyresnis, tuo žaidimai sudėtingesni. Pamažu jam pradeda reikėti kelių žaisliukų vienu metu, ypač, kai sulaukęs ketverių vaikas pasineria į siužetinius žaidimus.

Ne visada kaltas tingėjimas

Kiek keturmečiui iš karto reikia žaislų? Ogi tiek, su kiek vienu metu jis nori žaisti. Jei žaislai tiesiog išmėtyti viduryje kambario, o ne, pavyzdžiui, važiuoja traukiniu, jie turi keliauti į žaislų dėžę. Žinoma, mažylis greičiausiai bandys maištauti tam prieštaraudamas – taip jis greičiausiai tikrina ribas, kiek jūs jam leidžiate, arba bijo, kad nepajėgs susidoroti su  užduotimi. Tiesa, kartais vaikai mėtydami žaislus tarsi pasižymi savo teritoriją, užsiima erdvę. Todėl reikėtų, kad ji būtų nuolatinė ir aiški. Antraip įsiveržus į šią erdvę teks susidurti su pasipriešinimu.

Kai, atrodytų, nusvyra rankos

• Likite tvirti ir ramūs. Jei vienąkart nusileisite, galite būti tikri, kad to paties bus reikalaujama ir kitąkart. Jei iškėlė sceną, nestokite į kovą. Atsitraukite. Patikėkite, po penkių ar dešimties minučių mažylis atbėgs pas jus prašydamas saldainių ar sulčių. O tada pasakykite, kad jūs jam būtinai duosite, bet tik tada, kai jis susitvarkys žaisliukus.

• Pasiūlykite savo pagalbą. Ikimokyklinukui išties dar per sunku viską pačiam susitvarkyti. Labai griežti reikalavimai gali net sustabdyti norą žaisti – mat bijos, kad po to nepajėgs susitvarkyti. Vaikui priėmus pagalbą prisėskite šalia ir didelį mažylio laukiantį darbą padalykite į keletą mažesnių. Pavyzdžiui, dabar surenkame kubelius, o tada sudėsime knygutes. Arba dabar padėkime į vietą raudonus kubelius, o paskui sudėsime mėlynus. Taip jūs mokysite ne tik tvarkingumo, bet ir bendradarbiavimo, gebėjimo padėti kitam. Tik pagalbos nesumaišykite su darbo padarymu už vaiką.

• Jei gražiuoju susitarti nepavyksta, pasiūlykite susitvarkyti dar kartą, o tada ramiu tonu pasakykite, kad jūs pati juos surinksite ir dviem dienoms paslėpsite. Jei mažylis apsimes neišgirdęs, nepraraskite savitvardos ir imkitės žadėtų veiksmų. Jei tai kartosis ir po dviejų dienų žaisliukams sugrįžus, jūs ir toliau laikykitės savo, žaislų iškeliavimo iš kambario, pozicijos. Tik pernelyg nedramatizuokite šios situacijos – pačių tėvų tvarkingumo pavyzdys yra geriausias dalykas, o vaiko erdvė galėtų būti tvarkoma kaip jau jam norisi (žinoma, sveiko proto ribose). Pedantiškai sutvarkytoje, kaip ir labai netvarkingoje aplinkoje, vaikas auga be iniciatyvos, energijos, sutrikęs ir įsitempęs.