BFL

Jaunoji karta. Lietuva pasmerkė ateinančiąją populiaciją gyventi vidutiniokų valstybėje, išlaikyti beveik pusę nedirbsiančių šalies gyventojų – pensininkų ar vaikų, mokėti pirmtakų skolas.

Vasara prasideda parodomąja meile vaikams: birželio 1-ąją minint Tarptautinę vaikų gynimo dieną būna daug balionų, vaikiškų dainų, skambių žodžių. Tačiau ar tikrai juos giname? Ir nuo ko?

Tarptautinės moterų federacijos įteisintos ir nuo 1950 m. minimos šios dienos idėja – priminti visuomenei apie būtinybę saugoti ir gerbti vaikų teises, be ko neįmanoma sveika visuomenė. Beje, Vaikų dieną nemažai šalių mini ne birželio 1-ąją, o lapkričio 20-ąją, kai 1954 m. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė Vaiko teisių konvenciją, skatindama didinti vaikų gerovę. Kas įeina į šią sąvoką, UNICEF, pasaulinė pagalbai vaikams skirta humanitarinė organizacija, remdamasi minėta konvencija, sugrupavo į penkis pagrindinius vaiko gyvenimo aspektus: materialinę gerovę, sveikatą ir saugumą, elgesio rizikas, būstą ir aplinką.

Į vaikų gynimo kategoriją, ko gero, būtų privalu įtraukti dar vieną dimensiją: iš tikrųjų ginti vaikus ir jų teises turėtų reikšti ir tai, kad nepasmerkiame jų mokėti didžiulės kainos už mūsų kartos sukurtas problemas ir prisidirbtas skolas. Deja, šios dienos tendencijos rodo, kad nuo tokios ateities jaunosios kartos ir neginame. Demografinės problemos, švietimo kokybės lygmuo, valstybės finansinės drausmės stygius dabartiniams vaikams, atrodo, rengia prastoką palikimą.

Pats pirmučiausias klausimas – ar lietuviai nemyli vaikų, kad tiek nedaug jų turi? Galima džiaugtis, kad gimstamumas šiek tiek padidėjęs, bet, kaip aiškina Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Demografinių tyrimų centro vadovė Vlada Stankūnienė, net padidėjęs gimstamumas tėra toks, kad tebelemia depopuliaciją. Šalia to, intensyviausi ES skaičiuojant tūkstančiui gyventojų emigracijos srautai, didžiausias vyrų mirtingumas suformavo dabartinę amžiaus struktūrą – mažą vaikų, paauglių, jaunimo dalį. „Ateina negausios kartos, kurios duos negausias ir ateinančias kartas. Gyventojų skaičiaus mažėjimas užprogramuotas amžiaus struktūroje, jis ir toliau mažės, ir sparčiai“, – konstatuoja V.Stankūnienė.

Nepaisant to, kad išgarsėjome didžiausiomis pasaulyje motinystės pašalpomis ir daugeliui išsivysčiusių šalių šeimų nesuvokiamai ilgomis vaiko auginimo atostogomis, tai neleido pasiekti deklaruoto tikslo, nors valstybės piniginei ir kainavo daug. Taip, gimė šiek tiek daugiau vaikų: iki dosniųjų išmokų 2007 m. gimė per 30 tūkst. vaikų, o 2008 m. – per 31,5 tūkst., 2009 m. – beveik 32,2 tūkst., tiesa, vėliau naujagimių vėl sumažėjo iki 30 tūkst. Pernai – vėl šuoliukas: gimė beveik 31,3 tūkst. mažylių.

Deja, šalies gyventojų sandaroje to nebuvo matyti. Vaikų dalis mūsų visuomenėje kasmet nuosekliai mažėja: 2005 m. jie sudarė 21,6 proc. Lietuvos gyventojų, 2008 m. – jau tik vos daugiau nei penktadalį, gimimų bumo 2009-aisiais – 19,6 proc., ir toliau jų, nors gal ir mažesniais nei anksčiau tempais, senka. Remiantis Eurostato prognozėmis, 2020 m. vaikų dalis gali sudaryti vos apie 15,4 proc.

„Kad šeimos turėtų tiek vaikų, kiek jos nori turėti, einame ne ta linkme. Kitų šalių patirtis rodo, kad gimstamumą didina gera vaikų ikimokyklinio ir jaunesnio mokyklinio amžiaus įstaigų sistema. Kai ji gerai veikia, šeima gali auginti tiek vaikų, kiek nori, nes gali derinti šeimą, darbą, pajamas. O pas mus nutarta – duokime paramą ir ilginkime atostogas. Bet ilginamos atostogos duoda tik neigiamą rezultatą“, – konstatuoja demografė V.Stankūnienė.

Maža to, kad jaunos moterys po dvejų metų atostogų vaikui auginti susiduria su problemomis norėdamos visavertiškai grįžti į darbo rinką, jos dar ir neturi kur palikti vaiko, nes miestuose darželis – didesnis deficitas nei mandarinai sovietmečiu. Neįtikėtina, kad skatinant šeimas turėti daugiau vaikų niekam nešovė į galvą pasirūpinti vaikų darželių tinklo plėtra.

Apskritai ar ne keista, kad dažnoje Vakarų Europos šalyje vaikučiai lopšelius-darželius pradeda lankyti sulaukę vos kelių mėnesių, mokyklėles – nuo ketverių penkerių metų. O pas mus raginimai paankstinti mokyklinį amžių palydimi aimanų –  neatimkime iš vaikų vaikystės. Mokytis pradedame vėlai, mokslo metų trukmė Lietuvoje – tarp trumpiausių ES. Pagaliau vieni ikimokyklinio ugdymo metai nuo rugsėjo taps privalomi. O paskutinėmis savo darbo švietimo ir mokslo ministro poste valandomis dabar jau eksministras Dainius Pavalkis pasirašė sprendimą dėl mokslo metų pailginimo, sukeldamas didžiulį pasipiktinimą.

Žinoma, jei mokymasis bus tik imituojamas, kaip dažnai paskutinėmis mokslo metų savaitėmis ir būna, tai efekto neduos. Tačiau kodėl tikrai nehumaniškai didelį krūvį, kurį mokykloje, ypač baigiamosiose klasėse, patiria paaugliai, nepadalijus ilgesniems mokslo metams. Juolab deklaruojama, kad mokykloje vis daugiau laiko bus skiriama kritiniam mąstymui ir kūrybingumui lavinti, o tam reikia daugiau laiko, nei tik išklausyti mokytojo monologą. „Veido“ šnekinti moksleiviai tikina, kad dabar mokytojui laiko teužtenka mokymo programai išdėstyti.

Dar vienas argumentas už ilgesnius mokslo metus – o ką mūsų vaikai veikia mokslo metams pasibaigus? Tėvų atostogos trumpos, stovyklos vaikams – ne kiekvienam įkandama prabangos prekė, senelius kurortuose ar kaime turi retas. Pridurkime, knygų namie lentynos vis trumpėja, o televizorių ekranai didėja. Tai gal tikrai verta ginti vaikus ir nuo per didelio krūvio, jį padalijant per ilgesnius mokslo metus, ir nuo dykinėjimo be naudos per ilgas vasaros atostogas. Mokyklinio amžiaus paankstinimas net prisidėtų ir prie šeimų finansinės gerovės: juk Lietuvos Konstitucija garantuoja nemokamą mokslą, o privačiame darželyje tenka pakloti ir per 300 eurų už vieną mėnesį.

Žinoma, nėra aksiomos, kad labai anksti ėmę lankyti mokyklą vaikai ją baigs įgiję daug daugiau žinių ir gebėjimų. Suomijos – efektyviausios švietimo sistemos Europoje – pavyzdys tai lyg ir paneigia, nes ir čia į mokyklą vaikai eina nuo septynerių. Tačiau turime pripažinti, kad mums iki suomių švietimo rezultatų dar toli, tad turime dėti daugiau pastangų vytis geriausiuosius.

O vytis būtina, jei nenorime pasmerkti savo vaikų dar sunkesnei, nei jau esame užprogramavę, ateičiai. Maža šalis, ir dar neturinti didelių gamtos išteklių, konkurencines varžytuves dėl finansinių investicijų ir žmogiškųjų išteklių gali atlaikyti tik dėl didelių gebėjimų. Deja, jau daug metų lietuviška mokykla ugdo daugiausia vidutiniokus.

Tarptautinės švietimo vertinimo asociacijos IEA generalinės asamblėjos narė dr. Rita Dukynaitė atkreipia dėmesį, kad pagal gebėjimų lygį mūsų moksleiviai PISA ir kituose tarptautiniuose tyrimuose geriausiu atveju tėra vidutinių gebėjimų. Pavyzdžiui, PISA tyrime moksleivių žinios ir gebėjimai vertinami šešiais lygiais. Siekiama, kad žemiau antrojo nebūtų daugiau nei 15 proc., nes tai jau tokie gebėjimai, kurie ateityje leistų dirbti tik menkiau kvalifikuotą darbą. Žinoma, siekiamybė – kad kuo daugiau būtų aukščiausių penkto ir šešto gebėjimų lygio moksleivių.

Tačiau pasilyginkime kad ir su kaimynais estais, su kuriais regione dažniausiai ir konkuruojame dėl investicijų. Matematikoje žemiau antro lygio lietuviukų – 26, estukų – 10,6 proc., o aukščiausių penkto ir šešto lygio mūsų – 8, estų 14,6 proc. Vertinant skaitymą proporcijos panašios: žemiau antro lygio mūsiškių – 21,2, estų – 9,2 proc., o dviejų aukščiausių lygių mūsų – 3,3, estų – 8,4 proc. Gamtos moksluose prastos žinios ir gebėjimai 16,1 proc. lietuvių ir 5 proc. estų, o puikūs – 5,1 proc. lietuvių ir 12,8 proc. estų. Proporcijos labai akivaizdžios: žemiausio lygio gebėjimų vaikų dalis Lietuvoje maždaug pustrečio karto didesnė nei Estijoje, o aukščiausių gebėjimų – panašiai tiek mažesnė. „Mūsų kohorta – vidutiniokai ir žemiau“, – apgailestauja R.Dukynaitė.

Prie to pridūrus, kad nemažai geriausių moksleivių išvyksta studijuoti svetur ir į Lietuvą nebegrįžta, akivaizdu, jog ir po keliolikos metų Lietuvos politikoje ir versle vyraus vidutiniokai, nes greičiau išimtis nei taisyklė, kad vidutiniokas moksleivis staiga taptų genialiu studentu, o vėliau – ir tokiu specialistu.

Maža to, lietuviška mokykla, ko gero, kelia sau per menkus uždavinius parengti šios dienos jaunąją kartą ateities iššūkiams. Prieš keletą metų pakoreguotos mokymo programos daugiau svorio suteikė Lietuvos istorijos ar literatūros tematikai, taip siekiant ugdyti patriotiškumą. Kas galėtų neigti, kad tai svarbu, tačiau pasididžiavimą tėvyne lengviau ugdyti ne senovės, o nūdienos pavyzdžiais. Todėl pažangios valstybės, tobulindamos savo švietimo sistemas, koncentruojasi į pasaulines tendencijas ir ateities iššūkius, rengdamos jaunąją kartą tam, kas bus svarbu ateityje.

Tyrimą apie vaikų kūrybiškumo ugdymą atlikusios bendrovės „Visionary Analytics“ ekspertas Simonas Gaušas primena, kad Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ kūrybiškumas ir kritinis mąstymas vertinami kaip svarbūs šalies ištekliai, kurie turi būti ugdomi nuo mažens ir visą gyvenimą. Todėl bendrojo lavinimo sistemą būtina orientuoti į kūrybiškumo, pilietiškumo, lyderystės ugdymą. Pagrindiniai Lietuvos strateginiai dokumentai, pavyzdžiui, 2014–2020 m. Nacionalinė pažangos programa, tai numato. Tačiau minėtų tarptautinių moksleivių gebėjimų tyrimų, kuriuose tikrinami ir gebėjimai kūrybiškai taikyti žinias, rezultatai nerodo, kad darytume pažangą. O pažangos stygius užprogramuoja ir ateities problemas.

Štai per Europos Komisijos apklausą Lietuvos darbdaviai buvo vieni kritiškiausių vertindami aukštųjų mokyklų absolventų bendruosius gebėjimus. Šiuolaikiniams darbdaviams reikia inovatyvių, komunikabilių, mokančių dirbti komandoje, kūrybiškai mąstančių darbuotojų. Tarptautiniuose tyrimuose akcentuojama, kad šalių sėkmė daugiausia priklausys nuo kūrybingų asmenybių koncentracijos visuomenėje. Kaip pabrėžiama „Visionary Analytics“ tyrime, kad tokių asmenų būtų kuo daugiau, pažangios šalys pereina nuo tradicinės prie naujosios švietimo sampratos.

Štai keli skiriamieji jų bruožai: dabar svarbiausia siekiamybė – ne žinios, o supratimas ir suvokimas, mokykla tampa ne mokymo, o mokymosi vieta, jos hierarchinę struktūrą, kai centre – mokytojas, keičia horizontali, kai centre – besimokantis asmuo. Standartizuotas mokymasis ir vertinimas užleidžia vietą personalizuotam mokymuisi ir savianalizei. Mokymąsi, grįstą konkrečiais metodais ir medžiaga, keičia mokymasis iš daugybės šaltinių ir įvairiomis formomis, dominuoja neformalus ir visą gyvenimą truksiantis mokymasis su žaidybiniais elementais.

Mokymosi turinys tampa vis labiau tarpdalykinis, integruotas ir vis labiau transformuojasi nuo faktinės informacijos pateikimo prie turinio, grįsto problemomis, kurioms spręsti reikės pasitelkti visas turimas kompetencijas. Vis didesnę svarbą įgis vadinamosios XXI a. kompetencijos: gebėjimas dirbti su itin dideliais informacijos kiekiais, itin sudėtingų problemų sprendimas, gebėjimas tirti ir užduoti tinkamus klausimus siekiant atlikti užduotis, kurios anksčiau nebuvo atliekamos.

Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) ekspertai pabrėžia, kad turėtų keistis (kitose šalyse tai jau senokai vyksta) mokymosi procesas: nuo labiau teorinio, faktinių žinių perdavimu grįsto mokymo pereinama prie labiau patyriminio mokymosi, daugiau dėmesio skiriant interaktyviam žinių taikymui, mokomasi tiriant, žaidžiant, susiejant žinias su realiu gyvenimu, bandant spręsti konkrečias problemas. Mokymosi procesas, pasitelkiant technologijas, vis dažniau vyksta už klasės ribų.

Deja, Lietuvoje tokių pavyzdžių dar nedaug. Kaip rodo įvairūs tyrimai, nemažai Lietuvos mokytojų ne tik nesuvokia kūrybiškumo ugdymo svarbos, bet kai kurie jų net nemėgsta kūrybingų vaikų, nes šie neva ardo mokymosi tvarką, reikalauja daugiau dėmesio.

O „suaugusi“ Lietuva pagal su kūrybiškumu susijusius rodiklius ES užima kuklias pozicijas: pasauliniame kūrybiškumo indekse mes lenkiame septynias iš 28-ių ES šalių, inovacijų indekse – penkias. Banalu net pridurti, kad nuo estų atsiliekame. Beje, nuo latvių – taip pat. Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondo („Eurofound“) tyrimo duomenimis, Lietuvoje kūrybingų darbuotojų dalis yra viena mažiausių ES.

Nieko gero negalime tikėtis, jei į konkurencingą pasaulinę rinką, kurioje ir dabar neblizgame kūrybiškumu bei inovatyvumu, ateis nauja lietuvių populiacija, kuri taip pat bus tik vidutinių gebėjimų, atsiliekanti nuo regiono kaimynų.

Įsisenėjusios ir tinkamai nesprendžiamos demografinės ir švietimo problemos, ko gero, padarys daugiausiai žalos ateinančiai kartai. Nors, palyginti su kai kuriais kitais vaiko gerovę nusakančiais rodikliais, švietimo srityje dar nesame visiški autsaideriai. UNICEF, vaiko gerovę pamatavusi 29-iose prie turtingųjų kategorijos priskirtose šalyse (tarp jų pateko ne tik Baltijos šalys, bet ir Rumunija, Lenkija, Slovakija etc.), Lietuvai skyrė 27 poziciją, aukščiau tik už latvius ir rumunus, estai – 23-ti. Bet reikia pripažinti, kad šalių kompanija tikrai solidi, pavyzdžiui, tik viena pozicija mus aplenkė JAV.

Vis dėlto tenka pripažinti, kad tarp gausybės duomenų Lietuva beveik visur atsiduria tarp blogiausių trijų keturių šalių. Iš penkių vertintų sričių – materialinės gerovės, sveikatos ir saugumo, elgesio rizikų, būsto ir aplinkos aukščiausiai kitų šalių kontekste esame pakilę švietimo srityje, tačiau ir čia mums dar toli iki didžiausios vaikams gerovės šalių Nyderlandų, Norvegijos, Islandijos, Suomijos, Švedijos, Vokietijos. Užtat pagal vaikų žalingus įpročius – rūkymą, alkoholio vartojimą, smurtą, patyčias, taip pat mankštinimąsi, sveiką maitinimąsi atsidūrėme paskutinėje vietoje. Esame gerokai nuo pažangių šalių atsiplėšę pagal nepilnamečių alkoholio vartojimo mastus. Negali stebėtis: pagal alkoholio suvartojimo kiekius gyventojui tarp „pirmūnų“ – ir Lietuvos suaugusieji.

Vienintelėje Lietuvoje daugiau kaip pusė vaikų prisipažino patyrę patyčių. Stipresni atlaiko, silpnesni – ne. 2013 m. nusižudė 23 Lietuvos vaikai. Ne vieni metai taikomos valstybės finansuojamos patyčių prevencijos mokykloje priemonės vis dar neduoda pakankamų rezultatų. Beje, ir Pasaulio sveikatos organizacijos užsakymu atlikti tyrimai rodo, kad Lietuvoje gyvena vieni nelaimingiausių jaunų žmonių pasaulyje. Per apklausas mūsų vaikai teigia, kad nenoriai eina į mokyklą, jos nemėgsta, joje ne visada gali jaustis saugūs.

UNICEF apklausti vaikai taip pat patvirtino statistinius duomenis: dauguma olandų, pirmaujančių UNICEF tyrime, vaikų pasakė esantys patenkinti savo gyvenimu, o lietuviai, kaip ir pagal objektyvius parametrus, treti nuo galo.

Dar didelė Lietuvos vaikų dalis gyvena ties skurdo riba. Eurostato duomenimis, Lietuva pagal vaikų, patiriančių skurdo ir socialinės atskirties riziką, dalį yra devynioliktoje vietoje tarp 28 ES narių. Skurdas, deja, tarsi paveldimas, perduodamas iš kartos į kartą kartu su alkoholizmu, asocialiu gyvenimo būdu.

Kad ir kaip smerkiame norvegus, neva atiminėjančius iš lietuvių vaikus, pirmiausia turime pripažinti, kad pagal pasaulyje pripažintus vaiko gerovės parametrus norvegai – tarp pirmaujančiųjų, o mes – autsaideriai, tiesa, tarp išsivysčiusių šalių, bet juk į kitokias ir nesilygiuojame. Lietuvoje socialinės rizikos šeimose auga 20,7 tūkst., vaikų globos įstaigose – 10,6 tūkst., tėvų globos kasmet netenka per 2 tūkst. vaikų, ir tik išimtiniu atveju – netekę tėvų, o dažniausiai – dėl jų asocialaus elgesio. Sunku būtų ką įtikinti, kad esame geriausi vaikų teisių gynėjai.

Lietuvoje dabar gyvena apie 532 tūkst. vaikų. 2005 m. jų buvo per 726 tūkst., taiyra apie 193 tūkst. daugiau. Vadinasi, vaikų – mūsų ateities šviesumo garanto – kasmet sumažėja po beveik 20 tūkst. Beje, Lietuvoje vaikų būtų kur kas daugiau, jei ne emigracija. Per pastarąjį dešimtmetį emigravo apie 103 tūkst. Lietuvos vaikų, kasmet vidutiniškai po 5–6 tūkst. (pernai 5,7 tūkst.). Gera žinia ta, kad ankstesniais metais sugrįžtančiųjų būdavo apie tūkstantį, o pastaruosius porą metų grįžo rekordiškai daug – maždaug dvigubai nei ankstesniais metais.

Vis dėlto reikėtų tikėtis geriausio, o rengtis ir rengti mūsų vaikus ir prastesniam scenarijui. Senstančioje ir nepakankamai atsinaujinančioje visuomenėje ant dirbančiųjų (o darbingo amžiaus žmonės 2020–2030 m. jau gali tesudaryti 55–60 proc. gyventojų) kris dar didesnė socialinių išmokų našta, kurią valstybė įsipareigojusi mokėti pensininkams ir vaikams. Ateinančiajai kartai dar teks sumokėti ir dabartinės valdančiųjų kartos skolos likučius, nes ir dabar daugiausiai skolinamės praeities skoloms grąžinti. Maža to, švietimo sistema menkai tepadeda ateities kartai rengtis ateities iššūkiams – būti kūrybingiems, inovatyviems, prisiimti lyderystės atsakomybę. Regis, nekokį ateities scenarijų užprogramavome savo vaikams, kurių gynėjais sakomės esantys.

Atrodytų, vilties gali teikti nebent tai, kad staiga Lietuvoje ištrykš naftos fontanai ir praturtėsime kaip norvegai. Bet, prisimenant skalūnų dujų atvejį, matyt, ir tai nepadėtų, nes Žygaičių sindromu serga didelė dalis Lietuvos visuomenės.

Tad labiausiai vaikus reikia ginti nuo dabartinės kartos stereotipų, nuo bevaisės ir netoliaregiškos politikos. Belieka tikėtis, kad į Lietuvą grįžtančiųjų, ypač jaunų žmonių, srautas didės, kad jaunoji karta gimdys daugiau vaikų nei dabartinė, kad bus sveikesni ir ilgaamžiškesni, galų gale – kad jaunosios kartos dėka tapsime atviresni ir kitų šalių žmonėms. Tačiau ir šiandien reikia ne švęsti Vaikų gynimo dieną, o realiai juos ginti.

Aušra Lėka

Kaip savo vaikus auklėja daug pasiekę visuomenės nariai

Visuomenės lyderių receptai, kaip auklėjant vaikus išauginti laimingą, dorą ir pridėtinę vertę visuomenei kuriančią asmenybę.

„Daugelis lietuvių vis dar įsivaizduoja, kad pagrūmojimai jų vaikams suteikia nepalyginti daugiau, nei teigiama motyvacija, nuolatinis skatinimas ar įvertinimas. Mūsų tėvai, pamatę prastesnį vaiko pažymį, skuba aiškinti, koks jis netikęs, negabus ir kad iš jo nieko nebus. O štai žydai savo vaikus ugdo motyvuodami, kad kiekvienas yra protingas ir unikalus. Štai jums ir atsakymas, kas lemia, kad jų tautoje tiek daug genialių, Nobelio premija įvertintų, verslui ir mokslui nusipelniusių žmonių“, – aiškina daug metų su Izraelio bendruomene dirbęs biotechnologas prof. Vladas Algirdas Bumelis.
Profesorius nevengia pripažinti, kad jaunystėje auklėdamas savo dukras pats yra padaręs klaidų, bet džiaugiasi, kad tai nesutrukdė joms gyvenime pasiekti tikslų ir susilaukti talentingų vaikų. „Kaskart bendraudamas su anūkais pabrėžiu, kokie jie protingi ir kūrybingi“, – prideda profesorius, kuris metams bėgant pakeitė požiūrį į vaikų auklėjimą. Šiandien V.A.Bumelis jau neabejoja, kad tik giriamas ir skatinamas vaikas išsiugdo gebėjimą pasitikėti savimi, užauga veržlus ir kūrybingas.
Tačiau jau kuris laikas Lietuvoje ir visame pasaulyje ryškėja šiek tiek kitokia tendencija: visuomenė pernelyg orientuota į pasiekimus, todėl dažnai vaikas pernelyg anksti savo tėvų yra skatinamas siekti apčiuopiamų rezultatų (pvz., jis dar neišmoko lietuviškai, o tėvai jau moko jį anglų kalbos ir pan.).
Pasak Paramos vaikams centro vadovės ir vaikų psichologės Aušros Kurienės, pernelyg aktyvus vaikų pasiekimų skatinimas gali duoti priešingą efektą, nei tikimasi. „Tėvų spaudimas ir skatinimas pirmauti vaikui gali sukelti jausmą, kad jis mylimas ne todėl, kad yra savo tėvų vaikas, bet už pasiekimus. O tai netolimoje ateityje gali lemti nesaugumo, nereikalingumo, baimės suklysti, neįtikti kitiems jausmus, taip pat – baimę būti savimi ir realizuoti savo paties svajones.“
Psichologės teigimu, gana dažnai tokie vaikai taip ir neišdrįsta „būti savimi“, nepasižymi tvirta nuomone, negeba priimti savarankiškų sprendimų, stengdamiesi būti tokie, kokius juos nori matyti. Bene didžiausia bėda šiuo atveju ta, kad net ir suaugę tokie žmonės nesijaučia laimingi, nuolat baiminasi neatitikti aplinkinių lūkesčių, nemoka džiaugtis ir pasirūpinti savo pačių laime: net ir pasiekę gerų rezultatų, nesijaučia laimingi ir saugūs, patiria sunkumų bendraudami.
„Norint, kad vaikas užaugtų visaverte asmenybe, tenka įdėti nemažai pastangų: apgobti jį meile, dėmesiu, supratimu, palaikymu, būti kartu. Tačiau ne mažiau svarbu gebėti nukreipti jį reikiama kryptimi, nustatyti ribas ir leisti pajusti tėvų autoritetą“, – teigia Šeimos instituto psichoterapeutė Živilė Markauskaitė-Baronienė.
Ji neabejoja, kad tėvų elgesys pirmaisiais vaiko gyvenimo metais daro jam itin didelę įtaką ir lemia asmenybės laimės pojūtį tolesniais gyvenimo metais.
Na, o kaip savo vaikus Lietuvoje auklėja daug pasiekę mūsų visuomenės nariai? Kokių jie turi receptų, kaip išauginti laimingą, dorą ir pilietišką, pridėtinę vertę visuomenei kuriančią asmenybę?

Stokojame suvokimo apie tėvystę

„Bendra mūsų visuomenės problema yra ta, kad tėvystei ir motinystei jaunuolių niekas nerengia. Atrodytų, tarsi savaime turėtume suvokti, kaip auklėti savo vaikus, o taip, deja, nėra. Matyt, dėl šios priežasties mūsų visuomenėje tiek daug nelaimingų, savimi ir aplinkiniais nusivylusių žmonių“, – svarsto keturias dukras su vyru Norbertu auginanti vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.
Pati gana anksti abiejų tėvų netekusi pašnekovė augo globojama tetos ir esminį vaikų auklėjimo principą sako paveldėjusi būtent iš jos. „Teta mokėjo ne tik išklausyti, bet ir patarti. Iš jos sužinojau, kaip svarbu yra kalbėtis su vaiku. Taigi ir dabar, augindama savo dukras, žinau, kad būtina atkreipti dėmesį į mažo vaiko sunkumus ar minimaliai įvardijamas problemas, kurios ateityje gali išaugti į rimtas“, – teigia E.Žiobienė.
Ketvertuko mama neabejoja, kad auklėjant vaikus itin svarbūs tampa laiku ir vietoje pritaikyti tarpusavio santykių receptai. „Savo šeimoje vadovaujamės bendražmogiškais auklėjimo principais: jei suklydau, atsiprašau ir tikiuosi, kad taip pat elgsis ir mano vaikai. Tačiau dėl vieno neabejoju: šiuo metu auganti karta yra nepalyginti laisvesnė, drąsiau reiškianti savo nuomonę, smarkiai pasikeitęs ir jos požiūris į mokyklą“, – lygina E.Žiobienė.
O štai valstybinės žydų Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas mano, kad tik maža dalis tėvų šiandien savo atžalas auklėja tinkamai, – kitiems trūksta atsakomybės ir elementaraus gebėjimo pasikalbėti su savo vaikais. „Tiek suaugusieji, tiek vaikai šiandien sulindę į išmaniuosius telefonus ir kompiuterius, regis, nebelikę bendravimo, diskusijų. Taigi iš kur tiems vaikams žinoti, kaip reikia gyventi, jei tėvai ir mokykla tokių žinių nebesuteikia“, – svarsto M.Jakobas.
Gimnazijos direktoriaus jau nebestebina edukologų pastabos, kad mokiniai bijo akių kontakto, kalba nuleidę akis, o į mokyklą kai kurie ateina savaitę netrinkta galva ar suplyšusiomis kojinėmis.
Matyt, dėl vertybių, kurios daugelyje Lietuvos mokyklų jau nunykusios, o Š.Aleichemo gimnazijoje dar puoselėjamos, pastaraisiais metais vis daugiau išsimokslinusių lietuvių atkreipia dėmesį į žydų pedagoginės sistemos pranašumus ir konkuruoja dėl vietos mokytis jų mokyklose.
„Daugelis tradicijas išlaikiusių žydų iki šiol savo vaikus auklėja remdamiesi paprastomis tiesomis, pasakodami, kaip uždirbami pinigai, o lietuvių šeimose tėvai, nupirkę išmaniuosius telefonus, tarsi pamiršta savo pareigą vaiko paklausti, kam jis rašo žinutes. Tėvai turi teisę matyti, su kuo bendrauja jų vaikai“, – primena valstybinės žydų gimnazijos direktorius ir svarsto, kad galbūt religijoje, kuri glaudžiai susijusi su žydų tautos istorija, ir glūdi visa vaikų auklėjimo sistema, nes dauguma žydų šeimų yra perskaičiusios Senąjį Testamentą.
Religijos reikšme auklėjant vaikus neabejoja ir „Veido“ Metų vadovu šiemet išrinktas „Tele2“ generalinis direktorius Petras Masiulis. „Mums su žmona itin svarbios krikščioniškos vertybės, todėl ir vaikams nuo mažų dienų pasakojame apie Bažnyčią. Siekiame, kad sūnūs (vienuolikmetis Gabrielius ir penkiametis Mykolas) užaugtų mylintys, atsakingi, besirūpinantys kitais ir nebūtų savanaudžiai“, – tikina P.Masiulis.
Nuo mažens finansinio raštingumo mokomi P.Masiulio vaikai neauga pilnomis kišenėmis pinigų: tėvai nelepina jų gausiais kišenpinigiais, riboja sūnų naudojimąsi mobiliaisiais telefonais, neleidžia leisti laiko internete. „Naršymui internete jie dar nepakankamai subrendę. Nepaisant to, kad sulaukiame nemenko jų pasipriešinimo (berniukų klasės draugams leidžiama daug daugiau), dalykų, kurie galėtų jiems pakenkti, tiesiog neleidžiame“, – nukerta gana griežtai ir pats savo šeimoje auklėtas tėtis.
Drauge su žmona rytais vaikus žadinantis, o vakarais juos migdantis „Tele2“ vadovas juokauja, kad sūnų auklėjimas nėra lengvas darbas, bet jis teikia daug džiaugsmo. „Jei tik turėtume šiek tiek daugiau bendro laiko… Matyt, būtent jo šiuo metu berniukams trūksta iki idealaus auklėjimo“, – svarsto P.Masiulis.

Visa paslaptis – auklėjimas. Žydai skatina vaikus pagirdami net už nedidelę pažangą. Lietuviai vaikus motyvuoja siekti tikslo, peikdami už menkiausią klaidą. Taip pirmieji užauga savimi pasitikintys savo srities profesionalai, antrieji – bijantys būti savimi ir vengiantys rodyti talentus.

“Ar dažnai giriate savo vaikus? Ar sakote jiems kiekvieną dieną, kad jie yra nuostabūs Dievo kūriniai, nepaprastai gabūs ir protingi? Ar mušate vaiką, peikiate, kai jis prasikalsta arba gauna prastesnį pažymį?” – vieno interviu metu netikėtai paklausė biotechnologas prof. Vladas Algirdas Bumelis.
Sutrinku, nes tai, ko paklausė profesorius, yra tarsi natūrali lietuvių šeiminės gyvenimo rutinos dalis. Mano karta užaugo su tokiu gyvu posakiu: “Už vieną luptą dešimt neluptų duoda.” Negana to, šių dienų Lietuvos pedagogai nuolat bara tėvus, kad šie vaikus pernelyg lepina: už menkiausią krustelėjimą giria, be perstojo sako, kad jų vaikai šaunuoliai, talentai. Tad daugelis lietuvių tėvų, jei ir nebenaudoja rykštelės prasižengėliui paauklėti, dėl vaikų nepateisintų lūkesčių be perstojo beria nusivylimo žodžius.
“Vaikus reikia auklėti kiekvieną dieną sakant, kad jie yra talentingi, protingi, o ne netikėliai, iš kurių nieko nebus, mat mokykloje gavo šešetą ar septynetą. Jei kiekvieną dieną motyvuosime vaiką kartodami, kad jis yra genialus, daro progresą ir net neaukštas pažymys yra didžiulis įvertinimas, padėsime vaikui pasitelkti pasąmonės galias ir paskatinsime jį iš tiesų judėti į priekį, – aiškina prof. V.A.Bumelis ir netikėtai priduria: – Pažiūrėkite į žydų tautos laimėjimus, kodėl tiek daug šios tautybės žmonių yra Nobelio premijos laureatai, daug pasiekę verslininkai, nepaprastai talentingi kitų sričių specialistai? Ogi todėl, kad nuo ankstyvos vaikystės žydų vaikams tėvai sako, kad jie yra labai protingi.”
Pasak prof. V.A.Bumelio, žydai savo vaikus ugdo motyvuodami, kad kiekvienas vaikas yra pasaulio centras, pasaulio valdovas. “O mes dažnai neįvertiname vaikų. Aš irgi, kai buvau jaunesnis, dariau klaidų ir taip pat esu pasakęs dukterims, esą tu nevykusi, neturi reikalingų genų, tad ką gyvenime pasieksi, – prisipažįsta profesorius, talentingai susiejęs mokslą ir verslą. – Ir nors dukterys daug pasiekė gyvenime, mano anūkai dar talentingesni. Ir aš jiems kiekvieną dieną sakau, kokie jie yra protingi ir genialūs.”
Profesorius nesutinka su nuomone, esą giriant vaiką už pastangas šis užlips tėvams ant galvos. “Tik giriamas vaikas supranta, kad jis yra protingas, ir pats kuria idėjas, – bet kokius išvedžiojimus nukerta V.A.Bumelis. – Todėl jei norime kurti gerovės valstybę, turime auklėti vaikus išradingais žmonėmis, kurie kuria naujoves, o ne atlieka robotų funkcijas, nes visą laiką buvo niekinami dėl savo idėjų.”
Lietuviams, pasak pašnekovo, reikia liautis buvus kukliems ir girti bei didžiuotis kiekvienu vaiko laimėjimu tiek girdint kitiems vaikams, tiek visiems aplinkiniams. Tik taip išauginsime protingą ir veržlų žmogų. Taigi žvilgtelėkime atidžiau, kaip savo vaikus auklėjo ir auklėja žydai. Kodėl jų vaikai gabesni, išmintingesni, jiems labiau sekasi gyvenime?

Auklėjimo pagrindas – tradicija
Tiek prof. V.A.Bumelis, tiek valstybinės žydų Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas, tiek žydų kilmės inžinierius Vigdoras Lomkinas bei žydų istorijos ir religijos tyrinėtojas vilnietis Aurimas Guoga vienu balsu sutaria, kad girti vaiką vis dėlto reikia mokėti.
“Gyrimas neturi tapti meilikavimu, nes tai gali apkarsti, – pabrėžia A.Guoga. – Beje, aš esu tas pavyzdys, kuris augo giriamas tėvų, koks esu genialus. Suaugęs supratau, kad esu geros nuomonės apie save, bet turiu mažai kompetencijų. Tad jau suaugęs įnikau mokytis.”
Šiandien pats būdamas dviejų atžalų tėtis vilnietis A.Guoga savo vaikus augina pagal judėjiškas taisykles: “Žydai turi labai aiškias taisykles, kurios sudėtos jų religijoje. Apie tai, kaip vaiką girti, čia irgi viskas surašyta. Beje, žydų religija, judaizmas, sako, kad vaikas – didžiulė Dievo dovana, bet vaikui reikia padėti formuotis, jį pakreipti tinkama linkme.”
Pasak M.Jakobo, žydai, tiek gyvenę tarpukario Lietuvoje, tiek šiandienos Lietuvoje ar Izraelyje, tuščiai negiria vaiko. Jie sudaro vaikui užduotis ir tikrina, kaip jis jas vykdo. Ir tik tada giria. “Tiek mane tėvai taip auklėjo, tiek dabar daugelis tradicijas išlaikiusių žydų šeimų vaikus auklėja aiškindamos paprastas tiesas, kad pinigai ir gerovė neatsiranda šiaip sau, kad tai kainuoja brangiai. Žydų šeimos tėvas susėda su vaiku ir jo klausia: “Sūnau, kaip manai, iš kur mūsų šeimos gerovė: namas, automobiliai, kompiuteris? Ogi iš mūsų su mamyte (tiesa, anksčiau mūsų tautos moterys nedirbo, augino vaikus, o dabar reta nedirba) darbo. O tu dar neuždirbi, esi tik vartotojas, todėl tam, kad galėtum naudotis šita gerove, irgi turi dirbti: gauti gerus pažymius, gerai elgtis, gerbti tėvus. Be to, kadangi namai, kuriuose tu gyveni, telefonas, kuriuo skambini, kompiuteris, kuriuo bendrauji su draugais, yra mudviejų su mama nupirkti, taigi mums priklauso, todėl aš turiu matyti, su kuo tu bendrauji, ką ir kam rašai”, – vaizdžiai pasakoja M.Jakobas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ne vienas prisimename dar ne tokius senus laikus, kai vaiko bandymas paprieštarauti suaugusiajam prilygdavo kone šventvagystei. Nesvarbu, ar jis būdavo teisus, ar ne. Šiandien net patys mažiausieji gali išrėkti, kokie neprotingi yra aplinkiniai. Ar tai reiškia, kad šiuolaikiniai vaikai kitokie ir visiškai nebegerbia suaugusiųjų?

Per pastaruosius dvidešimt metų mūsų visuomenėje įvyko milžiniškų permainų. Jas lėmė daugiausia tai, kad informacijos prieinamumas pasikeitė iš esmės ir padidėjo tūkstančius kartų: dabar ikimokyklinukas gali sužinoti ar patirti daugiau, nei anksčiau informacijos gaudavo suaugusieji. Palyginti su mūsų senolių karta, mes tapome laisvesni, liberalesni, pakeitėme požiūrį į daugelį dalykų.
Ne išimtis – ir vaikų auklėjimas. Autoritarinį auklėjimą, kai visiškai nebuvo paisoma vaikų nuomonės, patyrusios kartos troško, kad jų santykiai su atžalomis būtų kitokie, nei kad jų pačių su tėvais. Jie siekė būti artimesni savo vaikams ir netgi tapti jų draugais. Taip nuo autoritarinio auklėjimo buvo mestasi į kitą kraštutinumą – visiškos laisvės suteikimą.
Apie demokratišką auklėjimą dar prieš šimtą metų rašė vienas žymiausių Amerikos vaikų psichiatrų dr. Rudolfas Dreikursas. Jis buvo įsitikinęs, kad ateina karta, kuri nebepasiduos autokratiniam valdymui, ir su ja reikės kalbėtis demokratiškai. Ir iš tiesų dabar gimsta visai kitokie vaikai – labai stiprios valios, turintys kitokių būdo savybių, kitaip suvokiantys pasaulį ir siekiantys lygiaverčių santykių su vyresnės kartos atstovais. Kuo mažieji yra gudresni, nuovokesni ir sparčiau mąsto, tuo jie greičiau pamato suaugusiųjų klaidas bei jų elgesio nenuoseklumą, ir tai jiems suteikia stiprybės bei galių atsikratyti baimingos pagarbos ir pasipriešinti aplinkiniams. Todėl natūralu, kad laisvėdami ir turėdami daugiau bei įvairesnių galimybių veikti vaikai tampa vis labiau “nepatogūs” suaugusiesiems, kurie tai neretai įvardija kaip jiems rodomą atžagarumą bei nepagarbą.
Naujai atėjusi jaunoji karta metė nemažą iššūkį visuomenei. Ji keičiasi ir laisvėja greičiau, nei tą spėja padaryti suaugusieji, ilgą laiką vadovavęsi autoritariniu auklėjimo principu ir dabar bandantys remtis demokratija. Pasak dvidešimt metų mokykloje dirbančios Lazdynų vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojos Vidos Kisielienės, dar trūksta visuomenės švietimo, kaip gyventi su šiais vaikais. Daugelis tėvų stokoja žinių, kaip auklėti savo atžalas. Neretai puolama į kraštutinumus – arba neleidžiame nieko, arba leidžiame viską. Todėl Lazdynų mokykloje nuolat rengiami įvairūs seminarai, skirti tiek tėvams, tiek pedagogams. Tik V.Kisielienė apgailestauja, kad ne visiems tėvams šie seminarai yra įdomūs.
Humanistinės pedagogikos asociacijos valdybos narė bei Vilniaus „Versmės“ katalikiškosios gimnazijos pradinių klasių mokytoja metodininkė Sonata Petraitienė pritaria, kad šiuolaikiniai tėvai iš tiesų yra sutrikę ir neretai užsiima pseudoauklėjimu. „Jie įsitikinę, kad vaikams turi būti suteikta laisvė, jie turi augti labai demokratiškoje aplinkoje, ir šie jų ketinimai labai gražūs bei geri. Tačiau daugelis klysta manydami, kad laisvai augantys mažieji turi augti be ribų, kurios esą laužo ir traumuoja jų asmenybę. Taip atsiranda vaikų, kurie nesuvokia, kas yra pagarba kitam žmogui, nes jiems viskas leidžiama. Tokiems mažiesiems reikėtų skirti tam tikras bendravimo valandėles, organizuoti specialius įgūdžių gebėjimų mokymus, kuriuose būtų aiškinama, kas yra pagarba kitam žmogui“, – dėsto S.Petraitienė.
„Vaikams turime suteikti ne absoliučią laisvę, bet laisvę rinktis“, – patikslina trijų vaikų tėvas, Lietuvos tėvų forumo pirmininkas Audrius Murauskas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Didaktinio auklėjimo sąlygomis sovietmečiu užaugusiems dabartiniams tėvams tenka krimsti efektyvaus auklėjimo pradžiamokslį.

Daugelis Lietuvos mokyklų jau džiaugiasi turėdamos elektroninius dienynus – interneto platformą, kurioje paprasta bendrauti mokiniams, mokytojams ir tėvams. Pastarieji gali realiu laiku matyti, ką gero – ar blogo – mokykloje per dieną nuveikė jų atžalos, kokius gavo pažymius, ar dalyvavo visose pamokose, sulaukė pastabų ar pagyrimų.
Kokių pranašumų turi toks naujas tėvų bendradarbiavimo su mokykla įrankis? Kaip juo naudotis, kad vaikas nesijaustų užspaustas nuolatinės tėvų kontrolės, bet justų dėkingumą jiems už pagalbą mokantis? Mokyklų psichologai vienareikšmiškai giria elektorinius dienynus – jie sudaro galimybes tėvams aktyviau domėtis savo vaikų mokykline veikla. Tačiau kartu ir perspėja, kad naujasis įrankis yra dar vienas iššūkis paauglių psichologijos neišmanantiems gimdytojams, kurie uoliai sekdami savo atžalų laimėjimus namus gali paversti pragaru.

Pradžia – pirmose klasėse

Vilnietės Loretos Mažeikienės šeimoje auga 11-metė duktė Marija, šį rugsėjį pradėjusi lankyti penktą klasę vienoje Vilniaus progimnazijų. Mergaitė guvi, linksma, jai patinka mokykloje, ją domina ir daugelis dalykų už mokyklos sienų – lanko muzikos, sporto būrelius. Mokslai taip pat sekasi gerai, tačiau tik tada, kai mergaitė sugeba ilgesniam laikui prisėsti prie namų darbų, susikaupti, kruopščiai atlikti užduotis, pasigilinti į dalykus, kurių ji nespėjo suprasti klasėje. Problemų kyla dėl to, kad pati mokinė tokio poreikio – nuosekliai gilintis į mokslus, kruopščiai atlikti mokyklines užduotis – visai neturi; namų darbus ji skuba padaryti bet kaip – svarbu, kad jie apskritai būtų padaryti, testams ir kontroliniams darbams rengiasi atmestinai. Kitaip yra tik tada, kai mokymosi procesą imasi kontroliuoti tėvai – tikrina namų darbus ar net padeda juos ruošti, atidžiai seka dukters mokyklinius laimėjimus elektroniniame dienyne. „Matau, kad priešingu atveju dukters mokslai mokykloje būtų kur kas blogesni. Tačiau nuolat sprendžiu dilemą – kur ta riba tarp mano kontrolės ir vaiko savarankiškumo? Kada dukra pati pajus visišką atsakomybę už savo laimėjimus mokykloje?“ – svarsto L.Mažeikienė. Ji supranta, kad palikti savo dukters likimo valiai negali – nors pati mama visada mokėsi tik labai gerai, buvo tikras uolumo ir pareigingumo pavyzdys, – jos vaikas yra kitoks, linkęs gyvenime ieškoti lengvesnių būdų.
Mykolo Romerio universiteto Psichologijos katedros docentė Jolanta Sondaitė, kuri specializuojasi paauglių psichologijoje, pabrėžia, kad nėra vienodų vaikų, taigi nėra ir universalių, visiems vienodai tinkančių jų auklėjimo taisyklių. „Kaip rodo ir jūsų pateiktas pavyzdys – yra mokinių, kurie turi įgimtą pareigos, atsakomybės jausmą, jie patys, niekieno neraginami ir nekontroliuojami atlieka visas užduotis, stengiasi labai gerai mokytis. Tačiau turbūt kur kas daugiau yra tokių, kuriems tokius įgūdžius turi padėti suformuoti tėvai“, – sako specialistė.
Kaip tuos įgūdžius suformuoti? Pradėti reikėtų nuo pirmos klasės. Vilniaus Filaretų pradinėje mokykloje dirbantis mokytoja Daiva Vaičaitytė pataria jau nuo pirmųjų dienų mokykloje vaikus pratinti prie atsakomybės ir darbo, o to lengviau pasiekti, kai laikomasi tam tikros rutinos – pamokos atliekamos kiekvieną dieną tuo pačiu metu. Ji nepataria namų darbų atlikinėti kartu su vaikais – jiems tik reikia padėti suprasti užduotį, padrąsinti klausti, jei kas neaišku. „Bet reikia skatinti vaiką mąstyti pačiam, o ne klausinėti, ką jam daryti kiekviename žingsnyje“, – patirtimi dalijasi pradinukų mokytoja.

Suderinti jautrumą ir reiklumą

Psichologė J.Sondaitė sako, kad toks ydingas vaikų ir tėvų santykis, kai pastarieji prisiima atsakomybę už namų darbų kokybę, gali persikelti ir į vyresnes klases. „Blogai, jei net ir vyresniųjų klasių mokiniai sėdi ir laukia, kol po darbų grįš tėvai, ir tik tada, jų prižiūrimi, eina ruošti namų darbų. Tai – mokinių, o ne jų tėvų užduotis. Jei jau susiklostė tokia praktika, ją reikėtų keisti, nustatyti naujas taisykles – tarkime, kad mokiniai užduotis atlieka patys, o grįžę tėvai jas tik patikrina“, – pataria paauglių psichologijos specialistė. Ji drąsina tėvus nebijoti keisti nusistovėjusią tvarką – visada reikia prisiminti, kad tai jie, o ne vaikai, diktuoja taisykles, nes tik tėvai turi sukaupę gyvenimiškos patirties, yra atsakingi už savo atžalas. „Nereikia bijoti vadovauti, svarbu tik, kad jūsų auklėjimo stilius derėtų su dviem dalykais – ir reiklumu, ir jautrumu savo vaikams“, – sako pašnekovė.
Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos psichologė Vida Usnienė taip pat pataria medį lenkti, kol jaunas: jei tėvai vaiko mokyklos reikalais pradeda domėtis tik paauglystėje, kyla natūralus pasipriešinimas tokiai staiga atsiradusiai kontrolei. „Tačiau bijoti taip pat nereikėtų – tėvai visada turi teisę domėtis savo vaikų gyvenimu. Svarbu – kaip jie tai daro. Vien bausti, barti, žeminti vaiko taip pat negalima – tuo nieko nepasieksi. Išklausyti, suprasti, stengtis suprasti, dėl ko vaikui kyla sunkumų mokantis, jis nedrausmingai elgiasi – tokia turėtų būti tėvų pagalba“, – pataria mokyklos psichologė.
Darbo įvairiose Lietuvos mokyklose patirties sukaupęs psichologas Nerijus Ogintas pabrėžia, kad tėvams turi rūpėti vaikų mokslo įvertinimas. „Jei tėvai visai nesidomi vaiko pažymiais, jam atrodo, kad jis tėvams nerūpi“, – teigia jis. Tačiau svarbu ir neperlenkti lazdos: „Jei kas dieną nėra kitos temos, tik pažymiai ir mokymasis, jei vaikas pareina namo ir mato, kad mama sėdi prie elektroninio dienyno – ji tarytum gyvena ne savo, o vaiko gyvenimą.“
Psichologas įsitikinęs, kad net ir prasti vaiko pažymiai gali tapti gera proga šeimai bendrauti, kartu spręsti problemas. „Vaikas tuomet jaučiasi svarbus, jis įgyja naudingos patirties, kad nesėkmes galima išspręsti gražiai, konstruktyviai“, – sako N.Ogintas.

Elektroninis dienynas – ne iškrovai

Visi „Veido“ kalbinti mokinių psichologijos specialistai vienbalsiai sutaria: elektroninis dienynas yra puiki priemonė aktyvesniam tėvų dalyvavimui mokyklos gyvenime ir savo vaiko ugdymo procese.
„Mokymosi rezultatai visada geresni, kai tėvai bendradarbiauja su mokytojais, o ne visą atsakomybę užkrauna mokyklai, laukdami, kad tai ši visko išmokys“, – patirtimi dalijasi pradinukų mokytoja D.Vaičaitytė. Ji pataria dar pradinėse klasėse pripratinti vaiką pasipasakoti apie mokykloje prabėgusią dieną, skatinti jį, nesibaiminant dėl bausmių, patį prisipažinti ne tik apie gerus, bet ir apie blogus ten nutikusius dalykus – blogesnį pažymi, elgesio problemas.
Gimnazijos psichologė V.Usnienė sako, kad galimybė tėvams kasdien matyti, kaip jų vaikui sekais mokykloje, puiki pagalba šeimai. „Tačiau klausimas, kaip tėvai interpretuoja tą gaunamą informaciją. Puiku, jeigu matydami blogesnius rezultatus jie nori suprasti, dėl ko taip yra, sugeba išklausyti savo vaiką, drauge ieškoti išeičių. Blogai, jei dėl netenkinančių rezultatų yra tik barama ir baudžiama“, – tikina psichologė.
Daug su paaugliais dirbanti J.Sondaitė sako, kad elektroninis dienynas sudaro galimybes tėvams nepražiopsoti vaikų mokymosi spragų, padėti suprasti, dėl ko kai kurie dalykai mokykloje sekasi sunkiau. „Tačiau nereikia perspausti su kontrole – taip vaikui gali dingti motyvacija stengtis pačiam. Ypač, jei tėvai susikoncentruoja tik į sunkumus ir pamiršta pagirti, kai vaikui kas nors pasiseka“, – sako ji.
N.Ogintui lengva įsivaizduoti ir situaciją, kai elektroninis dienynas šeimoje atlieka meškos paslaugą: „Būna, kad mus kas nors supykdo, bet atsikirsti tam asmeniui negalime – gal jis, pavyzdžiui, darbdavys. Tačiau blogos emocijos nedingsta, vaikštai su jomis ir ieškai būdų jų atsikratyti. Ir štai toks suirzęs tėvas prisimena elektroninį dienyną, prisijungia, pamato blogus pažymius ir jam palengvėja – jis gali išsikrauti ant savo vaiko“, – kaip elgtis nereikėtų nurodo psichologas.
J.Sondaitė iš savo praktikos sako patyrusi, kad dauguma dabartinių tėvų dar tik mokosi tinkamai auklėti savo vaikus. „Juk mus augino sovietmečiu, auklėjimo stilius buvo didaktinis: tėvai, mokytojai pasakė – ir šventa. Vyravo autoritetingas auklėjimo stilius. Dabar nurodymai be argumentų nebeveikia – tėvai turi mokytis paisyti vaiko interesų, pagrįsti savo auklėjimą ir kartu neprarasti reiklumo, griežtumo“, – teigia psichologė.
Ji pripažįsta, kad išmokti subalansuoti šiuos du dalykus – jautrumą savo vaiko poreikiams ir reiklumą jo atsakomybei, darbštumui, pareigos jausmu yra labai nelengvas uždavinys. Tačiau tie tėvai, kuriems iš tiesų rūpi išmokti autoritetingo auklėjimo stiliaus, patarimų gali gauti ir iš šiuolaikinės psichologijos literatūros, ir iš psichologijos specialistų. Ir tam visai nebūtina mokėti už brangias individualias paauglių psichologo konsultacijas – tėvų savitarpio pagalbos grupės veikia prie kai kurių Lietuvos bažnyčių, užtektinai kvalifikacijos konsultuoti ne tik mokinius, bet ir jų tėvus turi mokyklų psichologai.

Psichologė J.Sondaitė: „Blogai, jei net ir vyresniųjų klasių mokiniai sėdi ir laukia, kol grįš tėvai, ir tik tada eina ruošti namų darbų.“

"Veido" archyvas

Pastebėkite vaiko poreikius

Neužkibkite ant netinkamo vaiko elgesio. Blogas elgesys yra tik paviršius, o viduje – kenčianti vaiko širdelė. Išsiskiriantis ir nepriimtinas vaiko poelgis yra ne kas kita, o pagalbos šauksmas, todėl jūsų pareiga ne apkaltinti ar nubausti vaiką už blogą elgesį, o išsiaiškinti, kokie vaiko poreikiai yra slopinami, kodėl jis negali gyventi džiugiai ir laimingai. Gali būti, kad jam trūksta tikro ir nuoširdaus jūsų dėmesio, gal jį skriaudžia ir pravardžiuoja vaikai, gal jis nesusidoroja su per dideliais aplinkos reikalavimais, o gal yra patyręs emocinę traumą ir jam reikia jūsų pagalbos, palaikymo ir supratingumo. Kartais netinkamo vaiko elgesio priežastis būna elementarus miego trūkumas, pervargimas ar alkis, todėl užtenka pagarbiai ir rūpestingai patenkinti šiuos vaiko poreikius, ir blogas elgesys liausis.

Išklausykite motyvus

Jeigu vaikas pasielgė netinkamai – būtinai pasikalbėkite su juo apie tai, išklausykite vaiko nuomonę, tegu jis papasakoja, kaip jam viskas atrodė, kaip jis supranta savo elgesį, jo priežastis, motyvus ir galimas pasekmes. Stenkitės kalbėti kuo mažiau, svarbiausia – kantriai ir supratingai išklausyti viską, ką vaikas nori pasakyti. Labai dažnai vaikų motyvai būna kilnūs ir geranoriški, tačiau elgesys gali būti netinkamas. Pavyzdžiui, mergaitė brangų vilnonį mamos megztinį išneša į lauką tam, kad apklotų kačiukus. Elgesio motyvas labai puikus: atjauta, gailestis, geraširdiškumas, tačiau elgesys netinkamas – megztinis turi būti mamos spintoje, o ne lauke. Todėl tokiu atveju nereikėtų bausti dukters, o surasti seną, nereikalingą drabužį ir jį panaudoti kačiukams sušildyti. Kitas pavyzdys – pradinukas parduotuvėje paėmė vieną saldainį ir norėjo jį išsinešti pro kasas. Trumpiau tariant – bandė vogti. Pasikalbėjus paaiškėjo, kad jo klasėje mokosi vaikas iš labai neturtingos šeimos ir saldainius gali valgyti tik sapnuose arba fantazuodamas. Išvada – prieš baudžiant visada verta išsamiau pasidomėti…

Paaiškinkite apie netinkamą elgesį

Kartais vaikai tiesiog nežino, kas galima, o kas – ne. Jeigu žadate vaiką vestis ten, kur reikės laikytis tylos (į teatrą, bažnyčią, kapines ir pan.), būtinai prieš eidami pasikalbėkite, kad ten reikės pabūti tyliai ir susikaupus ir paaiškinkite, kodėl. Pastebėję, kad vaikas ima kitų daiktus nesiklausęs, irgi būtinai paaiškinkite, kad taip daryti nereikia, papasakokite, kaip jaučiasi tie žmonės, kurių daiktus jis pasisavino. Labai svarbu tėvams patiems laikytis taisyklių, kurios nustatomos vaikui. Jei jie keikiasi, o vaikui draudžia, šiam nebeaišku, ar klausyti tėvų žodžių, ar mokytis iš tėvų elgesio. Jeigu mama verčia po vaiko stalčius ir skaito jo dienoraštį – tai ir vaikas išmoks nepaisyti kitų žmonių ribų ir gali net pradėti vogti.

Nekritikuokite vaiko asmenybės

Labai svarbu, kalbantis apie vaiko netinkamą elgesį, neklijuoti etikečių, nesmerkti, nekaltinti ir nekritikuoti jo asmenybės, o tiksliai pasakyti, ką ir kaip jis padarė negerai ir kokio elgesio jūs iš vaiko tikitės. Jeigu vaikas pažadėjo ir nesusitvarkė žaislų, tai vietoj: “Tu užuomarša ir tinginys”, reikėtų pasakyti: “Aš nusiminiau, kad tu nesusitvarkei žaislų, dabar kambarys atrodo apgriautas”. Jeigu vaikas įspyrė broliui, vietoj: “Tu tikras mušeika, nieko iš tavęs gero neišeis”, geriau pasakyti: “Atrodo, tu labai supykai ant brolio, bet mušti jo negalima, reikėtų dabar su juo pasikalbėti ir susitaikyti”.

Suteikite laisvės ir erdvės

Svarbiausia – priimti vaiką tokį, koks yra. Tai nereiškia, kad galima jam viską leisti ir toleruoti bet kokį jo elgesį, tačiau kad ir kaip jis pasielgtų, tikėti, kad širdyje vaikas yra geranoriškas. Taip pat svarbu tiesiog mylėti savo vaiką netgi tada, kai jis elgiasi nepriimtinai ir provokuojamai. Jeigu vaikas labai aktyvus – suteikite jam galimybę išsidūkti, pasportuoti ir pasiausti ten, kur jis niekam netrukdytų ir nieko neužgautų. Jeigu vaikas  uždaras ir drovus – neverskite jo kalbėtis su pirmais sutiktais žmonėmis, nestumkite jo į kiemą, į būrelius. Tegu pats pasirenka veiklą, kuri jam maloni, tegu pabūna atsiskyręs tiek, kiek jam norisi. Jeigu vaikas labai jautrus, greitai apsiverkia – negėdinkite, geriau pasišnekėkite, kas būtent jam taip atrodo graudu…

"Veido" archyvas

Tėvai žino, kad prašyti vaiko gražiai elgtis už atlygį yra taip pat neprotinga, kaip ir už negražius žodžius žadėti išplauti burnytę muilu. Tačiau prekybos centre mažas šokoladukas mainais už apsipirkimą be streso neatrodo jau toks blogas sandoris…

Papirkinėjimas gali atrodyti visai nežalingas, tačiau tai netiesa. Kyšiai moko vaikus tikėtis atpildo už elementarų gerą elgesį. Atlikite savo šeimoje testą: paprašykite ko nors vaikų, pavyzdžiui, padėti sutvarkyti virtuvę. Jei atsakys: “Gerai, bet ar paskui galėsiu žiūrėti filmukus?” (nors prieš tai neleidote), tai jau reikš, kad metas susirūpinti. Juk tenorėjote pagalbos, o įjunkėte vaikus į reketą.

Floridos universitete (JAV) atlikti tyrimai atskleidė, kad pradinukai, kuriems už atsakymus į paprastus klausimus buvo atlyginama, mažiau pasitikėjo savo žiniomis nei tie, kurie nieko negaudavo. O štai Toronto universiteto tyrimai įrodo, kad 4–7 metų vaikai, kurie buvo perdėtai giriami už dosnumą, galiausiai ėmė mažiau viskuo dalytis su draugais.

Atlygis atima iš vaiko galimybę gerai pasielgus gerai ir pasijusti. Juk mokytojai neatsilygins už atliktus namų darbus, darbdaviai nežadės premijos, kad tik jie užbaigtų pradėtą projektą. Todėl tą darę turi liautis ir tėvai.

Suprantama, jokie tėvai nelinki vaikui blogo, juo labiau nenori atimti pasitikėjimo savimi. Tačiau liautis kyšininkavus nėra taip lengva.

Sudarykite galimybę spręsti patiems

Kaip kovoti su vaikų ožiais, kurie vienaip ar kitaip baigiasi mamos ar tėčio kapituliavimu. Kaip prišnekinti juos būti sukalbamesnius? Visų pirma paaiškinkite vaikams taisyklių priežastis ir iškart išdėstykite, kas laukia, kai jų nesilaikoma. Be to, vaikai labiau linkę paklusti, jei jie jaučiasi patys šito norį.

• Situacija. Lauke vėsu, tačiau šešerių Dovilė į darželį jau pasipuošusi – trumpas sijonas, gražios plonytės pėdkelnės. Įkalbinėjama apsimauti šiltas kelnes mergaitė atsako: “Mano kojos niekada nešąla.” Akivaizdu, kad niekada nešąla ir rankos, nes ji užsispiria apsieiti be pirštinių. Visa Dovilės povyza rodo, kad tuojau ji iškels sceną. O mama skuba… Ir jos mintys pakrypsta pažįstama linkme – ką čia pasiūlius, kad mieliausioji skubiai apsimuturiuotų. Tačiau ydingą minčių kursą reikia keisti. Dovilė juk sutiks persirengti, jei suvoks, kaip lauke šalta. Dar labiau tikėtina, kad tai padaryti ji sutiks, jei manys, kad persirengti – jos, o ne mamos mintis. Tad mamai belieka pasakyti: “Gerai, eik laukan ir pabūk kelias minutes (pavalyk šepečiu mašiną ar tiesiog luktelėk manęs). Jei nepasirodys šalta, galėsi taip eiti į darželį.” Dovilė išrūksta į kiemą kaip petarda, trokšdama įrodyti savo teisybę. Šiuo atveju svarbu išlaukti… Po kelių minučių ji įgriūva vidun: “Šalta!” Ir beveik nevėluodamos jos išeina su kelnėmis ir pirštinėmis.

Išgirskite vaiką iki galo

Specialistai lygina atlygius su “pleistro efektu” – jie gali paraginti vaiką paklusti tą akimirksnį, tačiau pleistras juk negydo giliau slypinčios ligos. Vaikai visuomet turi priežasčių spyriotis. Tokiu elgesiu jie nori kažką pasakyti. Išsiaiškinkite viską iki panagių. Galbūt jis ožiuojasi pakeliui į plaukimo treniruotes todėl, kad baiminasi, jog vanduo bus per šaltas arba jis grauš akis. Išsiaiškinę problemą, galėsite ją spręsti (pasiūlyti pirma pastovėti po šiltu dušu arba nupirkti akinukus), ir nebereikės vaiko papirkinėti (pažadant po baseino užsukti į žaislų parduotuvę).

• Situacija. Pirmadienio rytas, išaušęs po pasiutiškai aktyvaus savaitgalio, kai buvo važiuojama slidinėti, svečiuotasi pas draugus ir vėlai eita gulti. Tėtis žadina Julių, bet šis, iškėlęs kojas iš lovos apsirauda: “Nenoooooriu į darželį! Prašauuuu, galiu neiti.” Tėtis mėgina įtikinti sūnų, kaip jam ten bus smagu su draugais, bet Julius sriūbauja vis garsiau. Galbūt jo ašaras nubrauktų pažadas vakare užsisakyti picą į namus. Bet visų pirma tėčiui verta išsiaiškinti, kas paskatino tokį Juliukui nebūdingą elgesį, ir tik paskui mąstyti, kaip slopinti maištą. Atidžiau pažvelgus, sūnaus skruostai pasirodo paraudę, o kaktytė įtartinai karšta. Paklaustas, ar nori miego, mažasis užsnūsta vos prisiglaudęs prie pagalvės. Popiet Juliui karštis pakyla iki 39 laipsnių. Tėtis pamoką išmoko: prieš nuspręsdamas, kad sūnus ožiuojasi, visada patikrink jo savijautą.

Mylėkite ir save

Dažna klaida, kurią daro tėvai, yra ta, kad jie pernelyg išaukština vaiko poreikius, visai pamiršdami savuosius. Įtampos akimirką tėvai kur kas labiau linkę užgesinti gaisrą pakištukais, jei patys yra pernelyg pavargę. Daugiau jėgų turintys tėvai dar randa jų ir kitiems auklėjimo sprendimams. Tad filosofija paprasta: dažniau (geriausia – reguliariai) įkraukite savąsias baterijas, tuomet ir kantrybės bendraujant su vaikais bus daugiau.

• Situacija. Pavargusi po sunkios dienos, tetrokštate masažo SPA salone, bet – kaip visada – tokios prabangos sau leisti negalite. Tačiau ne viskas prarasta – galima vietoj vienos ilgesnės poilsio dozės ją išskaidyti į mažesnes. Tarkime, per penkias minutes galite atlikti keletą jogos asanų arba parašyti elektroninį laišką draugei. Neišnaudokite tokių penkiaminučių (kai vienas vaikas ramiai piešia, kitas džyrina mašinytėmis kilimą) kuopti virtuvei arba sąskaitoms apmokėti. Jokiu būdu! Griūkite ant sofos ir perskaitykite vieną gerą žurnalo straipsnį. Pailsėjus nebeatrodys, kad pasigimdėte tik du galvos skausmus, kurie nenori tvarkyti savo pačių palikto šiukšlynėlio. Ir gal nebereikės slopinti galvosopio pažadu, kad jei susitvarkys, galės prieš miegą nesiprausti… Galbūt net surengsite varžybas, kas greičiau pasislėps – pieštukai stalčiuje ar mašinytės garaže?

Pašalinkite kibirkštis

Jei išgyvendinote papirkinėjimą iš namų iki pat slenksčio, ties juo kartais užstringate ir nebeperlipate… Dažnai kyšių sistema išlieka kokiais nors konkrečiais atvejais, keliančiais jūsų šeimai daugiausia streso. Pakeisti savo elgesį tokiose situacijose sunkiausia, būtent todėl dažniausiai ir pasiduodate. Tačiau sprendimas yra – keiskite situacijos modelį. Darykite kažką (bet ką!), kad išvengtumėte streso.

• Situacija. Ištraukti Urtę iš patalo ir išjudinti – nelengva užduotis. Kiek kartų mama bandė paankstinti kėlimosi laiką, viskas veltui – vis tiek jiedvi išlekia vėluodamos. Mergaitei reikia motyvo, bet juk mama “treniruojasi” nepapirkinėti… Tad mama ima fantazuoti, ką Urtė spėtų ryte nuveikti, jei atsikeltų 15 minučių anksčiau. Galbūt net pašokti, garsiai įjungusi muziką? Nors tai irgi šiek tiek kvepia kyšiu, tačiau, pasak specialistų, šiokia tokia paskata iš anksto (o ne tuomet, kai vaikas jau rodo ragus) – tai dar priimtina pozityvaus skatinimo forma. Ką gi, kitą rytą žadintuvui supypsėjus anksčiau, mama neišgirsta nė vieno prieštaraujančio garso. Pavalgius ir apsirengus Urtei lieka penkios minutės. Mama šiek tiek nusivilia, kad vietoj šokių duktė pasirenka “Kempiniuką”, tačiau juk svarbu laimėti ne mūšį, o karą.

Šviesa tunelio gale

Kiek laiko prireiks šitaip save gaudyti už liežuvio, kad nuo jo nenusprūstų pažadas? Maždaug mėnesio turėtų pakakti. Vaikai, deja, taip greit neatsitrauks. Neišsigąskite, kartais zyzimas ir ožiai gali net sustiprėti. Tačiau psichologai teigia, kad tėvams nustojus papirkinėti, mažieji instinktyviai stengiasi susigrąžinti, kas prarasta. Jei nepasiduosite, vieną dieną su tuo susitaikys ir jie.

Tad nepasiduokite. Jei sūnus parduotuvėje ims šakotis, nestumkite vežimėlio prie gardėsių lentynos. Išsitraukite iš rankinės sveiką užkandį, kurį apgalvojusi įsidėjote dar namie. Protestą ignoruoti padės mintis apie tai, kaip sūnui užmigus ramiai pažiūrėsite “Hausą”. Tai – mažytis kyšis sau už gerą elgesį.

"veido" archyvas

Jei šalia mūsų auga mažas melagėlis, užmaršuolis ar mušeika, visų pirma turime pagalvoti – iš kurgi mūsų namuose toks atsirado? Ar tik ne patys būsime prisidėję prie to, kad mažylis elgiasi taip, kaip mums nepatinka.

Nėra blogų vaikų – yra tik netinkamas elgesys. Vaikai, besielgiantys blogai, dažniausiai yra nelaimingi ir savo neleistinu elgesiu nori aplinkiniams parodyti, kad kenčia, jiems reikia pagalbos ir supratimo. O tėvai vietoj to, kad vaiką išklausytų ir bandytų suprasti, dažniausia jį baudžia, bara, kaltina ir moralizuoja.

Melavimas

“Meluoju, nes bijau bausmės ir nemoku būti tobulas”. Jeigu jūsų vaikas labai dažnai meluoja – galima įtarti, kad jam keliami per dideli reikalavimai, taikomos per griežtos ir konservatyvios taisyklės, nepaisoma vaiko poreikių ir norų. Vaikai, kurie meluoja, bijo nepatenkinti tėvų lūkesčių, nesugeba būti tobuli, labai nori įtikti tėvams arba bijo bausmių ir moralų. Visi suprantame, kad tobulų žmonių nėra ir negali būti, tačiau kažkodėl tėvai iš vaikų reikalauja tiek, keik vaikai negali “pavežti”. Labai svarbu ne bausti vaiko už tai, kad jis pamelavo, bet pasišnekėti, kodėl jis nesakė tiesos, ko jis bijojo.

Vagiliavimas

“Vagiu, nes kitaip manęs nepastebi ir esu niekam nereikalingas”. Jeigu vaikas pradėjo vogti – reikėtų susimąstyti, ant ko ir dėl ko jis taip stipriai pyksta. Dažniausiai vagia tie vaikai, kurie yra emociškai apleisti, jaučiasi nereikalingi, neįdomūs, nieko nesugebantys ir nesvarbūs. Su tokiu vaiku reikėtų kuo daugiau laiko leisti kartu ir būtent taip, kaip jis nori, kas jam malonu ir įdomu. Taip pat svarbu pasišnekėti apie jo pyktį, nuoskaudas, nusivylimą ir pasiaiškinti, kodėl jis jaučiasi nesvarbus ir nereikalingas.

Agresyvumas

“Mušuosi, nes nepasitikiu savimi ir man nesaugu”. Agresyvūs vaikai dažniausiai labai žemai save vertina, jaučiasi silpnesni ar ne tokie svarbūs, kaip aplinkiniai, dėl to jie bando jėga įrodyti, kad kažką sugeba, moka ir žino. Taip pat galima įtarti, kad agresyvūs vaikai yra auklėjami autokratiškais metodais: gąsdinimais, grasinimais, smurtinėmis bausmėmis, kaltinimais ir moralizavimu. Todėl tokie vaikai jaučiasi labai nesaugūs, o kad patys netaptų aukomis – puola kitus. Tokie vaikai dažnai būna kerštingi, isteriški – būtent taip jie bando išsakyti savo nuomonę, apginti savo poreikius, nes kitų būdų būti savarankiškiems ir svarbiems tėvai jiems nesuteikia. Su tokiais vaikais reikia vietoj bausmių sėsti pokalbio ar imtis derybų, bandyti ieškoti kompromisų, o ne su jais kovoti ir bandyti juos “perlaužti”.

Depresiškumas

“Liūdžiu, nes esu bejėgis ir niekas manęs nemyli”. Depresiškumas būdingas nusivylusiems vaikams, kurie jaučiasi bejėgiai, nesavarankiški, kenčiantys ir liūdni. Gali būti, kad šeimoje yra ir kitų žmonių, kuriems būdinga depresinė būsena, tada vaikas tiesiog yra paliekamas su savo mintimis ir jausmais, nes suaugusieji būdami depresiški negali juo tinkamai pasirūpinti. Šie vaikai nepasitiki savimi, jiems stinga vilties, tikėjimo ir drąsos gyventi. Todėl tėvai (ar kiti suaugusieji) turėtų matyti vaiko stipriąsias puses, kurių pats vaikas jau nepastebi, kuo dažniau jį girti, nereikalauti iš vaiko daugiau, negu jis sugeba atlikti. Jokiu būdu negalima palikti vaiko vieno kapstytis po savo liūdesį ir skausmą, reikėtų pasikalbėti, įsiklausyti į jo problemas, o kartais tiesiog pasėdėti apsikabinus ir patylėti.

Fantazavimas

“Fantazuoju, nes esu labai kūrybiškas, meniškas ir smalsus”. Fantazuotojai dažniausiai yra labai lakios vaizduotės, kūrybiški, pilni visokiausių netikėtų idėjų ir minčių. Jie smalsūs, viskuo domisi, todėl kartais gali atrodyti įkyrūs ir nejaučiantys ribų. Tėvai dažnai baiminasi, kad vaikas per daug svajoja, kad neskiria realybės nuo savo fantazijų. Kartais šie vaikai dėl tokio fantazavimo pavadinami melagiais, laikomi nerimtais, paviršutiniškais. Todėl tėvams reikėtų suteikti vaikui galimybę kurti ir fantazuoti “legaliai”: lankyti meninės, kūrybinės pakraipos būrelius, kurti kartu su juo įvairias istorijas ir paaiškinti, kuo jos skiriasi nuo realybės. Su tokiais vaikais reikėtų daug keliauti, pažinti įvairias naujas vietoves ir kartu nuolat aptarti visus patirtus įspūdžius.

Užmaršumas, nedėmesingumas

“Nesusikaupiu, nes esu svajotojas ir man dažnai nuobodu”. Šie vaikai sunkiai sutelkia dėmesį, yra išsiblaškę, nepastabūs, užmaršūs. Jie dažnai pameta daiktus, yra netvarkingi, per pokalbį dažnai nesiklauso pašnekovų, žioplinėja.

Tačiau vietoj to, kad tėvai vaikus kritikuotų, moralizuotų ir gėdintų, geriau paieškotų jiems įdomių ir įtraukiančių veiklų, pastebėtų ne asmenybės trūkumus, o gerąsias savybes: kūrybiškumą, meniškumą, lakią vaizduotę. Dažnai vaikai sunkiai koncentruoja dėmesį tada, kai turi per daug nuobodžios ir monotoniškos veiklos, kai iš jų per daug reikalaujama, kai jie ne iki galo supranta užduotį ir taisykles.

Tinginiavimas

“Nenoriu nieko daryti, nes esu pavargęs ir man neįdomu arba per sunku”. Dažniausios tinginystės priežastys – nuovargis, miego trūkumas, netinkami maitinimosi įpročiai, nuobodulys. Kai manome, kad vaikas tingi, reikėtų paklausti, kodėl jam ta veikla nepatinka, ką jis norėtų veikti vietoj to, ko nenori daryti? Taip pat tingėti pradeda tie vaikai, iš kurių per daug reikalaujama, kurie priversti nuolat daryti tai, ką jiems liepia, ir visai neturi galimybės užsiimti tuo, kas jiems patiems įdomu ir malonu. Todėl svarbu pasikalbėti su vaiku apie jo norus, apie tai, kokia veikla jį džiugina, ką jis mėgsta daryti.

Per didelis aktyvumas

“Judu, nes esu labai energingas, man viskas įdomu ir aš visko noriu”. Aktyvūs vaikai dažnai trukdo aplinkiniams, nes jų visur pilna, jie visko nori, jie turi daugybę idėjų ir veiklų, tarp kurių patys pasimeta. Jie apdovanoti didžiule energija, smalsumu ir noru viską žinoti. Jie daug kalba, todėl nelabai moka klausytis, nejaučia ribų, gali nenorėdami kitus užgauti. Tačiau visa tai jiems davė gamta ir genai, tad jeigu tėvai norės tai pakeisti – tik kovos su vėjo malūnais.

Geriausia aktyvius vaikus įtraukti į veiklą, kur reikia sportuoti, daug judėti, lakstyti, dūkti. Jiems reikia daug erdvės, todėl vertėtų su jais kuo daugiau būti lauke, žaisti judriuosius žaidimus. Svarbu jiems nesiūlyti tokios veiklos, kur reikia ilgai sėdėti vienoje vietoje, geriau daryti trumputes pertraukėles, per kurias vaikai galėtų pašokinėti, pabėgioti ir pan.

Per didelis jautrumas

“Verkiu, nes man visų gaila (taip pat ir savęs) ir aš noriu visiems padėti”. Šie vaikai yra labai emocingi, kartais turi įvairių baimių, mėgsta dramatizuoti situacijas. Jie drąsiai reiškia savo jausmus, gali greitai apsiverkti, yra nuoširdūs ir jautrūs. Tačiau per didelis jautrumas gali trukdyti, kai vaikas iš musės padaro dramblį, kai liūdi dėl viso pasaulio problemų ir jaučiasi bejėgis, kad negali, tarkime, išgelbėti visų benamių gyvūnų. Tačiau svarbu nepamiršti, kad pirmiausia pagalbos reikia jiems patiems. Tokie vaikai labai mėgsta būti lepinami, ilgai nori išlikti mažiukai, mėgsta būti apkabinti ir pamyluoti. Todėl negalima jiems drausti į lovą prisidėti daugybės minkštų žaislų, reikia kuo dažniau prie jų liestis, vadinti mažybiniais žodžiais, visokiais įmanomais būdais rodyti jiems dėmesį.

Uždarumas

“Nebendrauju, nes nepasitikiu kitais ir iš manęs per daug reikalauja”. Uždari vaikai yra drovūs, nepasitiki savimi, atsiskyrėliai, dažnai būna vieniši. Taip pat jie nepasitiki kitais, bijo būti įskaudinti, labai jautriai reaguoja į kritiką. Šie vaikai yra turėję neigiamos emocinės patirties: buvo išduoti, pasmerkti, sukritikuoti, pažeminti, todėl dabar labai bijo bendrauti ir niekuo nepasitiki. Svarbu gerbti šių vaikų pasirinkimą būti vienišiems, nes jeigu juos spausime bendrauti, jie dar labiau užsidarys ir atsitrauks. Vis dėlto negalima palikti vaiko vieno su jo skausmu, reikia reaguoti į jo problemas, jausmus, netgi jeigu jis nenori visko atskleisti ir išpasakoti. Šiems vaikams labai patinka bendrauti netradicinėmis priemonėmis: piešiniais, žaidimais, judesiais, vaidyba, skaitant pasakas ir pan.

"Veido" archyvas

Vaikas apvertė aukštyn kojom visą jūsų pasaulį, išjudino stereotipus? Suplojo į blyną dar visai nesenai puoselėtus prioritetus? Tai nusiteikite dar keliems salto, kuriuos jums pateiks ritmologija.

Naujovės, netikėtumai –  labai gerai, pasakytų jums ritmologijos žinovas. Smegenys  priverstos nuolat priimti daug naujos informacijos, patirties, o tai verčia jas dirbti ir tobulėti. Jei mūsų kūnas mėgsta komfortą ir pastovumą, tai smegenims nuolat reikia naujo peno, galvosūkių, iššūkių. Štai ir pati ritmologija, mokslas, kurį sukūrė ir išplėtojo Jevdokija Marčenko mokslininkė astronomė iš Peterburgo, turinti taip pat ir psichologijos bei filosofijos mokslinius laipsnius, daugeliui yra naujiena. Gilinantis į šios tik du dešimtmečius skaičiuojančios teorijos tiesas, griūva nuo mažens diegtos taisyklės, “pakimba” anksčiau taip nesunkiai smeigti “teisinga-klaidinga” ir “gera-bloga” vertinimai.

O vaikai, pasirodo, ateina pas mus ne atsitiktinai. Atsitiktinumų mūsų gyvenime apskritai nėra, teigia ritmologiją tyrinėjanti ir praktikuojanti Ilma Jalnionienė. Vaikas renkasi sau šeimą, tad žinokite, kad jūsų pirmagimis tėtį pasirenka jau prieš septynerius metus iki gimimo, o motiną – prieš trejus. Antras, trečias ir t. t. vaikai renkasi jau brolius ar seseris ir ateina pas juos. Įdomu? Tuomet reiktų pradėti nuo pat pradžių.

Planuokite!

Meskite iš galvos, kad vaiko auginimas rutuliosis kaip Dievas duos ir tiek, kad vaikelio atėjimui pasiruošite išėjusi motinystės atostogų. Chaotiška įvykių eiga veda į klaustuku pažymėtą vietą žemėlapyje, kur ant vietovės pavadinimo netyčia užtiško kečupo… Na, liaukitės, juk tai jūsų gyvenimas, kaip gali būti neįdomu, kur riedate. Viskas, kas planuojama, anot ritmologijos, turi potencijos išaugti į kokybišką produktą ar įvykį. Tai tinka ir tokiu svarbiu atveju kaip gimdymų planavimas.

Jei reikšmingus žmogaus gyvenimo įvykius sugebėtume suverti ant skirtingų spalvų gijų ir atsitraukę pažiūrėtume bei paanalizuotume, rastume tam tikrų dėsningumų ir logikos. Gyvenimas vyksta ne chaotiškai, atsitiktinumų jame nėra – priešingai, jis pulsuoja tam tikru ritmu, įvykiai turi ciklus. Reikšmės turi absoliučiai viskas – maistas, kurio staiga užsimanome, ir jį lydinčios mintys, spalvos, kurias imame pastebėti visur aplink save; šalys, kur vis sugrįžtame, žmonės, netikėtai atsiradę akiratyje. Štai, pavyzdžiui, raudona spalva veikia fizinę sveikatą, tad susirgus verta valgyti raudonos spalvos patiekalus iš raudonų indų ir šitaip, anot ritmologijos, šauktis pagerėjimo. Įžiūrėtume ir tai, kad prieš svarbius įvykius pasirodo lyg ir raudonos vėliavėlės, galima sakyti, kelio ženklai. Jei mokame juos skaityti, žinome, kur veda mūsų kelias ir kas laukia pakeliui iki tikslo. Jei nemokame – galime skaudžiai suklupti.

Vaiko laukimas

Nusiteikimas, pozityvios mintys norima linkme veikia naują gyvybę. Tėvas yra be galo svarbus, jis atsakingas už informacinį vaiko lauką, jo dvasingumą. Motinos sritis yra kūniškos, materialios substancijos, kurioms susiformuoti prireikia mažiau laiko nei dvasinėms. Ir su vyresnėliais yra apie ką pasikalbėti, juk pas juos ateina svarbus žmogus, kaip jau minėta, pasirinkęs savo šeimą ir brolius. Tad šiam įvykiui, pakeisiančiam visų artimųjų gyvenimo tėkmę, reikia savo mintyse skirti deramą vietą, o elgesyje paisyti dar neakivaizdaus šeimos nario buvimo, ypač susitelkti į savo atsakomybės sritį.

Taigi vaiko atėjimas prasideda ne nuo gimimo ir net ne nuo pradėjimo, bet daug anksčiau. Minčių higiena ir pagarba gyvybę nešančiam ir skiepijančiam kūnui, neapsunkinta rūkymo, alkoholio ar kitų svaigalų bei sunkaus maisto energetika, yra vienas iš siektinų dalykų ruošiantis ir laukiant kūdikio. Netikėti nėščiosios norai, vadinamosios užgaidos, yra jau einančio į pasaulį vaiko ženklai, jų verta paisyti.

Įsisąmoninus, kad nieko nėra atsitiktinio, labai norisi iš karto suvokti, sužinoti visų ženklų, įvykių, sutapimų, dėsningumų reikšmę. To per vieną dieną nepasieksi, o ir nebūtina. Svarbiausia yra žmogaus susitelkimas į save, savo gyvenimą, noras ir pastangos kreipti jį pozityvia linkme. Laikui bėgant gerą rezultatą duos vien savęs bei aplinkos stebėjimas. Išvados, tam tikri apibendrinimai ateis pamažu. O gatavų receptų, deja, niekas ant lėkštutės nepatieks. Norint judėti toliau, galima susirasti ir literatūros, ir jau patyrusių ritmologų, ir netgi kursus.

Stebėkite ir analizuokite!

Ritmologijos požiūriu, be galo svarbu fiksuoti viską, kas vyksta kūdikio pradėjimo, gimimo ir augimo metu. Tai turi reikšmę ir ryšį. Svarbi vieta, kur kūdikis gimė, taip pat šalis, miestas, gimdymo namai, net jų adresas, o taip pat tai, kur kūdikis buvo vežamas iškart iš jų. Tai yra laukas, kur kūdikis įgyja energetinį žemės karkasą. Todėl būkite atidi netgi smulkmenoms, pavyzdžiui, koks gydytojas vaiką priėmė į savo rankas – ar jis šiltas žmogus, ar turi humoro jausmą (atsižvelgiant į tai, kas jums pačiai svarbu žmoguje). Idealiausias variantas, kai kūdikis gimsta į mylinčio ir laukiančio tėčio rankas, o mama iškart jį priglaudžia ir maitina krūtimi. Lengviausia harmoningą ir konkrečiai jus įkvepiančią aplinką sukurti yra namie, būtent todėl ritmologai rekomenduoja gimdymą namie, tačiau dabar jau yra galimybių pasirūpinti viskuo ir gimdymo įstaigose. Tiesiog reikia įsiklausyti į save, pajusti, kokios aplinkos reikia būtent jums, kokie elementai lemtų sklandžią eigą jūsų atveju.

Gimties momentai

Taip pat labai svarbu, ar kūdikis gimė laiku. Neišnešiotam privalu skirti daug daug dėmesio, su juo nemažai kalbėtis, skaityti, sekti pasakas, skatinti domėjimąsi mokymusi. Kalba ir su ja susiję dalykai turėtų tapti tokio vaiko ugdymo ašimi. Jei vaikas gimsta pernešiotas, jam būtina suteikti galimybę daug judėti, “išlakstyti” energiją. Pasaulis dar nebuvo pasiruošęs jį sutikti, todėl kūdikis truputį ir užtruko mamos įsčiose laukdamas savojo momento.

Vaiko gimimas galvute ar kojytėmis yra susijęs su gravitacija. Gimties metu kūdikis turi suktis, šio veiksmo laiką, beje, irgi reikėtų užfiksuoti, nes tai toks pat svarbus momentas kaip ir pats gimimas. O kai kūdikis gimsta kojytėmis, šio apsisukimo jis neatlieka ir ateina į šį pasaulį, pažeisdamas gravitacijos dėsnį. Ypatingas atvejis – vaikai, gimę “horizontaliai”, t. y. operaciniu būdu, vadinamieji “cezarinukai”. Tai jau dvigubas gravitacinio lauko pažeidimas.

Priklausomai nuo nuo šio lauko iškreipimo dydžio vyksta tolesnė kūdikio formacija. Tokiais atvejais gali atsirasti įvairių vystymosi sutrikimų, emocinio nestabilumo, sunkumų moksle.

Aš atėjau!

Kūdikis gimė, didysis virsmas įvyko! Prasideda pats jautriausias, subtiliausias laikas. Pirmosios septynios valandos, septynios dienos ir septyneri pirmieji vaiko gyvenimo metai – tai pagrindinio žmogaus energinio karkaso formavimosi metas. Kartu tai yra laikas, kai tėvai daugiausia gali padaryti auklėjant, ugdant, koreguojant vaiko asmenybę nuo fizinio kūno iki sielos. Žmogaus siela (“psichėja”) yra sudaryta iš septynių sferų. Kiekvienoje sferoje pasireiškiančios problemos atsispindi tam tikrų organizmo sistemų bei organų būklėje. Šie reiškiniai sferose yra analogiški žmogaus energinių centrų (dar vadinamų čiakromis) darbui. Pirma diena atitinka pirmąją sferą, antra – antrąją ir t. t. Tą patį galima pasakyti ir apie ritmiškai einančias pirmąją savaitę, mėnesį, metus. Būtent dėmesys, detalių fiksavimas leis geriau pažinti vaiką ir laikui bėgant nuspėti jo poreikius. Tėvų užduotis – ne vesti, o veikiau stebėti, padėti, netrukdyti.

Pačios pirmos dienos ir savaitės, priešingai nei trimituoja modernūs įpročiai, turėtų prabėgti ramybėje ir rimtyje. Nereikalingas vaikui nei linksmas lankančiųjų paradas, nei maži ar dideli pobūviai, nei skaitlingos viešos vietos, garmančios žmonių erzeliu. Tegul prie vaiko priartėja tik patys artimiausi, sielai mieliausi, dviem šimtais procentų patikimi žmonės. Visos žmogaus ligos, sveikatos sutrikimai susiformuoja būtent per pirmąsias septynias jo gyvenimo dienas ir per septynerius jo gyvenimo metus. Nenuostabu tad, kad ikimokyklinio auklėjimo įstaigos ar auklė, anot ritmologų, yra pirmosios svarbos dalykas.

Žmogaus būties apvalkalai

• Pirmoji sfera – fizinė sveikata. Apie šioje sferoje esančias problemas išduoda kaulų, raumenų sistema.

• Antroji sfera – priešingų lyčių, tėvų ir vaikų santykiai. Jei nepavyksta išspręsti šios sferos problemų, atsiranda šlapimo takų, inkstų, lyties organų ligos.

• Trečioji sfera – dalykiniai santykiai, verslas. Įtampa šioje sferoje baigiasi virškinamojo trakto sutrikimais.

• Ketvirtoji sfera –  širdies atsivėrimas. Čia saugomas ryšys su aukščiausiomis substancijomis. Apie sutrikimus gali byloti atsiradęs religinis fanatizmas, o fiziniu lygmeniu – širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemų sutrikimai.

• Penktoji sfera yra atsakinga už mokslinę veiklą, studijas. Nesugebėjimas sisteminti informaciją, gaunamas žinias ir klaidingas požiūris į patį mokymosi procesą signalizuoja apie centrinės ir periferinės nervų sistemos apkrovimą ar sutrikimą.

• Šeštoji sfera – tai žmogaus sugebėjimai tiksliai, aiškiai mąstyti, kurti įvairaus lygio planus.

• Septintoji sfera savo energetine struktūra yra arčiausiai dvasios, kuri ritmologijos požiūriu yra artima žmogaus valiai. Jei šeštoji ir septintoji sferos, palyginti su pirmomis trimis, kurios energiškai yra arčiau fizinio kūno, yra hipertrofuotos, gali atsirasti psichikos sutrikimų.

Gyvenkite pagal ritmą

Sukoncentruokite savo pastangas ne vien į banalią kūdikio priežiūrą, tačiau į naujo svarbaus jums asmens stebėjimą.

Kas vyko pirmą dieną (atitinkamai savaitę, mėnesį, metus), tas lems vaiko fizinę sveikatą. Tai, kas tuo metu bus pastebėta, taps vertinga informacija. Jei pabandysite užfiksuoti pasikartojančius ar dominuojančius skaičius, spalvas, būsenas, bet ką, kas krenta į akis ar įsimena, tai, be abejonės, sugebėsite net ir nesigilindama į ritmologiją padaryti tam tikras išvadas. O ritmologijos žinios leis ne tik suvokti, kaip viskas yra, tačiau ir pakoreguoti eigą. Ritmologija siūlo tam tikrų metodikų koreguoti atsineštą į gyvenimą informaciją, keisti likimą, tačiau tam reikia mokytis ir įgyti specialios patirties.

Ką daryti, jei tokių žinių neturite? Tiesiog atkreipti didesnį dėmesį į sritis, kur jūsų motiniška akis kažką (kad ir kas tai būtų) užfiksavo. Žinokite, kad vaikai yra jūsų veidrodis, problemos slypi jumyse, o jie tik atspindi. Jei nieko nedarysite, tam tikra vaiko sistema ims šlubuoti. Štai pavyzdžiui, antrą gyvenimo dieną jūsų kūdikis labai verkė, aiškiai jautėsi nekaip savo naujoje aplinkoje. Paklauskite savęs, kas vyksta jūsų šeimos pjūvyje vyras-moteris arba tėvai-vaikai. Gal galite kai ką patobulinti, ištaisyti? Jei ne, gal pakeisti savo požiūrį? Bent šiek tiek neutralizuoti įtampą? Juk bent truputį galite, ar ne? Dar vienas patarimas – leiskite vaikui reguliuoti savo gyvenimą. Nelaužkite jo pagal rekomenduojamą dienos režimą ar kitas taisykles, kol vaikas mažas, dažnai tiesiog intuityviai nori ir reikalauja jam reikalingų dalykų, tarkim, tam tikro maisto. Maistas –  labai asmeniška ir tiesiogiai veikia visą organizmą, sielą ir mintis – kaip ir nėštumo metu mamai, taip ir mažyliu verta leisti paklusti vidiniam šauksmui, jau nekalbant apie pozityvią valgymo atmosferą.

Netobulumus galima taisyti

Ritmologijoje praktikuojami metodai leidžia koreguoti sutrikimus ir pasiekti tiek fizinės, tiek psichologinės sveikatos. Jei tai, ką reikėjo koreguoti jau pirmąją kūdikio gimimo dieną, nebuvo ištaisyta, vėliau prireiks visų pirmųjų gyvenimo metų. Jei nepavyko to padaryti per šį laikotarpį –  teks tam skirti pirmąjį gyvenimo dešimtmetį. Nepavyko ir per pirmąjį dešimtmetį – tada, atleiskite, galbūt tik… kitame gyvenime. Tačiau net jei gana dideli vaikai kelia rūpesčių, nepatogumų, problemų, visada yra galimybė koreguoti santykius, kreipti aplinkybes norima linkme. Visada gali būti geriau nei yra. Tačiau iš dangaus nenukris, atsitiktinai nenutiks – dalyvaukite savo gyvenime aktyviai ir sąmoningai.

Aišku, mes norime, kad mūsų mažieji būtų laimingi. O tam reikia, kad jie ne tik būtų mylimi, bet ir patys mokėtų mylėti, atjausti, atleisti. Deja, tai ne tas pats, kas išmokyti naują eilėraštį ar dainelę.

Maždaug trejų–penkerių metų vaikams pradeda formuotis tokios emocijos, kaip meilė, švelnumas, gailestis, užuojauta kitam. Pirmąsias gerumo pamokas mažieji gauna iš tėvų. Jei jų žvilgsnyje jie mato meilę ir geranoriškumą, mažieji išmoksta į žmones žiūrėti taip pat. Taigi visų pirma sąžiningai atsakykite sau, ar jūsų atžala dažniau girdi iš jūsų lūpų burnojimą, ar meilius ir šiltus žodžius. O tada žinosite, ko galite tikėtis ir iš savo pipiro. Tačiau keistis patiems ir keisti mažo žmogučio požiūrį bei elgesį niekada ne vėlu.

Gerumo pamokos

• Kalbėkite, kalbėkite, kalbėkite. Ypač apie jausmus ir emocijas. Ikimokyklinukams dar labai sunku juos išreikšti žodžiais, todėl galite pradėti nuo kasdienių situacijų. Pavyzdžiui, pamatėte kieme parvirtusį berniuką. Galite pasakyti: “Nukrito berniukas. Tikiuosi, jis nesusižeidė. Kaip tu manai?” Perskaitėte laikraštyje apie sudegusį namą. Pakalbėkite apie tai. Nebūtina vaikui rodyti baisių nuotraukų ar pasakoti kraupių istorijų, pakaks pasakyti, kad kažkas neteko namų ir kaip tai yra baisu. Jei turite galimybę, galite net kartu aptarti, kaip galėtumėte į tokią padėtį patekusioms šeimoms padėti. Vaikai, kurie geba išsakyti savo jausmus, į kurių nuomonę įsiklausoma, ateityje būna labiau pasitikintys savimi ir atkakliau siekia savo tikslų.

• Pasakos – tikros gerumo mokytojos. Bet nepersistenkite – jų daugiau dar nereiškia geriau. Kasdien skaityti po naują pasaką nereikėtų. Savaitei pakaks vienos – tai padės vaikui suprasti ir priimti visus pasakos moralus. Nuobodu? Nebent jums – mažiesiems ritualai ir pasikartojimai suteikia saugumo. Tuo tarpu iš televizoriaus naudos bus mažai. Atlikite eksperimentą – paklausykite nežiūrėdami į vaizdą, kokie žodžiai iš jo sklinda. Būsite nemaloniai nustebinti – šie žodžiai veikia kaip hipnozė, o apie gerumą juose, deja, nieko.

• Gerbkite vieni kitus. Mažylis visų pirma turi pagarbiai bendrauti su šeimos nariais, tik tuomet jis pagarbiai bendraus ir su aplinkiniais. Atšventęs trečiąjį gimtadienį žmogutis jau gali padėti tėvams – plauti nedūžtančius indus, nešti dalį produktų iš parduotuvės, palaistyti gėles, nušluostyti dulkes. Žinoma, jis to nepadarys taip gerai, kaip jūs. Betgi svarbiausia išmokyti vaiką padėti ar padaryti ką nors gera kitiems. Vaikui toks elgesys turi tapti įprastas.

• Rūpinkitės kitais. Gimęs broliukas ar sesutė gali būti postūmis kuo nors rūpintis. Vėliau vaikui teks išmokti dalytis daiktais ir žaisliukais. Skatinkite vyresnėlį kartu pasirūpinti mažuoju. Jei mažo broliuko ar sesutės neturite, mažylio globai, žinoma, ne be jūsų pagalbos, galite patikėti mažutį gyvūnėlį ar net vazonėlyje augančią gėlytę. Su keturmečiais jau galima pažaisti žaidimą “Geri poelgiai”. Pasiūlykite vaikui periodiškai daryti staigmenas pažįstamiems ir nepažįstamiems žmonėms, pavyzdžiui, kaimynystėje gyvenančiai vienišai senutei priskinti lauko gėlių, išmokti naują eilėraštuką apie močiutę ir padeklamuoti jai jį arba pavaišinti kiemo draugus saldainiais.

• Gerumas nėra nuolaidžiavimas. Nusileidimą ten, kur nereikia nusileisti, leidimą daryti tai, ko paprastai negalima daryti, vadinti gerumo pavyzdžiu nereikėtų. Svarbu pagalvoti, ar po šių veiksmų visi jausis  gerai.

"Veido" archyvas

Tėveliai kartais negali suprasti, iš kur jų mielas mažylis prisirankiojo tokių negražių žodžių. Bet geriau tokiu atveju ne aiškintis, o pabandyti „išvalyti“ vaiko žodyną nuo keiksmažodžių.

Iš kur mažylis tai išgirdo? Nelabai ir sunku atspėti  – darželyje, žaidimų aikštelėje ar nusiklausęs suaugusiųjų, kartais net tėvų… Laimei, 2 – 4 metų mažyliai nelabai supranta tų žodžių prasmės, mat labiausiai juos sudomina nauji garsai ir jų skambesys. Nežiūrint to, tėvams atrodo, kad jų atžalos keiksmažodžius taria su dideliu malonumu. Ir tai nenuostabu, nes mažieji mato, kad tėveliai reaguoja į šiuos „magiškus“ žodžius daug emocionaliau nei į įprastus. Tai gal reiktų nekreipti į tai dėmesio? Specialistai to daryti nepataria, nes tuomet mažasis džiaugsmas gali tėveliams pridaryti daug gėdos.

Užrakinkite burnytę

Išgirdę, kad mažylis vis kartoja keiksmažodžius, nereikia pulti aiškintis, iš kur jis juos „parsinešė“. Tvirtai pasakykite, kad tai blogas žodis ir jūs nenorite jo girdėti.

• Jeigu sužinojote iš kur mažylis semiasi šios „išminties“, neskubėkite drausti su tuo „geradariu“draugauti, nes galite sulaukti priešingos reakcijos – pasipriešinimo. Pakanka pasakyti mažyliui, jog už tuos žodelius pykstate.

• Išgirdę keiksmažodžius niekada nesijuokite, nes mažyliui juokas asocijuojasi su džiaugsmu ir malonumu. Vaikai tai gali suprasti kaip paskatinimą.

• Suaugę privalo galvoti, kaip ir ką jie šneka. Dažnai tėveliai nesusimąsto, kaip jie bendrauja su draugais ar pažįstamais, užmiršdami, kad vaikų mažieji lokatoriai visuomet paruošti gaudyti naujus neįprastus žodžius.

• Išgirdęs keiksmažodžius iš televizoriaus ekrano, mažasis neretai pasimeta ir nesupranta, kodėl jam keiktis negalima, kai tuo tarpu kiti tai daro net per televizorių. Šiuo atveju reiktų paaiškinti, kad geri ir išauklėti žmonės taip nesielgia, nenorėdami įžeisti kitų.

• Kai kada mažieji keikūnai stengiasi išsiaiškinti, ką reiškia vienas ar kitas keiksmažodis. Tačiau stop – į aiškinimus veltis nereikėtų. Geriau vaikui pasakyti, kad tokie žodžiai kultūringiems žmonėms visiškai nereikalingi.

Bausti ar ne?

Bet kokios auklėjamosios priemonės tikslas – ne nubausti, bet išauklėti vaiką. Todėl prieš statydami savo atžalą į kampą, pagalvokite – gal yra efektyvesnių priemonių? Pavyzdžiui, už kiekvieną be keiksmažodžių praleistą dieną mažyliui duokite iš spalvoto popieriaus iškirptų žetonų, kuriuos vėliau bus galima išmainyti į kokį nors prizą. Yra daug kitų būdų gražiuoju priversti mažylį liautis negražiai kalbėjus. Galima mažiesiems pasekti pasaką apie tai, kad keikūnams po kiek laiko užauga didelė nosis (uodega, ausys ir t.t.). Arba pagąsdinti tuo, kad šiais metais pas negražiai kalbantį mažylį Kalėdų Senelis gali ir neužsukti.

Na, o jeigu tėveliai viską išbandė, o mažylis vistiek tęsia savo keikūnišką veiklą? Tuomet galite imtis šiek tiek „stipresnių“ priemonių, pvz., po eilinio riebių žodelių pliūpsnio nusiveskite vaiką į vonią ir pasiūlykite jam išsiskalauti burnytę pasūdytu vandeniu. Dažniausiai vienos tokios procedūros užtenka, nes vaikas skonį dar  ilgai atsimena.

Kad ir kokių priemonių imtumėtės, svarbiausia, kad visi šeimos nariai laikytųsi vienos pozicijos. Tik tuomet vaikas žinos, kad jo blogas elgesys sulaukia visos šeimos nepasitenkinimo. Tai paskatins jį liautis vartojus negražius žodžius.

"Veido" archyvas

Susierzinimo priepuoliai ar netgi įniršis yra neatsiejama mažylio vystymosi ir augimo dalis. Tėveliams svarbu žinoti, kaip tokius priepuolius malšinti, o svarbiausia – jų išvengti.

Įsivaizduokite įprastą situaciją: vaikštote su mažuoju parduotuvėje ir šis staiga pamato žaislą, kurio tuoj pat užsigeidžia. Net nepajuntate, kaip atsiduriate įniršio audros epicentre. Praeiviai žiūri į iškeltą jums sceną, o jūs neturite kur dėti akių iš gėdos. Ar galėjote šios nemalonios scenos išvengti ir kokiomis priemonėmis?

Kodėl kyla įniršis?

Įniršis – tai vaiko nusivylimas ir susierzinimas, kurį iššaukia nemalonūs fiziniai, protiniai arba emociniai pojūčiai. Fiziniai pojūčiai šiuo atveju – tai badas ir troškulys. Protiniai – tai per sunki mažyliui duota užduotis, negebėjimas žodžiais išreikšti savo minčių. Tuo tarpu emociniais pojūčiais mažylis gali spekuliuoti. Koks bebūtų nemalonus jausmas, jis gali kurstyti mažylio pyktį, kuris galų gale prasiveržia įniršio priepuoliu.

Kaip suvaldyti įniršį?

• Būkite nuoseklūs. Rekomenduojama sukurti stabilią dienotvarkę, kad mažylis žinotų, ko kada tikėtis. Be to, reikia aiškiai nubrėžti ribas ir jų laikytis.

• Planuokite. Jeigu turite neatidėliotinų reikalų, tuomet suplanuokite juos pirmojoje dienos pusėje, kai mažasis dar nebus pavargęs ar išalkęs.

• Skatinkite vaiką išsakyti emocijas žodžiais. Kuo turtingesnis vaiko žodynas, tuo mažesnė įniršio priepuolio tikimybė.

• Leiskite mažyliui rinktis. Kad mažylis jaustų, jog ir jo žodis kažką reiškia, dažniau suteikite jam pasirinkimo laisvę.  Tuomet jis ne taip veršis dėl tos savo nuomonės kovoti. Pvz., paklauskite jo, ar jis nori dėvėti šiandien raudonas kelnes ar mėlynas? Ar jis norėtų valgyti obuoliuką ar bananą? Visuomet nepamirškite pagirti mažylio pasirinkimo.

• Skatinkite gerą vaiko elgesį – pastebėdami ir pagirdami, kai jis elgiasi gerai, bei mažiau pastebėdami ir nereaguodami, kai jis elgiasi blogai. Tuomet vaikas įsisąmonins, jog jūsų dėmesio jis sulaukia tik kai elgiasi gerai.

• Atitraukite vaiko dėmesį. Jei jaučiate beisartinančią audrą, pamėginkite nukreipti vaiko dėmesi, pvz., nutaisykite nustebusį veidą arba pakeiskite buvimo vietą.

• Venkite įniršio priepuolį sukeliančių situacijų. Jeigu jums reikia apsipirkti, o mažylis negali ramiai praeiti pro saldumynus ar žaislus, tuomet geriau jį palikti žaidimų kambaryje, kur jis galės mėgautis naujais nematytais žaislais ir bendrauti su kitais vaikais.

Įniršio epicentre

Geriausia taktika – apsimesti, kad tai jūsų neveikia. Jeigu praradote kantrybę, vaiką apšaukėte, arba priešingai – išpildėte jo reikalavimus, mažyliui tik dar kartą patvirtinote, jog jo pasirinkta taktika teisinga ir jis gavo, ko norėjo.

Užėjus priepuoliui namuose, reikia kuo ramiau palaukti, kol jis baigsis, o vėliau jam paaiškinti, jog norams išreikšti geriau naudoti žodžius, o ne pyktį. Ignoruokite įniršio priepuolį ir viešoje vietoje, kad ir kaip norėtumėte greičiau jį užgniaužti…