Po keliais dažų sluoksniais rasti 1942-1943 metų gestapo kalinių įrašai paskatino rūsyje esančią kamerą pasirinkti holokausto ekspozicijai Vilniaus centre esančiame Genocido aukų muziejuje.

Įrašus lenkų kalba su aiškiai matomomis datomis ir vardais galima apžiūrėti po specialiu gaubtu 10 kvadratinių metrų kameroje. Joje nuo kitų metų vidurio taip pat ketinama nuolat rodyti filmą apie holokaustą ir pateikti informaciją apie žydų gelbėtojus Lietuvoje.

Tai bus pirmoji ekspozicija apie žydų genocidą Genocido aukų muziejuje, kuris su dar keturiomis įstaigomis įsikūręs prieš daugiau nei 100 metų prie Lukiškių aikštės iškilusiame pastate. Rusijos, Vokietijos, Lenkijos ir Lietuvos įvairių įstaigų būstine buvęs pastatas daugeliui lietuvių geriausiai žinomas kaip buvę KGB rūmai.

“Švelniai tariant, yra nesusipratimas, kad muziejuje Vilniaus centre su tokiu pavadinimu iki šiol nebuvo ekspozicijos apie holokaustą”, – BNS sakė istorikas Algimantas Kasparavičius.

Lietuva ne kartą kritikuota, kad Genocido aukų muziejaus pavadinimą turinčioje įstaigoje neskiriama pakankamai dėmesio žydų genocido aukoms atminti. Muziejus daugiausia pasakoja apie sovietų režimo nusikaltimus, kurių prilyginimas genocidui vertinamas prieštaringai.

Lietuvos pareigūnai tik neviešai patvirtina, kad svarstymų dėl pavadinimo keitimo buvo, tačiau valdžios atstovai dabar mano, kad “holokausto ekspozicija išsprendžia pavadinimo klausimą”. Be to, muziejaus pavadinimas įtvirtintas įstatyme, ir abejojama, ar Seimui pakaktų politinės valios jį pakeisti.

Muziejus, kaip simbolinis pavyzdys, dažnai minimas kritiškuose komentaruose Lietuvai dėl “dvigubo genocido teorijos”. Kritika remiasi prielaida, kad lietuviai, naudodami “sovietinio genocido” sąvoką, mėgina gretinti nacių vykdytą žydų genocidą ir sovietų represijas prieš lietuvius.

Lietuvos pareigūnai tokius kaltinimus atmeta, tvirtindami, kad Lietuva tiesiog nori tinkamo komunistinių režimų įvertinimo – teigiama, kad apie nacių režimo nusikaltimus ir aukas žinoma gerai, tačiau sovietų represijos nėra tinkamai įvertintos.

“Kalbėjimas apie sovietinį genocidą iš dalies liudija ir mūsų tautos nevisavertiškumo kompleksą. Bandome pasiteisinti, kodėl 1940 metais žlugo mūsų valstybė – įsiteigiame, kad sovietai mus persekiojo panašiai kaip naciai persekiojo žydus. Taip pateisiname savo silpnumą, nors puikiai žinome mūsų šiaurinės kaimynės Suomijos istoriją”, – BNS sakė istorikas A.Kasparavičius.

Muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis aiškina, kad pavadinimas pasirinktas dar Nepriklausomybės pradžioje, to pareikalavus lietuvių visuomenei. Netoli jo kabineto viršutiniame pastato aikšte ant sienos kabo nuotrauka, kurioje – prie pastato stovintys žmonės, rankose laikantys transparantą su užrašu “Čia bus Lietuvos genocido muziejus. 1991.08.23. Lietuvos Sąjūdis”.

“Yra toks paveldas, dėl pavadinimo nusprendė visuomenė”, – BNS sakė Genocido aukų muziejaus direktorius.

E.Peikštenis atmeta kritiką, esą muziejus ignoruoja holokaustą – vedžiodamas po ekspozicijas jis atkreipia dėmesį į stendą, kur greta sovietų aukų minimi 200 tūkst. Lietuvoje nužudytų žydų, į būsimo Izraelio premjero Menachemo Begino atvaizdą vitrinoje ties įėjimu, į muziejuje parduodamas knygas apie holokaustą ir nuolat rodomą filmą apie pastato istoriją, kuriame pasakojama ir apie lietuvių kolaborantų vaidmenį žudant žydus.

“1941-1944 metų holokausto tema nėra pamiršta”, – sako direktorius.

“Atsižvelgiame į realijas, kad mums trūksta patalpų. Neturėjome eksponatų šia tema. Be to, šalia mūsų už 500 metrų yra Žydų Gaono muziejus, kuriame yra ekspozicijos holokausto tema”, – sakė A.Peikštenis.

Tačiau istorikas A.Kasparavičius tvirtina, kad dalies visuomenės nuomonė negali būti absoliutinama.

“Pataikauti visuomenei mokslinėms, valstybinėms institucijoms negalima. Vežėčios statomos prieš arklį, kai taip sakomi pasiteisinimai”, – teigia istorikas.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje gyveno daugiau nei 200 tūkst. žydų. Nacistinės Vokietijos okupacijos metais apie 95 proc. iš jų nužudė naciai ir vietos kolaborantai. Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 5 tūkst. žydų.

“Dar ankstyvuoju sovietmečiu, ginkluotos rezistencijos metais lietuvių visuomenėje buvo gyvas supratimas, kad mes pergyvenome ne mažiau nei žydai vokiečių okupacijos metais. Išsivadavus iš sovietinės imperijos mūsų šiek tiek deformuota istorinė atmintis transformuojasi į istoriografines koncepcijas, istorines pozicijas atskirų istorikų darbuose”, – aiškina A.Kasparavičius.

Jis pabrėžia, kad “holokausto” ir “genocido” sąvokos negali būti nuvertintos ir turi būti vartojamos atsargiai.

“Ar galime įrodyti, kad sovietų valdžia Lietuvoje visus, kurie buvo lietuviai, norėjo išnaikinti? Ar čia yra tik dalies politinių jėgų ar politikų žaidimas elektoratu? Žengdami į trečią Antrosios Respublikos valstybingumo dešimtmetį, su savo istorija turėtumėme elgtis sąžiningiau, nuosekliau ir profesionaliau”, – pabrėžia istorikas.

Požiūris, kad genocidą Lietuvos gyventojai patyrė ir nacistinės Vokietijos, ir Sovietų Sąjungos laikais, yra užfiksuotas Lietuvos įstatymuose. Specialiame įstatyme dėl atsakomybės už genocidą įtvirtinta, kad genocido nusikaltimo požymius atitinka “Lietuvos žmonių žudymas ar kankinimas, jos gyventojų deportavimas, padaryti nacistinės Vokietijos ar SSRS okupacijos ir aneksijos Lietuvoje metais”.

Besilaikantieji tokio požiūrio sako, kad per sovietų represijas mėginta išskirti tam tikras tautines grupes, o trėmimai palietė tam tikras etniškai vientisas dalis.

Lietuva skaičiuoja, kad per 50 metų trukusią sovietų okupaciją šalis neteko apie 800 tūkst. savo gyventojų, o apie 300 tūkst. žmonių patyrė komunistinio režimo baisumus – kalėjimus, lagerius, tremtį.

Genocido aukų muziejaus direktorius sako, kad Lietuvos piliečių tragedijos per sovietų ir nacių okupacijas yra “tęstinis procesas”.

“Iki 1940-ųjų buvome nepriklausoma valstybė. Paskui per pirmąją sovietinę okupaciją tapome agresoriaus auka, per nacių okupaciją vėl tapome auka, paskui vėl sekė reokupacija 1944 metais. Tai tęstinis procesas. Nematau nieko blogo, kad vienoje vietoje tai būtų atspindėta”, – sako E.Peikštenis.

Aštrios kritikos dėl istorinės atminties formavimo Lietuva sulaukė praėjusį mėnesį, kai septynių Europos Sąjungos (ES) šalių ambasadoriai laiške vidaus reikalų ministrui pareiškė matantys Lietuvoje “bandymų melagingai lyginti unikaliai baisų žydų genocidą su sovietų nusikaltimais prieš Lietuvą, kurie, nors labai dideli, negali būti laikomi lygiareikšmiais nei pagal tikslą, nei pagal rezultatą”.

“Negalime atsiriboti nuo Vakarų valstybių viešosios nuomonės. Jeigu norime būti Vakarų Europos civilizacijos dalis, turime kalbėti ta pačia kalba”, – mano A.Kasparavičius.

Lietuvos oficialūs pareigūnai tarptautiniuose forumuose savo ruožtu pabrėžia, kad skirtingą požiūrį į istorinius įvykius lemia tai, jog Vakarai nepakankamai žino apie komunistinio režimu nusikaltimus. Lietuvos iniciatyva šešios Vidurio ir |Rytų Europos valstybės šią savaitę Europos Komisiją paragino “užtikrinti teisingą kiekvieno totalitarinio režimo aukų traktavimą”.

Dalis Rytų europiečių siekia, kad Europos Sąjungos mastu gimtų iniciatyva kriminalizuoti ne tik nacių, bet ir sovietų nusikaltimų neigimą ir menkinimą. Lietuvoje toks įstatymas jau galioja.

“Visi žino apie nacizmo nusikaltimus, o apie totalitarinio komunistinio režimo nusikaltimus žino tik dalis Europos”, – BNS sakė užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis.

“Europa negali žinoti tik dalies savo istorijos”, – teigė ministras.

Lietuvos Vyriausybė pabrėžia, kad ji stengiasi kaip galima labiau įprasminti holokausto tragedijos Lietuvoje atminimą.

Šias pastangas Lietuvos Vyriausybė įtvirtino paskelbdama 2011-uosius holokausto atminties metais. Holokausto ekspozicijos įrengimas Genocido aukų muziejuje yra šios programos priemonių plano dalis.

“Ekspozicijos įrengimas Genocido muziejuje – tai dalis pasiruošimo kitąmet pažymėti Holokausto metus Lietuvoje. Tarp kitų priemonių pažymėti Holokausto metus: Panerių memorialo sutvarkymas ir išplėtimas, siekis įrengti holokausto ekspozicijas ir provincijos centruose, kur buvo sunaikintos didelės žydų bendruomenės”, – BNS sakė premjero patarėjas Virgis Valentinavičius.

Vyriausybė trečiadienį patvirtino priemones, skirtas holokausto aukomis tapusių Lietuvos gyventojų atminimo metų minėjimui 2011-aisiais.

Kitąmet bus pagerbtos holokausto aukos, žydų gelbėtojai bei Lietuvos gyventojai, kovoję prieš nacizmą, siekiama atkurti ir įamžinti Lietuvos žydų istorijos ir kultūros paveldą, teigiama Ministro pirmininko tarnybos pranešime.

Ministro pirmininko kancleris Deividas Matulionis BNS sakė, kad parengta “pakankamai solidi programa”, kurioje – “daugybė renginių”. Planuojama tvarkyti paminklus, rengti parodas ir konferencijas.

Numatoma, kad holokausto istorijai didesnis dėmesys bus skiriamas šalies kraštotyros muziejuose, kur turėtų būti surengtos specialios ekspozicijos.

Pasak D.Matulionio, ypač į tai dėmesį turėtų atkreipti IX fortas Kaune, Genocido aukų muziejus Vilniuje, taip pat Panevėžio, Telšių, Kelmės ir kitų miestų, kuriuose iki holokausto gyveno didelės žydų bendruomenės, muziejai.

Planuojamose tarptautinėse konferencijose, anot kanclerio, būtų nagrinėjamas ne tik Lietuvos vaidmuo žydų istorijoje, bet ir globalesni klausimai – būtų kalbama apie antisemitizmą, istorijos pamokas.

Universitetuose ir mokyklose numatoma rengti švietimo projektus.

Holokaustą išgyvenusių Lietuvos žydų ir juos gelbėjusių žmonių pagerbimą numatoma organizuoti kartu su Prezidentūra ir Užsienio reikalų ministerija. D.Matulionio teigimu, numatomas “didesnis ir dvasingesnis” renginys, nei Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių įteikimas žydų gelbėtojams Prezidentūroje.

Programai įgyvendinti prie esamų asignavimų iš biudžeto institucijoms prireiks kelių šimtų tūkstančių litų.

Lėšos, numatytos atminimo metų programai, anot Vyriausybės, skiriamos pagal šalies finansines galimybes iš valstybės biudžete patvirtintų asignavimų, savivaldybių biudžetų ir kitų teisėtai gautų lėšų.

Siūloma holokausto aukomis tapusių Lietuvos gyventojų atminimo metų minėjimo priemonių vykdytojams bendradarbiauti su užsienio valstybių partneriais.

Savivaldybėms rekomenduojama 2011 metais ypatingą dėmesį skirti holokausto aukų atminimo vietų ir žydų kapinių tvarkymui bei jų inventorizacijai ir įregistravimui Nekilnojamojo turto registre.

Prie atminimo metų minėjimo siūloma prisidėti Prezidento ir Seimo kanceliarijoms, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriatui, Lietuvos istorijos institutui, Vilniaus universitetui, Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centrui, Žydų kultūros ir informacijos centrui, Lietuvos radijui ir televizijai, Lietuvos žydų bendruomenei ir kitoms organizacijoms.

Seimas rugsėjį 2011-uosius paskelbė Holokausto aukų atminties Lietuvoje metais.

Vykdant genocido politiką 1941-1944 metais nacių okupacijos metais buvo išžudyta apie 200 tūkst. Lietuvos žydų.

Aukotojai partijoms praėjusį ketvirtį sunešė 1 mln. 151 tūkst. litų aukų.

Dosniausi buvo susisiekimo ministro Eligijaus Masiulio vadovaujamo Liberalų sąjūdžio rėmėjai, partijai paaukoję 351 398 litus. Maksimaliomis leistinomis 39 tūkst. litų aukomis partiją parėmė Klaipėdos jūrų krovinių kompanija, bendrovės “Tamro”, “Tamro vaistinės”, “Dainų vaistinė”, “Dažymo technologijų centras”.

Dosnūs buvo ir patys partijos nariai – Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Eugenijus Gentvilas partiją parėmė 27 tūkst. litų, 34 tūkst. litų paaukojo europarlamentaro Leonido Donskio padėjėja Jurgita Choromanskytė.

Liberalų ir centro sąjunga per praėjusį ketvirtį gavo 243 500 litų aukų. Maksimaliomis leistinomis aukomis partiją parėmė Klaipėdos jūrų krovinių kompanija, koncerno “Achema” grupė.

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai surinko 215 552 litus aukų. Tarp dosniausių konservatorių rėmėjų – bendrovės “SV Logistic”, “Toleco”, “Vičiūnai ir partneriai”, “Lyderio akademija”, “Plungės kooperatinė prekyba”, “Dastra”.

Ekspremjerės Kazimiros Prunskienės vadovaujama Lietuvos liaudies partija gavo 184 tūkst. 325 litus aukų, daugiausiai partijai aukojo “Arvi” grupės įmonės.

Darbo partijai paaukota 75 880 litų, Lietuvos socialdemokratų partijai – 44 173 litų, Krikščionių partijai – 21 500 litų.

Valdančiajai koalicijai priklausanti Tautos prisikėlimo partija surinko 4918 litų, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga – 6700 litų, Naujoji sąjunga – 1165 litų, partija “Tvarka ir teisingumas” – 900 litų aukų.

Lietuvos lenkų rinkimų akcija nurodo aukų negavusi.

Kur kas dosnesnis partijoms buvo valstybės biudžetas. Vyriausybė rugsėjį iš Privatizavimo fondo politinėms partijoms skyrė 4 mln. 99 tūkst. litų 2008 metų Seimo rinkimų politinės kampanijos išlaidoms kompensuoti.

Iš šios sumos beveik po milijoną litų skirta konservatoriams ir socialdemokratams, proporcingai pagal rinkimų kovai skirtas išlaidas. Partijoms pinigai skirti remiantis gegužę priimtu įstatymu, kuriame anksčiau tik numatyta galimybė gauti kompensacijas už patirtas išlaidas buvo pakeista į prievolę tokias išmokas pervesti.

Kadangi priimant įstatymą buvo numatyta, kad jis įsigalioja tik šių metų rugsėjo 15 dieną, parlamentarai atskiru straipsniu paskubino lėšų partijoms pervedimą.

Taip pat partijos šį rudenį dar pasiskirstys 2010 metų antrojo pusmečio biudžeto dotacijų dydžius, iš viso dešimčiai politinių partijų bus padalyta 2,749 mln. litų.

Valstybės biudžeto dotacija paskirstoma partijoms, gavusioms ne mažiau kaip 3 proc. rinkėjų balsų per pastaruosius Seimo bei savivaldybių tarybų rinkimus, dotacijos dydis skaičiuojamas proporcingai gautam balsų skaičiui. Šiurkščių finansavimo tvarkos pažeidimų padariusioms partijoms dotacija neskiriama.

Dotacijos partijoms iš valstybės biudžeto skirstomos kasmet nuo 2000 metų. Iki šiol iš viso partijoms iš biudžeto sumokėta virš 70 mln. litų.

+370 5 2396416 begin_of_the_skype_highlighting              +370 5 2396416

Antrąjį šių metų ketvirtį politinės partijos nurodo gavusios 1 mln. 97 tūkst. litų aukų, šiek tiek daugiau nei pirmąjį ketvirtį, kai surinkta 796 tūkst. litų aukų.

Aukotojų sąrašus skelbia Vyriausioji rinkimų komisija (VRK), kuriai kiekvieno ketvirčio pabaigoje juos turi pateikti visos Lietuvos politinės partijos.

Iki birželio 30 dienos VRK ataskaitas už antrąjį ketvirtį pateikė 19 politinių partijų, iš jų 7 nurodė, kad negavo aukų.

Kaip skelbia VRK, vienuolikai politinių partijų fiziniai asmenys paaukojo 79 aukas – 85 253 litus, juridiniai asmenys 57 aukas – 997 730 litų.

Daugiausiai aukų gavo Lietuvos liberalų sąjūdis – 318 tūkst. litų, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai – 278 tūkst. litų, Liberalų ir centro sąjunga – 248 tūkst. litų.

Didžiausias leistinas aukas antrąjį ketvirtį partijoms paaukojo bendrovė “Žemaitijos pienas” – Lietuvos liaudies partijai, bendrovės “Bioprojektas”, “Mavista” – Liberalų ir centro sąjungai, bendrovės “Dainų vaistinė”, “Ortopedijos projektai”, “Spaudos linija” “Tamro” – Lietuvos liberalų sąjūdžiui, koncernas “Alga” – konservatoriams.

Įstatymas numato, jog vienas fizinis ar juridinis asmuo per metus gali paaukoti vienai politinei partijai ne didesnę kaip 300 MGL dydžio auką (šiuo metu 39 tūkst. litų).

Pirmajame šių metų ketvirtyje aukotojų sąrašus pateikė 22 politinės partijos, 14 iš jų gavo 796 137 litus aukų. Likusios aštuonios nurodė, kad aukų negavo.