Darijus Gerlikas

Renata BALTRUŠAITYTĖ
Juvelyras Darijus Gerlikas (nuotr.) Valdovų rūmuose pristatė trijų Lietuvos valdovams priklausiusių žiedų rekonstrukcijas. Pasak jo, įdomiausia buvo autentiškuose žieduose įžiūrėti XVI a. juvelyrų pjūklelių rėžius ir suprasti, kaip anuomet buvo gaminami karaliams skirti papuošalai.
Pirmą kartą idėja patyrinėti valdovų žiedus vilniečiui juvelyrui kilo 2004 m. apsilankius Valdovų rūmų teritorijos radinių parodoje. Jau tada Lietuvos dailės muziejaus direktorius Rimantas Budrys sakė, kad žiedas su deimantu – pats gražiausias šioje ekspozicijoje. Ir D.Gerlikui tas žiedas labai patiko, nors tada nedrįso svajoti, kad kada nors galės prie jo prisiliesti.

Vis dėlto tokia galimybė atsirado, kai prieš dvejus metus juvelyras susipažino su archeologe Rasa Valatkevičiene, atsakinga už Valdovų rūmuose saugomų metalo dirbinių restauravimą. Finansiškai muziejus negalėjo paremti žiedų rekonstrukcijos, todėl pats D.Gerlikas įteikė projektą Kultūros tarybai, gavo stipendiją ir galėjo imtis kadaise šmėkštelėjusios idėjos įgyvendinimo.

Kartą pirmadienį, kai ekspozicijos neveikė, muziejininkai ištraukė eksponuojamus žiedus iš užantspauduotų Valdovų rūmų vitrinų, padėjo juos po mikroskopu, leido apmatuoti ir įvairiais kampais nufotografuoti.

„Galbūt būtų leidę trumpam ir dirbtuvėn pasiimti, bet pats to neprašiau. Vis dėlto tokios vertybės dirbtuvėje be specialios apsaugos verčiau nepalikti, jeigu nori ramiai miegoti. Be to, penkis amžius žemėje išgulėjęs metalas yra trapus – maža kas nešiojant galėtų nutikti“, – sako D.Gerlikas.

Dirbama plika akimi

Juvelyras jau dešimtmetį vadovauja Vilniaus senamiestyje įsikūrusiai juvelyrikos mokyklai ir galerijai „Vilnensis“, kurioje prie specialiai įrengtų stalų gaminti papuošalus gali išmokti kiekvienas norintis. Pačiam Darijui studijuoti Vilniaus dailės akademijoje nusišypsojo laimė kaip tik tuo metu, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę ir užsienio šalys pradėjo siūlyti stipendijas mūsų studentams. D.Gerlikas su Italijos užsienio reikalų ministerijos stipendija Florencijon išvyko pusmečiui, bet savo paties iniciatyva liko ten aštuoneriems metams. Iš pradžių Florencijos universitete studijavo architektūrą, vėliau mokėsi juvelyrikos. Tačiau reikšmingiausiais juvelyras vadina trejus garsaus meistro Leonardo Chilleri dirbtuvėse praleistus metus. Chilleri juvelyrų šeima jau nuo XIX a. kolekcionuoja brangenybes, turi savo parduotuves ir dirbtuves.

„Italijoje beveik 90 proc. juvelyrų naudojamų brangakmenių iki šiol yra deimantai, spinduliuojantys savo vidinę jėgą ir todėl visais laikais vertinti turtuolių. Kadangi į šios šalies uostus pirkliai iš Indijos ir Turkijos atplukdydavo daug brangakmenių, juvelyrai turėjo puikias sąlygas savo meistriškumui ugdyti. Ten susiformavo ir savitos šio amato technologijos, kurių mūsų meistrai iki šiol nenaudoja. Pavyzdžiui, akmenys į metalo apsodus Italijoje iki šiol dedami naudojant štikeliais vadinamus kaištukus. Be to, laikomasi tradicijos dirbant nesinaudoti didinamuoju stiklu, nes klientai mato ir vertina tavo kūrinį plika akimi“, – pasakoja tikrose italų juvelyrų dirbtuvėse patirties sėmęsis D.Gerlikas.

„Italijoje beveik 90 proc. juvelyrų naudojamų brangakmenių iki šiol yra deimantai, spinduliuojantys savo vidinę jėgą ir todėl visais laikais vertinti turtuolių

Elektros neatsisakė

Gamindamas valdovams priklausiusių žiedų kopijas juvelyras neturėjo tikslo pedantiškai laikytis XVI a. juvelyrų naudotų technologijų. Meistras neatsisakė savo elektrinio grąžto, elektrinės krosnelės emaliui degti ir jau tikrai nesirengė dirbti žvakių šviesoje. Sako tiesiog negalėjęs sau leisti vienam projektui skirti šitiek laiko.

„Įdomiausia buvo atrasti nežinomo meistro rėžtuko paliktas žymes. Profesionaliu požiūriu tai nėra idealiai tobulas darbas, bet tuo šie žiedai ir yra jaukūs, gyvi, kalbantys. Papuošalus anuomet gamindavo ilgai – padaryti žiedą užtrukdavo apie pusmetį. Ir užsiimdavo tuo ne vienas žmogus: vyriausiajam meistrui dirbtuvėse talkindavo mažiausiai pora pameistrių ir dar keturi penki nekvalifikuoti pagalbininkai, kurie paduodavo įrankius, patrindavo, pašlifuodavo“, – pasakoja D.Gerlikas.

Vis dėlto kalbant apie paties aukso grynumą reikėtų prisiminti, kad tuo metu dar nemokėta jo išgryninti tiek, kiek dabar. Todėl senasis auksas dėl gausesnių sidabro, vario ir kitų metalų priemaišų dažniausiai būdavo sodresnės spalvos. Ne veltui nūdienos ekspertai, nustatinėdami papuošalų amžių, atlieka ir paties aukso cheminę analizę. Remiantis tokiais tyrimais buvo datuojami ir Valdovų rūmų teritorijoje rasti žiedai.

Vis dėlto kalbant apie paties aukso grynumą reikėtų prisiminti, kad tuo metu dar nemokėta jo išgryninti tiek, kiek dabar. Todėl senasis auksas dėl gausesnių sidabro, vario ir kitų metalų priemaišų dažniausiai būdavo sodresnės spalvos.

Itališkos mokyklos žiedas

Vienas jų – jau minėtas žiedas su deimantu, kadaise sužavėjęs juvelyrą. Šį žiedą, rastą kartu su keraminių indų ir koklių liekanomis, puošia grakštūs vynuogių spurgelių formos raižiniai ir dviejų spalvų emalis.

„Ir tikrai – man jis, turintis daug negatyvinės (tai yra į vidų išlenktos) formos detalių ir kompozicija primenantis gėlės žiedą, iki šiol pats gražiausias. Jo deimantas yra kvadrato formos, piramidinio šlifavimo, bet turintis kelias papildomas briaunas. Tokie deimantai buvo ypač populiarūs XVI a. viduryje. Kadangi deimantas – ypatingai kietas ir sunkiai šlifuojamas akmuo, Renesanso laikais jame niekas nešlifuodavo tiek briaunų, kiek priimta dabar. Šiais laikais panašus deimantas turėtų 58 briauneles, o senojo žiedo akmuo teturi 10. Kadangi Lietuvoje taip šlifuoti deimanto niekas neapsiėmė, po ilgų paieškų tik Londone pavyko rasti pagyvenusį meistrą, kuris turėjo savo stakles ir sutiko imtis tokio ekskliuzyvinio darbo“, – pasakoja D.Gerlikas.

Žiedą su deimantu juvelyras priskirtų itališkai juvelyrikos mokyklai. Tokia versija tikėtina žinant, kad karalienė Bona Sforca į Lietuvą buvo atsikvietusi Italijos meistrų. Panašiai elgdavosi ir kitos iš svetimų kraštų atitekėjusios karalienės, kartu atsigabendavusios savo papuošalus ir kraičio dalį. Todėl D.Gerlikas spėja, kad kitas Valdovų rūmų teritorijoje rastas auksinis žiedas su rubinu į rūmus galėjo atkeliauti su pirmąja Žygimanto Augusto žmona Elžbieta Habsburgaite, nors istorikai neturi žinių tokiai prielaidai patvirtinti. Tiesiog žiedas skirtas labai liaunam piršteliui, o Elžbieta ištekėjo paauglė ir mirė sulaukusi vos devyniolikos.

Be to, žiedas su rubinu savo stilistika priklausytų vokiečių juvelyrikos mokyklai. Vokiečių meistrų tais laikais būta ir Vilniuje. Jų žinias vėliau perėmė jiems padėję vietiniai meistrai. Tačiau kas konkrečiai gamino Valdovų rūmuose rastus žiedus, nėra patikimų žinių: tai neidentifikuotų meistrų kūriniai.

Rubinai ir špineliai

Didelio, maždaug 0,8–0,9 karato dydžio natūralaus rubino, tinkamo šio karališko žiedo kopijai, irgi teko ilgai ieškoti. Paaiškėjo, kad šiais sintetinių rubinų laikais natūralų tokių matmenų rubiną jau sudėtinga rasti, o jų kainos prilygsta deimantų kainai. Pagrindinės šio akmens radimvietės dabar yra Birmoje, kuri garsėja ypatingo „balandžio kraujo“ raudonumo rubinais.

„Nors tais laikais dar nebuvo sintetinių rubinų gamybos technologijų, tai nereiškia, kad nepasitaikydavo netikrų rubinų. Tiesiog klastotojai vietoj tikro rubino „prakišdavo“ panašios spalvos natūralų, tik minkštesnį ir pigesnį akmenį – špinelį. Klastotes būdavo įmanoma atpažinti nebent pasiryžus patikrinti akmens kietumą. Nenuostabu, kad šiuolaikiniai prietaisais ginkluoti tyrinėtojai špinelių vietoj rubinų aptiko netgi Anglijos karalienės karūnoje“, – pasakoja D.Gerlikas.

Dėl pasikeitusių šlifavimo technologijų juvelyrui teko ieškoti didesnio rubino, kad galėtų jį peršlifuoti reikalingu kontūru. Kai tinkamą akmenį vis dėlto pavyko rasti, juo užsiėmė senovinę formą rubinui suteikęs gemologas Mindaugas Čebatariūnas.  Kadangi tais laikais brangakmeniai šlifuoti paprasčiau, tam, kad rubinas ryškiau spindėtų, meistrai po akmeniu žiede dėdavo plonutės sidabro folijos atšvaitą.

Žiedas su rubinu taip pat nustebino D.Gerliką kontrastinga mažo apskritimo skersmens ir stambaus, maždaug 0,8–0,9 karato, akmens proporcija. Senovinė akmens įtvirtinimo technologija, kai jis ne panardinamas metale, o iš viršaus  prispaudžiamas metalo kojytėmis, optiškai jį dar labiau padidina.

Auksinis žiedas su rubinu buvo rastas kasinėjant buvusio rūmų tualeto vietoje. Matyti, kad auksas buvo puoštas emaliu, kuris šimtmečių egzamino neištvėrė: raižiniuose matyti tik pavieniai emalio luobelės trupinėliai. Todėl juvelyras atkūrė du žiedo variantus: vieną – originalaus radinio, eksponuojamo muziejaus stende, kitą – emaliu dengto žiedo, kuriuo kadaise galėjo grožėtis jo savininkė.

Nuoširdumas, taika ir šlovė

Trečiojo rekonstruoto žiedo pavyzdžio juvelyras neturėjo, nes Barboros Radvilaitės žiedas, rastas tvarkant Vilniaus katedros rūsius po didžiojo 1931-ųjų potvynio, yra paslaptingai dingęs. Aišku tik tiek, kad vandeniui nuslūgus šventovės kriptoje tąsyk buvo rasti trijų Lietuvos valdovų – Aleksandro Jogailaičio, Elžbietos Habsbugaitės ir Barboros Radvilaitės kapai su brangenybėmis. Kartu su Radvilaitės palaikais aptikta karūna, skeptras ir valdžios ženklas – obuolys. Karalienės kaklą puošė auksinė grandinėlė, dešinę ranką – du žiedai: vienas pintas, kitas puoštas dviem deimantais. Ant kairės rankos rastas auksinis žiedas su trimis brangakmeniais – baltu deimantu, žaliu smaragdu ir raudonu rubinu.

Būtent pastarąjį iš detalių grafikos piešinių, darytų 1932 m. surengtoje brangenybių ekspozicijoje, dabar atkūrė D.Gerlikas. Manoma, kad šį žiedą savo mylimajai dovanojo jos vyras Žygimantas Augustas. Iš išlikusių Barboros laiškų Žygimantui Augustui žinoma, kad laiškuose ji gaudavusi ir žiedus. Šaltiniai mini paties Žygimanto Augusto turėtą lobyną su daugybe brangakmenių, kurių gausa nustebino netgi popiežiaus pasiuntinį Bernardo Bongiovanni. Jo lobyne minima ir 15 tūkst. svarų paauksuoto sidabro, atgabento iš Venecijos.

Nors viduramžiais nešioti saikingai, Renesanso epochoje žiedai tapo labai populiarūs. Tačiau tik nuo XVIII a. žiedus pradėta nešioti dėl grožio. Iki tol jie turėdavo įvairią praktinę paskirtį: tai būdavo arba didiko antspaudas, arba santuokos ar sužieduotuvių simbolis, arba skiriamasis reprezentacijos ženklas, arba relikvijorius, arba tiesiog magijos priemonė, nešiota kaip naujųjų laikų amuletas. Todėl Renesanso laikais žieduose naudoti akmenys turėjo svarbią simbolinę reikšmę. Deimantas reiškė nuoširdumą, nuolankumą, smaragdas – taiką, ramybę, o rubinas – šlovę ir sėkmę. Todėl galima sakyti, kad Barboros Radvilaitės žiedas linkėjo jai svarbiausių tos epochos vertybių.

Tačiau tik nuo XVIII a. žiedus pradėta nešioti dėl grožio. Iki tol jie turėdavo įvairią praktinę paskirtį

Auksiniai papuošalai – neamžini

Vertindami nūdienos akimis pastebėtume, kad senieji meistrai aiškiai persistengdavo su dekoru: šių laikų juvelyras, turėdamas rankose tokius vertingus brangakmenius, veikiausiai rinktųsi subtilesnes metalo formas, leidžiančias dar labiau akcentuoti pačių akmenų grožį.

Bet D.Gerlikas ragina nepamiršti, kad žiedai buvo skirti valdovams, o šie privalėdavo aplinkiniams kelti akinantį, kone antgamtiško spindėjimo įspūdį, taip palaikydami savo ypatingos kilmės legendą. Taigi valdovai siekdavo išskirtinio puošnumo ir rungtyniaudavo juo tarpusavyje. Nei apdarams, nei juvelyrikai jie netaupydavo valdomos šalies biudžeto. Pavyzdžiui, viena auksu siuvinėta Italijos valdovų Medičių aksominė skraistė savo kaina prilygo ištisiems rūmams. O juk panašių prabangos atributų Medičių aplinkoje buvo daug. Valdovų tikslas ir buvo pabrėžti savo išskirtinumą, viešai pasididžiuoti sukauptais turtais. Todėl kiekvienas jų nešiotas drabužis ar papuošalas privalėdavo būti „pats pačiausias“.

Įdomu, kad panašių į Valdovų rūmuose rastus XVI a. žiedus netgi turtingesnėse Europos valstybėse nėra išlikę daug. Priežastis – dažnai nešiojamas auksas sudyla, susidėvi, o perlieti jį naujam, madingesniam papuošalui nesudėtinga. Taip elgdavosi ir valdovai. Todėl geriausios būklės archeologų randami tie žiedai, kurie pačių šeimininkų būdavo pamesti, gerai paslėpti arba kartu su jais nukeliaudavo į kapą.

„Pats esu taisęs nemažai praėjusio šimtmečio pradžios žiedų, todėl galiu konstatuoti, kad ir per vieną amžių auksas pastebimai susidėvi: įskyla, sulūžta pagrindas arba nudyla akmenis laikančios kojytės. Tokio žiedo jau nebeįmanoma nešioti, o pataisyti irgi neišeina, todėl dažniausiai iš seno gaminamas naujas papuošalas. Plonesni kasdien nešiojami (pavyzdžiui, vestuviniai) žiedai gali sudilti ir per pusę šimto metų. Žinoma, skrynelėse saugomi papuošalai išlieka ilgiau, nes auksas nesioksiduoja ir, priešingai nei žalvaris ar sidabras, yra atsparus aplinkos poveikiui. Todėl būtent auksiniai papuošalai archeologų aptinkami geriausios būklės“, – pasakoja D.Gerlikas.

Visą šį savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Shutterstock nuotr.

Nesvarbu, ar aukso kainos kyla, ar krinta, visada yra dėl to laiminčių ir pralaiminčių. Jei kaina krinta Pakistane, paprastai ji išauga Indijoje. Jei auksas brangsta, vadinasi, pinga euras arba JAV doleris. Ir dar – dėl aukso labai nerimauja Donaldas Trumpas, o auksas – dėl jo.

Rima JANUŽYTĖ

Homeras auksą vadino nemirtingųjų garbe. In­kams auksas simbolizavo saulę. Egiptiečiai ti­kėjo, kad auksas jiems padės pomirtiniame gy­­venime. Tūkstančius metų auksas traukė ir tyrinėto­jus, ir poetus, ir trokštančius pralobti goduolius.

Aukso žavesys niekur nedingo ir šiandien. Spalio pa­­baigoje JAV išleista knyga apie aukso karštinę Ka­li­fornijoje jau tapo bestseleriu, o televizijos „Dis­covery Channel“ serialas „Aukso karštinė“ pradeda septintą sezoną.

Vis dėlto romantiškasis aukso spindesys – tik vie­na šio auksinio medalio pusė, mat auksas jau se­niai yra tiesioginis ekonominės situacijos barometras.

Ryšys tarp aukso ir valiutos atsirado dar 550 m. pr. Kr., kai dabartinės Turkijos teritorijoje buvo nu­kal­dinta pirmoji istorijoje auksinė moneta. XIX a. vi­sos Europos valiutos buvo susietos su auksu. Tai tru­ko iki 1971-ųjų, kai prezidentas Richardas Nixonas pa­reiškė, kad JAV daugiau nekeis dolerių į auksą už tą pačią kainą.

Nuo tada prasidėjo investuotojų žaidimai: daugelio krizių laikotarpiu aukso vertė kyla, ekonomikai at­­sigaunant – dažniausiai krinta. Antai 2011 m. auk­so kaina buvo pasiekusi visų laikų rekordą – 1900 JAV dolerių už unciją. Po „Brexit“ referendumo auk­­so kaina staigiai šovė žemyn. Spalio pradžioje ji bu­vo ėmusi kopti aukštyn, bet JAV paskelbė nelabai ge­rus nedarbo rodiklius, ir aukso vertė vėl kūlversčiais pasileido žemyn.

Šią savaitę aukso kaina nusirito iki 1300 JAV do­lerių už unciją, o didžiausioms aukso gavybos kompa­nijoms tenka mažinti gavybos apimtis ir laukti geresnių laikų. Ir jaudintis dėl JAV prezidento rinkimų rezultatų.

D.Trumpo veiksnys?

Įdomu, kad aukso kaina svyruoja lygia greta su res­­publikonų kandidato Donaldo Trumpo populiarumo rodikliais. Ekspertai aiškina, kad tai susiję su D.Trumpo nenuspėjamumu. „Prisiminkime klišę apie Volstritą: investuotojai nekenčia nežinomybės. D.Trumpas ir nežinomybė yra beveik sinonimai“, – rašo portalas money.cnn.com.

„Jei rinkimus laimės D.Trumpas, jo politika išjudins JAV ekonomikos pamatus“, – nerimauja kompa­nijos „ABN Amro“ valiutų ir brangiųjų metalų stra­tegijos koordinatorė Georgette Boele.

Antai D.Trumpui tapus respublikonų kandidatu at­sirado ekspertų, žadančių naują „aukso amžių“ ir spėjančių, kad šio metalo kaina vėl pasieks 1900 JAV dolerių už unciją. Tokio šuolio nebuvo, tačiau aukso kainų atsigavimas – akivaizdus.

Dabar liko vos mėnuo iki rinkimų, ir jei juos laimės D.Trumpas, JAV doleriui žadami labai blogi, o auksui – fantastiški laikai.

Žinoma, jei nesutrukdys Federalinis rezervų bankas, jau prasitaręs apie galimybę suvaldyti situaciją „atvirkštine tvarka“: įvesti mechanizmus, kurie dirbtinai apribotų aukso kainą, o tai savaime paskatintų JAV dolerio vertės didėjimą.

Kita vertus, tai būtų tik laikinas aukso kainų varžybų pristabdymas. Mat aukso kainą ypač kelia In­dija bei Kinija, kuriose labai išaugo šio metalo pa­klausa. O kadangi daugiausiai aukso Indijoje nuperkama per hinduistų šventę Divali (ji jau po poros savaičių) ir Kinijos naujuosius metus (irgi nebe už kalnų), aukso ieškotojai gali būti palyginti ramūs.

Varžybos tarp dviejų milijardierių

Atskira kalba – apie du dėl aukso pamišusius in­ves­tuotojus, kurie tarpusavyje varžosi iš esmės tik dėl aukso. Tai Billas Grossas ir Jeffrey Gundlachas, vadinami tikrais aukso buliais.

Jų nuomonė dėl aukso kainos ne tik pasitvirtina, bet ir iš tiesų daro jai įtaką. B.Grossas neseniai pa­reiš­kė, kad aukso kaina išliks didelė tol, kol Eu­ro­poje ir JAV bus laikomos žemos palūkanų normos. Jei tik palūkanų normos bus „paleistos“, auksui gresia kainos nuosmukis.

Kita vertus, B.Grossas ir J.Gundlachas žino, kaip auk­so kainą vėl pakelti: pakanka vienam iš jų investuoti į auksą, ir jo kaina, žiūrėk, vėl kopia aukštyn.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Penkiolikmetė Rūta Meilutytė – pirmoji Lietuvos plaukikė, tais pačiais metais tapusi ir olimpine, ir pasaulio čempione.

Jaunoji Lietuvos sportininkė Rūta Meilutytė į pasaulio plaukimo elitą įskriejo kaip viesulas. Iki tol plačiajai visuomenei negirdėta, jokiose rimtose suaugusiųjų varžybose nedalyvavusi R.Meilutytė šiemet debiutavo Londono olimpiadoje ir iškart pasipuošė aukso medaliu. Lietuvius, nepratusius prie tokių netikėtų pergalių, užplūdo euforija, o Rūtai iškart buvo suteiktas auksinės Lietuvos mergaitės vardas.
Šie metai atskleidė, kad jaunoji Lietuvos plaukikė apskritai nesustabdoma – vos atslūgus lietuvių džiaugsmui po olimpiados, Rūta Kalėdų švenčių proga lietuviams padovanojo net tris pasaulio čempionato medalius. Turkijoje vykusiame pasaulio plaukimo trumpajame baseine (25 m) čempionate du aukso medalius Rūta iškovojo 100 ir 50 metrų plaukimo krūtine rungtyje, o sidabro – 100 m kompleksinio plaukimo rungtyje.
R.Meilutytės progreso sparta vėl pranoko visas prognozes – po olimpiados Lietuvos plaukimo federacijos atstovai reiškė viltis, kad per dvejus metus jaunoji sportininkė pagerins pasaulio rekordą, tačiau niekas nesitikėjo, kad šiam tikslui pasiekti jai pakaks vos pusmečio. Turkijoje vykusiame pasaulio plaukimo čempionate R.Meilutytė pagerino asmeninį, Europos ir pasaulio rekordą 100 m plaukimo krūtine rungtyje. O iškovotas sidabro medalis kompleksinio plaukimo rungtyje atskleidė ir ryškėjantį jos universalumą.
„Rūta išsiskiria reakcijos savybėmis: mergaitė labai staigi, greita ir kaip plaukikė pakankamai gerai fiziškai išsivysčiusi. Antra vertus, ji labai motyvuota siekti pergalės ir darbininkė – pakelia didelius treniruočių krūvius ir suvokia, kad jei nori laimėti, turi įdėti daug darbo“, – šių metų Lietuvos sporto atradimą apibūdina Lietuvos plaukimo federacijos pirmoji viceprezidentė Ilona Judita Zuozienė.
Tokios plaukikės, kuri per vienus metus taptų ir olimpine, ir pasaulio čempione, Lietuva dar neturėjo, tad nieko keista, kad šiemet padidėjo susidomėjimas ne tik baseinais, bet ir plaukimo varžybų transliacijomis: prie televizorių ekranų R.Meilutytės pasirodymą Turkijoje susijaudinę sekė ir anksčiau plaukimu visiškai nesidomėję tautiečiai.

Olimpinėse žaidynėse norėtų dalyvauti iki 2020 metų

„Rūta anksčiau plačiajai visuomenei buvo negirdėta, tačiau plaukimo visuomenėje matėme, kad labai sparčiai auga būsimoji žvaigždė. Tik buvo sunkoka pasakyti, kokie bus jos laimėjimai ateityje, – dėl savo amžiaus mergaitė iki olimpiados nebuvo dalyvavusi nei Europos, nei pasaulio čempionatuose, tačiau jau sužibėjo Europos olimpiniame festivalyje, kuriame nuskynė medalius, o prieš tai vaikų pasaulio žaidynėse buvo tarp lyderių“, – su šia sportininke sietas viltis atskleidžia I.J.Zuozienė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/2012-nr-52 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

“Veido” interviu su Rūta Meilutyte

VEIDAS: Kada tavo planuose atsirado olimpiada?
R.M.: Praėjusių metų pradžioje, po Europos jaunimo olimpinio festivalio, kuriame įvykdžiau olimpinį normatyvą, bet jo neįskaitė, nes šis festivalis nebuvo įtrauktas į Tarptautinės vandens sporto federacijos tvarkaraštį. Tada supratau, kad galiu patekti į olimpiadą.
VEIDAS: Ko teko atsisakyti, kad pasiektum šį tikslą?
R.M.: Visų pirma teko išvažiuoti į kitą šalį. Kiekvienam žmogui sunku toli nuo namų gyventi, kai nėra šalia visos šeimos, draugų. O vakarėlių atsisakymo nelaikau praradimu ir to man nėra gaila.
VEIDAS: Kas pasikeitė persikėlus į Angliją? Kaip pasikeitė treniruotės?
R.M.: Reikėjo laiko priprasti prie kitokios kultūros, prisitaikyti prie anglų, kad lengviau būtų bendrauti. Draugų susiradau labai greitai: ir tarp plaukikų, ir mokykloje. Taip pat pasikeitė treniruočių sistema, jos pasidarė intensyvesnės – daugiau laiko ir pastangų joms skiriu. Lietuvoje nėra gerų sąlygų treniruotis ir treniruočių sistema ne tokia gera.
VEIDAS: Kaip vertini, kad britų spaudoje dėl tavo pergalės kilo ne mažesnis ažiotažas negu Lietuvoje?
R.M.: Smagu, turėčiau padėkoti britams iš Plimuto, nes suteikė sąlygas treniruotis, garsinti Lietuvos vardą ir pasiekti šį tikslą. O kiek teko matyti, kas vyksta Lietuvoje, tai nerealu, kad tiek žmonių susidomėjo – gal pradės Lietuvoje baseinus statyti, plaukimu domėtis.
VEIDAS: Sulaukusi penkiolikos metų, nedalyvavusi nei Europos, nei pasaulio čempionatuose, įgyvendinai sportininko viso gyvenimo svajonę – laimėjai olimpinį auksą. Kas toliau?
R.M.: Toliau ir bus pasaulio bei Europos čempionatai. Nepasirinkau pati pirmiausia olimpiados, taip išėjo, kad 2011-aisiais į pasaulio čempionatą nevažiavome dėl Europos jaunimo olimpinio festivalio, o į Europos čempionatą negalėjau vykti, nes buvau per jauna. Kitus praleidau rengdamasi olimpiadai.

Volframas – pereinamasis kietas metalas, užimantis 74 poziciją periodinėje Mendelejevo lentelėje. Plačiai naudojamas gamyboje, nuo šarvų tankams iki vestuvinių žiedų. Ir jo atsargos sparčiai senka, tad nekeista, jog šiuo metalu susidomėjo vienas žymiausių pasaulio investuotojų Vorenas Bafetas (Warren Buffett), prieš tai atsisakęs investicijų į auksą.

Auganti volframo paklausa paaiškina, kodėl IMC International Metalworking, kuri yra dalis Bafeto imperijos, pavadinimu Berkshire Hathaway (NYSE: BRK. A, NYSE: BRK. B), neseniai investavo 80 mln. į volframo gavybos projektą Pietų Korėjoje. Šiuo sandoriu Bafetas tapo 25 % kažkada buvusios stambiausios pasaulyje volframo kasyklos savininku. IMC taip pat pažadėjo išpirkti 90 % -100 % išgauto metalo iš Woulfe Mining Corp.(TXSV: WOF) kompanijos, kuriai ir priklauso Šandong (Shandong) šachta, rašo Masterforex-V Akademija.

Kaip ir tikėtasi, po pakartotinio atidarymo 2013 metais, Šandong šachta išgaus iki pusės pasaulinių volframo gavybos apimčių (neįskaitant Kinijos gavybos apimčių), o tai sudaro nuo 7 % iki 10 % pasaulinės gavybos apimties.

Volframas – svarbus gamtinis išteklius šiuolaikiniame pasaulyje

Daugeliui žmonių volframas asocijuojasi su paprastos lemputės kaitinimo siūlu. Tačiau volframas yra plačiai naudojamas daugelyje pramonės šakų. Tai vienas kiečiausių elementų planetoje. Jis gali atlaikyti aukštas temperatūras, yra atsparus korozijai ir ugniai. Štai kodėl jis naudojamas diskinių pjūklų, gręžimo įrenginių grąžtų ir raketų variklių antgalių gamyboje. O šiuolaikiniame aukštų technologijų pasaulyje volframas turi dar didesnę paklausą.

Volframas yra nepakeičiamas elektrodų saulės baterijoms ir atominių elektrinių įrangos gamyboje. Jis taip pat naudojamas planšetinių kompiuterių ir išmaniųjų telefonų, kurie tampa nepaprastai populiarūs visame pasaulyje, jutiklinių ekranų gamyboje.

Tiesą sakant, jau daugelį metų pasaulinė volframo paklausa kasmet didėja 6 %. Siekiant patenkinti šio metalo paklausą pasaulyje, kasybos bendrovės turi padidinti metines gavybos apimtis nuo 68 000 tonų 2011 metais iki 96 000 tonų 2016 m.

Kinija sulaiko pasiūlą volframo rinkoje

Pasaulinėje volframo rinkoje stebimas didelis deficitas. Faktas, kad daugiau nei 80 % šio vertingo metalo pasaulio atsargų yra Kinijoje. Ne taip seniai Kinijos vyriausybė apribojo retųjų žemės metalų eksportą, įvesdama dideles kvotas užsienio pirkėjams. Iš tiesų, Kinija, kuri yra pagrindinė volframo tiekėja, ketina išnaudoti beveik visas šio metalo atsargas vidaus poreikiams.

Esant tokioms aplinkybėms visas likęs pasaulis yra priverstas ieškoti naujų volframo telkinių už Kinijos ribų. Reikėtų pažymėti, kad naujos šachtos paleidimo procesas užtrunka iki trejų metų, jau nekalbant apie tai, kad volframo gavyba yra ypatingai daug darbo reikalaujantis procesas.

Be Kinijos ir Rusijos pasaulyje yra tik 5 šachtos, kurios šiuo metu užtikrina didžiąją dalį pasaulinės volframo pasiūlos.

JAV ir Europos specialistai priskiria volframą prie strategiškai svarbių metalų, kurio atsargos pasiekė kritinę ribą ir kurias reikia skubiai papildyti.

Tuo tarpu volframo kaina per trejus metus už metrinę toną išaugo beveik 2.5 karto.

Daugelis pramonės šakų išlieka priklausomos nuo šio metalo, esant ribotoms jo importo galimybėms. Jos tikisi, kad kasybos kompanijos didins volframo gavybą, kaip galima greičiau, kad užkirstų kelią nekontroliuojamam šio metalo kainų augimui.

technologijos.lt

Dėl baimės, kad JAV, Europos ar Japonijos valiutos tuoj bus nieko vertos, investuotojai skuba investuoti į auksą, kurio kainos kasdien kopia į viršų.

Beveik kasdien aukso kaina pasiekia naują rekordą. Dabar ji viršija 1661 JAV dolerį už unciją, nors dar metų pradžioje visi skeptiškai vertino neva per drąsias aukso gavybos bendrovės “African Barrick Gold” direktoriaus Grego Hawkinso prognozes, kad šiemet aukso vertė pakils iki 1500 dolerių už unciją.
Nors neabejota, kad auksą pirks ir valstybių centriniai bankai, ir investuotojai, bet niekas neįsivaizdavo, jog bus pasiekti tokie mastai kaip dabar. Niekas neprognozavo tokio aukso paklausos didėjimo, tokio aukso atsargų kaupimo, juk šiuo metu šio metalo atsargas kaupia valstybės, bankai, stambiausios pasaulio bendrovės ir investuotojai.
Priminsime, kad Lietuva turi 5,8 tonos aukso, kuris laikomas Anglijos centriniame banke. Ir nors daugiau aukso artimiausiu metu įsigyti neketinama, parduoti jo taip pat neskubama. Neskuba to daryti ir kitos šalys.
Mat auksas, kaip ir kiti taurieji metalai, jau kelis tūkstantmečius yra universali tarptautinė valiuta bei pati populiariausia investavimo forma. Taip yra todėl, kad ilguoju laikotarpiu aukso vertė nekinta – nors kainos, kurioms įtakos turi politiniai ir ekonominiai veiksniai, trumpuoju laikotarpiu gali svyruoti, ilgainiui tikroji aukso vertė vis tiek išlieka stabili.
Vis dėlto kiekvienas neigiamas ekonomikos veiksnys ar netikėtai sustiprėjęs investuotojų nerimas reiškia ir aukso paklausos bei kainos didėjimą, kuris pastaruoju metu tapo tiesiog nebevaldomas.

Lemia šūsnis priežasčių

Prognozuojama, kad bent jau artimiausiu metu aukso kaina ir toliau didės. Štai banko HSBC analitikai prognozuoja, kad kitais metais uncija aukso kainuos 1625 dolerius, o 2013 m. – maždaug 1550 dolerių.
Bendra Didžiosios Britanijos, Rusijos, Kinijos, Indijos, Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos konsultacinė bendrovė “GFMS Ltd” dar drąsesnė: ji prognozuoja, kad iki 2012 m. pradžios aukso kaina gali viršyti 1700 dolerių už unciją. Savo ruožtu korporacijos “Globe and Mail” portfelių vadovas Charlesas Oliveris drįsta spėti, kad kitais metais aukso kaina gali pasiekti ir 2 tūkst. dolerių už unciją. “Kol kas nematau absoliučiai jokių galimybių auksui pigti, o tik daugybę priežasčių jam brangti”, – tikina specialistas.
Aukso kainą jau kuris laikas labiausiai veikia besitęsianti paskolų krizė, nerimas dėl krintančios įvairių valiutų vertės, įvykiai Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje, angliakasių streikai, cunamio sukeltos problemos Japonijoje, galiausiai – aukso deficitas, mat šio tauriojo metalo paklausa nuolat viršija pasiūlą, o po 18 metų aukso atsargos gali pasibaigti: per metus aukso pasiūla siekia 2,5 tūkst., o paklausa – 3,7 tūkst. tonų. Be to, prognozuojama, kad po penkerių metų aukso paklausa per metus sieks jau 6 tūkst., o po 10 metų – 10 tūkst. tonų.
Tačiau kaskart tam tikras veiksnys tampa svarbesnis už visus kitus. Pavyzdžiui, pasak banko ANZ analitiko Peterio Hillyardo, šiuo metu aukso kaina daug labiau priklauso nuo naujienų iš Europos nei iš JAV. Tarkime, labiausiai šiemet aukso kaina šoktelėjo tuomet, kai tarptautinė reitingų bendrovė “Moody’s” sumažino Portugalijos ilgalaikio skolinimosi reitingą.
Vien tai, kad Europos centrinis bankas (ECB) prieš kelias savaites paskelbė supirkinėsiantis Ispanijos ir Italijos obligacijas, paskatino dar didesnį aukso kainos kilimą. Mat investuotojai Europoje pasijuto praradę paskutinį stabilumo garantą, kuris buvo ECB. Dabar, jų vertinimu, ECB taps “eiliniu blogųjų paskolų banku”, tad vienintelė galimybė apsaugoti savo investicijas – pirkti auksą.
Beje, auksas perkamas ne vien fiziniu pavidalu. Dažnai investuotojai renkasi ir su auksu susietus vertybinius popierius, pavyzdžiui, aukso kasybos bendrovių akcijas, aukso fondus ar sertifikatus. Čia pranašumas toks, kad pirkimo išlaidos būna mažesnės, nei perkant fizinį auksą, – tarkime, nereikia mokėti saugojimo mokesčių. Vis dėlto ir rizika didesnė, mat aukso gavybos bendrovių akcijų vertė nėra tas pats, kas aukso kaina. Pirmuoju atveju kainos svyruoja net labiau. Tarkime, per 2009-aisiais prasidėjusią krizę, kurią sukėlė banko “Lehman Brothers” griūtis, aukso kaina smarkiai kilo, o štai aukso kasybos bendrovių akcijos nuvertėjo bemaž 50 proc., nes jas veikė bendros akcijų rinkos tendencijos.
Panašiai vyksta ir šiuo metu: kadangi akcijų rinkos dėl problemų Europoje ir JAV čiuožia žemyn, aukso gavybos bendrovių vertė mažėja.

Aukso kainų burbulas
“Auksas yra beviltiškai pervertintas”, – tikina Eugenas Weinbergas, Vokietijos “Commerzbank” analitikas. Jo nuomone, tai naujasis ekonomikos burbulas, ne mažiau rizikingas nei JAV nekilnojamojo turto burbulas, kurio sprogimas sukėlė tarptautinę krizę.
Esą dabar prasidėjusi aukso karštinė iškreipia visą rinką. Tarkime, galvotrūkčiais perkamas auksas didina aukso ir sidabro kainų atotrūkį, nors stabilumas užtikrinamas tuomet, kai aukso ir sidabro kainos santykis yra 1:16. Tarkime, jei aukso uncija kainuoja 1600 dolerių, tai tiek pat sidabro turi kainuoti 100 dolerių. Bet dabar sidabro kaina nespėja vytis aukso kainos, rinka vis labiau iškreipiama, o rizika sudegti didėja.
Kodėl ši rizika kyla? Ogi todėl, kad į neva stabiliausią turtą – auksą investuojantys spekuliantai gali sudegti kaip ir visi, nukentėję dėl anksčiau į nekilnojamąjį turtą “sumerktų” pinigų. “Kad ir kur investuojama, reikia atkreipti dėmesį: jei prekės kaina labai sparčiai kyla, ji anksčiau ar vėliau subliūkš. Tas pats galioja ir auksui, kuris šiuo metu vietoje saugios investicijos tapo labai rizikinga investicija”, – aiškina E.Weinbergas.
Pavyzdžiui, Lietuvos banko duomenimis, aukso investicijų grąža paprastai svyruoja ne daugiau kaip 1 proc., todėl aukso atsargos šiuolaikinėje finansų sistemoje atlieka rezervo šalies būtiniausiems poreikiams tenkinti funkciją ir nėra priemonė siekti pelno. Tarkime, iš aukso Lietuvos bankas 2007–2010 m. uždirbo 1,02 mln. Lt palūkanų, bet Anglijos centriniam bankui sumokėjo 91 tūkst. Lt už aukso atsargų saugojimą.
Pasak E.Weinbergo, viskas apsivertė aukštyn kojomis ir investuoti į bet kokias akcijas dabar yra net saugiau nei į auksą. “Akcijoms nuvertėjus, jūs vis tiek galite gauti dividendų. O atpigus auksui pinigai bus tiesiog prarasti be jokios kompensacijos”, – aiškina specialistas.
Priminsime, kad pastarąjį kartą aukso kainų burbulas sprogo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, kai aukso kaina siekė 850 dolerių už unciją, o dabar tai atitiktų maždaug 2500 dolerių už unciją. Taigi kol kas kainai kilti dar yra kur, tačiau ekspertai ragina neužsimerkti ir į galimą aukso burbulo sprogimą žiūrėti labai rimtai, nes anuomet “aukso krizė” turėjo kur kas menkesnių padarinių, nei turėtų dabar, kai ekonomika ir taip yra įsitempusi lyg styga.
“Istorija kartojasi, tik scenarijus kur kas blogesnis”, – aiškina Vokietijos investicinės bendrovės “Asset Management” ekspertas Dieteris Wermuthas.
Jis primena, kad anuomet centriniai bankai ieškojo būdų, kaip kovoti su didžiule infliacija, tad be atvangos didino palūkanų normas. Aukso burbulas sprogo tada, kai JAV centrinis bankas palūkanų normą staiga padidino 20 proc. “Investuotojams atsirado naujų galimybių investuoti, ir aukso kaina žaibiškai krito”, – primena ekspertas.
Tiesa, kol kas aplinkybės kitokios. Juk nuo 2008-ųjų bankai laiko rekordiškai žemas palūkanų normas ir daugelis yra įsipareigoję jų staiga nepadidinti. Štai euro zonoje palūkanų normos šiuo metu yra 1,5 proc., JAV – vos 0–0,25 proc. Tačiau akivaizdu, kad ateis laikas, kai palūkanos ims didėti, o pinigai, vaizdžiai tariant, ims brangti. Štai tada ir kils pavojus, kad aukso vertė staiga kris.
“Kaip investuotojas, turėtumėte būti pasirengę tam, kad aukso kaina dar kurį laiką kils, bet tas kilimas nebus amžinas, o kritimas gali būti labai skaudus”, – perspėja D.Wermuthas, ragindamas nepasikliauti vienos rūšies investicijomis. “Aukso kainos gali labai svyruoti. Pirkti vien šį taurųjį metalą būtų tas pats, kas visus savo pinigus investuoti į vieną vienintelę bendrovę”, – tikina specialistas.
Juolab kad investicijos į auksą niekada nebuvo laikomos geriausiu būdu pralobti. “Tai veikiau saugumo užsitikrinimas, tam tikra nuosaiki investicija, siekiant apsisaugoti nuo nuostolių. Kai situacija pasikeičia ir auksas tampa didelių pajamų šaltiniu, reikalai darosi itin rizikingi”, – sutartinai aiškina ekspertai.
O “Commerzbank” ekspertai šią psichozinę aukso karštinę apibendrina tokiais žodžiais: “Spekuliacija auksu yra netgi pavojingesnė nei spekuliacija nekilnojamuoju turtu ar naftos produktais.”

Brangstant auksui lombardai ėmė mažinti palūkanas – taip jie grumiasi dėl auksą, kaip paskolos užstatą, nešančių klientų.

Sunkmečiu šalyje daugėjo lombardų, nes padidėjo trumpalaikių paskolų už įkeistus brangiųjų metalų dirbinius poreikis. Tad mažinti palūkanas lombardus skatina ne tik siekis pritraukti daugiau klientų ir uždirbti iš aukso jam brangstant, bet ir nuožmi konkurencija. “Palūkanas sumažinome keliais procentais”, – teigia tris lombardus Vilniuje valdančios įmonės vadovas Marius, nenorėjęs pasakyti savo pavardės. Tai patvirtino ir lombardų Kaune bei Klaipėdoje savininkai.
Palūkanų dydis lombarduose priklauso nuo paskolos dydžio, daugelyje jų minimalios mėnesio palūkanos yra 4–5 proc. Aukso kainai pakilus, išaugo ir vidutinė paskola, o tai irgi leidžia šiek tiek sumažinti palūkanas. Šiandien daugelis lombardų už 585 prabos auksą siūlo apie 75 Lt/g: apie 10 Lt daugiau nei metų pradžioje. Jie skatina gyventojus ne tik įkeisti, bet ir parduoti turimą auksą, nes iš tokios veiklos irgi nemažai uždirbama. Be to, įkeistų dirbinių neatsiima apie 20 proc. klientų.

Ukrainos specialistų darbo grupė, kuri buvo specialiai įsteigta Černobylio AE avarijos pasekmėms likviduoti, perdavė Japonijai pasiūlymus, kaip stabilizuoti padėtį žemės drebėjimo apgadintoje Fukušimos I atominėje elektrinėje (AE).

Ukrainos specialistai įsitikinę, kad norint kontroliuoti šilumos procesus AE reaktoriuose, būtina – “pirmiausia – užtikrinti normalų šilumos režimą panaudoto branduolinio kuro vėsinimo baseinuose, tiekti į juos šaltą vandenį (tai gali būti ir jūros vanduo); antra – reikia iš esmės pakeisti reaktoriaus kuro vėsinimo tipą – atsisakyti vandens, dėl cirkonio garų reakcijos – vandenilio išsiskyrimo ir sprogimo pavojaus, ir pereiti prie kitokios vėsinančios terpės – lengvai lydomo, chemiškai neutralaus metalo, pavyzdžiui, alavo, kuris padės tolygiai nukreipti šilumą iš kuro (išsilydžiusio arba pažeisto) prie reaktoriaus sienų, kurias iš išorės galima vėsinti jūros vandeniu”.

“Tokiu būdu alavo “ežeras” reaktoriaus viduje užtikrins ir sumažins skylančių sunkiųjų produktų išmetimą ir sumažins jonizuojančios spinduliuotės laipsnį. Alavas gali būti įvedamas į reaktorių šratų pavidalu pro garų komunikacijas, naudojant helio ar argono dujų balionų spaudimą”, – sakoma pasiūlymuose.

“Ukrainos specialistai yra pasirengę skristi į avarijos vietą, kad kartu su japonų kolegomis įgyvendintų šiuos pasiūlymus”, – sakoma Ukrainos nepaprastųjų situacijų ministerijos pareiškime.

Trečdaliu pigesni gaminiai su briliantais, 50 proc. nukainoti aukso papuošalai ir net 75 proc. nuolaidos sidabro aksesuarams. Tokiomis dar neregėtomis nuolaidomis klientus vilioja prabangiais papuošalais prekiaujantys verslininkai Lietuvoje.

“Juvelyrika – ne pirmo būtinumo prekė, todėl žmonės mūsų parduotuves aplenkia. Jeigu netaikytume nuolaidų, pirkėjų iš viso neturėtume”, – mano įmonės “Auksinė liūtė” savininkė Vida Sutkuvienė ir priduria, kad aukso uncijos kaina praėjusią savaitę sumušė visų laikų rekordą ir pakilo iki 1200 JAV dolerių. “Ir tokiomis aplinkybėmis esame priversti taikyti stulbinamas nuolaidas”, – atsidūsta pašnekovė.

Prabangiais papuošalais prekiaujantys verslininkai sako, kad jų verslas, palyginti su pakilimo metais, dabar susitraukęs bemaž 60 proc. Pirkėjai iš viso nebesidomi papuošalais su briliantais, iš aukso dirbinių dairosi tik į vestuvinius žiedus. Šiek tiek juda tik prekyba sidabro papuošalais, nes jie pigesni.