Mokslo rodikliais Lietuva gerokai atsilieka nuo Vakarų, bet žvelgiant į visumą pagal savo aukštojo mokslo lygį Europoje esame tarp vidutiniokių.

Ada Jonušė, 25 metų Europos Parlamento nario Leonido Donskio padėjėja Briuselyje, stažavusis Jungtinėse Tautose ir pernai tapusi pirmosios JT simuliacinės konferencijos Lietuvoje projekto vadove, pamatus savo karjerai padėjo keliose šalyse: vieną semestrą studijavo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, bakalauro diplomą įgijo Berlyno Laisvajame universitete, o magistro studijas baigė Marburgo (Vokietija) ir Kenterberio (Didžioji Britanija) universitetuose.
Tarp studijų Lietuvoje ir Vakarų Europoje Ada pastebi daug skirtumų.
„Manau, didžiausias skirtumas yra tas, kad tiek Vokietijoje, tiek Anglijoje yra daugiau ugdomas kritiškas ir analitiškas studento mąstymas. Kiek atsimenu savo pirmo kurso egzaminus Lietuvoje, nors jie, žinoma, gal ir nėra reprezentatyvūs, ten svarbiausia buvo kuo tiksliau atkartoti dėstytojo žodžius ar atmintinai išmokti knygos paragrafus, – sako A.Jonušė. – Užsienyje kreipiamas didesnis dėmesys, kaip studentas mąsto, kaip geba įsisavinti informaciją ir ją panaudoti, be to, studijuojančiam suteikiama daugiau laisvės rinktis – pavyzdžiui, per egzaminą gali pasirinkti vieną iš trijų temų ir parašyti apie tai esė. Tiek Vokietijoje, tiek Didžiojoje Britanijoje kiekvieną semestrą aš galėjau pati sudaryti tvarkaraštį ir pasirinkti norimus studijuoti dalykus, nuspręsti, kada mokausi daugiau, o kada – mažiau. Kad Lietuvoje būtų daug tokių pasirinkimo galimybių, nelabai esu girdėjusi, čia kaip mokykloje gauni tvarkaraštį mokslo metų pradžioje ir dažniausiai nieko keisti jau nebegali.“
A.Jonušė taip pat susidarė nuomonę, kad užsienyje dažniau atnaujinamos studijų programos, o iš Lietuvoje studijuojančių giminaičių ar draugų jai yra tekę girdėti nusiskundimų, kad studijų programos, vadovėliai – pasenę, kad dėstytojas padalija studentams medžiagą vos ne iš sovietinių laikų. „Bet manau, kad Lietuvoje yra ir labai kokybiškai dėstomų dalykų – gamtos mokslų, fizikos, IT, medicinos studijos Europos kontekste tikrai nėra prastos. Lietuvoje, ypač humanitariniuose ir socialiniuose moksluose, yra labai gerų dėstytojų ir gabių studentų“, – priduria Vokietijoje ir Anglijoje studijavusi A.Jonušė.
Taigi kaip Lietuvos aukštasis mokslas šiandien atrodo Europos kontekste, kur esame stiprūs, o kur atsiliekame?

Tarp ES narių – penkti šešti nuo galo?

„Thomson Reuters“ Europos universitetų reitinge – 400 Europos alma matter sąraše – yra vienas Estijos, du Lenkijos universitetai, bet nėra nė vieno Lietuvos universiteto, nors pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių gyventojų skaičių 25-34 metų amžiaus grupėje Lietuva pernai buvo antra visoje ES (49 proc.). Iš ES narių į universitetų reitingą patenka septyniolika, o už borto lieka dešimt valstybių, tarp kurių daugiausiai arba labai mažos, arba pačios skurdžiausios ES šalys. Reitingai visada sulaukia daug kritikos ir nepasitenkinimo, o daugiausiai būtent iš mažų šalių, ypač – neanglakalbių, nes kaip bebūtų, reikia pripažinti, kad jų galimybės konkuruoti dėl aukštesnių pozicijų tokiuose reitinguose (o tuo labiau pagal Nobelio laureatų skaičių ir panašius kriterijus) yra itin menkos.
Vis dėlto ar tikrai mūsų universitetai tokie prasti, jei europiniuose reitinguose jų nėra net tarp 400 geriausiųjų? „Tarptautiniai tyrimai ir parametrai pačiais įvairiausiais pjūviais rodo, kad mes pagal aukštojo mokslo lygį esame tarp Europos vidutiniokų, – teigia buvęs švietimo ir mokslo ministras, Seimo narys Gintaras Steponavičius. – Atsižvelgiant į padarytus sprendimus, manau, ilgainiui tikrai turėsime vieną ar du Lietuvos universitetus aukštesnėse europinių reitingų pozicijose. Tai priklauso ne tik nuo politikų, bet daugiausiai nuo pačių universitetų ambicijų ir pastangų užtikrinti kuo aukštesnę pasaulinio lygio veiklą bei studijų kokybę. Investicijos į mokslo slėnius, laboratorijas, įrangą irgi kuria prielaidas ateityje turėti aukštesnį mokslinės veiklos lygį.“
Pasak dr. Ainiaus Lašo, Oksfordo universiteto Politikos ir tarptautinių santykių katedros vyriausiojo mokslinio bendradarbio, tai, kad į reitingą nepatenka net mūsų mokslo pažiba Vilniaus universitetas, dar nereiškia, kad Lietuvos universitetai europiniu lygiu yra labai prasti, bet parodo, kad neturime aukšto lygio mokslininkų, kurių pasiekimai būtų ryškūs tarptautiniu lygiu, kritinės masės.
Iš tiesų Lietuva, kaip yra pripažinusi ir Europos Komisija, ir kitos institucijos, norėdama stiprinti savo universitetus pirmiausia turi pasitempti būtent mokslo srityje. Su tuo sutikdamas A.Lašas mano, kad Lietuva pagal aukštojo mokslo lygį tarp ES šalių yra kokioje penktoje šeštoje vietoje nuo galo: Oksfordo universitete pagal ES finansuojamą projektą dirbančio mokslininko požiūriu, rumunai ir bulgarai nuo mūsų atsilieka, latviai ar slovakai atrodo panašiai, o estai ir lenkai – lenkia.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-12-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ekonominės krizės laikotarpiu aukštosios mokyklos privalo susiveržti diržus ir ieškoti alternatyvių finansavimo šaltinių.

„Laikai jau niekada nebebus tokie, kokie buvo“, – teigia Budapešte veikiančio Centrinio Europos universiteto viceprezidentas Liviu Matei.
Praktiškai visi Europos universitetai priversti keistis. Kai kurie ekspertai teigia, kad pagrindinis pokyčių variklis buvo ekonominė krizė, smarkiai apkarpiusi daugelio valstybių išlaidas aukštajam mokslui. Tačiau kiti mano, kad krizė tebuvo būtinus pokyčius paskatinęs veiksnys ir Europos aukštosios mokyklos, šiaip ar taip, būtų turėjusios imtis esminių reformų, siekdamos išlikti konkurencingos tarptautinėje erdvėje.

Krizė smogė universitetams

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) skelbia, kad viešos ir privačios investicijos į švietimą 2008–2009 m. didėjo nepaisant krizės. Vyriausybių, verslo ir privačių asmenų investicijos į švietimą per tą laikotarpį didėjo 24-iose iš 31-os EBPO narės. Tiesa, net 19 valstybių sumažino švietimo finansavimą iš biudžeto, o tai reiškia, kad pajamų šaltinių reikėjo ieškoti kitose srityse, ypač didinant studentų įmokas ar ieškant verslo paramos. Nuo 2000 iki 2009 m., remiantis EBPO duomenimis, aukštojo mokslo privataus finansavimo dalis išaugo 18-oje iš 25-ių tyrime dalyvavusių valstybių. Slovakijoje privataus finansavimo dalis nuo 8,8 proc. padidėjo iki 30 proc., o Didžiojoje Britanijoje– nuo 32,3 iki net 70,4 proc.
Tiesa, turint omenyje, kad Europos aukštojo mokslo sistema vis dar yra labai priklausoma nuo valstybinio finansavimo, ekonominė krizė universitetus alternatyvių pajamų šaltinių privertė ieškoti toli gražu ne iš gero ir sotaus gyvenimo. Kaip skelbia Europos universitetų asociacija, vienuolikoje Europos Sąjungos valstybių, tarp kurių, be Graikijos, Airijos, Italijos, Latvijos, Nyderlandų, Portugalijos, Ispanijos ir dar kelių šalių, atsidūrė ir Lietuva, krizės laikotarpiu aukštojo mokslo finansavimas buvo sumažino daugiau nei dešimtadaliu. Kai kuriose valstybėse, siekiant efektyviau panaudoti turimas lėšas, buvo pakeistas net aukštojo mokslo finansavimo modelis. Be to, siekdamos efektyviau panaudoti turimas lėšas aukštosios mokyklos privalėjo ne tik mažinti atlyginimus, bet ir atleisti dalį darbuotojų.
Štai Airijoje veikiančio Korko universitetinio koledžo prezidentas Michaelas Murphy atkreipė dėmesį, kad per pastaruosius penkerius metus aukštojo mokslo finansavimas Airijoje sumažėjo 25 proc. Tai ypač skaudu turint omenyje, kad 90 proc. aukštojo mokslo institucijų šioje šalyje yra valstybinės. Paties prezidento atlyginimas, atskaičius mokesčius, sumažėjo trečdaliu, universitetas buvo priverstas atleisti 12 proc. darbuotojų, nepaisant to, kad studentų padaugėjo 6 proc. Tiesa, M.Murphy pabrėžia, jog šie pokyčiai anksčiau ar vėliau vis tiek būtų įvykę, kad universitetas galėtų išlikti konkurencingas tarptautinėje erdvėje.
Ispanijos sostinės Madrido Carloso III universiteto rektorius Danielis Pena teigia, kad krizė smarkiai pakeitė jo darbo pobūdį. Dabar rektorius trečdalį viso savo darbo laiko praleidžia susitikinėdamas su bendrovėmis, iš kurių tikimasi sulaukti finansavimo. Be to, sudaromos partnerystės sutartys su kitomis aukštojo mokslo institucijomis, taip siekiant kartu sulaukti kuo daugiau studentų iš užsienio. D.Penos teigimu, naujas įstatymas leido padidinti mokestį už aukštąjįmokslą ir ispanų studentams. Mokesčiai už mokslą sudaro 25 proc. universiteto biudžeto, be to, patvirtinamos tik tos naujos programos, kurias galima pasiūlyti rinkoje už vartotojui patrauklią kainą.
Dar vieno, Čekijos Brno mieste veikiančio Masaryko universiteto rektorius Mikulašas Bekas priduria, jog jų šalyje aukštojo mokslo finansavimo iš valstybės biudžeto formulė buvo pakeista taip, kad dabar didžiausias dėmesys skiriamas nebe studentų skaičiui universitete, o tokiems kriterijams, kaip darbuotojų kvalifikacija ar įsidarbinimo procentas tarp aukštąją mokyklą baigusių studentų.
Europos universitetų asociacijos Aukštųjų mokyklų valdymo, autonomijos ir finansavimo padalinio vadovas Thomas Estermanas teigia, kad dauguma vyriausybių spaudžia šalyje veikiančias aukštąsias mokyklas veikti efektyviau panaudojant turimas lėšas, labiau prisitaikyti prie rinkos reikalavimų. Be to, tyrimai rodo, kad per krizę mažiausiai nukenčia tos aukštojo mokslo sritys, kurios orientuotos į tiksliuosius mokslus ir technologijas.
Italijoje išlaidos, skiriamos aukštajam mokslui, buvo sumažintos 14 proc. Šalies rektorių konferencijos prezidentas Marco Mancini baiminasi, kad visa Italijos aukštojo mokslo sistema yra atsidūrusi ties praraja, nes finansavimas visiems buvo mažinamas vienodai, neatsižvelgiant į jokias aplinkybes. Mažinimai palietė tiek tyrimams skiriamą finansavimą, tiek profesorių algas.
Smarkiai buvo apkarpytas ir Nyderlandų aukštojo mokslo biudžetas. Siekdama kuo greičiau reformuoti sistemą, Nyderlandų vyriausybė skiria papildomą finansavimą tik tiems universitetams, kurie pasižymi gerais akademiniais rezultatais ir efektyviu lėšų panaudojimu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2012m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Dabar jau galima apibendrinti, kad prieš ketverius metus triukšmingai pradėta aukštojo mokslo reforma gerų rezultatų nedavė. Žiniasklaida tada dejavo apie neva blogą aukštojo mokslo kokybę, kurią lyg burtų lazdelės mostelėjimas turėjo pagerinti “krepšeliai”.
Aukštojo mokslo reforma iš tikrųjų buvo pribrendusi. Todėl parlamentinės partijos buvo susitarusios, kad reikia peržiūrėti aukštųjų mokyklų padėtį, suteikti joms daugiau atskaitomybės ir autonomijos priimant sprendimus. Partijų susitarime buvo numatyta iš dalies keisti studijų finansavimo pobūdį,  eksperimentuojant įvesti konkurencijos elementų tose studijų kryptyse, kurios pasižymi didele studijų programų pasiūla.
Deja, liberalų valdoma Švietimo ir mokslo ministerija tai priėmė tarsi ženklą pradėti neregėtų užmojų liberalias reformas. Konkurencija tapo pagrindiniu švietalu, kuriuo buvo manoma pagerinti studijų kokybę.
Liberalų įsitikinimu, konkurencija dėl studentų ir su jais ateinančių lėšų turėjo tapti pagrindiniu varikliu kokybei pagerinti. Žinantiems bent elementarius rinkodaros principus tai gali sukelti tik nuostabą. Todėl suprantama, kodėl konkurencija dėl “krepšelių” jokio apčiuopiamo rezultato nedavė. Kitaip ir negalėjo būti – aukštosios mokyklos priverstos kovoti dėl pinigų, o ne dėl geresnės studijų kokybės.
Siekdamos gauti lėšų jos ėmė kurti naujas programas, nors tokių jau buvo kitose mokyklose, taip pat lengvinti studentų priėmimo reikalavimus. Štai dabar jau net trys universitetai siūlo biochemijos studijas, nors tik vienas turi per penkis dešimtmečius įgytą studijų patirtį ir sukauptą mokslo potencialą (per 200 šios krypties mokslininkų). Kitose dirba vos keli pervilioti dėstytojai. O ką jau kalbėti apie sudėtingą ir brangiai kainuojančią įrangą. Tiesiog dabar biochemija yra madinga studijų kryptis, kuri patraukli studentams. Kaip tai susiję su kokybe? Niekaip.
Tokia pati tendencija akivaizdi ir kitose populiariose kryptyse: politologijos, Rytų Azijos kalbų ir kt. Skaidomos jėgos, smulkėja katedros, mokslininkai tampa nekonkurencingi su kolegomis iš Europos.
Netoli ta diena, kai susidursime su diplomų “išpardavimo” naktimis, nuolaidų sistema, skirta studijuojantiesiems, aukštųjų mokyklų lojalumo kortelėmis (pavyzdžiui, baik bakalauro studijas pas mus – atpigs magistro studijos) ir kt. Visa tai – iš rinkodaros principų, kuriuos taip gerai yra įvaldę prekybininkai. O ką tai bendro turi su aukštuoju mokslu?
“Viską lemia kadrai” – šią bolševikų vado Lenino frazę puikiai supranta ir dabartiniai švietimo strategai. Todėl taip atkakliai buvo brukamas antikonstitucinis valdymo principas, kai aukštosios mokyklos bendruomenė nebetenka balso priimant svarbiausius sprendimus. Visa valdžia buvo atiduota naujosioms taryboms. Tiesa, nuveikti spėta nedaug – Konstitucinis Teismas šias nuostatas pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Konstitucijai. Pagal naująją tvarką spėta paskirti tik kelis universitetų vadovus.
Kas ateityje laukia aukštųjų mokyklų? Nesuklysiu pasakęs – nauja reforma. Reikės peržiūrėti dabartines klaidas, atsisakyti nepasiteisinusių sprendimų dėl “krepšelių”. Konkuruoti reikia ne dėl Lietuvos studentų, o dėl to, kad mūsų aukštosios mokyklos prilygtų kitų šalių, ypač JAV, Vakarų Europos ir Japonijos, mokykloms pagal mokslo laimėjimus, mokslinę bazę, bibliotekų fondus, tarptautinį bendradarbiavimą, vykdomus tarptautinius mokslo projektus.
Tai ir yra studijų kokybę užtikrinantys veiksniai. Būtent tokiu keliu eina kitų šalių universitetai, skirdami tam lėšų ir stiprindami tarptautinius ryšius. Šį kelią reiks rinktis ir mums.

Kodėl pradedančiųjų vadybininkų atlyginimai dažnai būna gerokai mažesni nei kvalifikuotų darbininkų.

Prieš keletą savaičių vyko tarptautinė konferencija „Aukštojo mokslo ateities scenarijai“, kurioje, kaip jau įprasta, diskutavo iš esmės „pasiūlos“ pusė – žinių teikėjai, pamėginę paprognozuoti, kokių žinių ir kaip pateikiamų iš aukštojo mokslo ateityje tikisi visuomenė. „Paklausos“ pusei tradiciškai šiame renginyje atstovavo valstybinės institucijos, o verslo atstovai iš esmės užėmė pasyvaus stebėtojo pusę. Deja, verslo aktyvumas šiais klausimais dažniausiai pasireiškia tik tada, kai specialistų rengimo proceso pasekmės jau būna aiškiai matomos.
Vertindami aplinkos veiksnius, turinčius įtakos aukštojo mokslo raidai, dauguma tyrėjų sutaria, kad demografiniai pokyčiai tampa lemiamu veiksniu, keičiančiu tiek pasiūlos, tiek paklausos pusę. Per pastaruosius 15–20 metų Lietuvos aukštosios mokyklos iš esmės orientavosi į plėtimąsi, kurdamos pigias ir vartotojui patrauklias, tai yra studentui besiasocijuojančias su lengvomis studijomis, programas. Tipiškas to pavyzdys yra įvairios vadybos studijų programos.
Tikriausiai nėra aukštojo mokslo įstaigos, kuri savo pasiūloje jų neturėtų. Vertindami šią situaciją turime dvi suinteresuotas puses, tenkinančias savo trumpalaikius tikslus: mažai išlaidų reikalaujančias studijas siūlančias aukštąsias mokyklas, kurios pritraukia studijų krepšelių ir už studijas mokančių studentų (tai leidžia lengviau administruoti besiplečiančius aukštųjų mokyklų ūkio poreikius), taip pat jaunus žmones, puoselėjančius iliuziją, kad paprastos nesudėtingos studijos yra geras pagrindas jų ateities karjerai ir gyvenimui. Šią jaunimo iliuziją dar sustiprina ir nesena visuomenės patirtis, kai trūko vadybos ar komercijos specialistų, o dalis inžinierių ir kitų specialistų tiesiog neturėjo kur pritaikyti savo specifinių kompetencijų. Verslas į tai žiūrėjo abejingai – specialistų užteko, o geri vadybininkai irgi visada pageidaujami.
Tačiau ar ši „pigi“ ir „patraukli“ aukštojo mokslo kryptis kuria mūsų šalies konkurencingumą? Ar mūsų jaunieji vadybininkai yra tie katalizatoriai, kurie randa naujų veiklos efektyvinimo būdų versle ir viešajame sektoriuje? Atsakymas į šį klausimą daugeliu gyvenimo atvejų tikrai nebūtų pozityvus. Štai viešajame sektoriuje jau garsiai sklando iniciatyvos viliotis vadybininkus-administratorius, įgijusius išsilavinimą ir pirminę patirtį užsienio šalių aukštosiose mokyklose, o tai reiškia netiesioginį pasakymą, kad tai, kas ateina iš mūsų šalies aukštųjų mokyklų, tiesiog netenkina kokybinio poreikio. Na, o verslas apie tai pasisako labai paprastu būdu: pradedančiųjų vadybininkų atlyginimai dažnai būna gerokai mažesni nei kvalifikuotų darbininkų. Tačiau inercija daro savo – vadybos programų pasiūla toliau didėja.
Rengiamų specialistų kokybė priklauso nuo žinių ir inovacijų kūrimo tose pačiose aukštojo mokslo įstaigose. Turėtų atrodyti logiška, kad jeigu išplėtojome vadybininkų rengimą, tai turėtume būti nemažai pasiekę vadybos teorijos bei praktikos srityje, dėstytojų parašytos knygos turėtų būti skaitomos verslo ir viešojo sektoriaus administratorių, verčiamos į užsienio kalbas, jie kviečiami konsultuoti kilus sudėtingoms situacijoms ir t.t. Deja, mūsų visų laimėjimai čia gana kuklūs: per keletą pastarųjų metų tik Artašesas Gazarianas išleido knygą, skirtą vadybai ir turinčią platesnę auditoriją nei studentai, kuriems dėstytojas rekomenduoja savo kūrinį prieš egzaminą ar įskaitą.
Platus su vadybos specialistų rengimu susijusių dėstytojų ratas turėtų reikšti, kad yra intelektualinių išteklių, viešoje erdvėje galinčių diskutuoti aktualiomis valdymo temomis, telkti verslą ir kitas jėgas kompleksinių uždavinių spendimui. Tačiau, be kelių žiniasklaidos mėgstamų veidų, nei verslas, nei visuomenė nejaučia didesnio vadybos inovacijų srauto, ateinančio iš mūsų mokslo įstaigų.
Tikėtis, jog mokymo institucijos mažins priėmimą į vadybos studijas, būtų naivu, bet gal besirenkantieji studijų programas pamąstys, kad lengvos studijos šiandien nebūtinai reiškia sėkmę ateityje.

Nei verslas, nei visuomenė nejaučia didesnio vadybos inovacijų srauto, ateinančio iš mūsų mokslo įstaigų.

Pastaruoju metu pasaulyje vis garsiau keliama visuotinio aukštojo mokslo idėja. Štai Skandinavijos šalys, Vokietija, Japonija užsibrėžė tikslą, kad 70–80 proc. gyventojų įgytų aukštąjį išsilavinimą. Ar prasminga Lietuvai siekti, kad daugiau nei pusė jaunuolių baigtų universitetus?

Praėjusių metų pabaigoje Europos Komisija (EK) pristatė aukštojo mokslo modernizavimo strategiją, kurioje suformuluotas siekis, kad iki 2020 m. bent 40 proc. 30–34 metų amžiaus Europos Sąjungos gyventojų būtų įgiję aukštąjį išsilavinimą. Studentų kasmet daugėja, bet apskaičiuota, kad nepakankamai, mat šio dešimtmečio pabaigoje net 35 proc. visų darbo vietų bus skirta baigusiems universitetus, o šiuo metu aukštąjį išsilavinimą turi tik 26 proc. darbuotojų.
EK suformuluotoje strategijoje pabrėžiama, kad aukštasis mokslas ir jo sąsajos su moksliniais tyrimais bei inovacijomis užtikrina visos visuomenės raidą, žinios tampa esminiu ekonominės ir socialinės pažangos veiksniu. Be to, žinių ekonomikai reikia žmonių, kurie būtų įgiję tam tikrų visose srityse pritaikomų gebėjimų, skaitmeninių įgūdžių, būtų kūrybingi ir lankstūs, gerai išmanytų pasirinktą sritį (pavyzdžiui, gamtos mokslus, technologijas, inžineriją ar matematiką). Tuo tarpu šiandien ir viešojo, ir privataus sektoriaus darbdaviams vis sunkiau rasti darbuotojų, kurie tenkintų kintančius reikalavimus.
Beje, kilus pasaulinei finansų krizei darbo pirmiausia neteko darbuotojai, neturintys aukštojo išsilavinimo. Ši tendencija itin ryški Vidurio ir Rytų Europos valstybėse, taip pat ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, mūsų šalyje prieš porą metų darbo netekę asmenys, turintys aukštąjį universitetinį išsilavinimą, sudarė tik 5 proc. 20 proc. bedarbiais tapusių lietuvių buvo įgiję profesinį išsilavinimą ir net 40 proc. – vidurinį ar žemesnį išsilavinimą.
Lietuvoje aukštąjį mokslą jau renkasi apie 40 proc. jaunimo, ir šis skaičius panašus kaip Prancūzijoje, Suomijoje, Švedijoje ar JAV, taigi esame arti ES siekiamo rodiklio. Vis dėlto aukštojo mokslo ekspertai pabrėžia, kad šios proporcijos turi būti išlaikytos, mat tik orientuodamiesi į žinių ekonomiką galėsime konkuruoti pasaulinėje erdvėje. Kita vertus, ar Lietuvoje aukštųjų mokyklų absolventams tikrai bus darbo?

Aukštasis išsilavinimas darbo negarantuoja

Ekonomikos ir finansų analitikas Rimantas Rudzkis mano, kad Lietuvoje artimiausiu metu formaliai gali būti nesunkiai įgyvendinta visuotinio aukštojo mokslo idėja, tačiau abejoja, ar naudinga 70–80 proc. jaunuolių nukreipti į universitetus. „Atvirkščiai, mūsų šalyje reikia mažinti studijuojančiųjų aukštosiose mokyklose skaičių, nes baigę mokslus žmonės neranda darbo. Be to, trūksta darbininkų“, – pastebi R.Rudzkis.
Ekonomisto nuomone, Lietuvai nereikėtų lygiuotis į kitas Europos šalis, pavyzdžiui, Vokietiją. Mat ten dabar dominuoja profesinis mokymas, todėl vokiečiams tikslinga didinti studijuojančiųjų aukštosiose mokyklose skaičių.
Pasak asociacijos „Infobalt“ inovacijų vadovo Andriaus Plečkaičio, judančiose visuomenėse, kurių ekonomika grįsta gebėjimu kurti naujus produktus, taikant žinias, išsilavinimas tampa vienu svarbiausių dalykų. „Ten apskaičiuota, kiek reikia žmonių, ir bus sukurta darbo vietų, kad universitete įgytos žinios būtų pritaikytos. Be to, ir mokymas orientuotas į praktiką, o pas mus nemažai jaunuolių pradėję dirbti meta studijas, nes jos nesiejamos su praktine veikla. Daug žmonių gali įgyti aukštąjį išsilavinimą, bet kur bus darbo vietų?“ – svarsto A.Plečkaitis.
Mykolo Romerio universiteto studijų prorektorius Giedrius Viliūnas įsitikinęs, kad Lietuva, siekdama visuotinio aukštojo mokslo, darbo jėgos nepritrūks. Mat šiandieniniame pasaulyje darbininkai migruoja, be to, universitetus baigę žmonės yra verslesni, plačiau mąstantys, todėl geba patys susikurti sau darbo vietas.
Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos pirmininkė KTU profesorė Palmira Jucevičienė pabrėžia, kad įgijusieji aukštąjį išsilavinimą yra ne tik labiau apsaugoti nuo darbo netekimo, bet ir turi daugiau galimybių įsidarbinti. „Visų šalių patirtis patvirtina, kad asmenų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, įsidarbina daugiau (ES vidutiniškai 84,4 proc.) nei tų, kurių išsilavinimas bendras vidurinis ar profesinis. Daugiausiai – Skandinavijos šalyse, Vokietijoje, Austrijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, Didžiojoje Britanijoje. Šiose valstybėse ir ūkio sistema tokia, kad labiausiai pageidaujami darbuotojai, turintys aukštojo mokslo diplomą, nes orientuojamasi į žinių ekonomiką. Jeigu Lietuva nenori likti Europos užribiu, taip pat turi plėtoti aukštąsias technologijas“, – neabejoja P.Jucevičienė.
Aukštojo mokslo ekspertei antrina A.Plečkaitis: „Mūsų šaliai ne išeitis būti tik technologijų vartotoja. Atvirkščiai – jas kurdami galime uždirbti.“
O norint to pasiekti, pasak P.Jucevičienės, būtina, kad Lietuvoje aukštasis mokslas plėstųsi, kaip tai vyksta pasauliniu mastu, ir būtų rengiami ne siauros specializacijos atstovai, o vadinamieji generalistai – plataus profilio ir požiūrio, didelės kompetencijos profesionalai. Mat darbo struktūra tampa vis labiau neapibrėžta, o jo turinys labai greitai kinta.

Keičiasi studento portretas

Daugelyje pasaulio šalių masinio aukštojo mokslo idėja palaikoma jau ne vieną dešimtmetį. Štai JAV masinio aukštojo mokslo kontūrai pradėjo ryškėti dar 1950 m., Japonijoje – 1960 m., Taivane – 1970 m. „JAV susiformavusi tarsi šeimos tradicija siekti aukštojo mokslo, Skandinavijos šalyse valstybė rūpinasi, kad kuo daugiau žmonių įgytų aukštąjį išsilavinimą, todėl ten aukštasis mokslas nemokamas, studentai gauna didelę finansinę paramą“, – sako P.Jucevičienė.
Profesorė priduria, kad pasaulyje kinta ir studento portretas. Šiandien tai nebūtinai jaunas, ką tik baigęs vidurinę mokyklą, šeimos nesukūręs žmogus. Skandinavijoje, Lenkijoje, Šveicarijoje ir kitose šalyse vis daugiau jau baigusių pirmąją studijų pakopą žmonių grįžta į aukštąsias mokyklas studijuoti toliau. Mat aukštasis mokslas reikalingas ne tik dėl greitai besikeičiančių žinių, bet ir dėl kritinio, atsakingo mąstymo ugdymo.
Vis dėlto ar didesnė dalis visuomenės realiai yra pajėgi įsisavinti mokslo žinias ir baigti universitetines studijas?
„Intelektiniai sugebėjimai yra nevienodi, todėl visi nesugebės baigti universiteto, tačiau 60–70 proc. žmonių tikrai gali. Žinoma, tai priklauso nuo dėstytojų kompetencijos. Aukštojo mokslo srityje turi dirbti profesionalai, gebantys sudominti jaunuolius, perteikti informaciją taip, kad šie laipsniškai įvaldytų mokslines žinias. Tad dėstytojo profesijai taip pat turi būti rengiama“, – primena P.Jucevičienė.
Beje, labai svarbi ir studijų kokybė. Švietimo ir mokslo ministerija pabrėžia, kad šiuo metu didžiausias dėmesys kaip tik tam ir turi būti skiriamas. „Yra atnaujinamos studijų programos ir mokymo įranga, plečiama infrastruktūra, didelis dėmesys skiriamas dėstytojų kvalifikacijai“, – tvirtina švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė.

Studijų struktūra neatitinka poreikio

N.Putinaitė pabrėžia, jog Lietuva, orientuodamasi į pasaulines tendencijas, sieks, kad universitetuose studijuotų panašus skaičius jaunuolių kaip dabar, tačiau šiuo metu svarbiau, kad abiturientai studijas labiau sietų su profesinėmis galimybėmis. „Lietuvoje daugelis jaunuolių nori studijuoti aukštojoje mokykloje, nes vis dar gajus sovietiniais metais susiformavęs stereotipas, kad universiteto diplomas atveria visus kelius. Be to, vis dar nemažai abiturientų studijas renkasi pagal labiausiai patikusį dalyką mokykloje, o tai apriboja“, – teigia N.Putinaitė.
Nors viceministrė pataria atsakingiau rinktis profesiją, jos nuomone, kiekvienas jaunuolis turėtų pats domėtis profesinėmis galimybėmis.
Ekonomistas R.Rudzkis tokį požiūrį kritikuoja: „Valstybė privalo formuluoti užsakymus universitetams pagal tai, kokių profesijų atstovų labiausiai reikia, ir finansuoti tas studijas, o ten, kur yra studentų perteklius, skirti mažiau lėšų. Šiuo metu pas mus studijų struktūra neatitinka poreikio. Stokojama analizės, kokių specialistų trūks artimiausiais metais, viskas palikta savieigai.“
P.Jucevičienė taip pat mano, kad būtina derinti švietimo ir ūkio veiksmus, visų ministerijų atstovams kartu ieškoti Lietuvos problemų sisteminių sprendimų. „Jeigu nenorime būti mažų manufaktūrų, primityvaus darbo šalimi, kurios aukšto lygio profesionalai plauktų į Vakarus, turime orientuotis į žinių ekonomiką ir siekti, kad Lietuvoje aukštąjį mokslą studijuotų daugiau nei 50 proc. jaunuolių, o talentingiausi gautų išskirtinį išsilavinimą“, – apibendrina P.Jucevičienė.

Šalis ir aukštąjį universitetinį išsilavinimą turinčių asmenų proc.
Kanada    45
JAV    43
Airija    42
Japonija    35
Suomija    34
Norvegija    31
Danija    30
Vokietija    27
Lietuva    16
Estija    15
Latvija    15

Studentų skaičius 100 tūkst. gyventojų
Suomija 5841
Lenkija 5624
Latvija 4641
JAV 4566
Lietuva 4255
Estija 3479
Švedija 4169
Japonija 2407

Šaltinis: UNESCO

Švietimas ir mokslas Lietuvoje yra ta sfera, kurioje be paliovos vykdomi visokeriopi ekspe­ri­mentai, reformos, kurių oficialų tikslą skambiai trimituoja fanfaros: pagerinti švietimo sistemą ir mokslą, perimti geriausią vakarietišką patirtį, padaryti juos konkurencingus ir t. t., tačiau tikrovėje tai primena tarybinį garvežį, kuris, nors garsiai švilpia ir pukši, tačiau kažkodėl terieda tik atgal.

Jei pertvarkyti šalies ūkį ir ekonomiką reikalingi specialistai, kurių darbas ir pasiekti rezultatai greitai apčiuopiami, dėl to ir yra ne taip daug norinčiųjų, kurie siektų vykdyti tas reformas (čia reikia septynis kartus pamatuoti ir tik kartą atkirpti), betgi valdančiuose sluoksniuose, ir ypač prie jų besibūriuojančiuose didžiagerklių miniose, susiklostė nuomonė, kad švietimą gali valdyti kiekvienas iš jų. Tai yra ta liga, kurią Lietuva tikrai paveldėjo iš tarybinių laikų. Kaip pastebėjo jų vyriausias ideologas: „pas mus ir kiekviena virėja galės valdyti valstybę“ – ką čia kalbėti apie švietimą ir kultūrą. Tiesa, nors oficialiai jiems galėjo vadovauti beždžionės, asilo, ožio ir lokio kvartetas, vis tiek dėl dvigubos moralės („už viską ačiū partijai ir tėvynei“) buvo sukurti aukšto lygio švietimo, mokslo ir kultūros kolektyvai. Kuriant naują valstybę reikėjo visų pirma ne griauti, o pasiimti kas geriausia, kas buvo sukurta, tačiau didžiausia būtinybė buvo atsikratyti tarybinės moralės – sovietizmo. Ar to buvo pasiekta? Kiekviena revoliucija parodė, kad kuriant naują visuomenę, lieka senos visuomenės rudimentai. Tarybiniais metais buvo madinga kalbėti apie kapitalizmo prigimtines ir naujos visuomenės vaikiškas ligas. Mums dabar yra būtinybė kalbėti apie socializmo „ligas“ ir visų pirma apie sovietizmą, kurio, kaip vaikiškos ligos, niekaip negali atsikratyti jauna lietuviška demokratija.

Jei mes kalbėsime apie švietimo ir mokslo reformas per 20 praėjusių metų, tai jos labai primena kvartetą, kurį pasakėčioje išmaniai pajuokė I. Krylovas, tik čia norisi ne juoktis, o verkti. Paklausykime, kai kurių nuostabių tokio kvarteto kūrinių…

Pirmoji dalis: Andante idiotiozo

Gaidų greit įsigijo, boselį, altą, du smuiku,

Aptiko jaukią po liepelėm vietą. Ir sėdo publikos žavėti.

Sukirto smičiais – net klaiku….

Neseniai į Lietuvos mokslų akademiją buvo išrinktas matematikas Konstantinas Pileckas. Man tai nebuvo staigmena. Jis tapo mano nelaimės draugu. Jis buvo pirmas, o aš, filologas, antras, kurie po nepriklausomybės apsigynė habil. daktaro disertacijas vakaruose – VFR. Įsigytas ten išsilavinimas nekėlė mūsų kolegoms jokių abejonių, nes visi gerai žino, kas yra vokiška kokybė. Nors gynimo procedūra ten buvo daug sudė­tin­gesnė ir ilgesnė, nors mūsų rezultatai gerokai viršijo oficialias Lietuvoje tai procedūrai nustatytas normas, nors rekomendaciją nostrifikuoti disertacijas davė Lietuvos mokslų akademijos viceprezidentas ir Lietuvių kalbos ins­tituto direktorius, to nebuvo pakankama nostrifikacijos komisijai. Mūsų specialybės atstovų ir žmonių, kurie mokėjo normaliai vokiškai, joje nebuvo, tačiau jie turėjo spręsti, ar atitinka habilitacija Vokietijoje habilitacijai Lietuvoje. Galima parašyti visą absurdo romaną, kaip K. Pileckas 2 metus, o aš 1 metus 5 mėnesius, užuot normaliai dirbę, žvaliai nusiteikę vis kulniuodavom pa­siklausyti visokių nuostabių nesąmonių iš naujai iškeptų raudonskruosčių valdininkėlių ir toli nuo tikrojo mokslo esančių biurokratų. Vokietijoje, kaip jau vėliau jos ambasada atsiuntė patvirtinimą, išduodamas vienas diplomas mokslo laipsniui ir mokslo vardui – nes tam yra dvi atskiros procedūros. „Tai ne habilituoto daktaro, o privatdocento diplomai“, – tvirtino mokslo valdymo „ekspertai ir žinovai“. Vienas iš sovietizmo unikalesnių reiškinių yra kvadratinis lizdinis mąstymas (užmauta ant galvos kartoninė dėžė su skylutėmis akims), kuris yra taip paplitęs Lietuvoje – kiekvienam žingsniui pas mus nuo sovietinių laikų reikia pristatyti vieną popieriuką. Vokietijoje gi kelių laipsnių vieno ordino kavalieriai turi tik vieną ordiną su papildomais ženklais, o ne kelis atskirus ordinus. Bet čia Lietuva. Kur aš galėjau ieškoti pagalbos – tikėjausi pas rektorių. „Aš Jums padėsiu“, – iš pradžių optimistiškai žadėjo VU rektorius R. Pavilionis. Po to jo optimizmas išgaravo: „Ten sėdi vieni idiotai. Kreipkitės į teismą!“ – buvo jo patarimas. Gerbiamieji mokesčių mokėtojai, Jūs galite paskaičiuoti, kiek kainavo tokiam kalnui pagimdyti pelę? Galu gale K. Pilecko žmonos darbdavė, advokatė, nuėjo į tą įstaigą ir prigrasino teismu, o aš laimėjau per apeliaciją – nes tik tada tarti žodį galėjo mano kolegos. Daug tada man padėjo tuometinis VGTU rektorius Edmundas Zavadskas ir kiti Mokslo Tarybos nariai. Netrukus habil. daktaro disertaciją VU apsigynė rektoriaus žmona – Aušrinė Pavi­lionienė, tačiau jos tematika nepatiko mokslo prižiūrėtojams. Skirtingai nuo mūsų, A. Pavilionienė tikrai parodė nekvadratinį lizdinį mąstymą – du metus ji nuo Einošiaus pas Keipošių, žinoma, nevaikščiojo. Jinai tik vieną kartą nuėjo pas švietimo ir kultūros ministrą ir informavo apie „mokslavyrių ešalono“ sprendimą, priminė jam, kad jis, kaip ministras, turi teisę jo nepaisyti ir pagrasino teismu, jei jis nepasinaudos tokia teise. Žodis teismas ir čia greitai išsprendė keblią mokslinę problemą (užsimovusieji kartondėžę visada krūpteli nuo žodžio teismas…). Kada vyko šis absurdo teatras, disertaciją Vokietijoje parašė filosofas ir sociologas, dabartinis VU Filosofijos fakulteto prodekanas Zenonas Norkus, už nuopelnus neseniai gavęs Lietuvos mokslo akademijos premiją. Ir nors gynimas Vokietijoje jam liko grynas formalumas, jis, sužinojęs apie mūsų kančių kelią, filosofiškai nusprendė apsiginti disertaciją Lietuvoje. Taip iš jo buvo atimta teisė būti klasikinės filosofijos tėvynės tikruoju filosofijos habilituotu daktaru. Tai buvo užkirstas kelias ginti disertacijas Vakaruose, tačiau buvo leidžiama ginti disertacijas Tadžikijoje, Uzbekijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje – tik niekas to nenorėjo. Deja, bet po TSRS subyrėjimo sovietizmas dar geriau suklestėjo jos buvusiose teritorijose. Galvojate, dabar kas nors pasikeitė? Ne, po 15 metų girdžiu vėl tą patį. Vienas mūsų doktorantas buvo paimtas mokytis į gerą Japonijos universitetą. Jo sritis yra šiuolaikinių elektroninių technologijų panaudojimas gydant onkologines ligas. Disertacija eina į pabaigą. Sužinojęs visus kančių kelius apie mūsų nostrifikaciją – ruošiasi ją ginti Lietuvoje. „O, Dieve! Jei Tu dar negirdi, o Japonijos imperatorius rūpinasi tik savo piliečiais… Gal Konstitucijos Garantas jam padės apsiginti disertaciją šalyje, kuri elektronikos srityje pirmauja pasaulyje?“

Antroji dalis: Moderato absurdiozo et chamiozo

„Stok, stok! Brolyčiai! – suklykė Beždžionė, –

tai nereikėjo nė pradėti, jei neišmanot, kaip sėdėti.

…………………………………………………………….

Dabar kai kirsime, draugai, Tai šoks kalneliai ir miškai!..“

Tarybiniais metais mėgdavo politines rungtynes – vienos kompanijos pavadinimas skambėjo taip: „Laikykis karve iš Ajovos!“ (t. y. „Tarybinė karvė tave tuoj aplenks!“). Nejučia prisimeni Karlo Kolodžio „Pinokį“: „Ir kai normalūs žmonės ėjo miegoti, vienoje šalyje (visiem žinoma kokioje) buvo saulėtekis.“ Lietuva nužengė dar toliau. Kai normalūs žmonės galėjo džiaugtis saule, joje jau reikėjo eiti miegoti. Lietuvoje dėl tada valdančios partijos strateginio mąstymo buvo įvestas Vakarų Europos laikas. Prisimenu, kad 1998 m. pačioje pabaigoje (tai buvo po konferencijos) VFR ir Olandijos pasienyje ėjau pasivaikščioti – pusę septynių dar švietė saulė. Kitą dieną pusę keturių Vilniaus oro uoste jau buvo tamsuma. Atrodo, kad visos švietimo ir mokslo reformos savo pasiektais rezultatais primena tą tamsaus laiko reformą.

Tais laikais, nežinia kokių ožių ir asilų sprendimu, buvo nustatyta ypatinga tvarka: dalyvauti gynimuose be išimties galėjo tik tie profesoriai, kurie per paskutinius penkerius metus išspausdino du straipsnius užsienyje. Kaip žinoma, svarbūs mokslo pasiekimai nuo laiko nepriklausomi, ir neretai Nobelio premijos laureatai gauna savo premijas už prieš trisdešimt metų padarytus atradimus. Be to, yra tokių mokslo šakų, pvz., lituanistika, kurių tyrimus publikuoti užsienyje nėra jokios prasmės – atvirkščiai, tuos darbus turi skaityti ir skaito užsienio mokslininkai lietuvių mokslinėje periodikoje, tačiau kvadratinis lizdinis mąstymas vėl ėmė viršų. Daktaro disertaciją iš lietuvių gramatikos istorijos tada turėjo ginti Filologijos fakulteto dekanas Antanas Smetona. Gynimo komisijoje turėjo dalyvauti prof. Aldona Paulauskienė, tos srities ekspertė ir monografijos autorė. Kadangi jinai minėtų publikacijų neturėjo, komisijoje teko dalyvauti man, nes buvau publikavęs vieną straipsnį apie Mocartą Zalcburge, antrą apie slavistikos istoriją Paryžiuje ir dar vieną straipsnį Vokietijoje. Taip buvo pažeminta daug filologų, taip pat ir aš pats. Prisimenu, užėjau į Lietuvių filologijos katedrą, o A. Paulauskienė sako: „Eina Olegas – didysis lituanistas!“ Ką aš galėjau tada pasakyti tai neeilinei mokslininkei ir žmogui, kurį, kaip ir visi, gerbiu: „Aldona, tai yra kaip tarybiniame anekdote. Vienas korespondentas iš Amerikos klausia tarybinio darbininko: „Parduotuvėse nėra sviesto, mėsos, nėra pieno, o jūs tylite ir nieko nesakote. Jei lieps pasikarti – jūs ir tada tylėsite?“ Tas atsakęs: „Ne, netylėsime!“ – „Ir kas? Ką darysit?“ – „O su savo virvėmis reiks ateiti, ar valdiškas duos?“ Tuoj atsirado ir virvės: buvo sukurta savianalizė – ir kaip niekad stipriai „pakvipo“ tarybiniais laikais. Būdamas akademinėje aspirantūroje Maskvoje keturias vasaras mokiausi lietuvių kalbos Suvalkijoje. Vietinio kolūkio pirmininkas Kęstutis Štreimikis, piktai minėdamas kažkokią negerą motiną (job…), skundėsi man: „Atvažiuoja iš ten (rodydamas pirštu į viršų) ir pradeda mokinti – ką ir kada sėti, kada nuimti derlių, nes jie visi baigė partinę mokyklą, o aš – Žemės ūkio akademiją…“ Taip ir aš vis tai prisimindavau, kai atvažiuodavo iš ministerijos struktūrų ir kitų universitetų atstovai susirūpinusiais veidais ir inspektuodavo darbą. Visų pirma reikėjo nedirbti, o pusę semestro tik rašyti kalnus popierių. Kaip nepaminėjus vieno įdomaus savianalizės klausimo: „Kokių trūkumų Jūs turite? Kaip Jūs numatote juos pašalinti?“ Prisimenu, viena mano vyresnioji kolegė iš karto teisingai pastebėjo: „Tai yra pramoninis špionažas.“ Galite įsivaizduoti, kad atvažiuoja panaši komisija iš Oksfordo universiteto į Kembridžo universitetą su tokiu klausimu? Atsakymas turbūt galėjo būti vienas: „O gal Jums duoti namo raktą, kur yra pinigai?“ Tačiau Lietuvoje be jokių pasipriešinimų tuos raktus nuolankiai atiduodavo. Tie, kurie dalyvavo tokiose komisijose, galėjo po to viską nukopijuoti ir panaudoti savo savianalizei. O tai buvo jau savinauda. Graži pradžia absurdo, biurokratijos bakchanalijų ir tarpusavio sąskaitų „suvedinėjimo“. Kaip taikliai pastebėjo vienos katedros vedėjas: „Ir bus mūsų kerštas greitas ir saldus.“ Aš nekaip negalėjau suprasti: jei Vilniaus universitete yra tokių mokslinių padalinių, kurių kituose universitetuose Lietuvoje nėra, kaip buvo galima juos tikrinti? Pvz., biochemikas dirbo vienam Heidelbergo institute, kuriame per dvylika metų buvo gautos dvi Nobelio premijos. Lietuvos mokslų akademijoje mačiau, kaip prieš paskaitą tos premijos laureatas Ž. Alferovas paspaudė ranką vienam mūsų fizikui. Ir tokių pavyzdžių galima pateikti daug. Tačiau mūsų biurokratams tik duok – ir jie bet ką tikrins. Kam tai buvo reikalinga? Atsakymas paprastas – už tai mokėjo pinigus ir visai smagu. Dauguma VU mokslininkų su darbo reikalais nuolat lankosi geriausiuose pasaulio universitetuose, tokiu būdu atlikdami tikrąją ir nemokamą savianalizę, kurios rezultatai ne makulatūros kalnai, o savo akademinės veiklos atnaujinimas, naujų idėjų realizavimas ir pan. Prisimenu, kaip tarybiniais laikais vieną kapitoną – chamą – pasiėmė adjutantu į Generalinį štabą. Po to jis gyrėsi: „O mes ten ir žilaplaukius generolus tampom už čiuprynos…“ Duokite jiems laisvės, tai jie ir Valdą Adamkų tampys už čiuprynos. Jie ir savo motiną mokins, kaip jai tapti nėščia. Ar Lietuvai reikalingi tokie tarybiniai kiauliasnukiai kapitonai švietimo sistemoje?

Trečioji dalis: Allegro debiliozo et academia

„Palaukit, aš radau sekretą, – čia rėkti Asilas pradėjo, –

Tada tik muzika darniai skambės, jei sėsim iš eilės.“

Paklausė Asilo, susėdo eilute,

O muzika vis tiek – kaip neteptam rate.

Dabar kad ims visi jie rietis

Ir derėtis,

Kaip sėsti ir kurio klausyti vado.

Po minėtų reformų ir švietimo gerinimų vyko dar kita reforma ir kitas eilinis modernesnis gerinimas padarinių prieš tai įvykusios būtinos reformos. Vokietijoje, Prancūzijoje ir daugelyje kitų Europos šalių profesoriaus pareigoms yra pagrindinė sąlyga: reikalaujama habilitacijos. Prisimenu, kai šis klausimas buvo svarstomas „viršuje“, buvęs VU rektorius J. Kubilius man pasakė: „Šį klausimą turbūt kelia ministerijos žmonės, kurie nori tapti profesoriais, tačiau neturi tam nei laiko, nei gabumų.“ Situacija, kaip Moljerio pjesėje „Miesčionis dvarininkijoje“. Mūsų biurokratams valdžia pasirodė per maža – duok dar ir gerą atitinkamą titulą. Taip ir norisi kartu su kitu literatūros personažu – profesoriumi Gorno­stajevu šūktelėti: „Leiskite! Leiskite Dunką į Europą!“, bet ir Lietuvoje ar mažai tokių Dunkų. Ir ką jūs galvojat – habilitacija Lietuvoje galų gale buvo iškilmingai panaikinta. Taip mes priartėjome prie Vakarų ir „gerokai“ pagerinome savo mokslą ir švietimą. Dabar jau nebereikia spausdinti ir dviejų straipsnių per penkerius metus užsienyje. Nebereikia humanitarams rašyti ir monografijų, kad taptų profesoriais. Dabar ir tie, kurie visiškai atitinka senus profesoriaus vardui gauti reikalavimus, ir tie, kurie visai neatitinka reikalavimų, taip pat kiekvienas ilgaausis asilas, gali tapti profesoriumi. Kuo dabar virto vardas „profesorius“ – landūnas? pataikūniškas išsiviepėlis? gudreiva? Visi lygūs tarp lygių, ir ne visai, jei to labai norisi, ypač po vakar… Žmogiška ir nenuostabu, tačiau biurokratijai yra per maža būti „šimtaprocentiniais intelektualais“ – t. y. profesoriais, užsigeidė būti, kaip toje pasakoje, Vandenų Valdovais, ir kad aukso žuvytė jiems dar tarnautų.

Biurokratai ir idiotai galėjo džiaugtis, nes ir Lietuvoje buvo paruoštas naujas „Vargas dėl proto“: t. y. „liberalus“ – „Studijų ir mokslo įstatymas“. Ir kiekvienas iš jų galėjo teigti: „Nudžiuginsiu aš jus, / Pasklidęs gandas, / Projektas jau yra licėjams, gimnazijoms, mokykloms, [čia reikia pridėti – universitetams!] Ten vien mokins pagal mus: viens du…“ Kas visa tai paruošė Lietuvai? – atsakymas vienas: „Ką ir besakysi: nors ir gyvuliai, bet vis dėlto carai.“ Progresas akivaizdus: Dunka net virptelėjo, vyresnieji prisimins, tokių dalykų nebuvo ir negalėjo būti netgi ir tarybiniais laikais. Akademinis mokslas ir švietimas buvo vis tiek laisvi – marksizmo-leninizmo teorija negalėjo sukurti atominės pramonės arba kosmonautikos. Todėl gero lygio universitetuose ir institutuose tada leisdavo rektoriumi išrinkti matematiką, fiziką, biologą, chemiką, kitą akademinio mokslo atstovą, bet kituose aukštųjų mokyklų įstaigose rektoriais buvo renkami kaip įprasta: marksizmo-leninizmo specialistai…

Tobulybei, kaip ir idiotizmui, ribų nėra. Mūsų politikams veiksmo laukas pasirodė mažas – jie nusprendė reformuoti aukštojo mokslo europinius pamatus – išvyti iš jos laisvės dvasią, be kurios jokio kūrybiškumo niekaip negali būti. Tuo jie nori jį priartinti prie tarybinių VUZ’ų, kuriems jau vadovavo valdančios partijos klapčiukai. Klasikiniuose universitetuose valdymo organas yra senatas, vykdomoji valdžia – rektoratas. Ir vienas, ir kitas yra renkamas. Naudoti dėstytojus ir studentus partinei veiklai draudžiama. Tarybiniais metais, kaip žinoma, nuolat vykdavo visokie susirinkimai, kuriuose mokydavo, kaip reikia dirbti, tačiau tie, kurie užsiimdavo partine arba visuomenine veikla, galėjo nei nedirbti, nei nesimokyti – pakako primityvaus politikavimo po marksizmo vėliava. 1968 m. svarbiausia Vakarų Europos studentų revoliucijos pasekmių buvo ta, kad universitetai atsikratė politizavimo ir politikų portretų. Studentai gavo teisę savarankiškai spręsti savo reikalus, jų atstovai pradėti rinkti į senatą. Labai abejotina, kad valdančioji koalicija galvotų, kad ji gyvuos dar šimtą metų, tačiau iš jos elgesio irgi sunkoka aiškiai ką nors suprasti. Pagal naują įstatymą rektorių faktiškai skirs švietimo ministras, valdantis organas taryba irgi skiriamas – pusę narių į ją atsiunčia ministras. Ar tokia tvarka nebuvo paskolinta iš draugo Lenino, kuris siuntė savo komisarus į kariuomenę ir laivyną pilietinio karo ir karinio komunizmo metais?! Rektorius tampa priklausomas nuo visų reikalingų žmonių – nuo ministro, nuo prorektorių (tarp jų būtinai atsiras vienas kitas balsingas pareigūnas, atsibastęs iš minėto kvarteto). Rektorius skirs dekanus (todėl ar negalės „patarti“, ką skirti prodekanais). Dekanas skirs toliau… ką reikia. Kiekviena valytoja ir kiemsargis bus skiriamas – turbūt pagal partinę priklausomybę. Labai blogai, kad pas mus ne monarchija – ten visi seni universitetai yra karališkieji ir globojami monarchų. Didžiosios Britanijos karalienės vyras yra ir Kembridžo uni­ver­siteto vadovas, princas Čarlzas – Velso universiteto ir t. t. Tokia sistema galėjo gerai veikti socializmo sąlygomis su vienu universitetu. Ilgametis ministras Henrikas Zabulis buvo ir geras ministras, ir geras profesorius, ir ne marksizmo-leninizmo, o klasikinės filologijos. Jis tiesė rankas mums, jauniems asistentams. Tapę profesoriais, mes su juo sveikinomės kaip su ministru. Virš 30 metų VU vadovavo matematikas, akad. J. Kubilius, ir tai buvo švietimo ir mokslo klestėjimo laikotarpis. Jis irgi ir su visais sveikinosi, spaudė rankas…

Artėja rinkimai. Pasikeis ministras, ir jei jis bus iš kitos koalicijos, tai užsives perpetum mobile: ministras gali panorėti pakeisti rektorių, rektorius – dekanus, tie… – ir taip iki valytojos ir kiemsargio bei valgyklos. Beveik kiekvienas naujas imperatorius nekentė savo tėvo arba brolio numylėtinių. Tuo labiau, kad kitas ministras tikrai bus ne tėvas ir ne brolis buvusiojo. Ką darys naujieji opozicionieriai iš vakarykštės valdančiosios – jie rėks, kad nauja valdžia dėl politinių priežasčių skriaudžia, persekioja ir atleidžia geriausius šalies mokslo darbuotojus. Prasidės skundai į Prezidentūrą, Seimą, Ministrų Tarybą, ir į teismus su reikalavimais atlyginti už patirtą moralinę ir materialinę dešimttūkstantinę žalą, plauks prašymai atstatyti į buvusias pareigas ir t. t. Kolektyvuose, kaip ir tarybiniais laikais, prasidės susirinkimai – kaip palaikyti vietinę senąją arba naująją valdžią, kaip įtraukti studentus į nestudentinę veiklą. Kombinatoriai, advokatai ir laikraštininkai galės tik džiaugsmingai trinti rankas – kiek papildomo pelno ir naudos. Akademinė laisvė ir dvasia Lietuvoje bus palaidota, protų nutekėjimas į užsienį tik padidės.

Kiek universitetų Lietuvoje? Tai reikia paskaičiuoti, tačiau kaip skaičiuoti? Keli iš jų atsirado iki 1940 m., visi kiti – tarybiniais metais. Tra­di­cijų ir ilgos istorijos jie neturi, tačiau tarybine, t. y. paklusnumo dvasia, jie persismelkę kaip reikiant. Jie visi parodė paklusnumą – jų statutai pakeisti ne laisvajai Europai, o naujo feodalizmo labui. Kai matai iš kitų universitetų žygiuojančius procesijoj su mantijomis, atrodo, kad ant jų galvų trūksta tik naktinių kepuraičių, kaip Francisko Gojos (jį vokiečių filme genialiai suvadino mūsų Donatas Banionis) oforte nusakyta „Proto miegas pažadina pabaisas“. Tai mes galime matyti dabar. Lieka tik vienas vienintelis Vilniaus universitetas, kuris nenori su virvėmis ant kaklų ir su rektoriumi, kaip nuogu karaliumi, iškilmingai žygiuoti vis nusilenkdamas švietimo ministrui ir ploti jo sukurtam kvartetui. Spaudoje, valstybės įstaigose pasigirdo pretenzingi šūksniai: „O kodėl Vilniaus universitetas nori būti ypatingas? Kodėl jis nepaiso valstybės…“ Tokia reakcija primena vieno tarybinio prokuroro žodžius, kuris buvo atkeltas iš provincijos, ir vietoj darbo prokuratūroje iš pradžių buvo įbruktas partinės organizacijos pirmininku į advokatų kolegiją. O tie ir tarybiniais metais turėjo tikrąją demokratiją ir už jį nebalsavo. Tam prokurorui liko tik pasakyti: „Ten tarybinės valdžios nepripažįsta“ ir pasitraukti. Panašiai sakoma ir mums. Vilniaus universitetas lieka vieninteliu tarptautiniu uni­ver­sitetu, kuris gina Europos akademinės laisves ir vertybes Lietuvoje. Vieną kartą jis jau buvo uždarytas, tačiau nenugalėtas. Ir mes girdime palaikomus žodžius iš mūsų kolegų, iš visų universitetų. Tuo ir ypatingas mūsų universitetas. Visur Europos šalyse yra savo nacionaliniai universitetai: Oksfordo, Kembridžo, Heidelbergo, Sorbonos… netgi Estijoje Tartu universitetas tapo nacionaliniu. Mūsų biurokratai tvirtino, kad visi 22 universitetai (iš jų 14 – valstybinių) turi būti lygūs. Tačiau, jei sumaišysime 22 spalvas, tai liks tik viena pilka spalva – tai galų gale ir bus mūsų Krylovo kvarteto mąstymo spalva, kuriam, kaip matome, toli nuo europinio mąstymo.

Vienas iš mano neseniai mirusiųjų Maskvoje mokytojų, prof. V. Žu­rav­levas, pasakojo istorinį faktą, kai 1956 m. Vengrijos darbininkų ir valstiečių (žinoma) „prašymu“ į šalį buvo įvesta tarybinė kariuomenė. Jinai gana greitai susidorojo su tais, kurie laikė ginklą ir pagal 1917 m. scenarijų užėmė viską, ką reikėjo tokiu atveju užimti… Liko tik vienas pastatų kompleksas – Budapešto universitetas. Prie įėjimo susidūrė dvi grupės: vieni iki dantų ginkluoti, kiti – beginkliai studentai, dėstytojai, profesoriai. Būtų pakakę vieno šūvio iš jų pusės, kad būtų tuojau numalšintas „ginkluotas pasipriešinimas“, bet jie neturėjo ir to. Todėl ginkluoti vyrai sustojo, neturėdami ryžto ir nežinodami, ką daryti toliau. Ačiū Dievui, kad tada atsirado iš jų vienas politinis šviesuolis, kuris rado išeitį: „Universiteto, kaip ir užsienio šalių ambasadų, negalima užimti. Jis turi eksteritorinį statusą.“ Jiems liko tik tvarkingai pasitraukti nebijant šūvio į nugarą. Taip dėl to sveiko proto karininko kariuomenė neišgarsėjo kaip barbarai, kuriem nėra jokių tarptautinių normų. Taip čia, taip ten galima girdėti apie studentų susirėmimus su policija demonstracijų metu, tačiau jie visada turi kur pasislėpti. Ir štai mes girdime, pvz., Graikijoje: „Dėl istorinių priežasčių policiją į universiteto teritoriją įeiti negalėjo.“

Skirtingai nuo jos, mūsų biurokratai nuo švietimo ir mokslo nori išgarsėti visame pasaulyje, kaip nepaisantieji ir tokių normų, kurių negalėjo pažeisti netgi ir tarybinė kariuomenė. Jei visi kiti Lietuvos universitetai laisvanoriškai atsisakė nuo akademinių laisvių ir ant savęs savanoriškai užkabino virves, kurias visada galima užtraukti, tai tik vienas Vilniaus univer­sitetas dar priešinosi – visi kaip vienas užstojo ginti akademinės laisvės. Visai kaip tą rudenį Vengrijoje. Nereikia pamiršti, kad su ja Vilniaus universitetą riša jo steigėjas – vengrų kilmės Didysis Lietuvos kunigaikštis Steponas Batoras, taip pat, kad Budapešto universitetas buvo sukurtas 57 metais vėliau – 1635 m. Tad mes, kaip ir vengrai 1956 m., norime apginti bendras akademines laisves. Praleidęs šešis metus Vokietijoje ir sugrįžęs namo aš nekaip negalėjau patikėti, kad žmonės, kurie stovėjo prieš tarybinius tankus, taip lengvai pasidavė biurokratijos savivalei. Mūsų šūkiai ankščiau buvo – „Lietuva be nepriklausomybės – tai Lietuva be ateities!“ Dabar tikrai Lietuva bus be ateities, jei bus panaikinta akademinė laisvė.

N. Chruščiovas vengė mokyti mokslininkus, operos ir baleto artistus, nes suprato jų reikšmę valstybėje ir užsienyje, tačiau, kaip žinoma, mielai mokė, kaip melžti karves ir ką piešti dailininkams. Mūsų biurokratai tarybinę patirtį netgi peržengė. Šiaurės Korėjoje buvo neįmanoma nusipirkti televizorių, dviračių, skalbimo mašinų, tačiau visą tai galėjo gauti nemokamai kaip didžiojo vado Kimer Seno dovaną už gerą darbą ir discipliną. Panašiu principu, kaip ir didysis vadas Kimer Senas, mūsų švietimo ir mokslo biurokratai sugalvojo dalinti studijų krepšelius. Kaip papasakojo su menu susijęs docentas, vienoje eilėje krepšelį gauti atsirado balerina, vadybininkas, architektas. Tarybiniais metais balerinų stažas pensijai prasidėdavo jau nuo baleto mokyklos, o virš trisdešimties metų jos galėjo eiti ir į pensiją. Prisimenu, kaip kartą Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriuje mūsų garsus šokėjas Petras Skirmantas Zalcburgo Landtago vadovams rodė savo, nors ir nepilnamečius, tačiau jau gana subrendusius profesionalius šokėjus. O ką galima bus rodyti po tokios reformos aukšto lygio svečiams? – gal kaip šoka krepšelių normas nustatančios įmitusios ministerijos tetulės su kokia nors viceministre – naująja Terpsichore? Ilgametis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektorius ir prorektorius Juozas Antanavičius man neseniai pasakojo, kad jie norėjo priimti mokytis vieną akordeonistą, tarptautinio konkurso laureatą, tačiau neturėjo teisės jam už tai pridėti balų gaunant krepšelį. Jis tada nuėjo mokytis į Riomerio universitetą, kuriame tokią teisę turėjo, ir jis gavo krepšelį! O kas, koks Kimer Senas tokią tvarką nustatė Lietuvoje? Prašom pasakykite!

Prieš kelerius metus Seime jau buvo kalbama, kad į universitetus veržiasi stambus kapitalas. Prisiminsime iš istorijos – kiek buvo daug padariusių ir palikusių savo gerą vardą žymių turtingų žmonių – mecenatų: Sava Mamontovas. Povilas Tretjakovas, Mykolas Žilinskas… Tokie žmonės turėjo ne tik stambius kapitalus, bet ir didžią sielą. Dėl pavydo ir intrigų Sava Mamontovas prarado netgi visą savo turtą, tačiau ne gerą vardą – rusų pasaulinės reikšmės muzikinė kultūra ir dailės istorija neįmanoma be jo. Tokie žmonės visada buvo reikalingi švietimui ir mokslui, pvz., Vokietijoje koncernas „Mercedes“ remia Heidelbergo universitetą. Tai įprastinė Vakarų šalių stambių pramonininkų praktika. Jie remia ne visus, o tik geriausius univer­si­tetus. Jei tokių universitetų tarybose sėdi jų atstovai, jiems tai yra didelė garbė. Jie galvoja, ką pastatyti arba ką gero padaryti universitetui, kad tai atsimintų. JAV privačių universitetų tarybose sėdi žmonės, kurie asmeniškai finansuoja tokius universitetus ir atitinkamai prižiūri, kaip jų lėšos yra naudojamos. Kaip tokie žmonės reikalingi Lietuvos švietimui ir mokslui! Kaip jų trūksta. Bėda tik, kad į mūsų universitetus veržiasi vis labiau stambaus kapitalo atstovai su godžių krautuvininkų psichologija. Ir tada prasideda – jų galvoje: ką pri(ch)vatizuoti, perparduoti… Tai nenauja. Prisiminsime Č. Čaploino „Aukso karštligę“. Kai nauji milijonieriai atplaukė į Kaliforniją su brangiais cigarais dantyse. Vienas iš naujųjų milijonierių mašinaliai išspjovė cigarą, pakėlė ir įsikišo į burną rastą nuorūką, kurią numetė praeinantis bedarbis. Subtitrai paaiškina – „pripratimo jėga“. Kiek tokių pas mus – kuriuos veikia pripratimo jėga?!

Dabar ir tampa aiški visų švietimo reformų esmė. Kažkodėl visas reformas bando pradėti nuo Kauno humanitarinio fakulteto, tiksliau nuo to, kaip pasisavinti Hanzos pirklių pastatus senamiestyje, kurie daug vertingesni negu buvę politinio švietimo namai, kuriuose dabar veikia Vytauto Didžiojo universitetas, nes ankstesni iki karo sukurto Vytauto Didžiojo universiteto pastatai priklauso KTU. „Špygą jums, o ne fakultetą“, – galėjo atsakyti į visus pasikėsinimus į VU turtą buvęs rektorius R. Pavilionis. Tačiau netikėtai išėjęs į politiką jis sugalvojo irgi savo visatos masto švietimo reformą. Savo Napoleono planams jis jau buvę pasiruošęs, nors ne kaip pėstininką, o bokštą, paaukoti ir fakultetą, kurį jis kaip niekas kitas prieš tai taip gynė. Dėl politinės veiklos jis nepastebėjo, kad jis negalėjo spręsti universiteto reikalų kaip viduramžių feodalas. Buvo ir kitų mėginimų – fakultete jau prie to priprato. Kova vyksta naudojant kvadratinį lizdinį mąstymą: „O kodėl VU turi fakultetą Kaune, kai yra dar du universitetai?“ Baimė konkurencijos, apie kurią taip plačiai kalbama? Heidelberge yra netgi penki medicinos fakultetai, vienas iš jų – Manheime, daug didesniame mieste, kuriame yra taip pat, nors ne toks senas ir žymus, bet gana stiprus universitetas su vienu medicinos fakultetu. VFR niekam negali ateiti mintis prijungti vieną Heidelbergo medicinos fakultetą prie Manheimo universiteto, nes universiteto turtu, kaip ir kito svetimo turtu VFR, niekas neduos manipuliuoti, tokie dalykai kvepia korupcija. Niekas negali be pasekmių atimti vieno valstybės savininko turto ir po to atiduoti kitam. Tačiau Lietuvoje vėl rengiamas naujas „kryžiaus žygis už švietimą“ ir bręsta naujų feodaliukų napoleoniški planai. Viena mūsų fakulteto valytoja taikliai pastebėjo: „Vienas Kubilius mums davė [t. y. sukūrė fakultetą], o kitas Kubilius nori atimti.“ Tačiau kur čia logiką, jei atiduodi vienam universitetui, kai po to jį jungti su kitu? Tačiau prieš tai iš KTU atiduoti VDU kelis fakultetus, kad po to vėl viską sujungti? Ar tada ne taps „atnaujintas ir reformuotas“ KTU eiliniu milžinišku politechnikumu, daug žemesnio lygio negu tarybinis KPI? Tai jau ne kvadratinis lizdinis mąstymas, o jo kita pusė – „teisėtas“ sukčiavimas, kuris turi negerą kvapą. Įspūdis toks, kad ministras paskyrė du paklusnius rektorius ir galvoja, kad jau laikas pradėti perdalinti ir turtą? Ir jie skuba. Vienam universitete 15 val. paskyrė rektorių, o 16 val. tas liepė senam rektoriui iki 20 val. jau išsikraustyti iš jo kabineto. Ar nepareikalaus kitas rektorius tada jam per valandą išgaruoti iš kabineto? Vienu žodžiu, dabar galima aiškiai matyti, kokia kryptimi eisime, jei akademinės laisvės Lietuvoje bus palaidotos.

Ir vėl absurdas ir ryški vaikiškos sovietizmo ligos grimasa. Toliau gali laukti tik idiotizmas, kurį išgydyti yra daug sunkiau. Su šiomis visuotinės ligomis dabar ir kovoja vienintelis Vilniaus universiteto kolektyvas. Galima pastebėti, kad naujas liberalų paruoštas Švietimo ir mokslo įstatymas iškart primena Borodavkino įstatymą – „Apie miesto viršininkų nevaržymą įstatymais“ iš Saltykovo-Ščedrino „Vieno miesto istorija“, nes kaip tas irgi tvirtino: „Jo rankos surištos – o šiaip jis parodys, kur pipirai auga.“ Pirmas ir vienintelis to statuto paragrafas skelbė: „Jeigu jauti, kad įstatymas sudaro tau kliūčių, tai, nuėmęs jį nuo stalo, pakišk po savo sėdyne. Ir tuomet tas įstatymas, jau tapęs nematomas, tau itin palengvins veiklą.“ Rašytojas apie to laiko įpročius su sarkazmu kalbėjo: „Švietimas naudingas tik tada, kai yra nešviečiamojo pobūdžio.“ Tiek daug tinka, jei kalbame apie dabartinę švietimo situaciją Lietuvoje. Kaip dabar jaučiasi mokslinė visuomenė ir kūrybine inteligentija ir ką jai daryti tokiu atveju? Gerai, kad Vilniaus universitete yra žmonių, visų pirma, teisininkų, kurie vietoj dejavimo pagalvojo, kad minėti veiksmai gali prieštarauti šalies Konstitucijai ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą. Ir vėl atrodo, kaip nemirtingame M. Saltykovo-Ščedrino kūrinyje. Ten buvo pasiūlytas sprendimas: „Švietimą ir su juo susijusias egzekucijas laikinai nutraukti ir įstatymų neleisti.“ Mūsų visų manymu – iki Konstitucinio Teismo sprendimo. Kas gi gali eiti prieš Konstitucinį Teismą?! Glupovo mieste, kaip žinoma, Borodavkino įstatymas nepraėjo, ten irgi atsirado savotiškas Konstitucinis Teismas. Sveiko proto žmonės ir teisės žinovai tvirtino, kad tas įstatymas Lietuvoje irgi nepraeis. Ir jis NEPRAĖJO – Lietuvos Konstitucinio teismas jame surado daug prieštaraujančių Lietuvos Konstitucijai paragrafų.

Tarybinis sovietizmas būtent ir išaugo iš to caro „Vieno miesto istorijos“. Gal pagaliau ir mums jau laikas atsikratyti nuo to Glupovo miesto tradicijų ir jo ligų?

Ir vėl girdisi riksmai: „Sprendimas paskelbtas Vilniaus universiteto naudai!“ Kadangi tokie riksmai aidėjo ne miesto turguje, iš karto kyla rimtų klausimų. Dėl atskirų teisėjų sąžiningumo galima suabejoti (Ir mes žinome, kaip pasibaigė jų karjera). Bet laidyti tokias replikas Konstitucinio Teismo adresu leidžiama tik žmonėms, kurie ypatingose įstaigose gali būti Napoleonais, Mahometais ir netgi Romos Popiežiais – ten jiems tikrai garantuotas nepakaltinamumas. Tačiau įžeidinėti KT ir Konstituciją, tiems, kurie turi jai tarnauti – tokio negali būti net klausimo. Prognozavęs tokį Konstitucinio Teismo verdiktą ilgametis vieno universiteto rektorius išsakė turbūt visos akademinės visuomenės nuomonę: „Tokiu atveju laimės ir visi Lietuvos universitetai.“ Ir visi Lietuvos universitetai laimėjo. Konstitucinio Teismo kompetencija Lietuvoje nebuvo ir nebus ginčų objektu, tačiau apie švietimo, meno ir muzikos liberalius reformatorius galima pasakyti tą patį:

„…O jūs, vis tiek kaip sėsit,

Muzikantais būt nesugebėsit…“

Olegas Poliakovas,

Vilniaus universiteto profesorius ir Senato narys,

Heidelbergo universiteto habilituotas daktaras

aukstasis_mokslas

Didžiausios kompaktinių diskų gamintojos Baltijos šalyse „BOD Group“ rinkodaros ir pardavimų direktorius Ričardas Sartatavičius įsitikinęs, jog neturint aukštojo išsilavinimo, šiandien įsitvirtinti darbo rinkoje ir gauti padorų atlyginimą – mažai šansų.

„Žinoma, viskas priklauso nuo darbo pobūdžio. Jeigu darbas nereikalauja aukštos kvalifikacijos, tai viena. O, jei žmogus, pavyzdžiui, atlieka mokslinį, tiriamąjį darbą, tai natūralu, kad turėdamas aukštąjį išsilavinimą bei aukštesnį mokslinį laipsnį, savo srityje jis gali gauti didesnį atlyginimą. Verslo pasaulyje panašiai – kuo asmuo labiau išsilavinęs, kuo jo įgyta specialybė šiuolaikiškesnė, tuo labiau jis gali pretenduoti į aukštesnes, o tuo pačiu ir į geriau apmokamas pareigas“, – pasakojo R. Sartatavičius. Tačiau ką tik studijas baigusiems ir darbo patirties neturintiems jaunuoliams nereikėtų iškart tikėtis paties aukščiausio atlyginimo įmonėje.

„BOD Group“ atstovo tvirtinimu, būtina atminti, kad atlyginimo pokyčiai priklauso nuo pačių darbuotojų. Pradėjus dirbti, būtina naudotis proga ir įrodyti savo sugebėjimus, kuriuos geriausiai atspindi darbo rezultatai – tada ir socialinė gerovė bei atlyginimas bus visai kitokie -didesni.

Mokslas ir atlyginimas – susiję

Aukštojo mokslo svarbą bet kuriame verslo sektoriuje pabrėžia ir VšĮ „Versli Lietuva“ verslumo departamento direktorius, VU TVM Alumni klubo valdybos pirmininkas Dovydas Varkulevičius. „Yra atlikta įvairių tyrimų, rodančių tiesioginę koreliaciją tarp aukštojo išsilavinimo ir atlyginimo dydžio. Kitaip tariant, kuo aukštesnį išsilavinimą turi žmogus, tuo aukštesnių pajamų jis gali tikėtis“, – tvirtino D. Varkulevičius. Anot jo, nepaprastai svarbu yra ir tai, kaip pats žmogus vertina savo studijas ir aukštojo mokslo diplomą. Kaip naudingą patirtį ar tik kaip ketverių metų vargą bei už jį gautą popierėlį. „Žmogus turi suprasti, kad studijos pirmiausia yra vardan žinių, patirties, didesnių galimybių“, – teigė D. Varkulevičius.

Pirmame kurse dirbti pradėjęs D. Varkulevičius tvirtino, jog bedirbant jo susidomėjimas mokslu tik augo, nes matė, kaip studijų metu įgytas žinias galima pritaikyti kasdienėje veikloje ir atvirkščiai – darbo metu sužinoti praktiniai dalykai praversdavo mokantis, ruošiantis egzaminams. Tai, baigus bakalauro studijas, paskatino jį siekti aukštesnio mokslinio laipsnio. „Dėl susidomėjimo mokslu, sėkmės darbe, iš dalies reikėtų dėkoti dėstytojams, kurie man įdiegė sistemingo mąstymo technologiją, jei galima taip pasakyti. Pradedant informacijos paieška, baigiant konkrečios situacijos ar problemos sprendimų būdais. Dėstytojai buvo puikūs praktikai, tikri savo srities specialistai, nemažai jų atvykdavo iš užsienio, tad paskaitos būdavo įdomios, sukeldavo įvairių diskusijų“, – pasakojo VU TVM Alumni klubo valdybos pirmininkas.

Anot D.Varkulevičiaus, glaudus mokslo ir verslo bendradarbiavimas yra naudingas abiems pusėms. Mokslo institucijos jaučia, kuo iš tiesų šiandien alsuoja verslo įmonės, kokių žinių reikia studentams, kad šie baigę studijas nevarstytų darbo biržos durų ir greičiau galėtų integruotis į darbo rinką, tuo tarpu verslininkai, tapę lygiagrečiais mokslinių tyrimų partneriais, pagerina inovacinius gebėjimus, „užsiaugina“ būsimus darbuotojus, vadovus.

Lietuvos aukštojo mokslo sistema modernėja, tačiau dalis problemų, tokių kaip didžiulis mokymo įstaigų skaičius ar studentų motyvacijos trūkumas, įsišaknijusios labai giliai.

Prieš dvejus metus pradėta aukštojo mokslo reforma šiemet bus tęsiama toliau be kardinalių pakeitimų. “Didieji pokyčiai įvyko 2008-aisiais, kai kurios korekcijos – pernai. Dabar aukštosioms mokykloms norisi stabilumo”, – sako švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė.
Toliau bus tęsiami sisteminiai pokyčiai: mokslas labiau integruojamas į taikomąją veiklą, aukštosios mokyklos tobulina studijų kokybės priežiūros sistemą, pertvarkomos studijų programos, investuojama į laboratorijų, auditorijų, bendrabučių atnaujinimą.
“Universitetai ir kolegijos pradeda daugiau dėmesio skirti studentui ir ypač abiturientui, nes yra suinteresuotos jų pritraukti, o paskui išlaikyti, nes jie gali keisti studijų programą ar nutraukti studijas, jei netenkins kokybė. Studentai tampa daug svarbesne universitetų varomąja jėga, nei buvo anksčiau”, – tikina N.Putinaitė.
Viceministrė pabrėžia, kad ministerija reformą vertina labai teigiamai. Tačiau pati akademinė visuomenė mato daugybę erdvės tobulėti.

Ar Lietuva pajėgi turėti 22 kokybiškus universitetus

“Reforma? Kokia reforma? Tai, kad iš Kauno medicinos universiteto ir Veterinarijos akademijos sukurtas bendras Sveikatos mokslų universitetas? O kas daugiau?”– ironizuoja Kauno technologijos universiteto gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis.
Iš tiesų susijungimų būta ir daugiau: Klaipėdoje jėgas suvienijo dvi kolegijos, prie Vytauto Didžiojo universiteto prisijungė Stasio Šalkauskio kolegija. Tačiau tai menkos žuvys Lietuvos aukštųjų mokyklų jūroje.
AIKOS duomenimis, šiuo metu Lietuvoje yra 22 universitetai ir 23 kolegijos, kuriose rudenį studijas pradėjo 30,4 tūkst. studentų. Viena vertus, tai sudaro geras sąlygas aukštojo mokslo prieinamumui užtikrinti – vienam pagrindinių reformos tikslų. Tačiau abejotina, ar Lietuvoje užtenka finansinių ir intelektinių resursų tokiam skaičiui studentų ir mokymo įstaigų iškelti aukštą kokybės kartelę.
“Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete seminarai vyksta 30–60 žmonių grupei ir maždaug pusė studentų per metus neprataria nė žodžio”, – asmenine patirtimi dalijasi Kernius Kuolys, metęs jo netenkinusias studijas Vilniaus universitete ir šiuo metu studijuojantis Škotijos Šv. Andriaus (St Andrews) – trečiame geriausiame Didžiosios Britanijos universitete. “Čia kassavaitiniai seminarai vyksta grupėse nuo trijų iki dešimties žmonių. Būtent per juos aš išmokstu daugiau nei per paskaitas”, – sako jis.
Dar viena didelio studento skaičiaus pasekmė – menka solidžios dalies studentų motyvacija. “Kiek studentų Lietuvoje laisvalaikiu savo iniciatyva domisi sritimi, kurią studijuoja? Kiek iš jų apskritai studijuoja tai, kas juos tikrai domina?” – retoriškai klausia K.Kuolys.
“Motyvuotų studentų būtų daugiau, jei keistųsi visuomenės požiūris, kad baigus mokyklą būtinai turi iš karto eiti į universitetą. Neik, kol nežinai, kur nori nueiti. Didžiojoje Britanijoje daugybė abiturientų renkasi laisvus metus (angl. “gap year”), per kuriuos keliaudami ir savanoriaudami skirtingose pasaulio vietose įgauna gyvenimo patirties ir suvokimo, kas iš tiesų juos domina”, – sprendimą siūlo studentas.
Didelė studentų ir mokymo įstaigų gausa susijusi ir su kitomis Lietuvos aukštojo mokslo problemomis: per dideliu dėstytojų darbo krūviu, prastu studentų paskaitų lankymu, dažnais sukčiavimo per egzaminus atvejais, mažomis studentų stipendijomis, dideliu bedarbių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, skaičiumi ir kt.
Kita vertus, Mykolo Romerio universiteto (MRU) kanclerio Sauliaus Spurgos teigimu, nėra akivaizdu, kad studentų, universitetų ir kolegijų skaičius siejasi su aukštojo mokslo kokybe. “Rodos, jei neturima aiškių aukštojo mokslo vertinimo kriterijų, griebiamasi aukštųjų mokyklų skaičiavimo, – svarsto socialinių mokslų daktaras, manantis, kad pernelyg užaštrinti aukštųjų mokyklų konkurencijos Lietuvoje nereikėtų. – Bendradarbiavimas ir telkimasis neišvengiamas. Tik aš to tiesiogiai nesiečiau su universitetų skaičiumi”, – teigia S.Spurga.
Universitetai jau tariasi bendrai vykdyti kai kurias studijų programas, keistis dėstytojais, bendradarbiauja rengdami bendrus mokymo modulius.
Tačiau ir daugelyje kur kas turtingesnių valstybių nėra tiek universitetų, kiek Lietuvoje, nes visur skaičiuojami ir finansiniai ištekliai, ir universitetinio išsilavinimo žmonių poreikis, be to, rūpinamasi, kad kiekybė nemenkintų universitetinio išsilavinimo kokybės.

Sąmyšis dėl protų nutekėjimo neturi pagrindo?

S.Spurgą piktina peršama nuomonė, kad prasčiausias Vakarų universitetas geresnis už geriausią Lietuvos universitetą. “Nėra tokių “vakarietiškų universitetų”, nes ir Vakaruose galima rasti labai didelės įvairovės”, – tvirtina MRU kancleris.
Nėra didelio pagrindo ir panikai, kad “geriausi šalies protai išvyksta” studijuoti. 2010-ųjų pabaigoje Švietimo ir mokslo ministerija per ambasadas ir kitas atsakingas institucijas surinko duomenis apie visose studijų pakopose užsienyje studijuojančius lietuvius. Iš Didžiosios Britanijos gauti duomenys parodė, kad tokių studentų yra 2000, Lenkijoje – apie 800, kitose šalyse mažiau. Tiesa, šie skaičiai atskleidžia 2009 m. padėtį. “Palyginti su kitomis šalimis ir Europos Sąjungos vidurkiu, mūsų išvykusieji studijuoti sudaro labai nedidelį procentą. Mums čia, Lietuvoje, galbūt atrodo tragedija, kad kažkas išvyksta, bet jei matysime mobilumo situaciją ES šalyse, tai tikrai nėra dideli skaičiai”, – sako N.Putinaitė.
Prestižinės KTU gimnazijos direktorius B.Burgis taip pat nelinkęs sureikšminti abiturientų emigracijos. “Baigusių mūsų gimnaziją abiturientų, vykstančių studijuoti į užsienį, skaičius gana stabilus – jų maždaug trečdalis. Tik reikia pabrėžti naują tendenciją: anksčiau studijas užsienyje rinkdavosi tik pažangiausieji, o dabar išvažiuoja net tie, kuriems Lietuvos universitetai durų neatveria. Ir tegu važiuoja, tiesa?” – svarsto KTU gimnazijos direktorius.
Kitas klausimas, kaip reikėtų vertinti studentų pasirinkimą studijuoti užsienyje. “Nelaikau gabių žmonių siekio studijuoti užsienyje problema. Atvirkščiai – tą, kuris skatintų žinių ir naujų patirčių trokštantį abiturientą niekur nevažiuoti ir likti Lietuvoje, kaltinčiau gyvenimo žlugdymu. Kokia nauda Lietuvai protingą žmogų, ką tik baigusį mokyklą, per ketverius metus universitete paversti vidutinybe? Neteigiu, kad studentas Lietuvoje negali tobulėti, bet tai jam padaryti daug sunkiau, palyginti su sąlygomis, sudarytomis užsienyje”, – tikina K.Kuolys.

Raktas į teigiamus pokyčius – globalizacija

Vis dėlto daugelis Lietuvos aukštųjų mokyklų negali prilygti turtingesniems ir kitaip pranašesniems užsienio konkurentams. Tai rodo ir pasauliniai universitetų reitingai, kuriuose aukščiausią iš lietuviškų mokymo įstaigų poziciją turintis Vilniaus universitetas šiemet pirmąkart pateko tarp 500–550 geriausių pasaulio universitetų. Globalizacijos ir masinio aukštojo mokslo amžiuje Lietuvos universitetams ir kolegijoms reikia būti konkurencingiems, kad pritrauktų ne tik Lietuvos, bet ir užsienio studentų. Kaip to pasiekti?
“Kai ką galima padaryti, o kai ko ne, nes tam prireiktų šimtmečių. Ar galima įsivaizduoti, kad Kembridžo universitetas palauks, kol jį nukonkuruos Šiaulių universitetas? Bet reikėtų pasistengti, kad mūsų universitetai būtų atviri viso pasaulio jaunimui, kad paskaitos vėl būtų paskaitos, o ne pamokos, kad net norintys, bet nepajėgiantys studijuoti būtų šalinami iš universitetų, kad universitetų autonomija būtų gražiai suderinta su visuomenės teise uždaryti nenaudingus universitetus”, – “vaistus” siūlo B.Burgis.
Dar vienas kelias tobulėti – Lietuvos mokymo įstaigose diegti užsienyje studijavusių ir grįžusių studentų patirtį. “Jau dabar pirmoji banga lietuvių, po įstojimo į ES baigusių studijas užsienyje, po truputį grįžta į tėvynę ir susiranda darbus. Taip atsiranda žmonių, pažįstančių pasaulį – žinančių, kaip yra kitose šalyse ir kaip gali būti Lietuvoje. Grįžę jie gali kartu atvežti ir vakarietišką požiūrį į mokslą, perduoti jį kitoms kartoms. Kažkas turi išvykti ir sugrįžti, kad kitiems išvykti nebereikėtų”, – svarsto K.Kuolys, šiuo metu studijuojantis Škotijoje, tačiau po studijų planuojantis grįžti į Lietuvą.
“Lietuvos aukštasis mokslas – ta sritis, kuri bene labiausiai integruota į atitinkamas Europos ir pasaulio struktūras. Vyksta intensyvūs dėstytojų, mokslininkų mainai, Lietuvoje per įvairias programas studijuoja tūkstančiai ES šalių studentų”, – tikina MRU kancleris S.Spurga, turintis ir studijų Harvarde (JAV) patirties.
Taigi pagrindo teigti, kad Lietuvos aukštojo mokslo padėtis gerėja, yra, tačiau įsisenėjusių ydų sąrašas vis dar ilgas. Matant neproporcingai didelį aukštojo mokslo tinklą Lietuvoje akivaizdu, kad esminiai pokyčiai užtruks ir tam prireiks didelių tiek studentų, tiek mokslininkų, tiek iš užsienio patirties parsivežusių absolventų, tiek aukštojo mokslo politiką lemiančių institucijų pastangų.

box1
Aukštojo mokslo institucijų skaičius ES šalyse

Šalis     Gyventojų    Universitetų     Kitų aukštųjų mokyklų, kolegijų

Didžioji Britanija    60 mln.     90    50
Lietuva    3,2 mln.    22    23
Nyderlandai    16,7 mln.    14     66
Estija    1,3 mln.     11    9
Airija    6,2 mln.      7    44
Norvegija    4,9 mln.    7    63
Latvija    2,2 mln.     6    53
Danija    5,6 mln.    5    50
Slovėnija    2 mln.     4    21

Šaltinis: Euroguidance.lt

box2
Aukštojo mokslo finansavimas (mln. Lt)
Universitetai*     Kolegijos
Valstybės biudžeto ir spec. programų lėšos    ES lėšos
894,1    833,8    789,9     811,4
171,6     160,7    130    128,1
Iš viso    ?    ?     ?     ?
2008 m.    2009 m.    2010 m.    2011 m.
*Universitetai su spec. lėšomis ir investicijomis
**Kolegijos be spec. lėšų, įtrauktos investicijos