Juozas Vidmantis Vaitkus / BFL/Š.Mažeikos nuotr.

Negesta diskusijos apie mokslo efektingumą ir jo rezultatų panaudojimą praktikoje (socialinėje ar technologinėje sferose). Priekaištai išsakomi tiek mokslininkams, tiek ir verslo pasauliui, tačiau ar nėra pamiršta priekaištauti ir mokslo bei eksperimentinės plėtros organizatoriams, t.y., tiems, kurie nustatė mokslininkų auginimo tvarką, ir kurie sukūrė moksliniams tyrimams skiriamų lėšų paskirstymo tvarką bei atsiskaitymo už juos sistemą. Į šių dokumentų rengimą buvo įtraukti ir mokslininkai, tačiau galima abejoti ar tai buvo tie, kurie buvo tam kompetentingi, nes daugeliui nuostatų prieštaravo tiek Lietuvos universitetų asociacija, tiek ir Lietuvos Mokslų akademija.

Juozas Vidmantis Vaitkus, VU profesorius – emeritas, LMA narys

Gal dabar svarstomas Mokslo ir studijų įstatymas galėtų pataisyti sistemą, kurios detales išryškintų jau poįstatyminiai aktai?

Norėtųsi pažymėti, kad nepriklausomai nuo mokyklos ar universiteto lygio atsiranda jaunų žmonių, kurie tampa mokslo šviesuliais, tačiau yra ir tie, kurie savo karjerą grindžia minimalistiniais principais. Todėl ta tvarka, kuri kontroliuoja moksleivio, studento, tyrėjo augimą, turėtų būti kuriama tokia, kad būtų įdiegiamas reikiamas žinių turinys ir gebėjimai tam diplomui ar atestatui, kuris suteikiamas. Verta pažvelgti, ar šioje srityje viskas gerai, nes jei yra trūkumai, tai juos reikia taisyti, arba nepykti, kad parengti specialistai nepatenkina lūkesčių.

Mokslo ir verslo santykiai priklauso nuo visos eilė komponentų, tarp jų ir nuo: a) mokslininkų kompetencijos, b) tyrėjų komandos, c) projektų atrankos, d) mokslo ir verslo sąsajų skatinimo finansinės tvarkos.

Pradėkime nuo mokslinių laipsnių kokybės analizės, nes šiuos laipsnius turintys specialistai yra svarbiausi mokslo rezultatų kūrime ir jų įdiegime.

Turėjome griežtą ir pakankamai logišką mokslinių laipsnių sistemą, kuri atestavo beveik visus dabartinius vyresniosios kartos mokslininkus. Lietuvai tapus nepriklausomai buvo noras pašalinti iš šios sistemos kelis atributus, ir ji sėkmingai būtų tikusi Lietuvoje. Reikėjo panaikinti tik partinės ir profsąjungos organizacijų kišimąsi į atestacijos procesą bei sukurti disertacijų kokybės kontrolės instituciją Lietuvoje. Tačiau buvo nueita kitu keliu. Imtasi sistemos paprastinimo.

Docento ar profesoriaus vardai jau neteko kompetencijos požymių ir apsprendžia tik atlyginimo, kurį gali gauti pretendentas, ribas.

Pirmiausia be realios motyvacijos buvo pakeista mokslo sričių, krypčių ir šakų sistema. Buvo atmesta visa eilė siūlymų ir pasirinkta pavadinti Lietuvos mokslo sričių, krypčių ir šakų pavadinimais tai, ką Europos sąjungoje rekomenduota informacinėms sistemoms, t.y., bibliotekų skirsniams. Todėl gavosi, kad, pvz., fizikoje beveik kiekviena disertacija tapo skirta dviem ar trim fizikos šakoms. Bet tai smulkmena.

Toliau prasidėjo ištisa sistemos silpninimo lavina.

1. Panaikintos specializuotos tarybos, kurios užtikrindavo vienodą tam tikros šakos disertacijų vertinimą, ir buvo sukuriamos kiekvienai disertacijai ginti tarybos, kurių sudarymui didelę įtaką turėjo suinteresuotoji pusė.

2. Panaikintas disertacijos preliminarinis įvertinimas tos krypties mokslo centre, kuris buvo naudingas ne tik atestacijai, bet ir pačiam disertaciją ginančiajam. (Asmeninė patirtis: kada padarei pranešimą prieš tuos, iš kurių parašytų vadovėlių ar mokslinių straipsnių mokeisi, ir jie pritaria tavo tyrimų rezultatams ir jų interpretacijai, tai visai kitaip pasijauti mokslo sferoje.)

3. Panaikinta nuostata, kad mokslinis straipsnis gali būti panaudotas tik dviejose disertacijose – siekiant daktaro laipsnio, ir jo vadovo, siekiančio mokslų daktaro laipsnio, išskyrus tuos atvejus, kada aiškiau nurodoma, kas priklauso kitam, vėliau ginsiančiam disertaciją, autoriui.

4. Susidorojant su mokslų daktaro disertacijomis, jos pervadinamos habilituoto daktaro disertacijomis atsisakant reikalavimo, kad mokslininkas siekiantis šio rango turi „išarti naują vagą“, t.y., ženkliai išplėtoti mokslų šaką ar sukurti naują. Tai pakeista aritmetiniu reikalavimu atspausdinti tam tikrą straipsnių skaičių. Vėliau panaikintas ir šis antrasis mokslo laipsnis, pakeliui sukuriant ir panaikinant habilitacijos procedūrą.

Tie patys aritmetiniai, o ne kokybės reikalavimai perkelti ir į pareigybių atestacijos sistemą, kas atvėrė galimybę už tuos pačius rezultatus keliems asmenims užimti ekvivalentines pareigas. Docento ar profesoriaus vardai jau neteko kompetencijos požymių ir apsprendžia tik atlyginimo, kurį gali gauti pretendentas, ribas.

Šie požymiai rodo, kad valstybėje turi egzistuoti atestacijos kokybės kontrolės sistema, bet jos faktiškai nėra.

Įdomiausia yra tai, kad pertvarkos lyderiai skelbė, kad jie seka Danijos sistemos pavyzdžiu. Jie nesiteikė pastebėti, kad Danijoje yra du moksliniai laipsniai: po doktorantūros studijų suteikiamas PhD laipsnis, o vėliau gali būti siekiamas daktaro laipsnis (dr). Tiesa, profesoriaus pareigoms užimti Danijoje dr. laipsnis nebuvo būtinas, tik buvo reikalaujama atlikti to paties rango mokslinius darbus, kaip ir iš tų, kurie gindavo daktaro disertacijas. Jei straipsniai buvo parašyti su bendraautoriais, tai atestacijos siekiančio autoriaus indėlį į publikacija turėjo patvirtinti visi bendraautoriai. Todėl Danijoje ir buvo sutinkami prof. ir prof.dr. pareigybės. Jungtinėje Karalystėje taip pat yra du laipsniai – PhD ir Dr.Sc., kurį pasiekia maždaug kas dešimtas profesorius, kas faktiškai paliudija jo gebėjimą organizuoti komandinį darbą.

Sekant kitų šalių patirtimi visa atestacinė sistema perkelta į mokslo institucijų lygmenį, tačiau suteiktas mokslinis laipsnis Lietuvoje jau turi bendravalstybinę reikšmę, nes jo turėjimas įtakoja senatvės pensijos dydį bei teises dalyvauti konkursuose kitose institucijose. Šie požymiai rodo, kad valstybėje turi egzistuoti atestacijos kokybės kontrolės sistema, bet jos faktiškai nėra.

Pasikliovimas vien akademiniu sąžiningumu nereikalaujant reikiamos kompetencijos kiekvienu atveju neužtikrina laukiamų rezultatų.

Teigčiau, kad kompetencijos siekio atestacinėje sistemoje taip pat nėra, nes svarbiausiais tapo aritmetiniai rodikliai. Jei būtų kitaip, tada nebūtų panaikinti 2003 m. Lietuvos mokslo tarybos grąžinti į disertacijos reikalavimų sąrašą „ginamieji teiginiai“, atskleidžiantys tai, ką gina disertantas (ar tai, ką atrado ar įrodė, ar tik įspūdžius iš kelerių metų veiklos mokslinėje grupėje). Buvo patvirtinami oponentai, kurie galėjo įsigilinti į disertacijos esmę, nes turėjo atitikti disertacijos mokslo šakai (pvz., Suomijoje oponentas yra pagrindinis veikėjas disertacijos gynimo procedūroje diskutuojantis su disertantu auditorijai stebint). Dabar, t.y., 2010 m., jie yra panaikinami, o moksliniam daktaro laipsnio suteikimui bereikia bent trijų jos gynimo tarybos narių, kurių kompetencija disertacijos mokslo šakoje nėra reglamentuojama, pritarimo. Stebėtina, kad disertantas savo indėlį į publikacijas turi pranešti tik disertacijos gynimo metu (o ne jos pirmojo pristatymo procedūroje).

Tie visi procedūrų supaprastinamai gal ir nebūtų žalingi, jei būtų numatyta privaloma ekspertinė priimto sprendimo kontrolė, tačiau pasikliovimas vien akademiniu sąžiningumu nereikalaujant reikiamos kompetencijos kiekvienu atveju neužtikrina laukiamų rezultatų.

Atlikus šiuos atestacijos sistemos pakeitimus ir gavome tai, kad vietoje to, kad būtų auginamos mokslinės mokyklos ir siekiama kokybinio rezultato, tapo perspektyvu ieškoti partnerių, su kuriais būtų galima atspausdinti kuo daugiau mokslinių straipsnių.

Blogiausia, kad sistema atvedė prie ženklaus mokslinių grupių uždarumo, nes publikuojamasi daugelyje mokslinių leidinių, kurie nėra lengvai pasiekiami, todėl apie tai, ką nuveikia gretimo tyrėjų komandos sužinoti yra labai sunku. Situaciją ženkliai pagerėtų jei būtų pareikalauta, kad bent vyriausieji mokslo darbuotojai bei profesoriai (gal ir vyresnieji mokslo darbuotojai siekiantys nekonkursinės pozicijos) rengdamiesi atestacijai ar konkursui publikuotų savų darbų apžvalginius straipsnius moksliniame žurnale Lietuvoje, nes numatytos dabartiniame įstatyme nurodymas perskaityti paskaitos neturi išliekamosios vertės bei, kaip rodo praktika, jose nėra pateikima pakankamai išsami informacija. Tuo pačiu lengvai sužinotume, kas yra nuveikta ir kas yra kas Lietuvoje.

Ką nors sukurti tapo nebereikalinga (de facto, ne de jure).

Jei būtų siekiama, kad visuomenėje didėtų kompetentingų žmonių skaičius, tai padaryti pakeitimus yra paprasta, tik juos turi daryti tuo suinteresuota valdžia. Juk mokslinio laipsnio įgijimas parodo ne tik tai, kad asmuo yra atlikęs įvertintus mokslinius tyrimus, bet, kaip yra argumentavęs pirmasis JK ambasadorius Lietuvoje, mokslinis laipsnis parodo, kad šis asmuo turėjo gilintis į literatūros šaltinius, atlikti analizę, apdoroti didelę apimtų rezultatų, padaryti išvadas, ir, svarbiausia, sugebėjo užbaigti darbą. Ir nesvarbu, ar jis fizikas, ar geografas, jam galima pavesti atsakingą darbą. Jungtinės Karalystės firmose šis požiūris įskaitomas tokiu būdu: jose darbuotojo atlyginimas priklauso nuo darbo stažo firmoje, jo atlyginimas turinčiam mokslinį laipsnį auga greičiau, negu jo neturinčiam. (Tai detaliai paaiškino astrofizikos doktorantas, kuris turi kvietimą dirbti banke, tačiau įvertino, kad jam alga ir jos augimas bus svarbu tada, kada jis turės šeimą, o dabar gali mėgautis moksliniu darbu).

Žvelkime į mūsų mokslo sistemą toliau.

Visiems (pasaulyje ir kai kam Lietuvoje) yra žinoma, kad jei projekto vykdymo metu atrandami nauji dėsningumai, tai jų skelbti negalima iki tol, kol nėra patikrinama jų inovacinė vertė.

Ką nors sukurti tapo nebereikalinga (de facto, ne de jure). Šios ydingos sistemos katalizatoriumi tapo publikacijų skaičiaus susiejimas su mokslinių tyrimų finansavimu. Dabar, įsukus straipsnių spausdinimo mašiną, galima tik abejoti, ar įmanoma atspausdinti per metus per dvi dešimtis kokybiškų straipsnių. Sakyčiau net ir dešimt kokybiškų straipsnių per metus atspausdinti galima nebent tik tada, jei susikaupia kelių metų įdirbis. Visais kitais atvejais tenka įtarti, kad publikacijos yra skubotų, gal kartais vienetinių bandinių tyrimų aprašymas, kas neturi tikros mokslinės vertės.

„Aritmetika“ persimetė ir į paraiškų projektams bei pačių projektų vertinimą. Visiems (pasaulyje ir kai kam Lietuvoje) yra žinoma, kad jei projekto vykdymo metu atrandami nauji dėsningumai, tai jų skelbti negalima iki tol, kol nėra patikrinama jų inovacinė vertė. Jei ji yra, tada reikia tą rezultatą patentuoti, o tai reiškia, kad kol patentas neužregistruotas, rezultatai neskelbiami.

Be to, jau užsienio šalių patirtis parodė, kad patentuoti verta tada, kada jau yra sutartas šio patento licenzijos pirkėjas. (Japonijoje teko patirti, kad aptariant mokslinių tyrimų rezultatų ateitį su inovacija suinteresuotu subjektu, pirmiausia nustatoma, kaip bus pasidalinama gal atsirasiančio patento nuosavybė bei galimas licenzijos suteikiamas pelnas, ir tik tada prasideda kalba apie tų tyrimų turinį.)

Kartu yra būtina plėtoti tyrimus, kad potencialia inovacija susidomėtų verslas, nes ne patentu yra suinteresuotas autorius, o parduota licencija, nes ji atneša lauktus dividendus. Galima pažymėti, kad Lietuvos viešosiose mokslo įstaigose atliekama visa eilė tyrimų, kurie domina verslą užsienyje.

Mokslinis potencialas eilėje sektorių yra gero lygio, bet Lietuvoje nėra terpės, kuriai šis potencialas būtų reikalingas.

Patenkame į daugiausiai Europoje kitų šalių verslui vykdančių šalių trejetą ir maždaug triskart viršijame ES vidurkį (Pagal EU_Researchers_Report_2012_ FINAL_REPORT). Tai rodo, kad mokslinis potencialas eilėje sektorių yra gero lygio, bet Lietuvoje nėra terpės, kuriai šis potencialas būtų reikalingas.

Ydinga „aritmetika“ ir planavimo kuriozai įsiterpė į reikalavimus mokslinių tyrimų paraiškoms. Milijoninės (litais) projekto apimties išlaidų sąmatą paraiškoje buvo reikalaujama suderinti cento ar dar didesniu tikslumu, tame tarpe numatant, kiek kainuos viešbutis nuvykus į konferenciją, kada dar nežinoma, kurioje šalyje konferencija vyks. Šios paraiškų rengimo nesąmonės paviešintos jau daug kartų ir galiojo eilę metų. Tai galima būtų vertinti kaip mokslo vadybininkų tyčiojimąsi iš tyrėjų komandų, ir pokyčiai daromi stebėtinai lėtai.

Pagaliau įsisuko reikalavimai publikuoti mokslinius straipsnius tik aukšto reitingo žurnaluose, kas virto leidybos bizniu, nes visa eilė aukšto reitingų žurnalų sukurta dirbtiniu būdu. Dėl šio „verslumo“ yra nukentėję ir kai kurie Lietuvos ir kitų šalių mokslo leidiniai, bet, atrodo, kad iš jų „estafetę“ perėmė visa eilė „Open Access“ leidinių. Tiesą pasakius, šis citavimo indeksų vaikymasis nerodo mokslo pasiekimų lygio, nes jį lemia žurnalo pasirinktos prioritetinės tematikos tyrėjų grupių dėmesys viena kitai. O citavimų skaičius didele dalimi priklauso nuo mokslinių tyrimų krypties ir ta tematika dirbančių mokslinių grupių skaičiaus. Be to, citavimų skaičius bei tyrėjo Hiršo indeksas labai priklauso nuo tematikos krypties ir nuo kolektyvinių darbų, kuriais skelbiami programų tyrimo rezultatai, o pastarieji dažniausiai nėra susieti su tyrėjo tiesioginiais darbo rezultatais ir jo kompetencija.

Kuriozai sutinkami ir tvarkoje, nustatančioje atsiskaitymą už projektų įvykdymą. Pavyzdžiui, moksline prasme yra ydingas reikalavimas, kad moksliniai straipsniai turi atspindėti tik vieno projekto, atlikto be bendradarbiavimo rezultatus, nes Lietuvos mokslo tarybos projektuose nepripažįstamos publikacijos, jei jose pareikšta padėka keliems adresatams. Bet būna ir taip, kad tyrimo objektas pagamintas vienur, apdorotas kitur, prieš ir po apdorojimo tirtas keliais metodais, kol gauti vertingi rezultatai. Visa tai gali užtrukti ir kelerius metus ir yra susieti su keliais projektais.

Ir visa tai tampa nulinės vertės atsiskaitant už projektą, nes publikacija ar pranešimas konferencijoje neužskaitomi, nors jų mokslinė vertė gali būti aukšta ir aiškiai nurodyta, kas pasiekta kiekviename projekte.

Vokietijoje Makso Planko draugijos lėšos (gaunamos iš biudžeto) institutuose skiriamos tokiems projektams, kurie dešimties metų bėgyje turėtų sudominti verslą.

Atskira tema yra paraiškų ir ataskaitų ekspertizė. Kol egzistavo Lietuvos mokslo ir studijų fondas, kuris finansavo mokslinių tyrimų projektus ir programas, tol vyko viešos projektų ir programų mini-konferencijos, kuriose ne tik užslaptinti ekspertai, bet ir mokslo visuomenė pamatydavo, ko vertas atliktas darbas. Dabar tik autoriams nurodomi paraiškų ir ataskaitų vertinimai, kurie didele dalimi iššaukia jų priešišką reakcija, nes iš pastabų matyti, kad ekspertas nesuprato net pagrindinės projekto idėjos. Pavyzdžiui, vienas mano projektas buvo atmestas dėl nurodytų trijų priežasčių: 1) projektas pagrįstas patirtimi; 2) didelė vykdytojų grupė, bus sunku vadovauti; 3) projekte persipina dvi tyrimo linijos, bus sunku vadovauti. O tai, kad numatyti tyrimai yra pavesti mūsų komandai pagal tarptautinės skėtines programos, vykdomos pagal Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus, ir jie niekur kitur pasaulyje neatliekami, nesuteikė projektui tarptautinės svarbos. Kitu atveju projektas buvo pripažintas neaktualiu, nes pasaulyje siūlomo diagnostikos metodo tinkamumas tėra įrodytas Lietuvoje apgintoje disertacijoje , o analogiškų straipsnių pasaulinėje spaudoje nėra. Nors tiems darbams pritarė vienas vedančiųjų tos krypties mokslo centrų pasaulyje bei buvo įsipareigojama sukonstruoti įrenginį pritaikytą chirurgams ir dvi ligoninės norėjo jį įdiegti, bet to nepakako projektui suteikti aktualumo požymio.

Suprantama, kad yra sunku rasti tinkamus ekspertus, kada vykdomi tyrimai labai plačioje mokslų sričių ir krypčių gamoje, tačiau gal tai, kad viskas daroma uždaroje terpėje, net nepaviešinant projektų rezultatų, ir sukurią šią nekompetencijos atmosferą.

Man imponuoja Vokietijos Makso Planko draugijos Fizikos instituto Štutgarte buvusio direktoriaus prof. Manuel‘io Cardona paaiškinimas apie mokslinių tyrimų organizavimą Vokietijoje.

Jis aiškino, kad Vokietijoje Makso Planko draugijos lėšos (gaunamos iš biudžeto) institutuose skiriamos tokiems projektams, kurie dešimties metų bėgyje turėtų sudominti verslą. Jei sprendžiamos bendresnės mokslo problemos, tada tie projektai finansuojami per tarptautinius fondus, į kuriuos ženklų indėlį įneša VFR. Jei moksliniais tyrimais verslas domisi tiesiogiai, tai jie finansuojami, paprastai, Fraunhoferio draugijos (taip pat biudžetinės kilmės) lėšomis. Šioje nuomonėje matau sektiną pavyzdį tame, kad vienu svarbiausiu požymiu turi būti aiškus siekis spręsti problemą, o ne tik atlikti tyrimus tam tikroje mokslo šakoje.

Dabartinėse Europos išsivysčiusiose šalyse ypač vertinami darbai patenkantys į pasaulio išskirtinių mokslinių centrų programas, kaip CERN (Europos branduolinių tyrimų organizacija), ITER (Tarptautinis termobranduolinis eksperimentinis reaktorius), ESA (Europos kosminių tyrimų agentūra). Jei mokslinė grupė įjungiama į tokios programos vykdytojų tarpą, t.y., pripažįstamas jos įdirbis ir kompetencija, tada šios grupės gauna ženklų prioritetą siekiant finansavimo nacionaliniame lygmenyje. Lietuvoje šioje srityje yra atvirkščiai: projektai įjungti į CERN‘o Didžiojo hadronų kolaiderio programas finansuojami prasčiau negu nacionaliniai mokslininkų grupių projektai, nors jų matomumas pasaulyje yra ženkliai didesnis.

Šia publikacija siekiu ne skųstis, bet noriu stumtelėti iniciatyvas keisti požiūrį į studijas, atestacijas bei ekspertizes, kad į pirmą vietą būtų keliami kokybiniai rezultatai, o ne formalūs kriterijai, kad labiau būtų vertinama tai, ką pretendentai yra padarę, o ne pažadai, o tai ką yra padarę mokslininkai turi būti pristatoma visuomenei, kas taip pat būtų įvertinama, o ypač, kad mokslinių rezultatų vertintojai pripažintų sinergiją atsirandančia apibendrinant kelių projektų, atliekamų toje pačioje ar skirtingose srityse, rezultatus.

Ne moksliniai straipsniai, o parodų eksponatai turi lemti, kurį projektą reikia finansuoti, nes jei sukurtą kas nors naujo, tai to gal skelbti nereikia, o kartu su susidomėjusiu verslu patentuoti.

Pirmiausia, skelbiant kvietimus teikti paraiškas turėtų būti aiškiai nurodyta, kas siekiama tuo kvietimu: ar 1) kad Lietuvos mokslininkai paskelbtų kuo daugiau mokslinių straipsnių (ir tuo pagerintų vieną iš ES nustatomų rodiklių – mokslinių straipsnių skaičius milijonui gyventojų), ar 2) siekiama, kad projektu pasiekti moksliniai rezultatai kartu su ankstesniu įdirbiu sudomintu Lietuvos pramonę ar verslą, ar 3) dar kitas tikslas būtų skelbiamas, ir siekiama ne ką nors ištirti, bet argumentuotai pateikti, kodėl tie tyrimai yra reikšmingi. Greta to ekspertus atitinkamai turi būti apmokyti, kad tinkamai vertintų paraiškas.

Antra, norint skatinti tiek jaunimo kūrybą, tiek ir sudominti verslą bei objektyviau vertinti eksperimentinės plėtros projektus turėtų būti reikalaujama demonstruoti (parodose, konferencijose, institucijose ir t.t.) maketus įrodančius atrastų efektų ar dėsningumų taikymo galimybes, o pamatę veikiančius įrenginius verslas lengviau apsispręs investuoti į produkto tinkamo rinkai sukūrimą. Ne moksliniai straipsniai, o parodų eksponatai turi lemti, kurį projektą reikia finansuoti, nes jei sukurtą kas nors naujo, tai to gal skelbti nereikia, o kartu su susidomėjusiu verslu patentuoti.

Trečia, jei jau žiniasklaida pati nesupranta, tai valstybės ateities strategai turi įtaigiai pateikti besimokančiam jaunimui, kad didžiausią naudą valstybė gauna iš pagamintų produktų, ypač įtraukiančių į gamybos procesą aukštąsias technologijas sukuriančias didžiausią pridėtinę vertę. O sukurti naujovišką ar originalų įrenginį gali tik tas, kuris perprato medžiagų savybes bei įvairius technologinius procesus, todėl turi vykti ne nedrąsus įtikinėjimas, kad valstybė remia fizinių ir technologijos mokslų studijas, o ryžtingas mokymo programų pakeitimas priverčiant iš esmės atnaujinti mokymo turinį, neperkraunant faktais, nes informacinė aplinka iš esmės pasikeitė. Kaip pavyzdį galiu pateikti peržiūrėtą 7-tos klasės fizikos vadovėlį: jame neradau nei vieno sakinio, kuris priklausytų fizikos mokslui, t.y., kas atsakytų į klausimus – „Kaip vyksta?‘ ir „Kodėl?“. Jame tik pasakojama, kas egzistuoja.

Ketvirta, gal valstybės ir mokslo organizatoriams verta pripažinti apsirikimus ir grąžinti panaikintas kai kurias nuostatas. Vertėtų suvokti, kad oficialūs karjeros laipteliai skatina neužmigti pasiektame lygyje, o stengtis lipti aukščiau. Kol man buvo suteiktas profesoriaus mokslinis vardas teko patirti 17 balsavimų, iš kurių 11 buvo slapti, ir tai ne tik netrukdė, o skatino kuo geriau pasirodyti.

Naujajame įstatyme turėtų būti aiškia nustatyta, ką reiškia studijų pakopos. Nes JK, kur eilę metų vykdžiau vizituojančio profesoriaus pareigas, studijos magistratūroje reiškė, kad arba bakalaurinės studijos užbaigtos nepilnavertiškai arba siekiama gilinti žinias pasirinktoje srityje. Jei bakalauro studijos baigiamos nerengiant mokslinio darbo, tada, jei imti pavyzdžiu fizikos studijas, suteikiamas BSc (Hons) Astronomy/Physics diplomas, o jei apginamas mokslinių tyrimų darbas yra suteikiamas Master in Science (MSci) (Hons) Physics with Astrophysics, suteikiantis teisę studijuoti doktorantūroje. Jei studijos tęsiamos magistratūroje, tada jas baigus suteikiamas Masters in Physics (MSc) diplomas. Taip mokslui pasišventę studentai gali gana sparčiai pasiekti daktaro laipsnį doktorantūroje, o kiti sėkmingai gilina ar plečia žinias magistratūros studijose.

Manau, kad gilinantis į kitų šalių patirtį ir išsiaiškinant ne tik kas realizuota, bet ir kodėl taip pasirinkta, galima patobulinti Mokslo ir studijų įstatymo projektą taip, kad jis užtikrintų aiškų rinkimąsi studijų kelią, o mokslo pasaulyje grįžtų mokslinių pozicijų ir kompetencijų ekvivalentiškumas.

Petras Baršauskas

„Šiandien mane motyvuoja noras užbaigti sudėtingus procesus, kuriuos pradėjome – kalbu apie integraciją su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu (LSMU), sinergiją su ISM Ekonomikos ir vadybos universitetu“, – teigia Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius Petras Baršauskas. Gegužę perrinktas antrajai penkerių metų kadencijai, jis prisipažįsta, jog namuose jau seniai laukiama, kol atsiras daugiau laiko šeimai, tačiau teigia norintis pabaigti pradėtus darbus.

– Kokia jums bus ši kadencija?, – paklausėme P.Baršausko.

– Nelengva. Žinoma, esmė yra rezultatas, Universiteto ateitis, tačiau žmonės negali gyventi tik pokyčiuose. Laikas labiau atsigręžti į dėstytoją, mokslininką, labiau įsiklausyti į jų poreikius.

Laikai pasikeitė – universitetas privalo skaičiuoti pinigus, privalo veikti efektyviai.

Vertinant iš šalies, žiūrint į Universiteto strategiją tarptautiniame kontekste, mūsų išsikelti tikslai abejonių nekelia. Tačiau reikia, kad ir pagrindinis Universiteto žmogus – akademinis darbuotojas – tai suprastų. Kalbu ne apie informacijos perdavimą, o apie bendravimą pačia plačiausia prasme. Pripažįstu, to tikriausiai pastaraisiais metais trūko.

– Universitetas – ne verslo organizacija. Ką reiškia vadovauti akademinei bendruomenei?

– Šiuo klausimu turiu labai aiškią poziciją. Sutinku su tuo, kad kūrybinį darbą dirbančiam žmogui administraciniai suvaržymai turėtų būti kitokie. Iki tam tikro laipsnio. Laikai pasikeitė – universitetas privalo skaičiuoti pinigus, privalo veikti efektyviai. Todėl turime išlaikyti pusiausvyrą tarp laisvių, darbuotojo kūrybiškumo puoselėjimo ir tam tikros atskaitomybės. Turi būti aiškūs kriterijai, kuriais matuojami rezultatai. Kiekvienas blaiviai mąstantis žmogus tą supranta.

Jei kalbame apie finansus, universitetas turi būti valdomas kaip įmonė. Jis turi būti tvarus, turi išsilaikyti, vien kūrybine laisve gyvas nebūsi. Visi pokyčiai, kuriuos vykdome, siekdami išvengti studijų programų dubliavimosi, lėšų švaistymo – sudėtingi, bet būtini procesai.

Žinoma, sutinku ir su tuo, kad toks „kietas“ valdymo procesas, koks gali būti verslo įmonėje, universitete neveikia. Reikia atrasti pusiausvyrą.

– Galbūt su tuo susijusi ir Universiteto viduje bei viešojoje erdvėje kelta įtampa?

– Negaliu tos veiklos, kuri buvo vykdoma prieš šiuos rektoriaus rinkimus, vadinti nei kritika, nei diskusija – buvo tendencingai pateikiama informacija, iškraipomi faktai ir nė vieno žodžio nepasakyta apie turinį. O tai juk ir yra esmė. Niekas man nepasakė: „Ne tokia strategija, ne tokios tendencijos, ne tokie užmojai. Yra žmogus, kuris tą daro geriau“. Apie tai būtume galėję diskutuoti.

– Kas jus motyvuoja rinktis tokias sunkias ir sudėtingas pareigas? Juk vykdomi pokyčiai sukelia dalies bendruomenės nepasitenkinimą, reikia siekti politinių permainų, priimti nelengvus sprendimus.

– Kone kasdien parėjęs namo girdžiu: „O gal jau nuo šiandien pradėkime gyventi?“.

Esu pakankamai pasiturintis žmogus, finansinis atlygis manęs nemotyvuoja, galėčiau gyventi kitokį gyvenimą, dirbti kitus darbus. Prieš penkerius metus sakiau, jog atėjau į KTU dėl dviejų priežasčių: pirma – dėl sentimentų, nes tai yra Universitetas, su kuriuo esu susietas nuo vaikystės, antra – dėl to, kad jaučiuosi turintis įgūdžių, savybių įvykdyti tuos pokyčius, kurių reikia. Labai gerai mačiau, koks gali būti mano indėlis į KTU ateitį.

Norėčiau užbaigti tuos procesus, kad naujam lyderiui, kuris, tikiu, iškils iš jaunosios kartos, perduočiau galingą universitetą.

Šiandien mane motyvuoja noras užbaigti sudėtingus procesus, kuriuos pradėjome – kalbu apie integraciją su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu (LSMU), sinergiją su ISM Ekonomikos ir vadybos universitetu. Ką tik pasirodę reitingai (žurnalo „Reitingai“, – red. past.) tik patvirtina, kad einame teisingu keliu – šie trys universitetai yra Lietuvos aukštųjų mokyklų reitingų viršūnėje. Universitetas po integracijos taps nepralenkiamas.

Norėčiau užbaigti tuos procesus, kad naujam lyderiui, kuris, tikiu, iškils iš jaunosios kartos, perduočiau galingą universitetą. Tai mane labiausiai ir motyvuoja.

– Kiek trunka rektoriaus darbo diena?

– Aš tuo gyvenu. Ne dėl to, kad būčiau koks kankinys ar darboholikas, o dėl to, kad atsakingai žiūriu į savo pareigas. Vakare parėjęs namo užkandu, išgeriu arbatos ir vėl sėdu atrašinėti elektroninių laiškų, tvarkyti dokumentų. Būna, žinoma, kad ištrūkstu į kokį koncertą, kartą per savaitę porą valandų sportuoju, bet grįžęs ir vėl – prie darbo. Manau, kad jeigu nori pasiekti rezultato, turi savo tikslu gyventi.

– Darbui atiduodate savo laiką ir gyvenimą. O ką iš to gaunate?

– Jei esi doras, sąžiningas, žiūrintis į ateitį žmogus ir jautiesi padaręs gerą darbą, kuris išliks ir gal net pakeis gyvenimą jauniems žmonėms, tai skatina judėti pirmyn. Jaučiu, kad padariau pokytį, kuris yra negrįžtamas, teigiamą pokytį – tai ir yra rezultatas, kuris „veža“. Nieko ypatingo nereikia.

Viena iš rimtesnių mano klaidų – vidinės komunikacijos nesuvaldymas.

Žinoma, tai, kad man įdomūs tik rezultatai, galbūt yra šiokia tokia problema – ne visada pavyksta dėkoti žmonėms ir juos pagirti. Man, kai viskas atlikta, būna įdomus jau kitas žingsnis, o kitiems galbūt norėtųsi ilgiau pasidžiaugti ir tuo, kas jau pasiekta.

– Ko išmokote per praėjusią kadenciją, kaip vadovas ir sau asmeniškai?

– Mane neretai kritikuoja, ypač Universiteto taryba, dėl to, kad esu (ir ne tik aš, bet ir visa universiteto vadovų komanda) labai orientuotas į pokytį, į rezultatą, mažai rūpinuosi tuo, kaip sunku žmonėms, kai tokie pokyčiai vyksta. Mokausi išgirsti, reaguoti. Viena iš rimtesnių mano klaidų – vidinės komunikacijos nesuvaldymas. Tipinis vadybinis modelis – vadovas kalbasi su savo tiesioginiu pavaldiniu, o šis perduoda jo mintis savo pavaldiniams – didelėje organizacijoje sklandžiai neveikia.

Yra sričių, kuriose esame aiškūs lyderiai, tai – darbas su verslu, tarptautiškumas.

Pokyčių metas organizacijoje, pagal vadybos teoriją, prilyginamas krizei, o krizėje vidinės komunikacijos valdymas yra vienas iš kertinių jos sprendimo būdų. Galbūt, jei būčiau šią pamoką išmokęs anksčiau, nebūtų tokių pasekmių, kai bendruomenėje atsiranda suklaidintų, ne iki galo suprantančių situaciją žmonių.

Po šių rinkimų labai atvirai, nuoširdžiai diskutavome su Taryba. Man priekaištaujama dėl karšto būdo ir rekomenduojama būti ramesniam.

– Tačiau, galbūt, būdamas ne tokio karšto būdo nebūtumėte įgyvendinęs tokių radikalių pokyčių?

– Aš sakau tą patį: nebūna viskas arba juoda, arba balta. Gali būti ramus ir šaltas, bet galbūt tada nepasieksi tokių rezultatų. Žinoma, jeigu teikiamos pastabos, turi į jas reaguoti, mokytis. Visi esam žmonės, visi klystam.

Tačiau, kita vertus, nėra KTU buvęs tokioje aukštoje pozicijoje nei pagal reitingus, nei pagal išorės vertinimą. Yra sričių, kuriose esame aiškūs lyderiai, tai – darbas su verslu, tarptautiškumas.

– Darbas atima visą jūsų laiką. Ką veiktumėte, jeigu jo staiga atsirastų?

– Oi, tik duokit man laiko, rasiu, ką veikti! Labai myliu gamtą, gyvūnus. Man labai patinka keliauti. Dabar jau neatsimenu, kada keliavau savo malonumui. Jei turėčiau laiko, reikėtų sutvarkyti knygų ir dokumentų archyvą namuose. Turiu didžiulę biblioteką – dabar, kai gyvenimas keičiasi, informacija tampa skaitmeninė, ją tikriausiai reikėtų padovanoti. Tačiau pirmiau – sutvarkyti, kam, manau, prireiktų ne mažiau nei metų.

Kitas svarbus dalykas mano gyvenime – sportas. Kad ir koks užimtas būčiau, trečiadienio vakarais sportuoju. Žinoma, būtinai tuo metu, kai man jau reikia išeiti į treniruotę, kas nors vakare, jau po darbo valandų, paskiria posėdį, reikia spręsti skubius klausimus ir panašiai. Kartais būna taip, kad atsistoju tada, kai man reikia, ir išeinu pro duris. Kitaip tiesiog neištrūktum!

– Vis dar žaidžiate futbolą?

– Žaidžiu su buvusios Lietuvos rinktinės žaidėjais, ir ketverius metus iš eilės buvome šalies čempionai. Tik šiemet pradėjome čempionatą nesėkmingai – pralaimėjom pagrindiniam savo konkurentui, Vilniaus komandai. Jau patyliukais kalbama, kad, atseit, baigėsi Kauno hegemonija. Bet aš esu ramus – mes atsitiesim, dar yra laiko.

Futbole matau daug paralelių su savo darbine veikla – kad ir kiek daug būtum pasiekęs, kad ir kokie aukšti rezultatai, kaskart išėjus į aikštę reikia laimėti iš naujo.

– Ar nesiilgite akademinės veiklos?

– Trejetą pastarųjų metų esu sumažinęs savo akademinį krūvį iki minimumo. Šiandien ši veikla nėra mano prioritetas, svarbiau vykdomi integraciniai universitetų procesai, iššūkių administracinėse pareigose įveikimas. Nenoriu dėstyti negarbingai, nenoriu, kad kiti rašytų straipsnius ir leistų man prisirašyti savo pavardę, kad doktorantai skaitytų mano paskaitas. Jei nori dėstyti gerai, reikia rimtai ruoštis kiekvienai paskaitai.

Tik išgyvenęs tam tikrą praktinį verslo ar administracijos probleminį atvejį, pats tampi geru dėstytoju.

Man patinka bendrauti su jaunais žmonėmis, jausti, kuo jie gyvena. Šiandien tai kompensuoju susitikdamas su studentais diskusijose, be to, konsultuoju magistrantus. Ateityje, kai tik sumažės administracinių darbų našta, grįšiu prie akademinio darbo, man jis teikia didžiulį malonumą.

Buvau vienas iš pirmųjų dėstytojų, pradėjusių taikyti atvejų analizės metodiką savo paskaitose. Buvau parengęs 9 atvejus iš verslo įmonių, jie, manau, buvo labai pavykę. Kai kada taip sudomindavau studentus, kad jie diskutuodavo ir nenorėdavo skirstytis net ir pasibaigus paskaitos laikui. Šiandien žinau ir daugybę administracinių atvejų, kuriuos galėčiau parengti. Esu juos išgyvenęs pats, o, kaip man sakė mokymuose Harvarde, tik išgyvenęs tam tikrą praktinį verslo ar administracijos probleminį atvejį, pats tampi geru dėstytoju.

– Kuo gerai gyventi Lietuvoj?

– Esu sau pasakęs: kad ir visai blogai būtų gyventi Lietuvoje, man vis tiek būtų gerai. Gal jau mano amžius toks, o gal – patriotinis nusiteikimas paveldimas iš šeimos. Nežinau. Tačiau, kai žiūri taip, visada randi teigiamų dalykų.

Nėra toje Lietuvoje taip blogai, kaip kartais bandoma parodyti.

Žinoma, jeigu lyginsime atlyginimus klestinčiose Europos šalyse, JAV ir Lietuvoje – atotrūkis baisus. Tačiau, šiandien ir Lietuvoje gabūs, stiprūs, aktyvūs žmonės turi tokias pačias sąlygas kaip kitur. Ne visi, kaip norėtųsi, bet galimybių dirbančiam žmogui šiandien yra. Pavyzdžiui, galiu atsakingai teigti, kad kai kurių Universitete dirbančių mokslininkų atlyginimas yra triskart didesnis nei rektoriaus.

Neseniai viena gimnazija paskelbė, jog ieško gimtakalbio prancūzo, kuris galėtų dėstyti kalbos, meno, kultūros paskaitas. Darbo skelbimai pasirodė Prancūzijos laikraščiuose, siūlomas atlyginimas buvo ne mažas, bet, Europos standartais, kuklus – 1 000 eurų. Žinot, kiek žmonių kandidatavo? 44. Iš pačių įvairiausių Prancūzijos vietų. Nėra toje Lietuvoje taip blogai, kaip kartais bandoma parodyti.

– Sakote, gyvenimas gerėja?

– Nors ir lėtoki procesai, bet Lietuva juda teisinga linkme. 1991-aisiais išvažiavau stažuotis į Škotiją pagal „Tempus“ projektą. Ko gero, buvau vienas pirmųjų iš Lietuvos, pasinaudojęs šia galimybe. Puikiai prisimenu, kaip, prieš nusipirkdamas alaus bokalą vakare, turėdavau gerai pasvarstyti, ar galiu sau leisti tokią prabangą.

Yra fantastiškų žmonių, juos reikia atskleisti, jeigu tokių trūksta savoje bendruomenėje – pritraukti – ir sudaryti talentams sąlygas augti.

Šiandien, nors ir negalime savo dėstytojams suteikti tokio finansavimo, kad jie kasdien vakarieniautų restoranuose, tačiau, išvykę į užsienį, jie gali jaustis pakankamai laisvai. Žinoma, norėtųsi, kad galėtume mokėti klestinčių Europos šalių lygio atlyginimus. Deja, to, ką praradom per 50 metų, taip greitai neatstatysime. Atsiranda inovacijų, atsigauna gamyba – nuo to priklauso pragyvenimo lygis Lietuvoje. O jis, nors ir lėtai, bet kyla.

– Kaip įsivaizduojate universitetą po dešimties metų?

– Labai paprastas klausimas. Jau seniai mūsų strategijoje numatyta – Universitetas bus lyderis ne tik vietiniu mastu, bet ir tam tikrame Europos regione, mažiausiai – Baltijos šalių.

Tikslui pasiekti visada ko nors trūksta: finansų, žmogiškųjų išteklių, kompetencijų. Tačiau yra fantastiškų žmonių, juos reikia atskleisti, jeigu tokių trūksta savoje bendruomenėje – pritraukti – ir sudaryti talentams sąlygas augti. Jeigu tai padarysim – visko užteks.

BFL

Dovaidas PABIRŽIS

Švietimo ir mokslo ekspertai iš Lietuvos ir užsienio ne kartą įvardijo plika akimi matomą tiesą: aukštųjų mokyklų Lietuvoje per daug ir jų sistema nėra efektyvi. Toliau mažėjant šalies gyventojų skaičiui ir stojančių studentų potencialui, neišvengiamai turės trauktis ir Lietuvos aukštųjų mokyklų tinklas. Lietuvoje milijonui gyventojų tenka 14,5 aukštosios mokyklos, o Europoje šis skaičius vidutiniškai siekia vos 4,6.

Dabartinė Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybė universitetų jungimosi ne­­skatina ir, atrodo, neplanuoja to da­ryti, nors rektoriai nuolat pabrėžia, kad šiam pro­cesui įsibėgėti būtina politinė valia ir pa­skatos, kurios motyvuotų universitetus persitvarkyti. Švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė dar visai neseniai tvirtino, kad spren­dimų dėl jungimosi turi ieškoti pačios aukš­tosios mokyklos.

Žinome fak­tų, kad šiandien trečdalis studijų programų tesurenka iki 10 studentų.

„Toks tinklas, koks yra šiandien, Lietuvoje iš­gyventi tikrai negalės, nes jis tikrai yra per didelis ir, matyt, pačios aukštosios mokyklos turės priimti kažkokius sprendimus. Ar jūs įsivaizduojate dabar dirbtinį iš išorės kažkokių aukštųjų mokyklų uždarymą? Tai yra ne sprendimas, tai yra sankcijos, kurios, mano matymu, būtų neteisingos“, – pernai rudenį kalbėjo mi­nistrė.

Prioritetų sąrašo viršuje

Per neilgą likusį šios Vyriausybės darbo lai­ką tikėtis proveržio tikriausiai neverta. Po­li­tinei švytuoklei rudenį galbūt pasislinkus į de­šinę, naujos Vyriausybės švietimo ir mokslo mi­nistro postas galėtų atitekti konservatoriui Va­lentinui Stundžiui arba liberalui Gintarui Steponavičiui. Abu šie politikai šiandien yra šešėlinių savo partijų kabinetų švietimo ir moks­lo ministrai.

V.Stundys pabrėžia, kad universitetų konsolidacijos laikas jau yra praėjęs – tą reikėjo daryti seniai. Pasak jo, demografinė padėtis, aukštojo mokslo kokybė, jo išlaikymo infras­truktūra akivaizdžiai rodo, kad sistema veikia neefektyviai.

„Be jokios abejonės, valstybė turi prisiimti pareigą matyti aukštųjų mokyklų tinklą plačiąja prasme. Turiu galvoje ne tik universitetus, bet ir kolegijas. Universitetų steigėjas yra Seimas, o kolegijų – Vyriausybė, taigi bet ko­kiu atveju šios institucijos turi kompetenciją ir atsakomybę dėl dabartinės situacijos. Valstybė turi skatinti konsolidaciją, matyti universitetų perspektyvą ir ją modeliuoti“, – sako politikas.

Jo teigimu, išsaugoti reikia tai, kas šiandien universitetuose ir kolegijose yra stipriausia. Tokių elementų, V.Stundžio nuomone, galima atrasti ir paprastai reitinguose neblizgančiuose Šiaulių universitete (ŠU) ar Lietuvos edukologijos universitete (LEU)

Kaip galimas valstybės priemones konsolidacijai skatinti šešėlinis ministras nurodo formalių kriterijų, kuriuos nustato valstybinės institucijos, koregavimą: tai ir konkursinis ba­las, ir reikalavimai dėl studijų programų, jų akreditacija, taip pat aukštosioms mo­kykloms skiriamas finansavimas. „Žinome fak­tų, kad šiandien trečdalis studijų programų tesurenka iki 10 studentų. Yra ir dubliavimosi bėda. Vals­­tybė turi tai išnaudoti“, – tvirtina V.Stun­dys.

Manau, kad didžiuosiuose miestuose jungimasis turi įvykti.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių de­mok­ratų atstovas konkrečiai nenurodė, kiek Lie­tuvai, jo manymu, reikėtų turėti aukštųjų mo­kyklų, tačiau paminėjo Vakarų valstybių pavyzdį: ten formuojasi standartas, kad milijonui gyventojų tenka vienas universitetas. Pran­cūzija, Danija, Suomija ir kitos šalys orientuojasi į tokias proporcijas. Žinoma, Lietuvoje tai pasiekti kol kas būtų labai sudėtinga.

Universitetų skaičiaus mažinimą kaip ne­abe­jotinai prioritetinę veiklos sritį nurodo ir kitas galimas kandidatas į švietimo ir mokslo mi­nistrus – liberalas G.Steponavičius. Pasak jo, universitetų ir kolegijų Lietuvoje turėtų bū­ti gerokai mažiau, nes bent iki 2021-ųjų išliks demografinis šalies nuosmukis.

„Manau, kad didžiuosiuose miestuose jungimasis turi įvykti. Lietuvos sporto universitetas puikiai galėtų gyvuoti kitame universitete fa­kulteto teisėmis, ką jau kalbėti apie LEU, ku­ris turėtų tapti sudėtine stipresnio universiteto dalimi. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) ir LEU susijungimas kol kas labiau yra tik ketinimų lygmens, tam dar nėra iki galo pritarta. Sveikintina Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) ir Kauno technologijos universiteto (KTU) jungimosi iniciatyva, bet norėtųsi matyti ambicingesnį tempą tiek vie­nu, tiek kitu atveju“, – savo viziją dėsto G.Ste­ponavičius.

Pasak jo, jungimasis turėtų būti procesas ne dėl paties proceso, bet vedantis prie geresnių re­zultatų ir efektyvesnio išteklių naudojimo. Švie­timo ir mokslo ministerija šiandien yra su­skaičiavusi, kad efektyviai optimizuota aukštųjų mokyklų infrastruktūra leistų sutaupyti 100 mln. eurų ir skirti šiuos pinigus mokslo ir studijų kokybei gerinti.

Liberalo vadovaujama ministerija visų pir­ma siektų parodyti teigiamą patirtį – tokia po­litikas laiko LSMU ir Veterinarijos akademi­jos susijungimą, kuris buvo naudingas abiem pu­sėms: akademijos personalo atlyginimai iš­augo nuo 30 iki 50 proc., pastebimai padidėjo ir studentų iš užsienio srautas. Taip pat šis procesas būtų skatinamas skiriant finansinę pa­galbą infrastruktūros gerinimui ir jungimosi są­naudų amortizavimui – išeitinių kompensacijų atleistiems darbuotojams fondui.

Patys ėmėsi iniciatyvos

Nesulaukdami politinės valios kai kurie uni­versitetai iniciatyvą jungtis perėmė į savo rankas. Kaip minėta, LEU, bene sparčiausiai nykstantis universitetas, per penkerius metus studentų skaičiumi sumažėjęs daugiau nei dvigubai, nutarė jungtis su VDU Kol kas nėra aišku, kokiu statusu šis jungimasis vyks, tačiau planuojama, kad VDU pavadinimas tu­rėtų iš­likti.

LEU mokslo ir plėtros prorektorius, laikinai pavaduojantis rektorių, Aivas Ragauskas tvir­tina, kad susijungimu siekiama didesnės aukš­tojo mokslo įstaigų, konkrečiai socialinių ir humanitarinių mokslų, potencialo koncen­tracijos. Idėjai pritaria ir VDU rektorius Juo­zas Augutis, vis dėlto nurodydamas gana atsargų terminą: susijungimas galėtų užsitęsti iki 2019 m., nes esą reikėtų išspręsti daug or­ga­nizacinių, studijų ir turto klausimų. Jo teigimu, dar anksti kalbėti ir apie tai, kaip atrodys naujasis junginys.

Iki to laiko būtų užbaigtos visos dabar vykdomos studijų programos, studentai baigtų ir tas studijas, kurias pasirinko. Bet naujas bendras studijų programas rengti planuojama jau nuo šio rudens, taip pat ketinama vykdyti lietuvišką „Erasmus“ tarp universitetų studentų ir akademinio personalo. Kaip žada J.Augutis, taip pat bus mažinama programų ir sprendžiama studentų mažų srautų problema, nes maždaug trečdalis abiejų universitetų programų yra vienodos arba mažai skiriasi.

Pernai metų pabaigoje VDU, LEU, ŠU ir Klaipėdos universitetas (KU) įkūrė klasterį. „Veido“ žiniomis, VDU puoselėjo ambicingą tikslą priglausti visus šiuos universitetus po savo sparnu. Šiaulių ir Klaipėdos aukštosioms mokykloms atsisakius, kol kas apsiribota klasteriu. Tačiau apie tokią loginę įvykių seką ne­tie­siogiai užsimena ir rektorius J.Augutis. Pa­sak jo, VDU ir LEU jungimasis yra logiška klas­terių veiklos tąsa. Didelė tikimybė, kad toks scenarijus anksčiau ar vėliau laukia ne geriausius finansinius laikus išgyvenančių ŠU ir KU.

Pernai KTU įsigijo 79 proc. ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto akcijų paketo. Tačiau tikru susijungimu to vadinti negalima, nes iš esmės liko dvi nepriklausomos mokslo institucijos, administracinė struktūra ir valdymas taip pat išliko tas pats. Šios aukštosios mokyklos ke­tina bendradarbiauti kurdamos unikalias stu­dijų platformas, pavyzdžiui, technologinius ar inžinerinius mokslus kremtantys KTU studentai turės galimybę įgyti daugiau vadybos ir verslo žinių ir atvirkščiai. Pla­nuo­jama steigti ir jungtines abiejų universitetų studijų programas.

Kur kas reikšmingesnis susijungimas planuo­jamas apie 2020-uosius – tuomet KTU ir LSMU turėtų tapti viena aukštąją mokykla. Jau dabar kuriamos bendros studijų programos, vykdomi mokslo projektai – abu universitetai prisidėjo prie mokslo ir verslo slėnių „San­taka“ ir „Nemunas“ įsteigimo, 2013 m. ini­­cijavo bendrų mokslinių tyrimų programą sveikatos technologijos ir biotechnologijos te­ma. Jau po kelerių metų planuojama žengti dar didesnį žingsnį.

Susijungę KTU ir LSMU planuoja vadinsis Lietuvos universitetu, jų keliamas tikslas – iki 2025 m. būti tarp 250 geriausiųjų pasaulio universitetų. Universitetų jungtuvės, jų atstovų skai­­čiavimais, kainuotų apie 127 mln. eurų.

KTU rektorius Petras Baršauskas yra sakęs, kad Kaune turėtų likti vienas universitetas. Buvusio VDU rektoriaus Zigmo Lydekos kadencijos metu tartasi ir dėl susivienijimo su KTU, tačiau tuomet nieko konkretaus nepa­siekta.

Sostinės universitetai neskuba

Didieji sostinės universitetai kol kas jungtis neskuba. Kaip yra sakęs Vilniaus universiteto rek­torius Artūras Žukauskas, bet koks Lie­­tu­vos universiteto prijungimas prie VU nusodintų jį tarptautiniame reitinge, ir niekas to daryti nenori, todėl šis klausimas paliekamas valstybės strategijai. „Viena vertus, norima turėti bent vieną universitetą tarp 500 geriausių pasaulyje, kita vertus, norima optimizuoti universitetų tinklą. Tai tegu valstybė ir suka galvą, kaip šitą dilemą išspręsti. Mes negalime rodyti kokių nors ambicijų prisijungti, nes iš to kyla tik didelis pasipriešinimas“, – sakė A.Žu­kauskas.

Mažiau skausmingą tarptinklinę institucinę sinergiją, o ne automatiškų universitetų sujungimą palaiko ir Mykolo Romerio universiteto rektorius Algirdas Monkevičius. Pasak jo, toks bendradarbiavimas padėtų labiau išnaudoti kiekvienos aukštosios mokyklos stipriąsias puses, mokslinį ir akademinį potencialą.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorius Alfonsas Daniūnas pernai pabrėžė, kad pasaulyje universitetų jungimasis sprendžia­mas dviem būdais: kai iniciatyvą rodo aukš­tosios mokyklos arba tvirta politine valia. Abu būdai turi savų trūkumų ir pranašumų. Rek­­toriaus teigimu, kitose šalyse jungimosi pro­cesas yra lėtas ir skausmingas, o norint iš tiesų sutaupyti lėšų verčiau kai kuriuos universitetus uždaryti, bet ne kalbėti apie jų su­jungimą.

Viena akivaizdu: ar tai bus uždarymai, ar tik sujungimai – šiam procesui reikės didelės politinės valios, kurios iki šiol politikai aktyviai nedemonstravo. Ji gali atsirasti tik po Seimo rinkimų spalį.

Viltė Auruškevičienė / ISM nuotr.

Techniškai žmones į aukštąsias mokyklas atrenkanti sistema lemia tai, kad dalis žmonių studijų pradžioje atkrenta, o universitetams tenka tvarkytis su nemotyvuotais studentais, sako ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto studijų prorektorė Viltė Auruškevičienė. Pasak jos, Lietuvos aukštojo mokslo sistema privalo keistis, jeigu nori įsitvirtinti kaip konkurencinga universitetų rinka Europoje.

- Ko Lietuvoje trūksta, kalbant apie žmonių gabumų įvertinimą stojant į universitetus? Ką dar universitetai turėtų įvertinti, peržiūrėdami stojančiųjų prašymus?

- Šiandien stojimas į universitetus yra visiškai nuasmenintas, grįstas studento mokyklos baigimo egzaminų įvertinimu. Visiškai neįvertinama nei žmogaus motyvacija, nei asmeninės savybės, nei jo bendra erudicija.

Priėmimo į universitetus nuasmeninimas yra pagrindinis mūsų sistemos trūkumas.

Mokyklose vyresniųjų klasių mokiniai ruošiami gerai išlaikyti egzaminą, nes į universitetus juos priima mašinos, ne žmonės. Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacija bendrajam priėmimui organizuoti (sutr. LAMA BPO) yra mašina. Ir tai yra pagrindinis instrumentas Lietuvoje priimti būsimus studentus į universitetą.

- Kokią situaciją sukelia tai, kad žmonės į universitetus atrenkami tokiu būdu?

- Mašina nedaro techninių klaidų. Tačiau ji nepastebi labai daug dalykų apie patį žmogų. Priėmimo į universitetus nuasmeninimas yra pagrindinis mūsų sistemos trūkumas. Techninis įvertinimas turėtų būti tik dalis to proceso: tai turėtų būti kaip pagalba, o ne pagrindinis priėmimo instrumentas.

Šalia jo turi atsirasti žmogiškasis veiksnys – motyvaciniai pokalbiai, esė. Universitetas turi pamatyti žmogų, kurio priėmimą svarsto.

Tai būtų naudinga abiem pusėm. Viena vertus, tai būtų gerai universitetui: jis atsirinktų tikslingiau, būtų mažesni nubyrėjimai. Iš kitos pusės, ir studentui būtų geriau, nes jį toks procesas pakreiptų, nesuteiktų tuščių vilčių.

- Kokios tokio nuasmeninto priėmimo į universitetus pasekmės?

- Turbūt daug moksleivių sutiks, kad ne visada žmogus, kuris gerai moka matematiką, vėliau bus geras personalo specialistas. Tačiau, stojant į socialinius mokslus, matematikos egzamino balas sudaro apie 40 proc. stojamojo balo, tad nulemia didelę dalį jo sėkmės.

Reikia nepamiršti, kad, kai žmogus renkasi profesiją, svarbu apsvarstyti ir tai, jog ateityje jam gali tekti dirbti ir ne Lietuvoje.

Iš tiesų, matematika susijusi su analitiniu mąstymu – neneigiu tokių gebėjimų svarbos. Bet reikia nepamiršti ir kūrybiškumo. Žmogus, kuris stoja, tarkime, į rinkodarą, turi mąstyti analitiškai. Bet jam reikia turėti ir kūrybiškumo, kuris yra tarsi kita monetos pusė.

Tačiau kūrybiškumo dimensija nėra niekaip pamatuota. Pasveriama tik tai, ką galima įvertinti pažymiu ir egzaminu. Ne kaupiamuoju pažymiu, ne projektu, ne kūrybiniu darbu, o vienu konkrečiu egzaminu, kuriame reikia pademonstruoti, kaip atsimeni faktus.

- Ar kombinuotas vertinimas būtų pažangesnis?

- Tai būtų labai vakarietiška. Plačiai žinoma ir pasaulyje vertinama, pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės universitetų priėmimo sistema. Taip, jiems padeda tokia pati „mašina“, bet daugeliu pažangių universitetų atveju šalia yra kita, stipri – universitetų dimensija, kuri vertina motyvacinius esė, ir pan.

Ten universitetai gyvai susitinka su potencialiais studentais, skaito jų rekomendacinius, motyvacinius laiškus, įvertina visą to žmogaus portfelį. Tokį modelį – tarkime, išankstinį stojimą – stengiamės pamažu diegti ir savo universitete, tačiau šį procesą turi būti remiamas iš šalies.

- Kokie dar Lietuvos švietimo sistemos bruožai turėtų būti pakoreguoti tam, kad mūsų šalies sistema taptų pažangesnė?

- Švietimo sistema turi eiti koja kojon su darbo rinka. Renkantis programas, svarbu darbdavių nuomonė. Oficialūs reitingai, kaip darbdaviai vertina vieną ar kitą universitetą, yra prieinami visiems, tad studijuoti besirengiantis žmogus gali tuo pasidomėti iš anksto. Darbdaviai jau yra atsirinkę ir žino jiems patinkančias aukštojo mokslo įstaigas.

Reikia nepamiršti, kad, kai žmogus renkasi profesiją, svarbu apsvarstyti ir tai, jog ateityje jam gali tekti dirbti ir ne Lietuvoje. Galimybės dabar labai tarptautinės.

Mūsų lietuviška aukštojo mokslo sistema yra labai lokali, nacionalinė. Renkantis universitetą svarbu, ar jame, pavyzdžiui, yra paskaitų anglų kalba, nes tai – pagrindinė tarptautinė bendravimo kalba tiek versle, tiek daugelyje kitų sričių. Tačiau mūsų sistema orientuota į vidaus rinką.

- Ar toks požiūris į švietimo sistemą turi ateitį, pavyzdžiui, Europos kontekste?

- Jis privalo keistis. Prie universitetų bendruomenės tarptautiškumo daug prisideda “Erasmus” mainų programa. Tačiau neužtenka išsiųsti studentą į vieną šalį. Studijų metu Lietuvoje studentas turi matyti įvairius žmones, jį turi supti tarptautinė komanda, su kuria ateityje tas žmogus galbūt ir dirbs.

Tik tokiu būdu galima kažko išmokti. Studentą turi supti dėstytojai su skirtingomis patirtimis, iš skirtingų kultūrų. Darbas grupėse turi vykti tarpkultūrinėje komandoje.

Universitetas turi išugdyti žmogų, kuris nebijo gyventi ir dirbti plačiame pasaulyje.

Pasaulis šiandien nebėra vienspalvis. Universitetas turi išugdyti žmogų, kuris nebijo gyventi ir dirbti plačiame pasaulyje. Tokia yra pagrindinė universiteto misija. Užauginti pasaulio pilietį, kuris galėtų dirbti keliaudamas po įvairias šalis, lengvai prisitaikyti prie skirtingų kultūrų, vartotojų įpročių, rinkos poreikių. Taip išaugintas žmogus paskui jau ras savo vietą.

Dreamstime nuotr.

Aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimas dėl geresnės kokybės, studentų mažėjimas – ne vien Lietuvos aukštojo mokslo, bet ir Europos bėdos. Tik Lietuva įklimpusi giliau. Šiemet reikės lipti iš balos, nors ir nesausiems.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Jau kelinti metai atvirai kritikuojamas 47 aukštųjų mokyklų tinklas, kurį reikia retinti ar optimizuoti taip, kad būtų efektyvesnis – ir dėl geresnės kokybės, ir dėl padoraus finansavimo. Pa­galiau, kad neatrodytume juokingai Europos masteliais, kai Lie­tuvoje 1 mln. gyventojų tenka 14,5 aukštosios mo­kyklos, o Europoje kone trigubai mažiau – 4,6.

Šaukiantis aukštojo mokslo pertvarkos kartojamas jau beveik magiškas tapęs skaičius 47. Kitas jau chrestomatinis skaičius – 53 proc. 30–34 metų amžiaus žmonių, turinčių aukštojo mokslo diplomą. Gausiai diplomuota Lietuva jau perspjovė 2020 m. Europos tikslą, tik kad tas statistinis išsilavinimas nebūtinai yra europinio lygio.

„Pagal darbingiausios visuomenės dalies, 30–34 metų amžiaus gyventojų, išsilavinimą pirmaujame Europoje, lenkiame senbuves: ES vidurkis yra apie 40 proc. aukštąjį išsilavinimą turinčių gyventojų, mūsų – 53 proc. Įsivaizduojame, kad esame labiausiai išsilavinę. Sutinku, kad diplomų turime, bet išsilavinimo – ne. Jis ne tokio lygio, kokio reikia. Juo­lab pačioje Europoje yra aiški aukščiausios kvalifikacijos perprodukcija. Mitai apie žinių ekonomiką, neva išugdysime daug išsilavinusių žmonių ir tada atsiras žinių ekonomika, jau sugriuvę. To žinių ekonomikai nepakanka“, – kad Lietuvai vargiai yra kuo girtis, paaiškina didžiausio Lietuvoje Vilniaus universiteto (VU) rektorius prof. habil. dr. Artūras Žu­kauskas.

Tikslaus recepto, kiek žmonių turi studijuoti ar tu­rėti aukštojo mokslo diplomą, nėra, tik aišku, kad ne tiek, kiek Lietuvoje suskaičiuojama dabar.

Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius prof. habil. dr. Petras Baršauskas įsitikinęs, kad vals­ty­bei nereikia 70 proc. ar dar daugiau piliečių, kurie neva ves tautą, nes tikrųjų talentų būna gerokai mažiau.

„Universiteto pareiga yra išgrynintini tą kristalą iš talentų. Visi absolventai gal nebus 100 proc. talentai, bet jei iš baigusiųjų 50 proc. bus talentai – fantastika. Jei norime tokio rezultato, sistema turi būti orientuota į talentų paiešką ir kūrybiškumo gryninimą“, – kokybišku turiniu, o ne forma puikius skaičius ap­žvelgia Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius prof. habil. dr. Petras Baršauskas.

Būtent kokybės siekis – sutelkti geriausią mokslo ir studijų potencialą, paskatino KTU ir ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto (ISM) partnerystę. 2015-ųjų pabaigoje KTU perėmė ISM kontro­linio akcijų paketo valdymą. Šį sandorį galima laikyti ir aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo pradžia.

Metų laimėjimas – branda keistis

2015-ieji visai gali būti lūžio metai švietimo srityje, nes opios problemos „nebemuilinamos“, o pertvarkų alkstama. Daugybė švietimo dalyvių, pradedant mokytojais ir tėvais, baigiant akademine bendruomene ir darbdaviais, neapsikentę ne tik rėžia, kad aukštasis mokslas esą devalvuotas, bet ir garsiau kalba apie tai, kad švietimo pamatai dar mokykloje yra gerokai apirę. Jei sėkmingai neįveiksi 12-os vidurinio ugdymo laiptelių, ką jau kalbėti apie aukštąjį mokslą, kuris, pastaraisiais metais tapęs diskusijų objektu ir kritikos taikiniu, nebėra toks aukštas: užtenka parašyti laišką ministrei apie neįtikusias studijas, ir štai jau yra pagrindo jį drebinti. Apie pertvarkas kalba studentai, akademinė bendruomenė, darbdaviai. Praėjusiais metais pritrūko tik politinės valios.

„2015-ieji nepasižymėjo itin ryškiai pokyčiais. Svar­biausia, mano nuomone, kad per praėjusius me­tus aukštojo mokslo sistema tik dar labiau subrendo pokyčiams“, – esminę praėjusių metų žinią formuluo­ja Lietuvos universitetų rektorių konferencijos pre­zidentas ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) rektorius prof. dr. Alfonsas Daniūnas.

Jis, kaip ir kiti „Veido“ kalbinti rektoriai, perspėja, kad pertvarkos, kurių taip alksta aukštasis mokslas, negali būti suprantamos siaurai, be pokyčių visoje švietimo sistemoje, bendrajame ugdyme: „Juk aukštasis mokslas neegzistuoja pats sau – mes naudojamės vidurinio mokslo vaisiais, mūsų absolventų yra visose veiklos srityse, esame gyva valstybės ląstelė.“

Vis dėlto VGTU rektorius nelinkęs pritarti pastaraisiais metais transliuojamai žiniai, neva aukštasis mokslas Lietuvoje niekam tikęs, todėl įvardija ir jo laimėjimus apibendrinantį pasiekimą – QS universitetų reitinge šiemet pasirodė keturių Lietuvos universitetų pavadinimai. Tai reiškia, kad turime kelis lyderius, kurie pakliūva tarp 5 proc. geriausių pasaulio universitetų.

A.Daniūnas nurodo svarbų šių metų uždavinį – aiškiai įvardyti universitetams ir kolegijoms keliamus kokybės reikalavimus. Jie, beje, nebūtinai turi būti žymiai griežtesni, bet tikrai tikslesni.

O štai KTU rektorius P.Baršauskas įsitikinęs, kad formuluojant reikalavimus dar reikia išnarstyti bendrą aukštojo mokslo kratinį ir tiksliai išaiškinti, kas yra kas: kas yra universitetas, kas yra kolegija, o kas – profesinė mokykla. „Nuo to ir turime pradėti, tada bus aišku, kokių pokyčių reikia. Yra universitetų, kurie nori kokybės, už jų reikia kabintis, bet patys, be valstybės paramos, proveržio jie nepadarys“, – aiškina P.Baršauskas.

VGTU rektorius pokyčių gaires regi dokumente – aukštojo mokslo pertvarkos koncepcijoje, kurią parengti dar iki šių metų vidurio galėtų Vyriausybė, aukštosios mokyklos, socialiniai partneriai. „Tai būtų koncepcija, atitinkanti nūdienos vidinius ir išorinius reikalavimus“, – paaiškina A.Daniūnas.

Rektorius pabrėžia, kad jei tokie reikalavimai at­si­ras, svarbiausia, kad jie būtų taikomi ir universitetams, ir kolegijoms: „Aukštojo mokslo sistema yra bendra, todėl ir kokybės reikalavimai turi būti taikomi visiems.“

Pasak A.Daniūno, jei tokia koncepcija bus pernelyg detali ir perkrauta smulkmenomis, ji vargiai turės po­veikį. „Studijų kokybė, mokslo tarptautiškumo di­dinimas ir  jo valdymas, poveikis regionui – šie ir daugiau svarbių dalykų turėtų joje atsidurti“, – vardija VGTU rektorius.

47 mokyklos ar 47 universitetai?

Ateinantys metai, rektorių įsitikinimu, yra laikas pradėti diskusiją dėl pamatinių dalykų – įstaigų tinklo racionalizavimo ir aukštojo mokslo finansavimo. O tankus institucijų tinklas su finansiniu nepritekliumi universitetuose susijęs panašiai kaip didelis, bet skylėtas bendrojo ugdymo mokyklų tinklas su neseniai streikais išreikštomis mokytojų bėdomis – mažu mokinio krepšeliu, mažu pedagogų atlyginimu. Abiem atvejais, be finansavimo didinimo, yra kita alternatyva – peržiūrėti, ar visos išlaidos pagrįstos.

„Šiemet reikia sprendimų ir dėl 47 aukštųjų mo­kyklų tinklo. Tačiau šis skaičius yra ir kolegijos, ir universitetai, ir valstybinis, ir privatus sektorius“, – kaip ir dėl kokybės reikalavi­mų, patikslina VGTU rektorius.

Neretai kalbant apie tinklo dydį skaičiuojamos 47 aukštosios mokyklos, o keliant reikalavimus masteliai siaurėja – linksniuojami tik universitetai.

Jau bent kelerius metus kuriant scenarijus, kaip reikėtų pertvarkyti universitetų tinklą, buvo pateikiamos lyg ir dvi galimybės: politinis, brutalus scenarijus – kažkokiu būdu uždaryti kai kurias aukštąsias mo­kyklas, realesnis – apsieiti be valstybinės prievartos, bet sukurti motyvaciją aukštosioms mokykloms, kad jos jungtis pradėtų pačios, „iš apačios“.

Brutalaus universitetų tinklo išdraskymo prievarta galimybę atmetantis VU rektorius A.Žukauskas pa­brė­žia, kad pernelyg sureikšminamas ir didelis įstaigų skaičius, tačiau ne jis, o jų veiklos kokybė yra svarbiausia. Viena iš išeičių dėl studentų mažėjimo merdinčiam tinklui būtų virtuali universitetų tinklaveika.

„Kai yra tokios informacinių technologijų galimybės, galima sukurti bendras modulines sistemas, kurios veiktų šalies mastu, kaip Švedijoje. Tada vieno universiteto studentai gali paklausyti vieno modulio ir grįžti į savo universitetą. Taip sutaupoma lėšų, – aiš­kina A.Žukauskas. – Mažesnės institucijos galėtų veikti efektyviau: universitetų įtinklinimas leidžia judėti studentams, susitelkti į  kompetencijų mokymą, kai vienų modulių moko vienas universitetas, ki­tų – kitas, stipresnis toje srityje. Tačiau tokioms sistemoms sukurti reikia investicijų. Manau, kad pirmiausia universitetai tai turi spręsti savo iniciatyva, nes prievarta sukeltų tik pasipriešinimą ir sąmyšį.“

Aukštųjų mokyklų tinklo pertvarka – ne tik Lie­tuvos mėgstama tema. Skirtumas, kad kitos valstybės ją ne tik aptarinėja. P.Baršauskas mini pavyzdžius Eu­­­ropoje ir netolimos, gera švietimo ir mokslo vadyba pasižyminčios Estijos patirtį: 2000–2012 m. Estijoje iš 41-os liko 22 aukštosios mokyklos.

„Dabar estai sako: Estijoje bus trys universitetai – du Taline, vienas Tartu, visi kiti bus asocijuoti, prijung­ti prie trijų, nes tiek užtenka. Aukštojo mokslo ins­titucijų tinklą, jų skaičių optimizuoja Prancūzija, Vokietija, Suomija, Švedija, net Velsas. O mes, ignoruo­dami tarptautines tendencijas, einame priešinga kryp­timi“, – vardija KTU rektorius.

Priešinga kryptimi reiškia tai, kad kolegijos nori stieb­tis iki universitetų lygio ir kai kuriose srityse bando su jais supanašėti. Pripažinimas, kad kolegijos gali bandyti imituoti universitetų funkciją ar darbą kuriant žinias, mokslą, atsilieptų joms ir dosnes­niu finansavimu, galbūt universitetų sąskaita.

„Kolegijos nori tapti beveik universitetais, lyg siekiama, kad aukštosios mokyklos suvienodėtų. Pir­miausia to būti negali, nes mokslo kūrimas yra univer­siteto esmė. Antra, turime turėti ir universiteto, ir ­kolegijos absolventų, nes skirtingi jų gebėjimai ir yra privalumas“, – paaiškina A.Daniūnas.

„Mums reikia kriterijų, kas yra universitetas, kas yra kolegija, kas yra profesinė mokykla, kas kokius ta­lentus ugdo, ir pagal tai skirstyti finansavimą. Pa­prasčiausia apibūdinti universitetą – tai mokslu pa­remtos studijos, o studijos kolegijose paremtos prak­tika, nes jas baigęs žmogus turi būti pasirengęs dirbti. Bet kolegijos absolventas nėra lyderis, jis kito profilio žmogus, kurio labai reikės. Tačiau dabar sumaišyta viskas, mokslas duodamas ir kolegijoms“, – tęsia P.Baršauskas.

Kad universiteto ir kolegijos sąvokas bei joms ke­liamus tikslus reikia atskirti, neabejoja ir ­A.Žu­kaus­kas. Jis detaliau apibrėžia skirtingų aukštųjų mokyklų sąvokas ir paaiškina, kad universitetas absolventui suteikia du dalykus: be specialybės, kuri leistų įsilieti  į darbo rinką, jis išugdo instinktą suprasti, pažinti da­ly­k­us, gilintis į problemas ir domėtis naujovėmis. Su­si­domėjimas sukeliamas atliekant mokslinę veiklą. O ko­­legija gali suteikti aukščiausią kvalifikaciją, kuri kai kuriais atvejais gali viršyti universiteto suteikiamą specialybę, bet šioje institucijoje neturi būti atliekami mokslo tyrimai, kuriamos žinios.

„Užuot skatinus, kad kolegijos stiprintų specialistų profesinių gebėjimų ugdymą, joms atveriamas langas į mokslinius tyrimus: jos tokiomis pat teisėmis dalyvauja mokslinių tyrimų projektų konkursuose. Neaišku, kodėl taip elgiamasi, normaliomis sąlygomis valstybėje to būti neturėtų, nes tai per didelė prabanga“, – tvirtina VU rektorius.

Kai žmogiškieji ir materialiniai ištekliai riboti, ne­galima subalansuoti to, kad skirtingų tipų aukštosios mokyklos dubliuotų viena kitą ir prisiimtų sau net pa­gal teorinį apibrėžimą netinkančias funkcijas. Vis dėlto įmanomas ir toks modelis, bet tada jam reikia ir atitinkamų sąlygų – skirtingų strategijų.

„Reikėtų atrinkti universitetus, kurie, kaip norima, pasiektų pasaulinį lygį, juos vienaip finansuoti ir gerinti jų kokybę. Jei valdžia nori masiškumo, kita strategija turėtų būti taikoma kitiems universitetams, kurie suteiktų masinį pigų išsilavinimą, ir būtų daug diplomų. Tai galėtų būti kolegijų vaidmuo“, – paaiškina VU rektorius.

Žinoma, sunku įsivaizduoti dvi skirtingiems tikslams sudarytas strategijas, nes nėra vienos geros. Užuomazgos formuluoti bendrą strategiją kol kas labiau apsiriboja skirtingų institucijų pageidavimais.

Greičiau faktas nei prognozė yra tai, kad Lietuvos mokslas turės tapti globalesnis. VGTU rektorius primena, kad srityje, kurioje globalizacija neišvengiama, universitetai negali bandyti išsilaikyti tik nacionalinėje rinkoje.

„Studijų globalizacija jau įvyko: studentas gali studijuoti, kur tik nori. Tačiau apie mokslo globalizaciją viduje kalbame nedaug. Žinoma, mokslas niekada ir nebuvo nacionalinis, tačiau dabar tarptautiniai mokslo projektai stambėja, pakliūti į juos darosi sunkiau. Lietuvos universitetams svarbu tapti didelių projektų dalyviais, tačiau tai yra iššūkis net geriausiems mūsų universitetams, nes į didelius projektus pretenduoja labai stiprūs mokslo centrai. Kita vertus, Lietuva ry­žosi mokslo slėniams, sumaniajai specializacijai, o tai yra galimybė Lietuvos mokslui gerai at­ro­dyti tarptautinėje arenoje“, – komentuoja A.Da­niūnas.

VU imsis šantažo

2015-aisiais žiniasklaidą sugraudino ir priėmimo į aukštąsias mokyklas rezultatai. Nors antraštėse „pa­siektas dugnas“ ir priėmimo rezultatai tampa ko­ne si­no­­nimais skelbiant jau kelių priėmimų rezultatus, kai šie­met į aukštąją mokyklą įstojo abiturientai, ne­lai­kę nė vieno valstybinio egzamino, už galvos su­si­ėmė visi. Smulk­mena, bet maloni, kad tai įvyko metais, kai mi­nis­terija prisakė nepriimti bet ko – laikytis kon­kur­si­nio balo reikalavimų, kurie lyg ir nustato ko­kybės kartelę.

Prezidentė pateikė Mokslo ir studijų įstatymo pataisas, pagal kurias stojantieji į aukštąją mokyklą turi būti išlaikę bent vieną valstybinį egzaminą. Su­tarė ir universitetų rektoriai: šiemet visi prašys stojančiųjų surinkti ne mažesnį kaip 2 konkursinį balą, svarbiausia – tai galios ir mokantiems už mokslą, ir siekiantiems diplomo valstybės lėšomis. Po šiųmetės patirties, kai atsirado aukštųjų mokyklų, kurios konkursinio balo netaikė arba jį sumažino vėlesniuose priėmimo etapuose, nežinia, kaip tas kilnus kokybės siekis suveiks.

„Jei į Mokslo ir studijų įstatymą bus įtrauktas Pre­zidentūros siūlymas, tai bus žingsnis siekiant kokybės, tik kad ne visi to laikosi. Nėra arbitro, mi­nis­te­ri­jos, kuri tai prižiūrėtų“, – praėjusių metų priėmi­mo į aukštąsias mokyklas patirtį primena KTU va­dovas P.Bar­šauskas.

O VU rektorius kalba atvirai: universitetas net ėmėsi savotiško „šantažo“: jei kolegos ignoruos reikalavimą, VU taip pat atsisakys kartelės. „Jei universitetai nesilaikys susitarimo, mes irgi nuleisime kartelę ir neleisime kitiems priimti studentų mūsų sąskaita. Kai kartelės nebus, jie ateis pas mus. Ilgiau tai tęstis nebegali: studijų krepšelio kaina universitete, kuris neturi jokių reikalavimų, ir universitete, kuris turi aiškius kokybės kriterijus, yra ta pati“, – piktinasi A.Žu­kauskas.

Rektorių konferencijos prezidentas A.Daniūnas sako, kad dar šiemet planuojama tobulinti priėmimo į aukštąsias mokyklas sistemą: „Daugiausia kalbame apie konkursinio balo kėlimą, egzaminų reikalavimus, tačiau priėmimas yra daug platesnis. Ir mes pa­tys, universitetai, siūlysime, ką daryti, kad tvarka bū­tų geresnė, nepaisant to, kad ir dabartinė sistema veikia tikrai neblogai.“

Įdomių dalykų gali nutikti ir per priėmimą į antrosios pakopos – magistrantūros studijas. 2015-aisiais pri­­imtas nutarimas, leidžiantis universitetams savo nuožiūra priimti kolegijų absolventus tiesiai į magistran­tūros studijas (be išlyginamųjų studijų, kaip anksčiau). Rektoriai dar kartą aiškina universitete įgyto ba­ka­lauro ir kolegijos suteikiamo laipsnio skirtumus ir bai­minasi, kad kai kurie studentų praradę universitetai gali netaikyti tankaus egzaminų rėčio kolegijų studentams.

„Universitetas spręs, ar priimti kolegijoje bakalauro diplomą įgijusį studentą tiesiai į magistrantūrą. Anksčiau kolegijų absolventams, norintiems pretenduoti į magistro diplomą, reikėjo arba studijuoti pa­pil­domai, arba išlaikyti egzaminus, – paaiškina A.Da­­­­­niūnas. – Magistrantūra universitete turi būti aukš­to ly­gio. Antrosios pakopos studijoms reikia ba­zinio universitetinio išsilavinimo. Net labai gerai pa­rengtų kolegijų studentų išsilavinimas yra orientuotas į praktinį rengimą, tad dėl fundamentalaus išsilavinimo trūkumo studentas negali iškart sėkmingai studijuoti magistrantūroje. Tai ypač ryšku tiksliuosiuose, inžineriniuose moksluose.“

Pavyzdžiui, VU atmeta galimybę, kad kolegijos ab­solventams suteiks galimybę siekti magistro laipsnio, laikomo pirmuoju moksliniu, automatiškai. Rek­torius A.Žukauskas patikina, kad profesinis bakalauras negali būti prilygintas universiteto, mokslo tyrimų institucijos, suteikiamam bakalaurui. Be to, juk stojant į kolegiją studentui keliami mažesni reikalavimai, o kartais tokių iš viso nėra.

„Bet jei gabus jaunuolis išlaiko tam tikrus egzaminus, kodėl gi ne? Vėliau jis gali studijuoti ir doktorantūroje. Pasaulyje daug pavyzdžių, kai gabūs žmonės iškart tiesiog negalvojo apie studijas universitete“, – sako A.Žukauskas.

Talentas už 500 eurų

„Šiemet turi būti kalbama ir apie aukštojo mokslo fi­nansavimo indeksavimą. Tarkime, mokytojai kalba apie per mažus atlyginimus, tai suprantama, bet nenorėdamas supriešinti ir gerbdamas sunkų mo­kytojo dar­­bą, tik pasakysiu, kad kai kuriais atvejais jų darbo už­mokestis didesnis nei docento, kuris, be pe­da­­go­ginio darbo, dar kuria ir mokslą“, – sako A.Daniūnas.

Statistikos departamento duomenimis, universitetų dėstytojų atlyginimas „į rankas“ 2015 m. buvo 670, o mokytojų – 610 eurų. Vadinasi, konkrečiais atvejais bakalauro laipsnį turintis pedagogas gali uždirbti daugiau už mokslinius ir pedagoginius laipsnius tu­rintį dėstytoją.

KTU rektorius P.Baršauskas sako, kad universiteto galva gali keliems žmonėms pasiūlyti gerą atlyginimą, atitinkantį tokį, kokį specialistas gautų versle. Tačiau taip pakelti darbo užmokestį įmanoma vienetams, „žvaigždėms“, o ne keliems šimtams dėstytojų.

„Kad užsidirbtų pragyvenimui, dėstytojas laksto per kelis universitetus, o tai kokybės neprideda. Nėra sistemos, kad būtų, pavyzdžiui, kaip Stanfordo universitete, kai dėstytoju tampa vienas talentas iš 60 kandidatų, jis gauna fantastišką atlyginimą ir siekia kokybės. Universitetai sprendžia žmonių problemą, nes į talentų mokyklas ateina vidutinybės. Kaip pritraukti talentą už 500 eurų?“ – svarsto P.Bar­šauskas.

Laimingi 2016 metai aukštajame moksle neapsieis be vertybinio požiūrio į talentų kalves ir aukščiausios kvalifikacijos visuomenės dalį – akademinę bendruomenę.

Požiūrį galima pristatyti VU rektoriaus A.Žu­kaus­ko atviro laiško statistika: Kenijos (vienam gy­ventojui tenkantis BVP – 1,3 tūkst. JAV dol.) Ke­nya­t­tos universitete profesorius gauna 1,5 tūkst. eurų at­lyginimą bei butpinigių ir kelionpinigių. Lietuvoje (BVP – 16,5 tūkst. JAV dol.) Vilniaus universitete pro­­­­­fesorius gauna mažesnį kaip 1,2 tūkst. eurų atlyginimą ir jokių priedų.

Kuris universitetas patenka tarp 550 pasaulio ge­riausiųjų?

Įsipareigojimai. Lietuvos aukštojo mokslo kryptis, kaip ir už slenksčio laukiantys svarbiausi uždaviniai, nesiskiria nuo platesnės Europos aukštojo mokslo perspektyvos. Pastaraisiais metais išrinkti naujieji šalies universitetų rektoriai, kuriems jų bendruomenės patikėjo projektuoti ateities kryptį, laikosi vienos nuomonės: Lietuvos aukštasis mokslas negali formuotis nepriklausomai nuo globalių realijų. Todėl pasitikdami ateities pokyčius, jų gaires pašnekovai sieja su integracija, kai nuo geografinės nuorodos į Europos universitetų erdvę pereisime prie tikrosios integracijos – įtvirtinsime europinius standartus, kurie dabar vargiai tenkinami.

Užsienio žiniasklaida, gvildenanti aukštojo mokslo perspektyvas, įvardija kelis svarbiausius dėmenis: studijų kokybę, aplinką ar net kintančią metodiką, institucijų atsakomybę ir atskaitomybę bei finansinius klausimus, ypač aktualius tose valstybėse, kuriose aukštasis išsilavinimas neatsiejamas nuo paskolų naštos.

Panašias temas aptaria ir Lietuvos aukštųjų mokyklų vadovai: universitetai turės atsiliepti į studento lūkesčius ir gebėjimus, kone asmeniškai atsakyti už tai, kad įgūdžius ir žinias šis galės pritaikyti realiame gyvenime, pergalvoti mokymo metodus, jog šie užtikrintų ne tik diplomą, bet išsilavinimą.

„Pagal kokybinius rodiklius reikėtų priartėti prie vidutinio europinio standarto. Mūsų aukštajame moksle šiandien jis nėra toks prastas, bet ypač kokybės srityje dar tikrai yra ką nuveikti. O kai kuriose srityse dar turime darbų ne tik kiekybės požiūriu“, – įsitikinęs balandį inauguruotas naujasis didžiausios šalies aukštosios mokyklos Vilniaus universiteto (VU) rektorius prof. habil. dr. Artūras Žukauskas.

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto (ISM) rektorius doc. dr. Alfredas Chmieliauskas įsitikinęs, kad Lietuvos aukštasis mokslas toliau formuosis pagal pasaulines tendencijas, kitaip ir būti negali. Procesai, artinantys lietuviškus mastelius prie užsienio standartų, kaip ir bet kokia integracija, vienodins sistemą, kurioje kiekviena institucija turės atrasti savitą identitetą, o tiek studentas, tiek universitetas – išsiugdyti atsakomybę.

„Institucijos, kurios nori išlikti, turės orientuotis į kokybę ir suformuoti ryškų identitetą. Tai organizacijų vadybos klasika. Jei visi siūlys tas pačias paslaugas ir galimybes, šiame žaidime išliks tos institucijos, kurios užtikrins išskirtinę kokybę ir aiškią tapatybę“, – tikina ISM rektorius.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) rektoriumi išrinktas MRU Vadybos ir politikos fakulteto dekanas, buvęs švietimo ir mokslo ministras doc. dr. Algirdas Monkevičius mūsiškio aukštojo mokslo kryptį taip pat regi Europos šalių kontekste. Todėl, pasak jo, pasitinkant ateitį reikia remtis globaliomis tendencijomis, pasinaudoti bendra ES strategijos ir politikos srove. Pavyzdžiui, naudojantis ES parama projektams ne šiaip pasidalyti prieinamus išteklius, bet drauge su ES senbuvėmis įgyvendinti bendrus projektus, kuriuos vienija į aukštojo mokslo misiją orientuota kokybės sistema.

„Lietuva, galbūt dar nepriskiriama prie sėkmingai besitvarkančių senųjų narių, yra ES šalis, artėjanti prie jų gyvenimo kokybės standartais. Juk ES inicijuoja bendros erdvės kūrimo strategiją, kuri įtraukia ne tik nares, bet ir kitas šalis. Todėl Lietuvos aukštojo mokslo panašėjimas su kitomis ES valstybėmis ir suvienodėjimas pagal įvairius rodiklius yra neišvengiamas“, – prognozuoja A.Monkevičius.

Vis dėlto, nepaisant didžiausių stulpų, su kuriais siejama globali aukštojo mokslo vizija, Lietuva turi savų realijų ir atidėliojamų klausimų, su kuriais teks susidoroti.

VU rektorius A.Žukauskas primena, kad kai kurie klausimai, susiję su moksline veikla, tarptautiškumu, šiandien tik pradedami nagrinėti, o motyvai, kodėl, pavyzdžiui, studentai patraukia mokytis į mažai studijų ir mokslo kokybe besiskiriančius užsienio universitetus, tik pradedami aiškintis. Vadinasi, kad būtų galima projektuoti kryptį, ateities aukštojo mokslo strategiją, pirmiausia būtų pravartu išsiaiškinti dabartinę jo būklę, o nustačius „diagnozę“ – modeliuoti galimus sprendimo būdus.

„VU planuojame samdyti užsienio konsultantus, kurie pasakytų, kaip mūsų universitetas atrodo, palyginti su vidutiniu Europos universitetu. Šiandien turime daug tyrimų, ekspertizių, kurios tarpusavyje lygina Lietuvos universitetus, bet nematome, kaip atrodome Vakarų Europos kontekste“, – pastebi A.Žukauskas ir priduria, jog daugeliu klausimų, kad integruotumės į Europos aukštojo mokslo erdvę, tik pradedama dirbti.

Nepaisant to, atsakyti į juos, pasiekti tą erdvę reikės, kaip ir patraukti tarptautinių studentų dėmesį. „O tam tikro protų importo neišvengsime dėl prastos demografinės situacijos“, – lietuviškas demografines realijas primena VU rektorius.

Jis svarsto, kad abiturientų mažėjimas gali lemti ir kitą iššūkį: studijuoti bus priimami vis prastesni studentai. Tiesa, siekiant geresnio būsimų studentų pasirengimo studijuoti, šiemet pirmą kartą dalis šalies aukštųjų mokyklų įtvirtino minimalią kartelę, kurios nepasiekusių pretendentų studijuoti nepriims. Kol kas ambicingiausią trijų balų ribą pasirinkusio universiteto vadovas sako, kad planuojama įtvirtinti skirtingą stojamąjį balą pagal studijų kryptis. Esą jų įvairumas lemia tai, kad ne visose kryptyse mokyklos pažymius galima laikyti lemiamu rodikliu.

„Tarkime, yra studijų krypčių, kuriose reikia ypač gabių žmonių, nes pagrindinis vartotojas ar sritis yra aukštosios, kūrybinės technologijos. Tačiau yra ir tokių sričių, kuriose motyvacija tikrai svarbesnė už mokyklos balus. Pavyzdžiui, socialinį darbą gali pasirinkti geriausias mokinys, bet jei jis stokos vidinės motyvacijos, šias studijas pasirinks penktu pageidavimu, vargiai taps geru specialistu“, – iliustruoja A.Žukauskas ir priduria, kad papildomų balų priimant studijuoti būtų prasminga skirti ir už tam tikrus gebėjimus ar prigimtines savybes.

„Gali kiek nori mokyti verslumo dešimtukininką, bet jei jis, net ir turėdamas aukščiausius balus, neturės prigimtinės verslumo gyslelės, nieko iš to neišeis. Kalbant apskritai, priėmimo studijuoti sistemą reikia tobulinti: šiandien joje yra problemų“, – apibendrina A.Žukauskas.

Paklaustas, ar demografiniai rodikliai ateityje pagaliau lems universitetų skaičiaus mažėjimą, VU rektorius perspėja, kad prieš kalbant apie universitetų tinklo pokyčius reikėtų išspręsti finansinius klausimus. Jei finansavimo sistema būtų deramai sutvarkyta, kai kurie universitetai, neužtikrinantys reikiamo studijų lygio, tiesiog neišliktų. O jei universitetų mažinimas ir jų jungimas būtų vykdomas prievarta, nuleistas „iš viršaus“, tik kiltų konfliktų.

Rektorius primena Danijos pavyzdį, kai universitetų tarybos buvo įgaliotos tarpusavyje ieškoti susijungimo naudos ir susitarti. „Manau, šio tikslo reikia siekti natūraliai. Pirmiausia finansavimo sistema turi būti tokia, kad universitetai, kurie nėra panašūs į universitetus, neturėtų išlikti. Turi būti finansuojamos tik aukštos kokybės studijos, rimtai finansuojamas mokslas, kad universitetai, gaunantys įgyvendinti mokslinius projektus, iš to laimėtų daugiau. Pavyzdžiui, šiandien pridėtinių išlaidų problema nesutvarkyta: universitetai, gaunantys daug mokslo projektų, yra alinami, o juk turėtų būti atvirkščiai, – svarsto A.Žukauskas. – Kad ir studijų kainos krepšelio optimizavimas: kodėl universitete, kuriame minimalus stojamasis balas yra 0,5, ir kitame, kuris stojantiesiems taiko 3 balų slenkstį, krepšelio kaina tokia pati? Viename gabiems jaunuoliams dėsto geri profesoriai, bet studijų kaina tokia pati kaip kito, kuris priima pusiau raštingus studentus, o jiems dėsto bet kas.“

Rektorius mano, kad ilgainiui į universitetus turėtų būti priimama mažiau studentų, o stojančiųjų struktūros persiskirstymas galbūt spręstų ir aukštųjų mokyklų tinklo išlaikymo problemas. A.Žukausko nuomone, nors Lietuvoje aukštasis išsilavinimas yra kone visuotinis, valstybei galbūt neverta investuoti į žmones, kurie negali būti lyderiai, juolab kad daugelyje išsivysčiusios ekonomikos šalių į universitetus studijuoti patraukia apie 20 proc. gyventojų. „Jei visi darbo rinkos dalyviai bus universitetuose išauginti lyderiai, ar liks kam dirbti: vadovų juk esti mažiau nei tų, kuriems reikia vadovauti“, – retoriškai klausia VU rektorius ir primena, kad yra ir kitų galimybių – profesinis rengimas, koleginės studijos, o ką jau kalbėti apie ateityje dar labiau įsivyrausiančią nuotolinių studijų galimybę.

„Mūsų universitetas orientuojasi į tuos 20 proc. abiturientų. Panašiai kaip pagal Pareto dėsnį, 20 proc. priežasčių lemia 80 proc. pasekmių. Tačiau yra ir kitos koncepcijos: pigus išsilavinimas, kai dėstyti ir mokytis galima internetu. Bet esu įsitikinęs, kad internetu elito nesukursi ir išsilavinimo nesuteiksi. Kažko išmokti, žinoma, galima, tačiau netikiu, kad internetu galima gauti kažką, kas vadinama išsilavinimu ir kultūra“, – teigia VU rektorius.

ISM rektorius A.Chmieliauskas, minintis studijų adekvatumo, aktualumo motyvus, pastebi, kad vienodėjant aukštajam mokslui didėja ir jo prieinamumas įvairiomis formomis. Tarkime, šimtmečiais aukštojo mokslo reiškinys ar paslauga buvo prieinama tik daliai studentų, kurie gaudavę žinių, nepasiekiamų daugumai. O šiandien šis vaizdas pasikeitęs kardinaliai: prieinamumas didėja, pasiūla ne tik vienodėja, bet ir darosi patogesnė – tai įrodo nuotolinių studijų galimybė. Virtualus mokymasis stiprina integraciją, nes formaliai studijuodamas vienoje institucijoje žmogus gali dalyvauti ir už tūkstančių kilometrų esančių geriausių pasaulio universitetų kursuose. A.Chmieliauskas pabrėžia, kad tokio ateities reiškinio svarbiausia įtaka yra ne atstumų trynimas, bet patogesnių alternatyvų sudarymas. Didėjančios galimybės leidžia studijuojančiajam pasirinkti patogų mokslų laiką ir formą.

Taigi tokiame fone A.Chmieliauskas primena didėjantį abipusės atsakomybės jausmą: atsakomybė pagrįsti savo motyvus tenka besirenkančiajam, tokią pat atsakomybę už stojančiojo lūkesčius prisiima ir institucija. „Trumpai tariant, raktiniai universitetų krypties žodžiai yra studijų aktualumas, adekvatumas (angl. ~relevance~), kaip tikslas, ir dalijimasis, atvirumas (angl. ~sharing~), kaip priemonė tam tikslui pasiekti“, – apibendrina ISM rektorius.

Jis paaiškina, kad siekiantis pamatinio tikslo – aktualių, pritaikomų, šiuolaikiškų studijų universitetas pirmiausia turi pateisinti visų suinteresuotų šalių – studento, visuomenės, verslo, valstybės lūkesčius. „Studijų adekvatumas yra kelrodė žvaigždė, į kurią turi orientuotis aukštosios mokyklos. Šis tikslas, žinoma, daugialypis. Pavyzdžiui, iš darbdavių organizacijų atstovų dažnai girdime, kad universitetai nebūtinai gerai parengia specialistus profesijai, kita vertus, patys studentai nori vis konkrečiau įsivaizduoti, ką jie gaus studijuodami, ką veiks po studijų. Taigi nuolat girdėdamos skirtingas nuomones aukštojo mokslo institucijos turi į jas įsiklausyti, o būdų tam yra įvairių“, – komentuoja A.Chmieliauskas.

Kaip pagrindinę priemonę jis išskiria atvirumą: sistema turi būti panaši į dabar vyraujančius informacijos keitimosi, socialinių tinklų veikimo principus – paremta dalijimosi idėja. ISM vadovas sako, kad universitetas tokioje sistemoje šiandien užima tarpininko vaidmenį. O tam tarpininkui vien analizuoti skirtingus lūkesčius neužtenka: būtina visas šalis įtraukti ir į studijų, ir į mokslo procesus.

A.Chmieliauskas pastebi, kad suvienodėjusioje sistemoje ieškantys savito identiteto universitetai turi ir sugebėti jį pertekti suprantamai jaunam žmogui, gyvenančiam socialinių tinklų, informacijos dalijimosi kultūroje. Į kultūrą, kuri skiriasi nuo vienpusio transliavimo, aukštosios mokyklos turi įsitraukti ir kurdamos bei perduodamos žinias. „Jaunimas nebenori klausytis abstrakčių kalbų. Kiekviename susitikime su jaunimu išgirsime pageidavimą kalbėti konkrečiai, – primena ISM vadovas. – O dalijimasis nereiškia vien dėstytojų atvirumo studentams. Taip pat turime atsisakyti vienos tiesos ar vienintelio teisingo požiūrio.“

Tęsdamas individo atsakomybės pasirinkti ir institucijos atsakomybės už tą pasirinkimą liniją, A.Chmieliauskas kelia ir kitą klausimą: ką besirenkantysis nori gauti iš sistemos – konkrečią profesiją, ar tai, kas ilgą laiką buvo vadinama išsilavinimu. „Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: Lietuvos premjerai – buvę fizikai. Rinkdamasis studijas gali manyti, kad nori tapti tos srities specialistu, bet gali galvoti ir kitaip: įvertinti neapibrėžtumą ir rinktis artimą sritį, kurios studijos pravers, kad ir ką gyvenime veiktum. Pagrindinis studijų tikslas – padėti išgyventi vis spartėjančių pokyčių sąlygomis, kai užsivėrus vienoms galimybėms atsiveria kitos“, – apie gebėjimų ir siekiamos savirealizacijos derinį kalba A.Chmieliauskas.

MRU rektoriumi išrinktas A.Monkevičius pastebi, kad jau dabar universitetai, formuojantys studijų programas, rengdami jų aprašus – kompetencijų, gebėjimų ir įgūdžių sąrašus, panašiai kaip daroma kitose šalyse, tariasi su darbdaviais, prognozuojančiais, kokių gebėjimų reikės ne tik šiandien. Suprantama, jog visas pasaulis sutinka su perspektyva, kad reikės vis mažiau siauro profilio specialybių, o gebėjimų rinkiniai, neapsiribojantys viena specialybe, taps neišvengiami. A.Monkevičius pabrėžia, kad ateityje pats žmogus galės sumodeliuoti tokį gebėjimų portfelį, kurio reikės jo savirealizacijai, taigi aukštoji mokykla, kaip ir visas aukštasis mokslas, nori to ar ne, bus priverstas skirti didesnį dėmesį asmeniui, prisitaikyti prie jo gebėjimų ir lūkesčių. Kitaip tariant, institucijos turės prisiimti atsakomybę, kad suteiks ne diplomą, bet parengs žmogų karjerai.

„Aukštoji mokykla turės dėmesingiau pasitikti žmogų ir kartu su juo įvertinti, kokios programos labiausiai atitinka sėkmingą jo asmenybės kryptį: kur jis mano galėsiąs realizuoti save, kuriose srityse jo savirealizacija būtų naudinga valstybei. Universitetas neturėtų sprausti žmogaus į tam tikrus rėmus, bet leisti jam susivokti ir užtikrinti paramą studijų metu, kad žinios, kompetencijos būtų siejamos su praktika, pritaikant visa tai darbui toje srityje, – prognozuoja MRU rektorius. – Reikia pabrėžti socialinio kapitalo svarbą – terpę bendravimui su darbdaviais, kurie dažniausiai yra ne kas kita, kaip to universiteto alumnai. Vadinasi, universitete atsiranda erdvė žmogui formuoti savo socialinį kapitalą – ugdyti gebėjimą dirbti komandoje, psichologiją, elgseną daugiatautėje aplinkoje. Tokioje aplinkoje tampa daug svarbiau susirasti žinių, o jų radus pritaikyti. Šis poreikis nesikeis, tik vis labiau didės.“

Kalbėdamas apie užsienio studentų pritraukimą, kuris, tikimasi, kompensuotų Lietuvos demografinius studentų praradimus, MRU vadovas neabejoja jog ne tik aukštoji mokykla, bet ir valstybė turi būti suinteresuota, kad proveržio kryptyse atsirastų kuo daugiau talentingų žmonių. Dėl bendro uždavinio pasinaudojant tarptautinėmis programomis, taikant atitinkamas mokesčių lengvatas reikia kviesti kuo daugiau studentų, jaunų doktorantų, tyrėjų.

„Dažnai kalbame apie tai, ko norime. Bet klausimas, kaip to pasiekti, yra ne mažiau svarbus, nors jį kartais bandoma apeiti. Apskritai reikia kalbėti apie aukštojo mokslo politiką, kaip viešąją politiką. Mano nuomone, svarbu tą ateitį matyti strategiškai. Galbūt dalis tų vizijų šiandien atrodo futuristinės, tačiau jos būtinos, nes kito kelio viešajame valdyme nėra. Svarbu, kad ta ateities strategija būtų suprantama kuo daugiau žmonių. Tarkime, suomiai, kalbėdami apie švietimo ir aukštojo mokslo plėtrą, sako, kad Suomija yra nuostabi šalis, bet ji verta būti nuostabiausia pasaulyje, o Estija turi dar trumpesnę ir suprantamesnę viziją – pralenkti Suomiją“, – krypties projektavimo svarbą apibendrina A.Monkevičius.

Savo vizijas „Veidui“ pateikę ir pagrindinius iššūkius įvardiję rektoriai Lietuvos aukštojo mokslo perspektyvą regi teigiamai. Jie sutaria, kad nors kai kurie sprendimai ar atidėliotos problemos pažers klausimų ateityje, nereikia pamiršti ir to, kas jau nuveikta. Juk tolesnės krypties paieškos neprasideda tuščiame lauke.

ISM vadovas A.Chmieliauskas pataria įvertinti jau pasiektus milžiniškus pokyčius ir drauge su Europos šalimis per pastarąjį dešimtmetį nuveiktus darbus, todėl modeliuojant ateities kryptį pirmiausia būtų vertinga atsisakyti „jaunesniojo brolio“ komplekso.

VU rektorius A.Žukauskas viliasi teigiamos perspektyvos ir priduria, kad pakilus gyvenimo lygiui mažės ir gyventojų nutekėjimas į užsienį grynai dėl materialinių priežasčių. Tuo metu kitus, kurie ieško studijų svetur vien todėl, kad ten geriau jaučiasi, atgal parvilios Lietuvos universitetai, tad vienintelis motyvas siekti išsilavinimo svetur liks vien tik noras pamatyti pasaulio ar įgyti tokią kvalifikaciją, kurios Lietuvoje nėra.

„Taip pat daugiau studentų atvyks pas mus. Jau pradėjome rengti medikus Vakarų Europos šalims, tad ateityje į Lietuvą kryps ir biotechnologijų, kitų sričių būsimų specialistų srautas. Sulauksime gabių studentų – ne tik tų, kurie reikalingi norint parodyti taškus už tarptautinį bendradarbiavimą. Studentų judėjimo asimetrija išsilygins, ir mūsų laukia geros ateities perspektyvos, jei vadovausimės tikrais dalykais, o ne akių dūmimu“, – prognozuoja A.Žukauskas.

Gabija Sabaliauskaitė

BFL

Nuo trečiadienio galima pateikti prašymus studijuoti Lietuvos universitetuose ir kolegijose.

Prašymai nuo trečiadienio registruojami bendrojo priėmimo į aukštąsias mokyklas informacinėje sistemoje. Juos bus galima registruoti ir koreguoti iki liepos 22 dienos.

2010-aisiais ir 2011-aisiai baigusių bendrojo lavinimo mokyklas asmenų brandos atestatų ir 2010-aisiais ir 2011-aisiais perlaikytų brandos egzaminų duomenys į priėmimo sistemą patenka tiesiai iš valstybinės informacijos sistemos duomenų bazės. Tik anksčiau negu 2010 metais Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklas baigę asmenys turi atvykti į bet kurį Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) bendrojo priėmimo duomenų tvarkymo punktą ir pateikti brandos atestatą ir pažymas apie perlaikytus egzaminus.

Išsilavinimo dokumentus bendrojo priėmimo duomenų tvarkymo punktams taip pat turi pateikti užsienyje bendrąjį išsilavinimą įgiję asmenys.

Stojančiojo prašyme šiemet gali būti iki 12 pageidavimų. Prašyme gali būti įrašomi pageidavimai studijuoti universitetų ir kolegijų valstybės finansuojamose ir nefinansuojamose vietose. Konkursinės eilės dėl valstybės finansuojamų ir nefinansuojamų vietų sudaromos atskiros, todėl pageidavimų prioritetai pagal finansavimo pobūdį nagrinėjami taip pat atskirai.

Stojamosios studijų įmokos šiemet nėra. Nereikia mokėti ir už prašyme nurodytų pageidavimų koregavimą.

Pagrindinio priėmimo pirmo etapo rezultatai bus skelbiami liepos 26-ąją.

A. Šindeikis: Pradžioje norėčiau užduoti vieną tokį pakankamai provokacinį klausimą. Tokie visi nebus, bet turiu teisę paklausti. Kur studijuoja jūsų vaikai ir jūsų anūkai?

R. Ginevičius: Mano Lietuvoje. Baigė mokslus Lietuvoje ir dirba Lietuvoje.

A. Šindeikis: Ką studijavo? Kurioje aukštojoje mokykloje?

R. Ginevičius: Toje pačioje, kur aš dirbu.

R. Žaliūnas: Mano sūnus, jis dar nestudijuoja, jis mokosi – antrokas. Duktė studijavo medicinos universitete, šiuo metu studijuoja Glasgovo universitete.

B. Juodka: Aš tik vieną sūnų turiu ir tas pats teisininkas, kuris baigė Vilniaus universiteto teisės fakultetą ir dirba adokvatu Lietuvoje.

V. Pakalniškis: Mano vyriausias sūnus, baigęs Dailės akademiją, gyvena ir dirba Lietuvoje. Jo dukra gyvena ir mokosi Anglijoje. Išvažiavo ne dėl mokyklos. Tiesiog taip susiklostė, kad mama ten išvažiavo gyventi. Dukra baigusi Teisės fakultetą Vilniaus universitete. Advokatė. Jos vyriausiam sūnui jau 14 metų, mokosi dar čia, bet kai su juo pasišneku, jis sako važiuosiąs studijuoti į užsienį kažkodėl. Bet dar praeis laiko, galbūt persigalvos. Na, dar dvi anūkės yra – 9-erių metų, o kita tik 3 mėnesių.

A. Pumputis: Dukra ir sūnus baigė Vilniaus Gedimino technikos universiteto bakalauro studijas, o magistrantūrą – Romerio universitete. Sūnus disertaciją žada apsiginti Vilniaus universitete. Sūnus čia dirba, o dukra su šeima laimėjo konkursus ir dirba Europos Komisijoje Briuselyje.

A. Šindeikis: Neva Lietuvos aukštųjų mokyklų rektorių vaikai yra patriotai?

R. Žaliūnas: Kai užaugs visi vaikai, tada pasakysime.

B. Juodka: Aš atsiprašau, jeigu galima, jei kalbame apie patriotizmą, aš noriu tiesiog pavyzdžiu pademonstruoti. Taip jau gyvenime susiklostė, kad aš, jau nepriklausomos Lietuvos laikais, nuo 1991 m. iki 2001 m., kai čia rektoriumi tapau, per tuos 10 metų, dvejus metus su tarpais praleidau Vokietijos vėžio tyrimo centre Haideburge, sūnus tuo metu mokėsi vidurinėje mokykloje čia – Lietuvoje. Į Haideburgą važiuodavau dažnai, tai pasiimdavau ir sūnų. Jis pasimokė Vokietijoje iš pradžių vadinamoje internacionalinėje gimnazijoje, kadangi jis čia mokėsi anglų kalbą, tai vokiečių kalbos visiškai nemokėjo. Haideburge buvo tokia internacionalinė gimnazija, nes ten buvo NATO bazės, amerikiečių vaikai. Kitą kartą, kai nuvažiavo, jau mokėsi Haideburgo gimnazijoje. Ten gimnazijoj reikia mokytis 13 metų, ne kaip  pas mus dvylika. Daug ką mokytis jis jau buvo pradėjęs anksčiau. Noriu pasakyti, kad, kai jaunas žmogus ten mokosi, toje užsienio valstybėje, vieną, kitą kartą, jis niekaip negali įsivaizduoti, ko ten važiuoti. Po to, kai jaunas žmogus ten pasitrynęs, tai stebuklų nepamato. Gal tiesiog yra psichologinis alkis. Kai jaunas žmogus tą pamato, tai kažkaip vertybes sudėlioja kitaip. Čia tik tokia pastaba.

A. Šindeikis: Mūsų antrasis klausimas ir galėtų būti toks. Mūsų apklausos rodo didžiulę dinamiką. Apklausėme vyresnio amžiaus žmones, ne studentiško. Anksčiau apie užsienio mokyklas svajojo 15 proc., o po 3 metų šis skaičius padidėjo iki 50 proc. (mūsų apklausa buvo daryta berods praeitų metų rugsėjo mėnesį). Pusė tėvų mano, kad  jų vaikams reikėtų rinktis užsienio aukštąją mokyklą. Klausimas jums, kaip rektoriams – ta konkurencija vis tiek egzistuos su Vakarų universitetais, Lietuva vis modernėja, sienų nebėra, aukštojo mokslo finansavimo situacija Europoje yra labai skirtinga – kai kur mokslas mokamas, kaip Lietuvoje iš dalies, yra mokslas kur visiškai nemokamas, kaip Vokietijoje ar Austrijoje, ar kaip Prancūzijoje, Airijoje. Kaip Lietuvos universitetai tą konkurencijos spaudimą atlaikys per artimiausius kokius penkerius metus? Kaip Jūs tai matote?

B. Juodka: Nesulaikysi nei Jonuko, nei Petriuko. Viską turi lemti aukštojo mokslo lygis. Lietuvos universitetuose dažna banali diskusija – „kokybiškas, nekokybiškas mokslas“. Kuo  labiau stiprės Lietuvos universitetai (Lietuvoje tai tikrai vyksta), kokybė universitetuose augs.  Per pastaruosius 10 metų kokybiniai šuoliai yra didžiuliai, visi Europos Sąjungos struktūros fondai ir visa kita. Reiškia, važiuoti kur ar nevažiuoti, lems Lietuvos universitetų studijų ir mokslinės veiklos kokybė. O jaunimas tai jaučia, bet iš kitos pusės kol kas yra ta populistinė banga, kad viskas, kas užsienyje, tas yra geriau. Pažiūrėjus statistiškai, iš tikrųjų tie jauni žmonės, kurie važiuoja studijuoti už Lietuvos ribų, daugelis patenka toli gražu ne į geriausius universitetus. Nugali psichologinis momentas, kad užsienyje jau labai gerai. O gyvenimas rodo, kad užsienyje irgi yra visokių mokyklų, išskyrus pačius garsiausius – apie 20 pasaulinio garso universitetų. Kita vertus, žiniasklaidos vaidmuo irgi didelis, nes kol kas viskas, kas Lietuvoj, viskas yra blogai:  universitetai blogi, kokybės nėra. O kas nors paanalizavo, ką reiškia ta kokybė? Yra daug kokybės indikatorių, ar kas nors paanalizavo, kaip tie indikatoriai per pastaruosius 10 metų kito? Pamatysite, kad pasiektas didžiulis šuolis, bet paskaičius laikraščius – viskas blogai. Jauni žmonės skaito ir girdi – viskas blogai. Universitetai blogi, kokybės nėra, visi čia vargšai…

A. Šindeikis: Aš manau, kad tie jauni žmonės, kurie yra ir mūsų vaikai, ir būsimi Lietuvos vaikai, jie dabar svarsto ne tik apie universitetus, bet ir apie būsimą darbą. Tokia nuomonė egzistuoja. Kaip samprotauja jaunimas – jei aš baigsiu universitetą Vakaruose, nesvarbu, kur, ar Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Airijoje, man bus lengva integruotis į darbo rinką ir mano šansai Lietuvoje taip pat bus pakankamai aukšti dėl to, kad aš turiu europietišką diplomą. Arba atvirkščiai – jeigu aš baigsiu Lietuvoje universitetą, kad ir gerą universitetą, mano šansai integracijos į europinę rinką yra šiek tiek apriboti, nes darbdaviai Vakaruose skeptiškai žiūrės į Rytų Europos universiteto diplomą. Ar tai yra pagrįsta nuomonė, ar vis dėlto tai yra tiesiog klišė?

R. Ginevičius: Iš pradžių aš norėčiau pratęsti ir paminėti skaičius. Pavyzdžiui, mūsų universitetų pagal tarptautinius reitingus yra tokių, kurie patenka į geriausių tūkstantuką. O populiariausi universitetai Anglijoje, į kuriuos stoja mūsų vaikai, užima, pavyzdžiui, Gotingemo – 1828, Ruskemo universitetas – 2077, Betvorščyro – 3200 vietą. Lietuviai ten važiuoja ir stoja į tokius. Paskui sako, kad į Angliją važiuoja. O dėl kitų pastabų iš dalies jūs esate teisus. Anksčiau, jei atsimenate, kaip pagrindinė priežastis, kodėl jaunimas išvažiuoja į užsienį, buvo deklaruojama žema studijų kokybė. Tą ir politikai sakė, daug kas taip sakė, bet apie šį dalyką dabar jau nekalbama. Ministerija sako, kad Lietuvos universitetų kokybė yra gera. Ir dabar į pirmą planą būtent iškilo šis dalykas – ir jaunimas, kuris dabar važiuoja, sako – aš čia nematau perspektyvų baigęs gauti darbą, o jeigu aš ten baigsiu, aš ten galėsiu gauti darbą. Na, iš dalies galbūt agitatorius bus pripažįstamas baigęs tą universitetą Vakaruose. Ir tai tampa pirmuoju tokiu faktoriumi, dėl ko jaunimas važiuoja: ne ieškodamas aukštos kokybės, bet galvodamas, kur jis galės dirbti.

B. Juodka: Aš galėčiau net atvirkščiai pasakyti. Vėlgi, savo sūnaus pavyzdžiu. Kai jis studijavo Vokietijoje, jis sakė – „Aš mačiau, kokios ten gimnazijos, bet jei aš ten pasimokysiu, tai mano vietą Lietuvoje per tą laiką kažkas užims,todėl aš noriu Lietuvoje“. Tie, kurie mąsto ir yra gabūs, dabar sustoję į populiarias studijų programas. Nenoriu skaičiais pasakoti, kokiais balais po gimnazijų praeina į tas populiariąsias programas. Taigi, čia lieka pakankamai daug protingų žmonių ir, aišku, jie užims geriausias Lietuvos darbo vietas. Jei  užsienyje praleisi 4 ar 6 metus, tai ką čia tuščios vietos lauks jų? Ne vien užsienio diplomas svarbus darbdaviui, yra daug visokių niuansų.

V. Pakalniškis: Mano sūnus teisininkas, tai  su teisiniu išsilavinimu jis nelabai gautų čia darbą.

B. Juodka: Jūs pateikėte klausimą, bet aš jį pateikčiau atvirkščiai. Protingai mąstantys, gabūs žmonės norės dirbti Lietuvoje, pačios geriausios ir gerai apmokamos vietos nebus tuščios.

A. Pumputis: Žinote, dar apie žmogišką faktorių. Neseniai atidarėme Indijos centrą,  kelis kartus lankėsi ambasadorius. Be galo išmintingas, kiek man teko bendrauti su Indijos ambasadoriumi. Galima sakyti, kad jie mus susirado ir jų iniciatyva tas centras įsteigtas. Mes klausėme, kodėl jūs įsteigėte, kodėl pas mus, kodėl būtent šiame regione, kadangi pats centras įsisteigė ne Lenkijoje, o Lietuvoje. Tai jis gana atvirai atsakė – „Paanalizavome visą Europą, o statistiškai jūsų žmogus yra labai patikimas, neišlepęs, dalykiškas, t. y. siekiantis tikslo jaunimas”. Paskaitė interpretaciją, kas yra Europa, prasiskolinimas ir t. t. Daug veiksnių, bet, žinote, tai pašaliečio žvilgsnis į mus. Kartais nepastebime to, ką mato kiti, žymiai giliau žiūrėdami. Potencialas Lietuvoje tikrai yra ir reikia jį visomis išgalėmis išsaugoti. Man atrodo, kad dabar migracija, kuri vyksta, gerėjant gyvenimo sąlygoms, ji dar labiau plėsis. Natūralu, žmogus turi daugiau šansų išlikti, jeigu jis mąstys taip pat, kaip dabar, tai visada žmogaus prigimtyje yra – visur gerai, kur mūsų nėra. Jis, ko gero, galvos, kaip išvykti, nors nuvyks ne kažin kur, kaip kolegos minėjo. Vis tiek, man atrodo, mums reikėtų suvokti kiek kitaip, nes universitetai XXI amžiaus aplinkoje turėtų keistis. Suvokti, kad esame ne pavienis universitetas, o kažkokio tinklo dalis. Jei yra tinklas universiteto viduje, o praktiškai visi universitetai yra tinkliniai, tai būdami tinkle ir suradę tuos partnerius, kurie suinteresuoti mūsų sėkme, tuomet koks skirtumas, kokioje tinklo dalyje tu esi? Vis tiek praktiškai geroji energija, geroji informacija, kaip susiekiami indai, pereina, nesvarbu, ar tu studijuosi Lietuvoje. Bet turiu galvoje, kad diplomą gausi kartu su kokiu Marselio universitetu, tai ko važiuot ten, jei būdamas čia gausi. Tas dvigubų trigubų universitetų diplomas dabar ateina į madą. Lietuva labai gražiai įsikomponuoja savo žingsniais, visi universitetai dirba ta kryptimi. Ta tendencija labai ryški, tik žmonės to dar nesuvokia. Srautas neigiamos informacijos, kad viskas blogai, blogai visose srityse, tai apriori jis daro išvadą, kad ir čia, ko gero, bus blogai. O ar žinot, Lietuvos aukštasis mokslas užima 25 vietą pasaulyje, tai labai geras rodiklis. Nė vienas iš valstybės parametrų, kurie charakterizuoja valstybę reitingų skalėje, nė vienas neužima tokio aukšto reitingo kaip aukštasis mokslas. Ir tarp kitko, per pastaruosius metus iš 30 vietos pakilo į 25. Tai rodiklis. Kas uždirbo šį reitingą? Universitetai. Čia ne mūsų pačių vertinimo parametras, tai yra parametras, vertinimas, ateinantis per UNESCO, per Jungtines Tautas, labai stipriai aprobuotas ir labai ginčytinas, tiesiog parametras, dėl kurio vyksta labai didelės diskusijos. Tai ne šiaip sau padovanotas reitingas. Jaunimui tai reikėtų pateikti. Kai mes patys pateikinėjame, tai užima lyg ir gynybinę poziciją ir pradeda mumis nebetikėti. Bet dar kartą sakau to Indijos ambasadoriaus mintis apie Lietuvos jaunimą ir apskritai apie Lietuvos būklę. O po to komponuojasi visi kiti dalykai. Ir universitetams, matyt, reikėtų suvokti, kas yra XXI amžius. Ar tai yra tinklinis universitetas – tai yra mega tinklai, kurie jungiasi gana į galingas sąjungas ir praktiškai, jeigu mes ką nors pražiopsosime, mus nušluos. Tarkim, dabar kuriasi Azijos tinklas, Azijos Amerikos tinklai, azijiečiai investuoja į aukštąjį mokslą 4 proc. BVP. Toliau turėkime galvoje, kad tie mega tinklai naudoja visiškai kitas sistemas, kurių iki šiol nebuvo, tarkime, dešimtys, šimtai tūkstančių studentų baigia universitetą, net nežinodami, kur tas universitetas yra. Tai elektroninės studijos. Nereikia ironizuoti, kad nėra kokybės ir pan., bet ta tendencija stiprėja. Ir kuo toliau, tuo labiau darosi akivaizdu, kad studento darbo vieta yra ten, kur jis yra, o profesoriaus vieta – namai. Ir ta tendencija tikrai stiprėja. Galime dėl jos diskutuoti, bet ji ateina. Žiūrėkite, neformalus ugdymas – žmogus pats savaime siekia kompetencijos, dažnai be universiteto pagalbos, universitete tik pasitikrina. Taigi, dedant visas dedamąsias į vieną vietą, žiūrėkite, universitetas, t.y. mes, kontroliuojame 15 proc. viso potencialo, kuris siekia kvalifikacijos.

A. Šindeikis: Ką galvoja medikai?

R. Žaliūnas: Na, galbūt man yra šiek tiek lengviau kalbėti, nes tai yra susiję su biomedicinos mokslais. Dažniausiai tai yra konkurencingos studijų programos ir pasidalinant mūsų universiteto 20 metų patirtimi (šiais metais būtent yra 20 metų, kai pirmasis užsienietis atvažiavo į mūsų universitetą), šiuo metu mūsų universitete studijuoja studentai iš 40 pasaulio šalių. Pirmoji šalis yra Izraelis, po to – Europa, buvo antplūdis iš Švedijos, Ispanijos ir galėčiau tą žemėlapį plėsti, bet jūs labai taikliai uždavėte klausimą – kiekviena šeima atiduodama vaiką žiūri ne vien į instituciją, koks universitetas, kokia studijų programa ir kokia po to jaunuolio, baigus šį universitetą, perspektyva. Kalbant apie medikus, aš galiu pasakyti – tiek Vilniaus universitete, tiek Lietuvos sveikatos mokslų universitete parengti sveikatos mokslų specialistai, kurie baigia studijas, gali likti didžiausiuose centruose Lietuvoje, nė vienas jų neišvažiavo. Problema yra, kad nėra optimizuotas sveikatos priežiūros tinklas ir mes investuojame į vaiką 12, 15 metų. Jeigu jis patektų į rajoninę ligoninę, kuri gyvena dar tokiomis sąlygomis kaip sovietmečiu, gydytojas per labai trumpą laikotarpį prarastų savo kompetencijas. Neradęs nišos universitetinėje ligoninėje, jos ieškos kitoje Europos šalyje. Kitas aspektas – yra ir kitokios pasaulinės tendencijos, svarbu ne vien mokslas, studijos, bet ir praktika. Universitetai kuria net savo darželius, mokyklas, tą infrastruktūrą. Dirbančiam specialistui nereikia galvoti, kur jo vaikas yra šiuo metu, ar nuveš jį į darželį ar mokyklą, tas sąlygas sudaro universitetai, tai atrodo keista, bet toje konkurencingoje  aplinkoje kiekvienas universitetas stengiasi būti kažkuo išskirtinis, ne vien dėl to, kad ten yra Nobelio premijos laureatai, to maža. Gyvenimas yra pakankamai trumpas, todėl universitetas identifikuoja tas sritis, kaip jis pritrauktų būsimuosius studentus, naujos kartos dėstytojus ir mokslininkus. Kokią galimybę studentas turi gauti darbą, yra be galo svarbus reiškinys, čia nėra paslaptis. Geriausi specialistai iš mūsų universiteto gauna pakankamai gerą užmokestį toje universiteto ligoninėje, bet jie, tarkime, kaip šiuo metu visa brigada yra išvykusi į Kazachstaną, jie padirba ten du tris mėnesius ir jie uždirba tiek, kiek pas mus per visus metus. Ir jie sugrįžta, nenori keisti nei šalies, nei nieko, jie yra matomi, žinomi Lietuvoje. Bet galbūt tai yra susiję, kad mūsų yra tam tikra specifika. Bet, kaip visuose interviu sakiau, aš nepažįstu nė vieno lietuvio, tarkime mediko, kuris išvykęs ir į kurį reikėtų investuoti, kad susigrąžintų. Nė vieno. Ir ypač Europoje. Išskyrus tuos atvejus, kai išvyko į Ameriką. Manau, galime daug diskutuoti, bet tai yra tie svertai, kur konkurencijos mes neatlaikysime. O Europoje, sakyčiau, yra viena šalis, kur, mano, kaip mediko, akimis, turbūt nėra realu konkuruoti – su Jungtinės Karalystės universitetais. Būkime realūs. Ten yra sistema nuo mažiuko, nuo šeimos, nuo pačios pačios pradžios, ten niekas nesako, kad aukštasis mokslas yra vertybė. Jų nemoko, traukinys bėga, gali būti mokykloje vienas gabus, visi kiti negabūs, bet ta kartelė nebus nuleista, tai yra bendra sistema. Jis ateina į universitetą iš tiesų išskirtinis, su išskirtiniais gebėjimais, ir ta sistema leidžia jiems realizuoti save.

A. Šindeikis: Labai ačiū. Pakalbėjome apie aukštą mokslo kokybę Lietuvoje, tikrai ji yra pakankamai aukštai vertinama tarptautiniu mastu. Aš noriu pateikti keletą skaičių, kuriuos jūs pakomentuotumėte. Pirmieji nepriklausomos Lietuvos metai – 1991-1992 m. – turime 60 tūkstančių studentų, 14 universitetų. Šiandien – 2011 metai, turime – 23 universitetus, 23 kolegijas. Bendras studentų skaičius labai artimas dviem šimtams tūkstančių. Matome, kad per dvi dešimtis nepriklausomos Lietuvos metų Lietuvoje įvyko universitetų sprogimas. Aukštųjų mokyklų ir studentų skaičius išaugo keturis kartus. Valstybės finansavimas aukštajam mokslui nuo 373 tūkst. litų 2009 m. išaugo iki 1 mlrd. 300 mln. Taigi, aukštajam moksle vyko didelis sprogimas, tas reiškinys matomas, suprantamas. Norėčiau jūsų komentarų, kaip jūs į tai žiūrite. Ypač norėčiau antros dalies – demografija rodo, kad mūsų vaikų skaičius, gimusių tais metais, kurie ateis vėlesniais metais į universitetus, dramatiškai krenta, jis krenta nuo 50 tūkst. iki 28 tūkst., tai vos ne dvigubai. Tai reiškia, tos keturiasdešimt kelios aukštosios mokyklos susidurs su paprasčiausia problema – nebus žmonių, kam studijuoti. Kaip jūs matote šituos ateinančius kelerius 5 metus, per kuriuos bus tas dramatiškas mažėjimas pirmakursių? Ir, žinoma, norėčiau reakcijos į tą didžiulį skaičių augimą – tiek universitetų, tiek studentų skaičių.

R. Žaliūnas: Aš iš tiesų jau ne vieną kartą sakiau, kadangi universiteto administracijoje dirbu jau trylikti metai, iš tiesų yra akivaizdu, kad Lietuvoje aukštųjų mokyklų yra per daug. Pats gyvenimas priverčia jungtis, tą daro visas pasaulis. Kaimyninės šalys, Suomija, ligoninės, korporacijos. Tai yra bendras dėsningumas, kadangi visose srityse universitetas negali būti stiprūs, kažkuri dalis yra prioritetinė, išskirtinė. Ir neabejoju, kad tas neišvengiamas procesas ateityje Lietuvoje vyks, kad bus optimizuotas tinklas lygiai taip pat kaip universitetų, kaip sveikatos priežiūros tinklo optimizavimas.

Pavyzdžiui, mūsų universitetas žvelgia kitaip. Žiūrime, kaip daro kitos pasaulio šalys. Paimkite Jungtinės Karalystės universitetus. Iš kur jie gauna studentų? Iš trečiųjų šalių. Jie įtraukia ne tik studentus. Manau, universitetams reikėtų pagalvoti, ar nepadaryti gimnazijos, parengiamųjų kursų, kuomet žmonės atvyksta iš kitų šalių, mokosi lietuvių kalbos, kultūros, papročių, t. y. pats didžiausias turtas. Juk tos šalys, kuriose yra daug jaunimo, t. y. tie, kurie dirbs, kurs šeimas – jos ir yra stiprios. Manyčiau, reikėtų ir tam rengtis, bet nežiūrėti kaip į faktą, kad lietuvaičių yra mažai, tai jau yra kriterijus, kad nieko daryti nereikia. Mano manymu, yra dar daug erdvės, galime ir mes eiti tuo keliu, ką yra padariusi ne viena šalis.  Ir reikia nepamiršti, kad mes dažniausiai orientuojamės į anglosaksiškas šalis, kur dėstoma anglų kalba. Kodėl mes pamirštame rusų kalbą? Universitetas turi būti labai lankstus. Jis kaip Europos Komitetas, kur yra 6 privalomos kalbos. Gal reikėtų žiūrėti globaliau.

B. Juodka: Žinote, ta tendencija dėl studentų skaičiaus yra ne vien Lietuvoje. Tendencija yra globali. Iš elitinio universiteto tapo masiniu. Tas didžiulis studentų skaičius per pastaruosius 20 metų buvo nulemtas kartais dėl labai objektyvių priežasčių. Kiekvienas universitetas norėjo turėti kuo daugiau studentų, nes studentai yra pinigai. Pažiūrėkite, kas vyko per tuos metus. Masinis studijų programų multiplikavimas. Tūkstančiai studijų programų atsirado ne iš karto. Kiekviena studijų programa yra studentai, studentai yra pinigai, tai visi universitetai, turėdami žmogiškuosius resursus, turėdami infrastruktūrą arba jos neturėdami, multiplikavo tas studijų programas, reiškia augo. Už tai atsirado tie 200 tūkst. Mano pozicijos nepakeitė jokia reforma. Kai buvo svarstomas studijų projektas, aš ganėtinai aktyviai pasisakiau. Aš siūliau inventorizuoti šimtus tūkstančių programų ir nuspręsti, ar visi 15 valstybinių universitetų turi žmogiškuosius resursus, ar reikia tiek daug verslo ir vadybos studijų. Prieš trejus metus aš aiškinau – paimkime mokslo studijų problemą, kurios jokiu būdu negalima butų vadinti optimalia. Mes užmirštame, kad toje mokslo studijų sistemoje be kolegijų buvo daugiau kaip 30 mokslo institucijų, turėkite omeny, tai irgi kainuoja. Todėl aš ir siūliau paimti visą mokslo sistemą – universitetus, kolegijas, institutus – ir bandyti tą sistemą optimizuoti. Taip pat siūliau nedaryti politinių sprendimų – tas universitetas nereikalingas, tas blogas, čia reikia politinio sprendimo – tą jungti su tuo, tą su kitu. Pasiūliau kaip tik pradėti iš apačios – pažiūrėkime studijų programas, gal nebūtinai universitetui „X“ reikia turėti visas studijų programas. Gal jie stiprūs kitur, tai ir koncentruokitės ten. Dabar pasaulyje universitetai specializuojasi. Bet buvo nueita kitu keliu ir pasakyta, kad tegu sistema optimizuojasi evoliucijos būdu. Tai reiškia, kad krepšelių negaus koks nors vienas universitetas ar gaus mažiau. Demografinė situacija, ką jūs paminėjote, yra drastiška. Juk tų krepšelių mažės. Tokiu evoliucijos būdu universitetai bus priversti optimizuotis, jungtis su kitais universitetais, ką padarė Veterinarijos ir Kauno medicinos universitetas. Ne iš gero gyvenimo, nes Veterinarijos akademija surinko tik 20 procentų krepšelių.

R. Žaliūnas: Ne dėl tos priežasties…

B. Juodka: Viena iš priežasčių yra ta. Galbūt yra ir daugiau priežasčių, bet sutikite, krepšelių mažės, universitetai patys diskutuos, žiūrės, kai kurių studijų programų tiesiog atsisakys, jei nėra stiprūs tam tikrose srityse. Aš manau, kad natūraliu būdu ta demografinė situacija gali priversti universitetus nesiekti tos gigantomanijos. Pavyzdžiui, mūsų Vilniaus universitetas mažina studentų skaičių, nes mes nenorime imti bet ko. Mes nusistatėme balą, kur gali mokėti milijoną, mes nepriimsime, jei tu gauni mažiau nei 50 procentų aukščiausio balo. Tokie dalykai yra ir kituose pasaulio universitetuose. Dabar studentų skaičius nebeauga, kaip jūs ir sakėte.

R. Ginevičius: Na, be abejo, bet nepamirškime, kiek studentų išvažiuoja į užsienį. Be to, tos pačios tendencijos vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Europoje irgi mažėja stojančiųjų į universitetus skaičius. Dėl demografinių procesų – visoje Europoje su gimstamumu yra prastai. Žiūrėkime, kaip Europos universitetai sprendžia tas problemas. Viena konferencija buvo netgi skirta žinių judėjimui – jie kūrė universitetus Egipte, Indijoje. Kazachstane dabar veikia vokiečių universitetas. Jie neveža studentų pas save, o vietoje siūlo įsteigtą filialą. Aišku, tai nepaprasti filialai, tai nelengva padaryti, tačiau tai yra esminių problemų sprendimas, jie ieško besimokančiųjų. Mes, aišku, esame nelabai palankioje situacijoje, kadangi esame Europos periferijoje. Tai mes pajutome, kai rektorių grupė buvome Kazachstane ir kai bandėme agituoti, kad jie važiuotų pas mus. Žinoma, kaip jūs teisingai ir sakėte, yra specifinis dalykas ir jų nereikia daug agituoti, jie patys važiuoja, bet mums, pavyzdžiui, jau yra sudėtingiau, kadangi konkurencija yra didesnė. Ten nelabai kokios perspektyvos, kadangi tie, kurie patenka į tą tūkstantį, kuriems apmokami mokslai, tai jie turi teisę važiuoti tik į 100 geriausiai reitinguotų universitetų, o tie, kurie nepatenka ar turi pinigų, tai jie nesirenka Europos pakraščio. Pavyzdžiui, į Čekiją per metus važiuoja po porą šimtų studentų. Kadangi yra tiesioginis susisiekimas, tai yra Europos centras – Europos traukos centras, visomis prasmėmis patrauklus. O mums būti patraukliems yra gana sudėtinga. Jei norime, kad pas mus atvažiuotų, mes turime būti patrauklūs. Galbūt viena iš išeičių yra ir tinklas, kaip minėjo prof. A. Pumputis. Tai yra ėjimas į rinką. Reikia susirasti partnerį, sudaryti su juo veiklos sutartį ir eiti į tą rinką. Atsižvelgiant į mūsų geografinę padėtį, toks kelias yra labai perspektyvus. Be abejo, tai atsilieps ir aukštųjų mokyklų skaičiui. Jei bus krepšeliai, nebus šansų gauti tų mokančių už mokslą, tai nebus ir finansavimo. Neišvengsime šios problemos. Tuomet pats gyvenimas privers galvoti, kaip spręsti šią problemą. Susikooperuoti su kažkokia kita mokykla galbūt nėra didelė tragedija. Pavyzdžiui, Paryžiuje yra 7 universitetai po viena kepure lyg vienas universitetas, bet jie atskiros, savarankiškai veikiančios mokyklos. Manau, kad ta nauja situacija privers visus mąstyti ir ieškoti naujų sprendimų.

A. Pumputis: Žinoma, šiuos klausimus reikėtų diskutuoti visuose lygiuose. Ne tik diskusijų, bet ir sprendimų lygmeniu. Tai visuomenės rūpestis. Pasaulyje demografinė padėtis ta pati, studentų skaičius mažėja, išpuoselėti universitetai ieško darbo, braunasi į tokius regionus kaip mes. Jei valstybės lygiu nesugebėsime pakovoti, iškils rimtų visuomenės tapatybės klausimų. Mokykla ir universitetas saugo tautos kultūrą. Tai pagrindiniai židiniai, kurie lavina savo kraštą, jį daro konkurencingą, atsparų prieš pasaulio įtaką. Dar norėčiau priminti, ką jūs minėjote – šiandien studentų augimas vyksta visame pasaulyje ir vis dar tęsiasi. Dabar pasaulyje yra 34 mln. studentų. Iki tol reikėdavo 20 metų, kad padidėtų studentų skaičius. Dabar gal stabilizuosis, bet P. Korėja, japonai, skandinavai priima deklaracijas, siekdami visuotinio aukštojo išsilavinimo. Tai yra didžiulis iššūkis. Norėčiau tiesiog priminti Lietuvos skaičius. Jie gali skambėti nuobodokai, bet pagal 2008 m. statistiką, naujesnių duomenų nėra, buvo 538 tūkst. su aukštuoju išsilavinimu. Per 3 metus padaugėjo po 30 tūkst., tai dabar kokių 578 tūkst. žmonių su universitetiniu išsilavinimu. Išvykusių į užsienį tikrai ne mažiau kaip 100 tūkst.

A. Šindeikis: Atsiprašau, gavome statistikos duomenis, tai skaičius gana šokiruojantis – 2, 8 mln.

A. Pumputis: Tai bus dar blogesni skaičiai. Na, bet tarkime, tegu 580 tūkst. Visi, kurie turi universitetinį išsilavinimą ir gyvena Lietuvoje, tai bus 17 proc. turinčių išsilavinimą žmonių. Europos Sąjungos vidurkis 31 proc. Taigi natūralu – universitetai dės pastangas ir lavins savo visuomenę, bendruomenę, taigi prasideda kiti procesai. Mes pasiekėme 17-18 proc. išsilavinusios visuomenės. Ateina visai kita konkurencinė aplinka, tikrai brausis  tie pasauliniai universitetai, mega tinklai ir jie darys didelę įtaką Lietuvai.

Na, ir kokia mūsų pozicija? Be abejo, kad visi universitetai tikrai neišsilaikys. Mes turime pergrupuoti savo santykius tarpusavyje, nes šiandien mes metėmės į tokią konkurencinę kovą. Manau, mums reikia konkuruoti pritraukiant vienas kitą, išryškinant stipriąsias dalis. Kitaip nesugebėsime konkuruoti. Koks skirtumas, kuris universitetas išnyks paskutinis Lietuvoje? Matyt, nebebūtų jokio skirtumo. Gal aš klystu, bet galėtų universitetai sudaryti tinklą, atstovaudami savo stipriosioms dalims, sudaryti vidinį tinklą ir tą tinklą „užkabinti“ kur nors pasaulyje. Surastume partnerius, kurie būtų suinteresuoti ne vienu kitu universitetu, bet visa visuma, tai būtų saugiau visai visuomenei.

B. Juodka: Nebus Lietuvos be stiprių universitetų, bet čia ne mano „išmislas“. Tik aš nevisiškai sutikčiau su kolegos ta virtualiųjų universitetų globalizacija, kad čia viską šluos, kad tie tinklai susiurbs visus, žinot, virtualūs universitetai man sunkiai suvokiami. Aš esu matęs daug pasaulio universitetų ir žinau, kad tikrieji universitetai yra ne virtualūs. Turi būti aura, norint sukurti kūrybinį žmogų. Turi būti žmogus su žmogum. Socialiniuose moksluose paprasčiau, bet ne biochemijoj, ne medicinoj, ne fizikoj, ne inžinerijoj. Tu neišlavinsi biochemiko, jei jis nepačiupinės mėgintuvėlio. Tai pasaulinė tendencija, bet, mano įsitikinimu, yra mokslo sričių, kur tu gali virtualiai ir eksperimentus stebėt, bet tu pamatęs ekrane, pats nepalietęs mėgintuvėlio savo rankomis, nebūsi biochemiku, būsi virtualiu biochemiku, todėl kai kuriuose moksluose ji netinka. Šią dieną mes nekalbame, kad ruošiame specialistus, čia vakar dienos šnekos, mes bandome išugdyti kūrybišką žmogų, o kad kūrybišką žmogų išaugintum, reikia bendrauti.

V. Pakalniškis: Man garbė būti čia tarp rektorių, aš ir pats esu neabejingas šiai temai. Dabar yra tiek daug problemų paliesta. Dėl naujojo įstatymo. O kas priims tuos sprendimus? Mes juk einame prie administracinių, politinių veiksmų, kažkas turi vertinti, priimti sprendimus. Geriausias sprendimas, mano nuomone, yra demokratiškesnis ir patiems universitetams bendradarbiaujant, t.y. reikia spręsti, kur mes esam stipresni ir konkuruoti su artimais ar tolimais universitetais dėl studentų. Bet čia vieni universitetai nieko nepadarys, jie turi kurti aktualias programas, kurios reikalingos šiandien, nes yra didelis poreikis naujų profesijų, žinių. Jos buvo šiokios ir tokios, bet jos buvo sukurtos. Kaip kalbėjo Švietimo sistema, mūsų sektorius yra geriausias Lietuvos erdvėje. Mes esam pačiam aukščiausiam lygy palyginus su finansų rinka, viešuoju administravimu, politika ir kt. dalykais. Svarbu, kad taip ir turi būti. Pagal kokius kriterijus buvo vertinama? Yra vienas kriterijus – konkurencingumo – kiek tie sektoriai yra konkurencingi pasauliniame, socialiniame, ekonominiame kontekste. Mūsų konkurencingumas yra labai aukštas. Jis yra dvigubai aukštesnis, pavyzdžiui, už viešojo administravimo, investicijų, už viską.

R. Ginevičius: Jūs čia pačioj pradžioj pasakėt tokią mintį, kad vakarų darbdaviai skeptiškai į tai žiūri, tai ačiū Dievui, kad jie taip žiūri, nes jie labai greit, kai atsidarė Vokietijos ir Austrijos darbo rinkos, pamatys, kokie yra lietuviai, koks lygis ir kokios jų savybės, ir tada jie graibys lietuvius. Pagrindinė lietuvių blogybė, kad mes neturime realios strategijos. Mus visi muša už tai, kad mes turime per daug studentų. Taigi mes turime galų gale apsispręsti, ko mes siekiame. Gal mūsų stiprybė ir yra, kad mūsų žmonės labai išlavinti, gal mums reikia priimti tą koncepciją, kad būtų visuotinis aukštasis mokslas, tuomet išsiskirtume Europos Sąjungoje. Nes dabar mes kalbame apie aukštas technologijas, o kas su jomis dirbs? Darbininkų jau neužtenka, taigi reikėtų pradėti spręsti problemas nuo to. O kaip mes įsivaizduojame aukštąjį mokslą, kokia jo vieta valstybėje, ko mes siekiame.

A. Šindeikis: Suformavome dvi išeitis aukštajam mokslui Lietuvoje. Angela Merkel sakė, kad bakalaurai, magistrai gražu, bet kur dingo vokiečių inžinierius? Sako, labai gerai, turim daug magistrų, bet pas mus inžineriją baigęs žmogus kurdavo darbo vietas, o ne ieškodavo darbo vietų. Tokie reiškiniai mums nelabai patinka. Vienas apsektas – Lietuva kaip valstybė pasiekusi raštingumo lygį, galimas šūkis – kiekvienam aukštąjį išsilavinimą. Tai yra geras dalykas. Mane domina jūsų, kaip rektorių, požiūris, ar jūs esat pasirengę kiekvienam, baigusiam abitūrą, duoti šansą įgyti aukštojo mokslo diplomą. Dar užbėgsiu už akių – kad būtų aiškiau – jei turėsime studentų, nesvarbu, iš kur, ar mes būsime tam pasiruošę? Ar galėsime mokyti užsienio kalbomis, duoti tokį išsilavinimą, kad jie būtų konkurencingi tarptautinėje rinkoje? Aukštosios mokyklos tapo rinkos elementais. Masės studentų plūsta, tai neišvengiamai susiję su tuo, kad lygis vis dėlto krenta. Ne tik Lietuvoje. Vis daugiau žmonių, baigusių magistro studijas, yra nesavarankiški žmonės. Nebėra ambicijų, kad aš galiu eiti ir pats kurti darbo vietas. Kaip jūs į tai žiūrite?

B. Juodka: Pirmiausia – gerai ar blogai, kai valstybė turi daug studentų? Jei manysime, kad universitetą baigę žmonės gauna kažkokį išsilavinimą, inteligencijos dozę, tai reiškia visuomenė yra protingesnė. Tai, žinoma, yra didžiulis pliusas valstybei. Visuomenė protingėja. Daug studentų nėra blogai, bet kitas dalykas – ar visi, baigę gimnazijas, mokyklas, 100 proc. turi mokytis universitetuose. Kaip biochemikas, aš sakau, kad ne kiekvienas pagal Dievo dovaną gali būti universiteto studentas. Universitetas – aukščiausia mokslo pakopa, todėl baigęs gimnaziją, aš nesakau, kad jis netinka niekur, bet ne 100 proc. baigusių gimnazijas turi studijuoti universitetuose, mums reikalinga ir santechniko, ir dažytojo profesija. Tam yra kolegijos, daugelis sako – universitetai neparuošia darbo vietai. Universiteto misija ne ta, jo tikslas – mąstantį, kūrybinį žmogų kurti. Kitkam yra kolegijos. Ten taip pat yra aukštasis išsilavinimas. Ne visi turi studijuoti pagal savo biologinius poreikius ir pagal valstybės poreikius.

A. Šindeikis: Valstybės turi finansuoti tiek, kiek reikia valstybei, mokesčių mokėtojams, o jei žmogus turi lėšų, jis gali studijuoti be apribojimų. Aišku, bazės riboja jūsų auditorijų skaičių, bet normaliai toje vietoje galima plėstis.

B. Juodka: Negali, jei nėra čia (rodo galvą). Ne pinigai lemia.

R. Žaliūnas: Aš nenoriu kolegų įžeisti, universitetai tuo ir yra žavūs dėl savo nuomonės įvairovės. Mes žinome, ką reikia padaryti. Bet, kaip viena ar kita padaryti, kiekvienas universitetas renkasi savo kelią. Aš, pavyzdžiui, netikiu evoliucijos likimu mažoje valstybėje. Aš pritarčiau, kad tai yra daugiau politinis sprendimas. Be šito, mes nebejudėsime niekur. Mes esame visi labai įvairūs. Man irgi ne tas pats, aš turiu šeimą, turiu dukrą, kuriai 27-eri ir sūnų, kuriam 9-eri metai, kaip visiems sakau, su ta pačia žmona. Ir galiu palyginti, kad vaikai yra visiškai kitokie. Ir aš negaliu pasakyti, kad po 10 ar 15 metų Lietuvoje viskas bus gerai. Visi bus išsilavinę. Čia kaip ligoniui sakyčiau, mes sukursime sistemą po 20 metų, bet jo jau nebus. Taigi reikia žiūrėti, ką dabar daryti, o ne „kažkada vėliau“.

A. Šindeikis: Kaip jūs manot, kas turėtų nuspręsti ir kokiu būdu?

R. Žaliūnas: Manau, mūsų pavyzdys yra geras. Ir patikėkite, ne iš blogo gyvenimo , bet, kai mes susijungėme dvi aukštosios mokyklos, tai patikėkite, kiek ten yra dubliavimo. Darbą reikės optimizuoti. Man tikrai neužteks 5 metų kadencijos, dar kitas ateis ir turės ką veikti. Aš dar atkreipsiu dėmesį į mūsų struktūrą – dirba 8 tūkst. darbuotojų. Jei nebus politinės valios iš viršaus, tai… Bet ne visos mokyklos yra tam pribrendusios ir ar ne per brangiai valstybei tai kainuoja.

A. Šindeikis: Dar pareikškite savo požiūrį į masinį mokslą, taip pat ir dėl aukštųjų mokyklų optimizavimo.

R. Ginevičius: Iš tikrųjų visos problemos yra kompleksinės. Blogiausia, kai iš konteksto yra ištraukiamas koks nors vienas niuansas ir bandoma apibendrinti. Dėl bendro masinio rengimo – o kaip tada su kokybe? Kyla klausimas, nuo ko priklauso kokybė? Jei ruošiame konvejeriu, tai apie kokią kokybę galime šnekėti? Pvz., vakaruose katedra turi 8 magistrus, tai jie dirba su jais kaip su doktorantais. Jų magistras yra vos ne kaip daktaras, o čia atsiranda nusirašinėjimas, plagiatas. Tas masiškumas yra, viena vertus, gerai, nes sudaromos galimybės šviestis, bet turbūt tai didelė atsakomybė, kad jie gautų norimas žinias. Yra problema, kaip suderinti du nesuderinamus dalykus. 100 proc. išsilavinimas, lozungas gražus, bet kaip jį įgyvendinti? Nesame tokie konkurencingi, kokie turėtume būti. Reikia eiti etapais. Iškelti šviesius tikslus ateičiai. Žinoma, čia yra ir pliusų, ir minusų. Mažesnės mokyklos yra lankstesnės, labiau reaguoja į rinkos pokyčius, pvz., Muzikos ir Dailės akademijos, jos tokios yra vienos ir turi savo erdvę, tradicijas. Bet čia viskas yra gana sudėtinga. Reikia rimtai pagalvoti apie sprendimus. Žinot, Kazachstane yra išminčių klubas. Aš manau, kad mums reikia rimtai pagalvoti, mums reikia kažko smetoniško, tokio sistemingo, reikia svarstyti ir kalbėti apie tai. Mes dabar atskirai svarstome problemas aukštojo mokslo ir vidurinio mokslo, bet čiagi tas pats.

A. Šindeikis: Čia yra ir politinė ir jūsų pačių problema. Duosiu pavyzdį iš Vokietijos gyvenimo – jos aukštojo mokslo sistema labai aiški. Pirmas jų prioritetas – išlaikyti nemokamą mokslą, antras – sumažinti skaičių tų studentų, kurie iškreta laukan, stengtis patirti kuo mažiau nuostolių, kitas dalykas – pritraukti geriausius studentus iš kitų šalių. Yra konkurencingumo išlaikymo sąlyga. Kas lemia? Politinė bendruomenė, akademinė bendruomenė ir žiniasklaidos bendruomenė. Vokietija adekvačiai naudojasi savo intelektu. Ir į intelektualią erdvę jie neįsileidžia žmonių, kurie turi (protinių) problemų. Nes jie sukelia sumaištį. Lietuvoje taip nėra, kol kas mes dar mokomės. Nes pas mus visi vieni kitus kaltina.

A. Pumputis: Lavinkime kraštą ir ne juokais lavinkime. Mes esame Europos kontekste, tai reikėtų plačiau žiūrėti.

A. Šindeikis: Kaip jūs siūlytumėte atlikti optimizavimą? Ir koks jūsų požiūris į tą visuotinį aukštąjį išsilavinimą?

A. Pumputis: Kad būtų visuotinis aukštasis išsilavinimas, žinoma, be prielaidų nepadarysi. Per metus mes šaliname 1,5 tūkst. studentų, tai ir tie, kurie savo noru išeina, bet nemažą dalį sudaro ir nepažangūs, nesugebantys. Mūsų manymu, gal mes klaidas darome, bet šaliname, nes kito kelio nėra. Ir kas sako, kad universitetai prisiima studentų ir po to laiko, kad užsidirbtų, tai tikrai taip nėra, niekas nerizikuos savo reputacija, leisdamas studijuoti bet kam. Kol kas priimti visų nedrįstume. Reikėtų subalansuoti sistemą. Beje, tarp mokyklų ir universitetų yra takoskyra. Jei žmogus eina iš darželio į mokyklą – vienas konfliktas, iš mokyklos į aukštąją mokyklą – kitas konfliktas, tai žmogus iššvaisto savo emocinę įtampą. Kad nėra stojamųjų egzaminų į universitetą, tai tikrai pozityvu. Niuansų yra, bet…

B. Juodka: Daugelis universitetų tai daro ir mes neseniai pradėjome vadinamąjį moksleivių universitetą, kai jie ateina du kartus per metus – pavasario sesiją ir rudenio sesiją. Neįsivaizduojate, koks antšlagas. Konkursas yra, reikia atrinkti. Ir aš matau, kiek daug yra smalsių žmonių, bet ne visi 100 proc. baigę, gali mokytis universitetuose.

V. Pakalniškis: Svarbiausia – mokinių motyvacija, dėl ko mes ir atėjome. Ir studijų programų optimizacija galima tik per motyvuotus studentus. O studentų motyvacija dažnai nėra pagrįsta suvokimu, ką jis dirbs. Sveikatos universitetui yra paprasčiau – jie žino, kokios yra sveikatingumo problemos, kokios jų tendencijos, kaip pasisuks. Reikia apgalvoti, kas turi būti pirma – investicija, ar išsilavinimas. Turi būti perspektyva. Kokybė kuria mūsų gerą ateitį. Kol nebus aiškios kelrodžio motyvacijos, nepasiteisins ir naujos technologijos – elektroninės studijos, nes studentai bus nemotyvuoti.

R. Ginevičius: Koks paradoksas – užsieny jis juodai dirba, pas mus moka tam, kad gautų diplomą. Ten, jis sumokėjęs pinigus, galvoja, kad reikia mokytis, o čia – kad turi gauti diplomą, nes jau sumokėjo. Nesuprantu, kodėl skiriasi mąstymas nuvažiavus į užsienį.

B. Juodka: Anglijoj ir indus uoliau plauna. Ten ir kambarius valo.

Turi būti valstybės politika, kažkoks poreikis. Aš noriu pateikti pavyzdį, kuris nėra tipiškas, bet geras – pagalvojom, kad, kai pastatys AE, siūlyti naują programą bus per vėlu, tai pasiūlėme dabar, populiarumas baisus, nes yra perspektyva, Bet kaip dabar? Nebeaišku, ar elektrinė bus?

A. Šindeikis: Leiskite man išlikti skeptikui dėl valstybės strategijos.

R. Žaliūnas: Aš turiu klausimą – gal jūs turite informacijos, kai sako, lietuvaičiai išvyksta, gauna įvairių studentų diplomus, bet kiek iš jų gauna darbą pagal specialybę?

A. Šindeikis: Labai įvairiai. Bet akivaizdu, kad, baigus germanišką universitetą, yra lengviau įsitvirtinti germaniškoje rinkoje. Bet, be abejo, ne visi.

V. Pakalniškis: Bet su universitetiniu išsilavinimu, vis tiek, kad ir ne toj srity, bet geriau prisitaiko.

A. Šindeikis: Mes negalime lygintis su Vakarais. Kai baigi užsienio universitetus, matai ir čia, ir čia, dar – čia, o Lietuvoje dažnai matai tik bulvių laukus. Lietuvoje darbo vietas sukurti nėra taip lengva.

Konkurencija gaunat studentus iš kitų šalių, kiek ji yra reali? Ar mes tikrai galime gauti tų studentų? Kalbos unikalumas – kuo kalba unikalesnė, tuo kyla didesnių problemų. Kaip jūs į tai žiūrite?

B. Juodka: Klausimas labai geras. Bet mes turime dėstyti valstybine kalba. Taigi negalime priimti į bakalauro studijas, prieš tai jie turi išmokti lietuvių kalbą. Taigi, prisideda dar vieni metai.

A. Šindeikis: Tikrai draudžiama rengti paskaitas anglų kalba?

Visi: Ne, galima…

A. Pumputis: Mūsų Lietuvos studentai yra pažengę, skiriasi žodynas nuo Kazachstano, pavyzdžiui.

A. Šindeikis Ar nėra programos anglų kalba?

Visi: Yra…Visuose fakultetuose…

B. Juodka: Mes laikomės mokslo įstatymo, pažiūrėkite Konstituciją.

R. Ginevičius Kai verčiama užsieniečiams mokytis lietuvių kalbos, kurios jie niekur nepanaudos, tai yra negerai. O kuo mes dabar galime būti patrauklūs? Alumi? Senamiesčiu?

R. Žaliūnas: Pasakyti, kad VU yra senas, vienintelis, to maža. Patikėkite, niekas nevažiuos. Tai yra verslas.

A. Šindeikis: Dar viena žurnalistinė provokacija – atsiprašau iš anksto. Žinome mūsų demografinius duomenis, akivaizdu, kad negalėsime gyventi be emigracijos, tai kas gyvens Lietuvoje ir mokės mokesčius? Klimatu, gyvenimo lygiu nesudominsime, tai turime ieškoti drastiškų priemonių. Jei kazachas, rusas, baigęs universitetą Lietuvoje, gauna Lietuvos pilietybę, kaip  daro kitose šalyse, kaip jūs į tai reaguosite?

R. Ginevičius: Atsidarė sienos Austrijos, Vokietijos. Jie pamatys, kokie yra lietuviai.

A. Šindeikis Visiem geriau krikščionys nei musulmonai, bet tai nebėra laikoma rasizmu.

R. Ginevičius Mūsų jaunimas bus labai pageidaujamas. Musulmonai nukreips saviškius čia, tai kokios mūsų perspektyvos?

A. Šindeikis: Kaip kiti matote tokį procesą?

V. Pakalniškis: Atsiranda migracija, jei surasime priemonę atsilaikyti, vienintelis būdas yra daugiau finansuoti, tiems, kurie gerai mokosi. Nes kitur yra geresnis finansavimas, todėl geriausieji įsitvirtins ten.

R. Ginevičius: Tai kodėl dabar išvažiuoja? Nes nemato perspektyvos. Jei nuvažiuos į Vokietiją ir ten uždirbs 5 kartus daugiau nei Lietuvoj, kaip jį sulaikysi? Mes turime suprasti, kad kitose valstybėse tai buvo kurta labai ilgai, o mes kuriame tik 20 metų.

R. Žaliūnas: Universitetas turi būti labai lankstus.

A. Šindeikis: O kam jiems važiuoti į Vilnių, o ne į Prahą?

R. Žaliūnas: Nes, kaip jie patys sako, „jūsų mentalitetas yra artimas mums“. Kazachai sako, kad kai jie išmoks anglų kalbą, mes jiems būsime nebereikalingi.

B. Juodka: Su rusų kalba irgi kyla problemų.

A. Šindeikis: Aptarkime smulkius dalykus, kurie išlenda į paviršių – dėl tų universitetų tarybų. Tai tas dalykas, kuris labiausiai netenkina akademinių bendruomenių, koks jūsų požiūris, kokiais principais ji formuojama?

R. Ginevičius: Turi labai daug teigiamų pusių. Rektorius turi daugiau laisvės reformoms, bet su viena sąlyga, ji turi būti sudaryta iš socialinių partnerių, kurie galėtų pasakyti, kas negerai. Bet, jei ten bus nieko bendra su universitetu neturintys žmonės, tai nieko gero nebus.

A. Šindeikis: Tai tokią riziką gali sukelti ir jei ministras skirs žmones į tarybą?

R. Ginevičius: Jei galvosime, kad ministras tokius žmones visus paskirs, tai jau ministro prerogatyva.

B. Juodka: Visur yra tarybos, bet socialių partnerių sudaroma taryba turi būti iš universiteto siūlomų kandidatų, o ne valdžios paskirti. Kitaip ji taps politinė. Ar to nori mūsų valstybė? Taip nėra nė viename pasaulio universitete.

A. Puputis: Diskutavome ir mes. Tai tapo mūsų bendruomenės saugikliu.

R. Žaliūnas: Mes vadovaujamės mokslo studijų įstatymu.

A. Šindeikis: Čia aktualus ir pasitikėjimo klausimas. Aš suprantu rektoriaus poziciją, kad mūsų politikai, jei galima padaryti blogai, taip ir padarys.

B. Juodka: Buvo sudaryta darbo grupė, bet ji turi būti sudaryta iš universiteto deleguotų kandidatų, o ne ministrų, kam ignoruoti universiteto bendruomenę?

A. Šindeikis: Dar dėl finansavimo modelio, matome, kad valstybės finansavimas vis didėja iš privačių šaltinių. Kaip jūs manot, kaip jis vystysis toliau? Ar būtinas didesnis valstybinis finansavimas ar gali būti ir iš kitur?

R. Ginevičius: Šioje situacijoje vertinant, ar daug, ar mažai, valstybė skiria tiek, kiek jai reikia. Šiandien universitetų turime tiek, kiek turime.

B. Juodka: Dabar finansuojamas ne universitetas, o studentas, taigi, kur studentas nueis, tas universitetas ir gaus finansavimą. Valstybė vis tiek finansuoja tiek, kiek gali. Jūs klausėte, kas geriau. Bet čia išryškėja ir motyvacija. Studentas stodamas gali surašyti 12 specialybių, tai į pirmas vietas jis surašo tai, kur tikrai nori. Ir jei mes gauname bent 80 proc. tokių studentų, tai mes labai džiaugiamės, nes jie yra motyvuoti. Ir mes gauname biudžetinį finansavimą. Bet mes galime priimti norinčius susimokėti.

R. Ginevičius. Mes gauname pakankamai krepšelių, bet kadangi pas mus krepšeliai yra brangūs, tai jis pasižiūri, jei negavo krepšelio į valstybės finansuojamas vietas, jis spjauna į savo pašaukimą ir nueina ten, kur pigu.

B. Juodka: Kauno medicinos ir Vilniaus universitetas medikus paruošia gerus, nes į mediciną jau nestoja tie, pavyzdžiui, kurie bijo kraujo, taigi jie jau motyvuoti, mes turime džiaugtis – odontologija, medicina. Mes turime gerus studentus. Bet tai, žinoma, priklauso nuo programos.

R. Žaliūnas: Manau, kad reikia džiaugtis, kad yra visokių. Tas skirtumas vis didės. Nebus skiriama tiek lėšų. Tai irgi reikia įvertinti, bet universitetas, tarkim MRU yra geras pavyzdys, reikia pažiūrėti, kiek jie gauna iš valstybės ir kiek jie pritraukia lėšų.

A. Pumputis: Čia, matyt, ne vien krepšelio problema. Čia universiteto laikysenos problema. Jei universitetas finansuojamas tik iš vieno šaltinio, tai tam šaltiniui subyrėjus, viskas.

B. Juodka: VU gauna krepšelių iš valstybės finansuojamų, mes priimame 30 proc., jei negausime biudžeto, priimsime į mokamas vietas. Kol yra biudžetas, tai ir vienas, ir kitas šaltinis yra labai svarbūs.

R. Ginevičius Tai turi įtakos universiteto savarankiškumui. Lėšas pritraukti reikia per studentus, taigi čia prisideda ir studijų kokybė.

B. Juodka: Lėšų pritraukimas yra ir per mokslinę veiklą. Ne vien per studijas.

A. Šindeikis: Širdingai dėkojame už konstruktyvų pokalbį.

"Veido" archyvas

Pigiausiai studijos kainuos būsimiems humanitarams ir socialinių sričių darbuotojams, brangiausiai muzikantams ir pilotams

Už studijas šiemečiai pirmakursiai mokės tiek pat, kiek ir pernai įstojusieji į universitetus ar kolegijas. Studijų krepšelį gaus panašus skaičius studentų – apie 19 tūkst. Tačiau trims procentams pažangiausių antrakursių, kurie moka už studijas, šiemet valstybė žada grąžinti sumokėtus pinigus.

Marijampolietė abiturientė Miglė Svitojūtė norėtų studijuoti istoriją Vilniaus universitete, tačiau abejoja, ar pavyks įstoti į valstybinės finansuojamą vietą. Jos tėvams mokėti 3892 Lt už mokslo metus yra per brangu, tad mergina galvoja ir apie kitas specialybes: anglų filologiją ar režisūrą. Tačiau jos planuose – tik nemokamos studijos. “Tėvai neišgalėtų mokėti už mano studijas, nes tik prieš metus sesuo baigė psichologijos bakalaurą, o po poros metų tėvams reikės ir brolį leisti į mokslus”, – pasakoja M.Svitojūtė ir priduria, kad vasarą planuoja padirbėti, tačiau mano, kad pačiai tikrai nepavyks susitaupyti pinigų mokslams. Tad jeigu neįstotų į valstybės finansuojamą vietą, Miglė bandytų kitąmet. Jos mama Anelė Svitojienė taip pat mano, kad tai būtų prasmingiau negu ploti tūkstančius už studijas. “Per tuos metus dukra subręstų, suprastų, ką iš tikrųjų nori studijuoti. O paskolos Miglė studijoms tikrai neims, nes tai labai didelė našta jaunam žmogui. Jeigu iškart po studijų ir rastų darbą, tai kada tie pinigėliai atsipirktų, pavyzdžiui, baigus istoriją? Juk dirbant pagal specialybę istorijos mokytoja arba muziejuje, vargu ar tūkstantį litų uždirbtų”, – sako trijų vaikų mama. Moters nuomone, mokėti keturis ar penkis tūkstančius litų už mokslo metus neverta dar ir todėl, kad studijų kokybė mūsų universitetuose tokių sumų nuverta. Be to, vien tik sumokėti už studijas nepakankama, išleidžiant studijuoti vaiką į kitą miestą. “Vyriausiajai dukrai mėnesiui duodavom po 600–700 Lt, planuojam, kad ir Miglei tiek turėtų užtekti maistui ir kambario nuomai. Tačiau batams ir drabužiams reikės duoti papildomai”, – skaičiuoja A.Svitojienė.

Norminės studijų kainos – tokios pat kaip pernai

Studentams, nepatekusiems į valstybės finansuojamas vietas, mokslai šiemet kainuos panašiai kaip ir pernai. Be to, beveik visų mokamų studijų kainos bus tokios, kokias nustatė Švietimo ir mokslo ministerija, nors universitetas turi teisę patvirtinti ir didesnes. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Studijų rinkodaros tarnybos direktorė Miglė Šontaitė patvirtino, kad VDU svarstoma tik dėl vienos specialybės, – ar nevertėtų iš studentų prašyti daugiau, negu yra norminė studijų kaina. Vilniaus Mykolo Romerio universitete planuojama, kad bus dvi studijų programos, už kurias studentams teks ploti daugiau, nei yra numačiusi Švietimo ir mokslo ministerija. “Norminė studijų kaina už teisės ir policijos veiklos bei teisės ir valdymo studijas yra 3892 Lt, o universitetas planuoja nustatyti 4500 Lt. Suma išauga, nes šių specialybių studentams reikalingos uniformos ir šaudymo treniruotėms skirtos priemonės”, – teigia Mykolo Romerio universiteto Priėmimo ir diplomų skyriaus vedėjas Saulius Bugailiškis. Tačiau didesnė kaina yra svarbi tik tiems, kurie mokės už mokslą, o tiems, kurie pateks į valstybės finansuojamas vietas, primokėti nereikės.

S.Bugailiškis atkreipia dėmesį, kad už daugelį kitų studijų programų studentams teks mokėti šiek tiek mažiau, negu nustatė ministerija. Mat šiemet Mykolo Romerio universitete negavę krepšelio mokės ne už mokslo metus, o už gautus studijų kreditus.

Tačiau studentai, nusprendę studijuoti savo lėšomis, vis tiek pinigines turės atverti plačiai. Pigiausiai Lietuvos aukštosiose mokyklose – 3892 Lt kainuos studijos būsimiesiems humanitarams ir socialinių sričių darbuotojams, daugiau kaip 5 tūkst. Lt teks mokėti už matematikos studijas, slaugytojams ir sportininkams. Filologų mokslai, išskyrus retas kalbas, atsieis 6390 Lt, medicinos ir veterinarijos studijos – daugiau kaip 9 tūkst. Lt, o menų krypties ir odontologijos studijos kainuos net 11 tūkst. Lt. Tačiau brangiausiai už mokslą universitetuose plos pilotai ir būsimieji muzikantai – po daugiau kaip 18 tūkst. Lt už mokslo metus. Kolegijose studijos brangiausiai taip pat atsieis muzikantams – 14 890 Lt, pigiausiai – humanitarams – 3238 Lt.

Priminsime, kad po dvejų bakalauro studijų metų studentų mokymosi vidurkiai bus iš naujo apsvarstyti, ir negavęs krepšelio galės į jį pretenduoti. Jei valstybės finansavimą gaunančio studento vidurkis bus dviem balais mažesnis už bendrakursių, studijų krepšelio jis neteks. Finansavimas atiteks geriausiai besimokančiam iki tol už studijas mokėjusiam studentui.

Beje, jei studento netenkins studijų kokybė ar sąlygos, jis studijų krepšelį galės “persinešti” į tos pačios srities studijų programą toje pačioje ar kitoje aukštojoje mokykloje, arba nutraukti studijas, bet tik tada, jeigu sesiją išlaikys sėkmingai. Kitaip reikės grąžinti dalį pinigų.

Krepšelį gaus mažiau negu pusė abiturientų

Valstybė šiemet, kaip ir pernai, numačiusi finansuoti beveik 19 tūkst. pirmakursių studijas 44 valstybinėse ir nevalstybinėse aukštosiose mokyklose. Finansavimas geriausiais balais baigusiems mokyklas bus skirtas ir už nuotolines, ir už tęstines studijas. Į valstybės finansuojamas vietas 21 universitete bus priimta 10 tūkst. pirmakursių, 9 tūkst. galės nemokamai studijuoti 23 kolegijose. Tai mažiau negu pusė abiturientų, mat šiemet mokyklas baigs apie 40 tūkst. jaunuolių.

Skiriant valstybės finansavimą, geriausiųjų eilė pirmiausia bus skaičiuojama pagal pirmąjį pasirinkimą, paskui pagal antrąjį, ir t.t. Jei stojantysis rinksis skirtingų studijų krypčių programas, jo vieta eilėje ir galimybė gauti studijų krepšelį kiekvieno pasirinkimo metu gali būti skirtinga.

Abiturientai, brandos ar stojamuosius egzaminus išlaikę prasčiau ir nepatekę į valstybės finansuojamą vietą, bet pasiryžę už studijas mokėti, tam galės gauti valstybės remiamas paskolas. Šias paskolas reikės pradėti grąžinti ne vėliau kaip praėjus metams po studijų baigimo, tačiau paskolos palūkanas teks mokėti ir studijų metais. Studentams, imantiems paskolą sumokėti už studijas, studijų metu valstybė kompensuos palūkanų dalį tik tuomet, jei ji viršys penkis procentus.

Tiesa, pažangiausiems už mokslą mokantiems bakalauro ir vientisųjų studijų studentams valstybė numačiusi grąžinti už studijas sumokėtus pinigus. Šiais metais kompensacijoms skirti yra numatyta iki 11 mln. Lt. Kompensacijų skaičius bus nustatytas pagal valstybės finansuojamų vietų skaičių – jis galės siekti iki 10 proc. studijų krepšelių skaičiaus. Tikimasi, kad kompensacijas šiemet gaus trys procentai geriausiai besimokančiųjų. Į jas galės pretenduoti šiemečiai antrakursiai.

Kompensacijos bus išmokamos du kartus – po dvejų studijų metų ir po likusio laikotarpio. “Tokiu būdu garantuojamas principas, kad geriausieji studentai gauna valstybės finansavimą. Gerėjant ekonominei situacijai, veikiausiai valstybė grąžins studijų lėšas maksimaliam skaičiui geriausiai besimokančių už studijas mokančių studentų”, – tikisi Švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė.

Ekspertų vertinimai gali padėti apsispręsti, ką studijuoti

Pernai aukštosios mokyklos buvo parengusios apie 1500 mokymo programų. Šiemet vien tik iki kovo Studijų kokybės vertinimo centrui pateikta daugiau kaip 60 naujų mokymo programų. Universitetai, bandydami pritraukti kuo daugiau studentų, taip juos vilioja, tačiau naujomis programomis nereikėtų labai žavėtis. Nors jas vertina Studijų kokybės vertinimo centro specialistai, tačiau tikrinama tik tiek, ar naujai pateikta programa atitinka teisės aktus. “Ji startuoja su pasitikėjimo kreditu. Ir tik po trejų metų programą vertina, išsamiai analizuoja, pateikia nustatytus trūkumus ir rekomendacijas užsienio ir Lietuvos ekspertai”, –  paaiškina Studijų kokybės vertinimo centro direktoriaus pavaduotoja Aurelija Valeikienė. Anot jos, šios išvados, renkantis, ką studijuoti, turėtų būti svarus argumentas, padedantis apsispręsti. Mat jose pateikiama konkreti informacija apie studijų kokybę paremta profesionalų vertinimais, o ne universiteto rinkodarine kampanija. Ekspertų išvadas galima rasti Studijų kokybės vertinimo centro interneto puslapyje www.skvc.lt, skyrelyje Vertintų studijų krypčių apžvalgos. “Sužinojęs, kaip konkrečią studijų kryptį įvertino užsienio ekspertai, abiturientas žinotų, ar vertą ją rinktis”, – paaiškina A.Valeikienė ir priduria, jog dažniausiai nurodomas trūkumas, kad studijų programos tikslai yra nesusieti su rezultatais, – orientuojamasi ne į tai, ko šiandien reikia darbo rinkai, o į dėstytojų galimybes. Taip pat užsienio ekspertams labai dažnai užkliūva, kad Lietuvoje, palyginti su kitomis ES šalimis, mažai dėstytojų stažuojasi užsienyje, o studentų mokosi pagal mainų programas. Dėl to nukenčia studijų kokybė, nes dėstytojai remiasi pasenusiomis žiniomis, dažnai jie naudojasi ir sena literatūra. Renkantis studijas tokius dalykus praverstų žinoti iš anksto, ypač, jei už mokslą teks mokėti po 5 ar 10 tūkst. Lt.

Lietuvos studentų susidomėjimas ERASMUS mainų programa nuolat didėja, tad išvykstančiųjų studijuoti į užsienį kasmet vis daugiau. Vilniaus universiteto Tarptautinių programų ir ryšių skyriaus atstovė Aistė Simanavičienė teigia, kad pernai gauta kone dvigubai daugiau paraiškų, nei universitetas turi finansinių galimybių jas patenkinti. Šiais mokslo metais mainų programose dalyvauja 496 šios aukštosios mokyklos studentai.

Vilniaus Gedimino Technikos universiteto Užsienio ryšių direkcijos vadovės Astos Radzevičienės duomenimis, pastaraisiais metais mainų programoje dalyvaujančių jaunuolių skaičius didėjo 5–7 proc. Šiais mokslo metais aptariamuose mainuose dalyvauja per 500 šio universiteto studentų.

Panašios tendencijos ir kituose šalies universitetuose.

Nors studentų pasirinkimas kasmet kinta, tačiau populiariausi išlieka Vokietijos, Ispanijos, Portugalijos ir Skandinavijos šalių universitetai. Tiesa, pastarieji daugiau dėmesio sulaukia tada, kai patys ar jų partneriai studijoms siūlo stipendijas. “Dauguma mūsų studentų dar nepasirengę į savo ateitį investuoti patys”, – teigia A.Radzevičienė.

Pastaruoju metu kiek daugiau populiarumo sulaukė Prancūzijos, Turkijos, Vengrijos aukštosios mokyklos. Vykstant pagal dvišales sutartis, visų universitetų studentus labiausiai traukia Pietų Korėja.

Aktyviausiai mainų programose dalyvauja socialinių mokslų studentai, mažiausiai – medicinos ir tiksliųjų mokslų. Pastariesiems sunkiau suderinti savo studijų programas.

"Veido" archyvas

Dailės krypties studijos – vienos brangiausių, nes yra individualios

Lietuvos aukštosiose mokyklose daugėja studentų, pasiryžusių už mokslą mokėti po 10–18 tūkst. Lt per metus. Tačiau daugelis jų netiki, kad tokia investicija greitai atsipirks.

Šiais mokslo metais vien tik Vilniaus dailės akademijoje net 175 pirmo ir antro kurso studentai, nepatekę į valstybės finansuojamas vietas, už studijas moka daugiau kaip po 11 tūkst. Lt per metus. Tiek kainuoja tapybos, keramikos, grafikos, foto- ir videomedijos, dizaino studijos. Tiek pat tenka pakloti ir Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijuojantiesiems naujųjų medijų meną. Už šios specialybės studijas šiais mokslo metais nusprendė mokėti trys žmonės.

Tačiau brangiausiai studentams, negavusiems krepšelio, kainuoja muzikos ir orlaivių pilotavimo studijos – daugiau kaip 18 tūkst. Lt per metus. Nors ir šiemet, ir pernai atsirado po kelis jaunuolius, kurie nuspendė tiek mokėti, tačiau daugelis jų nusivylė studijų kokybe. Be to, visi “Veido” kalbinti studentai mano, kad neverta mokėti tokių didelių sumų už mokslą Lietuvos aukštosiose mokyklose, nes vargu ar šios brangios studijos kada nors atsipirks.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje mokosi viena studentė, kuriai atlikimo meno studijos (saksofono specialybė) kasmet kainuoja po beveik 19 tūkst. Lt. Antrame kurse studijuojanti Gustė Ivaškaitė tikisi, kad kitais mokslo metais jai pavyks pereiti į nemokamą vietą. Mergina prisipažįsta, kad sužinojusi, jog pateko į mokamą vietą, kartu su tėvais, kurie ir moka už jos mokslus, skaičiavo, ar tokia didelė investicija kada nors atsipirks. Perspektyvos nedžiugina, nes Gustė baigusi mokslus gali įsidarbinti muzikos mokykloje mokytoja už 1500 Lt arba orkestre, kur atlyginimai panašaus dydžio. “Manau, neverta mokėti tokių pinigų. Mano tėvai sutiko tik todėl, kad tuo metu nebuvo kito pasirinkimo, nes aš labai norėjau studijuoti būtent šią specialybę, o į valstybės finansuojamą vietą nepatekau”, – sako G.Ivaškaitė.

Individualios studijos – brangiausios

Kitas menų specialybę VDA pasirinkęs antro kurso studentas Jurgis Bernatonis taip pat įsitikino, kad mokėti už grafikos studijas Lietuvos aukštojoje mokykloje daugiau kaip 11 tūkst. Lt neverta. Nors už gerą mokymąsi ši suma vaikinui buvo sumažinta iki 9 tūkst. Lt, Jurgis sako mokslų Vilniuje nebetęsiantis, jeigu kitąmet nepereis į nemokamą vietą. “Planuoju studijuoti užsienyje. Ten už grafikos mokslus reikia mokėti panašiai, tačiau Vakarų Europos šalyse kur kas didesnės įsidarbinimo galimybės ir atlyginimai. Tad investicija į mokslą man daug greičiau atsipirktų”, – skaičiuoja J.Bernatonis.

Jis mokėti už studijas VDA ryžosi tik todėl, kad tikėjosi, jog gerai besimokantiems, kaip buvo žadama prieš dvejus metus, pinigai bus grąžinti. Be to, kad reikės mokėti tokią sumą negavusiems krepšelių, būsimasis grafikas sužinojo likus vos porai mėnesių iki stojamųjų egzaminų. Trauktis nebuvo kur, nes vaikinas trejus metus ruošėsi stojamiesiems į šią specialybę.

VDA studijų prorektorius Audrius Klimas sako, kad menų studijos yra vienos brangiausių, nes jos – individualios.

“Kiekvienas studentas turi asmeninę globą, nes vienas dėstytojas dirba su trim keturiais žmonėmis. Be to, reikalinga labai brangi įranga. Pavyzdžiui, namie tikriausiai niekas negalėtų pasistatyti degimo krosnies, kad pasimokytų keramikos meno”, – paaiškina A.Klimas ir priduria, kad jam mįslė, kodėl šiais mokslo metais tiek daug studentų, nepatekusių į valstybės finansuojamas vietas, nusprendė studijuoti savo lėšomis. Štai VDA architektūros specialybei buvo skirta tik aštuoni krepšeliai, tačiau net 28 studentai sutiko mokėti už mokslą po 7 tūkst. Lt.

Įdarbinimo paslaugų bendrovės “Search Group Vilnius” direktorius Šarūnas Dyburis mano, kad menų krypties specialybę, negaunant krepšelio, verta rinktis tik gerai apgalvojus, kiek ji bus populiari po ketverių metų ir kokią pridėtinę vertę suteiks žmogui.

Per metus įsidarbina trys pilotai

Deja, šiandien Lietuvos darbo rinkoje padėtis tokia, kad net mediko, teisininko ar orlaivių piloto specialybę pasirinkęs studentas, ir tiksliai apskaičiavęs, per kiek metų jam sugrįš už studijas sumokėti pinigai, negali būti tikras, kad po ketverių metų tie skaičiavimai bus ko nors verti. Kristupas Šulija, studijuojantis orlaivių pilotavimą VGTU Antano Gustaičio aviacijos institute, tuo įsitikino jau antrais mokslo metais. “Nepatekęs į valstybės finansuojamą vietą, apskaičiavau, kad verta studijuoti net paėmus paskolą mokslui, nes lakūnai daug uždirba. Tačiau šiandien darbo perspektyvų Lietuvoje nematau. Pilotais per metus įsidarbina vos trys žmonės iš aštuoniolikos baigusiųjų. O dirbdamas ne pagal specialybę vargu ar greitai išmokėsiu paskolą – beveik 100 tūkst. Lt, kuriuos man reikės sumokėti už penkerius mokslo metus. Be to, dar reikės ir pragyventi”, – nusivylimo neslepia antro kurso studentas.

Jis vis dažniau susimąsto, ar verta toliau tęsti mokslus, nes vilties pereiti į nemokamą vietą beveik nėra, mat Kristupo grupės vidurkis pernai buvo daugiau negu aštuoni balai. Vadinasi, jo turėtų siekti daugiau negu dešimt, o tai neįmanoma. Mat pagal rotacijos principą po trejų studijų metų į nemokamą vietą gali patekti tie studentai, kurių vidurkis yra dviem balais aukštesnis už bendrą grupės vidurkį.

VU pirmo kurso klinikinės psichologijos magistrantas Pavelas Petkevičius įsitikinęs, kad mokamas mokslas gerai, nes sukuria konkurenciją tarp universitetų. Taip jie priversti kurti geresnes mokymosi sąlygas ir mokymo programas. “O kuo geresnę paslaugą gali pasiūlyti, tuo daugiau už ją gali ir paprašyti. Tačiau tik tada, kai šalyje geros ekonominės sąlygos ir daug žmonių gali mokėti už mokslą. O pas mus dabar tie, kurie moka, priskiriami tarsi elitui”, – mano P.Petkevičius, kuriam studijos kainuoja daugiau negu 12 tūkst. Lt per metus.

Daugelis studentų nusivylę ir pačia mokymo kokybe. LMTA studijuojanti G.Ivaškaitė sako, kad specialybės dėstytojai – puikūs, tačiau kitų dalykų pedagogai į daug ką žiūri paviršutiniškai. “O mokant beveik 19 tūkst. Lt per metus norisi aukščiausios kokybės visose srityse”, – pagrįstai tikisi G.Ivaškaitė.

Dovilė Stonytė, VU Medicinos fakulteto antrakursė, už studijas mokanti 10 tūkst. Lt per metus, labiausiai nusivylė tuo, kad bibliotekoje nėra pakankamai literatūros, tad ją reikia pirkti pačiai, o žiemą auditorijose labai šalta. “Tokia pinigų suma tikrai neverta to, ką studentas gauna. Atrodo, kad pinigai dingsta į balą”, – piktinasi būsimoji medikė.

Vis dėlto ji pasiryžusi tęsti mokslus ir neskaičiuoja, ar mokslui išleisti pinigai kada nors sugrįš. “Į mediciną stojau, nes gydytojos darbas – mano pašaukimas, o ne todėl, kad ateityje uždirbčiau daug pinigų. Tėvai, kurie moka už mano mokslą, tai suprasdami taip pat ilgai nelaužė galvos, ar verta mokėti. Be to, jie ne vienus metus kaupė pinigus mano studijoms”, – pasakoja D.Stonytė.

Verta mokėti tik už specifines studijas

Visi “Veido” kalbinti studentai, sužinoję, kad teks mokėti už mokslą, svarstė apie studijas užsienyje. Tačiau patikėję perspektyvomis Lietuvoje liko čia studijuoti. Štai P.Petkevičiaus apsisprendimą mokytis VU lėmė sentimentai ir prisirišimas prie savo šalies. O ar mokėti už mokslą, vaikinas ilgai nesvarstė, nes be magistro diplomo psichologai negali dirbti pagal specialybę.

“Kai diplomas reikalingas vien tam, kad galėtum pradėti dirbti, pavyzdžiui, gydytojams, ekonomistams, pilotams, tuomet už studijas verta brangiai mokėti. Taip pat tada, kai studijos yra šiuolaikinės ir specifinės, t.y. teorinės žinios lengvai panaudojamos praktikoje. Tai ir turėtų būti vienas pagrindinių argumentų, svarstant, ar mokėti už mokslą”, – mano bendrovės “Search Group Vilnius” direktorius Š.Dyburis ir priduria, kad mokėti dideles sumas, pavyzdžiui, už IT krypties studijas, neverta, kai tos srities technologijos labai greitai keičiasi. Tad baigus universitetą žinios jau gali būti pasenusios.
Taip pat, pasak jo, labai svarbu apskaičiuoti, kada investuoti pinigai grįš ir ar apskritai grįš. Ir kiek įmanoma uždirbti įgijus tam tikrą specialybę universitete, o kiek – jei dirbsi tą patį darbą neturėdamas diplomo.

Tačiau ne visada iš anksto galima tai apskaičiuoti, nes darbo perspektyvos priklauso ir nuo žmogaus asmeninių savybių, ir nuo to, kada pavyks įsidarbinti. Ypač sudėtinga numatyti, kiek baigę uždirbs menininkai. “VDA rengia specialistus, kurie patys save išlaiko arba kuria darbo vietas kitiems. Tik nedidelis procentas baigusiųjų eina į reguliarią tarnybą. Tad vienas gali tapti žymiu menininku, kurio darbus pirks viso pasaulio kolekcininkai, ir jo investicija į mokslą atsipirks per kelerius metus. Bet gali būti ir taip, kad tie pinigai atsipirks tik amžiaus pabaigoje”, – sako VDA studijų prorektorius A.Klimas.