Lietuvos aukštojo mokslo srityje vyksta nenuginčijami pokyčiai, kurių sėkmė ar nesėkmė lems tolesnį universitetų ir jų parengiamų absolventų konkurencingumą ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinėje rinkoje.

Prognozuojama, kad studentų pasaulyje per maždaug du dešimtmečius pagausės apie keturis kartus, nuo 99 iki 414 mln. Tai rodo, kad pasaulinė išsilavinimo paklausa tikrai yra. Tačiau išlieka klausimas, ar mūsų universitetai sugebės atsiriekti savo dalį, ar bus prispausti tarptautinės konkurencijos.
Lietuvoje veikia 23 universitetai (14 valstybinių ir 9 nevalstybiniai) ir 24 kolegijos (13 valstybinių ir 11 nevalstybinių). Mažiau nei 3 mln. gyventojų turinčiai šaliai, besidorojančiai su emigracijos potvyniu, tai atrodo daugoka.
Nenuostabu, kad šalyje jau kuris laikas nerimsta kalbos apie aukštųjų mokyklų jungimąsi ir integraciją. Tai vyksta – universitetų konsorciumo kūrimą inicijavo trys Kauno universitetai: Kauno technologijos universitetas (KTU), Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU).
Švietimo ir mokslo ministro prof. dr. Dainiaus Pavalkio manymu, šiuo metu aukštajame moksle nori nenori vyksta integraciniai projektai. “Tikiu, kad jungimosi procesų tikrai sulauksime. Tai turėtų užtikrinti geresnę kokybę, didesnį matomumą pasaulyje bei geresnes vietas reitinguose”, – apibendrina D.Pavalkis.
Tokiai nuomonei pritaria ir Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas bei KTU rektorius prof. habil. dr. Petras Baršauskas. Jo manymu, ateinantį dešimtmetį tai bus neišvengiama. “Studentų mažėja, pasaulinės stambėjimo tendencijos taip pat aiškios. Nesame kokia nors izoliuota oazė, mus tai irgi veikia”, – pripažįsta P.Baršauskas.
Pasak rektoriaus, tai gali lemti naujos kokybės studijas ir mokslą, didesnį universitetų konkurencingumą tiek Lietuvoje, tiek tarptautinėje erdvėje bei efektyvumą, mažesnes sąnaudas. Tai aktualu tuo požiūriu, kad norint parengti gerą specialistą dažniausiai prireikia ir išsamių kitų disciplinų žinių. Tam ne tik reikia vienoje vietoje surinkti reikiamus specialistus, kurie dėstytų studentams, bet būtina ir įvairi mokslinė įranga, kurią būtina nuolat atnaujinti. Kadangi kiekvienas universitetas visko, ko reikia, turėti negali, nes tai per brangu, būtina telkti išteklius ir išnaudoti kiekvieno stipriąsias puses.
“Lietuvos aukštųjų mokyklų tinklas turės keistis ir prisitaikyti prie situacijos. Sprendimai gali būti įvairūs. Jos gali nuspręsti jungtis tarpusavyje, kaip apie tokius ketinimus jau pranešę Kauno universitetai, taip pat ieškoti partnerių užsienyje bendroms studijoms vykdyti (pavyzdžiui, Mykolo Romerio ir Anglijos universitetai, ISM ir Ilinojaus universitetas) arba ieškotis strateginių investuotojų (pavyzdžiui, ISM ir ARVI)”, – vardija Mokslo ir studijų stebėsenos centro direktorė Jurgita Petrauskienė ir pabrėžia, kad aukštųjų mokyklų gyvybingumą stipriai lems gebėjimas mažėjantį vietinių studentų skaičių kompensuoti visoms studijoms atvykstančiais studentais iš užsienio šalių.

Ne kaupti žinias, o gebėti mokytis
Taikantis prie pasaulinių tendencijų ir siekiant išlaikyti konkurencingą aukštojo mokslo sektorių kyla daug iššūkių, į kuriuos būtina atsiliepti. Politikos analizės centro “Visionary Analytics” partnerio ir aukštojo mokslo analitiko dr. Žilvino Martinaičio teigimu, vienas esminių iššūkių – mokslo ir studijų vienovės įgyvendinimas (studijų programų vykdymas atsižvelgiant į naujausių tyrimų rezultatus).

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Trečią kartą rinkdami, kurie Lietuvos mokslininkai verti „Veido“ „Mini Oskarų“, atsižvelgėme ir į jų mokslo darbų pritaikomumą, pridėtinę vertę valstybei.

Lietuva turi tarptautinio lygio mokslo šviesulių, tačiau ar moka mokslą efektyviai pritaikyti ir jį parduoti? „Reikia atitolti nuo lozungų „Lietuva be mokslo – Lietuva be ateities“ ir suvokti, kad mokslas, naujos žinios šiuolaikiniame pasaulyje yra labai gera prekė, ir reikia pamėginti ją padaryti konkurencingą“, – siūlo Lietuvos inovacijų centro projektų vadovas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Tarptautinės ekonomikos ir vadybos katedros profesorius dr. Artūras Jakubavičius. Jis dirbo tarptautinėje ekspertų grupėje, parengusioje Lietuvos sumanios specializacijos strategiją. Remiantis įvairiais tyrimais bandyta išrutuliuoti, kuriose mokslo tyrimų srityse investuojant 2014-2020 m. finansinio laikotarpio ES paramą būtų galima pasiekti proveržio, o  rezultatus komercializuoti.
Teorija nepasiekia praktikos
Lyginantis su ES vidurkiu, Lietuva kol kas atsilieka pagal visus pagrindinius mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros rodiklius, išskyrus pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų skaičių. Kai kuriuos mūsų rodiklius palyginus net ne su ES pirmūnais skandinavais, o su kaimynais estais, ryškėja mūsų mokslo politikos ir praktikos spragos.
Štai moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai skiriame 0,9 proc. BVP (1,03 mlrd. Lt), o Estija 2,41 proc. Pas mus verslo dalis mokslo finansavime – vos 26,1 proc., Estijoje – net 53,2 proc. Tai leidžia daryti prielaidą, kad arba mūsų mokslas atitolęs nuo verslo, arba verslas toks, kuriam mokslo pažanga mažai svarbi.
Patentų paraiškų, skaičiuojant 1 mln.gyventojų, skaičiai skiriasi daugiau nei dešimteriopai. Remiantis „Scopus“ duomenų baze, bent jau pagal mokslo publikacijų skaičių ženkliai lenkiame estus, tačiau pagal citavimų skaičių vienam dokumentui nuo estų akvaizdžiai atsiliekame, kas leidžia daryti prielaidą, kad daug dar nereiškia, kad ir gerai.
Pagal Europos Komisijos skaičiuojamą inovacijų rodiklį (vertinantį patentų skaičių, užimtumą žinioms imliose srityse, prekybą aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų produktų, žinioms imlių paslaugų eksportą) ES pirmauja švedai, vokiečiai, o Lietuva pralenkia tik Bulgariją, latviai laipteliu aukščiau, estai arčiau vidurio – vienuolikti nuo galo.

Lietuvoje jau trejus metus veikia robotikos mokykla, sparčiai populiarėja robotų parduotuvės, o universitetuose studentai noriai mokosi konstravimo ypatumų. Negana to, gabūs mūsų krašto inžinieriai yra vieni geriausių sumo robotų gamintojai ne tik Europoje, bet ir pasaulyje.

Uostamiesčio elektros įrangos inžinierių kuriami robotai jau keletą metų yra nenugalimi sumo robotų rungtyje. Savo pergalių virtinę jaunieji kūrėjai pradėjo Estijos sostinėje Taline vykusiame „Baltic Robot Sumo“ konkurse, kuriame jiems pavyko iškovoti pirmą vietą. Inžinierių žodžiais, tai buvo pradinė paspirtis nenuleisti rankų ir toliau užsiimti mėgstama veikla.
Sėkmė kūrėjus lydėjo ir Europos čempionatuose, kur Austrijoje vykusiame „Robot Challenge“ konkurse lietuviams Vitalijui Rodnovui ir Olegui Lyanui pavyko iškovoti pirmą ir antrą vietas. Ne ką prasčiau Klaipėdos inžinieriams sekėsi ir JAV ringe: pasaulio robotų čempionate San Franciske 3 kg rungties kategorijoje Vitalijus laimėjo aukso medalį, o jo kolega Audrius Knolis iškovojo trečią vietą.
Vis dėlto didžiausias Klaipėdos inžinierių pasiekimas robotikos srityje – galimybė nuvykti į Japoniją, robotų technologijų Meką. 2011 m. Tokijuje vykusiose aukščiausios pasaulinės klasės robotų varžybose „All Japan Robot Sumo Tournament“ iš 40-ies dalyvių lietuviams pasisekė patekti tarp 24 geriausiųjų. „Japonų pripažinimas – didis įvertinimas robotų gamintojams. Vienas konkurso dalyvis mums pasakojo, kad šiame konkurse dalyvauja jau 17 metų, tačiau niekada nėra patekęs tarp 24 geriausiųjų… Ir štai atvažiuoja lietuviai ir pranokę visus lūkesčius atsiduria geriausių pasaulyje sumo robotų kūrėjų gretose“, – laimėjimais džiaugiasi kūrėjai.
Be to, Lietuvoje rengiamas „Baltic Robot Sumo“ varžybas Japonija pripažino kaip oficialų kvalifikacinį turnyrą, o tai suteikė teisę Lietuvos konstruotojams deleguoti atstovus į Japonijoje rengiamus konkursus.
Su Klaipėdos elektros įrangos inžinieriais M.Luku, O.Lyanu ir A.Knoliu “Veidas” nusprendė pasikalbėti apie robotus ir jų kūrimą Lietuvoje.

Nenugalimų robotų paslaptis: sėkmė ar technologija?

Čia derėtų paaiškinti, kad per varžybas iki 0,5 arba 3 kg (priklauso nuo rungties kategorijos) sveriantys robotai susitinka specialiuose ringuose, kuriuose privalo vienas kitą kuo greičiau iš jo išstumti. Kelias sekundes trunkančioje kovoje autonomiškai, tai yra nepriklausomai nuo žmogaus veikiantis robotas specialiais jutikliais nustato, kur yra priešininkas, ir išstumia jį arba pats būna išstumiamas.
Pusės kilogramo svorio robotui pagaminti išleidžiama vidutiniškai apie 600 Lt, o 3 kg svorio robotui gali prireikti per 2,5 tūkst. Lt. Japonijoje kovojusio roboto gamyba klaipėdiečiams atsiėjo apie 7 tūkst. Lt.
Robotus kuriančius inžinierius vienija Klaipėdos universiteto robotų konstruotojų klubas „Robotics“. Būtent šiame būrelyje gimė daug idėjų ir prasidėjo sisteminga tuometinių studentų veikla. „Pradėjome nuo visai paprastų ir elementarių dalykų, nes šioje srityje buvome visai žali. Tačiau ir tada, ir dabar visus robotus konstruojame patys, nes pirkti komponentus be galo brangu, o ir pats procesas netektų viso malonumo. Juk tai iš esmės yra kūrybinis darbas, reikalaujantis žinių iš įvairių mokslo sričių: elektronikos, programavimo, projektavimo…“ – vardija inžinieriai.
Paklausti, kuo gi jų konstruojami robotai išskirtiniai, vyrai reikšmingai šypteli, esą kiekvienas kūrėjas turi savo taktiką, kurios nevalia atskleisti. „Kartais atsiranda rėmėjų, pasišaunančių padėti finansiškai, – kad ir Klaipėdos mokslo ir technologijų parkas (KMTP). Tačiau mus remdami jie siekia sužinoti visas robotų kūrimo paslaptis, o mes nenorime jų atskleisti. Štai Audrius yra sugalvojęs įdomų principą, tai yra roboto veikimo sistemą, leidžiančią šiam kovoti geriau nei kitų konstruktorių robotams. Šioje srityje nusimanančius žmones tai labai stebina“, – paaiškina M.Lukas.
Jam nespėjus užbaigti santūriai įsiterpia kolega Audrius: “Šiame pasaulyje viskas jau atrasta ir sugalvota, tereikia žinoti, kaip tai pritaikyti, ar tiesiog sugebėti sena panaudoti naujai. Net ir turėdamas daug pinigų nebūtinai tapsi nugalėtoju, svarbiausia – gera idėja.“
Pašnekovai pabrėžia, kad sumo robotų konstravimas jiems yra labiau pomėgis nei darbas, esą iš to nepragyvensi, tačiau labiau nei finansinę naudą jie vertina įgyjamą patirtį. „Robotika mums įdomi techniniu požiūriu. Nepaprastai smagu išleisti į “gyvenimą“ savo sukurtą darbą“, – tvirtina robotų entuziastai.
Pasak jų, inovatyvią veiklą ir dalyvavimą įvairiuose konkursuose darbdaviai vertina itin palankiai, esą darbo pasiūlymų jiems tikrai netrūksta. Tačiau inžinieriai vienareikšmiškai pabrėžia, kad svarbiausia jiems – dirbti patiems patinkantį ir įdomų darbą. „Mes mieliau konstruojame robotus, užuot jais tapę”, – šmaikštauja pašnekovai.
“Po konkursų robotai iškart atsiperka, žinoma, ne pinigine išraiška, o prizais, kontaktais, patirtimi. O kur dar indėlis ir investicija į save… Galbūt kai kam mes atrodome kaip perbalę, nuobodūs žmogeliai, kurie tik lituoja, programuoja ir niekuo daugiau, išskyrus konstravimą, nesidomi. Bet iš tiesų taip nėra. Be to, manau, kad mūsų šalyje dar trūksta pagarbos veikliems žmonėms. Kalbu apie plačiąją visuomenę. O taip kalbu, nes žinau, nes galiu palyginti. Tarkime, vienoje pažangiausių technikos srityje šalių Japonijoje supratimas yra kitoks – ten kūrėjams jaučiama didelė pagarba. Tuomet ir motyvacija kurti adekvačiai didėja. Manau, kad šios robotų kovos ir yra skirtos inovatyvumui, bendradarbiavimui, tobulėjimui skatinti, juk kurti sau pačiam nėra jokios prasmės“, – komentuoja A.Knolis.

Lietuvoje jaunimas nori studijuoti vienus mokslus, politikai skirstydami krepšelius bando įsiūlyti kitus. Pasaulyje žengiama kita kryptimi – trinasi ribos tarp disciplinų, prioritetu tampa nebe žinios, o gebėjimai.

Praėjusią savaitę pasibaigusi bendrojo priėmimo į Lietuvos aukštąsias mokyklas prašymų registracija – be naujienų. Nepaisant visuotinių raginimų rinktis ne socialinius, o technologijos ar biomedicinos mokslus, populiariausios studijų sritys universitetuose išsidėstė lygiai tokia pat seka kaip prieš metus: socialiniai mokslai (juos pirmu pasirinkimu nurodė 44,5 proc.), biomedicina (19,9 proc.), technologijos mokslai (14,5 proc.), humanitariniai mokslai (9 proc.), fiziniai mokslai (7,5 proc.), menai (4,7 proc.).
Pokalbį su Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti tarybos nariu – Mykolo Romerio universiteto studijų prorektoriumi, anksčiau – Švietimo ir mokslo ministerijos sekretoriumi doc. dr. Giedriumi Viliūnu ir pradėjome nuo klausimo, ar jis tebesirinktų studijuoti filologiją, jei dabar būtų abiturientas?
G.V.: Filologija man davė labai gilų žmogaus ir visuomenės supratimą, kuris kasdien man praverčia ir kuris padėjo daryti tą karjerą, kurią gyvenime padariau. Jei šiandien tektų stoti į aukštąją, svarstyčiau ir kitas galimybes, nes turėjau gebėjimų tiksliesiems mokslams, potraukį menams.
Ar patarčiau jaunimui studijuoti filologiją? Svarbiausia – kiekvienam klausyti savo vidinio balso. O gyvenimas nukreips, kur būsi reikalingas. Niekas nesibaigia aukštosios mokyklos durų pravėrimu.
VEIDAS: Skamba gražiai, bet kyla klausimas, kiek valstybė turi apmokėti žmogaus norą studijuoti tai, kas jam patinka, jei tokių specialistų poreikio nėra? Kaip suderinti jaunimo norus, valstybės finansines galimybes ir darbo rinkos poreikius?
G.V.: O kas yra valstybė? Tai mes. Būsimo studento tėvai sumokėjo mokesčius, kuriais valstybė disponuoja, tad jei jaunuoliui šioje valstybėje kyla noras studijuoti vieną ar kitą sritį, kodėl kažkas turėtų jį riboti. Iš kur valstybė geriau už jaunus žmones žino, kas bus reikalinga po penkerių ar dešimties metų? Kaip atrodys pasaulis po dešimties metų, niekam nepavyko tiksliai prognozuoti, todėl gana kritiškai žiūriu į vertinimus, kad vienų ar kitų studentų yra per daug, o kitų per mažai. Man atrodo, jaunų žmonių pasirinkime yra daugiau išminties nei tų, kurie skelbia įvairius vertinimus, kas paprastai būna tik nuomonė. Neturime jokių įrodymų, kad medikų ar inžinierių po dešimties metų reikės triskart daugiau. O gal visai jų nereikės, gal robotai viską darys? Be abejo, sutirštinu spalvas, bet nė vienos srities nereikėtų pervertinti.
VEIDAS: Tai jūs siūlytumėte viską palikti jaunimo norams ir valstybei skirti krepšelius ten, kur pageidauja stojantieji?
G.V.: Tai irgi būtų nukrypimas, tik į kitą pusę – balansas turi būti. Bet svarbiausia, ką gali padaryti valdžios institucijos, tai skelbti patikimų ekspertų tyrimus apie vienos ar kitos srities perspektyvas, pasaulio tendencijas, informuoti apie Lietuvos aukštųjų mokyklų studijų programų kokybę. Dabar tokio supratimo turime ne per daug. Pavyzdžiui, dažnai girdėti pramonininkų balsas, kad trūksta darbininkų ar technologijų profesijų darbuotojų, bet žinome, kad pramonė – labai greitai kintantis dalykas, kur darbo jėga pigesnė, ten ji ir perkeliama. Turime giliau tirti darbo rinkos poreikius, visuomenės tendencijas, ir tų tyrimų išvadas pateikti visuomenei, jaunimui, aukštosioms mokykloms.
VEIDAS: Ar turite omeny profesijų žemėlapį, kurį žadėjo, bet neparengė praėjusios kadencijos Švietimo ir mokslo bei Ūkio ministerijos?
G.V.: Negalime turėti iliuzijų, kad tai bus profesijų žemėlapis – greičiau kompetencijų, gebėjimų, nes profesijos labai paslankios. Pasaulinės organizacijos daro tokias projekcijas apie paklausias ateities kompetencijas, gebėjimus, bando analizuoti, kaip keičiasi bendrųjų ir specialiųjų gebėjimų poreikis. Pavyzdžiui, be abejonės būtini kompiuterinio raštingumo gebėjimai, bet anksčiau labiau reikėjo programavimo, o dabar gebėjimo jungti technologijas su socialiniais reiškiniais.
Kompetencijų, gebėjimų žemėlapis – informacijos bazė, kurią reikia parengti remiantis darbdavių nuomone, mokslininkų įžvalgomis, tyrimų centrų medžiaga. Tai būtų papildomas orientyras renkantis studijų kryptį.
VEIDAS: Vis dėlto kaip vertinate šių metų valstybės finansuojamų studijų krepšelių paskirstymo proporcijas?
G.V.: Stojančiųjų pasirinkimai ir krepšelių paskirstymas nesutapo, ir piliečiams gali kilti klausimas, ar jis yra teisėtas. 45-46 proc. studentų stoja į socialinių mokslų studijas, o krepšelis čia skirtas tik maždaug kas ketvirtam studentui. Ar tai tikrai yra teisinga, jei pagal Konstituciją nemokamas aukštasis mokslas prieinamas pagal sugebėjimus, o dabar kai kam tenka mokėti už socialinės srities studijas, nors jo gebėjimai aukštesni nei nemokamai studijuojančiojo techniškuosius mokslus. Krepšelių skirstymo metodika atitinka tik politinius prioritetus ir nuomones, kokių specialistų reikėtų.
VEIDAS: Bet ir darbo rinka siunčia panašius signalus.
G.V.: Prieš keletą metų iš tiesų buvo akivaizdžiai sumažėjęs susidomėjimas technologijų ir fiziniais mokslais, o jų nusilpimas būtų pavojingas visuomenei. Balansas reikalingas, ir visuomenės informavimas apie technologinių profesijų poreikį davė rezultatą – keletą metų ryškiai auga dviejų krypčių – technologinių ir biomedicinos populiarumas. Bet nesutikčiau su teiginiu, kad socialinių mokslų specialistų su aukštuoju mokslu yra per daug. Nemačiau jokių įrodymų, o neįsidarbinusių pagal profesiją socialinių profesijų atstovų yra mažiau nei inžinerinių.
Kai kas pyksta, kad yra labai daug teisininkų ir vadybininkų, bet pagal teisininkų skaičių visuomenėje keliskart atsiliekame nuo išsivysčiusių pasaulio valstybių, o juo sudėtingesnė visuomenė, tuo joje daugiau teisinių santykių ir tuo daugiau reikia šios srities specialistų. Juolab ne visi teisės studentai tampa advokatais – dauguma dirba versluose, valstybės tarnyboje. Įsidarbinamumo duomenys rodo, kad teisininkų bedarbių nėra arba jų nedarbingumo laikotarpis yra labai trumpas. Socialiniai mokslai apima ir ekonomistus, bet, kaip matėme iš ikikrizinio laikotarpio, trūko tokių, kurie būtų suvokę, kas vyksta bankiniame sektoriuje ir prognozuotų, kas gali įvykti.
Žinoma, kokia būtų visuomenė be technologijas išmanančių žmonių ir būtų absurdiška neigti jų poreikį. Bet nemanau, kad sakydami, jog technologijų, gamtos mokslų profesijos perspektyvios, turime pirštais rodyti į kitas kaip neperspektyvias. Apkritai išsilavinusių žmonių šiuolaikinėje visuomenėje, kuri remiasi žiniomis, protu, niekad nebus per daug. Bet kurios krypties aukštasis išsilavinimas garantuoja žmogui sėkmingesnį, dvasiškai turtingesnį gyvenimą, tad reikia tik džiaugtis, kad jaunimas nori studijuoti.
VEIDAS: Bet grįžkime prie klausimo, kas už tai moka. „Maximos“ kasininkė su aukštuoju išsilavinimu gal mandagesnė ir sumanesnė nei su viduriniuoju, tačiau mūsų valstybė nepajėgi visiems finansuoti aukštojo mokslo.
G.V.: Ar aukštasis mokslas naudingas tik jį įgijusiam asmeniui? Žmogus, turintis aukštąjį išsilavinimą – nauda ne tik sau, bet ir visuomenei. Paanalizuokite tik vieną aspektą: kiek yra nusikaltėlių su aukštuoju išsilavinimu – nykstamai maži procentai. Sakyti, kad žmogus pats turėtų mokėti už aukštąjį mokslą, labai ribota, nes išsilavinęs žmogus atneša daug naudos sektoriui, kuriame jis dirba, darbdaviui, visuomenei.
Antra, ar iš tiesų mūsų visuomenė tiek jau daug išleidžia aukštajam mokslui? Finansavimas, skaičiuojant vienam studentui, Lietuvoje yra dukart mažesnis nei ES vidurkis, nuo kai kurių šalių atsiliekame keliais kartais ir yra toli nuo ES tikslų tam skirti 2 proc. BVP.
VEIDAS: Tačiau pagal studentų skaičių esame tarp pirmaujančių.
G.V.: Pagal studentų skaičius ES esame pirmoje pusėje. Aukštasis mokslas atlieka savo funkciją, nepaisant, kad jį finansuojame labai mažai. Iškalbinga statistika: Lietuva ES buvo pirmoje vietoje pagal tai, kaip išsilavinimas krizės metais apsaugojo nuo nedarbo. 2008-2011 m. asmenų su aukštuoju išsilavinimu nedarbas siekė 5-7 proc., su viduriniu – 22 proc., o be vidurinio buvo pasiekęs ir 40 proc. Žmonės su aukštuoju išsilavinimu išlaikė save ir savo šeimas, jų valstybei nereikėjo remti socialinėmis išmokomis.
VEIDAS: Gal tai, kad norime mokyti daug studentų, bet pigiai ir nelabai kokybiškai, gabiausius ir pastūmėja į užsienio universitetus? Kaip tai vertinate?
G.V.: Paskutiniais duomenimis, studijuoti į užsienį išvyksta apie 5 proc. abiturientų. Nemanau, kad tai ypatingai daug, bet reikšminga tai, kad ši tendencija yra smarkiai auganti. Studentų judėjimas tarp šalių – sveikintinas reiškinys, bet išvykimas nuo pat bakalauro studijų kelia grėsmę, nes tada studentas svetur įgyja socialinius ryšius ir didesnė tikimybė, kad ten ir pasiliks. Ir visuomenei grėsminga, jei tas judėjimas vienos krypties, o pas mus neatvyksta tiek studentų, kiek išvyksta.
Ką daryti? Visų pirma, nustoti šmeižti mūsų aukštąjį mokslą, esą mūsų aukštasis mokslas prastas, 90 proc. aukštųjų mokyklų pasmerktos ir pan. Prie esamo finansavimo turime gana efektyvų europinio vidurkio aukštąjį mokslą. Tai vertina ir studentai iš užsienio, kurių vis daugėja, o kai kurios mokyklos, kaip Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, jau net nebegali priimti visų sutdijuoti norinčiųjų užsieniečių.
VEIDAS: Ekonomistas Raimondas Kuodis mano, kad už aukštąjį mokslą turi mokėti visi studentai, nes „iš bendrųjų mokesčių finansuojama aukštojo mokslo sistema – elito sąmokslas prieš likusią visuomenės dalį“.
G.V.: Yra lygiai priešingai: jei už aukštąjį mokslą mokės studentai, tai būtų elito įsigalėjimo visuomenėje ir socialinės atskirties didinimo įrankis, nes aukštasis mokslas bus prieinamas tik turtingiesiems. Tarptautiniai ekspertai konstatavo, kad pagal kainą už studijas Lietuva yra viena brangiausių ES šalių, nepaisant kad tikrai nesame patys turtingiausi, ir kad aukštasis mokslas pas mus tikrai yra toli gražu ne visiems įperkamas.
Pasaulyje aukštasis mokslas visur subsidijuojamas. Net JAV, kuri pateikiama kaip privataus aukštojo mokslo šalis, labai nedaug universitetų, kurie iš studentų surinktų per 25 proc. reikalingų lėšų – jie gauna valstijos subsidijas, federalines investicijas į mokslą, naudojasi savo absolventų sutelktais fondais, ten išvystyta filantropija. Europoje iš privačių šaltinių aukštosios mokyklos taip pat uždirba 15-20 proc. lėšų, kitkas yra viešosios investicijos, mokslo lėšos, stambieji mokslo užsakymai iš verslo.
Jei studijų išlaidas būtų siūloma dalintis mokesčių mokėtojams ir studentui, būčiau už gana nuosaikų įnašą iš studento pusės ir su stipriomis socialinėmis garantijomis, kad neturintys lėšų galėtų geromis sąlygomis jų pasiskolinti ar būtų atleisti nuo mokėjimų. Vis dėlto krypčiau į valstybės finansuojamą aukštąjį mokslą, nes manau, kad tas gėris, kurį atneša išsilavinę žmonės visuomenei, daug kartų didesnis nei tos išlaidos, kurias jiems skiriame.
VEIDAS: Tačiau Mykolo Romerio universitetas, kurio vienu iš vadovų esate, išsiskiria iš kitų Lietuvos universitetų kaip labiausiai besiremiantis komerciniais pagrindais.
G.V.: Tai akivaizdus pavyzdys tos aukštojo mokslo politikos, kuri Lietuvoje vystoma daugelį metų. Surenkame tikrai daug gabių studentų, bet socialiniams mokslams krepšelių skiriama mažai, todėl esame priversti imti įmokas. O mūsų absolventų įsidarbinamumas siekia 90 proc. ir tai leidžia tvirtinti, kad nuomonė, jog socialinių mokslų specialistų yra perteklius, nepagrįsta.
Apskritai kalbant apie aukštąjį mokslą reiktų išeiti iš mąstymo specialybėmis, nes aukštasis mokslas visų pirma turi suteikti labai plačius bendruosius gebėjimus ir fundamentalų supratimą apie visuomenę, gamtą, technologinius procesus. Šiais laikais labai nedaug žmonių nuo mokslo baigimo iki karjeros pabaigos dirba toje pačioje srityje. Labai svarbiais tampa gebėjimas persikvalifkuoti, peršokti į kitą sritį.
VEIDAS: Pinigų aukštajam mokslui trūksta, tačiau rengiame specialistus užsieniui, didmiesčiuose jų perteklius, o provincijoje baisus stygius. Kaip vertinate siūlymus už valstybės finansuojamas studijas atidirbti?
G.V.: Man priimtinas modelis, pagrįstas gal ne tiek atidirbimu, bet skolos grąžinimu: jei šios valstybės mokesčių mokėtojai mokėjo už studijas, o specialistas panaudoti jų apmokėtas žinias ir gebėjimus išvyksta į kitą šalį, manau, jis turėtų sugrąžinti nemažą dalį studijų lėšų. O valstybės mokestis už studijas žmonių, dirbančių savo šalies visuomenei, galėtų būti nurašomas.
Tačiau nemanau, kad demokratinėje visuomenėje galėtume grįžti prie paskyrimų sistemos valstybės viduje. Kur trūksta specialistų, juos pritraukti reiktų, pavyzdžiui, didesniais atlyginimais, gyvenimo ar kitomis sąlygomis.
VEIDAS: Tvirtinama, kad į aukštąsias mokyklas ateina vis menkesnio išsilavinimo jaunimas. Ar universitetai turėtų nusistatyti žemiausią pereinamąjį balą?
G.V.: Manau, reiktų kelti klausimą, ne su kokiu lygiu stojantysis turi pradėti, o su kokiu gali studijuoti ir baigti aukštąjį mokslą. Kiekvienas, ypač jei jis mokėsi prastesnėje mokykloje, turi turėti šansą pabandyti studijuoti aukštojoje mokykloje. O jei nesugebės baigti, – jau bus jo problema.
Negalėčiau tvirtinti, kad stojančiųjų lygis prastėja, bet studentų mažėja, tad ir į aukštąsias mokyklas natūraliai patenka ir tie, kurie esant didesnei konkurencijai studentais netaptų. Bet, žinoma, jaunimo parengimu bendrojo lavinimo mokyklose negali būti patenkintos nei aukštosios mokyklos, nei visa visuomenė. Ugdymo turinys, ugdymo metodai reikalauja revizijos.
VEIDAS: Ką konkrečiai siūlytumėte keisti?
G.V.: Visuomenės pokyčiai pastaruoju laikotarpiu kelia švietimui didelius iššūkius. Dėl informacijos prieinamumo pasikeitimo keičiasi lavinimo turinys, nes žinios nebėra ugdymo prioritetas – jos visuotinai prieinamos, tad į pirmą planą išeina gebėjimai ir vertybinės nuostatos. Nuo perkrovimo žiniomis reikia pereiti prie kūrybingumo, iniciatyvumo, gebėjimo mokytis ugdymo ir tai daryti šiuolaikinio pasaulio kalba. Tačiau akivaizdu, kad vaikai technologiškai ir informaciškai labiau išprusę nei jų mokytojai.
VEIDAS: Ar esate, kaip kad kai kuriose šalyse, už moksleivių ankstyvesnį skirstymą į gabesnius, kurie rengtųsi universitetinėms studijoms, ir tuos, kurie jau mokykloje mokytųsi amato?
G.V.: Šiuo metu tai vertinčiau kategoriškai neigiamai, nes tai pažeistų žmogaus teises. Subrendusioje visuomenėje paauglystė užsitęsia gana ilgai ir ankstyva atranka gali vaikus traumuoti. Negalima rūšiuoti vaikų, bet jiems turėtų būti atviros visos galimybės. Labai gerai, jei jaunimas, ypač linkęs į konkretesnius darbus, išbandytų save amatų, profesinėse mokyklose, po to ateitų į kolegijas, paskui į universitetus. O kiti, labiau linkę į teorinius mokslus, gal jau šešiolikos galėtų ateiti į aukštąją mokyklą. Apskritai griežtas suskirstymas į universitetus, kolegijas, amatų mokyklas – atgyvenęs dalykas. Štai šiemet pagal stojančiųjų pirmą pasirinkimą po Vilniaus universiteto antra Vilniaus kolegija. Vilniaus ir Kauno kolegijos nedaug atsilieka nuo universitetų, o dalis universitetų programų neabejotinai galėtų būti kolegijinio lygio. Jei griežtą ribą tarp jų padarytume lankstesnę, jei universitetai turėtų teisę vykdyti kolegijines studijų programas, gal viskas atsistotų į savo vietas.
VEIDAS: Buvote universitetų stambinimo šalininkas. Ką apie tai manote dabar?
G.V.: Dabar aukštųjų mokyklų daug, studentų skaičius mažėja ir mažės, o vegetavimo ir prastų studijų programų palaikymo dirbtinėmis priemonėmis pavojus akivaizdus. Bet aukštųjų mokyklų stambinimas nėra pats sau tikslas. Jo prasmė priklauso nuo vizijos, ko norime pasiekti. Jei norėtume Lietuvoje sukurti stiprių tarptautiškų, tarptautinėje erdvėje matomų universitetų, kurie kaip lokomotyvas trauktų mūsų visuomenę į priekį, tai Lietuva pajėgi sukurti tokių tris ar keturis. Bet jei tokios vizijos neturime, sujungimas nieko neduos. Šiandien labiausiai ir pasigendu aukštojo mokslo vizijos, neturime jokios strategijos, tik kalbas, kad kažkas aukštajame moksle savaime numirs. O kokį tikslą aukštajam mokslui mūsų visuomenėje keliame? Aukštosios mokyklos apie tai diskutuoja, o nacionaliniu mastu diskusijos nėra.
Paradoksas yra tai, kad aukštajame moksle susiduriame su pačiomis naujausiomis žiniomis, aukščiausio lygio pasaulio ir visuomenės ekspertais, tačiau pačių aukštųjų mokyklų struktūra pasenusi, daugeliu atveju išlikusi nuo sovietmečio, o istoriškai atkartojanti XIX a. industrinio universiteto modelį. Fakultetai, katedros, mokslo klasifikacijos jau tampa stabdžiais, tačiau juos įveikti patys universitetai ne visada gali, nes tai įteisinta valstybės mastu.
VEIDAS: Kaip, Jūsų prognozėmis, atrodys Lietuvos aukštojo mokslo sistema ateityje?
G.V.: Pasaulyje keičiasi aukštojo mokslo ir viso švietimo pobūdis ir turinys. Per pastaruosius porą metų išsivysčiusių technologijų dėka naują kvėpavimą įgauna nuotolinis mokymas, kurį teikia ir geriausi pasaulio universitetai. Keičiasi ir turinys – vis mažiau reikšmės turi žinių paketai, kuriuos reikia perduoti, nes jie yra pasiekiami technologijų pagalba. Daug svarbiau gebėjimai analizuoti žinias, jas rinkti, kūrybiškai konfigūruoti. Specialybė tampa vis labiau sąlyginė sąvoka – svarbiau bendrieji gebėjimai, įvairių disciplinų žinios ir gebėjimas jomis naudotis. Gal ne per porą, bet per kokius dešimt metų tai ateis ir į Lietuvą.

Kasmet mūsų mokiniai iš pasaulinių gamtos mokslų olimpiadų grįžta su aukščiausiais apdovanojimais, o pernai pirmą kartą lietuvis tapo absoliučiu astronomijos ir astrofizikos olimpiados nugalėtoju. Taip pat pirmą kartą mūsų atstovas laimėjo aukso medalį filosofijos olimpiadoje. Ar šie jaunuoliai – mūsų ateities lyderiai, pakelsiantys Lietuvą į aukštesnį lygį?

KTU gimnazijos abiturientas Antanas Radzevičius, iš pernai vasarą Vašingtone vykusios pasaulinės chemijos olimpiados parsivežęs sidabro medalį, jau yra užsitikrinęs vietą Kembridžo universitete. Vaikinas prisipažįsta, kad pavyko įgyvendinti visus tris praėjusiais metais išsikeltus tikslus: laimėti sidabrą, įstoti į vieną geriausių pasaulio universitetų ir tapti gimnazijos futbolo lygos čempionu.
Šiemet jo siekis – auksas tarptautinėje chemijos olimpiadoje. Ruošdamasis jai, Antanas užsibrėžė, kiek konkrečiai knygų turi perskaityti ir išspręsti uždavinių, kad grįžtų su aukščiausiu apdovanojimu. „Viską, ką darau, noriu atlikti kuo geriausiai. Be to, kai susiplanuoju, ką ir kiek turiu padaryti, susikoncentruoju, nesiblaškau, tad laiko lieka ir kitiems pomėgiams“, – sako KTU gimnazijos abiturientas.
Kembridžo universitete pasirinkęs gamtos mokslų studijas, Antanas svajoja apie mokslininko karjerą. Nors jis neabejoja, kad į Lietuvą grįš, tačiau pirmiausia padirbės užsienyje, kad kuo greičiau galėtų grąžinti daugiau kaip 100 tūkst. Lt paskolą už studijas. O patirties jis norėtų pasisemti keliose skirtingose šalyse, tarkim, Vokietijoje, Šveicarijoje ir kitose, kad galėtų save vadinti pasaulio piliečiu, ir tik tuomet planuoja grįžti.
Taip mąsto didžioji dalis pastaraisiais metais tarptautinėse olimpiadose laurus skinančių mūsų jaunuolių. Taigi sulaukti jų grįžtančių galime tikėtis anksčiausiai po penkiolikos metų. Tiek laiko reikės, kol gabiausias Lietuvos jaunimas baigs magistrantūros ir doktorantūros studijas bei įsitvirtins užsienyje.
Pasak VU Chemijos fakulteto prodekano, olimpiadininkų globėjo ir mokytojo prof. Rimanto Raudonio, jeigu iš šimto išvykusiųjų bent dešimt grįš, bus labai gerai. Tie žmonės parveš naujų idėjų, čia likusiems neleis virti vien savose sultyse ir prisidės prie visos šalies pažangos. Profesorius neabejoja, kad pasaulinių olimpiadų laimėtojai – Lietuvos lyderiai, kurie mūsų šaliai duos naudos net ir gyvendami svetur.

Stengiasi išlaikyti ryšį su Lietuva

Pernai pirmasis Lietuvos atstovas, apdovanotas aukso medaliu tarptautinėje filosofijos olimpiadoje, Tadas Kriščiūnas mano, kad reikia dirbti savo valstybei, bet tam nebūtina joje nuolat būti. Rudenį Oksfordo universitete matematiką ir filosofiją pradėjęs studijuoti vaikinas norėtų dirbti užsienyje, tačiau taip pat norėtų nuolat grįžti į Lietuvą, pavyzdžiui, skaityti paskaitų, publikuoti straipsnius mūsų leidiniuose. „Globaliame pasaulyje intelektualams sėslus gyvenimas nėra tinkamas. Požiūris, kad visą gyvenimą reikia praleisti tik gimtojoje šalyje, pasenęs. Aš myliu Lietuvą, tačiau visiškai užsisklęsti lietuviškume man nepriimtina“, – atvirai savo požiūrį dėsto Tadas.
R.Raudonis pastebi, kad daugelio olimpiadininkų, studijuojančių užsienyje, ryšys su Lietuva nenutrūksta. Jie prisideda prie respublikinių olimpiadų rengimo, atvyksta į jaunųjų mokslininkų stovyklas. Tiesa, iš pradžių bendradarbiavimas būna intensyvesnis, paskui šiek tiek prigęsta, o vėl į Lietuvą atsigręžiama, kai užplūsta nostalgiški jausmai tėvynei.
Vilniaus licėjaus matematikos mokytojas ekspertas Benas Budvytis taip pat tvirtina, kad tiek pirmuose Kembridžo universiteto kursuose studijuojantys jaunuoliai, tiek doktorantai stengiasi išlaikyti ryšį su Lietuva. „Į Kembridžą studentai buvo pasikvietę prezidentą Valdą Adamkų, europarlamentarą Leonidą Donskį. Lietuviai, studijuojantys Amerikoje, atvykę į Vilniaus universitetą lygino geriausių pasaulio universitetų tiksliųjų mokslų programas, atliko čia studentų apklausas. Mano sūnus, Kembridžo doktorantas, yra pakviestas į KTU pristatyti daktarinio darbo. Išvykusieji bando į bendrus projektus įtraukti ir mūsų verslininkus“, – vardija B.Budvytis.
Vis dėlto, mokytojo eksperto žodžiais, norint, kad didžioji dalis jaunųjų talentų dirbtų Lietuvai, mūsų šalyje turi daug kas pasikeisti. Jis prisimena, kad neseniai viename Šveicarijos universitete dėstantis lietuvis norėjo grįžti dirbti į Lietuvą, tačiau jam buvo pasiūlyta tik pusė etato. Taigi užsienyje įsitvirtinęs mokslininkas atvirai pasakė, kad niekada nebedirbs mūsų šalyje.

Grįžo ne dėl noro dirbti Lietuvai

Galybė biurokratinių formalumų akademinės srities atstovus atbaido ir nuo tyrimų Lietuvoje. VU Matematikos ir informatikos instituto profesorė, trečią kartą išrinkta į Tarptautinių informatikos olimpiadų tarptautinį komitetą, Valentina Dagienė sako, kad jos pirmoji doktorantė Lina Markauskaitė, šešerius metus dėstanti Sidnėjaus universitete ir atliekanti tyrimus mokymosi mokslo srityje, nenori dirbti Lietuvoje, nes pas mus apskritai nėra mokslinės kultūros. „Australijoje gavusi 300 dolerių ji gali pirkti knygų ar kitų darbui reikalingų priemonių ir už tuos išleistus pinigus jai nereikia atsiskaityti. O aš gavau moksliniam projektui 400 eurų ir jau du mėnesius pildau įvairius dokumentus. Mūsų mokslininkai paskęsta smulkmenose, priversti įrodinėti, kad nėra vagys, užuot dirbę“, – apgailestauja V.Dagienė.
L.Markauskaitė buvo kelioms dienos parvykusi į Lietuvą skaityti paskaitų, tačiau glaudesniam bendradarbiavimui su mūsų šalies mokslininkais ji neturi laiko.
Pasak profesorės, tai suprantama, juk kiekvienas pirmiausia galvoja apie save, tad ir dirbtinai spausdami gabiausią jaunimą grįžti nieko nepasieksime. Be to, pirmiausia čia pasilikusieji turi sukurti infrastruktūrą, mat, V.Dagienės nuomone, žmonės, ne vienus metus studijuojantys ir dirbantys, tarkim, Kembridže, mažai kuo gali šioje srityje prisidėti.
Naivu būtų tikėtis, kad didžiausi talentai grįš skatinami vien patriotinių jausmų. Vilniaus licėjaus abiturientas Karolis Greblikas, pernai tarptautinėje informatikos olimpiadoje laimėjęs sidabro medalį ir sulaukęs kvietimo studijuoti Škotijos Edinburgo universitete kompiuterių mokslo, neslepia jaučiantis dėkingumą, kad užaugo Lietuvoje, kad mokytojai daug prisidėjo prie to, jog būtų atskleisti jo gabumai, tad kategoriškai nesako, kad negrįš. Vis dėlto po studijų jis pirmiausia planuoja darbo ieškoti užsienyje.
Grįžusiuosius, kuriuos tenka skaičiuoti viso labo dešimtimis, taip pat ne meilė tėvynei ar noras padėti Lietuvai pasiekti proveržio parginė namo.
Štai Laurynas Mikšys, 2006 m. tarptautinėje matematikos olimpiadoje laimėjęs bronzos medalį, po studijų Kembridžo universitete iškart grįžo į Lietuvą ir jau pusantrų metų čia dirba verslo konsultavimo srityje. „Noras dirbti Lietuvai tikrai nebuvo pagrindinė priežastis grįžti. Važiavau su mintimi, kad grįšiu, nes Lietuvoje buvo likusi draugė, norėjau gyventi šalia kitų artimųjų. Tiesa, Anglijoje buvau sulaukęs darbo pasiūlymų iš banko ir draudimo bendrovių, tačiau šios sritys man neįdomios. Kembridže tęsti mokslininko kelio taip pat nenorėjau, nes aukštoji matematika man nepasirodė įdomi“, – grįžimo priežastis atskleidžia L.Mikšys.
2008 m. pasaulinės matematikos olimpiados sidabro medalio laimėtojas Vaidotas Juronis, baigęs Kembridžo universitetą pernai grįžo į Lietuvą, kad viename bankų atliktų praktiką, taip pat ne iš patriotizmo. „Anglijoje darbo neradau, tačiau Lietuvoje šiek tiek padirbėjęs finansų srityje planuoju vėl išvykti. Daugelis į Kembridžą įstojusių olimpiadininkų pasirenka mokslininko kelią, todėl ir lieka ten. Lietuvoje jie nemato galimybių – trūksta laboratorijų, reikalingos įrangos“, – dėsto 22-ejų metų vaikinas.

Apie iššūkius, laukiančius Lietuvos švietimo sistemos ateinančius penkerius metus, kalbamės su Mykolo Romerio universiteto rektoriumi prof. Alvydu Pumpučiu.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, kuriose Lietuvos švietimo grandyse per pastarąjį dešimtmetį įvyko didžiausios permainos?
A.P.: Pokyčių vyko visoje ugdymo sistemoje, bet, ko gero, labiausiai jie pastebimi mokyklose ir universitetuose. Šiuo metu gausu įvairių komentarų, kad dabartiniai mokiniai neraštingi, nemotyvuoti, tačiau kasmet bent į mūsų universitetą ateina vis stipresni abiturientai. Jie moka ne vieną, o kelias užsienio kalbas. Dar pusmetį universitete pastudijuoja tas kalbas, kurių mokėsi mokykloje, ir tada renkasi arabų, hindi ar japonų. Tai patvirtina, kad mokykla pakilusi į aukštesnį lygį, o universitete jau nebereikia pirminio kompiuterinio raštingumo lygio paskaitų. Anksčiau tam sugaišdavome metus. Jeigu įstoja geriau pasirengę jaunuoliai, vadinasi, mokyklose vyksta pozityvūs pokyčiai.

VEIDAS: O kaip pasikeitė mūsų aukštosios mokyklos?
A.P.: Ypač svarbus pokytis, kad Lietuvos universitetai įėjo į pasaulinę erdvę. Tarptautinės publikacijos ir konferencijos, iš užsienio atvykstantys dėstytojai, studentų mainų programos tapo įprastu dalyku. Prieš penkerius metus studentų bei dėstytojų mobilumo projektai buvo įgyvendinami tik Europoje, o dabar ir Pietų Korėjoje, Japonijoje, Kanadoje, JAV. Dar vienas naujas dalykas – jungtiniai kelių universitetų diplomai. Svarbu tai, kad Lietuvoje galimybė gauti iškart dviejų aukštųjų mokyklų diplomą atsirado tuo pat metu kaip ir kituose pasaulio universitetuose.
Dvigubas diplomas – vienas rimčiausių kokybės ugdymo modelių. Mat jeigu Lietuvos aukštoji mokykla dirba, tarkim, su Marselio ar Linco universitetais, vadinai, lygis toks pats, kaip ir tų užsienio universitetų, antraip jie nesileistų į partnerystes. Šioje srityje Lietuvos universitetai per penkerius metus žengė didelį žingsnį į priekį. Tos aukštosios mokyklos, kurios įsitraukė į šį tinklą, labai sustiprėjo.

VEIDAS: Bet pasauliniuose reitinguose mūsų universitetai nepatenka net tarp penkių šimtų geriausiųjų.
A.P.: Šanchajaus reitingavimo modelis kildinamas iš Kinijos, „Times“ – iš JAV. Tad natūralu, kad universitetų reitingavimo sistema pritaikyta tų šalių ugdymo sistemoms. Be to, Lietuvos universitetai pasauliniuose reitinguose pakils tuomet, kai ir visos valstybės reitingai bus aukšti.
Iki šiol mūsų universitetų veikla siekiant įsilieti į pasaulio erdvę vyko tarsi be valstybės paramos. Juk Lietuvos aukštajam mokslui skiriama mažiau nei vienas procentas BVP, o JAV – 3,5 proc., Pietų Korėjos taip pat daugiau kaip 3 proc.

VEIDAS: Kokie iššūkiai laukia Lietuvos aukštojo mokslo ateinančius penkerius metus?
A.P.: Viso pasaulio aukštojo mokslo laukia labai rimti pokyčiai. Europoje labai mažėja aukštojo mokslo rinka. Lietuva dabar turi apie 50 tūkst. abiturientų, 2020 m. jų bus maždaug 20 tūkst. Ir kitose Europos šalyse panašios tendencijos. Pavyzdžiui, išpuoselėti Anglijos, Vokietijos universitetai ieško darbo, todėl invazija į Lietuvos rinką bus vis aktyvesnė. Be to, pasaulyje ypač stiprėja Azijos šalių įtaka. Visas Azijos regionas intensyviai braižo intelekto užvaldymo schemas ir tampa aukštojo mokslo kokybės centru. Azijiečiai prognozuoja, kad 2030 m. gamins 57 proc. pasaulinio vidaus produkto, dabar jo gamina 27 proc. Tai jie modeliuoja intelekto ugdymo sąskaita. Kokybės brovimasis iš pasaulio ir noras užvaldyti rinką artimiausiais metais bus labai didelis.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, kokiu keliu reikėtų eiti Lietuvos aukštosioms mokykloms, kad jos galėtų konkuruoti su užsienio šalių universitetais?
A.P.: Su Azija Lietuvos aukštojo mokslo sektorius nepajėgs kovoti, o tai, ko negalima įveikti, reikia prisitraukti arba bendradarbiauti. Būtina ieškoti partnerystės su Japonija, Pietų Korėja, kitomis šalimis ir taip kelti savo kokybės lygį. Tai galime padaryti tik įsitraukę į pasaulinius universitetų tinklus. Šiuo metu reikia galvoti ne apie tai, kaip apsaugoti vieną ar kitą Lietuvos universitetą, bet apie visą aukštojo mokslo sektorių. Juk universitetas – viena stipriausių institucijų, puoselėjančių Lietuvos tapatybę. Tai ypač svarbu, kai demografinė kreivė smunka žemyn. Tai negali nekeisti tiek mokyklų, tiek universitetų struktūros. Nors atvyksta studentų iš kitų šalių, jie nekompensuos demografinės Lietuvos duobės.
Savo kelio mūsų šalis nesugalvos, reikia gerai išstudijuoti pasaulinio žaidimo taisykles, jas suvokti ir taip prisitaikyti sau, kad nebūtų išblaškytas mūsų intelektualinis potencialas.

VEIDAS: Kaip manote, kokius švietimo sistemos modelius Lietuva galėtų perimti iš kitų šalių, kad kiltų mūsų ugdymo kokybė?
A.P.: Azijoje labai rimtai keliamas klausimas dėl visuotinio aukštojo išsilavinimo, o mes skaičiuojame, ar ne per daug studijuojančiųjų universitetuose. Tai dvelkia tokia provincialumo dvasia, kad gėda klausyti. Jeigu pas mus bus pritaikytas modelis, pagal kurį vos 10 ar 15 proc. gyventojų galės įgyti universitetinį išsilavinimą, galas Lietuvai. Jeigu žmonių intelekto koeficientas bus žemas, atitinkamai ir veikla bus tokio lygio.
Tenka nemažai bendrauti su pietų korėjiečiais, kurie itin didelį dėmesį skiria mokyklų ir universitetų bendradarbiavimui. Pas mus čia dar labai didelė spraga. Pietų Korėjoje akcentuojama, kad po mokyklos vaikas tarsi nepajusdamas turi atsidurti universitete. Universitetai jau nuo darželio ugdosi vaikus, todėl ten visai kitas intelekto ugdymo supratimas. Žinoma, to per vieną dieną nesukursim, bet visų pirma reikia perimti patį požiūrį.
Teko dalyvauti didelėje Azijos šalių konferencijoje, skirtoje aukštajam mokslui, tačiau ji buvo pradėta nuo pranešimų apie ikimokyklinį ugdymą, paskui apie mokyklą ir galiausiai pereita prie universitetų. Pagarba toms dviem pakopoms, kurios yra šalia universitetų, draugiškas bendravimas jau lemia sėkmę, nepaisant to, koks konkretus modelis bus įdiegtas.