Įsipareigojimai. Lietuvos aukštojo mokslo kryptis, kaip ir už slenksčio laukiantys svarbiausi uždaviniai, nesiskiria nuo platesnės Europos aukštojo mokslo perspektyvos. Pastaraisiais metais išrinkti naujieji šalies universitetų rektoriai, kuriems jų bendruomenės patikėjo projektuoti ateities kryptį, laikosi vienos nuomonės: Lietuvos aukštasis mokslas negali formuotis nepriklausomai nuo globalių realijų. Todėl pasitikdami ateities pokyčius, jų gaires pašnekovai sieja su integracija, kai nuo geografinės nuorodos į Europos universitetų erdvę pereisime prie tikrosios integracijos – įtvirtinsime europinius standartus, kurie dabar vargiai tenkinami.

Užsienio žiniasklaida, gvildenanti aukštojo mokslo perspektyvas, įvardija kelis svarbiausius dėmenis: studijų kokybę, aplinką ar net kintančią metodiką, institucijų atsakomybę ir atskaitomybę bei finansinius klausimus, ypač aktualius tose valstybėse, kuriose aukštasis išsilavinimas neatsiejamas nuo paskolų naštos.

Panašias temas aptaria ir Lietuvos aukštųjų mokyklų vadovai: universitetai turės atsiliepti į studento lūkesčius ir gebėjimus, kone asmeniškai atsakyti už tai, kad įgūdžius ir žinias šis galės pritaikyti realiame gyvenime, pergalvoti mokymo metodus, jog šie užtikrintų ne tik diplomą, bet išsilavinimą.

„Pagal kokybinius rodiklius reikėtų priartėti prie vidutinio europinio standarto. Mūsų aukštajame moksle šiandien jis nėra toks prastas, bet ypač kokybės srityje dar tikrai yra ką nuveikti. O kai kuriose srityse dar turime darbų ne tik kiekybės požiūriu“, – įsitikinęs balandį inauguruotas naujasis didžiausios šalies aukštosios mokyklos Vilniaus universiteto (VU) rektorius prof. habil. dr. Artūras Žukauskas.

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto (ISM) rektorius doc. dr. Alfredas Chmieliauskas įsitikinęs, kad Lietuvos aukštasis mokslas toliau formuosis pagal pasaulines tendencijas, kitaip ir būti negali. Procesai, artinantys lietuviškus mastelius prie užsienio standartų, kaip ir bet kokia integracija, vienodins sistemą, kurioje kiekviena institucija turės atrasti savitą identitetą, o tiek studentas, tiek universitetas – išsiugdyti atsakomybę.

„Institucijos, kurios nori išlikti, turės orientuotis į kokybę ir suformuoti ryškų identitetą. Tai organizacijų vadybos klasika. Jei visi siūlys tas pačias paslaugas ir galimybes, šiame žaidime išliks tos institucijos, kurios užtikrins išskirtinę kokybę ir aiškią tapatybę“, – tikina ISM rektorius.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) rektoriumi išrinktas MRU Vadybos ir politikos fakulteto dekanas, buvęs švietimo ir mokslo ministras doc. dr. Algirdas Monkevičius mūsiškio aukštojo mokslo kryptį taip pat regi Europos šalių kontekste. Todėl, pasak jo, pasitinkant ateitį reikia remtis globaliomis tendencijomis, pasinaudoti bendra ES strategijos ir politikos srove. Pavyzdžiui, naudojantis ES parama projektams ne šiaip pasidalyti prieinamus išteklius, bet drauge su ES senbuvėmis įgyvendinti bendrus projektus, kuriuos vienija į aukštojo mokslo misiją orientuota kokybės sistema.

„Lietuva, galbūt dar nepriskiriama prie sėkmingai besitvarkančių senųjų narių, yra ES šalis, artėjanti prie jų gyvenimo kokybės standartais. Juk ES inicijuoja bendros erdvės kūrimo strategiją, kuri įtraukia ne tik nares, bet ir kitas šalis. Todėl Lietuvos aukštojo mokslo panašėjimas su kitomis ES valstybėmis ir suvienodėjimas pagal įvairius rodiklius yra neišvengiamas“, – prognozuoja A.Monkevičius.

Vis dėlto, nepaisant didžiausių stulpų, su kuriais siejama globali aukštojo mokslo vizija, Lietuva turi savų realijų ir atidėliojamų klausimų, su kuriais teks susidoroti.

VU rektorius A.Žukauskas primena, kad kai kurie klausimai, susiję su moksline veikla, tarptautiškumu, šiandien tik pradedami nagrinėti, o motyvai, kodėl, pavyzdžiui, studentai patraukia mokytis į mažai studijų ir mokslo kokybe besiskiriančius užsienio universitetus, tik pradedami aiškintis. Vadinasi, kad būtų galima projektuoti kryptį, ateities aukštojo mokslo strategiją, pirmiausia būtų pravartu išsiaiškinti dabartinę jo būklę, o nustačius „diagnozę“ – modeliuoti galimus sprendimo būdus.

„VU planuojame samdyti užsienio konsultantus, kurie pasakytų, kaip mūsų universitetas atrodo, palyginti su vidutiniu Europos universitetu. Šiandien turime daug tyrimų, ekspertizių, kurios tarpusavyje lygina Lietuvos universitetus, bet nematome, kaip atrodome Vakarų Europos kontekste“, – pastebi A.Žukauskas ir priduria, jog daugeliu klausimų, kad integruotumės į Europos aukštojo mokslo erdvę, tik pradedama dirbti.

Nepaisant to, atsakyti į juos, pasiekti tą erdvę reikės, kaip ir patraukti tarptautinių studentų dėmesį. „O tam tikro protų importo neišvengsime dėl prastos demografinės situacijos“, – lietuviškas demografines realijas primena VU rektorius.

Jis svarsto, kad abiturientų mažėjimas gali lemti ir kitą iššūkį: studijuoti bus priimami vis prastesni studentai. Tiesa, siekiant geresnio būsimų studentų pasirengimo studijuoti, šiemet pirmą kartą dalis šalies aukštųjų mokyklų įtvirtino minimalią kartelę, kurios nepasiekusių pretendentų studijuoti nepriims. Kol kas ambicingiausią trijų balų ribą pasirinkusio universiteto vadovas sako, kad planuojama įtvirtinti skirtingą stojamąjį balą pagal studijų kryptis. Esą jų įvairumas lemia tai, kad ne visose kryptyse mokyklos pažymius galima laikyti lemiamu rodikliu.

„Tarkime, yra studijų krypčių, kuriose reikia ypač gabių žmonių, nes pagrindinis vartotojas ar sritis yra aukštosios, kūrybinės technologijos. Tačiau yra ir tokių sričių, kuriose motyvacija tikrai svarbesnė už mokyklos balus. Pavyzdžiui, socialinį darbą gali pasirinkti geriausias mokinys, bet jei jis stokos vidinės motyvacijos, šias studijas pasirinks penktu pageidavimu, vargiai taps geru specialistu“, – iliustruoja A.Žukauskas ir priduria, kad papildomų balų priimant studijuoti būtų prasminga skirti ir už tam tikrus gebėjimus ar prigimtines savybes.

„Gali kiek nori mokyti verslumo dešimtukininką, bet jei jis, net ir turėdamas aukščiausius balus, neturės prigimtinės verslumo gyslelės, nieko iš to neišeis. Kalbant apskritai, priėmimo studijuoti sistemą reikia tobulinti: šiandien joje yra problemų“, – apibendrina A.Žukauskas.

Paklaustas, ar demografiniai rodikliai ateityje pagaliau lems universitetų skaičiaus mažėjimą, VU rektorius perspėja, kad prieš kalbant apie universitetų tinklo pokyčius reikėtų išspręsti finansinius klausimus. Jei finansavimo sistema būtų deramai sutvarkyta, kai kurie universitetai, neužtikrinantys reikiamo studijų lygio, tiesiog neišliktų. O jei universitetų mažinimas ir jų jungimas būtų vykdomas prievarta, nuleistas „iš viršaus“, tik kiltų konfliktų.

Rektorius primena Danijos pavyzdį, kai universitetų tarybos buvo įgaliotos tarpusavyje ieškoti susijungimo naudos ir susitarti. „Manau, šio tikslo reikia siekti natūraliai. Pirmiausia finansavimo sistema turi būti tokia, kad universitetai, kurie nėra panašūs į universitetus, neturėtų išlikti. Turi būti finansuojamos tik aukštos kokybės studijos, rimtai finansuojamas mokslas, kad universitetai, gaunantys įgyvendinti mokslinius projektus, iš to laimėtų daugiau. Pavyzdžiui, šiandien pridėtinių išlaidų problema nesutvarkyta: universitetai, gaunantys daug mokslo projektų, yra alinami, o juk turėtų būti atvirkščiai, – svarsto A.Žukauskas. – Kad ir studijų kainos krepšelio optimizavimas: kodėl universitete, kuriame minimalus stojamasis balas yra 0,5, ir kitame, kuris stojantiesiems taiko 3 balų slenkstį, krepšelio kaina tokia pati? Viename gabiems jaunuoliams dėsto geri profesoriai, bet studijų kaina tokia pati kaip kito, kuris priima pusiau raštingus studentus, o jiems dėsto bet kas.“

Rektorius mano, kad ilgainiui į universitetus turėtų būti priimama mažiau studentų, o stojančiųjų struktūros persiskirstymas galbūt spręstų ir aukštųjų mokyklų tinklo išlaikymo problemas. A.Žukausko nuomone, nors Lietuvoje aukštasis išsilavinimas yra kone visuotinis, valstybei galbūt neverta investuoti į žmones, kurie negali būti lyderiai, juolab kad daugelyje išsivysčiusios ekonomikos šalių į universitetus studijuoti patraukia apie 20 proc. gyventojų. „Jei visi darbo rinkos dalyviai bus universitetuose išauginti lyderiai, ar liks kam dirbti: vadovų juk esti mažiau nei tų, kuriems reikia vadovauti“, – retoriškai klausia VU rektorius ir primena, kad yra ir kitų galimybių – profesinis rengimas, koleginės studijos, o ką jau kalbėti apie ateityje dar labiau įsivyrausiančią nuotolinių studijų galimybę.

„Mūsų universitetas orientuojasi į tuos 20 proc. abiturientų. Panašiai kaip pagal Pareto dėsnį, 20 proc. priežasčių lemia 80 proc. pasekmių. Tačiau yra ir kitos koncepcijos: pigus išsilavinimas, kai dėstyti ir mokytis galima internetu. Bet esu įsitikinęs, kad internetu elito nesukursi ir išsilavinimo nesuteiksi. Kažko išmokti, žinoma, galima, tačiau netikiu, kad internetu galima gauti kažką, kas vadinama išsilavinimu ir kultūra“, – teigia VU rektorius.

ISM rektorius A.Chmieliauskas, minintis studijų adekvatumo, aktualumo motyvus, pastebi, kad vienodėjant aukštajam mokslui didėja ir jo prieinamumas įvairiomis formomis. Tarkime, šimtmečiais aukštojo mokslo reiškinys ar paslauga buvo prieinama tik daliai studentų, kurie gaudavę žinių, nepasiekiamų daugumai. O šiandien šis vaizdas pasikeitęs kardinaliai: prieinamumas didėja, pasiūla ne tik vienodėja, bet ir darosi patogesnė – tai įrodo nuotolinių studijų galimybė. Virtualus mokymasis stiprina integraciją, nes formaliai studijuodamas vienoje institucijoje žmogus gali dalyvauti ir už tūkstančių kilometrų esančių geriausių pasaulio universitetų kursuose. A.Chmieliauskas pabrėžia, kad tokio ateities reiškinio svarbiausia įtaka yra ne atstumų trynimas, bet patogesnių alternatyvų sudarymas. Didėjančios galimybės leidžia studijuojančiajam pasirinkti patogų mokslų laiką ir formą.

Taigi tokiame fone A.Chmieliauskas primena didėjantį abipusės atsakomybės jausmą: atsakomybė pagrįsti savo motyvus tenka besirenkančiajam, tokią pat atsakomybę už stojančiojo lūkesčius prisiima ir institucija. „Trumpai tariant, raktiniai universitetų krypties žodžiai yra studijų aktualumas, adekvatumas (angl. ~relevance~), kaip tikslas, ir dalijimasis, atvirumas (angl. ~sharing~), kaip priemonė tam tikslui pasiekti“, – apibendrina ISM rektorius.

Jis paaiškina, kad siekiantis pamatinio tikslo – aktualių, pritaikomų, šiuolaikiškų studijų universitetas pirmiausia turi pateisinti visų suinteresuotų šalių – studento, visuomenės, verslo, valstybės lūkesčius. „Studijų adekvatumas yra kelrodė žvaigždė, į kurią turi orientuotis aukštosios mokyklos. Šis tikslas, žinoma, daugialypis. Pavyzdžiui, iš darbdavių organizacijų atstovų dažnai girdime, kad universitetai nebūtinai gerai parengia specialistus profesijai, kita vertus, patys studentai nori vis konkrečiau įsivaizduoti, ką jie gaus studijuodami, ką veiks po studijų. Taigi nuolat girdėdamos skirtingas nuomones aukštojo mokslo institucijos turi į jas įsiklausyti, o būdų tam yra įvairių“, – komentuoja A.Chmieliauskas.

Kaip pagrindinę priemonę jis išskiria atvirumą: sistema turi būti panaši į dabar vyraujančius informacijos keitimosi, socialinių tinklų veikimo principus – paremta dalijimosi idėja. ISM vadovas sako, kad universitetas tokioje sistemoje šiandien užima tarpininko vaidmenį. O tam tarpininkui vien analizuoti skirtingus lūkesčius neužtenka: būtina visas šalis įtraukti ir į studijų, ir į mokslo procesus.

A.Chmieliauskas pastebi, kad suvienodėjusioje sistemoje ieškantys savito identiteto universitetai turi ir sugebėti jį pertekti suprantamai jaunam žmogui, gyvenančiam socialinių tinklų, informacijos dalijimosi kultūroje. Į kultūrą, kuri skiriasi nuo vienpusio transliavimo, aukštosios mokyklos turi įsitraukti ir kurdamos bei perduodamos žinias. „Jaunimas nebenori klausytis abstrakčių kalbų. Kiekviename susitikime su jaunimu išgirsime pageidavimą kalbėti konkrečiai, – primena ISM vadovas. – O dalijimasis nereiškia vien dėstytojų atvirumo studentams. Taip pat turime atsisakyti vienos tiesos ar vienintelio teisingo požiūrio.“

Tęsdamas individo atsakomybės pasirinkti ir institucijos atsakomybės už tą pasirinkimą liniją, A.Chmieliauskas kelia ir kitą klausimą: ką besirenkantysis nori gauti iš sistemos – konkrečią profesiją, ar tai, kas ilgą laiką buvo vadinama išsilavinimu. „Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: Lietuvos premjerai – buvę fizikai. Rinkdamasis studijas gali manyti, kad nori tapti tos srities specialistu, bet gali galvoti ir kitaip: įvertinti neapibrėžtumą ir rinktis artimą sritį, kurios studijos pravers, kad ir ką gyvenime veiktum. Pagrindinis studijų tikslas – padėti išgyventi vis spartėjančių pokyčių sąlygomis, kai užsivėrus vienoms galimybėms atsiveria kitos“, – apie gebėjimų ir siekiamos savirealizacijos derinį kalba A.Chmieliauskas.

MRU rektoriumi išrinktas A.Monkevičius pastebi, kad jau dabar universitetai, formuojantys studijų programas, rengdami jų aprašus – kompetencijų, gebėjimų ir įgūdžių sąrašus, panašiai kaip daroma kitose šalyse, tariasi su darbdaviais, prognozuojančiais, kokių gebėjimų reikės ne tik šiandien. Suprantama, jog visas pasaulis sutinka su perspektyva, kad reikės vis mažiau siauro profilio specialybių, o gebėjimų rinkiniai, neapsiribojantys viena specialybe, taps neišvengiami. A.Monkevičius pabrėžia, kad ateityje pats žmogus galės sumodeliuoti tokį gebėjimų portfelį, kurio reikės jo savirealizacijai, taigi aukštoji mokykla, kaip ir visas aukštasis mokslas, nori to ar ne, bus priverstas skirti didesnį dėmesį asmeniui, prisitaikyti prie jo gebėjimų ir lūkesčių. Kitaip tariant, institucijos turės prisiimti atsakomybę, kad suteiks ne diplomą, bet parengs žmogų karjerai.

„Aukštoji mokykla turės dėmesingiau pasitikti žmogų ir kartu su juo įvertinti, kokios programos labiausiai atitinka sėkmingą jo asmenybės kryptį: kur jis mano galėsiąs realizuoti save, kuriose srityse jo savirealizacija būtų naudinga valstybei. Universitetas neturėtų sprausti žmogaus į tam tikrus rėmus, bet leisti jam susivokti ir užtikrinti paramą studijų metu, kad žinios, kompetencijos būtų siejamos su praktika, pritaikant visa tai darbui toje srityje, – prognozuoja MRU rektorius. – Reikia pabrėžti socialinio kapitalo svarbą – terpę bendravimui su darbdaviais, kurie dažniausiai yra ne kas kita, kaip to universiteto alumnai. Vadinasi, universitete atsiranda erdvė žmogui formuoti savo socialinį kapitalą – ugdyti gebėjimą dirbti komandoje, psichologiją, elgseną daugiatautėje aplinkoje. Tokioje aplinkoje tampa daug svarbiau susirasti žinių, o jų radus pritaikyti. Šis poreikis nesikeis, tik vis labiau didės.“

Kalbėdamas apie užsienio studentų pritraukimą, kuris, tikimasi, kompensuotų Lietuvos demografinius studentų praradimus, MRU vadovas neabejoja jog ne tik aukštoji mokykla, bet ir valstybė turi būti suinteresuota, kad proveržio kryptyse atsirastų kuo daugiau talentingų žmonių. Dėl bendro uždavinio pasinaudojant tarptautinėmis programomis, taikant atitinkamas mokesčių lengvatas reikia kviesti kuo daugiau studentų, jaunų doktorantų, tyrėjų.

„Dažnai kalbame apie tai, ko norime. Bet klausimas, kaip to pasiekti, yra ne mažiau svarbus, nors jį kartais bandoma apeiti. Apskritai reikia kalbėti apie aukštojo mokslo politiką, kaip viešąją politiką. Mano nuomone, svarbu tą ateitį matyti strategiškai. Galbūt dalis tų vizijų šiandien atrodo futuristinės, tačiau jos būtinos, nes kito kelio viešajame valdyme nėra. Svarbu, kad ta ateities strategija būtų suprantama kuo daugiau žmonių. Tarkime, suomiai, kalbėdami apie švietimo ir aukštojo mokslo plėtrą, sako, kad Suomija yra nuostabi šalis, bet ji verta būti nuostabiausia pasaulyje, o Estija turi dar trumpesnę ir suprantamesnę viziją – pralenkti Suomiją“, – krypties projektavimo svarbą apibendrina A.Monkevičius.

Savo vizijas „Veidui“ pateikę ir pagrindinius iššūkius įvardiję rektoriai Lietuvos aukštojo mokslo perspektyvą regi teigiamai. Jie sutaria, kad nors kai kurie sprendimai ar atidėliotos problemos pažers klausimų ateityje, nereikia pamiršti ir to, kas jau nuveikta. Juk tolesnės krypties paieškos neprasideda tuščiame lauke.

ISM vadovas A.Chmieliauskas pataria įvertinti jau pasiektus milžiniškus pokyčius ir drauge su Europos šalimis per pastarąjį dešimtmetį nuveiktus darbus, todėl modeliuojant ateities kryptį pirmiausia būtų vertinga atsisakyti „jaunesniojo brolio“ komplekso.

VU rektorius A.Žukauskas viliasi teigiamos perspektyvos ir priduria, kad pakilus gyvenimo lygiui mažės ir gyventojų nutekėjimas į užsienį grynai dėl materialinių priežasčių. Tuo metu kitus, kurie ieško studijų svetur vien todėl, kad ten geriau jaučiasi, atgal parvilios Lietuvos universitetai, tad vienintelis motyvas siekti išsilavinimo svetur liks vien tik noras pamatyti pasaulio ar įgyti tokią kvalifikaciją, kurios Lietuvoje nėra.

„Taip pat daugiau studentų atvyks pas mus. Jau pradėjome rengti medikus Vakarų Europos šalims, tad ateityje į Lietuvą kryps ir biotechnologijų, kitų sričių būsimų specialistų srautas. Sulauksime gabių studentų – ne tik tų, kurie reikalingi norint parodyti taškus už tarptautinį bendradarbiavimą. Studentų judėjimo asimetrija išsilygins, ir mūsų laukia geros ateities perspektyvos, jei vadovausimės tikrais dalykais, o ne akių dūmimu“, – prognozuoja A.Žukauskas.

Gabija Sabaliauskaitė