Šiemet atlikus universitetų studentų apklausą paaiškėjo, kad geriausiai vertinamos privačios aukštosios mokyklos: ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas, Verslo vadybos akademija bei VU Tarptautinio verslo mokykla.

Geriausius balus tarp valstybinių universitetų studentai skyrė Vytauto Didžiojo ir M.Romerio universitetams. Dauguma aukštųjų mokyklų pagal įvairius kriterijus buvo įvertintos geriau nei praėjusiais metais, tačiau kartu studentai aiškiai įvardijo problemines studijų proceso sritis.
Studentų klausėme, kaip jie vertina aukštųjų mokyklų dėstytojų požiūrį į studentus, dėstymo kokybę, administracijos darbą, akademinio sąžiningumo lygį, studijų aplinką, studijų proceso atitiktį studentų lūkesčiams, aiškinomės saviraiškos galimybes aukštosiose mokyklose.
Informacijos apie karjeros ir įsidarbinimo galimybes trūkumas, prastos studentų apgyvendinimo sąlygos, akademinio nesąžiningumo mastai – šios sritys, studentų nuomone, Lietuvoje išlieka probleminės.
Šiemet tarp valstybinių aukštųjų mokyklų prasčiausią studentų įvertinimą gavo Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Klaipėdos universitetas ir Vilniaus dailės akademija. Atkreipiame dėmesį, kad privačių universitetų, ypač Kazimiero Simonavičiaus universiteto (anksčiau Vilniaus verslo teisės akademija), VU Tarptautinio verslo mokyklos, pastangas gerinti studijų proceso organizavimą rodo geresni studentų vertinimai. Akivaizdu, kad aukštųjų mokyklų, kurios didelį dėmesį skiria studentų studijų aplinkai, palankiam dėstytojų ir studentų bendravimui, užtikrina tinkamą dėstytojų darbą paskaitų metu, bendras studentų vertinimo rodiklis kur kas aukštesnis.
Kartu norėtųsi visiems abiturientams priminti, kad profesiją ir universitetą svarbu rinktis apgalvotai, domėtis studijų programomis, studijų ir mokslo rezultatais, dėstytojų vertinimais, absolventų bei studentų studijų kokybės tyrimais ir kita aktualia informacija. Tačiau daugumoje aukštųjų mokyklų tokios informacijos trūksta, nors tai daryti jos yra įpareigotos Mokslo ir studijų įstatymo. Tad studijų pasirinkimas tampa dar didesniu iššūkiu, kurį tinkamai įveikti galima tik įvertinus savo gebėjimus, polinkį į vieną arba kitą studijų sritį bei kokybinę ir kiekybinę informaciją.

Triviali tiesa, kad šiuolaikiniame pasaulyje teisingų ir naudingų sprendimų priėmimas labiausiai priklauso nuo informacijos.

Visiškai aišku ir tai, kad informacijos beveik bet kokiu klausimu ne tik netrūksta – jos yra gerokai per daug. Todėl tenka spręsti jos patikimumo, atrankos ir tikslingo panaudojimo klausimus. Kuo platesnės pasirinkimo galimybės, kuo sudėtingesnė sritis, apie kurią sprendžiama, tuo daugiau reikšmės įgyja tinkamai surūšiuota ir lengvai suvokiamu būdu pateikiama informacija.

Suteikti svorio abituriento sprendimui
Šios aplinkybės ir lemia įvairių reitingų atsiradimą bei nemažą domėjimąsi jais. Aukštųjų mokyklų, kaip ypač sudėtingų, daugiaplanių institucijų, lyginimas užima ypatingą vietą. Jei kokią nors informatiką būtų galima studijuoti tik vienoje Lietuvos aukštojoje, o kelias į studijas užsienyje atsivertų tik ypatingais atvejais, kaip buvo totalitarinėje sistemoje, jokių reitingų nereikėtų. Tačiau šiandien prieš abiturientą atsiveria plati galimybių tėvynėje, Europos Sąjungoje ir kitose šalyse panorama. Vienas svarbiausių aukštojo mokslo reformos tikslų buvo suteikti kuo daugiau svorio sąmoningam jaunuolių sprendimui, nes būtent jie renkasi gyvenimo kelią, prisiima atsakomybę dėl kuo geresnio savo pašaukimo realizavimo ir būsimos karjeros.
Tarp svarbiausių tokio sąmoningo ir atsakingo sprendimo sąlygų – geras supratimas, ką realiai gali pasiūlyti vienokios ar kitokios studijos, viena ar kita aukštoji mokykla. Todėl nuo pat reformos pradžios didelį dėmesį skyrėme tam, kad būtų nustatyta, kokios statistikos, duomenų stokojama, kokia nėra labai patikima.
2009 m. po stojimo surengta reprezentatyvi pirmakursių apklausa atskleidė, kad daugelis jų pasigedo specifinės informacijos apie aukštųjų mokyklų ir programų pranašumus. Šiandien jau veikia valstybinis studentų registras, leidžiantis nuolat turėti patikimą informaciją ne tik apie studentų kiekį, bet ir apie jų judėjimą. Kuriama aukštųjų mokyklų alumnų karjeros stebėsenos sistema, ateityje leisianti sužinoti, kaip sekėsi įsidarbinti konkrečios studijų programos absolventams. Aukštosios mokyklos ir įstatymo įpareigotos, ir ministerijos įvairiai skatinamos skelbti kuo daugiau žinių apie savo veiklą ir pasiekimus.

Po viešųjų ryšių priedanga
Visuomenės analitikai pastebi ir tai, kad dėl informacijos pertekliaus ir nesuvaldymo didesnę reikšmę įgyja per viešuosius ryšius formuojamas įvaizdis. Išvydę šimtų puslapių aukštųjų mokyklų veiklos ataskaitas, kurias kai kurie universitetai net išleidžia atskiromis prabangiomis knygomis, ar sudėtingas lenteles Studijų kokybės vertinimo centro svetainėje, abiturientai, jų tėvai ir kiti suinteresuotieji elgiasi kaip dažnas pirkėjas. Pagaili laiko gilintis į ilgą etiketės tekstą smulkiu šriftu ir apsisprendžia pagal paveikslėlį.
Šiuo atveju vienoje vietoje pateikti koncentruoti lyginamieji duomenys, turintys reitingo pavidalą, yra svarbi atsvara reklaminiams TV siužetams ar užsakomiesiems straipsniams. Bet tik tuo atveju, jei reitingas pats netampa reklaminių manipuliacijų objektu, kai jis parengtas iš tiesų nepriklausomai nei nuo pinigų, nei nuo politikų, nei nuo kitų, disponuojančių stambiu simboliniu kapitalu.
Ši grėsmė – viena priežasčių, kodėl valstybinės institucijos pagal užsienyje įsigalėjusią praktiką pačios neužsako reitingų ir tiesiogiai nedalyvauja juos rengiant. Valstybė akredituoja aukštojo mokslo institucijas ir programas, remdamasi nustatytais minimaliais veiklos kokybės ir efektyvumo reikalavimais. O universitetų bei kolegijų išsidėstymas virš žemiausio patenkinamo slenksčio – tik konkursinio finansavimo, studentų pasirinkimų ir tarptautiniuose ryšiuose bei projektuose išryškėjantis dalykas.

Pamatyti platesnį akademinį kontekstą
Lietuvoje vis dar stokojame socialinio kapitalo. Tai ir nepriklausomi, finansiškai nesuinteresuoti, galintys visuomeniniam interesui atsidėti ekspertai, ir visuomeniniai, ilgą tradiciją bei prestižą turintys fondai, finansuojantys nepigius informacijos rinkimo ir sisteminimo darbus, kurių reikia kokybiškiems reitingams parengti. Todėl manėme, kad yra prasminga iš ES struktūrinių fondų paremti visuomeninių organizacijų konsorciumo kuriamą reitingų metodiką ir bandomąjį (pilotinį) jos taikymą.
Buvome iškėlę ir tikslus, kurių pasiekti, deja, šiandien dėl lėšų stokos ar kitų sumetimų nepretenduoja nacionalinių reitingų sudarinėtojai. Tie tikslai – palyginti Lietuvos aukštąsias mokyklas su artimiausių kaimynių – Baltijos šalių, Lenkijos atitinkamomis institucijomis, reitinguoti ne aukštąsias mokyklas, o studijų programas pagal kryptis, diferencijuoti kriterijus, taikomus universalumo siekiančioms ir labiau specializuotoms studijų institucijoms. Deja, visuomenėje kilus diskusijoms, buvo rimtai suabejota pačių reitingų reikalingumu bei jų verte.

Patikimo atskaitos taško vertė
Reitingai, kaip ir daugelis kitų šiuolaikinės demokratijos socialinių instrumentų, daugiausia grindžiami pasitikėjimu ir tęstinumu. Net menka paviešinta abejonė dėl šališkumo, „perkamų“ vietų reitinge gali sužlugdyti geriausius sumanymus. Kad taip nenutiktų, nepakanka skelbti skaičiavimo metodikos. Suinteresuotos šalys turėtų būti tikros, kad visi subjektai pateikė patikimus duomenis, vienodai skaičiuojamą statistiką ne tik tiesiogiai reitingo rengėjams, bet ir valstybiniams duomenų rinkėjams, kurių bazėmis naudojamasi.
Pateiksiu gerai žinomą pavyzdį. Lietuvoje yra didelių universitetų, kuriuose galima studijuoti keliose studijų srityse ir kurie vykdo plačios apimties mokslinius tyrimus. Greta yra menų akademijos, užsiimančios tik specializuota veikla. Lyginant tokias skirtingas aukštąsias mokyklas reikia nemažai padirbėti, kad būtų atrastas patikimas jų vertinimo atskaitos taškas.
Nepaisant pastangų, kad aukštojo mokslo kokybė Lietuvoje kiltų, būtų tolydesnė, ir situacijos, kai daugėja dėl neigiamo stojančiųjų vertinimo uždaromų ar neakredituotų ir sustabdomų studijų programų, tos pačios studijų krypties lygis universitetuose ar kolegijose vis dar nemažai skiriasi. Todėl stojantiesiems ir jų patarėjams – tėvams, mokytojams, draugams – būtų ypač svarbus toks reitingavimas, kuris leistų palyginti aukštąsias mokyklas dominančios specialybės, profesinės srities aspektu.
Ne mažiau svarbus būtų ir toks palyginimas, kuris leistų realistiškai suvokti, kokiomis sąnaudomis, kokiomis praktinėmis studijų sąlygomis ir kokios kokybės diplomą galima įgyti Lietuvoje bei tose užsienio šalyse, į kurias dažniausiai žvalgosi ar pesimistų dėl mūsų aukštojo mokslo ateities skatinami žvalgytis abiturientai.

Kelias ambicingo tikslo link trumpėja?
Kaip atrodo Lietuvos aukštojo mokslo institucijos pagal reitingus tarptautiniame kontekste? Sakyčiau, kad žinia apie vieno ar kito universiteto užimamą vietą naujai paskelbtose suvestinėse viešumą dažniausiai pasiekia ne kaip patikima informacija, o kaip grynai reklaminis pranešimas: „tas ir tas pirmauja, kiti nevykėliai“. Štai visai neseniai per antraštes perbėgantys skaitytojai galėjo pamanyti, kad viena iš Lietuvos aukštųjų mokyklų pagaliau aplenkė savo tradicinę konkurentę. Reikėjo nemažo įžvalgumo susivokti, kad šiuo konkrečiu atveju buvo lyginama pagal vienintelį kriterijų – institucijos interneto svetainės turtingumą, patogumą ir stabilumą.
Europos Sąjungos šalių ministrai šiuo metu kaip tik labai intensyviai diskutuoja apie Europos universitetų reitingavimo sistemą: ar ji reikalinga, kokie kriterijai matuojant pasiekimus turėtų būti įtraukti. Galbūt po kelerių metų turėsime reitingavimo sistemą, apimančią pačius įvairiausius kriterijus.
Tarptautinius reitingus skelbiančios organizacijos ne tik taiko skirtingas metodikas, bet ir siekia atskleisti skirtingus aukštųjų mokyklų pranašumus ar ydas, atsižvelgdamos į tai, kas yra, kokių interesų turi reitingo vartotojai. Jei reitingas rūpi investuotojui, jis labiau paisys, kiek taikomųjų tyrimų užsakymų universitetas atlieka. O studentui, ypač atvykstančiam iš toliau, universitetinio miestelio patogumas, socialinės paslaugos ar parama pažangiesiems gali būti kur kas reikšmingesni kriterijai. Tai, galimas dalykas, paaiškintų, kodėl skiriasi JAV, Europoje sudaromi ir vadinamasis Šanchajaus reitingas, periodinių leidinių inicijuoti ir mokslo fondų skelbiami geriausiųjų sąrašai.
Viena vertus, turime pagrindo būti nepatenkinti, kad stipriausios Lietuvos aukštosios mokyklos pagal įvairius pasaulinius reitingus pakliūva tik į penktąjį–septintąjį šimtuką. Todėl keliame ambicingą strateginį tikslą – bent vienas universitetas aprėpiamoje ateityje turėtų prasiveržti į pirmąjį šimtuką. Kita vertus, universitetų skaičiui pasaulyje artėjant prie devynių tūkstančių, mūsų aukštosios mokyklos patenka į viršutinį dešimtadalį. Palyginkime – laimėti konkursą į dešimtadaliui geriausiai apmokamų darbuotojų priklausančias pareigas yra siektinas daugumos studentų tikslas.

Gintaras Steponavičius
Švietimo ir mokslo ministras

„Veido“ atliktas tyrimas, kiek universitetų ir kolegijų absolventų neturi darbo, atskleidė, kad pastaruosius dvejus metus daugiausiai bedarbių išleido Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija.

Per praėjusius metus Lietuvos darbo biržoje (LDB) įsiregistravo 19,9 tūkst. absolventų. Daugiausiai tarp jų – baigusių Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją. Išanalizavus LDB ir Statistikos departamento pateiktus duomenis paaiškėjo, kad pernai šią kolegiją baigusių absolventų, nerandančių darbo, skaičius tarp visų Lietuvos aukštųjų mokyklų yra didžiausias – net 55,7 proc.
2010 m. darbo biržoje registruota taip pat daugiausiai Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos absolventų. Kitos kolegijos parengiančios daugiausiai bedarbių, – Vilniaus dizaino kolegija ir Panevėžio kolegija.
Tarp baigusiųjų universitetus pastaruosius dvejus metus sunkiausiai įsidarbinti sekasi Vilniaus dailės akademijos absolventams. 2011 m. iš 494 gavusiųjų šios aukštosios mokyklos diplomus net 203 buvo registruoti LDB. Antroje vietoje tarp universitetų, išleidžiančių daugiausiai bedarbių, rikiuojasi Lietuvos kūno kultūros akademija (34,9 proc. absolventų neturi darbo), trečioje – Aleksandro Stulginskio universitetas (32,1 proc.).
Beje, net ir tų universitetų, kurie, „Veido“ tyrimo duomenimis, parengia mažiausiai bedarbių, absolventams šiandien nėra lengva įsidarbinti. Be to, nemažai jų dirba ne pagal specialybę.

Po studijų universitete vynioja sušius

Pernai VU Tarptautinio verslo mokykloje tarptautinio verslo specialybę įgijęs Vladas Marcinkevičius darbo intensyviai ieško jau septynis mėnesius. Per savaitę savo gyvenimo aprašymą jis išsiųsdavo į maždaug trisdešimt įvairių įmonių, ieškodamas pardavimo vadybininko arba reklamos vadybininko asistento darbo. Nors vaikinas sulaukdavo po vieną ar du kvietimus ateiti pasikalbėti su darbdaviais, tačiau dirbti taip ir nepradėjo. „Per daugiau nei pusmetį sulaukiau vos dviejų kvietimų dirbti, tačiau atsisakiau, nes siūlomas atlygimas buvo 600 Lt, ir dar pats būčiau turėjęs mokėti už degalus bei automobilio, kuris vadybininko darbe būtinas, priežiūrą. Kad galėčiau pragyventi, norėčiau į rankas gauti 1100 Lt“, – pasakoja V.Marcinkevičius.
Po kiekvieno pokalbio dėl darbo vaikinas analizuodavo priežastis, kodėl nepasisekė, tačiau atsakymo jam taip ir nepavyko rasti. „Darbdaviai nedetalizuodami priežasčių pranešdavo, kad pasirinko kitą kandidatą. Galbūt tam, kad darbo paieškos nesėkmingos, įtakos turi aukštosios mokyklos reputacija, o gal per daug aktyviai reiškiu mintis pokalbio metu“, – svarsto V.Marcinkevičius.
Vis dėlto jis nesigaili pasirinkęs tarptautinio verslo specialybę. Mat, vaikino nuomone, nors vadybininkai šiuo metu aukštosiose mokyklose štampuojami lyg konvejeriu, gerus specialistus galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais. „Vadybininko specialybė labai plati, tačiau aš išsigryninau sferą, kurioje norėčiau dirbti, – tai reklamos kūrimas ir jos pardavimas. Esu maksimalistas, nenoriu dirbti nekvalifikuoto darbo, tačiau Lietuvoje šiuo metu esu nereikalingas, tad bandysiu pagal specialybę įsidarbinti užsienyje“, – prisipažįsta po savaitės į Londoną išvykstantis VU Tarptautinės verslo mokyklos absolventas.
Beje, pusė jo bendramokslių jau dirba užsienio šalyse.
Tie aukštųjų mokyklų studentai, kurie dar bando įsitvirtinti Lietuvos darbo rinkoje, bet pagal specialybę neįsidarbina, dažniausiai renkasi nekvalifikuotus darbus. Štai Judita Jurcevičiūtė, prieš dvejus metus Kauno technologijos universitete (KTU) baigusi viešojo administravimo specialybę, šiuo metu vynioja sušius.
„Apmaudu, kad negaliu panaudoti universitete įgytų žinių, tačiau visi darbdaviai, su kuriais bendravau, klausdavo, ar turiu administratorės patirties. Jie tiesiai sakydavo, kad jeigu ateis žmogus, anksčiau dirbęs tokį darbą, rinksis jį, o ne mane“, – prisimena J.Jurcevičiūtė.
Ji pabrėžia, kad darbo ieško aktyviai, be to, dar baigė buhalterinės apskaitos kursus. „Iš šimto žmonių, kurie baigė universitetą kartu su manimi, tik keliolikai pavyko įsidarbinti pagal specialybę. Daugelis dirba parduotuvėse konsultantais ar pardavimo vadybininkais telefonu“, – teigia mergina.

Stinga mokslo ir verslo bendradarbiavimo

Personalo atrankos bendrovės „Simplika“ direktorės Valerijos Buzėnienės nuomone, universiteto ar kolegijos absolventų įsitvirtinimas darbo rinkoje ne visuomet reiškia, kad studijų ar aukštosios mokyklos lygis yra aukštas. Mat dažnai jaunuoliai dirba ne pagal specialybę. „Pavyzdžiui, baigę viešąjį administravimą įgyja plačią specialybę, tad gali dirbti ir vadybininkais. Gabus, siekiantis tikslo jaunuolis visada ras karjeros takelį, tačiau dirbant ne pagal specialybę dažnai reikia daug laiko skirti papildomiems seminarams, kursams arba jau įsitvirtinus darbo rinkoje grįžti į pradinį etapą – dar kartą rinktis studijas, bet jau pagal specialybę, kurią žmogus dirba“, – dėsto V.Buzėnienė.
Pasak personalo atrankos specialistės, tikslingiau būtų jaunuolį iškart nukreipti tinkama kryptimi. Tad turėtų labiau bendradarbiauti verslo ir mokslo įstaigos. „Darbdaviai itin retai pageidauja baigusiųjų Kūno kultūros akademiją ar Aleksandro Stulginskio universitetą, – tvirtina V.Buzėnienė. – Šių aukštųjų mokyklų absolventai mažiausiai reikalingi verslui, todėl jos ir išleidžia daugiausiai bedarbių. Universitetai per mažai bendrauja su verslo atstovais, nesigilina į tai, kokių specialistų labiausiai reikės artimiausiu metu.“
Vis dėlto Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos, parengančios daugiausiai bedarbių, direktorius Albinas Tebėra savo kaltės neįžvelgia. Jis tikina, kad naujos studijų programos kuriamos tariantis su įmonių vadovais, o daugiausiai studentų rengiama tų specialybių, kurių trūksta. „Želdinimo įmonės turi labai daug užsakymų ir vos spėja atlikti darbus, tad Lietuvai reikia želdinių dizaino specialistų, kuriuos mes rengiame. Miškininkai, hidrotechnikai taip pat prašo, kad daugiau parengtume specialistų“, – teigia A.Tebėra.
Kolegijos vadovas mano, kad tikrąją padėtį darbo rinkoje iškreipia jaunuoliai, kurie užsiregistruoja LDB, nes tingi dirbti. O tokių nemotyvuotų studentų kolegijose, A.Tebėros manymu, dauguma.

Sunkiau įsidarbinti kolegijų absolventams

Vilniaus dailės akademijos (VDA) rektorius Audrius Klimas taip pat įsitikinęs, kad LDB duomenys neatitinka tikrosios padėties. „LDB užsiregistravę daugiausiai VDA absolventų, tačiau tai nereiškia, kad jie visi bedarbiai. Dažniausiai tapytojai ar grafikai yra laisvi menininkai, jie neturi darbdavio, jų veiklai nereikia administruojančių žmonių, todėl skaičiuojami kaip bedarbiai“, – dėsto A.Klimas.
Pasak rektoriaus, menininkai savo darbus parduoda patys ar bendradarbiaudami su galerijomis, o LDB registruojasi, kad nereikėtų mokėti privalomojo sveikatos draudimo mokesčio. Tad VDA absolventų lyginti su, pavyzdžiui, baigusiais Vilniaus universitetą nereikėtų.
Beje, „Veido“ analizė atskleidė, kad seniausios ir didžiausios Lietuvos aukštosios mokyklos absolventai darbo rinkoje nėra paklausiausi. Geriausiai įsidarbinti sekasi turintiesiems Lietuvos karo akademijos diplomus – tarp jų nedarbo lygis siekia tik 2,3 proc. Antra vieta pagal įsidarbinimą tenka Mykolo Romerio universitetui – 2011 m. LDB užsiregistravo 13,2 proc. absolventų. Beveik tiek pat darbo neturėjo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto absolventų – 13,5 proc.
Tarp kolegijų mažiausiai bedarbių išleido Vilniaus verslo kolegija (20,3 proc.). Vis dėlto visų kolegijų absolventams darbo rinkoje sekasi kur kas prasčiau nei įgijusiems specialybę universitete: iš praėjusių metų laidos kolegijų absolventų net 36 proc. neturi darbo, o tarp baigusiųjų universitetus tokių – 23 proc.
„Daugeliui darbdavių svarbu, kad specialistas ne tik turėtų savo siauros srities žinių, bet ir gebėtų plačiau pažvelgti į daugelį dalykų, o tokių gebėjimų daugiau įgyjama universitetinėse mokyklose. Vis dėlto, jeigu specialybė darbo rinkoje paklausi, nesvarbu, ar studijos baigtos universitete, ar kolegijoje“, – apibendrina V.Buzėnienė.