Lietuvoje yra net 46 aukštosios mokyklos, bet stojantieji renkasi vos kelias iš jų. Šiųmečio priėmimo aukštąsias mokyklas pirmojo etapo statistika netrukus viešojoje erdvėje buvo pakrikštyta trileriu. Įtemptas siužetas atvedė universitetus į aklavietę? Faktas, kad per dešimtmetį studentų Lietuvoje sumažėjo trečdaliu, o aukštųjų mokyklų tinklas išliko toks pat tankus, buvo aiškus jau seniai, tik jį mokykloms vis pavykdavo ignoruoti.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Pasibaigus pirmajam priėmimo į šalies aukštąsias mokyklas etapui, akis bado kuklūs pakviestųjų studijuoti į valstybės finansuojamas, vietas pirmakursių skaičiai. Tik kelios aukštosios mokyklos – Vilniaus Universitetas, Vilniaus Gedimino Technikos Universitetas, Kauno Technologijos Universitetas (KTU) ir didžiausios Lietuvos kolegijos – Vilniaus ir Kauno, sugebėjo išlaikyti solidžius, nuo praėjusių metų nepakitusius skaičius, ar net padidino pirmakursių srautą.

Paveikslas yra dar prastesnis

Net kelių nevalstybinių universitetų pakviestuosius studijuoti į valstybės finansuojamas studijų  vietas galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, o dalyje universitetų šie skaičiai, palyginti su praėjusiais metais, sumažėjo itin ryškiai.

Žinoma, kai kuriems universitetams dideli pirmakursių praradimai atsilieps finansiškai, tačiau ne viskas prarasta: aukštosios mokyklos pasidalys 518 tikslinio finansavimo studijų vietų, iš kurių 496 numatytos universitetuose. Be to, galima pakviesti studijuoti daugiau pirmakursių, kurie už studijas mokėtų iš savo kišenės. Kai kurios aukštosios mokyklos, vykdančios labiau ekstensyvią nei intensyvią kokybės plėtrą, gali priimti studijuoti bet ką, kas tik turi vidurinio išsilavinimo pažymėjimą ir pinigų. Jei susiklosto toks scenarijus, tiksliųjų mokslų dėstytojai turi mokyti skaičiuodami studentus ant rankų pirštų.

„Pakviestųjų studijuoti skaičiai tikrai nėra dramatiški. Galima sakyti, kad jie net dar per švelnūs, nes aukštojo mokslo sistema yra nugyventa katastrofiškai“, – nevynioja žodžių į vatą KTU rektorius prof. habil. dr. Petras Baršauskas

Rektorius patikina, kad siekdami išspręsti sistemą alinančias problemas negalime apsieiti be valstybės priemonių ir aukštojo mokslo strategijos. Priešingu atveju, šviesesnės ateities perspektyvos tikėtis neverta, nes situacija kasmet tik blogės. Pasak KTU rektoriaus, valstybės vaidmuo, taikomos skatinimo priemonės svarbios ir reikalingos ne tik kalbant apie aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimą, kuris savaime neįvyks. Be kitų spręstinų klausimų, reikia ir vienodų konkurencinių sąlygų – universitetai turėtų laikytis bendros pozicijos priimant pirmakursius.

Geriausia dvigubų standartų iliustracija – šįmetis priėmimas, kai pirmąkart kai kurios aukštosios mokyklos nustatė kokybės kartelę stojantiesiems – minimalų konkursinį balą, kurio nesurinkusiųjų studijuoti nepriims. Kitos susilaikė nuo tokio slenksčio arba nustatė jį sunkiai neįveikiamo žemumo.

„Kai kurių universitetų minimali riba yra 2 balai, bet kai kur yra pakviestųjų studijuoti ir su 0,35 konkursiniu balu“, – skirtingų universitetų taikomų sąlygų pavyzdį pateikia KTU rektorius.

Tačiau tarp stojančiųjų populiariausi buvo universitetai, kuriems nesmogė pirmakursių skaičiaus mažėjimas, buvo iškėlę didžiausią 2–3 balų kartelę. Pavyzdžiui, Vilniaus kolegija, kuri iš neuniversitetinių aukštųjų mokyklų buvo nustačiusi ambicingiausią 1,1 balo ribą, pirmakursių skaičių padidino. Kaip „Veidą“ patikino šios kolegijos direktoriaus pavaduotoja akademinei veiklai Žymantė Jankauskienė, Vilniaus kolegija turėjo progą įsitikinti, kad ją renkasi stiprūs abiturientai, todėl neatmeta galimybės konkursinį balą kilstelėti dar aukščiau.

Studentų mažėja, o studijų pasiūla – tarpsta

Ir dėl kokybės, ir dėl racionalumo sutankinto aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimas, institucijų skaičiaus mažinimas jau kurį laiką laikomas pagrindiniu sisteminiu uždaviniu. Visi „Veido“ kalbinti pašnekovai, kalbėdami apie šią neišvengiamą būtinybę, taiko jai du epitetus: pirmiausia reformos imtis vis delsiama, antra, be valstybės įsikišimo ir politinės valios reforma ir neįvyks.

„Akivaizdu, reorganizuoti aukštųjų mokyklų tinklą reikia,  tačiau kol kas matau atvirkščias šiam procesui priemones, kuriomis siekiama, kad vegetuojančios aukštosios mokyklos išgyventų“, – sako VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė, buvusi švietimo ir mokslo viceministrė dr. Nerija Putinaitė.

Ji priduria, kad šiųmečius sumažėjusius pakviestųjų studijuoti skaičius galima paaiškinti ir politinių priemonių pasekmėmis: sumažinus valstybės finansuojamų studijų vietų socialiniuose moksluose, ryškius praradimus patyrė būtent tie universitetai, kurie daugiausia ir organizuoja socialinių mokslų studijas.

Mažesniems pakviestųjų į privačius universitetus skaičiams, pašnekovės teigimu, turėjo įtakos ir kitas politikų žingsnis – mažinti studijų stipendijų vietas nevalstybinėse aukštosiose mokyklose. Tuo metu tikslinio finansavimo studijų vietų didinimas argumentuojant specialistų trūkumu ir valstybės užsakymu, N.Putinaitės teigimu, gali būti ne visai pagrįstas, kitaip tariant, bandymas paremti konkrečias aukštąsias mokyklas.

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis, reziumuodamas šių metų priėmimo į universitetus ir kolegijas statistiką, tvirtino, kad per 10 metų studentų skaičius sumažėjo trečdaliu, nesumažėjo tik aukštųjų mokyklų skaičius, o jų siūlomų studijų programų gausybė tik išaugo.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, mokinių ir studentų skaičius nuo 2004-ųjų iki 2014 m. sumažėjo 253 tūkst. Vadinasi, dabar jaunuolių yra net 31 proc. mažiau. O nuo 2009 metų mažėjantis studentų skaičius per metus susitraukia vos keliolika tūkstančių studentų. Pavyzdžiui, 2013–2014 mokslo metais aukštosiose mokyklose studijavo 11 tūkst. mažiau studentų nei metais anksčiau.

Anot ekonomisto, dėl šių skaičių ignoravimo turime situaciją, kad kai kuriuose universitetuose dirba trigubai daugiau darbuotojų nei jiems pavyksta pakviesti pirmakursių: „Manau, kad visiems akivaizdu, jog tokia situacija yra nenormali – jau seniai reikėjo optimizuoti aukštųjų mokyklų skaičių. Nebūtinai reikia tinklą ardyti uždarant aukštąsias mokyklas. Yra ir kitų optimizavimo formų – jos gali susijungti, taip sumažėja infrastruktūros išlaikymo išlaidos, darbuotojų skaičius. Kai kurias aukštąsias mokyklas, nesugebančias parodyti adekvačios kokybės ir pritraukti studentų, galima paversti sėkmingesnių universitetų filialais.“

Tokioms reformoms, jo nuomone, reikėjo ruoštis tuoj po įstojimo į Europos Sąjungą. Juk jau tada buvo aišku, į kokią pusę krypsta demografinės tendencijos, kilo ekonomika, buvo galima numatyti lėšų reformai. „Mes dešimt metų ignoruojame faktą, kad jaunų žmonių Lietuvoje mažiau nei jų buvo praėjusio amžiaus pabaigoje“, – apibendrina ekonomistas.

N.Mačiulis viliasi, kad šiųmetė statistika pagaliau atvers akis Švietimo ir mokslo ministerijos atstovams, Vyriausybei, ir bus imtasi greitesnių reformų, nes situacija nei kitąmet, nei dar po kelerių metų, akivaizdu, nepagerės. Tik kažin, kaip tas reformas pavyks paskatinti artėjant rinkimams.

Aukštųjų mokyklų be politinės valios nesumažės

Jau kurį laiką keliant aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo klausimą, sutariama, kad toks procesas neprasidės be politinės valios. Paskatinti universitetų jungimąsi reikia koalicijos, Seimo, kaip  steigėjo, palaikymo, nes pačios aukštosios mokyklos „iš apačios“ bent kol kas jungtis nelinkę.

Kai kurie universitetai bendradarbiauja tarpusavyje, vykdo jungtines studijų programas, lyg ir jungiasi turiniu, bet tai – tik atskiri pavyzdžiai, o ne bendra tendencija. KTU rektorius P.Baršauskas sako, kad audžia rimtus ateities planus su LSMU: universitetai pradėjo nuo turinio integracijos, pasiūlė studentams daug bendrų studijų programų, o kitąmet duris ali atverti bendras jų darinys – fakultetas ar centras.

Panašių partnerystės pavyzdžių rastume ir daugiau, tačiau didesnės apimties bandymai, nors tokių ir būta: Kauno universitetų siekis atkurti istorinį Lietuvos universitetą, Vilniaus universitetų konsorciumo tikslai, įtvirtinti sutartimi, kūnu taip ir netapo.

Nereikia stebėtis, kad patys universitetai be atskiro paraginimo nesijungia, juk autonomiškų universitetų statutuose įrašyta rektorių pareiga – turinti universitetą, tad kažkurių fakultetų uždarymas, suprantama, būtų priešingas veiksmas tokiai idėjai.

Vienintelis sėkmingo susijungimo pavyzdys – LSMU sukūrimas iš Kauno medicinos universiteto ir Lietuvos veterinarijos akademijos. Tikslumo dėlei reikia pasakyti, kad šio universiteto jungimosi tikslas ar priežastis buvo sustiprėti. O dabar, abejojant kai kurių aukštųjų mokyklų likimu, jos jungtis turėtų dėl išlikimo, o ne dėl to, kad tvirtai stovi ant kojų ir dar nori kelti kokybę.

Jungiantis dviem Kauno universitetams, bendro darinio formavimui buvo panaudota ir ES struktūrinių fondų lėšų. Jomis pasinaudoti tam pačiam reikalui XV Vyriausybė siūlė ir kitiems universitetams. Atspėti nesunku: pinigai liko nepaliesti.

„Universitetų jungimąsi turėtų paskatinti valstybė. Ji turėtų motyvuoti aukštąsias mokyklas, skatinti jų sinergiją. Jėgos principu universitetų niekada nesujungsi, šiam procesui  reikalinga ekonominė ar su rezultatu susieta trauka, motyvacinės priemonės“, – apie galimus stimulus, kurie paragintų jungtis aukštąsias mokyklas ir taip optimizuotų jų tinklą, svarsto KTU rektorius P.Baršauskas.

Universitetų jungimo pradmenys Danijoje

Universitetų jungimosi procesas yra lėtas, brangus ir neapsieina be valstybės paramos ir kitose šalyse, kurios šį darbą jau „užkūrė“. Ryškiausiu universitetų tinklo reformos pavyzdžiu dažnai pristatoma Danija, kur per mažiau nei metus iš 12 universitetų liko tik 8, o štai Suomijoje 2006–2011 m. universitetų skaičius sumažėjo nuo 20 iki 16.

Už skatinamąsias priemones iš valstybės pusės pasisakantis KTU rektorius primena, kad pirmiausia reikia pradėti nuo strategijos ir finansinių priemonių plano. Be šių elementų reikalai nepajudėjo nė vienoje šalyje, kuri universitetų tinklą jau praretino: „Pirmiausia, valstybė turi turėti strategiją, tarkime, nori, kad universitetas pakliūtų į geriausiųjų Europoje šimtuką. Tada, pavyzdžiui, reikia stambaus ir stipraus universiteto, kuriame būtų užtikrintas tarpkryptiškumas. Pavyzdžiui, iš trijų mokyklų atsiradęs Suomijos Alto universitetas – geras pavyzdys, kai sujungiamos geriausios technologijų, verslo, bei meno ir dizaino mokyklos. Būtent tokios yra trys dedamosios, nes šiandien svarbiausia yra kūrybiškumas.“

Pasak pašnekovo, Danijos universitetų jungimo sistema buvo radikaliausia, bet jos idealizuoti nereikėtų, vėliau panašių veiksmų ėmėsi suomiai, o dabar reformą masiškai jungiant universitetus įgyvendina net Prancūzija.

„Europos šalys modeliuoja tuos procesus, apsvarsto, ką valstybė turėtų daryti, ko siekti. Bet tai daro valstybė. Tarkime, Danijoje apsisprendė visa koalicija, Vyriausybė, buvo skirta lėšų šiai reformai, kad tik pasipriešinimas būtų mažesnis. Konkursine tvarka universitetuose liko dirbti geriausieji, dauguma žmonių turėjo palikti universitetus, bet jie turėjo dvejus metus susirasti darbą. Žinoma, Lietuvoje tokių pinigų neturime, bet be valstybės injekcijos, galbūt ES struktūrinių fondų lėšų panaudojimo toks procesas yra neįmanomas“, – dėsto prof. P.Baršauskas.

Tačiau be atskirų politikų pritarimo ar skirtingų Vyriausybių pritarimo, kad Lietuvai keliasdešimties aukštųjų mokyklų yra per daug, ryškesnių politinės valios apraiškų kol kas dar nebuvo. Buvusi švietimo ir mokslo viceministrė N.Putinaitė sako, kad dabartinė Vyriausybė ne tik nepadėjo ant darbo stalo aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo priemonių plano, bet dar ir bando ištrinti ankstesnės Vyriausybės sprendimus, kuriais naudojantis būtų galima šį procesą pradėti.

„Mažėja stojančiųjų, tad akivaizdu, kad aukštųjų mokyklų tinklas yra per didelis. Geriausieji studentai, gavę valstybės finansavimą, studijų krepšelius nusineša į kelis universitetus. Yra vienas legalus būdas išlaikyti stabilią situaciją – įstatyme įrašyta, kad jei aukštoji mokykla du kartus įvertinama neigiamai, ji yra reorganizuojama arba likviduojama. Tačiau dabartinė Vyriausybė iš naujos Studijų ir mokslo įstatymo redakcijos šią nuostatą bando išbraukti, kad vertinimo rezultatas neturėtų įtakos akreditavimui. Pagal dabar galiojančią tvarką neigiamai įvertinta mokykla yra neakredituojama. Reikėtų ieškoti priemonių universitetų tinklo optimizavimui, tačiau matau priešingą politiką – nesinaudoti jau esančiomis priemonėmis“, – paaiškina N.Putinaitė.

Pašnekovė priduria, kad aukštųjų mokyklų gaunamas finansavimas neapsiriboja studijų krepšelio lėšomis, nes jos gauna ir bazinį finansavimą, skirtą studijoms, mokslui, administracinėms, ūkio išlaidoms. Todėl aukštoji mokykla teoriškai gali išgyventi ir neturėdama studentų.

„Studentų mažėjo, tačiau universitetų pastatai liko visi, nemačiau judėjimo, kad aukštosios mokyklos atsisakytų dalies pastatų dėl studentų mažėjimo ir imtųsi panašių priemonių, – sako N.Putinaitė. – Mano nuomone, tinklo optimizavimo klausimas yra esminis, palyginti su visais aukštojo mokslo klausimais, kad lėšos būtų skiriamos mokslo ir studijų kokybei didinti, o ne pastatams šildyti ar administracijai išlaikyti, kuri, matyt, jau nelabai turi to darbo.“

Šiemet apie vidines pertvarkas – kai kurių padalinių jungimą, personalo skaičiaus mažinimą, prabilęs Šiaulių universitetas (ŠU) į pirmą kursą valstybės finansuojamose vietose pakvietė studijuoti 89 pirmakursius, dar numatytos 25 tikslinio finansavimo vietos. Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) duomenimis, pernai šis universitetas studijuoti pakvietė  169 studentus į valstybės finansuojamas studijų vietas, 54 pirmakursiams buvo skirtos tikslinės studijų vietos.

ŠU studijų prorektorius dr. Remigijus Bubnys  aiškino, kad statistika nėra tokia dramatiška, nes 2014 m. 54 pirmakursiai iš 169, pakviestų į valstybės finansuojamas studijų vietas, buvo gavę tikslinį finansavimą. Vadinasi, be tikslinių studijų vietų ŠU šiemet nemokamai studijuoti pakvietė 89 pirmakursius, pernai – 115. Matematika paprasta: nubyrėjo 26 studentai.

„Be to, 10 proc. buvo sumažinta studijų vietų socialinių mokslų studijose, dar pridėkime demografines tendencijas. Taigi 10–15 proc. mažiau pirmakursių tikrai buvo  galima tikėtis“, – sako R.Bubnys. Tačiau ir į valstybės nefinansuojamas vietas ŠU kvies maždaug šimtu pirmakursių mažiau nei pernai.

ŠU prorektorius patikina, kad studentų mažėjimas įkvėps ir tolesnes pertvarkas. Pavyzdžiui, po priėmimo pabaigos planuojama mažinti dėstytojų, kurių etatai kol kas apskaičiuoti pagal optimistinę studentų skaičiaus prognozę. Dabar ŠU yra maždaug 200 vien akademinio personalo etatų, kitaip tariant daugiau nei į pirmą kursą kviečiamų bakalaurų. Prorektoriaus teigimu, planuojama atsisakyti ir nerentabilių studijų programų.

Panašu, kad dalis šiemet studentams pasiūlytų naujų studijų programų taip pat gali būti nerentabilios. LAMA BPO duomenimis, šiemet pirmakursiams buvo pasiūlytos 39 naujos bakalauro programos. Į 5 iš jų nebuvo pakviestas studijuoti nė vienas pirmakursis, o į 11 pakviestųjų skaičius svyruoja nuo 1 iki 7 studentų.

P.Baršauskas svarsto, kad dauguma aukštųjų mokyklų nesiima vykdyti nerentabilių studijų programų, kuriose yra vos keli studentai. Pavyzdžiui, KTU į sociologijos studijas jau trejus metus nepavyko surinkti akademinės grupės, todėl šios programos atsisakyta. KTU rektorius perspėja, kad nereikia smerkti aukštųjų mokyklų, jei jos kai kurias studijas vykdo vos keliems studentams. Anot jo, gali būti, kad universitetas sąmoningai rizikuoja: apskaičiavęs, kad vienais metais nesurinko pakankamo studentų skaičiaus, galbūt jis kitąmet tikisi sulaukti dešimteriopai daugiau pirmakursių.

Galima svarstyti įvairius scenarijus, pasikliauti užsienio studentais, kurių nors ir nežymiai, bet daugėja,  tik demografinės tendencijos – negailestingos: prieš dešimt metų Lietuvos universitetuose ir kolegijose mokėsi 190 tūkst. studentų, o dar iki krizės aukštojo mokslo diplomo siekė net 210 tūkst. studentų, o šiemet Lietuvoje studentų liko tik 140 tūkstančių.

Stojantieji į  lies universitetus ir kolegijas šiemet sulauks tik vieno kvietimo studijuoti valstybės finansuojamoje arba mokamoje studijų vietoje, o ne dviejų, kaip buvo iki šiol. Tikimasi, kad tai paskatins stojančiuosius aiškiau apsispręsti dėl norimų studijų, o aukštosioms mokykloms – planuoti realų pakviestųjų studijuoti skaičių.

Gabrielė Makarevičiūtė
Lietuvos mokinių parlamento pirmininkė, Vilniaus Licėjaus mokinių savivaldos prezidentė

Lietuvos mokinių parlamentas (kas dvejus metus demokratiškai renkama 95 mokinių savivaldos institucija, ginanti Lietuvos mokinių nuomonę, teises ir interesus) nepritaria priimtai bendrojo priėmimo į Lietuvos aukštąsias mokyklas pataisai, paliekančiai abiturientams tik vieną kvietimą studijuoti.

Visų pirma mes manome, jog šiemet priėmimo į aukštąsias mokyklas sistemoje ir taip yra daug pokyčių – nuo 12 iki 9 sumažinamas pageidavimų į studijų programas skaičius, grįžtama prie trijų priėmimo į aukštąsias mokyklas etapų, taip pat įvedamas ir privalomas užsienio kalbos egzaminas. Todėl dar vienas pokytis dabartinėje sistemoje kelia sumaištį – didžiajai daliai abiturientų trūksta aiškios informacijos apie šią naują tvarką.

Antra, kalbant konkrečiai apie paliktą vieną kvietimą studijuoti, reikėtų paminėti faktą, jog  daugumai dvyliktokų yra sunku tiksliai apsispręsti, kokiame universitete ir kokią specialybę studijuoti. Taip pat nėra lengva ir tinkamai įvertinti savo jėgas bei galimybes, kadangi egzaminų rezultatai dažnai būna nenuspėjami. Tokiu būdu mokinys  yra įspraudžiamas į kampą, nes privalo rinktis specialybę neužtikrintai, bijodamas, kad suklydus jau nebus kelio atgal.

Kaip trečią neigiamą aspektą išskiriame ir tai, kad antrojo turo metu nebus galimybės keisti finansavimo pasirinkimo. Negavus kvietimo į valstybės finansuojamą vietą studijuoti norimą specialybę, netenkama galimybės persirašyti stoti į valstybės finansuojamą vietą. Tokiu būdu įstojimas į norimą programą abiturientams tampa sudėtingesnis.

Pranas Žiliukas

KTU prorektorius, LAMA BPO asociacijos prezidentas

Sprendimas pateikti stojančiajam du kvietimus pirmajame etape, o kituose dviejuose – po vieną Lietuvoje buvo priimtas 2010 m. 1-asis kvietimas buvo siejamas su valstybės finansuojama vieta, 2-asis – su valstybės nefinansuojama vieta. Iš tikrųjų kvietimas į dvi vietas sudarė tik pasirinkimo iliuziją, nes tik keliuose procentuose studijų programų aukštosios mokyklos riboja priimamų į valstybės nefinansuojamas vietas skaičių, o daugiau kaip 90 proc. atvejų valstybės nefinansuojama vieta prieinama be konkurencijos.

Tikrosios varžybos vyksta dėl valstybės finansuojamų vietų. Aukštesniu prioritetu gauto kvietimo į valstybės finansuojamą vietą 2014 m. atsisakė tik 2,7 proc. visų pakviestųjų ir pasirašė sutartį dėl mokamos vietos (tai būdinga praktiškai tik su medicina susijusioms studijoms).

Aukštajai mokyklai du kvietimai pridaro daug sumaišties, nes ji negali apskaičiuoti, kiek asmenų pakviesti, kad surinktų planuojamą studentų skaičių. Aukštosios mokyklos, remdamosi kelerių metų patirtimi, bando atspėti, kokia dalis pakviestųjų ateis pasirašyti studijų sutarčių, bet svyravimai dideli, todėl aukštoji mokykla gali surinkti tiek per mažai studentų, kad programa liktų rentabili, tiek per daug, kad galėtų užtikrinti kokybiškas studijas. Ypač tai jautru odontologijoje ir kitose programose, kur realų studijų vietų skaičių lemia materialinė bazė. Vienas kvietimas šią problemą išsprendžia.

Stojantysis, jei nusivylė 1-ajame priėmimo etape gautu kvietimu, gali dalyvauti dar dviejuose etapuose ir pasirungti dėl jį labiau viliojančios programos, aukštosios mokyklos ar miesto. 2 ar 3-ame etape gali net pasirinkti studijuoti pagal dvi programas vienu metu.

Lietuvos studentų atstovybių sąjunga (LSAS) kartu su Lietuvos moksleivių sąjunga (LMS) bei Lietuvos moksleivių parlamentu (LMP), reaguodami į studentų ir moksleivių atsiliepimus dėl aukštųjų mokyklų teikiamos informacijos, pabrėžia, jog remiantis LR Mokslo ir studijų įstatymu, dažnu atveju duomenys esamiems ir būsimiems studentams yra pateikiami ne visada pakankami ir kokybiški.

,,Iki šiol kai kurios aukštosios mokyklos savo internetiniuose tinklapiuose nėra pateikusios net pagrindinės informacijos, reikalingos stojantiesiems. Todėl esami ir būsimi studentai negali susipažinti su aktualiausiais studijų dokumentais ar teikiamomis perspektyvomis. Ši tema itin svarbi šiuo metu, kai prasideda studijų mugės, rengiamos atvirų durų dienos, susitikimai su moksleiviais.“ – sako LSAS prezidentas Vilius Morkūnas.

Dėl šios priežasties Lietuvos studentų atstovybių sąjunga su Lietuvos moksleivių sąjunga ir Lietuvos moksleivių parlamentu kreipėsi į LR Švietimo ir mokslo ministeriją bei aukštąsias mokyklas pateikdami savo siūlymus esamai situacijai spręsti.

LSAS pabrėžia, kad tęsiant Lietuvos aukštojo mokslo pertvarką, yra būtinas sistemingas požiūris į tikslingos informacijos pateikimą ir jos prieinamumą esamiems bei būsimiems studentams. Tokiu būdu užtikrinant ir tinkamą būsimų studentų pasirinkimą pagal jų sukauptus gebėjimus.

Jaunimo organizacijos primena, jog remiantis LR Mokslo ir studijų įstatymo 41 str. 2 dalimi, aukštoji mokykla turi nuolat interneto tinklalapyje ir kitais būdais viešai skelbti tikslią kiekybinę ir kokybinę informaciją apie studijų programas, suteikiamas aukštojo mokslo kvalifikacijas, mokslo (meno) veiklą, įsivertinimo rezultatus, studentų, absolventų ir kitų suinteresuotų šalių nuomonę apie studijų kokybę, pripažintų institucijų atliktus aukštosios mokyklos veiklos vertinimus, absolventų karjeros rodiklius.

BFL

Nors švietimo ekspertai stebisi, kaip išgyvens mažiausiai valstybės finansuojamų “krepšelių” surinkę universitetai, šie viltis deda į už studijas mokėti pasirengusius jaunuolius ir  jungtis nenori.

Per dvejus su puse metų, kai egzistuoja valstybės finansuojamų “krepšelių” sistema, greičiausiai geso Lietuvos žemės ūkio universiteto (LŽŪU) ir Lietuvos kūno kultūros akademijos (LKKA) žvaigždė. Palyginti su 2009 m., šių universitetų gautų “krepšelių” sumažėjo daugiau nei perpus. LKKA po pirmo priėmimo etapo šiemet surinko vos 58 “krepšelius” (2009 m. – 135) – penktadienį vakare pasibaigus studijų sutarčių pasirašymo pirmajam turui paaiškėjo, kad jiems liko XX krepšelių. Tuo tarpu LŽUŪ gavo 83 “krepšelius” (2009 m. – 233). Be to, iki penktadienio vakaro pasirašyti sutarčių atėjo 70 į valstybės finansuojamas vietas įstojusių būsimų LŽŪU studentų.

LŽUŪ rektorius Antanas Maziliauskas prisipažino, kad tikėjosi gauti daugiau valstybės finansuojamų vietų. “Šiek tiek nuvylė rezultatai. Nors buvo daug norinčių studijuoti agronomiją ar miškininkystę, pereinamasis balas buvo labai aukštas, nes teko konkuruoti su kitomis sveikatos, veterinarijos, biologijos mokslų specialybėmis. Miškininkystę pirmu prioritetu buvo pasirinkę apie 120 jaunuolių, o “krepšelius” gavo tik du”, – tvirtino LŽUŪ rektorius.

Padidėjusiai konkurencijai kaltę verčia ir LKKA rektorius Albertas Skurvydas. “Prieš trejus metus mūsų kineziterapeutai dėl “krepšelių” konkuravo su agronomais, o dabar – su medikais. Tada jie gavo 50 nemokamų vietų, o dabar jau dvejus metus iš eilės nieko negauna. Situacija tokia, kad farmacija, medicina ir odontologija susirenka visus “krepšelius”, skirtus medicinos pakraipos studijoms”, – dėsto A.Skurvydas.

Palyginti su 2009 m. rezultatais, šiemet po pirmojo priėmimo etapo apie 50 proc. sumažėjo “krepšelių” Šiaulių universitete (ŠU), apie 49 proc. – Mykolo Romerio universitete (MRU), 40 proc. – Klaipėdos universitete (KU). Šių universitetų rezultatai blogėja kasmet, tad vidinės reformos, matyt, neišvengiamos. Prieš dvejus metus įsigaliojusi tvarka labai palanki ISM universitetui – 2009 m. jis gavo 101 “krepšelį”, pernai po pirmo priėmimo – 150, o šiemet – jau 357.

Kaip ir pernai, daugiausiai “krepšelių” šiemet surinko Vilniaus universitetas (VU) – 2820, Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VGTU) – 1574 ir Kauno technologijos universitetas (KTU) – 1380.

Išsigelbėjimą mato mokamose vietose

Kovą dėl “krepšelių” pralaimėjusių ir mažiau nei 100 valstybės finansuojamų vietų gavusių didesnių universitetų sugebėjimas išgyventi kelia abejonių net jų kolegoms. Tačiau pačios aukštosios mokyklos tikisi atsigriebti per mokamas studijų vietas. LŽUŪ rektorius A.Maziliauskas viliasi, kad bendras studijuojančiųjų skaičius universitete šiemet bus ne mažesnis nei pernai, nes ateis daugiau studentų, mokančių už studijas. “Tikimės priimti 400–500 studentų į mokamas vietas. Manau, kad išgyvensime”, – drąsinosi A.Maziliauskas.

Tuo tarpu LKKA rektorius A.Skurvydas lygina, kad pernai po pirmo turo studijuoti mokamose vietose pasiūlyta 350 jaunuolių, o šiemet – 483. “Galime sakyti, kad šiemet priėmimas sėkmingesnis negu pernai. Mes daugiausiai prisiviliojome studentų, kurie mokės pinigus, todėl valstybė turės sakyti ačiū, nes jai mažiausiai kainuoja mūsų studentų parengimas”, – dėsto A.Skurvydas. Tačiau kiekvienam tikinčiam, kad svarbu ne “prikepti” studentų, o gerai parengti pačius gabiausius Lietuvos jaunuolius, tokie žodžiai skamba ironiškai.

Pagal mokamų vietų aruodą neabejotina lyderė – MRU. Po pirmo priėmimo turo į mokamas vietas buvo pakviesti 2233 studentai – net 6,7 karto daugiau nei gauta “krepšelių”. O daugiausiai “krepšelių” surinkęs Vilniaus universitetas (VU) į mokamas vietas pakvietė studijuoti mažiau studentų – 1768. Trečioje vietoje pagal mokamų vietų skaičių VDU (1204 vietos), ketvirtoje – KTU (1111).

“Mokančių už technologinius mokslus nebūna daug, nes palyginti su socialiniais mokslais, jų kaina didelė. MRU priima studentus į sutrumpintų studijų programą iki trejų metų ir jų studijų kaina perpus mažesnė palyginti su technologiniais mokslais, todėl nemaža dalis pasirenka tokias studijas”, – kodėl mokamų vietų daugiau į socialinius mokslus orientuotuose universitetuose aiškino VGTU prorektorius Raimundas Kirvaitis.

Darbdaviai ir švietimo ekspertai piktinasi, kad tūkstančius mokamų vietų, ypač populiariausioms profesijoms, tokioms kaip teisė ar vadyba, siūlantys universitetai ne maža dalimi neša kaltę dėl šių specialybių absolventų, besirikiuojančių Darbo biržoje. Tiesa, dar neaišku, ar universitetams pavyks surinkti tiek studentų į mokamas vietas, tai paaiškės po antrojo turo rugpjūčio antroje pusėje.

Nors mažai “krepšelių” surinkę universitetai tvirtina, kad mokamos studijų vietos nesiskiria nuo “krepšelių”, švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius laikosi kitokios nuomonės. “Valstybės finansuojamos vietos atitenka stojantiesiems su gana aukštais balais. Natūralu, kad norime matyti aukštojo mokslo siekiančius motyvuotos jaunus žmones. Begalinis siekis prisitraukti studentų į mokamas vietas, neatsižvelgiant į tų jaunų žmonių lygį, mano supratimu, kirtimas šakos, ant kurios pačios aukštosios mokyklos sėdi. Aš manau, kad tai labiau gynybinis nedaug “krepšelių” surinkusių mokyklų kalbėjimas”, – “Veidui” sakė ministras. R.Kirvaitis priduria, kad pavojus universitetui, turinčiam didelį mokančių studentų skaičių – išduoti diplomą už pinigus. “Dėstytoją, kuris parašys daug dvejetų, tikriausiai išmes greičiau negu tuos, kuriems tuos dvejetukus parašė”, – svarsto VGTU prorektorius.

Jungimosi galimybės kratosi

Komentuodamas preliminarius stojamųjų rezultatus, ministras G.Steponavičius “Veidui” tvirtino, kad po šių metų priėmimo kelios aukštosios mokyklos turėtų padaryti tam tikras išvadas. “Po šių metų priėmimo, manau, kelioms mokykloms yra aiškus signalas, kad geriausias kelias – vienyti jėgas ir stiprinti pajėgas. Žiūrint į dešimties metų perspektyvą, demografinė studentiško amžiaus jaunų žmonių kreivė judės tik žemyn. Tuos duomenis visos aukštosios mokyklos, aš neabejoju, turi. Dar kartą noriu paraginti visus negyventi vien šia diena ir daryti vidinius sprendimus”, – skatino ministras. Neišvengiamais artimiausių metų sprendimais jis vadino bent jau įvairių padalinių mažinimą ir kai kurių programų atsisakymą prasčiausiai pasirodžiusiose aukštosiose mokyklose.

Po praėjusių metų priėmimo į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą susijungti nusprendė Lietuvos veterinarijos akademija ir Kauno sveikatos mokslų universitetas, kurių gaunami “krepšeliai” kasmet mažėjo. Tuo tarpu šiemet mažai valstybės finansuojamų krepšelių surinkę universitetai prisipažino, kad svarstė variantus dėl jungimosi, tačiau veiksmų nesiima, nes kiekvienas jaučiasi unikalus ir nepakeičiamas. Aukštosios mokyklos baksnoja viena į kitą – vieni duria pirštu į surinkusius mažiausiai “krepšelių” kiti – į populiariausias specialybes turinčius universitetus.

“Mes – ŠU ir KU – esame vieninteliai universitetai regionuose. Jungtis – dirbtinis reikalas, bet sukūrėme rimtą dviejų universitetų konsorciumą, bendradarbiaujame įvairiose srityse. O Vilniuje ir Kaune reikia optimizuoti universitetų sistemą. Pažiūrėkite, kiek kai kurie universitetai surinko valstybės finansuojamų vietų. Manau, kad 100 valstybės finansuojamų krepšelių yra būtinybė – jei nėra valstybės finansuojamų vietų ar lieka tik keliasdešimt, kyla pavojus, kad studijų poreikis tame universitete ne toks didelis”, – mano ŠU studijų prorektorius Juozas Pabrėža.

LŽŪU rektorius tvirtino, kad svarsto ne jungimosi galimybę, o kaip atnaujinti studijų programas, sukurti jungtines programas su kitais universitetais. O LKKA rektorius užsiminė, kad rektorate vyko svarstymai, kuris universitetas pagal studijų programas būtų artimiausias, tačiau tokio rasti nepavyko. Pusei programų būtų artimiausias Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, tačiau kita dalis yra socialinės programos, o kai kurios edukacinės – panašias turi KTU, VGTU. “Jei išsiskaidytume, sporto mokslas prarastų prasmę, todėl jei jungtis, reikia jungtis prie kokio nors vieno. Daug visokių variantų galvojame, bet esame unikali specifinė sporto aukštoji mokykla, kurios programos nesidubliuoja su kitų universitetų. Tegu bando jungtis tie, kurie turi tas pačias studijų programas. Sutinku, kam Lietuvoje reikia trijų Teisės fakultetų ar per dešimt Vadybos fakultetų”, – retoriškai klausė A.Skurvydas.

Tarp sklandančių idėjų – apjungti Vilniaus dailės akademiją su Lietuvos muzikos ir teatro akademija į Menų universitetą, ar prijungti Vilniaus pedagoginį universitetą (VPU) prie VU. VPU atstovai tvirtino, kad įvairūs variantai iš tiesų svarstomi, tačiau detaliau nekomentavo.

Universitetams arčiau širdies ne fiziškas susijungimas, o konsorciumai, kai sudaromos bendros programos, keičiamasi dėstytojais, kartu atliekami tyrimai. A.Skurvydas tvirtino, kad Kauno universitetai keletą metų intensyviai kūrė Kauno universitetų konsorciumą, tačiau taip ir nepavyko šio projekto įgyvendinti. LKKA rektorius žadėjo vėl burti rektorius svarstyti šią galimybę.

Vis dėlto susijungimų universitetai, matyt, šiemet neišvengs. G.Steponavičius mano, kad 13 valstybinių universitetų Lietuvoje galėtų susitraukti iki vienženklio skaičiaus. O premjero sudaryta darbo grupė iš nepriklausomų ekspertų iki rugsėjo pabaigos pateiks savo rekomendacijas dėl valstybinių universitetų tinklo optimizavimo Vilniuje ir Kaune.

BFL

Pasibaigus pirmajam stojimo į Lietuvos aukštąsias mokyklas etapui, Lietuvos studentų atstovybių sąjunga (LSAS), pastebi, jog viltys, kuomet praėjusiais metais buvo skirta 600 tūkst. litų populiarinti valstybės poreikiams svarbias studijų kryptis universitetuose ir kolegijose, liko nepateisintos. Socialiniai mokslai, kaip ir ankstesniais metais, sudarė daugiau kaip pusę pirmu numeriu stojančiųjų įvardintų pasirinkimų, tuo tarpu darbo rinkoje perspektyvias fizinių, technologinių mokslų sričių specialybes rinkosi mažiau abiturientų nei praėjusiais metais.

„Džiugu, jog šiemet į Lietuvos aukštąsias mokyklas prašymus studijuoti pateikė rekordiškas norinčiųjų skaičius, tačiau pageidaujančiųjų studijuoti socialinius mokslus procentas, t.y. daugiau nei pusė stojančiųjų, lyginant su ankstesniais metais išlieka beveik nepakitęs. Tuo tarpu Lietuvos darbo biržos įsidarbinimo galimybių barometro 2011 metams duomenimis, socialinį išsilavinimą turintiems asmenims, įsidarbinimo galimybės apskritai yra ribotos. Būtų naivu tikėtis, jog nesiėmus atitinkamų priemonių, situacija šioje srityje per kelerius metus kardinaliai pasikeis.” – sako LSAS prezidentė Ieva Dičmonaitė.

Anot I.Dičmonaitės, nors praėjusiais metais ir buvo skirta 600 tūkst. litų nepanaudotų studijų krepšelių lėšų populiarinti valstybei reikalingas, bet ne itin populiarias specialybes, tačiau rezultatai rodo priešingas pasekmes – besirenkančių technologinius ar fizinius mokslus ženkliai sumažėjo.

“Socialinių mokslų populiarumą vis tik galima sieti su keliomis priežastimis: tinkamo profesinio orientavimo nebuvimu bei ankstyvu profiliavimu mokyklose, tėvų ir visuomenės įtaka, sukurtu „lengvesnių mokslų“ įvaizdžiu ir pan. Tačiau viena iš kertinių priežasčių – studijų kaina, kurią į valstybės finansuojamą vietą neįstojęs abiturientas turės sumokėti norėdamas studijuoti aukštojoje mokykloje. Iš kitos pusės ne visos aukštosios mokyklos gali pasigirti turinčios optimalioms studijoms pritaikytą infrastruktūrą – šis veiksnys taip pat turi ryškų vaidmenį stojančiųjų pasirinkimų atžvilgiu“, – teigia I Dičmonaitė.

Atsižvelgiant į esamas bei nekintančias tendencijas, Lietuvos darbo biržos prognozes bei darbo rinkos tendencijas, LSAS kviečia atitinkamas institucijas imtis reikiamų konkrečių priemonių, galinčių padėti užtikrinti adekvačius valstybės bei visuomenės poreikiams stojančiųjų srautus nepopuliarių, tačiau valstybei reikalingų studijų krypčių atžvilgiu.

BFL

Įvertindamas pageidavimų studijuoti rezultatus, Mykolo Romerio universitetas papildomo priėmimo neskelbs.

Preliminariais duomenimis, naujuosius mokslo metus Mykolo Romerio universitete pradės 7 tūkst. naujų bakalauro ir magistro studijų studentų.

Tarp būsimųjų bakalaurų populiariausios – finansų ekonomikos, viešojo administravimo, teisės krypties, taip pat psichologijos studijų programos.

Mykolo Romerio universitetas, siekdamas lanksčiai reaguoti į rinkos paklausą bei jaunimo poreikius, šiais metais būsimiems bakalaurams pasiūlė daugiausiai iš visų aukštųjų mokyklų – net 5 studijų programas (Karjeros ugdymo, Organizacijų vadybos, Filosofijos, Viešosios politikos ir vadybos bei Anglų ir antrosios užsienio kalbos (rusų) mokymo).

Abiturientai noriai renkasi MRU siūlomas programas, šiuo metu bendras pageidavimų skaičius viršijo jau 21 tūkst., ir pagal tai Universitetas antrasis tarp visų aukštųjų mokyklų šalyje.

Šiemet, kai daugelis universitetų sulaukė mažiau stojančiųjų, pageidavimų skaičius į Mykolo Romerio universitetą iš esmės atitiko pereitų metų rezultatą. Studentais taps motyvuotas ir intelektualus jaunimas.

MRU vykdoma apklausa parodė, kad vienas esminių kriterijų renkantis mokslus Universitete – studijų kainos ir kokybės santykis. Būsimiesiems studentams taip pat svarbu – lanksti studijų sistema, jaunimui suteikianti galimybę modeliuoti žinias pagal pasirinktąją karjerą, aukštosios mokyklos inovatyvumas bei tarptautiškumas.

BFL

Nuo trečiadienio galima pateikti prašymus studijuoti Lietuvos universitetuose ir kolegijose.

Prašymai nuo trečiadienio registruojami bendrojo priėmimo į aukštąsias mokyklas informacinėje sistemoje. Juos bus galima registruoti ir koreguoti iki liepos 22 dienos.

2010-aisiais ir 2011-aisiai baigusių bendrojo lavinimo mokyklas asmenų brandos atestatų ir 2010-aisiais ir 2011-aisiais perlaikytų brandos egzaminų duomenys į priėmimo sistemą patenka tiesiai iš valstybinės informacijos sistemos duomenų bazės. Tik anksčiau negu 2010 metais Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklas baigę asmenys turi atvykti į bet kurį Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) bendrojo priėmimo duomenų tvarkymo punktą ir pateikti brandos atestatą ir pažymas apie perlaikytus egzaminus.

Išsilavinimo dokumentus bendrojo priėmimo duomenų tvarkymo punktams taip pat turi pateikti užsienyje bendrąjį išsilavinimą įgiję asmenys.

Stojančiojo prašyme šiemet gali būti iki 12 pageidavimų. Prašyme gali būti įrašomi pageidavimai studijuoti universitetų ir kolegijų valstybės finansuojamose ir nefinansuojamose vietose. Konkursinės eilės dėl valstybės finansuojamų ir nefinansuojamų vietų sudaromos atskiros, todėl pageidavimų prioritetai pagal finansavimo pobūdį nagrinėjami taip pat atskirai.

Stojamosios studijų įmokos šiemet nėra. Nereikia mokėti ir už prašyme nurodytų pageidavimų koregavimą.

Pagrindinio priėmimo pirmo etapo rezultatai bus skelbiami liepos 26-ąją.

"Veido" archyvas

Trečiadienį Vilniuje susirinkę jaunimo, švietimo ir politikos sektorių atstovai užmezgė tarptautinį Azijos-Europos dialogą temai „Demografiniai pokyčiai Azijoje ir Europoje: iššūkiai jaunimui“ aptarti. Dialogą inicijavo ir organizavo Azijos-Europos Fondas (Asia-Europe Foundation, ASEF), ASEF Universiteto Alumnių tinklas (ASEF University Alumni Network, ASEFUAN) bei Mykolo Romerio Universitetas.

Dialogo metu, kurį moderavo Mykolo Romerio Universiteto vicerektorius Dr Giedrius Viliūnas, buvo bandoma geriau suprasti Azijos ir Europos jaunimui kylančius iššūkius bei pasiūlyti iniciatyvų ir programų, kurios galėtų padėti išspręsti aptariamas problemas.

Suomijos Finansų Ministras Jussi Lehmusvaara pristatė dabartinę demografinę situaciją Europoje ir Azijoje. Kaip pagrindinį iššūkį jis nurodė sparčiai senstančią visuomenę ir mažėjančias vyresniųjų darbingumo galimybes, taip lėtinant ekonomiką, kuriai reikia vis daugiau lėšų viešiesiems finansams (pavyzdžiui, sveikatos apsaugai ir pensijoms). Jis pažymėjo, kad visa visuomenė, kartu ir vyriausybė, turi imtis priemonių išspręsti šią problemą.

Ateneo Žmogiškųjų teisų centro Filipinuose darbuotoja ir Azijos-Europos Fondo Universiteto Alumnių tinklo prezidentė Krizna Gomez diskutavo apie tradicinį senėjimo krizės suvokimą, kylančius sveikatos apsaugos ir pensijų kaštus bei skirtingų kartų solidarumo koncepciją. Ji pabrėžė poreikį persvarstyti senėjimo koncepciją Azijoje, nes nuo to prikluso politiniai sprendimai tiek vyresniems gyventojams, tiek ir jaunimui.

Lietuvos jaunimo požiūrį į šią problemą pristatė Guoda Lomanaitė, Lietuvos Jaunimo Tarybos narė. Pasak jos, nors iš jaunosios kartos labai daug tikimasi, sunku daryti įtaką teigiamiems pokyčiams dėl nepakankamų galimybių bei paramos. Todėl jaunimas Lietuvoje nesijaučia pripažintas ir galintis nuveikti kažką reikšminga.

Profesorius Leo Tan, pirmininkaujantis Ramiojo vandenyno mokslo asociacijos komunikacijos ir švietimo komitetui Singapūre, pažymėjo, kad efektyvi jaunimo ir pagyvenusių žmonių integracija negali įvykti be dviejų kartų tarpusavio supratimo ir abipusio ryšio. Jis pateikė konkrečius pavyzdžius kaip Singapūre šios problemos sprendžiamos įtraukiant jaunimą ir vietos bendruomenę: Nacionalinius jaunimo pasiekimų apdovanojimus (National Youth Achievement Award) ir Trečiojo amžiaus tarybą (Council for the Third Age).

Viešasis dialogas buvo rengiamas kartu su 26-uoju Azijos-Europos Fondo Vadovų Tarybos Susitikimu, vykstančiu gegužės 12-13 dienomis Vilniuje.

Į dviejų dienų susitikimą susirinko ASEF Vadovų Tarybos nariai ar jų atstovai, susitikimas buvo skirtas peržiūrėti ASEF strategijai ir veiklos kryptims ir pritaikyti jas Azijos-Europos Susirinkimo (Asia-Europe Meeting, ASEM) prioritetams ir tikslams.

A. Šindeikis: Pradžioje norėčiau užduoti vieną tokį pakankamai provokacinį klausimą. Tokie visi nebus, bet turiu teisę paklausti. Kur studijuoja jūsų vaikai ir jūsų anūkai?

R. Ginevičius: Mano Lietuvoje. Baigė mokslus Lietuvoje ir dirba Lietuvoje.

A. Šindeikis: Ką studijavo? Kurioje aukštojoje mokykloje?

R. Ginevičius: Toje pačioje, kur aš dirbu.

R. Žaliūnas: Mano sūnus, jis dar nestudijuoja, jis mokosi – antrokas. Duktė studijavo medicinos universitete, šiuo metu studijuoja Glasgovo universitete.

B. Juodka: Aš tik vieną sūnų turiu ir tas pats teisininkas, kuris baigė Vilniaus universiteto teisės fakultetą ir dirba adokvatu Lietuvoje.

V. Pakalniškis: Mano vyriausias sūnus, baigęs Dailės akademiją, gyvena ir dirba Lietuvoje. Jo dukra gyvena ir mokosi Anglijoje. Išvažiavo ne dėl mokyklos. Tiesiog taip susiklostė, kad mama ten išvažiavo gyventi. Dukra baigusi Teisės fakultetą Vilniaus universitete. Advokatė. Jos vyriausiam sūnui jau 14 metų, mokosi dar čia, bet kai su juo pasišneku, jis sako važiuosiąs studijuoti į užsienį kažkodėl. Bet dar praeis laiko, galbūt persigalvos. Na, dar dvi anūkės yra – 9-erių metų, o kita tik 3 mėnesių.

A. Pumputis: Dukra ir sūnus baigė Vilniaus Gedimino technikos universiteto bakalauro studijas, o magistrantūrą – Romerio universitete. Sūnus disertaciją žada apsiginti Vilniaus universitete. Sūnus čia dirba, o dukra su šeima laimėjo konkursus ir dirba Europos Komisijoje Briuselyje.

A. Šindeikis: Neva Lietuvos aukštųjų mokyklų rektorių vaikai yra patriotai?

R. Žaliūnas: Kai užaugs visi vaikai, tada pasakysime.

B. Juodka: Aš atsiprašau, jeigu galima, jei kalbame apie patriotizmą, aš noriu tiesiog pavyzdžiu pademonstruoti. Taip jau gyvenime susiklostė, kad aš, jau nepriklausomos Lietuvos laikais, nuo 1991 m. iki 2001 m., kai čia rektoriumi tapau, per tuos 10 metų, dvejus metus su tarpais praleidau Vokietijos vėžio tyrimo centre Haideburge, sūnus tuo metu mokėsi vidurinėje mokykloje čia – Lietuvoje. Į Haideburgą važiuodavau dažnai, tai pasiimdavau ir sūnų. Jis pasimokė Vokietijoje iš pradžių vadinamoje internacionalinėje gimnazijoje, kadangi jis čia mokėsi anglų kalbą, tai vokiečių kalbos visiškai nemokėjo. Haideburge buvo tokia internacionalinė gimnazija, nes ten buvo NATO bazės, amerikiečių vaikai. Kitą kartą, kai nuvažiavo, jau mokėsi Haideburgo gimnazijoje. Ten gimnazijoj reikia mokytis 13 metų, ne kaip  pas mus dvylika. Daug ką mokytis jis jau buvo pradėjęs anksčiau. Noriu pasakyti, kad, kai jaunas žmogus ten mokosi, toje užsienio valstybėje, vieną, kitą kartą, jis niekaip negali įsivaizduoti, ko ten važiuoti. Po to, kai jaunas žmogus ten pasitrynęs, tai stebuklų nepamato. Gal tiesiog yra psichologinis alkis. Kai jaunas žmogus tą pamato, tai kažkaip vertybes sudėlioja kitaip. Čia tik tokia pastaba.

A. Šindeikis: Mūsų antrasis klausimas ir galėtų būti toks. Mūsų apklausos rodo didžiulę dinamiką. Apklausėme vyresnio amžiaus žmones, ne studentiško. Anksčiau apie užsienio mokyklas svajojo 15 proc., o po 3 metų šis skaičius padidėjo iki 50 proc. (mūsų apklausa buvo daryta berods praeitų metų rugsėjo mėnesį). Pusė tėvų mano, kad  jų vaikams reikėtų rinktis užsienio aukštąją mokyklą. Klausimas jums, kaip rektoriams – ta konkurencija vis tiek egzistuos su Vakarų universitetais, Lietuva vis modernėja, sienų nebėra, aukštojo mokslo finansavimo situacija Europoje yra labai skirtinga – kai kur mokslas mokamas, kaip Lietuvoje iš dalies, yra mokslas kur visiškai nemokamas, kaip Vokietijoje ar Austrijoje, ar kaip Prancūzijoje, Airijoje. Kaip Lietuvos universitetai tą konkurencijos spaudimą atlaikys per artimiausius kokius penkerius metus? Kaip Jūs tai matote?

B. Juodka: Nesulaikysi nei Jonuko, nei Petriuko. Viską turi lemti aukštojo mokslo lygis. Lietuvos universitetuose dažna banali diskusija – „kokybiškas, nekokybiškas mokslas“. Kuo  labiau stiprės Lietuvos universitetai (Lietuvoje tai tikrai vyksta), kokybė universitetuose augs.  Per pastaruosius 10 metų kokybiniai šuoliai yra didžiuliai, visi Europos Sąjungos struktūros fondai ir visa kita. Reiškia, važiuoti kur ar nevažiuoti, lems Lietuvos universitetų studijų ir mokslinės veiklos kokybė. O jaunimas tai jaučia, bet iš kitos pusės kol kas yra ta populistinė banga, kad viskas, kas užsienyje, tas yra geriau. Pažiūrėjus statistiškai, iš tikrųjų tie jauni žmonės, kurie važiuoja studijuoti už Lietuvos ribų, daugelis patenka toli gražu ne į geriausius universitetus. Nugali psichologinis momentas, kad užsienyje jau labai gerai. O gyvenimas rodo, kad užsienyje irgi yra visokių mokyklų, išskyrus pačius garsiausius – apie 20 pasaulinio garso universitetų. Kita vertus, žiniasklaidos vaidmuo irgi didelis, nes kol kas viskas, kas Lietuvoj, viskas yra blogai:  universitetai blogi, kokybės nėra. O kas nors paanalizavo, ką reiškia ta kokybė? Yra daug kokybės indikatorių, ar kas nors paanalizavo, kaip tie indikatoriai per pastaruosius 10 metų kito? Pamatysite, kad pasiektas didžiulis šuolis, bet paskaičius laikraščius – viskas blogai. Jauni žmonės skaito ir girdi – viskas blogai. Universitetai blogi, kokybės nėra, visi čia vargšai…

A. Šindeikis: Aš manau, kad tie jauni žmonės, kurie yra ir mūsų vaikai, ir būsimi Lietuvos vaikai, jie dabar svarsto ne tik apie universitetus, bet ir apie būsimą darbą. Tokia nuomonė egzistuoja. Kaip samprotauja jaunimas – jei aš baigsiu universitetą Vakaruose, nesvarbu, kur, ar Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Airijoje, man bus lengva integruotis į darbo rinką ir mano šansai Lietuvoje taip pat bus pakankamai aukšti dėl to, kad aš turiu europietišką diplomą. Arba atvirkščiai – jeigu aš baigsiu Lietuvoje universitetą, kad ir gerą universitetą, mano šansai integracijos į europinę rinką yra šiek tiek apriboti, nes darbdaviai Vakaruose skeptiškai žiūrės į Rytų Europos universiteto diplomą. Ar tai yra pagrįsta nuomonė, ar vis dėlto tai yra tiesiog klišė?

R. Ginevičius: Iš pradžių aš norėčiau pratęsti ir paminėti skaičius. Pavyzdžiui, mūsų universitetų pagal tarptautinius reitingus yra tokių, kurie patenka į geriausių tūkstantuką. O populiariausi universitetai Anglijoje, į kuriuos stoja mūsų vaikai, užima, pavyzdžiui, Gotingemo – 1828, Ruskemo universitetas – 2077, Betvorščyro – 3200 vietą. Lietuviai ten važiuoja ir stoja į tokius. Paskui sako, kad į Angliją važiuoja. O dėl kitų pastabų iš dalies jūs esate teisus. Anksčiau, jei atsimenate, kaip pagrindinė priežastis, kodėl jaunimas išvažiuoja į užsienį, buvo deklaruojama žema studijų kokybė. Tą ir politikai sakė, daug kas taip sakė, bet apie šį dalyką dabar jau nekalbama. Ministerija sako, kad Lietuvos universitetų kokybė yra gera. Ir dabar į pirmą planą būtent iškilo šis dalykas – ir jaunimas, kuris dabar važiuoja, sako – aš čia nematau perspektyvų baigęs gauti darbą, o jeigu aš ten baigsiu, aš ten galėsiu gauti darbą. Na, iš dalies galbūt agitatorius bus pripažįstamas baigęs tą universitetą Vakaruose. Ir tai tampa pirmuoju tokiu faktoriumi, dėl ko jaunimas važiuoja: ne ieškodamas aukštos kokybės, bet galvodamas, kur jis galės dirbti.

B. Juodka: Aš galėčiau net atvirkščiai pasakyti. Vėlgi, savo sūnaus pavyzdžiu. Kai jis studijavo Vokietijoje, jis sakė – „Aš mačiau, kokios ten gimnazijos, bet jei aš ten pasimokysiu, tai mano vietą Lietuvoje per tą laiką kažkas užims,todėl aš noriu Lietuvoje“. Tie, kurie mąsto ir yra gabūs, dabar sustoję į populiarias studijų programas. Nenoriu skaičiais pasakoti, kokiais balais po gimnazijų praeina į tas populiariąsias programas. Taigi, čia lieka pakankamai daug protingų žmonių ir, aišku, jie užims geriausias Lietuvos darbo vietas. Jei  užsienyje praleisi 4 ar 6 metus, tai ką čia tuščios vietos lauks jų? Ne vien užsienio diplomas svarbus darbdaviui, yra daug visokių niuansų.

V. Pakalniškis: Mano sūnus teisininkas, tai  su teisiniu išsilavinimu jis nelabai gautų čia darbą.

B. Juodka: Jūs pateikėte klausimą, bet aš jį pateikčiau atvirkščiai. Protingai mąstantys, gabūs žmonės norės dirbti Lietuvoje, pačios geriausios ir gerai apmokamos vietos nebus tuščios.

A. Pumputis: Žinote, dar apie žmogišką faktorių. Neseniai atidarėme Indijos centrą,  kelis kartus lankėsi ambasadorius. Be galo išmintingas, kiek man teko bendrauti su Indijos ambasadoriumi. Galima sakyti, kad jie mus susirado ir jų iniciatyva tas centras įsteigtas. Mes klausėme, kodėl jūs įsteigėte, kodėl pas mus, kodėl būtent šiame regione, kadangi pats centras įsisteigė ne Lenkijoje, o Lietuvoje. Tai jis gana atvirai atsakė – „Paanalizavome visą Europą, o statistiškai jūsų žmogus yra labai patikimas, neišlepęs, dalykiškas, t. y. siekiantis tikslo jaunimas”. Paskaitė interpretaciją, kas yra Europa, prasiskolinimas ir t. t. Daug veiksnių, bet, žinote, tai pašaliečio žvilgsnis į mus. Kartais nepastebime to, ką mato kiti, žymiai giliau žiūrėdami. Potencialas Lietuvoje tikrai yra ir reikia jį visomis išgalėmis išsaugoti. Man atrodo, kad dabar migracija, kuri vyksta, gerėjant gyvenimo sąlygoms, ji dar labiau plėsis. Natūralu, žmogus turi daugiau šansų išlikti, jeigu jis mąstys taip pat, kaip dabar, tai visada žmogaus prigimtyje yra – visur gerai, kur mūsų nėra. Jis, ko gero, galvos, kaip išvykti, nors nuvyks ne kažin kur, kaip kolegos minėjo. Vis tiek, man atrodo, mums reikėtų suvokti kiek kitaip, nes universitetai XXI amžiaus aplinkoje turėtų keistis. Suvokti, kad esame ne pavienis universitetas, o kažkokio tinklo dalis. Jei yra tinklas universiteto viduje, o praktiškai visi universitetai yra tinkliniai, tai būdami tinkle ir suradę tuos partnerius, kurie suinteresuoti mūsų sėkme, tuomet koks skirtumas, kokioje tinklo dalyje tu esi? Vis tiek praktiškai geroji energija, geroji informacija, kaip susiekiami indai, pereina, nesvarbu, ar tu studijuosi Lietuvoje. Bet turiu galvoje, kad diplomą gausi kartu su kokiu Marselio universitetu, tai ko važiuot ten, jei būdamas čia gausi. Tas dvigubų trigubų universitetų diplomas dabar ateina į madą. Lietuva labai gražiai įsikomponuoja savo žingsniais, visi universitetai dirba ta kryptimi. Ta tendencija labai ryški, tik žmonės to dar nesuvokia. Srautas neigiamos informacijos, kad viskas blogai, blogai visose srityse, tai apriori jis daro išvadą, kad ir čia, ko gero, bus blogai. O ar žinot, Lietuvos aukštasis mokslas užima 25 vietą pasaulyje, tai labai geras rodiklis. Nė vienas iš valstybės parametrų, kurie charakterizuoja valstybę reitingų skalėje, nė vienas neužima tokio aukšto reitingo kaip aukštasis mokslas. Ir tarp kitko, per pastaruosius metus iš 30 vietos pakilo į 25. Tai rodiklis. Kas uždirbo šį reitingą? Universitetai. Čia ne mūsų pačių vertinimo parametras, tai yra parametras, vertinimas, ateinantis per UNESCO, per Jungtines Tautas, labai stipriai aprobuotas ir labai ginčytinas, tiesiog parametras, dėl kurio vyksta labai didelės diskusijos. Tai ne šiaip sau padovanotas reitingas. Jaunimui tai reikėtų pateikti. Kai mes patys pateikinėjame, tai užima lyg ir gynybinę poziciją ir pradeda mumis nebetikėti. Bet dar kartą sakau to Indijos ambasadoriaus mintis apie Lietuvos jaunimą ir apskritai apie Lietuvos būklę. O po to komponuojasi visi kiti dalykai. Ir universitetams, matyt, reikėtų suvokti, kas yra XXI amžius. Ar tai yra tinklinis universitetas – tai yra mega tinklai, kurie jungiasi gana į galingas sąjungas ir praktiškai, jeigu mes ką nors pražiopsosime, mus nušluos. Tarkim, dabar kuriasi Azijos tinklas, Azijos Amerikos tinklai, azijiečiai investuoja į aukštąjį mokslą 4 proc. BVP. Toliau turėkime galvoje, kad tie mega tinklai naudoja visiškai kitas sistemas, kurių iki šiol nebuvo, tarkime, dešimtys, šimtai tūkstančių studentų baigia universitetą, net nežinodami, kur tas universitetas yra. Tai elektroninės studijos. Nereikia ironizuoti, kad nėra kokybės ir pan., bet ta tendencija stiprėja. Ir kuo toliau, tuo labiau darosi akivaizdu, kad studento darbo vieta yra ten, kur jis yra, o profesoriaus vieta – namai. Ir ta tendencija tikrai stiprėja. Galime dėl jos diskutuoti, bet ji ateina. Žiūrėkite, neformalus ugdymas – žmogus pats savaime siekia kompetencijos, dažnai be universiteto pagalbos, universitete tik pasitikrina. Taigi, dedant visas dedamąsias į vieną vietą, žiūrėkite, universitetas, t.y. mes, kontroliuojame 15 proc. viso potencialo, kuris siekia kvalifikacijos.

A. Šindeikis: Ką galvoja medikai?

R. Žaliūnas: Na, galbūt man yra šiek tiek lengviau kalbėti, nes tai yra susiję su biomedicinos mokslais. Dažniausiai tai yra konkurencingos studijų programos ir pasidalinant mūsų universiteto 20 metų patirtimi (šiais metais būtent yra 20 metų, kai pirmasis užsienietis atvažiavo į mūsų universitetą), šiuo metu mūsų universitete studijuoja studentai iš 40 pasaulio šalių. Pirmoji šalis yra Izraelis, po to – Europa, buvo antplūdis iš Švedijos, Ispanijos ir galėčiau tą žemėlapį plėsti, bet jūs labai taikliai uždavėte klausimą – kiekviena šeima atiduodama vaiką žiūri ne vien į instituciją, koks universitetas, kokia studijų programa ir kokia po to jaunuolio, baigus šį universitetą, perspektyva. Kalbant apie medikus, aš galiu pasakyti – tiek Vilniaus universitete, tiek Lietuvos sveikatos mokslų universitete parengti sveikatos mokslų specialistai, kurie baigia studijas, gali likti didžiausiuose centruose Lietuvoje, nė vienas jų neišvažiavo. Problema yra, kad nėra optimizuotas sveikatos priežiūros tinklas ir mes investuojame į vaiką 12, 15 metų. Jeigu jis patektų į rajoninę ligoninę, kuri gyvena dar tokiomis sąlygomis kaip sovietmečiu, gydytojas per labai trumpą laikotarpį prarastų savo kompetencijas. Neradęs nišos universitetinėje ligoninėje, jos ieškos kitoje Europos šalyje. Kitas aspektas – yra ir kitokios pasaulinės tendencijos, svarbu ne vien mokslas, studijos, bet ir praktika. Universitetai kuria net savo darželius, mokyklas, tą infrastruktūrą. Dirbančiam specialistui nereikia galvoti, kur jo vaikas yra šiuo metu, ar nuveš jį į darželį ar mokyklą, tas sąlygas sudaro universitetai, tai atrodo keista, bet toje konkurencingoje  aplinkoje kiekvienas universitetas stengiasi būti kažkuo išskirtinis, ne vien dėl to, kad ten yra Nobelio premijos laureatai, to maža. Gyvenimas yra pakankamai trumpas, todėl universitetas identifikuoja tas sritis, kaip jis pritrauktų būsimuosius studentus, naujos kartos dėstytojus ir mokslininkus. Kokią galimybę studentas turi gauti darbą, yra be galo svarbus reiškinys, čia nėra paslaptis. Geriausi specialistai iš mūsų universiteto gauna pakankamai gerą užmokestį toje universiteto ligoninėje, bet jie, tarkime, kaip šiuo metu visa brigada yra išvykusi į Kazachstaną, jie padirba ten du tris mėnesius ir jie uždirba tiek, kiek pas mus per visus metus. Ir jie sugrįžta, nenori keisti nei šalies, nei nieko, jie yra matomi, žinomi Lietuvoje. Bet galbūt tai yra susiję, kad mūsų yra tam tikra specifika. Bet, kaip visuose interviu sakiau, aš nepažįstu nė vieno lietuvio, tarkime mediko, kuris išvykęs ir į kurį reikėtų investuoti, kad susigrąžintų. Nė vieno. Ir ypač Europoje. Išskyrus tuos atvejus, kai išvyko į Ameriką. Manau, galime daug diskutuoti, bet tai yra tie svertai, kur konkurencijos mes neatlaikysime. O Europoje, sakyčiau, yra viena šalis, kur, mano, kaip mediko, akimis, turbūt nėra realu konkuruoti – su Jungtinės Karalystės universitetais. Būkime realūs. Ten yra sistema nuo mažiuko, nuo šeimos, nuo pačios pačios pradžios, ten niekas nesako, kad aukštasis mokslas yra vertybė. Jų nemoko, traukinys bėga, gali būti mokykloje vienas gabus, visi kiti negabūs, bet ta kartelė nebus nuleista, tai yra bendra sistema. Jis ateina į universitetą iš tiesų išskirtinis, su išskirtiniais gebėjimais, ir ta sistema leidžia jiems realizuoti save.

A. Šindeikis: Labai ačiū. Pakalbėjome apie aukštą mokslo kokybę Lietuvoje, tikrai ji yra pakankamai aukštai vertinama tarptautiniu mastu. Aš noriu pateikti keletą skaičių, kuriuos jūs pakomentuotumėte. Pirmieji nepriklausomos Lietuvos metai – 1991-1992 m. – turime 60 tūkstančių studentų, 14 universitetų. Šiandien – 2011 metai, turime – 23 universitetus, 23 kolegijas. Bendras studentų skaičius labai artimas dviem šimtams tūkstančių. Matome, kad per dvi dešimtis nepriklausomos Lietuvos metų Lietuvoje įvyko universitetų sprogimas. Aukštųjų mokyklų ir studentų skaičius išaugo keturis kartus. Valstybės finansavimas aukštajam mokslui nuo 373 tūkst. litų 2009 m. išaugo iki 1 mlrd. 300 mln. Taigi, aukštajam moksle vyko didelis sprogimas, tas reiškinys matomas, suprantamas. Norėčiau jūsų komentarų, kaip jūs į tai žiūrite. Ypač norėčiau antros dalies – demografija rodo, kad mūsų vaikų skaičius, gimusių tais metais, kurie ateis vėlesniais metais į universitetus, dramatiškai krenta, jis krenta nuo 50 tūkst. iki 28 tūkst., tai vos ne dvigubai. Tai reiškia, tos keturiasdešimt kelios aukštosios mokyklos susidurs su paprasčiausia problema – nebus žmonių, kam studijuoti. Kaip jūs matote šituos ateinančius kelerius 5 metus, per kuriuos bus tas dramatiškas mažėjimas pirmakursių? Ir, žinoma, norėčiau reakcijos į tą didžiulį skaičių augimą – tiek universitetų, tiek studentų skaičių.

R. Žaliūnas: Aš iš tiesų jau ne vieną kartą sakiau, kadangi universiteto administracijoje dirbu jau trylikti metai, iš tiesų yra akivaizdu, kad Lietuvoje aukštųjų mokyklų yra per daug. Pats gyvenimas priverčia jungtis, tą daro visas pasaulis. Kaimyninės šalys, Suomija, ligoninės, korporacijos. Tai yra bendras dėsningumas, kadangi visose srityse universitetas negali būti stiprūs, kažkuri dalis yra prioritetinė, išskirtinė. Ir neabejoju, kad tas neišvengiamas procesas ateityje Lietuvoje vyks, kad bus optimizuotas tinklas lygiai taip pat kaip universitetų, kaip sveikatos priežiūros tinklo optimizavimas.

Pavyzdžiui, mūsų universitetas žvelgia kitaip. Žiūrime, kaip daro kitos pasaulio šalys. Paimkite Jungtinės Karalystės universitetus. Iš kur jie gauna studentų? Iš trečiųjų šalių. Jie įtraukia ne tik studentus. Manau, universitetams reikėtų pagalvoti, ar nepadaryti gimnazijos, parengiamųjų kursų, kuomet žmonės atvyksta iš kitų šalių, mokosi lietuvių kalbos, kultūros, papročių, t. y. pats didžiausias turtas. Juk tos šalys, kuriose yra daug jaunimo, t. y. tie, kurie dirbs, kurs šeimas – jos ir yra stiprios. Manyčiau, reikėtų ir tam rengtis, bet nežiūrėti kaip į faktą, kad lietuvaičių yra mažai, tai jau yra kriterijus, kad nieko daryti nereikia. Mano manymu, yra dar daug erdvės, galime ir mes eiti tuo keliu, ką yra padariusi ne viena šalis.  Ir reikia nepamiršti, kad mes dažniausiai orientuojamės į anglosaksiškas šalis, kur dėstoma anglų kalba. Kodėl mes pamirštame rusų kalbą? Universitetas turi būti labai lankstus. Jis kaip Europos Komitetas, kur yra 6 privalomos kalbos. Gal reikėtų žiūrėti globaliau.

B. Juodka: Žinote, ta tendencija dėl studentų skaičiaus yra ne vien Lietuvoje. Tendencija yra globali. Iš elitinio universiteto tapo masiniu. Tas didžiulis studentų skaičius per pastaruosius 20 metų buvo nulemtas kartais dėl labai objektyvių priežasčių. Kiekvienas universitetas norėjo turėti kuo daugiau studentų, nes studentai yra pinigai. Pažiūrėkite, kas vyko per tuos metus. Masinis studijų programų multiplikavimas. Tūkstančiai studijų programų atsirado ne iš karto. Kiekviena studijų programa yra studentai, studentai yra pinigai, tai visi universitetai, turėdami žmogiškuosius resursus, turėdami infrastruktūrą arba jos neturėdami, multiplikavo tas studijų programas, reiškia augo. Už tai atsirado tie 200 tūkst. Mano pozicijos nepakeitė jokia reforma. Kai buvo svarstomas studijų projektas, aš ganėtinai aktyviai pasisakiau. Aš siūliau inventorizuoti šimtus tūkstančių programų ir nuspręsti, ar visi 15 valstybinių universitetų turi žmogiškuosius resursus, ar reikia tiek daug verslo ir vadybos studijų. Prieš trejus metus aš aiškinau – paimkime mokslo studijų problemą, kurios jokiu būdu negalima butų vadinti optimalia. Mes užmirštame, kad toje mokslo studijų sistemoje be kolegijų buvo daugiau kaip 30 mokslo institucijų, turėkite omeny, tai irgi kainuoja. Todėl aš ir siūliau paimti visą mokslo sistemą – universitetus, kolegijas, institutus – ir bandyti tą sistemą optimizuoti. Taip pat siūliau nedaryti politinių sprendimų – tas universitetas nereikalingas, tas blogas, čia reikia politinio sprendimo – tą jungti su tuo, tą su kitu. Pasiūliau kaip tik pradėti iš apačios – pažiūrėkime studijų programas, gal nebūtinai universitetui „X“ reikia turėti visas studijų programas. Gal jie stiprūs kitur, tai ir koncentruokitės ten. Dabar pasaulyje universitetai specializuojasi. Bet buvo nueita kitu keliu ir pasakyta, kad tegu sistema optimizuojasi evoliucijos būdu. Tai reiškia, kad krepšelių negaus koks nors vienas universitetas ar gaus mažiau. Demografinė situacija, ką jūs paminėjote, yra drastiška. Juk tų krepšelių mažės. Tokiu evoliucijos būdu universitetai bus priversti optimizuotis, jungtis su kitais universitetais, ką padarė Veterinarijos ir Kauno medicinos universitetas. Ne iš gero gyvenimo, nes Veterinarijos akademija surinko tik 20 procentų krepšelių.

R. Žaliūnas: Ne dėl tos priežasties…

B. Juodka: Viena iš priežasčių yra ta. Galbūt yra ir daugiau priežasčių, bet sutikite, krepšelių mažės, universitetai patys diskutuos, žiūrės, kai kurių studijų programų tiesiog atsisakys, jei nėra stiprūs tam tikrose srityse. Aš manau, kad natūraliu būdu ta demografinė situacija gali priversti universitetus nesiekti tos gigantomanijos. Pavyzdžiui, mūsų Vilniaus universitetas mažina studentų skaičių, nes mes nenorime imti bet ko. Mes nusistatėme balą, kur gali mokėti milijoną, mes nepriimsime, jei tu gauni mažiau nei 50 procentų aukščiausio balo. Tokie dalykai yra ir kituose pasaulio universitetuose. Dabar studentų skaičius nebeauga, kaip jūs ir sakėte.

R. Ginevičius: Na, be abejo, bet nepamirškime, kiek studentų išvažiuoja į užsienį. Be to, tos pačios tendencijos vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Europoje irgi mažėja stojančiųjų į universitetus skaičius. Dėl demografinių procesų – visoje Europoje su gimstamumu yra prastai. Žiūrėkime, kaip Europos universitetai sprendžia tas problemas. Viena konferencija buvo netgi skirta žinių judėjimui – jie kūrė universitetus Egipte, Indijoje. Kazachstane dabar veikia vokiečių universitetas. Jie neveža studentų pas save, o vietoje siūlo įsteigtą filialą. Aišku, tai nepaprasti filialai, tai nelengva padaryti, tačiau tai yra esminių problemų sprendimas, jie ieško besimokančiųjų. Mes, aišku, esame nelabai palankioje situacijoje, kadangi esame Europos periferijoje. Tai mes pajutome, kai rektorių grupė buvome Kazachstane ir kai bandėme agituoti, kad jie važiuotų pas mus. Žinoma, kaip jūs teisingai ir sakėte, yra specifinis dalykas ir jų nereikia daug agituoti, jie patys važiuoja, bet mums, pavyzdžiui, jau yra sudėtingiau, kadangi konkurencija yra didesnė. Ten nelabai kokios perspektyvos, kadangi tie, kurie patenka į tą tūkstantį, kuriems apmokami mokslai, tai jie turi teisę važiuoti tik į 100 geriausiai reitinguotų universitetų, o tie, kurie nepatenka ar turi pinigų, tai jie nesirenka Europos pakraščio. Pavyzdžiui, į Čekiją per metus važiuoja po porą šimtų studentų. Kadangi yra tiesioginis susisiekimas, tai yra Europos centras – Europos traukos centras, visomis prasmėmis patrauklus. O mums būti patraukliems yra gana sudėtinga. Jei norime, kad pas mus atvažiuotų, mes turime būti patrauklūs. Galbūt viena iš išeičių yra ir tinklas, kaip minėjo prof. A. Pumputis. Tai yra ėjimas į rinką. Reikia susirasti partnerį, sudaryti su juo veiklos sutartį ir eiti į tą rinką. Atsižvelgiant į mūsų geografinę padėtį, toks kelias yra labai perspektyvus. Be abejo, tai atsilieps ir aukštųjų mokyklų skaičiui. Jei bus krepšeliai, nebus šansų gauti tų mokančių už mokslą, tai nebus ir finansavimo. Neišvengsime šios problemos. Tuomet pats gyvenimas privers galvoti, kaip spręsti šią problemą. Susikooperuoti su kažkokia kita mokykla galbūt nėra didelė tragedija. Pavyzdžiui, Paryžiuje yra 7 universitetai po viena kepure lyg vienas universitetas, bet jie atskiros, savarankiškai veikiančios mokyklos. Manau, kad ta nauja situacija privers visus mąstyti ir ieškoti naujų sprendimų.

A. Pumputis: Žinoma, šiuos klausimus reikėtų diskutuoti visuose lygiuose. Ne tik diskusijų, bet ir sprendimų lygmeniu. Tai visuomenės rūpestis. Pasaulyje demografinė padėtis ta pati, studentų skaičius mažėja, išpuoselėti universitetai ieško darbo, braunasi į tokius regionus kaip mes. Jei valstybės lygiu nesugebėsime pakovoti, iškils rimtų visuomenės tapatybės klausimų. Mokykla ir universitetas saugo tautos kultūrą. Tai pagrindiniai židiniai, kurie lavina savo kraštą, jį daro konkurencingą, atsparų prieš pasaulio įtaką. Dar norėčiau priminti, ką jūs minėjote – šiandien studentų augimas vyksta visame pasaulyje ir vis dar tęsiasi. Dabar pasaulyje yra 34 mln. studentų. Iki tol reikėdavo 20 metų, kad padidėtų studentų skaičius. Dabar gal stabilizuosis, bet P. Korėja, japonai, skandinavai priima deklaracijas, siekdami visuotinio aukštojo išsilavinimo. Tai yra didžiulis iššūkis. Norėčiau tiesiog priminti Lietuvos skaičius. Jie gali skambėti nuobodokai, bet pagal 2008 m. statistiką, naujesnių duomenų nėra, buvo 538 tūkst. su aukštuoju išsilavinimu. Per 3 metus padaugėjo po 30 tūkst., tai dabar kokių 578 tūkst. žmonių su universitetiniu išsilavinimu. Išvykusių į užsienį tikrai ne mažiau kaip 100 tūkst.

A. Šindeikis: Atsiprašau, gavome statistikos duomenis, tai skaičius gana šokiruojantis – 2, 8 mln.

A. Pumputis: Tai bus dar blogesni skaičiai. Na, bet tarkime, tegu 580 tūkst. Visi, kurie turi universitetinį išsilavinimą ir gyvena Lietuvoje, tai bus 17 proc. turinčių išsilavinimą žmonių. Europos Sąjungos vidurkis 31 proc. Taigi natūralu – universitetai dės pastangas ir lavins savo visuomenę, bendruomenę, taigi prasideda kiti procesai. Mes pasiekėme 17-18 proc. išsilavinusios visuomenės. Ateina visai kita konkurencinė aplinka, tikrai brausis  tie pasauliniai universitetai, mega tinklai ir jie darys didelę įtaką Lietuvai.

Na, ir kokia mūsų pozicija? Be abejo, kad visi universitetai tikrai neišsilaikys. Mes turime pergrupuoti savo santykius tarpusavyje, nes šiandien mes metėmės į tokią konkurencinę kovą. Manau, mums reikia konkuruoti pritraukiant vienas kitą, išryškinant stipriąsias dalis. Kitaip nesugebėsime konkuruoti. Koks skirtumas, kuris universitetas išnyks paskutinis Lietuvoje? Matyt, nebebūtų jokio skirtumo. Gal aš klystu, bet galėtų universitetai sudaryti tinklą, atstovaudami savo stipriosioms dalims, sudaryti vidinį tinklą ir tą tinklą „užkabinti“ kur nors pasaulyje. Surastume partnerius, kurie būtų suinteresuoti ne vienu kitu universitetu, bet visa visuma, tai būtų saugiau visai visuomenei.

B. Juodka: Nebus Lietuvos be stiprių universitetų, bet čia ne mano „išmislas“. Tik aš nevisiškai sutikčiau su kolegos ta virtualiųjų universitetų globalizacija, kad čia viską šluos, kad tie tinklai susiurbs visus, žinot, virtualūs universitetai man sunkiai suvokiami. Aš esu matęs daug pasaulio universitetų ir žinau, kad tikrieji universitetai yra ne virtualūs. Turi būti aura, norint sukurti kūrybinį žmogų. Turi būti žmogus su žmogum. Socialiniuose moksluose paprasčiau, bet ne biochemijoj, ne medicinoj, ne fizikoj, ne inžinerijoj. Tu neišlavinsi biochemiko, jei jis nepačiupinės mėgintuvėlio. Tai pasaulinė tendencija, bet, mano įsitikinimu, yra mokslo sričių, kur tu gali virtualiai ir eksperimentus stebėt, bet tu pamatęs ekrane, pats nepalietęs mėgintuvėlio savo rankomis, nebūsi biochemiku, būsi virtualiu biochemiku, todėl kai kuriuose moksluose ji netinka. Šią dieną mes nekalbame, kad ruošiame specialistus, čia vakar dienos šnekos, mes bandome išugdyti kūrybišką žmogų, o kad kūrybišką žmogų išaugintum, reikia bendrauti.

V. Pakalniškis: Man garbė būti čia tarp rektorių, aš ir pats esu neabejingas šiai temai. Dabar yra tiek daug problemų paliesta. Dėl naujojo įstatymo. O kas priims tuos sprendimus? Mes juk einame prie administracinių, politinių veiksmų, kažkas turi vertinti, priimti sprendimus. Geriausias sprendimas, mano nuomone, yra demokratiškesnis ir patiems universitetams bendradarbiaujant, t.y. reikia spręsti, kur mes esam stipresni ir konkuruoti su artimais ar tolimais universitetais dėl studentų. Bet čia vieni universitetai nieko nepadarys, jie turi kurti aktualias programas, kurios reikalingos šiandien, nes yra didelis poreikis naujų profesijų, žinių. Jos buvo šiokios ir tokios, bet jos buvo sukurtos. Kaip kalbėjo Švietimo sistema, mūsų sektorius yra geriausias Lietuvos erdvėje. Mes esam pačiam aukščiausiam lygy palyginus su finansų rinka, viešuoju administravimu, politika ir kt. dalykais. Svarbu, kad taip ir turi būti. Pagal kokius kriterijus buvo vertinama? Yra vienas kriterijus – konkurencingumo – kiek tie sektoriai yra konkurencingi pasauliniame, socialiniame, ekonominiame kontekste. Mūsų konkurencingumas yra labai aukštas. Jis yra dvigubai aukštesnis, pavyzdžiui, už viešojo administravimo, investicijų, už viską.

R. Ginevičius: Jūs čia pačioj pradžioj pasakėt tokią mintį, kad vakarų darbdaviai skeptiškai į tai žiūri, tai ačiū Dievui, kad jie taip žiūri, nes jie labai greit, kai atsidarė Vokietijos ir Austrijos darbo rinkos, pamatys, kokie yra lietuviai, koks lygis ir kokios jų savybės, ir tada jie graibys lietuvius. Pagrindinė lietuvių blogybė, kad mes neturime realios strategijos. Mus visi muša už tai, kad mes turime per daug studentų. Taigi mes turime galų gale apsispręsti, ko mes siekiame. Gal mūsų stiprybė ir yra, kad mūsų žmonės labai išlavinti, gal mums reikia priimti tą koncepciją, kad būtų visuotinis aukštasis mokslas, tuomet išsiskirtume Europos Sąjungoje. Nes dabar mes kalbame apie aukštas technologijas, o kas su jomis dirbs? Darbininkų jau neužtenka, taigi reikėtų pradėti spręsti problemas nuo to. O kaip mes įsivaizduojame aukštąjį mokslą, kokia jo vieta valstybėje, ko mes siekiame.

A. Šindeikis: Suformavome dvi išeitis aukštajam mokslui Lietuvoje. Angela Merkel sakė, kad bakalaurai, magistrai gražu, bet kur dingo vokiečių inžinierius? Sako, labai gerai, turim daug magistrų, bet pas mus inžineriją baigęs žmogus kurdavo darbo vietas, o ne ieškodavo darbo vietų. Tokie reiškiniai mums nelabai patinka. Vienas apsektas – Lietuva kaip valstybė pasiekusi raštingumo lygį, galimas šūkis – kiekvienam aukštąjį išsilavinimą. Tai yra geras dalykas. Mane domina jūsų, kaip rektorių, požiūris, ar jūs esat pasirengę kiekvienam, baigusiam abitūrą, duoti šansą įgyti aukštojo mokslo diplomą. Dar užbėgsiu už akių – kad būtų aiškiau – jei turėsime studentų, nesvarbu, iš kur, ar mes būsime tam pasiruošę? Ar galėsime mokyti užsienio kalbomis, duoti tokį išsilavinimą, kad jie būtų konkurencingi tarptautinėje rinkoje? Aukštosios mokyklos tapo rinkos elementais. Masės studentų plūsta, tai neišvengiamai susiję su tuo, kad lygis vis dėlto krenta. Ne tik Lietuvoje. Vis daugiau žmonių, baigusių magistro studijas, yra nesavarankiški žmonės. Nebėra ambicijų, kad aš galiu eiti ir pats kurti darbo vietas. Kaip jūs į tai žiūrite?

B. Juodka: Pirmiausia – gerai ar blogai, kai valstybė turi daug studentų? Jei manysime, kad universitetą baigę žmonės gauna kažkokį išsilavinimą, inteligencijos dozę, tai reiškia visuomenė yra protingesnė. Tai, žinoma, yra didžiulis pliusas valstybei. Visuomenė protingėja. Daug studentų nėra blogai, bet kitas dalykas – ar visi, baigę gimnazijas, mokyklas, 100 proc. turi mokytis universitetuose. Kaip biochemikas, aš sakau, kad ne kiekvienas pagal Dievo dovaną gali būti universiteto studentas. Universitetas – aukščiausia mokslo pakopa, todėl baigęs gimnaziją, aš nesakau, kad jis netinka niekur, bet ne 100 proc. baigusių gimnazijas turi studijuoti universitetuose, mums reikalinga ir santechniko, ir dažytojo profesija. Tam yra kolegijos, daugelis sako – universitetai neparuošia darbo vietai. Universiteto misija ne ta, jo tikslas – mąstantį, kūrybinį žmogų kurti. Kitkam yra kolegijos. Ten taip pat yra aukštasis išsilavinimas. Ne visi turi studijuoti pagal savo biologinius poreikius ir pagal valstybės poreikius.

A. Šindeikis: Valstybės turi finansuoti tiek, kiek reikia valstybei, mokesčių mokėtojams, o jei žmogus turi lėšų, jis gali studijuoti be apribojimų. Aišku, bazės riboja jūsų auditorijų skaičių, bet normaliai toje vietoje galima plėstis.

B. Juodka: Negali, jei nėra čia (rodo galvą). Ne pinigai lemia.

R. Žaliūnas: Aš nenoriu kolegų įžeisti, universitetai tuo ir yra žavūs dėl savo nuomonės įvairovės. Mes žinome, ką reikia padaryti. Bet, kaip viena ar kita padaryti, kiekvienas universitetas renkasi savo kelią. Aš, pavyzdžiui, netikiu evoliucijos likimu mažoje valstybėje. Aš pritarčiau, kad tai yra daugiau politinis sprendimas. Be šito, mes nebejudėsime niekur. Mes esame visi labai įvairūs. Man irgi ne tas pats, aš turiu šeimą, turiu dukrą, kuriai 27-eri ir sūnų, kuriam 9-eri metai, kaip visiems sakau, su ta pačia žmona. Ir galiu palyginti, kad vaikai yra visiškai kitokie. Ir aš negaliu pasakyti, kad po 10 ar 15 metų Lietuvoje viskas bus gerai. Visi bus išsilavinę. Čia kaip ligoniui sakyčiau, mes sukursime sistemą po 20 metų, bet jo jau nebus. Taigi reikia žiūrėti, ką dabar daryti, o ne „kažkada vėliau“.

A. Šindeikis: Kaip jūs manot, kas turėtų nuspręsti ir kokiu būdu?

R. Žaliūnas: Manau, mūsų pavyzdys yra geras. Ir patikėkite, ne iš blogo gyvenimo , bet, kai mes susijungėme dvi aukštosios mokyklos, tai patikėkite, kiek ten yra dubliavimo. Darbą reikės optimizuoti. Man tikrai neužteks 5 metų kadencijos, dar kitas ateis ir turės ką veikti. Aš dar atkreipsiu dėmesį į mūsų struktūrą – dirba 8 tūkst. darbuotojų. Jei nebus politinės valios iš viršaus, tai… Bet ne visos mokyklos yra tam pribrendusios ir ar ne per brangiai valstybei tai kainuoja.

A. Šindeikis: Dar pareikškite savo požiūrį į masinį mokslą, taip pat ir dėl aukštųjų mokyklų optimizavimo.

R. Ginevičius: Iš tikrųjų visos problemos yra kompleksinės. Blogiausia, kai iš konteksto yra ištraukiamas koks nors vienas niuansas ir bandoma apibendrinti. Dėl bendro masinio rengimo – o kaip tada su kokybe? Kyla klausimas, nuo ko priklauso kokybė? Jei ruošiame konvejeriu, tai apie kokią kokybę galime šnekėti? Pvz., vakaruose katedra turi 8 magistrus, tai jie dirba su jais kaip su doktorantais. Jų magistras yra vos ne kaip daktaras, o čia atsiranda nusirašinėjimas, plagiatas. Tas masiškumas yra, viena vertus, gerai, nes sudaromos galimybės šviestis, bet turbūt tai didelė atsakomybė, kad jie gautų norimas žinias. Yra problema, kaip suderinti du nesuderinamus dalykus. 100 proc. išsilavinimas, lozungas gražus, bet kaip jį įgyvendinti? Nesame tokie konkurencingi, kokie turėtume būti. Reikia eiti etapais. Iškelti šviesius tikslus ateičiai. Žinoma, čia yra ir pliusų, ir minusų. Mažesnės mokyklos yra lankstesnės, labiau reaguoja į rinkos pokyčius, pvz., Muzikos ir Dailės akademijos, jos tokios yra vienos ir turi savo erdvę, tradicijas. Bet čia viskas yra gana sudėtinga. Reikia rimtai pagalvoti apie sprendimus. Žinot, Kazachstane yra išminčių klubas. Aš manau, kad mums reikia rimtai pagalvoti, mums reikia kažko smetoniško, tokio sistemingo, reikia svarstyti ir kalbėti apie tai. Mes dabar atskirai svarstome problemas aukštojo mokslo ir vidurinio mokslo, bet čiagi tas pats.

A. Šindeikis: Čia yra ir politinė ir jūsų pačių problema. Duosiu pavyzdį iš Vokietijos gyvenimo – jos aukštojo mokslo sistema labai aiški. Pirmas jų prioritetas – išlaikyti nemokamą mokslą, antras – sumažinti skaičių tų studentų, kurie iškreta laukan, stengtis patirti kuo mažiau nuostolių, kitas dalykas – pritraukti geriausius studentus iš kitų šalių. Yra konkurencingumo išlaikymo sąlyga. Kas lemia? Politinė bendruomenė, akademinė bendruomenė ir žiniasklaidos bendruomenė. Vokietija adekvačiai naudojasi savo intelektu. Ir į intelektualią erdvę jie neįsileidžia žmonių, kurie turi (protinių) problemų. Nes jie sukelia sumaištį. Lietuvoje taip nėra, kol kas mes dar mokomės. Nes pas mus visi vieni kitus kaltina.

A. Pumputis: Lavinkime kraštą ir ne juokais lavinkime. Mes esame Europos kontekste, tai reikėtų plačiau žiūrėti.

A. Šindeikis: Kaip jūs siūlytumėte atlikti optimizavimą? Ir koks jūsų požiūris į tą visuotinį aukštąjį išsilavinimą?

A. Pumputis: Kad būtų visuotinis aukštasis išsilavinimas, žinoma, be prielaidų nepadarysi. Per metus mes šaliname 1,5 tūkst. studentų, tai ir tie, kurie savo noru išeina, bet nemažą dalį sudaro ir nepažangūs, nesugebantys. Mūsų manymu, gal mes klaidas darome, bet šaliname, nes kito kelio nėra. Ir kas sako, kad universitetai prisiima studentų ir po to laiko, kad užsidirbtų, tai tikrai taip nėra, niekas nerizikuos savo reputacija, leisdamas studijuoti bet kam. Kol kas priimti visų nedrįstume. Reikėtų subalansuoti sistemą. Beje, tarp mokyklų ir universitetų yra takoskyra. Jei žmogus eina iš darželio į mokyklą – vienas konfliktas, iš mokyklos į aukštąją mokyklą – kitas konfliktas, tai žmogus iššvaisto savo emocinę įtampą. Kad nėra stojamųjų egzaminų į universitetą, tai tikrai pozityvu. Niuansų yra, bet…

B. Juodka: Daugelis universitetų tai daro ir mes neseniai pradėjome vadinamąjį moksleivių universitetą, kai jie ateina du kartus per metus – pavasario sesiją ir rudenio sesiją. Neįsivaizduojate, koks antšlagas. Konkursas yra, reikia atrinkti. Ir aš matau, kiek daug yra smalsių žmonių, bet ne visi 100 proc. baigę, gali mokytis universitetuose.

V. Pakalniškis: Svarbiausia – mokinių motyvacija, dėl ko mes ir atėjome. Ir studijų programų optimizacija galima tik per motyvuotus studentus. O studentų motyvacija dažnai nėra pagrįsta suvokimu, ką jis dirbs. Sveikatos universitetui yra paprasčiau – jie žino, kokios yra sveikatingumo problemos, kokios jų tendencijos, kaip pasisuks. Reikia apgalvoti, kas turi būti pirma – investicija, ar išsilavinimas. Turi būti perspektyva. Kokybė kuria mūsų gerą ateitį. Kol nebus aiškios kelrodžio motyvacijos, nepasiteisins ir naujos technologijos – elektroninės studijos, nes studentai bus nemotyvuoti.

R. Ginevičius: Koks paradoksas – užsieny jis juodai dirba, pas mus moka tam, kad gautų diplomą. Ten, jis sumokėjęs pinigus, galvoja, kad reikia mokytis, o čia – kad turi gauti diplomą, nes jau sumokėjo. Nesuprantu, kodėl skiriasi mąstymas nuvažiavus į užsienį.

B. Juodka: Anglijoj ir indus uoliau plauna. Ten ir kambarius valo.

Turi būti valstybės politika, kažkoks poreikis. Aš noriu pateikti pavyzdį, kuris nėra tipiškas, bet geras – pagalvojom, kad, kai pastatys AE, siūlyti naują programą bus per vėlu, tai pasiūlėme dabar, populiarumas baisus, nes yra perspektyva, Bet kaip dabar? Nebeaišku, ar elektrinė bus?

A. Šindeikis: Leiskite man išlikti skeptikui dėl valstybės strategijos.

R. Žaliūnas: Aš turiu klausimą – gal jūs turite informacijos, kai sako, lietuvaičiai išvyksta, gauna įvairių studentų diplomus, bet kiek iš jų gauna darbą pagal specialybę?

A. Šindeikis: Labai įvairiai. Bet akivaizdu, kad, baigus germanišką universitetą, yra lengviau įsitvirtinti germaniškoje rinkoje. Bet, be abejo, ne visi.

V. Pakalniškis: Bet su universitetiniu išsilavinimu, vis tiek, kad ir ne toj srity, bet geriau prisitaiko.

A. Šindeikis: Mes negalime lygintis su Vakarais. Kai baigi užsienio universitetus, matai ir čia, ir čia, dar – čia, o Lietuvoje dažnai matai tik bulvių laukus. Lietuvoje darbo vietas sukurti nėra taip lengva.

Konkurencija gaunat studentus iš kitų šalių, kiek ji yra reali? Ar mes tikrai galime gauti tų studentų? Kalbos unikalumas – kuo kalba unikalesnė, tuo kyla didesnių problemų. Kaip jūs į tai žiūrite?

B. Juodka: Klausimas labai geras. Bet mes turime dėstyti valstybine kalba. Taigi negalime priimti į bakalauro studijas, prieš tai jie turi išmokti lietuvių kalbą. Taigi, prisideda dar vieni metai.

A. Šindeikis: Tikrai draudžiama rengti paskaitas anglų kalba?

Visi: Ne, galima…

A. Pumputis: Mūsų Lietuvos studentai yra pažengę, skiriasi žodynas nuo Kazachstano, pavyzdžiui.

A. Šindeikis Ar nėra programos anglų kalba?

Visi: Yra…Visuose fakultetuose…

B. Juodka: Mes laikomės mokslo įstatymo, pažiūrėkite Konstituciją.

R. Ginevičius Kai verčiama užsieniečiams mokytis lietuvių kalbos, kurios jie niekur nepanaudos, tai yra negerai. O kuo mes dabar galime būti patrauklūs? Alumi? Senamiesčiu?

R. Žaliūnas: Pasakyti, kad VU yra senas, vienintelis, to maža. Patikėkite, niekas nevažiuos. Tai yra verslas.

A. Šindeikis: Dar viena žurnalistinė provokacija – atsiprašau iš anksto. Žinome mūsų demografinius duomenis, akivaizdu, kad negalėsime gyventi be emigracijos, tai kas gyvens Lietuvoje ir mokės mokesčius? Klimatu, gyvenimo lygiu nesudominsime, tai turime ieškoti drastiškų priemonių. Jei kazachas, rusas, baigęs universitetą Lietuvoje, gauna Lietuvos pilietybę, kaip  daro kitose šalyse, kaip jūs į tai reaguosite?

R. Ginevičius: Atsidarė sienos Austrijos, Vokietijos. Jie pamatys, kokie yra lietuviai.

A. Šindeikis Visiem geriau krikščionys nei musulmonai, bet tai nebėra laikoma rasizmu.

R. Ginevičius Mūsų jaunimas bus labai pageidaujamas. Musulmonai nukreips saviškius čia, tai kokios mūsų perspektyvos?

A. Šindeikis: Kaip kiti matote tokį procesą?

V. Pakalniškis: Atsiranda migracija, jei surasime priemonę atsilaikyti, vienintelis būdas yra daugiau finansuoti, tiems, kurie gerai mokosi. Nes kitur yra geresnis finansavimas, todėl geriausieji įsitvirtins ten.

R. Ginevičius: Tai kodėl dabar išvažiuoja? Nes nemato perspektyvos. Jei nuvažiuos į Vokietiją ir ten uždirbs 5 kartus daugiau nei Lietuvoj, kaip jį sulaikysi? Mes turime suprasti, kad kitose valstybėse tai buvo kurta labai ilgai, o mes kuriame tik 20 metų.

R. Žaliūnas: Universitetas turi būti labai lankstus.

A. Šindeikis: O kam jiems važiuoti į Vilnių, o ne į Prahą?

R. Žaliūnas: Nes, kaip jie patys sako, „jūsų mentalitetas yra artimas mums“. Kazachai sako, kad kai jie išmoks anglų kalbą, mes jiems būsime nebereikalingi.

B. Juodka: Su rusų kalba irgi kyla problemų.

A. Šindeikis: Aptarkime smulkius dalykus, kurie išlenda į paviršių – dėl tų universitetų tarybų. Tai tas dalykas, kuris labiausiai netenkina akademinių bendruomenių, koks jūsų požiūris, kokiais principais ji formuojama?

R. Ginevičius: Turi labai daug teigiamų pusių. Rektorius turi daugiau laisvės reformoms, bet su viena sąlyga, ji turi būti sudaryta iš socialinių partnerių, kurie galėtų pasakyti, kas negerai. Bet, jei ten bus nieko bendra su universitetu neturintys žmonės, tai nieko gero nebus.

A. Šindeikis: Tai tokią riziką gali sukelti ir jei ministras skirs žmones į tarybą?

R. Ginevičius: Jei galvosime, kad ministras tokius žmones visus paskirs, tai jau ministro prerogatyva.

B. Juodka: Visur yra tarybos, bet socialių partnerių sudaroma taryba turi būti iš universiteto siūlomų kandidatų, o ne valdžios paskirti. Kitaip ji taps politinė. Ar to nori mūsų valstybė? Taip nėra nė viename pasaulio universitete.

A. Puputis: Diskutavome ir mes. Tai tapo mūsų bendruomenės saugikliu.

R. Žaliūnas: Mes vadovaujamės mokslo studijų įstatymu.

A. Šindeikis: Čia aktualus ir pasitikėjimo klausimas. Aš suprantu rektoriaus poziciją, kad mūsų politikai, jei galima padaryti blogai, taip ir padarys.

B. Juodka: Buvo sudaryta darbo grupė, bet ji turi būti sudaryta iš universiteto deleguotų kandidatų, o ne ministrų, kam ignoruoti universiteto bendruomenę?

A. Šindeikis: Dar dėl finansavimo modelio, matome, kad valstybės finansavimas vis didėja iš privačių šaltinių. Kaip jūs manot, kaip jis vystysis toliau? Ar būtinas didesnis valstybinis finansavimas ar gali būti ir iš kitur?

R. Ginevičius: Šioje situacijoje vertinant, ar daug, ar mažai, valstybė skiria tiek, kiek jai reikia. Šiandien universitetų turime tiek, kiek turime.

B. Juodka: Dabar finansuojamas ne universitetas, o studentas, taigi, kur studentas nueis, tas universitetas ir gaus finansavimą. Valstybė vis tiek finansuoja tiek, kiek gali. Jūs klausėte, kas geriau. Bet čia išryškėja ir motyvacija. Studentas stodamas gali surašyti 12 specialybių, tai į pirmas vietas jis surašo tai, kur tikrai nori. Ir jei mes gauname bent 80 proc. tokių studentų, tai mes labai džiaugiamės, nes jie yra motyvuoti. Ir mes gauname biudžetinį finansavimą. Bet mes galime priimti norinčius susimokėti.

R. Ginevičius. Mes gauname pakankamai krepšelių, bet kadangi pas mus krepšeliai yra brangūs, tai jis pasižiūri, jei negavo krepšelio į valstybės finansuojamas vietas, jis spjauna į savo pašaukimą ir nueina ten, kur pigu.

B. Juodka: Kauno medicinos ir Vilniaus universitetas medikus paruošia gerus, nes į mediciną jau nestoja tie, pavyzdžiui, kurie bijo kraujo, taigi jie jau motyvuoti, mes turime džiaugtis – odontologija, medicina. Mes turime gerus studentus. Bet tai, žinoma, priklauso nuo programos.

R. Žaliūnas: Manau, kad reikia džiaugtis, kad yra visokių. Tas skirtumas vis didės. Nebus skiriama tiek lėšų. Tai irgi reikia įvertinti, bet universitetas, tarkim MRU yra geras pavyzdys, reikia pažiūrėti, kiek jie gauna iš valstybės ir kiek jie pritraukia lėšų.

A. Pumputis: Čia, matyt, ne vien krepšelio problema. Čia universiteto laikysenos problema. Jei universitetas finansuojamas tik iš vieno šaltinio, tai tam šaltiniui subyrėjus, viskas.

B. Juodka: VU gauna krepšelių iš valstybės finansuojamų, mes priimame 30 proc., jei negausime biudžeto, priimsime į mokamas vietas. Kol yra biudžetas, tai ir vienas, ir kitas šaltinis yra labai svarbūs.

R. Ginevičius Tai turi įtakos universiteto savarankiškumui. Lėšas pritraukti reikia per studentus, taigi čia prisideda ir studijų kokybė.

B. Juodka: Lėšų pritraukimas yra ir per mokslinę veiklą. Ne vien per studijas.

A. Šindeikis: Širdingai dėkojame už konstruktyvų pokalbį.

BFL

Jungtinės Karalystės aukštosios mokyklos domisi galimybėmis veikti Lietuvoje, penktadienį pranešė švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius.

Jis žurnalistams sakė sulaukęs kelių Jungtinės Karalystės aukštųjų mokyklų susidomėjimo.

“Manau, kad susidomėjimas ir kitomis šalimis iš britų mokyklų pusės yra, bet džiaugiuosi, kad mes galime šiandien pasiūlyti palankią įstatyminę ir administracinę terpę, leisiančią atvesti čia kokybiškas studijas ne dėl to, kad atimti duoną iš mūsų universitetų, o dėl to, kad kuo greičiau kokybine prasme stiebtumėmės į viršų”, – žurnalistams penktadienį sakė ministras.

Anot jo, britus į Lietuvą gena jų šalyje gerokai keliamos studijų kainos.

“Beveik visi Didžiosios Britanijos universitetai yra paskelbę, kad studijų įmokos dydis nuo 2012 metų rugsėjo pirmosios sieks 9 tūkst. svarų”, – teigė G. Steponavičius.

Ministras kol kas negalėjo pasakyti, kokia forma Lietuvoje veiktų britų universitetai ar koledžai.

“Kol kas tai yra domėjimasis, ir jis yra ganėtinai intensyvus ir ne pavienis, bet mes iš savo pusės pasistengsime maksimaliai dalykiškai pasiūlyti įvairias bendradarbiavimo formas – ar su Lietuvoje veikiančiais universitetais, ar steigiant filialus ar netgi atskirus universitetus”, – teigė jis.

"Veido" archyvas

Kolegijų absolventai Darbo biržos slenkstį mina dažniau nei universitetų: vidutiniškai 15-20 proc. baigusių kolegijas ir 5-10 proc. baigusių universitetus neturi darbo

Daugiausiai bedarbių “parengia” Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos bei Panevėžio kolegijos. Tarp universitetų pagal bedarbių absolventų kiekį pirmauja Vilniaus dailės akademija ir Lietuvos žemės ūkio universitetas.

24 metų Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos absolventas Robertas Sadauskas jau metus laiko dairosi bet kokio darbo. Želdinių dizaino specialybę pernai baigęs vaikinas vilčių įsidarbinti pagal profesiją turi nedaug. “Želdinių dizaino srityje panaši padėtis kaip ir statybose – viskas susitraukė ir labai mažai tokio darbo skelbimų”, – teigia vaikinas. Šią specialybę Robertas pasirinko klausydamas aplinkinių patarimų, kad tai gera ir paklausi profesija. Prieš ketverius metus, ekonominio pakilimo metu, ji galbūt tokia ir buvo. Bet ne dabar. Dauguma Roberto bendrakursių išvyko padirbėti į užsienį ir tikisi sugrįžti, kai sunkmetis pasibaigs.

Roberto ir jo kurso draugų istorijos rodo negailestingą statistiką. Šiandien būtent baigus Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją daugiausiai šansų likti bedarbiu. Išanalizavęs Lietuvos darbo biržos (LDB) ir Statistikos departamento pateiktus duomenis, “Veidas” išsiaiškino, kad kovo pirmą dieną net 28,7 proc. Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos absolventų, baigusių 2010 m., buvo registruoti LDB. Tai didžiausias rodiklis tarp visų Lietuvos aukštųjų mokyklų – kolegijų ir universitetų.

Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos direktorius Albinas Tebėra stebėjosi tokia statistika ir tikino, kad kolegija rengia į darbo rinką orientuotų profesijų žmones – miškininkystės, hidrotechnikos specialistus, želdynų dizainerius.

Antroje vietoje tarp kolegijų pagal darbo nerandančių absolventų skaičių atsiduria Panevėžio kolegija (26 proc. bedarbių), trečioje – Kolpingo kolegija (24,5 proc.). Beje, jei pridėtume ir emigravusius absolventus, šie skaičiai veikiausiai dar labiau išaugtų.

Įdomu, kad iš visų aukštųjų mokyklų absolventų, daugiausiai Darbo biržoje registruota baigusių Kauno kolegiją – 405. Šis skaičius netgi viršija Vilniaus universiteto (VU) absolventų bedarbių skaičių, nors VU 2010 m. baigė 2,8 karto daugiau studentų negu Kauno kolegiją. Vis dėlto, kadangi Kauno kolegija išleidžia daugiau absolventų negu prieš tai minėtos kolegijos, pagal darbo negalinčių susirasti baigusių studentų skaičių ji atsiduria penktoje vietoje – 20,7 proc. šios kolegijos absolventų šiuo metu yra bedarbiai.

Norint susirasti darbą šių aukštųjų mokyklų absolventams neretai tenka keisti sritį ir įsidarbinti ne pagal įgytą specialybę. Štai 24 metų Kauno kolegijos absolventė Linaura jau metus dirba kirpėja. Nors jauna mergina iš kirpėjos pajamų dar negali savęs visiškai išlaikyti, po truputį įsibėgėja. Turizmo ir viešbučių vadybos mokslus trejus metus krimtusi mergina pagal įgytą specialybę taip ir neįsidarbino – baigusi kolegiją metus laiko ji bergždžiai ieškojo darbo, kol nusprendė baigti kirpėjų kursus.

“Tie mokslai veltui”, – apgailestauja Linaura. Mergina prisimena, kad studijuojant taip neatrodė. “Kai įstojome, dėstytojai, kolegijos dekanai – visi sakė, kad tai perspektyvi specialybė, tad mes ir tikėjome. Gal krizė taip lėmė, kad įsidarbinti pagal specialybę praktiškai neįmanoma. Darbo biržoje visiškai jokio pasiūlymo nebuvo. Viešbučių sritis labai uždara, visi savi dirba. Niekas to net neslepia”, – sunkumus ieškantis darbo pagal specialybę atskleidžia Linaura.

Toks pat likimas ištiko ir Linauros bendrakursius. “Su kuo palaikau ryšį, niekas negavo darbo pagal specialybę – nemažai į užsienį išvažiavę, kiti bedarbiai, o net trys žmonės dirba telefono operatoriais įmonėje “Lintel” Kaune”, – vardija Kauno kolegijos absolventė.

Tarp universitetų daugiausiai bedarbių – VDA

“Veido” atlikta analizė parodė, kad universitetų absolventams darbo rinkoje sekasi kur kas geriau nei kolegijų: iš praėjusių metų laidos kolegijų absolventų, net 15–28 proc. neturi darbo, o tarp baigusių universitetus – tokių 5–10 proc. “Jeigu darbdaviui tenka rinktis tarp dviejų lygiaverčių kandidatų ir vienas iš jų bus baigęs universitetą, o kitas kolegiją, greičiausiai bus pasirinktas universiteto absolventas”, –  šiuos skirtumus aiškina vadovų paieškos ir personalo atrankos bendrovės “Search Group Vilnius” vadovas Šarūnas Dyburis.

Tarp universitetų absolventų sunkiausiai įsidarbinti sekasi baigusiems Vilniaus dailės akademiją (VDA). Šios aukštosios mokyklose absolventų nedarbo lygis daugiau nei dvigubai viršija kitų universitetų absolventų nedarbo rodiklius. Iš 475 pernai studijas baigusių Vilniaus dailės akademijos studentų, net 97 registruoti Darbo biržoje – tai 20 proc. visų pernai baigusiųjų.

VDA rektorius Audrius Klimas įsitikinęs, kad Darbo biržos duomenys neatspindi tikrosios situacijos. “Dėl valstybės mokesčių politikos – Privalomojo sveikatos draudimo mokesčio – laisvai samdomais dirbantys dailininkai, dizaineriai, architektai tiesiog nuėjo į Darbo biržą ir deklaravo esantys bedarbiai, kad išvengtų mokesčių iš savo asmeninės sąskaitos. Šie skaičiai neturi nieko bendra su realia situacija. Kaip turėjo mūsų absolventai darbą, taip ir turi, nors, aišku, dėl krizės sumažėjęs visos kūrybinės industrijos, kaip ir bet kokios kitos, poreikis”, – komentavo rektorius.

Tiesa, darbuotojų paieškos ekspertai įžvelgia kur kas daugiau priežasčių. Personalo atrankos įmonės “Indigroup” direktorius Karolis Blaževičius mano, kad baigusiojo dailės studijas karjeros kelias gerokai ilgesnis negu, pavyzdžiui, baigusio vadybą. “Iš baigusių vadybą įsidarbina tie, kurie sugeba bendrauti, turi gerus bendravimo ir ryšių įgūdžius.

Tuo tarpu tie, kurie baigė VDA, dar nėra užsirekomendavę – jie turi ilgai padirbėti, daugiau pasistengti, pelnyti pripažinimą, kas yra vienas svarbiausių dalykų, kad galėtų sėkmingai dirbti”, – priežastis analizavo K.Blaževičius.
Š.Dyburis papildo, kad tiek VDA, tiek LŽŪU rengia specialistus, kurie rinkoje mažiau paklausūs. “Žemės ūkis ir dailė nėra tos specialybės, kurioms būtų daug darbo skelbimų ar vyktų didelės paieškos”, – atkreipia dėmesį Š.Dyburis.

Antroje vietoje pagal baigusių absolventų nedarbą – Lietuvos žemės ūkio universitetas (12,4 proc.), trečioje – Lietuvos kūno kultūros akademija (11 proc.).

“Veido” analizė paneigė mitą, kad paklausiausi rinkoje Vilniaus universiteto (VU) absolventai. Pasirodo, kad geriausiai įsidarbinti sekasi Lietuvos sveikatos mokslų universiteto absolventams – tarp jų nedarbo lygis siekia 4 proc., ir baigusiems Mykolo Romerio universitetą (MRU) – 5 proc. VU atsiduria tik penktoje vietoje – tarp šio universiteto absolventų nedarbo lygis siekia 6 proc.

“VU – senas universitetas, turintis tokių specialybių, kaip filosofija, istorija, kur žmonės gali įgyti bendrą išsilavinimą. Mykolo Romerio universitetas naujas, ten daugiau į rinką orientuotų profesijų, kurios šiandieniniame versle populiarios ir naudingos”, – komentavo K.Blaževičius.

Didžiausia garantija įsidarbinti – aukštasis mokslas

LDB duomenimis, kovo 1 d. buvo registruota 8,6 tūkst. absolventų, iš jų: 61,4 proc. – turintys aukštąjį išsilavinimą, 38,6 proc. – įgavusiųjų profesinį išsilavinimą. Jaunų bedarbių iki 25 metų amžiaus įregistruota 43,2 tūkst.

Vis dėlto aukštasis mokslas – didžiausias garantas, kad pavyks susirasti darbą. Iš 306,4 tūkst. šiuo metu Lietuvoje esančios bedarbių minios mažiausią dalį – 10,6 proc. – sudaro bedarbiai, turintys aukštąjį išsilavinimą. Bedarbių, įgijusių aukštesnįjį išsilavinimą, yra 11 proc. Tuo tarpu turintys vidurinį ar mažesnį išsilavinimą sudaro net 78 proc. visų bedarbių.

Dar labiau tikimybė tapti bedarbiu sumažėja, jei įgyji rinkai reikalingą profesiją. “Jei specialistų rinkoje trūksta, jie tikrai ras darbą, nepriklausomai nuo to, baigė kolegiją ar universitetą. Tačiau jei specialybė nėra šiuo metu paklausi, net geriausią universitetą baigęs absolventas gali atsidurti tarp bedarbių”, – apibendrina Š.Dyburis.

Šios savaitės  “Veido” numeris kitoks nei įprastai. Jame didžiulis priedas “Kur studijuoti”. Taip mes bandome padėti abiturientams, svarstantiems ir jau turintiems apsispręsti, ką ir kur studijuoti. Šiame priede apstu naudingos informacijos: tiek universitetų ir kolegijų reitingai, tiek analizė apie perpsktyvias profesijas, tiek informacija apie studijų kainas, tiek duomenys apie tai, kurios aukštosios mokyklos “parengia” daugiausiai bedarbių, tiek pranešimai apie studijas užsienyje. Šį priedą mes parengėme todėl, kad dvyliktokai tiesiog palikti likimo valiai. Net švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius aiškina, kad apsispręsti, kur stoti, jaunuoliai turėtų įsiklausydami į širdies balsą ir pasitarę su tėvais. O kur visokių mokslininkų ir institutų rekomendacijos ir patarimai? Nėra. Bus po kelerių metų.

Tiesą sakant, keistas vaizdas ne tik šioje srityje, – visa mūsų švietimo sistema atrodo gana liūdnai. Pradedant darželinukais ir baigiant garbiais profesoriais. Visur daugybė įsisenėjusių problemų. Pradėkime nuo darželių: jų tiesiog trūksta, didumos materialinė bazė apverktina. Kilkime aukštyn – vidurinės mokyklos: jose problemų irgi ne mažyn, o daugyn. Prieš 10–15 metų buvo kritikuojama, kad mokiniai mokyklose tik iškala faktus, datas ir formules, o tai ydinga, esą juos reikia mokyti mąstyti ir į viską žvelgti kūrybiškai. Tikslai gražūs, bet kokie rezultatai? Nuo senosios tvarkos nutolome, taigi vaikai kala mažiau, bet ar jie tapo kūrybiškesni? Vargu. Tarptautiniai tyrimai to nerodo.

Lipkime dar aukščiau. Universitetai ir kolegijos. Ir vėl liūdesys. Lietuva yra rekordininkė pagal universitetų ir kolegijų skaičių milijonui gyventojų. Jų tiek tikrai nereikia. Bet aukštosios mokyklos jungiasi labai iš lėto. O kai kuriose jų mokymo kokybė ilgainiui darosi vis prastesnė. Tiesą sakant, vieša paslaptis, kad kai kurioms aukštosioms mokykloms studentai reikalingi dėl jų krepšelių, o šiems universitetai ir kolegijos reikalingi tik dėl diplomų. Tai yra tolstama nuo tikrosios universitetų ir kolegijų sampratos ir paskirties. Todėl nereikėtų stebėtis šiame “Veido” numeryje skelbiamos sociologinės apklausos rezultatais, kad net 61,6 proc. respondentų mano, esą kol kas geriau rinktis studijas ne Lietuvoje, o užsienyje. Ir tam jie argumentų turi ne po vieną, o po keliolika.

Neįkvėpia vaizdelis ir mokslo viršūnėje. Šiame “Veido” numeryje rasite publikaciją, kurioje atskleidžiama, kad mūsų mokslininkai labai jau pasyvūs, – nedaug keliauja po pasaulį, mažai semiasi žinių, menkai kelia kvalifikaciją, retai bendrauja ir bendradarbiauja su kolegomis iš kitų šalių, kitaip tariant, verda savo sultyse. Be to, mūsų mokslininkams labai sunkiai sekasi palaikyti ryšius su vietos verslininkais, todėl Lietuva ne artėja, o tolsta nuo inovatyvios šalies įvaizdžio.

Švietimo ir mokslo ministras G.Steponavičius – liberalas, moderniai mąsto, principingai įvykdė aukštojo mokslo reformą (nors jos rezultatai, regis, kiek prastesni nei tikėtasi). Tačiau pastaraisiais metais ministro entuziazmas ir noras gerinti atskiras švietimo sistemos sritis kažkur prašapo.