Po mėnesio, paskelbus aukštųjų mokyklų išorinį vertinimą, kai kurie šalies universitetai gali būti priversti jungtis. Apie tai užsimena švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius. Jo teigimu, vertinimas parodys tikrąją aukštųjų mokyklų būklę, o tai Švietimo ir mokslo ministerijai leis “iš savo pusės imtis didesnės iniciatyvos”.

Išties, nepaisant to, kad pernai susijungė Kauno medicinos universitetas ir Veterinarijos akademija, o per kelerius metus mokslo institutų sumažėjo nuo 45 iki 11-os, aukštojo mokslo pertvarkos kelią skinasi pernelyg lėtai – universitetų skaičius vis dar dviženklis. “Pertvarkos akivaizdžiausiai lauktinos Vilniuje ir Kaune, kur išties pajėgas turėtų suvienyti ne viena aukštoji mokykla”, – “Veidui” pabrėžia G.Steponavičius, žadėdamas inicijuoti darbo grupę, sudarytą iš aukštųjų mokyklų atstovų, kuri iki metų pabaigos turės pasiūlyti galimo universitetų sujungimo veiksmų planą.

Jau ne vienus metus kalbama, kad tai neišvengiama, pavyzdžiui, sunkius laikus išgyvenančiam Vilniaus pedagoginiam universitetui (VPU). Tačiau VPU rektorius Algirdas Gaižutis tikina, kad apie jokius susijungimus kol kas nėra galvojama. Rektoriaus teigimu, šiuo metu valstybinės aukštosios “užsivertusios svarbesniais rūpesčiais”, mat nuo kitų metų jos turės tapti viešosiomis įstaigomis.

Tuo metu Vilniaus universiteto rektorius Benediktas Juodka primena, kad savo noru universitetai vargu ar gali jungtis: “Be politinio įsikišimo vargu ar kas nors gali vykti. Manau, kad padaryta analizė bus labai svarbi galvojant apie galimus susijungimus.”

Studentai iš aukštųjų mokyklų dažniausiai šalinami dėl nesugebėjimo likviduoti akademinių skolų ir išsilaikyti privalomų egzaminų. Tačiau daugėja ir atvejų, kai universiteto jie nebaigia dėl finansinių įskolų savo aukštajai mokyklai.

Vilniaus universiteto atstovės Nijolės Bulotaitės teigimu, skolingų studentų atžvilgiu universiteto politika ne visada yra labai griežta. “Stengiamės kiek galėdami labiau įsigilinti į studento problemas ir kiek įmanoma jam padėti – atidėti įmokos mokėjimą iki protingo termino, mokėti dalimis”, – sako atstovė. Tačiau pasitaiko atvejų, kai nepakanka universiteto administracijos geranoriškumo ir remiantis Studijų reglamentu studentai šalinami iš universiteto už finansinių įsipareigojimų nevykdymą. Beje, pašalinimas neatleidžia studento nuo jo finansinių skolų universitetui, todėl galimi ir skolų išieškojimo atvejai.

Įmokų už studijas išieškoma šiais atvejais: kai studentas pašalinamas iš universiteto dėl nepažangumo, kai jis pašalinamas dėl finansinių įsipareigojimų nevykdymo, studentui savo noru nutraukus studijų sutartį. Kiekvienu atveju vis ilgiau delsiant sumokėti įmoką, išieškoma suma didėja dėl priskaičiuojamų delspinigių.

Pasak N.Bulotaitės, dar nebuvo atvejų, kad universitetui skolingas studentas dėl finansinių įsipareigojimų nesilaikymo negautų diplomo – VU norminiuose dokumentuose numatyta, kad skolas privaloma sumokėti ne mažiau kaip prieš 2 darbo dienas iki diplomų įteikimo dienos.

Nors dauguma aukštųjų mokyklų nelinkusios nurodyti skolingų studentų skaičiaus, VU duomenimis, visoje Lietuvoje yra maždaug 8 proc. jiems priklausančias įmokas už mokslą delsiančių susimokėti studentų.

Kuo turtingesnės bibliotekos, kuo pažangesnės laboratorijos, kuo naujesnė įranga, kuo modernesnės auditorijos, kuo patogesni bendrabučiai – kiekviena aukštoji mokykla stengiasi, kad jos universitetinė infrastruktūra būtų aukščiausio lygio ir imponuotų studentams. Tad kaip šioje srityje sekasi Lietuvos universitetams ir kuriuose jų universitetinė infrastruktūra pati geriausia? Ši kartą nusprendėme panagrinėti valstybinius universitetus.

Vyresnės kartos atstovai puikiai prisimena, kad dar palyginti visai neseniai, prieš 20 metų, visą mokymosi medžiagą sudarė tik vadovėliai, rinkti tekstus tekdavo rašomosiomis mašinėlėmis, o atsiradus pirmiesiems kompiuteriams prie jų nusidriekdavo ilgiausios eilės. Šiandienos studentui tai atrodo nebeįsivaizduojama.

Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Biologijos, medicinos ir geomokslų skyriaus pirmininkas prof. habil. dr. Vytautas Basys prisimena, kad jam studijuojant mediciną tuometiniame Kauno medicinos institute dėstoma buvo visai kitaip, knygos buvo visai kitokios: “Turėjome tik vadovėlius, ir dauguma jų buvo rusiški. O dabar ir laboratorijose, ir per paskaitas naudojama kompiuterinė technika, kompiuteriniai atlasai, kompiuteriniai pjūviai. Viskas labai modernu.”

VU biblioteka – turtingiausia

Kai kalbama apie bibliotekas, tenka konstatuoti, kad patogiausios, moderniausios ir labiausiai kompiuterizuotos jos yra Mykolo Romerio universitete. Be to, ir bibliotekų darbo laikas tiesiog tobulas, nes jos dirba praktiškai visą parą.

Turtingiausia, žinoma, Vilniaus universiteto biblioteka. Jos fondus sudaro net 5,4 mln. vienetų spaudinių. Įdomu tai, kad vienam bibliotekos vartotojui vidutiniškai tenka 212,2 leidinio, o tai 3,3 karto daugiau už bendrą Lietuvos vidurkį. Svarbu ir tai, kad, be centrinės VU bibliotekos, dar veikia 14 fakultetinių ir šešių VU centrų bibliotekos.

Centrinėje bibliotekoje veikia naujai įrengtos atviros auditorijos, kuriose nerašydami jokių prašymų studentai gali rengti susitikimus, dirbti grupelėmis. VU Studentų atstovybės socialinės srities koordinatorė Roma Fedosejevaitė džiaugiasi, kad centrinėje bibliotekoje įrengtas poilsio kambarys, kuriame yra mikrobangų krosnele ir virdulių, o netrukus, pasibaigus naujosios bibliotekos statybai, skaityklos dirbs visą parą, ir jose net bus įrengtos atskiros patalpos studentams pasnausti.

Antra pagal turtingumą – Kauno technologijos universiteto (KTU) biblioteka. Jos fonduose – per 1,33 mln. vienetų spaudinių, veikia dešimt skaityklų, įrengtos 639 skaitytojų darbo vietos, iš kurių 96 kompiuterizuotos.

Lietuvos studentų atstovybių sąjungos (LSAS) 2009 m. surengtos studentų nuomonės tyrimo “Bolonijos procesas studentų akimis” duomenimis, iš valstybinių universitetų geriausiai studentų vertinamos Šiaulių universiteto (ŠU) ir Kauno medicinos universiteto (KMU) bibliotekos, prasčiausiai – Klaipėdos universiteto (KU) biblioteka. Iš tiesų įdomu, kad, būdamas nedidelis regioninis universitetas, ŠU sugebėjo sukaupti per 454,6 tūkst. vienetų spaudinių ir, turėdamas beveik 14 tūkst. registruotų vartotojų, įrengti jiems 571 darbo vietą, iš kurių net 234 kompiuterizuotos.

Laboratorijų lygis – pagal universiteto specializaciją

Po bibliotekų antromis pagal svarbą universitetuose derėtų laikyti laboratorijas ir jų įrangą. LMA Technikos mokslų skyriaus pirmininkas prof. habil. dr. Vytautas Ostaševičius įsitikinęs, kad technikos srityje geriausias laboratorijas turi KTU: “Šis universitetas daugiau susijęs su elektronika, mechatronika, mechanika, informacinėmis technologijomis, ir šiose srityse jo laboratorijos pažangiausios. Tačiau jei kalbėtume apie fundamentinius mokslus, pirmauja VU – tai biotechnologijų, lazerių ir kitos laboratorijos. O kai kalbama apie statybinių konstrukcijų, santechnikos ir kitus tyrimus, nebloga padėtis Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU).”

Mokslininkas pabrėžia, kad visi universitetai specializuojasi tam tikrose srityse, todėl juos lyginti sunku.

Čia derėtų paminėti, kad KTU studentų miestelyje žadama įkurti pasaulinio lygio Nacionalinį atviros prieigos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros centrą, kuriame bus plėtojamos Lietuvos ūkiui svarbios darniosios chemijos, mechatronikos, energetikos, informacinės ir komunikacinės technologijos. Šio projekto vertė – 117 mln. Lt.

Šalia to būtina išskirti aukštųjų įtampų laboratoriją (ji vienintelė Lietuvoje ir didžiausia Baltijos šalyse), “Phoenix Contact”, valdiklių, valdymo sistemų (vienintelė Baltijos valstybėse), lanksčios gamybos, supervizorinio valdymo sistemų laboratorijas. KTU laboratorijos aprūpintos naujausia “Schneider Electric”, “Allen Bradley”, “Unitronics”, “Metso bei Phoenix Contact” technine programine bei mokymo įranga. Taip pat įrengtas Maisto mokslo ir technologijų kompetencijos centras, kurio vertė – 14,4 mln. Lt. Čia įrengtos unikalios maisto technologijų laboratorijos su specialia mažo pajėgumo technologine įranga, leidžiančia imituoti duonos, alaus, pieno, mėsos, žuvies pramonėje vykstančius gamybos procesus.

O autonominių mobiliųjų robotų laboratorija ypatinga tuo, kad joje dvimatėje ir trimatėje erdvėje kuriami autonominių robotų valdymo algoritmai sprendžiant aplinkos atpažinimo, vietos lokalizavimo ir maršruto planavimo uždavinius. Didžiąją dalį KTU laboratorijų įrangos finansuoja užsienio ir Lietuvos bendrovės.

Pakreipus kalbą apie biologiją ir geomokslus, V.Basys nė nesusimąstęs išskyrė VU laboratorijas. VU iš tiesų gali pasigirti pažangiausia įranga biochemijos ir biotechnologijos srityse. Biochemijos institutas turi 17 unikalių spektometrų, mikroskopų ir kitos įrangos, o vien Proteomikos centro aparatūros kaina siekia apie 5 mln. Lt. Medicinos, gamtos ir chemijos mokslų studentai žinias ir įgūdžius tobulinti gali VU Fizikos fakulteto Lazerinių tyrimų centro fizikos bendrojoje mokomojoje laboratorijoje, taip pat veikia kvantinės elektronikos mokomoji laboratorija bei mokomoji lazerinių technologijų ir optinių medžiagų laboratorija. Jos neabejotinai pirmauja tarp Lietuvos universitetų.

LMA Matematikos, fizikos ir chemijos mokslų skyriaus pirmininkas prof. habil. dr. Feliksas Ivanauskas mano, kad jo atstovaujamų mokslo sričių laboratorijos ir geriausios sąlygos mokytis yra VU ir KTU: “Tiesa, sudėtinga pasakyti, kuriame technologijos pažangesnės, nes KTU yra techniškasis universitetas, o VU – labiau fundamentinių mokslų.”
Remiantis sociologine apklausa, studentų geriausiai vertinamos Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) laboratorijos, o blogiausiai – KU. Tiesa, KU gali pasigirti išplėtota jūrinių tyrimų infrastruktūra.

Pastatai sparčiai atnaujinami

Jei lyginsime pastatus ir auditorijas, geriausią įspūdį tarp universitetų daro MRU. Šalia 1982 m. pastatyto komplekso 1996 m. atsirado naujas mokomojo korpuso priestatas, o 2007 m. išdygo modernus auditorijų ir administracijos korpusas. Pasak studentų, tai didelis patogumas, nes nereikia lakstyti iš vieno miesto galo į kitą, o šalia universiteto – Studentų namai, kuriuose įrengta valgykla. Ji studentų pripažinta maitinanti geriausiai, skaniausiai ir pigiausiai.

Nemažai lėšų renovacijai skiria ir KTU: nuo 2005 m. kasmet po maždaug 9 mln. Lt, o šiemet – net 15 mln. Lt. Šiuo metu sparčiai vyksta Dizaino ir technologijų bei Cheminės technologijos fakultetų senųjų pastatų renovacija.

Studentų apkausos duomenimis, auditorijos geriausiai vertinamos MRU, nebloga padėtis VDU, o blogiausiai vertinamos KMU auditorijos. Minėtos apklausos duomenimis, studentai geriausiai vertina ir MRU bendrabučius, neblogai – VDU, o blogiausiai – KU, VU ir VPU. Respondentų nuomone, labiausiai remontuotini bendrabučių dušai, tualetai bei virtuvės.

Beje, MRU bendrabučiai kaip geriausi minimi jau daug metų. Anksčiau daug kritikos sulaukdavo Vilniuje Saulėtekyje esantys “Niujorku” ir “Kamčiatka” populiariai vadinami VU ir VGTU bendrabučių korpusai. Vis dėlto padėtis po truputį gerėja – praeitin keliauja laikas, kai žiemą studentams tekdavo kambariuose mūvėti pirštines ir taikstytis su tarakonų kaimynyste. Šiuo metu aktyviai atnaujinami VU bendrabučiai, tvarkomos bendros patalpos – virtuvės ir koridoriai, pradedami tvarkyti studentų kambariai, o prieš keletą metų pakeisti visi sanitariniai mazgai, langai, sutvarkyti tualetai ir dušai.

Padėtis gerėja ir KTU bendrabučiuose, kuriuose gyvena 2767 studentai. Visuose kambariuose yra prieiga prie interneto, kiekviename bendrabutyje įrengtos savitarnos skalbyklos. Šiais metais baigiami renovuoti trys bendrabučiai.

Apskritai iš visų valstybinių universitetų geriausiai vertinama MRU infrastruktūra, prasčiausiai – KU. Specialiųjų poreikių (negalią turintiems) studentams geriausiai pritaikyta VDU ir MRU infrastruktūra, blogiausiai – KMU.

Geriausia universitetinė infrastruktūra

Tradiciškai laikoma, kad geriausia universitetinė infrastruktūra pasaulyje yra Harvardo, Jeilio, Prinstono, Stanfordo, taip pat Oksfordo universitetuose. Tai nieko nestebina, nes šios aukštosios mokyklos laikomos geriausiomis ir yra turtingiausios visame pasaulyje. Tuo tarpu pažangiausios laboratorijos įrengtos Masačusetso technologijos ir Kalifornijos technologijos institutuose.

Praūžė neregėtas škvalas

Itin karšta vasara Lietuvoje pabudino galingas gamtos stichijos jėgas. Rugpjūtį mūsų šalyje praūžęs škvalas, kaip degtukus laužęs tvirtas pušis, plėšęs namų stogus ir griovęs elektros stulpus, ne vienai savaitei paliko apokaliptinį vaizdą ir nusinešė keturių žmonių gyvybes. Draudikai skaičiuoja, kad škvalo padaryti nuostoliai gyventojams ir įmonėms siekia 21 mln. Lt, tačiau tik ketvirtadalis nukentėjusiųjų buvo apsidraudę, todėl draudikai kompensavo apie 6 mln. Lt. Beje, gyventojai šią stichijos pamoką išmoko – po jos kelis mėnesius iš eilės smarkiai daugėjo norinčiųjų apsidrausti turtą.

Atkreiptinas dėmesys, kad praūžęs škvalas tiesiog milžinišką ir vieną didžiausių per pastaruosius 20 metų žalų padarė Lietuvos miškams. Didžiulė stichinė jėga nuniokojo 25–30 tūkst. ha miško. Generalinio miškų urėdo pavaduotojas Gintaras Visalga tvirtina, kad žala tebelikviduojama iki šiol – dabar tvarkomos pelkėtos vietos, kurios rudenį buvo nepasiekiamos. Vien valstybiniam miškui škvalo padaryti nuostoliai siekia 25–28 mln. Lt.

Milijonierė paprašė rentos

Šią vasarą velionio prezidento Algirdo Mykolo Brazausko našlė verslininkė Kristina Brazauskienė savo reputacijai sudavė didžiulį smūgį. Pardavusi šalia jai priklausančio Vilniaus viešbučio “Crowne Plaza” stūksančius pamatus, uždirbo 6 mln. Lt, tačiau tai nesutrukdė jai paprašyti dar ir valstybinės prezidento našlės rentos, kuri dabar siekia daugiau nei 6 tūkst. Lt. Netrukus po to prasidėjo diskusijos, ar jai toji renta apskritai priklauso, mat kai A.M.Brazauskas buvo prezidentu, Kristina dar nebuvo oficiali jo žmona. Visą šią godumo istoriją žiniasklaida narstė net tris mėnesius, bet ji ir šiandien nesibaigusi – renta dar neskirta, o socialinės apsaugos ir darbo ministras teigia laukiantis, kol K.Brazauskienė pati jos atsisakys.

Baigėsi Irako karas

Rugpjūčio 31 dieną kovines misijas baigė Irake dislokuotas amerikiečių karių kontingentas. Tiesa, pereinamojo laikotarpio pajėgos, 50 tūkst. karių, Irake dar liko. Šie kariai čia moko vietos saugumo pajėgas vykdyti kovos su terorizmu operacijas ir užtikrina saugumą JAV įgyvendinamiems civiliniams projektams.

Pagal 2008 m. su Irako vyriausybe pasirašytą susitarimą visi amerikiečiai kariai iš šalies bus išvesti iki kitų metų pabaigos, nors Jungtinėms Amerikos Valstijoms daugumos išsikeltų tikslų Irake taip ir nepavyko pasiekti.

Vokietijoje kilo sumaištis dėl skandalingosios Th.Sarrazino knygos

Žinomas Vokietijos socialdemokratas ir buvęs šalies centrinio banko valdybos narys Thilo Sarrazinas išleido knygą apie šaliai gresiančią apokalipsę, jei nebus užkirstas kelias “musulmonų dominavimui”.

Knyga sukėlė reakciją visoje Europoje, papiktino kitataučių bendruomenes (ypač Vokietijoje), tačiau privertė politikus imti garsiai diskutuoti apie imigrantų sukeliamas problemas ir tai, ar imigracijos tvarka neturėtų būti sugriežtinta. Beje, daugumoje Europos šalių ji jau ir pradėta griežtinti.

Susijungė dvi aukštosios mokyklos

Šiemet susijungus Kauno medicinos universitetui ir Lietuvos veterinarijos akademijai, įsteigtas Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Už jungimąsi pasisakė abiejų Kauno aukštųjų mokyklų senatai. Lapkričio mėnesį iš trijų pretendentų išrinktas ir naujojo universiteto rektorius: juo tapo buvęs Kauno medicinos universiteto rektorius Remigijus Žaliūnas. Pertvarkai panaudota 42,5 mln. Lt ES struktūrinių fondų lėšų ir 7,5 mln. Lt iš nacionalinio biudžeto.

Šį aukštųjų mokyklų susijungimą lėmė aukštojo mokslo reforma, ir jau dabar aišku, kad tai ne paskutinė universitetų sąjunga.

Jaunimo vasaros olimpinės žaidynės

Šiemet pirmą kartą surengtose jaunimo vasaros olimpinėse žaidynėse Lietuvai atstovavo 24 dešimties sporto šakų sportininkai. Žaidynių metu penki šalies atstovai iškovojo medalius, iš kurių trys – aukso (irkluotojas Rolandas Maščinskas, boksininkai Evaldas Petrauskas ir Ričardas Kuncaitis). Tai geriausias Lietuvos pasirodymas, palyginti su suaugusiųjų olimpinėmis žaidynėmis. Galutinėje įskaitoje Lietuva tarp 205 šalių liko 19-oje vietoje.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės nuomone, Lietuvos aukštosioms mokykloms vertinti pakanka tarptautinių reitingų, ir tam nereikalingas valstybinis reitingavimas.

Šalies vadovės poziciją šiuo klausimu ketvirtadienį interviu Žinių radijui perdavė D.Grybauskaitės vyriausioji patarėja švietimo, mokslo, kultūros ir nevyriausybinių organizacijų klausimais Virginija Būdienė.

“Prezidentė mano, kad tarptautinių reitingų visiškai pakanka – Lietuvos universitetai tegu konkuruoja tarptautinėje arenoje. Tuo labiau, kad tarptautiniai reitingai – taip pat ne valstybių daromi (…). Prezidentė manytų, kad visiškai nereikalingas valstybės organizuojamas reitingavimas”, – teigė prezidentės patarėja.

Tačiau ji atkreipė dėmesį, kad pagal įstatymus valstybės institucijos turi atlikti išorinį mokslo įstaigų vertinimą.

“Kitas dalykas – išorinis aukštojo mokslo institucijų vertinimas, kuris yra įrašytas naujame Mokslo ir studijų įstatyme. Ten parašyta, kad šį vertinimą turi atlikti Vyriausybės įgaliota institucija. Tokių institucijų Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) yra įsteigusi. Jei jos nepajėgtų, tada, prezidentės nuomone, gal Valstybės kontrolė galėtų tą išorinį vertinimą atlikti”, – kalbėjo V.Būdienė.

Anot ŠMM, išorinis vertinimas reiškia, kad bus vertinami materialūs ir žmogiškieji ištekliai bei tai, ar mokyklos veikla atitinka kokybės reikalavimus. Be kita ko, tokiu būdu, anot ministerijos, siekiama įvertinti valstybinių aukštųjų mokyklų bazinio finansavimo poreikius ir lėšų naudojimo efektyvumą.

Aukštųjų mokyklų reitingavimas abejonių sukėlė po to, kai paaiškėjo, kad galimai buvo padaryta pažeidimų Demokratinės politikos institutui, kurio dalininkas yra parlamentaras konservatorius Mantas Adomėnas, laimėjus konkursą reitingavimui.

Konkurso laimėtojas už aukštųjų mokyklų reitingavimo sistemos sukūrimą ir išbandymą turėjo gauti 2,5 mln. litų.

Šiuo konkursu susidomėjo teisėsaugos tarnybos.

"Veido" archyvas

Įvairiuose Lietuvos universitetuose stipriai skiriasi studijų sąlygos, atmosfera, dėstytojų ir studentų santykiai, taip pat bibliotekų turinys

Ir dėstytojai, ir studentai sutaria, kad mokantis universitetuose svarbios ne tik studijų programos, kurios geros daugelyje aukštųjų mokyklų, bet ir mokymosi metodai, dėstytojai bei sąlygos. O šiuo požiūriu Lietuvos universitetai vieni nuo kitų skiriasi kaip diena ir naktis.

“Dėstytojai į mus žiūrėjo nerimtai, nes nieko iš mūsų nesitikėjo. Egzaminui galėdavai pasiruošti per valandą, važiuodamas į jį autobusu”, – be didelio entuziazmo inžinerijos studijas VGTU prisimena Eduardas Gvozdas, kuris po metų pakeitė universitetą ir šiuo metu VU studijuoja fiziką. Tiesa, jis negali pasakyti, kad dabartiniam universitetui neturi jokių priekaištų, nes bėdos esančios tos pačios. “Tik kad jų VU gerokai mažiau nei VGTU. Čia bent jau dėstytojai tikisi, kad mes, fizikai, tapsime mokslininkais, todėl nežiūri į mus atmestinai”, – du pagrindinius skirtumus tarp VGTU inžinerijos ir VU fizikos katedrų atskleidžia E.Gvozdas.

Būsimasis fizikas pabrėžia, kad lengviausia palyginti ne pačius universitetus, o atskirus jų fakultetus. Jam pritaria ir kitas pašnekovas – VDU integracinės komunikacijos magistro laipsnio siekiantis VU vadybos bakalauras Tomas Keršys.

“Kas gerai viename universitete, blogai – kitame. Visi jie specializuojasi ir turi silpnesnių bei stipresnių pusių”, – paprašytas palyginti universitetus atsargiai pradeda būsimasis magistras. Jis sako manąs, kad jei renkiesi studijuoti teisę, tai geriausia daryti M.Romerio universitete, jei matematiką – geriausia rinktis KTU. Istorijos mokslams, vaikino nuomone, tinkamiausias VU, matematikos – KTU, na, o komunikacijai studijuoti be konkurencijos esą verta rinktis VDU.

Paklaustas, ar yra patenkintas tuo, kur ir ką šiuo metu studijuoja, vaikinas atsako jau be užuolankų – taip, VDU studijų kokybė jam atrodo nepalyginamai geresnė nei VU. Ir ne tik lyginant fakultetus. Skiriasi ir atmosfera, studentų ir dėstytojų santykiai, abiejų universitetų įvaizdis.

“VDU iš tiesų turi savo aurą. Leonidas Donskis, Mykolas Drunga, Egidijus Vareikis”, – pirmą įspūdį apie VDU atskleidžia buvęs šio universiteto psichologijos studentas, vėliau ISM vadybą studijavęs bei pats čia reklamos discipliną dėstęs Andrius Verseckas. Abu universitetus pažinęs iš vidaus, A.Verseckas tarp jų mato nemažai skirtumų. Pats pagrindinis – lankstumas ir požiūris į studentą, kuo prieš kelerius metus ISM pasigirti galėjo, o VDU – ne.

Jo vertinimu, bent jau prieš keletą metų ISM geriau sprendė tiek organizacinius, tiek su struktūra susijusius klausimus, o VDU būta daugiau biurokratijos. “Štai diplomų įteikimo dieną VDU sužinojau, kad jo negausiu, nes turiu skolą, nors prieš tai dekanas gulė kryžiumi tikindamas, jog dėl to nebus jokių bėdų, kreditų turiu užtektinai ir net per daug. Kai paskutinę minutę paaiškėjo, kad bėdų vis dėlto esama, rektorius Vytautas Kaminskas pareiškė: “Brolyti, jei kažkas nepatinka, gali kreiptis į teismą”, – pasakoja A.Verseckas, kuriam toks požiūris į studentą ISM atrodo sunkiai įsivaizduojamas.

Svarbiausia – dėstytojai

“Vis dėlto svarbiausia yra dėstytojai ir jų darbo kokybė. Ne administracija ir jau tikrai ne programos. Juk gerą programą galima sudaryti per dvejus metus”, – įsitikinęs A.Verseckas.

Žinoma, neišvengiama ir kraštutinumų. Štai ISM stengiasi pasamdyti kuo geresnių dėstytojų, pavyzdžiui, iš užsienio, ir tuomet pritraukti daugiau studentų, kurie leidžiasi į savotišką dėstytojų medžioklę. Bet tai greičiau ISM privalumas, o ne trūkumas. Daug blogiau, kai studentus moko sustabarėję, nuobodūs, be savo dėstomo dalyko, patys daugiau niekuo nesidomintys, niekur nesistažuojantys dėstytojai.

“Juk viskas iš tiesų priklauso nuo dėstytojo”, – pritaria ir T.Keršys. Jis sutinka, kad ir VU yra dėstytojų, kurie yra stažavęsi, tarkime, JAV, ir įdomiai, nenuobodžiai veda paskaitas. Bet ten trūksta tarptautinių lektorių, o paskaitos, palyginti su VDU, primena posovietinį stilių.

“Pirmas dalykas, kodėl man nepatiko mokytis VU, – tai auditorinio tipo paskaitos. Komunikacija vyksta viena kryptimi – iš dėstytojo į studentus. Vienintelė galimybė bendrauti su dėstytoju – seminarai”, – priekaištų negaili T.Keršys.

Tuo tarpu įspūdžiai iš VDU jau visai kitokie. Rinkos tyrimų specialistu dirbantis vaikinas tikina, kad šiame universitete, net jei paskaita “srautinė”, joje vis tiek išlieka daug bendravimo ir, paties vaikino žodžiais tariant, interaktyvumo.

“Manau, kad M.Romerio universitete atmosfera laisvesnė, dėstytojai ragina klausti ir diskutuoti. O studijuodamas VU pastebėjau, kad čia dėstytojai reikalauja daug daugiau disciplinos ir pagarbos. Tikrai bijodavome ko nors paklausti”, – savo paties teisės studijas VU prisimena dabar profesorius, M.Romerio universiteto Filosofijos, teisės ir istorijos katedros vedėjas Darijus Beinoravičius. Skirtumus tarp VU ir M.Romerio universiteto jis trumpai apibūdina taip: “VU galbūt reikliau, o M.Romerio universitete – patogiau studentui”.

Dar vienas skirtumas, kurį pašnekovai pastebi ėmę lyginti skirtingus universitetus, – tai dėmesys studentui. “VU studentas tarsi sutrikęs, vienintelis būdas ką nors susižinoti – tai susirašinėti su bendrakursiais, nes nei dėstytojai, nei dekanatas nelinkę komunikuoti”, – nusivylimo priežastis aiškina T.Keršys. Tuo tarpu VDU su dėstytojais esą galima bendrauti ne tik gyvai, bet ir prisijungus prie interneto sistemos – dėstytojai raštu atsako į visus studentų klausimus, o tuos atsakymus mato ir visi kiti prisijungusieji.

Beje, net keli “Veido” pašnekovai VU pastebėjo nuoširdumo stygių. “VDU gali studijuoti ne tik auditorijose, bet ir už jų ribų – klausti, tartis, diskutuoti su dėstytojais. O VU visuomet atrodo, kad dėstytojas nori kuo greičiau baigti darbą ir bėgti namo”, – prisimena T.Keršys.

VDU dėstytojai esą apskritai su studentais bendrauja kaip lygūs su lygiais, o VU juntama tokia nuostata: “Aš – viskas, o tu niekas, skaityk mano knygas ir tylėk”. Apibendrindamas T.Keršys VU trumpai apibūdina taip: sustabarėjęs ir nenorintis keistis. O VDU jam asocijuojasi su europiniu lygiu.

Tokį pat įspūdį apie VU susidarė ir prieš tai VU TSPMI, o vėliau ISM studijavusi Dovilė Lapytė. “ISM labiau bendrauja, labiau motyvuoja, labiau su praktika susieja, literatūros neperkrauna, skatina mąstyti. O TSPMI viskas priklauso nuo konkretaus dėstytojo. Tie, kurie jaunesni, tų ir bendravimas lankstesnis. Bet dažniausiai seminarai čia būdavo nuobodūs, o bendravimas biurokratiškas”, – studijas valstybiniame ir privačiame universitete lygina dabar savo verslu užsiimant mergina.

Trisdešimties metų senumo vadovėliai

Dar viena bėda – mokymasis iš senų vadovėlių. “Aš nesupratau ir jau tikriausiai nesuprasiu, kodėl VU mokomasi iš senų vadovėlių, kuriuos tie patys dėstytojai ir parašė, – stebisi T.Keršys ir pasidalija prisiminimais: – VU tam tikrų dalykų, tarkime, apie monetarinę politiką, teko mokytis iš senų vadovėlių, nors buvo aišku, kad už auditorijos durų realijos jau visai kitokios. Dėstytojai nė nesivargino atnaujinti medžiagos ar savo programų”.

Tuo tarpu VDU tendencijos, T.Keršio pastebėjimu, visiškai kitokios. Mat čia studentai gauna naujausią medžiagą, naujausius vadovėlius ir, svarbiausia, daugybę informacijos, sudėtos į duomenų bazę.

Tiesa, tai, kad studentai priversti mokytis iš pasenusių vadovėlių, – ne vien VU bėda. Palyginti su kitais universitetais, čia padėtis nėra pati blogiausia. Štai E.Gvozdas aiškina, jog VGTU vadovėlių klausimas irgi nedžiugina. “Viena vertus, juos suprantu – teorijos keičiasi lėtai, matematikos galima mokytis ir iš senesnės medžiagos. Bet senuose vadovėliuose aprašomos situacijos, kurių tikrovėje jau nebesutiksi”, – sako vaikinas.

“Tai itin būdinga visiems technologijos mokslams”, – neabejoja ir Žilvinas Martinaitis, Viešosios politikos ir vadybos instituto atstovas, kurio iniciatyva neseniai buvo atlikta iki šiol bene didžiausia Lietuvoje absolventų apklausa. Ji atskleidė, kad studentai iš tiesų dažnai mokosi iš keliolikos metų senumo vadovėlių, kuriuose pateikiamos žinios – iki 30 metų senumo.

Prof. D.Beinoravičius pastebi, kad VU esama programų, kur vadovėlių iš viso nėra. “Nežinau, kaip jie ten mokosi”, – stebisi ponas Darijus ir čia pat pabrėžia, kad visuose universitetuose yra ir silpnesnių, ir stipresnių pusių, bet kalbant, tarkime, apie teisę, M.Romerio universitetas, palyginti su VU, leidžia kur kas daugiau naujų vadovėlių.

Studentų organizacijos rengia kolektyvinį ieškinį prieš Lietuvos valstybę, švietimo ir mokslo ministras kaltinamas vos ne aukštojo mokslo žlugdymu, Seime mojuojama kardais dėl Švietimo įstatymo. Antra vertus, Gintaras Steponavičius pelnytai vadinamas drąsiausiu, ir ne tik šioje Vyriausybėje, ministru, kuris išdrįso imtis švietimo struktūrinių reformų. Tad kaip praktiškai sekasi įgyvendinti pažangias idėjas? Ar realybė jų neiškreipia? Pavyzdžiui, ar tikrai, kaip teigia studentai, aukštojo mokslo reforma diskriminuoja nepasiturinčius studentus?

G.S.: Bandau išlikti objektyvus, vertindamas bet kokią kritiką. Daug dalykų pernai prasidėjus reformai taisėme kartu su pačios akademinės visuomenės atstovais. Tačiau kai kalbama apie ieškinius prieš Lietuvos valstybę dėl nepasiturinčių studentų diskriminacijos, siūlyčiau pulkeliui kairuoliškos pakraipos studentų vertinti faktus: studijų prieinamumas, turint omenyje valstybės 100 proc. finansuojamų vietų skaičių, yra didesnis nei iki reformos. Daugiau nei pusė studentų studijuos nemokamai, o pagal tai, kaip šiemet buvo laikomi egzaminai, matome, kad šimtukininkai pasiskirstę per visą Lietuvą ir yra nebūtinai iš prestižinių mokyklų.

Nepritariu, kad visiems aukštasis mokslas turi būti nemokamas, kaip reikalauja viena reformos kritikų grupė. Tai neveda prie motyvacijos gerai studijuoti. O socialiai remtiniems studentams skiriamos išmokos, lengvatos paskoloms nemokant palūkanų – visa tai papildomos priemonės, kurių anksčiau nebuvo.

VEIDAS: Esate kaltinamas, kad daužote gabių menams jaunuolių likimus.

G.S.: Po pernai metų priėmimo į meno specialybes nesklandumų su tų aukštųjų mokyklų atstovais padarėme sprendimus, kurie leidžia užtikrinti iki 20 proc. gabiausių stojančiųjų finansavimą ne per krepšelių paskirstymą, o pagal jauniems talentams skirtus vadinamuosius grantus. Tokių vietų buvo per šimtą. Galų gale priėmimo procesą organizavo pačios aukštosios mokyklos, jos sudarė priėmimo komisijas, o 70 proc. rezultato priklausė nuo stojamojo egzamino. Aš pareikalausiu šių aukštųjų mokyklų vadovų atsakyti, kodėl jie, turėdami svertus užtikrinti sklandų talentingų žmonių priėmimą mokytis, antrus metus iš eilės ieško kaltų ne ten, kur reikėtų ieškoti. Meluojama ir sąmoningai klaidinama visuomenė.

VEIDAS: Vis dėlto ar Jus patį tenkina Jūsų paties inicijuotos aukštojo mokslo reformos eiga?

G.S.: Trūkumus, kurių natūraliai kyla, šaliname. Antrus metus atlaikome kritiką, kodėl daugiau finansuojame kolegijas, o ne universitetus, tačiau akivaizdu, kad pagal mūsų valstybės gyvenimo struktūrą tokio lygmens specialistų reikia daugiau. Vyksta aukštojo mokslo tinklo konsolidacija: jau priimti sprendimai dėl Medicinos universiteto ir Veterinarijos akademijos susijungimo, pernai susijungė dvi valstybinės kolegijos Klaipėdoje, dvi privačios kolegijos Šiauliuose, viena valstybinė kolegija integravosi į Vytauto Didžiojo universitetą. Konkurencija dėl studentų, dėl lėšų mokslui aukštąsias mokyklas skatina stiprinti savo gebėjimus.

Geras rezultatas, kad jaunų žmonių sprendimu atsisijoja pelai nuo grūdų: beveik 60 kolegijų ir universitetų mokymo programų, daugiausia Klaipėdos ir Šiaulių universitetų, nesurinko studentų, keturios penkios universitetinės aukštosios mokyklos studentų surinko mažiau, nei tikėjosi. Jei jos nori save matyti veikiančias aukštajame moksle, turėtų imtis pakankamai principinių savo vidaus struktūros pertvarkymų.

Aukštosios mokyklos turi savo autonomiją, o prasidėjus reformai įgijo dar didesnę galimybę veikti, išbandyti, ko yra vertos. Tačiau dveji metai – pakankamas laikotarpis savo pajėgoms pasitikrinti. Nenoriu dirbtinių sprendimų iš viršaus, bet turiu pabrėžti, kad nebūsime vien pasyvūs šių procesų stebėtojai, nes aukštųjų mokyklų pastatai, administracijų išlaikymas valstybei brangiai kainuoja.

VEIDAS: Jei Jūsų sūnus šiemet jau būtų baigęs mokyklą, būtumėte pataręs studijuoti Lietuvoje ar užsienyje?

G.S.: Mano, kaip tėvo, vaidmuo būtų patarti pasirinkti atsakingai, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje matyti geriausius variantus ir galimybes. Dėkui Dievui, esame atviro pasaulio dalis, nebemąstome vienos šalies kategorijomis. Esu prieš studijų užsienyje, kaip negatyvaus mūsų šaliai reiškinio, vertinimą, nepriimu tokios supaprastintos schemos. Bet kokiu atveju galėčiau kirsti lažybų, kad kai mano dabar keturiolikmetis sūnus baigs mokyklą, kokybiškų studijų pasirinkimas Lietuvoje bus daug didesnis nei dabar.

VEIDAS: Kokios esminės ateinančių mokslo metų naujovės bendrojo lavinimo mokyklose?

G.S.: Toliau pastangas ir dėmesį skirsime mokyklų savarankiškumui didinti, skatinti mokytojų kūrybiškam darbui per pamokas, taikant interaktyvius mokymo būdus, perkeliant ugdymą į tokią aplinką, kuri skatintų gebėjimus, – gamtą, virtualią erdvę, muziejus, kitas terpes. Tikimės laipsniškų pokyčių, kad įgytos dalykinės žinios būtų palydimos gebėjimo jas taikyti, ir tai daryti kūrybiškai.

VEIDAS: Baigiamosiose klasėse ketinate beveik trečdaliu mažinti mokomojo turinio medžiagos. Kas atrinks, ko bus atsisakoma?

G.S.: Dėl žinių kokybės tikrai esame pasiryžę žengti šiuos žingsnius nuo 2011–2012 mokslo metų. 11–12 klasių ugdymo programų sumažinimas trečdaliu leistų perkelti akcentus į gebėjimų ugdymą, iš mokyklos gyvenimo pamažu išstumiant kalimo kultūrą. Dabar inicijuojame plačią diskusiją, į kurią norime įtraukti ne tik mokytojus ir mokinius, bet ir jų tėvus, socialinius partnerius, aukštąsias mokyklas, mokslininkus, ir bendromis jėgomis rasti, ko galima atsisakyti.

VEIDAS: Kas bendrojo lavinimo sistemoje turėtų keistis priėmus Seime ilgai svarstomas Švietimo įstatymo pataisas?

G.S.: Vyriausybė, teikdama Seimui šio įstatymo projektą, kėlė tikslą užtikrinti pradėtų pertvarkų tęstinumą ir mokyklų tinklo išgryninimo, dėl kurio apsispręsta prieš dešimtmetį, pabaigą. Man nesinorėtų, kad sprendimai, gimę Seimo sesijos pabaigoje, susikaupus nuovargiui, paliktų bendrojo lavinimo sistemą ir mokyklų tinklo klausimą pusiau luptą, pusiau skustą. Tai tikrai nepasitarnautų nei ugdymo kokybei, nei vaikų labui.

VEIDAS: Ar ir toliau išliks mokinių ir mokytojų skaičiaus santykis, kokio sau neleidžia net kur kas turtingesnės šalys?

G.S.: Mokinių skaičius, tenkantis mokytojui, Lietuvoje vienas mažiausių. Išsivysčiusiose šalyse, įskaitant tas, kuriose pasiekta didžiausių mokymo laimėjimų, pavyzdžiui, Suomijoje, vidurkiai daug aukštesni. Tai tik patvirtina mokslininkų išvadas, kad mokymo kokybę lemia ne mokinių skaičius, o ugdymo procesas, pedagogų gebėjimai, sistemos gebėjimas dirbti kūrybiškai.

Bet vaikų skaičiaus klasėse pasiskirstymas Lietuvos miestuose ir kaimuose labai netolygus, todėl mokyklų tinklo pertvarka per pastaruosius septynerius metus vyko pakankamai sparčiai – mokyklų sumažėjo trečdaliu. Tačiau mokyklų uždarymo banga jau atslūgsta. Norime atkreipti savivaldybių politikų dėmesį, kad gimstamumo kreivė kyla į viršų, o kaimuose uždaryti nedideles mokyklėles lengva, bet jas atkurti, kai atsiras poreikis, bus sunkiau. Todėl leidžiame savivaldybėms maksimaliai lanksčiai perskirstyti mokinio krepšelio lėšas, siekiant padėti nutolusioms nuo centrų mokykloms. Reikia matyti ne vien sunkmečio padiktuotą, bet ir keleto metų į ateitį perspektyvą.

Beje, su didesniu skaičiumi vaikų klasėje dirbančius mokytojus mokykloms leidžiame skatinti jiems daugiau mokant.

VEIDAS: Kodėl renovuojamos nedidelės, pasmerktos išnykti mokyklos, jei lėšų pristinga surenkančioms daug mokinių?

G.S.: Anksčiau galiojusią lėšų renovacijai skirstymo praktiką vadinti nusikalstama nedrįsčiau, bet ji buvo tikrai neteisinga. Akis badė politinė konjunktūra, o Vilniui ir Kaunui, kur daugiausiai vaikų, mokykloms renovuoti buvo skiriama mažiausiai iš 60-ies savivaldybių. Per praėjusius ir šiuos metus šią sistemą bandome subalansuoti.

O dėl mažų ir neperspektyvių mokyklų ne vienas ir ne du politikai mynė ir mina šios ministerijos slenkstį mėgindami sakyti, kad bendruomenės kultūros židinio išsaugojimo vardan reikėtų akivaizdžiai perspektyvos neturinčiai mokyklai skirti milijoną ar du. Ne vieną tokią iniciatyvą stabdžiau ir toliau tą darysiu. Šiaulių rajone turėjau raudonuoti prieš didelės mokyklos bendruomenę matydamas, kaip netikslingai ir nepaisant mokinių skaičiaus toje pačioje savivaldybėje renovuotos mokyklos, kuriose mokinių nėra nė šimto.

VEIDAS: Kokių veiksmų imatės kilus skandalui dėl Jūsų ministerijos rengto universitetų reitingų konkurso neskaidrumo?

G.S.: Vertinant formaliai buvo atliktos visos nustatytos procedūros. STT pateikė išvadas, kad korupcijos požymių nerasta. Tačiau kaip politikas ir ministras, suvokiu savo atsakomybę. Nė vienas litas nėra ir nebus išmokėtas, kol visos institucijos, taip pat ir vertinančios viešųjų bei privačių interesų supainiojimo aspektus, pasakys galutinį žodį.

Tikiuosi, ir žiniasklaida vadovausis nešališkumo principu, nes antraštėse žodžio “korupcija” vartojimas, nors tai vėliau nepasitvirtina, irgi ne visais atvejais dera su atsakingu kokių nors reiškinių vertinimu.

Reikalausiu atsakomybės tų aukštųjų mokyklų vadovų, kurie, turėdami svertų užtikrinti sklandų priėmimą, ieško kaltų ne ten, kur reikėtų ieškoti.

Ketvirtadienio vakarą pasibaigus papildomam priėmimui, šalies universitetuose liko apie 100, kolegijose – apie 600 neužimtų valstybės finansuojamų vietų.

Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacija bendrajam priėmimui organizuoti informavo BNS, kad iš viso sutartis su universitetais pasirašiusiųjų skaičius nesiekia 31 tūkstančio.

Pernai sutartis su universitetais pasirašė per 36 tūkst. tuometiniai būsimi pirmakursiai.

LAMA BPO teigimu, pasiūlytų valstybės finansuojamų vietų papildomame priėmime daugiausiai atsisakė tie, kurie išvyksta studijuoti į užsienį.

Iki rugsėjo aukštosios mokyklos dar savarankiškai bandys pritraukti už studijas mokėti sutinkančių studentų, todėl tikslūs būsimų pirmakursių skaičiai bus aiškūs šiek tiek vėliau.

Pagal šiuo metu sutartis su universitetais ir kolegijomis pasirašiusiųjų statistiką, valstybė finansuos daugiau kaip 9 tūkst. pirmakursių studijas universitetuose ir daugiau kaip 8 tūkst. – kolegijose. Už studijas universitetuose mokės daugiau kaip 8,5 tūkst., kolegijose – beveik 4 tūkst. pirmakursių.

Reitingavimo sistema stojantiesiems į menų studijas yra netinkama, dėl jos prarandami talentai, ypač tie, kurie nori mokytis nepopuliarių profesijų, teigia menų aukštųjų mokyklų atstovai.

Vilniaus dailės akademijos (VDA) prorektorius studijoms profesorius Audrius Klimas BNS paklaustas, ar šiemet į akademiją įstojo labiausiai to verti, teigė, kad nors sistemos privalumus ir trūkumus vertinti dar sunku, didžiausia blogybė yra ta, kad reitingavimo sistema neveikia, kai į studijų kryptį stoja nedaug pageidaujančiųjų.

Jo teigimu, reitingavimo sistema lėmė, kad kuo mažiau yra stojančiųjų į tam tikras profesijas, tuo mažiau gaunama valstybės finansuojamų vietų būtent tai krypčiai. Kaip pavyzdį jis pateikė Klaipėdoje esančią vizualaus dizaino katedrą: čia į valstybės finansuojamas vietas pernai įstojo 35 žmonės, o šiemet – tik trys.

“Galima sakyti, kad čia studentų pasirinkimas, rinka nulėmė jų simpatijas ir antipatijas, tačiau kodėl per metus taip dramatiškai pasikeitė jų nuomonė. Mes susiduriame su visiškai perversiškais skaičiais, kur studijų procesas tampa visiškai neprognozuojamas ir nepasiduodantis planavimui. Kaip skaičiuoti dėstytojų krūvius ir pan. Ką tada, dalį dėstytojų atleisti iš darbo? O kitais metais bus 50 studentų?” – kalbėjo A.Klimas.

VDA prorektorius tvirtino, kad valstybė neturėtų taip skubėti keisti priėmimo tvarkos, o palaukti, kol ji nusistovės. Jo manymu, pačios menų mokyklos turėtų rengti priėmimus.

“Labai paprastas dalykas – valstybė daro reformas. Tai darykime trejus metus tam tikrą reformą, nusistovi tam tikri skaičiai (…) Trejus metus vykdome tą reformą, po to žiūrime ir išvedame tam tikrus skaičius ir paliekame kokius 5 metus tą aukštojo mokslo sistemą. Valstybė įveda kvotas atsižvelgdama į tų 3 metų rezultatus ir tada mokylos pačios organizuoja priėmimus”, – tvirtino A.Klimas.

Jis negalėjo atsakyti, ar dėl reitingavimo sistemos buvo prarasta daug talentų, tačiau pabrėžė, kad šiuo metu įstojimą labiau lemia stojančiųjų pasiruošimas, o ne gabumai, todėl daug geriau pasiruošia didmiesčių atstovai, turintys daugiau galimybių.

“VDA galbūt mažiau nukentėjo, arba, jeigu mes nepriėmėme tų talentingų, tai mes ko gero nežinome, kad jų nepriėmėme”, – sakė prorektorius.

“Mes turime fakultetus Telšiuose ir Klaipėdoje. Akivaizdu, kad, pavyzdžiui, Telšiai aptarnauja tą regioną (…) Koks yra dailės pasiruošimas aplinkiniuose regionuose, kaimuose. Automatiškai aplink Telšius yra daug daugiau žmonių, kurie yra silpniau moka piešti, tapyti, nors jų gabumai nėra blogesni. Ir gauname tokią situaciją, kad žmonės, kurie stoja į Telšių fakultetą atvažiuoja laikyti egzaminų į Vilnių, kur yra visa jų dailės grupė (…) Ir viskas, Telšiai nesurenka savo studentų”, – dėstė A.Klimas.

Anot jo, tokiu atveju, Telšiai kaip tam tikras kultūrinis židinys ima mirti, nes nebėra studentų, dėstytojų ir taip kenkiama pačiam regionui.

A.Klimo teigimu, grantų (valstybės lėšų, skiriamų aukštosioms mokykloms priimti studentus į specifines menų studijų programas) sistema situacijos neišsprendžia, nes jų VDA jų gavo tik 20. Iš viso VDA gavo 206 krepšelius.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) rektorius profesorius Eduardas Gabnys BNS sakė, kad situacija akademijoje yra sudėtinga, ypač šiemet nukentėjo stojantieji į muzikines profesijas.

“Mūsų situacija yra labai sudėtinga, galima būtų sakyti – katastrofiška (…) Ji yra išskirtinė todėl, kad muzikos studijų kaina pagal normines valstybės patvirtintas kainas metams yra daugiau nei 18 tūkst. litų (…) Pagal dabartinį Lietuvos pragyvenimo lygį neįmanoma, kad atsirastų mokančiųjų už studijas. Tėra vienetiniai atvejai. Pernai buvo vienas studentas, kuris sutiko mokėti daugiau nei 18 tūkst. litų per metus. Taigi, tas kontingentas, kuris buvo suplanuota, kad studentai susimokės patys, pas mus šis mechanizmas nesuveikė”, – sakė E.Gabnys.

Jo teigimu, už borto lieka muzikos mokyklas baigę abiturientai, kurie 12-14 metų intensyviai ir motyvuotai dirbo, kad taptų muzikais.

“Mes tuos galimus būsimus (muzikos – BNS) studentus bandome reitinguoti su visais kitais: su aktoriais, su šokėjais, su kino, televizijos operatoriais. Šie neturi specialaus pasirengimo (…) Reitingavimo mechanizmas yra toks – kuo daugiau stoja, tuo turimas aukštesnis reitingas. Kokį reitingą gali turėti 5 smuikininkai, jei juos reitinguosime. Du pateks, trys ne, nors jie visi yra vienodai pasirengę”, – piktinosi LMTA rektorius.

Anot jo, pačios menų aukštosios mokyklos turėtų spręsti, kokius būsimus studentus priimti, o valstybė galėtų tiesiog nustatyti valstybės finansuojamų vietų skaičių.

Anot E.Gabnio, nors grantai ir padeda “užkaišioti skyles”, tačiau problemos neišsprendžia. Jų LMTA šiemet gavo 39. Vadinamųjų studentų krepšelių akademija gavo 136.

Pasibaigus pirmajam stojimo į Lietuvos aukštąsias mokyklas etapui, Lietuvos studentų atstovybių sąjunga (LSAS), apžvelgusi LAMA BPO pateiktus priėmimo rezultatus pastebi, jog pirminiais duomenimis 20,4 proc. šiemet laikiusių brandos egzaminus abiturientų, į Lietuvos aukštąsias mokyklas prašymų studijuoti nepateikė.

Socialiniai mokslai, kaip ir pernai sudarė beveik pusę visų abiturientų pasirinkimų, nors informacijos apie šių sričių specialistų perteklių rinkoje pateikta daug. Iš stojančiųjų priėmimo metu gauta itin daug nusiskundimų dėl nepatogios ir neaiškios elektroninės priėmimo sistemos, taip pat gauta skundų dėl aukštųjų mokyklų renkamų mokesčių už dokumentų tvarkymą, kurie kai kuriose mokyklose svyravo nuo 50 iki 120 Lt.

“Pirminiais duomenimis, iš daugiau kaip 35 tūkst. abiturientų, į Lietuvos aukštąsias mokyklas prašymų studijuoti nepateikė 7332 stojančiųjų. Priežastis būtų galima tik spėlioti – džiugu, jeigu žmonės nusprendė rinktis profesines studijas, metus padirbėti ir galutinai nuspręsti su kokia specialybe nori sieti tolimesnę savo ateitį, vis tik labiau tikėtina, kad šie žmonės nusprendė rinktis studijas ne Lietuvos aukštosiose mokyklose. Pastebėjome, jog šiemet padaugėjo ir stojančiųjų, kurie išlaikę egzaminus prastesniais balais nei tikėjosi nusprendė į aukštąsias mokyklas bandyti stoti kitais metais, perlaikius egzaminus”,- stojimo rezultatus komentuoja LSAS prezidentas Arūnas Mark. – “Nors populiariausi abiturientų pasirinkimai nekito – teisė, vadyba, ekonomika, verta atkreipti dėmesį, jog šiemet išaugo norinčių studijuoti mediciną skaičius”.

Bendrojo priėmimo metu stojantiesiems daug klausimų sukėlė ir nepakankamai aiški prašymų studijuoti pateikimo elektroninė forma – toks informacijos trūkumas galėjo įtakoti ir neįprastai didelį nebaigtų pildyti prašymų skaičių (15 proc.), nes dažnas į LSAS besikreipiantis abiturientas teigė jau užpildęs prašymo formą, tačiau aiškinantis jo veiksmus elektroninėje bazėje paaiškėdavo, jog prašymas studijuoti iki galo nebuvo pateiktas. Priėmimo sistema neveikė sklandžiai ir teikiant apeliacijas, bandant sužinoti stojimo rezultatus, daugelis asmenų gavo neteisingą informaciją apie stojimo rezultatus.

LSAS atkreipia dėmesį ir į tai, jog nors šiemet prašymus studijuoti buvo galima nemokamai pildyti elektronine forma, tačiau kai kurios aukštosios mokyklos rado kitus būdus, kaip iš būsimų studentų papildomai susirinkti lėšų – sužinojus priėmimo rezultatus bei tvarkant įstojimo dokumentus kai kuriose aukštosiose mokyklose būsimi studentai privalėjo susimokėti “registracijos” mokestį. Toks mokestis universitetuose siekė 120Lt, kolegijose – 50-120 lt., tačiau neaišku, kodėl taip ženkliai skyrėsi dokumentų tvarkymo mokesčiai skirtingose aukštosiose mokyklose.