Tag Archive | "aušra"

Kas buvo tie aušrininkai ir varpininkai?

Tags: , , , ,


Š

Istorija

 

Švietimui Sūduvoje rusų valdymo laikais neatsitiktinai „Veide“ skirta nemaža vietos: juk sakoma, kad mokyklose vyksta kova dėl vaikų sielų, o čia laimėti tą kovą mūsų naudai buvo, kaip matėme, kur kas geresnės sąlygos nei kitur (Veidas, 2015 Nr. 23). Galime sakyti, kad ji iš tiesų buvo laimėta.

Sūduvos mokyklose šimtai, o gal ir tūkstančiai jaunų žmonių užsikrėtė pasipriešinimo carizmui, nutautinimui dvasia, tapo Lietuvos patriotais ir dauguma jų liko tokie visą gyvenimą, kovojo dėl jos laisvės, dirbo jos labui. Tą patvirtina ir čekų profesoriaus Miroslavo Hrocho apskaičiavimai, atlikti pasinaudojus Bostone (JAV) išleista „Lietuvių enciklopedija“: kaip jau buvo minėta, vien Marijampolės gimnaziją baigė didesnė dalis – 68 (56 proc.) labiausiai žinomų, nusipelniusių mūsų tautinio judėjimo veikėjų ir dar po penkis išėjo mokslus Suvalkuose ir Veiveriuose.

Susumavus išeina, kad iš Sūduvos, Suvalkų gubernijos kilo net 114 (48,5 proc.) žymiausių tautinio judėjimo veikėjų, nors jos gyventojai lietuviai sudarė nepilnus 19 proc. visų mūsų tautiečių, gyvenusių Lietuvoje 1897 m. (Rusijos visuotinio gyventojų surašymo duomenimis). Gausios, visuomeniškai aktyvios, kūrybingos inteligentijos išugdymas – didžiulis, ypatingas šio krašto mokyklų, mokytojų, mokinių tėvų nuopelnas. Pagaliau ir tų pačių inteligentų – būsimų kovotojų dėl mūsų tautos teisių, o vėliau – nepriklausomos Lietuvos ministrų, mokslininkų, vyskupų, rašytojų nuopelnas, juk daugumai jų kelias į mokslo aukštumas nebuvo lengvas dėl materialinių sunkumų, dėl patirtų valdžios persekiojimų.

Žinoma, ir tokių tautiškai susipratusių inteligentų pajėgų iš tiesų buvo mažoka – jei palyginsime su kitomis laisvės siekiančiomis Rytų ir Vidurio Europos tautomis, turėjusiomis geresnes veikimo sąlygas. Tačiau kaip tik tie šio krašto mokyklas baigę Sūduvos ūkininkų vaikai, pasitelkę bendraminčius iš visos Lietuvos, XIX a. antroje pusėje sugebėjo išplėtoti mūsų tautinį sąjūdį, nors nedaug ką buvo paveldėję iš ankstesnio, bajoriškojo laikotarpio. Ypač reikia pabrėžti, kad daugiausia jų iniciatyva atsirado lietuviška periodinė spauda – sunkiomis carizmo priespaudos, lietuviško raidyno draudimo sąlygomis leidžiama greta esančioje Prūsijoje, slapta gabenama ir platinama visoje Lietuvoje.

Trumpai tariant, periodinė spauda leido pratęsti pirmąjį tautinio judėjimo etapą, išplėtoti jį – mokslinius tyrimus, skirtus mūsų tautos savitumui, jos teisėms pagrįsti, ir imtis antrojo etapo darbų – tautinės agitacijos. Natūralu, kad labiau išsilavinusiems sūduviams čia teko pagrindinis vaidmuo: jie sudarė „Aušros“ ir „Varpo“ bendradarbių, rėmėjų, vėliau pavadintų aušrininkais ir varpininkais, branduolį.

Ir šių leidinių skaitytojų dauguma tikriausiai gyveno Sūduvoje: čia būdavo išplatinama daugiausiai „Aušros“ egzempliorių. Mykolas Romeris, būsimasis profesorius ir VDU rektorius, kurį čia ne kartą teks cituoti, 1908 m. išleistos studijos apie mūsų tautinį atgimimą, iki šiol nepraradusios savo mokslinės vertės, autorius, pabrėžė: „Intensyviausia „Aušros“ įtaka buvo Užnemunėje (Suvalkų žemėse).“ Nesunku atsakyti, kodėl taip buvo: abu šie leidiniai skirti inteligentams, vien iš daraktorių žinių gavusieji jais pasinaudoti negalėjo.

Pirmiausia – apie aušrininkus, kurie save vadino Lietuvos mylėtojais. Pasak M.Romerio, „išraiškingiausias jų judėjimo bruožas buvo karštas praeities ir tautinės tradicijos garbinimas ir troškimas rasti saitus tarp jų ir tolesnio tautos vystymosi“. Istorikai aušrininkų suskaičiavo nedaug – 71: tai daugiausia palyginti jauni, 20–40 metų amžiaus žmonės. Tarp jų keturi gydytojai, devyni mokytojai, 24 tarnautojai, du teisininkai, nemažai studentų, moksleivių. Didžioji dalis, 47, – valstiečių kilmės, tik keturi bajorai, bet iš jų trys bežemiai. Daugiausiai jų gyveno Sūduvoje – dešimt, po penkis – Žemaitijoje ir Vidurio Lietuvoje, Aukštaitijoje – trys, beveik pusė – už Lietuvos ribų: Mažojoje Lietuvoje, Maskvoje, Peterburge, Varšuvoje, Rygoje.

Kaip matome, pirmąjį ir tuo metu vienintelį mūsų laikraštį pavyko išleisti tik mobilizavus vos ne visą tautiškai sąmoningą ano meto inteligentiją – kiek jos tebuvo, kur tik jos buvo galima surasti.

Kadangi „Aušra“ gyvavo neilgai, vos trejus metus, o jos misiją pratęsė „Varpas“, tai daugelis aušrininkų tapo ir varpininkais. Tačiau šis sambūris jau buvo visai kitoks, jame, pasak M.Romerio, „nebėra tiek entuziazmo bei aistros tyrinėjant bei garbinant Lietuvos praeitį, tačiau žymiai tvirtesnė politinė pozicija ir gilesnė visuomeninė ir tautinė mintis“. O tai aiškiai rodo, kad mūsų tautinis judėjimas XIX a. pabaigoje plėtojosi gana intensyviai, sparčiai žengė pirmyn.

Labai charakteringa, kad varpininkų – aktyvių bendraminčių, laikraščio bendradarbių – buvo gerokai daugiau, Kazys Grinius suskaičiavo apie 450–500, todėl ir „Varpas“ galėjo gyvuoti kur kas ilgiau, apie 16 metų (1889–1905). Varpininkai turėjo neginčijamą ideologą ir lyderį – Vincą Kudirką, kuris, nors ir poetas, idealistas, buvo ne tuščiai svajojantis, o praktiškas žmogus ir kovotojas.

Nepakriko varpininkai ir V.Kudirkai mirus – buvo gerai organizuoti, nuo 1888 m. reguliariai rengė savo metinius suvažiavimus, kuriuose dalyvaudavo nuo penkių šešių iki 40–50 žmonių ir rinkdavo centro komitetą. Tokių suvažiavimų buvo 18 – tai rodo, kad varpininkų sambūris jau turėjo formalios (nors ir nelegalios) organizacijos bruožų.

O skaitytojų („Varpo“ ir „Ūkininko“) galėjo būti apie septynis tūkstančius, nors nepamirškime, kad 1887–1890 m. jau ėjo „Šviesa“, 1889–1896 m. – „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, 1894–1904 m. – „Tėvynės sargas“, katalikiški leidiniai, gana populiarūs religingoje ano meto mūsų visuomenėje, nevengę piktai kritikuoti varpininkų spaudos. Jie taip pat subūrė nemažai bendraminčių, talkininkų, tačiau, lyginant varpininkų ir „klerikalinių judėjimų įtakas, pirmenybę tiek kokybės, tiek gilumos bei geranoriškumo kriterijų atžvilgiu derėtų atiduoti „varpininkams“. Jie buvo tikrieji pirmųjų atgimimo darbuotojų pasekėjai, kurie jų koncepciją glaudžiai susiejo su konkrečiais krašto poreikiais: jie paruošė dirvą liaudies prabudimui“.

O kokie tai buvo žmonės – tie aušrininkai ir varpininkai, svarbiausi kovotojai dėl mūsų tautos teisių? Žinoma, labai įvairūs, skirtingi: nuosaikieji ir revoliucingai nusiteikę, sūduviai, rytų aukštaičiai, žemaičiai, poetai ir būsimi profesoriai, bet vienijami vieno didelio ir bendro tikslo. Jį labai aiškiai apibūdino vienas iš varpininkų Stasys Matulaitis, pokaryje išgirdęs to meto istorikų spekuliacijas ekonomikos tema, kaltinimus V.Kudirkos ir jo bendražygių adresu: esą tautiniai sąjūdžiai kylantys buržuazijai kovojant dėl savos rinkos. Senasis varpininkas, kadaise pabuvęs ir marksistu, tada pareiškė, kad jiems nė į galvą neatėję kažkokios „savosios“ rinkos reikalai. Siekę vien tautos išvadavimo iš Rusijos imperijos gniaužtų.

Antra vertus, jie visi labai panašūs: darbštuoliai ir drąsuoliai, nebijantys imtis jokių reikalingų darbų, net ir tokių, kuriuos nedaug išmanė, nes tų išmanančiųjų dažnai nebuvo; romantikai, entuziastai, optimistai, neabejojantys šviesia mūsų tautos ateitimi, jos žygio į laisvę sėkme. Todėl jų nebaugino nei kalėjimai, nei tremtys Rusijos šiaurėje.

Taip buvo jų jaunystės metais, „Aušros“ ir „Varpo“ laikais. Vėliau kai kurie iš jų aktyvios patriotinės, visuomeninės bei politinės veiklos atsisakė, bet dėl to negalime jų smerkti – lėmė gyvenimo aplinkybės.

Daugelis aušrininkų ir varpininkų, be abejo, visiems gerai žinomi: Jonas Jablonskis, K.Grinius, Antanas Smetona, Jonas Biliūnas, Petras ir Jonas Vileišiai, Maironis, Vaižgantas. Prisiminkime dar keletą rečiau minimų, bet taip pat daug nuveikusių, – nors ir tokių yra tiek, kad tenka atsirinkti, kurių gyvenimo kelias galėtų būti įdomesnis šių dienų skaitytojui.

Pradėkime nuo „Aušros“ redaktorių, kurie dažnai keitėsi: iš pradžių šį darbą atliko J.Basanavičius, pats svarbiausias aušrininkas. Bet jam gyvenant toli, Bulgarijoje, Čekijoje, tą daryti buvo per sunku. Laimei, čia į pagalbą atėjo tautiečiai, gyvenantys Mažojoje Lietuvoje, – lietuvininkai, jau turintys leidybinio darbo patirties. Tai Jurgis Mikšas (1862–1903), gimęs dabartiniame Šilutės rajone, mokydamasis Tilžės gimnazijoje šiek tiek nutautėjęs. Bet vėliau aušrininko poeto Andriaus Vištelio (1837–1912) paveiktas išmoko spaustuvininko amato, „kad būtų naudingas lietuviams“. Redagavo, o 1885–1886 m. ir leido „Aušrą“ – Tilžėje buvo įsigijęs leidybos įmonę, išleido joje ir 22 lietuviškas knygas.

Kitas nusipelnęs lietuvininkas – Martynas Jankus (1858–1946), gyvenęs Bitėnuose (taip pat Šilutės rajonas), aktyvus visuomenininkas, kovotojas prieš Mažosios Lietuvos germanizaciją, už jos susijungimą su Didžiąja. Atsakingas lietuviškos periodikos redaktorius, leidėjas, be kitų laikraščių, – ir „Varpo“, „Ūkininko“, draudžiamos spaudos leidimo ir platinimo organizatorius. Už tai daug kartų kaizerio valdžios baustas, praradęs net savo ūkį. Jo biustą matome Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Kaune – greta pačių žymiausių mūsų tautiečių paminklų.

O Juozas Adomaitis (1859–1922), pasirašinėjęs Šerno slapyvardžiu, ne tik kartu su V.Kudirka ir Jonu Gaidamavičiumi įkūrė „Varpą“, bet ir buvo pirmasis jo redaktorius, nes jau buvo dirbęs lenkų spaudoje. Kilęs nuo Šakių, baigęs šešias Marijampolės gimnazijos klases, vėliau tarnavęs valdininku Varšuvoje, ten ir įsitraukė į draugijos „Lietuva“ veiklą. 1890 m. varpininkams pradėjus leisti dar ir „Ūkininką“, jam teko kraustytis į Ragainę ir tvarkyti abu laikraščius, daug jiems rašyti: „J.Adomaičio straipsniai, paskelbti „Varpe“, yra vieni geriausių to meto lietuvių publicistikoje, jie padėjo laikraščio skaitytojams ir visai mūsų tautai teisingai orientuotis labai sudėtingu ir pavojingu jos istorijos laikotarpiu.“

Bet tas truko neilgai: redaktorių, nelegaliai gyvenantį, ėmė gainiotis ir rusų, ir vokiečių policija – kaip Rusijos šnipą. 1895 m. jam teko sprukti į JAV, Čikagą. Ten jis redagavo laikraštį „Lietuva“, parengė 17 mokslo populiarinimo knygų, kurios tada buvo svarbus žinių šaltinis, ypač iš gamtos mokslų srities, ir JAV, ir gimtinėje gyvenantiems mūsų tautiečiams. Jų autorius tapo populiarus, žinomas tarp mūsų išeivijos, deja, ekonominei depresijai kilus liko be pragyvenimo šaltinio, žuvo po miesto transporto ratais. Ant jo antkapio parašyta, kad „atgimstančiai lietuvių tautai jis atidarė pasaulio mokslo knygas“.

J.Adomaičio įpėdinis „Varpe“ ir „Ūkininke“ buvo Jonas Kriaučiūnas (1864–1941), taip pat iš Šakių krašto, Suvalkų gimnazijos auklėtinis. Dėl ligos nutraukus studijas Maskvos universitete jo laukė karo tarnyba, kurios pavyko išvengti perėjus Prūsijos sieną ir Tilžėje gavus darbo – ten leidžiamų lietuviškų knygų korektoriumi. Todėl ir redaktoriaus darbas jam nebuvo sunkus, jį dirbo net penkerius metus – kol dėl gyvenimo svetima pavarde ėmė persekioti vokiečių policija. Teko grįžti namo, atlikti karo prievolę, bet ir po to valdžia jo nepaliko ramybėje: laikė kalėjime Kaune, Peterburge, o po to ištrėmė į Taliną.

1904 m. grąžinus spaudą prireikė redaktorių jau legaliam „Vilniaus žinių“ dienraščiui, ir J.Kriaučiūnas čia darbavosi kartu su Povilu Višinskiu bei J.Jablonskiu, nors ir nelabai su jais sutarė. Kivirčijosi dėl politikos: P.Višinskis priklausė kairiesiems varpininkams, o J.Kriaučiūnas – dešiniesiems. Galimas daiktas, jam pirmam kilo mintis 1905 m. sušaukti tautiečius į Seimą Vilniuje: parodyti, kad jie yra sąmoninga tauta. Prisidėjo prie lietuvių vilniečių kovos dėl teisės bažnyčiose melstis gimtąja kalba. Sulaukė Lietuvos nepriklausomybės, bet aukštu pareigūnu netapo. Mūsų valdžia jam paskyrė pensiją – kaip nusipelniusiam tautos kovoje dėl laisvės, joje nekentėjusiam.

Dar vieno redaktoriaus – varpininko S.Matulaičio (1866–1956), skaitytojui jau girdėto, gyvenimo kelias buvo ypač vingiuotas. Jis gimė dabartiniame Marijampolės rajone, pasiturinčių ūkininkų – 45 ha savininkų šeimoje. Baigęs Marijampolės gimnaziją ir 1891 m. medicinos mokslus Maskvos universitete, grįžo į Lietuvą pasiryžęs ne tik gydyti tautiečius, bet ir juos šviesti, kelti jų tautinę sąmonę – juk dar gimnazijoje skaitė „Aušrą“. Pabandė verstis gydytojo praktika keliuose Sūduvos miesteliuose, ilgiau apsistojo Pilviškiuose, kur rado bendraminčių, įsitraukė į visuomeninę veiklą. Bendravo su P.Višinskiu, Žemaite, redagavo „Ūkininką“, rašė jam ir „Varpui“ eilėraščius, apysakas, straipsnius literatūros, politikos, medicinos klausimais. 1896 m. buvo vienas iš Lietuvos socialdemokratų partijos įkūrėjų, 1898 m. turėjo keliauti į tremtį Komijoje. Grįžęs Vilniuje redagavo socialdemokratų leidinius, tapo komunistu. Nepriklausomojoje Lietuvoje mokytojavo Marijampolėje, pakliuvo į kalėjimą. 1925 m. pasitraukė į TSRS, gyveno Minske, dirbo mokslinį darbą istorijos srityje. Parengė studijas „1863 m. Lietuvoje“ (1933 m.) ir „Lietuvių tautinio pasiliuosavimo judėjimas ir jo klasinė esmė“ (1935 m.), už tai buvo išrinktas Baltarusijos mokslų akademijos akademiku. 1937–1945 m. praleido lageriuose Kazachstane, liko gyvas turbūt tik todėl, kad ir ten dirbo gydytoju. Po to grįžo į Vilnių, dirbo Istorijos institute.

Juozas Bagdonas (1866–1956) – dar vienas žymus varpininkas gydytojas, Marijampolės gimnazijos auklėtinis, ten iš Petro Kriaučiūno ir „Aušros“ visam gyvenimui gavęs patriotizmo pamokų. Studijuodamas mediciną Varšuvoje dalyvavo V.Kudirkos įkurtos draugijos „Lietuva“, persikėlęs į Maskvos universitetą – lietuvių studentų draugijos veikloje. Nuo 1892 m. dirbo gydytoju Naumiestyje, prie pat Rusijos ir Vokietijos sienos, rašė „Varpui“ ir „Ūkininkui“, platino draudžiamą spaudą. Už tai buvo persekiojamas, grėsė tremtis Rusijos šiaurėje. Išvengė jos persikeldamas į Prūsiją, kur V.Kudirkai mirus perėmė „Varpo“ ir „Ūkininko“ redagavimą. Tačiau netrukus vėl turėjo kraustytis, gyveno Anglijoje, Prancūzijoje, labai daug nuveikė organizuodamas lietuvių skyrių 1900 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje. Nepriklausomojoje Lietuvoje dirbo Sveikatos apsaugos departamento direktoriumi, o įsikūrus universitetui Kaune – jo profesoriumi, studentų labai gerbiamu ir mylimu. Organizavo kovą su girtavimu, 1935 m. įkūrė Lietuvos blaivinimo sąjungą ir jai vadovavo, redagavo jos žurnalą „Blaivybė ir sveikata“. Kad ir labai nebejaunas būdamas, 1944 m. vasarą pasitraukė į Vakarus, gyveno JAV, bet paprašė mirus palaidoti jį tėviškėje, Naumiestyje, greta tėvų ir bendražygio V.Kudirkos. Šis jo noras buvo įvykdytas 1979 m.

Tarp aušrininkų bei varpininkų buvo nemažai ir teisininkų, nes tik jie ir medikai tada galėjo gauti darbo Lietuvoje, ir tai ne visada. Prisiminkime vieną iš jų, Petrą Leoną (1864–1938), taip pat Marijampolės gimnazijos ir P.Kriaučiūno auklėtinį. Jis buvo kilęs iš gausios Veiverių valsčiaus ūkininkų šeimos, mokslus Maskvos universitete ėjo kartu su J.Kriaučiūnu, J.Jablonskiu, S.Matulaičiu. Liūto slapyvardžiu „Varpui“, „Ūkininkui“ rašė straipsnius teisės, ekonomikos klausimais. Tačiau 1899 m. gavęs diplomą Lietuvoje galėjo dirbti neilgai, 1893–1905 m. gyveno ir dirbo Taškente. Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Kaune, įsitraukė į tautiečių visuomeninę veiklą, 1907 m. buvo išrinktas į Rusijos Valstybės Dūmą. Nepriklausomoje Lietuvoje buvo vidaus reikalų, teisingumo ministras, teismų santvarkos kūrėjas, daugelio svarbių įstatymų autorius. Nuo 1922 m. – Lietuvos universiteto profesorius, Teisės fakulteto dekanas.

Dar reikėtų prisiminti varpininką Andrių Bulotą (1872–1941), taip pat žymų visuomenės veikėją, teisininką, Dūmos deputatą, aktyvų Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvį, sušaudytą saviškių karo pradžioje; taip pat žymų varpininką Joną Jurgį Bulotą (1855–1942) – veterinarijos gydytoją, Lietuvos kariuomenės generolą. Pagaliau Vincą Mickevičių-Kapsuką (1880–1935), Marijampolės gimnazijoje mokytojo Vinco Staniškio nukreiptą į lietuvišką veiklą, 1902–1903 m. dirbusį „Varpo“ redakcijoje, rašiusį jam patriotinius straipsnius, labai aktyvų 1905 m. revoliucinių įvykių dalyvį, vėliau tapusį marksistu, Lietuvos komunistų lyderiu, mūsų nepriklausomybės priešu, bet, anot Vaižganto, iki galo taip ir nepraradusį nei patriotizmo, nei žmoniškumo.

Kaip matome, sūduvių nuopelnai mūsų periodikos leidyboje, o kartu – ir laisvės kovoje yra didžiuliai. Bet tai nereiškia, kad spaudą leido jie vieni. Anaiptol, jiems į pagalbą atėjo visų Lietuvos regionų inteligentija – dėl to ta spauda taip padėjo mūsų tautiečiams vienytis, pasijusti vienos tėvynės Lietuvos sūnumis ir dukromis.

Labai aktyvus „Aušros“ ir „Varpo“ bendradarbis buvo Žemaičių bajoras Mečislovas Davainis-Silvestraitis (1849–1919), kilęs iš Raseinių apskrities. Jis nuo pat jaunystės rinko tautosaką – liaudies dainas, pasakas, vėliau ėmė skelbti jas lietuvių ir išvertęs – lenkų spaudoje. Pats rašė eilėraščius, straipsnius, 1905 m. įsikūrė Vilniuje ir tapo aktyviu kovotoju dėl tautiečių teisių šiame mieste, ypač bažnyčiose. Rūpinosi, kad sulenkėję mūsų bajorai grįžtų prie savo tautos, buvo vienas iš Lietuvių mokslo draugijos steigėjų. Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

O kitam žemaičiui net teko kurį laiką redaguoti „Varpą“, kai J.Bagdonas turėjo gelbėtis nuo Prūsijos žandarų iškeliaudamas į JAV. Tai Jurgis Šaulys (1879–1948) iš Švėkšnos valsčiaus, parašęs daug straipsnių ir „Varpui“, ir „Ūkininkui“. Už lietuviškos spaudos platinimą pašalintas iš Kauno kunigų seminarijos. 1912 m. filosofijos daktaro laipsniu baigė Berno universitetą. Vėliau aktyviai dalyvavo kuriant mūsų nepriklausomą valstybę, pasirašė istorinį Vasario 16-osios aktą. Dirbo diplomatinį darbą – atstovavo Lietuvai Vokietijoje, Šveicarijoje, Lenkijoje.

Nemažai talkininkų mūsų spauda sulaukė iš Rytų Lietuvos. Tai visų pirma jau minėtas J.Gaidamavičius (1860–1911), alantiškis, kilęs iš dabartinio Molėtų rajono, V.Kudirkos studijų draugas, padėjęs jam tapti Lietuvos, o ne Lenkijos patriotu ir atsirasti Varšuvos studentų draugijai „Lietuva“, išrinktas jos pirmininku, parašęs įžanginį programinį straipsnį „Varpo“ pirmajam numeriui, ne vieno straipsnio, taip pat stambios, tiesa, likusios nebaigtos apysakos „Antanas Valys“ autorius. Baigęs Varšuvos universitetą jis gydė žmones tėviškėje, vėliau toli nuo jos – Taškente, kur kaip karo gydytojas net iškopė į generolus. O gyvenimą baigė vėl savame krašte – Alantoje.

„Aušrai“ rašė, ją platino ir rėmė du žymūs kunigai – lietuvybės gynėjai Vilniaus krašte. Tai Silvestras Gimžauskas (1845–1897), anot Vaižganto, „labiau už kitus apsišvietęs, didelės išminties vyras“, ir Aleksandras Burba (1845–1898). Abu jie labai nukentėjo dėl savo lietuviškos veiklos ir nuo caro valdžios, ir nuo savosios dvasinės vyresnybės, pastarasis net turėjo emigruoti į JAV, kur tęsė patriotinę veiklą.

Bet tai dar ne visas pasakojimas apie aušrininkus ir varpininkus, keletą jų, ypač nusipelniusių, priminsime kituose „Veido“ numeriuose.

Jonas Rudokas

 

 

 

Ekonomikos augimas ir švietimas: sąsajos neryškios

Tags: , ,



Aukštesnis išsilavinimo lygis, priešingai, nei norima tikėti, neturi tiesioginio poveikio ekonomikos produktyvumui.

Lietuvoje labai nuoširdžiai nerimaujama dėl esą smunkančios šalies bendrojo išsilavinimo kokybės, aukštojo mokslo, kuris esą verslui neparengia tinkamos darbo jėgos ir tarsi savotiškai nepateisina jauno žmogaus lūkesčių, ar prastėjančių tarptautinių tyrimų santykinių Lietuvos moksleivių išsilavinimo rodiklių. Abejoti savo žinių kokybe ir gebėjimu kūrybiškai tomis žiniomis žaisti, be jokios abejonės, yra geras dalykas, tiesa, tik remiantis asmenine perspektyva. Kai panašios tezės tiesmukai pritempiamos iki visos šalies ateities, neišvengiamo būtent todėl prasidėsiančio konkurencingumo mažėjimo ir šalies ūkinio nuosmukio, patenkame į visiškai duomenimis nepagrįstų mitų, kuriuos maitina vienas vienintelis šaltinis – „kaip visi žino“, lauką.
Tarkime, „visi žino“, kad ekonomikos plėtrai būtina gerai išsilavinusi darbo jėga, tad pasaulyje atsirado (nors pastaruoju metu ir tyliai agonizuoja) netgi žinių ekonomika, pateikta kaip tramplinas į klestėjimą. Deja, aptikti griežtų įrodymų, kurie patvirtintų, kad bendras didesnis išsilavinimo lygis augina šalies gerovę, labai sudėtinga. Dar sunkiau įrodyti, kad švietimo metu gautos žinios didina valstybės produktyvumą. Ir jau visai neįmanoma pateikti aiškių sąryšių, kurie leistų manyti, kad aukštesnis daugumos valstybės gyventojų išsilavinimas automatiškai reiškia ir didesnes jų pajamas bei turtingesnį gyvenimą.
Dar 2001 m. “The World Bank Economic Review” išspausdino itin didelį atgarsį sukėlusį Harvardo ekonomisto Lanto Pritchetto straipsnį, kuriame buvo nagrinėjami didelės išsivysčiusių ir besivystančių valstybių grupės 1960–1987 m. duomenys. Tyrimu siekta nustatyti, ar tikrai augantis išsilavinimo lygis tiesiogiai veikia ekonomikos augimą. Išvada (beje, rimtais tyrimais taip ir nepaneigta iki šiol) nepaguodė: esama pernelyg mažai įrodymų, kurie patvirtintų paplitusią nuomonę, kad augantis bendras išsilavinimo lygis galiausiai reiškia ekonomikos augimą.
Aukštesnis išsilavinimo lygis, priešingai, nei norima tikėti, neturi tiesioginio poveikio ekonomikos produktyvumui. Akivaizdu, kad didelė dalis išsilavinusiam žmogui privalomų žinoti dalykų, pavyzdžiui, literatūra, istorija, muzika ar filosofija, net netiesiogiai neturi ryšio su didėjančiu gamybos produktyvumu. Vertinant iš siauro ekonominio taško, tokių dalykų mokymas – vien laiko ir lėšų švaistymas, tą labai dažnai ir noriai primena visokių verslo draugijų ir asociacijų vadai bei ideologai, pabrėždami būtent praktinio, „ne teorinio“ išsilavinimo pirmenybiškumą.
Panašios lemties galiausiai sulaukia ir dalykai, kurie lyg ir labiau sietini su gamyba ir praktika, – matematika ar gamtos mokslai. Juk akivaizdu, kad kokiam investicijų bankininkui, tarkime, biologijos žinios absoliučiai nereikalingos, o šou verslo atstovas gali puikiausiai išsiversti be matematikos. Net tose darbo vietose, kurios, atrodytų, tiesiogiai susijusios su minėtais dalykais, absoliučios daugumos žinių, gautų mokykloje ir net universitete, niekada neprireikia. Tad net tariamai į produktyvumą nukreiptas išsilavinimas nėra taip jau labai svarbus. Pavyzdžiui, palyginus įvairių šalių matematinio išsilavinimo lygį ir jų ekonominį lygį nerasta jokios statistiškai reikšmingos priklausomybės: Jungtines Valstijas matematikos srityje lenkia ir tikrai ekonomiškai silpnesnės Kazachstanas, Rusija, ir Lietuva su Latvija.
Žinoma, galima bandyti aiškinti, kad šiais laikais, kai pagrindinis turto šaltinis – idėjos, švietimo svarba tikrai padidėja. Juk geriau išsilavinusi tauta ir tų idėjų turėtų pagimdyti daugiau. Ir vėl: ekonominė perspektyva aiškiai rodo, kad modernių technologijų amžiuje tų žinių, kurios siejamos su produktyvumu, išmanymas daugumoje sričių yra gerokai mažesnis nei anksčiau, ypač turtingose, išsivysčiusiose šalyse. Kas dabar kieme remontuoja savo automobilį? O juk dar neseniai toks gebėjimas buvo privalomas kiekvienam tikram vyrui, kurį likimas apdovanojo žiguliuku ar moskvičiumi.
Patinka mums tai ar ne, bet augant paslaugų sferai vis daugiau žmonių dirba jokio rimtesnio išsilavinimo nereikalaujančius darbus. Vardiju darbuotojus, kurių, pasak prieš porą savaičių paskelbtos verslininkų apklausos, pasigenda dabartiniai Lietuvos darbdaviai: virėjai, siuvėjai, padavėjai, šaltkalviai, slaugytojai, suvirintojai, staliai….
Beje, kaip ypatingas pranašumas minimas rusų kalbos mokėjimas, ir šis dalykas, kaip niekas geriau, parodo, kad gražios kalbos yra kalbos, o tikrovė turi savo pavidalus. Nė vienai šių darbo vietų (išskyrus nebent gerus rusų kalbos įgūdžius) tikrai nereikia ilgų mokslo metų, ypač jei įvertinsime, kad net tos, kurios anksčiau reikalavo gerų mechanikos žinių, dabar, kai vis daugiau žinių įsikūnija mašinose, lengvai automatizuojamos.
Lieka dar vienas, tikėtina, stipriausias argumentas, kuris galėtų padėti paneigti išsilavinimo ir ekonomikos augimo sąsajų neapibrėžtumą. O gal šalis, kuri gali pasigirti turinti labai išplėtotą aukštojo mokslo tinklą ir daug studentų, neišvengiamai praturtėja? Ir va čia prasideda bene įdomiausi dalykai. Aukštasis, ypač universitetinis, mokslas iš esmės turi atlikti vieną labai svarbią funkciją – nustatyti asmens vietą įdarbinimo hierarchijoje. Daugelyje darbo vietų svarbios ne tiek specialios žinios, kiek bendra inteligencija, disciplina, gebėjimas savarankiškai organizuoti savo veiklą. Jei šalyje studentų nėra pernelyg daug, tai universiteto diplomas darbdaviui ir suteikia minėtą informaciją, o absolventui realiai suteikia galimybę užimti darbo vietas, kuriose svarbesnės bendros, o ne specialios žinios. Tačiau peržengus tam tikrą ribą visi, kurie apskritai nori rasti savo vietą darbo rinkoje, tarsi privalo turėti aukštojo mokslo diplomą. Tokiai pasiūlai didėjant, spaudimas turėti diplomą stiprėja toliau, ir galiausiai matome diplomų devalvaciją ir bendrą smunkantį aukštojo išsilavinimo lygį, kuris jau nebeatlieka savo pirminės „išrūšiavimo“ funkcijos. Prisimindami, kad aukštasis mokslas yra brangus malonumas, vietoj turto prieaugio galime kalbėti apie žmogiškųjų ir materialių išteklių švaistymą.
Pabaigoje – kelios nemalonios išvados. Pirma, duomenys leidžia manyti, kad nuo tam tikro lygio švietimo kapitalo didinimas, priešingai, nei tikimasi, lėtina ekonominį augimą. Antra, jei išsilavinusios darbo jėgos pasiūla sparčiai didėja, o paklausa stagnuoja, išsilavinimo grąža gali labai staigiai mažėti. Beje, tai ne vienus metus stebima ir Lietuvoje. Trečia, švietimo kokybė gali būti tokia menka, kad ilgi lavinimo metai visiškai nepadidina žmogiškojo kapitalo.
Visus šiuos tris dalykus tikrai verta prisiminti ir kalbant apie esą „neišvengiamai teigiamą“ švietimo įtaką, ir renkantis būsimą gyvenimo kelią.

Jei išsilavinusios darbo jėgos pasiūla sparčiai didėja, o paklausa stagnuoja, išsilavinimo grąža gali labai staigiai mažėti.

Ar būtų šiandien Lietuva, jeigu ne „Aušra“?

Tags: ,



Lygiai prieš 130 metų, 1883-iųjų balandį, Ragainėje, tuometinėje Prūsijoje, pasirodė žurnalas „Aušra“, suteikęs naują, lemiamą impulsą mūsų tautiniam judėjimui.

XIX a. antroje pusėje Rytų ir Vidurio Europoje, nepaisant didžiųjų imperijų trukdymų, formavosi gana daug laisvės siekiančių tautų. Tačiau sąlygas tam, natūralu, jos turėjo labai nevienodas. Pavyzdžiui, latvius, estus valdyti caro valdžia patikėjo vokiečių baronams, o šie, tiesa, juos žiauriai išnaudojo, bet ilgą laiką net nebandė nutautinti. Priešingai, padėjo kurti tautinę kultūrą, skatino, net vertė mokytis rašto: pastoriai vokiečiai neduodavo “šliūbo” jaunavedžiams, jei abu ar bent vienas būdavo beraščiai.
Tuo tarpu mūsų tautiečiams labai nepasisekė: jau 1795 m. užgrobusi visą LDK, Jekaterina II savo satrapams įsakė: demoralizuoti, nutautinti, nukatalikinti ją! Kartu, ypač po 1863 m. sukilimo, labai svarbiu savo tikslu caro valdžia paskelbė siekį išlaisvinti lietuvius iš lenkų įtakos. O rimčiausiomis priemonėmis šiam tikslui pasiekti laikė Katalikų bažnyčios persekiojimą ir lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą.
Bet tai buvo, kaip rašė Petras Ruseckas, „žlibas rusų darbas“ – lemtinga klaida, nes tiek viena, tiek kita, priešingai, gerokai padidino tą įtaką ir kartu paspartino krašto polonizaciją. Dabar būti „ponais“, t.y. lenkais, panoro ne tik kilmingieji, bet ir miestiečiai ir net kaimo žmonės, ypač Vilniaus krašte: kaip tarpukariu nustatė lenkiško Vilniaus S.Batoro universiteto mokslininkė Halina Turska, šis kraštas sulenkėjo kaip tik XIX a. antroje pusėje. Dar anksčiau mūsų tauta faktiškai neteko savojo elito – bajorų, inteligentijos, išsilavinusių žmonių, nes jie nutautėjo ir tapo svetimi likusiai tautos daliai, t.y. valstiečiams. Kaip tik todėl Europos mokslininkai paskelbė neginčijamą nuosprendį, artimiausioje ateityje pasmerkiantį lietuvių tautą neabejotinai mirčiai. Mūsų laimei, šios juodos pranašystės neišsipildė. Kyla klausimas – kodėl?

„Aušros“ labai reikėjo

Garsus tautinių judėjimų žinovas čekų profesorius Miroslavas Hrochas pastebėjo, kad tų tautų, kurios galėjo remtis praeities valstybingumo tradicijomis, sąjūdžiai prasidėdavo anksčiau ir vykdavo sparčiau. Tačiau pas mus, nepaisant garbingos LDK praeities, taip nenutiko. Regis, sutrukdė jau minėtos carizmo represijos po 1863 m. sukilimo, taip pat polonizacija, tautos elito netektis.
Kitaip tariant, elitą, inteligentiją teko ugdyti iš naujo, jau kitokį, iš valstiečių vaikų, o tam prireikė nemažai laiko. Juk caro valdžia smarkiai varžė nekilmingo jaunimo švietimą. Todėl ir vėlavome – mokslininkai pabrėžia, kad formuojantis tautai inteligentijos vaidmuo paprastai būdavo lemiamas.
Dar viena silpnoji mūsų tautiečių vieta – jie labai nenoromis ėmėsi prekybos, amatų, vengė kraustytis į miestus ir miestelius, ką jau XIX a. pabaigoje darė latviai bei estai. Tiesa, ir čia jiems sąlygos buvo palankesnės, nes industrializacija, urbanizacija jų žemėse buvo kur kas spartesnė. O tautinė agitacija tarp miestų gyventojų plinta daug lengviau ir greičiau nei kaimuose. Paspartinti mūsų tautinį judėjimą, padaryti jį žmonių savastimi (ypač kaime) galėjo tik lietuviška spauda.
Taip būdavo visur: istorikai pabrėžia, kad nacionalinėms tapatybėms įtvirtinti, tautai atsirasti reikalingos masinės komunikacijos priemonės, o tada radijo, televizijos dar nebuvo, tik periodiniai leidiniai ir knygos. Ir kuo anksčiau jie atsirasdavo, kuo didesni jų tiražai būdavo, tuo sparčiau formavosi modernios tautos.
Vienas žymiausių latvių veikėjų Krišjanis Valdemaras 1862 m. Peterburge pradėjo leisti pirmąjį aiškaus tautinio nusistatymo laikraštį. Jo tiražas buvo 4 tūkst. egzempliorių. Netrukus panašių leidinių pasirodė bent keli, tik jau Rygoje. O pirmasis estų laikraštis pasirodė 1857 m. Pernu mieste. Ypač didelę įtaką estų tautiniam judėjimui padarė Jaano Tonissono Tartu mieste leistas laikraštis „Postimees“, 1891 m. tapęs dienraščiu. Įdomu pastebėti, kad XX a. pradžioje Estijoje jau buvo laikraščių, kurių tiražai siekė net 200 tūkst. egzempliorių.
Ir mūsų tautinio judėjimo veikėjai suprato periodinės spaudos reikšmę bei jos galimybes tautiškumo idėjoms platinti. Be to, juos ragino ir lenkų istorikas rašytojas Ignas Kraševskis: „Jeigu lietuviai nenori išmirti kaip tauta, tai jie turi įkurti savo laikraštį.“ Bet kaip tą padaryti? Skelbdami savo idėjas latvių, estų, suomių, čekų, vengrų, serbų laikraščiai, žinoma, patirdavo valdžios cenzūros trukdymus, bet vis dėlto ėjo ir buvo platinami legaliai. O lietuviška spauda iš viso buvo uždrausta. Tiesa, ją buvo galima leisti naudojant svetimą abėcėlę – „graždanką“, bet toks laikraštis, kaip ir bet koks kitas leidinys tokiu šriftu, iš karto keliautų į šiukšlyną arba į krosnį…
Todėl reikėjo, kad lietuviško laikraščio raidės būtų kaip maldaknygėse, bet tokį laikraštį buvo galima leisti tik už Rusijos ribų, o tai papildomi sunkumai, rūpesčiai ir pavojai. Ieškojimai bei svarstymai užtruko: gal Belgrade, gal Prahoje, o gal Sofijoje? Vis dėlto buvo pasirinkti Rytprūsiai, iš pradžių Ragainė (dabar Nemanas), vėliau Tilžė (dabar Sovetskas). Iš čia Lietuva arti, be to, čia atsirado ir talkininkų – vietos lietuvių.
Antra, reikėjo lyderio, kuris suburtų mūsų dar labai kuklias ir negausias inteligentų pajėgas tokiam periodiniam leidiniui leisti bei nustatytų teisingą jo idėjinę kryptį. Tokiu lyderiu tapo Jonas Basanavičius – gydytojas, visuomenininkas, mokslininkas, Marijampolės gimnazijos ir Maskvos universiteto auklėtinis. Daugelio istorikų nuomone, be jo pirmasis lietuviškas laikraštis „Aušra“ nebūtų galėjęs atsirasti, „nes tuo metu jis buvo vienintelis lietuvis veikėjas, įgijęs jau tiek populiarumo lietuvių visuomenėje, kad galėjo prie bendro darbo pritraukti įvairių pažiūrų žmones“.
Kaip tik tada, apie 1880 metus, pats niūriausias carizmo priespaudos laikotarpis jau baigėsi, o Sūduvoje susibūrė mūsų tautinio judėjimo centras. Tam daug pasitarnavo Marijampolės gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas Petras Kriaučiūnas (1850–1916), joje išugdęs kelias dešimtis pačių žymiausių mūsų tautinio judėjimo veikėjų, rašytojų, nepriklausomos Lietuvos ministrų, vyskupų (pakaks paminėti Vincą Kudirką, Joną Jablonskį, Kazį Grinių, Praną Vaičaitį, Stasį Matulaitį, Justiną Staugaitį, Praną Būčį ir kt.). J.Basanavičius, tiesa, Marijampolėje mokėsi šiek tiek anksčiau, bet daugelis vadinamųjų aušrininkų – „Aušros“ bendradarbių, rėmėjų ir platintojų buvo P.Kriaučiūno mokiniai. O artimiausi, svarbiausi J.Basanavičiaus bendražygiai leidžiant „Aušrą“ buvo Jonas Šliūpas, Jurgis Mikšas, Juozas Andziulaitis, Martynas Jankus ir Petras Vileišis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...