Geriausi Europoje pagal gebėjimus gamtos mokslų srityje, antri pagal matematinį raštingumą, treti pagal skaitymo gebėjimus. Tokių Estijos penkiolikmečių rezultatų Tarptautinio moksleivių vertinimo (PISA) tyrime galime pavydėti. Arba galime iš estų mokytis. „Veidas“ su Estijos švietimo ir mokslo ministre Mailis Reps bando aiškintis, kokiomis priemonėmis taip pakilo Estijos vaikų gebėjimai.

Aušra LĖKA

– Juokais galima sakyti, kad klausimo užtektų ir vieno – kaip jums tai pavyko?

– Taip, mes didžiuojamės Estijos rezultatais naujausiuose PISA tyrimuose. Estija juose dalyvauja nuo 2006 m., ir mūsų moksleiviai nuosekliai demonstruoja gerus rezultatus. Vertiname šią mūsų sėkmę, bet ne tik kaip garbę – ir kaip grįžtamąjį ryšį tolesniam darbui, padedant mūsų vaikams mokytis ir geriausiais įmanomais būdais parengiant juos suaugusiųjų gyvenimo iššūkiams.

Puikūs mūsų penkiolikmečių moksleivių gebėjimai yra subalansuotos ir nuolat tobulinamos švietimo sistemos rezultatas. Tai rodo, kad mūsų mokytojai ir mokyklos atlieka didelį darbą, ir reiškia, kad priėmėme teisingus sprendimus vystydami švietimo sistemą, nes, kaip žinome, pokyčių šioje srityje poveikis pamatomas po dešimties–penkiolikos metų.

– Išskirtinai didelės Estijos moksleivių dalies gebėjimai įvertinti kaip geri ir labai geri. Kaip jums pavyksta to pasiekti, jei Estijos švietimo principas – vienodai kokybiškas išsilavinimas visiems?

– To pasiekti mums pavyko pakeitus mokymo procesą – susikoncentravus į kiekvieną moksleivį. Mes laikomės principo, kad kiekvienam moksleiviui privalo būti suteikta tokia pagalba, kokios jam reikia: vienokia tiems, kurie lėčiau atlieka užduotis, kitokia tiems, kuriems mokslas sekasi lengvai.

Beje, Estijoje mokyklos remiamos ne tik per mokymo procesą, bet ir visais įmanomais būdais: nuo popamokinės veiklos ir laisvalaikio prieinamumo didinimo iki nemokamų pietų mokykloje ir pagalbos vaikams, turintiems negalią. Nors Estija nėra turtingiausia tarp Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalių, mums pavyko efektyviai veikti su vidutiniais ištekliais: skurdo rizikos grupės šeimos gauna finansinę paramą, kad parengtų vaikus mokyklai, vaikų darželiai tokių šeimų vaikams yra nemokami. Estijos švietimo sistemos esmė – pasiūlyti visiems lygias švietimo galimybes, ir mes nuolat dirbame, kad tokios būtų suteiktos visiems.

– Ar tai reiškia, kad Estijoje nėra mokyklų, kurios moksleivius atsirenka, rengia „stojamuosius“ egzaminus?

– Estijoje vadovaujamės mokyklų autonomijos politika, o tai reiškia, kad kiekviena mokykla gali turėti savo priėmimo kriterijus. Yra kelios gimnazijos, į kurias norint patekti reikia laikyti testus, kelios atsirenka moksleivius pagal jų pagrindinės mokyklos baigimo egzaminų rezultatus.

– Koks buvo mokymo programų pakeitimo 2010 m. tikslas ir esmė? Ar keisdami jas labiau orientuojatės į tai, kad vaikai kuo geriau išmoktų Estijos istoriją, literatūrą, ar į globalų kontekstą?

– 2010 m. atnaujinome mokymo programas siekdami mokymo standartą suderinti su šiuolaikinio švietimo poreikiais ir suteikti moksleiviams kompetencijų, leidžiančių jiems dalyvauti visą gyvenimą trunkančiame mokyme ir sėkmingai veikti pasirinktoje srityje. Orientavomės į esminius gebėjimus, apibrėžtus Europos Parlamento: gimtosios kalbos mokėjimą, užsienio kalbos įgūdžius, matematikos srities kompetenciją, mokslo ir technologijų žinių pagrindus, iniciatyvos ir verslumo lavinimą, kultūrinį sąmoningumą ir saviraiškos įgūdžius.

Visų šių kompetencijų visapusiško mokymo principas yra tarpdisciplininis požiūris, leidžiantis tarpusavyje susieti atskiras disciplinas per tų pačių temų mokymąsi. Estų kalba, Estijos istorija ir kultūra yra neabejotinai svarbios mokymosi disciplinos, tačiau jos nėra mokymo programos šerdis – mokymo integralumo principai įpareigoja visų disciplinų mokyti remiantis tarpdisciplininiu pagrindu.

– Kokie rodikliai analizuojami nuo pernai privalomame mokyklų vidiniame vertinime?

– Bendras vidinio vertinimo tikslas yra remti moksleivių ugdymo tęstinumą ir nuolatinį tobulėjimą. Švietimo kokybė ir būdai, kaip tai įvertinti, visada buvo diskusijų tema, tad siekdami garantuoti švietimo kokybę turime orientuotis į visuomenės demokratizacijos procesus, švietimo paradigmos kaitą, kitų ES šalių patirtį ir grįžtamąjį ryšį, kurį gauname iš aktyvaus dalyvavimo tarptautiniuose švietimo būklės tyrimuose. Šie rodikliai tapo privalomi siekiant užtikrinti švietimo efektyvumą ir vaikų saugumą bet kokio tipo mokyklose.

Ikimokyklinio ugdymo srityje vertinama, ar dažnai mokymo procese naudojamos skaitmeninės priemonės, koks moksleivių ir mokytojų bei mokyklos personalo skaičiaus santykis, papildomus mokymus baigusių pedagogų ar kito personalo dalis ir kt.

Pagrindinėje ir vidurinėje mokykloje, be analogiškų dalykų kaip ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, vertinamas moksleivių požiūris į mokyklą, pavyzdžiui, aštuntokų ir vienuoliktokų pasitenkinimas mokykla, aiškinamasi, kokia dalis aštuntokų mokykloje yra patyrę patyčių. Taip pat vertinama, kokia dalis moksleivių be priežasties praleidinėja pamokas, kiek procentų dalyvauja popamokiniuose užsiėmimuose, kokia dalis palieka švietimo sistemą įgiję pagrindinį išsilavinimą.

O egzaminų sistemos veiksmingumą bei tendencijas padeda įvertinti pagrindinės mokyklos ir valstybinių egzaminų rezultatai ir jų palyginimas su tos disciplinos pažymiais.

Kitas bendras pagrindinei ir vidurinei mokyklai rodiklis – kiek vienam moksleiviui tenka ploto įvairioms veikloms. Vidurinėms mokyk-loms taip pat svarbu išmatuoti mokyklos indėlį į moksleivių rezultatus.

– Kaip praktiškai pasireiškia iniciatyva „Huvitav Kool“ („Įdomi mokykla“)?

– „Huvitav Kool“, kurią inicijavome prieš beveik ketverius metus, išaugo į mokyklų bend-ruomenių, kartu dirbančių, kad mokymasis būtų įdomus moksleiviams, mokytojams, tėvams ir visiems kitiems bendruomenės nariams, judėjimą. Tikslas – sukurti motyvaciją, norą ir gebėjimus mokytis visą gyvenimą. Tai nereiškia, kad mokymasis turėtų būti tik linksmybės ir džiaugsmas, – tam būtinos intelektinės pastangos. Tačiau mokykla turėtų skatinti kūrybiškumą, taikyti naujus mokymo metodus ir technologijas, pasiūlyti platų galimybių pasirinkimą, kad kiekvienam mokiniui būtų suteikta kuo geresnė parama mokytis.

Estijos mokyklos turi daug savarankiškumo ir laisvės, nes mes pasitikime jomis ir tikime, kad jos priims geriausius sprendimus, atsižvelgdamos į vietos sąlygas. Taigi norėdami paskatinti norimus pokyčius turėjome pasiųsti aiškią bendrą valstybės ir visuomenės žinutę, kad eiti į mokyklą gali ir turi būti įdomu, kad svarbu puoselėti moksleivio prigimtinį smalsumą, kad mokyklos turi būti kūrybingos.

Kaip tai atrodo praktiškai? Surengėme daug nacionalinių ir regioninių renginių, kuriuose mokytojai, mokyklų direktoriai, tėvai, moksleiviai, įvairių sričių specialistai diskutavo šiais klausimais ir susitarė dėl pokyčių bendrų planų. Taip pat organizavome daugybę renginių ir parėmėme projektus, kuriuose mokyklos ir pelno nesiekiančios švietimo įstaigos dalijosi geriausia švietimo naujovių patirtimi ir rado naujų bendradarbiavimo galimybių. Kitas svarbus dalykas buvo komunikacija – išleidome ir visoje Estijoje platinome šimtus gerųjų pavyzdžių ir sėkmės istorijų iš įdomių mokyklų.

Mūsų vaidmuo buvo inicijuoti bei skatinti diskusijas ir bendradarbiavimą. Tai padėjo „Huvitav Kool“ iškopti į tokį lygį, kai mokyk-los, tėvai ir kitos suinteresuotosios šalys dabar aktyviau įgyvendina mokymosi ir mokymo modernizavimo pokyčius.

– Kaip skatinate moksleivius rinktis tas studijų programas, kurios rengia reikalingiausias Estijai profesijas?

– Švietimo sistemą priartinti prie besivystančios visuomenės poreikių ir darbo rinkos lūkesčių buvo vienas mūsų švietimo politikos prioritetų. Mes turime specialią prognozavimo sistemą OSKA, padedančią rinkti duomenis apie pagrindines kompetencijas, kurių reikia norint sėkmingai įsilieti į darbo rinką, ir pateikiančią rekomendacijas, kad galėtume tam pritaikyti mokymo programas ir parengti jaunimą jų darbinei veiklai geriausiu būdu, kokį tik gali suteikti švietimas. Informacija apie esamą padėtį rinkoje ir jos prognozes padeda jaunuoliams aiškiai suvokti perspektyvas ir būti labiau užtikrintiems dėl savo ateities. Duomenų bazė padeda priimti sąmoningą pasirinkimą dėl studijų ar nuspręsti įgyti papildomą išsilavinimą, ir mes tikimės, kad žmonių be kvalifikacijos ar su darbo rinkoje nereikalingais įgūdžiais gerokai sumažės. Kasmet OSKA pateikia ataskaitas apie penkis ekonomikos sektorius, ir per kelerius metus turėsime išsamų situacijos darbo rinkoje vaizdą – apie poreikius, pokyčius ir tendencijas.

Be prognozavimo sistemos, dar siūlome praktinio verslumo ugdymo galimybes visų lygių mokyklų – pagrindinių, vidurinių, profesinių – moksleiviams. Visa mokymo medžiaga parengta kartu su įvairiais verslininkais, vietos bendruomenėmis ir kitomis organizacijomis. Tokį mokymą remia verslumo tinklas, kuris padeda surinkti ir dalytis gerąja Estijos ir viso pasaulio patirtimi, ją panaudoti vietos sąlygomis.

Taip pat investuojame į profesinio išsilavinimo skatinimą, siekdami pagerinti jo reputaciją ir pakeisti visuomenės požiūrį, nes dabar ji nepakankamai vertina profesines studijas. Tikslas – gerinti profesinio mokymo įvaizdį, kad šis mokymas taptų populiaresnis tarp mokyklų absolventų ir suaugusiųjų.

Švietimo sistema privalo suteikti moksleiviams gebėjimų, reikalingų jų būsimam darbui, todėl ne tik nuolat atnaujiname savo mokymo sistemą, bet ir aktyviai skatiname pameistrystės sistemą, kai švietimo įstaigoje gautos žinios papildomos ir įtvirtinamos praktiniais įgūdžiais, išmoktais realiomis sąlygomis ir vadovaujant tos srities profesionalams.

– Ar mokytojo profesija Estijoje – prestižinė? Kaip skatinate ją rinktis geriausiuosius? Ar yra reikalavimas mokytojui turėti specialų pedagoginį išsilavinimą?

– Deja, Estijoje mokytojo profesija nėra pakankamai patraukli, o jaunų specialistų proporcija tarp mokytojų maža. Kad tai pakeistume, pastaraisiais metais susikoncentravome į mokytojo profesijos ir jos vertės, mokytojų profesinio tobulėjimo kėlimą ir šio darbo vertą atlyginimą. Pavyzdžiui, modernizavome mokytojo profesijos reguliavimo taisykles, sukūrėme naujus mokytojų kompetencijos modelius. Per pastaruosius penkerius metus vidutinį mokytojų atlyginimą padidinome beveik 50 proc. Mūsų tikslas – pakelti jį iki Estijos specialistų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, vidutinio atlyginimo lygio, kad darbas mokykloje taptų patrauklus patiems geriausiems.

Reikalavimai norint tapti mokytoju Estijoje dideli – privaloma turėti magistro laipsnį ir pedagoginį išsilavinimą. Šią aukštą kartelę planuojame išlaikyti, kad užtikrintume mokyklose gerą mokymo ir mokymosi kokybę. Talino ir Tartu universitetai atsakingi už mokytojų rengimą, ir mes dirbame kartu siekdami, kad mokytojų rengimo programas padarytume kuo patrauklesnes.

– Kur mokytojas atsiduria pagal atlyginimų hierarchiją, palyginti su vidutiniu darbo užmokesčiu?

– Kaip minėjau, pedagogų vidutinis darbo užmokestis didėja ir dabar jau viršija atlyginimų Estijoje vidurkį. Šiais metais Estijos pedagogų darbo užmokestis padidės du kartus – apie 5 proc. nuo sausio ir tiek pat nuo rugsėjo 1 dienos. Jį planuojame ir toliau didinti.

– Kokią dalį BVP skiriate švietimui?

– 2015 m. Estija švietimui išleido 6,1 proc. BVP. Procentas nėra fiksuotas, vyriausybė kasmet priima sprendimą dėl išlaidų. Estijos švietimo rezultatai iki šiol rodo, kad švietimas gauna pakankamai lėšų, nors, žinoma, stengiamės finansavimą kiek įmanoma didinti.

– Kas dabar jūsų darbotvarkėje bendrojo lavinimo klausimais – kokias naujoves planuojate?

– Šioje srityje nėra suplanuota kokių didelių naujovių. Mūsų švietimo sistema rodo stabilius rezultatus, todėl orientuojamės į tai, kaip tai remti ir tobulinti mažais žingsneliais. Nuo 2010 m. ėmėmės pertvarkyti mokyklų tinklą, kad, atsižvelgdami į dabartinę ir prognozuojamą demografinę padėtį, užtikrintume vienodą kokybiško išsilavinimo prieinamumą. Šiuo metu kuriame nacionalinių gimnazijų, teikiančių išskirtinai aukštesnį vidurinį išsilavinimą, sistemą, tokių bus bent po vieną kiekvienoje iš penkiolikos Estijos apskričių.

Estijoje egzistuoja dviejų tipų vidurinis išsilavinimas: bendrasis ir profesinis. Profesinio vidurinio išsilavinimo mokyklos suteikia lygiavertį bendrąjį išsilavinimą kaip ir vidurinės mokyklos, vadinasi, moksleivis tuo pačiu metu įgyja ir vidurinį, ir profesinį išsilavinimą. Abiejų tipų vidurinio ugdymo tikslas – suteikti moksleiviams visas sąlygas gauti kokybišką išsilavinimą ir padėti įgyti įgūdžių, žinių bei vertybių, kurių jiems reikia norint sėkmingai tęsti studijas aukštojo ar profesinio mokymo įstaigose.

– Estija per ateinantį pusmetį pirmininkaudama ES Tarybai paskelbė sieksianti supaprastinti ES mokslinių tyrimų finansavimo sistemą. Ar ketinate Europos lygmeniu imtis dar kokių švietimo iniciatyvų?

– Švietimo srityje mūsų prioritetas yra sutelkti dėmesį į švietimo modernizavimą. Visi matome, kad mokymo ir mokymosi vaidmuo keičiasi ir kad tradiciniai švietimo metodai nėra pakankamai patrauklūs besimokantiesiems. Norime su kitomis ES valstybėmis narėmis aptarti šiuos naujus poreikius visose švietimo srityse ir rasti geriausios patirties bei naujų sprendimų visos ES mastu.

Kitas svarbus dalykas – švietimo ir darbo rinkos ryšys. Esame įsitikinę, kad aukštojo mokslo institucijos ir profesinio rengimo mokyklos turi geriau reaguoti į besimokančiųjų poreikius, gebėjimus ir besikeičiančią darbo rinkos prigimtį. Mums būtina turėti geresnę duomenų bazę, kad galėtume žinoti, kokių gebėjimų reikia darbo rinkai, o tai suteiktų daugiau galimybių įsidarbinti. Estijos pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiu kelsime klausimus, kaip gerinti tokių duomenų surinkimą ir jų analizę.

Be to, tęsime „Europass“ tobulinimą, kurio tikslas – informaciją apie darbo rinkoje reikalingus įgūdžius, kvalifikacijas ir mokymosi galimybes Europoje padaryti labiau prieinamą.

Švietimo ir mokslo ministerija taip pat yra atsakinga už jaunimo sritį. Čia diskusijose dėmesį sutelksime į naują ES jaunimo strategiją, ir norime įtraukti į diskusijas kiek įmanoma daugiau jaunų žmonių. Norėtume įtvirtinti jaunimo sumanaus darbo sąvoką ir koncepciją, tikėdamiesi, kad požiūris į skaitmenines priemones ir sprendimus taps pažangesnis.

Mes taip pat siekiame stiprinti jaunimo savanorystę, kuri yra vienas iš Europos jaunimo reikalų kertinių akmenų. Netrukus su kitomis ES valstybėmis narėmis aptarsime neseniai įsteigto Europos solidarumo korpuso iniciatyvas.

Keista eklektika neleidžia Batumio vadinti išskirtinio grožio miestu, nors jis turi tikrai mielų kampelių. Bet juk čia važiuojama ne dėl architektūros – dėl šiltos jūros ir kalnų.

Aušra LĖKA

„Veidui“ iš Adžarijos (Gruzija)

Įminti Batumio dvasią per kelias dienas turbūt neįmanoma jau vien todėl, kad pats Batumis, atrodo, nežino, kuo nori būti. Gruzijos istorijos Meka, net naujus pastatus statanti imituojant senovę? „TrumpTower“ kaukazietiškas variantas? Venecijos ar Bolonijos grožybių kopija? Sovietinių laikų giros cisternos ant ratų su užrašu „Kvas“, kokia tebestovi vienoje centrinių senamiesčio gatvių, „paveldo“ sergėtoja?

Tiesa, tarp visame pasaulyje nusižiūrėtos architektūros – ne vienas tikrai įspūdingas dangoraižis, o tarp senųjų namų yra išlikusių jaukių gruziniškų kiemelių. Ką jau kalbėti apie tai, kad jūra ir kalnai, įrėminantys Batumį, nesugadinamai žavūs.

Paklydę tarp senovės ir Vakarų

Labiausiai palei jūrą nusidriekusio Stebuklų parko pavadinimą atitinka Ali ir Nino skulptūra, pelnytai vadinama pačia poetiškiausia meilės skulptūra pasaulyje. Tbilisio skulptorę Tamarą Kvesitadzę (gim.1968 m.) įkvėpė kaukazietiška Romeo ir Džuljetos versija, kai azerbaidžanietis įsimyli gruzinę, bet žūva kare. 2010 m. sukurta kinetinė skulptūra – 8 m aukščio vyro ir moters metaliniai siluetai, kurie judėdami ratu susitinka, tarsi pasibučiuoja, moteris padeda galvą vyrui ant peties, juodu susilieja į vieną kūną, o paskui persineria vienas per kitą, išsiskiria ir vėl juda ratu, kol susitinka.

Stebuklų parke daugybė ir kitų skulptūrų, pavyzdžiui, šalia geriančių kavą vyro ir moters iš bronzos ir metalo viena laisva kėdė palikta ir jums.

Didžiulis apžvalgos ratas ir keli įmantrūs dangoraižiai vakare nušvinta ryškiaspalvėmis iliuminacijomis. Traukia akį 130 m Abėcėlės bokštas, ant kurio išrašytos 33 gruzinų abėcėlės raidės. Gruzinų abėcėlė – unikali, ji yra tarp keturiolikos pasaulio abėcėlių. Klausimo, ar nekyla diskusijų, kad sudėtingą raidyną vertėtų kaimynų turkų pavyzdžiu pakeisti lotynišku, gruzinai išklauso su pasibaisėjimu ir sako – niekada, gruzinai labai mėgsta savo tegu ir sudėtingą išmokti abėcėlę.

Beje, Abėcėlės bokštas ne tik suprojektuotas ne gruzinų, bet ispanų architekto, tačiau ir dabar valdomas ispanų verslininkų, kuriems priklauso mokamu liftu pasiekiamas restoranas bokšto viršuje.

Šalia dar keli taip pat užsienio bendrovėms priklausantys pastatai. Įspūdingo dangoraižio ratu besisukančiose gondolose turėjo per pertraukas tarp paskaitų sūpuotis Technikos universiteto studentai. Tačiau jie čia taip ir neįsikūrė: pastatas neperėjo techninio patikrinimo, o vėliau buvo perduotas užsienio bendrovei, kuri čia ketina įrengti viešbutį.

Greta – Donaldo Trumpo bokštas. Pats D.Trumpas 2012 m. atvyko į Batumį ir kartu su tuomečiu Gruzijos prezidentu Michailu Saakašviliu paskelbė apie 250 mln. JAV dolerių vertės projektą – 47 aukštų pastato statybą. Tiesa, statyba įstrigo, o šiemet sausį D.Trumpas, išrinktas JAV prezidentu, atsisakė šio projekto. Žadama, kad jį baigs kita bendrovė, čia bus viešbutis ir prabangūs apartamentai.

Su M.Saakašvilio prezidentavimo laikotarpiu susijęs ir daugelio kitų vakarietiškos architektūros klonų perkėlimas į Batumį. Vakaruose gyvenusiam M.Saakašviliui norėjosi ir Gruziją padaryti viskuo panašią į Vakarus. Kai kur, atvirai sakant, gal net persistengta. Štai prieš dramos teatrą stovėjusi gruzinų klasiko skulptūra buvo perkelta kitur, o čia pastatytas paauksuotas Neptūnas ir įrengtas fontanas, lygiai tokie pat kaip Italijoje, Bolonijoje. Tiesa, fontanų Batumyje yra ir gruziniškų: vynuogių degtinės čačios bokšto fontanas kartą per savaitę keliolika minučių trykšta kuo tikriausia gruziniška degtine.

Viena madingiausių Batumio aikščių, kuri ir vadinasi itališkai – Piazza, – aliuzija į Švento Morkaus aikštę Venecijoje. Tarp palei jūrą sudygusių viešbučių dangoraižių yra ir Romos Koliziejaus formos pastatas (tokiu vardu ir pavadintas viešbutis), ir toli gražu ne gruzinų atradimas – apverstas stogu į apačią namas, ir italų architekto Justicijos namai, vietinių dėl savo formos vadinami tiesiog buteliu…

Atrodo, kad Batumis savo dangoraižiais siekia pakartoti kažką panašaus į kokio Kataro panoramą. Jie geriausiai matyti iš lėktuvų, kurie į nedidelį pačiame mieste esantį oro uostą leidžiasi tiesiai nuo jūros kranto, mat nusileidimo takas prasideda vos ne nuo pakrantės. Bet skrydžių čia nedaug – skraidina vos kelios avialinijos, o iš Lietuvos paprasčiau Batumį pasiekti per Kutaisio oro uostą, esantį už poros su trupučiu valandų kelio.

Beje, Batumyje reikia būti atsargiems ir žavintis gerai išlikusiais senoviniais pastatais, nes jie gali būti… visai nauji. Net ant kalvos iškilęs nuostabus mažutis vienuolynas atrodo kaip ką tik restauruotas. Tačiau iš tikrųjų jis baigtas statyti… pernai: turtingo gruzino emigranto lėšomis ne atstatytas, o pastatytas naujutėlaitis pastatas, imituojant kelių šimtų metų senumo maldos namus.

Gruzinai mėgsta pasakoti legendą, kad kai Dievas įvairioms tautoms dalijo žemę, gruzinai pavėlavo. Tad Dievas jiems atidavė tai, ką buvo pasilikęs sau, – gražiausią pasaulio dalelę.
Gamtos Batumiui tikrai galima pavydėti – miestas įsispraudęs tarp jūros ir kalnų. Gruzijai praradus sovietmečiu kurortais garsėjusią Abchaziją, kurią dabar kontroliuoja Rusija, Batumis liko didžiausias Gruzijos kurortas ant jūros kranto. Tiesa, išlepintam mūsų geltono smėliuko poilsiautojui akmenuotas paplūdimys ekstazės nesukels, bet jūra šilta – Batumis yra subtropikų zonoje.
Daugybė kapitonų šaukia kviesdami pasiplaukioti laivais, aplink kuriuos nardo delfinai. Palei jūrą galima pasivaikščioti ar dviračiais pasivažinėti palmių alėja pažymėta promenada su gruziniškos virtuvės restoranais.
O Batumio pakraštyje ant jūros kranto – nuostabaus reljefo 111 ha teritorijoje dar 1912 m. įsteigtas botanikos sodas. Sakoma, kad jame auga praktiškai viskas, kas auga pasaulyje. Teritorija taip ir suskirstyta: Australija, Rytų Azija ar Meksika.
Kiek pavažiavus už Batumio galima pamatyti ne tik žaliuojančius, bet ir iki 2,5 km aukščio kylančius kalnus baltomis snieguotomis viršūnėmis. Keli kilometrai nuo Batumio Kedos rajone – didžiausias Adžarijoje Machunceti krioklys, o kitapus kelio – Besleti tiltas, dažniau vadinamas garsiosios XII a. gyvenusios karalienės Tamaros, kurią už nuopelnus bei drąsą gruzinai pavadina ir karaliumi, vardu. Tiltas, XII a. pastatytas be jokių atramų, lig šiol tebestovi.
Beje, negali atsistebėti Gruzijoje pakelėse, net ir paties Batumio pakrašty, vaikštinėjančiomis karvėmis. Iš kur jos tokios savarankiškos, niekas neprisimena, bet ryte visi atveria vartelius ir išleidžia jas ieškotis pašaro, o vakare jos sau ramiai pačios grįžta namo. Gruzinai net ilgai namo nepareinančius vaikus juokais bara sakydami – net karvės pačios grįžta namo, o kur tu? 
 Adžarijoje vis labiau populiarėja kaimo turizmas. Turistai mielai važiuoja bent dienai pasimėgauti tikrais, ne miestietiškais chačapuriais, baklažanų patiekalais, ką tik iš daržo nuskintais pomidorais ar vaisiais ir, žinoma, vynu ar čačia.
O kai uždainuoja koks vietos vyrų ansamblis, kaip kad lietuvių grupei – „Elesa“, nekyla jokių abejonių, už ką gruzinų polifoninio dainavimo tradicija net įtraukta į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą. Įdomiausia, kad dainininkai pasipasakojo vienas esąs menotyrininkas, kitas teisininkas, trečias filologas, ketvirtas ekonomistas.
Klausiu Zazos Gogitidzės, ką kaime veikia jis, menotyrininkas. Bet vyrą toks klausimas nustebina – sako, žinoma, kad tai labai reikalinga profesija kaime, nes juk būtent čia dar išlikusi autentiška Gruzijos istorija, kurią reikia išsaugoti.
Beje, ir Gruzijos vyriausybė nemažai investuoja į mažų miestelių, regionų kultūros namus, išlaiko meno saviveiklos kolektyvus, nes nori išsaugoti miestelius ir kaimus gyvus, siekia, kad visi nesubėgtų į didesnius miestus.
Gruzinai nė kiek neabejoja, kad dainuoti gali kiekvienas. Kaip ir neabejoja, kad Gruzija ir vynas neatskiriami, nes yra įsitikinę, kad vynas ir atsirado būtent Gruzijoje. Tad joks vietinis Veryga iš gruzinų vyno neatimtų. Bet, pasak gruzinų, jie geria ne kad pasigertų, o kad pabendrautų, tostais gyvenimo išmintį pažertų. Geriama ne tiek daug, kiek ilgai. Kai prasideda tostų maratonas, tamada praktiškai ir neprisėda. Pirmiausia geriama už Dievą ir taiką, už Gruziją, už protėvius. Tostai – ne koks trumpas palinkėjimas, o išraiškingai pasakojama istorija su sunkiai nuspėjamu moralu.
Štai vienas pavyzdys, tiesa, sutrumpintas. Erelių pora susilaukė ereliuko, tas prašo tėvo maisto. Tėvas sako: nebūčiau erelis, jei neatneščiau savo vaikui maisto. Ir išskrido. Tačiau negrįžo. Tada erelio mama sako: nebūčiau erelė, jei nerasčiau savo vaikui maisto. Ir išskrido. Tačiau ir ji negrįžo. Ereliukas sako: nebūčiau erelis, jei nesusirasčiau maisto pats. Ir išskrido. Nuskrido į Afriką, pamatė tigrą, puolė jį ir sudraskė. Pasisotinęs įlindo į jo kailį ir skrenda namo. O iki tol į lizdą sugrįžo ir erelio tėvai. Tupi nusiminę, kad nerado sūnaus. Ir staiga erelis tėvas mato skrendant tigrą. Žmonai sako: žiūrėk, tigras skrenda. Ši liepia jį nušauti. Erelis tėvas paima šautuvą ir nušauna savo paties sūnų. Taigi pakelkime taures už tai, jog gertume tiek, kad atpažintume savo artimuosius.
Iš tiesų pamokantis tostas, matyt, ir Gruzijoje atsiradęs ne be pagrindo.

Iš trijų autonominių respublikų Gruzijai liko tik Adžarija
Lietuviams keliauti Adžarijoje smagu, nes kiek-vienam gruzinui lietuvis – brolis. Rusams sunkiau. Batumiečiai pasakoja, kad tik pastaraisiais metais į Adžariją ima grįžti rusų turistai. Mat daug vaikinų 2008 m. važiavo ginti Gorio nuo Rusijos invazijos, daug žuvo. Prireikė laiko, kad kiekvieno rusakalbio batumiečiai nelaikytų priešu, o rusai išdrįstų čia vykti atostogų.
Iš trijų sovietmečiu Gruzijoje buvusių autonominių respublikų dabar Gruzijos teritorijoje faktiškai likusi vienintelė Adžarija – Pietų Osetijoje ir Abchazijoje šeimininkauja Rusijos kariškiai. Beje,1991 m. Adžarija buvo paskelbusi apie atsiskyrimą nuo Gruzijos. Nors nepriklausomybė nebuvo pripažinta, ji funkcionavo nepriklausomai iki 2004 m. Po Rožių revoliucijos Gruzijos armija buvo įvesta į Adžariją ir ši prijungta prie Gruzijos kaip autonominis regionas.
Bet batumiečiai nenorėtų grįžti ir į Turkijos teritoriją, nuo kurios sienos juos skiria vos keliolika kilometrų, mat turkiškasis Adžarijos laikotarpis siejasi su nuolatiniais neramumais ir karais. Tačiau, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, batumiečiai sako Turkiją laikantys taikos savo teritorijoje garantu: kai 1922 m. Gruzijai įstojus į Sovietų Sąjungą dalis šio regiono atiduota Turkijai, o Adžarija liko Gruzijos SSR sudėtyje, turkai įspėjo, kad jei į Adžariją kas kėsinsis, jie šią teritoriją sieks atsiimti. Taigi, kaip pasakoja batumiečiai, kai kitose Gruzijos teritorijose siautėjo Rusijos kariškiai, Batumyje buvo ramu.
Šiandien Adžarija, nors turi savo vėliavą, himną, vietos valdžią, separatistinių idėjų nepuoselėja. Puoselėja kitas – apie artėjimą prie Europos, apie uosto (Batumio pavadinimas ir reiškia „gilus uostas“), logistikos centro ir, žinoma, kurorto klestėjimą.

Tarp jūros ir kalnų

Lietuvos žurnalistų kelionę į Adžariją organizavo Gruzijos ambasada Lietuvoje, Adžarijos turizmo ir kurortų departamentas.

Daugiau informacijos: gobatumi.com

Estija, nuo liepos 1-osios pradėjusi savo pirmininkavimo ES Tarybai pusmetį, užsimojo keturias fundamentaliąsias ES laisves – laisvą asmenų, prekių, pa-slaugų ir kapitalo judėjimą papildyti penktąja – laisvu skaitmeninių duomenų judėjimu. ES senbuvės abejoja, ar tai pavyks.

Aušra LĖKA

„Veidui“ iš Talino

Į Estijos pirmininkavimo ES Tarybai atidarymo renginius atvykęs Europos Komisijos vicepirmininkas Andrusas Ansipas dairosi į lietingą Talino dangų – jo duktė dalyvauja dainų ir šokių šventėje. „Dalyvauja iš tikrųjų ar virtualiai?“ – juokaudami klausia Briuselyje reziduojantys žurnalistai iš visų Europos šalių, Estijos užsienio reikalų ministerijos pakviesti į Taliną.

Teisybės dėlei, visų ES šalių, išskyrus Lietuvą, mat Estija vienur, o mes kitur unikalūs – vieninteliai iš ES šalių Briuselyje neturime žurnalistų. Tad ačiū Europos Komisijos atstovybei Lietuvoje, kurios pastangomis ir lėšomis į ES žurnalistų grupę buvo įtraukti ir Lietuvos žurnalistai.

Beje, klausimas A.Ansipui apie virtualią dainų šventę nėra visai ne į temą: pirmoji pasaulyje virtuali estų dainų šventė jau įvyko prieš septynerius metus. Estija – unikali pasaulyje e. valstybė. Ne tik A.Ansipas – ir Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid, premjeras Juri Ratas, mums neįprastai jauni ministrai daugiausiai klausimų sulaukė apie tai, kaip Estija tapo e. Estija ir kaip ji ketina tokią padaryti ir Europą.

Internetu negalima tik susituokti, išsiskirti ir nusipirkti būsto

A.Ansipas, 2005–2014 m. Estijos premjeras, pasakoja, kaip viskas prasidėjo: atkūrus nepriklausomybę praktiškai nuo nulio ėmę kurti bankinę sistemą estai diegė moderniausias IT sistemas, paskui po truputį e. paslaugų daugėjo ir kitose srityse, žmonės ėmė vis labiau pasitikėti jomis, o ne popierine biurokratija. Dabar estai turi savo skaitmeninę asmens tapatybės kortelę, kuri praktiškai pakeičia visus kitus dokumentus. Ją užtenka parodyti sustabdžius kelių policijai (tiesa, ši turi teisę stabdyti tik tuo atveju, jei padarei pažeidimą, nes pagal automobilio numerį sistemoje ir taip mato, ar turi draudimą ir kt.). Vaistinėje irgi nereikia jokio recepto – pagal asmens kortelę vaistininkas mato, ką pacientui paskyrė jo gydytojas. Vieną kartą bet kurioje įstaigoje užregistravęs kokį dokumentą jau niekada gyvenime nebūsi jo paprašytas kur kitur, nes tam ir yra duomenų registras.

Visa teisinė bazė popieriuje nebespausdinama ir nebekaupiama. Jau retas estas prisimins, kada buvo pasirašęs tušinuku, – vien dėl elekt-roninio parašo Estija kasmet sutaupo ištisą darbo savaitę, arba 2 proc. BVP, tai yra lygiai tiek, kiek pagal NATO standartus reikia skirti šalies gynybai.

Skaitmeninė sistema leidžia Estijai būti skaid-riausios ir mažiausiai biurokratizuotos valdžios valstybe, nes visus duomenis galima rasti internete. E. balsavimas rinkimus atpigino 2,5 karto, e. sveikatos apsauga trečdaliu sutrumpino patekimo pas gydytoją laiką. E. mokesčių sistema ir verslo e. registravimas padėjo Estijai tapti lengviausiai verslą registruojančia ir geriausiai mokesčius surenkančia valstybe. Internetu estai negali padaryti tik trijų dalykų – susituokti, išsiskirti ir nusipirkti būsto.

E. Estija neapsiriboja savo valstybės sienomis: vadinamojoje e. rezidencijos skaitmeninėje programoje užsiregistravę per 20 tūkst. rezidentų, o iki 2025 m., tikimasi, jų bus 10 mln. Žmogus iš bet kurio pasaulio kampelio per keliolika minučių nuotoliniu būdu gali užsiregistruoti Estijoje ir čia įkurti verslą.

„Estija – maža šalis, o per skaitmenines priemones galime būti gerokai didesni“, – apie vienintelę tokią pasaulyje e. rezidentų programą pasakoja Estijos ekonomikos reikalų ministerijos generalinio sekretoriaus pavaduotojas Siimas Sikkutas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2017-m

Čia turi būti geriausi ir iniciatyviausi – be tokių valstybės tarnautojų neįmanomos Lietuvos sėkmei reikalingos reformos. Ar tai užtikrins Vyriausybės rengiamos šio sektoriaus permainos?

Aušra LĖKA

Kokių reformų reikia mūsų valstybės tarnybai, Valstybės dienos išvakarėse „Veido“ tradiciškai rengiamoje apskritojo stalo diskusijoje mintimis dalijosi Vyriausybės kanclerė Milda Dargužaitė, Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas Povilas Urbšys, viešojo administravimo sritį kuruojantis vidaus reikalų viceministras Darius Urbonas, Valstybės kontrolės Biudžeto politikos stebėsenos departamento direktorė Asta Kuniyoshi, daug metų viešojo sektoriaus efektyvumo problemas tyrinėjantis Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Vitalis Nakrošis ir UAB „Berlin Chemie Menarini Baltic“ vadovas Algimantas Blažys, beje, pats 17 metų dirbęs valstybės tarnyboje.

Kodėl valstybės tarnybos reformos būtinos?

M.Dargužaitė: Esame nedidelė šalis, be to, turime demografinę problemą – žmonės emigruoja, visuomenė sensta. Tačiau valstybės aparatas nemažėja, proporciškai jam išlaikyti išleidžiame vis didesnę BVP dalį. Daug investuojame į IT, elektroninės valdžios paslaugas, bet nei mažėja valstybės aparato, nei didėja paslaugų kokybė ir efektyvumas. Taigi faktas, kad kažką reikia daryti.

V.Nakrošis: Per pastarąjį dešimtmetį daugelyje Europos šalių valstybės reglamentavimas darėsi lankstesnis, o Lietuvoje reformos nevyko. Pastaroji Valstybės tarnybos įstatymo redakcija priimta 2002 m., kai rengėmės stoti į ES. Per 15-osios ir 16-osios Vyriausybių kadenciją žlugo po dvi sistemines iniciatyvas reikšmingai atnaujinti šį įstatymą. Lietuva stojant į ES buvo inovatyvi, anuomet sukūrėme strateginį planavimą, pažangią valstybės tarnautojų mokymo sistemą, važiuodavome į kitas šalis pristatyti gerosios praktikos. Dabar viešojo valdymo srityje neturime kuo dalytis. Tad privalome imtis uždelstų permainų, kad situacija pagerėtų, o kartu mūsų valstybė pagerintų savo įvaizdį, kurį prarandame per keliolika trypčiojimo vietoje metų.

A.Kuniyoshi: Tos struktūrinės reformos, kurias įvykdėme iki stojimo į ES, ir liko vienintelės. Visa viltis – stojimas į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO), tikėkimės, kad šio proceso metu bus pasistūmėta į priekį. Žinoma, labai blogai, kad struktūrinių permainų nedarome savo iniciatyva, nors suvokiame, kad jų reikia. Įsisukame į detales ir niekaip neprieiname iki sprendimų ir jų rezultato.

V.Nakrošis: Valstybės tarnybos reforma svarbi ir tuo aspektu, kad valstybės tarnautojų darbas – siūlyti ir rengti permainų koncepcijas, priemonių planus, kitus dokumentus. Šiuo metu turime valstybės aparato darbuotojų, pakankamai gerai išmanančių savo valdymo sritį, bet labai trūksta analitinių ir vadybinių kompetencijų, labai reikalingų toms permainoms parengti ir įgyvendinti. Todėl ir reikia pertvarkyti ministerijas, kitas įstaigas, į valstybės tarnybą įlieti daugiau šviežio kraujo, kad joje būtų šių kompetencijų, kad valstybės tarnautojai galėtų imtis formuluoti ir įgyvendinti sistemines permainas, nuo kurių priklauso Lietuvos ūkio konkurencingumas ir piliečių gerovė.

Ką ketinama keisti?

D.Urbonas: Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių plane numatyta visas kompleksas į permainas orientuotų darbų. Tarp jų – parengti viešojo sektoriaus institucinės sąrangos koncepciją. Pateiksime modelį, kokios viešojo sektoriaus institucijos turėtų likti veikti, kaip jos turėtų derėti tarpusavyje. Labai svarbu išgryninti viešojo sektoriaus subjektų funkcijas, identifikuoti, kurie subjektai ką daro.

Su institucine sąranga susijusi ir rengiama nauja Valstybės tarnybos įstatymo redakcija. Darbo grupė diskutuoja apie esminius sprendimus – kaip pritraukti į valstybės tarnybą kompetentingų, inovatyvių, iniciatyvių asmenų, be abejo, išlaikant ir dabartinius valstybės tarnautojus, pasižyminčius tokiomis savybėmis. Siekiame išgryninti valstybės tarnautojo sampratą, jo statusą ir jų skaičiaus poreikį valstybėje.

Naujame įstatymo projekte numatome keisti atlyginimo valstybės tarnyboje sandarą.

M.Dargužaitė: Reforma susideda iš labai daug dalių. Turime optimizuoti sistemą, peržiūrėti funkcijas, kur jos dubliuojasi, ir ne tik dėl didesnių sąnaudų: bet koks dubliavimasis reiškia papildomą administracinę naštą paslaugos gavėjui, t.y. piliečiui.

Kita reformos dalis – Valstybės tarnybos įstatymas. Esame prisikūrę daug teisės aktų, reglamentuojančių skirtingo pobūdžio darbą valstybės sektoriuje, darbuotojų atranką. Deja, atrankos neužkardo galimybių piktnaudžiauti, tačiau suriša rankas tiems, kurie iš tikrųjų norėtų atsirinkti geriausius. Tą būtina pakeisti.

Reikia spręsti darbo užmokesčio problemą: dabar neįmanoma mokėti nors kiek konkurencingus atlyginimus, ypač vadovams ar itin svarbiems specialistams, pavyzdžiui, IT, kibernetinio saugumo.

Svarbi reformos dalis – kad valstybės biudžetas būtų susietas su veiklų efektyvumu, kontrole, kaip skirtingos programos pasiekia rezultatą. Dabar tokią filosofiją bandome įvesti, bet sekasi labai sunkiai: negali sakyti, kad priešinamasi, bet nelengva pakeisti daug metų gyvavusią kitokią kultūrą. Apie valstybės tarnybą turime galvoti kaip į paslaugas orientuotą darbą, o ne kaip į savęs išlaikymą, darbo vietos suteikimą, turime matuoti piliečiams teikiamų paslaugų kokybę.

Dabar skaičiuojame, kiek efektyvi valstybės įstaigų veikla, kiek lėšų skiriama tiesioginei veiklai, o kiek administravimui, vertiname kitus efektyvumo rodiklius, pavyzdžiui, turto valdymo, žiūrime, kaip naudojamos elektroninės sistemos ir t.t. Jei įstaigos nepasiekia rodiklių, jas bausime sumažindami biudžetą. Turi būti įvestas normalus darbų planavimas: pasidarome verslo planą, kaip įgyvendinsime keliamus uždavinius, tada žiūrime, kiek tai kainuos, nuolat sekame rezultatus. Jei susitvarkysime biudžeto planavimą, automatiškai daug kas bus efektyviau.

P.Urbšys: Viešojo sektoriaus efektyvumas labai priklauso nuo to, kiek jo darbuotojai dirba realaus darbo ir kiek aprašinėja, pildo ataskaitas ir pan. To neišvengsi, bet man susidaro įspūdis, kad jau peržengėme kritinę ribą – realaus darbo dalis liko mažesnė. Beje, šiuo metu Lietuvoje valstybės tarnyboje dirbančiųjų dalis – didžiausia Baltijos šalyse: pas mus 3,8 proc. visų dirbančiųjų (per 51 tūkst.), Latvijoje – 2,8 proc., Estijoje – 3,3 proc.

A.Kuniyoshi: Vyriausybė žada atlikti biudžeto išlaidų peržiūrą, tai yra normali praktika, ypač EBPO šalyse. Paprastai biudžeto programos suplanuojamos, vykdomos, po tam tikro laiko peržiūrimos, siekiant nustatyti, ar jomis pasiekti užsibrėžti tikslai ir rezultatai, jei reikia, programa tikslinama. Turi vykti nuolatinis peržiūros procesas, kurio lig šiol neturėjome, nors jis ir buvo deklaruojamas.

Diskusijos dėl valdžios sektoriaus biudžeto projekto Seime turi pakilti į aukštesnio lygio tikslų, valstybės, o ne savivaldos lygmenį. Parlamento nariai turi Vyriausybę raginti užsibrėžti kuo ambicingesnius valstybės lygio tikslus, o ne rūpintis vienos ar kitos mokyklos stogo remontu ar žvyrkelio tiesimu. Labai svarbu, kad Vyriausybė įvykdytų žadamą biudžeto valdysenos reformą, valstybės biudžetą ne vien popieriuje, bet realiai planuotų ir tvirtintų bent trejiems metams į priekį.

Valstybės tarnautojai bus skatinami keistis ar bus pakeisti kitais?

A.Blažys: Žvelgiant iš verslo pusės, pokyčiai valstybės tarnyboje, be abejonės, reikalingi. O pokyčiams reikia keisti žmones: vieni jų keičiantis aplinkybėms gali keistis, kitus tiesiog reikia pakeisti naujais. Versle pagal pažintis karjeros nepadarysi, nes reikia pasiekti rezultatą, viskas pagrįsta tuo, ar gali duoti naudos, ar ne. Valstybės tarnyboje tokio principo laikytis sunkiau, bet to taip pat reikia siekti.

M.Dargužaitė: Kad valstybės aparatas gerai veiktų, žmonės, dirbantys valstybės tarnyboje ir visame valstybės sektoriuje, patys turi norėti nuolat tobulėti ir gerinti savo darbo rezultatus, todėl norime įdiegti vadinamąją LEAN sistemą – nuolatinio tobulėjimo, nuolatinių siūlymų, kaip pagerinti savo paslaugas, darbo kultūrą. Kad ji atsirastų, reikia fundamentaliai pertvarkyti, kaip reglamentuojamas valstybinio sektoriaus darbuotojų darbas, įdarbinimas, motyvavimas, atlyginimas.

Dabar pertvarkydami Vyriausybės kanceliariją stengiamės išlaikyti kompetencijas, kurios yra, bet kad vyktų atsinaujinimas, reikia ir naujų žmonių atlikti funkcijoms, kokios dabar valstybės tarnyboje tiesiog neegzistuoja ar egzistuoja tik pavienių iniciatyvų atveju. Pavyzdžiui, projektinio valdymo: valstybės sektoriuje turi atsirasti daugiau projektų vadovų, atsakingų už rezultato pasiekimą, o ne, kaip yra dabar, už darbo grupės sudarymą. Naujos pareigybės steigiamos ir dar vienai funkcijai, kuri, deja, dabar viešajame sektoriuje beveik neegzistuoja, – analitikų, nes valstybės tarnautojai savo sprendimus, siūlymus savo vadovams, politikams turi teikti remdamiesi analize pagrįsta informacija.

Nauja Vyriausybės kanceliarijos struktūra su naujais padaliniais ir naujomis funkcijomis įsigalios nuo liepos 18 d. Bet kad tai pradėtų veikti, dar reikės įdėti daug darbo.

A.Kuniyoshi: Valstybės tarnyba turi būti konkurencinga, tačiau šiuo metu konkurencijos elemento joje nėra. Pavyzdžiui, Maltoje norint tapti ministerijos departamento direktoriumi reikia nugalėti konkurse, kuriame dalyvauja bent penki šeši pretendentai; direktorius renkamas penkerių metų kadencijai, vadinasi, žino, kad turi baigtinį metų skaičių, per kurį turi parodyti rezultatą, nes norėdamas likti poste vėl turės laimėti konkursą. Rotacijos elementas, kuris Lietuvoje jau atsiranda aukščiausio lygio vadovų postuose, turi nusileisti ir į truputį žemesnį lygį. Valstybės tarnyboje turi būti nuolatinis konkurencinis spaudimas, kuris leistų išlikti tik tiems, kurie gali konkuruoti, yra iniciatyvūs.

A.Blažys: Versle niekas nežiūri, dirbi ilgai ar trumpai, svarbu rezultatas. Jei žmogus gerai dirba, keli jam algą, o prasto atsikratai. Kol valstybės tarnyboje nebus normalių atlyginimų, nieko ir nebus. Gal kas, kol jaunas, eina ten dėl karjeros, bet motyvacija visur reikalinga. Reikia mažinti darbuotojų skaičių, o likusiems didinti algas. Korupcija klesti, nes valstybės tarnautojai negauna normalių algų, tokius žmones lengva papirkti.

O jei Kibernetinio saugumo centre negalima mokėti geros algos ir pasisamdyti geriausių specialistų, tai tokias taisykles galėjo sugalvoti tik valstybės priešai. Kremlius įkiš čia savo statytinių ir jiems primokės. Jei net ypatingos svarbos srities specialistams valstybė, kurioje patys tvarkomės, negali nustatyti motyvuotų atlyginimų, tuomet klausimas, kas valdo mūsų valstybę.

D.Urbonas: Privatus sektorius turi daugiau galimybių pasiūlyti didesnį darbo užmokestį. Bet apskritai dabartinis atlyginimo valstybės tarnyboje reglamentavimas, kai didžiąją jo dalį sudaro kintamoji dalis – priedai, priemokos, nėra gera praktika. Į tai atkreipė dėmesį ir EBPO. Didžiąją dalį atlygio turi sudaryti pagrindinis nekintamas darbo užmokestis, o skatinimo sistema orientuota į rezultatus, bet ne į nuolat mokamus priedus ar priemokas. O jei tarnybinės veiklos rezultatai išskirtiniai ir indėlis į institucijos uždavinių įgyvendinimą ženkliai didesni nei kitų tarnautojų, ir skatinimas turėtų būti tikrai ženklus, tad naujame Valstybės tarnybos įstatyme už labai gerus rezultatus valstybės tarnautojams ketiname siūlyti mokėti net iki dviejų užmokesčių dydžio išmoką.

M.Dargužaitė: Per paslaugų automatizavimą valstybinį sektorių įmanoma smarkiai sumažinti, o sutaupytas lėšas skirti atlyginimams kelti, kad pritrauktume žmonių, kurie būtų ne tik kompetentingi, – labai svarbu, kad jie būtų iniciatyvūs, inicijuotų ir darytų pokyčius, o ne tik lauktų nurodymų iš viršaus. Deja, IT – vienas pavyzdžių, kaip neefektyviai naudojamos valstybės lėšos: absoliuti dauguma to, kas šioje srityje įdiegta valstybės sektoriuje, padaryta neefektyviai, o to efektyvumo lig šiol niekas net nematavo.

Arba, pavyzdžiui, sakome, kad trūksta mokytojų, bet skaičiuojant mokinių skaičiui jų turime daugiau nei daugelis kitų šalių, švietimo sektoriui procentiškai BVP Lietuva skiria daugiau nei ES vidurkis, o gydytojų skaičius tūkstančiui gyventojų dvigubai didesnis nei vidutiniškai ES. Sistema veikia neoptimaliai, negalime turėti ir vilką sotų, ir avį sveiką. Valstybės sektorius nėra įdarbinimo agentūra, turime galvoti ne apie tai, kad žmonės ten išlaikytų darbo vietas, kad ir kaip gaila juos atleisti. Turime galvoti, ką tos institucijos iš tikrųjų turi pasiekti, kad gerėtų gydymo ar švietimo kokybė. Reikia optimizuoti sektorius, pavyzdžiui, stiprinti mokyklas regiono centruose, turėti puikius gerai apmokamus mokytojus ir užtikrinti prieinamumą – vaikus vežioti. Tačiau mažus resursus išskaidome, išbarstome ir niekur neturime geros kokybės.

V.Nakrošis: Viešajame sektoriuje nekyla algos, nes sistemoje yra per daug organizacijų, per daug darbuotojų. Kadangi jiems negalime mokėti geresnio atlyginimo, šios darbo vietos darėsi nepatrauklios, jaunimas nenori rinktis tyrėjo ar mokytojo profesijos. Todėl turime imtis reformų, kad atkurtume šių profesijų prestižą, nes be to negausime geros viešosios paslaugos, verslas negaus gerų specialistų ir t.t.

D.Urbonas: Turime labai didžiulę sistemą, kurią peržiūrėjus tikrai galima kažko atsisakyti ir kur kas efektyviau bei optimaliau organizuoti institucijos veiklą. Kad ir toks pavyzdys: prieš beveik septynerius metus likviduotos apskričių viršininkų administracijos, kurios pagal įstatymą vykdė apie 80 funkcijų. Apie keliolika jų buvo perduota valstybės centrinių įstaigų teritoriniams padaliniams, dar iki dešimt – savivaldybių institucijoms. Apie 60 funkcijų niekam neperduota ir nelabai kas pasigedo, vadinasi, jos buvo niekam nereikalingos ir savitikslės.

Vidaus reikalų ministerija turi gerą įrankį, kurio lig šiol tinkamai neišnaudojo, – viešųjų ir administracinių paslaugų stebėsenos ir analizės informacinę sistemą. Antras mėnuo dirbame prie jos peržiūros ir to rezultatas – sutrumpintas paslaugų teikimo laikas, supaprastintos procedūros, kad paslaugos gavėjui tektų kuo mažesnė administracinė našta, pavyzdžiui, nebūtų reikalaujama dokumentų, kuriuos valstybė turi registruose. Reikia sistemiškai peržiūrėti funkcijas, supaprastinti paslaugų teikimo procedūras, panaudoti IT įrankius, kurių efektyvumas valstybės sektoriuje dabar apgailėtinas. Juos tinkamai sutvarkę labai stipriai atlaisvintume žmogiškuosius išteklius, atsirištų rankos lankstesnei, mažesnės apimties, o kartu patrauklesnei, su didesniais atlyginimais valstybės tarnybai. Tai pradedame daryti. Bet daugelis kitų valstybių tai jau padarė kur kas anksčiau.

P.Urbšys: Bet valstybės institucijose, kuriose jau įvyko pokyčiai, neretai buvo pradėta ne nuo struktūrinių pokyčių: pirmiausia žiūrima aritmetikos, o prie jos jau priderinami pokyčiai. Kai kuriais atvejais tai padaroma prieinamumo žmonėms sąskaita. E. sveikatos projektas kainavo 40 mln. eurų, bet ar pagerėjo teikiamos paslaugos, jų kokybė pacientui? Atvirkščiai, gydytojas daugiau laiko skiria ne pacientui, o kompiuteriui. Policijos reforma irgi vertinama nevienareikšmiškai. Jei valstybės institucijos reformuosis taip, kaip joms, o ne kaip žmonėms patogiau, turėsime bejėgystę.

Negalima viešajam sektoriui kelti tokius pačius reikalavimus kaip privačiam, nes tai skirtingi sektoriai su skirtingais tikslais. Privataus sektoriaus tikslas – pelnas, viešojo – viešųjų paslaugų teikimas, visuomeninio intereso tenkinimas. Jei tose reformose aklai perkelsime privataus sektoriaus principus, turėsime problemų.

D.Urbonas: Valstybė turi tokias finansines galimybes, kokias turi. Yra daug valstybės tarnautojų, bet gaunančių mažą atlyginimą. Esant tam pačiam valstybės tarnautojų skaičiui ir nieko nekeičiant, jei norėtume jiems padidinti darbo užmokestį, nebent reikėtų atrasti Lietuvoje naftos, kad būtų papildytas valstybės biudžetas. Bet matyt kur kas realesnė išeitis – efektyvesnis viešųjų ir administracinių paslaugų teikimas. Štai policija, nepaisant sumažėjusio policijos pareigūnų skaičiaus, pertvarkė savo organizaciją ir tapo modernesnė bei efektyvesnė. Užuot laukę pranešimų apie įvykius komisariatuose ir kažkuria prasme saugoję pastatus, policijos pareigūnai persėdo į automobilius ir savo veik-lą organizuoja arčiau žmogaus. Naujas darbo organizavimo modelis leidžia kur kas greičiau reaguoti ir suteikti pagalbą.

A.Blažys: Tas pats su sveikatos apsauga: nereikia, kad kiekviename miestelyje būtų po ligoninę. Valstybinis sektorius, kaip ir verslas, turi efektyviai naudoti išteklius.

P.Urbšys: Taip, išlaidos valstybės aparatui didėja, tačiau valstybės tarnautojas kartais – vos ne socialiai remtinas. Jis turi jaustis oriai, būti motyvuotas. Taip, reikia optimizuoti valstybės tarnybą ir taip padidinti atlyginimus, bet tai reikia spręsti kompleksiškai, kartu paprastinant procedūras, dalį funkcijų perduodant elektroninei valdžiai, padarant sektorių skaidresnį. Vien atlyginimų pakėlimas neišspręs problemos: iš penkiolikos metų darbo STT galiu pasakyti, kad žmonės, net gaudami solidų atlyginimą, ima kyšius, jei tokio žmogaus samprata – kad jis tarnauja ne valstybei, o savo ir draugų interesams.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-26-2017-m

Šiemet stovyklų kainų šuolis – nematytas: palyginti su pernai, jos pabrango maždaug 10 proc., nors šiemet prognozuojama vidutinė infliacija – apie 3 proc.

Aušra LĖKA

Atsakymas, kur dėti vaiką per vienas ilgiausių Europoje moksleivių vasaros atostogų, sudėtingas bet kokiu atveju. Jei šeimos pajamos menkesnės, įpirkti apie 200 eurų kainuojančią stovyklą įmanoma. Tačiau tai – savaitei, o atostogų savaičių net dvylika. O jei šeima augina ne vieną mokyklinuką, šeimos piniginės išbandymas vasara tampa nepakeliamai ekstremalus.

Bet net jeigu tėveliai pasiturintys, apsispręsti, kur dėti vaiką vasarą, irgi nelengva, nes pasiūla taip padidėjusi, kad akys raibsta nuo įvairovės ir sunku pasirinkti.

Anksčiau – praleisti laiko, dabar – išmokti

„Vaikų vasaros stovyklų įvairovė beribė: anksčiau būdavo stovyklos, kuriose vaikai tiesiog leido laiką, dar anglų kalbos, sporto ar kūrybinių užsiėmimų, o pastaruosius porą metų tiesiog negali atsistebėti, ką dar galima sugalvoti. Savotiškos lenktynės – stovyklų organizatoriai vieni kitus bando pralenkti, kas ką įdomiau sugalvos, įdomesnį žmogų pasikvies. Nežinau, kaip mažesniuose miestuose, bet didesniuose pasiūla didžiulė“, – lygina stovyklų rinką jau keleri metai stebinti tinklaraštininkė, trijų dukrų mama Goda Prapuolenytė-Leonavičienė.

Jos tinklalapis www.seimosgidas.lt – vienas geriausių informacijos „bankų“ apie vaikų vasaros stovyklas. Šiemet jose galima mokytis ir programavimo ar kulinarijos, pasinerti į japoniškas atostogas ar mokytis vyriškumo stovyk-loje, dalyvauti verslo simuliavimo pagal Silicio slėnio koncepciją projektuose ar užsiimti povandeniniu nardymu ir t.t.

„Stebime tendenciją, kad jau keleri metai didėja ir paklausa, ir pasiūla, ir kainos“, – lygina jau apie 10 metų vaikų poilsio stovyklas siūlančios kelionių agentūros „Zigzag Travel“ pardavimo vadovė Lina Juzakėnienė. „Zigzag Travel“ – vienas pagrindinių tarpininkų tarp stovyklų organizatorių ir tėvelių. Šiemet šios kelionių agentūros tinklalapyje paskelbta apie pusšimčio skirtingų organizatorių pasiūlytų maždaug 90 programų.

L.Juzakėnienė pastebi, kad sparčiai daugėja stovyklų temų ir organizatorių. Labai populiarios sukarintos, užsienio kalbų ar kaimo turizmo stovyklos. Nors kartais, atrodo, ir programa įdomi, ir sąlygos geros, o nesurenka vaikų, kad ir kiek reklamuotum, tad kai kurios pamainos net atšaukiamos.

Jau 25 metus stovyklas organizuojančios „American English School“ (AMES) generalinė direktorė Eglė Kesylienė pasakoja, kad pradėjus organizuoti stovyklas konkurencija buvo kur kas mažesnė, o dabar smarkiai pasikeitę ir poreikiai: „Dabartinė tėvų karta visai kitaip žiūri į vaikų vasarą. Anksčiau, kas tik turi galimybę, išveždavo vaikus į kaimą, o šiais laikais mąsto apie kokybišką laisvalaikį. Anksčiau buvo svarbu, kad tik vaikas būtų užimtas, o šiais laikais tėvų požiūris kinta: jie supranta, kad stovyklos nėra vien laiko praleidimas, tai ir gebėjimų lavinimas, kuris padės gyvenime. Tėvai dabar atidžiai vertina, kokia stovyklos kokybė, ko vaikas joje išmoks.“

Pasak E.Kesylienės, AMES stovyklose vaikai mokosi tikrai intensyviai, bet smagiai. Stovyklos padeda atrasti pomėgius, įgyti gebėjimų, vaikas socializuojasi, išbando save nepažįstamoje aplinkoje. Vienu metu AMES stovyklose mokosi iki 500 vaikų visoje Lietuvoje, o pasiūla didelė ir įvairi: dienos stovyklos ar su nakvyne, pavyzdžiui, Palangoje.

Didėja susidomėjimas stovyklomis užsienyje. Galimi įvairūs formatai: kai vaikas vyksta individualiai, su grupe, su vadovu. Stovyklos užsienyje gerokai brangesnės – dviejų savaičių stovykla Europoje kainuoja ir 1500–2650 eurų. Bet, kaip pabrėžia E.Kesylienė, ir nauda labai didelė: naudinga mokytis užsienio kalbos toje aplinkoje, kur ja kalbama.

Tačiau nauda ne tik tokia. AMES atliko apklausą, kodėl tėvai leidžia vaikus į užsienio stovyklas. „Manėme, kad svarbiausia – išmokti užsienio kalbą. Bet tėvai nurodė, kad šios stovyk-

los ir labai išgrynina vaikų pomėgius, nes jose daug veiklų – nuo kulinarinių iki chemijos bandymų ar šokinėjimo nuo tramplinų. Vyresnių klasių stovyklos orientuotos į tam tikros profesijos žinias – teisės, verslo ar kokios kitos srities. Tai padeda apsispręsti, ką studijuoti, ir tam pasirengti. Be to, vaikams labai naudinga pabūti daugiakultūrėje aplinkoje“, – pasakoja E.Kesylienė, pabrėždama, kad AMES turi ilgamečių užsienio partnerių, yra atrinkę tikrai geras stovyklas kitose šalyse.

G.Prapuolenytė-Leonavičienė pastebi, kad net kai kurios kaimo turizmo sodybos jau orientuojasi ne į atvykstančius poilsiautojus, o į vaikų vasaros stovyklas. Į stovyklų edukacines programas ne tik stengiamasi prisikviesti įžymybių, bet ir patys žymūs žmonės ar jų fondai imasi organizuoti stovyklas. Vytauto Kernagio fondas rengia sceninio meistriškumo stovyklas. O mėgstamas vaikų rašytojas Vytautas V.Landsbergis moksleivius kviečia į „Dominyko atostogų“ stovyklas mokytis kurti pasakų, filmuoti filmų ar vaidinti šešėlių teatre. Jis pats vadovauja kūrybinėms pasakų dirbtuvėms.

Stovyklų bumas rodo ir visuomenės pokyčius. „Anksčiau dalį vasaros praleisdavome pas senelius, o dabar ir seneliai – vis dar dirbantys, gali paimti nebent porai savaičių. Tad su draugais nuolat svarstome, kur dėti vaikus vasarą. Stovyklų poreikis tik didės“, – neabejoja G.Prapuolenytė-Leonavičienė.

Nusiskundimų, kad realybė neatitinka rek-lamos, kelialapius į stovyklas pardavinėjanti kelionių agentūra „Zigzag Travel“ negauna. Konkurencija didžiulė, tad visi stengiasi nenuvilti ir sulaukti grįžtančių į stovyklas vaikų ir kitąmet.

Nei pati skundžiasi, nei kitų mamų didelių nusiskundimų tvirtina negirdinti ir G.Prapuolenytė-Leonavičienė. Tačiau pataria atidžiai žiūrėti, kas siūlo stovyklą: jei tai koks centras, kuris tokias veiklas, būrelius organizuoja nuolat, ir jų vasaros stovyklos bus kokybiškos. Bet jei organizatoriai pirmąkart girdimi, verta pasidomėti atidžiau, ar nebus kokie pasipinigautojai, kaip tie kelionių organizatoriai, kurie žada pigias keliones, o paskui bankrutuoja nesuteikę paslaugos. „Kai labai pigu, reikėtų pasidomėti kodėl, nes vaiko išlaikymas yra brangus“, – pataria G.Prapuolenytė-Leonavičienė.

Buvusi viršutinė kainos riba dabar – vidutinė

„Vis dėlto, jei kuriasi tiek vasaros stovyklų ir jos gyvuoja, vadinasi, išsilaiko ir duoda pelno. Vadinasi, rinka įdomi, ir ne tik edukaciniais, bet ir finansiniais tikslais“, – pastebi G.Prapuolenytė-Leonavičienė.

Šiemet septynių dienų stovykla vidutiniškai kainuoja 180–200 eurų. Galima rasti kad ir už 100 eurų kokią skautų stovyklą ar už 133 eurus 

 gauti ES pinigais remiamą vietą net dešimties dienų stovykloje, bet tai greičiau išimtys iš taisyklės. Užsienio kalbų stovyklose penkios dienos kainuoja 300 eurų. Yra stovyklų ir po 600 eurų, jei teikiamos kokios specifinės brangios paslaugos, reikia nuomotis brangią įrangą. AMES dviejų savaičių kalbų stovykla Palangoje kainuoja 740 eurų.

„Zigzag Travel“ pardavimo vadovė L.Juzakėnienė pasakoja, kad šiemet jų agentūros pardavinėjamų savaitės stovyklų Lietuvoje kaina vidutiniškai siekia nuo 100 iki 500 eurų. Vadinasi, viena diena stovykloje vienam vaikui atsieina apie 15–70 eurų. Kainų žirklės priklauso nuo to, ar tai dienos stovykla. Jei ne, išlaidų skirtumai vis tiek dideli, nes, pavyzdžiui, skautų stovyklose vaikai nakvoja miške ir valgo savo pačių ant laužo virtą maistą, o kitose stovyklose reikia sporto inventoriaus, tarkime, burlenčių, hidrokostiumų, vaikai gyvena poilsio namuose.

Kainą lemia ir stovyklos dydis. Pavyzdžiui, pajūryje „Energetikas“ surenka dideles stovyk-las, bet jos, G.Prapuolenytės-Leonavičienės manymu, labiau skirtos laikui praleisti, nei vaikui lavinti. Kai kuriose stovyklose jau gegužę nebūna vietų, net jei jos ir brangesnės už kitas, – kai kurių tėvelių ir didelė kaina negąsdina, nes jie pasiryžę mokėti už tai, kad jų vaikas įgytų tam tikrų gebėjimų.

Bet kai kurios stovyklos jau dabar mato, kad gal per daug užsikėlė kainą: nuolaidų mirga ne vienos stovyklos ar Beta.lt tinklalapiuose. Pavyzdžiui, penkių dienų dienos stovykla Šiauliuose skelbia pirmos pamainos birželį atpigimą nuo 109 iki 69 eurų. Žinia, nuolaidos gali būti ir rinkodaros gudrybė: yra žmonių, kurie labai lengvai pakimba ant nuolaidų jauko, nepasigilinę, jog pirminė kaina gal tyčia buvo nurodyta didesnė nei rinkos, kad ją iš karto sumažintų ir kai kas pasidžiaugtų „sutaupę“.

Vis dėlto stebėdama dešimties metų stovyk-lų kainų pokyčius L.Juzakėnienė konstatuoja, kad šiemet šuolis rekordinis: palyginti su pernai, jos kilo apie 10 proc. Infliacija prognozuojama apie 3 proc., vadinasi, stovyklos brangsta triskart daugiau nei vidutiniškai visos prekės ir paslaugos. „Kainos kyla kasmet, bet laipsniškai, tačiau tokio šuolio kaip šiemet anksčiau nebuvo, net įvedus eurą jos kilo nuosaikiau. Stovyklų brangimas pasijuto pakėlus minimalų atlyginimą, nes daug darbuotojų čia ir dirba už tokį atlygį. Už maistą, nakvynę, kitas paslaugas kainas pakėlė sodybos, poilsio namai“, – kainų pokyčius aiškina L.Juzakėnienė.

Prieš dešimtmetį, „Zigzag Travel“ duomenimis, savaitė pigiausiose stovyklose Lietuvoje nekainavo nė 300 litų (apie 87 eurus). Prieš šešetą metų už stovyklą teko mokėti 350–790 litų (100–230 eurų), bet toji viršutinė kainos riba nebuvo dažna. Dabar prieš keletą metų buvusi viršutinė kainos riba, jau tapo vidutinė.

Vis dėlto L.Juzakėnienė nemano, kad stovyklos – geras verslas, nes tai yra sezoninis produktas: „Birželį stovyklos mažiau paklausios, mat kai kur mokyklose veikia dienos stovyklėlės, liepą išparduodame beveik visas pasiūlytas, o rugpjūtis – šeimos mėnuo: tėveliai su vaikais vyksta kažkur kartu. Tad stovyklos – gera papildoma veikla tiems, kurie užsiima panašia veikla ištisus metus.“

Kokybė kainuoja

Stovyklos, jei jos ne religinių bendruomenių ar kokių kitų institucijų, – verslas, todėl turi atsipirkti. Kiek iš jų uždirba, organizatoriai nelinkę atvirai pasakoti. Bet, žinia, jei stovykla orientuota į vaiko lavinimą, ne tik laiko praleidimą, ji kainuoja. AMES vadovė E.Kesylienė skaičiuoja: „Padalijus mūsų organizuojamos stovyklos savaitės kainą iš dienų skaičiaus vidutiniškai vienam vaikui diena kainuoja apie 52 eurus. Į tai įeina penkios valandos kvalifikuoto dėstytojo anglų kalbos paskaitų, po to – sporto, meninė programa, taip pat su profesionalais. Kokybiška veikla turi kainą. Jei prisamdo studentų, tada pigiau, bet jei dirba profesionalai, jie turi gauti atlygį, tada kaina didesnė, bet ir kokybė aukštesnė. O dar maitinimas triskart per dieną, nakvynė. Pagal šios dienos kainas stovyklos kaina normali. Kitas klausimas – ar įkandama.“

Beje, pasak E.Kesylienės, mokslo metais dėstymo valanda brangesnė nei vasaros stovykloje.

Vaikų rašytojo V.V.Landsbergio organizuojamos savaitės trukmės stovyklos irgi nepigios: šešėlių teatro – 290, pasakų – 310, kino – 350 eurų, bet į kai kurias pamainas vietų jau dabar nėra. Beje, į kiekvieną „Dominyko atostogų“ stovyklą nemokamai priimamas bent vienas socialiai remtinas vaikas.

Šią vasarą į septynias stovyklas Landsbergiai kviečia savo pačių sodyboje šalia Anykščių, anksčiau patalpas stovykloms jie nuomojosi. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas bet kokiame savo namelyje kaime gali rengti stovyklą: patalpos turi atitikti stovykloms keliamus reikalavimus – yra ir apšvietimo, ir vėdinimo normos, ir kiek kiekvienam vaikui turi tekti kvadratinių metrų, kiek lovų gali būti kambaryje ir t.t.

Stovyklų organizavimo komanda – visa Landsbergių šeima: pats V.V.Landsbergis, jo žmona, sūnus ir marti. Marti Austėja Dudaitė-Landsbergienė pasakoja, kad vienai stovyklai samdomi penki–devyni darbuotojai. Kiek – priklauso ir nuo stovyklos pobūdžio. Pavyzdžiui, kino stovyklai samdomi du operatoriai, du montažininkai, trys režisieriai.

Stovyklų organizatoriams keliamas reikalavimas, kad būtų edukologinį išsilavinimą turinčių žmonių. V.V.Landsbergio sūnus Jonas dirba mokytoju, studijuoja su pedagogika susijusį dalyką, o samdomų darbuotojų taip pat ieškoma turinčių edukologinį išsilavinimą.

Kaip apsisprendė, kiek kainuos stovykla? Pasak A.Dudaitės-Landsbergienės, jie pasikonsultavo su jau seniau organizuojančiaisiais stovyklas, susiskaičiavo, kiek turės išlaidų ir kiek nori uždirbti iš kiekvienos stovyklos. Beje, Landsbergių stovyklos dalyvauja Kultūros rėmimo fondo projektų finansavimo konkursuose, yra gavusios paramą.

Stovyklos gali pretenduoti į paramą ir iš ES struktūrinių fondų ar savivaldybių. Bet ten orientuojamasi į pigiausias stovyklas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2017-m

Investicijasodis: penktadienį Marijampolės LEZ simboliniais kastuvų grybšniais pradėta didžiulės danų kapitalo įmonės statyba. Per pastaruosius metus į Lietuvą atėjusios trys investicijos į gamybos įmones – didžiausios šiame segmente per visą dešimtmetį. Netrukus bus paskelbta žinia apie naują paslaugų centrą Vilniuje. „Jei Lietuvos sveikatą matuotume keliose srityse, tai užsienio investicijų srityje per pastaruosius kelerius metus ji gerokai pagerėjusi“, – džiaugiasi užsienio investicijų plėtros agentūros „Investuok Lietuvoje“ generalinis direktorius Mantas Katinas. Gerokai. Bet ar pakankamai ir ar ilgam?

Aušra LĖKA

Pagal tiesioginių užsienio investicijų (TUI) projektų planuojamas sukurti darbo vietas milijonui gyventojų Lietuva – dešimta pasaulyje. 2010 m. pritraukta vienuolika tiesioginių užsienio investicijų projektų, pernai – 36. 2010-aisiais į Lietuvą atėjęs užsienio kapitalas per trejus metus ketino sukurti 991, o pernai – 3716 darbo vietų. 2010 m. investicijos į ilgalaikį turtą siekė 45,8 mln., pernai – 135,2 mln. eurų.

Tarp šių metų TUI – ir pasauliniai vardai, ir startuoliai

Per kelis pirmuosius šių metų mėnesius taip pat paskelbta ne viena džiuginanti naujiena. JAV medicininės įrangos gamintoja ir paslaugų teikėja „Hollister“ steigs gamybos kompleksą Kauno regione. Ji žada investuoti apie 50 mln. eurų, sukurti 300 darbo vietų. Kaune gamyklą statys ir elektronikos komponentus automobilių pramonei gaminanti Vokietijos bendrovė „Hella“, per trejus metus planuojanti investuoti iki 30 mln. eurų, įdarbinti 250 darbuotojų.

Vilniuje kuriasi programinės įrangos kūrimo paslaugas teikianti Nyderlandų bendrovė „Macaw“. Ji planuoja įdarbinti per 200 informacinių technologijų specialistų. Vilniuje savo produkto kūrimo ir vystymo padalinį įkurdins ir atsiskaitymo sprendimus prekybos taškuose diegianti JAV bendrovė „Harbortouch“.

Lietuvoje dirbs ir Izraelio finansų technologijų bei kibernetinio saugumo startuolis „Simplex“. O Kinijos finansinių technologijų bendrovės Europos padalinys „IBS Lithuania“ tikisi tapti finansinių srautų tiltu tarp Kinijos ir ES rinkų.

Investuotojai atranda ne tik Vilnių ar Kauną: Jungtinės Karalystės bendrovė „MJ Systems“, gaminanti dalių pervežimo konteinerius daugeliui transporto pramonės milžinų, kuriasi Plungėje. Per trejus metus ji planuoja investuoti apie 100 tūkst. eurų, sukurti 50 darbo vietų.

Gera žinia ir ta, kad dar kelios jau anksčiau Lietuvoje įsikūrusios užsienio kapitalo bendrovės šiemet paskelbė plečiančios savo veiklą. Pavyzdžiui, vokiško kapitalo pasaulinė automatizavimo sprendimų milžinė „Festo“ savo paslaugų centro Kaune komandą per trejus metus ketina išplėsti dvigubai – įdarbins dar 300 specialistų.

Ir tai tik šių metų „Investuok Lietuvoje“ naujienos.

Prie to verta pridurti, kad prof. Vladas Algirdas Bumelis paskelbė imsiąsis statyti tris biotechnologijų įmones. Jo vadovaujama „Biotechpharma“ nėra pakankamai didelė, kad ne tik kurtų naujus vaistus, bet ir masiškai juos 
 gamintų, tad nutarta investuoti 200 mln. eurų į naują kompleksą, jame sukurti iki 500 darbo vietų. V.A.Bumelis teigia, kad naujojo komplekso vieta dar nepasirinkta, bet ji nebūtinai būsianti Vilniuje, svarstomi keli variantai, pavyzdžiui, Panevėžys.

Taigi galime mėgautis tikru investicijų pavasariu.

Pagaliau daugėja TUI į gamybos įmones

„Kastuvus įkasėm į žemę, merė pasakė žodį – tiek tos ceremonijos“, – apie didžiausia gamybos įmone Marijampolės regione ketinančios tapti langų gamybos įmonės „Dovista“ statybos simbolinį startą pasakoja Marijampolės laisvosios ekonominės zonos (LEZ) valdymo bendrovės direktorius Simonas Petrulis.

Ceremonija gal ir kukli, bet įvykis tikrai neeilinis: jau kitų metų pradžioje čia stovės „Dovistos“ gamybinis kompleksas, kuriame iš pradžių dirbs 300, o paskui – ir visas tūkstantis darbuotojų. Per artimiausius 10 metų Danijos kapitalo bendrovė čia investuos 100 mln. eurų. Tai bus bene didžiausias plyno lauko investicinis projektas Lietuvos istorijoje.

„Dovistos“ statybų pradžios ceremonija reiškė ir Marijampolės LEZ atidarymą: danų kapitalo įmonė užims beveik visą įrengtą Marijampolės LEZ teritoriją – net 65 ha.

S.Petrulis pasakoja, kad iki šio šventinio penktadienio buvo pusantrų metų derybų. Beje, toks terminas įprastas derantis su skandinavų investuotojais į gamybinius objektus. Lietuvai dėl šios didžiulės investicijos teko atlaikyti didelę konkurenciją: danai rinkosi iš maždaug 40 konkurentų šešiose ar septyniose šalyse. Kuo buvome pranašesni už kitus, jei pasirinko mus? S.Petruliui investuotojai yra prisipažinę, kad viską nulėmė Lietuvoje sutikti žmonės: tiek Ūkio ministerijoje, tiek savivaldybėje, tiek LEZ, tiek kitose institucijose nustebino sprendimų priėmimo greitis, kokybė, tesėjimas to, kas pažadama.

Naujausios TUI į gamybos įmones tendencijos teikia vilčių. M.Katinas pasakoja, kad pastaruosius trejus metus „Investuok Lietuvoje“ tikslingai siekė proveržio šioje srityje. Lig šiol daugiau TUI buvo į globalius paslaugų centrus ir technologijų įmones, o į gamybos įmones jų buvo santykinai nedaug. Pastaraisiais metais į Lietuvą atėjusios kelios didelės bendrovės – įrodymas, kad tos pastangos atsiperka.

Žinoma, kaip aiškina M.Katinas, tam turėjo įtakos ir tai, kad Vidurio Europoje ima stigti darbo jėgos. Anksčiau Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, vakariečiams buvo tarsi už ribos gamybinėms investicijoms, nes Čekija ar Lenkija arčiau, tad neapsimoka Lietuvoje statyti gamyklą, o paskui tūkstantį kilometrų vežti produkciją. Bet per pastaruosius metus kai kuriose Vidurio Europos šalyse ima stigti darbuotojų, be to, bendrovės išmoko optimizuoti logistikos grandinę, tad atsivėrė naujos galimybės ir Lietuvai.

Pastarosios trys užsienio investicijos į gamybines įmones – danų „Melista“, amerikiečių „Hollister“ ir vokiečių „Hella“ – didžiausios per 10 metų investicijos gamybos srityje.

Lig tol TUI „žvaigždės“ buvo paslaugų cent-rai ir technologijų bendrovės. Visame regione kelia įspūdį didžiausios pasaulyje vertybinių popierių biržų operatorės ir kapitalo rinkų technologijų tiekėjos „Nasdaq“ technologijų ir verslo kompetencijų centras Vilniuje. Lietuvos sostinėje kuriamos visos IT vienam stambiausių Danijos bankų –„Danske Bank“. O pasaulinės grynųjų pinigų perlaidų lyderės „Western Union“ paslaugų centras Vilniuje – didžiulis darbdavys, jame dabar dirba jau 1,8 tūkst. darbuotojų.

Išskirtinė investicija – į „Uber“ techninį centrą Vilniuje, kurį būtent čia steigti „Uber“ įtikino į Lietuvą iš užsienio grįžęs lietuvis. Įspūdinga „fintech“ banga: Lietuvoje įsikūrė jau keliolika įmonių iš Kinijos, Izraelio, Didžiosios Britanijos.

Džiugina ir tai, kad kai kurie anksčiau atėję investuotojai plėtėsi net labiau, nei planavo ateidami į Lietuvą. Pavyzdžiui, tarptautinė finansinių paslaugų grupė „Barclays“planavo sukurti 170 darbo vietų, o 2016 m. pabaigoje jų skaičius jau buvo pasiekęs 1175, „Western Union“ vietoj planuotų 200 darbuotojų, pernai jau turėjo 1635, suomių elektromechanikos gigantas „PKC Group“ Panevėžio rajone ketino įdarbinti 300, o įdarbino 1563 darbuotojus ir kt.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2017-m

Prie tėvynės gynybos karo atveju asmeniškai labiau prisidėtų tie, kuriems gera gyventi Lietuvoje.

42 proc. – tokia dalis Lietuvos žmonių, jei kiltų karas, eitų ginti tėvynės, 25 proc. asmeniškai prie šalies gynybos prisidėti neketina, o likęs beveik trečdalis nėra tikri, kaip elgtųsi. Tai atskleidė Baltijos pažangių technologijų instituto užsakymu prieš porą mėnesių „Vilmorus“ atlikta reprezentatyvi visuomenės apklausa.

Aušra LĖKA

„Aktyvių tėvynės gynėjų skaičius iš pirmo žvilgsnio nėra įspūdingas, bet bendras vaizdas iš viso tyrimo pozityvus, net pozityvesnis, nei tikėjomės“, – sako Krašto apsaugos ministerijos inicijuoto tyrimo vadovė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė dr. Ainė Ramonaitė.

Ginklo imtųsi daugiausia jauni vyrai, įgiję karinį parengimą

Gal tie 42 proc. atrodo nepakankamai daug, bet, pasak A.Ramonaitės, žmonės į klausimą, ar asmeniškai gintų Lietuvą kilus karui, atsakinėjo labai blaiviai vertindami savo realią, o ne idealistinę galimybę ir pasiryžimą tą daryti, atsižvelgdami į savo amžių, lytį, sveikatą, pasirengimą dalyvauti karo veiksmuose. Tyrimo duomenų analizė rodo, kad klausimas akivaizdžiai traktuotas kaip gynyba ginklu, nes atsakymas labai priklauso nuo amžiaus ir lyties.

Atėmus vyresnio amžiaus žmones, kurie mano, kad gal nelabai pajėgtų dalyvauti kare dėl amžiaus, sveikatos, tas tėvynės gynėjų procentas susidaro visai nemažas. Analizuojant respondentus pagal lytį, daugiausia pasirengusiųjų ginti tėvynę – tarp jaunų vyrų: asmeniškai prisidėti prie šalies gynybos pasiryžę 66 proc. 16–29 metų vyrų, o tarp to paties amžiaus moterų arba tarp vyrų per 70 metų nusiteikimas asmeniškai užsiimti valstybės gynyba gerokai mažesnis.

Pasiryžimą ginti tėvynę didina karinis parengimas. Tarp jį turinčiųjų beveik 52 proc. pasiryžę asmeniškai imtis ginklo, jei to prireiktų. Tarp neįgijusiųjų karinių įgūdžių į karą pasiryžę eiti kur kas mažesnė dalis – 40 proc., net trečdalis nežino, kaip pasielgtų.

Pasiryžimą eiti į karą lemtų pojūtis, ar Lietuvoje gera gyventi

Pasiryžimas ginti tėvynę nelabai daug priklauso nuo išsilavinimo, pajamų ar to, kokį darbą žmogus dirba. „Nėra taip, kad tam tikrų socialinių grupių atstovai neitų ginti tėvynės, – eitų ir darbininkai, ir profesoriai. Yra tam tikras ryšys su finansine padėtimi, tačiau ne tiesinis: labiausiai pasiryžę ginti pasiturintys, bet ne patys turtingiausi. Vis dėlto daug labiau pasiryžimas ginti tėvynę koreliuoja su subjektyvia savijauta gyvenant Lietuvoje“, – tyrimo išvadas komentuoja A.Ramonaitė.

Net beveik 66 proc. žmonių, sakančių, kad jiems tikrai gera gyventi Lietuvoje, eitų į karą jos ginti. Tačiau tokių nebūtų nė trečdalio (30 proc.) tarp tų, kuriems Lietuvoje gyventi nėra gera.

Pasiryžimas ginti tėvynę stipriai koreliuoja su dalyvavimu Sąjūdyje. Gimusių iki 1972 m. respondentų klausta, ar jie, jų artimieji aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje. Tarp sąjūdininkų ar jų šeimos narių net 59,5 proc. pasiryžę asmeniškai prisidėti prie Lietuvos gynybos, jei kiltų karas. Bet tarp tų, kurių artimieji Atgimimo metais liko nuošaly nuo Sąjūdžio, tokių gerokai mažiau – 40 proc.

„Tie, kurie kūrė dabartinę nepriklausomą Lietuvą, aktyviai dalyvavo Sąjūdyje, labiau jaučiasi ir atsakingi už ją. O tarp tų, kurie nedalyvavo, mažiau ir pasiryžusiųjų ją ginti. Visuomenėje tebėra ta skirtis, bet ji nėra gera. Gal buvo ir valstybės klaidų, kad nemaža dalis žmonių liko susvetimėjusi su dabartine valstybe, ir ne dėl savo blogos valios. Kažkas ne taip padaryta, kad jie neranda savo vietos valstybėje ne tik ekonominiu, bet ir moraliniu požiūriu“, – svarsto A.Ramonaitė, siūlydama galvoti, kaip tą susvetimėjimą panaikinti, nes jei tik bandysime pasmerkti, kad tai „nesusipratėliai“, vis dar sovietiniai žmonės, nuo to geriau nebus, taip tą skilimą tik gilinsime, supriešinsime tas dvi Lietuvas.

Vis dėlto ji atkreipia dėmesį, jog apklausos neigia mitą, kad vos ne visa Lietuva dalyvavo Sąjūdžio veikloje: daugelis pripažįsta, kad nedalyvavo net mitinguose.

O atsakymai į apklausos klausimą apie pasitikėjimą kitais žmonėmis patvirtina Harvardo universiteto profesoriaus Roberto Putnamo socialinio kapitalo teoriją. Kalbėdamas apie pilietinę visuomenę jis sakė, kad vienas svarbiausių jos bruožų – pasitikėjimas vieni kitais, kurių tiesiogiai gal ir nepažįsti. Tokioje visuomenėje, kurioje stipresnis tarpusavio ryšys, lengviau mobilizuotis bendram tikslui. Tyrimas parodė, kad pasiryžimas ginti Lietuvą didesnis tarp tų, kurie labiau pasitiki žmonėmis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2017-m

Jei jūs šiemet baigtumėte mokyklą, ar rinktumėtės universitetą, kuris pats nenori keistis, tik nori daugiau valstybės piliečių pinigų? O valstybės lėšų, tikėtina, jam teks mažiau nei lig šiol, nes jas žadama skirti tik už kokybiškai parengtus rinkai reikalingus specialistus. Tokių daugiau rengia reformai pritariantys universitetai.

Aušra LĖKA

Tiesa, atsakymas į klausimą, kurį universitetą rinktumėtės, priklauso nuo vienos svarbios aplinkybės: ar į aukštąją mokyklą einama žinių ir įgūdžių, ar tik diplomo. Jei ne tik diplomo, verta paanalizuoti praėjusią savaitę paskelbtus valstybinių aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo darbo grupės, premjero sudarytos iš akademikų, teisės praktikų, pirmaujančių verslo bendrovių, didžiausių verslo, studentų, viešojo sektoriaus asociacijų atstovų, išvadas.

O jose konstatuojama: tik 58 proc. bakalauro absolventų dirba aukštojo mokslo kvalifikacijos reikalaujantį darbą. Dalis aukštųjų mokyklų priima nepasirengusius studijuoti jaunuolius: 2018 m. planuojamos įvesti minimalios 4 balų stojimo kartelės neatinka šiais mokslo metais į Mykolo Romerio universitetą (MRU) įstoję 63 proc. pirmakursių, į Klaipėdos universitetą (KU) – 49, Šiaulių (ŠU) – 43, Edukologijos (LEU) – 32 proc.

Prie to verta pridurti, kad lėšų visas mūsų aukštasis mokslas turi tiek, kiek du vidutinio dydžio Vakarų universitetai. Bet kai kurios lietuviškos aukštosios mokyklos ir tų menkų finansinių išteklių beveik trečdalį išleidžia savo institucijos administraciniams poreikiams. Be to, didelė dalis mūsų šalies investicijų į šį sektorių priklauso nuo ES struktūrinių fondų, kurie po kelerių metų baigsis arba labai sumažės. Pretendentų į aukštąjį išsilavinimą skaičius nuo dabar 26,5 tūkst. iki 2020 m. sumažės iki 16,8 tūkst., nors prieš keliolika metų būdavo ir 46 tūkst. Studentų mažėja – aukštųjų mokyklų beveik ne. Tačiau pagal studijų ir mokslo rezultatus Lietuva gerokai atsilieka.

Tad ar galima toliau mesti į balą milijonus, kad išlaikytume kažkieno ambicijas ir tuštėjančias auditorijas? Premjero sudaryta darbo grupė praėjusią savaitę paskelbė savo vienareikšmį verdiktą: norint padidinti studijų kokybę reikia optimizuoti aukštųjų mokyklų tinklą ir keisti valstybės jam skiriamo finansavimo sistemą.

Valstybė pinigų skirs pagal kokybės formulę

Jau nuo 2018 m. siūloma įvesti naują aukštojo mokslo finansavimo sistemą. Taip pat žadama nuo 1800 iki 700 sumažinti studijų programų, įvesti minimalų 4 balų stojamąjį balą. Premjeras Saulius Skvernelis tikisi, kad susidarys visai naujos sąlygos universitetams veikti, neliks krepšelio principo, ir tai savaime vers konsoliduotis net ir tas aukštąsias mokyklas, kurios priešinasi reformai. Bet, kaip pastebi ekspertai, net ir nieko nedarant kai kurios jų per kelerius metus gali atsidurti ties bankroto riba.

Švietimo ir mokslo ministrės patarėjas prof. Eugenijus Butkus aiškina, kad sutartyse su valstybe bus fiksuoti aukštosios mokyklos įsipareigojimai, o valstybė skirs lėšų jiems įgyvendinti. „Sutartyse atsispindės valstybės užsakymas dėl specialistų rengimo keleriems metams į priekį: kiek ir kokių prašoma parengti, taip pat kokios mokslinės veiklos rezultatų reikia pasiekti. Bus sukurta aiški finansavimo pagal rezultatus formulė, kurioje bus naudojami tokie rodikliai, kaip aukštosios mokyklos mokslo rezultatai, studentų įsidarbinamumo lygis, studijų atitiktis profesijos standartams, užsienio studentų ir dėstytojų skaičius bei kiti“, – sistemos principus detalizuoja E.Butkus.

Žadama maždaug trečdaliu didinti dėstytojų atlyginimus, didinti investicijas į mokslą. Vyriausybė jau yra paskelbusi apie nemokamas bakalauro studijas. Tiesa, nereikės mokėti tik tokiam kiekiui studentų, kurio poreikį „užsakys“ valstybė. Kiti norintieji studijuoti galės mokėti, bet pasirengimo studijoms kartelė – konkursinis balas bus taikomas visiems tas pats.

Ketverius metus truksianti reforma, darbo grupės skaičiavimu, atsieis apie 200 mln. eurų. Vytauto Didžiojo unversiteto (VDU) profesorius Algis Krupavičius lygina: tai daugiau nei metiniai valstybės biudžeto asignavimai visiems šalies universitetams – šiais metais jiems skirta 177 mln. eurų. 150 mln. eurų iš jų bus skirta iš ES struktūrinių fondų portfelio. Lėšų tam iš dalies atsiras ir optimizavus aukštųjų mokyklų tinklą. Papildomai iš valstybės biudžeto darbo užmokesčiui aukštosiose mokyklos didinti žadama skirti apie 70 mln. eurų.

Pasak ministrės patarėjo, skaičiuojama, kad jau pradiniame etape bus sutaupyta 50 mln. eurų atsisakius nenaudojamo nekilnojamojo aukštųjų mokyklų turto. Be to, numatoma sutaupyti 6–9 mln. eurų mažinant studijų programų dubliavimą, mažinant administravimo sąnaudas – telkiant aukštųjų mokyklų administracijas, optimizuojant jų atliekamas funkcijas. O sutaupytas lėšas bus galima tikslingai investuoti į mokslo ir studijų kokybės didinimą.

Planuojama ir didesnė socialinė parama studentams, kad jiems netektų rūpintis pragyvenimu dirbant nekvalifikuotus darbus.

Pertvarką numatyta pradėti dar šiemet, patvirtinant būtinus teisės aktus, o nuo 2018 m. rudens studentai turėtų būti priimami mokytis jau naujai suformuotose aukštosiose mokyklose.

Stiprūs universitetai – už reformą, silpnesni – už save

Tikimasi, kad nauja finansavimo tvarka turėtų būti akstinas aukštosioms mokykloms jungtis, nes lig šiol net tose, kur drastiškai mažėja studentų, o kartu menksta ir jų pasirengimas studijoms, vis tiek stengiamasi išlaikyti savarankiškumą. Savanoriško valstybės finansuojamų universitetų jungimosi pavyzdys kol kas tik vienas: 2010 m. į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą (LSMU) susijungė tuomečiai Kauno medicinos universitetas ir Lietuvos veterinarijos akademija.

Jungimosi idėją MRU su VU aptarinėja jau beveik metus, bet jokio detalesnio projekto nėra, be to, MRU nori, kad teisės studijos turėtų likti autonomiškos nuo VU. Apie jungimosi ketinimus šiemet paskelbė ir VDU su LEU, bet darbo grupė šiems universitetams numačiusi kitokią transformaciją: VDU turėtų patekti į naujai steigiamą Kauno universitetą, o LEU būti prijungtas prie Vilniaus universiteto.

Darbo grupė siūlo, kad Vilniuje ir Kaune veiktų du plačios aprėpties universitetai, du technologijų universitetai būtų Vilniuje ir Klaipėdoje (pastarasis specializuotųsi uostui svarbiose studijų ir mokslo kryptyse). Kaune savarankiškai dar veiktų LSMU, o dabartinis MRU filialas taptų Policijos akademija. Vilniuje atsirastų jungtinė menų akademija, sudaryta iš Vilniaus dailės bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, taip pat Karo akademija. Šiauliuose ir Panevėžyje galėtų veikti Vilniaus ir Kauno universitetų padaliniai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2017-m

Aušra LĖKA
Ne pirmąkart siūloma reformuoti aukštųjų mokyklų sistemą, ne pirmąkart atsakant į tai mojuojama universitetų autonomijos vėliava, gąsdinama dar didesne jaunų protų emigracija ar net aukštojo mokslo žlugdymu. Prieš šešerius metus paskelbus ekspertų darbo grupės išvadas, siūlančias sumažinti universitetų skaičių, kaip ir dabar po tam pačiam tikslui suburtos darbo grupės išvadų, kilo aukštųjų mokyklų pasipriešinimas. Tuometis premjeras Andrius Kubilius, švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius labai greitai pakėlė rankas. Ar istorija nepasikartos ir dabar?
Anuomet premjero sudarytai darbo grupei vadovavęs advokatas, Investuotojų forumo Lietuvoje valdybos pirmininkas Rolandas Valiūnas – vienintelis pakviestas ir į praėjusią savaitę savo siūlymus pateikusią premjero Sauliaus Skvernelio sudarytą darbo grupę aukštojo mokslo pertvarkai parengti. Jis tikisi, jog šįsyk reforma įvyks suvokiant, kad trečio karto gali ir nebūti.

– 2011 ir 2017 m. darbo grupių siūlymai šiek tiek skiriasi. Ar pasikeitė požiūris į reformą?

– Per tuos šešerius metus požiūris nepasikeitė – pasikeitė aplinkybės. Šioje darbo grupėje net juokavau, kad šiek tiek nuobodu kalbėtis, nes visi kalba tą patį, ką kalbėjome prieš šešerius metus. Ir tada požiūris buvo tas pats: kad reikia studijų kokybės, kad studentų skaičius Lietuvoje dramatiškai mažėja ir dabartinės aukštųjų mokyklų infrastruktūros išlaikymas Lietuvai darosi pernelyg sunkus, kad dėstytojų kokybė nėra pakankama, o tai nemažai priklauso nuo menkų atlyginimų, kurie lemia, jog geriausi specialistai dažnai pasirenka kitą profesiją, ir nors yra patriotų, puikių dėstytojų, tačiau jie negali daugiau dėmesio skirti mokslo tiriamajai veiklai, todėl negali tokių žinių perduoti ir studentams.

– Bet anuomet siūlėte Mykolo Romerio universiteto (MRU) prie nieko nejungti, o Vilniaus Gedimino technikos universitetą (VGTU) jungti su Vilniaus universitetu (VU), o dabar – atvirkščiai. Kaune anuomet Sveikatos mokslų universitetas (LSMU) turėjo tapti Kauno universiteto dalimi, o dabar siūlote jį palikti savarankišką. Dabar Vilniuje ir Kaune lieka po du universitetus (neskaičiuojant Menų, Karo ir Policijos akademijų), tada siūlėte palikti po vieną.

– Didžiausias skirtumas tarp darbo grupės siūlymų 2011 m. ir dabar – kad anuomet buvo palikta po vieną universitetą Kaune ir Vilniuje, o dabar po du. Tai diskusinis klausimas: tie siūlomi Vilniuje ir Kaune palikti antrieji universitetai stiprūs, bet galėtų būti dar stipresni, jei prisijungtų prie kitų. Pavyzdžiui, yra dalis besidubliuojančių programų VGTU ir VU, šiuose universitetuose yra dėstytojų, dėstančių tuos pačius dalykus ne visu krūviu, tad susijungiant galima būtų išspręsti daugelį tų dalykų. Bet apsisprendėme, kad šiame etape to nebūtina daryti, nes universitetai yra perspektyvūs, gerai veikiantys. Matyt, prie šio klausimo Švietimo ir mokslo ministerija, Vyriausybė galės grįžti po tam tikro laiko.

Prieš šešerius metus siūlėme Vilniuje atskirai palikti tik MRU, nes jis tuo metu visų pirma buvo finansuojamas privačiomis lėšomis. Jei universitetas pats išsilaiko, nebuvo prasmės kištis į jo veiklą. Bet dabar situacija pasikeitė: MRU nebesurenka tiek privačių lėšų kaip anksčiau, tad pasiūlyta jį jungti su VU. 

 – Anuomet diskutuotas, nors ir nesiūlytas variantas – sujungti du technikos universitetus: Kauno technologijos universitetą (KTU) ir VGTU. Vis dėlto ar nėra logiškiau universitetus jungti pagal profilį, o ne pagal tai, kuriame mieste jie yra? Juolab kad VGTU ir buvo atskeltas nuo tuomečio Kauno politechnikos universiteto, vėliau tapusio KTU.

– Tokio siūlymo esmė – kad tiek KTU, tiek VGTU yra stiprūs universitetai, o konkurencinis elementas turi tam tikrą prasmę. Bet trims, keturiems ar daugiau konkurentų Lietuva per maža. Pavyzdžiui, dabar yra net 26 vadybos programos, tiesiog juokinga, ir, tiesą sakant, nė vienos geros. Lietuvoje pasirinkti vadybos specialybę – labai liūdnos alternatyvos, palyginti su užsienio šalimis.

Tad siūlydami universitetų tinklo pertvarką nutarėme, jog problematika tokia didelė, kad dabar nereikia spręsti klausimų, kurių dar nebūtina spręsti. Taigi taip ir pasirinkome: tegu Kauno universitetas ir VGTU, iš dalies konkuruodami, kol kas gyvena atskirą gyvenimą, nes dabar reikia spręsti problemas, kurių negalima atidėlioti.

– Kodėl siūlote Policijos akademiją steigti Kaune? Kodėl MRU nesugrąžinti statuso, kokiam ji ir buvo steigiama?

– Dabar tokia mokslo įstaiga jau veikia Kaune kaip MRU filialas, tad ją perkelti į Vilnių tik tam, kad būtų perkelta, nėra prasmės. Tikslas – atskirti ją į atskirą vienetą ir leisti jai veikti efektyviai, nejungti prie kitų aukštųjų mokyklų.

– Kodėl nejungiamos prie Vilniaus universiteto menų akademijos?

– Galima diskutuoti, ar menų akademijos turėtų būti Vilniaus universiteto dalis, juolab kad istoriškai taip buvo. Taip galėtume išspręsti daug vadybinių dalykų, taip pat sustiprinti kitų – ne tik meninio profilio – disciplinų dėstymą. Bet po ilgų diskusijų nutarta, kad šiame etape į vieną Menų akademiją sujungtos Muzikos ir teatro akademija su Dailės geriau veiks kaip atskira aukštoji mokykla, ne Vilniaus universiteto dalis.

– 2011 m. darbo grupė, svarstydama Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) ir tuometės Kūno kultūros akademijos (dabar – Sporto universiteto) ateitį, net diskutavo, gal joms reikėtų tapti kolegijomis. Ir dabar pasigirdo nuomonių, kad kai ką reikėtų tiesiog uždaryti, o ne sujunginėti, neatsižvelgiant į skirtingą kai kurių aukštųjų mokyklų darbo kokybę. Ar baimintasi ką įžeisti?

– Vargu ar galima kaltinti darbo grupę, kad ji bijojo kažką įžeisti, nes įsižeidusiųjų vis tiek yra. Mums svarbiausia, kas laukia Lietuvos – kokia jos ateitis ir kokią įtaką jai gali padaryti švietimo reforma, o ne vienas ar kitas įsižeidęs asmuo. Bet iš tikrųjų susiduriama su problema (ir valstybė su ja susidurs svarstydama šios reformos siūlymus), kad yra žmonių, kurie nesupranta, kam to reikia, ir yra žmonių, kurie supranta, bet žiūri iš savo aukštosios mokyklos arba iš savo asmeninės pozicijos, o tai visiškai blogai. O darbo grupė vertino būtent iš Lietuvos valstybės pozicijos ir sprendė klausimus, nežiūrėdama, kas geriau ar blogiau vienai ar kitai aukštajai mokyklai, nes yra svarbesnių dalykų. Juk tai, kaip padarysime dabar, turės įtakos artimiausiems 30–40 metų.

Ar mums svarbūs dėstytojai, jų likimas? Žinoma, svarbūs. Bet kad nenukentėtų jie ir jų šeimos, reikia spręsti socialinėmis priemonėmis. Reformos esmė – pagerinti studijų kokybę, o tai padaryti galima tik su geresniais dėstytojais. Akivaizdu, jog reformos pasekmė bus ta, kad kai kurie dėstytojai neteks darbo, nes kai kurie dalykai dubliuojasi ir jungiant universitetus tiek dėstytojų nereikės. Bet turime galvoti, kas svarbiau: ar tas dėstytojas ir kaip jį išlaikyti, ar studentas. Reikia pasirinkti, kuo labiau rūpintis.

Leiskite pateikti pavyzdį iš mokyklų lygio: įsivaizduokite miestelio mokyklą, kurioje kasmet pradeda mokytis šimtas vaikų ir tiek pat kasmet baigia. Akivaizdu, kad kokie trys keturi vaikai, kad ir ką su jais darytum, bus labai motyvuoti, veržlūs ir gyvenime daug pasieks. Akivaizdu ir tai, kad maždaug tiek pat, kad ir ką su jais darytum, nueis šunkeliais. Bet kas bus su kitais 90–95 vaikais? Su jais mokykloje galime labai daug nuveikti: arba jie gaus puikų išsilavinimą ir taps gydytojais, mokytojais, advokatais, chemikais, inžinieriais ar dar kuo kitu, arba rinksis emigracijos kelią – važiuos dirbti į vištides Anglijoje ar dar kur nors, bus Lietuvai prarasti arba dėl emigracijos, arba, kad ir likę Lietuvoje, dirbs nekvalifikuotą darbą, neduos tiek naudos visuomenei, kiek galėtų duoti gavę gerą išsilavinimą. Tas pats ir aukštojoje mokykloje: arba jaunuoliai gaus gerą išsilavinimą ir daug pasieks sau, o kartu daug duos savo šaliai, arba baigę aukštąjį mokslą dirbs ne pagal savo kvalifikaciją ar bus vidutinio lygio, gal net prasti darbuotojai.

Matyčiau didelį skirtumą, ką mes renkamės: ar Lietuvos ateitį – ekonomikos, BVP, atlyginimų augimą, paremtą gerai išsilavinusiais, didelę kompetenciją turinčiais žmonėmis, ar kartojame, kad viskas gerai, bet po akimirkos sakome – Lietuva emigruoja. Tačiau kai siūloma bet kokia reforma – ar darbo santykių, ar švietimo, atsiranda nuskriaustų, kurie sako, kad reforma bloga, kad ji turčių „išmislas“. Tada nieko nedarykime ir toliau visus kaltinkime, kad Lietuva išvažiuoja.

Man atsakymas, kas yra prioritetas, aiškus. Klausimas, ar visiems aiškus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2017-m

Tą per 27-erius su trupučiu nepriklausomybės metų galėjo pasakyti tik vienas į mokyklą dar neinantis vaikas ir vos pora mokyklinukų.

Aušra LĖKA,
Rima JANUŽYTĖ

„Vis dar darbe?“ – nuspėju, kad jau po darbo valandų sutartas skambutis švietimo ir mokslo ministrę Jurgitą Petrauskienę užtiko darbe. „Darbe, bet jau lekiu susirinkti vaikų iš būrelių“, – pripažįsta Jono ir Julijos mama.

Motinos dieną ministrę J.Petrauskienę sveikins jos Jonukas, būsimas pirmokas, ir Julija, kitąmet – abiturientė.

Tarp Vyriausybės posėdžių ir blynų kepimo

Išgirdusi klausimą, ar įmanoma spėti atlikti ir ministrės, ir mamos pareigas, J.Petrauskienė juokauja, kad ne veltui sakoma, jog moterys tuo pačiu metu gali daryti daug darbų. Be to, visi, ne tik ministrai, atliekame daug vaidmenų. „Esu ne tik ministrė, bet pirmiausia mama, dukra, žmona, kažkam draugė. Ir visi šie vaidmenys labai brangūs, o mamos – visada pats svarbiausias ir brangiausias“, – sako J.Petrauskienė.

Bet kaip tai atrodo praktiškai – juk ministrė ne visada gali būti savo laiko šeimininkė: būna privalomų renginių, susitikimų ir po darbo valandų, gali užtrukti posėdžiai. Ar didesnė našta rūpintis vaikais ir namais užgriuvo ant vyro pečių?

J.Petrauskienė pripažįsta: taip, šiuo etapu vyrui tenka daug daugiau atsakomybės, jam reikia nuvežti sūnų į darželį, dukrą į mokyklą, paskui pasiimti. Ministrė grįžta, o vakarienė jau kartais dukros pagaminta. „Bet ir blynus kepu, ir drabužius skalbiu, ir patalynę į darželį lyginu, ir daiktus į baseiną sukraunu. Esu paprastas žmogus ir mano gyvenimas ne kažkuo skiriasi nuo visų kitų“, – pasakoja ministrė.

Petrauskų šeimoje darbais visi dalijasi. Pavyzdžiui, savaitgaliais mama su dukra tvarko namus, o vyriškoji šeimos dalis pasirūpina pusryčiais.

„Negalėčiau dirbti ministre, jei nejausčiau šeimos palaikymo. Vyras, vaikai tai supranta, labai palaiko, padeda – tikrai visi kartu dalijamės visomis šiomis atsakomybėmis. Visada gyvenau aktyvų gyvenimą, bet prieš eidama į Vyriausybę, be jokios abejonės, dėl šio sprendimo tariausi su šeima“, – pasakoja J.Petrauskienė.

Matydami mamą, kuri dabar – Vyriausybės narė, o iki tol vadovavo Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centrui, vaikai mato gyvenimo pavyzdžius. J.Petrauskienė sako visada savo vaikams kartojanti, kad jie viską gali – gali tapti, kuo nori, jei labai stengsis ir atkakliai sieks savo svajonės. „Mano vaikai mato, kad aš tikiu tuo, ką darau, ir kiek daug dedu pastangų. Tas pavyzdys svarbus. Ir aš turiu puikius tėvus, kurie mane mokė būti atsakingą, daug dirbti siekiant tikslo ir tikėti“, – pasakoja ministrė.

Ji atkreipia dėmesį, kad ši Vyriausybė jauna, ne vienas ministras ir net pats premjeras – jauni tėvai, o socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis – net penkių vaikų tėvas. Vis dėlto jie – vyrai. Ir nors J.Petrauskienė primena, kad XXI a. ir vyrai atlieka daug aktyvesnį vaidmenį auginant vaikus, kuo ji labai džiaugiasi, elementari turinčių vaikų moterų statistika aukštuose valstybės postuose rodo, kad čia dar nė iš tolo neartėjama prie pusiausvyros tarp moterų ir vyrų vaidmenų. Lietuvoje tikrai dar būtų sunku įsivaizduoti moterį ministrę su penkiais mažais vaikais.

Kodėl Lietuvoje aukštuose valstybės postuose tiek mažai moterų (ir vienetai turinčių nesuaugusių vaikų)? Pačios neina bijodamos nespėti atlikti abiejų tokių atsakingų pareigų ar postų joms nė nesiūlo?

Vyriausybėje – septyniolika moterų tarp poros šimtų vyrų

Skųstis moterų aukštuose valstybės postuose diskriminacija, kai antra kadencija turime valstybės vadovę moterį, lyg ir nederėtų. Bet tai greičiau išimtis iš taisyklės.

Tarp septyniolikos premjerų moteris buvo viena – pačios pirmosios Vyriausybės vadovė Kazimira Prunskienė, trijų tuomet jau pilnamečių vaikų mama. Ji ir viena iš nedaugelio moterų, vadovavusių parlamentinei politinei partijai (jos pačios įsteigtoms Moterų, vėliau tapusiai Naujosios demokratijos (moterų), po to – Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijoms). Darbo partijai trumpai (ir, ne paslaptis, tik formaliai) yra vadovavusi ir Loreta Graužinienė. Pernai šios partijos pirmininke išrinkta Živilė Pinskuvienė.

L.Graužinienė – ir viena iš dviejų moterų tarp keturiolikos po 1990 m. turėtų Seimo pirmininkų. į šį postą ji išrinkta, kai jos jaunėliui sūnui buvo vienuolika.

Pirmoji tapusi Seimo pirmininke moteris – Irena Degutienė, į šį postą atėjo jau būdama močiutė.

Vyriausybėse moterų proporcija, švelniai tariant, kukli. Per visą nepriklausomybės laikotarpį septyniolikos Vyriausybių narėmis tebuvo septyniolika moterų, vyrų – gal dešimteriopai daugiau. Keturiose nebuvo nė vienos moters, šešiose – po vieną.

Statistiką labai pagerino praėjusios kadencijos Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė: joje dirbo šešios moterys, tiesa, visą kadenciją išsilaikė vos viena – socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė.

Ši Vyriausybė buvo labai nepastovi: jos nariais per kadenciją buvo net 25 asmenys, ket-virtadalis jų – moterys. Maždaug po pusę kadencijos išdirbo žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė ir sveikatos apsaugos – Rimantė Šalaševičiūtė, švietimui ir mokslui Audronė Pitrėnienė vadovavo apie pusantrų metų, ūkio ministre Birutė Vėsaitė išbuvo pusmetį, o Rasa Budbergytė vadovauti Finansų ministerijai pradėjo iki kadencijos pabaigos likus vos keliems mėnesiams.

Socialdemokratų Vyriausybėse, kaip ir dera pagal jų partijos ideologiją, moterų buvo daugiau nei dešiniųjų Ministrų kabinetuose – Algirdo Brazausko dvyliktoje ir Gedimino Kirkilo keturioliktoje Vyriausybėje buvo po tris moteris.

O ministrių, turinčių nepilnamečių vaikų, per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją po 1990-ųjų tebuvo pora. Be jau minėtos dabartinės 
 ministrės J.Petrauskienės, 1996 m., kai dabartinė europarlamentarė Laima Andrikienė tapo pramonės ir prekybos, paskui – Europos reikalų ministre, jos sūnui buvo trylika.

Tarp moterų ministrių daugiausiai vaikų – tris augino 1996-aisiais nepilnus metus statybos ir urbanistikos ministre dirbusi Aldona Baranauskienė. Tuomet jos dvyniams buvo aštuoniolika, vyresnei dukrai 26-eri. Tris suaugusias dukras turi ir sveikatos apsaugos ministre A.Butkevičiaus Vyriausybėje buvusi Rimantė Šalaševičiūtė.

Tiesa, mūsų Vyriausybės – gana solidaus amžiaus, tad ir ministrių vaikai, jei jos jų turi, dažniausiai jau būdavo suaugę. Tad kartu galima kelti klausimą ne tik apie moterų, bet ir apie jaunesnių žmonių diskriminaciją aukštuose valstybės postuose (taip, patirties tokiuose postuose reikia, tik skiriasi požiūris, kokia patirtis vertingesnė: Lietuvoje buvo vertinama patirtis sovietmečio kompartijos struktūrose, o, pavyzdžiui, Estijoje, kur net premjeru galima tapti vos peržengus 30-metį, – vakarietiškas išsilavinimas, patirtis dirbant tarptautinėse struktūrose).

Ne tik Vyriausybėje, bet ir Seime moterų šią kadenciją taip pat sumažėjo. 2012 m. Seime jų buvo 33 (24 proc. parlamento narių), dabar – 30 (21 proc.). Visų didžiųjų Lietuvos partijų daugiamandatės apygardos kandidatų sąrašo priekyje vyrų buvo gerokai daugiau negu moterų. Socialdemokratai vieninteliai moterims taiko kvotų principą, bet rinkėjai ir šias pastangas nuvainikuoja: tris iš keturių buvusių pirmame dešimtuke nustūmė žemiau, o premjero tuometę patarėją Auksę Kontrimienę iš devintos – net į 35 vietą.

Seime buvo ir žindančių kūdikius moterų – Asta Baukutė pagarsėjo sumaniusi kūdikį krūtimi pamaitinti net Seimo posėdžių salėje. Kūdikio būdama Seimo nare susilaukė Vilija Aleknaitė-Abramikienė, dabar motinystei rengiasi Agnė Bilotaitė. Tačiau eilinei Seimo narei turėti mažų vaikų, ypač jei šeima gyvena Vilniuje, nėra didelė problema, nes Seimo narės darbo grafikas kur kas laisvesnis nei eilinės moters.

Užtat moterų padaugėjo skiriamuose valstybės institucijų vadovų postuose, ir labai ryšku, nuo kada: kai Prezidente tapo Dalia Grybauskaitė. O kad rengiant įstatymus nė neįsivaizduota, jog į atsakingą postą gali patekti moteris, kuri gali susilaukti vaikelio, parodė ir prieš šešerius metus nutikęs kurioziškas atvejis: tuometė Valstybinės kainų ir energetikos komisijos (VKEKK) pirmininkė Diana Korsakaitė praktiškai iki pat gimdymo turėjo sėdėti prie darbo stalo. Mat Energetikos įstatyme numatyta, kad visi VKEKK sprendimai turi būti priimti dalyvaujant keturiems iš penkių komisijos narių. Taigi jeigu jai išėjus nėštumo ir gimdymo atostogų dėl kokių nors priežasčių kitas komisijos narys nebūtų galėjęs dalyvauti posėdyje, būtų paralyžiuota komisijos veikla, o nėštumo ir gimdymo atostogų pagal įstatymą negalima trumpinti ar skaidyti.

Vokietijos ministrė turi septynis vaikus

Vakarų pasaulyje daugiavaikė moteris aukštame poste – kur kas dažnesnis atvejis nei Lietuvoje. Viena įtakingiausių Europos politikių Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen yra septynių vaikų mama.

Belgijoje gimusi politikė, Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos (vok. CDU) narė, sako niekada nesvarsčiusi, ką rinktis – motinystę ar karjerą: laiko jai užteko viskam, o atskirti motinos ir politikės ar motinos ir mokslininkės vaidmenų ji nemato reikalo. Medicinos mokslų daktarė, kovotoja už moterų teises Vokietijoje dažnai vadinama visų „multitaskerių“ motina.

U.von der Leyen pirmo vaiko susilaukė gyvendama JAV, bet leidiniui „The New York Times“ prisipažįsta tuo metu jautusi didelę vidinę kaltę, kad yra dirbanti mama. „Vokietijoje tuo metu, o ir dabar, įprasta manyti, kad jei turi gerą išsilavinimą, gausi tokį darbą, kokio tik panorėsi. Išskyrus tą atvejį, jei turi vaiką. Tada tu lieki namie. Manoma, kad dirbanti moteris yra blogis vaikui. Tokios motinos ir dabar jaučiasi blogai“, – aiškina politikos aukštumų pasiekusi daugiavaikė mama.

Būsimoji Vokietijos gynybos ministrė Kalifornijoje pamatė, kad amerikiečiai gyvena kitaip: daugybė moterų čia tęsia karjerą, o jas labai palaiko artimieji. „Man atsivėrė akys. Supranti, kad jei šeima tave palaiko, o ne kaltina, gali pasiekti tokių dalykų, apie kokius nė nesvajojai. Taigi iki grįžimo į Vokietiją jau buvau penkių vaikų mama…“ – pasakoja politikė.

Medikės karjerą iškeitusi į politikės, ji tapo Vokietijos darbo ministre, ir pirmas jos darbas buvo pakeisti Vokietijoje galiojusius motinystės ir tėvystės atostogas reglamentuojančius įstatymus. „Tuo metu tėvams buvo apmokami tik du tėvystės mėnesiai, ir tik pirmųjų vaiko metų pabaigoje, jeigu mama nori grįžti į darbą ne po 12-os, o po 10-ies mėnesių. O mes pasakėme, kad nereikia tėvų paversti motinomis. Niekada nesakyk vyrui, kad jis yra antrarūšė mama. Pasakyk jam, kad jis yra pirmarūšis tėvas“, – aiškina politikė ir atkreipia dėmesį, kad dabar Vokietijoje „užaugo“ tikrai puikių tėčių karta – jie noriai renkasi tėvystės atostogas ir daro tai ne iš gailesčio vaikų mamai ar būtinybės, o todėl, kad jiems tai malonu.

Dar viena itin daug politikoje pasiekusi mama – buvusi Italijos užsienio reikalų ministrė, Europos Sąjungos vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalų ir saugumo politikos klausimais, Europos Komisijos vicepirmininkė Federica Mogherini. Ji augina dvi dukras – Cateriną (11 m.) ir Martą (6 m.).

Kalbėdama apie savo karjerą F.Mogherini prisipažįsta, kad būti jauna moterimi politikoje sunkiau, negu būti jaunu politiku vyru. O būti jauna politike mama reiškia nuversti kalnus. „Kartais susitikimuose ar konferencijose būdavau vienintelė moteris. Sužinoję, kad namie manęs laukia kelių mėnesių dukrelė, kiti politikai pašiurpdavo. Tačiau manau, kad esu puiki motina“, – sako F.Mogherini, tapusi jauniausia istorijoje Italijos užsienio reikalų ministre ir vos trečia moterimi šiame poste per visą šalies istoriją.

Ji, kaip ir U.von der Leyen, atkreipia dėmesį, kad JAV politikės-motinos statusas nieko nestebina, o štai Europoje ji yra viena iš nedaugelio tikras politikos aukštumas pasiekusių mamų.

Tiesa, kūdikį ant rankų supanti Donaldo Trumpo dukra, dabar jau trijų vaikų mama Ivanka Trump Vokietijoje vos prieš savaitę buvo nušvilpta tikrai ne dėl to, kad būdama jauna mamytė veržiasi į politiką ir siekia tapti moterų teisių gynėja ne tik JAV ir Europoje, bet ir Izraelyje. Neigiamai ji sutikta dėl savo vaidmens per tėvo rinkimų kampaniją, kurios metu prieštaravo pati sau ir aktyviai gynė moteris politikoje (ir ne tik) koneveikiantį D.Trumpą.

Vis dėlto šioje šalyje moterų, taip pat ir motinų, vaidmuo politikoje įtvirtintas kur kas giliau, nei pajudintų vieno vyro žodžiai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2017-m

Lietuva – „lyderė“ Europoje pagal savižudybių mastą. O Kupiškis šiuo požiūriu buvo Lietuvos „čempionas“. Pernai savižudybių čia sumažėjo perpus. Patirties, kaip tai pavyko, dabar į Kupiškį važiuoja semtis daugelio savivaldybių atstovai. Neabejojama, kad prie to prisidėjo „Kupiškio algoritmo“ vardu jau neblogai žinomas savižudybių prevencijos projektas. Jo įkvėpėja – psichologė Valija Šap.

Aušra LĖKA

– Kiek vidutiniškai iki „Kupiškio algoritmo“ jūsų rajone kasmet nusižudydavo žmonių?

– Vidutiniškai apie 15–17, bet buvo ir 20. O pernai esame užfiksavę septynias savižudybes, vasarą (paprastai tada jų būna daugiausiai) – nė vienos. Vadinasi, pernai savižudybių sumažėjo perpus. Toks rezultatas po dvejų realios veiklos metų, iki tol – dar beveik metus truko parengiamieji darbai. Džiaugiamės praeitų metų rezultatais, bet tyliai, nes dar gali būti įvairių svyravimų. Oficialios statistikos duomenimis, vertinant trejų pastarųjų metų skaičius, tebesame tarp penkiolikos savivaldybių, kuriose nusižudo daugiausiai žmonių, vadinasi, čia dar reikia sutelkti daugiau jėgų.

– Kokia to „Kupiškio algoritmo“ esmė – ką konk-rečiai darėte, kad pavyko išsaugoti tiek gyvybių? Ar algoritmas ir reiškia tai, kaip šį žodį aiškina tarptautinių žodžių žodynas: pagal griežtas taisykles atliekamų operacijų seką, pagal kurią sprendžiamas koks uždavinys?

– Pirmiausia atlikome analizę, kas dažniausiai žudosi, kokia situacija kurioje seniūnijoje, kalbėjomės su specialistais, dirbančiais su žmonėmis, – nuo policininkų iki socialinių darbuotojų. Paaiškėjo, kad trūksta žinių savižudybės rizikai atpažinti, visiškai neaišku, kaip į tai reaguoti. Iš to supratome, kad reikia sukurti pagalbos tinklą. Analogo Lietuvoje tada nebuvo. 2014 m. gruodį, pasitelkę geriausius Lietuvos psichologus, suicidologus, kitus ekspertus, pradėjome mokymus visiems su savižudybių prevencija susijusiems specialistams, o 2015 m. vasarį jau buvo parengtas Reagavimo į savižudybių riziką Kupiškio rajone algoritmas – tiek bendras, tiek atskirai vaikams, jaunimui, kuriame labai aiškiai aprašyta, kas ir kur turi kreiptis įžvelgus savižudybės riziką.

Prasidėjo darbas: važiavome į bendruomenes, aiškinome, kad yra pagalba, raginome nekentėti, kreiptis į psichologus. Mokėme žmones atpažinti savižudybės grėsmę, aiškinome, kad jei kas kalba apie savižudybę, visada reikia rea-
guoti: kad tai tik manipuliacija ir apie tai kalbantis žmogus nesižudys, tėra mitas. Važiavome ir į pačius atokiausius kaimus, raginome mums skambinti. Jau per pirmus mėnesius besikreipiančiųjų į psichikos sveikatos specialistus Rokiškio rajone padaugėjo tris keturis kartus. Tokie buvo pirmieji žingsniai.

– Po Vytauto Šapranausko savižudybės 2013 m. visi ėmė kalbėti, kad kažką reikia daryti. Ir pas jus į Kupiškį, kaip pagal savižudybių mastą pačią kritiškiausią savivaldybę, vyko geriausių specialistų desantas. Ar tai nebuvo tik kokia parodomoji akcija?

– Mūsų „Kupiškio algoritmo“ iniciatyva nesusijusi su V.Šapranausko savižudybe, nes mes tokią idėją buvome iškėlę jau prieš dvejus metus iki to. Kupiškio rajone savižudybių skaičius buvo didžiulis, tad rašiau rajono tarybai, raginau imtis iniciatyvos. Buvau pakviesta į tarybos posėdį. Praėjo dveji metai, bet nieko nebuvo daroma. Tada 2014 m. Kupiškio rajono meras visuomenei ir specialistams surengė diskusiją apie savižudybes rajone ir ką galime padaryti mažindami jų skaičių. Po diskusijos meras paprašė manęs suburti darbo grupę.

Tai tik atsitiktinumas, jog tuo pačiu metu ir Vilniuje susibūrę specialistai svarstė, kad gal reikia pradėti spręsti šią problemą atskirų savivaldybių lygmeniu. O Kupiškyje situacija buvo blogiausia. Meras pakvietė atvykti į Kupiškį žinomą šios srities specialistę Vilniaus universiteto profesorę psichologę Danutę Gailienę. Prisidėjo tuometis „Jaunimo linijos“ vadovas Paulius Skruibis, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesoriai Nida Žemaitienė, Aurelijus Veryga, Vilniaus universiteto profesorius psichiatras Arūnas Germanavičius, VU jaunieji psichologai, vėliau – verslininkas Vladas Lašas, „Globalios Lietuvos“ žmonės. Atsitiktinumas, kad tuo pat metu susijungė dvi iniciatyvos, bet lig šiol ši komanda tebedirba Kupiškyje. Išskyrus ministrą, nes dėl naujų pa-reigų jis jau neturi tam laiko, bet iki tol jis čia važiavo, vedė daug mokymų.

– Ar tie septyni pasirinkusieji mirtį buvo kreipęsi pagalbos į jus ar kitus rajono psichologus?

– Ne, nė vienas iš jų nebuvo lankęsis pas psichologus, nė su vienu nebuvome dirbę tiesiogiai ar per socialinius darbuotojus. Psichologui tai jautri tema, visuomet esama tokios rizikos. Bet jei matome, kad žmogui ir po pokalbio tebelieka didelė savižudybės rizika, visada susisiekiame su šeimos nariais ar giminaičiais, informuojame atitinkamas tarnybas. Žodžiu, sujungiame visus saugiklius, kad to nenutiktų, kad žmogus neliktų vienas su savo problema.

– Ar taip nepažeidžiama paciento paslapties teisė?

– Visi specialistai, įtraukti į pagalbos tinklą, rajono tarybos sprendimu rašytinai įsipareigojo saugoti paciento paslaptį pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Bet jei žmogaus būklė ūmi, tai priskiriama būtinosios pagalbos kategorijai, ir įstatymais numatyta, kad apie tai reikia informuoti už pagalbą atsakingas institucijas. Apie tai įspėjame. Kartais žmogus būna labai įsiaudrinęs, sako – nusižudysiu. Socialinė darbuotoja įspėja, kad ji privalo apie tai informuoti atsakingus už pagalbą rizikos atveju – psichologą, policiją. Kai susisiekiu su tokiu žmogumi, niekada nebuvo, kad kuris iškoneveiktų, esą ko čia kišuosi. Kartais žmogus būna nusiteikęs priešiškai, bet kalbiesi, ir jis atsiveria, priima pagalbą, nes nė vienas nenori mirti – visi nori gyventi.

 – Ar dažnai kreipiasi ne pats žmogus, bet jo artimieji ar draugai?

– Labai dažnai kažkas palydi, laukia už durų ar net kartu pabūna per konsultaciją. Čia ir yra geroji dalis: jei norime efekto, į savižudybių prevenciją turi įsitraukti visa bendruomenė. Specialistai – didžiulis pagelbėjimas, bet žmonės turi girdėti tą, kuris yra šalia, ir jam pagelbėti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2017-m

Antru įtakingiausiu Lietuvoje asmeniu po Prezidentės „Delfi“ apklausoje išrinktas žurnalistas Edmundas Jakilaitis, kasdien savo laidoje „Dėmesio centre“ taršantis politikos ir kitus visuomenės veikėjus, į interviu lėkte atlekia su šaulio uniforma. Iš savo ūgio aukštybių pasilenkia draugiškiems bučkiams (esame pažįstami seniau, nei E.Jakilaitis dirba televizijoje, tad ir interviu nevaizduosime oficialybių su „jūs“). Atsako į dukters skambutį: žmona Rasa, irgi žurnalistė, dabar – užsienio reikalų ministro atstovė spaudai, išvykusi su ministru, tris jaunuosius Jakilaičius sutiko pažiūrėti uošvė, bet matematikai paruošti reikia tėčio pagalbos. Pasišaipau: anksčiau televizijos veidas asocijavosi su bohema, siautulingais vakarėliais, o dabar štai – šaulys, trys vaikai, ta pati žmona. Televizija keičiasi?

Aušra Lėka

– Nesu nei teisuolis, nei blaivininkas. Ačiūdie, vis dar galiu šokti iki aštuonių ryto, ir kartais nelabai atsimenu, kuo šokiai baigėsi. Bet per daug gyvenime nesiblaškau.

– Ar vyresnieji vaikai žiūri tavo laidas? Ar žino, kad tu žvaigždė?

– „Seni“ vaikai (taip juokais vadiname Barborą, kuriai trylika, ir Bernardą, kuriam vasarą bus dešimt, o Mortai – dveji) kartais paklausia, apie ką šiandien buvo laida. O praėjusią savaitę Bernardas po laidos su Mindaugu Basčiu sako: „Tėti, bet matosi, kad jis meluoja.“ Sakau – taip, Bernardai, meluoja. O žvaigždės jiems – muzikantai, Marijonas. Jie žino, kad tėtis – žurnalistas ir kad pažįsta daug žmonių, sako – tėtis tai visus pažįsta.

– Bus žurnalistų dinastija?

– Turbūt ne. Nors nežinia, kaip susiklostys. Bet man svarbūs kiti dalykai – kad vaikai suprastų, jog reikia daug pastangų, kad kažkas atsirastų, tai nepasidaro savaime. Dabar, jei žmonių pajamos vidutinės ar didesnės, geresnės ar prastesnės kokybės, vaikai turi visus daiktus, kurių labiausiai nori. Jie nesiorientuoja, kad tam reikia pastangų. Vaikams stengiuosi aiškinti lygindamas gyvenimą su sportu: nenubėgsi pirmas, jei daug nedirbsi.

– Bet atrodė, kad ir tau viskas klostėsi lengvai, kilai karjeros laiptais.

– Pirminiame etape tikrai gana lengvai, nes nebuvo kas dirba: žiniasklaidos daugėjo, senų žurnalistų neliko, o naujus priėmė visus ir visur, galėjai gauti darbą, kur nori. Pradėjau dirbti LNK iš karto etatiniu žurnalistu. Rugpjūtį bus jau 20 metų, kai aš televizijoje. Jei nebūtų kitaip susiklosčiusios aplinkybės, gal lig šiol dirbčiau LNK žinių tarnybos vadovu ir nežinočiau, kad galiu padaryti daug kitų dalykų, ne tik žinias.

– Kartais spyris – gerai?

– Tada gerai apsidairai ir pamatai, kad ir tą gali padaryti, ir aną. Taip, mane išmetė. Barborai buvo pusė metų. Vieną parą buvo gana baisu, nes turėjau mažą vaiką ir neturėjau darbo. Bet tai tetruko vieną parą, tad nelabai spėjau išsigąsti.

– Televizijai Lietuvoje po kelių dienų sukaks 60, vadinasi, trečdalį laiko esi jos dalis. Gal žinai, kas ji – švietėja ar tvirkintoja, informacijos šaltinis ar smegenų pudrintoja?

– Kaip sako mano bičiulis, verslo (jei mūsų veik- lą kuriant laidas galima taip vadinti) partneris, bendražygis Laurynas Šeškus, nepaisant mūsų amžiaus jau esame televizijos veteranai, nes pradėjome dirbti tada, kai Lietuvoje ėmė kurtis privati televizija, atsirado konkurencija, tai yra, kai viskas prasidėjo iš tikrųjų. Iki tol visi žiūrėjo tai, ką rodo, o ne tai, ką pasirenki žiūrėti, o mes atėjome tais laikais, kai norėdamas, kad tave žiūrėtų, turėjai daryti kažką, ko nedaro kiti. Atsimenu, sėdžiu Prezidentūroje, o šalia Nijolė Steiblienė ar kokia kita žinoma „Panoramos“ žurnalistė. Sukdavau vieną mintį: ką šiandien prie to reportažo pakalbinsiu, ko ji tikrai nepakalbins, ir ką nufilmuosiu taip, kaip ji tikrai nenufilmuos. Kad visi, sėdėdami už tų pačių durų, nufilmuosime tą patį – akivaizdu, bet gali prie to dar pridėti kažką savo. Tuo gal kažkaip išsiskyriau, nes jau po metų Liudvika Pociūnienė kvietė mane į „Panoramą“ politikos korespondentu kaip gana žinomą žurnalistą, nors mano žurnalistinė praktika tebuvo vieni metai.

Kas yra televizija? Man atrodo, kad kalbėdami apie televiziją, vadinasi, daugiausia apie komercinę, nes ji užima daugiausiai rinkos, kažkodėl ją vadiname žiniasklaida. Žiniasklaida televizijoje tėra žinių laidos, o visa kita yra pramoga, skirta tiems žmonėms, kurie televiziją naudoja kaip pagrindinę pramogą – linksmintoją, guodėją, baugintoją ir ką tik nori. Ką tos laidos, kurias matome tarp žinių, turi bendro su žiniasklaida? Nieko, nes tai tiesiog tam tikros formos kažkokio turinio pramoginės laidos. Vienos gąsdina, nes lietuviai mėgsta, kai juos baugina. Kitos linksmina, dar kitos sukuria kitokią pramogų iliuziją. Man norisi, kad televizija būtų ta vieta, kur pramoga turi prasmę. Man labiausiai priimtinas skandinaviškas modelis – „entertainment with the purpose“, pramoga su prasme, tikslu. Kaip prodiuseris aš irgi darau pramogines laidas, bet ieškau, kaip padaryti, kad jei būčiau TV žiūrovas, man būtų įdomu. Kai pačiam įdomu, tai įdomu ir kitiems.

O LRT – visuomeninė TV, tai kas kita – jos kiti tikslai: ji skatina (bent jau turi skatinti) žmonių domėjimąsi, įvairias nuomones, kritinį mąstymą, toleranciją, platesnį akiratį, turi parodyti kontekstą, kad ne viskas prasideda čia ir baigiasi už 100 km, turi padėti suvokti procesus. Mokesčių mokėtojai LRT ir moka pinigus už tai, kad ji ne tik linksmintų, bet ir turtintų.

– LRT biudžetas bemaž dukart didesnis už LNK ar TV3 grupių. Ar kokybė dvigubai geresnė?

– Jei žinau teisingus skaičius, LNK grupės pajamos turėtų būti apie 20 mln., LRT – gerokai per 30 mln. eurų. Televizijoje daryti gerą produkciją yra brangu. Sukurti kokybišką dokumentinį filmą kainuoja maždaug dvigubai daugiau, nei padaryti kriminalinę laidą, nors trukmė ta pati, o reitingai gali būti mažesni. LRT pinigai skiriami daugeliui dalykų, pavyzdžiui, filmuojama tam, kad kas reikšminga būtų įamžinta, nepaisant, jog tai galbūt žiūrės mažai žiūrovų. Pavyzdžiui, LRT kultūros kanale gal mažai kas pažiūri kokį Panevėžio J.Miltinio teatro spektaklį, bet jei tai suvoksi kaip vertę ateities kartoms, kaip tam tikrą istorijos dokumentavimą, yra prasmės tai daryti. O koks privatus TV kanalas siųs kilnojamąją TV stotį su penkiolika darbuotojų į Panevėžį filmuoti spektaklio? Nė vienas, nes viena tokia išvyka kainuoja 10–20 tūkst. eurų, jei ne daugiau.

– Jei turėtum daugiau pinigų, kas būtų geriau tavo laidose?

– Nemanau, kad daryčiau kažką superkitaip. Galima sukurti gerą turinį net su ribotais resursais. Pavyzdžiui, viena „Nacionalinės ekspedicijos“ laida (o prie jos kūrimo dirba 40 žmonių) kainuoja mažiau nei 10 tūkst. eurų. Tai tris keturis kartus pigiau nei pagrindinės komercinių TV pramoginės laidos.

– Pačiam buvo smagu plaukti ar tai buvo tik darbas?

– Plaukti Nemunu norėjau seniai, bet supratau, kad to nepadarysiu, jei nenufilmuosiu. Mūsų sodyba – netoli Palūšės, ir kai Palūšės valtinės vyrukai valtimi nuplaukė į Nidą, mes su draugais sugalvojome plaukti Nemunu. Jau turėjome išplaukti, bet patekau į infekcinę ligoninę – kažką ne tą suvalgiau. Paskui vis neišeidavo suderinti laiko, bet idėją brandinau. Dar pamačiau dronais nufilmuotą Reiną. Pagalvojau, kad reikia plaukti kaip per Lietuvos istoriją, pasikalbėjau
 su Alfredu Bumblausku. Bet jei imam tokią natą, kodėl nepaimti ir gamtos, etnokultūros. Skambiai pasivadinę „Nacionaline ekspedicija“ pirmas dienas patys nejaukiai jautėmės. Bet jau po pirmų laidų ji tapo tuo, kuo tapo: žmonės žiūrėjo laidas namie, mokyklose per pamokas, o Prezidentas Valdas Adamkus yra pasakęs, kad tai jo mėgstamiausia visų televizijų visų laikų laida. Dabar pagal ekspediciją leidžiamos knygos – gamtininkas Selemonas Paltanavičius išleido didžiulę įspūdingą knygą-fotoalbumą. Kai kam atrodo, kad tai brangiausias visų laikų LRT projektas. Nė velnio – tai gal kokia dešimta pagal brangumą sezono laida. Gali nemažai nuveikti ir neturėdamas didelių finansinių resursų.

– Jei jau šnekame apie pinigus, socialiniuose tinkluose kažkas pavyduliavo, kad Jakilaitis už vieną laidą gauna penkis tūkstančius. Ar esi daugiausiai uždirbantis TV žurnalistas Lietuvoje?

– Ne, niekas tokių pinigų nemoka. Man neįdomu, kiek uždirba kiti, bet gal yra tikimybė, kad esu TV žurnalistas, kuriam už darbą mokama daugiausiai, – nežinau.

– Kiek tavęs yra jūsų bendrovės prodiusuojamose pramoginėse laidose?

– Su Laurynu Šeškumi turime įmonę, kuri rengia pagrindines pramogines LNK, Baltijos TV laidas. Nesu geresnis už Lauryną kurdamas pramogines laidas, o geriausia daryti tai, kas išeina geriausiai, tad dėl pramoginių laidų pasakau ką, jei manęs paklausia. Bet manau, kad gerai orientuojuosi visuomeniniame kontekste, numanau temas, kurios netrukus gali būti ant bangos. Pavyzdžiui, projektas „Tikri vyrai“ atsirado dar prieš įvedant privalomąją karo tarnybą. Tokie projektai kaip „Tikri vyrai“, „Nacionalinė ekspedicija“ ugdo patriotizmą, skatina domėtis istorija.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2017-m