Merų rinkimai. Ar save matantieji sostinės merais skiria esmines miesto problemas nuo fantazijų, kurių realizavimas miesto skolos naštą padidino dešimtimis milijonų?

„Pažadinsime Vilnių – snaudžiančią gražuolę“, – žadėjo 2011 m. trečiąkart sostinės meru tapęs Artūras Zuokas. Dabar, baigiantis kadencijai, jam atrodo, kad jis gražuolę pažadinęs, miestą išvedęs iš aklavietės, ir vėl vilniečiams žada, jo žodžiais tariant, milijonus gerų darbų.

Žada ir kiti vienuolika kandidatų į sostinės merus, kuriuos pirmą kartą piliečiai rinks tiesiogiai. Kai kurie pažadai spręstų esmines opiausias Vilniaus problemas, tačiau kai kurie tėra tuščiagarbės atskirų personų ambicijos, jau užkrovusios ar ketinančios užkrauti Vilniui dar didesnę skolos naštą.

Kas ginčysis, kad Vilnius per pastaruosius keletą metų pagražėjo: ne tik palopyta, bet – beveik stebuklas – naujai išasfaltuota keletas gatvių atkarpų. Galų gale tas faktas, kad Vilniaus savivaldybė – vienintelė Lietuvoje, kurioje gyventojų gausėja, vaikų gimstamumas didėja, įrodo: Vilnius – geidžiamas miestas, su kuriuo savo ateitį nori sieti ne tik vilniečiai.

Tačiau gražus fasadas vis dėlto nedera su vilniečių kasdienybe – valandomis transporto spūstyse, vienais didžiausių tarp miestų mokesčiais už šilumą, beveik neįmanomybe rasti vaikui darželį. Tikrai labai gražus atgimęs Bernardinų sodas, tačiau jame didelė dalis vilniečių, jei ir lankėsi, tai tik kokį kartą. Arba turbūt retas vilnietis yra skridęs sostinės savivaldybės avialinijomis, o spūstyse stovėti ar už šilumą mokėti reikia nuolat. Beje, ir tas gražus fasadas – ar pagal kišenę praktiškai bankrutavusiam miestui, kurio skola viršija metinį biudžetą?

Dar reikia turėti omeny, kad sostinė – ne tik vilniečių, o visos Lietuvos, tad dėl dalies jo projektų, kaip ir problemų, laurai ar kritika turėtų tekti ne tik vietos valdžiai. Tačiau ką iš tikrųjų ji pati pagerino spręsdama opiausias Vilniaus ir vilniečių problemas? Ar už ją išmintingesnės ir toliaregiškesnės atrodo kandidatų į merus naujai kadencijai programos?

Automobilių spūstys: investicijos – į balą

A.Zuokas giriasi, kad Vilnius regione nebepirmauja pagal automobilių spūstis. Tačiau miegamuosiuose rajonuose gyvenantys, o centre dirbantys vilniečiai tose spūstyse stovi kaip stovėję.

Vienas matomiausių per besibaigiančią savivaldybių kadenciją įgyvendintų projektų, skirtų automobilių spūstims mažinti, – viadukas Geležinio Vilko gatvėje ties Vingio parku. Per 35 mln. Lt kainavęs objektas, transporto ekspertų teigimu, realiai nesprendžia spūsčių problemų mieste, tačiau bemaž trejus metus buvo įkalinęs vilniečius kilometrinėse automobilių eilėse ir smoge. Kėlė nuostabą, kaip privačia iniciatyva atsiradęs panašios apimties projektas ties „Ikea“ atsirado per kelis mėnesius.

Vienas iš kandidatų į sostinės merus liberalas Remigijus Šimašius pasakoja, kad su transporto specialistais atlikti skaičiavimai parodė, jog žmonės daugiau laiko sugaišo spūstyse per viaduko Geležinio Vilko g. statybos metus, kai buvo uždarytos kelios eismo juostos, nei sutaupys per 40 metų jį pastačius. Maža to, projektas vykdytas ne rinkos, o didesnėmis kainomis, nuolat buvo atliekami papildomi pirkimai jau pradėtiems projektams baigti. R.Šimašius piktinasi, kad 35 mln. Lt išmesti į balą, o liko neįgyvendintos akivaizdžiai reikalingos transporto sistemos pertvarkos, pavyzdžiui, prie Pedagoginio universiteto žiedo, buvusios Kuro aparatūros gamyklos, Mėnulio kalno ar Ateities g. Viaduko Geležinio Vilko g. naudą galima įžvelgti nebent tokią, kad patvarkytos siurblinės ir nutiestas dviračių takas.

„Reikia preciziškai skaičiuoti, kiek įdėtas euras duos akivaizdžios naudos, o dabar principas – gražu, darom, neskaičiuojant, ar tas „gražu“ labiausiai reikalingas vilniečiams ir ar ne per brangus“, – kritikuoja R.Šimašius.

Kur kas daugiau naudos Vilniui davė baigtas vakarinio aplinkkelio antrasis etapas. Tačiau, tenka pripažinti, šiame projekte daugiau ir finansavimo, ir projekto valdymo nuopelnų tenka ne vietos valdžiai.

Galima džiaugtis, kad sostinėje šiek tiek pagerėjo gatvių danga, bet tai vėlgi ne tik savivaldybės nuopelnas: gražinantis prieš Lietuvos pirmininkavimą ES Tarybai 2013 m. iš valstybės lėšų tam skirta 15,7 mln. Lt (iš jų 5,7 mln. Lt – Šventaragio g. rekonstrukcijai).

Tačiau, „Nordea“ banko vyr. ekonomisto Žygimanto Maurico siūlymu, gatvių kokybe reiktų konkuruoti, kaip kad dabar, ne su Kaunu, bet su Ryga ar Talinu. O čia jau atsiliktume.

Tęsiant susisiekimo temą klaida vertėtų vadinti savivaldybės norą turėti ir savo taksi, ir oro linijas. „Vilnius veža“ – visai pro šalį: tai ne tik neišsprendė sostinės taksi problemų, bet ir smarkiai iškreipė konkurenciją. Savivaldybės sprendimas steigti savą taksi Konkurencijos tarybos pripažintas prieštaraujančiu Konkurencijos įstatymui, o „Vilnius veža“ bendrovės įsteigimui bei veiklai finansuoti iš Vilniaus savivaldybės biudžeto 2012–2014 m. skirta mažiausiai 1,6 mln. Lt dotacijų.

Nepaisant tokio taškymosi mokesčių mokėtojų milijonais, Ž.Maurico vertinimu, taksi paslaugų kokybe Vilnių lenkia ne tik Talinas ar Ryga, bet ir Gruzijos ar Azerbaidžano sostinės.

„Air Lituanica“, nors padarė Vilnių pasiekiamesnį, tačiau bendrovei išleidžiama mažiausiai dešimtkart daugiau nei visai turizmo plėtrai. Skiriant daugiau pinigų turizmo plėtrai, būtų ir reisų, ir turistų, ir susisiekimas būtų geresnis“, – vertina R.Šimašius.

Didžiulė sostinės problema – automobilių parkavimas. Proveržio čia nepasiekta. Na, jei būtų geras susisiekimas visuomeniniu transportu, o miesto prieigose, kaip kad Vakarų Europos miestuose (to pradai jau sukurti ir Klaipėdoje), būtų automobilių aikštelės, sujungtos su miestu visuomeninio transporto maršrutais, automobilių spūsčių ir jų statymo miesto centre problemų būtų mažiau. Dabar tik atvažiuojantiems nuo Kauno yra galimybė palikti automobilį prie „Maximos“ bazės ir autobusu važiuoti į centrą. Tiesa, „Maxima“ ir aikštelę, ir autobusą skyrė ne tokiai paskirčiai, o savo pirkėjams.

Viešojo transporto sistema Vilniuje nepatogi, nors brangi: transporto paslaugų 1 km kaina Vilniuje yra 6,47, skaičiuojant litais, o kituose miestuose privatūs vežėjai veža už 4–5 Lt. Liberalų skaičiavimais, perkant paslaugas skaidriame konkurse per metus galima sutaupyti apie 40 mln., skaičiuojant litais.

A.Zuokas žada spręsti ir perbrendusią automobilių statymo daugiabučių kiemuose problemą – sutvarkyti privažiavimo kelius, apšviesti kiemus. Drauge su bendruomenėmis ir bendrijomis tokie projektai parengti Žirmūnuose ir Fabijoniškėse.

„Daugiabučių kiemuose nėra nei infrastruktūros, nei tvarkos, automobiliai praktiškai stovi ne parkavimo, o vaikų žaidimo aikštelėse. Reikia investuoti, sutvarkyti ir įvesti mokamas aikšteles – tai tikrai geriau nei automobilių mokesčiai“, – siūlo Ž.Mauricas.

Tačiau ekonomistas už pažadų netesėjimą Vilniaus valdžią ir giria: „Gerai, kad nepradėti avantiūristiniai ir labai brangūs metro ar tramvajaus projektai. Vilnius per daug išsiskaidęs, nėra gyventojų koncentracijos, kad galėtų reguliariai naudotis tokiu transportu. Turime vieną „metro“ liniją – nuo oro uosto iki stoties, bet ja praktiškai niekas nesinaudoja.“

Šiuolaikinio tramvajaus projektą, kuris būtų kainavęs apie 300 mln. Lt, žadėta pradėti įgyvendinti jau pernai. Metro idėja taip pat kol kas neįgijusi realaus pavidalo. Na, pasiūlymų, kaip pagerinti komplikuotą sostinės susisiekimo sistemą, buvo įvairių, net tokių kaip gondolos. Kartais tikrai gerai, kad vizijos neįgyvendinamos.

Šildymo kainos: sostinės šiluma beveik brangiausia

Ekonomistas Ž.Mauricas pabrėžia neatitikimą: vilniečiai už šildymą moka beveik brangiausiai iš didžiųjų miestų (lenkia tik Kaunas), nors dėl masto ekonomijos turėtų mokėti mažiausiai. Kaip čia neprisiminsi A.Zuoko įsipareigojimo 2011 m.: „Šilumos kainos sumažės 20 proc. – iki 18 ct už kilovatvalandę ir bus mažiausios Lietuvoje.“  Deja, pernai gruodį mokėjome 24,37 ct/kWh.

Konservatorių kandidatas į merus Mykolas Majauskas piktinasi, kad didžiąją dalį atlyginimo vis dar išleidžiame komunalinėms paslaugoms, ir visiems aišku kodėl. Kaip savo metiniame pranešime konstatavo Prezidentė Dalia Grybauskaitė, „buvęs rubikoninis ikoras tapo grobuonimi, užvaldžiusiu savivaldybių komunalinį ūkį nuo atliekų surinkimo iki vandens ir šilumos tiekimo. Šis darinys, su nuolat besisukančiais skaitliukais, apiplėšinėja šalies žmones ne ką mažiau nei „Gazpromas“, kuriam jau permokėjome 5 mlrd. Lt. (…) Kai kuriuose regionuose ne savivaldybė valdo šilumos tiekėjus, o šilumos oligarchai diktuoja sąlygas vietos valdžiai ir gyventojams.“

Bemaž visi kandidatai į merus, žinoma, išskyrus A.Zuoką, žada vilniečius išvaduoti iš „šilumos oligarchų“ nelaisvės ir šilumos ūkyje sukūrus konkurenciją bei užtikrinus skaidrų valdymą atpiginti šilumą apie 20–25 proc., maždaug iki 18 ct/kWh. Centralizuotu šildymu besinaudojanti vilniečių šeima per mėnesį vidutiniškai sutaupytų iki 27 eurų (94 Lt), arba 136 eurų (471 Lt) per vieną šildymo sezoną.

Vaikų darželiai: neliks eilių?

Švietimui skiriama beveik pusė – 47 proc. Vilniaus biudžeto. Tačiau sostinė nemyli mažiausių vilniečių: darželiuose vietos neranda 1,5 tūkst. vaikų. Beje, valstybiniuose darželiuose vietos neatsiranda net 4 tūkst. mažųjų vilniečių. Dalis tėvelių privačias įstaigas renkasi tik iš bėdos, nes patekti į pigiau kainuojančias valstybines neįmanoma.

A.Zuokas žada: „Eilių į darželius neliks. Per šią kadenciją sukūrėme apie 3,4 tūkst. naujų vietų darželiuose, kai, palyginimui, 2009–2010 m. – tik 460 vietų.“ Tačiau ketverius metus lyginti su perpus trumpesniu laikotarpiu gal ne visai korektiška, kaip ir nelyginti, koks buvo darželio vietų stygius, mat vaikučių sostinėje, priešingai nei kitose savivaldybėse, vis daugėja. A.Zuokas žada statyti naujus, renovuoti senus darželius ir taip sukurti apie 1,6 tūkst. naujų vietų.

Jo konkurento merų rinkimuose R.Šimašiaus įsitikinimu, užuot 19 mln., skaičiuojant litais, investavus į plytas naujiems darželiams statyti, geriau jau dabar jais kompensuoti dalį lėšų vaikams, kurie lankytų privačius darželius. Darželiai galėtų veikti ir modernių biurų patalpose, lengvų konstrukcijų pastatuose, kurių nuomą ar jos dalį kompensuotų savivaldybė. Ne tik sumažėtų savivaldybės išlaidos, bet ir būtų sukurta naujų darbo vietų, padidėtų biudžeto pajamos.

Beje, liberalų iniciatyva supaprastinus darželių steigimo ir veiklos sąlygas, įvedus ikimokyklinuko krepšelį, Vilniuje pradėjo dirbti per pusšimtį nevalstybinių darželių, priimančių daugiau nei 200 vaikų. Liberalų kandidatas į merus žada, kad jo pergalės atveju jau šiemet neliktų nė vieno nepatenkinto prašymo patekti į darželį, nes lėšos, numatytos dviejų darželių (400 vaikų) statybai, leistų nedelsiant patenkinti per 1,5 tūkst. eilėje laukiančių šeimų lūkesčius.

„Kol skraidėme pustuštėmis savivaldybės oro linijomis, vaikai perpildytuose darželiuose miegojo ištraukiamose dėžėse. Lėktuvų irgi reikia, tačiau dar kartą susimąstykime, ko labiau“, – siūlo konservatorių kandidatas į merus M.Majauskas.

Jis piktinasi, kad Vilniaus savivaldybė rūpinosi blizgučiais, o jaunų šeimų problemų nepastebėjo. O juk miestui reikia daugiau gyvybės, daugiau jaunų šeimų, daugiau vaikų, tad ir jis, kaip ir daugelis kitų kandidatų į merus, žada spręsti šią opią Vilniuje problemą.

Parkai ir stadionai: prabanga ar būtinybė

Taigi apie tuos „blizgučius“: ar ne pirmo būtinumo projektai nėra per didelė prabanga ir dar didesnė finansinė našta vis labiau prasiskolinančiai sostinės savivaldybei?

Bernardinų sodą kritikai mini lyg sostinės plikbajoriškumo simbolį. Tačiau, R.Šimašiaus nuomone, nors tai tikrai brangiai kainavęs projektas, puiku, kad sodas atkurtas, nes tokių viešų erdvių reikia. Tik reikia daugiau. O Bernardinų sodo atkūrimo finansavimą, daugiausia iš ES lėšų, užtikrino tuomečiai ministrai: kultūros –  Remigijus Vilkaitis ir ūkio – Dainius Kreivys. 211 mln. Lt projekto sąmatoje savivaldybės dalis – tik 16,2 mln. Lt.

R.Šimašius apgailestauja tik dėl to, kad daug kitų gražių planų įvairiose srityse nė nepasistūmėjo, nors juos buvo galima įgyvendinti ir pasitelkus privačią iniciatyvą, kurios tikrai yra.

Nors A.Zuokas žada, kad vilniečių ir sostinės svečių taip mėgstamas Bernardinų sodas buvo tik pradžia, o visame mieste atnaujinta daugiau nei 200 vaikų žaidimų aikštelių, nuolat atnaujinama per 780 įvairių sporto aikštelių ir aikštynų, tačiau,  Ž.Maurico akimis, tvarkant žaliąsias Vilniaus erdves pasistūmėta dar nedaug, ir tai daugiausia rengiantis Lietuvos pirmininkavimui ES Tarybai. Beje, šiai progai skubėta, bet ne visai spėta sutvarkyti ir Bernardinų sodą.

Ž.Mauricas atkreipia dėmesį, kad Vilnius – viena žaliausių Europos, net pasaulio sostinių, bet didžioji dalis to žalumo, deja, apaugusi krūmais, o tokiomis erdvėmis daugiau naudojasi asocialūs asmenys.

Tikra gėda, kad Lukiškių aikštė per 25-erius nepriklausomybės metus taip ir nesulaukė žadėto renesanso. Reikia tikėtis, kad pagaliau valstybei pavyks atpirkti į liūdnai pagarsėjusio bankininko rankas patekusius daug metų stovinčius apleistus unikalios architektūros buvusius Koncertų ir sporto rūmus ir čia įkurdinti kongresų centrą, – bent jau taip neseniai ir vėl žadėjo premjeras.

Vilnius, kaip reta sostinė, lig šiol neturi padoraus stadiono. Žinoma, jo statyba vieno miesto biudžetui per brangi – tai visos valstybės reikalas, tad iš valstybės biudžeto pažadėti beveik 350 mln., skaičiuojant litais. Lig šiol įkurtuvės buvo vis atidedamos, bet artėjant kokiai sukakčiai minima nauja data. Praėjo valstybės tūkstantmetis, kai nacionaliniu vadinamame stadione jau buvo planuojami renginiai, dabar minima 2016 m. liepos 1-oji, kai vyks Lietuvos moksleivių dainų šventė. Greitai galėsime stadiono atidarymą derinti su jo paties statybos jubiliejumi: 2017 m. sukaks trisdešimt metų, kai jis pradėtas statyti, tam jau išleista apie 120 mln. Lt.

Tad Vilniaus „vaiduoklių“ mažės, sostinė dar gražės. Tik šiame procese dažnai miesto indėlis nėra lemiamas. Bet taip ir turi būti – sostinė yra sostinė, tik nereikia merams prisirašyti svetimų nuopelnų.

Kandidatai į sostinės galvas dabar vilniečius agituoja pažadais, kad bus pasirūpinta ne tik centrine miesto dalimi: ir kituose mikrorajonuose daugės žaliųjų erdvių, sporto bei žaidimų aikštelių, kitų traukos objektų. A.Zuokas tarp naujos kadencijos prioritetų nurodo ir tokį – integruoti į miesto visavertį gyvenimą sodų bendrijas ir individualių namų kvartalus. „Drauge sutvarkysime aplinką bei gerbūvį, kelius, apšvietimą ir viešąjį transportą“, – žada A.Zuokas.

Tačiau urbanistai visų pirma siūlo išbarstytam, todėl ir su tokiomis didelėmis transporto, švietimo, sveikatos įstaigų tinklo ir kt. infrastruktūros problemomis susiduriančiam Vilniui visų pirma urbanizuoti tyrlaukius ar apleistus buvusius pramoninius pastatus ir jų teritorijas centrinėje miesto dalyje.

Skolos: Vilnius užtikrintai bankrutuoja

A.Zuokas džiaugiasi: „Pagaliau pavyko įrodyti, kad Vilnius nepagrįstai skriaudžiamas. Sostinės biudžetas, ačiū Vyriausybei ir Seimui, per pastaruosius dvejus metus padidėjo beveik 200 mln. Lt. Tačiau to negana – juk vilniečiai sumoka daugiausiai mokesčių.“

Ž.Mauricas iš dalies pritaria, kad sostinės skolos didėjimas buvo užprogramuotas: krizės metais sumažinta gyventojų pajamų mokesčio dalis, tenkanti Vilniui, o sumažinus pajamų nepadidinta lėšų naudojimo kontrolė. Atvirkščiai: ypač rengiantis Lietuvos pirmininkavimui ES tarybai buvo skatinama daugiau panaudoti ES lėšų, o juk savivaldybė turėjo prisidėti prie tokių projektų finansavimo. Ekonomisto manymu, savivaldybėms reikia suteikti daugiau autonomiškumo surenkant pajamas, bet labiau kontroliuoti išlaidas. Dabartinė sistema, pasak Ž.Maurico, buvo atvirkštinė: kaip Graikijai, savivaldybėms labiau apsimokėjo daugiau išleisti ir paskui bėdoti, kad būtų padidinta joms tenkančių mokesčių dalis. Taip Vilniuje ir vyko.

Taip, krizės metais stipriai išaugo ne tik Vilniaus, bet ir visų Lietuvos savivaldybių, kaip ir visos valstybės, skola. Tačiau kitų didžiųjų Lietuvos miestų skolos jau pradėjo mažėti, o Vilniaus skola toliau auga. Vilnius tarp Lietuvos miestų labiausiai prasiskolinęs, jo skola siekia 1,4 mlrd., skaičiuojant litais (iš kurios per 400 mln. Lt jau yra pradelsti įsipareigojimai) ir viršija miesto 2015 m. biudžetą (1,16 mlrd. Lt).

Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) išanalizavo, kad 2013 m. 42 Lietuvos savivaldybės grimzdo į skolas: miestų savivaldybių skolos vidutiniškai siekia 55 proc. pajamų, rajonų savivaldybių mažiau – apie 46 proc. pajamų. Tačiau sostinės skola šalies vidurkį viršija beveik dukart. Vis dėlto trečdaliui savivaldybių skolų didėjimą pavyko suvaldyti: aštuoniolikoje jų skolos mažėjo.

Beje, kaip atkreipia dėmesį R.Šimašius, apie 90 proc. Vilniaus imamų naujų paskolų naudojama ne investicijoms, o skoloms grąžinti. Net savivaldybės pastatas buvo užstatytas bankams ir pernai Vilniui teko skolintis iš Finansų ministerijos, kad darbuotojams būtų sumokėti atlyginimai.

„Nė vienas Lietuvoje veikiantis bankas Vilniaus meru nebepasitiki ir Vilniui jau nebeskolina. Todėl miestas užtikrintai bankrutuoja, infrastruktūriniai projektai stoja, įsiskolinimai didėja, atlyginimai vėluoja. Matome prastėjančią miesto paslaugų kokybę, nenuvalytas gatves, nepatenkintus mokytojus, gydytojus ir viešojo transporto darbuotojus. Savivaldybė nebeturi pakankamai išteklių laiku atsiskaityti už prekes ir paslaugas“, – konstatuoja ir M.Majauskas.

Jo žiniomis, įmonės priverstos sukandusios dantis tylėti, nes besiskundžiantiems grasinama užsakymus nutraukti. O tuo pat metu, pasak M.Majausko, miesto lėšos per abejotino skaidrumo schemas nuosekliai naudojamos bankrutuojantiems projektams finansuoti, žūtbūt išgyventi iki rinkimų.

Stambias tarptautines kompanijas, vyriausybes konsultavęs finansų ekspertas M.Majauskas neabejoja: „Vilniui nereikia naujų mokesčių ar diržų veržimo – tereikia tvarkos ir skaidrios apskaitos.“

Praktiškai visi kandidatai į sostinės merus, išskyrus A.Zuoką, skolų didėjimo problemos šaknis įžvelgia korupcijoje ir prastame valdyme. Kandidatai siūlo įdiegti skaidrią, centralizuotą ir bendrą finansų valdymo bei apskaitos sistemą, įvesti apribojimus, kurie neleistų savivaldybei prisiimti naujų įsipareigojimų, kol nebus aiškus pajamų šaltinis.

R.Šimašius žada, kad planuojant investicinius projektus visuomet būtų įvertinti miestiečių poreikiai, atlikta sąnaudų ir pajamų analizė, be to, kaip alternatyva būtų svarstoma ilgalaikės paslaugos pirkimo galimybė, nes neretai savivaldybė visai be reikalo imasi konkuruoti su privačiu verslu. Neprioritetiniai projektai būtų įšaldyti. Sostinės savivaldybė, pagal R.Šimašiaus viziją, turėtų ne tik peržiūrėti ir atsisakyti nebūtinų investicijų, žinoma, nedarant žalos miesto plėtros tempui, bet ir parduoti dalį savivaldybės turto ir gautas lėšas panaudoti skoloms sumokėti. Pardavus dalį turto per pirmus metus sumažinti skolą būtų galima 50–70 mln., skaičiuojant litais, per vėlesnius ketverius metus – po 25–30 mln. per metus. Reikia ne tik spręsti skolų bankams, kurios sudaro 40 proc. visų pačios savivaldybės skolų, problemą, bet ir mažinti skolas tiekėjams.

Tiek konservatorių, tiek liberalų kandidatai į merus siūlo depolitizuoti visas savivaldybės įmones ir pertvarkyti jų valdymą, kad didžioji dalis valdybų narių būtų nepriklausomi (dabar  valdybose – savivaldybės tarnautojai ir politikai). Šiuo metu Vilniaus savivaldybės valdomo turto portfelis didžiausias šalyje – 1,8 mlrd., skaičiuojant litais. Tačiau, R.Šimašiaus vertinimu, savivaldybės įmonių veikla vertinama kaip neskaidri, finansinis efektyvumas mažiausias iš visų didžiųjų miestų (vienintelio Vilniaus savivaldybės įmonės dirba nuostolingai). Savivaldybių įmonių didesnį skaidrumą užtikrintų ir dalinis jų akcijų išplatinimas per vertybinių popierių rinką.

O atkūrus savivaldybės mokumą M.Majauskas siūlo žengti toliau: Vilniui turi būti suteiktas tarptautinės reitingų agentūros kredito reitingas, kuris užtikrintų mažas palūkanas ir finansų skaidrumą ateityje, kaip ir kitoms Centrinės ir Rytų Europos sostinėms suteikta galimybė leisti euroobligacijas bei naudotis kitais savarankiškumą didinančiais finansiniais instrumentais.

Investicijos: galėtų būti daugiau

A.Zuokas didžiuojasi, kad per šią kadenciją, bendradarbiaujant Vilniaus savivaldybei, valstybės institucijoms ir privačiam verslui, vilniečiams sukurta 13 tūkst. gerai mokamų darbo vietų, nedarbas sumažėjo nuo 12,4 iki 6,1 proc., Vilnius tapo regiono IT, startuolių, biotechnologijų ir paslaugų centru, kurį pasirenka didžiausios pasaulio kompanijos.

Vis dėlto Vilniuje darbo dar neturi 21 tūkst. žmonių, o algos sostinėje, nors didžiausios Lietuvoje, atsilieka nuo Europos sostinių vidurkio. „Vilnius neatsistos lengvai ant kojų, kol nepradės didėti gyventojų ir miesto pajamos. O tam reikia investicijų ir naujų gerai mokamų darbo vietų“, – pabrėžia M.Majauskas.

Nors A.Zuokas per savo kadenciją prikarpė įkurtuvių juostelių, tačiau turėtų pripažinti, kad tokius vardus, kaip „Barclays“ ar „Western Union“, į Vilnių atvedė ne jis, o  Andriaus Kubiliaus Vyriausybė su „Investuok Lietuvoje“ agentūra.

Tuo metu Vyriausybėje premjero patarėju dirbęs M.Majauskas pabrėžia, kad merui neužtenka būti tik pasyviu investicijų pritraukimo dalyviu, maloniai sutinkančiu perkirpti iškilmingas atidarymo juosteles, ar pasidžiaugti tuo savivaldybės ataskaitose. Investicijų pritraukimas turi tapti visos Vilniaus administracijos prioritetu. Bet tam reikia apvalyti savivaldybę nuo korupcinių interesų, keisti tarnautojų mąstymą (arba juos pačius) ir naikinti biurokratines kliūtis, su kuriomis susiduria investuotojai. Naujos investicijos stiprintų miesto finansinę padėtį, didintų gyventojų pajamas ir kartu suteiktų naujų galimybių jauniems profesionalams kurti savo gyvenimą čia, Lietuvoje.

R.Šimašius lygina: Vilniuje – 32 pasaulinių bendrovių paslaugų centrai su 8,4 tūkst. darbuotojų, o Krokuvoje – 80. Tad rezervų dar yra ir jie būtų geriau panaudojami, jei norint gauti leidimą statybai, renovacijai, prekybai lauke ir kt. verslui nereiktų, kaip dabar, sugaišti nuo dvidešimt dienų iki pusės metų, o kartais ir iki keleto metų. Pastatyti objektą trunka mažiau, nei gauti tam leidimą.

Pasitelkus privatų kapitalą per pastaruosius kelerius metus iškilo ir „Ikea“, pagaliau mažėja „vaiduoklių“: nuo sovietmečio styrojusio vadinamojo komjaunimo viešbučio vietoje statomas verslo kompleksas, prie Vingio parko neliko buvusios „Vel­gos“ gamyklos griaučių, čia bus prekybos centras, gyvenamieji namai. Tačiau, ne paslaptis, kai kurie investuotojai idėjų plėtoti verslą Vilniuje atsisakė dėl neskaidrumo šleifo, neapleidžiančio sostinės savivaldybės.

Vilnius sukuriama beveik 40 proc. valstybės BVP. Čia tiesioginės užsienio investicijos gyventojui šalies vidurkį viršija beveik dešimt kartų, Vilniuje sparčiai auga ir veikiančių įmonių skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų. Pasak LLRI sudaromo Lietuvos savivaldybių indekso projekto vadovo Lauryno Rekašiaus, didžioji dalis investicijų natūraliai nukeliauja ten, kur yra didesnė verslo klasterizacija, išplėtota infrastruktūra ir tinkama darbo jėga. Tačiau daug lemia ir savivaldybės gebėjimas tvarkytis.

LLRI vertinimu, didžiausia sostinės problema ir yra jos valdymas.
Čia Vilniaus rodiklis prastesnis nei šalies vidurkis. Pagrindinės priežastys – nuolat didėjanti ir 100 proc. pajamų viršijanti miesto skola, didėjantis nenaudojamų pastatų plotas ir savivaldybei priklausančių biudžetinių bei viešųjų įstaigų skaičius. Vilnius pirmiausia turėtų siekti suvaldyti vis didėjantį biudžeto deficitą ir mažinti augantį savivaldybės teikiamų paslaugų spektrą, kuris jau seniai išsiplėtė už privalomų savivaldybei teikti paslaugų ribos.

A.Zuokas kandidatų rikiuotėje pirmauja

Nors kritikos dabartiniam sostinės merui daug, ketvirtąkart į šį postą besitaikantis A.Zuokas apklausose tarp kitų kandidatų pirmauja. Taip, jis nebe toks novatoriškas, pilnas modernių idėjų, veiklus politikas, koks buvo pirmą kartą stojęs prie Vilniaus vairo. Prieš ketverius metus rinkėjai jam suteikė dar vieną šansą tvarkyti miestą, o kartu nusimesti per ankstesnę kadenciją užsimestą neskaidrių sandorių naštą. Deja, pastaroji misija jam buvo sunkesnė, nei „piarintis“ tankete traiškant (ačiūdie, tik „fotošopą“ pasitelkus) ne vietoje pastatytus automobilius Gedimino prospekte. Tad praktiškai visų jo konkurentų programų leitmotyvas – užbaigti gėdingą rubikoninį Vilniaus istorijos skyrių ir pradėti švaresnį.

Tačiau A.Zuokas primena perėmęs valdžią po kadencijos, kai sostinės taryboje vyko nuolatinės peštynės dėl valdžios, per ketverius metus pasikeitė net trys sostinės merai, beveik keturis kartus išaugo miesto skolos, vyravo nedarbas, Vilnius pretendavo tapti duobių sostine, o miesto gatvėse buvo išjungtas apšvietimas, manant, kad tai geriausias būdas taupyti, bet taip didėjo nusikalstamumas, vilniečiai jautėsi nesaugiai.

Vilniaus pašviesėjimą (kaip ir patamsėjimą), žinoma, lėmė ir bendra ekonominė situacija, tačiau ir A.Zuoko teigiamo indėlio vilniečiai neneigia, priešingu atveju sociologų apklausų ir politologų prognozėse jis nebūtų tarp neabejotinų antrojo mero rinkimų turo dalyvių. Naujausioje „Baltijos tyrimų“ apklausoje A.Zuokas sulaukė 25 proc. respondentų simpatijų.

Antroje vietoje esančio liberalo R.Šimašiaus (21 proc.) programa išsamiausia tarp dvylikos varžovų valdyti Vilnių, kartu ambicinga ir reali, o politikas – nebe naujokas, turi politinės patirties Seime ir Vyriausybėje.

Kas dešimtas balsuotojas rinktųsi „Lietuvos sąrašo“ kandidatą Naglį Puteikį. Savo programoje „Perženkim Rubikoną“ jis žada skaidrų valdymą vilniečiams tiesiogiai dalyvaujant miesto valdyme: naujoji miesto taryba kartu su meru turėtų savo sprendimus grįsti privalomomis viešosiomis konsultacijomis, viešaisiais klausymais ir gyventojų apklausomis, o svarbiausius, ilgalaikių pasekmių turinčius sprendimus priimti tik atsiklaususi miestiečių nuomonės per visuotinę apklausą. Vilniečiams būtų pristatomi detalūs metiniai biudžetų projektai ir viešai atsakoma į visas miestiečių pastabas, o skolai veiksmingai valdyti sudaryta ekspertų taryba, investiciniai projektai būtų aptariami ir rengiami kartu su vietos bendruomenėmis. Siūlomi miesto privalomieji referendumai. Žodžiu, būtų nuolat diskutuojama.

Na, socialdemokratų Vyriausybės darbo grupių valdymas baigėsi šnipštu – sugaišta daug laiko, o sprendimų darbo grupių svarstytais opiausiais klausimais taip ir nepriimta. Bet daliai rinkėjų toks N.Puteikio siūlomas tiesioginis piliečių valdymas, be abejo, skambės patraukliai.

„Darbiečiui“ Jonui Pinskui „Baltijos tyrimų“ apklausa žada 9 proc., o konservatoriui M.Majauskui – 8 proc. rinkėjų simpatijų.

Nors Lenkų rinkimų akcijos lyderiui Valdemarui Tomaševskiui šioje apklausoje prognozuojami šansai menki, vos 4 proc., tačiau kitose – net vieta antrajame rinkimų ture. Beje, jam ilgos programos nereikia: jis turi tikslinę auditoriją – 44 proc. sostinės kitataučių ir į ją orientuojasi, žinoma, neužmiršdamas pridurti religinių akcentų: nebe pirmą kartą jo keliamos Dievo gailestingumo sanktuariumo Vilniuje iniciatyvos ir tautinių mažumų centrų veiklos ar naujų steigimo. Jo planuose – daug miesto erdvių tvarkymo darbų, vandens tiekimo tinklo miesto pakraščiuose, socialinio būsto plėtra.

Socialdemokrato Gintauto Palucko, kaip ir daugelio jo konkurentų, programoje žadama mažinti šilumos kainas, tiesti dviračių takus, spręsti darželių, automobilių parkavimo problemą, net suskaičiuota, kiek būtų nupirkta naujų autobusų ir troleibusų.

Dar keli kandidatai, galima sakyti, temankština politinius raumenis tolesnei politinei veiklai.

Bet, kaip pastebi ekonomistas Ž.Mauricas, ir tiesiogiai išrinkti merai turės labai mažai galių, tad čia dar reikėtų keisti įstatymus. O sostinės mero alga, 1,5 tūkst. eurų, mažesnė nei savivaldybės administracijos vadovo ar vidutinio lygio specialisto. Gali kilti įvairių klausimų, kodėl taip varžomasi dėl palyginti menkai atlyginamo darbo.

Savivaldos rinkimai svetur: panašumai ir skirtumai

Galų gale ar mūsų vietos valdžios rinkimai smarkiai skiriasi nuo skandinavų, į kuriuos dažnai norime lygiuotis? Švedijoje savivaldybių rinkimai vyko šį rudenį, kartu su apskričių ir nacionaliniais rinkimai. Švedijoje gyvenanti mokslininkė Milda Celiešiūtė pasakoja, kad sujudimas per rinkimus čia didelis. Kandidatai pastato specialų miestelį-mugę, kuris veikia kelias savaites prieš rinkimus, skirtinguose mediniuose nameliuose galima pasišnekėti su skirtingų partijų atstovais. Rinkėjai tokia proga labai naudojasi.

Dažniausios temos – viešasis transportas, jaunimo nedarbas, ligonių ir pagyvenusių žmonių priežiūra bei jos kokybė, sveikatos paslaugos.

M.Celiešiūtė pasakoja, kad radikalios, populistinės partijos kelia savo idėjas, pavyzdžiui, prieš imigraciją, nors šis klausimas iš esmės priklausytų nacionalinei politikai.

Labai aktyvios diskusijos viešojo transporto ir susisiekimo tema. Žalieji pirmenybę teikia aplinkai, tvariai plėtrai, o dešinieji tradiciškai remia naujas statybas, investicijas, siekia kuo geresnio susisiekimo, darbo vietų gausėjimo. Žalieji pasisako už visišką nuosavų automobilių ribojimą, nemokamą viešąjį transportą, skatinimą dar daugiau važinėti dviračiais. Dešinieji Stokholme žadėjo tęsti daug kainavusią aplinkkelio statybą.

Pastaruoju metu Švedijoje stiprėjo feministinė linija, apskritai palaikoma visų kairiųjų partijų. Pavyzdžiui, diskutuodami susisiekimo temomis jie siūlo viešojo  transporto sistemą padaryti kuo patogesnę tėvams su vaikais pasiekti miesto centrą. Jų manymu, kuo geresnis viešasis transportas, tuo daugiau lygybės visuomenėje. Beje, po rinkimų kai kurios kairesnės savivaldybės atsisakė pirkti paslaugas iš pelno siekiančių įmonių – tai švedams svarbi tema. Pavyzdžiui, ar gali sveikatos priežiūros ar mokslo įstaigos siekti pelno?

Kita opi problema – jaunimo ir apskritai nedarbas. Buvo ginčijamasi, ar sudaryti sąlygas privalomoms praktikoms atlikti ir pan.

Švedijoje daug diskutuojama apie ilgalaikius projektus. Pavyzdžiui, didžiuosiuose Švedijos miestuose dabar statomos ištisos dalys, rajonų kvartalai, kuriami ilgalaikiai infrastruktūros projektai, ir nėra lengva rasti sutarimą dėl prioritetų: siekti pritraukti didelius verslus ir investicijas ar remti mažas vietines įmones, tiesti greitkelį ar investuoti į kitą viešąjį transportą, kad žmonės mažiau važinėtų savais automobiliais ir būtų mažiau spūsčių.

Ir Švedijoje, čia gyvenančios lietuvės vertinimu, kai kurie projektai abejotini. „Malmėje didžiulis, trijų dalių autobusas ėmė kursuoti tarp dviejų labai skirtingų socialiniu ekonominiu požiūriu miesto dalių. Argumentas buvo mažinti segregaciją. Perstatytos kelios gatvės, mat autobusas netilpo. Dabar jis važiuoja be vargo. Tik kažin ar segregacija sumažėjo“, – abejoja M.Celiešiūtė.

Aušra Lėka

Sukurti ar atkurti valstybę nelengva, bet dar sunkiau ją kurti kiekvieną dieną. Tačiau jei nors kažkelintas politikas paskaitytų intelektualų politines įžvalgas, Lietuvos raida gal būtų kryptingesnė ir spartesnė.

Lietuviams artėjant prie 1918-ųjų vasario 16-osios reikėjo net tokios diskusijos: kuri intelektualų anuomet vartota sąvoka būtų tinkamiausia įkursimam savarankiškam politiniam ir teritoriniam lietuvių tautos dariniui vadinti – tėvynė, valstija, viešpatystė, ciecorystė, valdystė, šalis, kraštas ar valstybė. XX a. pradžioje apsistota ties valstybės sąvoka. Dar sudėtingiau buvo apibrėžti ir sutarti dėl valstybės idėjos turinio.

Kaip parodė tolesnių ginčų dėl mūsų valstybės krypties 97-eri metai, prabėgę nuo 1918-ųjų vasario 16-osios, sukurti ir atkurti valstybę sunku, bet dar sunkiau ją kurti kiekvieną dieną.

„Diskusijos apie Lietuvos valstybę, prasidėjusios XX a. pradžioje ir besitęsiančios lig šiol, susijusios su skirtingu žmonių bendruomenės suvokimu, kas yra laisvė, dėl ko mes kovojame ir ko siekiame. Iš čia ir tas nusivylimas, kad ne dėl tokios laisvės kovojome. Taip buvo ir po 1918-ųjų, ir po 1990-ųjų“, – pastebi valstybės lietuviškosios sampratos tyrinėtojas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, Istorijos instituto podoktorantūros stažuotojas dr. Justinas Dementavičius.

Dažnai apie nepriklausomos valstybės siekį kalbama labai abstrakčiai, jos turinys iki galo neišsakomas. O reikia kalbėti plačiau: kas yra lietuvis, kas svarbiau – tauta ar liaudis, kuris interesas svarbesnis – ekonominis, politinis ar kultūrinis. XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos intelektualai gana aiškiai reiškė politines idėjas, kas jiems yra laisvė, kaip jie supranta asmenį, politinę bendruomenę, kas joje svarbiausia, samprotavo, kad valstybė yra daugiau nei gyventojai, teritorija ir suverenumas.

Buvo diskusijų ir apie kažkokį specifinį lietuvišką valstybės modelį. Tačiau, pasak J.Dementavičiaus, nieko ypač naujo tokiomis kalbomis nesukūrėme, nes ir negalėjome to padaryti. Graži ambicija – kad tauta turi išsiskleisti kultūriškai, bet kai kuriamos politinės institucijos, originaliems būti sudėtinga. Politiniai režimai, gerosios ir blogosios jų formos apibrėžti klasikinės politinės filosofijos, tik jie pritaikomi konkrečiame kontekste. Tad, pasak J.Dementavičiaus, svarbiausia paisyti tarpukario filosofo Stasio Šalkauskio įvardyto labai gražaus principo „momento reikalai ir principų reikalavimai“: reikia gyventi čia ir dabar, bet visuomet remtis į nekintamas dorovines nuostatas. O ~idee fixe~ apie dausuvas telieka grožinei kūrybai.

Kitas klausimas, kiek intelektualų mintys daro įtakos politikų sprendimams.  J.Dementavičius neabejoja, kad XIX a. sujudimas dėl lietuvių tautos atgimimo buvo neįmanomas be tam tikro akademinio pasirengimo ir supratimo apie naują tautos koncepciją – ne visų tautų suliejimą, o atskirtas kultūrines bendruomenes, iš kurių kyla specifinė politinė ir ekonominė tvarka. Kad tokia idėja gimtų, reikėjo tam tikro intelektinio lūžio, kurį išsakė Simonas Daukantas. Motiejus Valančius suvokė  būtinybę iškelti lietuvių kultūrą, jis išdrįso po 1863 m. sukilimo nepaklusti valdžios sprendimui dėl lietuviškų rašmenų draudimo, o tam reikėjo intelektinių pastangų įveikti tradicinį Katalikų bažnyčios paklusimo valdovui principą.

Lietuvos valstybės formavimuisi darė įtaką tai, apie ką diskutavo intelektualai, kas buvo sakoma universitetų auditorijose. Liaudininkiškoji pakraipa atėjo iš Rusijos universitetų auditorijų. Tautininkų po 1926 m. perversmo bandyta įgyvendinti politika tam tikra prasme irgi kilo iš intelektinių idėjų, pagrįsta tam tikra filosofija – autoritetų iškėlimo, žmogaus pajungimo tautos naudai. Tautininkų idėja, kad viskas turi kilti iš tautos, perimta iš Europos romantikų, tautininkai cituodavo ir fašistinės minties klasikus, kurie pagrindė tautos iškilimą. Krikščionių demokratų nemažai buvo su europinio lygio filosofiniu pasirengimu. O universiteto profesorius Mykolas Romeris sukūrė tuometę konstitucinę doktriną, kurios idėjomis remiasi ir dabartinė.

Politine mintimi europiniame kontekste prilygome kitoms Vidurio ir Rytų Europos valstybėms, o intelektualų įtaka Lietuvos Pirmosios Respublikos kūrimo procese buvo didžiulė.

Atkuriant valstybės nepriklausomybę vėl neabejotinai svarbus buvo intelektinės minties tiek Lietuvoje, tiek ir išeivijoje indėlis. Išeivijos intelektinės srovės – krikščioniškoji demokratinė ir ypač liberalioji „Santara-Šviesa“, kuri, kitaip nei katalikiškoji, bendravo su okupuotoje Lietuvoje gyvenančiais tėvynainiais, buvo atsisukusi veidu į Lietuvą, darė įtaką Lietuvos intelektualų sluoksniuose.

Tačiau, kaip pastebi J.Dementavičius, kitas klausimas, kokių minčių, politinių įsitikinimų pagrindu buvo atkurta nepriklausoma Lietuva: „Lūžis negali įvykti per vieną naktį – penkiasdešimt metų buvome mokomi kalbėti apie politiką tam tikru būdu. Galėjo tai nepatikti, tačiau tikėjimas geresniu ekonomine prasme gyvenimu lig šiol išliko svarbesnis Lietuvos valstybės tikslas nei kultūrinis klestėjimas ar principingas valstybingumo teigimas. Daugiau kalbame apie ekonominį liberalizmą, nematydami žmogiškosios dimensijos. Šiuo požiūriu vis dar esame sovietiniai.“

Pirmoji Respublika koncentravosi į švietimą, dabartinė – į materializmą

Lyginti nebe intelektinę mintį, o konkrečius abiejų Respublikų politinių lyderių veiklos prioritetus, programas ir veikimo taktiką sudėtinga, nes valstybės padėtis yra skirtinga. Skiriasi žmonių pasaulėžiūra, prioritetai, valstybės vidaus ir užsienio kryptys. Skiriasi laikmetis.

„Gal skambės keistai, bet prieškariu nustatyti valstybės politikos kryptis buvo lengviau, – lygina Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas dr. Artūras Svarauskas. – Tada vyravo du pagrindiniai tikslai – padaryti Lietuvą lietuvišką ir įgyvendinti teritorinę valstybės programą.“

Prieškariu pamatines valstybės politikos kryptis apibrėžė etninių lietuvių siekis įsitvirtinti savoje valstybėje. Didžioji dalis jų buvo valstiečiai, vertėsi žemės ūkiu, todėl miestuose ir miesteliuose nemažą procentą gyventojų sudarė kitų tautybių piliečiai – lenkai, žydai. Pastarieji užėmė reikšmingas pozicijas pramonėje, versluose. O iki 1922 m. pradėtos įgyvendinti žemės reformos nemaža dalis žemės priklausė dvarininkams, kurie buvo lenkiškos kultūros skleidėjai. Todėl dėl pagrįsto lietuvių siekio įsitvirtinti miestuose bei žemės reformos, iš esmės neatlygintinai nusavinusios dvarus, kilo etninė įtampa tarp lietuvių, lenkų, žydų. Pasak A.Svarausko, šiandieninėje Lietuvoje šios problemos neaktualios, tačiau prieškariu tai buvo vienas labiausiai lietuvių visuomenę mobilizuojančių veiksnių. Tą suprato politikai, ir visų vyriausybių uždaviniai iš esmės nesiskyrė – įsitvirtinti mieste ir sukurti tautinį ūkį.

Šalia materialinio aspekto, tas pats pasakytina apie kultūros ir švietimo politiką. Kryptis – lavinti visuomenę (XX a. trečiajame dešimtmetyje maždaug trečdalis Lietuvos gyventojų buvo beraščiai), plėsti švietimo sistemą (juk Lietuva iki 1922 m. savo teritorijoje neturėjo jokios aukštosios mokyklos) ir puoselėti tautinę kultūrą. Pastarasis aspektas ypač ryškus tapo prezidento Antano Smetonos valdymo metais ketvirtajame dešimtmetyje.

Tad, kaip pabrėžia A.Svarauskas, prieškario Lietuvos politinis elitas akivaizdžiai skyrėsi nuo dabartinio savo požiūriu į švietimo sistemą: „Dabar vyrauja sausą pragmatizmą ir materializmą konstruojančios veiklos kryptys. Kitaip tariant, aukštasis mokslas ir apskritai išsilavinimas matomas daugiausia per verslo, pajamų ir kitokių materialinių dalykų aspektus. Prieškariu daug dėmesio buvo skiriama ne tik šioms sritims, bet ir humanitariniam visapusiškam piliečio lavinimui, kuris leido turėti platesnę pasaulėžiūrą ir neapsiriboti tik pinigų kalimu.“

Kitas veiksnys, išskiriantis abiejų Respublikų politinio elito veiklos kryptis ir jos programas, – teritorinis valstybės aspektas. Pasak A.Svarausko, prieškariu iš esmės visa Lietuvos užsienio politika buvo paremta ant dviejų polių – Vilniaus ir Klaipėdos. Lietuvių siekis turėti šiuos miestus lėmė santykius su kaimyninėmis valstybėmis ir didžiosiomis Europos galiomis.

Pirmiausia – Klaipėda ir Klaipėdos kraštas. Kaip žinome, jis Lietuvos Respublikos dalimi autonominėmis teisėmis išbuvo nuo 1923 iki 1939 m. Klaipėda Lietuvai atiteko po Lietuvos vyriausybės 1923 m. žiemą suplanuoto ir inscenizuoto sukilimo. Tai išties drąsus, gal net avantiūristinis sprendimas, kuris Lietuvai baigėsi laimingai. Klaipėda po daugelio šimtmečių tapo Lietuvos dalimi.

Avantiūristinis jis buvo todėl, kad lietuviai Klaipėdą kariniais veiksmais perėmė ne iš vokiečių, o iš tuo metu regioną administruojančios Prancūzijos. Kitaip tariant, lietuviai formaliai ėjo į konfliktą su viena iš Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojų ir didžiąja Europos valstybe. Todėl Lietuvos politinio elito sprendimas ginklu prisijungti Klaipėdą buvo iš tiesų drąsus. Akivaizdu, kad kitaip pasielgti lietuviai negalėjo: Lietuva be Klaipėdos – valstybė „be plaučių“.

Vilniaus krašto klausimas buvo dar svarbesnis. Vilnius, kitaip nei Klaipėda, svarbus ne tiek ekonominiu, kiek moraliniu požiūriu. Tai Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, pagrindas – istorinė Lietuvos sostinė dar nuo didžiojo kunigaikščio Gedimino laikų. Tačiau nuo 1920 iki 1939 m. rudens ji buvo Lenkijos dalis, todėl, kaip primena A.Svarauskas, visų Lietuvos vyriausybių, atskirų politikų ir kiekvieno susipratusio lietuvio pagrindinis tikslas („programa“) tarpukariu buvo susigrąžinti istorinę sostinę. Šis programinis teiginys raudonu siūlu driekiasi per visą tarpukarį. Raudonu dėl to, kad nemaža Lietuvos politinio elito dalis, ypač ketvirtajame dešimtmetyje, kai pradėjo ryškėti Hitlerio ekspansija Europoje (ir tapo aišku, kad vienas jo taikinių – Klaipėda), Vilniaus krašto grąžinimą siejo su SSRS.

Dabartinėje Respublikoje šių problemų nėra, todėl ir kai kurios politinės programos, tiksliau, idėjos, yra tolimos prieškario Respublikos nuostatoms. A.Svarauskas tai argumentuoja tokiais pavyzdžiais: vargu ar kas tarpukariu (ypač XX a. ketvirtame dešimtmetyje) Lietuvoje būtų supratęs idėją apie Lietuvos veiklos krypčių orientaciją į buvusias LDK teritorijas, nes tai prieštarautų tautinės valstybės modeliui. Taip pat mažai kam tada buvo priimtina Lietuvos politikos orientacija į Skandinavijos valstybės.

Skirtumas tarp dviejų Respublikų politikų ir visuomenės juntamas požiūryje į lietuvius, kurie gyveno ir dirbo iki nepriklausomybės paskelbimo 1918 ir 1990 m. XX a. ketvirtame dešimtmetyje kalbų apie tai, kad dalis lietuvių tarnavo carinės Rusijos ar kaizerinės Vokietijos okupacinėse struktūrose, beveik neliko. Šiandieninėje Respublikoje kolaborantų (tikrų ir tariamų) paieškos yra labai gyvas ir efektyvus kai kurių politikų programinis veiklos variklis.

Panašumų abiejų Respublikų lyderiai turėjo ir turi sprendžiant lietuvių emigracijos klausimus. Kaip ir prieškariu, lietuviai yra viena labiausiai emigruojančių Europos tautų, tačiau aiškios strategijos, kaip tvarkyti šį klausimą, tada nebuvo. Nėra ir dabar. Pripažįstama, jog tai vienas probleminių klausimų, dažnai jis iškyla į viešąją erdvę, dauguma pasisako, kad tai negatyvus reiškinys, tačiau veiksmingų sprendimų, ką daryti, kad jis mažėtų, neatrandama.

A.Svarauskas primena, kad prieškariu Lietuvos politiniams lyderiams, ypač XX a. trečiajame dešimtmetyje, labai didelę įtaką turėjo Katalikų bažnyčia. Dvasininkai užėmė aukštus politinius postus – buvo ministrai, Seimo nariai. Jie darė ženklią įtaką ir švietimo sistemai. A.Smetonos valdymo metais pasaulietinės valdžios santykius su dvasine valdžia pradėta keisti, tai yra imta brėžti riba tarp šių dviejų valdžių (dėl to buvo kilęs nemenkas konfliktas), tačiau Lietuvoje Bažnyčios įtaka valstybei išliko reikšminga.

Lietuva tarpukariu buvo bene vienintelė Europos valstybė, kurioje nebuvo įvesta civilinė metrikacija. Kitaip tariant, gimimo, santuokos, mirties aktai buvo registruojami tik bažnyčiose. Politiniai lyderiai nedrįso keisti šios situacijos – stokojo ryžto. Kaip žinome, katalikiškas mokymas netoleravo skyrybų, todėl paradoksalu, bet šalis tada buvo vienintelė Europoje, kurioje nefiksuota nė vieno oficialaus skyrybų atvejo. Žmonės šių procedūrų atlikti ar antrąkart tuoktis vykdavo į kaimyninę Latviją ar autonominį Klaipėdos kraštą. Ši kasdienio gyvenimo problema kėlė dalies visuomenės nepasitenkinimą valdžia. Dabartinė valdžia su tokia dilema nesusiduria.

Skirtumai tarp abiejų valstybių lyderių juntami ir kitais aspektais. Valdant valstybę A.Smetonai, Lietuvos politika kone visais klausimais iš esmės buvo nuosaiki, buvo pasisakoma už stabilumą, vengiama radikalių pokyčių. Dabar Lietuvos strategai nori pristatyti valstybę kaip drąsią ir aktyvią. Aktyvumas yra gerai, tačiau kartais tas aktyvumas nukreipiamas ne ta linkme, kuria reikėtų.

Galų gale amžinas klausimas: ar anuomet, prieš 97-erius metus, įkurdami Lietuvos valstybę ir 1990 m. ją atkurdami pasirinkome teisingiausią jos raidos koncepciją? Kaip kaimynei Estijai pavyko mus aplenkti pagal daugelį kriterijų? „Estijoje net sovietmečiu buvo daugiau intelektinės laisvės. O atgavę nepriklausomybę – gal dėl tarpukariu stipresnės pilietinės visuomenės – jie sugebėjo labiau remtis tarpukario patirtimi atkurdami to meto struktūras, daugiau investuoti į jaunimą, kuris tam tikru būdu nebuvo nutraukęs saitų su tarpukario tradicija“, – lygina J.Dementavičius ir pateikia kelis pavyzdžius.

Mūsų universitetinė struktūra – tai šiek tiek reformuota sovietinė. Estai reformavo universitetus pagal Vakarų Europos modelius, kartu išlaikydami savo tradicinę tarpukario struktūrą. Estiškos studentiškos korporacijos aktyvios ugdant jaunimą, tai vienos iš pilietinių struktūrų. Pas mus studentų atstovybė – didžiulė biurokratizuota struktūra, kuri imasi viską daryti už studentus, o pačių studentų iniciatyvos čia nedaug.

„Estai kryptingiau pataisė savo valstybės kelią. Mes esame per daug tolerantiški savo netolimai praeičiai“, – mano J.Dementavičius.

Politinio elito kokybė: formalūs rodikliai geresni nei veiklos rezultatai

Politikos turinį iš dalies lemia politinio elito kokybė. A.Svarausko vertinimu, skirtumas tarp prieškario ir dabartinio Lietuvos politinio elito kultūriniu, kitaip tariant, inteligentiškumo, erudicijos požiūriu – pastebimas. Pirmaisiais abiejų Respublikų kūrimosi metais į valstybės valdymą įsitraukė įvairių žmonių, tačiau praėjus keliems dešimtmečiams pastebima, kad į Lietuvos parlamentą patenka keistų personažų, o tai kartais atsispindi Seimo ar Vyriausybės veikloje.

Vis dėlto A.Svarauskas primena, kad šie politikai atstovauja juos išrinkusiems piliečiams, o XX a. ketvirtojo dešimtmečio Lietuvoje piliečiai iš esmės jokios balsavimo teisės neturėjo. „Valstybę valdė prezidentas ir jam nuolankūs, tačiau nebūtinai kompetentingi politiniai lyderiai. Tada buvo reikšminga ir asmeninių, giminystės ryšių įtaka valstybės politikai. Kita vertus, kad ir kaip vertintume aukščiausio lygio politikų veiklos kryptis, tarpukariu, jau ketvirtajame dešimtmetyje „subrendus“ tautinei valstybei, jos politinių lyderių tonas, pavyzdžiui, užsienio politikos srityje, buvo daug santūresnis nei dabar“, – vertina A.Svarauskas.

Lygindama politinio elito struktūrą, ISM vadybos ir ekonomikos universiteto profesorė dr. Irmina Matonytė kaip didžiausią skirtumą nurodo tai, kad tarpukario Lietuvoje didžiulis santykinis politinis svoris buvo agrarinio intereso. Anuomet valstiečiai liaudininkai ar jiems prijaučiantieji sudarydavę trečdalį ir daugiau parlamento, o dabartiniuose Seimuose šiam interesui atstovaujančiųjų labai nedaug.

Kitas skirtumas: tarpukario Lietuva buvo valdoma tautininkų, bet Seimo narių tautinė įvairovė buvo didesnė, maždaug dešimtadalis ir daugiau narių – ne lietuviai: kokie trys–penki lenkai, šeši septyni žydai, po kelis vokiečius ir rusus (o Seimai juk buvo daug mažesni nei dabar).

Dar vienas skirtumas: rinkimai anuomet vykę pagal proporcinę sistemą, be mažoritarinės, atskirų asmenų rinkimo, dalies, kuri dabar labai akcentuojama, nes žmonės nori rinkti asmenybes. Tarpukariu politikai buvo labiau siejami su jų atstovaujama partija, su jos ideologija.

„Jei lyginsime tarpukario Lietuvos politinį elitą su kitomis Vidurio ir Rytų Europos šalimis pagal tautinę įvairovę, buvome progresyvūs, o pagal profesinį atstovavimą atrodėme prastai: kitų šio regiono valstybių parlamentuose būdavo atstovaujama dešimčiai–penkiolikai profesijų, o Lietuvoje – penkioms–septynioms. Vyravo valdininkai – jie sudarė per trečdalį narių. Laisvųjų profesijų atstovai – mokytojai, gydytojai, inžinieriai sudarė tik mažą dalį. Tiesa, teisininkams buvo atstovaujama gausiau nei šiuo metu. Dabar šios profesijos žmonės nesiveržia į Seimą, matyt, dėl profesinio išskaičiavimo, nes darbas teisinėse institucijose daug prestižiškesnis nei Seime“, – lygina I.Matonytė.

Tarpukariu politiniame elite menkai atstovaujama buvo verslininkams, bet labai gausiai – žmonėms iš kaimo, žemvaldžiams, taip pat katalikų kunigams. Tarpukario Lietuvoje jie galėjo kandidatuoti į Seimą, aktyviai dalyvauti politikoje, nors tai kontrastavo su sekuliarinėmis tradicijomis, kurios reiškėsi daugelyje modernių to meto vakarietiškų valstybių. „Žemės ir kryžiaus sindromas Lietuvos politiniame elite buvo stipriai išreikštas ir suteikė savitumo“, – pastebi I.Matonytė.

Partinėje sistemoje dominavo viena – Tautininkų partija, kitos buvo mažesnės, o dabar vyrauja daugiapartinė sistema. I.Matonytė primena, kad buvo laikotarpis, kai ši sistema kreipėsi taip, kad, atrodė, nusistovės dviejų su puse partijos sistema, bet dabar nei Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai, nei Socialdemokratų partija nebegauna daugiau kaip trečdalio balsų, o daug vietos politiniame lauke užima populistinės partijos.

Asmenybės vaidmuo, I.Matonytės manymu, dabar mažesnis nei tarpukariu. Tarpukariu jis buvo nuspalvintas A.Smetonos asmenybės ir veiklos. Dabar ir politinių asmenybių, ir galimybių joms reikštis daug daugiau. Tarpukariu buvo dvi trys interesų grupės, kurios reikšmingiau siejosi su politiniu elitu, tarp kurių svarbiausia buvo Katalikų bažnyčia. Dabar pilietinis tinklas, su kuriuo siejasi politinis elitas, gerokai didesnis ir dėl to dabartinės Lietuvos demokratinis veikimas kokybiškesnis.

Lyginantis su Vidurio ir Rytų Europos politiniu elitu tarpukario metais, I.Matonytės vertinimu, ypač didžiuotis ir gėrėtis mūsiškio išskirtinumu nėra pagrindo, nes geras išsilavinimas ir atsidavimas buvo būdingas visoms šalims, o kai kurių jų politinis elitas lenkė mūsiškį erudicija. Bet ir mūsų geopolitinės užduotys buvo kitokios, o joms spręsti reikėjo ne tiek erudicijos ir enciklopedinių žinių, kiek politinės valios ir ryžtingumo. Tad, politinio elito tyrėjos įsitikinimu, lietuviškas kaimiškas užsispyrimas kai kada buvo vertingesnis ginant valstybės interesus nei kažkoks sofistikuotas teorinis kuluarinis istorijos, menotyros detalių išmanymas.

Kokia mūsų dabartinio politinio elito kokybė Vidurio ir Rytų Europos šalių parlamentarų kontekste, galima palyginti vartant 2014 m. išleistą „Eurelite“ tęstinio palyginamojo tyrimo kolektyvinę monografiją (tarp jos autorių – dr. I.Matonytė ir dr. Gintaras Šumskas). Lietuvos parlamentinis elitas tarp kolegų, ypač čekų ar vengrų, išsiskiria aukštais formaliais išsilavinimo rodikliais (Lietuvoje sovietinių laikų diplomas prilygintas magistro studijoms, bet taip yra ir kitose šalyse). Tačiau kitas klausimas – kurios srities išsilavinimą turi į parlamentą atėję žmonės: formalus išsilavinimo kriterijus nublanksta žinant, kad Lietuvos parlamente trūksta teisininkų, vadinasi, stinga kompetencijos teisės srityje.

Lietuva iš visos Vidurio ir Rytų Europos išsiskiria menku mokytojų, švietimo darbuotojų skaičiumi. „Pedagogų, mokyklų vadovų buvimas parlamente politinio elito tyrimuose laikomas demokratinio parlamentinio elito ženklu, nes tai žmonės, kurie turi patirties rūpinantis viešaisiais bendruomenės reikalais. Klausimas, kodėl mūsų pedagogai neina į Seimą“, – politinio elito tyrimo rezultatus komentuoja I.Matonytė.

Gerąja prasme iš kitų regiono parlamentų išsiskiriame užsienio kalbų mokėjimu ir tarptautinio darbo, tarptautinės tinklaveikos patirties turėjimu: apie trečdalį Seimo narių yra turėję ilgesnės nei pusės metų mokymosi ir darbinės patirties vakarietiškos kultūros šalyse ir tik keletas – Rusijos universitetuose.

Tad formalieji rodikliai geri. Bet kažkas negerai toje mūsų rikioje, valdanijoje ar tėvykščioje, kaip valstybę vadino ankstesnių laikų intelektualai, nes vis dar neprilygstame net kaimynams nei pagal turtus, nei pagal laimingų žmonių skaičių, nei pagal gebėjimus, nei pagal pilietinį sutarimą, kur link eina mūsų valstybė. Dar blogiau – apie tai negirdėti nė bent kiek platesnio atgarsio diskusijų. Intelektualai, atlikę savo misiją Sąjūdyje, nustumti ar patys pasitraukė į politinę nuošalę. Politinių vizionieriškų veikalų sukurta, tačiau ar bent kaskelintas politinio elito narys yra apie juos girdėjęs? O Seime – kasdienės kiemo diskusijos, dažnai apie savo asmeninę gerovę ir biurokratines procedūras.

Lietuvai pasiekus tikslą tapti prestižinių ES ir NATO klubų nare tarsi praradome tolesnio siekinio orientyrą. J.Dementavičius nemano, kad čia problema – intelektualios politinės minties stygius. Daug teisės, filosofijos, politinės filosofijos veikalų parašyta tarpukariu, daug ir dabar. Tačiau anuomet intelektualų ir politinio elito bendruomenė bendravo glaudžiau. Gal kad buvo mažesnė? Bet faktas, kad dabar intelektualų įtaka politiniam elitui kur kas menkesnė.

„Visi, kurie dalyvauja politikoje, turi įsivaizdavimą, kas yra valstybė, tačiau, mano manymu, dažnai jis nėra apmąstytas, pasiduodama primityviam valstybės, kaip ekonominės gerovės siekimo, modeliui, supaprastinant, ką dar turėtų daryti valstybė. Problema – ne tiek intelektualų politinės minties stygius, kiek politinis elitas, kuris nesugeba kryptingai skaityti. Galų gale retas dabartinis politikas ir pats geba savarankiškai parašyti nuoseklų gerą publicistinį straipsnį. Daroma paprasčiau – pasitelkiami viešųjų ryšių specialistai, skelbiamos trumpos tezės, kurios politikų išmokstamos mintinai“, – konstatuoja J.Dementavičius.

Beje, tos tezės dažniausiai būna ekonominėmis temomis. Tai labiausiai ir rūpi žmonėms, nes, pasak J.Dementavičiaus, vis dar esame ūkininkai, tad ekonominis ūkininkiškas mąstymas mums aktualesnis nei pilietinis. Visuomenės pilietinis indeksas per pastaruosius metus vėl sumažėjo, o tai rodo, kad, nepaisant kalbų apie pilietinę visuomenę, kažkas ne taip su mūsų pastangomis įtraukti lietuvius į politiką, parodyti ją ne vien kaip šėtonišką, bet ir kaip, perfrazuojant filosofą Antaną Maceiną, erdvę šventiesiems. Bet kas dabar nori būti šventuoju?

J.Dementavičius pripažįsta: „Santykinai lengviau sukurti valstybę ir ją atkurti: tam reikia žmonių, kurie nori tai padaryti, ir gana aišku, kaip tai reikia padaryti. Bet valstybę nuolat kurti ir padaryti ją tokią, kokios norime, – labai sudėtinga, nes yra labai daug įsivaizdavimų, kaip tai padaryti. Valstybės kūrimas – nesibaigiantis projektas.“

Aušra Lėka

Lietuvoje jam prikiša prorusiškumą, smerkia už „krepšinio diplomatiją“ su putiniškais veikėjais kitą dieną po kruvinų išpuolių Rytų Ukrainoje. Maskvoje jį siūloma paskelbti ~persona non grata~ už europietiškų vertybių propagavimą tarp rusų studentijos.

Toks „šleifas“ Maskvoje velkasi paskui ES ambasadorių Rusijoje Vygaudą Ušacką, anksčiau – ES ambasadorių Afganistane, Lietuvos užsienio reikalų ministrą, ambasadorių JAV, Didžiojoje Britanijoje, Lietuvos vyriausiąjį euroderybininką.

Ar tokių prieštaringų vertinimų sulaukianti veikla padeda ieškoti išeičių iš ES ir Rusijos santykių krizės ir situacijos Ukrainoje?

VEIDAS: Ar dabartinėmis politinėmis aplinkybėmis Maskvoje jaučiatės patogiai ar, anot Rusijos žiniasklaidos, kaip priešų irštvoje Štirlicas – infiltruotas į priešų tarnybas žvalgas iš kažkada labai garsaus rusų serialo?

V.U.: Maskvoje jaučiuosi patogiai. Be abejo, situacija yra ekstraordinari ir daro įtaką darbo aplinkai. Bet man atrodo, kad žmonės čia mane mėgsta. Jiems atrodo keista ir įdomu, kad lietuvis, gimęs Sovietų Sąjungos laikais, tremtinio sūnus, tarnavęs sovietinėje kariuomenėje, dabar atstovauja Europos Sąjungai. Tai dar labiau patraukia jų dėmesį.

Žinoma, darbiniu požiūriu situacija pernai pakito. Tai, kad išgyvenome tokį sukrėtimą, kurio nebuvome patyrę nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos – sutrypti principiniai Europos valstybių sugyvenimo principai, neteisėtai aneksuotas Krymas, destabilizuota situacija Rytų Ukrainoje, – negalėjo nepadaryti neigiamo poveikio santykiams tarp ES ir Rusijos.

Prieš pusantrų metų man pradedant darbą Maskvoje Europa ir Rusija kalbėjo apie strateginę partnerystę, apie vertybių konvergenciją, apie europinę erdvę nuo Lisabonos iki Vladivostoko. Pernai strateginė partnerystė ir visi tie principai buvo pakeisti sankcijomis, o ambicingi tikslai dėl europinių erdvių nustumti tolyn ilgam laikui.

Iš esmės dabar mano, kaip ES ambasadoriaus Rusijoje, darbas yra dabartinės krizės valdymas, išeičių iš jos paieškos, o kartu išlaikymas saitų, kurie yra svarbūs, nes buvome, esame ir liksime kaimynai. Būtina nesudeginti tiltų, o jei jie kartais griūna, reikia keltų tarp dviejų alternatyvių krantų, nes reikia daryti akivaizdžią takoskyrą tarp Rusijos politinio režimo veiksmų, užsienio politikos, kuriai mes galime nepritarti, ir kitų Rusijos žmonių.

Rusija visada ES bus svarbi kaip valstybė, nors šiuo metu išgyvename gilų konfliktą su ja.

Pasitikėjimas tarp Vakarų šalių ir Rusijos politinės vadovybės pakirstas. Buvo ženklų, kad konfliktas tarp Rusijos ir Ukrainos taps įšaldytas, bet kol kas toks nėra, ir įvykiai Rytų Ukrainoje, bijau, užsitęs ilgą laiką. Todėl reikalinga ES ir Rusijos diskusija, pokalbiai su paprastais žmonėmis, ypač jaunimu, studentija.

VEIDAS: Bet jums darbiniu požiūriu dažniausiai ir tenka bendrauti su to politinio režimo, agresijos prieš Ukrainą autoriais ir ramsčiais.

V.U.: Aš su visais bendrauju. ES ambasadoriaus darbas ir mano asmeninės pastangos man padėjo išeiti į iš tiesų platų visuomenės ratą – nuo valdžios atstovų ir lyderių iki studentijos, akademinės visuomenės, verslo lyderių, meno atstovų. Nors kai kurių kliūčių buvo, iš esmės barjerų mano vizitams po regionus nebuvo daroma ir per tuos pusantrų metų pajutau, kuo Rusija alsuoja ne tik Maskvoje, kuri labai skiriasi nuo visos kitos Rusijos: apvažiavau nuo Kaliningrado iki Vladivostoko – lankiausi ir Irkutske, ir Novosibirske, ir Chabarovske, ir Barnaule, ir Krasnojarske, ir Tuloje, ir Kalugoje, ir kituose miestuose. Esminis dalykas, kad tuose susitikimuose (o susitikau tikrai ne tik su oficialių institucijų atstovais) galiu geriau paaiškinti žmonėms ES poziciją, pateikti kitą nuomonę, nei jie kasdien girdi.

VEIDAS: Ar manote, kad tikrai 85 proc. Rusijos žmonių palaiko Vladimiro Putino politiką, kaip teigia oficialūs visuomenės apklausų duomenys?

V.U.: Manau, tai atspindi gana realią situaciją. Gal tas skaičius šiek tiek padidintas, nes dėl baimės dalis žmonių nesako savo tikrosios nuomonės. Bet kad V.Putinas turi kokius 70 proc. visuomenės paramos, aš tuo neabejoju.

VEIDAS: Daug susitikinėjate su Rusijos universitetų studentais. Gal bent jų nuomonė labiau vakarietiška?

V.U.: Studentija labai smalsiai ateina paklausyti mano perduodamos ES pozicijos, universitetuose į susitikimus susirenka penki šimtai ir daugiau žmonių, sėdi net ant grindų. Tačiau nors jie kritiškiau mąsto, drąsiau reiškia mintis, pamatinis suvokimas toks pat kaip ir didelės dalies visų rusų. Išgirstu ir studentų pasakymų, kad jie nekenčia ES, ar klausimų, kodėl nepripažįstate Krymo, jei patys suskaldėte Jugoslaviją ir pripažinote Kosovo nepriklausomybę. Sovietų Sąjungos sugriovimą jie traktuoja kaip jų, rusų, pažeminimą, įsivaizduoja, kad ES paversta JAV hegemonija tam, kad plėstų savo įtakos zonas. Šie pavyzdžiai rodo, koks gilus mūsų ne tik fizinis konfliktas, vykstantis Ukrainoje, bet ir sampratos konfliktas, kurį išspręsti užtruks daug laiko.

Absoliuti dauguma jaunimo pritaria valstybės politikai, nes Rusijoje stiprus  patriotizmo, tarnavimo savo valstybei, susitelkimo apie savo vadą jausmas. Jį stiprina propaganda, kad jų valstybei yra iškilusi grėsmė, kad reikia susitelkti, griebiamasi istorinių sąsajų su Antruoju pasauliniu karu – ką Rusija tuomet išgyveno.

Vakarai ir Rusija skirtingai traktuoja situaciją ir Ukrainoje. Mes, Vakarai, Ukrainą pripažįstame kaip savarankišką valstybę su visais jos institutais, valstybės rekvizitais, kurios teritorinį vientisumą ir suverenitetą Rusija turi gerbti. Tačiau dėl įvairių kultūrinių, šeiminių, politinių, ekonominių ryšių Rusijos požiūris į Ukrainą kitoks. Rusai pripažįsta, kad taip, Ukraina savarankiška valstybė, bet nevisiškai. Jie Ukrainą laiko neatsiejama Rusijos istorinio palikimo dalimi.

Arba, pavyzdžiui, mums Maidanas asocijuojasi su Sąjūdžiu, „Solidarumo“ judėjimu Lenkijoje, pilietinės visuomenės laisva raiška, su pasipriešinimu korumpuotam politiniam režimui. Rusijoje tai suvokiama kaip CŽV operacija su ES vėliavėle. Rytų partnerystė mums – bendras ES projektas, kurio tikslas yra plėsti saugumo, prognozuojamumo, laisvosios rinkos, demokratijos ir įstatymų viršenybės erdvę mūsų kaimynystėje. O rusai tai suvokia kaip įsiveržimą į jų įtakos zoną, į tai, kas istoriškai jiems priklauso. Pokyčius Ukrainoje jie taip pat traktuoja kaip įsiveržimą į jų įtakos zoną, kaip grėsmę pačiai Rusijai. Mūsų sankcijų Rusijai tikslas – pakeisti Rusijos politinės vadovybės elgesį ir politiką Ukrainos atžvilgiu, o Rusija deklaruoja tai suvokianti kaip tikslą silpninti Rusijos valstybę ir siekį pakeisti politinį režimą.

Esame susidūrę su pamatiniais suvokimo skirtumais.

VEIDAS: Jūs kalbate apie suvokimą, tačiau egzistuoja konkreti realybė. Ar suvokimas pateisina Krymo aneksiją ir kraujo liejimą Rytų Ukrainoje? Kodėl nesakote konkrečiai, kad Rusija – agresorė?

V.U.: Akivaizdu, kad Rusija nelegaliai aneksavo Krymą. Bet kaip pavadinsi, ar Rusija yra agresorė, ar kitais žodžiais, priklauso, kokiame kontekste tai sakai – politiniame ar teisiniame. Politiniame gali sakyti, kad Rusija agresorė, nes ji aneksavo dalį Ukrainos teritorijos ir remia separatistus Rytų Ukrainoje.

Bet etikečių lipdymas nepadės spręsti problemų. Kodėl – pailiustravau suvokimo skirtumais. Ir tai nėra tik suvokimo skirtumas tarp Kremliaus ir Berlyno ar Briuselio, tai 85 proc. Rusijos visuomenės suvokimas. Tiek palaiko prezidentą V.Putiną ir jo politiką, panašiai tiek traktuoja Ukrainą kaip neišvengiamai susijusią su Rusija. Tai giluminiai skirtumai ir būtent jie iliustruoja, koks didelis skirtumas tarp mūsų ne tik Ukrainos atžvilgiu, bet ir apskritai.

Reikia žengti istorijoje porą žingsnių atgal, kad suprastume rusų poziciją ir tas aplinkybes, kurios mus privedė iki tokios konfrontacijos. O konfrontacija labai rimta, galinti atvesti iki pat didesnio ir gilesnio karinio susipriešinimo.

Kai kalbiesi su žymiais Rusijos politikais, apžvalgininkais, supranti, kad mes gyvenome tam tikru veidmainystės laikotarpiu. Vakarų Europos ir JAV oficiali politinė doktrina buvo tokia: mes dirbame su Rusija, kad ji perimtų vakarietiškas liberalias, demokratines, laisvosios rinkos vertybes, kad ten būtų gerbiamos žmogaus laisvės ir teisės, būtų konkurencinga atvira politinė sistema su lygiomis galimybėmis opozicijai, su žiniasklaidos laisve, su laisvosios rinkos konkurencija. Bet buvome save labiau tuo įtikinę, nei patys rusai to norėjo ir tuo tikėjo. O jiems tai turbūt buvo iki tam tikro laiko patogu.

Tačiau po to, kai 2011 m. Bolotnaja aikštėje vyko demonstracijos prieš suklastotus Dūmos rinkimus, kai Dmitrijaus Medvedevo ir V.Putino pasikeitimas valdžios portfeliais sukėlė nemažos dalies rusų visuomenės nepasitenkinimą, matėme, kaip į tai buvo reaguota: užsidarė erdvė laisvai žiniasklaidai ir opozicijai. Tai buvo pirmas akivaizdus ženklas, kuris iš karto uždėjo tam tikrą antspaudą ir atkreipė plačios visuomenės, ypač pilietinės ES visuomenės, žiniasklaidos dėmesį.

Antras aiškus ženklas buvo, kai Rusija po penkiolikos metų derybų su ES parama 2012 m. rugpjūtį tapo Pasaulio prekybos organizacijos nare, tačiau Rusijos Dūma, užuot padariusi abipusiškai didesnį priėjimą prie rinkų, jau po savaitės priėmė visą paketą protekcinių priemonių, įvedė diskriminacines nuostatas. Selektyvūs ir, ES nuomone, politiškai motyvuoti prekybos barjerai pasireiškė kai kurių šalių, pavyzdžiui, Lietuvos, atžvilgiu. Šiuo metu ES Pasaulio prekybos organizacijos arbitražui yra pateikusi keturis ieškinius dėl Rusijos protekcionistinių priemonių.

Ir, trečia, Rusijos veiksmai Ukrainos atžvilgiu, kai buvo aneksuotas Krymas ir destabilizuota situacija Rytų Ukrainoje, sukrėtė visus ne tik tarptautinės teisės ir tarptautinės politikos, bet ir nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos galiojusius europinio sugyvenimo pamatinius principus.

VEIDAS: Ar tai neįrodo, kad ES, JAV politika glostyti mešką buvo naivi, todėl patyrė fiasko?

V.U.: Kurį laiką Briuselis ir Vašingtonas matė Rusiją tokią, kokią norėjo matyti, o ne kokia ji iš tikrųjų buvo.

Išgyvename sukrėtimą, kuris visų pirma reikalauja realios krizės sprendimo, kad krizė, konfliktas, karas neišsiplėstų, tad dabar reikia ieškoti sprendimų krizei numalšinti ir situacijai stabilizuoti.

Antra vertus, vyksta paieškos, kaip toliau plėtosime santykius su Rusija, nes ji yra ir išliks mūsų kaimynė, ES su ja susijusi energetikos, prekybos srityse: ES yra didžiausia Rusijos prekybos partnerė, o Rusija ES šiemet taps nebe trečia, o ketvirta po JAV, Kinijos ir Šveicarijos. Ir galiausiai visai šalia per 142 mln. gyventojų rinka visuomet bus patraukli europiečiams. Rusijos, kaip tranzito šalies, vaidmuo prekybiniame „šilko kelyje“ tarp Kinijos ir ES tik dar labiau didės.

Negalima užmiršti ir to, kad Rusija yra Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narė, turinti veto teisę pagrindiniais pasaulio politikos klausimais. Tad ES bei JAV ir krizės metu su Rusija palaiko tam tikrus ryšius tais klausimais, kurie yra sutartiniai ir neišvengiami.

Ar bandymas pakeisti Rusiją buvo ES naivumas, ar ne naivumas? Dabar jau išeiname iš to veidmainystės etapo, kuris tikrai daug ką sukrėtė nuo Lisabonos iki Helsinkio. Akivaizdu, kad mūsų santykiai nebebus tokie, kokie buvo. O apie tai, kokie bus, jau pradėjo kalbėti ES vadovai, ES šalių užsienio reikalų ministrai. Akivaizdu, kad atgauti pasitikėjimą santykiuose bus sunku. Visų pirma reikia rasti bendrų sprendimų krizei Rytų Ukrainoje išspręsti, tada bus galima grįžti prie naujos mūsų santykių paradigmos. Kokia ji bus, sunku nuspėti.

Iš to, kaip sprendžiama Ukrainos krizė, pamokų turėtų būti abiem pusėms. ES turi daryti, kas tik įmanoma, kad būtume saugūs, kad mūsų ekonomika būtų saugi, kad būtų įtvirtintas imunitetas nuo politinės korupcijos. Taip pat svarbus bendravimas su Rusijos žmonėmis, ypač jaunimu, akademine visuomene, kad jie išgirstų mūsų požiūrį.

Tos pačios pamokos galioja ir Lietuvai: reikia, kad būtų stipri ekonomika ir kad žmonės būtų ne tik patriotai, bet ir pasirengę ginti savo tėvynę. Bet kas turi žinoti, kad jei sumanytų kėsintis į Lietuvą, jiems tai nepavyks, nes Lietuva turi sveiką visuomenę, sveiką ekonomiką ir pasiryžimą ginti savo tėvynę su parama, kurią gaus iš ES ir NATO.

Viena iš pozityvių tarp daugelio tragiškų bei negatyvių ES ir Rusijos konflikto pasekmių (apie tai kažkiek numatydamas į priekį dar savo kadencijos Maskvoje pradžioje sakiau ir Rusijos vadovams) – Rusijos veiksmų kaina bus ta, kad NATO dar labiau priartės prie Rusijos, sustiprės Baltijos šalyse, nes tai organizacija, kuri vykdo savo įsipareigojimus. Tad su JAV ir NATO pajėgų buvimu Lietuvoje – ne tik štabų įkūrimu, bet ir mokymų, fizinio buvimo čia forma įgijome rimtesnių saugumo garantijų ir saugumo jausmą.

Bet mes turime paremti Ukrainą, suvokdami tai, kad ukrainiečiai privalo patys, be Vašingtono, Briuselio ar Vilniaus susikurti savo valstybę, kuri būtų skaidri, laisvosios rinkos, demokratiška, švari nuo politinės korupcijos, kurioje teisėjai veiktų nepriklausomai ir įsigalėtų įstatymo viršenybė, o ekonomika būtų kaip įmanoma savarankiškesnė, kuri galėtų veikti ne dėl subsidijų ar kažkokių „postalinių“ sandorių ir kontraktų su „ Gazpromu“. Tai užtruks, ir, be abejonės, tiek techninė, tiek politinė parama Ukrainai labai reikalinga, kad žmonės po pirmųjų sunkumų nenusiviltų. O tų sunkumų prieš akis Ukrainai dar daug. Jai reikalingi didžiuliai finansiniai resursai, reikalingi ir žmogiškieji resursai, kurie tuos finansus valdytų.

Dar vienas svarbus Ukrainos sėkmės faktorius – kad Europa išliktų vieninga, apie ką kalba ir ES vyriausioji užsienio reikalų įgaliotinė Federica Mogherini.

Dažnai susitikimuose su politikais ar žurnalistais girdėti tam tikra gaida, kad Europa susiskaldžiusi. Bet taip nėra. Aš vadovauju ES ambasadorių susitikimams Maskvoje (kaip ir vadovavau Kabule) ir girdžiu nuomonių įvairovę, Europos jėga yra jos įvairovė, tačiau kai susitariame, turime išlikti vieningi. Iki šiol tokie ir buvome. Todėl mūsų atsakymas Rusijai dėl Ukrainos buvo labai stiprus: juk Rusijai, tuomet strateginei partnerei, buvo įvestos sankcijos tiek asmenims, tiek įmonėms, užkirstas finansinis priėjimas prie finansinių išteklių, kreditų. Tai labai radikalūs sprendimai.

VEIDAS: Tad kaip vertinate pasigirdusias kalbas, esą Europos Komisijos nariui Vyteniui Andriukaičiui pavaldus direktoratas neprieštarauja, kad Rusija derėtųsi dėl savo sankcijų atšaukimo su atskiromis ES šalimis?

V.U.: Imant atvėrinėti Rusijos rinką atskiroms ES valstybėms trumpalaikiu laikotarpiu tai gali atrodyti patraukliai, bet ilgalaikiu gali būti pražūtinga, nes tai pakirstų ES vieningumą, sudarytų precedentą skaldyti ir valdyti. Labai svarbu, kad tokią poziciją, kaip ES nariai, išlaikytume.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, ES sankcijos Rusijai per mažos, per didelės ar adekvačios?

V.U.: Nereikia painioti sankcijų tikslo prasmės, to traktuoti kaip kažkokio keršto ar atoveiksmio. Sankcijų tikslas – pakeisti Rusijos elgesį. Tai, kad šiuo metu uždaryti priėjimai prie finansinių šaltinių, kad 132 žmonės negali įvažiuoti į ES bei kartu su 28 organizacijomis įšaldytos sąskaitos, daro poveikį. Taip, kol kas dar nepamatėme tiesioginio įvykių pasikeitimo, bet, manau, sankcijos suveikė kaip galimų tolesnių neigiamų Rusijos veiksmų užkardymo priemonė.

Tačiau sankcijos yra tik dalis mūsų politikos, tai nėra vienintelis atsakymas į Rusijos veiksmus. Ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, ir europiečiai, ir amerikiečiai, ir Rusijos vadovybė supranta, kad kiekvienas karinis konfliktas turi užsibaigti politiniu susitarimu – ar tai būtų Ukrainoje, ar Artimuosiuose Rytuose, ar Afganistane, kur man teko dirbti. Nors tuo pat metu vyko kariniai veiksmai, vyko ir derybos su Talibanu.

Kad rastume politinį to kraujo praliejimo, kuris Ukrainoje jau nusinešė per 6 tūkst. gyvybių, sprendimą, ES išeitinė pozicija tokia: mes taikome sankcijas, bet kartu vykdome ir politinį dialogą Ženevos, Normandijos ar ES ir Rusijos dvišaliu formatu. Per tuos pusantrų metų, kai aš Maskvoje, nepriklausomai nuo įtampos, nuo sankcijų, kurias pritaikėme Rusijos atžvilgiu, aš, kaip ES atstovas Rusijoje, visuomet turėjau priėjimą prie Rusijos vyriausybės narių svarstant įvairius klausimus, taip pat ir Ukrainos. Toks ambasadoriaus darbas.

Tiesa, nors esame sutarę dėl kai kurių principų – dėl paliaubų, sunkiosios ginkluotės, karinių įkaitų apsikeitimo, dėl Ukrainos konstitucinės reformos, realių apčiuopiamų rezultatų šiuo metu kol kas nėra pasiekta.

VEIDAS: Tad kokių dar ES galėtų imtis priemonių ir veiksmų?

V.U.: Vien sankcijų Rusijai neužteks: esant bet kokiai krizei neišvengiamas politinis procesas ir kompromisas sprendžiant karinį konfliktą prie derybų stalo. Jau dabar prie jo sėdi Kijevo ir separatistų atstovai, tarp jų būtinas kompromisas.

O Ukrainai turime padėti teikdami visokeriopą pagalbą, kad ji galėtų pati apginti savo teritoriją, sugebėtų politiškai save valdyti. Jai reikalinga didžiulė finansinė parama. Reikia pripažinti, kad V.Putinas turi ir politinę valią, ir valdžią, kurią kontroliuoja, ir didžiulį politinį visuomenės palaikymą, turi ir finansinių rezervų, nors jie ir garuoja dėl sunkios ekonominės padėties. Kai prieš pusantrų metų atvažiavau į Maskvą, naftos kaina už barelį buvo 114 JAV dolerių, o dabar – mažiau nei 50 dolerių. Dabar infliacija siekia 11 proc., o neoficialiai – 17 proc., maisto produktų – apie 22 proc. Kai atvykau į Maskvą, euras buvo 42, o dabar – 76 rubliai.

Šios ekonominės krizės svarbiausios priežastys – naftos kainų kritimas, dėl neapibrėžtos politinės situacijos iš šalies išplaukiantis kapitalas, rublio devalvacija, o ES sankcijos Rusijai suvaidino akceleratoriaus vaidmenį, kai dėl uždarytų koridorių į finansines institucijas sutriko paskolų refinansavimas. Užsienio valiutos atsargų dabar belikę 366 mlrd. dolerių, o šiais metais privačioms ir valstybės įmonėms milžinėms vien paskoloms refinansuoti reikia apie 120 mlrd. dolerių. Rezervas dar yra, bet jis nėra bedugnis.

Vis dėlto Kremlius metams dviem dar turi ir politinį palaikymą, ir finansinių rezervų. Kaip jų politika pasireikš toliau – nežinia.

Šalia to du potencialūs kritiniai faktoriai gali suvaidinti neigiamą vaidmenį Ukrainos konflikto atžvilgiu: pirma, jei Ukraina nesugebėtų pritraukti ir panaudoti tiek finansinės paramos, kiek jai reikalinga (o reikia apie 40 mlrd. dolerių), gali kilti žmonių nepasitenkinimas. Antra, jei būtų pakirsta Vakarų valstybių, ES vienybė. Todėl būtina nuosekli pozicija remiant Ukrainą, kad ši atsakingai ir atskaitingai įgyvendintų savo reformas, taip pat ir įsipareigojimus, kuriuos yra prisiėmusi ir Ženevos, ir Normandijos formatu. Reikia sprendimų ir Ukrainos viduje, kaip remiantis susitarimu suteikti ne autonomiją, bet daugiau galių regionams, ypač Rytų Ukrainoje.

VEIDAS: O Krymas? Ar, kaip sako kai kurie apžvalgininkai, jau ~point of no return~ – niekada nebus Ukraina?

V.U.: Negalima sakyti, kad tai jau ~point of no return~. Štai kokiais 1950 m. niekas netikėjo, kad Baltijos šalys bus nepriklausomos. O šiuo metu dedamos didžiausios tarptautinės pastangos neleisti konfliktui Rytų Ukrainoje plisti.

VEIDAS: Skandalingasis Vladimiras Žirinovskis pareiškė, kad trečiasis pasaulinis karas jau vyksta.

V.U.: Pažiūrėjus Rusijos televizijas tikrai plaukai kartais pasišiaušia. Lapkritį tris savaitgalius iš eilės Dmitrijus Kiseliovas varė dokumentinius filmus apie branduolinį ginklą ir branduolinį karą, kaip Rusija gali į tai atsakyti. Vienas Rusijos politinis veikėjas su dideliu susirūpinimu yra pasakęs, kad net sovietiniais laikais politbiuras neleisdavo tokio smegenų plovimo.

Esu įsitikinęs, jog ir Rusijos politinė vadovybė suvokia, kad yra tam tikros ribos. Tačiau radikalumo visuomenėje ir visuomenės informavimo priemonėse esama daug. Tą pastebėjo net V.Putinas: neseniai duotame interviu agentūrai TASS jis paminėjo tam tikrą kolektyvinę atsakomybę dėl susiklosčiusios sunkios ekonominės situacijos ir krizės – kad ne tik prezidentas, bet ir vyriausybė už tai turi prisiimti atsakomybę, o antra, labai kritiškai atsiliepė apie radikalėjančią visuomenę, kurios radikalumą kaitina Rusijos visuomenės informavimo priemonės.

VEIDAS: Lietuvoje didelį pasipiktinimą sukėlė per susitikimą su Lietuvos studentais jūsų išsakytas vertinimas, kad dėl konflikto Ukrainoje negalima kaltinti tik Rusijos. Ar tikrai taip manote?

V.U.: Gaila, kad kartais žiniasklaida iškerpa citatą iš konteksto. Tai ne tik mano nuomonė – daugelis informuotų analitikų sutinka, kad, be abejonės, Rusija Ukrainos atžvilgiu yra agresorė, nes aneksavo dalį jos teritorijos ir destabilizavo situaciją Rytų Ukrainoje. Antra vertus, korumpuotas Ukrainos politinis režimas, jo impotencija per dvidešimt metų įgyvendinti būtinas politines ekonomines reformas Ukrainoje sudarė prielaidas tam įvykti. Tai aš ir sakiau.

Beje, čia ES sutaria su V.Putinu: tai, kas buvo Maidane, išaugo į nepalyginti daugiau – į po visą Ukrainą pasklidusį nacionalinį sukilimą prieš korumpuotą politinį režimą.  Pačioje pradžioje Ukrainos įvykių žurnale „Ogoniok“ buvo gana objektyvių straipsnių šia tema. Specialiai tam skirtas visas žurnalo numeris, kuriame buvo spausdinami apklausų nuo Lvovo iki Donecko rezultatai: 90 proc. apklaustųjų sakė norintys į ES dėl tos pačios priežasties – korumpuotos valdžios.

VEIDAS: Dar vieną pasipiktinimo audrą sukėlė jūsų „krepšinio diplomatija“. Ar įsivaizduojate Didžiosios Britanijos ar Estijos ambasadorių Maskvoje žaidžiančius krepšinį su V.Putino administracijos vadovu po kruvinų išpuolių Mariupolyje?

V.U.: Visų pirma suprantu, kaip lietuviai jautriai vertina situaciją Ukrainoje. Aš solidarizuojuosi su Ukraina ir kiek įmanoma ją remiu. Bet visų pirma esu diplomatas, ES ambasadorius Maskvoje. Aš bendrauju su visais, nes mano darbas – artinti pozicijas, ar tai būtų oficialūs susitikimai, ar ne. Be to, man buvo svarbu susitikti ne tik su Sergejumi Ivanovu, bet ir su studentais, nes tai buvo MGU 260-ųjų įkūrimo metinių minėjimas. Kur tik turėsiu galimybę, visur vaikščiosiu susitikti su žmonėmis.

Manau, jei būtų buvę pakviesti, visi ambasadoriai būtų ėję žaisti krepšinio su tokio rango pareigūnu. Nežinau nė vieno ES ar kitos pasaulio šalies ambasadoriaus, kuris tiesiogiai būtų bendravęs su S.Ivanovu nuo konflikto Ukrainoje pradžios. Beje, ir iš kolegų diplomatų Maskvoje, ir iš Briuselio dėl to sulaukiau tik pagyrimų.

VEIDAS: Na, dar jūsų neseni pareiškimai, kad Lietuvos žurnalistai neatsižvelgia į Rusijos poziciją, o dar anksčiau, jums būnant Lietuvos užsienio reikalų ministru, tenisas su prieštaringai vertintu Dmitrijumi Cvetkovu, jo apdovanojimas Lietuvos tūkstantmečio žvaigžde. Gal vis dėlto kaltinimai prorusiškumu nėra visai laužti iš piršto?

V.U.: Aš atitarnavau Lietuvos diplomatinėje tarnyboje 25 metus, daugiausiai laiko ir pastangų skirdamas Lietuvos narystės ES ir NATO siekiams. Mane pažįstantieji negali abejoti mano vertybiniu stuburu. Mano diplomatinės tarnybos moto: mes turime ieškoti sprendimų iš krizės, kad ir kokia ji būtų –  ekonominė, politinė, karinė ar diplomatinė. Aš esu diplomatinėje tarnyboje ir naudoju visas įmanomas priemones, kad įgyvendintume savo darbotvarkę. Todėl būdamas Lietuvos ambasadoriumi JAV žaidžiau krepšinį ir golfą su Amerikos politikais, žaidžiau ir žaisiu krepšinį, golfą ar tenisą su Rusijos politikais ir savo oficialius ar neoficialius ryšius išnaudosiu tam, kad kaip galima įtaigiau perteikčiau ES, vadinasi, ir Lietuvos, poziciją. O ypač Rusijoje, kur galimybės reikšti laisvą nuomonę labai nedidelės, tad, ko kolegos gal nesupranta, kiekvienas kvietimas ar galimybė dalyvauti viešame renginyje ir išsakyti poziciją – vienas tų langų, kuriuos mes turime išnaudoti.

O Lietuvos žiniasklaidai ir politologams noriu palinkėti kuo giliau ir išsamiau analizuoti įvykius Ukrainoje ir Rusijoje.

VEIDAS: Vis dėlto ar gyvenimas Rusijoje, juo labiau Maskvoje, daro įtaką jūsų požiūriui į Rusiją ir jos elgseną? Gal, kaip sakė vienas apžvalgininkas, tapote Kremliaus propagandos auka?

V.U.: Man apmaudu, kad žmonės taip naiviai ir populistiškai daro tokias išvadas. Mano, kaip ambasadoriaus, darbas visų pirma yra analizuoti bei suprasti, kas darosi, ir apie tai informuoti  ES vadovybę. Antra, mano darbas yra reikšti ES poziciją. Suprantu, kad tai, ką aš darau, Lietuvoje vertinama ne tik kaip diplomato, bet ir kaip politinio veikėjo, politiko elgesys.

VEIDAS: Gal ir kaip būsimo kandidato į Lietuvos prezidentus?

V.U.: Šito aš nesakiau. Taigi vertina kaip politinio veikėjo elgesį, bet aš visų pirma dirbu savo darbą, toks mano darbo braižas ir aš tam išnaudosiu visus būdus – oficialius ir neoficialius. Tą dariau JAV, bendraudamas ir plėtodamas ryšius ir prisidėdamas, kad Lietuva taptų NATO nare, tą dariau Briuselyje dėl ES narystės, tą dariau Afganistane, bendraudamas ir su šios šalies valdžios, ir su Talibano atstovais, tą darau ir Rusijoje. Ir darysiu. Mano darbas – perduoti ES poziciją. Langas alternatyviai nuomonei reikšti čia labai mažas, todėl naudojuosi bet kokia galimybe.

VEIDAS: O kaip su prezidentinėmis ambicijomis – ar turite planų kandidatuoti į Lietuvos prezidentus?

V.U.: Mano kontraktas Maskvoje – iki 2017 m. rugsėjo 1 d., tad iki to laiko kuo mažiau kalbėsime apie politiką, tuo lengviau man bus ten dirbti. Tikiuosi, kad žmonės Lietuvoje adekvačiai ir objektyviai vertins, ką aš ten darau dėl ES ir Lietuvos interesų.

VEIDAS: Tad kaip 2017 m. rugsėjo 1 d. turi atrodyti ES santykiai su Rusija, kad pasakytumėte, jog misiją įvykdėte gerai?

V.U.: Tikiuosi, anksčiau nei iki šios datos sugebėsime prigesinti dabartinį konfliktą ir pasiekti bendrą sutarimą, jog turime bendrų interesų, kad mūsų kaimynė Ukraina būtų stabili ir vystytųsi visuotinės ekonominės gerovės linkme. Turime tam daryti įtaką, nes viena Ukraina iš šios gilios krizės neišbris. Tam reikės sutarimų, reikės ir kompromisų. Taip yra sprendžiami kariniai konfliktai.

Aušra Lėka

Dar siekiančiose gerovės šalyse žmonės būna dinamiški, verslūs, gimdo daugiau vaikų, turi daugiau bendrumo. Belgų profesorius Marcas De Vosas pastebi, kad Lietuvoje yra kitaip.

Aušra Lėka

“Ateinančiai kartai pridalijome labai daug socialinių pažadų, darydami prielaidą, kad ji bus gausesnė, o ekonomika vystysis sparčiai. Duokite pažadų tik esamai kartai ir tik tokių, kurie gali būti finansuojami jos disponuojamais pinigais“, – pataria mums Belgijos „Think Tank Itinera“ vadovas, teisės daktaras, Gento ir Briuselio (Belgija) universitetų profesorius, kitų Europos, JAV, Azijos šalių universitetų kviestinis profesorius Marcas De Vosas. Jis skaito paskaitas, rašo straipsnius tarptautinės darbo teisės, darbo rinkos reformų, pensijų, sveikatos apsaugos, senėjimo, gerovės valstybės temomis.

Kokių dar patarimų autoritetingas ekspertas turi Lietuvai, niekaip nesugebančiai išspręsti pensijų, kitų socialinių išmokų sistemos problemų, kurios, žinant demografines prognozes, taps vis aštresnės?

VEIDAS: Ką  konkrečiai, jūsų manymu, dabartinėje visuomenėje reiškia gerovės valstybės sąvoka?

M.V.: Tai klausimas ne tik Lietuvai – kiekvienai išsivysčiusiai ar besivystančiai valstybei: kokių, kam, kokiomis sąlygomis socialinių bei materialinių gėrybių ji suteikia ir kokia jas gaunančių asmenų atsakomybė.

Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, Vakarų Europos, JAV gerovė, atėjusi į šias šalis po Antrojo pasaulinio karo, buvo susijusi su ekonomikos vystymusi. Ekonominis ir demografinis augimas – į šiuos du pagrindinius dalykus remiasi gerovės valstybė. Jei šalis to neturi, susidursite su biudžeto krize (būtent taip šiandien ir yra Vakarų Europoje bei JAV). Tad reikia būti labai atsargiems su pažadais, kuriuos duodate, nes jei žadate, reikia galvoti, kaip tai finansuosite. Pažadai, kuriuos dabar reikia tesėti, nebuvo finansuoti jų davimo metu disponuotais finansiniais ištekliais. Juos apmokėti tikėtasi iš ekonomikos augimo ateityje. O to nenutiko.

Labai daug gerovės valstybės koncepcijų buvo suformuluota nepriteklių sąlygomis, darant prielaidą, kad valstybė aprūpins individą tuo, kuo jis negali apsirūpinti pats. Bet šiandien, manau, daug individų gali pasirūpinti savimi patys.

Pavyzdžiui, pensijų sistema: mano įsitikinimu, daug išmintingiau pasirinkti modelį, kurio esmė – taupymas (kol būsimas pensininkas dirba, jis kaupia pinigus, kurie ateityje bus panaudoti jo pensijai), nei žadėti, kad valstybė garantuoja pensiją mokėti pinigais, kuriuos uždirbs ateities dirbantieji, kai jūs jau būsite išėję į pensiją. Jei ekonominis ar demografinis augimas ne toks spartus, kaip tikimasi, turėsite kartą, kuriai nebus kam uždirbti pensijų. Tokiu pat asmeninio kaupimo ir draudimo principu gali būti paremta ir sveikatos draudimo sistema. Toks modernus požiūris į socialinę ir sveikatos apsaugą.

Žinoma, tokiu atveju iškyla visuomenės solidarumo ir lygybės klausimai. Taip, visuomet bus žmonių, kuriems reikės valstybės paramos. O jei valstybė negarantuos visiems socialinės apsaugos, kiekvienam draudžiantis atskirai visuomenėje bus didesnis pajamų skirtumas. Bet tai kiekvienos valstybės pasirinkimas: ar manote, kad tai gerai, ar kad blogai, ar norite sušvelninti skirtumus. Tačiau abejonių, ar tai tebėra gerovės valstybė, nekelia, jei turite, pavyzdžiui, privalomąjį sveikatos, pensijų draudimą ir žmonės patys save apsidraudžia.

VEIDAS: Tačiau dabartiniai Lietuvos pensininkai dirbo ir mokėjo mokesčius (t.y. išlaikė tuomečius pensininkus) sovietmečiu, o draustis savarankiškai nė nebuvo galimybės.

M.V.: Jūsų situacija specifinė, nes dabartinė situacija – praeities palikimas, o praeities pakeisti jūs negalite. Aš svarstyčiau apie tam tikrą nacionalinį susitarimą, ką daryti su ta karta, kuri negali perrašyti savo praeities ir kuri šiandien nebegali grįžti į darbo rinką. Gal būtų galima sutarti dėl kažkokio nacionalinio fondo, kuris padėtų jiems mokėti pensijas, nes tai labai svarbus ir demokratinės visuomenės solidarumo klausimas. Bet tai atskiras atvejis, viena karta jūsų dabartinėje istorijoje, ir neturėtų būti neįmanoma rasti sprendimų, kaip išspręsti jos problemą.

Tačiau tai du skirtingi uždaviniai: vienas – kaip spręsti pereinamojo laikotarpio problemą dėl sovietmečio dirbančiųjų kartos pensijų ir kitas – kaip mokėti pensijas ir socialines pašalpas ateityje. Dabar jums tenka užtikrinti pensijas ir dirbusiems sovietmečiu, ir būsimiems pensininkams. Tam reikia pinigų. Tad stenkitės paspartinti ekonomikos augimą šalyje, spręskite demografines problemas, ir bus lengviau išspręsti šį klausimą.

Žinoma, staiga turtingesni netapsite, bet tai įmanoma, net jei pažiūrėsite į Lietuvos ekonomikos atsigavimo tempus po krizės. Aš pats ne kartą buvau Lietuvoje ir galiu palyginti, kaip jūsų šalis atrodė per krizę ir kaip dabar. Bent jau Vilniuje vėl matau pozityvią aplinką, energiją.

Beje, ir Belgijos iššūkiai gana panašūs, bet ekonomikos struktūra, gerovės lygis skirtingi. Lietuvos ekonomika glaudžiai susijusi su eksportu, pavyzdžiui, su Vokietijos ekonomika, tad jei Vokietijai sekasi gerai, ir jums gerai sekasi. Tai makroekonominė realybė ir jūs neturite pervertinti, kaip gerovės valstybė ar darbo rinkos organizacijos gali jums padėti. Pradinis taškas – jums reikia pinigų tai sričiai, ir kai situacija šioje srityje gera, pasirinkę teisingus kelius darbo rinkoje ir socialinės apsaugos srityje jūs galite padaryti daug gerų dalykų gerovės valstybės kryptimi. Tačiau priešingu atveju negalite nieko.

VEIDAS: Sakote, kad dabartinių pensininkų problemą kaip vienkartinę reikia išspręsti ir su tuo baigti. Tačiau kalbant apie socialinės paramos gavėjus Lietuvoje problema ta, kad užaugo nauja karta, kuri, kaip ir jų tėvai, linkusi gyventi tik iš pašalpų, vengia dirbti. Žodžiu, vieni žmonės sunkiai dirba, o kiti nori gyventi nedirbdami iš socialinių išmokų. Ar tai taip pat įeina į tai, kas socialinės apsaugos sistemoje vadinama solidarumu ir lygiateisiškumu?

M.V.: Tai pasekmė socialinės apsaugos sistemos politikos, kurią jūs turite. Jeigu gerovės valstybės kūrimo politika tokia, kad įmanoma ja piktnaudžiauti, vadinasi, tai bloga politika. Šaliai, kuri dar turi nueiti ilgą ekonomikos plėtros kelią, patarčiau, kad socialinės paramos sistema, sąlygos jai gauti turi pastūmėti žmogų ieškoti darbo, motyvuotų jį būti aktyvų darbo ekonomikos rinkoje, neleistų jam vengti darbo.

Manau, tai principinis klausimas – kaip jūs kuriate savo šalies gerovės valstybės modelį. Tam turite daugybę gerų kitų šalių pavyzdžių, nes išsivysčiusios šalys irgi buvo susidūrusios su panašiomis problemomis. Tiesa, nėra labai sunku surašyti koncepciją, bet labai sunku sukurti ir vykdyti konkrečią politiką šioje srityje.

VEIDAS: Įvardykite keletą konkrečių priemonių, kurios pašalpų gavėjus paskatintų dirbti, o ne gyventi iš pašalpų.

M.V.: Pavyzdžiui, nedarbo išmokos: jų tikslas – ne tiek suteikti darbo netekusiam asmeniui pajamų, kiek investuoti į pagalbą jam susirasti darbą. Išmokų gavėjui turi būti keliama tokia sąlyga ir jos nesilaikantis asmuo išmoką prarastų.

Žinoma, turite lyginti pašalpų dydį su alga, kurią socialinės pašalpos gavėjas gautų, jei dirbtų. Jei žmogus sako, kad jam labiau apsimoka būti bedarbiu, nei dirbti, – tai yra tai, ko turite vengti.

VEIDAS: Bet darbo mokesčiai Lietuvoje vieni didžiausių ES, nors kiti – vieni mažiausių. Kaip vertinate tokią situaciją?

M.V.: Atsakymas akivaizdus: nustokite taip daryti. Jei apmokestinate darbą kaip nuodingus produktus, žmonės nedirbs. Esant nemenkam nedarbo lygiui pirmas žingsnis yra perkelti mokesčius nuo darbo ant kitų sričių: kapitalo, vartojimo, taršos ar dar ko – čia jūs patys geriau žinote savo situaciją. Jei smarkiai apmokestinami atlyginimai, tai mažina įdarbinamumą, nes jei žmonės ir dėl didelių mokesčių uždirba mažai, jie nenori dirbti, o darbdavys irgi svarsto, ar siūlyti darbo vietą, jei jos sąnaudos dėl mokesčių smarkiai brangsta.

VEIDAS: Bet paprastai aiškinama, kad Lietuvai labai reikia investicijų, todėl negalime smarkiai apmokestinti kapitalo.

M.V.: Mokesčius reikia subalansuoti. Manau, užsienio investuotojams labiausiai patrauklu yra geografinė padėtis, infrastruktūra, visuomenės gebėjimai, išsilavinimo kokybė, teisinė bazė, garantuojanti verslo saugumą ir stabilumą, maža korupcija. Mokesčiai, žinoma, svarbūs, bet jei neturite kitų minėtų dėmenų, vien jie nepritrauks tokio tipo investuotojų, kokių norite, – juk jums reikia ilgalaikių investicijų. O dėl mažesnio apmokestinimo pigesnė darbo jėga – irgi svarbus argumentas pritraukiant investuotojų.

VEIDAS: Esate tarptautinės darbo rinkos ekspertas. Ar turite šalį favoritę šioje srityje?

M.V.: Labai sunku palyginti, nes daug šios srities institucijų ir sprendimų šalyse nulemta kultūrinių bei istorinių skirtumų. Bet galima palyginti kelis kriterijus. Daug galimybių rasti darbą, jį keisti ir dirbti ilgesnes darbo valandas, jei to nori, – toks anglosaksų šalių požiūris į darbo rinką. O jei daugiau valstybės reguliavimo ir gerovės valstybės nuostatų, tada tai skandinaviškas kelias. Jame – geras derinys: labai dosni socialinė apsauga, bet jos lėšos investuojamos į tai, kad žmonės dirbtų. Skandinaviška investavimo į kiekvieną asmenį kultūra telkia darbdavius su profesinėmis sąjungomis bendram suvokimui, kad norėdamas, jog gyvenimas būtų sėkmingas, žmogus turi dirbti.

Turėdami pasirinkimą tarp tokių dviejų modelių galite apsispręsti, ar labiau norite susikoncentruoti į individą ir mažiau į valstybę, ar labiau į valstybės struktūras. Sakyčiau, Skandinavijos valstybės yra tai, į ką verta dairytis. Bet jei šalyje nemažai žmonių, kurie yra linkę ne dirbti, o gauti išmokas, – tai kultūrinis elementas. Jei nėra pagarbos teisei ir bendroms kultūros taisyklėms, jei didelė korupcija, žmonės piktnaudžiaus tokia sistema.

Lemiami veiksniai, kodėl Skandinavijos šalys yra tokios, kokios yra, – skandinavų kultūra ir principai netoleruoja žmonių, kurie piktnaudžiauja valstybės parama. Jei jūs norite didesnio valstybės reguliavimo, turite turėti pilietinę kultūrą. Priešingu atveju tai neveiks.

VEIDAS: O ar tiktų Lietuvai dabar vis dažniau kaip modernus minimas vadinamasis „flexicurity“ modelis, siekiantis apimti ir darbdavio, ir darbuotojo interesus – derinti socialinę paramą ir darbo sąlygų lankstumą?

M.V.: Tai iš Skandinavijos šalių ir Nyderlandų kilusi sistema. Neanglosaksiškoms Europos šalims tai patrauklus siūlymas, nes čia vyriausybės vaidmuo gana didelis, bet labai atidžiai sprendžiama, kaip valstybę ir jos pinigus panaudoti socialinės apsaugos srityje. Tai sudėtingos taisyklės, kurios reikalauja pilietinės kultūros: sistema turi būti nekorumpuota, be piktnaudžiavimų, reikalaujanti tam tikro nacionalinio susitarimo.

Vienas kertinių momentų derinant darbo rinkos lankstumą ir socialinį saugumą – kad kiekvienas, kuris įtrauktas į darbo rinkos sistemą, pradedant nuo vyriausybės, verslo, darbdavių iki profsąjungų ir kiekvieno individualaus darbuotojo, nėra opozicija vienas kitam, o bendradarbiauja konsensuso principu. Nežinau, ar Lietuvoje tarp verslo ir profsąjungų interesų yra abipusis supratimas, ar esama kolektyvinių pastangų padėti vieni kitiems. Jei to nėra, šios sistemos negali nukopijuoti.

Bet „flexicurity“ yra keletas elementų, iš kurių galima pasimokyti, kaip konstruoti pašalpų sistemą, kad padėtumėte žmonėms ne tik įsidarbinti, bet ir toliau sėkmingai daryti darbinę karjerą.

VEIDAS: Lietuvos dirbančiųjų bei pensininkų santykio tendencijos įspėja, kad valstybės teikiama socialinė rūpyba susidurs su vis didesnėmis problemomis. Kokia dar, be jau jūsų minėto individualaus dirbančiųjų kaupimo principo, išeitis: dar didesni mokesčiai ar dar mažesnė socialinė parama ir pensijos?

M.V.: Didžiausias Lietuvos rūpestis – demografija. Jei būčiau Lietuvos politikas, labai rimtai apie tai galvočiau. Normalus demografinis ciklas toks: kol šalis tebėra besivystanti, žmonės turi daugiau vaikų ir tik tada, kai tampa turtingi, – mažiau. Jei šalyje gimstamumas mažėja dar iki šaliai tampant turtinga, prarandamas vienas kertinių ekonomikos vystymosi variklių – gyventojų gausėjimas.

Manau, turite labai atidžiai analizuoti, kodėl Lietuvoje mažas gimstamumas, kodėl talentingi, gabūs žmonės palieka šalį ir negrįžta. Išvažiuoti nėra blogai, jei grįžtama su pinigais ir patirtimi, bet jei negrįžtama, tada šaliai kyla problemų. Tuo reikia labai susirūpinti, nes Lietuva nėra tokio gerovės lygio valstybė, kad pajėgtų palaikyti gerą ekonomikos augimą esant demografiniam kritimui.

Demografinės tendencijos visose Vakarų šalyse kelia susirūpinimą, bet jose situaciją šiek tiek gerina imigracija. Tačiau tai vis tiek rimta problema, juolab turint omeny, kad ateinančiai kartai esame pridaliję labai daug gerovės valstybės pažadų, darydami prielaidą, kad ateinanti karta bus gausesnė nei ankstesnė. Dabar turime problemą ir ją žinome. Tai pamoka: duokite pažadų tik esamai kartai, ir tik tokių, kurie gali būti finansuojami iš šios kartos disponuojamų pinigų. Neįsipareigokite ateinančiajai kartai. O jei paveldėjote ankstesnių kartų palikimą, kaip kad jūs iš sovietinių metų, neperkelkite tų pačių principų dar į ateinančią kartą.

Tai nėra greitas posūkis, nėra ir lengvas. Bet tam gali būti palanki šeimoms, gimstamumui politika, nes besivystančioje šalyje, kokia yra Lietuva, demografinis augimas yra tai, ko jums ypač reikia. Jei to nėra – tai problema.

VEIDAS: Turėjome didžiausias ne tik Europoje išmokas motinoms, o sistemiškai reikšmingų gimstamumo pokyčių tai nedavė. Be to, juk daugiausia emigruoja jauni žmonės, tad ir vaikai gimsta svetur.

M.V.: Žmonės, kurie išvažiuoja, gali ir grįžti. Tai rodo kitų šalių pavyzdžiai. Normalu, kad jauni ambicingi žmonės, kurie turi galimybę patekti į turtingesnę rinką, nori išvažiuoti. Bet jei yra gera gimtosios šalies vystymosi dinamika, tikėtina, jie nustos išvažiuoti ar dalis išvažiavusiųjų net grįš, čia investuos. Lietuva negali neatsižvelgti ir į tuos išvažiavusius žmones.

Bet jei norite pertvarkyti valstybę, kad joje žmonės norėtų gyventi ir gimdyti vaikus, turi būti kažkoks nacionalinis tikslas, nacionalinis konsensusas, kaip jūs tai padarysite, kažkas panašaus į kolektyvinę strategiją, kas bus šios šalies ateities ekonominės sėkmės raktas: geografinė vieta, talentai, pasiekiamumas ar dar nežinia kas. Skandinavijos šalys ar Nyderlandai sugebėjo pritaikyti mechanizmus, kurie numato ateitį dvidešimt–trisdešimt metų į priekį, apibrėždami, koks yra raktas ateities gerovei sukurti. Tai dalis šalių veikimo būdų, į kurį įtraukti visi – ir verslas, ir akademinė visuomenė, ir individai. Aplinkybės gali keistis, bet esminiai nacionalinio susitarimo ingredientai – ne. Ir jie neateina tik iš viršaus – valdžia gali suteikti tik kryptį, o visi kiti turi norėti tai daryti. Tai labai svarbu, nes tai suburia šalį, jos piliečius draugėn, motyvuoja žmones dirbti, prisiimti riziką, investuoti.

To jums reikia, nes daug kas priklauso nuo kolektyvinės valios ir nuo kolektyvinio sprendimo. Jūs – nedidelė nacija, labai koncentruota miestuose. Jūs galite turėti labai patrauklias spartaus augimo pozicijas. Juk metai po sovietmečio jums buvo geri – su gera infrastruktūros plėtra, gerais pinigais, tai galite turėti ir toliau.

Lietuvoje esu buvęs jau keletą kartų ir kaskart labai nustembu girdėdamas itin pesimistines kalbas, neva viskas eina blogyn. Jums reikia ieškoti bendrumo, kolektyvinio dinamizmo. Ir nėra priežasties, kodėl jūs to negalėtumėte padaryti.

VEIDAS: Turime labai daug talentų visose srityse, aktyvūs akademinės visuomenės, verslo atstovai, visuomenininkai yra sukūrę ir ateities strategiją „Lietuva 2030“, bet visos strategijos virsta tik popieriumi, kai ateina iki valdžios institucijų.

M.V.: Vadinasi, kažkas blogai politiniame sprendimų priėmimo procese, valdžios ir visuomenės talentų bendravime. Valdžia turėtų tas idėjas surinkti ir paversti konkretybe. Antra vertus, taip, lyderystė svarbi, svarbu turėti tinkamų lyderių tinkamu laiku, bet jūs esate demokratinė valstybė, lyderiai išrinkti visuomenės, tad turite juos tokius, kokių nusipelnote, – tai abipusis judėjimas.

Tai panašu ir į mano šalį, Belgiją, tik skirtumas, kad mes – daug turtingesnė valstybė. Jūs turite ieškoti pranašumų situacijoje, kurioje esate: esate kitų vijimosi stadijoje, o šioje valstybės evoliucijos stadijoje žmonės paprastai būna verslesni, dinamiškesni, imasi didesnės rizikos, turi daugiau bendrumo nei turtingų valstybių gyventojai.

Tačiau kai atvažiuoju į Vilnių, kalbuosi su žmonėmis, man susidaro įspūdis, kad esu besivystančioje šalyje su išsivysčiusios šalies problemomis. Bet jūs tokie dar nesate. Turėtumėte būti kritiški šiuo atžvilgiu.

Nesu gerai įsigilinęs į jūsų šalies ekonomikos reikalus, bet kaip stebėtojas iš išorės pasakyčiau, kad galėtumėte pasinaudoti nedidelės šalies pranašumais: kai jūsų vos apie tris milijonus, galėtų būti greičiau sutarti dėl sprendimų, prisiderinti prie pokyčių nei didelėse šalyse. Politinis susitarimų procesas jūsų šalyje turėtų vykti labai gerai. Jei taip nėra, pradėkite taip daryti.

Iš plieninės magnolijos, kaip “The Economist” buvo pakrikštijęs Dalią Grybauskaitę jai tapus Lietuvos prezidente, ji nuleista į kitą – metų skandalistės poziciją. Nors prezidentei ir už tai ačiū. Priešingu atveju Lietuva gal būtų gavusi nominaciją, pavyzdžiui, už valstybės pavertimą televiziniu išgyvenimo šou, nes juk ES pirmaujame pagal krizės metais smarkiausiai nukapotas algas.

O ir tie “The Economist” vardijami D.Grybauskaitės išsišokimai – gal išsišokimai tik iš proamerikietiškų pozicijų. Jei JAV prezidentas, parinkdamas sau kompaniją garsiajai vakarienei Prahoje, tarsi perbraižė Europą pagal tai, kurias valstybes ir dar kokio rango personą iš kurios pakviesti, tai gal D.Grybauskaitė teisi, pademonstravusi, kad neturėtume jaustis menki vien todėl, jog esame maži.

Negali ginčytis, išsišokėliškai atrodo D.Grybauskaitės rankų spaudinėjimas paskutiniu Europos diktatoriumi vadinamam Baltarusijos prezidentui. Tačiau ir šiuo klausimu turbūt nėra naivuolių, manančių, kad tai ES valstybės prezidentė daro be ES palaiminimo, o gal net paraginimo. Žinoma, prezidentė savo “pasakiau tai, ką norėjau pasakyti” kartais pasako tai, ko geriau jau visai nesakyti. Juo labiau kad vis tiek vėl ima ir drėbteli kad ir apie tą patį Aleksandrą Lukašenką kaip apie stabilumo garantą, ir toli gražu ne privačiame pokalbyje.

Tačiau šįsyk, matyt, vėl plaksimės dilgėlėmis ne tiek dėl to, kad “The Economist” mūsų prezidentę pavadino išsišokėle, kiek – kad estai pelnė Auksinio kaliko titulą, tuo dar kartą sustiprindami mūsų nevisavertiškumo kompleksą. “The Economist” prilygino triumfui tai, kad Estija, vos prieš 20 metų atsikračiusi sovietinės okupacijos, dabar praktiškai vienintelė atitinka visų svarbiausių Europos klubų taisykles.

Beieškodama atsakymo, kodėl jie nuolat už mus geresni, vis prisimenu interviu su Estijos ministru pirmininku Andrusu Ansipu. Aš jo klausiu apie biudžetą, o jis vis atsako apie mokesčių mokėtojų pinigus. Neteko per visus beveik 21 nepriklausomybės metus girdėti, kad nors vienas Lietuvos premjeras, prezidentas, Seimo vadovas ar politikas biudžetą būtų nuolat vadinęs tuo, kuo jis ir yra, – mokesčių mokėtojų pinigais.

Be abejo, ir mes ne iš kelmo spirti: štai pasiryžome pritraukti investicijų ir – pagaliau! – po ilgų Andriaus Kubiliaus vojažų po pasaulį pagal investicijas aplenkėme net tuos auksinius kalikus estus. Štai kaip svarbu teisingai išsikelti tikslą ir jo siekti. Tik ir vėl: matyt, kažkaip kitaip mes mąstome, jei paklaustas apie iššūkius mūsų premjeras neužsikirsdamas kartojo – subalansuoti biudžetą, paskui atsirado mistinis planas tapti regiono moderniųjų technologijų lyderiais. O jo estiškasis kolega prioritetus vardijo taip: padidinti gimstamumą, pailginti gyvenimo trukmę, propaguoti sveiką gyvenimo būdą, kelti produktyvumą, kurti patrauklią aplinką verslo investicijoms, kurios ir sukurs naujų darbo vietų.

Kitaip mąstome. Todėl kitokie ir laimėjimai. Todėl ir kitokie metų titulai.

Diskutuoti apie Tėvynės sąjungos moralę po sostinės politikų benefiso beprasmiška. Kiekvienas normalus pilietis suvokia, kas kaltesnis – atskleidęs nusikaltimą ar jį daręs. Jei kažkam atrodo atvirkščiai, tai tikriausiai bus konservatorių priežiūros komiteto narys. Motyvas, esą savivaldybės kontrolierius Šarūnas Skučas vertas pašalinimo iš partijos už nelojalumą jai, daugiau nei juokingas, nes sunku būtų neprisiminti, kad ir tas pats kol kas Vilniaus meras Vilius Navickas birželį balsuodamas dėl Vilniaus šilumos tinklų nuomos Prancūzijos koncernui “Dalkia” buvo nelojalus partijos pozicijai.

Būtų galima sakyti – tesiaiškina konservatoriai savo vidinius širšalus tarpusavyje, juolab kad ir iš Š.Skučo daryti principingumo etaloną būtų rizikinga. Kaip rodo konkretūs pavyzdžiai, politikų principingumas prasiveržia dažniausiai tik tada, kai jie nori įkąsti oponentui, tegul ir prieš penkias minutes dar buvusiam bendražygiui. Pavyzdžių – senesnių ar naujesnių, kaip sako rusai, nors tvenkinius tvenk. Štai neseniai staiga kaip džinas iš butelio ėmė veržtis principingumas suskilusių prisikėlėlių stovykloje, primindamas, kaip prieš keletą metų lygiai taip pat darbiečių Viktoras Mažasis (Muntianas) staiga praregėjo ir ėmė spjaudytis kompromatu ant Viktoro Didžiojo (Uspaskicho).

Galima ilgai vardyti. Ir visa tai būtų tik humoristinių laidų siužetai, jei ne viena aplinkybė. Šie žmonės kuria įstatymus, pagal kuriuos mes priversti gyventi. Jie, kaip savivaldybės kontrolierių ragino kol kas sostinės meras, verčia sau naudingus tyrimus atlikti per tris dienas, o oponentų – per trejus metus. Tad klausimas elementarus: o kas pasirūpins ne pozicijos, ne opozicijos, o valstybės piliečių nauda?

Konkretūs pavyzdžiai įrodo, kad politikų padorumas prabunda ne dažniau nei Islandijos Eijafjalajokutlis ir būtent tada, kai reikia pelenais užpilti oponentą. O kai susikryžiuoja oponentų interesai, atsiranda proga kažką išlošti ir paprastam piliečiui. Gal būtų bent šiek tiek daugiau galimybių to pasiekti, taikant elementarią schemą, pagal kurią kontroliuojančių institucijų vadovai būtų skiriami tarybos kadencijai, o kandidatūrą siūlytų opozicija?

Tiesa, dabar pagal Vietos savivaldos įstatymo 27 straipsnį savivaldybės kontrolierius teoriškai turėtų būti normalus valstybės tarnautojas, patekęs į šį postą po laimėto konkurso. Jam įstatymas draudžia darbo laiku dalyvauti politinių partijų veikloje. Tačiau belieka prisiminti, kaip sostinės savivaldybėje valdančioji dauguma sugebėjo atsikratyti Š.Skučo pirmtako, kuris neva dirbo pagal V.Navicko nurodytą schemą, tik socialdemokratų naudai. Dar pridūrus, kad laimėjusį konkursą kontrolierių vis tiek tvirtina sostinės taryba, apolitiškumo paieškų sėkmė tolygi politikų padorumo paieškų sėkmei. Kol nė vieno, nė kito bent jau sostinėje rasti senokai nepavyksta, gal opozicijos deleguotam kontrolieriui valdančiųjų meras nepultų užlaužti rankų.

Dar liko keturios dienos pasirašyti daugiau kaip pusantrų metų svarstomam Nacionaliniam susitarimui dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo. Penktadienį pavakare jį buvo pasirašiusios dvi partijos – valstiečiai liaudininkai ir Liberalų sąjūdis. Negausiai. Be abejonės, dar prisidės 2V idėjos autorius konservatorių lyderis Andrius Kubilius. Juk jis taip mėgsta gražiai skambančias deklaracijas ir nenustebčiau, kad būtent savo 2V – dviejų vaikų koncepciją jis tiki buvus gimstamumo bumo postūmiu. Tačiau gyvenimas kur kas banalesnis nei šūkiai: ne vienos šeimos pagausėjimą lėmė ilgesnės ir sotesnės vaikelio auginimo atostogos. Kurias, beje, 2V įkvėpėjas jau atėmė.

Kažkaip sunku patikėti, kad ir naujasis Nacionalinis susitarimas paskatins žmones oficialiai įteisinti santuokas, darniai gyventi, gerinti šeimos prokreacinę funkciją, kaip kad rašoma dokumente, o žmoniškai tariant, tiesiog gimdyti ir auginti vaikučius, kad įtikins visuomenę į šeimą žiūrėti teigiamiau. Tiesa, reikia tikėtis, kad ultrakonservatoriškos vertybės neskatins moters kęsti smurtaujantį vyrą, nes buvimas oficialioje šeimoje teiktų daugiau socialinių garantijų, ar nepastūmės diskriminuoti vaikų, gimusių nepilnoje šeimoje.

Beje, apie tą naują gyvybę: visi žino, kad vos jai užsimezgus reikia bėgti į vaikų darželį – priešingu atveju jo galima nesulaukti, iki vaikui jau reikės į mokyklą. O ne visi juk dirba Seime, kur žindyvė drąsiai darbo vietoje traukia krūtį, o vaikelį paaugina nė neprašydama atostogų. Mat kitur dar ir dirbti reikia.

Taip, Nacionaliniame susitarime pirmu numeriu siūloma siekti plėtoti ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklą. Tačiau dėl ko čia dar tartis? Reikėjo ne kokio dar vieno nacionalinio susitarimo, o liberalizuoti vaikų darželių steigimo reikalavimus. Jei dar tiksliau, neapsimetinėti, kad niekas nežinojo apie nelegalius darželius visai tam nepritaikytuose butuose, kuriuose mokesčių valstybei nemokančios mamytės kartu prižiūri ne tik savo, bet ir dar keletą vaikelių.

Vargu ar šeimas gausinti jauni žmonės ryšis ir dėl tokių lingvistinių susitarimo vingrybių, kaip “taikyti socialines, ekonomines priemones, sudarančias prielaidas šeimoms įgyvendinti troškimą turėti vaikų”. Vakarų šalyse seniai suvokta, kad realus skatinimas gimdyti vaikus – net ne išmokos ar ilgos atostogos, o lankstūs darbo santykiai, kai jaunos šeimos gali derinti karjerą ir šeimą.

Politikams nėra jokio reikalo kištis į šeimų reikalus, pripažįsta Seimo pirmininkė Irena Degutienė, bet mano, kad valstybė turi pareikšti palankų požiūrį į šeimą. Tad tegu ir reiškia. Jauni žmonės sau piršlius, o savo vaikams krikštatėvius pasirinks patys, o politikai tegu dirba savo darbą – leidžia tokius įstatymus, kad nereikėtų siūlymo, kurį Nacionaliniam susitarimui dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo pateikė Rokiškio rajono savivaldybė: “sukurti mobilias grupes savižudybių prevencijai”.