Gimtadieniui dovanų gavau… šiaurės pašvaistę: „pasidaryk pats“ principu šeima ir draugai padovanojo įrėmintą nuotrauką su šiuo gamtos stebuklu ir vokelį svajonei įgyvendinti.

Aušra LĖKA

Bandymus pamatyti šiaurės pašvaistę paprastai visi vadina jos medžiokle, ir ne veltui. Esama panašumų: žvėrių miške yra, bet niekas negarantuoja, kad būtent tau ir tądien pavyks ką sumedžioti. Lygiai tokia pat medžiok-lė yra ir pastangos pamatyti šiaurės pašvaistę.

Beje, dar viena asociacija su medžiokle – suomiškas šiaurės pašvaistės pavadinimas kilęs iš „lapės uodega“, ir panašumo tikrai yra, tik uodega žalia.

Kur ir kada

Pirmiausia reikia išsirinkti, kur ir kada skristi medžioti tos pašvaistės, ar lotyniškai Aurora borealis, kaip šį gamtos reiškinį romėnų Aušros deivės vardu pakrikštijo Galileo Galilėjus.

Šiaurės pašvaistė paprastai matoma 60–70 laipsnių šiaurės platumos juostoje, o šis žiedas eina per kelias valstybes – Suomiją, Švediją, Islandiją, Daniją (tiksliau, Grenlandiją), Norvegiją, Kanadą, Rusiją. Blaškausi tarp Norvegijos Tromso ir Švedijos Abisko. Skaitau kelionių forumus: reikia, kad būtų kuo mažiau apgyvendinta teritorija, nes būtina visiška tamsa. Geriau – ne prie pat vandens, nes dar reikia ir kuo mažiau debesų.

250 km į šiaurę nuo poliarinio rato esantis Švedijos Abisko kaimelis atrodo tobuliausia vieta – visiškas pasaulio pakraštys: vos 85 gyventojai (tiesa, dar reikėtų pripliusuoti ir šiaurės pašvaistės medžiotojus ar čia atvykstančius slidinėti švedus). Dar už kelių kilometrų, prie pat šiauriausio Švedijoje Abisko nacionalinio parko, – Švedijos turizmo asociacijos STF turistinės bazės viešbutis ir hostelis (svečių namai). Žodžiu, beveik visiškas pasaulio pakraštys, o dar 900 m virš jūros lygio Nuolja kalnas, ant kurio pastatyta „Aurora Station“ su restoranu ir apžvalgos aikštelėmis.

Šansų pamatyti pašvaistę čia daugiau nei kitur dar ir todėl, kad šalia didžiulis 70 km ilgio Tornetresko ežeras, tad debesys daugiau formuojasi virš jo, o kalnas išlindęs virš jų net apsiniaukusią dieną. Pasirinkimą patvirtina ir keliautojų „biblija“ – „Lonely Planet“, Abisko „Aurora Station“ karūnavusi geriausia vieta pasaulyje šiaurės pašvaistei stebėti.

Ne mažiau svarbu – kada. Žinoma, kai daug tamsos. Užpoliarėje su tamsa – ne problema: gruodį ir sausį čia poliarinė naktis, tad saulė visai nepakyla. Bet ir speigas tuo metu žnybia ir –30 laipsnių. Vis dėlto statistika rodo, kad saulės spinduliavimo aktyvumas, kuris ir dovanoja šiaurės pašvaistės stebuklą, paprastai didžiausias vasarį bei kovą, o ypač per ekvinokciją – lygiadienį, vadinasi, kovo 20 d.

Turi reikšmės ir mėnulio fazės – pilnatis reiškia daugiau šviesos, o šviesa temdo Aurora borealis.

Žodžiu, reikia turėti omeny vietovės gyventojų skaičių, metų laiką, mėnulio fazę, spinduliavimo aktyvumo statistiką, vandens telkinių artumą. Bet iš tikrųjų reikia vieno – stebuklo, nes gamta yra gamta. Tad visi pataria važiuoti bent penkioms nakvynėms, tokiu atveju šansai, kad kurią naktį iš jų dangus nusidažys žaliai, padidėja.

Ir dar – prognozės. Įninku kasdien tikrinti Aurora borealis prognozių tinklalapius. Artėjant skrydžiui šansai niaukiasi. Bet juk visur po aiškinimų, kur ir kada, prirašoma: nei mėnulio fazė, nei vieta neduoda jokių garantijų – tiesiog tikėkitės stebuklo.

Pašvaistė net pati sau ploja

Sudėliojo tobuliausią modelį: Abiskas, Švedija, kovo 20 d., lygiadienis, pasibaigus pilnačiai. Skrydis į Stokholmą, paskui į Kiruną (yra alternatyva 17 val. važiuoti traukiniu – įspūdingi vaizdai, bet kaina panaši kaip skrydžio), dar 100 km autobusu iki Abisko. Švedijos turizmo asociacijos STF viešbutyje net tampu šios asocia-
cijos nare, nes pigiau įsigyti metinį bilietą, nei mokėti visą kainą. Bet vis tiek – nepigu.

Užtat tikrai garantuota kokybė: švaru, gražu, puikus personalas. Visos įmanomos žiemiškos pramogos – pasivažinėjimas haskių kinkiniu ar sniegomobiliu, kopimas į ledą, slidžių žygiai, ekskursijos į ledo viešbutį ar samių kaimelį, fotografijos kursai, kaip geriau užfiksuoti pašvaistę, žinoma, jos – Aurora borealis stebėjimas.

pasiūla didžiulė kaip ir jų kaina, prasidedanti nuo 100 eurų. Čia gali išsinuomoti ir visą slidinėjimo ar kopimo į ledą įrangą. Restoranas, pelnęs daugybę titulų, brangokas, bet per keliasdešimt kilometrų niekur kitur nepavalgysi. Tiesa, hostelyje gali gamintis pats, bet juk ir parduotuvės tokiu pat atstumu nėra niekur kitur, tik kuklus maisto skyrelis viešbučio suvenyrų parduotuvėje. Ar verta pridurti – ir čia nėra pigu.

Tačiau Abisko peizažas – nemokamas, o jis šiaurietiškai žavus: užšalęs ežeras, kalnai ir beržų miškas, nors mums vadinti mišku varganus, susisukusių kamienų beržiokus ir atrodo šiek tiek per skambu.

Pirmą naktį trepsiu iš šalčio ant ežero ledo. Dangus skaisčiausias, žvaigždžių milijonas. Kažkas lyg ir žaliuoja. Mintyse kikenu – dovanotai pašvaistei į dantis nežiūri. Jei bent kiek žalia – vadinasi, pašvaistė. Vis dėlto tai toli gražu neprimena matytų nuotraukų.

Kita naktis žada dar mažiau. Žvarbus vėjas, dangus kaip marška aptrauktas. O kaip tik tą dieną užsakytas turas į „Aurora Station“. Sėdu į keltuvą. Tamsu, nors į akį durk. Vėjas siūbuoja vagonėlius. Nepasakytum, kad jautiesi labai saugiai. „Aurora Station“ sulendame į restoraną. Lauke, atrodo, nebus ką veikti. Gidas nepraranda optimizmo: sako, pirmiausia reikia pamatyti nors vieną žvaigždę, t.y. gal pasirodys koks plyšelis skaidraus dangaus, nes spinduliavimo aktyvumas didžiulis. Jis aiškina, kad šiaurės pašvaistė susidaro saulės vėjo atneštoms dalelėms susidūrus su žemės atmosfera, daugiausia deguonimi ir azotu. Jonosferoje kilusi magnetinė audra sukelia švytėjimą. Žalia spalva pašvaistes nudažo atominio deguonies švytėjimas.

Fotografai demonstruoja išmoktą meną: ko žmogaus akis nemato, objektyvo akis įžvelgia – nuotraukose dangus gerokai žalesnis. Gidas aiškina, kad kitaip, nei įsistebeilijus į dangų neprarandant vilties, Aurora borealis nepamatysi. Mat gražiausios tos, kurios pasirodo trumpai ir sušokusios savo šokį išsisklaido kaip miražas.

Valanda laukimo ir… prasideda. Vienur – lyg vertikalūs švytintys dryžiai, kitur žalios dėmės, visas horizontas žaliame rūke. Bet iš tiesų gražiausios – tos „lapės uodegos“: lyg kometa nušvinta ir it smiltelės pradeda byrėti, sukeldamos šokio įspūdį. Susižavėjimo sutvardyti niekas nė neketina – nuostabos klyksnius palydi nepažįstamų žmonių glėbesčiavimasis. Vyrukas iš Puerto Riko išmanųjį vis suka į dangų ir dukrai šaukia: „Maria, es lo que ves?“ (isp. „Marija, ar matai?“), ir girdi ataidint euforijos šūksnius net iš kitapus gaublio.

Beje, gidas pasakojo, jog suomių mokslininkai net užrašė šiaurės pašvaistės… garsą, nors nėra tikri, kad tai būtent jų keliamas garsas – kažką panašaus į katutes. Gal tikrai jos sau ploja? Na, tikrai to vertos. Kelias valandas stovi užvertęs galvą į dangų, bet užmiršti net arktinį šaltį, nuovargį ir miegą.

„Matėte? O, jūs laiminga, jums pasisekė“, – kitą dieną šypsojosi sutikti viešbučio tarnautojai, traukinio į Kiruną palydovė ar autobuso į ledo viešbutį bendrakeleiviai. Tiesa, vairuotojas tokiu entuziazmu nesidalijo – sakė, vos ne kasdien matąs. Bet čia pat kitas švedas pa-šmaištavo: „Jei matote šiaurės pašvaistę dieną, tai jūs tikrai unikalus….“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2017-m

Socialdemokratai, nors turėtų būti kairieji, akivaizdžiai yra dešinieji. O valstiečiai ir žalieji, kurie iš tikrųjų tik tiek žali, kiek žalumo vaivorykštėje, yra jos margumo pažiūrų mišrainė. Normalioje politinėje sistemoje tokia partija apskritai neturėtų funkcionuoti.

Aušra LĖKA

Kad mūsų partijų pavadinimai reiškia priešingą kryptį, nei jos brėžia Lietuvos politikoje, labai gerai atsiskleidžia tarptautiniame kontekste. Pavyzdžiui, Europos Parlamente (EP) mūsų partijų atstovai gerokai iškrinta iš giminingų partijų europinio konteksto.

„Europos socialdemokratai EP nuolat kalba apie profsąjungas, dirbančiųjų teises. O Lietuvoje socialdemokratai yra dešinieji, ne kairieji. Ir jų atstovams EP labiau rūpi ne dirbančiųjų teisės, o užsienio politikos, energetikos klausimai. Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovas EP labiau valstietiškas nei žaliasis – jis kalba apie regioninę plėtrą, žemės ūkį, o žalumas jam – penktaeilis dalykas. Žalieji EP kelia kitokius labai rimtus ir jautrius klausimus, tokius kaip ekologija ir visi jos aspektai, gyvūnų teisės. Ir Lietuvoje tarp valstiečių ir žaliųjų nematau daug žaliųjų: jie – regionų atstovai su vieno sektoriaus – žemės ūkio interesais“, – EP Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijos pirmininko pavaduotojas Petras Auštrevičius lygina, kuo skiriasi mūsų dabartinės valdančiosios partijos nuo europinio jų atitikmens.

Liberalų sąjūdžio atstovas EP pastebi ir mūsiškių liberalų skirtumus: Lietuvos liberalai mažiau nei jiems giminingos partijos Europoje kalba apie žmogaus teises, tarp jų ir socialines, apie teisę į teisingumą. „Esame šiek tiek nusigręžę nuo šių Europos liberalų keliamų klausimų“, – pripažįsta P.Auštrevičius.

Žinoma, partijų Europoje esama labai skirtingų, nepaisant panašių jų pavadinimų. Pavyzdžiui, Portugalijos socialdemokratai – dešinieji, o socialistai – kairieji.

Ar kam šiais laikais apskritai rūpi ideologija? „Be ideologijos liktų tik kova dėl valdžios. Ideologija partijai – būtinas dalykas“, – neabejoja ilgametę politinę patirtį turintis europarlamentaras P.Auštrevičius.

Turėtų būti būtinas dalykas. Bet nėra.

Tikros kairiosios partijos neturėjome

Socialdemokratai – teoriškai kairioji partija, turinti ginti dirbančiųjų interesus. Bet „Veidas“ yra skaičiavęs, kad tarp socialdemokratų Seime paprastai būna didžiausia labai turtingų asmenų, žemvaldžių ir verslo imperijų savininkų koncentracija. Nemažos dalies turtų kilmės genealogija veda prie buvusios narystės kompartijoje ir kompartijos ar komjaunimo turto, kolūkių ar fabrikų „prichvatizacijos“. Tad ko čia stebėtis, jei ir šios kadencijos socialdemokratai derybose dėl ministrų postų kovojo, kad tik nereikėtų prisiimti atsakomybės už Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, mat jiems kur kas svarbiau savo rankose turėti Ūkio ministeriją, nuo kurios sprendimų priklauso daugelio partijos bičiulių asmeniniai reikalai.

Dabar socialdemokratai žada keistis, bent jau taip deklaruoja likę du pretendentai į didžiausios Lietuvoje partijos lyderius – ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius ir Vilniaus vicemeras Gintautas Paluckas. Jie sako sieksią susigrąžinti socialdemokratines vertybes ir tapatybę.

„Paradoksas, bet nėra ko susigrąžinti, nes to niekada nebuvo, palyginti su teoriniu įsivaizdavimu, kas turi būti socialdemokratai“, – neabejoja Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorė dr. Ainė Ramonaitė. Nebent, priduria politologė, žiūrėtume į socialdemokratus iki susijungimo su LDDP 2001 m., kai buvo aiški tikrojo socialdemokratiškumo vizija ir ideologinės sąsajos su tarpukario socialdemokratais. Tačiau A.Ramonaitė sako nesanti tikra, jog būtent tai turi omeny jauni pretendentai į socialdemokratų vedlius: jai susidaro įspūdis, kad kalbėjimas apie socialdemokratinių vertybių susigrąžinimą – labiau viešųjų ryšių veiksmas.

O „teisingus atsakymus“ socialdemokratai išmokę: A.Ramonaitė su kolegomis atliko kandidatų į Seimą apklausos „Mano Balsas LT“ analizę ir jai susidarė įspūdis, kad kandidatuojantys į Seimą socialdemokratai žino, kaip turėtų mąstyti socialdemokratai, taip ir atsako į klausimus. „Tačiau tikro rūpinimosi žmonėmis, bent iš tų, kurie kalba partijos vardu, nebuvo. O rinkėjai jaučia, kur yra reklaminis šnekėjimas, kur nuoširdus rūpestis dėl sunkiau gyvenančio žmogaus. Buvo kairės pakilimų, vadinamosios naujos kairės bandymų. Bet toks įspūdis, kad viskas netik-ra. Ir iš tų jaunų būsimų lyderių kol kas nematau proveržio“, – vertina A.Ramonaitė.

Politologė vadina paradoksu, kad socialdemokratai vengia socialdemokratinės politikos, nes visuomenėje paramos jai būtų pakankamai daug, tad būtų paranku apie tai kalbėti. Ekonominiu aspektu nei Darbo partija, nei „Tvarka ir teisingumas“ taip pat nėra aiškūs kairieji. „Nuoširdžiai kairiosios partijos ekonominiu požiūriu niekada ir neturėjome“, – konstatuoja A.Ramonaitė.

Politinė kairė – ne socialdemokratinė, o komunistinė?

VU TSPMI lektorius doc. dr. Liutauras Gudžinskas primena, kad tarpukariu socialdemokratai buvo aiškūs ir stiprūs tautinės valstybės šalininkai, kairė buvo socialdemokratinė, o ne komunistinė, kaip daugeliu atvejų ji suvokiama dabar. Lig šiol politinė kairė suvokiama siejant su sovietiniu laikotarpiu, su valstybei priešiška idėja. Suvokimą reikėtų keisti, ir pirmiausia tai turėtų rūpėti patiems socialdemokratams.

Tačiau jie, atrodo, to savo sovietinio šleifo ir įpročių nė nesistengia atsikratyti: nomenklatūriniai tinklai, nepotizmas, net medžioklių tradicijos labai jau panašios į buvusias soviet-mečiu. Kaip ir bičiulystė daugeliui vis dar artimesnė su Kremliaus, o ne su Briuselio, Berlyno ar Paryžiaus žmonėmis, ką dar kartą įrodė Mindaugas Bastys: socialdemokratų elito atstovas, kurį partija buvo numačiusi jai atstovauti Seimo vadovybėje, pričiuptas besibičiuliaujantis su Lietuvai priešiškai nusiteikusiomis personomis – tokią išvadą, analogišką kaip Valstybės saugumo departamento, praėjusią savaitę padarė ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas.

L.Gudžinskas pastebi, kad socialdemokratai iki šiol nepasižymėjo ir kaip viešojo intereso gynėjai. Tai politologas sieja su socialdemokratų nomenklatūra: sunku kalbėti apie viešąją politiką, jos reformas, kai socialdemokratai asmeniniais, giminystės ar patronažiniais tinklais susiję su veikėjais, kurie dėl reformų arba prarastų darbą, arba turėtų keistis.

Beje, L.Gudžinskas atkreipia dėmesį, jog Lietuvoje apskritai įsivyravusi nuostata, kad reikia ne ginti viešąjį interesą, o sudaryti geras sąlygas verslui, ir jau nuo jo gerovės priklausys visų mūsų ateitis. Iš dalies toks mąstymas turi pagrindo, bet verslininkai – privatūs veikėjai ir jų interesai nebūtinai sutampa su viešuoju interesu. Gera to iliustracija – Darbo kodekso priėmimas.

Dar vienas dalykas, kuris Vakaruose laikomas vienu esminių, o Lietuvoje mažiau akcentuojamas, yra lyčių lygybė. Visame pasaulyje išlieka skirtumas tarp to, kokias pajamas už panašų darbą gauna vyrai ir moterys. Politika turėtų būti orientuojama į to reiškinio šalinimą. Per rinkimų į partijos pirmininkus kampaniją M.Sinkevičius siūlė idėją valstybės valdomose įmonėse įvesti kvotas moterims. 

 Gal įdomi idėja, bet, L.Gudžinsko vertinimu, tai tik fragmentas. Tokiems dalykams reikia nuoseklios politikos, o jos nėra. „Jei mūsų socialdemokratai nori atrasti save lygindamiesi tiek su tarpukario Lietuvos socialdemokratais, tiek su Vakarais, viešojo intereso gynimo, lyčių lygybės klausimai turėtų būti keliami“, – pabrėžia politologas.

Kad ne tik Lietuvoje kairė netenka savo tapatybės, praranda daugelį savo bruožų, o kai kur konservatoriai perima socialinės rūpybos funkcijas, pastebi ir politologė prof. dr. Jūratė Novagrockienė. Ji primena, kad kairės ir dešinės suvokimas keitėsi: nuo XX a. septintojo dešimtmečio prarandamas klasikinis klasės ar socialinės skirties suvokimas. „Socialdemokratija buvo siejama su tam tikromis reformomis, kosmopolitizmu, socialine rūpyba. O dabar socialdemokratai pradėjo atstovauti verslui, bet ne „darbininkų klasei“ ar socialinėms grupėms, kurioms tikrai reikia paramos ir kompleksinės socialinės politikos. Mūsų socialdemokratai tai užmiršo, jie labai supanašėjo su dešine“, – sako J.Novagrockienė.

Ar galima tikėtis, kad ką nors pakeis naujasis socialdemokratų lyderis? J.Novagrockienės vertinimu, G.Paluckas socialdemokratiniu požiūriu grynesnis, gal ryžtingesnis, jis tiesiai deklaruoja, kad reikėtų iš esmės keisti didžiąją dalį partijos vadovybės. M.Sinkevičius taip pat sako, kad reikia ją keisti, ideologiškai atkurti partijos tapatybę, įvaizdį, bet kalba nomenklatūriškai, prisitaiko prie situacijos, sako, kad reikėtų dirbti su tais pačiais žmonėmis, todėl M.Sinkevičiui konkurencinėje kovoje gali būti palankesnė parama. „Jeigu kalbėtume apie naudingumą partijai, G.Paluckas būtų geriau, pasikeitimas būtų ryškesnis. Jei M.Sinkevičius būtų išrinktas tokia kaina, kad išlaikomos daugelio socialdemokratų vadovybės dabartinės pozicijos, tai kreiptų labiau pragmatine, o ne socialdemokratinės ideologijos gryninimo kryptimi“, – mano J.Novagrockienė.

LVŽS išlaiko tik noras turėti valdžią

Socialdemokratams sunkiai sekasi ieškoti tapatybės, o „valstiečiams“ net nėra ko ieškoti, nes jų rinkimų idėja – jos neturėti. A.Ramonaitė, analizavusi „valstiečių“ atsakymus į klausimus „Mano Balsas LT“, konstatavo, kad LVŽS atstovai ideologiškai pasklidę po visą skalę – tarp jų yra ir „konservatorių“, ir „liberalų“, ir „socialdemokratų“. Saulius Skvernelis – apie centrą, nėra aiškiai ideologiškai apibrėžtas, bet lyderiui tai gal palanku, nes taip lengviau suburti koaliciją.

„Kaip „valstiečiai“ atsakinėjo į klausimus, taip dabar ir elgiasi“, – vertina A.Ramonaitė. Todėl ir tiek chaoso, nesusišnekėjimo. Dabar bandoma skirstyti – Skvernelio žmonės, Karbauskio žmonės, bet tas susigrupavimas nėra pagal kurią vieną dimensiją. Kai kada tie grupavimaisi – nebūtinai vertybiniu požiūriu, o pagal interesus.

L.Gudžinskas įsitikinęs: „Normalioje politinėje sistemoje tokia partija neturėtų funkcionuoti. Ji panaši į valdžios partiją, kaip Rusijos politinėje sistemoje dominuojanti „Jedinaja Rossija“: nors jos viduje – skirtingi politiniai požiūriai, bet visi sutinka, jog partija turi išlikti, kad išlaikytų valdžią. Tačiau Lietuvoje gyvename demokratijos sąlygomis ir manau, jog išcent-
rinės jėgos suskaldys šią politinę jėgą, partinė konkurencija prives prie to, kad strateginiai šios jėgos veikėjai suvoks, jog jiems gal racionaliau veikti atskirai. Tokia situacija gali susiklostyti.“

L.Gudžinskui netikėta tik tai, kad tai vyksta labai greitai: net nepraėjus šimtui dienų prasidėjo esminiai santykių aiškinimaisi, kardinalus pozicijų išsiskyrimas. „Sąlygos skilimui ir naujos Vyriausybės formavimui yra: S.Skvernelis linksta prie Gabrieliaus Landsbergio, gal pridėjus liberalus atsirastų alternatyva dabartinei valdžiai, o tokių alternatyvų buvimas stiprina skilimo tikimybę“, – mano L.Gudžinskas.

Jis LVŽS nemato kaip aiškios politinės jėgos – tai efemeriškas darinys, kuris vieną dieną gali imti ir suskilti, ir jiems apie tapatybę nėra ko ir kalbėti. „Valstiečiai ir žalieji – tik pavadinimas, etiketė, bet juos pastatyti tarp kairės ir dešinės labai sunku, nes jie turi ir vienokių, ir kitokių vertybių. Tai, pavyzdžiui, grynai dešiniosios konservatyvios dėl alkoholio draudimo ir kairuoliškos dėl socialinės atskirties“, – mano ir J.Novagrockienė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2017-m

Velykinio atgimimo stebuklo įkvėpti šiomis dienomis 714 Lietuvos bažnyčių užplūs minios tikinčiųjų ir vadinamųjų proginių katalikų. Per pusšimtį jų projektuotos ir statytos jau po nepriklausomybės atkūrimo. Kokios jos – šiuolaikinės architektūros perlai ar gargarai su kryžiumi?
„Tai buvo lyg didžiulis troškulys“, – Vilniaus dailės akademijos docentė architektūrologė dr. Rasa Butvilaitė apibūdina naujų maldos namų statybos bumą po pusės amžiaus sovietmečio draudimų ne tik statyti, bet net atnaujinti, remontuoti bažnyčias, nebent jos turėjo architektūros paminklo statusą.

Aušra LĖKA

Sakralinės architektūros tradicija nenatūraliai buvo ilgam nutrūkusi, visiems architektams tai buvo nauja kūrybos sritis, tad prasidėjo karštligiški ieškojimai, kaip šiuolaikinė architektūra turi derėti su liturgine funkcija.

Euforija atgavus tikėjimo laisvę virto noru statyti pasaulio bazilikų dydžio šventoves. Tačiau susidurta ne tik su pinigų stygiumi, bet ir su ginčais, net piktumais dėl architektūrinių sprendimų. Vis dėlto po 1990 m. Lietuvoje jau suprojektuota ir pastatyta per pusšimtį bažnyčių, dar kelios dešimtys koplyčių, neskaičiuojant atstatytų, susigrąžinusių savo pirminę paskirtį ar kituos pastatuose įkurdintų maldos namų.

Architektai mokėsi liturgijos

Ne vieną sakralinio pastato projektą kūręs Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas, Vilniaus dailės akademijos profesorius Marius Šaliamoras prisimena pojūčius imantis projektuoti pirmą ne utilitarioms funkcijoms skirtą, o sakralinį objektą: buvo smalsu, labai norėjosi pabandyti, bet tokio statinio projektavimas kėlė ir papildomų reikalavimų. Projektuoti bažnyčią jam, kaip ir kiekvienam tą bandžiusiam lietuvių architektui, buvo iššūkis – juk per pusę amžiaus sovietinės okupacijos to daryti neteko, tad reikėjo ne tik ieškoti įkvėpimo, bet ir mokytis liturgijos abėcėlės. M.Šaliamoras stažavosi, išklausė liturgijos kursą Kauno ir Varšuvos kunigų seminarijose.

Teko daug bendrauti su kunigais, parapijiečiais. Kai kurie buvo užsispyrę dėl senoviškos bažnyčios, jos tipo, tad diskusijų būta nemažai. „Žinoma, paprasčiau projektuoti kokį prekybos centrą, nes tai mažiau liečia asmeninius jausmus, toks objektas labiau nuasmenintas. Bet, pavyzdžiui, projektuojant šeimos namą – tos pačios problemos, kaip ir bažnyčią: retai gausi gerą rezultatą, jei vengsi bendravimo, reikia išklausyti žmonių mintis ir jas paversti profesionalia architektūra“, – architekto misiją parodyti kelius, kaip kartais gal ir naivią, bet nuoširdžią mintį pastate paversti gilia ir profesionalia, aiškina M.Šaliamoras.

Ar kuriant tokį išskirtinį statinį kaip bažnyčia jo kūrėjas turi būti tikintis? „Architektas vykdo užsakymą: funkciją sujungia su erdve, erdvę su emocija, šviesa. Bet bažnyčia – toks objektas, kai vis tiek reikia tikėti tuo, ką darai, ir per tikėjimą pajausti tą dvasią ir ko tai erdvei reikia. Architektas, kuris yra tikintis, kuris ne tik supranta funkciją, bet ir jaučia dvasinį virpesį, vienareikšmiškai sukurs kokybiškesnę bažnyčią nei tas, kuris tik vykdys užsakymą“, – mano kiekvieną sekmadienį bažnyčią lankantis M.Šaliamoras.

Jo debiutas šiame žanre – Ignalinos, paskui Elektrėnų bažnyčių projektavimo konkursai, abiejuose laimėta antra vieta. Vilniuje pastatyta M.Šaliamoro su Vytautu Nasvyčiu projektuota pirma Lietuvoje šiuolaikinė Naujųjų apaštalų bažnyčia, Kunigų seminarijos kompleksas. O Pabradės Švč. Mergelės Marijos Šeimos karalienės bažnyčią architektas vadina stebuklu, atsiradusiu iš didelio parapijiečių noro turėti savo maldos namus, ir džiaugiasi ja kaip sėkmingo bendradarbiavimo tarp kurijos, bendruomenės ir architekto vaisiumi.

Kas įeis į architektūros istoriją

Architektų sąjungos pirmininko vertinimu, per pastaruosius 27-erius su trupučiu metų sukurta tikrai vertingų sakralinės architektūros pavyzdžių. Jam pačiam labai patinka Kęstučio Pempės Dievo gailestingumo koplyčia, įrengta Santariškių klinikų vidiniame kieme: „Ji nėra prašmatni ar didelė, bet visuomet pilna žmonių, tokia optimistiška. Nereikia didelių erdvių, pompastiškumo, tai kaip tik kai kada žmogų atbaido.“

M.Šaliamoras giria architektų Ričardo Krištapavičiaus ir Algimanto Zavišos Nidos Švč. Mergelės Marijos Krikščionių pagalbos bažnyčią – ji jauki, aiškiai matyti, kad skirta Nidai, o ne Vilniui, Kaunui ar kokiai kitai vietovei.

Vis dėlto kas iš naujųjų sakralinių pastatų gali pretenduoti į XX a.pab.–XXI a. pr. architektūros istoriją? Architektūrologė R.Butvilaitė mano, kad visos, – kaip unikalus maldos namų statybos bumas atkūrus nepriklausomybę.

O jei konkrečiau, Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė menotyrininkė dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė architektūros istorijoje neabejotinai mato Vilniaus Pal. Jurgio Matulaičio bažnyčią: visų pirma dėl to, kad tai pirmoji bažnyčia nepriklausomos Lietuvos istorijoje, o pradėta statyti dar sovietmečiu, gavus leidimą iš KGB. Tai vienetinis atvejis. Bažnyčia lig šiol neužbaigta, be bokšto, kuris gal dar bus kažkada pastatytas. Interjeras baigtas įrengti praėjus daugiau nei 20 metų po bažnyčios pastatymo. Bet sakralinio meno ekspertė neabejoja, jog šios bažnyčios išskirtinumas ir tas, kad ją kūrė iškiliausi menininkai: projektavo architektas Gediminas Baravykas, interjerą, baldus, kitus liturginius reikmenis kūrė profesionaliausi šiuolaikiniai lietuvių menininkai – skulptoriai Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vladas Urbanavičius, Ksenija Jaroševaitė, dailininkas Vaidotas Kvašys.

S.Maslauskaitė-Mažylienė pastebi, kad išskirtinesni architektūriniai ir meniniai sprendimai dažniau pasiekiami vienuolinėms bažnyčioms: „Parapinės intelektiniu požiūriu negali sau tiek leisti, nes parapija – tai bendruomenė su daug skirtingo skonio, skirtingo išsilavinimo žmonių, todėl dažnai balansuojama vidutiniškesniame, daugeliui patinkančiame, per daug diskusijų nekeliančiame vizualiniame kontekste.“

Jos vertinimu, iš tiesų sėkmingi šiuolaikinės sakralinės architektūros pavyzdžiai yra Pa-lendrių Šv. Benedikto vienuolynas, kurio architektai – patys vienuoliai, ar vienuolijų pasauliečių draugų projektuoti maldos namai Pranciškonų vienuolyne prie Kryžių kalno, Paštuvos basųjų karmeličių vienuolyno ar Vilniaus Bernardinų bažnyčios vidinė koplytėlės.

S.Maslauskaitė-Mažylienė prie sėkmingų projektų priskiria ir tuoj po nepriklausomybės atkūrimo pradėtą statyti Elektrėnų bažnyčią: „Architektas Kęstutis Šilgalis dėjo daug pastangų aiškinantis, kas tai yra bažnyčia, liturgija. Tarp bažnyčios bendraautorių – tokių garsių menininkų, kaip skulptorius Stanislovas Kuzma, Nijolė Vilutytė, pavardės.“

Beje, kaip ir prieš kelis šimtmečius, taip ir dabar tarp tokių išskirtinių statinių, kaip maldos namai, architektų – ne tik lietuviai: Pranciškonų vienuolyną prie Kryžių kalno projektavo pranciškonų draugai italai architektai, tiesa, baldus interjerui kūrė Rimas Sakalauskas, už juos gavęs Nacionalinę premiją, o prof. Algirdo Dovydėno kūrybos vaisius – vitražai. Palendrių vienuolynas Kelmės rajone – prancūzų architektų projektas.

Architektūrologė R.Butvilaitė taip pat giria Nidos bažnyčią, kaip labai kontekstualią, gerai pagavusią šio regiono dvasią, puikų regionalizmo architektūros pavyzdį. Viena geriausių patirčių lankantis sakraliniuose pastatuose ji vadina Palendrių vienuolyno bažnyčią: „Nepaprastai gera erdvė. Jei Dievas yra meilė, tai norėtųsi, kad Dievo namuose – bažnyčioje visur ji būtų. Palendrių bažnyčia – pavyzdys, kai matyti meilė kiekvienai detalei, labai gerai išspręsta vidaus erdvė, viskas nuteikia maldai, apmąstymui, transcedencijai.“

R.Butvilaitės vertinimu, pakankamai sėk-mingas ir baigiamos statyti Dubingių bažnyčios projektas – čia taip pat mėginta kurti regionalistinę architektūrą, atsižvelgti į vietos dvasią. Architektūrologė prie naujosios lietuvių sakralinės architektūros sėkmių priskiria ir Pabradės bažnyčią – su moderniu gelžbetonio kiautu laivo pavidalo formos pastatas labai pagyvino miesto kraštovaizdį. To čia kaip tik trūko.

Garažai su kryžiumi?

Vis dėlto tiek visuomenė, tiek specialistai ne vieną naujos bažnyčios pastatą yra prilyginę garažui, gargarui ar prekybcentriui su kryžiumi. Architektų sąjungos pirmininkas M.Šaliamoras pripažįsta: nesėkmių būta, ir tam yra priežasčių. Visų pirma sovietmečiu bažnyčių projektavimo tradicija buvo nutrūkusi, ją reikėjo atrasti iš naujo. Kita priežastis – galbūt architektai šiek tiek kitaip tą tikėjimą įsivaizdavo, kitaip interpretavo, nei statomų bažnyčių parapijų žmonės ir kunigai, tad būta nesusišnekėjimo.

Trečia priežastis – bažnyčios, kurios nėra jaukios, dažniausiai yra per didelės: būta funkcijos pervertinimo, nesupratimo iš kunigų pusės, kad kasdien labai didelės bažnyčios bendruomenei nereikia. Jos dažnai statytos orientuojantis į šventes, o dabar iš to kyla eksploatavimo sunkumai ir didelės išlaidos. Bet čia, pasak M.Šaliamoro, turi būti kurijos, parapijos bendruomenės apsisprendimas – jos yra projekto užsakovės.

R.Butvilaitė taip pat visų pirma peikia labai didelius kai kurių naujos statybos bažnyčių mastelius: kai kurios jų neproporcingai didelės, o kai kur tai net agresyvių betono formų architektūra. Pavyzdžiui, Pal. Jurgio Matulaičio bažnyčia Vilniuje: jos architektūra ir pagrindinė statybinė medžiaga – betonas koreliuoja su aplinkui esančių pastatų architektūra, o toje vietoje gal norėtųsi kažkokio kontrasto, kad bažnyčia neturėtų blokinių namų dvasios, sušildytų tą vietą ir aplinką. Tačiau bažnyčia šiurkšti, grubi, toks net pačios statybinės medžiagos apdorojimo būdas.

Architektūrologė nesėkme vadina, kai per didelis bažnyčios tūris nekoreliuoja su kontekstu, kaip Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės bažnyčia Šventojoje, – ji svetima toje aplinkoje, taip ir neprigijo miestelyje. R.Butvilaitės vertinimu, ne visai tinkamas sprendimas tai vietai – dvibokštė Šv. Juozapo Darbininko bažnyčia Klaipėdoje: tai lyg ir aliuzija į tradicinių istorinių bažnyčių architektūrą, ypač baroko laikotarpio, kuriam būdingos dvibokštės bažnyčios. Bet tokia architektūra priskirtina brutalizmo krypčiai, formos įmantrios, net manieringos. Domeikavos Lietuvos kankinių bažnyčia, R.Butvilaitės vertinimu, taip pat pernelyg manieringa.

„Ne visuomet viską lemia architektas – didelę įtaką turi užsakovai, jų pageidavimai. Tačiau vis dėlto XX a. pabaigoje, dabar XXI amžiaus pradžioje norėtųsi šiuolaikiškesnės – adekvačios laikui raiškos, o istorinių formų interpretacijos, tokios kaip nauja bažnyčia Alytuje, turinti lyg ir romaninės architektūros dvasią, nėra naujų ieškojimų pavyzdžiai. Norėtųsi, kad nauja sak-ralinė architektūra išreikštų savo laikotarpio dvasią ir architektūros formomis aktualizuotų tikėjimą, kad nekvepėtų retrospektyva, tuo, jog tikėjimas yra kažkas lyg pasenusio, neaktualaus, kad būtų patraukli šiandienos žmogui“, – pabrėžia R.Butvilaitė.

Valtis – švento Petro ar pabėgėlių?

Žinoma, tokiame statinyje kaip bažnyčia svarbu ir tradicija. Bet, R.Butvilaitės vertinimu, štai Nidos ar Pabradės bažnyčios – naujoviškos formos, bet jose išlaikytas ir subtilus santykis su tradicija.

Sakralinio meno ekspertė S.Maslauskaitė-Mažylienė linkusi ginti naująją Lietuvos sakralinę architektūrą: „Galima pravardžiuoti šiuolaikines bažnyčias angarais ar garažais. Nemažai daliai žmonių apkritai nepatinka šiuolaikinė architektūra, jie su ilgesiu mini, kokie nuostabūs buvo gotika ar barokas. Bet gyvename kitokiu laiku. Transcendentalumas, Dievo ilgesys – per muziką, per vaizdus turėtų būti. Bet koks dabar laikas, kokie žmonės, tokia ir architektūra.“

Ji sako esanti netgi skeptiškesnė tų bažnyčių, kurios statomos stengiantis parodyti nostalgiją praeičiai, atžvilgiu. Kad ir toks pavyzdys: bokštas bažnyčių architektūroje yra svarbus ženklas, bet jį pastatyti labai brangu. O dabartinei bažnyčiai labai svarbi socialinė funkcija, patalpos pastoracinei, katechetinei, socialinei veiklai. Jei stūksos didžiulis šaltas bokštas, ar tai bend-ruomenei svarbiausia?

Nauji bažnyčios uždaviniai keičia ir jos architektūrinį pavidalą. Po Vatikano II Susirinkimo liturginės reformos (1962–1965 m.) atsirado poreikis įtraukti tikinčiuosius aktyviai dalyvauti pamaldose, atsivėrė altoriaus erdvė, bažnyčios suplanavimas tapo laisvesnis.

Žinoma, ir šiuolaikiniam sakraliniam pastatui labai svarbi simbolika. „Reikia ne tik tobulai išspręsti funkciją, bet ir tobulai užkoduoti informaciją, kurios maldos namuose labai daug. Jei to nepadarai, tada bažnyčios pastatas – tik supermarketas su kryžiumi, dėžė. Architektūra per erdves, per šviesą savotiškai programuoja žmonių mintis, elgesį, emocijas“, – sako M.Šaliamoras.

Bet S.Maslauskaitė-Mažylienė atkreipia dėmesį ir į tai, kad laikas, sekuliarizacija, modernybė, postmodernybė veikia viską – nuo mūsų galvų iki architektūrinių formų. Visai kitą prasmę įgyja net tradiciniai simboliai: šiandien palapinės, arkos, laivo simbolizmas nebūtinai skleidžia tą pačią žinią, kokią skleidė, pavyzdžiui, baroko bažnyčių architektūroje. Tai greičiau sukels asociacijas su pabėgėlių laivais ir palapinėmis stovyklose nei su „Petro laivu“ ar „Mozės palapine“. Tad, kaip sako menotyrininkė, reikia išmanyti tradicinę ikonografiją, bet ir įvertinti, kokios formos veikia šių laikų žmogų.

Nauji maldos namai nuo senųjų skiriasi ir kuklumu, jie nebe tokie puošnūs. Krikščioniška liturgija priėmė meną kaip poveikio priemonę, todėl bažnyčiose yra meno kūrinių, skamba muzika, ir to reikia. Bet M.Šaliamoras primena, kad šiuolaikinė liturgija prašo neblaškyti besimeldžiančiojo dėmesio, koncentruotis į vieną tašką – altorių, todėl bažnyčios „švarėja“, norėdamos išgryninti emociją, maldą, meditaciją.

Vilniaus Pilaitės Šv. Juozapo parapijos klebonas Ričardas Doveika taip aiškina pokyčius: „Viduramžiais bažnyčia buvo gyva Biblija: žmogus ir nemokėdamas skaityti bažnyčioje ją skaitė akimis per vitražus, skulptūras, tą grožį, nes Dievas yra gražus. Modernaus, postmodernaus pasaulio tikrovėje, kai visi moka skaityti ir rašyti, visi turi savo nuomonę, diskutuoja, ir pats bažnyčios pastatas reikalingas kitoks, kaip susitikimo vieta.“ 

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2017-m

Aušra LĖKA

Prieš du prisidirbusius Seimo narius mojuojama apkaltos vėzdu. Bet lig šiol mojuota dažnai, o per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį jų buvo tik penkios ir tik trimis atvejais tai politikams kainavo postą.
Du „šviežiausi“ prasižengėliai galimos apkaltos prisišaukė dėl labai skirtingų priežasčių: vienas – dėl įtartinų draugysčių su atstovaujančiaisiais Rusijos interesams ir nusikalstamo pasaulio asmenimis, kitas – dėl galimo seksualinio priekabiavimo.

Kokios didžiausios Lietuvos politikų nuodėmės, dėl kurių jie prisišaukė ar buvo beprisišaukią apkaltą?

Tikrasis socialdemokratų veidas

Seimo narys Mindaugas Bastys, kuriam dabar inicijuojama apkalta, – ne šiaip koks asmuo, sutapus laimingoms aplinkybėms prasprūdęs į Seimą. Jis buvo Socialdemokratų partijos prezidiumo ir tarybos narys, net iškeltas į partijos pirmininkus. Seime jis – jau ketvirtą kadenciją, mandatą sugebėdavęs laimėti vienmandatėje apygardoje gimtajame Šakių rajone.

Gal ramiai sau būtų toliau tęsęs ir politinę karjerą, ir draugystes su įtartinais veikėjais, jei socialdemokratai nebūtų jo iškėlę į Seimo vadovybę: gruodį jis išrinktas į socialdemokratams pagal koalicijos kvotą priklausantį Seimo vicepirmininko postą. Šiam postui reikia turėti leidimą dirbti su ypatingo slaptumo dokumentais, pažymėtais žyma „Visiškai slaptai“. Tačiau Valstybės saugumo departamentas (VSD), paanalizavęs M.Basčio ryšius, rado pagrindo suabejoti šio asmens patikimumu ir tokio leidimo nedavė.

VSD užkliuvo ilgametė ir gana glaudi bičiulystė su Rusijai atstovaujančiais veikėjais. Štai M.Bastys reguliariai bendrauja su Jevgenijumi Kostinu, kurio šeima mūsų šalyje atsidūrė, kai jo tėvas buvo paskirtas dirbti į KGB padalinį Lietuvoje. J.Kostinas Lietuvoje įkūrė ir vadovavo Tarptautinei Baltijos akademijai, kurios licencija 2005 m. panaikinta už nuolatinį Lietuvos teisės aktų pažeidinėjimą. Jis atstovauja Rusijos valstybinės energetikos korporacijos „Rosatom“ interesams Lietuvoje, rūpinosi Astravo AE įvaizdžiu, o tai kertasi su Lietuvos pozicija, ypač su nacionaliniu partijų susitarimu dėl Astravo AE.

Maža to, kaip konstatuoja VSD, M.Bastys, naudodamasis Seimo nario pareigomis, jau daug metų vykdo J.Kostino pavedimus ar prašymus: palaikė jo rusiškosios akademijos steigimą, organizavo „Rosatom“ atstovo Aleksandro Merteno susitikimą su premjeru Algirdu Butkevičiumi, bet šiam atsisakius suvedė su tuomečiu Seimo pirmininku Vydu Gedvilu, net rūpinosi žemės susigrąžinimo Trakuose klausimais, tarpininkavo Rusijos piliečiams išduodant ar pratęsiant leidimus gyventi Lietuvoje ir t.t. M.Bastys važiavo į Maskvą ir į J.Kostino knygos pristatymą.

Kitas M.Basčio bičiulis – Piotras Vojeika, dirbęs KGB, buvęs koncerno „Gazprom“ tarpininkės Lietuvoje „Dujotekanos“ viceprezidentu. VSD duomenimis, P.Vojeika lig šiol bendrauja su buvusiais KGB darbuotojais Lietuvoje ir Rusijoje, palaiko ryšius su Rusijos ir Baltarusijos ambasadų Lietuvoje darbuotojais. Draugystė abipusiškai naudinga: M.Bastys prašė P.Vojeikos finansinės paramos, o P.Vojeika – Seimo nario pagalbos „Dujotekanos“ reikaluose.

Tarp M.Basčio pažįstamų – ir valstybinio Rusijos TV kanalo RTR lietuvių kilmės žurnalistas Ernestas Mackevičius, besididžiuojantis ordinais už „objektyvų“ įvykių Kryme nušvietimą ir Vladimiro Putino šlovinimą. Draugystė – laiko patikrinta: M.Bastys beveik kiekvieną vasarą su E.Mackevičiumi susitinka Palangoje, susiskambina švenčių, gimtadienių proga. Jie bendrauja kasmet Palangoje vykstančiame prie Rusijos „minkštosios galios“ projektų priskiriamame meno festivalyje „Atvira jūra“. Čia vyksta ir uždari renginiai, kuriuose dalyvauja ir M.Bastys.

Beje, su Kremliaus ruporu E.Mackevičiumi M.Bastį supažindino Kauno mafijos autoritetu anksčiau tituluotas Saturnas Dubininkas, VSD duomenimis, atstovaujantis Rusijos ir Baltarusijos asmenims ir jų interesams strateginiuose Lietuvos ūkio sektoriuose. M.Bastys 2009–2012 m. net buvo įdarbinęs S.Dubininko sūnų savo padėjėju Seime.

M.Bastys bendrauja ir su Vadimu Pachomovu, palaikančiu ryšius su Rusijos šalies žvalgybos ir saugumo tarnybomis, o jų žmonos turi bendrą verslą.

Tačiau M.Bastys, atsakydamas į klausimyną asmenims, pretenduojantiems gauti leidimą dirbti su įslaptinta informacija, nenurodė kai kurių savo saitų su asmenimis, turinčiais ryšių su kitų šalių, ir dar tokių nedraugiškų Lietuvai kaip Rusija, specialiosiomis tarnybomis. Jis užmiršo pažįstantis P.Vojeiką, nors paskui pripažino žinojęs, kad šis dirbo KGB, nepaminėjo ir savo vizito į J.Kostino knygos pristatymą Maskvoje.

M.Bastys dievažijasi: nors daug metų su šiais veikėjais bendravo, bet po šios kadencijos priesaikos – ne, tad išeitų, kad ir apkalta negalima. Tačiau ar tikrai politiko VSD pateikta neišsami informacija – tik atminties spragos? 

 Dar vienas klausimas: ar partijos bičiuliai, kaip socialdemokratai vienas kitą vadina, nežinojo, su kuo bičiuliaujasi M.Bastys? Ar jie mano, kad tai tinkama kompanija žmogui, kurį jie laiko savo veidu – iškelia į aukščiausią turimą postą Seime, siūlo į partijos pirmininkus? Tiksliau, ar toks elitinio socialdemokrato etalonas?

Kol kas M.Bastys sustabdė savo narystę Socialdemokratų partijoje, atsisakė siekti partijos pirmininko posto, pasitraukė iš Seimo vicepirmininkų. Tačiau Seimo mandato atsisakyti neskuba.

Parlamentaro padėjėjos darbo vieta –  ir jo miegamajame?

Mandato nenori prarasti ir erotiškais darbo pokalbiais pagarsėjęs jau penktąkart vedęs Kęstutis Pūkas. Kol kas jis tik pasitraukė iš „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos, bet Seimo palikti nenori. K.Pūkas mandatą laimėjo pagal „Tvarkos ir teisingumo“ sąrašą.

Paviešinus pretendenčių į patarėjas liudijimus, kad jis per darbo pokalbį aptarinėja ne kvalifikaciją, o krūtų dydį, klausia ne apie dip-lomą, o ar pretendentė turi draugą, vedasi į Seimo viešbutį ir tiesmukai rėžia, kaip smagu būtų pasivolioti miegamojo lovoje, prieš Seimo narį sukilo Seimo Moterų grupė – ji inicijavo K.Pūko svarstymą Etikos ir procedūrų komisijoje, o ši pasiūlė jam surengti apkaltą.

Kodėl iniciatyvos ėmėsi ne visi Seimo nariai, o tik moterys? Gal vyrai tokį elgesį laiko didvyrišku?

Kelios Seimo nario priekabiavimą patyrusios moterys kreipėsi į prokuratūrą, pradėtas ikiteisminis tyrimas. Maža to, jis pasigyrė, kad po Seimą vaikšto su ginklu. Na, tikrai pavojingas parlamentaras.

Beje, K.Pūkas ne pirmas, kurio pokalbiai renkantis padėjėjas – su užuominomis apie papildomas paslaugas. 2011 m. tuometis Seimo narys Saulius Stoma, į parlamentą patekęs su Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partija, kavinėje susipažinęs su dailia žaliaake, ėmė jai siūlyti padėjėjos darbą su solidžiu atlyginimu, pasivažinėjimais su juo į pajūrį ir t.t. Bet paaiškėjo, kad žaliaakė iš tikrųjų buvo eksperimentą atliekanti žurnalistė. Jo idėja LNK laidai „KK2“ kilo neatsitiktinai: pats S.Stoma prodiuseriui Sauliui Bartkui už tai, kad jį laida rodo teigiamai, pasiūlė pas save įdarbinti žurnalistę, kuri ir toliau dirbtų savo ligšiolinį darbą, tik algą jai mokėtų Seimo kanceliarija. S.Stoma prodiuseriui skundėsi savo tuomete padėjėja: „Ji blondinė, bet dabar sustorėjusi. Tokia pampuška.“

Tačiau S.Stoma atsipirko svarstymu Seimo Etikos ir procedūrų komisijoje. Ši nusprendė, kad jis pažeidė politiko elgesio kodekse įtvirtintą padorumo ir pavyzdingumo principą, bet nesulaužė Seimo nario priesaikos. Žodžiu, pripažino, kad į parlamentaro priesaiką sąžiningai tarnauti tėvynei puikiai telpa padorumo ir pavyzdingumo praradimas.

Išvengė apkaltos net kaltais  pripažinti teisme

Apkalta Vytautui Gapšiui po to, kai 2016 m. teismas garsiojoje Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje pripažino jį kaltu dėl dvigubos buhalterijos, atrodė neišvengiama. Bet Seimo narys jos išvengė, ir labai įmantriu būdu. Tuomet valdančioji Darbo partija nutarė, kad V.Gapšiui apkalta negalima, nes jis nusikaltimą padarė dar prieš tapdamas parlamentaru. Kad užčiauptų oponentus, „darbiečiai“ kreipėsi į Konstitucinį Teismą (KT), bet taip suktai suformuluodami klausimą, kad atsakymą traktavo, kaip jiems buvo patogiau. KT jie paklausė, ar padarius nusikaltimą iki duodant priesaiką galima ją sulaužyti. Kas ginčysis – negali sulaužyti priesaikos, jei nesi jos davęs. KT ir nesiginčijo, tik paaiškino, kad esant apkaltinamajam nuosprendžiui į KT apskritai nereikia kreiptis. Čia neturi svarbos, kada padarytas nusikaltimas, jei jis paaiškėjo asmeniui esant Seimo nariu.

Bet valdantieji „perskaitė“ KT verdiktą, kaip jiems patiko. Šių metų vasarį KT dar kartą paaiškino: „Konstitucijoje nurodytas apkaltos pagrindas „paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas“ nėra siejamas su nusikaltimo padarymo laiku.“ Nes juk apkaltos tikslas – pašalinti iš einamų pareigų tuos pareigūnus ar panaikinti Seimo nario mandatą tiems Seimo nariams, kurie savo veiksmais diskredituoja valstybės valdžią ir dėl to praranda piliečių pasitikėjimą.

Teismas kaltu yra pripažinęs ir Seimo narį Roką Žilinską, tuomet nuo A.Valinsko Tautos prisikėlimo partijos atskilusios Krikščionių partijos, vėliau – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų narį. R.Žilinskui apkalta nepradėta motyvuojant, kad Seimo nariu jis tapo 2008 m. spalį, o jo konfliktas su policijos pareigūnais įvyko 2007 m. gruodį. Tuometis LNK žinių vedėjas įsivėlė į konfliktą su taksistu, o vėliau – su policininkais.

Paryčiais taksi su draugu važiavęs būsimas politikas atsisakė sumokėti už kelionę, ėmė užgaulioti vairuotoją, taksi salone vyrai išliejo alkoholio. Taksistas iškvietė policiją, o girti vyrai kibo į atlapus policininkams ir ėmė juos užgaulioti, vadindami „pederastais, gaidžiais, asilais“, ir, policininkų liudijimu, mėtėsi nepadoriais siūlymais. R.Žilinsko girtumas buvo tikrinamas Vilniaus priklausomybės ligų centre – kraujyje rasta net 2,48 promilės alkoholio.

Tačiau Seimas, matyt, nelabai tiki teismais, nes nereagavo į kaltinamuosius nuosprendžius ir apkaltos nepradėjo. Seimas apskritai nepasitiki teisėsauga, nes gana dažnai atsisako atimti Seimo nario neliečiamybę ir sudaryti sąlygas teisėsaugai visapusiškai ištirti galimus įstatymų pažeidimus.

Aušra LĖKA

Net prioritetu įvardytose srityse valdantieji tik po metų ar dvejų ketina patvirtinti kai kurių permainų koncepcijas, kurioms įgyvendinti nežinia iš kur ims lėšų.
Įžangai – citata: „Rugsėjo pradžioje paskelbsime savo šešėlinės vyriausybės programą. Likus trims mėnesiams iki Vyriausybės darbo būsime pajėgūs šnekėtis su interesų grupėmis, kokios problemos, kokie siūlomi jų sprendimo būdai, kokie žmonės galėtų imtis jas spręsti. Jei laimėtume rinkimus, mums bus labai lengva, nes būsime pasirengę iš karto dirbti – ne mėnesį kurti programas, o ateiti ir aiškiai pasakyti, kas numatyta daryti.“

Taip „Veidui“ Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis sakė 2016 m. liepą. Praėjus daugiau kaip septyniems mėnesiams po šių pažadų galima tik apgailestauti, jog ne tik mėnesio, bet ir dar trijų pritrūko, kad daugiausia LVŽS sudaryta Vyriausybė sugebėtų aiškiai suformuluoti, ką, kada ir už kokias lėšas darys net tose srityse, nuo kurių, kaip prioritetų prioriteto, pradedamas Vyriausybės programos įgyvendinimo planas, – socialinės ir sveikatos apsaugos problemų.

Tobulinti, padidinti, pagerinti.  Kaip – neaišku

„Vyriausybės programos įgyvendinimo plane, kaip ir pačioje programoje, socialiniai tikslai ir įsipareigojimai dominuoja prieš ekonominius. Kas yra prioritetas, parodo ir plano struktūra: jis pradedamas nuo socialinės apsaugos dalykų“, – sako Lietuvos socialinių tyrimų centro Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas prof. Boguslavas Gruževskis.

Jo vertinimu, planas gana optimistinis, tiesa, klausimas, kiek tas optimizmas pagrįstas. Plane numatytas rodiklių pokytis per kadenciją – tai palyginti naujas, labai svarbus ir naudingas elementas tokio pobūdžio dokumentuose, tik svarbu, kad ir tarpinėse metinėse ataskaitose būtų numatyta vertinti, ar tikrai artėjame prie užsibrėžto tikslo.

B.Gruževskis pagiria, kad daugelyje plano punktų įvardyta teisinga kryptis. Deja, daug kur neaišku, kas konkrečiai bus padaryta. Formuluotės „tobulinti, padidinti, pagerinti“ labiau tinka programai, o jos įgyvendinimo plane tokių neturėtų likti. Tačiau jų apstu, pavyzdžiui: „Jaunimo politikos pagrindų įstatymo pakeitimas, siekiant apibrėžti darbą su jaunimu ir jo vykdymo principus, tobulinti institucijų, dirbančių jaunimo srityje, veiklą ir funkcijas“; „Asmenų su negalia integracijos sistemos tobulinimas švietimo, kultūros, socialinės apsaugos ir užimtumo srityse“; „Darbo užmokesčio pasiskirstymo, dinamikos analizė ūkio sektoriuose ir viešos diskusijos skatinimas“.

Arba, pavyzdžiui, žadama: „Būsto pritaikymo neįgaliesiems sistemos sukūrimas, prioritetą skiriant šeimoms, auginančioms neįgalius vaikus, ir jauniems neįgaliesiems“. „Kodėl sukūrimas? – stebisi B.Gruževskis, – Juk tokia tvarka egzistuoja.“

Ir tokių punktų, kartojančių, kas jau daroma, daugybė.

Bet, pasak B.Gruževskio, yra ir konkretesnių formuluočių: kur kas aiškiau apibrėžta socialinio verslo plėtra (tik terminus reikėtų artinti arčiau šių metų pabaigos) ar kad pajamų nelygybei mažinti socialinės išmokos bus susietos su minimaliu vartojimo krepšeliu, vadinasi, pinigai bus skiriami ne šiaip, o atsižvelgiant į konkrečių poreikių tenkinimą.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas kritikuoja, kad socialinės apsaugos srityje demonstruojamas esminis noras – padalyti daugiau paramos: „Paramą norima teikti nepriklausomai nuo pajamų, pavyzdžiui, mokėti išmokas vaikams, neatsižvelgiant į šeimos pajamas, teikti lengvatas būstui šeimoms iki 35 metų, perkančioms būstą ne didmiesčiuose. Netaikli parama yra netikslinga, nes dalijama ir tiems, kurie nesusiduria su finansiniais sunkumais. Jauni žmonės rajonuose negyvena ne dėl to, kad ten būstas brangus, bet todėl, kad trūksta karjeros galimybių ar aktyvaus socialinio gyvenimo. O tėvų pajamas daug tikslingiau būtų didinti mažinant mokesčius.“

Ž.Šilėnas pataria Vyriausybei labiau koncentruotis į tai, kad parama būtų taikli (t.y. kad ją gautų tik tie, kam iš tikrųjų reikia) ar kad ji būtų efektyviai panaudojama.

Terminai nepamatuotai atitolinti

B.Gruževskis teigiamai vertina plano dalį „Lanksčių ir saugių darbo santykių sukūrimas ir gyventojų pajamų didinimas“. Lūkesčius atitinka ir daugelis terminų – šių metų II ketv. Reikia tikėtis, kad per Seimo pavasario sesiją bus sėk-
mingai priimtas naujas Darbo kodeksas ir jį pavyks suderinti su socialine atsakomybe. Tik B.Gruževskį stebina, kad punkto „Derybinių darbuotojų galių didinimas keliant darbuotojų atstovų kompetenciją“ data – 2019 m. IV ketv. Negi iki tol trejus metus bus taip, kaip dabar yra?

Nepamatuotai atitolinti ir kiti terminai. Pasikeitus Vyriausybei bent jau baigiantis 
 pirmiems darbo metams turėtų prasidėti konkretūs pokyčiai ir darbai, o kai kur tuo metu dar tik numatyta rengti koncepcijas ir planus.

Štai punktas „Atvirų jaunimo centrų plėtra ir juose teikiamų paslaugų, padėsiančių socialinę atskirtį patiriantiems jauniems asmenims reintegruotis/integruotis į darbo rinką ir/ar švietimo sistemą, visuomeninį gyvenimą, įvairovės didinimas“. Siekis gražus, bet B.Gruževskį stebina terminas – iki 2019 m. pabaigos, nebent turima omeny, kad tuo laiku atsidarys paskutinis centras, o visi kiti jau veiks.

Net tų veiklų, kurios jau vyksta, terminai vis tiek pavėlinti. Štai B.Gruževskis giria norą į socialinių klausimų sprendimą labiau įtraukti nevyriausybines organizacijas. „Negalią turinčių ir socialinę atskirtį patiriančių visuomenės narių meninių kompetencijų stiprinimas, kūrybingumo ugdymas, užtikrinant NVO inovatyvius bendradarbiavimo modelius“ – geras siekis, tik 2019 m. I ketv. labai toli. O juk neįgaliųjų integracijos srityje padaryta nemažai, tad, B.Gruževskio nuomone, įsipareigojimai galėtų būti konk-
retesni, kompleksiškesni ir anksčiau įgyvendinami.

LLRI prezidentas Ž.Šilėnas taip pat sveikintina vadina nuostatą „60 proc. kultūros paslaugų teikiamos programinio-konkursinio finansavimo principu arba viešųjų socialinių paslaugų perdavimas NVO ir bendruomenėms“. Tačiau, Ž.Šilėno nuomone, to per mažai, nes konkursai ir nevyriausybinių paslaugų įsileidimas į šių paslaugų teikimą leidžia paslaugas teikti geriau ir pigiau.

Kova su smurtu ir patyčiomis  per daug pasyvi

B.Gruževskis atkreipia dėmesį, kad darbų blokas „Šeimai palankios aplinkos kūrimas, bendruomenių stiprinimas ir smurto visose gyvenimo srityse mažinimas“ – kaip niekad plačiai išdėstytas. Tam tikriausiai turėjo įtakos ir visuomenę sukrėtusios tragedijos, kai vaikams gyvybę atėmė jų tėvai ar įtėviai.

Geras punktas – „Finansinės paramos įvaikinusioms šeimoms įteisinimas, nepaisant vaiko amžiaus“, nes žmonės, kurie daro gera visuomenei ir vaikams, turi gauti paramą, tik terminai, B.Gruževskio nuomone, galėtų būti artesni nei 2018 m. IV ketv.

B.Gruževskis giria užmojį „Smurto, patyčių prevencijos programų ir į bendrąjį ugdymo turinį integruotų socialinių emocinių kompetencijų ugdymo įdiegimas“: teisingai suvokta, kad tai – bendrojo ugdymo integruota dalis, o ne koks atskiras dalykas, bet to maža.

„Pagal patyčių mastą Lietuvos vaizdas Europoje baisus – mūsų vaikai paskutinėje vietoje, o tai baigiasi savižudybėmis, pagal kurių mastą netelpame į jokius Europos statistikos rėmus. Įvairioms su tuo susijusioms programoms vien iš ES lėšų panaudojome apie 4 mln. eurų ir vėl numatyti milijonai, tačiau statistika nesikeičia. Tad Vyriausybės plano kryptis teisinga, bet pasyvi, o šiame etape reikia labai radikalios ir aktyvios, padidinant bendrojo lavinimo mokyk-lų vadovų ir pedagogų atsakomybę. O kai kuriems vaikams reikalingos specialios mokyklos, kuriose dirbtų specialiojo ugdymo specialistai, nes dirbant su tokiais vaikais reikia kitų kompetencijų. Mokykla turi būti džiaugsmo ir kūrybos šaltinis, o ne baimės dėl saugumo vieta. Reikia saugoti kitus vaikus. Jei kas tam trukdo, arba jį keičiame, arba eliminuojame iš sistemos ir kuriame atskirą, kuri turėtų būti griežtesnė. Pribrendo laikas rimčiau dirbti kovojant su šia problema“, – pabrėžia B.Gruževskis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-11-2017-m

Mūsų nedidelė valstybė per beveik šimtą savo gyvavimo metų pasauliui davė impulsų civilizaciniams pokyčiams ir išugdė asmenybių – tų pokyčių kuo įvairiausiose srityse architektų. Kovo 11-osios išvakarėse rašinių ciklą „Lietuvai – 100: kaip mes keičiame pasaulį“ pradedame nuo Lietuvos ir lietuvių indėlio į politinius pokyčius, toli peržengusius mūsų valstybės ribas.
„Lietuva – labiau civilizacijos vartotoja nei kūrėja“, – savo dėstytojo išeivijos veikėjo, sociologo Vytauto Kavolio žodžius prisimena Istorijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Algimantas Kasparavičius.

Aušra LĖKA

Vis dėlto per Lietuvos šimtmetį jis įžvelgia net keletą išskirtinių įvykių ir reiškinių, kai Lietuva davė politinį toną visam regionui ir dar plačiau, o keletas lietuvių buvo tarp išskirtinių asmenybių, keitusių politikos pasaulį tarptautiniu mastu.

Lietuva – dainuojančių revoliucijų mokytoja

Jau Vasario 16-osios akto paskelbimu davėme tam tikrą politinį toną net visam regionui – aplenkėme estus, latvius, lenkus. „Vadinasi, Lietuvos Taryba ne tik adekvačiai jautė procesus regione ir visoje Europoje, bet ir kurį laiką juos generavo, buvo jų priešakyje. Tai buvo pirmas realus lietuvių išėjimas į didžiąją politiką“, – vertina A.Kasparavičius.

XX a. pirmoje pusėje Lietuva unikali ir 20 metų trukusia kova dėl sostinės susigrąžinimo. Jokia kita Europos ar pasaulio valstybė tokios kovos nepatyrė ir nelaimėjo: nors tarpukario Europoje buvo daug tarptautinių konfliktų, šalys buvo netekusios tam tikrų teritorijų, bet kad kita šalis būtų užėmusi sostinę ir pavertusi eiline provincija, tokio atvejo Europoje XX a. nebūta. Pasak A.Kasparavičiaus, unikalus ne tik sostinės praradimo faktas, bet ir 20 metų trukusi Lietuvos kova dėl jos. Iš pradžių tai bandyta daryti karinėmis priemonėmis, bet netrukus pereita prie politinių, ypač diplomatinių, ir Vilnius susigrąžintas.

Europoje per visą XX a. nedaug rasime ir tokių pavyzdžių kaip Klaipėdos prisijungimas 1923–1924 m. Turint omeny ką tik atsikūrusios valstybės karinį politinį potencialą ir organizacinius gebėjimus, tokios teritorijos (tikrai ne bet kokios – su puikiu uostu) prisijungimas ir jo technologija – išskirtinis atvejis. „Pradėjome sukilimu, o baigėme tvarkingai įteisindami situaciją. Tai rodo tuometės Vyriausybės, diplomatų, juristų išmanumą“, – giria A.Kasparavičius, primindamas, kad vienos Lietuvos valstybės teritorijoje ir Klaipėda, ir Vilnius nebuvo net Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais, kai tai buvo didžiausia Europos valstybė. Lietuvos Pirmoji Respublika per trumpą laikotarpį padarė tai, ko LDK nesugebėjo per 500–600 metų.

O Pirmosios Respublikos vaisiais naudojamės ir po Kovo 11-osios. „To laikotarpio prezidentų, Vyriausybių vadovų, užsienio reikalų ministrų priimti sprendimai nekvestionuojami, Lietuvos nepurto revizionistinės kaimynų intencijos. Tai rodo ryškią politinę sėkmę. Tokių valstybių XX a. pirmoje pusėje buvo nedaug“, – pabrėžia istorikas.

Dalis istorikų prie išskirtinių pavyzdžių pasauliui priskiria ir partizaninį judėjimą. Vis dėlto A.Kasparavičius atkreipia dėmesį, kad visoje Europoje būta labai ryškių rezistencinių judėjimų prieš nacizmą, pasibaigusių didžiule pergale. „Pas mus tai – didžioji tuščioji vieta, Lietuvą skirianti nuo europinės dimensijos. O antisovietinis pasipriešinimas, partizaninis karas, faktiškai pasibaigęs 1952–1953 m. be pergalės vėliavos, kainavo mažiausiai per 40 tūkst. aukų, tarp kurių apie 95 proc. – Lietuvos gyventojai ir tik apie 5 proc. – okupacinė kariuomenė“, – istorikas tokiame faktų kontekste sako negalįs partizaninės kovos priskirti prie sėkmingų kovos dėl laisvės pavyzdžių.

Jo įsitikinimu, „Lietuvių katalikų bažnyčios kronikos“ efektas buvo nepalyginti didesnis: jos leidimas 1972–1989 m. buvo europinio civilizacinio lygmens procesas, unikalus visomis prasmėmis, taikios ir sėkmingos politinės kovos pavyzdys. „Lietuvių katalikų bažnyčios kronika“ pogrindyje periodiškai leista totalitarinio režimo sąlygomis, kai veikė KGB, esant įbaugintai visuomenei. Tai buvo vienas iš ideologinių, moralinių ženklų, kurie liudijo sovietinės sistemos žlugimo pradžią.

„Galima sakyti, kad „Lietuvių katalikų bažnyčios kronika“ labai ryškiai prisidėjo, gal net išprovokavo Michailo Gorbačiovo „perestroiką“ Sovietų Sąjungoje. Leidinys buvo verčiamas į kitas kalbas, taip pat ir į rusų, buvo prieinamas visoms Sovietų Sąjungos tautoms, o jame pateiktas toks kiekis faktų apie sovietinį terorą prieš savo piliečius, kad pati sistema nebegalėjo pakelti. Tai vedė prie to, kad net aukščiausias tos sistemos pareigūnas M.Gorbačiovas suvokė, jog reikia keistis. Bet tai buvo sistema, kurios nebeįmanoma reformuoti, – apie tai kalbėjo ir „Lietuvių katalikų bažnyčios kronika“, – leidinio padarytą įtaką vertina A.Kasparavičius.

Jis atkreipia dėmesį ir į tokį aspektą: daug žmonių, kurie šį leidinį skaitė ar girdėjo per Vatikano radiją, „Amerikos balsą“ ar „Laisvąją Europą“, dalyvavo kuriant Sąjūdį ar į jį įsiliejo, buvo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariai. Partizaninio karo dalyvių ten buvo nedaug.

Sąjūdis šiek tiek vėlavo (estai, latviai analogiškus judėjimus jau buvo įkūrę), bet labai greitai pažengėme į priekį ir pirmi atkūrėme nepriklausomą valstybę. A.Kasparavičiaus vertinimu, iki pat 1992 m. pučo Maskvoje Lietuva politiniu požiūriu buvo akivaizdžiai efektyviausias sovietinės sistemos žlugimo katalizatorius: „Panašūs procesai vyko ir kitur, bet Lietuva akivaizdžiai buvo lyderė. To meto pasaulio žiniasklaidoje Lietuvos vardas labai ryškiai matomas rubrikose apie situaciją Sovietų Sąjungoje ir jos ateitį. Lietuva fatališkai prisidėjo prie sovietinio režimo galutinio žlugimo. „Lietuvių katalikų bažnyčios kronika“ ideologiškai parengė tos sistemos ideologinę krizę, ją išprovokavo, o Sąjūdžio judėjimas, pasibaigęs Kovo 11-osios valstybės atkūrimo aktu, faktiškai liudijo Sovietų Sąjungos žlugimą. Tai neabejotinai civilizacinio lygio politinis procesas. Tai ryškiausias pasaulinio lygio Lietuvos susilietimas su civilizacija per politiką XX a.“, – neabejoja A.Kasparavičius.

Į pasaulio istoriją 1988–1991 m. laikotarpis Lietuvoje įėjo kaip Dainuojanti revoliucija. Tai įkvėpė taikiai kovai už laisvę ir kitas tautas. Baltijos kelias – 650 km ilgio susikibusių žmonių grandinė nuo Vilniaus iki Talino 1989 m. kaip išskirtinis taikaus pasipriešinimo okupantui pavyzdys įtrauktas į Tarptautinį UNESCO registrą „Pasaulio atmintis“.

Beje, prieš keletą metų katalonai, siekiantys atsiskirti nuo Ispanijos, įkvėpti baltijiečių pavyzdžio, susikibo rankomis į kiek trumpesnę – 400 km grandinę.

Nors Lietuvai atkurtos nepriklausomybės nepavyko išsaugoti be aukų, bet ir 1991 m. sausio 13-ąją ji dar kartą parodė pasauliui, kad savo šalies laisvę beginkliai žmonės gali apginti net prieš megavalstybės okupacinę kariuomenę. O 1993 m. rugpjūčio 31 d. paskutinis jos kareivis kirto Lietuvos sieną. Čia ir vėl Lietuva buvo pavyzdys visam regionui: Rusijos kariuomenė iš Lietuvos išvesta metais anksčiau nei iš Vokietijos, Latvijos ar Estijos.

Profesionaliosios ir išeivijos liaudies diplomatijos pergalės

Valstybė nedidelė, diplomatinis korpusas – taip pat, bet jo įtaka ne tik Pirmosios ar Antrosios Respublikos laikotarpiu, bet ir sovietų okupacijos metais buvo didžiulė. Praradus nepriklausomybę Lietuvos diplomatija pasirinko egzilyje toliau atstovauti nors okupuotai, bet teisėtai Lietuvos valstybei. Per visą šį valstybės šimtmetį iki pat dabartinių laikų ne mažiau svarbi ir liaudies diplomatija. 

 Negalima teigti, kad tai unikalu – stiprių dip-lomatų, kaip ir laisvės rėmėjų, išeivijoje turėjo ir estai, latviai, kitos tautos, bet lietuviai čia buvo tarp išskirtiniausių. Jų indėlis į Lietuvos valstybės atkūrimą ir nepriklausomybės stiprinimą, tarptautinį pripažinimą didžiulis.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Lietuvių išeivijos instituto vadovas prof. hab. dr. Egidijus Aleksandravičius savo knygoje „Karklo diegas. Lietuvių pasaulio istorija“ rašo, kad tarpukariu Amerikos lietuviai net konkuravo tėvynės meilės reikaluose, o toji konkurencija Lietuvai buvusi naudinga, nes besivaidijančios išeivių organizacijos kūrė savo atskirus fondus ir siuntė lėšas Lietuvai, ėmėsi ir politinių veiksmų remiant Lietuvos nepriklausomybę. Bene masiškiausias lietuvių pasaulio istorijoje veiksmas – parašų rinkimas reikalaujant, kad JAV pripažintų Lietuvą nepriklausoma valstybe. Surinkta milijonas parašų! Ir 1922 m. diasporos diplomatija šventė pergalę – Amerika, paskui ją ir kitos šalys pripažino Lietuvą de jure.

„O pats stipriausias lietuvių pasaulio solidarumo aktas buvo 1933 m. Amerikos lietuvių Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis per Atlantą. „Lituanikos“ skrydis nebuvo tik dviejų pramuštgalvių narsuolių veiksmas. JAV lietuvių organizacijos šį žygį nuo pat pradžių suvokė kaip didžiausią lietuvių pasaulio įvykį, rodantį tolimiausiuose užkampiuose išsibarsčiusios tautos vienybę“, – pabrėžia E.Aleksandravičius.

Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos vadovas Arūnas Antanaitis atkreipia dėmesį, kad lietuviai ir vienos, ir kitos nepriklausomybės išvakarėse buvo unikaliai socializavęsi ir iš tiesų sudarė diasporinį tinklą, kuris leido vykdyti palankų Lietuvai lobizmą – spausti vietinius politikus, ypač JAV, kad šie pakreiptų šalies politiką Lietuvai naudinga linkme.

Beje, savotiška konkurencija Lietuvos laisvės byloje vyko ne tik Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu: ir sovietmečiu pagrindinis siekis – atgauti Lietuvai valstybingumą – lietuvius išeivijoje skatino ieškoti įvairių veikimo būdų, o jų skirtumai, dažniausiai dėl bendravimo su okupuota Lietuva formų, ir tapdavo JAV lietuvių organizacijų nesutarimų priežastimi.

Bet ir Amerikos lietuvių taryba, ir Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, ir „Santara-Šviesa“, ir Pasaulio lietuvių bendruomenė įnešė savo indėlį į Lietuvos laisvės bylą. A.Antanaitis primena, kad nuo 1989 m. Pasaulio lietuvių bend-
ruomenė jau net turėjo atskirą Vyriausybės reikalų raštinę, kurioje nuolat veikė žmonės, tiesiogiai dirbę su JAV politikais. O Lietuvos informacijos centras dirbo su žiniasklaida.

A.Antanaitis pasakoja tokį atvejį: kai „New York Times“ apžvalgininkas parašė Lietuvai nepalankų straipsnį, aiškindamas, kad Lietuvai ekonomiškai neapsimoka pasitraukti iš SSRS, jis gavo apie 400 laiškų, kuriuose pateikta kontr-
argumentų jo teiginiams. Žurnalistas turėjo į visus juos atsakyti. Tai pavyzdys, kokia susitelkusi buvo lietuvių bendruomenė.

Lietuviai, keitę politikos pasaulį

Tarp politinę įtaką, peržengusią Lietuvos ribas, padariusių mūsų asmenybių istorikas A.Kasparavičius visų pirma mini prieštaringai vertinamą, tačiau neabejotinai svarbų visam regionui politiką Antaną Smetoną, 1917–1919 m. Lietuvos Tarybos (vėliau Valstybės Tarybos) pirmininką, Nepriklausomybės Akto signatarą, pirmąjį Lietuvos valstybės prezidentą.

Bet, istoriko vertinimu, XX a. pirmoje pusėje iš Lietuvos politinių veikėjų plačiausiai tarptautiniu mastu buvo žinomas, darė didžiausią poveikį ir Lietuvai, ir pasauliui ministras pirmininkas, užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras. Jo iniciatyva 1928 m. Konstitucijoje atsirado straipsnis apie Vilnių, kaip Lietuvos sostinę, taip konstitucionuojant sostinės problemą, parodant, kad tai ne vienos partijos, o visos valstybės interesas, – ir tai duoda rezultatą.

A.Voldemaro pastangomis 1927 m. normalizuojami santykiai su Šventuoju Sostu, ir tai skamba visos Europos spaudoje. 1928 m. jis susitinka su britų karaliumi, ir tai vienintelis Lietuvos politikas, gavęs apdovanojimą iš Britanijos karaliaus rankų. 1928 m. jam pavyksta pasiekti susitarimą su Vokietija dėl sienos: Vokietijos vyriausybė pripažįsta, kad Klaipėdos kraštas – suveneri Lietuvos dalis. 1927 m. Ženevoje pasiekiama taika su Lenkija. Galų gale, 1928–1929 m. pasirašomas Kelogo-Briano paktas, kuris geram dešimtmečiui pacifikuoja visą Europą.

„Ir viskas susiję su vienu asmeniu – Lietuvos užsienio reikalų ministru. Beje, jis buvo vienas iš dviejų Lietuvos užsienio reikalų ministrų, niekada nesilankiusių Maskvoje (antras – jo mokinys Dovas Zaunius), visi jo vizitai buvo į Vakarus“, – primena A.Kasparavičius.

Išskirtinė tarptautiniu mastu ir diplomatijos vadovo egzilyje Stasio Lozoraičio asmenybė. Artėjant sovietų okupacijai tuometis užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys 1940 m. birželio 2 d. visoms Lietuvos pasiuntinybėms išsiųstoje telegramoje paskyrė ligtolinį nepaprastąjį pasiuntinį ir įgaliotąjį ministrą Italijoje likusios užsienyje Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovu. Sovietų okupacijos laikotarpiu jis buvo aukščiausias legalus Lietuvos valstybės pareigūnas de jure. Jo veikla apėmė dvi pagrindines sritis: Lietuvos valstybingumo atkūrimą ir tolesnį Lietuvos bei jos piliečių teisių ir interesų gynimą.

Iš naujausių laikų politikų A.Kasparavičius išskiria Sąjūdžio lyderį, pirmąjį nepriklausomybę atkūrusios valstybės parlamento pirmininką Vytautą Landsbergį. „Jo pavardė lengvai atpažįstama visam bent kiek išprususiam politiniam isteblišmentui visame pasaulyje. Per visą XX a. tai žinomiausias lietuvių politikas Europoje ir pasaulyje. Taip, jis ne mažiau kontroversiškas nei A.Voldemaras. Bet kontroversija ir politiniai rezultatai – neatsiejami dalykai, nes kas nieko neveikia, apie tuos nieko ir nekalbame“, – sako A.Kasparavičius.

Kultūra griovė geležinę uždangą

Pasak A.Kasparavičiaus, jei į kultūrą ir meną žiūrėsime kaip į aukštesnį politikos lygmenį, XX a. turime kur kas gausesnę galeriją lietuviškų pavardžių. Visų pirma tai Jurgis Baltrušaitis, rašęs poeziją daugiausia rusiškai. Jis gali būti lyginamas su garsiuoju japonų konsulu Chiune Sugihara, Kaune išdavinėjusiu vizas žmonėms, besigelbėjantiems nuo fašistinės Vokietijos: J.Baltrušaitis, būdamas Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras SSRS, Stalino teroro metais išdavinėjo Lietuvos vizas, taip sudarydamas galimybę pasitraukti į Vakarus ir išgelbėdamas gyvybę Stalino persekiojamiems keliasdešimčiai labai žymių ir keliems šimtams mažiau žinomų Rusijos poetų, rašytojų, dailininkų, operos ir baleto artistų, kultūros atstovų.

A.Kasparavičius vardija ir kitas iškiliausias lietuviškas pavardes, dariusias įtaką Europos politikai. Oskaras Milašius, Paryžiuje rašęs prancūziškai, pirmas Europos civilizacinį lopšį Paryžių supažindino su Europos pakraščio Lietuvos katalikiška vakarietiška kultūra ir lietuviais. Algirdas Julius Greimas tai pratęsė: jo sukurtos Paryžiaus filosofinės semiotikos mokyklos dėka sovietinės aneksijos metais Lietuvos vardas buvo žinomas Vakarų Europoje. „Šis judėjimas rado atgarsį visoje Europoje ir Sovietų Sąjungoje ir buvo labai aiškus vektorius, kur link jis veda: jis išmuša markstinės filosofijos, kuria rėmėsi sovietinio totalitarizmo sistema, pamatus“, – A.J.Greimo įtaką aiškina A.Kasparavičius.

Jurgis Baltrušaitis jaunesnysis taip pat žinomas visai Europos kultūros istorijai. Kelios jo prancūzų kalba rašytos studijos išverstos į vokiečių, italų, anglų, švedų, italų kalbas. XX a. viduryje, kai buvome okupuoti sovietų, tai darė didžiulį poveikį Europai, liudijo, kad jei turime tokių asmenybių, vadinasi, Lietuva egzistuoja, o tokių žmonių veikla prognozavo geležinės uždangos laikinumą. „Tai labai svarbu, nes be Europos politinio nusistatymo toji uždanga nebūtų sugriuvusi“, – pabrėžia A.Kasparavičius.

Istoriko įsitikinimu, dar vienas svarbus dėmuo mene, kaip politikos formoje, buvo sovietinių metų lietuviškas kinas. Aukštojoje politikoje kinas itin svarbus dėl masiškumo. Lietuvos kino studijoje buvo visko, bet Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“, Arūno Žebriūno, Raimondo Vabalo filmai buvo apie antisovietinę rezistenciją.

„Taip, jie pateikti tam tikrame ideologiniame, bet menkame padaže. Atsimenu, būdamas vaikas buvau įsimylėjęs tų filmų buržuazinius nacionalistus. Režisieriui reikėjo būti genijumi, kad net vaikui patiktų antiherojus, o ne sovietinis didvyris. Lietuvos kino studijos reikšmė ypač suvokiama dabartiniame kontekste, kai ją numarinome savo pačių rankomis“, – A.Kasparavičius piktinasi, kad turime atlaikyti Rusijos propagandinius aktus, bet neturime instrumento kurti tokiems filmams, kokius apie savo istoriją kuria mūsų kaimynai lenkai.

Sportas, ypač krepšinis, taip pat buvo savotiška politikos, patriotiškumo išraiška, primenant pasauliui apie okupuotą, bet nepasidavusią Lietuvą.

Paskutinis klausimas: o kas iš šiandienos lietuviškų politikos failų įeis į istoriją kaip lėmę pasaulio politinius pokyčius? Gal Lietuvos, kaip Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos advokatės jų kelyje į Europą, vaidmuo? Ar lietuviškas budrumas ES įspėjant apie grėsmes iš Rusijos? Atsakymo į šį klausimą teisė priklauso istorijai.

BFL

Aušra LĖKA

Prioritetų prioritetu tituluojamo švietimo reformos projektų šią savaitę prasidedančioje Seimo pavasario sesijoje – nė vieno, o ilgumo rekordus viršijančiame Vyriausybės priemonių plane švietimo, kaip ir kitų sričių, punktų daug, tačiau sunku suprasti, kas konkrečiai ketinama nuveikti. Tad to ir teiraujamės švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės.

– Vadovaudama Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centrui (MOSTA) agitavote už sistemines ir tyrimais paremtas reformas. Ar rinkiminiai Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) darnos šūkiai, prie kurių tempiamas Vyriausybės priemonių planas, jame nepaskandino jūsų keltų prioritetų švietimo ir mokslo srityje? Pavyzdžiui, aiški aukštojo mokslo reforma neapibrėžta, tačiau išvardytos net detalės apie ekologišką moksleivių maitinimą ir pan.?

– Vyriausybės priemonių planas turi logiką: pirmiausia išvardijami prioritetai, po to – darbai, po to – veiksmai, taip pat ir siekiami rodikliai. Gerai, kad akcentuojama darna, nes švietimas nėra pats savaime, daugelis sričių tiesiogiai su juo susijusios. Pavyzdžiui, kalbame apie konkurencingą ir tvarią ekonomiką, o ji negalima be gerų specialistų, be efektyviai į darbo rinką orientuotos švietimo pasiūlos. Todėl darbų švietimo srityje galima rasti keliuose iš plano prioritetų.

Švietimo sistema – viena didžiausių: nuo priešmokyklinio ugdymo iki mokslinių tyrimų, ir nėra vieno stebuklingo darbo, kurį gali padaryti Vyriausybė, kad rezultatai pagerėtų, jų reikia viso komplekso. Be to, švietimo sistemoje kažką pakeitus rezultatas bus matyti po daugelio metų. Todėl labai svarbu evoliuciškai tobulinti tai, kas neveikia, gerai pasitarus, pasitikrinus, įsivertinus pajėgumus, pasižiūrėjus į gerąją patirtį.

Šios Vyriausybės programoje vizija orientuota į du dalykus – švietimo kokybę ir atskirties mažinimą. Švietimo kokybė – sąvoka, dėl kurios nuolat diskutuojama, nes keičiasi visuomenė, keičiasi ir supratimas, kas yra švietimo kokybė. PISA tyrimai mums leidžia pasižiūrėti, kaip yra suprantama švietimo kokybė, o jie parodė, kad turime daug problemų.

Remiantis situacijos analize išgryninti penki raktiniai dalykai: ugdymo turinio, švietimo įstaigų tinklo, finansavimo, pedagogų rengimo pertvarka ir švietimo prieinamumo didinimas.

– Ar planuojate keisti visų ugdymo programų turinį?

– Matome, kaip greitai keičiasi gyvenimas, kokią stiprią įtaką jam daro technologijų raida, kaip keičiasi kartos. Jei mokykla eis per lėtai paskui besikeičiantį gyvenimą, tai turės įtakos ir mokinių motyvacijai, ir jų žinioms, ir jų pasiekimams. Kalbu ir apie bendrąjį ugdymą, ir apie profesinį mokymą, ir apie studijų programas.

Tad planuose – ir ugdymo programų turinio atnaujinimas, ir vadovėlių, ugdymo priemonių peržiūra. Pavyzdžiui, dabar išbandome informacinių technologijų diegimą pradiniame ugdyme. Visi suprantame, kad gyvename informacinių technologijų apsuptyje, ir tai jau yra mūsų kasdienybės dalis. Mokykla turi būti pasirengusi šių kompetencijų ugdymui. Turi atsirasti naujas turinys, nauji metodai, mokytojai turi gebėti naudoti technologijas savo darbe.

Tas pats profesiniame mokyme: darbdaviai labai dažnai sako, kad mokoma ne to, ko reikia. Profesinis mokymas yra arčiausiai darbo rinkos, todėl modulinis, tęstinis mokymas, profesinio mokymo programų pertvarka atliepiant darbdavių poreikius – tai irgi turinio pertvarka.

Sakome, kad stiprus universitetas tas, kuriame studijos yra grįstos mokslu. Noriu tikėti, kad vis mažiau turėsime studijų programų, kai dėstomas kursas, dėstytas ir ankstesnei kartai. Tai nebeatliepia dabartinės visuomenės poreikių.

– Bet kai kurios bendrojo lavinimo programos, pavyzdžiui, lietuvių kalbos ir literatūros, ką tik pakeistos. Ar ir jos vis tiek bus peržiūrimos?

– Dabar apie tai diskutuojame. Reikia žiūrėti, kaip atnaujintas programas adaptuoti. Tai neturi būti sugriovimas, perrašymas, nes tai ne-efektyvu ir brangiai kainuoja. Švietimas apskritai yra ta sritis, kurioje negali būti revoliucijų. Mokykla pavargusi nuo nesibaigiančių pertvarkų, kurių nė viena nėra iki galo įgyvendinta. Sėkmingo švietimo šalių patirtis rodo, kad geriausių rezultatų pasiekia tos, kurios nuosekliai vykdė reformas keičiantis vyriausybėms.

– Kodėl siūloma didinti (beje, jau nuo kitų mokslo metų) mokymosi dienų skaičių? Kiek konkrečiai?

– Kiek, dar diskutuosime, o tikslas tiesiogiai susijęs su švietimo kokybe. Palyginti su kitomis pasaulio ir Eurpos šalimis, mūsų vaikai turi vienus trumpiausių mokslo metų ir daugiausiai atostogų. Tačiau mokykloje didžiulis krūvis, mūsų mokiniams užduodama bene daugiausiai namų darbų, ugdymo kursas labai intensyvus, ir tai kelia didelę įtampą ir mokiniams, ir pedagogams. Pailginus mokslo metus ugdymo turinys būtų išdėstytas nuosekliau.

– Vyriausybės plane minima tai, apie ką daug metų kalbama, bet to nepasiekiama, – kad bend-rojo lavinimo mokykla turi ugdyti kūrybiškumą, kritinį mąstymą. Kas bus daroma konkrečiai?

– Yra įvairių švietimo sistemų, pavyzdžiui, suomiai dabar daro eksperimentą, atsisakydami dalykinio mokymo.

Kūrybiškumą, kritinį mąstymą ugdysime per užduočių formulavimą, per ugdymo turinį, per naujų metodų taikymą. Bendrasis išsilavinimas nėra vien žinios, jos – tai, kas greičiausiai sensta. Čia labai svarbu ugdyti bendrąsias kompetencijas, visų pirma mokėjimą mokytis, susirasti žinių, labai svarbu įgyti kritinio mąstymo, sprendimų priėmimo gebėjimus. Anksčiau turėjome sistemą, kuri buvo orientuota į akademinius pasiekimus, pažymius, dabar labai svarbu parengti asmenybę gyvenimui.

– Numatyti ugdymo rezultatų vertinimo pokyčiai. Kokie konkrečiai?

– Sakome, kad bendrasis ugdymas – tai žmogaus parengimas gyvenimui, suteikiant jam reikiamų žinių, įgūdžių ir kompetencijų. Tačiau dabar vyresnėse klasėse jis daugiausia orientuotas į pasirengimą egzaminams. Tai kelia labai daug streso mokytojams, nes yra bendrojo ugdymo programa, vadovėlis, egzaminų programa, ir šie trys dalykai susiję, bet nėra visiškai tas pats. Tai kelia labai daug streso ir tėvams, nes jiems labai svarbu, kad vaikai išlaikytų egzaminą, įstotų į aukštąją ar profesinę mokyklą. Tai labai didelis stresas ir abiturientams. Tad kalbėdami apie bendrojo ugdymo sistemos vertinimo peržiūrą keliame klausimą, kaip mes moksleivį vertiname, už ką suteikiame atestatą. Viena – akademiniai pasiekimai, pažymiai, kita – kitos kompetencijos ir kaip jas pamatuoti. Diskusijos apie tai dabar vyksta daugelyje šalių.

Kitas dalykas – jei mokomės dvylika metų, tai turi būti vertinami nuoseklūs pasiekimai, kuriuos mes kaupiame. Taip, mokytojai vertina skirtingai, bet jei orientuojiesi tik į tai, kaip išlaikyti egzaminus, tai nėra visiškai tas vertinimas, kuris atspindėtų brandą.

Labai konkretus prioritetas – atskirties mažinimas. Matome, kaip skiriasi pasiekimai vaikų, besimokančių mažose kaimo mokyklose, ir tų, kurie mokosi stipriose mokyklose mieste. Taip, ir mažose kaimo mokyklose yra net olimpiadų laimėtojų, ir ten dirba gerų mokytojų, bet pasižiūrėjus visumą atskirtis labai didelė. Kuo kaltas vaikas, kad jis gimė ne Vilniuje, miesto centre, šalia stipriausios gimnazijos? O, pavyzdžiui, Suomijoje, kur švietimo lygis labai aukštas, klausimas, kuri mokykla stipresnė, nėra keliamas: esama skirtumų, bet kokybiškas švietimas prieinamas visiems.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-10-2017-m

Partijų viršūnėse – lyderių kaita. Nuo 2015 m. pavasario, kai Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininku pirmąkart išrinktas Gabrielius Landsbergis, iki šių metų pavasario – lygiai per dvejus metus visos didžiosios partijos pakeis savo pirmininkus. Bet ne visas tai išgelbės.

Aušra LĖKA

„Ar ištrauks socialdemokratus į lyderius kuris iš kandidatuojančiųjų į partijos pirmininkus? Tikrai ne. Artimiausioje perspektyvoje nei patiems socialdemokratams, nei piliečiams nereikia tikėtis, kad socialdemokratai pakiltų į vienos iš dviejų stipriausių partijų poziciją, net nepaisant, koks talentingas ir vizionieriškas lyderis bus išrinktas“, – tokia politologės ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto profesorės dr. Irminos Matonytės nuomonė.

Net patys pretendentai į socialdemokratų vedlius sako, kad šiandien kai kurie partijos bičiuliai gėdijasi prisipažinti priklausą socialdemokratams (LSDP). Bet kas iš kandidatų į pirmininkus ne tik nori, bet ir gali išvesti partiją iš akligatvio? Ir kuris jų turi šansų sulaukti didžiausio partijos bičiulių palaikymo pirmąkart tiesioginiuose pirmininko rinkimuose balandžio 6–8 d., o jei prireiks antrojo turo – 28–29 d.?

Socialdemokratų rinkimų lyderių –  du su puse

„Konkurencija dėl socialdemokratų pirmininko posto kaip niekad didelė – šios partijos istorijoje būtų sunku rasti, kad pirminiame kandidatų iškėlimo etape būtų buvę tiek kandidatų“, – atkreipia dėmesį Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas prof. dr. Algis Krupavičius.

Socialdemokratų skyriai iškėlė net vienuolika kandidatų, bet Seimo nariai Julius Sabatauskas, Algirdas Sysas ir Mindaugas Bastys, taip pat Europos Parlamento (EP) narė Vilija Blinkevičiūtė atsisakė varžytis dėl lyderio pozicijos. Galutinį savo sprendimą kandidatai turi pareikšti iki kovo 12 d.

Bene didžiausiu praradimu laikomas favorite vadintos V.Blinkevičiūtės pasitraukimas. Jos apsisprendimą lėmė tai, kad ji buvo išrinkta į kitą atsakingą postą – tapo EP Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininke. Tačiau, teisybės dėlei, ją buvo iškėlę tik keturi iš 60 partijos skyrių, tad jos šansai laimėti nebuvo didžiausi. I.Matonytės vertinimu, politiniame Lietuvos peizaže jos pasitraukimas iš kovos – nuostolis lyčių lygybės požiūriu, nes kai Lietuvoje politikai susėda diskutuoti, tai tikrai nebūna tas vaizdas, koks turėtų būti XXI a., – beveik vieni vyrai. Bet, politologės nuomone, Socialdemokratų partijos požiūriu V.Blinkevičiūtė nebūtų galėjusi padaryti kokio stebuklo, prikelti ją, užvesti, išpopuliarinti labiau nei kuris iš kandidatuojančių dviejų jaunų lyderių.

Taigi kol kas kandidatų likę septyni – tikrai daug, tačiau, cituojant vieną jų, Mindaugą Sinkevičių, antro Brazausko partija neužaugino. Apie kiekvieno jų šansus būti išrinktam leidžia spręsti ir skaičiai, kiek partijos skyrių kurį iškėlė: Vilniaus vicemerą Gintautą Palucką – 20, ūkio ministrą M.Sinkevičių – 18, Seimo narį Andrių Palionį – 6, EP narį Zigmantą Balčytį – 5, atsisakiusią kandidatuoti V.Blinkevičiūtę – 4, kitus (Kristiną Miškinienę, Artūrą Skardžių, Mantą Varašką, taip pat pasitraukusius iš rinkimų kovos M.Bastį, J.Sabatauską ir A.Sysą) – vos po vieną skyrių.

Beje, rėmėjų tebeturi ir ligšiolinis LSDP pirmininkas Algirdas Butkevičius, bet po LSDP pralaimėjimo Seimo rinkimuose jis pažadėjo trauktis iš partijos pirmininko posto ir skyrių prašė jo kandidatūros nebekelti.

„Kelių kandidatų galimybės panašios, bet nė vienas nėra akivaizdus favoritas. Viešose diskusijose teigiamą įspūdį daro M.Sinkevičius. Vienas jo privalumų – jis žino vietos organizacijas, jų darbotvarkę, nes buvo Jonavos rajono meras. M.Sinkevičių remia ir nueinantis partijos pirmininkas A.Butkevičius – nepaisant to, kad jo autoritetas partijoje sumažėjęs, jo balsas partijos pirmininko rinkimuose nėra visai nesvarbus“, – mano A.Krupavičius.

G.Palucką A.Krupavičius išskiria kaip aktyvų kandidatą, labai aiškiai dėstantį kairiąją socialdemokratinę kryptį, visų pirma galimybes Lietuvai pritaikyti skandinavišką modelį: paremtą ne tuo, kad reikia atimti iš turtingesnių ir padalyti skurdesniems, o solidarumo principu, kai moka visi, bet visi ir gauna.

A.Krupavičius nenurašo ir vyresnei kartai atstovaujančio Z.Balčyčio šansų: „Jis – konkurencingas kandidatas: keliskart laimėjo per Seimo rinkimus vienmandatėje apygardoje, prezidento rinkimuose pateko į antrąjį turą ir surinko pakankamai daug balsų. Beje, socialdemokratų istorijoje esama epizodo, kai Z.Balčytis buvo numatomas į ministrus pirmininkus, bet Gediminas Kirkilas ir jo komanda paėmė viršų. Tad Z.Balčytis turi vidinių ambicijų parodyti, ką gali. Jis būtų nuosaikus ir labiau jungiantis, gana pragmatiškas lyderis, kuris galėtų padėti partijai atgauti autoritetą.“

Kiti keturi kandidatai, A.Krupavičiaus nuomone, turi kur kas mažiau galimybių. Gal ir skirtingų tikslų kandidatuoti. Pavyzdžiui, M.Varaška gal nori pasitikrinti, kokių karjeros galimybių gali turėti šioje partijoje. Galutiniam rinkimų rezultatui, pasak politologo, įtakos gali turėti ir aktyvumas – pasyvumas naudingesnis labiausiai patyrusiems ir žinomiems kandidatams, visų pirma Z.Balčyčiui ir M.Sinkevičiui.

I.Matonytė neabejoja, kad rinkimuose pergalę švęs jaunesnės kartos socialdemokratai, kuriems būdinga kitoks mąstymas, elgsena, kiti bendradarbiavimo tinklai ir kitokie įpročiai, kitokia retorika nei vyresnės kartos politikams. „Ar nurašau Z.Balčytį? Taip. Manau, kad tik-roji kova – tarp M.Sinkevičiaus ir G.Palucko. Žinoma, sunku pasakyti, kiek griaučių iš kokios spintos bus ištraukta, bet tai jauni politikai, neturintys labai neigiamos praeities šleifo“, – mano politologė.

Tiesa, ji primena: „G.Paluckas turi teistumą dėl piktnaudžiavimo tarnyba viešųjų pirkimų konkurse. Bet tai nėra toks didelis triukšmas, kad kvestionuotų jo moralinį geranoriškumą, nors antikorupcinis diskursas ir veiksmai Lietuvoje ir labai reikalingi.“

I.Matonytė mano, kad daugiau šansų būti išrinktas turi M.Sinkevičius: jei jis yra gavęs ministro poziciją, vadinasi, yra pelnęs pripažinimą, ministro postas leidžia būti ir šiek tiek labiau matomam. Bet ir G.Paluckas – sostinės vicemeras, tad taip pat gana matomas, turi valdžios pozicijas, tegu ir ne nacionalinėje politikoje. Vadovėliniu požiūriu kairiajai partijai G.Paluckas net būtų vertingesnis, vertinant pagal tai, ką ir kaip jis komunikuoja, kokias sritis kuruoja.

Politologė prof. dr. Jūratė Novagrockienė, paklausta, kas tinkamiausias vadovauti socialdemokratams, neabejoja: „G.Paluckas, nes turi labai aiškią socialdemokratinę viziją atkurti partijos prestižą per konkrečią veiklą, susijusią su socialine politika, kuri parduota derybose dėl koalicijos.“

J.Novagrockienė nepateisina, kad derybose dėl koalicijos socialdemokratai Valstiečių ir žaliųjų sąjungai (LVŽS) atidavė Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, nors čia jie galėjo reabilituotis prieš rinkėją. G.Palucko trūkumas tas, kad jis nėra Seimo narys, nes parlamentarai labiau matomi. Taip, jis teistas dėl viešųjų pirkimų konkurso, tai gali būti panaudota rinkimų kovoje. Bet ilgesnėje perspektyvoje, J.Novagrockienės vertinimu, jis būtų tinkamesnis lyderis.

Bet, politologės prognozėmis, klausimas, ar ne M.Sinkevičius bus laimėtojas: „Jis – neblogas kandidatas, turintis tam tikrą vyresnę ir naujesnę kartą vienijantį veiksnį. Ideologiniu simboliniu požiūriu geriau būtų G.Paluckas, pragmatiškai – gal ir M.Sinkevičius.“ 

 Kita vertus, priduria politologė, galima visai nerimtai žiūrėti į Z.Balčytį, kuris vis kandidatuoja, bet nelaimi, tačiau nežinia, kas pažadėta senajai gvardijai, kuri pakankamai stipri, užima pagrindinius postus socialdemokratų vadovybėje. Be to, Z.Balčytis turi ir vyresnių provincijos rinkėjų paramą.

Kad ir kas laimėtų socialdemokratų pirmininko rinkimus, I.Matonytė sako nematanti perspektyvų socialdemokratams atsitiesti tiek, kiek norėtųsi partijai, kuri kadaise diktavo politikos sprendimus. Pasak politologės, susiklostė tokia konjunktūra, kad pastaruoju metu kairioji darbotvarkė Lietuvoje nebuvo labai sėk-minga, o potencialo ir noro ją įgyvendinti tarp tradicinio politinio elito irgi nebuvo. Dabar tą nišą užima LVŽS, ji perėmė tas temas, kurios seniai galėjo ir turėjo būti socialdemokratų. O pačioje Socialdemokratų partijoje buvo matyti blaškymasis, trintis, sutrikimas, vidinės kovos, didesnės ar mažesnės intrigos. Nors partija turi skyrius, kitas struktūras, atrodo, kad organizacinė struktūra tiek mieste, tiek regionuose silp-nėja. I.Matonytė giria, kad bent jau šiuo metu partijoje vyksta atsinaujinimas.

Dar vienas klausimas, kokią įtaką permainos socialdemokratų viršūnėje turės tolesniam valdančiosios daugumos darbui. „Linkėčiau, kad koalicijos sutartis būtų peržiūrėta, nes ji nėra optimali Lietuvai viešojo gėrio požiūriu. Sutartis labai formali, trumpa, tikrai nesanti reikšminga koalicinės Vyriausybės kokybės didinimui. Reikia nuosekliau išdiskutuoti kai kurių sričių politikos įgyvendinimo prioritetus, sutartis turėtų būti išgryninta, patobulinta“, – neabejoja I.Matonytė.

Visi trys pagrindiniai konkurentai dėl social-demokratų lyderio posto kritikuoja koalicijos sutartį, bet siūlo dėl jos persiderėti, o ne ją nutraukti. G.Paluckas socialdemokratų poziciją valdančiojoje daugumoje apibūdina kaip spąstus ir žada siekti ją pakeisti, kad socialdemokratams būtų suteiktas didesnis vaidmuo sprendžiant „socialdemokratines“ socialinių reikalų, sveikatos apsaugos ar švietimo problemas.

M.Sinkevičius mano, kad ministerijų negalima skirstyti į socialdemokratines ir kitokias. Na, kitaip M.Sinkevičiui kalbėti neišeina, nes jis tapo ūkio ministru, kai socialdemokratai Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją iškeitė į Ūkio, dėl to sulaukdami netylančios kritikos.

Ar tikrai socialdemokratai turėtų kautis, kad susigrąžintų Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją? „Daug kas priklauso nuo to, kaip seksis dirbti socialinės apsaugos ir darbo ministrui. Atrodo, kad jis pelnė tą populiarumą, kurio LVŽS nenorės aukoti, o socialdemokratai nesiryš į jį pretenduoti. Bet „socialdemokratiškesnės“ ir kitos ministerijos, pavyzdžiui, Sveikatos apsaugos, Švietimo ir mokslo, arba yra Seimo komitetų pirmininkų postai, kurių svoris keičiantis valdžios sampratai didėja“, – galimą postų perdalijimą modeliuoja I.Matonytė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2017-m

Norint žinoti apie ateitį, reikia žinoti apie praeitį ir dabartį. Tad kuo esame panašūs ir kuo skiriamės nuo prieš 99 metus įsteigtos mūsų valstybės piliečių kartos ir ką tos paralelės prognozuoja ateities kartai?

Aušra LĖKA

Kritulių požiūriu vasaris taip buvo tipiškas: iškrito 34 mm – keliais milimetrais mažiau klimatinės normos. Tokį klimatologams tipinį, nors ir permainingą vasarį nutiko neeilinis mums įvykis – Lietuva pasiskelbė nepriklausoma valstybe. Dabar, kai liko vos metai iki jos šimtmečio, mūsų valstybės gimtadienio orai, atrodo, bus priešingi: ką tik žnaibiusį speigą turėtų pakeisti jau šiek tiek pavasariu pakvipsiančios permainos.

1918 m. vasario 15, 16, 17 dienomis šalo iki 17,5 laipsnio žemiau nulio, nors mėnesio pradžia buvo šilta, dienomis temperatūra buvo pakilusi net iki plius 3–4 laipsnių. Bet, kaip pasakoja Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros vedėjas prof. dr. Arūnas Bukantis, vidutinė mėnesio temperatūra buvo gana tipiška – apie minus 4,5 laipsnio, viena kita dešimtąja aukščiau klimatinės normos.

Pirmoji ir Antroji Respublikos: kuri kuo viena kitą lenkė

Orai palyginimams, ko gero, tinkamesnis objektas nei daugelis kitų. Nors A.Bukantis sako, kad ir jie pakitę: XX a. viduryje ir ypač antroje pusėje ėmus reikštis pasauliniam atšilimui, jį pajutome ir Lietuvoje. Labiausiai atšilo žiemos mėnesiai – dabar sausį, vasarį, kovą vidutinė temperatūra 2–2,5 laipsnio aukštesnė nei prieš 100 metų. Tokių žiemų, kai tvoros pyškėjo, kaip 1929 ar 1940 m., neturime jau keliasdešimt metų.

Kitose srityse nei įmanoma, nei verta lyginti Lietuvą 1918 m. vasarį ir 2017 m. vasarį, mano Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros profesorius dr. Zenonas Norkus: „Neįmanoma, nes apie 1918 m. beveik nėra statistinių duomenų, išskyrus gimimų, mirčių, santuokų statistiką. Iki Vokietijos kapituliacijos 1918 m. lapkričio mėnesį Lietuvos valstybė egzistavo tik nominaliai ar vizijų pavidalu, o pati Lietuva buvo karo nualintas kraštas. Būtų dienos ir nakties palyginimas. Kur kas prasmingiau lyginti ne Lietuvą konkrečiais metais, bet pokyčius per tam tikrą laikotarpį.“

2012 m., kai Antrajai Lietuvos Respublikai sukako 22-eji – tiek pat, kiek gyvavo Pirmoji, „Veidas“ tuos pokyčius palyginti paprašė istorikų, kitų visuomenės gyvenimo tyrinėtojų ir ekspertų. Štai istoriko dr. Algimanto Kasparavičiaus vertinimu, per pirmuosius 22 metus nueita toliau, nes eita nuo nulio. 1990 m. nemaža dalimi absorbuotas sovietinės valdžios aparatas, savivalda, viešasis sektorius, gremėzdiškas, bet dar gana funkcionalus ūkis, o 1918 m. Lietuva tokios privilegijos neturėjo. Po ketverių metų kaizerinės okupacijos Lietuvos miestai balansavo ties bado riba, siautė epidemijos, siautėjo plėšikų ir dezertyrų bandos. Nebuvo nė nominalaus LTSR kvazivalstybingumo pavyzdžio, tad iš esmės ir perimti nebuvo ko – nei švietimo ar aukštojo mokslo sistemos, nei valdininkijos, nei policijos ar kitų jėgos struktūrų. Lietuvos valstybės sienos nebuvo aiškios visose keturiose pasaulio pusėse. Jas dar reikėjo atrasti ir įtvirtinti krauju ar derybomis. Nebuvo aiški net valstybės sostinė ir jos valdymo forma: kas bus ta Lietuva – monarchija, respublika ar tiesiog anarchija? Negana to, iš rytų, šiaurės ir pietų į Lietuvą veržėsi daugiatūkstantinės gink-luotų priešų kolonos. 1990 m. bent jau nekilo klausimų, kokia bus valstybės teritorija ar kur bus jos sostinė.

Iš esmės skyrėsi 1918 ir 1990 m. Lietuvos ekonomika ir visuomenė. „Pirmoji buvo agrarinė ir kaimiška, antroji – industrinė ir miestietiška; pirmoji – medinė, arklinė, žibalinė (o Pirmojo pasaulinio karo stygiaus dar ir grąžinta į „balanos gadynę“), antroji – mūrinė, motorizuota ir elektrifikuota; pirmoji – daugiausia beraštė ir be privalomojo pradinio mokslo, antroji – visuotinai raštinga, kurioje privalomas visuotinis vidurinis išsilavinimas“, – akivaizdžių skirtumų sąrašą tęsia Z.Norkus.

Bet panašu tai, kad nepriklausomybės paskelbimas abiem atvejais buvo tik kertinis akmuo – dar reikėjo daug pastangų tai nepriklausomai valstybei kurti. Pirmosios Respublikos Steigiamasis Seimas pradėjo darbą tik 1920 m., praėjus daugiau nei dvejiem metams po nepriklausomybės paskelbimo. To meto diplomatams, tarp kurių buvo kaip reta daug išskirtinių asmenybių, teko atlikti didžiulį darbą naujos valstybės vardą įtvirtinant Europoje – ir tai jiems pavyko.

Ir pirmosios išsiveržusios iš Sovietų Sąjungos, tuo pradėjusios šios aižėjimo procesą, Lietuvos pasaulis neskubėjo pripažinti: pirmoji tik po 11 mėnesių tai išdrįso padaryti Islandija (pirmoji gegužę tokį pareiškimą padarė Moldova, tačiau ji pati neturėjo nepriklausomos valstybės statuso). O paskutinis okupacinės Rusijos kariuomenės dalinys Lietuvos sieną kirto po daugiau nei trejų nepriklausomybės metų 1993 m. rugpjūčio 31 d., beje, metais anksčiau nei Vokietijos, Latvijos, Estijos. Bet šiandien Lietuva – visų pagrindinių tarptautinių organizacijų narė.

Politiniame gyvenime tiek tarpukariu formuojant Steigiamąjį Seimą, tiek 1990-aisiais didžiulio entuziazmo užteko trumpam – po dvejų trejų metų, kaip primena istorikas dr. Artūras Svarauskas, prasidėjo apatija, vidiniai ginčai, peštynės. Politiniame valdyme iki 1926 m. vyravę krikščionys demokratai be perstojo niovėsi su valstiečiais liaudininkais, bet ne dėl ekonominių ir socialinių dalykų, o, pavyzdžiui, dėl to, ar tikybos dėstymas mokyklose bus privalomas. 
O atkūrus nepriklausomybę Kovo 11-osios signatarai vienoje salėje kartu nesugebėjo dirbti nė poros metų. Beje, ir Pirmojoje Respublikoje buvo didžiulis atotrūkis tarp politinių lyderių ir paprastų žmonių, visuomenė net bodėjosi partijomis.

Lietuva demokratinė buvo tik iki 1926 m. perversmo, bet, istoriko prof. dr. Juozo Skiriaus pastebėjimu, nors demokratijos trūkumai po 1926 m. buvo akivaizdūs, Lietuva turtėjo, buvo sukauptos aukso atsargos, litas tapo viena stip-riausių pasaulio valiutų, žmonės gaudavo pastovius atlyginimus, buvo rūpinamasi švietimu. Pavyzdžiui, prieškario mokytojas, vertinant pagal to meto kontekstą, gyveno geriau už dabartinį. Aukštasis mokslas buvo sunkiai prieinamas, bet gabus žmogus turėjo galimybę gauti nemokamą mokslą ir stipendiją.

Augo miestai, kūrėsi akcinės bendrovės, daugėjo darbo vietų. Palyginti su to meto Danija ar Olandija, atlyginimai pragyvenimo lygio atžvilgiu Lietuvoje buvo labai panašūs.

Tačiau istoriko dr. Gedimino Vaskelos aptikti Kembridžo profesoriaus C.Clarko 1924–1934 m. skaičiavimai atskleidžia, kad pagal nacionalines pajamas vienam gyventojui Lietuva vis dėlto ir anuomet vilkosi gale: vienam Lietuvos gyventojui teko 207 JAV doleriai nacionalinių pajamų, o JAV – 1397, Didžiojoje Britanijoje – 1069, Latvijoje – 345, Estijoje – 341. Šiuolaikinė Lietuva dabar sparčiai vejasi vidutinės statistinės europiečio gerovės lygį: BVP vienam Lietuvos gyventojui 1995 m. siekė vos 35 proc., o 2014 m. peržengė 75 proc. ES vidurkio.

Ūkio augimo statistika rodo, kad 1920 m. veikė 2474 pramonės įmonės, 1928 m. – jau 5742. Pirmosios Respublikos užsienio prekybos vizitinė kortelė buvo lietuviški bekonai ir sviestas. Ir dabar garsėjame maisto produktais, bet ne tik – garsūs ir lazeriais. Tiesa, tikrai ne viską galima lyginti: štai dabar oficialiojoje statistikoje neliko eilutės, kiek pagaminama ir nuperkama skrybėlių.

Tarpukariu nutiesta beveik tiek pat kilometrų geležinkelių kiek ir šiais laikais. Paradoksas, gėda ar neatsispyrimas rusiškai įtakai, bet tik 27-aisiais Naujosios Lietuvos metais sugebėjome geležinkelio linija kirsti sieną Vakarų Europos kryptimi.

Anuomet Lietuva gyveno kaip atsargus ūkininkas – išleisdavo tiek, kiek gali uždirbti: Lietuvos biudžetas visą tarpukarį, išskyrus 1920 m., buvo perteklinis, pajamos viršijo išlaidas, o dabar – atvirkščiai. Bet, kaip yra pastebėjęs istorikas A.Kasparavičius, ir anuomet viešasis sektorius sulaukdavęs daug kritikos dėl nepamatuoto išsipūtimo. Pavyzdžiui, 100 tūkst. gyventojų policininkų teko 50 proc. daugiau bei Prancūzijoje.

Vis dėlto kai kuriais klausimais Pirmoji Respublika, atrodo, buvo kur kas toliaregiškesnė nei dabartinė. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos švietimo ministras Jonas Yčas skelbė: „Žmonių švietimas – tai mūsų gyvybės ir ateities klausimas.“ 1918 m. valstybė perėmė aštuonias gimnazijas ir 11 progimnazijų, o 1920 m. ir vienų, ir kitų skaičius jau buvo padvigubėjęs. 1926 m. strateginiu tikslu paskelbtas visuotino raštingumo įgyvendinimas. 1923 m. 32,6 proc. Lietuvos gyventojų buvo beraščiai, 1940 m. tokių buvo likę tik 2 proc.

Švietimą prioritetu skelbė ir visos Antrosios Respublikos vyriausybės. Tačiau nors pagal statistiką esame tarp valstybių, turinčių itin daug žmonių, įgijusių aukštąjį išsilavinimą, jis nesimaterializuoja į pirmavimą kitų valstybių kontekste pagal tokius rodiklius, kaip darbo našumas, o dalis mūsų universitetų absolventų skina apelsinus Ispanijoje ar stato namus Anglijoje, nes tėvynėje neišgyvena.

Abi Respublikos seko dėl didžiulės emigracijos. Tiesa, per pirmuosius 22 metus netekome apie 103 tūkst., o per Antrosios Respublikos analogišką laikotarpį – 670 tūkst. emigrantų. Anuomet emigrantus daugiausia traukė JAV, Kanada, Argentina, Brazilija, bet jų tikslas buvo užsidirbti, kad grįžę galėtų nusipirkti ūkius. Nemažai jų taip ir padarė. Dabartiniu laikotarpiu daugiausia važiuojama arčiau – į Europos šalis, bet grįžtama rečiau.

Nuo 1990 m. sumenkome nuo 3,7 mln. iki 2 842 412 šį vasarį. „Tautos, kuri nelaisvės sąlygomis didėja, o laisvės – menksta, perspektyvos nekokios“, – liūdnai konstatuoja A.Kasparavičius.

Tiesa, gyvename ilgiau. Pasak istoriko G.Vaskelos, 1938–1939 m. vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje buvo vos 55, Estijoje – 56, Latvijoje – 58 metai. Naujausiais skelbiamais duomenimis, dabar ji siekia 74,7 metų, bet tai per penkerius metus mažiau nei ES vidurkis.

Vidutinė tipinė tarpukario šeima gyveno kaime, vertėsi žemės ūkiu, augino keturis penkis vaikus. Miestiečiai turėjo du–keturis vaikus, bet tų miestiečių tebuvo iki penktadalio. Palyginti su tarpukario Lietuva, kaimo ir miesto gyventojų dalis praktiškai susikeitė vietomis. Beje, vaikai anuomet atstojo dabartinį pensinį draudimą: jų stengtasi turėti daugiau, kad senatvėje išlaikytų tėvus, valstybė tuo nesirūpino.

Dar viena paralelė: 1924 m. į pirmąsias Lietuvai olimpines žaidynes Paryžiuje mūsų sportininkai važiavo vadovaudamiesi olimpiniu principu – svarbu dalyvauti: dviratininkai Isakas Anolikas ir Juozas Vilpišauskas neturėjo tinkamų dviračių, tad neįveikė trasos, o futbolo komanda, treniruojama Stepono Dariaus, šveicarams pralošė 0:9. Tačiau 1937 ir 1939 m. jau buvome auksinė Europos krepšinio komanda.

Nors galima pripažinti, kad Pirmosios Respublikos spurtas daugelyje sričių buvo didžiulis, antrasis bandymas kurti nepriklausomą valstybę neabejotinai sėkmingesnis jau vien tuo požiūriu, kad 22 metai Antrajai Respublikai nėra baigtinė data.

Vėlavimo kaina

Vis dėlto Pirmoji Lietuvos Respublika nebuvo pažangiausia tarp baltijiečių: pasak G.Vaskelos, nors 1939 m. Lietuvoje gyveno apie pusę trijų Baltijos šalių gyventojų, čia buvo tik 20 proc. šiame regione esančių telefono abonentų, 23 proc. motociklų, 32 proc. automobilių, 28 proc. radijo imtuvų.

Z.Norkus atkreipia dėmesį į 1918–1922 m. ir 1990–1992 m. laikotarpių, kai buvo padėti LR I ir LR II ūkiniai bei ekonominiai pagrindai, problemų ir netgi tų problemų sprendimų panašumus, nulėmusius valstybės atsilikimą nuo kaimynių. LR I vyriausybė tik praėjus trejiems metams nuo nepriklausomybės paskelbimo, t.y. 1921 m., sustojus karo veiksmams lenkų fronte, galėjo skirti daugiau laiko ir dėmesio ekonominėms problemoms spręsti. Tačiau tik dar po 20 mėnesių (1922 m. spalio 1 d.) Lietuva sulaukė nacionalinių pinigų.

LR II laikinieji lietuviški pinigai talonai vienintele teisėta mokėjimo priemone tapo 1992 m. spalio 1 d., kai jau buvo sukakę metai nuo tarptautinio LR nepriklausomybės atkūrimo pripažinimo 1991 m. rugsėjį. Litai pakeitė talonus 1993 m. birželio 25 d., nuo 1991 m. rugsėjo vėlgi praėjus 20 mėnesių. Tiesa, nuo 1991 m. vasaros lygia greta su sovietiniais rubliais cirkuliavo „vagnorėliai“, tačiau, kaip rodo jų oficialusis pavadinimas („talonai“), jie buvo sumanyti ne kaip tikri pinigai, o kaip kortelės. „Delsimas įvesti savus pinigus yra bendras tarpukario ir pokomunistinių laikų bruožas, kuris Lietuvą išskiria, lyginant su kitų Baltijos šalių politika, ir tarpukariu, ir pokomunistiniais laikais“, – apgailestauja Z.Norkus.

Tarpukario Estija savo pinigus pradėjo spausdinti 1919 m. sausį, o Latvija – 1919 m. balandį. Istoriniai šaltiniai rodo, kad Lietuvos vyriausybė 1919 m. liepą–rugpjūtį jau rimtai svarstė lietuviškų pinigų įvedimo klausimą, bet Lietuvos valstybės vyrus gąsdino estų ir latvių patirtis – jie baiminęsi, kad ir lietuviški pinigai nuvertėtų. Kita priežastis – techninės kliūtys, susijusios su lietuviškų pinigų spausdinimu: nepavykę susitarti su Švedijos vyriausybe.

Techninėmis kliūtimis – baime, kad nekokybiškus pinigus ims padirbinėti, dažniausiai aiškinamas ir lito vėlavimas „prisikelti“ 1991–1993 m. Tačiau Z.Norkus primena, jog talonus buvo dar lengviau padirbinėti, bet dar niekas neteigė, kad padirbinėjimas buvo jų infliacijos 1992–1993 m. priežastis.

„Viena giliausių žaizdų, kuri Lietuvos visuomenės socialinėje vaizduotėje atsivėrė pokomunistinės transformacijos metais, yra jau pirmajame šios transformacijos dešimtmetyje išryškėjęs, o nuo to laiko tolydžio didėjantis atsilikimas nuo Estijos. Ta žaizda ne nauja: dar autoritarinio Antano Smetonos režimo laikais cenzūra draudė skelbti statistinę informaciją apie Lietuvos atsilikimą nuo šiaurinių kaimynių. Sovietmečiu socialinis, ekonominis ir kultūrinis Lietuvos atsilikimas nuo Latvijos ir Estijos faktiškai išnyko, be to, didesnis tautinis homogeniškumas lemtingais 1990–1991 m. Lietuvai suteikė jėgų pirmai mesti iššūkį Maskvos imperiniam centrui, prisiimti jo atsakomuosius smūgius ir pasijusti viso Baltijos regiono lydere. Dėl to toks didelis buvo Lietuvos visuomenės pasipiktinimas ir nusivylimas, kai 1997 m. ES vadovai Estiją kartu su Čekija, Vengrija, Lenkija ir Slovėnija pakvietė pradėti derybas dėl narystės ES, o Lietuvą tąsyk paliko stovėti perone“, – primena Z.Norkus.

Bet Lietuva pati komplikavo savo padėtį, o pati lemtingiausia, Z.Norkaus vertinimu, klaida ir buvo pinigų reformą apimančios makroekonominės stabilizacijos uždelsimas, pasirinkus „gudrią“ infliacijos lenktynių rublio zonoje politiką.

Visos Baltijos šalys vykdė vadinamąją šoko terapiją. Tačiau esminis lietuviškos ir estiškos šoko terapijos skirtumas buvo tas, kad Estija masinę privatizaciją pradėjo jau įsivedusi nacio-nalinę valiutą – santykinio makroekonominio stabilumo sąlygomis. Priešingai nei Lietuvoje, stambios įmonės buvo „pardavinėjamos“ ne už investicinius čekius, bet už tikrus pinigus, pirmenybę teikiant užsienio investuotojams. Tai leido išvengti tokio beprasmiško turto naikinimo, kokiu virto lietuviškoji privatizacija.

„Nors Estija, palyginti su Lietuva, turėjo visokių išankstinių geografinių, kultūrinių ir ekonominių pranašumų, paversti juos ankstesniu ūkio atsigavimu ir spartesne raida galiausiai padėjo šią šalį anksčiau už jos Baltijos kaimynes pasiekusios užsienio investicijos. 1993–1995 m. Estija jų pritraukė 366 mln., Latvija – 143, o Lietuva – tik 42 mln. JAV dolerių. Estijoje buvo investuojama daugiau, nes ji atrodė geriau ir patraukliau už kitas Baltijos šalis, o ji tokia kuo toliau, tuo labiau atrodė todėl, kad į ją buvo daugiau investuojama“, – estų sėkmės dėmenis vardija Z.Norkus.

Estų sociologė prof. dr. Marju Lauristin „Veidui“ yra taip aiškinusi estų pažangos priežastis: trys Baltijos valstybės pasirinko skirtingą taktiką: Estija veikė labai greitai, o latviai ir lietuviai rinkosi lėtesnį kelią. Deja, pastaroji taktika neamortizavo skurdo, didino valdžios ir piliečių atskirtį. Lietuva ir Latvija lyg ir nenorėjo drastiškų permainų, tačiau tai virto nesibaigiančiomis sveikatos apsaugos, švietimo ar kitomis reformomis.

Tegalima apgailestauti, kad pagal daugelį parametrų pirmavusi Lietuva vėliausiai įgijo teisę įsivesti eurą, vėliausiai gavo kvietimą į turtingų valstybių klubą – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją, atsiliekame pagal ilgaamžiškumo, kitus demografinius rodiklius.

Geriausias būdas nuspėti ateitį yra ją sukurti

„Lietuvoje dar prieš atgaunant nepriklausomybę per metus gimdavo apie 59 tūkst., o dabar gimsta vos 31 tūkst. kūdikių. 2030 m. prognozuojama apie 25 tūkst. gimimų. 2006 m. vidutinis Lietuvos gyventojo amžius buvo 38-eri, šiandien – 43 metai, 2030 m. Lietuva pasieks 49-erių arba 50 metų vidutinį amžių. Darbo jėgai tai didžiausi netekimai. Tai paveiks mūsų įmones, mūsų valstybės gyvavimą“, – pabrėžia Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis.

Įvairiomis prognozėmis, per artimiausią šimtmetį Lietuvos gyventojų gali sumažėti dar milijonu.

O dar po 2020 m. sumažės ir ES parama, tad ateinantys ketveri metai bus labai svarbūs Lietuvai, todėl dabartinei valdžiai reikalingas aiškus planas, kaip užtikrinti tvarų šalies ekonomikos augimą. R.Dargio nuomone, vienas būdų – pritraukti žmonių iš kitų šalių. Norint iki 2025 m. išlaikyti balansą, kasmet reikėtų įsileisti apie 20 tūkst. žmonių.

Antras prioritetas – švietimas, kurio svarbą Pirmosios Respublikos valdžia, atrodo, suvokė atsakingiau nei Antrosios Respublikos. „Tautinis kostiumas kiekvienam vaikui – gerai, bet gal geriau būtų kiekvienam po planšetę“,– siūlo R.Dargis.

Prognozes, kokia Lietuva, o ir visas pasaulis bus po šimtmečio, apsunkina ir politinės permainos, drebinančios pasaulį. Kiek dar bus valstybių, kuriose valdžią perims populistai? Ar valdantieji susivoks, kad didėjanti socialinė atskirtis – ne tik neteisinga, bet ir veikia kaip sprogstamasis užtaisas? Ar išliks Europos Sąjunga?

Kiek per artimiausią šimtmetį dar bus pramonės revoliucijų po dabar pasaulį keičiančios ketvirtosios, vadinamosios daiktų interneto revoliucijos? Kaip keis mūsų gyvenimą dirbtinis intelektas?

Ar iš šių neišvengiamų revoliucinių pokyčių Lietuva išeis nugalėtoja, ar taps menkstančia ir senstančia Europos provincija? Gal, prof. Z.Norkaus prognozėmis, tapsime Europos bioenergetikos išteklių centru – žaliuoju Baltijos Kuveitu? Arba tapsime žemyno „bioremontine“, kur bus persodinamos širdys ar keičiama lytis? O gal dėl Rusijos grėsmės ir kaimynystėje statomų atominių elektrinių katastrofų tapsime dykra? (Z.Norkaus prognozes spausdiname 20–22 p.)

O gal, atvirkščiai, pasaulyje ėmus trūkti vandens turtingiausios taps valstybės, kurios turi ne naftos, bet vandens, ir Lietuva suklestės? O pasaulio gerovę ėmus matuoti nebe BVP, bet laimės indeksu, būsime tarp geidžiamiausių gyventi valstybių?

Verslininkas dr. Vladas Lašas, keleto svarbių pasaulio ateitį kuriančių iniciatyvų (tokių kaip TED.com konferencija, kurioje patys įdomiausi pasaulio protai ir talentai dalijasi savo idėjomis ir kartu buria komandas joms įgyvendinti, ar Oslo verslo taikai konferencijos („Oslo Business for Peace Summit“), kuri akumuliuoja idėjas, kaip plėtoti verslo iniciatyvas tvariai ir saugiai pasaulio ateičiai) aktyvus dalyvis pabrėžia: šiandien pasaulis keičiasi taip greitai, kad mūsų įprastas linijinis mąstymas nebetinka prognozuoti dabartiniams procesams – dalis jų vyksta eksponentiškai: auga ne pastoviais dydžiais, bet kaskart dvigubai ar dar daugiau kartų. Jie vis labiau susiję tarpusavyje, todėl vis mažiau galime įsivaizduoti atskiras šalis. Nors nežinome, kur tiksliai nueisime, bet kryptys ir tendencijos labai gražiai suformuluotos naujoje Kevino Kelly knygoje „Neišvengiama“ („The Inevitable: Understanding the 12 technological forces that will shape our future“).

„Tai bus tikrai įspūdinga kelionė, kurios pilotai esame mes patys. Galiu lažintis, kad po 100 metų lietuviai bus Marse, Mėnulyje ir kosminėse stotyse aplink Žemę (kad lažybos būtų sąžiningos, galiu palikti anūkams užstatą, kuris atiteks laimėtojui). Mes galime tikėtis daugelio šiandien neįtikėtinų dalykų, ir ypač tada, kai patys dalyvausime juos sukuriant. Labai nedideli pokyčiai ir šiek tiek kitos krypties suteikimas šiandien gali padėti mums atsirasti visiškai kitokioje situacijoje, negu dažnai dabar planuojama, nes maža šalis gali keistis labai greitai ir daug pasiekti per mažą laikotarpį. Deja, dažniausiai tuo nėra pasinaudojama (ne tik Lietuvoje)“, – sako V.Lašas.

Jis primena kad ir tokį jau įvykusį faktą: iš Lietuvoje 1918 m. gimusių tūkstančio vaikų iki penkerių metų neišgyvendavo apie 230, o dabar – keturi! Taigi palyginę šiuos skaičius matome per 50 kartų pagerėjimą (ne 50 proc., o 50 KARTŲ). Gyvenimo trukmė Lietuvoje per šimtmetį pailgėjo maždaug pustrečio karto.

Futurologų pranašumas, kad jie nesulaukia savo prognozių išsipildymo ar neišsipildymo meto. Bet ilgėjant vidutinei gyvenimo trukmei visai tikėtina, kad šiandien dvidešimtmetis Darius Kniūkšta gali ir sulaukti Lietuvos 200 metų jubiliejaus. Kuriuo Lietuvos scenarijumi – pesimistiniu ar optimistiniu – jis tiki?

D.Kniūkšta – Vilniaus Gedimino technikos universiteto multimedijos ir kompiuterinio dizaino pirmakursis, išgarsinęs Lietuvą, kai su kitais kompiuterinių žaidimų kūrėjais Lietuvoje pastatė JAV elektromobilių gamintojos „Tesla Motors “ gigafabriką, tiesa, kol kas tik virtualų. Apie originaliai pasižymėjusius lietuvius žinią pasaulyje skelbė pasaulinės naujienų agentūros ir žiniasklaida, pastebėjo ir pati „Tesla“: jos tviterio paskyroje pasirodė žinutė „Lietuva žino kelią į mūsų širdį“.

Ar vaikinas tiki, kad „Tesla“ Lietuvoje neliks tik virtuali? „Tikiu, jog į Lietuvą gali ateiti daug kas iš stambių investuotojų, ir labai noriu, kad ta mūsų išjudinta V.Lašo idėja pritraukti „Teslą“ į Lietuvą užvestų ne tik diskusijas, bet ir darbus, kurie padėtų tai įgyvendinti, nes norint pritraukti tokį gigantą reikia pasirengti. Yra problemų, stabdančių tą idėją, bet jei susigriebsime, pamatysime, kad tai įmanoma“, – sako D.Kniūkšta.

Kaip videokūrėjas, „videogeimeris“, jis sakosi norintis vienyti žmones bendriems tikslams, kad jie bendrautų, skleistų idėjas, telktųsi spręsti aktualių Lietuvos, o gal ir visos žmonijos problemų, diegti tam tikrų lietuviškų vertybių, bandyti keisti pasaulio į geresnę pusę. „Tam norime sukurti tam tikrą projektų tinklą, sujungti žmones, kurie dirba įvairiose sferose, bet gali veikti bendrai idėjai įgyvendinti. Dabar norime sukurti kokybiškų žaidimų, lietuvišką mokslinės fantastikos videoserialą, parodyti, kad ir lietuviai gali tai sukurti. Norime diegti jaunimui įsitikinimą, kad svarbu kelti sau didelius tikslus ir jų siekti. Lietuvai to ir reikia, nes daug kas netiki, kad ir čia galima ką gero nuveikti. O videokūrėjai kartais net nesuvokia, kokią didelę įtaką jie daro jaunimui ir kiek daug galima tuo nuveikti auginant gerą Lietuvos ateitį. Žmonijos istorijoje, kai dar nebuvo kompiuterių, žmonės mokėsi iš žaidimų. Ta Lietuvos dalis, kuri valdo, to nesupranta, nemato iš virtualios erdvės kylančios jėgos“, – sako Lietuvą jau išgarsinęs dvidešimtmetis.

O iš dviejų populiariausių Lietuvos ateities scenarijų – kad Lietuva išsivaikščios, taps senų žmonių valstybe ar kad tapsime pasaulio pažangių technologijų centru – vaikinas tiki antruoju, tik, pasak jo, turi pasikeisti mūsų pačių požiūris. „Internetinė globalizacija Lietuvai suteikia didžiulių perspektyvų. Tikiu idėja, kad Lietuva gali labai stipriai pažengti į priekį, tapti pažangių technologijų valstybe, kuriančia produktus visam pasauliui, – tai galėtų tapti sritimi, kurioje mes specializuojamės. Lietuvoje labai geros sąlygos dirbti globaliu mastu, o tai gali traukti čia investicijas. Tada žmonės nenorėtų ir iš čia bėgti“, – tokią Lietuvą po šimtmečio mato D.Kniūkšta.

Kad ir kaip atrodytų neįtikėtina, šiuo permainų laikotarpiu vis dėlto lengviau prognozuoti, kokia bus oro temperatūra tą vasarį, kai švęsime Lietuvos 200 metų jubiliejų, nei kaip atrodys pramonės įmonės ar kokios bus politinės aktualijos. Prof. A.Bukantis pasakoja, kad Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros mokslininkai yra numatę prognozes iki 2100-ųjų, bet įmanomi įvairūs scenarijai. Jie priklauso nuo to, kiek Žemės rutulyje gyvens gyventojų, kaip vystysis pramonė, energetika, taip pat ir kokia bus atmosferos tarša.

Pagal prognostinius skaičiavimus, vidutinė metinė temperatūra, palyginti su baziniais 1986–2005 m., iki amžiaus pabaigos gali pakilti 0,7–2,6 laipsnio. Dabar ji yra 6–7 laipsniai, vadinasi, amžiaus pabaigoje gali būti ir 9–10, kokia būdinga pietinei Lenkijos daliai, Pietų Vokietijai. Bet ne visų mėnesių temperatūra pasikeis vienodai: ir toliau prognozuojamas didžiausias žiemos ir vasaros mėnesių atšilimas. O pagal pesimistinius modelius, metinė temperatūra gali pakilti 5–6 laipsniais. Tai būtų itin kardinalus pokytis, bet visai tikėtinas, jei pasaulyje sparčiai augs gyventojų skaičius.

Kritulių metinė suma pasikeis ne itin – padidės truputį, apie 10–15 proc., bet šis padidėjimas teks būtent žiemos mėnesiams: iškris daugiau nei dabar lietaus pavidalo kritulių, o nuo liepos iki rugsėjo, tikėtina, bus sausringesnis laikotarpis.

Su atšilimu vyks ir kiti klimato kaitos procesai – dažnės ekstremalių reiškinių: jau dabar fiksuojamos ir taps dažnesnės ir sausros, ir stiprios liūtys, neišvengiamai išliks galimi keli šalčio bangų periodai. Temperatūrų, kritulių svyravimas tampa jau šių dienų kasdienybe, tikėtina, tokia bus ir tendencija. „Teks prisitaikyti ir sveikatos apsaugos, energijos tiekimo ir vartojimo srityse, žemės ir miškų ūkio – kiekviename sektoriuje“, – A.Bukantis įspėja, kad jau šiandien reikia rengtis ir ateities orų iššūkiams.

Tad ateitis mums rengia daug siurprizų . „O geriausias būdas nuspėti ateitį yra ją sukurti“, – V.Lašas cituoja kompiuterių mokslininką Alaną Kay.

BFL

Prognozės: po 2020 m. ES dėka Kaunas sparčiai vystysis, tačiau Šiaurės Lietuvą gali ištikti dar didesnis nuosmukis. Bet reikia rengtis ir scenarijui su visai kuklia europine parama.

Aušra LĖKA

Šalčininkuose gerovė – dešimtadaliu didesnė nei vidutinio statistinio europiečio?! Kas galėtų patikėti, bet prie tokių šią savivaldybę, kuriai pagal tiesiogines užsienio investicijas vienam jos gyventojui tenka 16 eurų, t.y. 16 713 eurų mažiau nei Vilniuje, ankstesnės kadencijos Lietuvos Vyriausybė priskyrė prie labiausiai išsivysčiusio šalies regiono, kuriam po 2020 m. jau teks tik ribota ES fondų parama.

„Nesijaučiu, kad būtume tarp labiausiai probleminių savivaldybių. Ūkio subjektų skaičius didėja, žemės ūkis – geriausias Vilniaus apskrityje, pagal nedarbą esame 25 vietoje iš apačios tarp 60 savivaldybių, o juk buvome treti. Darželiai, mokyklos renovuoti, tvarkomos viešosios erdvės“, – pažangos ženklus vardija Šalčininkų meras Zdzislavas Palevičius, bet pripažįsta, kad be ES pinigų tokio žingsnio į priekį nebūtų padaryta.

Tad kas bus, jei, kaip jau išsivysčiusiam regionui, jų po kelerių metų sumažės maždaug perpus? Z.Palevičiaus, žinoma, tai nedžiugina. Bet meras priduria, kad dėl ilgų įvairių derinimo procedūrų ir šio, 2014–2020 m. finansinio laikotarpio pinigai dar neatėję, nors septynerių metų ciklas tuoj bus įpusėjęs.

Gal dėl šios priežasties atrodo dar labai toli tai, kas bus po 2020 m. Bet derybos dėl ES paramos 2021–2027 m. finansiniu laikotarpiu turėtų prasidėti jau šių metų pabaigoje.

Labiausiai išsivysčiusiame regione – ir problemiškiausios savivaldybės

Metafora apie dvi Lietuvas oficialiai pripažįstamu faktu tapo prieš metus. Ankstesnės kadencijos Vyriausybė Lietuvą padalijo į du statistinius regionus – Vilniaus ir likusią, antrąją Lietuvą. Tai padaryta, kad ateinančiu ES finansiniu laikotarpiu, 2021–2027 m., Lietuva gautų kiek įmanoma daugiau ES paramos.

Mat sostinė susiurbė tiek ES paramos ir kitų investicijų, kad net skaičiuojant su kitomis Vilniaus apskrities savivaldybėmis, tarp kurių – toli gražu neklestintys Šalčininkai ar Širvintos, sugebėjo pagal gerovės rodikliu laikomą BVP gyventojui dešimtadaliu peržengti ES vidurkį. Maža to, sostinės gerovė taip išaugo, kad visos valstybės vidurkį pakėlė iki 75 proc. ES vidutinės statistinės gerovės lygio. Tiesa, toks rodiklio šuolis – ir dėl statistinio efekto skaičiuojant BVP gyventojui, nes jų Lietuvoje sparčiai mažėja.

Nors toji gerovės statistika toli gražu nesitransformavo į realią gerovę visoje Lietuvoje, ES šalys, pasiekusios 75 proc. ES BVP, jau patenka į pereinamojo laikotarpio gerovės šalių kategoriją ir gauna kur kas kuklesnę – apie 60 proc. praėjusio laikotarpio ES paramą.

Elementari aritmetika būtų tokia: apie 830 tūkst. Vilniaus regiono gyventojų skiriama suma turėtų siekti 60 proc. ligšiolinės paramos, likusiems apie 2 mln. turėtų būti skiriama panašiai tiek, kiek gaudavo Lietuva lig šiol. Vadinasi, bendra suma sumažėtų kur kas mažiau, nei kad valstybės nepadalijus į statistinius regionus.

Beje, tai įprasta ES procedūra: sostinės paprastai būna labiau išsivysčiusios nei kiti miestai. Tad šalys suskirstomos į statistinius regionus, taip sudarant galimybę gauti didesnę ES paramą ir šansą priartėti prie sostinės ir labiau atsilikusiems.

Kitaip nei teritorinis administracinis, statistinis regionas neturi savo administracijos (lygiai kaip Lietuva suskirstyta į dešimt apskričių, bet po reformos jos taip pat tik statistinės ir administracijos neturi). Tokioje teritorijoje turi gyventi ne mažiau kaip 800 tūkst. gyventojų, į jas atskiriami funkciniai miestų regionai, kurie nebūtinai ribojasi ties teritorinio administracinio suskirstymo miesto riba. Mat, pasak Mykolo Romerio universiteto Viešojo valdymo inovacijų laboratorijos vadovo doc. dr. Manto Bileišio, kitose šalyse apskritai labiau paisoma funkcinio, o ne administracinio suskirstymo, nes žmogus gali vienur gyventi, kitur dirbti, tik pas mus savivaldybių ribos – šventas dalykas.

Europos statistikos biuras yra suskaičiavęs, kad tokia Vilniaus funkcinė zona – apie 700 tūkst. gyventojų ir apima Vilniaus miestą ir rajoną, nemažą dalį Trakų rajono. Bet to neužtenka atskiram regionui EK registruoti. Tad praėjusios kadencijos Lietuvos Vyriausybė nutarė pripliusuoti visą statistinę apskritį, t.y. Vilniaus, Švenčionių, Ukmergės, Šalčininkų, Širvintų, Trakų, Elektrėnų rajonus.

Svarstyta ir kita alternatyva: sostinės regionui priskirti apkarpytą Vilniaus apskritį (Vilniaus miestą ir rajoną, Trakų, Elektrėnų savivaldybes), o Šalčininkų rajoną priskirti Alytaus apskričiai, Širvintų, Švenčionių ir Ukmergės rajonus – Utenos. Bet, kaip rašoma VRM pažymose, pastaroji alternatyva sulaukė institucinio pasipriešinimo iš savivaldybių.

Tai nestebina: dalies institucijų ir įstaigų veiklos teritorija teisės aktais susieta su apskričių ribomis, todėl jos turėtų būti pertvarkomos. Trumpai tariant, valdininkai išsigando dėl savo krėslų. Gyventojų nuomonės niekas nė neklausė, valdininkai patys padarė prielaidą, kad ir jie nenorėtų keisti savivaldybės ribų, nes daliai jų padidėtų atstumas iki apskrities centro, be to, atsirastų psichologinis veiksnys, kad jie gyvena atsilikusiame regione.

Nieko sau argumentai: kad žmones išgąsdins atstumas iki statistinio centro, į kurį važiuoti beveik nėra būtinybės, ir kad geriau būti neturtingais klestinčios sostinės priklausiniais, nei gauti daugiau paramos ir mažinti atotrūkį.

Taip be didesnių visuomenės diskusijų nutarta daryti kaip paprasčiau valdininkams, tačiau vien todėl, kad yra netoli Vilniaus, dalies ES paramos neteks ir Šalčininkai ar Širvintos, kur ekonominė ir socialinė situacija – viena blogiausių Lietuvoje.

Finansų viceministrė Loreta Maskaliovienė mato tokią išeitį – šioms savivaldybėms daugiau lėšų skirti šiuo finansiniu laikotarpiu, jei tik jose parengta tinkamų projektų. Tačiau Šalčininkų rajono meras sako nepajutęs, kad jiems būtų teikiamos kokios prioritetinės galimybės.

Kaunas suklestės. O Šiaurės Lietuva pasmerkta agonijai?

Statistiniu Lietuvos perskyrimu gali būti užprogramuota dar viena problema – dalies regionų agonija, nors ES paramos filosofija priešinga – mažinti skirtumus. Kad Lietuvą naudinga dalyti į statistinius regionus – akivaizdu. Kitas klausimas – į kiek ir kaip. 2004 m., kai stojome į ES, Lietuva pagal gyventojų skaičių galėjo turėti net keturis, bet tuometis euroderybininko pavaduotojas dr. Klaudijus Maniokas sako neprisimenantis, kad tai būtų buvę svarstoma, nes tuomet neatrodė, jog greitai pasieksime tą 75 proc. ribą.

M.Bileišis prisimena iš to meto valstybės įstaigų darbuotojų girdėjęs, kad šiuo klausimu buvo kiek padiskutuota, bet susipešė Šiauliai ir Panevėžys, kam būti centru, tad svarstymai į platesnes diskusijas taip ir neišsivystė.

Tačiau Lietuvos gyventojų taip sparčiai mažėja, kad dabar jau maksimaliai galime turėti tris regionus.

Finansų viceministrės L.Maskaliovienės vertinimu, nebuvo prasmės skirti trijų regionų: skaičiuotos alternatyvos, bet prieita prie išvados, kad geriausios perspektyvos – tikėtis išlaikyti panašų finansavimą Lietuvos mastu ir patogiausia derybinė pozicija Lietuvą perskyrus į du statistinius regionus – Vilniaus apskritį ir likusią Lietuvos dalį. Vakarų ir Vidurio Lietuvos regionų išsivystymo rodikliai labai panašūs, be to, taip lieka galimybė esant reikalui nukreipti daugiau lėšų į vieną ar kitą teritoriją.

Tačiau, M.Bileišio prognozėmis, nedalijant Lietuvos į atskirus Vidurio ir Šiaurės statistinius regionus galima užprogramuoti vieniems didžiulį spurtą, kitiems – vegetaciją: „Moksliškai įrodytas faktas, kad statistinio regiono cent-ras suklesti. Tai matyti ir Vilniaus atveju: per pastaruosius dvylika metų palikome Lietuvą vieno miesto šalimi, nors galėjome turėti sveiką valstybę, nes manoma, kad valstybei sveika turėti kelis didmiesčius. Dabar Vilniaus miestas šviesmečiais atitolęs nuo kitos Lietuvos. Sostinės efektą dar sustiprino, kad didžioji dalis struktūrinių lėšų nusėdo būtent čia. Kur pinigų skirstytojai – ten arčiau ir pinigai.“

Tad M.Bileišis prognozuoja, kad po 2020 m. Kaunas suklestės, tačiau tai reiškia beveik mirties nuosprendį Šiaurės Lietuvai. ES pinigus administruojančioms agentūroms būtų logiška kraustytis į statistinio regiono centrą, o čia didžiausias miestas – Kaunas, į kurį pažadėta perkelti ir dvi ministerijas. Tad Kaunas tikrai turi perspektyvų smarkiai plėtotis. Bet ką daryti, kad, kaip ligšioliniais ES finansiniais laikotarpiais, pinigai nesusikoncentruotų vien čia, paliekant kitą šiam regionui priskirtą Lietuvos dalį vegetuoti?

„Jei centrinės valdžios įstaigos griežčiau kontroliuos Kaune įsikursiančias ES pinigų skirstymo įstaigas (jau vien todėl, kad Vilnius pats nebepretenduos į tuos pinigus), gal per griežtesnę kontrolę pavyktų to išvengti. Bet esu skeptiškas, nes tai reikalauja didelės kompetencijos. Dabar ES pinigai duodami už tai, kad atsiskaitai, kur juos padedi. Jei pažadi, kad išmesi pro langą iš kairės – gauni, jei išmeti iš dešinės – pažeidi projektą ir negauni. Sukontroliuoti projekto turinio dar negebame, nes nėra nei tikrintojų motyvacijos, nei kriterijų, pagal kuriuos galėtume tikrinti efektyvumą ir kokybę. O patys regionai neras jėgų ir kompetencijų kovoti už savo teises“, – mano M.Bileišis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2017-m

Aušra LĖKA
Pastarąją savaitę Akmenės rajono meras Vitalijus Mitrofanovas nuolat šmėžavo televizorių ekranuose ir naujienų tinklalapiuose: jo siūlymas valstybės lėšomis studijavusius aukštųjų mokyklų absolventus siųsti atidirbti regionuose sulaukė didžiulio rezonanso. Mero galvoje knibžda daugybė idėjų, kaip atgaivinti regionus. Jų dėka ir Akmenė keičia įvaizdį: mirštančia vadinta savivaldybė virsta patrauklia gyventi ir plėtoti verslą.

„Veido“ interviu – su Metų meru išrinktu V.Mitrofanovu.
– Tai ar tikrai jaunus specialistus į regionus galima atginti tik su privalomais atidirbti siuntimais?

– Skamba taip, lyg būtų siuntimas į Sibirą. Kai valstybė investuoja į aukštąjį mokslą, svajoja, kad tie žmonės sukurs gerovę toje valstybėje, o jei jie dirba kitur ar visai kitą darbą, sakyčiau, esame blogi investuotojai.

Taip būtų galima pakelti ir aukštojo mokslo kokybę, nes ji priklauso ir nuo studento motyvacijos. Tas, kuris baigia studijas su pagyrimu, galėtų pats pasirinkti, kur dirbti, tai būtų papildoma paskata kuo geriau mokytis. Be to, rinkdamasis profesiją jaunuolis žinotų, kad jam tik-rai reikės atidirbti pagal įgytą išsilavinimą, tad gal atsakingiau rinktųsi, ką studijuoti.

Bet čia kalbama ne tik apie aukštųjų mokyklų absolventus – apie problemas visame viešajame sektoriuje. Lietuvoje į viską žiūrime primityviai, sprendimus priimame mechaniškai, buhalteriškai, be tyrimų, analizės. Ar kas skaičiavo, kiek šiandien valstybės finansuojamas studijas baigusių studentų dirba pagal išsilavinimą? O kiek jų lieka Lietuvoje? Kiek pasirenka grįžti į regio-nus? Ar pačių studentų paklausiama, kas juos paskatintų ten važiuoti, ar aiškinamasi, kaip padėti savivaldybėms pritraukti specialistų?

Kai pasvarstai, mes tikrai turtinga valstybė. Štai Norvegijoje pabėgėlių centre mačiau dirbant daug jaunų vyrukų. Klausiu, ar tai socialiniai darbuotojai. Sako, ne, čia alternatyvios privalomosios karinės tarnybos žmonės. Norvegija, nors neturi tokių finansinių problemų kaip Lietuva, stengiasi išnaudoti visas galimybes. Kodėl ir mes to negalėtume? Kalbama apie gaisrininkus savanorius, tad eik ir savanoriauk vietoj karinės tarnybos. Socialinių paslaugų
įstaigose ar neformalaus ugdymo sektoriuje tokie jauni žmonės praverstų. Bet mes labai turtingi, už visus darbus, kuriuos ir turtingesnėse šalyse atlieka savanoriai ar alternatyvios karinės tarnybos žmonės, mokame algą, bet labai mažą.

– Tai ar Akmenėje sulaukiate čia norinčių dirbti jaunų profesionalų?

– Treji metai jauniems gydytojams duodame ir tarnybinius butus, ir startinę 15 tūkst. eurų negrąžinamą išmoką, bet reikalaujame ir abipusės atsakomybės – jie turi įsipareigoti penkerius metus čia dirbti.

Turime ir kitur jaunų profesionalų. Štai užėjo pas mane teirautis darbo mergina, baigusi ekonomiką ir finansus, klausiu, kokia tema rašė diplominį darbą. Sako – apie Akmenės rajono biudžeto sudarymo ypatumus. Iš karto pasiūliau terminuotą darbo sutartį, o dabar ji jau skyriaus vadovo pavaduotoja. Kita mergina laimėjo konkursą į miesto architekto pareigas ir puikiai dirba. Savivaldybės investicijų, viešųjų pirkimų skyrių vadovės – irgi jaunos specialistės. Turiu patarėją, baigusį Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą. Atvažiavo į Akmenę treneriai iš Didžiosios Britanijos, čia sukūrė savo versliuką, dirba ir visuomeninį darbą. Norvegijoje gyvenusi mergina iš ten atsiuntė dokumentus į internete paskelbtą seniūno konkursą. Grįžo tik į konkursą, jį laimėjo ir dabar yra viena geriausių tarp seniūnų.

Beje, šiame konkurse dalyvavo penki šeši žmonės, du iš jų – mano partijos kolegos, bet nelaimėjo. Visada sakau: partiečiams keliami dar didesni reikalavimai, kad paskui niekas neprikištų, jog prastumiami savi.

Tačiau dabar skelbėme tris konkursus į savivaldybės administracijos pareigybes ir kandidatavo tik po vieną žmogų. Vadinasi, nebeturime galimybės pasirinkti, nėra konkurencijos. Iš regionų – didžiulis nutekėjimas. Beje, vidinis, į Vilnių, regionams net labiau žalingas nei į užsienį. Į užsienį išvykę vyrai bent atsiunčia lėšų čia likusiai šeimai, o kai išvažiuoja į Vilnių, ten ir lieka.

– Naujoji Akmenė vadinta ir mirštančiu miestu, ir bedarbių sostine. Bet ir dabar bedarbių dalis tarp darbingo amžiaus gyventojų – viena didžiausių.

– Bedarbių yra, bet statistiką iškreipia tai, kad Akmenėje vyrauja su statybomis susijęs verslas, o jis sezoninis. Tačiau įmonėms darbuotojų ir trūksta. Verslininkų prašau, jog nepasiduotų darbo biržos atsiunčiamų žmonių prašymams tik pažymėti, kad jie netinka tai darbo vietai, nes nemažai jų dirba nelegaliai, tad iš tikrųjų darbo neieško.

Didžiausi darbdaviai, žinoma, visų pirma „Akmenės cementas“ ir su šia bendrove susijusios įmonės, taip pat pakuotes gaminanti „Bigso“, stogo dangos įmonė „Eternit Baltic“. Beje, dvejus metus iš eilės Akmenės savivaldybės įmonės pelno „Globalios Lietuvos“ apdovanojimus už tarptautinę patirtį Lietuvos regio-nams. Pernai „Bigso“ apdovanota už Švedijos kapitalo pritraukimą įmonės padaliniui Ventos miestelyje atidaryti, šiemet apdovanotas iš Švedijos grįžęs akmeniškis, čia įsteigęs modernią medžio apdorojimo ir baldų gamybos įmonę „Avastata“. Didžioji dalis šių įmonių produkcijos eksportuojama.

Savivaldybėms būtų didesnė paskata, jei būtų daugiau grąžos iš vietos įmonių sukuriamos pridėtinės vertės, eksporto. Bet centrinės valdžios sprendimai priešingai.

Pavyzdžiui, nutaria padidinti neapmokestinamąjį pajamų dydį beveik 40 proc. Sutinku: labai geras sprendimas žmonių gerovei. Bet kieno sąskaita? Savivaldybių, nes pagrindinis savivaldybių mokestis ir yra gyventojų pajamų, tad jį sumažinus savivaldybės gauna maždaug 120 mln. eurų mažiau mokesčių. Po derybų su Finansų ministerija savivaldybėms kompensavo apie 16 milijonų, bet tai tik maža dalis praradimų.

Padidėjęs neapmokestinamasis pajamų dydis reiškia, kad didės ir vartojimas, žmonės pirks daugiau prekių. Bet per įmonių pelno ir pridėtinės vertės mokesčius tai irgi nueina į bendrą valstybės biudžetą, o savivaldybėms nieko nelieka, tik paskui gauname dotacijas.

Arba jei bus naikinama PVM šildymo leng-vata, vėl – kieno sąskaita? Valstybė į savo iždą gaus apie 34 mln. eurų, o savivaldybės – nieko.

Savivaldybės tik nori bendradarbiavimo: kiek atėmėte, tiek ir grąžinkite.

– Prieš kelerius metus Akmenė pagarsėjo „Ikea“ padalinio atėjimu, bet pernai tiesioginių užsienio investicijų kiekis gyventojui padidėjo nedaug. Ar tikitės netrukus sulaukti kokių užsienio ar savų investicijų?

– Pavasarį turėtų būti atidaryta belgų kapitalo išorės apdailos fibrocementinių plokščių įmonė. Didžiulėmis pastangomis pavykus pakeisti žemės įstatymą, kad tam tikriems reikšmingiems regioniniams projektams žemę būtų galima skirti ne aukcionu būdu, stipriai plėstis žada „Bigso“. Stiprėja „Avastata“, „Vaidva“. Vedame derybas dėl antrinio atliekų perdirbimo į kietosios atmainos kurą, kurį galėtų naudoti „Akmenės cementas“, įmonės.

Nemažai tos plėtros susiję su „Akmenės cementu“. Esu išsakęs siūlymą, kad turėtų būti tam tikros regionų kryptys, o „Investuok Lietuvoje“ investuotojus nukreiptų viena ar kita linkme. Į kurortus stambi pramonė neturėtų lįsti, Kėdainiai – žemės ūkio produktų perdirbimo, Akmenė – statybos sektoriaus centrai, Vilniuje tegu koncentruojasi bankų, IT sektoriai.

Gerai būtų savivaldybėms turėti ir savo darbo biržas. Štai Vokietijos įmonė norėjo Akmenėje sukurti savo padalinį su šimtu darbo vietų, bet regioninės Darbo birža potencialiems investuotojams pasakė, kad nerasime tiek siuvėjų, nors 800 Akmenės savivaldybės moterų užsiregistravę darbo biržoje, o šalia Mažeikiuose dar apie 2 tūkst. Bet Darbo biržai nėra noro, kad ateitų investicija ir biržoje liktų užsiregistravę mažai žmonių. Nesakau, kad piktnaudžiaujama, bet kad nėra paskatos siekti rezultato, tai tikrai. Apskritai geriau nereikšti iniciatyvų, nes gali atsirūgti.

„Veidas“ geriausią metų merą rinko devintąkart ir tik trečią kartą lyderiu tapo ne didmiesčio ar kurorto, o žiūrint į žemėlapį – visiško pakraščio savivaldybės vadovas.  Ant pjedestalo – Akmenės, Kauno ir Vilniaus vadovai

Aušra LĖKA,  Gabija SABALIAUSKAITĖ

Akmenės rajono meras 45-erių Vitalijus Mitrofanovas įrodė, kad geru meru galima būti ir toli nuo megapolių ar visos valstybės traukos maršrutų nutolusioje savivaldybėje. Ir dar tokioje, kuri dar visai neseniai vadinta ir bedarbių sostine, ir mirusiu miestu.

Tenka pripažinti, kad Akmenės rajono savivaldybė kol kas, galima sakyti, tik vidutiniokė ir „Veido“, ir Laisvosios rinkos instituto (LLRI) savivaldybių reitinguose. Bet Akmenė keičiasi, o V.Mitrofanovo asmeninis indėlis čia akivaizdus.

Tai patvirtina ir jo kolegų merų bei įvairių valstybės institucijų vadovų balsavimas. „Veido“ apklausos duomenimis, V.Mitrofanovas surinko daugiausiai – 120 taškų, dvylika daugiau nei ant-rą vietą pelnęs pernai metų laimėtojas Kauno miesto vadovas Visvaldas Matijošaitis, o dėl geresnės Kauno pozicijos „Veido“ ir LLRI savivaldybių reitinguose galutinėje rikiuotėje „auksinį“ ir „sidabrinį“ merus teskiria vos 1,27 balo.

Trečias apklausoje – Vilniaus meras Remigijus Šimašius, sulaukęs 87 balsuotojų balų. Jis trečias ir galutinėje geriausiųjų rikiuotėje.

Lig šiol „Veido“ rengiamuose geriausio mero rinkimuose lyderiais dukart yra tapę skirtingų kadencijų Klaipėdos merai, Kauno, kurortų – Druskininkų, Neringos ir Birštono, taip pat Ignalinos ir Utenos rajonų vadovai. Tiesa, anksčiau rinkimuose buvo taikoma taisyklė, kad laurus laimėjęs meras po to kelerius metus negali pretenduoti į šį titulą.

Tarp geriausių merų buvo keturi socialdemokratų, po vieną Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS), Liberalų sąjūdžio, Liberalų ir centro sąjungos, nepartinio rinkimų komiteto „Vieningas Kaunas“ atstovą.

Šiųmečiuose rinkimuose geriausių merų trisdešimtuke – aštuoni Liberalų sąjūdžio, septyni socialdemokratų, šeši konservatorių, keturi nepartinių judėjimų, du LVŽS, po vieną Darbo partijos, Laisvės sąjungos (liberalų) ir Lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovą. Penki iš 30-ies pernai į jį nebuvo patekę.

Nemažai respondentų dalį savo taškų skyrė ir buvusiam Jonavos rajono merui, dabar – ūkio ministrui Mindaugui Sinkevičiui. 2016 m. jis net buvo iškopęs į šeštą vietą geriausiųjų rikiuotėje. Šiemet jis taip pat būtų pakliuvęs į 30-uką, bet su kur kas kuklesniu rezultatu: tikėtina, dalis respondentų jau nebebalsavo už jį būtent dėl tos priežasties, kad jis – nebe meras. Darydami tokią prielaidą nutarėme suteikti šansą būti tarp 30-ies geriausiųjų mero poste tebesantiems politikams.

Beje, mažiausiai iki 30-uko pritrūko Prienų rajono merui Alvydui Vaicekauskui.

Akmenę meras išvadavo iš mirusio miesto įvaizdžio

Akmenės mero V.Mitrofanovo sėkmės negalima pavadinti sensacija: meravimo pradžioje jis nepateko tarp trisdešimties geriausiųjų, o pastaruosius kelerius metus buvo ir antras, ir trečias, ir septintas.

Jo startas mero poste buvo nelengvas. 2008 m. mirus ligtolinei merei jis išrinktas nauju Akmenės vadovu viduryje kadencijos. Jaunam merui (jam tuomet buvo 37-eri) pirmiausia teko išbandymas krize. Įveikęs šį išbandymą meras su savo komanda ėmėsi keisti Akmenę, ieškoti investuotojų, kalbinti į miestą sugrįžti ar atvykti jaunus specialistus. Iš atsilikusio regiono simbolio savivaldybė ėmė vaduotis padedama gerų mero vadybinių gebėjimų ir modernių idėjų. Beje, V.Mitrofanovas bene pats aktyviausias tarp merų įvairių siūlymų, kaip gerinti regionų valdymą, teikėjas Vyriausybei, ministerijoms.

Akmenė buvo viena bandomojo projekto vykdant savarankišką socialinių išmokų teikimo funkciją savivaldose iniciatorių ir įgyvendintojų. Išskirtinai sėkmingai valdomi finansiniai savivaldybės ištekliai – pagal skolos lygį savivaldybė patenka į trejetuką mažiausiai prasiskolinusių savivaldybių. Užpernai pasiektas susitarimas dėl Akmenės rajono šildymo sutarties pakeitimo ir pratęsimo smarkiai sumažinant šildymo kainą vartotojams. Prieš keletą metų nedidelė Akmenės rajono gyvenvietė Venta pagarsėjo išskirtiniu investuotoju – „Ikea“ padaliniu. Dvejus pastaruosius metus iš eilės akmeniškiai pelno ir „Globalios Lietuvos“ apdovanojimus už užsienio investicijas, pritrauktas į regioną.

Akmenės savivaldybė kasmet ėmė pelnyti ir po „Auksinę krivūlę“ – svarbiausią Lietuvoje savivaldos srities apdovanojimą už ryškiausias iniciatyvas ir darbus. Pernai Užsienio reikalų ministerija apdovanojo Akmenę už viešosios diplomatijos puoselėjimą, užpernai Krašto apsaugos ministerija – kaip savivaldybę, iš kurios savanoriškai atėjo daugiausiai karo prievolininkų (skaičiuojant procentais nuo savivaldybės gyventojų skaičiaus). Dar prieš metus Akmenė pelnė Susisiekimo ministerijos apdovanojimą už didžiausią pažangą didinant eismo saugumą, dar pora metų anksčiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ją įvertino už geriausius bei novatoriškiausius sprendimus ir pasiekimus socialinės paramos srityje.

2014 m. už Naujosios Akmenės senamiesčio gyvenamosios aplinkos sutvarkymą Akmenės rajono savivaldybė pelnė apdovanojimą, kaip įgyvendinusi geriausią Vakarų Lietuvoje projektą pagal priemonę „Probleminių teritorijų plėtra“. 2013 m. Susisiekimo ministerija Naująją Akmenę paskelbė mažųjų miestų kategorijos laimėtoja nominacijoje „Dviračių miestas“. 2011 m. Lietuvos energetikos ministerija skyrė padėką Akmenės rajono savivaldybei už pažangiai tvarkomą šilumos ūkį ir įdėtas pastangas lengvinant šildymo kainų naštą Naujosios Akmenės gyventojams.

Akmenė mirštančio regiono įvaizdį keičia į novatoriškų iniciatyvų. Didelė dalis jų – mero V.Mitrofanovo idėjos.

Beje, Akmenė – jo gimtinė: Akmenės rajone jis gimė, Naujojoje Akmenėje baigė vidurinę mokyklą. Su pagyrimu baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją ir įgijęs inžinieriaus mechaniko specialybę, grįžo į gimtinę, dirbo bendrovėje „Naujasis kalcitas“ autotransporto mechaniku, paskui autotransporto tarnybos vadovu.

2006 m. Vilniaus universitete įgijo teisės magistro kvalifikacinį laipsnį. Tais pačiais metais pradėjo dirbti Akmenės rajono savivaldybės administracijos vyriausiuoju specialistu sporto klausimais, paskui mero patarėju. Nuo 2007 m. jis renkamas į Akmenės rajono savivaldybės tarybą. 2008 m. tapęs meru šiame poste dirba trečią kadenciją, pastarąją – jau kaip tiesiogiai akmeniškių išrinktas meras.

V.Mitrofanovas – Lietuvos savivaldybių asociacijos tarybos narys, Finansų ir ekonomikos komiteto pirmininkas. Jis – Šiaulių regiono plėtros tarybos pirmininkas, Europos Tarybos Vietos ir regionų valdžių kongreso narys. Jis yra Socialdemokratų partijos prezidiumo narys, Akmenės skyriaus pirmininkas.

V.Mitrofanovas vedęs, turi du vaikus. O tarp mero laisvalaikio pomėgių – sportas, proto mūšiai, žemės ūkis, žvejyba, medžioklė, knygos, kelionės. V.Mitrofanovas – ir savo su bendraminčiais prieš dešimtmetį įsteigto futbolo klubo „Akmenė“ prezidentas, ir entuziastingas protų kovų dalyvis.