BFL

Aušra LĖKA

Per pirmą trimestrą po neprognozuotai triuškinamai laimėtų Seimo rinkimų „valstiečiai“ suformavo vilčių teikiančią Vyriausybę, bet Seime sukėlė daug chaoso, o per nepadorų elgesį prarado vieną mandatą, ir ne tik.

Neaiškūs sandoriai ir melas

Demonstruojanti neuždirbtą, įtartinais sandoriais įgytą prabangą. Vos vidurinio išsilavinimo, bet savo rinkimų anketą neva netyčia pagražinusi, sumelavusi ir apie savo šeiminę padėtį. Neįprastai žaliesiems kailiniuota. Meluojanti. Arogantiškai neatsakinėjanti į konkrečius klausimus. Maža to, prieš keletą metų dar ir apvogusi savo darbovietę.

Gūdžiame sapne rinkėjai negalėjo sapnuoti, kad tokia persona bus Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS), suokusios apie skaidrumą ir padorumą, viena iš lyderių Seime. Tokią veikėją LVŽS išsirinko savo frakcijos seniūno pavaduotoja, net buvo delegavę į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją. Maža to, tokią jau įklimpusią į melą veikėją iš paskutiniųjų slapstė ir gynė ne tik su prabangaus visureigio istorija susijęs ir ją itin gerai pažįstantis LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis. Deja, gynė ir principingumą bei nesitaikstymą su nesąžiningumu deklaruojantis Povilas Urbšys.

Gera žinia tik ta, kad Greta Kildišienė apleidžia Seimą. Bet po tiek melo ir partietės dangstymo aukščiausiu valstiečių partijos lygiu net ir patikliems žmonėms turėtų būti sunkoka tikėti „valstiečių“ padorumu. Bent jau R.Karbauskiu ir jo aplinka.

Smūgis suduotas ne tik šiai partijai – visam Seimui ir politikams, nes skandalas tik dar kartą įrodė, kad vos patekę į valdžią ir tie, kurie iki tol ją kritikavo dėl skaidrumo stokos, iš karto patys tampa tokiais pat.

Bet gera žinia, kad „valstiečių“ deleguotas Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis išdrįso principingai vertinti situaciją, be to, paragino atsistatydinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininką Romą Valentukevičių, vienasmeniškai nusprendusį, kad tyrimo dėl G.Kildišienės pradėti neverta.

Adekvačią reakciją parodė ir „valstiečių“ premjeras Saulius Skvernelis, situaciją pavadinęs tragikomiška ir pareiškęs, kad politikams neturi būti taikomos išimtys dėl skaidrumo.

Ne pirmą kartą išryškėjo, kad LVŽS valdymas ir elgesys Seime – viena, o S.Skvernelio Vyriausybė – kita. Tik ar Seimo „valstiečių“ minia Seime netaps stabdžiu nepalyginti aukštesnės prabos jų pačių Vyriausybei?

Seimas kiršina visuomenę

Politikos analizės ir mokslinių tyrimų bendrovės „Visionary analytics“ tyrimų vadovas dr. Žilvinas Martinaitis pirmuosius naujojo Seimo darbo mėnesius vertina taip: „Daug karštų visuomenei lengvai suprantamų problemų eskalavimo, pavyzdžiui, norima keisti Konstituciją sumažinant Seimo narių skaičių, porą ministerijų perkelti iš Vilniaus į Kauną, daug ginčų sukėlė įstatymas dėl dirbtinio apvaisinimo. Tose idėjose gal ir yra sveiko grūdo, tačiau tai, ar jos bus įgyvendintos, ar ne, didelio poveikio gyventojų gerovei ir strateginių Lietuvos iššūkių sprendimui neturės. O tie klausimai sukelia didžiulį rezonansą ir labai stipriai sukiršina visuomenę, todėl kaip valstybė tapsime silpnesni, labiau susipriešinę, mažiau solidarūs. Tai, kuo užsiimama – visuomenės priešinimu, kiršinimu, jautrių dalykų, neturinčių reikšmingo poveikio gerovei, eskalavimu, iš esmės būdinga populistiniams politikams, kurie nežino, kaip spręsti esmines prob-lemas, tačiau bando sukurti darbo iliuziją.“

DNB vyriausioji ekonomistė Baltijos šalims Jekaterina Rojaka prisipažįsta nė neturėjusi vilčių, kad Seimas veiks labai suderintai: „Viskas, deja, vyksta pagal prognozes: labai daug naujokų, kurie nei įsigilinę į reikalus ir sritis, su kuriomis dirba, nei pažįsta vienas kitą. Galima dėti pliusą už ryžtą kažką daryti, bet, deja, nėra pakankamai įsigilinimo, labai skubama kažką padaryti, po to tenka peržiūrėti sprendimus.“

Iš tiesų LVŽS nuomonės kaitaliojimu jau baigia prisivyti, atrodė, nepralenkiamą šios srities rekordininką buvusį socialdemokratų premjerą Algirdą Butkevičių. Vis dėlto ISM ekonomikos ir politikos programos direktorius dr. Vincentas Vobolevičius daro prielaidą, kad tiek daug persigalvojimo įvairių įstatyminių iniciatyvų atvejais – nebūtinai visiško sutrikimo požymis. Tai gali būti ir strategija: buvo duota labai daug pažadų, bet dabar, susidūrus su realybe, „valstiečiams“ politiškai strategiškai naudinga bandyti forsuoti teisės aktus, kurie atitinka jų rinkimų pažadus, o paskui atsitraukti, jog neatrodytų, kad jie atėjo į valdžią ir tyliai pasidavė ar kad žadėjo nepagrįstus dalykus.

Nors naujos kadencijos Seimas jau spėjo sukelti daug, švelniai tariant, šurmulio, jų pirmoji sesija įeis į parlamentarizmo istoriją kaip pati neproduktyviausia. Projektų registruota 310 (2008–2012 m. kadencijos Seimo pirmoje sesijoje – 411, 2012–2016 m. – 337), net 67,3 proc. įstatymų projektų svarstyta ypatingos skubos tvarka.

„Socialistinio lenktyniavimo nebus: reikia ne skaičiaus, o kokybės. Be to, gal pavyko mažiau kaitaliojant suformuoti komitetus, komisijas, delegacijas, todėl mažesnis projektų skaičius. O imtis ypatingos skubos tvarkos vertė tai, kad greitų sprendimų reikalavo socialinio modelio, socialinio draudimo ir kiti teisės aktai“, – aiškina Seimo pirmininko pirmoji pavaduotoja „valstietė“ Rima Baškienė.

Tačiau visai antirekordinis dar vienas rodiklis: priimtų projektų dalis siekia tik 48,1 proc. Per ankstesnes dvi kadencijas šis darbo efektyvumo rodiklis siekė apie 63 proc. R.Baškienė tai aiškina tuo, kad buvo imtasi daug diskusijų sukėlusių pagalbinio apvaisinimo įstatymo, socialinio modelio, Civilinio kodekso pataisų.

Priimti projektus trukdė ir chaosas Seime: net pratęsus pirmąją sesiją paaiškėjo, kad svarbiausi projektai, dėl kurių ji ir buvo pratęsta, negali būti svarstomi, nes per vėlai įregistruoti.

Akivaizdu, kad LVŽS lyderis R.Karbauskis prieš rinkimus pasakojo apie idealų, o ne realų scenarijų: jis tikino, kad jų partija visiškai kitaip nei kitos rengiasi rinkimams – konsultuojasi su atskirų sričių specialistų bendruomenėmis, drauge rengia konkrečias programas ir projektus, turi šešėlinį ministrų kabinetą, tad vos laimėję rinkimus jie iš karto puls priiminėti ir įgyvendinti jau parengtus ir išdiskutuotus projektus.

Vyriausybė judina strateginius klausimus, bet ar Seimas juos palaikys?

Ekspertai randa kiek daugiau girtinų dalykų Vyriausybės, o ne Seimo startiniuose darbuose. Politologo V.Vobolevičiaus vertinimu, „valstiečiai“ surinko pajėgią Vyriausybę, nors ir nepartinių ministrų. Kodėl sako „nors“? „Nes ministrai turi tarpusavyje susikalbėti, ir nežinia, kaip tai pavyks, kai nėra partinės disciplinos“, – svarsto V.Vobolevičius.

Ekonomistė J.Rojaka giria Vyriausybę, kad stengiamasi užkirsti kelią korupcijai, pro didinamąjį stiklą peržiūrimi viešieji pirkimai, valstybės valdomų įmonių veikla. „Bet vis dar neaišku, kokių reformų ir pertvarkų bus imtasi. Pavyzdžiui, Vyriausybė ketina jungti universitetus, ir tam dauguma ekspertų pritartų, nes Lietuvoje aukštasis mokslas per daug numenkintas ir labai skirtingos kokybės. Gairės teigiamos, bet labai daug niuansų, kaip tai bus atliekama. O kol to nežinome, sunku avansu įvertinti“, – sako J.Rojaka.

„Visionary analytics“ tyrimų vadovas Ž.Martinaitis pastebi, kad šis klausimas rodo perskyrą tarp Seimo valdančiosios daugumos ir Vyriausybės pozicijos: „valstiečiai“ per rinkimus sakė, kad negali būti kalbos apie aukštųjų mokyklų jungimą, o dabar premjeras su švietimo ir mokslo ministre paskelbė iniciatyvą juos jungti. Tačiau galutinis žodis – parlamento. Tad nors Vyriausybė kelia geras idėjas, bando spręsti įsisenėjusius klausimus, toli gražu neaišku, ar tai pavyks. 

 „Seimas užsiima karštų klausimų eskalavimu, o Vyriausybė bando judinti sudėtingus strateginius klausimus. Bet kas atsitiks, jei ministrams siekiant įgyvendinti savo vizijas ir idėjas Seimas jų nepalaikys? Ar neatsitiks taip, kad ministrai labai greitai išmoks ar bus priversti išmokti šokti pagal parlamento dūdelę, o ne imtis savo technokratinės Vyriausybės idėjų vykdymo?“ – baiminasi Ž.Martinaitis.

Kad politinis svorio centras parlamente, teo-riškai galima rasti ir teigiamų, ir neigiamų aspektų. Ž.Martinaitis aiškina, kad, viena vertus, galima kalbėti apie valdžių atskyrimo principą, antra vertus, tokia atskyra gali sumažinti valdymo efektyvumą: „Nors S.Skvernelis Seime pralaimėjo dėl PVM lengvatos šildymui panaikinimo, šiuo atveju buvo galima sakyti, kad tai paveldėta iš ankstesnės valdžios problema. Bet kai Vyriausybė imsis rimtų reformų, bus tikrasis testas. Jei Seimas jų nepalaikys, smuks darbo efektyvumas, susikurs patinės situacijos.“

Pasak V.Vobolevičiaus, apskritai sprendimus priima ne Seimas ar Vyriausybė, ne premjeras ar Seimo pirmininkas, o didžiųjų koalicinių partijų lyderiai, nesvarbu, kur jie sėdi – parlamente ar Vyriausybėje. Partijos pirmininkai tradiciškai tampa premjerais, todėl susidaro įspūdis, kad sprendžia Vyriausybė. Žinoma, kai partijos pirmininkas yra ir premjeras, jo galios – faktinė kaip partijos pirmininko ir procedūrinė kaip Vyriausybės vadovo – yra viename asmenyje. Kai galios sukoncentruotos, galima labai efektyviai, o jei nori – net buldozerio principu prastumti savo siūlymus Seime. Bet dabar abiejų valdančiųjų partijų – tiek „valstiečių“, tiek socialdemokratų – lyderiai dirba Seime, čia koncentruojasi ir galia, bet procedūrinių galių turi ir premjeras.

„Toks dualizmas, galių išsiskirstymas gali stabdyti sprendimų priėmimą ir „užciklinti“ ilgose diskusijose, bet tai ir įneša įvairesnių nuomonių, neleidžia buldozerio principu valdyti valstybės“, – politinio svorio centro perkėlimo į Seimą privalumus ir trūkumus aiškina V.Vobolevičius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2017-m

J. Petronio nuotr.

Aušra LĖKA
Lietuvos ekonomika auga, tačiau emigracija nemažėja, tebesame toli nuo statistinio europiečio gyvenimo trukmės ir sveikatos rodiklių. Kodėl taip yra, „Veidas“ teiraujasi šį fenomeną tyrinėjančio mokslininko – Vytauto Didžiojo universiteto Demografinių tyrimų centro vyriausiojo mokslo darbuotojo, Sociologijos katedros profesoriaus dr. Domanto Jasiliono.

– Kodėl auganti Lietuvos ekonomika neturi įtakos demografiniams rodikliams?

– Iš tiesų pagal BVP gyventojui Lietuvos ekonomika – viena sparčiausiai žengiančių Europos Sąjungoje, nuo 2004 m. labai sumažėjo Lietuvos atotrūkis nuo ES vidurkio. Atrodytų, turėtų didėti visų gerovė, tačiau bendri statistikos rodikliai slepia didžiulius skirtumus tarp įvairių visuomenės grupių. Kaip dabar madinga sakyti, yra kelios Lietuvos, o tarp jų – didžiulė ne tik ekonominė ir socialinė, bet ir demografinė atskirtis.

Vadinasi, ekonominės gerovės rodiklių augimą junta tik kai kurie visuomenės segmentai: nuo spartaus BVP augimo turtingesnieji tapo dar turtingesni, o žmonių, kurie gyvena skurde, padėtis arba nekinta, arba dar blogėja. Ilgalaikis skurdas, ilgalaikė atskirtis dar labiau lemia tų žmonių marginalizaciją visuomenėje. Tai matome per sveikatos, mirtingumo rodiklius, kurie koncentruojasi būtent tuose ribiniuose visuomenės sluoksniuose – mažiau išsilavinusių, kaimo gyventojų grupėse, ir tas atotrūkis tik dar labiau didėja.

Beje, tai rodo ir kad negalima planuoti sprendimų Lietuvai, kaip vienai tikslinei populiacijai, nes dalis gyventojų lieka už tokių priemonių ribų.

– Ar Lietuva pagal demografinę situaciją ir nelygybę išsiskiria iš kitų šalių?

– Lietuvoje blogiausia situacija ES pagal daugelį rodiklių, ypač pagal mirtingumo, taip pat emigracijos, skyrybų, gimstamumo. Viena didžiausių demografine diferenciacija išsiskiriame net lygindamiesi su naujosiomis ES narėmis. Itin prasti demografiniai rodikliai kai kuriose gyventojų grupėse „tempia“ žemyn ir visos šalies demografinius rodiklius.

Beje, visos trys Baltijos šalys išsiskiria demografinių problemų mastais, bet Estija padarė didžiausią pažangą juos mažindama. Sovietmečio laikotarpio pabaigoje–nepriklausomybės pradžioje tarp baltijiečių Lietuva šiuo aspektu atrodė geriausiai, o Estija prasčiausiai. Bet apie 2000-uosius ėmėme atsilikti nuo estų, ypač lyginant gyventojų mirtingumo ir emigracijos rodiklius. Šis atsilikimas išryškėjo 2000–2007 m., kai Baltijos šalių ekonomikos išsiskyrė itin dideliais augimo tempais.

Tačiau nors Lietuvos ekonominė gerovė, išreiškiama BVP rodikliu, augo, deja, tai „neišsitransliavo“ į demografinės situacijos esminį pagerėjimą. Tik gimstamumas pradėjo šiek tiek atsigauti, bet neaišku, ar tai ilgalaikė tendencija.

– Kas padaryta Estijoje, kad atskirtis ten ėmė mažėti?

– Estijoje ryžtingų politinių ir ekonominių struktūrinių reformų imtasi dar 1990 m. Jos iš pradžių atrodė skausmingos, bet dabar, ypač sveikatos srityje, imami jausti jų rezultatai.

Estai dar nepriklausomybės pradžioje išardė sovietinio tipo poliklinikas, atskyrė pirminę grandį (ten bendrosios praktikos šeimos gydytojai, kaip daugelyje šalių, privatūs) ir specializuotą pagalbą ligoninėse, o tai kertinis vakarietiško modelio elementas. Antra, jie ir ligoninėse įdiegė privačių įstaigų valdymo modelį, kai yra vertinamas veiklos efektyvumas. Estija pirmoji iš Baltijos šalių įdiegė ir visiškai veikiantį vakarietiško tipo sveikatos draudimą bei investavo į ligų prevenciją. Galbūt estai labiau orientavosi į skandinavišką gerovės modelį, tai rodo ir gerokai mažesni nei Lietuvoje socialinės atskirties rodikliai.

O Lietuvoje ir Latvijoje šios reformos užsitęsė, išliko pusiau sovietinės neefektyvios centralizuotos ir iš esmės tik į ligų gydymą orientuotos sistemos elementų, vakarietiški sveikatos draudimo ir šios sistemos valdymo modeliai lig šiol toli gražu nėra iki galo įdiegti. Tokie rodikliai, kaip vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė, rodo, kuris kelias teisingas: estai jau artėja prie geriausių Vidurio Europos ir net kai kurių Vakarų šalių, o mūsų atsilikimas tampa ryškus net lyginant su Estija, Lenkija ar Čekija.

– Bet tasai „atskirtasis“ nuo gerovės kilimo sluoksnis ne tik „gadina“ demografinę statistiką. Kokių pavojų visuomenės raidai kelia toks visuomenės susisluoksniavimas?

– Taip, nelygybės visai eliminuoti neįmanoma, jos yra net Švedijoje, Suomijoje, kurios vadinamos socialinės gerovės valstybėmis. Taip, yra žmonių, kurie nenori ar dėl kokių nors priežasčių negali dirbti, tad jie negali ir tikėtis tokių pat pajamų kaip aukščiausios kvalifikacijos darbuotojai. Ta nelygybė liks, bet esmė – nelygybės mastai, o jie Lietuvoje tokie, kad kelia pavojų visiems gyventojams.

Su socialine nelygybe susiję tokie neigiami reiškiniai, kaip narkomanija, alkoholizmas, smurtas, o kai jų mastas didžiulis, jie ima daryti įtaką kiekvieno mūsų gyvenimui. Kad ir toks pavyzdys: Lietuvoje – tuberkuliozės atgimimas, kai kuriuose gyventojų sluoksniuose jos paplitimas gąsdinantis. O su tais žmonėmis kasdien kontaktuojame viešajame transporte, gatvėje, prekybos centre. Jei toji nelygybė didės ir tokių marginalizuotų žmonių daugės, kils grėsmė visos visuomenės sveikatai. Su alkoholizmu susijęs smurtas, tad tai visos visuomenės prob-lema, nes tai kelia grėsmę kiekvieno iš mūsų saugumui.

Jei socialinė nelygybė pasiekia didžiulį mastą, pavyzdžiui, kaip Lotynų Amerikoje, tai pasiekia ir politinį lygmenį, prasideda neramumai, didėja politinis nestabilumas. Demografinės nelygybės pasekmės – mirtys nuo smurto, alkoholio, infekcinių ligų veikia visos visuomenės raidą, visus jos narius ir visus visuomenės gyvenimo aspektus – ne tik demografinius, bet ir ekonominius, socialinius, galų gale ir politinius.

Demografinės situacijos monitoringas – diagnostikos instrumentas, leidžiantis atskleisti neigiamus reiškinius ir grėsmes visuomenės raidai bendrąja prasme, tad į tai Vyriausybė turėtų atkreipti dėmesį. Socialinė nelygybė tikrai yra grėsmė nacionaliniam saugumui.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2017-m

Aušra LĖKA

„Utro krasit niežnym cvetom stieny drevnego Kremlia, prosypajetsia so svietom vsia sovietskaja strana!“ – originalo kalba dainuoja „Lietuvos ryto“ televizija. Nemokantiems rusiškai subtitrai paaiškina: „Rytas dažo švelnia šviesa senojo Kremliaus sienas, keliasi su aušra visa sovietų šalis!“
Ir baigiantis 27-tiems nepriklausomybės metams Lietuvos didžiausiuose devyniuose televizijų kanaluose beveik 200 valandų per savaitę vis dar budinama sovietų šalis ar bent jau nostalgija jai. Du trečdaliai šio laiko tenka dviem kanalams – „Lietuvos ryto“ televizijai ir BTV, per savaitę rusiškos produkcijos transliuojantiems po beveik 70 valandų, darbo dienomis – ir 13–15 valandų.

Šie du kanalai viršijo visus pernykščius rusiško šnekėjimo eteryje rekordus. Ir rodė toli gražu ne kokius Rusijos kino meno šedevrus. Juo toliau laiko juostoje tolstame nuo liūdno savo valstybės istorijos etapo, kai buvome okupuoti Sovietų Sąjungos, tuo daugiau rusiškai šnekančių vyrukų raudonais treningiukais su užrašu CCCP (SSRS – Sovietų Sąjunga) laksto lietuviškų televizijos kanalų ekranuose.

2007 m. per vieną sausio savaitę, politologo dr. Nerijaus Maliukevičiaus tyrimo duomenimis, lietuviški kanalai transliavo 79 val. rusiškos produkcijos. Pernai „Veidas“ nutarė suskaičiuoti, kiek per devynerius metus pakito šis skaičius, ir rezultatas šokiravo – jis liuoktelėjo vos ne dvigubai, iki 151 val. O šiemet pernykštis rekordas viršytas su kaupu: rusiškos produkcijos transliuojama 198 val., tai yra dviem paromis per savaitę daugiau nei pernai.

Kuo taip žavi Rusijos televizinė produkcija, kad ji poroje lietuviškų kanalų darbo dienomis užima daugiau laiko nei viso kito pasaulio produkcija kartu sudėjus?

„Lietuvos ryto“ TV – nostalgija raudoniems treningiukams

Spust pultelį ties „Lietuvos ryto“ TV kanalu, ir ekraną užlieja užsklandėlė „Graži mūsų Lietuva“ su nuostabiausiais mūsų valstybės vaizdais. Bet netrukus imi abejoti, gal ta Lietuva vėl ne mūsų, o rusų, jei toliau po keturias ir daugiau valandų kanalas valstybine kalba prabyla tik… reklaminių intarpų metu. Koks trumpas kitakalbis inkliuzas, ir vėl kelios valandos rusiškų keiksmų, snukiadaužio (tiesiogiai verčiant rodomos produkcijos herojų kalbą), žinoma, degtinės ir naminukės, nuo sovietmečio užsilikusio interjero.

„Lietuvos ryto“ TV pagal rusiškos produkcijos kiekį šiemet aplenkė savo konkurentę šioje srityje BTV: kas savaitę tokios transliuoja 69 val. 30 min., valanda ilgiau nei BTV, darbo dienomis – apie 10–13 val., savaitgaliais perpus mažiau.

Beje, „Lietuvos ryto“ TV didžiąją dalį rusiškos produkcijos tik subtit-ruoja. Pernai apie tai šnekintas kanalo vadovas Linas Ryškus motyvavo ir misija mokyti rusų kalbos. Graži misija. Tik žodyno mokoma tokio, kad nelabai praverstų pokalbiui su kultūringu rusu, nes serialų herojai – nesvarbu, ar banditai, ar milicininkai, ar gydytojai, vienodai plūstasi ir kalba žargonu.

Iš „Lietuvos ryto“ TV rodomų dešimties rusiškų serialų (pernai buvo šeši) devyni – kriminaliniai. Štai praėjusį šeštadienį šis kanalas su pertraukomis parodė net keturias „Skubaus iškvietimo“, o po to dar dvi kriminalinio serialo „Kartą Rostove“ serijas. „Skubus iškvietimas“, bent jau sprendžiant pagal vieną matytą seriją, atrodytų nekaltas detektyvinis filmas, pasakojantis, kaip juodąją buhalteriją tvarkęs finansininkas nutaria pasidaryti plastinę operaciją ir tapti neatpažįstamas, o jį vaikosi ir buvęs viršininkas, ir banditai, ir iš jo norintis pasipelnyti ligoninės personalas.

Bet Rusijos televizinė produkcija, bent jau ta, kuri bandoma (ir sėk-mingai) įbrukti valstybėms, kurias buvo okupavusi Sovietų Sąjunga, kaip čiulpinukai – iš paviršiaus nekalti, bet netrukus pajunti putiniškos propagandos įdarą. Štai seriale vyriškis sužadėtinę žadina dainele apie sovietų šalį, ligoninėje pacientas dėvi raudoną treningiuką su CCCP ženklu. Ak, tikriausiai visai atsitiktinai viena medicinos seselė kilusi iš Padniestrės – tarsi milžiniškoje Rusijoje scenarijaus autoriai nerado tinkamos vietovės, tad paminėjo šią, lyg tai būtų kokia Rusijos sritis, nors iš tikrųjų tai formaliai – Moldovos teritorija, tik prorusiškų jėgų neteisėtai nuo jos atplėšta.

Kito serialo „Kartą Rostove“ veiksmas vyksta 1962 m., kai sumažinus atlyginimus ir pabranginus maisto produktus Novočerkasko gyventojai išėjo į taikią demonstraciją, tačiau valdžia ėmė malšinti nepatenkintuosius karinėmis priemonėmis. Iš vienos serijos galima susidaryti įspūdį, kad filmo kūrėjai palaiko kovotojus su sovietiniu režimu. Tačiau, matyt, ne veltui Ukrainoje šis serialas uždraustas transliuoti: čia priimtas įstatymas, draudžiantis rodyti šalies agresorės Rusijos filmus, propaguojančius Rusijos jėgos struktūras. Bet Lietuvai tokie filmukai labai patinka. Štai pernai būtent sausio 13-ąją „Lietuvos ryto“ TV parinko serialo apie „gerąjį“ karvedį Staliną premjerai.

O serialai „Miškinis“ ir „Bitininkas“ skirti tiems, kam patinka stebėti Rusijos glūdumą. Praėjusią savaitę „Bitininke“ iki detalių rodyta, kaip siautėja į kaimą iš kariuomenės grįžę keturi atitarnavę girti šauktiniai, rusiškai vadinami dembeliais. Jie priekabiauja prie jaunos medikės, suteikusios jiems pagalbą, tyčiojasi iš moterų, užpuola vaiką, padega šieną, bando įsilaužti į kaimo parduotuvę ir t.t., ir pan. Daugelis, net milicijos pareigūnai, iš pradžių bando taikstytis – kad tik nesugadintų dembeliams šventės, mat, paaiškinama, rusams tokia proga įprasta prisigerti iki žemės graibymo. Bet pagaliau tvarką imasi daryti Glebas Zbrujevas – buvęs vienas geriausių Maskvos kriminalistų operatyvininkų, kuris, dėl sveikatos „nurašytas“ į atsargą, o dar ir paliktas žmonos, persikraustė į kaimą ir užsiėmė bitininkyste.

Daug naminukės, apleisti nameliai, nešienauta žolė. Gal iš tiesų „Lietuvos ryto“ TV, rodydama rusišką produkciją, mano vykdanti šviečiamąją-mokomąją misiją: palyginti net su labiausiai apleistais lietuviškais kaimais, mūsiškiai atrodo klestintys.

„Miškinyje“ – visiška Rusijos glūduma, kaimas taigoje, kur, atrodo, veiklūs tik banditai ir brakonieriai. Subtitrų vertėjas bando bent kiek civilizuočiau išversti ne tik banditų, bet ir milicininkų leksiką: štai milicininkas siunčia žmones į „obezdjanik“ – suprask, beždžionyną, bet vertėjas, pagrįstai spėdamas, kad Lietuvoje žmonės gali nesuprasti, kuo čia dėta zoologija, verčia – į areštinę.

„Albanas“ – kriminalinis serialas su tarptautiniu politiniu atspalviu, tik nieko bendra su Albanija: Albanas – specialiosios paskirties būrio majoro Viktoro Albancevo pravardė. Rusiškasis Terminatorius rangą ir vardą užsitarnavo šalindamas neįtikusiuosius sovietinės valstybės valdžiai, vėliau  vykė kriminalinio pasaulio autoritetų užsakymus. Bet dabar jis – teigiamas herojus. Albanas infiltruojamas į nacionalistinę nusikaltėlių organizaciją, kuri įtariama kėsinusis į kinus studentus, paskui Kinijos ambasadorių.

O „Moterų svajonės apie tolimus kraštus“ pasakoja painią istoriją, kaip jaunas vienos stambios įmonės finansininkas Vadimas siunčiamas į Sočį nugabenti lagamino su begale pinigų. Jis kartu pasiima ir mylimąją Galią, tikėdamasis romantiško savaitgalio prie jūros. Bet dingo ir mylimoji, ir pinigai. Kaip visuose rusiškuose serialuose, ir šiame daug degtinėlės, girtų ašarų, sentimentalumo, korupcijos ir ilgakojų blondinių.

Vienintelis rusiškas detektyvinis serialas, kuriame pareigūnai negirtauja ir neblevyzgoja, tyrėjai dirba su modernia aparatūra ir jų patalpos nėra avarinės būklės, – „Pėdsakas“. Tai rusiškas „CSI“ klonas.

Rusiška produkcija lietuviškuose kanaluose paprastai būna arba kriminalai, arba pigūs juokeliai, arba mistika. Pastarosios auditorijai skirtas serialas „Chiromantas“.

„Lietuvos ryto“ televizija rodo ir du rusakalbius Ukrainos gamybos serialus. Be seniai rodomo „Moterų daktaro“ – naujas, 2015 m. serialas „Neišsižadėk“.

Siužetas toks: mergina išėjo į mokslo metų pradžios šventę, po to – atminties praradimas, o atsikvošėjo kruvinomis rankomis. Apkaltinta žiauria politiko žmogžudyste, kalėjime pasijunta esanti nėščia. Mergina supranta, kad politikas ją išprievartavo. Naujagimę ji atiduoda auginti seseriai. Po 17 metų kalėjime ji rengiasi grįžti pas dukrą, bet prasideda karas Donbase.

Tik nereikia turėti iliuzijų, kad taip dažnai rusiškai kalbanti „Lietuvos ryto“ TV nutarė parodyti ne tik Rusijos, bet ir Ukrainos šių įvykių versiją. Ukrainoje kilo pasipiktinimas, kad seriale beveik nėra ukrainietiškai kalbančių veikėjų, kai kuriuose epizoduose palankiai pavaizduoti teroristai ir Rusijos kariai Donecke, o serialas perša antiukrainietiškas nuostatas. Svarstyta šio serialo rodymą Ukrainoje nutraukti. Jo kūrėjai aiškinosi, kad filmas yra rusų kalba, nes… sunku rasti ukrainietiškai kalbančių aktorių.

BTV – nepabudę iš sovietmečiu  patirtos komos

BTV kanalas, nors šįsyk pagal rusišką produkciją užleido lyderystę „Lietuvos ryto“ televizijai, pasiekė dienos rekordą: trečiadienį rusiškai BTV kalbėjo 14 val. 50 min., t.y. apie 62 proc. paros. Tiesa, priešingai nei „Lietuvos ryto“ TV, rusiški serialai BTV įgarsinti lietuviškai.

BTV irgi rodo dešimt rusiškų serialų (pernai – perpus mažiau), iš jų aštuonis kriminalinius. Beje, ši tematika populiari ir BTV rodomuose kitų šalių serialuose.

Serialų „Tokia tarnyba“, „Muchtaro sugrįžimas“, „Sudužusių žibintų gatvės“, „Galvų medžiotojai“ schema panaši į analogiškos tematikos vakarietiškų serialų – nusikaltimų tyrimas atmiežiamas tyrėjų pasišaipymais vieniems iš kitų ir jų asmeninio gyvenimo siužetais. Bet yra ir nepalyginamų dalykų, tai visų pirma suvartojamo alkoholio kiekiai ir tyrimų techninės įrangos modernumas.

„Prokurorų patikrinime“ skurdžiame prokuratūros interjere prokurorai bando atsikratyti besikreipiančiųjų, technikos skyriaus viršininkas Saša darbo kabinete paskiria pasimatymus iš karto dviem – vienai brunetei, kitai blondinei. Tiriamoje byloje rodoma ligoninė su sugedusiais liftais ir aplaidžiais darbuotojais, imančiais kyšius. Vyr. gydytoja gydosi prisiklijuodama ant rankų avižų ir kviečių, kita medikė siunčia pacientus šarlatanams, šie juos apnuodija ir numarina.

„Farų karai“ (pagal originalą turėtų būti „Mentų karai“) pasakoja istoriją apie nušautą dėstytoją, pas kurį merginoms studentėms egzaminą tekdavo laikyti demonstruojant ne žinias, o savo kūną. Policininkė prie negyvėlio irgi išsitraukė veidrodėlį, nes tuoj susitiks su patinkančiu jai kitu pareigūnu. O seriale „Šuo“ pareigūnas savo tarnybiniam šuniui sako: „Tu – šuo, ji – mergina, turėtum būti protingesnis.“ Seksistinių pareiškimų ir vaizdų rusiškuose serialuose netrūksta.

„Paskutiniame fare“ (vėl kažkodėl išversta „faras“, o ne taip kaip originale ir kaip realybėje – „mentas“) milicijos kapitonas Aleksejus Davidovas pabunda po 20 metų trukusios komos. Jį viskas stebina: kad pasikeitė milicija, kad nėra spirito „Rojalis“, o kur dar internetas, mobilieji telefonai. Žodžiu, daug komiškų situacijų kriminalinėje aplinkoje.

Tik žiūrint ir kitus rusiškus serialus susidaro įspūdis, kad jų kūrėjai, priešingai nei „Paskutinio faro“ herojus, vis dar panirę į komą ir, regis, nenori iš jos pabusti: nors serialai palyginti nauji, kai kurie vaizdai juose atrodo lyg filmuoti prieš ketvirtį amžiaus. Gal kad rusiški serialai orientuoti į sovietmečio nostalgiją? Tokiu atveju pateisinami ir „kodiniai“ vaizdeliai – beviltiškai senamadiški interjerai ir garderobai, sovietiniais metais buvę priimtini įpročiai ir chamizmas. Gal todėl rusiškuose serialuose geria visi – banditai, gydytojai ir internai, karo didvyriai, prokurorai ir milicininkai.

BTV po žiaurybių pereina ir prie „Mistinių istorijų“ ar juokų – komedijos žanrui atstovauja trumpas istorijas apie tipines moteris tipinėse situacijose pasakojantis serialas „Viena už visus“.

BTV rusiškame meniu – ir pokalbių laida „Kalbame ir rodome“, nesiskirianti nuo kitose šalyse pagal tą patį formatą kuriamų laidų. Šią savaitę jauna moteris ieškojo tėvo, prieš 25 metus palikusio jos besilaukiančią motiną. Viskas lyg ir gerai. Tik klausimas: kodėl labiau norima rodyti rusišką kontekstą, o ne bet kurios kitos valstybės?

Kvatojame ir buriame rusiškai

TV6, trečias ant rusiškos produkcijos pakylos, daugiausiai kvatoja, kikena ar žvengia. „6 kadrai“ – situacijų rinkinys, pavyzdžiui, kaip Levu Tolstojumi gydoma nemiga ar kaip milicijos majoras į cheminę valyklą atneša kostiumą su dviem šautinėmis skylutėmis ir žada vakare atnešti dar.

„Saša ir Tania“ – dar vienas ne itin gilių buitinių juokelių, besisukančių apie vieną šeimą, šiupinukas. Pavyzdžiui, Tania vyro prašo atidaryti stiklainį agurkų ir giria už vyriškumą. Tiesa, pripažįsta, kad šaldytuve yra atidarytas, bet nori padrąsinti vyrą, kuriam naktį ne viskas pasisekė.

„Rezidentai“ toliau tęsia pasakojimus apie nevykėlius rezidentus: ligoninės skyriaus vadovas po avarijos patenka į komą, tad pasinaudoję proga rezidentai vienas nuo kito gainioja pacientus, o geriausias komos ištikto gydytojo draugas darbo kabinete geria su avariją sukėlusia mergina, bando ją suvilioti, teisindamasis, kad taip atkeršytų už draugo sužalojimą. Žodžiu, laaaabai juokinga.

„Naša Raša“ – gerokai aukštesnio humoro kategorijos, galima sakyti, savotiška Rusijos gyvenimo parodija.

TV1 nuosekliai rūpinasi mistika. „Būrėją“ net vadina realybės dokumentika. O serialas „Akloji“ pataria: visada rūpinkitės, kad jūsų drabužių sagos būtų vienodos, nes viena užkalbėta raudona saga vos neišardė šeimos.

Rusiškai kalba ir TV8 – kasdien vaikučiams skiria po dozę sovietinių laikų „multikų“, nes juk auditoriją reikia ugdytis nuo mažens. Iš tiesų kai kurie filmukai labai mieli. Klausimas tik dėl keistų proporcijų tarp Rusijos ar netgi dar Sovietų Sąjungos ir viso kito pasaulio kartu sudėjus.

Didieji komerciniai kanalai rusišką produkciją praktiškai palikę savo antriniams kanalams: TV3 terodo „Ekstrasensų mūšį“, kitą rusišką produkciją palikę TV6 ir TV8; LNK rusiškos produkcijos visai nerodo, nes tai su kaupu „kompensuoja“ šios grupės BTV kanalas, taip pat TV1.

Rusakalbėje lavinoje prieš srovę – tik LRT Kultūros kanalu rusų kalba transliuojamos trumpos „Deutsche Welle“ žinios ir informacinė-analitinė laida iš Prahos „Dabar pasaulyje“.

Televizijos pabūklai informaciniame kare

Akivaizdu, bet neįtikėtina (čia ne apie tokio pavadinimo rusišką laidą): Lietuvos sovietinė praeitis tolsta, rusakalbių gyventojų mažėja, o rusiškos produkcijos Lietuvos televizijos tinkleliuose pastebimai daugėja.

Maža to, kaip primena politologas dr. Mažvydas Jastramskis, visuomenės apklausų duomenimis, standartinis Lietuvos žmogus Rusiją vertina kaip nedraugišką Lietuvai valstybę, kuri kelia grėsmę, jam nepatinka Vladimiras Putinas, o Rusijos žiniasklaidos jis nelaiko objektyvia. Tik nedidelė mažuma, apie 10–15 proc. Lietuvos gyventojų, yra labiau prorusiškų nuostatų.

Tad Rusijos „minkštąsias galias“ tyrinėjantis politologas N.Maliukevičius retoriškai klausia: kokia ta metų metais egzistuojanti didžioji paslaptis, kad lietuviškuose TV kanaluose toks didžiulis kiekis rusiškos produkcijos?

LNK grupės, kuriai priklauso ir BTV, atstovas spaudai Gediminas Malaškevičius aiškina, kad BTV – vienintelis šios grupės kanalas, kuriame yra daugiau rusiškos produkcijos, ir tai susiklostė istoriškai: „Daugiau tokios produkcijos BTV pradėjo transliuoti apie 2001–2002 m., o mes šį kanalą galutinai įsigijome tik 2013 m. BTV kanalo auditorijos įpročiai formavosi daugiau nei dešimt metų, o visi žino, kad televizijos auditorija labai inertiška, jos įpročius keisti yra nelengvas darbas. Pastaraisiais metais ne kartą bandyta BTV žiūrovams pasiūlyti vakarietiškos produkcijos, rodytos kelios dešimtys geriausių pasaulio serialų, apdovanotų prestižiniais „Auksiniais gaubliais“, tokių kaip „Moderni šeima“ ir „Didžiojo sprogimo teorija“, geriausiu laiku parodėme kritikų išliaupsintą „Kortų namelį“. Bet kalbant apie komercinę televiziją, kuri išsilaiko parduodama savo pritraukiamą auditoriją, reikia pabrėžti, kad televizija seka žiūrovų įpročius, o ne atvirkščiai. Kodėl žiūrovai renkasi vieną ar kitą dalyką – tai jau mentaliteto klausimas, kuris galėtų būti nagrinėjamas mokslininkų. Kelių ir klystkelių būdu mes ieškome programų, kurių žiūrovai lauktų ir jas žiūrėtų. Vieni dalykai pasiteisina, kiti ne. Šiame procese teisėjas yra žiūrovas.“

Beje, LNK atstovas siūlo ne mechaniškai skaičiuoti rusiškos produkcijos valandas, o pasidomėti jos pritraukiama auditorija. Pavyzdžiui, serialas „Muchtaras“ gruodį buvo populiariausias tarp visų rusiškų programų BTV, bet teužėmė 22 vietą šio kanalo programų rikiuotėje. Vakarais, kai žiūrovų daugiausiai, nuo 20.30 val. BTV rusiškų programų netransliuoja.

G.Malaškevičius atkreipia dėmesį, kad kiti LNK grupės kanalai rusiškai transliuoja nedaug: LNK visai nerodo rusiškos produkcijos, TV1 teturi du serialus, kurie netrukus baigsis, o „Info TV“ kasdien rusų kalba transliuoja žinias „Šiandien pasaulyje“, kurias rengia „Amerikos balsas“ ir „Laisvosios Europos radijas“. Jos, pasak LNK atstovo spaudai, rodomos jaučiant pareigą padėti rusakalbei auditorijai atsilaikyti prieš galingą Rusijos propagandą rusiškuose kanaluose.

G.Malaškevičius aiškina, kad sudarant programą grupės kanalams siekiama maksimaliausio kainos ir žiūrovų santykio. Jeigu Lietuvos rinka būtų didesnė, mūsų kanalai transliuotų tik lietuvišką produkciją, nes tradiciškai Lietuvoje autorinė produkcija yra žiūrimiausia.

Ar tiek rusiškos produkcijos – tik iš „biednumo“? Pernai apie tai šnekintas „Lietuvos ryto“ TV vadovas L.Ryškus tai paneigė: jo tikinimu, didelių kainų skirtumų tarp kitų šalių ir Rusijos analogiškos produkcijos nėra, be to, neteisingai manoma, jog perkant paketą į jį įsiūloma produkcijos su didelėmis nuolaidomis, o paskui viską privalu ištransliuoti.

Tad kodėl tuomet tiek daug laiko „Lietuvos ryto“ kanalas skiria rusiškai produkcijai? „Nes ji kokybiška ir ją žmonės žiūri“, – teigė L.Ryškus.

Tačiau galima abejoti, ar tikrai tiek daug rusiškos produkcijos yra todėl, kad toks auditorijos poreikis, nes tokią produkciją itin gausiai rodančių kanalų – „Lietuvos ryto“ TV ir BTV reitingai atsilieka nuo rusiškai beveik nerodančių TV3, LNK ir LRT televizijos.

Maža to, pasak N.Maliukevičiaus, nors galima sakyti, kad taip atsiliepiama į dalies vyresnės kartos, tebeturinčios nostalgijos sovietmečiui, poreikius, TV kanalų susikoncentravimas į rusišką produkciją – kelias į savotišką liūdną jų pabaigą, nes vyresnės kartos, kuri žiūri šią produkciją, mažėja ir vis mažės.

Dėl L.Ryškaus minėtos rusiškos produkcijos kokybės taip pat galima ginčytis – lietuviški TV kanalai rodo tikrai ne iškilią rusišką klasiką ar vertingus naujus kūrinius. Žinoma, prie kultūros lobyno nepriskirsi ir ekranus užplūdusių turkiškų ar kitų serialų, bet skirtumas tas, kad rusiškieji dar turi ir papildomą „misiją“.

Seimo narys konservatorius Laurynas Kasčiūnas neabejoja: „Reikia aiškiai suvokti, kad tai nėra tik kinas, tik televizija. Kultūra ir politika Rusijoje susipynusi, Rusija televiziją laiko savo minkštosios galios instrumentu. Per televizinę produkciją ji formuoja tam tikrus tapatybinius dalykus, prijungia tokią produkciją žiūrinčius žmones prie šios kultūrinės bei informacinės erdvės, o iš to plaukia visa kita. Žinau, kai kas tokį požiūrį vadina paranojišku, bet aš taip nevadinčiau. Tai rimti dalykai, kurie klibina tapatybinį pasaulį, diegia rusiško pasaulio koncepciją per bendras sampratas, vertybes, gyvenimiškas situacijas. O Rusija gerai moka tai daryti.“

Politologas N.Maliukevičius atkreipia dėmesį, kad tam tikros geokultūrinės žinutės įterpiamos net į iš pirmo žvilgsnio banalias rusiškas komedijas ir įprastinius serialus, juose vaidina aktoriai, kurie yra vieni didžiausių V.Putino politikos apologetų. Akivaizdu, kad lig šiol esame įstrigę toje pačioje posovietinėje ar rusiškoje televizinėje erdvėje, nors politinėje erdvėje jau tiek metų priklausome kitam – Vakarų pasauliui.

Parlamentaras L.Kasčiūnas svarsto, kad reiktų galvoti, kaip padėti vystyti nacionalinę televizinę produkciją ir taip atsilaikyti prieš Rusijos dempinguojamas rusiškos produkcijos pardavimo kainas. Kad būtų labiau integruojamasi į europinę, o ne rusišką informacinę erdvę, jo iniciatyva Seime įregistruota Visuomenės informavimo įstatymo pataisa, kuria siūloma bent jau mažinti rusų kalba retransliuojamų televizijos programų, kad ES kalbomis jos sudarytų ne mažiau kaip 90 proc. kiekviename vartotojams siūlomame televizijos programų pakete. Beje, praėjusios kadencijos Seimas buvo atmetęs panašias Prezidentės Dalios Grybauskaitės pataisas.

Pastaraisiais metais akivaizdi tendencija: intensyvėja Rusijos informacinis karas, o kartu daugėja rusiškos produkcijos Lietuvos komerciniuose TV kanaluose. Kodėl ir kas tuo suinteresuotas – akivaizdu. Bet visai kitas klausimas, kodėl taip darome. Juolab jei tokia produkcija nei labai populiari, nei pigesnė, kaip tikino rusiškiausio mūsų valstybėje „Lietuvos ryto“ TV vadovas.

Ir dar vienas apmaudus lietuviškų televizijų liapsusas: maža, kad kai kurie kanalai pusę laiko skiria rusiško ar greičiau vis dar sovietinio gyvenimo būdo propagavimui ir nostalgijos kurstymui, bendrystės su Rusija ugdymui, tam imama antrinti ir lietuviška nacionaline televizine produkcija. Štai TV3 rodo lietuviškuosius „Rezidentus“, sukurtus pagal rusiškus „Interny“. Tiesa, klinika čia prabangesnė, bet klonuojamas rusiškas nuo sovietmečio nepakitęs gyvenimo būdas. Ar nebūtų vertingiau sekti vakarietiško gyvenimo pavyzdžiais?

BFL

Ne tik apie profesionalus profesionalų Vyriausybės viceministrų postuose – ir apie paguodos prizus pralaimėjusiems rinkimus, lyg copy paste panašias kai kurių politines biografijas, neįtikėtino masto klerkų karjeros šuolį ir atėjimą į valdžią iš protestuotojų prieš ją gretų.

Aušra LĖKA

Laikai, kai valdančiosios daugumos partijos pasidalydavo ne tik ministrų, bet ir viceministrų kvotas, – praeityje. Vadinamosios profesionalų Vyriausybės ministrams žadėta, kad jie patys galės formuotis savo komandas. Bet kai kurie paklausti niekaip negalėjo atsiminti viceministrų pavardžių. Atrodo, nelabai daug buvo ir besiveržiančiųjų į šiuos postus: praėjus beveik mėnesiui po Vyriausybės priesaikos šeštadalis viceministrų (sausio 9 d. duomenimis, kai šis „Veido“ numeris išsiųstas į spaustuvę) dar nebuvo paskirti. Krašto apsaugos, švietimo ir mokslo ministras tebuvo radę po vieną, socialinės apsaugos ir darbo, sveikatos, susisiekimo ministrai – po du viceministrus.

Profesionalai į valdžią nenori

Jei rinkimų favoritai Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) Vyriausybę užsimojo formuoti iš ministrų profesionalų, tai viceministrai juo labiau turėtų būti tokie, nes būtent jiems tenka atsakomybė už atskiras ministerijos kuruojamas sritis, tad dalykinių žinių jiems reikia net daugiau nei ministrams. Tačiau žadėdami profesionalus valdžioje „valstiečiai“, tikėtina, neturėjo omeny valdininkų, nes juk todėl rinkėjai ir nušlavė ligšiolinę valdžią, kad jų netenkino valstybės aparato darbas. Bet pritraukti į valstybės valdymą profesionalų iš šalies sekėsi sunkiai.

Kultūros ministrei Lianai Ruokytei-Jonsson pavyko rasti tokius du viceministrus. Gintautė Žemaitytė (43 m.) – semiotikė, menotyros mokslų daktarė, Dailės akademijos mokslo darbuotoja, dėstytoja, 2014 m. buvo išrinkta Lietuvos kultūros tarybos nare. Audronis Imbrasas (52 m.) – gerai žinomas šokio kritikas, kultūros vadybininkas. Jis vadovavo jo iniciatyva įkurtam Lietuvos šokio informacijos centrui, rengiančiam kasmetį tarptautinį šiuolaikinio šokio festivalį „Naujasis Baltijos šokis“, kūrybinių industrijų centrui „Menų spaustuvė“.

Tiesa, šis viceministras – retas atvejis politikos istorijoje, mat atstovauja opozicinei partijai. A.Imbrasas į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą 2015 m. išrinktas pagal Liberalų sąjungos sąrašą, nors ir nėra šios partijos narys. Panašus atvejis ir Energetikos ministerijoje: ten vienas iš viceministrų – taip pat nepartinis, bet į rinkimus ėjęs su „Tvarka ir teisingumu“.

Trečiasis kultūros viceministras archeologas Renaldas Augustinavičius (37 m.) lig šiol dešimt metų dirbo Kultūros ministerijai pavaldžiame Kultūros paveldo departamente Kontrolės skyriaus vyriausiuoju valstybiniu inspektoriumi.

Susisiekimo viceministru tapęs Paulius Martinkus (32 m.) – nepriklausomas valstybės valdomų įmonių ekspertas, profesionalus valdybų narys. Iki paskyrimo viceministru jis buvo Bendrovių valdymo instituto Baltijos šalyse prezidentas, anksčiau vadovavo Valstybės valdomų įmonių valdymo koordinavimo centrui. Ši jo patirtis pravers ir dirbant neskaidrumo skandalų krečiamų „Lietuvos geležinkelių“ valdyboje. P.Martinkus baigęs ekonomiką ir verslo administravimą Stokholmo aukštojoje ekonomikos mokykloje Rygoje, tobulinosi daugelyje kursų ir mokymų užsienio šalyse.

Kitą viceministrą susisiekimo ministras Rokas Masiulis rado Užsienio reikalų ministerijoje: Ričardas Degutis (50 m.) Užsienio reikalų ministerijoje dirbo 1991 m. – ambasadose Rusijoje, Didžiojoje Britanijoje, vadovavo įvairiems ministerijos departamentams, buvo Lietuvos ambasadorius Gruzijoje ir Latvijoje. R.Degutis turi nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadorius rangą.

Sveikatos apsaugos ministrui Aurelijui Verygai pavyko į viceministrus pasikviesti medicinos mokslų daktarę prof. Gintarę Šakalytę (51 m.). Ji 25 metus dirbo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Kardiologijos klinikoje. Garsi kardiologė atliko daugiau nei 20 klinikinių tyrimų, publikavo daugiau nei 100 mokslinių straipsnių, yra trijų vadovėlių studentams bendraautorė, įgyvendino daug tarptautinių projektų ir net laisvą nuo darbo laiką skiria visuomeninei veiklai kardiologijos srityje.

Kita sveikatos viceministrė Kristina Garuolienė (44 m.) 17 metų dirbo Valstybinėje ligonių kasoje prie Sveikatos apsaugos ministerijos, pastaruosius 12 metų – Vaistų kompensavimo skyriaus vedėja. 12 metų ji taip pat dirba mokslinį bei pedagoginį darbą Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. K.Garuolienė turi du diplomus – gydytojo pediatro bei viešojo administravimo magistro, ji – biomedicinos mokslų daktarė.

Švietimo ir mokslo ministrei Jurgitai Petrauskienei pavyko į ministeriją susigrąžinti doc. dr. Giedrių Viliūną (53 m.): 2002–2007 m. jis buvo visuomeninis, vėliau etatinis švietimo ir mokslo ministro patarėjas, 2007–2009 m. – ministerijos sekretorius. Po to dirbo Lietuvos mokslo tarybos Mokslo politikos skyriaus vedėju, departamento direktoriumi, o nuo 2010 m. – Mykolo Romerio universitete (MRU) buvo studijų prorektorius. Filologo išsilavinimą turintis G.Viliūnas vienas ir su bendraautoriais yra išleidęs mokslo knygų, vadovėlių, vadovavo darbo grupėms, kurios parengė humanitarinių ir socialinių mokslų plėtros strategiją, šių mokslo sričių infrastruktūrų plėtros galimybių studiją.

Iš Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ vadovų į socialinės apsaugos ir darbo ministrus atėjęs Linas Kukuraitis į bendražygius ir naujame poste pasikvietė Maltos ordino pagalbos tarnybai vadovavusį, pagal išsilavinimą – tarptautinio verslo bakalaurą Eitvydą Bingelį. Iš jau paskirtų viceministrų jis jauniausias, jam 28-eri, bet jau turi patirties socialinės aprėpties, bendruomenių plėtros srityje, už kurią dabar atsakingas. Nuo penkiolikos metų E.Bingelis – aktyvus savanoris ir savanorystės projektų kuratorius, ilgametis maltietis. Jis – Nacionalinio skurdo tinklo organizacijų valdybos narys.

Kita socialinės apsaugos ir darbo viceministre tapo per 13 metų ministerijoje dirbanti Eglė Radišauskienė (42 m.), pastaruoju metu vadovavusi Darbo departamentui. Teisės magistro išsilavinimą turinti E.Radišauskienė buvo naujo Lietuvos socialinio modelio kūrimo ir įtvirtinimo projekto vadovė. Jo įsigaliojimas atidėtas pusmečiui, tad naujosios viceministrės pirmiausia ir laukia nelengvas darbas galutinai užbaigti šį daug diskusijų sukėlusį įstatymų paketą.

Du – specialistai. O kas tas trečias?

LVŽS lyderiai ne kartą žadėjo, kad valdžios postai nebebus partiečių darbo birža. Viena vertus, nieko blogo, jei viceministrais ar patarėjais tampa kvalifikuoti partijų nariai. Tačiau kai kurie paskyrimai kelia abejonių, ar pasirinkimą lėmė kompetencija.

Štai vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas rado du vidaus reikalų sistemoje patyrusius viceministrus. Česlovas Mulma (48 m.), atsakingas už viešąjį saugumą, baigęs Lietuvos policijos akademiją, 1989 m. tarnybą vidaus reikalų sistemoje pradėjo nuo eilinio, vėliau dirbo kriminalinėje tarnyboje, po to Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato viršininku. Pastaruosius aštuonerius metus ėjo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pareigas.

Viceministras Darius Urbonas (42 m.), atsakingas už viešąjį administravimą ir valstybės tarnybą, vidaus reikalų sistemoje nuo 1994 m. Pastaruoju metu jis buvo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos vyriausiasis patarėjas, prieš tai dvejus metus dirbo Kauno apylinkės teismo teisėju. D.Urbonas – socialinių mokslų teisės krypties daktaras, MRU docentas.

O štai trečias viceministras, Birmingamo universiteto diplomatijos ir Vilniaus universiteto   Europos studijų magistras Giedrius Surplys (36 m.), lig šiol gilinosi į komunikacijos sritį, bet bus atsakingas už regioninę politiką ir elektroninės valdžios klausimus. Taip, jis irgi iš vietinių resursų – dešimt metų dirbo Vidaus reikalų ministerijos (VRM) įsteigtoje viešojoje įstaigoje „Jungtinis techninis sekretoriatas“, aptarnaujančioje ES finansuojamas bendradarbiavimo per sieną programas, bet čia buvo komunikacijos vadovas. Beje, čia dirbdamas jis dar suskubdavo eiti ir kitas pareigas: tuo pat metu buvo, kaip pats rašo anketose, ir Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalbų rašytojas, o prieš tai šalia darbo VRM įstaigoje dar patarinėjo užsienio reikalų ministrui, dėstė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje ir direktoriavo bendrovėje „Morkus“.

G.Surplys savo biografijoje nurodo, kad jis – LRT žaidimo „Auksinis protas“ trečios vietos laimėtojas. Bet kur kas prasčiau jam sekėsi Seimo rinkimuose: LVŽS narys savo partijos sąraše buvo 56-tas, po rinkėjų reitingavimo pakilo į 51 vietą, bet to neužteko parlamentaro mandatui gauti, o Naujosios Vilnios vienmandatėje apygardoje liko penktas. Gal viceministro postas – paguodos prizas? Beje, anksčiau G.Surplys buvo Krikščionių demokratų partijos narys, jaunimo skyriaus pirmininkas, su šia partija yra dalyvavęs rinkimuose, bet irgi nesėkmingai.

Tarp aplinkos viceministrų vieno paskyrimas irgi kelia panašias asociacijas. Martynas Norbutas (35 m.) Seimo rinkimuose LVŽS sąraše pelnė tik 99 vietą, o rinkėjai jį nureitingavo dar trimis žemiau. Lietuvių filologijos ir semiotikos specialistas jau įsisukęs į politinę veiklą: dirbo Seimo nario padėjėju, Europos Parlamento nario patarėju, pastaruoju metu buvo Europos Parlamento nario „valstiečio“ Bronio Ropės asistentas. Lietuvos pirmininkavimo Europos Tarybai laikotarpiu jis dirbo Europos Komisijos atstovybėje Lietuvoje, planavo ir organizavo Europos Komisijos narių vizitus į Lietuvą.

Tiesa, M.Norbutas turi įdirbio ir aplinkosaugos projektuose: prieš penkerius metus veiklą šioje srityje pradėjo nuo smulkių iniciatyvų, vėliau ėmėsi platesnių veiklų – vadovavo „Eko“ redakcijos kolektyvui, rengė ekologinius seminarus, diskusijas, organizavo ekologinio meno parodas, konkursus, vedė pamokas moksleiviams.

O dar vienas aplinkos ministro Kęstučio Navicko pasirinkimas – vienas netikėčiausių ligšiolinėje Lietuvos politikoje: advokatė, MRU ir Vilniaus dailės akademijos lektorė Rėda Brandišauskienė (34 m.) paskirta aplinkos viceministre, kuruosiančia statybos ir būsto bei teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros sritis. Nei tos srities išsilavinimo, nei darbo patirties neturinčios R.Brandišauskienės paskyrimas į tokį postą atrodytų netinkamas, jei ne jos visuomeninė veikla: ji – Užupio Respublikos kanclerė ir teisingumo ministrė, neseniai vedusi Užupio aktyvistus į kovą prieš „MG Valdos“ daugiabučių invaziją ant Vilnelės kranto.

„Lietuvai pasiųstas aiškus signalas – plėtristinė arogancija ir nihilizmas nuo šiol nebebus globojami ministeriniu lygmeniu“, – džiaugiasi architektūros ir kultūros portalas „Pilotas.lt“, pripažindamas, kad tai – rimtas iššūkis jaunai advokatei, iki šiol į urbanistiką ir architektūrą žvelgusiai iš gynybinių visuomeninių apkasų. Antra vertus, po ligšiolinio ministro Kęstučio Trečioko urbanistikos ir architektūros „reguliavimo“ bet koks valdymas skatina šviesesnius lūkesčius.

O dar vienas aplinkos viceministras Mindaugas Gudas (39 m.) kuruos tas sritis, kuriose Aplinkos ministerijos sistemoje dirba jau per 15 metų, – taršos prevencijos, atliekų, vandens išteklių ir nuotekų. M.Gudas vadovavo Aplinkos apsaugos agentūros Upių valdymo, Aplinkos būklės vertinimo departamentams, Hidrografinio tinklo skyriui. Jo daktaro disertacijos tema taip pat buvo apie Lietuvos upių vandens būklę.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2017-m

Roberto Dačkaus noutr.

Aušra LĖKA

Naujaisiais metais bus daug kas nauja. Nauja valdančioji dauguma Lietuvoje žada permainų griūtį bemaž visose srityse. Pasaulis irgi su nerimu laukia, ar ir toliau populistai užiminės valdžios korpostus ir ką tai reikš visuomenei.

Apie tai, ko tikėtis iš 2017-ųjų Lietuvoje ir pasaulyje, – Prezidentės Dalios Grybauskaitės interviu „Veidui“.

– Po rinkimų sakėte, kad žmonės rinkosi permainas. O ar jums artima šių permainų kryptis? Visų pirma ar jums priimtina idėja, kad partija gali būti „nepartinė“, o valstybę valdyti turi atskirų sričių nepartiniai specialistai?

– Matėme, kad pastaruoju laiku vadinamosios tradicinės partijos tai vieną kadenciją, tai kitą labiau užsiėmė savo vidaus reikalais, administ-raciniais klausimais. Pavyzdžiui, kai kurios jų tapo įdarbinimo kontoromis, išryškėjo nomenklatūrinės partijų savybės. Tai žmonėms ne tik pradėjo nepatikti, bet ir ėmė erzinti. Tad jie ieškojo naujų veidų.

Pokyčiai buvo pribrendę ore, todėl matome fenomeną, kai į politiką ateina visai nauji žmonės. Stebėtis, kad jie neturi politinės patirties, nereikia – ji įgyjama, jei yra siekis mokytis, atvirumas žinioms, noras ir gebėjimas girdėti žmones, suvokti jų poreikius.

Dabar matome tam tikrą jų sutrikimą, alegoriškai kalbant, Seimo orkestras kol kas groja solo partijas ir nėra suderinamumo, o dirigentas, kuris mėgina diriguoti, ne visiškai suvaldo tą orkestrą. Tačiau nereikia nuo pat jų darbo pradžios manyti, kad nauji valdantieji būtinai kažką darys blogai. Noriu padėti jiems susiorientuoti, nes nuo pat pradžių kritikuoti – beprasmiška ir nekorektiška. Noriu visus paskatinti leisti naujai valdžioje politinei jėgai pradėti darbus, duoti laiko suprasti, kas jie tokie, ko jie nori, kaip jie galėtų padėti spręsti svarbius strateginius valstybės klausimus. Kol kas matome daug ketinimų, daug gerų norų, bet priemonių, instrumentų jiems įgyvendinti tikrai dar nerandama, todėl yra chaotiškumo, skubos. Yra siūlymų, kurie labai skambūs, tačiau priešinantys ar net kiršinantys visuomenę. Bet, manau, tai tik pati pradžia ir jie tikrai mėgina įsiklausyti ir mokytis iš savo klaidų.

Tad nerimo lyg ir yra, bet reikia suteikti galimybę naujai valdžiai pradėti dirbti. Kol kas žmonės jais pasitiki, ir mes turime gerbti žmonių pasirinkimą. O mano, kaip prezidentės, tikslas – kad valstybė veiktų, kad būtų valdoma stabiliai, todėl esame pasirengę kiek įmanoma investuoti ir žinių, ir laiko naujokams Vyriausybėje ir Seime, mano patarėjai su jais susitinka, dirba kartu, mėginame padėti.

– Tačiau ar Vakarų demokratijos klysta manydamos, kad politinė patirtis – didelis privalumas?

– Vakarų demokratijų amžius skaičiuojamas šimtais metų. Mūsų demokratija dar jauna, trapi, tradicijos tik kuriamos, tad tiesmukiškai lyginti su Vakarais nebūtų visai korektiška. Pas mus susiformavo situacija, kai pasitikėjimas politinėmis partijomis mažas, mūsų piliečių dalyvavimas partijų veikloje menkas, vos kiek per 4 proc. visuomenės yra partijų nariai, taigi pagrindinė Lietuvos gyventojų dalis yra nepartinė.

Tikriausiai to išraiška ir tai, kad Vyriausybę teko formuoti didesne dalimi nepartinę ir būtent iš profesionalų, nes tiek vadinamosios tradicinės partijos, tiek rinkimus laimėjusi ir į valdžią atėjusi Valstiečių ir žaliųjų sąjunga savo gretose neturi pakankamai specialistų, kurie galėtų atlikti vieną ar kitą funkciją, valdyti valstybę efektyviai ir, svarbiausia, sąžiningai.

Tad yra ir subjektyvių, ir objektyvių priežasčių, kodėl valdžioje turime daugiausia nepartinius naujokus, kurie dar tik bando priprasti prie valdžios ir mėgina tapti politine jėga. O kokia taps, pamatysime vėliau.

– Naujosios valdžios „orkestre“ net du dirigentai, vienas sako viena, kitas – kita, vieną dieną žadamas vienas sprendimas, kitą – jau kitas. Galų gale Vyriausybės programoje pažadai daug aptakesni nei Valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkimų programoje. Ar Vyriausybės programoje įžvelgiate pakankamai konkrečių darbų, kurie realiai leistų įgyvendinti rinkimus laimėjusios partijos prieš rinkimus kaip prioritetinius minėtus tikslus – mažinti emigraciją, socialinę atskirtį ir alkoholio vartojimą?

– Iš tikrųjų matome susigrojimo stoką. Bet, kaip minėjau, tai neturėtų kelti labai daug nuostabos, nes tai visiškai nauji žmonės valdžioje, o patirtis įgyjama. Svarbiausia, kad naujokai girdėtų ir kitų, patyrusių žmonių nuomonę, stengtųsi rasti optimaliausią variantą tarp tikslų ir priemonių, nes kol kas tikslai geri, o priemonių pasitaikė ir labai keistų ar labai radikalių ir kažin ar galinčių duoti tą rezultatą, kurio siekiama.

Vyriausybės programą vertinčiau kaip atsargesnę, atsakingesnę, nei buvo rinkiminė Valstiečių ir žaliųjų sąjungos. Neatsakingi pažadai sukelia labai didelį žmonių nepasitenkinimą. Žadant jau reikia žinoti, ar įmanoma tesėti, ir žadėti atsakingai.

Vyriausybės programoje išsikeltos bendresnio pobūdžio užduotys, jų įgyvendinimo arsenalas didžiulis ir tiesiog reikia apsispręsti, kokie įrankiai veiktų efektyviausiai. Manau, tokią pasirinkimo laisvę Vyriausybė savo programoje sau paliko, kad galėtų labai konkrečiai prisitaikydama prie konkrečios situacijos pasirinkti optimaliausią sprendimą.

Be abejo, tokios Vyriausybei iškeltos užduotys, kaip emigracijos sutramdymas ar socialinės atskirties mažinimas, – tai užduotys visai valstybei ir labai ilgam laikotarpiui, tai kiekvienos dienos ir kiekvienų metų mūsų užduotis, kurią vykdyti vienaip ar kitaip turime visi, visa visuomenė, ne tik ši konkreti politinė jėga. Mes pasirengę kiek įmanoma padėti ir konsultuojantis, dirbant kartu su Vyriausybe bei Seimu, nes tai mūsų visų atsakomybė ir bendras darbas. Todėl kol kas aš išlaikau tą norą suprasti, padėti ir dirbti kartu.

– Ar toks supratimas abipusis?

– Labai tikiuosi.

– Pagirtina, kad naujieji valdantieji prioritetu laiko socialinės atskirties mažinimą, tai dabar viena opiausių viso pasaulio problemų. Bet ar to nesiekiama paramos moderniam, „elitiniam“ aukščiausių technologijų verslui sąskaita, nors jis – Lietuvos ekonomikos šansas proveržiui, jis moka didesnius mokesčius, vadinasi, taip galima siekti ir socialinės atskirties mažinimo? Liberalesni darbo santykiai atidėti, „Sodros“ įmokų lubos atšauktos.

– Nauji valdantieji labai jautriai reaguoja į mūsų visuomenės socialinę atskirtį, socialinio saugumo stygių, ir teisingai daro. Kaip rodo Eurostato duomenys, tarp ES šalių mūsų visuomenėje socialinė atskirtis viena didžiausių, skirtumas tarp didžiausių ir mažiausių atlyginimų taip pat vienas ženkliausių. Labai gerai, kad bus skiriama daugiau dėmesio socialiniam saugumui didinti, atskirčiai mažinti. Mes – maža valstybė, neturinti didelių gamtinių išteklių, mūsų geriausias išteklius – žmogus, todėl jo išsilavinimas, jo socialinis savisaugos jausmas, savijauta valstybėje be galo svarbu ir į tai reikia investuoti. Gerai, kad tai suprantama ir į tai bandoma atkreipti dėmesį.

Bet Lietuva gali išsiveržti į pasaulį, būti konkurencinga tik tuo atveju, jei bus moderni ir inovatyvi. Ir dabar Lietuva pasaulyje – viena inovacijų lyderių, pagal 4G interneto kokybę ir greitį esame pasaulio geriausiųjų penketuke. Tokiu potencialu reikia pasinaudoti, būtina padėti inovatyviam verslui.

Kol kas didelių grėsmių, kad kažkas būtų stabdoma ar kažkam būtų trukdoma, nematau, atvirkščiai, manau, jog inovacijos išliks mūsų prioritetas. Labai džiaugiuosi, kad rudenį Seimas vienbalsiai priėmė mano inicijuotas Mokslo ir inovacijų politikos kaitos gaires, kurių pagrindu dirbs ir naujoji valdžia. Inovacijos ir lyderiai moderniose ekonomikos srityse tikrai turi būti palaikomi, ir ši Vyriausybė, atrodo, laikysis tokių principų, juo labiau kad ji – gana jauna ir moderni.

– Kaip vertinate Darbo kodekso ir viso socialinio modelio įstatymų įsigaliojimo atidėjimą?

– Žinote mano poziciją dėl Darbo kodekso – aš jį vadinau laukinio neoliberalizmo pavyzdžiu. Jame buvo visai iškreiptas balansas tarp verslo ir darbuotojo interesų, todėl jį ir vetavau, siūliau pataisas. Dalį jų ankstesnės kadencijos Seimas priėmė, bet didelė dalis liko nepataisyta. Siūlėme Sauliui Skverneliui ir valdančiajai daugumai mėginti dar pataisyti likusias mano siūlytas Darbo kodekso dalis ir pamėginti spėti, 
 kad pataisyto kodekso įsigaliojimas nebūtų atidėtas. Bet iki Naujųjų metų nespėta.

Tačiau pusės metų atidėjimas tikrai nėra reikšmingas. Dabar svarbiausia, kad tas balansas per pusę metų būtų pasiektas, šių teisės aktų įsigaliojimas nebūtų atidedamas dar ilgiau ir darbo santykių liberalizavimo reforma pradėtų veikti.

– Vienas iš Valstiečių ir žaliųjų sąjungos deklaruojamų prioritetų – švietimas. Tačiau kas, jūsų manymu, garantuoja geresnę švietimo kokybę: sprendimas saugoti net mažas mokyklėles miesteliuose, kaip žadėjo „valstiečiai“, ar vežioti vaikus į didesnes, tikėtina, geresnių pedagogų ir mokymo priemonių išgalinčias turėti mokyklas stambesniuose centruose?

– Rasti balansą tarp kiekybės ir kokybės labai sunku. Pirminė švietimo pakopa tikrai turėtų būti arčiau žmonių: negalima skriausti vaikų ir galvoti, kad juos galima atplėšti nuo tėvų, kasdien vežioti keliasdešimt kilometrų. Taip tikrai neturėtų būti. Kiekvienu atveju reikėtų labai atidžiai pasverti.

Lietuvoje bendrojo lavinimo kokybė labai šlubuoja, tarptautiniuose tyrimuose mūsų moksleivių užimama vieta negerėja, Lietuva – tarp vidutiniokų. Tad permainų reikia.

Bet daugiausiai problemų švietimo srityje, kurias reikia spręsti, ir labai greitai, – aukštajame moksle, kur būtinos labai radikalios permainos. Universitetų tinklas labai išplėstas, o dalies jų suteikiamo išsilavinimo kokybė labai menka. Toks išsilavinimas praranda ir savo vertę, ir reputaciją.

Kiek radikalus bus tiek universitetų, tiek kitų išsilavinimo pakopų optimizavimas, priklausys nuo valdančiųjų gebėjimų, nes tai daryti nėra lengva. Tai lems ir finansinės, ir politinės galimybės. Bet daryti vis tiek reikės, nes šiandien rengiamų specialistų lygis neatitinka nei valstybės interesų, nei verslo, nei rinkos poreikių.

– Kokioms dar sritims, be minėtų socialinės ir švietimo sričių, Vyriausybei reikėtų skirti prioritetinį dėmesį?

– Socialinės apsaugos, švietimo, sveikatos politika yra tos sritys, kurios labiausiai laukia reformų ir pokyčių, tad šiai Vyriausybei jos turi būti tarp svarbiausių.

Gerai, kad Vyriausybės programoje žadama daug dėmesio skirti ir valstybės valdymo kokybei, valstybės valdomų įmonių efektyvumui gerinti. Tai jau prasidėjo: pajudintas toks didžiulis monstras, kaip „Lietuvos geležinkeliai“, kuriuos vadinčiau politinės korupcijos lizdu, nes bendrovė praktiškai dirbo pagal vienos ar kitos partijos poreikius, užsakymą, užuot mokėjus dividendus į valstybės biudžetą, lėšos buvo skirstomos partinių užsakymų pagrindu. Nuo pirmų dienų naujoji Vyriausybė ir susisiekimo ministras čia labai gerai tvarkosi, taip ir reikia.

Valstybės valdyme dalyvauja dar daug institucijų, kurios nežino, kas yra rotacija, tas pats vadovas dirba po dvidešimt metų, o tos įmonės ir įstaigos tik vegetuoja, bet mokesčių mokėtojams kainuoja brangiai. Tad investicija į valstybės valdymo, valstybės valdomų įmonių optimizavimą ir kokybę – gera kryptis.

– 2016-ieji buvo didelių ir iš dalies netikėtų permainų metai visame pasaulyje: „Brexit“, paskui Donaldo Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose. Kaip vertinate politinių pokyčių pasaulyje kryptį? Kaip prognozuojate rinkimų Vokietijoje, Prancūzijoje rezultatus?

– Pasaulis keičiasi, mes taip pat. Spėjama, kad šios tendencijos – globalizacijos tempų lėtėjimo fenomenas. Su juo atskirose valstybėse didėja piliečių noras daugiau galvoti apie savo valstybių vidaus reikalus ir interesus, mažiau bendradarbiauti, mažiau sudarinėti tarptautinių susitarimų. Tai atsispindi JAV, Jungtinės Karalystės, daugelio kitų valstybių piliečių balsavimuose – mes taip pat ne išimtis. Tai padarys labai rimtą įtaką ir rinkimams Prancūzijoje, Vokietijoje 2017 m.

Žinoma, tai tam tikra potenciali grėsmė tarptautiniam bendradarbiavimui, tokia izoliacionistinė politika gali būti panaudota kaip papildomas barjeras laisvos prekybos sutartims. Bet tai yra mūsų realybė, su tuo reikia mokėti sugyventi, išgyventi naujomis aplinkybėmis.

Reaguodama į tokius pokyčius Lietuva stengiasi diversifikuoti savo vadinamąsias priklausomybes: plečiame rinkų diapazoną tarp Vakarų, Rytų, Azijos šalių, stengiamės turėti platesnį tinklą diplomatinių santykių su įvairiais pasaulio taškais, stipriname savo gynybinius pajėgumus kaip atgrasymo priemonę. Suprantame, kas vyksta, stengiamės matyti, girdėti ir rengtis iššūkiams, ypač išoriniams. Tikiuosi, kad Lietuva pakankamai tvirtai pasitiks bet kokius iššūkius, kokių gali atsirasti priklausomai nuo geopolitinės ir saugumo situacijos aplink mus. O vidiniai iššūkiai – tikimės, kad po kelių mėnesių matysime stabilesnį idėjų, nuomonių ir veiksmų lauką.

– Vis daugiau esamų ir kylančių pasaulio politinių lyderių koketuoja su Rusija. Kas gali keistis Lietuvos santykiuose su šia valstybe?

– Lietuva visada deklaruoja atvirumą ir lygiavertį pagarbų bendradarbiavimą su visomis šalimis, tarp jų ir kaimynėmis. Bet jei tokio požiūrio nesilaiko kita pusė, be jokios abejonės, atitinkamai tai ir vertiname. Dabar matant agresyvų Rusijos tarptautinį elgesį akivaizdu, kad ji – sudėtinga, agresyvi, neprognozuojama kaimynė, ir šių agresyvių Rusijos veiksmų fone atitinkamai deriname savo tiek ekonominius, tiek politinius santykius.

Didelių pokyčių santykiuose su Rusija 2017 m. nenumatoma, nes nėra kažkokių indikacijų, kad Rusija keistų savo požiūrį į kaimynus, į Ukrainą ar į priemones, kuriomis ji siekia savo tikslų. Kol tai neįvyks, tikėtis geresnių santykių su Rusija sunku.

– Kita mūsų kaimynė – Lenkija būdavo mums pavyzdys. Kaip vertinate joje vykstančius pokyčius, kurie balansuoja ties demokratijos riba? Beje, su Lenkijos prezidentu Andrzejumi Duda pirmą kartą susitikote tik šios vasaros pabaigoje, praėjus beveik metams nuo jo kadencijos pradžios. Ar deklaraciją apie bendrą situacijos regione supratimą seka kokie nors konkretūs bendradarbiavimo veiksmai?

– Stengiamės nesikišti, kol neperžengiamos kokios nors tarptautinių įsipareigojimų ribos, o to kol kas dar nėra.

Su Lenkija – geras ekonominis bendradarbiavimas, tam turime puikią bazę: veikia elekt-ros sistemos „LitPol Link“ viena jungtis, bus ir antra, kartu plėtojamas bendras „Rail Baltica“ projektas, turėsime dujų jungtį. Lenkija – viena svarbiausių Lietuvos prekybos partnerių.

Puikiai bendradarbiaujame gynybos srityje, mūsų požiūris į grėsmes praktiškai vienodas, turime daug bendrų interesų bei supratimo kartu dirbti ir rengtis iššūkiams šioje srityje. Pernai kartu sukūrėme ir pradėjo veikti bendra Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos karinė brigada, kuri padeda Ukrainos kariams pasirengti pagal NATO standartus, Lenkijos kariai dalyvauja Lietuvoje vykstančiose pratybose.

ES lygmeniu mūsų regiono interesai sutampa ir mes vieni kitus palaikome, kai toks interesas atsiranda. Taigi bendradarbiaujame, išskyrus tai, kad nebevykdomi parodomieji vizitai į Lenkiją. Apskritai nemėgstu parodomųjų vizitų į jokią šalį. Mano vizitai dažniausiai būna darbiniai ir net oficialiųjų metu stengiuosi, kad vyktų ir forumai ar būtų pasirašyti kokie nors susitarimai, kaip buvo ir per mano vizitą Ukrainoje.

O su prezidentu A.Duda susitinkame pakankamai dažnai, pavyzdžiui, vien 2016 m. keturis kartus. Manau, tai vieni dažniausių susitikimų su kitos šalies vadovu. Susitikimai būna ir tarptautiniuose forumuose, ir dvišaliai. ES apskritai jau nebėra madingi parodomieji vizitai tarp ES šalių narių, juk matomės ir Vadovų Taryboje, ir įvairiuose forumuose. Dirbtinių spektaklių jau niekam nebereikia – reikia konkrečių rezultatų.

– 2017-ieji – priešjubiliejiniai Lietuvos valstybės šimtmečio metai. Kaip keliais žodžiais apibūdintumėte, kokius tikslus turime sau kelti ir kokių darbų imtis rengdamiesi pradėti antrąjį šimtmetį?

– Jubiliejus gražus. Tas šimtmetis Lietuvai buvo be galo sunkus – tiek karų, tiek praradome tautos ir per tuos karus, ir per trėmimus. Bet galime pasidžiaugti, kad dabartinis laikotarpis, jau beveik 27-eri mūsų laisvės ir nepriklausomybės metai, beveik trečdalis to šimtmečio laikotarpio, buvo vienas šviesiausių, vienas turtingiausių ir laisviausių. Lietuva gali didžiuotis iš naujo sukūrusi nepriklausomą valstybę ir tapusi viena laisviausių valstybių, visų garbingų tarptautinių organizacijų lygiaverte nare, kurios balsas girdimas pasaulyje. Aš tikrai didžiuojuosi Lietuva per šiuos 27-erius metus.

Nežinia, ką atneš kitas šimtmetis, bet tikrai norėtųsi tikėti, kad Lietuva išsaugos savo tapatybę, išliks kaip valstybė – svarbiausia, laisva ir nepriklausoma, o kiek būsime turtingi, laikas parodys. Išlaikyti Lietuvai save šiame didžiuliame margame pasaulyje kaip nepriklausomą, savo vardą nešiojančią valstybę – tikrai yra svajonė. Ir ji pasiekiama.

A. Januševičiaus nuotr.

„Ketvirtoji pramonės revoliucija – ar su politikais, ar be jų – bus, tik klausimas, ar būsime jai pasirengę, nes prognozuojami labai greiti pokyčiai“, – sako Edgaras Leichteris, Lietuvos robotikos asociacijos direktorius.

Aušra LĖKA

Pirmoji pramonės revoliucija prasidėjo sukūrus garo variklį, antroji – atsiradus elektrai, trečioji – XX a. paskutinį dešimtmetį, gamybos ir paslaugų srityje ėmus taikyti informacines technologijas. Dabartinė, ketvirtoji pramonės re­voliucija, dar vadinama daiktų internetu, reiškia to­talinę pramonės kompiuterizaciją, jos esminis prin­cipas – sujungiant mechanizmus ir jų sistemas su­kur­ti išmaniuosius tinklus visoje grandinėje, kur jie pa­tys gali organizuoti, kontroliuoti savarankiškai vei­kiančius gamybos procesus.

Tai ne tik ateitis – jau šiandien tai iš esmės keičia pra­monę, gamybos procesus, verslo modelius, švietimą.

Vokietijoje daiktų internetas – jau realybė

Ketvirtosios pramonės revoliucijos didžiausi „revoliucionieriai“ – vokiečiai, jų sugalvotas ir „re­vo­­liucijos“ prekės ženklas „Industrie 4.0“, dabar nau­dojamas ir kitose šalyse. 2013 m. bendromis Vo­k­ietijos vyriausybės, pramonės ir verslo, akademinės bendruomenės pastangomis pradėta įgyvendinti  „Industrie 4.0“ iniciatyva ir tam sukurta platforma, kuriai vadovauja du šalies ministrai – ekonomikos ir energetikos bei švietimo ir mokslinių tyrimų.

Vokietijoje jau galima savo akimis pamatyti, kaip veikia vadinamasis daiktų internetas, didžiulės valstybės ir privačios lėšos investuojamos į tyrimus. Iš­ma­nioji gamykla ar sandėlis, kur nesimato nė vieno žmogaus, o tarpusavyje „bendrauja“ daiktai, čia jau tampa realybe: praktikoje įgyvendinamas skaitmeninėmis technologijomis paremtas tiekimo, gamybos ir realizacijos grandinės valdymas, kurį organizuoja ir vykdo pačios skaitmeninės technologijos.

Dortmundo Fraunhoferio medžiagų srautų ir lo­gistikos institute (galimybę jame apsilankyti grupei Lie­tuvos žurnalistų, taip pat ir „Veido“, suteikė Vo­kie­tijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų mi­nisterija bei Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmai) įrenginiai patys save „organizuoja“, kontro­liuoja, net susiremontuoja, o gamybos žingsniai gali būti reguliuojami kad ir iš kito pasaulio krašto.

Institute kuriami lengvai naudojami išmanieji valdymo prietaisai, skirti sąsajai tarp žmogaus ir įvairių mechanizmų. Didžiausias gamyklas netrukus bus galima valdyti specialiais įrenginiais, ku­riais naudotis paprasčiau nei mobiliuoju telefonu.

Institute 3D spausdintuvu „išsispausdinami“ rei­­­kalingi daiktai, pavyzdžiui, dronai, kurie čia ekspe­rimentiniame sandėlyje pakeitė žmones, – jie per­neša daiktus iš vienos vietos į kitą. Institutas su­kūrė ir „laipiojantį“ stelažais įrenginį, kuris be lifto ir be bėgių gali judėti tiek horizontaliai, tiek vertika­liai ir padėti ar paimti daiktus, kur tik kitas me­chanizmas jam nurodys. Tai gerokai palengvins lo­gistikos darbus. Procesų skaitmeninimas, automa­ti­zavimas visose srityse leis mažesnėmis sąnaudomis sparčiai gaminti aukštos kokybės produktus, tik tam reikės aukštos kvalifikacijos specialistų.

90 proc. darbo vietų reikės skaitmeninių įgūdžių

Prognozuojama, kad iki 2020 m. prie interneto bus prijungta 34 mlrd. įrenginių (2015 m. buvo 10 mlrd.), ir ne tik pramonėje – ketvirtoji pramonės re­voliucija ateis į visas gyvenimo sritis. Skai­čiuo­ja­ma, kad per artimiausius trejus ketverius metus že­mės ūkyje bus naudojama 75 mln. tokių įrenginių, daugiausia daviklių, matuojančių dirvožemio rūgštingumą, temperatūrą bei kt., ir tai padės ūkininkams pa­didinti derlių. Sveikatos apsaugos srityje jau po trejų ketverių metų apie 646 mln. daiktų interneto įrenginių rinks duomenis ir automatizuos procesus.

Abejojantiems tokiais permainų tempais verta prisiminti, kaip greitai technologijos gali pakeisti vie­­ną ar kitą sritį: prireikė vos poros metų, kad skait­meninis mobilusis ryšys iš rinkos beveik išstumtų analoginį. Bet įmonėms, kurios negailės investicijų, šios tendencijos žada neregėtas produktyvumo ir pelno aukštumas.

Didelė dalis darbų bus automatizuoti ar atliekami pasitelkus technologines inovacijas. Tai reiškia, kad gali būti panaikinta didelė dalis darbo vietų: pagal dabartines prognozes, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalyse – 57 proc., o Kinijoje – net 77 proc. Tai jau vyksta: šiemet di­džiau­siu pasaulio fabriku vadinamas „Foxconn“ ro­botais pakeitė 60 tūkst. darbuotojų.

Nekvalifikuotų darbuotojų ateitis niūri. Pa­sau­lio ekonomikos forumas prognozuoja, kad dėl spar­čios technologinės pažangos iki 2020 m. pasikeis maždaug trečdalis kompetencijų, kurios šiandien laikomos svarbiausiomis darbinėje veikloje. Jau artimiausiu metu net 90 proc. darbo vietų reikalaus tam tikrų skaitmeninių įgūdžių. Ketvirtosios pramonės revoliucijos atnešama visuotinė skaitmenizacija neabejotinai pareikalaus aukštesnių IT įgū­­džių, kurie taps daugelio ateities specialybių pa­ma­tu.  Jau šiandien politikai privalėtų intensyviai mąs­tyti, ką turės daryti žmonės, kai pramoninei ga­mybai ir paslaugų sričiai jų reikės vis mažiau. Tech­nologijos neišvengiamai pakeis pasaulinę darbo rinką, o kai kurių profesijų iš viso neliks.

„IT mokymas – tai ne tik kompiuterinis raštingu­mas, tai ir logika, algoritmavimo ir analitiniai įgū­­džiai, procesų sekos supratimas ir kita. Prieš kurį laiką didesnį valstybės dėmesį į švietimą sutelkę suomiai ir pietų korėjiečiai šiandien gali džiaugtis lyderiaujančiomis švietimo sistemomis pasaulyje ir stipria ekonomika, o estai, ėmęsi veiksmų dėl švietimo dešimtmečiu anksčiau nei lietuviai, šiandien lenkia mus ne tik šioje srityje. Šiandien dėmesys turi būti skirtas ne tik IT, kaip atskiro dalyko, mokymui – IT turi būti naudojamos ir kaip įrankis kitų dalykų mokyme“, – pabrėžia Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Ro­ber­tas Dargis.

Akivaizdu, kad šių įgūdžių ugdymą reikia pradėti kuo anksčiau. Didžioji Britanija prieš keletą me­tų nusprendė visus vaikus pradėti mokyti progra­mavimo dar pradinėse klasėse. Panašiu pavyzdžiu seka Estija, Suomija ir vis daugiau kitų šalių. Jos supranta, kad toks sprendimas netrukus gali tapti labai svarbiu strateginiu pranašumu.

Taigi kitos šalys valstybiniu mastu rengiasi skaitmeninei pramonės revoliucijai, yra parengusios nacionalinio masto programas. Šių metų balandį E­u­ropos pramonės skaitmenizavimo strategiją pa­skelbė ir Europos Komisija. Lietuvai derėtų nedelsiant pasekti gerais pavyzdžiais.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2016-m

Aušra LĖKA

Specialiai „Veidui“ iš Šiaurės Reino-Vestfalijos
(Vokietija)
Pats prabangiausias ir brangiausio nekilnojamojojo turto mikrorajonas Dortmunde – ant Fenikso ežero kranto. Pavadinimas simboliškas: daug metų čia karščiu alsavo didžiulė plieno gamykla, o jai išsikėlus kaip feniksas iš pelenų pakilo gyvenamųjų namų, biurų, restoranų, poilsio zonų teritorija ant dirbtinio ežero kranto. Iš gamyklos teliko viena krosnis, virtusi didžiule skulptūra.
Brangiausi būstai Dortmunde –  ten, kur lydytas plienas

Dortmundo savivaldybės darbuotojas Lüdgeris Schürholzas, projekto „Phoenix See“ (Fenikso ežeras) vadovas, vieną po kitos rodo šios teritorijos nuotraukas, iš to paties taško darytas skirtingu metu. 2001 m. čia dar stovėjo „Thyssenkrupp Stainless“ bendrovės plieno gamyklos pastatai. Plieno gamyboje konkurencija, ypač plečiantis šiai pramonės sričiai Kinijoje ir Rytų Europoje, didėjo, Dortmundo gamykla neatsilaikė. Vokiečiai plieno pramonę nutarė sutelkti Duisburge. Netrukus buvusią gamyklą išmontavo kinai, jos įrenginiai iškeliavo net į Šanchajų. Dortmunde teliko didžiulė miesto tikrai nepuošianti apleista teritorija.

Ežeras vietoj buvusios plieno gamyklos – tokia vienam savivaldybės darbuotojui kilusi idėja buvo gana netikėta. Bet viena gatvė gamyklos teritorijoje vadinosi Ežero, tad kodėl nepateisinus jos pavadinimo? Prieštaraujančiųjų, kad vietoj pramoninių pastatų laužyno atsirastų 96 ha miesto zona su vandens telkiniu, gyvenamųjų namų kvartalais, biurais, kavinėmis, neatsirado. Dortmundo savivaldybė įsteigė įmonę, kuri ėmė realizuoti idėją. Tam prireikė dešimt-mečio, nors dar ir šiandien tarp jau apgyvendintų pastatų kyšo ir statybos kranų.

Apie ketvirtadalį teritorijos užima Fenikso ežeras, vietinių pavadinamas ir jūra. Žvelgiant į L.Schürholzo nuotraukų seriją atrodo neįtikėtina, kad gamyklos pastatų vietoje iškasta didžiulė duobė per metus prisipildė gruntinio bei greta tekančios Emšerio upės vandens ir virto ežeru. Beje, po liūčių pakildavęs Emšerio vandens lygis daliai Dortmundo kėlė potvynių pavojų, tad įrengta sistema, kad pasruvus upei dalis jos vandens nutekėtų į dirbtinį ežerą. Projektą administ-
ruojanti savivaldybės bendrovė už šią idėją iš Emšerio priežiūra užsiimančios bendrovės net uždirbo 60 mln. eurų, mat ją išvadavo nuo nuolatinių rūpesčių reguliuojant upės vandens lygį.

Aplink ežerą – 3 km ilgio pėsčiųjų ir dviratininkų takai. Ežere įrengta prieplauka jachtoms ir nedideliems laiveliams, bet tik nekeliančiais triukšmo varikliais. Tik štai paplūdimio čia nėra, mat taip siekiama apsisaugoti nuo vandens taršos. Negalima šalia ežero ir kepti kepsnių, nes taip siekiama apsaugoti ežero prieigas nuo šiukšlių. Ežero dugnas apsodintas specialia augmenija, padedančia išlaikyti vandens skaid-rumą, čia specialiai reguliuojama ir žuvivaisa, tad žvejams mėgėjams žvejoti draudžiama.

Nekilnojamasis turtas šiame mikrorajone – brangiausias Dortmunde (1 kv. m kaina siekia 3–4 tūkst. eurų). Arčiausiai ežero stovintys prašmatnūs individualūs gyvenamieji namai įperkami ne bet kam. Čia įsikūrę, pavyzdžiui, garsiosios Dortmundo „Borussia“ futbolininkų. Paskui eina pora kotedžų juostų. Tačiau ketvirtoje nuo ežero juostoje jau yra ir socialinių būstų. Vokiečiai, kitaip nei mes, lietuviai, nori, kad visuomenės socialiniai sluoksniai neatsitvertų vieni nuo kitų, kaip pas mus atsitvėręs „elitas“ kokiuose Laurų kvartaluose.

Prie ežero – daugybė kavinių ir restoranų, parduotuvių, įvairių įstaigų biurų.

Į projektą ir jo plėtrą Dortmundo savivaldybės investuoti 240 mln. eurų jau beveik atsipirko, daugiausia iš sklypų pardavimo. Be to, projektas paramos gavo ir iš ES bei Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės fondų. Ir nors apie 10 mln. eurų savivaldybė dar neatsiėmė, netiesiogiai jie grįžta per čia sukurtas darbo vietas ir mokamus mokesčius. Ką jau kalbėti apie tai, kad vietoj miesto piktžaizdės – sava jūra, šalia kurios visi nori gyventi, dirbti ar leisti laisvalaikį.

Ką primena Duisburgo Prisiminimų sodas

Prie Duisburgo senojo vidinio uosto teritorijos ribos ne taip seniai kabojo iškabos „Įeiti draudžiama“. Industrinės revoliucijos laikotarpiu apie šimtmetį buvęs reikšmingu Rūro srities prekybos centru, XX a. viduryje uostas prarado savo svarbą ir virto apleista teritorija. 1994 m.  pagal britų architekto Lordo Normano Fosterio planą jis vėl atgimė, tapęs svarbia Duisburgo dalimi, čia prie vandens vyksta aktyvus kultūrinis gyvenimas, įsikūrę biurai ir butai.

Buvusiose didžiulėse grūdų saugyklose dabar veikia modernaus meno muziejus ir restoranas. Buvę sandėliai Reino upės pakrantėse šiandien – modernūs biurai. Už jų – gyvenamųjų namų kvartaliukai su žaliosiomis erdvėmis kiemuose. Greta ir senelių globos namai.

Iš pirmo žvilgsnio savotiškai atrodo tiesiai po šios įstaigos langais gulinčios, iš pirmo žvilgsnio – statybinės atliekos, apžėlusios nedideliais krūmokšniais ir medeliais. Bet, pasirodo, tai menas: 1999 m. garsus kraštovaizdžio architektas iš Izraelio Dani Karavanas sukūrė parką, pavadintą Prisiminimų sodu, kuriame stengėsi susieti uosto praeitį su dabartimi. 3 ha plotą užimančioje erdvėje – ir senų logistikos įmonių pastatų, sandėlių griuvėsių likučiai, kaip balti bokštai stovi kelios nebeegzistuojančių daugiaaukščių namų laiptinės, ir neįprastas alpinariumas iš jų laiptų.

Tokia visai šalia senamiesčio esančios erdvės sutvarkymo idėja iš pradžių sulaukė nemažai skepsio, kalbėta, kad senelių namų gyventojams toks vaizdas kels depresiją. Tad pats idėjos autorius nuėjo pas senolius pasitarti. Nuogąstavimai buvo be pagrindo: senoliai suprato menininko idėją ir dabar pro savo langus mielai stebi, kaip po buvusių pastatų betoninių laiptų griuvenas kopinėja vaikai. O Prisiminimų sodas tapo patrauklia duisburgiečių poilsio vieta, menininkų traukos, kultūros projektų, parodų zona.

Prisiminimų sode iškilęs ir gelžbetoninis atverstos knygos formos pastatas, kuriame įsikūręs Duisburgo žydų bendruomenės centras ir sinagoga. Krokuvoje gimusio Izraelio architekto Zvi Heckerio modernus kūrinys simbolizuoja žydų bendruomenės atvirumą. Tačiau šiandien gyvenimo realybė tokia, kad šalia visą parą turi budėti policijos automobilis.

Duisburge buvusio uosto teritorija – ne vienintelė pramoninė dykra, prikelta naujam gyvenimui. Šiauriniame Duisburge nuo XIX a. vidurio gyvavusi stambiausia Europos metalurgijos gamykla „August Thyssen“, sustabdžiusi veiklą 1985 m., įgijo netikėtą paskirtį: senasis dujų rezervuaras virto didžiausiu dirbtiniu nardymo centru Europoje, o buvusi aukštakrosnė – apžvalgos bokštu.

Puikių konversijos – buvusių pramonės ar karinių objektų pritaikymo naujai paskirčiai – pavyzdžių šiame išplėtotos pramonės regione išskirtinai daug. O buvusios anglių kasyklos „Zollverein“ net įtrauktos į UNESCO saugomų kultūros paminklų sąrašą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2016-m

Naujos Vyriausybės programoje kaip koks slaptažodis kartojama „darna“. Tačiau, atvirkščiai, darnos čia trūksta, vienos idėjos prieštarauja kitoms, o priemonės – tikslams.

Aušra LĖKA

Naujoji Vyriausybė savo programoje problemas identifikuoja teisingai, bet ko iš tikrųjų ji ketina imtis, lieka mįslė. Kas kelia nerimą ir į ką Vyriausybė turėtų atkreipti dėmesį, „Veido“ ap­­skri­tojo stalo diskusijoje įžvalgomis dalijosi tų tri­jų sri­čių, kurias premjeras Saulius Skvernelis įvardijo kaip prioritetines – švietimo, socialinės atskirties ir vie­šojo valdymo, ekspertai: dr. Mantas Bileišis, My­­­ko­lo Romerio universiteto docentas, Viešojo val­­­­dy­mo inovacijų laboratorijos vadovas; dr. Rasa Ne­­dzins­kaitė, Edukologijos universiteto asistentė; Po­vi­las Stankevičius, DNB banko analitikas; Vy­tau­tas Žu­­kauskas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto vice­prezidentas.

Ar iš programos aišku, ką Vyriausybė ketina daryti?

M.Bileišis: Ši Vyriausybės programa – vienas eg­zotiškesnių dokumentų. Palyginti su ankstesnių Vy­riau­sybių programomis, ši pagal ženklų skaičių pati „riebiausia“, tačiau konkretumo joje labai mažai.

Rinkimų programa – tai partijos manifestas, bet Vyriausybės programa jau turėtų būti jų išraiška, strateginio planavimo dokumentas. Tačiau naujosios Vy­riausybės programa tebėra labiau politinis manifestas nei dokumentas, kuris gali turėti kažkokių tei­­s­inių pasekmių.

Lig šiol per 26-erius metus po nepriklausomybės atkūrimo tik apie pusmetį turėjome nesisteminių partijų Vyriausybę – 2000-aisiais, kai Vyriausybę for­­mavo Naujosios politikos blokas. Rolando Pakso Vyriausybės programa buvo pati trumpiausia iš visų lig šiol – vos 27 puslapių (dabartinė – 130 p.), labai radikali, bet gana aiški, buvo galima suprasti, ką jie nori padaryti. Kitais atvejais, net kai rinkimus laimėdavo nesisteminės partijos, pavyzdžiui, „darbiečiai“ 2004 m., premjeras vis tiek būdavo ne „darbiečių“, o vadinamųjų sisteminių partijų.

Dabar rinkimus laimėjusi Valstiečių ir žaliųjų są­­junga – partija, labiau atitinkanti pilietinio sąjūdžio po­žymius, tai labai įvairus judėjimas, panaudojantis protesto balsus. Paprastai tokie judėjimai būna vienos idėjos, sukurti kovoti su kažkuo konkrečiai. Kai jie laimi, interesai fragmentuojasi.

S.Skvernelio Vyriausybėje matome labai stiprią depolitizaciją. Pats premjeras yra aukščiausias karjeros biurokratas, užėmęs aukščiausius postus, pa­žįs­ta sistemą iš vidaus. Turime gana unikalų atvejį: da­bar net ministrų kabinetas biu­­rokratizuojasi: viešojoje komunikacijoje tai įvelkama į profesionalumo terminiją, bet iš tikrųjų galima sakyti, kad biurokratizuojama tai, kas yra politinės atsakomybės dalykas.

Vyriausybės programa – taip pat politinės atsako­mybės dokumentas, bet naujojo ministrų kabineto pro­grama – tik abstrakčiai surašytos gairės. Nie­kas ne­gali joms nepritarti, bet niekas ir neįsivaizduoja, kas gali būti pagal programą padaryta.

V.Žukauskas: Vyriausybės programą vertinu pa­gal politinės brandos kriterijų, t.y. ar partija turi sa­vo veiklos liniją. Ji negali kiekvienoje srityje žadėti sukurti geriausią vaizdą pasaulyje, nes jei prioritetu paimsi vieną sritį, tai gali prieštarauti kitai.

Naujosios Vyriausybės programoje deklaruojama, kad politinė kryptis – socialinės atskirties mažini­mas ir tam numatyta priemonė yra progresiniai mo­kesčiai. Bet kitur rašoma apie investicijų skatinimą – ir ten tikslas tapti vos ne patraukliausia investicijoms šalimi pasaulyje. Tikriausiai vieną programos dalį rašė atskirties specialistas, kitą – investicijų, bet jie tarpusavyje nepasikalbėjo, nes jei įvesime progresinius mokesčius ir mažinsime atskirtį mo­kes­­tinėmis priemonėmis ar didesniu perskirstymu, ma­žės mūsų šalies patrauklumas investicijoms. Po­litiškai brandi jėga tai suvokia. Tačiau tokio nuoseklumo tarp naujosios Vyriausybės programos dalių pa­sigedau. Daug eklektikos, bandoma pasakyti, kad visur būsime geriausi. Labai mažai žodžių „įgyvendinsime“, bet labai daug „sieksime“, „įvertinsime galimybes“, „pasitarsime su visuomene“. Tam­pa neaišku, ką ketinama iš tikrųjų daryti, o tikslai ir prie­monės tarpusavyje nedera.

P.Stankevičius: Skaitant programą susidaro

įs­pūdis, kad visur norima idealaus varianto, o tai at­ro­do truputį utopija. Bet kokios veiklos planas – tai pirmiausia mąstymo gairės, paskui – pagal jas iškelti tikslai ir po to veiks­mų planas, kaip tuos tikslus įgy­­vendiname. Ši Vy­­riausybės programa panaši į labai ilgas gaires be konkretumo. Žinoma, tai padidi­na naujajai koalicijai laisvę manevruoti, nes ne­sant konkretumo gali da­ryti daug ką, o kad ir ką pa­darysi – privesti prie po­­litinės programos. Tad iš nau­josios Vyriausybės galima laukti netikėtumų.

R.Nedzinskaitė: Deklaruojama, kad švietimas – prioritetinė šios Vyriausybės sritis, bet kas apie tai rašoma programoje, yra plakinys. Peržvelgiau Al­­­­­girdo Butkevičiaus Vyriausybės programą, švietimo strategiją iki 2022 m., visas šios srities ataskaitas, Geros mokyklos koncepciją. S.Skvernelio Vy­riau­­sybės programa švietimo srityje yra viso to kratinys.

Kas rašė apie aukštąjį išsilavinimą, aptakiai pa­mi­nėjo, kad universitetų klausimas bus sprendžiamas pagal studijų rezultatus ir aukštųjų mokyklų po­­­tencialą. Bet kitame punkte, gal rašytame Moks­lų aka­­­demijos ar Mokslo tarybos, jau aiškinama, jog no­rint sustiprinti mokslo ir inovacijų sritį pirmiausia reikia pertvarkyti visą aukštųjų mokyklų tinklą. Tad nors tris kartus skaičiau programą, visiškai ne­aišku, kaip su universitetų tinklu bus elgiamasi iš tikrųjų. Lygiai taip pat ir su kitais dalykais.

Sunku suvokti, ir kas tas darnus švietimas ir kultū­­ra. Programos įžangoje kiekviename sakinyje kar­­­­t­o­jama: vertybinis pamatas, pamatinės, krikščioniš­­kos vertybės, dorybės. Tačiau neaišku, kas bus da­roma.

V.Žukauskas: Viena vertus, norima profesionalumo, depolitizavimo. Tačiau vis tiek reikia išsikelti kažkokią vertybę. Dešinieji akcentuoja ekonominę laisvę, kairieji –  socialinę lygybę. Naujiems valdantiesiems irgi reikia vėliavos ir jie pasirinko darnumą visur – ir ekonomikoje, ir švietime. Bet koks yra to dar­numo turinys? Jis visai neaiškus ir išskydęs, po šiuo žodžiu galima pakišti bet ką. Darnumas – tokio pat abstraktumo sąvoka kaip gėris.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2016-m

BFL

Saga, kaip tarp beveik 22 tūkst. savo narių socialdemokratai ilgai negalėjo rasti vieno kandidato į teisingumo ministrus, kurio biografijos netemdytų istorijos apie įtartinus ryšius ir sandorius ar keista vairavimo išgėrus epopėja, išryškino, kokia papuvusi mus valdžiusi ir vėl valdysianti partija.

Aušra LĖKA

Kandidato į ministrus paieškos ir apskritai per pastarąsias sa­vaites socialdemokratus vienas po kito krečiantys neskaidrumo skandalai at­skleidžia ne tik šios partijos pakrikimą pralaimėjus rinkimus, bet ir giluminį sugedimą.

Ydingos teisingumo etalono paieškos

Ironiška, kad socialdemokratai susimovė siūlydami būtent teisingumo – tos srities, kurioje įstatymų lai­kymasis turėtų būti etaloninis, – ministrą.

Pirmas dublis: Darius Petrošius pats pasitraukė po to, kai Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos narys Povilas Urbšys priminė apie anksčiau viešai skelbtus įtarimus dėl jo galimų ryšių su nusikalstamo pasaulio atstovu ir kontroversiškos žemės pirkimo istorijos.

Tačiau D.Petrošius praėjusią kadenciją buvo Sei­mo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, Kriminalinės žvalgybos parlamentinės komisijos pirmininkas, vadinasi, tikrintas pertikrintas spe­cialiųjų tarnybų (norisi tikėti, kad jos savo darbą at­liko atidžiai), turėjo leidimą dirbti su itin slapta in­formacija. Tad kai kurie politinio gyvenimo analitikai suabejojo, ar politikui, jei jis ir jo partija neabejoja esantys tiesūs, reikia trauktis. Juk taip galima iš posto pašalinti beveik kiekvieną.

Tačiau žodelis „beveik“ čia labai svarbus: kažin ar tokių kaip D.Petrošiui pavojų galėtų kilti būsimam socialinės apsaugos ir darbo ministrui Linui Ku­kuraičiui ar daugeliui kitų į Vyriausybę LVŽS pa­siūlytų žmonių? Antra vertus, tokios politinės etikos taisyklės: kilus įtarimų – pasitraukti, kad nekenktum visai partijai, ir toliau įrodinėti savo teisumą.

Antru dubliu per savo ydingą įpratimą nepaisyti po­litinės kultūros socialdemokratai į tikrai nepatogią padėtį pastatė savo partietį Julių Sabatauską. Kaip pratę, nederinę ne tik su premjeru ir valdančio­sios koalicijos partneriais, bet net ir iki sprendimo savo partijos prezidiume, kai kurie socialdemokra­tai paskelbė, kad partija į ministrus siūlo J.Sa­ba­tauską.

Jei ne šis socialdemokratų nenoras laikytis Kons­ti­­tucijos (o joje aiškiai pasakyta: „Ministrus skiria ir at­­leidžia Ministro Pirmininko teikimu Respublikos Pre­zidentas“), ši Vyriausybė būtų buvusi unikali pa­v­yzdingu procedūrų laikymusi. Saulius Skvernelis vis p­abrėždavo, jog ją formuojantys asmenys pirma ran­da konsensusą dėl personalijų, o tik tada jas paskelbia, kad atkritusių kandidatų vardai be reikalo ne­būtų tąsomi viešojoje erdvėje. Tačiau socialdemokra­tai savo įprastomis manieromis unikalumą sugadino. Žinoma, koalicijos partnerių teisė – parinkti jiems skirtos ministerijos vadovą, bet ji ne absoliuti: pa­gal Konstituciją jis turi tikti ir premjerui, ir preziden­tui.

Trečias dublis dar kartą atskleidė socialdemokratų įprotį užglaistyti ar net bandyti nuslėpti savo bend­­ražygių nuodėmes. Julius Pagojus įeis į Lietuvos po­li­tikos istoriją kaip trumpaamžiškiausias paskirtasis ministras: jo „kar­jera“ truko vos vieną dieną. So­cial­demokratų vir­­šūnės dievažijasi nežinoję buvusio teisingumo vi­ce­ministro promilių epopėjos, kurią nu­­slėpė jo bu­vęs vadovas ligšiolinis teisingumo mi­nis­tras, įtakingas socialdemokratas Juozas Berna­to­nis.

Tačiau kaip galėjo nutikti, kad neblaivus vairuojant sugautas, o dar ir galbūt bandęs išsisukti politikas nebuvo svarstomas partijos Etikos ir procedūrų komisijoje? Kodėl ministras nekėlė klausimo, ar po tokio fakto jis gali toliau eiti viceministro pareigas?

Na, į pirmą klausimą atsakyti lengva: juk pats J.Pa­gojus – socialdemokratų etikos sargų komisijoje.­ Pats nuslėpęs savo pražangą, jis toliau drįso būti k­itų moralės vertintoju.

Visą savaitę – korupcijos purvyne

Teisingumo ministro paieškos – ne vienintelis so­cialdemokratų pastarosios savaitės fiasko. Per kelias dienas viešumon iškilo dar dvi socialdemokratų galimos korupcijos istorijos.

Po STT ikiteisminio tyrimo dėl galimos korupcijos viešuosiuose pirkimuose, siekiant asmeninį na­mą statyti už viešuosius pinigus, įkliuvo Kauno rajono socialdemokratai: savivaldybės administracijos di­rektorius Ričardas Pudževelis ir vicemeras Kęs­tu­tis Povilaitis. Specialiuoju liudytoju apklaustas ir me­ras Valerijus Makūnas. Visų trijų narystė So­cial­demokratų partijoje suspenduota.

Dar painesnė socialdemokratų linija praėjusią sa­vaitę BNS paviešintoje „Lietuvos geležinkelių“ dos­­numo istorijoje. Atskleisti keisti sutapimai: iš­skir­tinio „Lietuvos geležinkelių“ dėmesio sulaukė dvie­jų regionų lopšeliai-darželiai ir sporto mokyklos: Vilkaviškio, kur jau dešimtmetį vienmandatėje apy­gardoje kandidatuoja socialdemokratų pirmi­nin­­kas Algirdas Butkevičius, ir Mažeikių, kurių savivaldybės tarybos narys yra ligšiolinio premjero patarėjas susisiekimo klausimais Darius Jarmantavičius. Stabiliai remta ir su ligšioliniu susisiekimo viceministru, „Lie­tu­vos geležinkelių“ valdybos pirmininku „darbiečiu“ Sau­liumi Girdausku susijusi įstaiga.

Be to, paviešinta, kad „Lietuvos geležinkeliai“ per savo antrinę įmonę Vilniaus lokomotyvų re­mon­­to depą be konkurso iš Rusijos bendrovės „Tran­s­mashholding“ pirko lokomotyvus.

Penktadienį „Lietuvos geležinkelių“ vadovas Stasys Dailydka pareiškė atsistatydinąs. Gal pagaliau Lietuvoje tikrai atsirado viltis, kad su ne­skai­­drumu nebus taikstomasi ir tam nebus parsiduo­da­ma? Juk „Lietuvos geležinkeliai“ metų me­tais su­­lauk­davo kritikos dėl savo abejotinų sandorių ir spren­­­dimų, bet dešimtmetį bendrovei vadovavusiam S.Dailydkai tai buvo nė motais.

2008 m. susisiekimo ministru tapęs liberalas Eli­gijus Masiulis buvo užsimojęs suvaldyti valstybę vals­tybėje, kaip „Lietuvos geležinkelius“ yra pavadinu­si Dalia Grybauskaitė. Bet netrukus liberalų mi­nistrui ši bendrovė stebuklingai ėmė patikti.

2008–2012 m. premjeras Andrius Ku­bi­lius taip pat bandė šią bendrovę priversti dirbti pa­gal valstybės valdomos įmonės principus ir mokėti vals­­tybei nustatytus dividendus. Bet „Lietuvos ge­le­žin­­keliai“ savo vals­tybėje elgėsi pagal savo taisykles ir net krizės įkarš­­tyje pasiskirdavo sau solidžias premi­jas.

„Lietuvos geležinkeliai“ kritikos sulaukdavo ne tik iš Lietuvos vadovų, bet ir iš Europos Komisijos – ir dėl „Rail Baltica“ įgyvendinimo vilkinimo, ir dėl sa­­vavališkai išardytų bėgių į Latviją, dėl ko Lietuvai gresia dešimčių milijonų eurų bauda ir pašlijusi re­putacija.

Viešųjų pirkimų tarnyba šiemet taip pat nurodė „Lietuvos geležinkeliams“ nutraukti porą konkursų, įtariant, kad jų sąlygos pritaikytos vienam konkrečiam pardavėjui.

Kritikos dėl skaidrumo stygiaus būta nuolat, bet valstybės įmonę valdančios Susisiekimo ministerijos va­­­­­dovai ją gynė. Juk ne veltui „Lie­­­tuvos geležinkeliai“ buvo vadinami socialdemok­­­ratų darbo bir­ža ir lesyklėle. Bet valdžia keičiasi.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2016-m

Praėjusią savaitę ne tik Lietuva, bet ir Estija apsisprendė dėl naujo premjero. Nors vis lygiuojamės į Šiaurės kaimynus, šįsyk pavyzdžio iš jų imti nesinorėtų. Kad ir kaip kritiškai vertiname savo valdžią, bet kitose ES valstybėse yra premjerų ir be aukštojo išsilavinimo, ir su abejotina praeitimi. Žinoma, yra ir tokių, kuriuos norėtųsi klonuoti.

Aušra LĖKA

Kaimynų premjerai – su „nukrypimais“ nuo etalono

Vakarų žiniasklaida naująjį Estijos premjerą Jüri Ratą sutiko antraštėmis „Estijos premjeru tapo siejamos su Rusija partijos pirmininkas“. 17 metų prie Estijos valdžios vairo buvusiai Reformų partijai te­ko užleisti valdžią ypač populiariai tarp rusakalbių Centro partijai. Partija yra sudariusi bendradarbiavi­mo sutartį su valdančiąja Rusijos partija „Vie­nin­goji Rusija“, o 2003 m. šios partijos suvažiavimas ne­­palaikė Estijos stojimo į ES, tiesa, faktui įvykus pa­koregavo savo euroskeptiškas nuostatas.

Gera žinia ta, jog naujasis premjeras, vos prieš kelias savaites Centro partijos lyderio poste pakeitęs ilgametį jos vadovą – prorusiškąjį Edgarą Sa­v­i­saarą, patikino, kad jo vyriausybė laikysis ES ir NATO krypties, rems ES politiką Rusijos atžvilgiu.

38-erių J.Ratas, kaip ir jo pirmtakas Taavi Rõi­vas (atstatydintas žlugus valdančiajai koalicijai ir mo­ty­vuo­jant, kad jam vadovaujant Estiją apėmė sąs­tin­gis), bus jauniausias tarp ES šalių vyriausybių va­do­vų. T.Rõivas vyriausybei vadovauti buvo pa­skirtas ne­tu­rėdamas 35-erių. Bet jis nebuvo politikos pradinukas: iki premjero posto buvo socialinių reikalų mi­nistras, dviejų kadencijų parlamento narys, ko­mitetų pirmininkas, premjero, dviejų mi­nistrų patarėjas.

Naujasis Estijos premjeras politikoje taip pat ne naujokas. Jo politinė karjera klostėsi E.Sa­vi­saaro pašonėje: 22-ejų jis įstojo į jo vadovaujamą Centro partiją, 24-erių pradėjo dirbti Talino sa­vi­valdybėje, buvo tuomečio Talino mero E.Sa­vi­sa­a­ro patarėjas. 27-erių pats tapo Talino meru. Da­bar an­trą kadenciją dirbo parlamente, buvo parlamen­to vicepirmininkas.

J.Ratas baigęs Talino technologijos universitete verslo vadybą, paskui ekonomiką, studijavo doktorantūroje, paskui Tartu universitete baigė teisės studijas. Dar studijų metais dirbo ir moksliniame institute, ir draudimo bendrovėje, ir Estijos krepšinio asociacijoje, bet paskui atsidavė politikai.

Beje, estai mėgsta būti išskirtiniai: prieš T.Rõivą Estijos vyriausybei vadovavęs Andrusas Ansipas tarp ES premjerų buvo vienas ilgaamžiškiausių – vyriausybei vadovavo beveik 10 metų, da­bar du iš eilės premjerai – jauniausi ES.

Kitos mūsų kaimynės – Latvijos premjeras Lie­pojos partijos ir Žaliųjų ir valstiečių aljanso narys beveik 55-erių ekonomistas Māris Kučinskis buvo mažai žinomas veikėjas net Latvijoje. Negali sakyti, kad politikoje jis naujokas: kažkada įtakingos An­drio Škėlės Tautos partijos nariu buvo nuo 1998-ųjų, buvo Valmieros meras. 2004-aisiais būsimasis premjeras dvejiem metams tapo regioninių reikalų ir savivaldos ministru, keturiskart skirtingų partijų sąrašuose išrinktas į parlamentą. Bet nors turėjo politinių postų, jis buvo labai menkai matomas.

Tad po ankstesnės vyriausybės žlugimo ėmus ieškoti naujo premjero M.Kučinskis buvo prisimintas tik tada, kai atkrito nesulaukę valdančiosios koalicijos paramos ar nesurinkę balsų parlamente net penki kiti kandidatai.

Dar vienos kaimynės – Lenkijos premjerė turi pa­našumų su būsimu Lietuvos kolega: jie abu yra tas retas atvejis, kai vyriausybei vadovauja ne partijos lyderis, tik S.Skvernelis – net ir ne partijos narys.

53-ejų su puse Beata Maria Szydło pagal išsilavinimą etnografė, paskui studijavo kultūros vadybą, vietos valdžios vadybą. Iki 1998 m., kai būdama

35-erių tapo Bžeščių miesto mere, dirbo Krokuvos is­torijos muziejuje, Libionžo kultūros centre. Į parlamentą išrinkta penktai kadencijai.

Europos įtakingiausieji – patyrę politikai

Tarp trijų Europos supervalstybių – Vokietijos, Pran­cūzijos ir Didžiosios Britanijos vyriausybių vadovų nėra nei jaunimo, nei politikos debiutantų.

62-ejų Angela Merkel prieš porą savaičių pa­reiš­kė sieksianti ketvirtos kadencijos kanclerio pos­te. Ji Vokietijos valdžios viršū­nėje – 11 metų. Vo­­kietijos krikščionių demokratų sąjungai vadovau­ja jau 16 metų.

Jaunystėje A.Merkel siekė mokslinės karjeros fi­zi­k­inės chemijos srityje, yra kvantinės chemijos mokslų daktarė, bet didžiųjų politinių revoliucijų iš­vakarėse 1989 m. įsitraukė į politinę veiklą. Po Vo­kietijos susivienijimo 1990 m. buvo išrinkta į Bun­destagą, 1991 m. paskirta moterų ir jaunimo teisių ministre, po to buvo ap­linkos, aplinkosaugos, branduolinės saugos ministre. Tapusi kanclere netrukus tapo ir viena įtakingiausių tarp pasaulio politikų.

Prancūzijos ministras pirmininkas 54-erių Ma­nuelis Vallsas iki tapdamas premjeru irgi daug metų jau buvo kopęs politinės karjeros laiptais. Būdamas septyniolikos jis įstojo į Socialistų partiją. Stu­dijuo­damas istoriją Paryžiaus Panteono Sorbonos universitete, buvo studentiškų organizacijų aktyvistas. Paskui buvo renkamas į vietos valdžią, vienuolika me­tų buvo Evri meras. Į parlamentą pirmą kartą iš­rinktas 2002 m. Dirbo vyriausybės ir partijos aparate, ėjo vidaus reikalų ministro pareigas.

60-metei Theresai May Jungtinės Karalystės prem­­jero postas atiteko po „Brexito“ atsistatydinus jos pirmtakui Davidui Cameronui. Bet T.May naujokė tik premjero poste. Nors ji baigusi geografijos studijas, iki politinės veiklos dirbo Anglijos banke, kitose finansinėse institucijose, bet nuo 1997 m., kai pirmąkart išrinkta į parlamentą, ji – politikos profesionalė. T.May buvo moterų ir lygių teisių ministre, paskui įėjo į istoriją kaip ilgiausiai dirbusi vidaus reikalų ministro poste.

Šiuo metu ES vyriausias amžiumi – Kipro prezidentas ir vyriausybės vadovas 70-ies teisininkas Ni­­cas Anastasiadis. Politikoje jis nuo 1981-ųjų.

65-erių su puse Airijos vyriausybės vadovas En­da Kenny, pedagogas pagal išsilavinimą, dirbęs pradinių klasių mokytoju, 24-erių metų pirmąkart iš­rink­tas į parlamentą vietoj nuo vėžio mirusio savo tėvo. Tuomet jis buvo jauniausias parlamento na­rys. Vėliau buvo turizmo ir prekybos ministru. Eko­nominės krizės įkarštyje 2011 m. jo vadovaujama „Fine Gael“ partija laimėjo priešlaikiniuose rinkimuose, o E.Kenny tapo ministru pirmininku.

Jauni ir veržlūs reformatoriai

Ne vienoje ES šalyje prie vykdomosios valdžios vairo – jaunesnės kartos politikai. Dabar 41-ų su pu­se Matteo Renzi Italijos vyriausybei vadovauja nuo 2014 m. vasario. Ligtolinis Florencijos meras ta­po jauniausiu Italijos premjeru – šį postą jis gavo būdamas 39-erių ir tapo jauniausiu tarp G7 šalių vyriausybių vadovų.

M.Renzi karjera klostėsi žaibišku greičiu – per dešimtmetį nuo Florencijos provincijos prezidento posto jis iškilo iki visos valstybės premjero. 2014 m. JAV žurnalo „Fortune“ buvo įvardytas kaip trečias įtakingiausias pasaulio asmuo iki 40 metų. Jis taip pat pateko į žurnalo „Foreign Policy“ sudarytą šim­to globalių mąstytojų sąrašą.

M.Renzi turi ir pravardę – dėl savo užmojo nu­šluoti senas Italijos politikos kerpes yra vadinamas Gremžikliu. Tapęs premjeru jis nedelsdamas pradėjo radikalias reformas parlamente ir viešajame sektoriuje, inicijavo rinkimų sistemos keitimą, o siekdamas paskatinti ekonomikos plėtrą ėmėsi darbo santykių teisės liberalizavimo.

Dabartinis Belgijos premjeras 40-metis teisininkas Charlesas Michelis premjeru tapo 35-erių, į istoriją įeidamas kaip jauniausias Belgijos vyriausybės vadovas nuo 1845 m. Beje, būdamas 25-erių jis tapo jauniausiu Belgijos istorijoje ministru. Šešiolikos Ch.Michelis įsitraukė į jaunųjų liberalų veiklą, aštuoniolikos išrinktas į vietos valdžią, bu­vo jos vykdomosios valdžios postuose, paskui – Vav­­ro meru.

Tarp jauniausių ES premjerų – ir maltietis 42-ejų su puse Josephas Muscatas. Baigęs verslo vadybą, viešąjį administravimą ir Europos studijas, apsigynė daktaro disertaciją. Politikoje jis nuo jaunystės: bu­vo Darbo partijos jaunimo organizacijos narys, pas­kui įvairiuose postuose dirbo partijos aparate, buvo renkamas į savo šalies ir Europos parlamentą.

Graikijos vyriausybės galvai Alexiui Tsiprui – 42-eji, bet jis jau antrąkart premjeras: 2015 m. sausį ta­pęs premjeru, praėjus septyniems mėnesiams atsistatydino po referendumo, kuriame graikai pareiškė prieštaraujantys tarptautinių institucijų paskolų sąlygoms. Tačiau laimėjo pergalę pirmalaikiuose rin­kimuose ir rugsėjį vėl tapo premjeru.

Pagal išsilavinimą A.Tsipras – inžinierius statybininkas, studijavo miestų statybos ir žemėtvarkos as­pirantūroje. Dar būdamas mokinys pradėjo veiklą Graikijos komunistų partijos jaunimo organizacijoje, studijų metais buvo studentų judėjimo ir profsąjungos aktyvistas. 34-erių buvo išrinktas „Si­na­spiz­mos“ partijos pirmininku, tapdamas jauniausiu parlamentinės partijos vadovu Graikijos istorijoje. 2009 m. tapo Graikijos parlamento nariu, partijos frakcijos pirmininku.

Liuksemburgo vyriausybei vadovaujantis 43-ejų Xa­­vieras Bettelis – taip pat jaunas, bet turintis pa­tir­ties. Teisės ir politikos mokslų diplomus įgijęs politikas – parlamento narys, buvęs Liuksem­bur­go meras.

Čekijos premjeras 45-erių teisininkas Bo­hus­la­vas Sobotka pirmą kartą į parlamentą išrinktas 25-erių, buvo renkamas ir į vietos valdžią. Jis – bu­vęs finansų ministras, vicepremjeras.

Kroatijos vyriausybės vedlys 46-erių su puse An­drejus Plenkovićius – diplomatas, teisininkas, parla­mento narys, buvęs Europos Parlamento narys, bu­vęs užsienio ir Europos reikalų ministras.

Tad mūsiškio 46-erių S.Skvernelio kartos premjerų – nemažai, tik dauguma jų turi jau ilgą politinių postų sąrašą.

Tačiau ne visi ES šalių premjerai į politiką atėjo su didžiule politine patirtimi. Suomijos premjeras 55-erių su puse Juha Petri Sipilä iki 2011 m., kai pir­mą kartą išrinktas į parlamentą, neturėjo jokios po­litinės ar partinės patirties, tik studijuodamas inžineriją buvo trumpai dirbęs Suomijos jaunimo centre. Tapęs parlamentaru jis iškėlė savo kandidatūrą Centro partijos pirmininko rinkimuose ir nugalėjo.

Iki pergalių politikos kovose J.P.Sipilä jau buvo sėkmės lydimas verslininkas, vadovavęs ir kitų, ir savo verslui. O 1996 m. savo įmonę „Solitra“ pardavęs JAV telekomunikacijos bendrovei tapo multimilijonieriumi.

Kontroversiškasis vengras

Tarp premjerų yra ir prieštaringai vertinamų per­­sonų. Pirmas aukštą tvorą nuo pabėgėlių pastatęs Vengrijos premjeras – dabar 53-ejų su puse teisės išsilavinimą turintis Viktoras Mihály Orbánas į politinę veiklą įsitraukė dar paauglystėje: keturiolikos penkiolikos jau buvo komunistų partijos jaunimo organizacijos sekretorius savo mo­kykloje. Tačiau atliekant karinę tarnybą pažiūros kardinaliai pasikeitė – vėliau jis pareiškė, kad ko­munistinį režimą rėmė dėl savo naivumo.

1988 m. jis buvo vienas iš „Fidesz“ – Jaunųjų de­mok­ratų sąjungos steigėjų, maištavo prieš komunistų partiją, prieš Bažnyčią.

Pirmą kartą V.Orbanas premjeravo1998–2002 m., paskui buvo aštuoneri metai opozicijoje, o per 2010 m. rinkimus „Fidesz“ parlamente užsitikrino dviejų treč­dalių daugumą ir ėmėsi demokratinėje Eu­ro­po­je nepriimtinų permainų: perėmė visuomeninio ra­dijo kontrolę, suvaržė Konstitucinio teismo galias ir leido patvirtinti naujas nacionalistines eilutes Kons­­­titucijoje. 2008–2010 m. ekonominės krizės, ypač skaudžiai atsiliepusios Vengrijai, nuvargin­ti žmo­­­­nės su entuziazmu pritarė premjero kritikai Tarp­­­­­tautiniam valiutos fondui, parėmusiam šalį pa­sko­la, bet suvaržiusiam labai griežtomis sąlygomis. ES V.Or­baną kritikavo, bet tai jam tik davė pa­grin­do reikš­tis kaip vengrų gynėjui nuo svetimų įta­kų.

2014 m. V.Orbanui pradėjus trečią kadenciją mi­nistro pirmininko poste jo populiarumas buvo ėmęs menkti, bet pabėgėlių krizė ir radikali jo laikysena vėl sulaukė tarptautinės bendrijos kritikos, o tai tik di­dino premjero populiarumą savo šalyje.

Nestabilumų kratomų vyriausybių vadovai

Ne tik mūsų kaimynai latviai vyriausybes keičia kaip pirštines. 61-ų su puse Ispanijos ministras pirmininkas Mariano Rajoy šio spalio pabaigoje sugrįžo į valdžią po dvejų rinkimų, kuriuose nebuvo aiškaus nugalėtojo ir Ispanija dešimt mėnesių buvo atsidūrusi aklavietėje. Daugumos palaikymo parlamente jis neturi, tad ar vyriausybei pavyks dirbti sta­­­biliai, kyla abejonių.

M.Rajoy yra baigęs teisės studijas. 26-erių įstojo į Liaudies aljansą (vėliau – Liaudies partija) ir tais pa­čiais metais išrinktas Galisijos autonominio re­giono parlamento nariu ėmė kopti karjeros laiptais vie­tos valdžioje. 1986 m. pirmą kartą išrinktas į ša­lies parlamentą, paskui nuolat perrenkamas. Nuo 1996 m. jis jau spėjo pabūti viešojo valdymo, švietimo ir kultūros, vidaus reikalų ministru, vicepremjeru. Vyriausybei pirmąkart ėmė vadovauti 2011 m.

Ką tik vėl atsistatydino Bulgarijos premjeras

57-erių Boyko Borisovas. Beje, jo biografijoje yra pa­na­šumų su S.Skvernelio: Bulgarijos premjeras – bu­vęs vidaus reikalų ministras, policijos vadovas, dės­tė policijos akademijoje.

Jis apsigynęs daktaro disertaciją apie psichologinį ir fizinį policijos personalo parengimą. B.Bori­sovas turi aukščiausią generolo leitenanto laipsnį. Bu­vo įsteigęs vieną didžiausių apsaugos bendrovių ša­lyje.

B.Borisovas – centro dešiniųjų pažiūrų, bet jo bio­­grafijoje yra ir toks faktas: jis buvo Bulgarijos ko­­­munistinio diktatoriaus Todoro Živkovo asmens sargybinis.

Įsimintina ir politinė B.Borisovo karjera: jis bu­vo Sofijos meras, renkamas į parlamentą. 2013 m. at­sistatydino iš premjero pareigų po masinių protes­tų, kurių pretekstas buvo elektros kainų pakėlimas. Nors prisistato kaip kovotojas su korupcija, žiniasklaidoje skelbta ir prieštaringų jo vertinimų.

Po neeilinių rinkimų vėl paskirtas premjeru, prieš keletą savaičių B.Borisovas vėl atsistatydino, nes jo remiama kandidatė į prezidentus pralaimėjo prorusiškam kandidatui. Bulgarijos vėl laukia nauji neeiliniai rinkimai, treti nuo 2013 m.

Vidutinis statistinis premjeras

Tarp 28 ES šalių vyriausybių vadovų – labai skirtin­gų biografijų asmenys. Vieni premjerais tampa vos įpusėję ketvirtą dešimtį, kiti – peržengę penkias­­­dešimt. Vieni – mokslų daktarai, o Švedijos prem­­­­jeras 59-erių Kjellas Stefanas Löfvenas šiuo as­pektu visškas „nestandartas“, nes neturi aukštojo iš­silavinimo: studijavo socialinį darbą, bet po pu­santrų metų studijas metė. Premjero postą jis pelnė kaip profesinių sąjungų aktyvistas.

Jei pieštume vidutinio statistinio ES valstybės premjero portretą, jis būtų maždaug toks: tai apie 50 metų vyras, baigęs teisės studijas, į politinę veiklą įsitraukęs jaunystėje, dabar vadovaujantis savo par­tijai. Pirmiausia rinktas į vietos valdžią, paskui ir į parlamentą, spėjęs pabūti meru ir ne vienos mi­nisterijos ministru, pirmą kartą premjero postą gavęs būdamas maždaug 45-erių ir vyriausybei vadovauja porą kadencijų, tiesa, kartais su pertrauka opozicijoje.

Tad būsimas Lietuvos premjeras S.Skvernelis į „stan­dartą“ telpa pagal teisininko išsilavinimą ir am­­žių, bet iškrinta iš konteksto pagal politinės pa­tir­ties stygių. O ar bus jis gera išimtis – netruksime įsitikinti.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL

Nauji, bet profesionalai – su tokia stebuklinga formule triuškinamai laimėjusios rinkimus Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirma savaitė valdžioje atskleidė, kad  dauguma laimingos valstybės architektų – net be architekto diplomo.

Aušra LĖKA

Pirmadienis. Kur čia Seimo salė?

Vidudienis. Prasideda. Dar niekas nežino kas. Niekas – nei tie, kurie netrukus prisieks ištikimai val­­­dyti, nei tie, kuriuos valdys.

82 iš 141 Seimo nario – naujokai. Tarp 56 „valstiečių“ tokie visi, išskyrus Rimą Baškienę.

Viešojoje erdvėje daug pagiežingo kikenimo. Po­­litikos apžvalgininkai ir politologai negali susitaikyti, kad įvyko ne taip, kaip jie pranašavo. Bet taip ne tik Lietuvoje – ir JAV, ir Didžiojoje Bri­tanijoje politologai, žiniasklaida ir feisbukas prognozavo ne tai, kas galėjo įvykti, o tai, kas norėjo, kad įvyktų.

Etiketo „guru“ šaiposi iš per puošnių gausiausios frakcijos damų apdarų ar vyrų nežinojimo, kad užsisegti reikia tik viršutinę švarko sagą, be to, pastebi, jog viena „valstietė“ atėjo į pirmą Seimo po­sėdį… be makiažo. Teisybės dėlei, „aklinai“ už­seg­ti ir nemažai senbuvių švarkų. O pirmame Sei­mo posėdyje geriau be makiažo, nei su kūdikiu, kuriam pamaitinti čia pat išsitraukė krūtį viena par­lamentarė iš 2008–2012 m. kadencijos Seimo.

Kvatojimas – Seimo pirmininkas žurnalistų pa­klausė, kur čia Seimo salė. Na, tikrai sunku susilaikyti nesusijuokus.

Bet kai kur juokas kelia juoką. „To dar nebuvo“, – baisimasi, kad Seimo pirmininku tapo „niekam nežinomas asmuo“ Viktoras Pranckietis. Net kaip niekas kitas tiek patyčių patyrusi (ir kaip nė vienas Sei­mo pirmininkas tiek jų nusipelniusi) Loreta Grau­­žinienė staiga imama vadinti tinkamesne, nes bu­vo žinoma opozicijos veikėja (geriau jau būtų bu­vu­si mažiau žinoma). Vydas Gedvilas, anot kai ku­rių komentatorių, nors irgi buvo debiutantas, bet „ge­­resnis“ profesorius, mat jis – krepšinio, o V.Pranc­­kie­tis – agronomijos profesorius. O Seimo pir­mi­ninku tik iš antro karto išrinktas šoumenas Arū­nas Va­lins­kas negi labiau buvo tinkamas į tokį postą?

Tad „to“ buvo. V.Pranckietis kur kas mažiau nau­jokas politikoje nei kai kurie jo pirmtakai: jis – LVŽS vicepirmininkas, jau šešeri metai dirbo įvairiose darbo grupėse, rengusiose teisės aktus, buvo Kauno rajono savivaldybės tarybos narys. Tad jei kas jį pastebėjo tik dalijantį sodininkystės patarimus televizijos laidose, o ne rengiantį teisės aktų pro­jektus ar dirbantį vietos valdžioje, gal tai jų pačių problema.

Žinoma, V.Pranckietis toli gražu ne etaloninis par­lamento lyderis – ne Vytautas Landsbergis ir ne Česlovas Juršėnas. Net pats žodis „lyderis“ sunkiai prie jo dera. Bet pripažinimas, kad gal tik ka­da vėliau tapsiąs vertas šio posto (pagal šios dienos „vaizdelį“ – dar negreit), vertesnis už A.Va­lins­ko pasipūtimą, pareiškiant, kad jis – „vienas iš trijų“, tad su juo reikia elgtis pagarbiai.

Oratoriniais gebėjimais V.Pranckietis tikrai nepritrenkė. Bet po L.Graužinienės inauguracinės kalbos apie „Senį ir jūrą“ blogiau būti juk negali. Taip, kol kas jis jaučiasi kaip netyčia ne savo vietoje atsidūręs žmogus. Bet panašiai atrodo ne vienas pirmąkart atsidūręs Seimo tribūnoje ar TV studijoje.

O kai kuriuos opozicijos bandymus pasišaipyti V.Pranckietis taikliai nugesina. Kritiką dėl politinio nepatyrimo pripažįsta, bet iš Andriaus Ku­bi­liaus išgavo pažadą padėti ir patarti debiutantui, ki­tiems atkirto, kad yra ir kitas kandidatas į pirmininkus Eu­genijus Gentvilas – patyręs profesionalas, tad galima rinktis.

Kur kas sunkiau suktis, kai į nemalonią situaciją patenki per savus. „Mes turbūt, kai skelbiame, net nespėjame gaudytis, kada kas ką pasakėme. (…) Matyt, nespėjau susipažinti, nes tikrai neturėjau šitos progos“, – blaškėsi naujasis Seimo pirmininkas, nesusigaudydamas, ką dėl Informacinės visuomenės plėtros komiteto sutarė, bet užmiršo jį informuoti tikrieji sprendimų priėmėjai LVŽS.

Matyt, taip ir bus, kad LVŽS pirmininkas Ra­mūnas Karbauskis, kaip Lenkijoje Jaroslawas Kaczynskis, vairuos valstybę nuo užpakalinės sėdynės. Tik ar mokomės iš tų pavyzdžių, iš kurių verta?

Antradienis, naktiniai pažadų tesėjimai

Laikrodžiui persiritus į antrą „valstiečių“ valdžios dieną (tiksliau, kol kas naktį) Seime tik pradėtas balsavimas dėl Seimo vicepirmininkų. Pir­masis posėdis baigėsi 1 val. 50 min. 42 sek., ir tai nė­ra rekordas.

Nors parlamento pavadinimas ir kilęs iš prancūziško žodžio „parla“, civiliokui taip juokinga, kai klausimais pretendentus į valdžią užpila ir šalia jų sėdintys savos frakcijos kaimynai. Toks jau politikos teatras. Svarbu kas – ką: ar bus daugiau su­menkinančių kandidatą opozicijos klausimų, ar savų, suderintų.

Renkant vicepirmininkus niekas neabejojo dėl ketvirtai kadencijai išrinktos „valstietės“ R.Baš­kie­nės (kuri ir buvo pirmasis LVŽS pasirinkimas į Seimo pirmininkus, bet atsisakė, nes nemoka ang­lų kalbos), valdančiosios koalicijos mažojo brolio – socialdemokratų atstovo Gedimino Kirkilo ir opozicijos atstovės, jau vadovavusios Seimui konservatorės Irenos Degutienės.

Tačiau už socialdemokratų pirmininką Algirdą Butkevičių, kuris nesusiprato prisiimti atsakomybę už pralaimėtus rinkimus, tokį sprendimą padarė patys valdantieji – ligšioliniam premjerui tapti Sei­mo vicepirmininku balsų pritrūko. Klausimas tik vienas – „valstiečių“ ar pačių socialdemokratų? Bet apie partijų vidines rietenas – vėliau.

Dar vienu Seimo vicepirmininku tapo „valstietis“ Arvydas Nekrošius. Jei jau V.Pranckietis turėjo aiškintis, kodėl jis savo partijos rinkimų sąraše buvo tik šeštas (tikino, jog partija neabejojo, kad jis laimės rinkimus vienmandatėje), tai visai sunku rasti logiką, kad, anot R.Karbauskio, svarbiausio po­litinio centro – Seimo vicepirmininku „valstiečiai“ pasirinko jų sąraše buvusį vertą vos 68 vietos. Ne­bent tai pateisina LVŽS koncepciją – politinė logika be politinės logikos.

Bet svarstant A.Nekrošiaus kandidatūrą di­džiau­sia nuostaba buvo jam pačiam, kai konservato­rius Kęstutis Masiulis jį apkaltino prorusiškumu. Netrukus teko atsiimti savo kaltinimus. Bet K.Ma­siulis aiškinosi taip: „Didžiulė bėda, kad jūs esate tokia tabula rasa, sunku jūsų nesumaišyti, sun­ku išmokti pavardes.“ O gal didžiulė bėda kita – kad į „valstiečius“ žiūrima su išankstine nuostata?

Renkant Seimo vicepirmininkus „valstiečiai“ gyrėsi, kad nuo pirmos dienos tesi pažadus rinkėjams: valdžia mažiau išlaidaus, nes sumažintas vi­ce­pirmininkų skaičius, jie neturės automobilių su vairuotojais, visi Seimo nariai negalės nuomotis automobilių iš parlamentinei veiklai skirtų lėšų, kam dabar ir išleidžia daugiausiai šių lėšų.

Bet oponentai kritikuoja, kad tai tik permainų imitacija, o ne sisteminės reformos. V.Pranckietis ne­ginčija tokios nuomonės, bet sako, jog žmonės tu­ri iš karto pajusti, kad požiūris keisis, tegu kol kas smulkiuose dalykuose. Kad tik parodomosiomis smulkmenomis neapsiribotų pažadų tesėjimas.

Trečiadienis, kai „valstiečiai“ norėjo, bet ne visi galėjo likti prie kaimo

Pasiskirstymas komitetais vėl sukelia kikenimą: kaip rasti „valstiečių“, nenorinčių į Kaimo reikalų komitetą? Tad net gavęs vieno svarbiausių ir įtakingiausių Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko postą Viktoras Rinkevičius neslepia, kad mieliau būtų dirbęs toje srityje, kurią geriausiai išmano, – kaimo reikalų.

Pagaliau „valstiečiai“, kaip vėliau paaiškėja, vi­sai ne jų pačių valia perskirstomi į visus komitetus, nors kai kuriuose valdančiųjų persvara simbolinė. „Valstiečiai“ tesėjo pažadą – Audito komitetas atiduotas opozicijai. Nuo Švietimo ir mokslo komiteto atskirtam Kul­tūros komitetui, kuris visą laiką buvo įvardijamas kaip prioritetinis „valstiečiams“, vadovauti ėmė­si pats R.Karbauskis.

Komitetų valdžios dalybos leido spėlioti, kas bus ministrais. Žadėta taip: jei ministru bus Seimo narys, jis nebus tos srities Seimo komitete. Bet per daug rimtai į tai neverta žiūrėti. Juk kalbėta, kad nebus Seimo narių ministrų. Dabar jau kalbama apie asmeninį pasirinkimą tų, kurie išrinkti daugiamandatėje, o tokia prievolė įsigalios tik pakeitus Konstituciją.

Seimo komitetų pirmininkų portfelių dalybos nė iš tolo nepriminė kalbų apie profesionalumą. Bet už Seimo kokybę atsakingi rinkėjai – ką išrinko, tą išrinko. O kiek iš tikrųjų vertos „valstiečių“ kalbos apie profesionalumą, paaiškės padalijus ministrų portfelius.

Ketvirtadienį – būsimas premjeras tarp norų ir galimybių

Pristatydama būsimą premjerą Saulių Skver­nelį Prezidentė Dalia Grybauskaitė, su kuria jam būnant vidaus reikalų ministru nuomonės ne kartą susikirto, Seimo tribūnoje ilgai neužtruko: keli sa­kiniai apie tautos pasitikėjimo kreditą, įspėjimas ieškoti balanso tarp visuomenės norų ir valstybės galimybių – ir konstitucinė pareiga atlikta.

Bet „valstiečiai“ kol kas stengiasi su Pre­zi­dente sutarti. Nors S.Skvernelis po devyniais už­raktais slėpė siūlomųjų į ministrus pavardes, bet neoficialiai patvirtino, kad jos suderintos su Prezidente.

Seimo tribūna S.Skverneliui, priešingai nei jo partijos kolegoms, ne nauja. Mažiau jaudulio – daugiau oratorinių pasažų. Pabaigoje paironizuojant, kad tarnaus visiems – ir elitui, ir neelitui, mat visą savaitę aptarinėtas būsimo premjero atostogaujant prie jūros vietos žiniasklaidai duotas interviu, kuriame jis žadėjo atstovauti tiems, iš kurių elitas tyčiojasi feisbuke. Jei taip tikrai pasakė, akivaizdžiai užmiršo, kad rinkimai baigėsi, – reikėtų nustoti dirbti tik reitingui.

Būsimas premjeras tikina esąs laimės ekonomikos išpažinėjas. Tačiau paklaustas, kaip konkrečiai to sieks, sukasi sakydamas, kad čia – tik jo prisistatymas, o ne Vyriausybės programos pateikimas.

Bene taikliausia Seimo senbuvio liberalo Kęs­tučio Glavecko pastaba, kad kyla trys klausimai: ką premjeras darys, su kuo ir už ką. Intencijos gražios, bet atsakymų į kitus du klausimus – su kuo premjeras ketina tai įgyvendinti ir iš kur gaus tam pinigų – nėra. Tačiau atsakant ir į pirmą klausimą – ką įgiję tokią valdžią su ja darys „valstiečiai“, konkretumo juo toliau, tuo mažiau, o scenarijai skiriasi priklausomai nuo to, kas šneka.

Mįslė, ir kas iš tikrųjų gros pirmuoju smuiku – S.Skvernelis ar žadėjęs valdžios epicentrą į Seimą perkelti R.Karbauskis? Kad jųdviejų nuomonės ne visada sutampa – akivaizdu. Kad abu valdingi, am­bicingi – irgi. R.Karbauskis pats atidavė rinkimų sąrašo vedlio vietą S.Skverneliui, gerai skaičiuo­damas, kad taip išloš daugiau mandatų. Ta­čiau kai jis tą darė pirmą kartą – 2001 m. susijungė su tuomet ant bangos buvusios Kazimiros Pruns­­­kienės partija ir atidavė jai lyderystę, po to tai vadino didžiausia savo politine klaida.

R.Karbauskis pats atidavė rinkimų sąrašo vedlio vietą S.Skverneliui, gerai skaičiuo­damas, kad taip išloš daugiau mandatų. Ta­čiau kai jis tą darė pirmą kartą – 2001 m. susijungė su tuomet ant bangos buvusios Kazimiros Pruns­­­kienės partija ir atidavė jai lyderystę, po to tai vadino didžiausia savo politine klaida

Ar išliks tas tandemas visą kadenciją? Ar atlaikys išbandymus valdžia visa didžioji frakcija? Nors būtent tokia didelė valdžia šįsyk naujokams – kaip klijai. Iki rinkimų antrojo turo prognozuota, kad scenarijus kartosis: arba naujokus „išdurs“, kaip socialdemokratai 2004 m. padarė su rinkimus laimėjusiais „darbiečiais“, palikę juos net be premjero posto, arba naujokai patys išsivaikščios po senbuvių partijas, kaip buvo „valinskininkams“ ar „drąsiečiams“.

Žinoma, klausimas, ar „valstiečių“ ir dabar jau neprigavo socialdemokratai: turėdami proporciją 3:11 jie išsikaulijo „riebią“ Ūkio ministeriją. Bet jei, kaip žadama, bus panaikinta Energetikos mi­nisterija, tuomet proporcija taps 3:10, o skaičiuojant pagal „riebumą“ (valstybės ir ES valdomų pi­nig­ų kiekį) jų dalis būtų dar didesnė. „Valstiečiai“ tikina, kad viską daro iš idėjos, o ne pagal ES pinigų kapšą. Bet ar jie tikri, kad taip mąsto ir jų koalicijos partneriai?

Galų gale pažadas dėl superprofesionalų Vy­riau­sybės tampa pajuokos objektu. S.Skvernelis prisipažįsta, kad kviečiami asmenys perklausia, ar tikrai tokia yra ministro alga. Apie šešėlinėje Vy­riausybėje minėtus kai kuriuos asmenis, regis, jau nėra kalbos, nors ją „valstiečiai“ pristatė vos prieš porą mėnesių. Blaškymosi daug: vieną dieną neformaliame pokalbyje įtikinėjama, kad „valstiečiai“ turi puikų ūkio ministrą, kuris ateina su savo komanda, kitą dieną ministerija jau atiduodama socialdemokratams.

O dar politikos senbuviai šaiposi klausdami, iš kokių milijonų tiek skirtingų reformų pažadėję „valstiečiai“ jas įgyvendins ir kaip elgsis susidūrę su tuo, su kuo susidūrusios pasidavė visos ligšiolinės valdžios. Juk daug kas žadėjo liaudžiai daugiau naudos iš alkoholio prekybos ar tramdyti „Lie­­tuvos geležinkelius“… O ministerijose šaipomasi, kad jau paserviruoti peiliai ir šakutės politinės patirties ir politinės komandos neturintiems mi­nistrams profesionalams „suvalgyti“.

Penktadienis, savi prieš savus

Patys nesitikėję laimėti tiek daug valdžios, „vals­tiečiai“, atrodo, nebepajėgia ir užganėdinti vi­sų jos norinčių, ir rasti ne tik norinčių, bet ir ga­linčių. O kur dar kiti maištai.

Dovilė Šakalienė pratrūko feisbuke: prisiminė minėta kaip ministrė (iš tiesų pačiuose pirmuose galimų ministrų sąrašuose ji minėta, bet netrukus R.Karbauskis ir neklausiamas pridurdavo, kad jos kandidatūra nebėra svarstoma), o dabar net negavo geidžiamo komiteto.

Vidinės kovos verda visose didžiosiose partijose. Špagos remiamos aiškinantis santykius ir už už­darų durų, ir per žiniasklaidą.

Socialdemokratų lyderis A.Butkevičius, užsitraukęs dalies saviškių nemalonę, nes nesuderinęs su savo partijos derybininkais iškeitė socialdemokratišką Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją į Ūkio, net negavo Seimo vicepirmininko posto.

Neokonservatorių arogancija ir staigus „ideologinės“ krypties pokytis, pamačius, kad premjero postas jiems negresia, sunervino ne tik „valstiečius“, bet ir vienintelius galimus partnerius liberalus, o partijoje takoskyra tarp senųjų ir naujųjų kon­servatorių tik gilėja.

Liberalai tarpusavio kovas sprendžia šokdindami arogantiškąjį konservatorių lyderį Gabrielių Landsbergį (tiesą sakant, taip vadinti bene visi šios partijos lyderiai – negi tai kažkokia išskirtinė šios partijos savybė?), nesutikdami jo paremti kovojant dėl opozicijos lyderio posto. Na, G.Lands­bergis pats prisiprašė: laikydamas liberalus mažesniaisiais broliais, nederinęs pradėjo juos savaime laikyti konservatorių priedu kalbantis dėl valdžios su „valstiečiais“.

Jei taip toliau, mažesniaisiais broliais gali likti patys konservatoriai.

 

Savaitgalis prieš didžiųjų portfelių dalybas

Per mažą atokvėpį (bent jau oficialiai) galima pa­sverti: jei, kaip sakoma, gera pradžia – pusė darbo, ar ši naujos valdžios pradžia gera?

Kad ir kaip kai kas gąsdino, jog į Seimą atėjo (tiksliau reikėtų sakyti – buvo išrinkti) niekam ne­žinomi žmonės, jie gal nežinomi sostinės Ge­di­mino prospekte, o savo regionuose daugelis yra ge­rai žinomi asmenys, apie 40 jų – savivaldybių ta­rybų nariai. Tad jie leis prisiminti, kad Lietuva – ne tik Vilnius.

Bet ar turi nauji valdantieji realų planą, kaip te­sėti pažadą Lietuvą padaryti laimingą, ir kas jį įgyvendins? Susidaro įspūdis, kad atsakymo į šį klausimą neturi ir patys „valstiečiai“.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

G. Mažeikis/"Delfi" nuotr.

„Jau nebesvarbu, ką Donaldas Trumpas toliau šnekės ar darys, – ši agresyvi populizmo mašina pradėjo veikti savarankiškai, jau nepriklausomai, nori to ar ne ją sukūrę asmenys. Ši politinėms sistemoms pavojinga tendencija rodo, kad pasaulyje įžengiame į naują politinę erą“, – interviu „Veidui“ sako Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos ir socialinės kritikos katedros vedėjas filosofas prof. dr. Gintautas Mažeikis.

Aušra LĖKA

– Ką reiškia „Brexitas“, Donaldo Trumpo pergalė, „sisteminių“ partijų pralaimėjimas Seimo rinkimuose Lietuvoje: tai protestas prieš elitą ar kokia nauja klasių kova – elitas vs „neelitas“, masės vs turtingieji/valdžiažmogiai?

– Apie klasių kovą dar anksti kalbėti: nėra jokių požymių, kad galėtume išskirti ypatingas socialines klases, kurios kovoja viena prieš kitą, nebent užuomazgas, kad mažiau uždirbantieji ar nepriklausantieji vidurinei klasei intuityviai bando oponuoti jai ir daugiau uždirbantiesiems.

Kur kas aiškesnis teiginys, kad didelė dalis masių balsuoja prieš finansinius ir politinius elitus arba prieš vadinamąsias neoliberalizmo – didžiojo kapitalo ir valstybės jungčių – viršūnes. Atėjo toks laikas, kai vienoje po kitos šalyse didžioji dalis rinkėjų pasisako prieš globalizaciją (o su ja susijusios ir didžiosios korporacijos), prieš išsilavinusį elitą – prieš tai, ką pavadintume meritokratine valdžia (kai į valdžią patenkama dėl elitinio išsilavinimo, išskirtinės karjeros). Šis procesas prasidėjęs, jis neabejotinai paveiks ir pakeis pasaulio politinį peizažą.

– Ar tai ligšiolinių politinių aksiomų galiojimo pabaiga, politinio chaoso preliudija?

– Tai dar ne chaosas, bet, galima vadinti, sistemų išsiūbavimo, destabilizavimo pradžia. Kol kas, nepaisant „Brexito“, ES laikosi pakankamai tvirtai. Bet kitąmet – rinkimai Prancūzijoje, Vokietijoje, ir paaiškės, ar didžiosios Europos šalys pajėgs atsispirti toms tendencijos, ar ras tam priešnuodžių.

Globalios saugumo, ryšių, finansų, teisės sistemos kurtos kaip gėris, tad globalizacijos griovimas anaiptol nereiškia gėrio daugėjimo. Jei globalizacijos stabdymo imsis įtakingiausia pasaulio valstybė, žinoma, globalizacijos kūnas pradės strigti, jos veikimas išsikreips, ilgainiui kils daugybė problemų.

Šiandien matau greičiau įžangą į didžiąją krizę, nei išėjimą iš jos.

– Nesvarbu kur – JAV ar Lietuvoje – provincija džiūgauja dėl rinkimų rezultatų, sostinėse, finansų centruose – nusivylimas, provincija balsuoja vienaip, didmiesčiai kitaip. Ar tai nėra netolygios regionų plėtros rezultatas, provincijos kerštas sostinėms?

– Visi žinome, kad skirtumas tarp Vilniaus centro ir daugelio regionų didžiulis (gal išimtis – Klaipėdos ir Kauno miestai). Žinoma, regionuose jaučiamas nepasitenkinimas, kad Lietuva vystoma taip neproporcingai, ir kiekvienais metais tas nepasitenkinimas vis stiprėja. Kitas dalykas – egzistuoja ir išsilavinimo skirtumas.

Bet yra ir daugiau priežasčių, jos kompleksinės. Pavyzdžiui, keliama prielaida, kad visose šalyse, apie kurias kalbame (taip pat ir Lietuvoje), dešimtmetį ar daugiau labai kritikuotas socialinis ir humanitarinis išsilavinimas. Tada balsuoti ateina žmonės, kurie menkai susigaudo politinėse teorijose, tad jos nebedaro įtakos, balsuojama emocijomis. Žmonės, nepatenkinti socialine ir ekonomine Lietuvos politika, negali suprasti, kodėl jų gyvenimas blogėja, bet įsivaizduoja, kas galėtų būti kalti dėl nuolat blogėjančios jų būklės. Taip atsiranda iracionalūs rinkėjai.

Ir problema ne tai, kad žmogus vieną kartą balsavo už tuos, kurie galėtų griauti valstybės politinę struktūrą. Problema ta, kad politinis elitas nieko neketina daryti situacijai pakeisti. Tad Lietuvos atveju, jei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) sprendimai ir reformos netenkins šių pasipiktinusių žmonių, kitą kartą jie balsuos už dar radikalesnę politinę jėgą, ir šis nuolatinis sistemos siūbavimas gali tęstis gana ilgai. Tai pavojinga.

Kaip ir Trumpo išrinkimas savaime nėra joks pavojus, nes jis yra sistemos oligarchas, o sistemos oligarchai, kaip ir Lietuvoje Ramūnas Karbauskis, nesiims griauti pačios sistemos. Tačiau tie žmonės, su kuriais jie ateina į valdžią, tos nuotaikos, kurios juos iškelia į valdžią, ir tokios pasikartojančios tendencijos pačios paskatins sistemų griūtį ir išbalansavimą, nepasitikėjimo didėjimą.

Kad ir „Brexito“ pavyzdys: referendumas, žinoma, buvo populistinis, bet po jo išrinkta nauja premjerė Theresa May yra racionali, jos sprendimai labai pamatuoti. Tačiau žmonės, kurie sukūrė „Brexitą“, pažadino dvasias Didžiojoje Britanijoje ir jos pačios pradeda veikti savarankiškai: pasirodo ir rasizmo, ir ksenofobijos atvejų, spaudimo politikams ir parlamentui priiminėti įstatymus, diskriminuojančius atskiras socialines grupes ar stabdančius imigraciją. Kitaip tariant, pati sistema ima veikti toliau jau nepriklausomai nuo to, nori to ar ne ją sukūrę asmenys.

Jau nebesvarbu, ką Trumpas toliau šnekės ar darys, ši agresyvi populizmo mašina,  pavadinčiau, artima populiariajam fašizmui, jau pradėjo veikti savarankiškai. Žmonės, kurie iš pradžių baugščiai tai palaikė ir nedrįso prisipažinti, kad remia Trumpą, šiandien jau drąsūs, vaikšto iškelta galva ir mano, kad jie – tikrovės valdytojai.

Žmonės, kurie iš pradžių baugščiai tai palaikė ir nedrįso prisipažinti, kad remia Trumpą, šiandien jau drąsūs, vaikšto iškelta galva ir mano, kad jie – tikrovės valdytojai.

Tai politinėms sistemoms pavojinga, ir jau diskutuojama, kad šios tendencijos rodo, jog pasaulyje įžengiame į naują politinę erą.

– Kaip ji atrodys? Ar yra tam priešnuodis?

– Neabejotinai bus imtasi veiksmų prieš globalizaciją ir atvirumą, t.y. bus imamasi kapitalo ir žmonių judėjimo suvaržymų, matomų ir nematomų sienų statymo. Šie sprendimai gali būti neracionalūs ir anaiptol nesuvaldys nei finansų, nei žmonių judėjimo, o tiesiog atsiras kitų spragų ir kitų tendencijų.

Bet šie bandymai keisti egzistuojančią pasaulio tvarką tikrai išjudins labai dideles jėgas, kalbant metaforiškai – politinius uraganus, kurie kartkartėmis kils tai vienoje, tai kitoje vietoje, kol pasaulio sistema vėl ras tinkamų apribojimų.

Trumpas gal iš pradžių pats nieko nedarys dėl NATO, apie ką kalbėjo per rinkimų kampaniją, bet tai yra kvietimas Rusijai, kitoms šalims ką nors daryti, parodymas, kad jos gali elgtis drąsiau. Arba, pavyzdžiui, tiek buvo kovojama socialinių teisių ir darbo apsaugos srityje. Trumpo atėjimas reiškia, jog visos tos teisės, pagarba moterims, pornografijos draudimas traukiasi į šoną, visa didžiulė socialinė veikla stabdoma, nes nauji lyderiai rodo, kad jie gali būti chamai seksistai, įžeidinėti moteris, o minioms tai patinka, jos tuo džiaugiasi.

Politinio nekultūringumo amžius prasidėjo. Ir kiti politiniai lyderiai manys, kad jei jie bus šiurkštūs, chamai, įžeidinės, bus patrauklūs minioms, ir už juos balsuos.

– Bet Lietuvoje LVŽS sako laimėjusi, nes juos puolė įžeidinėti konservatoriai, o JAV laimėjo įžeidinėtojas D.Trumpas.

– Vienareikšmiškai vertinti, kiek tai prisidėjo prie pergalės, neįmanoma. Galime konstatuoti, kad politinis nekultūringumas, demonstruotas Vladimiro Putino Rusijoje, Lietuvoje nebuvo kopijuojamas, tačiau sunku įsivaizduoti, jog tokį pat moralinį atsparumą Lietuvos lyderiai turės ir prieš anglakalbį. Nesame uždari nuo pasaulio komunikacijos, taigi jos formos neabejotinai atkeliaus ir pas mus.

– Paminėjote Rusiją. Už „sisteminių“ politikų pralaimėjimo JAV, Lietuvoje ar „Brexito“ kai kas tikina įžvelgiantys Maskvos ranką. O jūs ją įžvelgiate?

– Linkstu vadovautis konspiracijos kritikų teorijomis. Netikiu sąmokslais, kol jie nėra įrodyti. Tikėti jais reiškia tikėti geltonąja žiniasklaida. Jei atidarysime vartus sąmokslo teorijoms, tam nebus pabaigos, nes jos gaminamos kiekvieną dieną, mat yra populiarios ir gerai parduodamos, nors mažai susijusios su politine tikrove. Tai labai panašu į ezoteriką ar parapsichologiją ir tai niekuo ne geresni dalykai.

Gali būti, kad viena ar kita politinė jėga, vienas ar kitas politinis veikėjas finansiniais ar kitais slaptais ryšiais susijęs su kaimyninėmis šalimis, pavyzdžiui, Rusija. Bet tuos dalykus pirmiausia reikia įrodyti ir, jei taip yra, žinoma, imtis ryžtingų priemonių. Bet kol tokie dalykai nėra įrodyti, o pasirodo tik gandų pavidalu, pačios sąmokslo teorijos gali būti labiau griaunančios nei galimos grėsmės.

– Mažiau turtingi žmonės balsuodami lyg ir protestuoja prieš valdžios ir turtingųjų klanus. Bet tiek D.Trumpas, tiek R.Karbauskis savo šalyse – tarp turtingiausių žmonių.

– Čia dažniausiai politikų ir politologų sugalvota, kad masės nekenčia turtuolių, nes masės doros, o štai elitas – ne. Realybėje nėra nieko panašaus: ir Rusijoje, ir JAV, ir Lietuvoje balsuotojai mielai renkasi vyrus, kurie keičia žmonas, įžeidinėja moteris, kurie susiję su pornografijos žvaigždėmis, tuos, kurie yra turtuoliai, tuos, kurie turi ryšių su Rusija. Visi elito moralizavimai masių neveikia, pasirinkimas per rinkimus daromas remiantis visai kitomis prielaidomis, kurios mūsų politikų ir politologų nėra aptariamos, o tos teorijos, kurias plėtojame, neatitinka masių savimonės ir pasirinkimų. Kitaip tariant, politologai nustojo suprasti masių iracionalumą.

Teks peržiūrėti politines teorijas, kurios remiasi racionalaus pasirinkimo principu – kad žmogus iš dviejų blogybių visuomet pasirenka mažesnę. Nieko panašaus: pastarojo laiko balsavimai rodo, kad jei didžiąja blogybe vadinsime tai, ką pasirenka ja laikyti politologai, būtent už ją balsuoja rinkėjai. Vadinasi, arba rinkėjai iracionalūs, arba mūsų teorijos neadekvačios tikrovei.

Pastarojo laiko balsavimai rodo, kad jei didžiąja blogybe vadinsime tai, ką pasirenka ja laikyti politologai, būtent už ją balsuoja rinkėjai. Vadinasi, arba rinkėjai iracionalūs, arba mūsų teorijos neadekvačios tikrovei.

– Ar neteks peržiūrėti savo darbo principų ir sociologams – juk tiek dėl rinkimų Lietuvoje ir JAV, tiek dėl „Brexito“ sociologinės prognozės neišsipildė. Ar žmonės vėl vengia kalbėti atvirai, o gal, kaip tikina sociologai, jie apsisprendžia paskutiniu momentu? Tokiu atveju sociologinės apklausos praranda prasmę?

– Manau, ir tai, ir tai. JAV atveju Federalinis tyrimų biuras pateikė informaciją apie naujai atrastus Hillary Clinton laiškus, kuriuose paskui pasirodė, kad nėra nieko blogo, bet nauji kaltinimai neabejotinai paveikė dalį rinkėjų ir paskutiniu momentu tai sukėlė efektą, kurį sunku pamatuoti. Sociologų duomenys rodė, kad Clinton populiarumas krito 3–4 proc., tai labai daug.

Tačiau yra ir apklausiamųjų melavimo efekto: žmonės „išmoksta“ atsakinėti į sociologų klausimus – klausiami jie sako viena, o paskui balsuoja kitaip.

Bet tai nerodo, kad sociologija apskritai yra nebeteisinga. Tai rodo, jog reikės gerokai tobulinti tyrimo metodus, analizę, stebėjimus, turint omeny, kad tos klaidos, kurios šiandien randamos sociologinėse prognozėse, yra neleistinos, viršija visas galimas normas.

– O kaip žiniasklaida? Ar ji galutinai praradusi savo įtaką, jei 57:2 – tokiu santykiu JAV didžioji žiniasklaida palaikė H.Clinton, o laimėjo D.Trumpas? Panašios tendencijos ir pas mus,  o juk kažkada žiniasklaida Lietuvoje buvo institucija, kuria pasitikima labiausiai, net labiau nei Bažnyčia.

– Nemanau, kad žiniasklaida nebepaveiki. Šis efektas, kurį matome, taip pat žiniasklaidos efektas.

Žiniasklaida paprastai kritikuoja stiprėjančią didžiojo kapitalo įtaką politinėms partijoms, jų lyderiams. Pavyzdžiui, JAV žurnalistai pastaruoju metu labai kritikavo Volstrito turtuolius, jų sąsajas su politikais, buvo nurodoma ir į Clintonų šeimą. Nesvarbu, ar tai tiesa, bet šią temą žiniasklaida ilgą laiką mėgo, tuo rodydama, kad ji kritiška ir sociali. Paskui lyg ir bandyta sustabdyti atakas prieš finansų ir politikų šeimų klanų sąsajas, bet jau buvo per vėlu.

Analitikai dažniausiai nepastebi, kad pati žiniasklaida vaidina dvejopą vaidmenį: viena vertus, ji kritikuoja politikų ir didžiojo kapitalo jungtis, bet prieš rinkimus pasirenka vieną ar kitą konkurentą, kurį remia ir kurio nebekritikuoja. Pavyzdžiui, didžioji žiniasklaida JAV vienareikšmiškai palaikė Clinton, o Didžiojoje Britanijoje buvo prieš „Brexitą“.

Tačiau masės kaip tik prisimena tą ankstesnę žiniasklaidos kritiką finansiniams oligarchams. Tokį prieštaringą efektą ir jaučiame rinkimų ar balsavimų rezultatuose. Žiniasklaida pati sukuria tokius efektus, kurių paskui negali suvaldyti.

Tad negalima sakyti, kad žiniasklaida nedaro įtakos. Vadinamoji spektaklių, reginių visuomenė niekur nedingo, minios ir toliau tiesiogiai veikiamos įvairiausių reginių. Gyvename postideologiniame pasaulyje, kur ne ideologija, o koks „Naisių vasaros“ serialas yra reikšmingesnis. Žiniasklaida šioms masėms, žinoma, daro didžiulę įtaką. Bet ji pati pažadina tokius gaivalus, kurių po to rinkimų metu jau negali suvaldyti.

– Kokią, jūsų manymu, įtaką rinkėjams daro diskusijos socialiniuose tinkluose?

– Feisbukas pradeda veikti kaip socialinė žiniasklaida, bet ji turi ribotą vartotojų ir dalyvių skaičių, joje apie politines naujienas diskutuoja gana siaura žmonių grupė. Net jei tarpusavyje bendrauja keliolika tūkstančių žmonių, tai tėra grupė žmonių, vadinasi, jų įtaka – ne didesnė nei vieno mažo miestelio. Jų nuomonė sociologiškai mažai reikšminga.

Apskritai suskaičiavę, kiek aprėpia mūsų komunikacinis veiksmas, pamatysime, kad nedaug. Ir tos žiniasklaidos įtaka, kurią mes įsivaizduojame esant didžiulę, iš tikrųjų gali būti tik kelioms dešimtims tūkstančių žmonių. Paanalizavus, ką žmonės skaito, pasirodys, kad visai ne tuos laikraščius, kuriuos manome esant įtakingus, o regioninės žiniasklaidos – senosios, laikraštinės, aprėpiančios kaimus ir miestelius – įtaka pasirodys gerokai didesnė.

Nepaprastai įtakingas veiksnys yra ir politiniai gandai ar politiniai stereotipai, platinami pačių žmonių.

Nepaprastai įtakingas veiksnys yra ir politiniai gandai ar politiniai stereotipai, platinami pačių žmonių. Trumpo ir Clinton kompanijoje šis veiksnys labai įdomus. Kažkada po Richardo Nixono ir Johno F.Kennedy pirmųjų debatų televizijoje įvardyta, kad jie gali turėti lemiamą įtaką rinkėjams. Dabar Clinton turėjo trejus televizinius debatus su Trumpu ir, pagal visas apklausas, neabejotinai visus laimėjo, pirmuosius net triuškinamai. Tad ir šis modelis – kad rinkimus laimi tas, kuris laimi debatus, visiškai nepasitvirtino, o pasivirtino ta forma, kurią plėtojo Trumpas: skraidyti iš vienos šalies pusės į kitą ir tiesiogiai susitikti su minia.

– Ar „sisteminių“ partijų ir politikų krizė pasaulyje (taip pat ir Lietuvoje) trumpalaikė, ar tai apskritai partinio valdymo sistemos pabaigos pradžia? Ar teisūs manantieji, kad Trumpas ar LVŽS Lietuvoje nebūtų laimėję, jei oponentai būtų iškėlę labiau rinkėjams patrauklius kandidatus? O gal trampai – kaip stichijos banga, kuri būtų nušlavusi bet ką?

– Galime svarstyti, kas būtų, jei būtų, ir tokia padarytų klaidų analizė reikalinga. Lietuvoje dėl socialdemokratų pritariu tiems analitikams, kurie mano, kad jei būtų kitaip elgtasi su Darbo kodeksu, kurio priėmimo tvarka įžeidė daugelį žmonių, taip pat ir profesines sąjungas, kurios paprastai palaiko socialdemokratus, jei socialdemokratiškiau būtų elgęsis socialdemokratų lyderis, ko gero, šios partijos rezultatai būtų geresni. Bet buvo ir daugiau priežasčių.

Tendencija, kad stipriosios partijos vis silpnės, gali būti ilgalaikė. Šiandien nėra požymių, kad didžiosios partijos vadovaujasi savo „didžiaisiais pasakojimais“ ir pačios jais tiki. Pavyzdžiui, Lietuvos liberalų sąjūdis turi liberalų utopiją, kaip turi atrodyti laisva rinka ir kiek ji atneštų gerovės, ir jie ja tiki, ją gina ir jai atstovauja. Rinkėjas, kuris balsuoja už liberalus, atpažįsta šį pasakojimą, mato, kad liberalai nuoseklūs, kad tie idealai nuosekliai ginami, todėl nepaisant skandalų, susijusių su galimu Eligijaus Masiulio kyšio ėmimu, už juos balsavo.

To negalima pasakyti apie socialdemokratų rinkėją: socialdemokratų viršūnėse nei kas gina jų idealus, nei turi „didžiųjų pasakojimų“, nei juos aktyviai papasakoja, nei turi aktyvių ryšių su bendruomenėmis. Jų „didysis pasakojimas“ gerokai nusilpęs ir nieko nebeįkvepia, todėl socialdemokratų vietą užėmė kitos politinės jėgos.

Konservatoriai surinko maždaug tiek balsų, kiek ir prognozavo iki rinkimų. Bet į antrąjį turą išėjo labai daug konservatorių, ir tai buvo sukėlę per didelių lūkesčių. Tad ar tendencijos, kad sisteminės partijos po truputį byrės,  gali būti ilgalaikės? Tam yra rimtų požymių. Sisteminėms partijoms reikia gerokai pergalvoti savo ideologiją, savo ryšius su žmonėmis. Kaip šiandien rodo rinkimų rezultatai, vien vidinių interesų elito gynimas šias partijas veda prie žlugimo. Joms reikia keisti savo veiklą.

Sisteminėms partijoms reikia gerokai pergalvoti savo ideologiją, savo ryšius su žmonėmis. Kaip šiandien rodo rinkimų rezultatai, vien vidinių interesų elito gynimas šias partijas veda prie žlugimo.

– Ar jas pakeis kitos partijos, ar nepartiniai dariniai?

– Manau, nepartiniai judėjimai liks ir bus gana stiprūs. Vienur jie veikia geriau, kitur mažiau, bet pajutę sėkmę jie ir toliau jos sieks. Žinoma, sisteminės partijos neužsidarys, bet nesisteminių pasirodymas politinėje arenoje gali būti vis geresnis ir dar drastiškesnis.

– Prie valstybių vairo stoja nė dienos valstybės valdžios sistemoje nedirbę asmenys. Ko daugiau – pavojų ar privalumų? Gal jie išjudins užkerpėjusią sistemą?

– Ir viena, ir kita: jei pati politinė sistema pradeda veikti blogai ir tam yra empirinių įrodymų, naujų žmonių atėjimas gali būti naudingas, jei jie turi tam tikrą kompetenciją, patirtį, išsilavinimą, jei turi sisteminį ir loginį mąstymą, geba kritiškai suprasti tikrovę. Priešingu atveju jų veiksmai gali būti net labiau destruktyvūs nei ankstesnių, kad ir neefektyviai veikusių institucijų.

Lietuvoje labai daug krizių – demografinių, emigracijos, darbo užmokesčio, socialinės atskirties: kad ir kur dursime, esame prie paskutinių ES. Akivaizdu, kad struktūrinės reformos reikalingos, nes mūsų krizėms nematyti pabaigos.

Ar tie asmenys, kurie darys tas reformas, pakankamai kompetentingi, negalėčiau atsakyti nei taip, nei ne, nes neturiu duomenų. Bet jų ryžtą matau.

– Tai kas toliau? Ką pasauliui žada bręstanti nauja politinė era?

– Šiandieninė tendencija tokia: visa pasaulio politinė, socialinė, ekonominė, gal ir teisinė sistema pamažu pradeda išsibalansuoti. Ar smarkiai šis išsibalansavimas vyks, priklausys nuo JAV administracijos –  kokių veiksnių ji imsis. Antra, nuo to, kaip vyks „Brexito“ procesas, nuo ekonominių krizių. Kad pasaulis greitai bus išbalansuotas, negalėčiau tvirtinti, bet kad jį bus bandoma išbalansuoti ir tendencijos  išbalansuoti visas sistemas prasidėjo, tą aš tvirtinu.

Manau, artimiausiu metu turėtume matyti desperatiškus politinio elito bandymus susivokti, kas darosi, ir stabilizuoti pasaulio sistemas. Kaip seksis, prognozuoti neįmanoma.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA