Užkluptas ligos žinai, kad yra vaistų, kurie išgelbėtų tau gyvybę, bet pats negali jų įpirkti, o valstybė nekompensuoja, nors visą gyvenimą mokėjai mokesčius. Kodėl taip yra? „Su tokiu neatsakytu klausimu palydėjau anapilin ne vieną likimo sesę“, – atsidūsta asociacijos Onkologija.lt prezidentė Zita Zamžickienė. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) pažadėjo: „Iš pagrindų peržiūrėsime vaistų politiką.“

 

Aušra LĖKA

 

Tą dieną, kai kalbėjomės, teisininkė, buvusi Žur­nalistų etikos inspektorė Zita Zamžic­kie­nė kaip tik šventė savo gimtadienį. Sako, da­bar kiekvienas jų turi kitokią reikšmę nei iki ligos, kurią pavyko įveikti prieš ketverius su puse metų.

Dabar Z.Zamžickienė pasiryžo ginti kiaušidžių vėžiu sergančių moterų teisę į gyvybę. Ji sako, kad valstybė šios teisės negina. Galiojanti sistema ne­garantuoja kompensuojamųjų vaistų skaidrumo ir prieinamumo.

Buvęs ką tik pasibaigusios kadencijos pirmasis iš trijų sveikatos apsaugos ministrų, dabar Eu­ro­pos Komisijos (EK) narys, atsakingas už sveikatą ir maisto saugą, Vytenis Andriukaitis guodžia tik tuo, kad nesame išimtis: visose šalyse vaistų klausimai – džiunglės.

LVŽS žada šias džiungles pertvarkyti iš pagrindų. Ar yra pagrindo tikėtis gerų pokyčių?

 

Daliai ligonių atima teisę į gyvybę

Tendencijos tokios: kasmet vien kompensuojamiesiems vaistams išleidžiame vis daugiau mokesčių mokėtojų pinigų. Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) išlaidos per pastaruosius penkerius metus išaugo per 50 mln. eurų – nuo 166 mln. iki 213 mln., plius pacientų priemokos padidėjo dar 10 mln. eurų – nuo 43 mln. iki 54 mln. Ta­čiau visuomenės sveikatos pagerėjimu ir ilga­am­žiškumo šuoliu pasigirti negalime.

Didėjančios viešosios ir privačios išlaidos negerėjant sveikatos būklei signalizuoja apie dar grėsmingesnę situaciją, jei ji nebus keičiama iš esmės. Kaip tai atrodo ne tik statistikoje, bet realybėje, pasakoja šią sistemą pati išbandžiusi Z.Zamžic­kienė.

Kiaušidžių vėžiu sergančioms moterims operacija, chemoterapija ligonių kasų kompensuojama, bet vaistai po to – nebe. Kodėl? Vieni aiškina, kad nėra lėšų, kiti –  kad neįrodyta jų terapinė nauda.

„Sakau – pažiūrėkite į mane: gavau tą vaistą ir ketverius su puse metų dabar laimingai gyvenu. Visa Europa, išskyrus Makedoniją, Latviją ir Lietuvą, jį skiria, vienur kompensuoja valstybė, kitur fondai sergančioms moterims paremti. Kitose šalyse yra vėžio registras, kur surašyti visi atvejai, kada žmogus susirgo, kokį gavo gydymą, koks buvo išgyvenamumas, ir tada sprendžiama apie vaisto efektyvumą. O iš ko pas mus sprendžia, kad jis nepadeda, jei tik dabar imamasi tokį tvarkyti?“ – Z.Zamžickienė piktinasi, kad skirstant kom­pensuojamuosius vaistus nėra nei sistemos, nei logikos: vienomis ligomis sergantys žmonės gauna visą įmanomą inovatyvų gydymą, o, pavyzdžiui, moterims, sergančioms kiaušidžių vėžiu, joks vaistas nekompensuojamas – nei patentinis, nei generinis (turintis tas pačias veikliąsias me­džiagas kaip ir originalūs (patentuoti), bet imamas gaminti pasibaigus originalaus produkto patento galiojimui). Kaip palikti grupę ligonių be jokių vaistų ir pasmerkti mirčiai?

Z.Zamžickienė džiaugiasi, kad jos gydytoja jai pasakė apie tokį vaistą, laimingai susiklosčius ap­linkybėms ji pateko tarp kelių gal eksperimentinių pacienčių, kurioms jis buvo paskirtas. Vie­noms tenka ir turtą parduoti, kad jo nusipirktų, o kitos taip ir miršta negavusios atsakymo, kodėl valstybė nenorėjo joms padėti. O ši liga vis jaunėja. Ne­seniai mirė 23 metų moteris. Z.Zamžickienė sako, kad valstybei bent jau vertėtų paskaičiuoti, kas ge­riau apsimoka – išgydyti moterį, kuri paskui dirbs, mokės mokesčius, ar jos negydyti. Juk taip pažeidžiamos žmogaus teisės į gyvenimą.

„Cinizmu dvelkia pasakymas, kad abejotina te­ra­pinė nauda. Tai kelių pareigūnų nuomonė, o Che­­moterapeutų draugijos, kitų gydytojų nuomonė (jie vienareikšmiškai sako, kad tas vaistas efektyvus) pa­skutinėje vietoje. Suprantu, kad valstybė neįstengia kompensuoti visų vaistų, bet ši sistema turi būti skaidri ir pagrįsta“, – pabrėžia Z.Zam­žickienė.

Tad ji labai palankiai vertina LVŽS rinkimų programos įsipareigojimą iš esmės peržiūrėti vaistų politiką. Tam reikėtų prie apskrito stalo susėsti ir politikams, ir valstybės tarnautojams, ir gydytojams, ir ligoniams, ir farmacininkų atstovams.

 

Sistema sudėtinga ir neskaidri

„Pernelyg biurokratinė, dirbtinai sukurta, sudėtinga, neskaidri ir nevieša vaistų kompensavimo sprendimų priėmimo tvarka – palanki terpė ko­rupcijai, skatinanti pagrįstą visuomenės nepasitikėjimą Lietuvos sveikatos apsaugos sistema.

 

Pernelyg biurokratinė, dirbtinai sukurta, sudėtinga, neskaidri ir nevieša vaistų kompensavimo sprendimų priėmimo tvarka – palanki terpė ko­rupcijai, skatinanti pagrįstą visuomenės nepasitikėjimą Lietuvos sveikatos apsaugos sistema.

Kad būtų daugiau skaidrumo, visų pirma turime didinti asmenų, atsakingų už vaistų kompensavimą, nepriklausomumą. Politinio pasitikėjimo asmenys, net ir būdami savo sričių ekspertai – gydytojai, ekonomistai ar pan., niekada nebus nepriklausomi priiminėdami vienus ar kitus sprendimus“, – esamą sistemą vertina advokatė Rūta Pumputie­nė, neseniai lietuviškos vaistų rinkos tyrimą pristačiusio Amerikos prekybos rūmų Lietuvoje sveikatos reikalų komiteto LAWG („Local American Wor­king Group“) atstovė.

Jos įsitikinimu, spręsti dėl vieno ar kito kompensuojamojo vaisto reikalingumo turi ne politinio pasitikėjimo asmenys, o nepavaldūs vienas ki­tam Sveikatos, Socialinės ir darbo apsaugos, Fi­nansų ministerijų specialistai, gydymo įstaigų, pacientų organizacijų atstovai, taip pat tarptautiniai nepriklausomi ekspertai. Be to, su vaistų kom­pensavimu susiję duomenys, sprendimai, protokolai turi būti prieinami viešai. Priimami sprendimai privalo būti objektyvūs, motyvuoti ir išsamiai pagrindžiami viešai. Nepriklausomumas, viešumas ir išsamumas yra kompetencijos pagrindas.

Konkurencijos tarybos atlikto kompensuojamųjų vaistų tyrimo preliminariose išvadose taip pat pabrėžiama, kad problema glūdi valdžios veiksmuose – Vyriausybės patvirtintoje vaistų kom­pen­sa­vimo tvarkoje. Analogiško poveikio ir kokybės, bet pigesnių vaistų patekimas į kompensuojamųjų vais­tų rinką yra apribotas. Dėl to, tikėtina, vaistų kai­nos pacientams yra didesnės, vaistų įvairovė ma­žesnė, neefektyviai naudojamos PSDF fondo lėšos.

Tai patvirtina ir Valstybės kontrolė, nustačiusi, kad vaistų įtraukimui į kompensavimo sistemą trūksta aiškumo ir skaidrumo.

Tad, Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) vertinimu, sveikintina, kad LVŽS vaistų politiką siekia padaryti viešesnę ir skaidresnę. Gerai ir tai, kad keliami tikslai mažinti vaistų kainas bendradarbiaujant su kaimyninėmis valstybėmis tiek vaistų registravimo, tiek jų pirkimo srityse. Iš­siderėjus palankesnes sąlygas tai duotų realų postūmį vaistų kainų mažėjimui.

 

Kas atpigintų vaistus

Valstybinės ligonių kasos (VLK) prie Sveikatos apsaugos ministerijos atstovė Lina Bušinskaitė-Šriubėnė vardija, kas per pastaruosius kelerius metus nuveikta sie­kiant mažinti vaistų kainą: šiais metais Vy­riausybė pakeitė bazinių kainų apskaičiavimo tvar­ką, tad pacientai pigiausią visos vaistų grupės vaistą, kai jis kompensuojamas 100 proc., galės įsigyti be priemokos. Po aktyvių Sveikatos apsaugos ministerijos, VLK bei vaistų gamintojų derybų 2016 m. į kompensuojamųjų vaistų sąrašą buvo įrašyti 56 vaistai, kuriuos kompensuojant 100 proc. gyventojams primokėti nereikia.

Ieškant kitų galimybių mažinti vaistų kainas dar 2012 m. pasirašyta Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendradarbiavimo dėl vaistų skolinimosi bei bend­­­rų viešųjų pirkimų sutartis. Šiuo metu dėl bendrų vaistų pirkimų vyksta diskusijos su Lenkija. Lie­tuva yra išreiškusi norą dalyvauti kai kuriuose EK vykdomuose centralizuotuose vaistų pirkimuose.

Tiesa, nuomonė, ar Lietuvoje vaistai brangesni, ar pigesni nei kitur, priklauso nuo pasirinktos skai­čia­vimo metodikos. Štai Sveikatos apsaugos ministerija šią liepą pateikė skaičių, kurie Lietuvą leis­tų va­dinti pigių vaistų šalimi: remiantis EUROPID duo­menimis, nustatyta, kad 78 proc. lygintų kompen­suojamųjų vaistų kainos Lietuvoje yra mažesnės už Europos 25 šalių mažiausių kainų vidurkį. Tad ministerija padarė išvadą, kad populiarus mitas apie didžiausias vaistų kainas Lie­tuvoje nepagrįstas.

Tačiau Amerikos prekybos rūmų Sveikatos reikalų komiteto, atstovaujančio ir amerikiečių

inovatyvių vaistų gamintojams užsakymu „Ernst&Young“ (EY) atliktame kompensuojamųjų „senų“ (generinių ir pasibaigusio patento) vaistų kainų Lietuvoje palyginime su to paties tarptautinio pavadinimo mažiausiomis kainomis 25 Europos šalyse nustatyta, kad Lietuvoje kompensuojamieji vaistai – vieni brangiausių.

Tad pigiausi ar brangiausi? Pasak advokatės R.Pum­putienės, Sveikatos apsaugos ministerija re­miasi EURIPID duomenimis, kurie atspindi tik vais­tų gamintojų deklaruotas kainas, neįtraukiančias nuolaidų ar priemokų dengimo bei kitų antkainių ir pan., bet ne faktines, t.y. realias, gamintojo į rin­ką teiktas kaina, kurių pagrindu buvo atliekamas EY tyrimas. Be to, ministerija lygino kompensuojamųjų vaistų kainų vidurkius, bet ne mažiausias kainas. EY tyrime taikytas mažiausios kainos principas, sąmoningai siekiant parodyti maksimalų galimą lė­šų, išleidžiamų vaistams, su­taupymo potencialą.

Ir, trečia, ministerijos išvestas vidurkis yra visų vaistų kainų, ir lygintos vidutinės kainos, bet ne pi­giausios galimos. EY tyrime remtasi faktinėmis kai­nomis ir nustatyta, kad inovatyvūs vaistai Lie­tuvoje kainuoja tiek pat, kiek ir kitose šalyse, o ge­nerinių ir pasibaigusio patento vaistų kainos – vienos di­džiausių visoje Europoje.

 

Inovatyvūs vaistai Lie­tuvoje kainuoja tiek pat, kiek ir kitose šalyse, o ge­nerinių ir pasibaigusio patento vaistų kainos – vienos di­džiausių visoje Europoje.

„Tenka tik apgailestauti, kad ministerijos ir jai pavaldžių įstaigų valdininkai sugeba paneigti ne tik tokius duomenis, bet ir siūlymus skaidrinti vaistų kompensavimo sistemą, mažinti vaistų kainas, atsikalbinėdami lėšų arba įrodymų, jog Lietuvoje vaistų kainos per didelės, trūkumu. Negana to, bandoma įteigti, kad kalti pacientai, kurie renkasi „brangius“ vaistus. Juk esmė ir yra ta, kad Lietuvoje kažkodėl vis dar brangūs tie vaistai, kurie kitose šalyse pigūs. Ir ne pacientas čia kaltas dėl to, kokį vaistą vaistinėje išsirenka“, – sako R.Pumputienė.

Pasak LLRI ekspertės Dovilės Sujetaitės, valdžia turi visus svertus mažinti vaistų kainas, tačiau tuo nepasinaudoja: „Valdžios atstovai su gamintojais derasi dėl į Lietuvos rinką tiekiamų vaistų kainų. Tai, kad į Lietuvą patenka brangūs vaistai, – valdžios atsakomybė. Juk išsiderėta gamintojo dalis sudaro net apie 80 proc. visos galutinės vaisto kainos. Valdžia taip pat sprendžia, kokius vaistus ir ko­kia apimtimi kompensuoti. O čia vėl reikia sprendimų priėmėjų iniciatyvos, kad atpigtų kompensuojamieji vaistai. Tereikia atšaukti pacientų in­te­resams kenkiančius reguliavimus, įtraukiant vaistus į kompensuojamųjų sąrašą. Tikėtina, mo­kėti tektų mažiau.“

 

Pigiausi ar geriausi?

Nepaisant nuolat tobulinamos vaistų kompensavimo sistemos, išlaidos jiems kasmet didėja. VLK atstovė L.Bušinskaitė-Šriubėnė aiškina, kad didelę įtaką tam daro demografija: vidutinė žmonių gyvenimo trukmė ilgėja, o su amžiumi žmonės patiria vis daugiau sveikatos problemų, tad ir vaistų suvartojama daugiau. Šiuo metu kompensuojamuosius vaistus vartoja apie 40 proc. Lietuvos gyventojų.

Tačiau L.Bušinskaitė-Šriubėnė pabrėžia, kad didžiausia vaistų vartojimo problema išlieka neracionalus jų vartojimas. Pavyzdžiui, 2015 m. buvo išrašyta 11,5 mln. kompensuojamųjų vaistų receptų, už juos PSDF lėšomis sumokėta 212,6 mln. eu­rų, o patiems gyventojams teko primokėti 53,8 mln. eurų. Jei žmonės būtų rinkęsi pigesnius, generinius vaistus, priemoka sudarytų apie 21,3 mln. eurų.

VLK duomenimis, iš visų pirktų kompensuojamųjų vaistų 2015 m. brangiausiai PSDF biudžetui kainuojantys vaistai buvo originalūs, už juos sumokėta net 58 proc. visų kompensuojamiesiems vaistams skirtų lėšų (114 mln. eurų). „Kitaip tariant, rinkdamiesi brangesnius vaistus žmonės ne tik permoka patys, bet ir prireikia gerokai daugiau PSDF lėšų jiems kompensuoti. O kai žmonės perka daugiau brangesnių vaistų, pigesnių vaistų gamintojai negali įsitvirtinti rinkoje, nes jų vaistų perkama gerokai mažiau. Kai gamintojų rinkoje nėra daug, farmacininkai gali kelti kainas, nes tiesiog nėra al­ternatyvos“, – aiškina L.Bušinskaitė-Šriubėnė.

Ji priduria, kad seniai įrodyta, jog generiniai vaistai tokie pat kokybiški kaip ir originalūs, tačiau jų kaina gali būti kelis kartus mažesnė. VLK duomenimis, palyginus vaistų suvartojimo rodiklius su kitomis aukšto ekonominio išsivystymo šalimis, Lietuvoje suvartojama daugiau brangesnių tos pa­čios terapinės vertės vaistų, to­dėl trūksta lėšų, kad būtų kompensuojama pakankamai daug naujų di­delės terapinės vertės vaistų.

EY tyrimo duomenimis, atvirkščiai, Lietuva – vie­na la­biausiai atsilikusių ES būtent pagal inovatyvių vaistų prieinamumą. „Dabar Lietuvoje „senų“ vaistų (generinių ir pasibaigusio patento) vartojimas sudaro didžiulę dalį PSDF biudžeto – 2014 m. net apie 47 proc., kai kitose šalyse išlaidos jiems siekia vos 8–20 proc. Taigi esminė problema – kad didžiulė dalis valstybės skiriamo biudžeto vaistams kompensuoti tenka ne moderniausiems, o generiniams ir jau pasibaigusio patento vaistams. Tad ana­logišką poveikį turinčių vaistų kompensavimas ir toliau nėra ribojamas, net jei jie gerokai brangesni nei ki­tose šalyse arba nėra efektyvūs. Taigi gaunama vertė neatitinka išlaidų, kurios tikrai nekuklios“, – tyrimo duomenis komentuoja R.Pumpu­tie­nė.

Jos teigimu, kad priartėtume prie kitų šalių ge­ro­sios praktikos, turi būti padidinta generinių ir pa­sibaigusio patento vaistų kainų konkurencija. O ji galima tik tada, kai suteikiama paskata gamintojui siūlyti mažiausią vaisto kainą. Pavyzdžiui, įteisinamas privalomumas parduoti pacientui pigiausią vaistą (ne tik vaistinės monitoriuje parodyti) arba privalomumas nepigiausius generinius ir pasibaigu­sio patento vaistus parduoti tik su priemoka (kad pacientui būtų paskata pirkti pigiausią vaistą).

Verta pasinaudoti Vakarų ir Skandinavijos šalių patirtimi: ten generiniai ir pasibaigusio patento vais­tai dažniausiai perkami konkurso būdu arba tiesiog į kompensuojamųjų vaistų kainyną įrašomi tik tie vaistai, kurie yra pigiausi (bet ne visi), nes vykdant konkursą ar darant atranką įrašyti pigiausius gamintojai efektyviau konkuruoja kainomis. Dėl to tam tikrų vaistų kainos Nyderlanduose nu­krin­ta net iki 93 proc., Norvegijoje, Švedijoje „se­ni“ vaistai kainuoja iki 90 proc. mažiau nei originalūs.

EY tyrimo duomenimis, sumažinus generinių ir pasibaigusio patento vaistų didmeninę kainą iki mažiausios kainos Europoje, valstybė turėtų potencialo sutaupyti daugiau nei 60 mln. eurų. Taip atsirastų daugiau galimybių kompensuoti ir inovatyviausią gydymą.

 

Valdiškose vaistinėse vaistai ne pigesni

Dar viena LVŽS idėja (tiesa, neįrašyta į rinkimų programą, bet minėta diskusijose) – steigti vals­tybinių vaistinių tinklą. Bet jų yra ir dabar, tik vaistai jose ne pigesni nei kitose.

 

Dar viena LVŽS idėja (tiesa, neįrašyta į rinkimų programą, bet minėta diskusijose) – steigti vals­tybinių vaistinių tinklą. Bet jų yra ir dabar, tik vaistai jose ne pigesni nei kitose.

Nors Universiteto vaistinės su penkiais jos filialais Vilniuje 100 proc. akcijų valdo Sveikatos ap­saugos ministerija, oficialiai pripažįstama, kad „valstybinio“ vaistų tinklo tikslas – pelno siekimas. O štai neseniai Universiteto vaistinė paskelbė, kad neliko jos Lazdynų padalinio, čia veikusio 50 metų, mat nepavyko laimėti patalpų nuomos konkurso ir Vilniaus m. savivaldybė nutraukė nuomos sutartį.

Yra „valdiškų“ vaistinių ir kituose miestuose, tik, pavyzdžiui, įsteigtos savivaldybių, baigia užsidaryti, nes neatlaiko konkurencijos.

„Naujosios valdžios idėja kurti valstybinių vaistinių tinklą – mažų mažiausiai absurdiška. Nėra nė vienos priežasties, kodėl valdiškoje vaistinėje kainos turėtų būti mažesnės. Sunkiai tikėtina, kad valdiškos vaistinės vaistus iš didmenininkų gautų pigiau nei privačios, juolab kad pastarosios turi tikrai nemažą derybinę galią, – neabejoja LLRI ekspertė D.Sujetaitė, pridurdama: – Kas toliau? Valdiškos kepyklos, nes duona per brangi, valdiškas žemės ūkis, nes pienas per brangus, valdiškos statybos, nes butai per brangūs? Tokia logika šalies ekonomiką suka atgal.“

Ekspertės manymu, tik nesuprantantys gali sa­kyti, kad vaistai brangūs, nes juos pardavinėja privačios vaistinės, ir neva vaistai atpigtų, jei juos pardavinėtų valdiškos vaistinės. Be to, korupcijos rizika, užsiiminėjant valdišku verslu, yra didelė. Ar nebus kaip su „auksinėmis šakutėmis“, kad gausime ir „auksinių tablečių“? Argumentas, kad vaistai atpigtų, nes valdiškos vaistinės skurtų daugiau konkurencijos, taip pat sunkiai pagrindžiamas. Greičiau atvirkščiai – išstūmus likusias nepriklausomas vaistines konkurencija tik sumažėtų.

Galiausiai, pasak LLRI ekspertės, valdžia turi daug kitų svertų mažinti vaistų kainą, nes nustato pridėtinės vertės mokesčio dydį vaistams ir netgi reguliuoja prekybos maržą vaistinėms, t.y. vaistinės negali parduoti vaisto brangiau už valstybės nustatytą prekybos antkainį. Dėl konkurencijos šis antkainis dažnai yra mažesnis nei leidžiamas.

Vis dėlto vaistinių tinklas Lietuvoje didžiulis, vadinasi, tai apsimokantis verslas. Tačiau Vaistinių asociacijos vadovė Elena Kvedarienė tikina, kad gelbsti didelis nevaistinių prekių asortimentas – kosmetikos ir panašios prekės. O vaistinių dalis vaistų kainoje nedidelė ir valstybės reguliuojama.

„Vaistinės nedalyvauja nustatant mažmeninę kompensuojamųjų vaistų kainą. O didžiausias leistinas vaistinių antkainis nustatytas Vyriausybės ir yra vienas mažiausių ES: kompensuojamiesiems vais­tams – 5 proc., nekompensuojamiesiems – 20 proc. Tad vaistinės gali jį tik sumažinti, o dėl didelės konkurencijos tai ir daro“, – sako E.Kve­darienė. O PVM mokestis (kompensuojamiesiems 5 proc., ne­kom­pen­suojamiesiems 21 proc.), kuris yra vienas di­džiausių ES (prieš porą savaičių Seimas nusprendė 5 proc. PVM taikyti ir brangiems nekompensuoja­­miems receptiniams vaistams, kurių išorinės pa­kuo­­tės apmokestinamoji vertė didesnė nei 300 eurų).

E.Kvedarienė atkreipia dėmesį, jog lyginant vais­tų kainas Lietuvoje ir Lenkijoje, kuri vis nurodo­ma kaip sektinas pavyzdys, reikia turėti omeny, kad ten ir rinka daugiau nei dešimtkart didesnė už mūsų, ir PVM mažesnis, be to, Len­kijoje yra vaistų gamyklų, o į Lietuvą beveik visus vaistus įsivežame.

 

Masto ekonomija padėtų spręsti visos Europos problemą

EK narys V.Andriukaitis, atsakingas už sveikatą ir maisto saugą, pasakoja, kad vaistų kainų skai­drumas, kainodaros problemos, kelio atvėrimas inovatyviems vaistams – klausimai, kurie da­bar ant visų ES šalių darbo stalo. EK taip pat stengiasi prisidėti sprendžiant šias problemas. „Ska­tiname šalių bendradarbiavimą diegiant skaidresnę, suprantamesnę ir daugiau informacijos turinčią vaistų kainodaros sistemą“, – pasakoja V.An­driukaitis.

Vasarį EK pristatė didelę studiją, atskleidžiančią kainodaros ir vaistų kainos kompensavimo mechanizmus visose 28 ES šalyse. Taip pat kuriamas portalas, kuriame siūloma šalims skelbti jų vaistų kainodaros mechanizmus, skelbti derybinius procesus su tiekėjais, kad būtų galima matyti, kodėl suderėta tokia, o ne kitokia kaina. Taip siekiama sukurti atvirą, patikimą, skaidrią duomenų bazę, kuria galėtų naudotis visos ES šalys. Bus galima palyginti, o tada aiškintis, kodėl panašių rinkų šalyse taip skiriasi tų pačių vaistų kaina. Čia labai aštrus skaidrumo klausimas.

V.Andriukaitis pasakoja, kad šalys skatinamos diskutuoti dėl bendrų vaistų pirkimo mechanizmų. Štai jau 24 šalys, tarp jų ir Lietuva, pasirašė susitarimą dėl bendro vakcinos pirkimo. Šalys bandomos grupuoti, kurios kokių vaistų nori pirkti, – tai padėtų įgyvendinti masto ekonomiją.

Bet V.Andriukaitis stebisi: nors masto ekonomija gali numušti kainą, atsiranda įvairių svarstymų, kad bus nelankstu ar kils dar kokių problemų. „Bet kai paanalizuoji, kad panašios rinkos šalyse tas pats vaistas iš tiekėjų perkamas už skirtingą kainą, išlenda, kodėl taip yra ir kodėl kai kas ne­nori eiti masto ekonomijos keliu. Čia yra džiunglės, ir todėl mūsų pastangos formuoti daugiaprofilinę platformą, stengtis jungti šalis, skatinti skaidrumo, atvirumo, dialogo, etikos kodekso diegimą ir kūrimą, europinius susitarimus, kurie leistų taikyti masto ekonomiją, yra konstruktyvios, nors ir turint omeny, kad šalių sveikatos apsaugos sistemos – išimtinė šalių kompetencija“, – neabejoja V.Andriukaitis.

Jis pasakoja, jog EK ėmėsi inovatyvių vaistų iniciatyvos, kuriai skirta per 1 mlrd. eurų, kad būtų suburti medikai, mokslininkai, šios srities industrija sukurti modeliams, leisiantiems pateikti naujų vaistų socialiai priimtinomis kainomis.

Per trejus metus EK ketina parengti įstatyminius pasiūlymus sukurti medicinos technologijų, vaistų ir medicinos įrangos tyrimų sistemai, kuri padėtų suprasti ir įvertinti vaistų pramonės sąnaudas ir leistų šalims turėti patikimesnį instrumentą diskutuoti dėl kainos. Pavyzdžiui, dabar farmacijos pramonė pateikia, kad tiek ar tiek kainuoja sukurti vaistų molekulę, bet nėra metodologijų įsitikinti, ar tiek iš tikrųjų ir kainavo. „Vaistų rinkoje – sudėtingi ir daugiaveidžiai procesai, juos reikia nagrinėti įvairiais aspektais, priešingu atveju tai gali nulemti klaidingą sprendimą“, – sako V.Andriukaitis.

Vaistų kainą lemia ir PVM, kitos sąnaudos, rinkos dydis. Galų gale tai, ar vaistas laikytinas pigiu, ar brangiu, priklauso ir nuo tos šalies gyventojų perkamosios galios.

Be to, reikia suprasti, kad vaistas nėra paprasta prekė. Pavyzdžiui, yra tokių vaistų, kurie skirti specifinėms pacientų grupėms: jų kaina labai didelė, nes gamintojui labai sunku pagaminti vaistą, kuris bus naudojamas kokiems 15 tūkst. žmonių per keturias penkias šalis. „Tad čia tiesmukai konkurencijos taisyklių visur nepritaikysi“, – atkreipia dėmesį V.Andriukaitis, Lietuvos konkurencijos tarybos vaistų rinkos tyrimo išvadas dėl konkurencijos vaistų rinkoje vertindamas kaip paviršutiniškas.

Vaistų rinkoje – ne tik dideli pinigai, bet ir di­delis spaudimas. V.Andriukaitis prisimena: „Dir­bant sveikatos apsaugos ministru neabejotinai teko susidurti su didžiuliu ir nesąžiningu spaudimu. Kai pradėjome diskutuoti, kad reikia įvesti vadinamuosius kainų tunelius, apibrėžiant, kiek gali skirtis brangiausio ir pigiausio vaisto toje pačioje vaistų grupėje kaina, kaip sunkiai tai skynėsi kelią. Analizavome, kodėl generiniai vaistai atskirose grupėse laikosi aukštame lygyje ir nėra jokio pokyčio, nagrinėjome, kokie yra tiekėjai, kuris tinklas. Maža to, vaistų srityje lengva manipuliuoti visuomenės nuomone, nes tai jautri tema. Kiekvienas žingsnis šioje srityje lydimas lobistinio spaudimo. Čia labai sudėtinga sritis. Spaudimo čia buvo ir bus.“

Vis dėlto V.Andriukaitis sako tikintis, kad šio­se, jo žodžiais tariant, džiunglėse įmanoma įvesti tvarką, tik reikia kuo daugiau skaidrumo ir viešos informacijos.

Pabaigoje – dar šiek tiek statistikos: 100 tūkst. gyventojų Estijoje tenka 37 vaistinės, Latvijoje – 44, o Lietuvoje – net 48, gydytojų – atitinkamai 336, 347, 436. Tačiau išlaidos, skaičiuojant žmogui metams, jau atvirkštinės proporcijos: Estijoje – 930 eurų, Latvijoje – 812, Lietuvoje – 781 euras.

Kaip, turėdami mažiausiai lėšų, turime daugiausiai gydytojų, daugiausiai vaistinių, bet ir trumpiausią amžiaus trukmę? Ir į šį klausimą atsakymą turės rasti jau nauja valdančioji dauguma.

 

LVŽS rinkiminiai pažadai

• Sieksime, kad sprendimą dėl vaistų kompensavimo atsižvelgiant į valstybės galimybes lemtų nepriklausomas farmakoekonominis vertinimas, specialistų draugijų rekomendacijos būtų viešos ir skaidrios, būtų plačiau naudojami modernūs individualizuoti vaistai.
• Stiprinsime sprendimus dėl vaistų įtraukimo į kompensuojamųjų sąrašą priimančios Privalomojo sveikatos draudimo tarybos narių nepriklausomumą nuo išorinio poveikio.
• Siekdami sumažinti vaistų ir medikamentų kainą, ieškosime galimybių bendradarbiauti su kaimyninėmis valstybėmis tiek vaistų registravimo, tiek jų pirkimo srityse.
• Elektroninės sveikatos sistemos pagalba sieksime skaidrumo išrašant vaistus, vertindami, ar išrašant medikamentus nėra teikiamas prioritetas kurios nors vienos farmacinės kompanijos vaistams.
• Steigsime valstybines vaistines.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

 

 

Rinkėjų į politinės arenos užribį išstumtiems „darbiečiams“ prognozuojama agonija ir visiškas išnykimas, toks kaip daugelio kitų už parlamento ribos likusių partijų. Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje jau spėjo ne tik įsisteigti, bet ir išnykti beveik keturios dešimtys partijų.

 

Aušra LĖKA

 

Ar pamenate Demokratų, Tėvynės liaudies, Nepriklausomybės, Moterų, Protėvių atgimimo, „Rinkimai 1996“ ar Ūkio partijas? Visos jos – partijų kapinyne. Kai kurios visai nunyko, kitos jungėsi tarpusavyje (tačiau politinis nulis prie kito politinio nulio vis tiek būdavo nulis), paskui įsiliedavo į kokią didesnę politinę jėgą. Daugelio net pavadinimai skamba lyg pirmą kartą girdimi.

Tačiau politinį sudie teko tarti net ir rinkimų favoritų šlovę pelniusioms partijoms. Toks likimas po pastarųjų Seimo rinkimų prog-nozuojamas ir „darbiečiams“, o po jų – ir „tvarkiečiams“.

 

Kur dingsta pralaimėjusieji

Politologės prof. dr. Jūratės Novagrockienės vertinimu, tiek Darbo partija, tiek „Tvarka ir teisingumas“ nyksta, kol galiausiai jų visai neliks. Dabar jau abi liko be savo charizmatiškų lyderių, o metų metais kartojamas tas pats populistinis jaukas prarado magiją rinkėjams.

Nykstančiųjų vietą užima kiti politiniai žaidėjai, šiuose rinkimuose – Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS). Tiesa, ir šios „nepartinės partijos“ politinis tvarumas kelia abejonių.

Beje, tai retas atvejis, kai rinkėjų išbraukta iš parlamentinių partijų politinė jėga po 12 metų grįžo iš karto į rinkimų lyderes. Bet LVŽS ir jos pirmininkas Ramūnas Karbauskis pamažu tam kaupėsi: partija neblogai pasirodydavo savivaldybių tarybų rinkimuose, o R.Karbauskis populiarumą auginosi remdamas kultūros projektus ar kovodamas už blaivybę.

Frakcijos parlamente nuo 1992 iki 2012 m. neturėjo ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga. Bet tai specifinė partija, kuri koncentruojasi keliose šimtaprocentinio laimėjimo apygardose. Jos sėkmė daugiausia priklauso nuo rinkėjų aktyvumo: jei jis didesnis, lenkiškųjų rinkimų apygardų balsai daugiamandatėje apygardoje ir „paskęsta“. Be to, ši partija vėl grįžo į Seimą, į savo sąrašus įtraukusi ir Rusų aljanso kandidatus, vadinasi, ir rusakalbius rinkėjus.

Vis dėlto dažniausiai partijos, likusios už Seimo durų, netrunka išgaruoti kaip dūmas. Taip nutiko Romualdo Ozolo Centro sąjungai, kuri įsiliejo į Liberalų ir centro sąjungą. Bet ir šios nebėra politiniame žemėlapyje. 2012 m. rinkimuose jos pirmininkas Algis Čaplikas reklamavosi kaip naujos kartos lyderis. Tačiau partija, negavusi nė vieno mandato, susijungė su Artūro Zuoko „Sąjunga TAIP“, įsteigdama Lietuvos laisvės sąjungą. Ši partija dabar dalyvavo rinkimuose, bet tepelnė 2,1 proc. balsų.

Analogiška Naujosios sąjungos (socialliberalų) istorija: triumfavę 2000 m. rinkimuose, po dviejų kadencijų socialliberalai liko už Seimo durų ir kiek pavegetavę įsiliejo į Darbo partiją. Tačiau dabar ir pastarąją ištiko toks pat likimas likti politinio elito užribyje. Šių metų nelaimėlės išskirtinumas tik tas, kad pirmą kartą už Seimo durų liko partija, praėjusiuose rinkimuose laimėjusi pirmąjį turą.

„Partijų ir rinkimų finansavimo sistema nustekeno partijas. Jei partija neišrenkama į Seimą, ji praranda finansavimo šaltinius ir jai tiesiog neapsimoka egzistuoti, nebeužtenka lėšų aparatui išlaikyti. Partijų stiprinimo požiūriu tokie apribojimai nebuvo gerai“, – tokios nuomonės laikosi J.Novagrockienė.

O finansavimas iš valstybės biudžeto net reiškia tam tikrą suaugimą su valstybe. Štai partijų lėšos pernai siekė 8 mln. eurų. Pagrindinis jų finansavimo šaltinis buvo iš valstybės biudžeto gautos lėšos – jos sudarė 68,7 proc. partijų lėšų.

Nebūdamos parlamente partijos gali dalyvauti kokiuose savivaldybių rinkimuose, bet didesnės sėkmės sunku tikėtis. „Tad išlieka parlamentinės ir mažos protesto partijos, kurios kuriasi išreikšti savo protestui vienu ar kitu klausimu“, – aiškina J.Novagrockienė.

 

Užsiimti politika apsimoka tik provincijoje

Tačiau ką tokiu atveju reiškia tai, kad partijų narių Lietuvoje daugėja: prieš keletą metų jų buvo 3 proc. pilnamečių gyventojų, dabar 5 proc. „Toks skaičius Vakarų demokratinėse valstybėse laikytas gera klasika, nes tokia dalis partijoms priklausančių žmonių jau rodo tam tikrą visuomenės politinį aktyvumą. Tačiau Lietuvos specifika – kad partijų narių augimas rodo ne tiek visuomenės palaikymą politinėms partijoms, kiek abipusės naudos siekimą, net iškreiptą partijos vaidmens suvokimą“, – sako J.Novagrockienė.

Partijos turėtų būti įrankiai konkuruoti dėl pažangesnės valdžios, pažangesnių sprendimų. Bet dažnai į jas einama kaip į darbo biržą.

Pasak politologės, nauji partijų nariai skirstytini į tris grupes. Vieni, ypač jaunesnės ir vidurinės kartos žmonės, stoja į partijas, nes pradeda suvokti buvimą jose kaip tam tikrą profesinę veiklą, politinės veiklos kryptį. Tačiau nemažai, daugiausia ne didmiesčiuose, pradėjo stoti į partijas todėl, kad jos duoda naudos – padeda rasti darbo, be to, atsiranda papildomų socialinių ryšių, taip pat padedančių susirasti darbą. Trečia partijų naujokų kategorija – tie, kurie taip nori įgyti daugiau galių priimant sprendimus, tad partijose matyti daug verslininkų. Nors partijos nemėgstamos, žmonės suvokia, kad būdamas jos nariu gali gauti socialinės ar materialinės naudos, ir į jas stoja, bet nebūtinai dėl ideologinių priežasčių.

 

38 partijos, bet gyvų – mažiau nei pusė

Vis dėlto Lietuvoje, pagal oficialų Teisingumo ministerijos skelbiamą sąrašą, – net 38 partijos. Kiek iš jų gyvų – kitas klausimas. Rinkimuose savo partijos, koalicijos ar kitos partijos sąraše dalyvavo mažiau nei pusė. Rinkėjų palankumo, konvertuoto į mandatus Seime, užteko tik septynioms (5 proc. ribą peržengė šešios, bet Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos sąraše kandidatavo ir Rusų aljanso atstovai).

Net iš tų, kurios kažkokia forma dalyvauja šiuose Seimo rinkimuose, plačiajai visuomenei girdėti kokių dešimties pavadinimai, o bandydamas partijų lyderių pavardes priskirti vienai ar kitai partijai susipainiotų net dažnas politologas. 14 iš registruotų partijų pasiekusios likvidavimo fazę.

Nors bendras partijų narių skaičius nuo kadencijos pradžios stabiliai didėjo (nuo 107,8 tūkst. 2012 m. iki 121,8 tūkst. dabar – 11,5 proc.), bet partijų indėlis į šią aritmetiką labai skirtingas.

Dauguma liliputinių partijų deklaruoja savo narių gausėjimą, tačiau jose narių dešimtkart mažiau nei didžiausiose. Dvi partijos – Socialdemokratų ir Darbo – peržengusios 20 tūkst. narių ribą (atitinkamai 21 201 ir 20 659), dvi – Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) ir „Tvarka ir teisingumas“ – per 10 tūkst. (atitinkamai 14 920 ir 12 899). 5 tūkst. narių ribą dar peržengia Liberalų sąjūdis (7979).

Tačiau gausumas nereiškia populiarumo ir tarp rinkėjų: „darbiečiams“ tai nepadėjo patekti į Seimą. Nuo jų bėgo ir rėmėjai (iš 18,4 proc. „Vilmorus“ / „Lietuvos ryto“ apklausoje 2012 m. spalį dabar buvo belikę 5,1 proc.), ir nariai – per kadenciją jų prarasta 4667.

O rinkimuose sėkmę patyrusios partijos augo: TS-LKD – 2584, LVŽS – 1016. Rinkimuose į trečią iš pirmos vietos ant geriausiųjų pakylos nukritę socialdemokratai užaugo 4169 nariais. Tiesa, labiausiai per kadenciją išaugo Liberalų sąjūdis – net 4334 nariais. Iki jų buvusio lyderio Eligijaus Masiulio skandalo kaip ant mielių kylant jų reitingams tai nestebino, bet norinčiųjų būti liberalais daugėjo net šiemet.

Ar 38 partijos – ne per daug? „Didžiojoje Britanijoje veikia per 30 partijų, nors realiai lyderiauja dvi, dabar atsiranda trečias žaidėjas. Tad negalima sakyti, kad daug partijų – tik Rytų Europos, posovietinių valstybių bruožas“, – lygina J.Novagrockienė, pridurdama, jog tam, kad sprendimų priėmimas parlamente būtų efektyvesnis, rinkimuose numatytas barjeras. Šįsyk jis pasirodė per aukštas net praėjusiuose rinkimuose triumfavusiai partijai.

 

 

 

„Veidui“ ne tas pats, kas vyks valstybėje po rinkimų, tad naujo politinio ciklo išvakarėse prie apskrito stalo subūrėme grupę įvairių sričių autoritetų, kad jie būsimai valdžiai sugeneruotų pasiūlymų paketą, kaip tapti konkurencinga, pažangia valstybe, neįstrigti ties perspektyvios, bet taip ir nerealizuojančios savo potencialo šalies statusu.

 

Aušra LĖKA

 

„Tvari valstybės ateitis remiasi trimis labai aiškiais poliais – finansais, žmogiškaisiais ištekliais ir aplinka, kuri turi sukurti paskatas veikti“, – „Veido“ diskusijoje sakė Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis. Kaip būsimoji Vyriausybė galėtų šiuos tris polius sustiprinti, taip pat diskutavo lazerių gamybos ir mokslinių tyrimų įmonės „Šviesos konversija“ mokslo direktorius dr. Romualdas Danielius, Vilniaus universiteto studijų prorektorius doc. dr. Valdas Jaskūnas, „Visionary Ana­ly­tics“ tyrimų centro direktorė dr. Agnė Paliokaitė ir DNB banko vyriausioji ekonomistė Baltijos šalims Jekaterina Rojaka.

 

Kaip siekti Lietuvos ekonomikos spurto

R.Dargis: Valstybės finansai nėra blogos būklės: mažėja deficitas, įsipareigota, kad kitąmet biudžeto pajamos viršys išlaidas, valstybės skola palyginti nedidelė. Vadinasi, jei apsispręstume daryti kokią svarbią reformą, galėtume skolintis, o reformos visuomet reikalauja pinigų. Po 2020 m. nežinia kiek turėsime ES lėšų, tad tam dabar ir reikalingos labai rimtos struktūrinės reformos.

Kitas svarbus dalykas – žmogiškieji resursai. Čia situacijos dar niekaip nestabilizuojame: šiemet turbūt vėl apie 40 tūkst. išvažiuos ir kur kas mažiau grįš, mirusiųjų bus apie 9–10 tūkst. daugiau nei gimusiųjų. Vaistų tokiai situacijai nė nepradėjome taikyti, išskyrus tai, kad partijos pernai „sutarė“, jog 2025-aisiais mūsų bus 3,5 milijono. Tačiau nėra programų, nei kaip stabilizuoti išvažiavimą iš regionų, nei kaip skatinti aukštos kvalifikacijos žmonių atvažiavimą čia iš trečiųjų šalių, apie ką paniškai nenorime nė diskutuoti. O Estija jau sugebėjo pasiekti, kad pas juos atvažiuojančiųjų daugiau nei išvažiuojančiųjų.

Regionų problema – tai ir emigracijos problema. Vaistas – pasiūlyti darbo vietų: arba vietinis verslas turi plėstis, arba ateiti užsienio investicijos. Šios sukuria penkis svarbius dėmenis: kapitalo atėjimą, naujas technologijas, naują vadybą, naujas rinkas, be to, didina valstybės saugumą, nes tampame korta ant didesnio stalo. Bet ar gali šiandien būti efektyvi investicijų pritraukimo sistema savivaldybėse, kai jos neturi galių? Deja, dabartinis mūsų valstybės valdymo modelis, mano manymu, neatitinka demokratinės valstybės vystymosi kelio: nori nenori turėsime pertvarkyti savivaldą, nes ji turi turėti daug daugiau galių ir priimti daugiau sprendimų. Dabar savivaldybės savo regiono augimui gali skirti labai nedaug pinigų, nes jie ateina atskiroms sritims iš šakinių ministerijų, o jų kokiam stambiam projektui, galinčiam pritraukti ir užsienio investicijų, akumuliuoti savivaldybės galių neturi.

Trečias, esminis dėmuo – aplinka, sąlygos veik­­­ti Lietuvoje: mokesčiai, energijos kaina, darbo rinkos reguliavimas ir kita.

Mokesčių sistemą reikia pertvarkyti, bet principas, pagal kurį lig šiol tai darėme, neteisingas. Į mokesčius žiūrime tik kaip į biudžeto pajamų šaltinį, bet jie daro ir poveikį žmonių elgsenai. Jei norime, kad žmogus investuotų į savo išsilavinimą, į sveikatos draudimą, būsimą pensiją ar dar ką kita, valstybė turi atitinkamai sutvarkyti paskatų sistemą. Reikia nuo buhalterinio požiūrio į mokesčius pereiti prie valstybinio, parodant, ko norime iš visuomenės po dešimties ar dvidešimties metų.

A.Paliokaitė: Viskas priklauso nuo paskatų, o bū­tent valstybė deda kablelį sakinyje „Leisti ne­galima drausti“.

J.Rojaka: Lietuvos ekonomika potencialo tikrai turi, o kryptingi darbai galėtų dar pakelti kartelę. Turime gerą startinę poziciją naujam spurtui, bet reikia tuo pasinaudoti. Pavyzdžiui, po „Brexit“ pritraukti į Lietuvą finansinių centrų. Būtent dabar svarstomi įvairūs jų ateities scenarijai, tad negalime tik sėdėti ir laukti.

ES kontekste turime puikias platformas: ir IT išsivystymą, ir kvalifikuotų darbuotojų, net jaunimo vis dar turime pakankamai. Lyginant jaunimo dalį tarp gyventojų, ES mūsų rodiklis kol kas ge­riausias, nors esant dabartiniams emigracijos srautams jis ilgai toks neišsilaikys. Bet štai ir būsimas susijungiančių DNB ir „Nordea“ bankas priėmė sprendimą įsikurti Estijoje, vadinasi, dar turime ge­rinti verslo aplinką, nes kitur ji patrauklesnė.

Manau, ir verslo visuomenė, ir politinė bendruomenė subrendo, kad pagaliau būtų iš esmės pakeista mokesčių sistema. Visų pirma būtina keisti dirbančiųjų apmokestinimą, kuris iš dalies yra ir emigracijos, ir bendro žmonių nepasitenkinimo priežastis. Apklausos rodo, kad apie du trečdalius gyventojų nepatenkinti dabartine pa­dėtimi ir tai sieja ne tik su savo materialine būk­le, bet ir su bendra slegiančia situacija be matomų prošvaisčių. Mokesčių sistemos pertvarkymas, supaprastinimas, nekūrimas atskirų kategorijų, kad vieniems mokesčiai ma­žesni, kitiems didesni, paliekant mažiausiai galimybių išvengti mokesčių, leistų įpūsti ekonomikoje naujų vėjų.

Dabar mūsų mokesčių sistema tarptautinių institucijų vertinama kaip viena prasčiausių, nes visiškai neskatina dirbti ir daugiau uždirbti. Skai­čiuojant procentiškai nuo uždarbio Lie­tu­voje gaunantieji vidutinį atlyginimą sumoka maždaug tiek pat mokesčių, kiek daugiausiai uždirbantieji Danijoje. Žinoma, tai jokiu būdu nereiškia, kad mums reikia progresinių mokesčių. Mo­kesčių suvienodinimas prisidėtų ir prie biudžeto formavi­mo, ir prie teisingo išlaidų perskirstymo. Tuo­met galėtume daugiau skirti dabar apleistoms sri­tims – švietimui, sveikatos apsaugai, gal ir valstybės socialinėms funkcijoms.

Antra, šalia mokesčių reformos prie ekonomikos rezultatų gerėjimo labai prisidėtų valstybės se­k­toriaus efektyvinimas, iš dalies mažinimas, bet mokant didesnius atlyginimus. Visiškai ne­nor­malu, kad mūsų mokytojai, dėstytojai gauna du tris kartus mažiau nei panašiose šalyse. Bū­tent iš to gimsta bendras nepasitenkinimas ir ma­žesnis noras dalyvauti politiniame gyvenime.

R.Danielius: Tokios bendrovės kaip „Šviesos konversija“ gali gyventi su esamais mokesčiais, bet naujoms firmoms išgyventi gana sudėtinga. Reikėtų peržiūrėti pradedančiųjų verslą apmokestinimą.

Arba įmokų „Sodrai“ „lubos“: būtų sukurta daugiau darbo vietų, kur žmonės gautų padorų atlyginimą, mokėtų didelius mokesčius. Bet mū­sų valdžia nori padaryti visus vienodai neturtingus. Politikai kalba apie socialinę atskirtį, bet skirtumai yra ne tik Lietuvos viduje, reikia ir apie juos kalbėti. Išvažiuoja kvalifikuotas žmogus į užsienį, mato, kad jo kolega uždirba keliskart dau­giau, ir jam atsiranda motyvacija važiuoti.

Antra vertus, gyventojų Lietuvoje vis mažėja, bet BVP auga. Vadinasi, yra daug puikių pasiekimų versle, yra ir inovatyvių, didelę pridėtinę ver­tę kuriančių bendrovių, kurios iš dalies dirba garsiems vardams, bet negali apie tai skelbtis. Bet paskaičius žiniasklaidoje, internete atrodytų, kad visi verslininkai – vagys ir sukčiai, tad reikia iš čia važiuoti į kokį Londoną. Visuomenės tarpusavio nepasitikėjimas – problema. Lietuvai trūksta to, kas vadinama protestantiška darbo etika. Ge­riau gyvena būtent tos valstybės, kur tokia galioja. Bet tam įsitvirtinti reikia laiko.

Be to, jei norime būti geresni nei vidutiniokai, reikia pasižvalgyti plačiau po pasaulį, ne tik po Eu­­ropą. Sakome, pas mus vidutinis nedarbas kaip Europoje. Bet Pietų Korėjoje jaudinamasi, nes jis išaugo iki 3 proc. Arba jei darbo savaitę Azi­joje apribotų iki 40 valandų, visi sukiltų. Kar­tais atrodo, jog pas mus nori įvesti darbo apribojimus, kad kaimynas geriau negyventų. Pažįs­ta­mų sūnus, įstojęs į Harvardą, įsidarbino dirbti valandą per dieną. Pas mus gal jau šauktų apie vergovę. Verslo reglamentavimo srityje pas mus trūksta laisvės, lankstumo.

R.Dargis: Pas mus verslas tarsi blogis, kurį reikia suvaldyti, – tokia frazeologija. Kai valstybės vadovė pareiškia, kad reikia liberalizuoti darbo įstatymus, bet vergovės čia nebus, – ką pasakome tokia žinia? Ar kad šiai valstybei reikia modernėti, ar praėjusio amžiaus retorika nuteikinėjame vienus prieš kitus, mat vieni yra vergai, kiti – vergvaldžiai?

Svarstant Darbo kodeksą mažiausiai diskutuota, kad XXI amžiaus technologijos apima visą mūsų darbą ir žmogaus ateitis priklauso nuo jo išmanumo, gebėjimo keistis, talento, nekalbėta apie profesionalumą, darbuotojo ugdymą, sistemos pajungimą ugdyti darbuotojams, gebantiems veikti pasaulyje, kuris gyvens ne iš žaliavų. Juk kiek valstybių, turinčių žaliavų, skursta. Pa­vyz­džiui, Venesueloje, kuri pasaulyje yra aštunta pa­gal naftos eksportą, žmonės neturi ko valgyti, nes sistema neįgalina kurti konkurencingų produktų ir paslaugų.

A.Paliokaitė: Bandant išsiveržti iš vidutinių pajamų ekonomikos spąstų išskirčiau dvi di­džiausias problema: pirma, darbo jėgos mažėjimas, tragiška aukštojo mokslo situacija, antra, valdymo neefektyvumas, negebėjimas išskirti prioritetų, begalinė stagnacija įgyvendinant reformas.

Ekonomikos transformacija gali vykti dviem kryptimis: didinant aukštųjų technologijų sektorių arba vystant įvairius sektorius didesnės pridėtinės vertės kryptimi. Šiuo keliu ėjo skandinavai, mano nuomone, jis labiausiai tinka ir Lietuvai.

Žinoma, problema, kad dar mažai turime inovatyvių čempionų, tokių kaip „Termofisher“, „Švie­sos konversija“. Kad jų būtų daugiau, reikia stiprinti startuolius, sparčiai augančias ir į globalią rinką orientuotas įmones, pritraukiant užsienio investicijų, nes tai puikus šaltinis stengiantis atsivežti inovacijų, naujų inovatyvių produktų, ypač į regionus, kurti darbo vietas.

O tam visų pirma reikia gerinti bendrąsias vers­lo sąlygas. Pritariu: visų pirma reikia keisti mo­kesčių sistemą – mažinti darbo jėgos apmokestinimą, pavyzdžiui, didinant neapmokestinamąjį pajamų dydį. Kartu tai viena efektyviausių priemonių šešėlinei ekonomikai mažinti. Lietuva jau pribrendusi save pozicionuoti kaip palankią verslui ir užsienio investuotojams bei startuoliams, atvirą šalį su gera verslo aplinka. Antra, reikia sutelkti išteklius, visų pirma ES investicijų, į pažangiausias sritis, dėl kurių prioriteto valstybė turi apsispręsti.

Dar vienas galimybė – rizikos kapitalas. Ai­ri­joje, kuri tarptautiniuose reitinguose vadinama Eu­ropos inovacijų varikliu, rizikos kapitalo apimtys vienam gyventojui yra didžiausios pasaulyje. Labai svarbu užtikrinti didelį rizikos kapitalo prieinamumą, laipsniškai pereinant nuo valstybinių rizikos kapitalo fondų, kurie dažnai veikia kaip bankai, prie privačių, taigi kuriant paskatas jiems atsirasti per mokesčių lengvatas ir kitomis priemonėmis.

R.Dargis: Sąlygas verslui veikti lemia daug komponentų. Kad ir užsienio politika: valstybėje, kur 80 proc. gaminamų produktų eksportuojama, ji turi būti įrankis rinkoms užsitikrinti. Gal Užsienio reikalų ministerija neblogai veikia, bet sąveikos su verslu pavyzdžiai, kai drauge parodome Lietuvą kaip patrauklią investicijoms valstybę, labiau atsitiktiniai nei sisteminiai.

Esminis uždavinys būsimai Vyriausybei – kad energijos sąnaudos būtų bent regiono vidurkio ir bent čia galėtume būti konkurencingi, nes dabar ne vienu atveju mokame daugiausiai. Ener­getikos svarba tik didės dėl paprastos priežasties – gyvename ketvirtosios pramonės revoliucijos metais, kai gamyklose mažėja žmonių ir daugėja automatizacijos, robotizacijos.

Neišspręstų problemų daugybė. Kad ir valstybės turto valdymas: apie jį kalbame gal dešimt metų, pirštu į tai bado ir Tarptautinis valiutos fondas, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija. Teko skaityti šimtapuslapines studijas, kaip turime pertvarkyti valstybės turto valdymą, kad jis būtų efektyvus ir teiktų maksimalią naudą akcininkams, t.y. visiems Lietuvos žmonėms.

Arba vis skundžiamės, kad trūksta pinigų, bet kai kur jų turime per daug: ES struktūrinė parama leido milžiniškas lėšas investuoti į infrastruktūrą ir pametėme vieną matmenį – jos efektyvumą. Milijardai investuoti į vandenvalą, miestelių aikščių tvarkymą ir panašiai. Atrodo gražiai, bet visi projektai subsidijuojami ir iš centrinės ar vietos valdžios biudžetų, o tai sukuria problemų ateičiai: kaip mažėjant gyventojų  reikės visa tai išlaikyti? Bet reikia dar investuoti į transporto infrastruktūrą – geležinkelius, oro uostus, kelius, jūros uostą, nes esame transporto koridorių kryžkelė ir tai generuoja pajamas valstybei, didina jos galimybes. Reikia susidėlioti investicijas taip, kad būtų aiškiai atsakyta, kas bus po penkerių, dešimties, penkiolikos metų.

Vis dėlto pastarojo laiko tendencijos man ke­lia klausimų: ar Lietuva iš tiesų eina rinkos ekonomikos keliu, ar tvirtas balansas tarp privataus ir valstybės verslo? Man atrodo, kad imta slinktis į valstybės pusę, ji vis perima daugiau funkcijų net ten, kur užtektų nustatyti žaidimo taisykles ir prižiūrėti konkurenciją.

Ar geriausiai išnaudojame savo potencialą? Vyksta ketvirtoji pramonės revoliucija, o kaip mes jai pasirengę? Kad ir sveikatos apsaugos sritis: į infrastruktūrą investuojami milijardai, ta­čiau sveikatos rodikliai negerėja. Tame pačiame mieste šalia viena kitos trys vienodo lygio ligoninės su vienoda aparatūra – ar tai efektyvu? Slau­gytoja netrukus turės mokėti kompiuteryje sekti ir analizuoti pacientų sveikatos parametrus, perduodamus per jutiklius, – ar šiandien jas to mo­kome? Technologijos pakeis visa ko supratimą. Tad ar mums šiandien reikia daugiau pastatų pristatyti, ar investuoti į technologijas, į ateities specialistą?

R.Danielius: Problema ta, kad mus valdo trum­­­pos perspektyvos egoizmas. Yra proga ką pa­statyti ar nupirkti kokios įrangos – ir perkama, nepaisant to, kad dėl mūsų švaistymo šiandien rytoj blogiau gyvens mūsų vaikai.

Kaip išauginti, pritraukti ir išlaikyti protus

V.Jaskūnas: Lietuva – ribotų gamtinių išteklių šalis, jos didžiausi ištekliai – žmonės, tad vienin­telė galinti atsipirkti investicija yra į žmones. Tam reikia politinės valios: kaip buvo susitarimas dėl suskystintų dujų terminalo, taip šiandien reikia susitarimo dėl proto terminalo, kad apsispręstume, kur norime būti savo protais ir aukštuoju mokslu.

Tačiau politikų požiūrį į švietimą rodo ir tai, kad Švietimo ir mokslo ministerija visą laiką yra podukros ministerija, ir jau kiek metų, kai rinkimus laimėjusi partija nesiima jos, atiduodama koalicijos partneriams. Šiemet priešrinkiminėse diskusijose su pagrindinių partijų atstovais išryškėjo, kad ir dabar nė viena jų aukštojo mokslo nelaiko prioritetu ir nė viena neturi idėjų dėl aukštojo mokslo plėtros bei strategijos,  tesiūlydamos kosmetinių pakeitimų, išplaukiančių iš įelektrintos viešosios opinijos.

A.Paliokaitė: Kertinis žodis, apie ką šiandien reikia kalbėti ir ką daryti, – talentai. Prioritetas turi būti bendrojo ugdymo mokyklų modernizavimas, studijų kokybė, suaugusiųjų mokymasis, talentai valstybės tarnyboje (ūkio ministras turėtų būti  autoritetingas ekonomistas, švietimo – su Harvardo diplomu). Tačiau Lietuvoje talentus dažniausiai suprantame kaip 0,005 proc. visuomenės, nors tyrimai rodo, kad daugelis vaikų turi talentų, bet neugdomi jie nunyksta. Tad pirmučiausias tikslas – bendrojo ugdymo modernizacija.

Pirma, reikia kelti mokytojo specialybės prestižą, gerinti parengimą, didinti atlyginimą. Dabar situacija paradoksali: Lietuvos edukologijos universiteto kokybė baisi, jis – kitur neįstojusiųjų priebėga, o jį baigusiųjų vos keliolika procentų eina dirbti mokytojais.

Antra, reikia užtikrinti, kad visi vaikai pasiektų nustatytą standartinį gebėjimų lygį (dabar per Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos atliekamą PISA moksleivių gebėjimų tyrimą net 26 proc. moksleivių nepasiekia antro iš šešių matematinio raštingumo lygmens).

Trečia, įgyvendinti pernai priimtą Geros mokyklos koncepciją, kurioje yra atspindėtos svarbiausios praktikos. Bet ji neveikia, nes nėra valdymo gebėjimų.

Ketvirta, pertvarkant mokyklų tinklą reikia atsižvelgti, kokie kiekvienos mokyklos vaikų pasiekimai. Tai svarbesnis kriterijus nei tiesiog efektyvumas ar noras išlaikyti švietimo židinius kaimuose.

Aukštojo mokslo srityje didžiausia grėsmė yra devalvuota kokybė, kuri jau stabdo ir ateityje vis labiau stabdys būtent žinioms imlaus verslo plėtrą ir taip sukurs barjerą viso ūkio konkurencingumui. Jei Lietuva turi tarptautinių ambicijų, privalome koncentruoti labai ribotus intelektinius išteklius. Tai ne vien „techninis mokslo įstaigų sujungimas“, kai tepakeičiamos iškabos, bet ir studijų programų jungimas ir stiprinimas, aukšta studijų kokybė ir tarptautiškumas, užtikrinant geras sąlygas kokybiškiems specialistams, taip pat ir talentams iš užsienio (svarstytina priemonė – talentų viza), visiškas negyvybingų darinių atsisakymas, minimalus stojamojo balo kriterijus, kuris turėtų būti ne 2, kaip dabar universitetai savanoriškai yra sutarę, nors ne visi to laikosi. Kai kurių partijų programose siūlytas balas 3 – labai „ambicinga“.

Universitetai yra autonomiški, bet tai galima pasiekti per sutartis su aukštosiomis mokyklomis, kurias Seimas patvirtino nauju įstatymu, priimtu birželį, ir finansavimo (taip pat ir ES) kriterijus. Dabar matome daugybę nepagrįstų sprendimų, kai lėšos  švaistomos „lavonams gelbėti“.

Kalbėdami apie mokslą šiandien nė vieno Lietuvos universiteto negalime pavadinti research university. Tyrėjai orientuoti į dėstymą, ir būtent dėstymas finansuojamas valstybės, o mokslo finansavimo iš valstybės lėšų praktiškai nelikę, jis finansuojamas ES pinigais, ir tai skandalas.

Būtina didinti nacionalinį tyrimų finansavimą, taip pat didinant tyrėjų atlyginimus, doktorantų stipendijas. Mokslininko karjera negali būti vien pamišusių idealistų pasirinkimas, nes dabar disertaciją apgynusio daktaro mėnesio alga tik šiek tiek didesnė už minimalią. Reikia gerinti tyrimų karjeros patrauklumą jauniesiems tyrėjams, taip pat užtikrinant atskiras programas pradedantiesiems (pavyzdžiui, Lenkijoje veikia programa „Mano pirmoji komanda“, kai jaunieji mokslo daktarai gauna rimtus grantus ir nekonkuruoja su profesūra). Dabar tyrėjų karjeros kriterijai orientuoti į straipsnių rašymą ir dėstymą, o reikia, kad atsirastų galimybė atlikti tik tyrimus, dirbti su išradimais, jų komercinimu, paslaugomis verslui. Galėtų atsirasti dviejų tipų sutartys norintiems rinktis dėstymo ar tyrimų karjerą.

V.Jaskūnas: Bendrasis švietimas negali telktis tik didmiesčiuose, bet ten, kur konkuruojame ar norime konkuruoti tarptautiniu mastu, reikia didelių investicijų ir išteklių sutelktumo.

Suprantame, kad yra valstybės galimybės, bet net su dabartinėmis aukštojo mokslo politikoje žiauriai daug švaistymo, o  prioritetai nesudėlioti. Vaduojamės iš pigios darbo jėgos šalies statuso, bet tebesame pigaus aukštojo mokslo šalis, ir ne todėl, kad jam skiriame mažai pinigų, – todėl kad orientuojamės į žemiausią aukštojo mokslo etapą. Daugiausiai veiksmų ir pinigų pradiniame etape – daug reglamentavimo, kaip stoti į aukštąsias mokyklas, kokios turi būti procedūros, koks balas ir pan., bet nežiūrime, koks pasiekiamas rezultatas. Akcentas dedamas ties bakalauro ir koleginėmis studijomis, tačiau beveik visai nekalbama apie antrąją pakopą –  magistro studijas ir trečiąją – doktorantūrą ir mokslą, o būtent tai jau pradeda kurti inovacijas. Nesidomima, kokių įgyjama kompetencijų, kiek įgyjama inovatyvumo ir kaip tai toliau taikoma. Tai didžiulis švaistymas, ką jau kalbėti apie neefektyvų aukštojo mokslo institucijų tinklą, kuris yra dirbtinai palaikomas.

Mes – ne mokslo, o studijų šalis. Biudžeto sandara irgi tokia: trečdalis mokslui, du trečdaliai – studijoms. Neefektyvumas, švaistymas, negebėjimas sudėlioti prioritetų, negebėjimas įžvelgti mokslo vertės, suvokti, kad investicija į mokslą gali generuoti socialines ir technologines inovacijas, – tokia šiandien aukštojo mokslo būklė.

R.Dargis: Formaliai švietimo kokybė Lietu­voje atrodo gera, mes – lyderiai pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių skaičių. Tačiau detaliau paanalizavus, kokius specialistus rengiame, kiek jų įsidarbina, paaiškėja, kad prasilenkiama su tuo, ko reikia rinkai, vadinasi, prarandame pi­nigus. Vilniaus  universiteto rektorius yra siūlęs: jei programos absolventų įsidarbinamumas nesiekia 70 proc., jas reikia uždaryti. Reikia pradėti leisti pinigus ten, kur yra to prasmė.

Didžioji problema čia prasideda nuo mokyklos. Daug važinėju po jas ir matau, jog iš esmės jose tebeprodukuojame proletariatą: vaikams sakome, kad jei jie išmoks pamokėles, gaus gerą atlyginimą. Reikia užmiršti tas XIX amžiaus pa­sakas: mums šiandien trūksta kūrybingų, idėjų turinčių, plačiau pasaulį matančių žmonių. Rei­kia investuoti į mokytoją, jis turi būti pirmasis ir tikrasis ugdytojas, kuris pasako, kad jei tu turėsi idėjų, galėsi jas paversti paslaugomis, produktais, taip susikurti savo asmeninę gerovę ir įsteigti darbo vietų kitiems.

O profesinio ugdymo centrus ir kolegijas reikia aktyvinti ir artinti prie įmonių. Darbo jėgos problema didėja kiekvieną mėnesį, įmonės plėtros planus sieja su galimybėmis ką nors priimti į darbą. Jei mokymo įstaigos bendradarbiaus su įmonėmis, žinos, ko joms reikia. Aukštojo mokslo ir verslo sąsajos taip pat kol kas fragmentinės, pabiros.

V.Jaskonis: Suvokiame, kad nėra nacionalinės politikos be tarptautinės, nacionalinės ekonomikos be tarptautinės, bet nesuprantame, kad nėra nacionalinio aukštojo mokslo be tarptautinio. Šios srities tarptautinimas – didžiulis iššūkis ir neišvengiamas poreikis. Kad jį pasiektume, valstybė turi formuluoti tikslus, o ne tik padalyti pinigus, kad sistema veiktų nestebint, koks to efektyvumas.

Turėjome daug investicijų į infrastruktūrą, dabar reikia investicijų į kompetenciją. Pritraukti užsienio mokslininkų – ne pagal kišenę, reikia siekti didžiausio efekto su esamais ištekliais. Grįžtamąją grąžą duotų investicija į jaunus mokslininkus, bet trejus metus ji nevyksta.

R.Dargis: Labai svarbu turėti politinės valios priimti sprendimus, kad taptume patrauklia šalimi talentams čia atvykti ir įsikurti. Du lengvai padaromi dalykai: visiems užsienio studentams, kurie čia baigia mokslus, reikia suteikti galimybę čia gyventi, ir jau galėtume turėti savotiškų am­basadorių ryšiams su šalimis, iš kurių jie atvyko. Antra, esame prikūrę daug atviros prieigos centrų, kurie tapo labai uždari – tik universitetų, nors tai valstybės investicija. Jei pritrauktume užsienio mokslininkų juose veikti, jie galėtų tapti potencialu, leidžiančiu kurti didesnės pridėtinės vertės produktus.

R.Danielius: Net jei pinigai mokslui skiriami, juos gauti sunku. Reikia surašyti, ką pirksi per kokius trejus metus. Tai nebe mokslas, jei žinai, ko tau reikės po metų. Net jei kas nugvelbtų ke­let­ą tūkstančių eurų, yra galimybė juos susigrąžinti. Bet jei mokslininkas, kuris gali sukurti milijonų vertės pridėtinę vertę, išvažiuos, galimybė, kad jis sugrįš, – maža. Žmogiškasis potencialas nevertinamas, nors naftos ar kitų gamtinių resursų neturime – tik žmones.

O kad ir kiek kontroliuojama, pinigai tyrimams privačioje firmoje panaudojami daug efektyviau nei valdiškoje mokslo institucijoje. Turime Saulėtekio slėnį: pastatyta daug pastatų, pripirkta daug brangios įrangos. Bet ar bus pinigų pritraukti čia dirbti aukščiausio lygio mokslininkams, ir ne tik iš Lietuvos?

 

Kaip užtikrinti veiksmingą ir efektyvų viešąjį valdymą

A.Paliokaitė: Kertinė Lietuvos problema yra net ne valstybės investicijų mastas ar bazinės Lietuvos sąlygos, o mažas valdymo efektyvumas (20 vieta ES), ypač neefektyvios investicijos, valdymo reformų stoka ir nesėkminga kova su šešėline ekonomika. Be profesionalių žmonių valstybės tarnyboje to nepasieksi.

Daugybė valdžių bandė daryti valstybės tarnybos reformą, bet nesėkmingai. Reikia mažesnės, bet lankstesnės ir kvalifikuotesnės valstybės tarnybos. Ją modernizuojant daugiausiai dėmesio reikia skirti vadovų profesionalų atrankai, specialistų pritraukimui, jų didesniems atlyginimams ir jų susiejimui su rezultatais.

Valdymo kokybę pagerintų „dekioskelizacija“. Dabar kiekviena valdymo sritis apaugusi visokiomis institucijomis – agentūromis, centrais ir kitais dariniais. Pavyzdžiui, bendrojo ugdymo srityje – vieni rengia egzaminus, kiti vertina mokytojų kvalifikaciją, treti vertina mokyklas ir rengia „geros mokyklos koncepciją“, ir taip toliau. Tas pats visose politikos srityse. Tai lemia daug nekokybiškų ir fragmentuotų sprendimų, persidengiančių programų ir visokių strategijų, užprogramuojamos koordinavimo problemos.

Reikia stiprinti sprendimų priėmimo procesą. Esminiai sprendimai, strategijos, teisės aktai turi būti rengiami remiantis poveikio vertinimais, duo­menimis, sąnaudų ir naudos analize bei konsultacijomis su visuomene ir ekspertais. Pa­vyz­džiui, mūsų Seimas be galo „produktyvus“, svarsto tūkstančius teisės aktų, tačiau daugumą jų su­da­ro begalinis jau priimtų nekokybiškų teisės ak­tų taisymas. Tarnautojai turėtų būti lyg tyrėjai, kurie kelia hipotezes ir jas tikrina remdamiesi duo­menimis apie tai, kas veikia ir ne.

R.Dargis: Valstybės valdymą reikia optimizuoti: nesame tokie turtingi, kad galėtume dabar turėti tokį viešąjį valdymą, kokio sau neleidžia išlaikyti turtingos valstybės. Jis neefektyvus, biurokratizuotas, orientuotas į procesus, o ne rezultatus. Esu įsitikinęs, kad 30 proc. jo galime lengvai „kirpti“, bet nustatyti, ką jis turi atlikti. Efek­tyvumas būtų neabejotinai didesnis.

Tačiau galima susitarti, ką reikia daryti, daug kas jau yra ir surašyta įvairiose strategijose. Bet ar yra politinė jėga, kuri pasakys: gerai, darom? Kol kas sunkiai įsivaizduoju, ar naujasis Seimas bus įgalus spręsti šias problemas. Matome norą ateiti į valdžią tų jėgų, kurios neturi jokių idėjų, jokių programų, kurios tik nori valdžioje būti. Debatai, programos su kiekvienais rinkimais degraduoja. Bijau, kad Vyriausybė vėl bus paralyžiuota koalicijos idėjų ir prioritetų išsiskyrimo.

Matau blogas tendencijas visuomenėje: fragmentacija didėja, partijos stiprina savo įtaką, uzurpuoja erdves. Kas darosi kai kuriose savivaldybėse – nepartinių žmonių savivaldos nebėra: jei nori dirbti savivaldybėje, turi būti valdančiosios koalicijos partijos narys. Ar galėjome prieš 26 metus pagalvoti, kad taip bus? O juk žmogus valstybę priima per artimiausią jai atstovaujantį žmogų – per seniūną, savivaldybės darbuotoją, merą. Emigraciją lemia ne tik maži atlyginimai, bet ir laisvės veikti nebuvimas, biurokratija. Tikėtasi, kad ateis nauja karta ir viskas savaime pasikeis. Bet ar tikrai esame patenkinti proceso, koks dabar vyksta, kryptimi? Tarp jaunimo yra dar labiau nustebinančių dalykų, nei tarp vyresnės kartos.

Noriu pabrėžti dar vieną aspektą: cituojant filosofą Arvydą Šliogerį, valstybė – ne valstiečių ar proletariato, bet elito, aristokratijos projektas, o pas mus sunkiai sekasi jį sutelkti valstybės kūrimui. Niekas negali privatizuoti teisės kurti valstybę: politikai sako, kad tai jie kuria valstybę, bet jei norime turėti ateitį, reikia telktis ne tik politiniam, bet ir akademiniam, verslo elitui. Kur akademinės bendruomenės pozicija, ką daryti valstybės valdymo, ekonomikos klausimais? Šiais klausimais diskutuoja bankų analitikai, o kur universitetų ekonomikos fakultetų profesoriai? Tas pats ir tarp verslo elito – didžioji dalis žiūri, kaip uždirbti, kaip išsilaikyti rinkoje. Bet jei valstybė neturi to spiečiaus žmonių, kurie gali pasiryžti daryti proveržį, ji neturi ateities, yra pasmerkta išsilakstymui. Šiandien trūksta visuomenės supratimo, kad tik kartu veikdami galime kažko pasiekti. Be to, kad žinosime, ką reikia daryti, bet nesutarsime dėl vieningo veikimo, kažko tikėtis sunku.

A.Paliokaitė: Reikia tartis su visuomene, tada atsiras valios įgyvendinti reformas, uždaryti partines „lesyklėles“ ir „kišenėles“. Bet tokį spaudimą galime sukurti tik per pilietišką visuomenę, pilietišką verslą.

 

„Veido“ think tank siūlo:

 

Kaip siekti Lietuvos ekonomikos spurto

 

 

• Iš esmės pakeisti mokesčių sistemą ją supaprastinant, nekuriant atskirų kategorijų, kad vieniems mokesčiai mažesni, kitiems didesni.
• Gerinti bendrąsias verslo sąlygas: mažinti darbo apmokestinimą, mažinti energijos kainas, investuoti į transporto infrastruktūrą, tačiau atsisakyti tų investicijų, kurios neduoda grąžos, bet reikalauja tolesnio išlaikymo.
• Sutelkti išteklius, visų pirma ES investicijų, į pažangiausias sritis, dėl kurių prioriteto valstybė turi apsispręsti.
• Ekonomiką reorganizuoti ne tik didinant aukštųjų technologijų sektorių, bet ir plėtojant įvairius sektorius didesnės pridėtinės vertės kryptimi.
• Užtikrinti rizikos kapitalo prieinamumą, laipsniškai pereinant nuo valstybinių rizikos kapitalo fondų prie privačių.
• Stabilizuoti išvažiavimą iš regionų: sudaryti sąlygas čia kurti darbo vietas, o tam reikia pertvarkyti savivaldą, jai suteikiant daugiau galių priimti sprendimus, akumuliuoti lėšas stambesniems projektams.
• Efektyvinti valstybės sektorių, iš dalies jį mažinant, bet mokant didesnius atlyginimus.

 

Kaip išauginti, pritraukti ir išlaikyti protus

 

 

• Modernizuoti bendrąjį ugdymą. Gerinti mokytojų parengimą, kelti atlyginimus jiems. Užtikrinti, kad visi vaikai pasiektų nustatytą standartinį gebėjimų lygį. Įgyvendinti pernai priimtą Geros mokyklos koncepciją. Pertvarkant mokyklų tinklą atsižvelgti, kokie kiekvienos mokyklos vaikų pasiekimai.
• Aukštajame moksle koncentruoti intelektinius išteklius: jungti ir stiprinti studijų programas, atsisakyti negyvybingų, kelti studijų kokybę, didinti tarptautiškumą, užtikrinant geras sąlygas kokybiškiems specialistams, taip pat ir talentams iš užsienio (svarstytina priemonė – talentų viza).
• Dabar tyrėjų karjeros kriterijai orientuoti į straipsnių rašymą ir dėstymą, o reikia, kad atsirastų galimybė atlikti tik tyrimus, dirbti su išradimais, jų komercinimu, paslaugomis verslui. Įvesti dviejų tipų sutartis norintiems rinktis dėstymo ar tyrimų karjerą.
• Didinti profesinio ugdymo centrų, kolegijų, universitetų sąsajas su verslu, didinti praktikos galimybes.
• Priimti sprendimus, kad taptume patrauklia šalimi talentams čia atvykti ir įsikurti. Visiems užsienio studentams, kurie čia baigia mokslus, reikia suteikti galimybę čia gyventi. Didinti atviros prieigos centrų prieinamumą, taip pat užsienio mokslininkams.

 

Kaip užtikrinti veiksmingą ir efektyvų viešąjį valdymą

 

• Modernizuoti valstybės tarnybą, daugiausiai dėmesio skiriant vadovų profesionalų atrankai, specialistų pritraukimui, jų didesniems atlyginimams ir šių susiejimui su rezultatais.
• Optimizuoti valstybės tarnybą, darbuotojų skaičių mažinant apie 30 proc.
• „Dekioskelizuoti“ valstybės valdymą, mažinant įvairių agentūrų, centrų ir kitų darinių.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Dešimtmetį valstybei vadovavusio Prezidento Valdo Adamkaus, lapkričio 3-iąją minėsiančio savo 90-metį, darbotvarkė sausakimša. Pre­­­zidentas dėkingas medikų profesionalumui, nu­galėjusiam jį užklupusią onkologinę ligą, tad dabar džiaugiasi vėl sugrįžtantis į jam įprastą aktyvų ritmą su daug bendravimo, renginių, susitikimų, interviu, skaitymo ir visą gyvenimą įprasto paplaukiojimo baseine. Neseniai jis buvo susitikęs su kadenciją baigusiu Lenkijos prezidentu Aleksandru Kwasniews­kiu, prieš kelias savaites jam įteiktos ir Šiaulių miesto garbės piliečio regalijos.

 

Aušra LĖKA

 

Prezidentas, kaip visuomet prieš interviu, pirmiausia pasidomi, kaip sekasi „Veidui“. Jis neslepia, kad žiniasklaida liūdina: ją pavarčius atrodo, kad didžioji mūsų gyvenimo dalis yra nusikaltimai, žudymai, korupcija, teismai, o to, ką randi pasaulinėje žiniasklaidoje – informacijos, kas ir kodėl darosi pa­saulyje, vietos gyvenimo, politikos analizės – pas mus nerasi. Tiek turime talentų – menininkų, kūrėjų, esame pasaulinio lygio medicinos, technologijų srityje – dar nebaigę studijų jaunuoliai jau leidžia į er­dvę palydovus, bet apie tai mūsų žiniasklaidoje ra­si nebent kelias eilutes.

„Žinoma, – sako V.Adamkus, – yra daug blogybių, nepadarytų darbų. Vis nesulaukiu švietimo re­formos, su kuria aš galynėjausi dar būdamas prezidentas“, – apgailestauja.

Dar labiau apniunka paklaustas apie mūsų politikos aktualijas, artėjančius Seimo rinkimus.

 

– Ar sunku buvo apsispręsti, už ką balsuosite šiuose Seimo rinkimuose?

–  Būsiu atviras: aš iki šios dienos, kai iki rinkimų likę tiek nedaug, nesu apsisprendęs, už ką balsuoti, nes lig šiol iš partijų negirdžiu kažko ryškaus, išskyrus bendrus pareiškimus ir pažadus, kiek pakels algas.

 

Iki šios dienos, kai iki rinkimų likę tiek nedaug, nesu apsisprendęs, už ką balsuoti, nes lig šiol iš partijų negirdžiu kažko ryškaus, išskyrus bendrus pareiškimus ir pažadus, kiek pakels algas.

 

Kas be galo liūdina prieš šiuos Seimo rinkimus – liko mažiau nei mėnuo, o praktiškai nėra, kaip kad visame pasaulyje, partijų propagandos, kai prisistato kan­­didatai, pristatoma rinkimų programa, visur ka­bo plakatai.

Atrodo, kad ir Lietuvos žmonėms darosi neįdomu, ar bus rinkimai, ar nebus, – vyrauja abejingumas, apatija. Tai rodo tam tikrą požiūrį į valstybę, jos būklę. Lietuvos žmonių nuotaikos politikos ir politikų atžvilgiu aiškiai pasikeitusios. Kur tas idealizmas, kur Baltijos kelias ar Vingio parkas su šimtais tūkstančių žmonių, kur ir aš pats asmeniškai turėjau laimės būti ir su virpančia širdimi stebėti, kas darosi? Šiandien to su žiburiu nerasi. Tai man be galo rūpi, bet neturiu atsakymo, kaip tą išspręsti.

 

– Tai iš kur, Jūsų manymu, toji apatija?

– Maniau, vyresnei kartai 50 sovietmečio metų padarė įtaką, bet ateis nauja, o dabartinės mūsų galimybės didžiulės – atviros durys į pasaulį, į Europą ir mes atviri pasauliui. Tai savaime turėtų keisti ir mū­sų požiūrį, ir mūsų darbus, kad būtų priimami ge­riau­si visuomenei sprendimai, o ne kas reikalinga sau ar partijai. Deja, to dar trūksta.

O tauta, matydama neteisybę, įstatymų nesilaikymą, nusikaltimų bangą, atšalo nuo savo idealų, praranda entuziazmą ir kuriamąjį elementą  Žmonės nusivilia matydami netvarką valstybėje, jos nepajėgumą susitvarkyti su nusikaltėliais, korupcija net aukštame valstybės lygmenyje, kur kyla didžiausi skan­dalai, skaičiuojami tūkstančiais ir milijonais eu­rų. Tai numuša bet kokį idealizmą ir pasiryžimą dirbti Lietuvos labui.

Manau, didesnė Lietuvos dalis yra sąžiningai dirbantys žmonės, besirūpinantys savo tautos ateitimi, tikintys ja, jei ne savo kartoje, tai ateinančioje. Bet, kaip sako liaudies patarlė, šaukštas deguto sugadina visą statinę medaus. Turime prisipažinti, kad to de­guto elemento yra nemažai ir tai iškreipia visą vaizdą. O dar plius negebėjimas racionaliai naudoti valstybės pinigų: skolinamės, bet gaunami pinigai, kurie turėtų būti panaudoti žmonių gerovei kelti, geroms iniciatyvoms paremti, tam tikrų valdininkų nukreipiami ne ten, kur reikia. Pažiūrėkime ir į mū­sų nusikalstamumo statistiką – gatvėse jauni vyrai bastosi, nedirba, pas­kui nusikalsta, net žudo. O mūsų Bau­džiamasis ko­deksas toks, kad už žmogžudystę žmogus nubaudžiamas vos septyneriems ar keliolikai metų. Kol taip yra, tauta savotiškai destabilizuota, trūks­ta idealizmo, pasiryžimo ir tikslų siekimo. Tai viena pagrindinių ir apatijos, ir emigracijos priežasčių.

Žiūriu į mūsų politinę sistemą su pasibaisėjimu. Šiemet daug žmonių nėra apsisprendę, už ką balsuoti, vien todėl, kad Lietuvos politinėje sistemoje visiška sumaištis. Tikiuosi ir mintyse meldžiuosi, kad ateitų diena, kai Lietuva prisiims daugiau vakarietiškų tradicijų, kad Lietuvoje nesitęstų chaosinė politinė situacija. Kol  nepersiimsime vakarietiškos kultūros pavyzdžiais, su ta problema ir gyvensime. Lie­tu­voje turime demokratinę sistemą, bet, mano manymu, ji iškreipta.

 

– Šių Seimo rinkimų prognozes sujaukė Liberalų sąjūdžio tuomečio lyderio Eligijaus Masiulio galimos korupcijos skandalas. Liberaliosios partijos Jus rėmė per prezidento rinkimus, Jūs liberalus rėmėte, mėgindamas prieš 2000 m. Seimo rinkimus burti Naujosios politikos bloką. Kokių minčių Jums sukėlė liberalų nuosmukis?

– Labai trumpai galėčiau atsakyti taip: tai man buvo sukrėtimas, neįtikėtinas dalykas, kad Lietuvoje tai gali įvykti. Visą laiką buvau liberalių pažiūrų, bet kai susipažinau su Lietuvos šios krypties partijų veikimu, esu pasakęs taip: aš save laikau liberalu, tikiu liberaliomis idėjomis, bet negaliu pasakyti, kad esu lietuviškas liberalas, nes tarp liberalizmo, kuris eg­zis­tuoja Vakarų pasaulyje, ir lietuviško jo supratimo bei šios pakraipos politikų veiklos yra du skirtingi pasauliai. O tai, kas įvyko pastaruoju metu, mane tik­­rai sukrėtė. Negaliu to suprasti dar ir todėl, kad taip nutiko jaunesnės kartos politikui.

Mačiau blogybių šios pakraipos partijų veikime, bet maniau, kad iki tokio laipsnio, kaip nutiko, negali įvykti. Po mano kojomis liberalizmas Lietuvoje su­griuvo.

 

Po mano kojomis liberalizmas Lietuvoje su­griuvo.

 

Manau, užtruks daug laiko, kol Lietuvos vi­suo­menė vėl patikės naujais žmonėmis liberalų par­ti­joje ir liberalizmą bus galima sugrąžinti į Lie­tuvos po­litinį gyvenimą. Grąžinti žmonių pasitikėjimo, ku­ris sugriautas iki pamatų, vienu rankos mostu negalima.

 

–  Į rinkimus su naujomis ar vis performuojamomis partijomis eina ir Jūsų buvę bendražygiai Artūras Zuokas, buvęs Jūsų patarėjas Darius Kuolys. Ar ti­ki­te vadinamųjų nesisteminių partijų galimybėmis padary­ti tą proveržį, imtis permainų, apie kurias kalbate?

– Viena pripažįstu: jų bandymus sukurti kažką naujo prieš griuvėsius, kuriuos visi matome, turbūt reikia sveikinti. Bet atvirai pasakysiu: jų sėkme, bent jau ar­timiausiu metu, netikiu.

Kai matau į rinkimus einančias partijas vis naujais vardais, manau, kad tai vienadienis dalykas, net sa­­votiškas pasityčiojimas iš Lietuvos žmonių, – tik prieš rinkimus jos kažką pasiūlo, o po rinkimų dienos dings, išgaruos ir jų niekas neprisimins.

 

Kai matau į rinkimus einančias partijas vis naujais vardais, manau, kad tai vienadienis dalykas, net sa­­votiškas pasityčiojimas iš Lietuvos žmonių, – tik prieš rinkimus jos kažką pasiūlo, o po rinkimų dienos dings, išgaruos ir jų niekas neprisimins.

 

Apskritai, jei kas naujo ir įvyks, tai ne per metus dvejus. Manau, pagrindinės tradicinės, išbandytos partijos, kokios egzistuoja ne tik Lietuvoje, bet ir vi­same demokratiniame pasaulyje, išsilaikys ir dar su­vaidins Lietuvos politiniame gyvenime didelį, atsakin­gą vaidmenį. Svarbiausia – atsakomybė prieš žmo­nes, tautą ir patį save. Aš tikiu politine struktūra, kuri egzistuojanti daugelį dešimtmečių, bet ji turi užsiauginti ir naujų pajėgų.

 

– Į kokias valstybės problemas patartumėte susikoncentruoti po rinkimų ateisiančiai naujai valdančiajai daugumai?

– Visų pirma – į vidaus, socialinius klausimus, į Lie­tu­vos žmonių gerovės kėlimą, aiškiai ir stipriai įgyvendin­ti teisingumo, žmonių saugumo principus. O tada vi­­sos kitos problemos bus lengviau sprendžiamos. Rei­­kia tik turėti gero noro, o svarbiausia – kad valdan­čiuo­siuose sluoksniuose būtų pasiaukojantys, są­žiningi ir atsakomybę prisiimantys žmonės. Jei tai įgyven­dinsime, Lietuvos gyvenimas stipriai žengs į priekį.

 

– Sakote, Lietuvoje – politinis chaosas. Bet ir kitur Europoje šiuo metu jo daug, o JAV prezidentu gali tapti kontroversiškais pareiškimais pagarsėjęs Do­naldas Trumpas. Beveik 50 metų gyvenote JAV, ėjo­te svarbias pareigas valstybės institucijoje, pažįstate šios megavalstybės politinę virtuvę. Kaip vertinate JAV prezidento rinkimų finalą? Kodėl amerikiečiai palaiko tokį žmogų kaip D.Trumpas?

– Pinigai šįsyk suvaidino tokį vaidmenį, kuris nustelbė idealistinį pradą. Mane stebina respublikonų patikėjimas naujai siūloma politika, pagrįsta milijardais dolerių. Atrodytų, kad JAV balsuotoją galima nu­pirkti. Bet politinė naujovė užkrėtė amerikiečius. Respub­li­ko­nai D.Trumpo asmenyje laikosi radikalios politikos, net savotiško atsiribojimo nuo tarptautinių įsipareigojimų. Jie nori siekti gerovės atsiribodami nuo vi­so pasaulio, o demokratai mano, kad reikia rūpintis vidaus politika, žmonių gerove, bet tarptautiniu po­žiū­riu palaikant ir plečiant JAV atvirumą, o ne saviizoliaciją. Demokratai tuo požiūriu laikosi lankstesnės politikos, tradicinių principų, nors kandidatų kokybę ir vertybes galima vertinti įvairiai.

 

–  Kaip paaiškintumėte pasaulyje besiburiantį Vla­di­miro Putino gerbėjų „klubą“, prie kurio prisidėjo ir kandidatas į JAV prezidentus D.Trumpas, ir kelių ES valstybių esami vadovai ar pretendentai jais tapti?

– JAV bando ieškoti kompromiso. Bet man asmeniškai kelia milžinišką nerimą tai, kas vyksta ES. Ji sukurta vienybei ir taikai išlaikyti, žmonių gerovei kelti. O dabar susidūrė su realia problema ir jos vieningumas pradėjo braškėti. Sunku paaiškinti, ar tai individualių asmenų – kai kurių šalių vadovų, ar platesnės paramos tokiai pozicijai padarinys, bet tai kelia pavojų ES idėjai ir vieningumui. Duokdie, kad tai nebūtų ES subyrėjimo pradžia. ES dar matau daug gerų, vienijančių dalykų, todėl tikiuosi, kad ES ras būdų vidaus problemoms išspręsti ir liks vieninga, siekdama tautų gerovės ir kitų tikslų, dėl kurių buvo įsteigta.

 

– Kaip prognozuojate: ar „Brexit“ nesukels ES šalyse grandininės reakcijos?

– Reikia pripažinti faktą, kad jau pradėjo aižėti ES vieningumas, kuris jungė Europos tautas, o kiekviena – Lie­tuva taip pat – veržėsi tapti ES nare. Atskiros valstybės jau užima skirtingą politinę poziciją, ypač Ru­si­jos atžvilgiu. Mane stebina ir didžiųjų valstybių pozicija, ypač Vokietijos, kuri jau užsiminė, esą gal reikia atpalaiduoti kai kuriuos suvaržymus bendraujant su Rusija, užuot Rusijos agresijos akivaizdoje dar vieningiau, dar ryžtingiau suveržus varžtus ir parodžius, kad arba Rusija bendradarbiauja su laisvuoju pasauliu, arba turi tikėtis dar didesnių suvaržymų iš Europos valstybių.

 

– Lietuva nepriklausoma jau 26-erius su puse metų, o dalis rusų tautinės mažumos, kaip rodo naujausios apklausos, tarsi nesiintegravo į europietišką valstybę, diametraliai priešingai nei lietuviai vertina Rusijos politiką, V.Putinas jiems – beveik didvyris. Ar tai lėmė kokios mūsų politikų klaidos, ar per stipri Rusijos įtaka? Ar tai gali būti problema Lietuvai?

– Nežinau, ar susidarytų bent vienas procentas užsilikusių rusų, kurie negrįžo į Rusiją, bet tebėra įsimylėję buvusią komunistinę sistemą. Jų įsitikinimų ne­pakeisi. Man atrodo, kad tai nedaro didelės įtakos.

 

– Jums vadovaujant valstybei įvyko istoriniu vadinamas posūkis Lietuvos ir Lenkijos santykiuose. Kaip susigrąžinti tą draugystę ir ar tai įmanoma esant dabartinei Lenkijos valdžiai? Ar lenkiškų pavardžių rašyba, dvikalbės gatvių lentelės, Jūsų nuomone, tikrai toks principinis dalykas, kad negalime leistis į kompromisus?

– Pradėsiu nuo atsakymo į paprastesnį klausimą: mano supratimu, reikia kompromiso, kuris nepažeidžia tautos laisvės principų. Dėl pavardžių yra kalbos principai ir nustatyta tvarka, jos reikia laikytis. Bet pasaulis eina į priekį, jis nėra užsidaręs, o pas mus dėl kelių raidžių rašymo pavardėje keliamas vos ne tarptautinis skandalas. Pavardė – asmens turtas, į kurį niekas neturi teisės kėsintis. Pamenu, man dirbant JAV ateidavo koks raštas, jau patvirtintas atskirų direktorių, kur mano pavardė parašyta „Adam­kas“, mat amerikiečiams ji taip skambėdavo. Bet grą­žindavau raštą ištaisyti, nes branginau savo pa­vardę. Tad visiškai suprantu lenkus. Ar nebūtų galima paso pagrindiniame puslapyje rašyti, kaip leidžia lietuvių kalbos įstatymai, o kitame parašyti lenkiškais rašmenimis? Negi tai pagrindas valstybių nesutarimams ir ginčams?

Dėl gatvių lentelių manau, kad pavadinimas turėtų būti vienas. Bet pasižvalgęs po pasaulį kai kuriuose regionuose, kur gyvena tautinės mažumos, mačiau, kad ša­lia įrašomas pavadinimas kitu šriftu, žinoma, jo neverčiant. Tai taip pat kompromiso dalykas. Nežinau, kaip tai išspręsime, bet gal ateis susipratimo valanda ir to­kios smulkmenos lietuvių ir lenkų nebeskirs.

Taip, teisingai sakote, buvome sukūrę stiprią Lie­tuvos ir Lenkijos partnerystę, kuri egzistavo per de­šimt metų. Tačiau dėl man sunkiai suprantamų priežas­čių tie santykiai apgailėtinai atšalo, taip pat ir vy­riausybiniu lygiu, vieni kitų nebevadiname strateginiais partneriais, kokiais jau buvome. Nebėra nuosta­tos, kad štai Rytų Europos regione Lietuva ir Len­kija yra lygios partnerės, tarptautinėje politikoje da­lyvauja viena kitą remdamos, valstybių vadovai artimai ben­drauja spręsdami klausimus, kurie rūpi vi­sam Ry­tų Europos regionui. Ne per seniausiai kalbėdamiesi su Lietuvoje besilankiusiu buvusiu Len­kijos prezidentu Aleksandru Kwasniewskiu gana pla­čiai svarstėme šį klausimą, bet neradome atsakymo, ką galėtume rekomenduoti daryti. Vis dėlto ne­pra­radome vilčių, kad vėl suartėsime su Lenkija, iš­laikydami savarankiškumą, bet rasdami sutarimą dėl bendrų reikalų.

 

– Minėjote iššūkius, drebinančius Europą, – pabėgėlių antplūdį. Jūs, kaip daugelis lietuvių pokariu, esa­te pats patyręs pabėgėlio dalią, o dabar prisidėjote prie socialinės akcijos, ragindamas padėti šiandienos pabėgėliams. Vis dėlto kaip padėti į bėdą patekusiems žmonėms, bet kartu apsaugoti savo europietišką identitetą ir užtikrinti žmonių saugumą?

– Iš žmogiškumo tikrai turime padėti tiems, kurių gyvybę reikia apsaugoti. Lietuvai čia nematau jokio pavojaus: pirma, yra labai atsakinga atranka, antra, jų Lietuvoje pasiliks dešimt, dvidešimt ar šimtas šei­mų – mūsų neužlies šimtatūkstantinės minios ir nepakeis mūsų gyvenimo, kultūros, kalbos, papročių. O ekonominių migrantų masei, kuri veržiasi į Eu­ropą dėl geresnio gyvenimo, Lietuva nėra viliojantis kraštas, nes pats vis dar kovoja dėl savo gyvenimo gerovės pakėlimo. Lietuva jiems tik pereinamasis laukas, nes jie veržiasi į turtingas valstybes.

O bendrai Europoje ši problema didelė, ir neįsivaizduoju, kaip ją išspręsime. Vokietija, jos kanclerė Angela Merkel žengė drąsų žingsnį prisiimdama pabėgėlius. Bet kai šalį užplūdo jų milijonas, tas politinis neapsižiūrėjimas gali kainuoti jai politinę karjerą.

 

– Imigrantų nenorime, bet lietuviai patys veržiasi į turtingesnį pasaulį. Ar realu juos susigrąžinti? Pajuokaujant galima sakyti, kad sugrįžtama, bet į prezidentus… Beje, ar nenusivylėte savo likimo draugais, kad jie, priešingai nei Jūs, retas grįžo į Lietuvą, kai ši susigrąžino nepriklausomybę?

– Niekada netikėjau, kad jų daug grįš. Po daugiau nei 50 metų emigracijoje vyresnė karta jau buvo išmirusi ar nepajėgi grįžti, be to, pateisinama, kad žmonės liko ten, nes palikti viską, kas sukurta per tuos dešimtmečius, ir pradėti gyvenimą iš naujo būtų buvę sunku. Jų pareiga – išlaikyti ir puoselėti lietuvybę, diegti ją jaunajai kartai, kuri, beje, gana prolietuviška.

Mano emigracijos karta buvo grynai rezistencinė. Dabartinę, ekonominės emigracijos, irgi gal galima pa­teisinti, nes žmogus visuomet siekia geresnio gy­venimo. Užmirškime apie kažkokį masinį senosios, o ir naujosios emigracijos bangos grįžimą į Lietuvą – tai savotiškas savęs apgaudinėjimas, to nebuvo ir nebus. Bus verslininkų, kurie matys, kad gali čia da­ryti verslą, ar kokių pavienių atvejų – taip, bet masinio grįžimo nebuvo ir nemanau, jog būtų. Tie, kurie išvyko dėl ekonominių sąlygų, gerai įsikūrė svetur, ten ir gyvens.

O Lietuvos Vyriausybės ir žmonių pareiga sudaryti tokį ryšį, kad ir svetur gyvenantieji jaustųsi Lietuvos dalis, jaustų pareigą padėti Lietuvai tvarkytis ir ekonominiu, ir tarptautiniu požiūriu, įtvirtinant Lietuvą kaip vertingą visos tarptautinės bendruomenės narę. O jie daug ką gali padaryti palaikydami ryšius su Lie­tuva, pristatydami ją svetur, reaguodami į Lietuvai ne­palankius sprendimus, kaip manosios kartos emigracija padėjo Lietuvos laisvės kovoje, kovojo už ne­priklausomybę, palengvino Lietuvai galimybę grįžti į tarptautinę bendruomenę.

Dabartinių ekonominių emigrantų gražiais ekonominiais šūkiais ir pažadais nesusigrąžinsi. O kad žmonės neemigruotų, reikia tautoje persitvarkymo, rasti būdų pakelti bendrą gyvenimo gerovę, o ne kokių tiriamųjų studijų ar atsišaukimų. Kam reikėtų bastytis po pasaulį tarp svetimų žmonių, jei būtų galima pakėlus tą lygį Lietuvoje išgyventi, džiaugtis gyvenimu tarp savųjų, artimoje prigimtinėje aplinkoje.

Štai toks mano požiūris. Ar aš to sulauksiu? Var­gu. Bet tikiu, kad po manęs ateis ne viena karta, kuri galės džiaugtis tuo gyvenimu, apie kurį svajojo, dėl kurio žmonės stovėjo Baltijos kelyje, dėl kurio sudėta šimtai tūkstančių gyvybių ir Sibire, ir lageriuose, ir įvairiose žudynėse.

 

– O Jūs – ar kada besišnekučiuodami su ponia Alma nepasigailite grįžę? Būtumėte gyvenę sau ramiai, be streso, savo nuostabiame name prie Čikagos, jausdami čikagiečių padėką už Didžiųjų ežerų išvalymą?

– Nesigailiu, kad grįžau, nes Lietuva buvo mano gy­ve­­nimo tikslas nuo pat gimnazijos laikų. Nenoriu, kad skambėtų patosiškai, bet tai buvo įskiepyta gerų mokytojų mokykloje, kur buvo vertybė visą laiką galvoti apie Lietuvą. Visu savo gyvenimu, taip pat ir už Lietuvos ribų, buvau ištikimas tikslui – kad Lietuva būtų laisva.

Teisybė, įsivaizdavau ją kitokią, nei matau dabar. Taip, būna akimirkų, kai pradedu galvoti, ar tikrai buvo tikslinga atsisakyti darbų ir įsipareigojimų JAV, kartu ten dirbant ir Lietuvos labui. Būtume ten turėję, kaip sakėte, išskirtinį, užtikrintą, ramų gyvenimą. Bet tai būna tik akimirkos, kai matau visišką neteisybę, net aukščiausiuose valstybės sluoksniuose, teisės aktų laužymą, valstybės reikalus aukojant savo asmeniniams interesams, kurie kai kuriais atžvilgiais prilygsta nusikaltimui.

O daug kitų pavyzdžių vėl pakelia dvasiškai, kad štai ką galime padaryti, štai kur Lietuva yra tarptautinėje politikoje, kad mes lygūs su lygiais pasaulyje, ypač moksle, kultūroje. Tai skatina dvasinį pakilimą, teikia jėgų ir vilčių, kad bus geriau ir kad mano sprendimas būti ten, kur aš priklausau, buvo teisingas.

 

Visą savaitraščio „Veido“ numerį skaitykite ČIA

 

Lietuviški TV kanalai naująjį sezoną ketina varžytis humoristiniu kanibalizmu: kas iš ko labiau pasijuoks, išsityčios ar bent sužibės užstalės humoru apie kakojančias princeses.

 

Aušra LĖKA

 

Šiandien svarbiausias televizijos populiarumo matmuo – ar žiūrovas buvo prajuokintas, bent jau toks susidaro įspūdis pažiūrėjus naujojo sezono lietuviškų televizijos kanalų pirmąsias laidas ir dar nerodytų anonsus.

Su humoru humoro laidose sekasi nekaip – laidos uždaromos ir vos po mėnesio eteryje, tačiau vėl imamasi kurti naujas. Bet kitose laidose puikiai sekasi sumindyti žmones viešomis patyčiomis, gal ką ir pralinksminančiomis. Žvengiama ir daugelyje TV serialų. Prie humoro, tik juodojo, žanro dera priskirti ir komercinių kanalų „aukso fondą“ – laidas, kuriose valandomis rodomi girti vyrai, mojuojantys savo „pasididžiavimu“, ar televizinės pasaulio gelbėtojos, bedarbėms keikūnėms vežančios „putojančio“.

Nejuokinga? Nieko baisaus – fone galima už­leisti įrašytą kvatojimą.

 

Televizija – feisbuko juokelių atrajojimas

Kvatojama ir vienoje didžiausių šio TV sezono naujovių – naujoje Andriaus Tapino internetinėje „Laisvės TV“. Iš šios naujovės daug tikimasi: jei A.Tapinas sugebėjo sukviesti vos ne pusę Lietuvos į „Laisvės pikniką“, gal ir televizijai pasiseks akumuliuoti lėšų, idėjų ir žiūrovų. Nors, žinia, vienkartiniu renginiu sublizgėti lengviau nei kasdieniniu.

Smalsu buvo pažiūrėti, kuo geresnė „Laisvės TV“ už kitus lietuviškuosius TV kanalus, ypač LRT, – juk, pasak A.Tapino, katalizatoriumi steigti savą televiziją ir tapo tai, kad naujajame sezone LRT televizijoje neliko vietos jo „Pinigų kartai“. Debiutiniame intelektualios satyros vakaro šou (taip laidą pristato jos rengėjai) „Laikykitės ten su Andriumi Tapinu“ šis faktas buvo bene kandžiausiai ir paminėtas. A.Tapinas ironizavo, kad jo laida laikėsi plataus požiūrio, o reikėjo – siauro: žodžių žaismą apie siaurą, suprask, Siaurą (taip vadinamas LRT generalinis direktorius Audrius Siau­rusevičius), buvo nesunku pagauti.

Ir kiti siužetai debiutinėje laidoje buvo ir aktualūs, ir taiklūs, ir juokingi. Tik rask, kad gudrus, de­šimt skirtumų, lygindamas su TV3 premjera „Gero vakaro šou“: ir ten, ir ten senoviškas ma­syvus stalas, identiškas Vilniaus vaizdelis fone, ne itin įdarbinti muzikantai, „gyva“ auditorija, maža to, net ir siužetai tie patys – ir ten, ir ten zuikučiu šokinėjantis tas pats Seimo narys, jau spėjęs apšokti feisbukus.

Tačiau nedera kaltinti, kad A.Tapinas plagijuoja „Gero vakaro šou“ ar atvirkščiai, tiesiog abi laidos kopijuoja amerikietiškojo „late-night talk show“ formatą ir kartoja nemažai feisbuko juokelių. Tik, bėda, kad antrą kartą nebeima juokas iš to paties, iš ko jau juoktasi socialiniuose tinkluose.

Beje, grįžkime prie „siauro požiūrio“ į „Pinigų kartą“. Labai smerkti LRT lyg ir negalima:

KANTAR TNS duomenimis, šios laidos 2016 m. vidutinė auditorija buvo apie 2 proc. Palyginimui, populiariausia šio sezono pirmos savaitės LRT TV laida „Dėmesio centre“ surinko 5 proc., tačiau daug LRT TV laidų sudomino net vos mažesnę nei 2 proc. auditoriją – ir „Istorijos detektyvai“, ir „Žurnalistinis tyrimas“, ką jau kalbėti apie „Kas ir kodėl?“ ir kt.).

Dar įdomiau – kokia aktualesne savo žiūrovui laida LRT pakeitė „Pinigų kartą“? Jei tai naujoji laida-viktorina „Paklauskim Lietuvos“, tai tikrai siauras požiūris. LRT vis kartoja apie kultūringą pramogą, tačiau jokia kultūra nekvepia laidelė, užsiimanti giliamintiškais tyrimais, kas tautai svarbiau – meilė ar milijonas eurų, arba ko tauta labiau bijo – šildymo kainų, nusikaltėlių ar pelių.

Beje, LRT spalį žada naują humoro (kaip reklamuoja – kokybiško humoro) laidą-konkursą „Humoro lyga“. Čia aktoriai humoristai ir jų surinktos komandos turės prajuokinti ne tik televizijos žiūrovus, bet ir komisiją (jau girdžiu kolegės atodūsį: ar laidų be komisijų jau nebebūna?).

Pernai LRT irgi bandė juokauti, tačiau „Dė­mesio pakrašty“ kūrėjams Haroldui Mac­kevičiui ir Vytautui Šerėnui nepavyko pakartoti nei „Dė­me­sio centre“ (kurio pavadinimą perfrazavo savo laidai), nei savo pačių legendinių „Dviračio žynių“ šlovės. Eteryje laida išsilaikė vos mėnesį ir atsisveikino dėl paprasčiausios priežasties: nes nejuokinga. Beje, ir kažkada cituoti „dviratininkai“ – „Dvi­račio šou“ ištremti iš LNK į antrinį INFO TV kanalą, kuris ir pats, ir ši laida menkai težiūrimi.

Pernai TV3 bomba turėjusi tapti Arūno Va­linsko „Svogūnų Lietuva“ išsilaikė ilgiau, bet anks­tesniųjų „svogūnų“ populiarumui irgi neprilygo nė iš tolo.

Televizija žiauri, nori žvaigždžių, bet vis naujų. Nebėra LNK eteryje ir jos pernykštės debiutantės „Su cinkeliu“. Tad visų trijų praėjusiame sezone debiutavusių humoro laidų neliko.

 

Kai pagrindinis anekdotas – laidos dalyviai

Nearkliškas humoras, į aktualijas reaguojanti satyra televizijoje – dalykas rimtas ir kainuojantis. Daug lengviau (ir pigiau) juokinti anekdotais ar buitiniais juokeliais. Tad šiemet iki to kartelė ir nuleista.

LNK debiutavusioje anekdotų laidoje „Tik ne­sijuok“ ne koks žmogelis iš liaudies, o vienas iš unikaliais ir išskirtiniais pristatytų laidos svečių pasakoja anekdotą, kodėl princesės nekakoja. Ir visa auditorija leipsta iš juoko.

Juokinga ir tai, kad laidą veda LNK sporto žinių vedėjas Tomas Langvinis. Gal iki kitų olimpinių žaidynių LNK nebebus sporto žinių? Bet jei TV3 pagrindinė žinių vedėja Renata Šakalytė-Jakovleva prieš pat žinias veda verksmingą laidą, kodėl kito kanalo sporto žinių vedėjas negali vesti kvatojančios?

Beje, gal LNK tikrai neliks sporto informacijos, nes tas pats T.Langvinis turbūt neturi ką veikti, jei dar dalyvavo ir kitoje laidoje kaip komandos da­lyvis, o dar vienoje yra nuolatinis komisijos na­rys. Ir kiti anekdotų pasakotojų laidos dalyviai šį ar ankstesnius sezonus jau buvo laidų ekspertai, ko­misijų nariai ar dalyviai: lengviau išvardyti, ko­kios srities ekspertu nebuvo žmogumi legenda pristatytas visažinis Giedrius Drukteinis, o Simona Nainė – dainininkė, dizainerė, laidų, kurias veda jos vy­ras, dalyvė – pernai dalyvavo dainų šou, šiemet jau varžėsi dėl prizo naujame vyro vedamame humoro žaidime „Geriausi mūsų vakarai“.

Didžiąja LNK sezono naujiena vadinamame šou „Aš galiu!“ rodo, ką gali, pernai šou dainavusi nu­skriaustųjų ramintoja ir užtarėja Donata-Laisva, di­džiausia žvaigžde tapusi, kai ištekėjo už bene aštuoniskart teisto kalinio, dar Erika Vi­tulskienė (ji TV projektuose jau ir šoko, ir čiuožė), išskirtinė tuo, kad yra puikiojo tenoro Merūno žmona, žinoma, vis dar špagatą padarantis visų komisijų aštrialiežuvis Jurijus Smoriginas ir tie patys „radistai“ Jonas Nainys ir Rolandas Mac­kevičius, kurie čia pasivaržę ima diriguoti kitoms varžytuvėms laidoje „Geriausi mūsų vakarai“ (kur bepavar­džiai – ringo mergaitė Simona, skautas Seržas ir dar keli vis tie patys per laidas keliaujantys personažai žaidžia nelabai intelektinius žaidimus, ir jiems linksma. Gal kam linksma ir į tai žiūrėti?). Ir t.t., ir pan.

Maža ta Lietuva, kas ginčysis, bet tikrai didesnė nei kokios dvi dešimtys žmonių, pamainomis tai kovojančių dėl prizo, tai komisijose vertinančių tuos kovojančiuosius. Gal būtų galima teisinti, kad sezono pradžioje taip reklamuojami nauji veidai, bet kad tai tęsiasi visą sezoną. Žinoma, žvaigždės, žinomi žmonės – masalas žiūrovui, bet visi žinome, kas būna persisotinus.

 

Patyčių daugyn – reitingai aukštyn

Prie humoro ar greičiau patyčių laidų priskirtinos bene visos, kuriose yra komisija. Žinoma, dauguma lietuviškų TV kanalų laidų – ne lietuviška išmonė, jos kuriamos pagal tarptautinius formatus. O nuo komisijos šmaikštumo priklauso ir šių laidų populiarumas. Vienos iš tokių laidų rengėjai pasakojo, kad žiūrimumas padidėja, kai kalba komisija, o ne kai pasirodo konkursantas. Natūralu: jei žiūrovą domintų sportiniai šokiai ar opera, jis žiūrėtų, kaip tai daro profesionalai, o ne mėgėjai.

Vis dėlto TV3 „X faktoriuje“ Marijono Mi­ku­tavičiaus patarimas jaunam dainorėliui nedainuoti merginai, kuriai nori patikti, – viena, o Justės Arlauskaitės-Jazzu raivymasis, grimasos, įžeidinėjimai – visai kas kita (taip, tos pačios Jazzu, kuri viešumoje mėgsta kalbėti apie toleranciją).

Galima teisintis, kad laidos dalyviai patys kalti, nes savo noru lipa ant scenos. Tačiau juk laidos autoriai parenka, ką rodyti, kiek rodyti, iki kiek ty­čiotis. Tačiau kad maža nepasirodytų, nusidainavusiai panelei dainavimo konkurse dar pasiūloma ir pašokti ar iki beveik nervinio priepuolio privedamas kuklus vaikinukas.

Kuo daugiau kalbame apie patyčias, tuo TV ek­rane jų daugiau. Ir dangstytis vien formato reikala­vimais kažin ar sąžininga, nes sąmojis, kurio apstu tokių laidų originaluose, nėra tas pat kas patyčios.

Ir vėl ne mūsų išradimas, o nuo „supuvusių“ Va­­karų ar nedraugiškų mums Rytų nusižiūrėti va­di­namieji žvengiamieji serialai, kurių fone, kad susivoktumėte, kada kas pasakyta juokinga, kartais net užleidžiamas kvatojimas.

TV3 aktualijų serialu pavadintas „Apie mus ir Kazlauskus“ iš tiesų kartais prajuokina, kad ir pa­girtina savitarna: nereikėjo nė aktorės samdyti – Prezidento našlė Kristina Brazauskienė suvaidino save, apyžioplę kirpyklos klientę.

Populiariausiame reginyje mūsų televizijose – per TV3 rodomame seriale „Moterys meluoja ge­riau“ irgi apstu pasijuokimo iš žmonių bukumo. Jei tai pigaus juoko serialų parodija, tai visai taiklu.

TV3 žada, kad vėl bus komiškasis „Bruto ir Neto“ ir rusiško serialo bei rusiško gyvenimo su­vo­kimo klonas „Rezidentai“. Nesusimąstant, iš ko juo­kiamės, labai juokinga.

Beje, prie humoro žanro reikėtų priskirti ir tai, kad TV3 ir LNK vėl tuo pačiu metu rodo ir savo pra­moginius šou, ir žinias, ir „alkoholines“ laidas apie neva gelbėtojus. Daug metų šie du populiariau­si TV kanalai varžosi, kuris – kurį, neleisdami žiū­rovams mylėti abiejų, jei tik analogiškos laidos ne­sidubliuotų tuo pačiu laiku. Naudota net tokia gu­drybė: vienas kanalas žinias pradeda keliomis aki­mirkomis anksčiau, tada kitas dar akimirka anks­čiau, kol akimirkos virto minutėmis. Žinia, gu­drybių yra. Bet gal geriau investuoti į turinį?

 

Alkoholikų reklama

O prie juodojo humoro priskirtinose pypsiukais nusagstytose laidose – nieko nauja. Toji pati jau mi­nėta Donata-Laisva LNK „24 valandose“ taiko dvi bedarbes, jų žodžiais tariant, „bardako“ kaimynes. Po daugybės pypsiukais pridengtų moteriškių kalbos perlų – valio, rankų paspaudimai. Bet televizija principinga – netrukus Donata-Laisva grįžta patikrinti, kaip sekasi jos herojėms, o lauktuvių veža torčiuką ir „putojančio“. Gal didesnė pagalba būtų, jei televizija savo herojus ne girdytų „putojančiu“, o paragintų bedarbes moteris ieškotis dar­bo?

Kitame siužete televizija imasi pardavinėti va­gonėlį, mat jis pirktas už pinigus vyro, kurį iš namų už išgėrinėjimą išmetė jo sugyventinė, kurią jis laikė savo žmona, tiesa, jau ketvirta, kurios pirmas vyras pasikorė, antras pabėgo. Paini istorija. Tik kokiam tikslui ji rodoma visai Lietuvai?

O laidą vainikuoja bandymas Evaldui iš Dar­bėnų surasti draugę. Geroji televizija demonstruoja beveik striptizą, gerai, kad dar sustojo vyrui nusirengus tik iki pusės, paskui imasi šviečiamosios misijos – vyrukas duoda patarimų, kad nuo kiaušinio su alumi geriau „stovi“.

TV3 „TV pagalba“ bando ir tai perspjauti: laidos vedėjas susijaudinęs praneša, kad pamatysime to, ko nesame matę, – nuo to paties vyro laukiasi ir žmona, ir meilužė, beje, jos dar ir giminaitės. Vyras bėga, gelbėtoja sodinasi į automobilį žmoną ir ve­jasi. Kur tuo metu kiti jos penki (!) vaikai – ne­aišku. Ir šis siužetas rutuliojasi painiai, nes moterytės, kaip ir jų bendras vyras, cituojant juos, su kuo nori, su tuo guli, tad kas susigaudys, kuris kieno vai­kas, kada kas su kuo gyveno.

Pagaliau gelbėtoja atveža valgio vaikams, pa­reklamuoja, kas už jį sumokėjo. Bet ar ne tvaresnė pagalba būtų paskambinti vaiko teisių tarnybai ir informuoti, kad vaikai badmiriauja?

LNK realybės drama pavadintas „Pagalbos skam­­butis“, rengiamas bendradarbiaujant su Lie­tu­vos policija, – greičiau realybės tragikomedija. Am­žinoji šių laidų klasika: kad ir neryškiai, ro­do­ma, kaip sulaikytas kelių erelis išsitraukia ir de­mons­truoja savo vyrišką „pasididžiavimą“. Aki­vaizdu, kad asmuo apsvaigęs, savęs nekontroliuoja, bet jei televizija ne tokia kaip jos herojus, kam mė­gautis valandiniais siužetais apie tai? Tai panašiau į pamokėles, kad žiūrovai įsidėmėtų ir galėtų at­kar­toti „he­rojų“ elgesį, nei pastangas nuo to atbaidyti.

O LNK laida KK2 reklamuoja savo naują vedėją, važiuoja į jos mokyklą Vėžaičiuose. Naują žvaigždę sutikusios mokytojos sveikina ją, lyg ši būtų gavusi Nobelio premiją, ir sako, kad labai žiūrinčios KK2, nors, atrodytų, mokytojai turėtų būti šiek tiek kitokių laidų auditorija.

KK2 vėl priminė ir LNK daug metų eksploatuotą (ar reklamuotą?) herojų Viktorą Uspas­kichą. Da­bar jis – sielos žinovas, pristatęs savo naują „kancėpsiją“, kad kūnas yra instrumentas sielos kvalifikacijai kelti, ir vadovėlį apie tai. Žurnalistas ir pirtyje su atgimusiu V.Uspaskichu išsikaitino, ir jo kny­gą pavartė. Džiaugsmas Kėdainių „kniaziaus“ gerbėjams, kurie, kaip ne vienas jų aiškino, už jį ir balsuodavę, nes bet ko juk per televizorių nerodo.

LNK grupės programų direktorius Aivaras Prancūzevičius taip pristatė kanalo meniu: „Mūsų laidų pasiūlą palyginčiau su paveikslu, kuriame prabangūs, taurūs ir konservatyvūs „Valandos su Rū­ta“, Žinių ir „Nuo… iki…“ tonai susipynę su šiuo­­laikinės TV tautosakos chuliganišku KK2, „Pagalbos skambučio“, „Tik nesijuok!“, „24 valandų“ ir „Yra, kaip yra“ gaivalu, o šių nesibaigiantį in­tensyvumą papildo žaižaruojantys potėpiai.“

Bet ko verti visi nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos įstatymai, Lie­tu­voje vadinami itin griežtais, kai vaikišku laiku ro­doma tokia „gaivališka tautosaka“?

Deja, tokios laidos kur kas populiaresnės nei kokia pažintinė LRT TV laida. O „TV pagalba“ – antra pagal reklamą, tarp patraukliausių reklamai yra ir kitų panašių laidų. Ar reklamos užsakovai neturi skrupulų dėl to, ką remia?

 

Rusiška produkcija labiau žavi TV savininkus, o ne žiūrovus

Gal vidines grėsmes sunkiau matyti nei išorines, nes, kaip „Veidui“ yra pasakojęs rusiškas įtakas ty­rinėjantis politologas dr. Nerijus Maliukevičius, kai kurie reklamos užsakovai atsisakė skelbti savo reklamą per „Pervyj Baltijskij kanal“ dar iki jo transliacijų sustabdymo, kai buvo parodyti pseudodokumentiniai filmai apie Sausio 13-ąją, nes tai ir reklamos užsakovų reputacijos reikalas.

Tačiau ne visiems rūpi reputacija. Štai baiminamės dėl išorinių grėsmių, kad per kabelines Ru­sijos televizijos Lietuvos žmonėms gali būti plaunami smegenys. Tačiau KANTAR TNS duomenimis, „Pervyj Baltijskij kanal“ auditorija pagal žiūrėtą laiką siekia vos 1,6 proc., „NTV Mir Lietuva“ – 1,1, „REN Lietuva“ – 0,6 proc. O rusiškiausios iš lietuviškų kanalų – BTV ir „Lietuvos ryto“ TV, ku­rios darbo dienomis transliuoja ir apie dešimt valandų rusiškos produkcijos, auditorija pagal žiūrėtą laiką siekia atitinkamai net 6,8 ir 4,1 proc. Šie TV kanalai ir naująjį sezoną nekeičia savo politikos – koncentruojasi į rusišką produkciją, daugiausia serialus.

„Lietuvos ryto“ TV vadovas Linas Ryškus „Vei­dui“ yra sakęs, kad tai ne dėl pigumo, nes rusiška produkcija nebūtinai pigesnė nei kita. Beje, jo teigimu, tokios produkcijos žiūrovai – lietuviai, nes rusai žiūri rusiškas televizijas.

Būtų galima sakyti, kad nieko čia blogo, jei turime du kanalus, besispecializuojančius rodyti vienintelę iš užsienio kalbų – rusų temokančių žiūrovų auditorijai. Tačiau, pasak politologo N.Ma­liu­­kevičiaus, per lietuviškus kanalus rodoma rusiška produkcija turi tam tikrą geokultūrinį krūvį, įter­piamą net į banaliausias komedijas.

Beje, estų auditorijai rusiška produkcija jau paprasčiausiai nebeįdomi. Kodėl vis dar ypač įdo­mi mūsų poros TV kanalų savininkams ir vadovams? Juk žiūrovams – ne taip jau labai: į populiariausių laidų 30-uką šie du kanalai nepatenka, reta jų laida ar serialas viršija 2 proc. vidutinės auditorijos. Tačiau rusiškos produkcijos transliavimo trukmė valandomis per savaitę, N.Maliukevičiaus ir „Veido“ skaičiavimais, tik didėja: nuo 79 val. 2007 m. iki 151 val. šiais metais, ir daugiausia šių dviejų kanalų dėka.

 

Kokią kryptį rodo sezono naujovės

Taigi galima sakyti: sezonas naujas – tendencijos senos. „Lietuvos ryto“ TV ir BTV toliau bandys akumuliuoti rusakalbę ar sovietinio gyvenimo nostalgija tebegyvenančią auditoriją, daugiausia rusiškais serialais.

TV3 bei LNK ir toliau pasiryžę eterį užlieti pramoginėmis laidomis, kuriamomis pagal tarptautinius formatus, populiarumo nestokojančiomis alkoholiu prašvinkusiomis laidomis ir daug serialų.

Prie šviečiamųjų naujovių galima priskirti ne­bent LNK „Blogiausią Lietuvos vairuotoją“ – gal laida bent kiek prisidės prie vairavimo kultūros.

TV3 ketina rodyti projektą „IššŪKIS kaime“, kuriame žada atskleisti, ką reiškia savo rankomis puoselėti didžiulį ūkį.

Kitąmet 60-metį minėsianti LRT televizija, priešingai nei komerciniai kanalai, sezono naujovėmis demonstruoja vis didesnį patriotėjimą ir kultūrėjimą, jau pradėdama švęsti 1918 m. laukiantį valstybės šimtmetį. Laidoje „Laisvės vėliavnešiai“ ketinama parodyti 100 laidų – 100 portretų žmonių, kurie per visus tuos metus savo darbais ir kūryba prisidėjo prie Lietuvos kūrimo. LRT TV rodys „Videometros“ istorinį serialą „Laisvės kai­na. Savanoriai“. „Lietuvos kolumbuose“ Edita Mildažytė pasakos apie žymius pasaulio lietuvius.

LRT TV sezono naujiena – atkuriamosios dokumentikos filmų ciklas „Nematoma Lietuvos istorija“ apie atskleistus rezonansinius nusikaltimus.

Šiemet bene dar įdomesnė žada būti „Na­cio­nalinė ekspedicija: Nemunu per Lietuvą“, nes pa­sakojama apie tai, ko daug žiūrovų nematę, – lietuviškos istorijos vietas Baltarusijoje.

Viskas – kaip ir turėtų būti nacionaliniame ka­nale, kurį žiūrovai ir išlaiko tam, kad jame nebūtų beprasmių tuštybių. Tik vienas klausimas: kiek žmonių tai žiūri? Pirmą savaitę žiūrimiausia LRT TV laida „Dėmesio centre“ sulaukė 5 proc. vidutinės auditorijos, o, tarkime, TV3 „Moterys me­luoja geriau“ – net 8,4 proc.

Kultūros elito atstovai, šaukiantys, kokia nekultūringa televizija (ir jie dažnai teisūs), bent patys galėtų iš solidarumo žiūrėti LRT Kultūros kanalą, nes kultūros ir švietimo darbuotojų Lietuvoje daugiau nei šio kanalo žiūrovų (pagal žiūrėtą laiką – 0,9 proc. auditorijos).

Mokesčių mokėtojų išlaikoma LRT TV turi pri­­vilegiją nesivaikyti pigaus populiarumo, kad gau­­tų reklamos, tačiau, kas rimta, neturi būti nuobodu. Kažin ar ir tokiomis laidomis kaip „Pa­klauskim Lietuvos“ nacionalinė televizija pritrauks sau lojalių žiūrovų. Smalsu, kiek toji laida išsilaikys.

O žiūrovams įtikti nelengva. Dabar apskritai geras tonas sakyti, kad televizijos nežiūri. Bet statistika rodo priešingai: KANTAR TNS duomenimis, 2006 m. vienas Lietuvos gyventojas žiūrėjo televizorių 192 minutes per parą, 2015 m. – 214, o šiemet – 217 minučių, t.y. ilgiau nei tris su puse valandos. KANTAR TNS duomenimis, daugėja ir reklamos televizijose: per šių metų sausio–liepos mėnesius, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, – 7,2 proc. (palyginimui, žurnaluose padaugėjo 2 proc., laikraščiuose sumažėjo 17,4 proc.).

Kokią televizija turi įtaką, rodo ir tas faktas, kad šiemet „Delfi“ rinkimuose antru po Pre­zi­dentės įtakingiausiu žmogumi valstybėje pripažintas televizijos žurnalistas (net ne savininkas, ar generalinis direktorius) Edmundas Jakilaitis. Jei niekas nežiūri televizijos, iš kur pažįsta E.Ja­kilaitį?

Televizijos įtaka turėtų reikšti ir atsakomybę. Žinoma, ne televizijos misija būti rimtai kaip Moks­lų akademija, televizija – ir pramogų, ir rim­tų diskusijų vieta. Bet gausybė alkoholikus eksponuojančių laidų, greičiau reklamuojančių tokį gyvenimo būdą, skatinančių jį imituoti, nei nuo jo atgrasančių, bukinančių pigių juokelių šou perteklius, patyčių kultūros propagavimas, kaip ir to populiarumas, nedaro mums garbės.

Stebina ir nauja tendencija apie viską kalbėti humoro ar satyros forma. Juk ne sovietmetis, kai teisybę galėjome pasakyti tik anekdotais. Ar tai nė­ra ženklas, kad juo daugiau kovojame su patyčio­mis, tuo dažniau tik šaipydamiesi ar net tyčiodamiesi pasijuntame laimingi?

O įtakingoji televizija tam duoda toną. Tei­sin­tis, kad tai žiūrovai buki, o kokia paklausa, tokia pasiūla, nėra visiškai teisinga, nes visų tri­jų pagrindinių kanalų informacinės laidos – tarp žiūrimiausios kanalų produkcijos. Gal, kaip ir ru­siškai kalbančių lietuviškų kanalų atveju, tai ne kiek žiūrovų, kiek kanalų savininkų ir vadovų pasirinkimas. Vienų – žmones laikyti užstrigusius po­sovietinėje erdvėje, kitų – bukinti, ugdyti auditoriją populistams.

 

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

 

Lietuvai nebereikia gėdytis valdžios: jei iš 324 mln. JAV gyventojų į prezidentus neatsiranda vertesnių už Donaldą Trumpą ir Hillary Clinton, kur jau atrasti tobulų lyderių tarp mūsų nepilnų trijų milijonų. Nereikia gėdytis ir Lietuvos rinkėjų: kai britai prarijo populistų „Brexit“ kabliuką ar lenkai išsirinko konstitucines vertybes mindančius politikus, kai prognozuotojai baiminasi, kad prancūzai ir net racionalieji vokiečiai kitąmet rinkimuose gali pasirinkti radikalus, Lietuvoje populizmas ir radikalizmas išgyvena krizę.

 

Aušra LĖKA

 

Tiesa, nors iki rinkimų belikę mažiau nei mė­nuo, lažintis, kad šiųmečiai rinkimai patvirtins pastarųjų metų tendencijas, rizikinga, nes lietuviai vis dažniau apsisprendžia paskutiniu momentu, o permanentiniai politinės korupcijos skandalai niekais pavertė dar visai nesenus partijų rikiavimus.

Tačiau neopranašų, vadinamųjų nesisteminių partijų populiarumas per pastaruosius kelerius rinkimus mažėjo, o prieš šiuos rinkimus apskritai neatsirado jokios naujos partijos, realiai galinčios pretenduoti į protesto balsus. Jie prognozuojami Valstiečių ir žaliųjų sąjungai, rinkimuose debiutuojančiai kaip kažkas panašaus į nepartinę partiją. Tą patį – protesto elektoratą bando suvilioti kelios nedidelės par­tijos ar koalicijos ir  tradiciškai populistiniais šū­kiais lengvatikius peninčios Darbo partija bei „Tvar­ka ir teisingumas“, stebuklingai ge­bančios pa­čios būti valdžioje, bet ir ją kritikuoti.

Ar verta balsuoti už neopranašus, rinkėjai galėtų nuspręsti prisiminę, kaip sekėsi į valdžią jų balsais atėjusiesiems ankstesniuose rinkimuose.

Ar verta balsuoti už neopranašus, rinkėjai galėtų nuspręsti prisiminę, kaip sekėsi į valdžią jų balsais atėjusiesiems ankstesniuose rinkimuose.

 

Violetinis vegetavimas

2012-ieji. Garliavos Klonio gatvė tapo matomesnė nei sostinės Gedimino prospektas ir pagal minios koncentraciją, ir pagal politikų skaičių joje – nemažai jų veržėsi prieš rinkimus „atsižymėti“ kaip vadinamosios violetinės revoliucijos, neva kovojančios prieš pedofilų klaną ir teisėsaugos ne­veiksnumą, dalyviai, kai kurie – ir įsiprašyti į naujai sukurtos „Drąsos kelio“ partijos rinkimų sąrašą.

Violetinės revoliucijos vedlė Neringa Venckienė anuomet buvo užsimojusi laimėti ne tik Seimo – ir prezidento rinkimus. Tačiau sėkmės, kokios tikėjosi, nepasiekė: vienmandatėse apygardose visi „drąsiečiai“, net pati N.Venckienė, rinkimus prakišo. Daugiamandatėje gauti balsai jiems suteikė 8 mandatus. Beje, rinkėjai, net tie, kurie balsavo už „Drą­sos kelią“, greitai atsitokėjo: per „Vilmorus“ / „Lie­tuvos ryto“ apklausą 2012 m. spalį, kai vyko Seimo rinkimai, teigiamai šią partiją vertino 5,8 visų apklaustųjų, o po pusmečio tokių liko vos 0,4 proc.

Vadinamojo pedofilijos skandalo aiškinimasis tebesitęsė, į viešumą kilo vis daugiau abejonių, ar „Drąsos kelio“ vedlė šioje istorijoje – teigiama herojė, kol pagaliau 2013 m. balandį, vos po pusmečio Seime, ji dėjo į kojas ir lig šiol teisėsauga jos neranda, nors tautiečių JAV buvo užfiksuota vaikštinėjanti Čikagoje. Teisėsauga jos ieško, nes turi daug klausimų – N.Venckienei yra pateikta įtarimų pagal keliolika Baudžiamojo kodekso straipsnių.

Po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino, kad bėglė sulaužė Seimo nario priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją, Seime jai buvo surengta apkalta ir 2014 m. birželį ji pašalinta iš Seimo, kuriame nesirodė daugiau kaip metus.

Nelikus minimalaus frakcijai narių skaičiaus „Drą­sos kelio“ frakcija, pravegetavusi šiek tiek dau­giau nei pusantrų metų, 2014 m. birželio viduryje mirė natūralia mirtimi.

Vietoj N.Venckienės į Seimą turėjęs ateiti kitas rinkimų sąraše įrašytas Mykolo Romerio universiteto profesorius Gintaras Aleknonis mandato atsisakė. „Buvo galimybės, buvo viltys, o išėjo, kaip išėjo“, – šiandien sako G.Aleknonis.

Pasak jo, vieni prie naujos partijos dėjosi iš savanau­diškumo, kiti iš idealizmo, kurio, jo nuomone, bu­vo nemažai. Jį patį vedė noras padėti žmonėms, ku­rie, jo nuomone, pateko į didelę nelaimę, ir atsinau­jinimo Lietuvos politikoje būtinybė. „Visa sistema absoliučiai užkonservuota, į ją negali patekti nau­jos idėjos, nauji žmonės, tai kenkia Lietuvos de­mokratijai. Paskutiniais metais Seime Al­gir­das Pa­tackas sakė: „Anksčiau Seimas buvo or­ga­niz­­mas o dabar – mechanizmas“, – su „violetiniais“ į Seimą pa­tekusį buvusį konservatorių cituoja G.Ale­knonis.

Jis veda paralelę tarp Lietuvos partijų ir feisbuko: gali turėti daug draugų, bet jie visi iš vieno rato, ir tau atrodo, kad visas pasaulis galvoja kaip tu. O šalia – kitas ratas feisbuko draugų, ir tie ratai nesusitinka. „O kuo blogesnė demokratijos būklė  –  tuo didesnis populizmo šešėlis: kai politikai nesikalba su žmonėmis, šie nusivilia, ima ilgėtis stiprios rankos, metasi į kraštutinumus. Tai gąsdina tradicinius politikus, bet verčia keistis, įsiklausyti. Pastovumas gerai, bet dažnai painiojame, kas yra pastovumas, o kas stagnacija“, – sako G.Aleknonis.

Po jo sąraše buvęs Stasys Brundza mandatą priėmė ir nuėjo pas „tvarkiečius“, paskui į Mišrią Sei­mo narių grupę, o da­bar jis jau su socialdemokratais.

Buvę „drąsiečiai“ rinkosi dažniausiai „tvarkiečius“ ar Mišrią Seimo narių grupę, kai kurie spėjo pabūti ir ten, ir ten, ir dar kitur, nes dažnam tai nebuvo naujiena – ne vienas jų buvo politinis migrantas. Po­vilas Gylys, anksčiau socialdemokratas, blaškėsi tai į Mišrią Seimo narių grupę, tai pas „tvarkiečius“, tai vėl atgal į Mišriąją. Tokius pat vi­ražus darė ir Valdas Vasiliauskas. Aurelija Stan­ci­kie­nė, buvusi konservatorė, pasuko į Mišrią Seimo narių grupę.

Vytautas Matulevičius, iki susisiejimo su violetine partija, dirbęs „tvarkiečio“ Rolando Pakso padėjėju Europos Parlamente, rinkosi Mišriąją, kaip ir vietoj mirusio A.Patacko (buvusio konservatoriaus) į Seimą 2015 m. balandį atėjęs Audrius Nakas.

Kaip įstatymų leidėjai „drąsiečiai“ pasireiškė nebent populistinėmis idėjomis, pavyzdžiui, siūlymu kainas reguliuoti įstatymais. Bet jie tebuvo maža opozicinė frakcija, su kuria bičiuliautis niekas per daug nesiėmė, ir jų superidėjos taip ir nebuvo priimtos.

Tad „Drąsos kelio“ sėkmė 2012-ųjų Seimo rinkimuose davė naudos nebent su jų šūkiu tapusiems Seimo nariais ir gavusiems solidžią algą, o kartu ir aukso puodą: kaip parlamentinė partija „Drąsos kelias“ per kadenciją gavo apie milijoną eurų valstybės dotacijų, kurių užteko ir butui prestižinėje Kauno vietoje įsigyti, o paskui uždirbti iš jo nuomos.

Dabar į Seimo rinkimus su „Drąsos keliu“ iš buvusios šios partijos frakcijos eina tik partijos pirmininkas Jonas Varkala, surinkęs ne itin gausų – 33 kandidatų sąrašą. Nepaisant to, kad partija kūrėsi deklaruodama siekį pakeisti situaciją teisėsaugoje, tarp jos kandidatų – Irenijus Zaleckis, buvęs Klaipėdos savivaldybės tarnautojas, kaip rašė Klaipėdos žiniasklaida, vis įkliūvantis neblaivus prie vairo. O Londone gyvenančiu Einaru Vilde Didžiosios Britanijos lietuviai piktinosi, mat šis socialiniuose tinkluose pozuoja su kūju ir priekalu, Georgijaus juostele, šlovina Rusiją. Kiti „drąsiečiai“ jį apskundė Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK), kad gal jis negali kandidatuoti rinkimuose, mat nuolat negyvena Lietuvoje. VRK kliūčių čia neįžvelgė.

 

Į Seimą atvažiavo cirkas

Ne daugiau nei „Drąsos kelio“ neopranašai nau­dos valstybei davė ir pramogų pasaulis, po 2008 m. rinkimų su savo draugais ir šeimos nariais kadencijai persikraustęs į Seimą. Gal net atvirkščiai – buvo daugiau žalos, nes jų buvo dvigubai daugiau nei „violetinių“ ir jie buvo valdančiojoje daugumoje, tad turėjo daugiau galios.

Nors prieš rinkimus sukurptos sezoninės partijos su skambiu Tautos prisikėlimo pavadinimu vedlys Arūnas Valinskas tikino, kad ne jie darys iš Seimo cirką, bet išguis cirką iš politikos, vis dėlto išėjo, kaip ir prognozuota. Vietoj rinkimų programos „prisikėlėliai“ surašė kelias tezes, užtat fotosesijos su pusnuogiais vampyrais – kandidatais į įstatymų leidėjus buvo įspūdingos. Ir žmonės už juos balsavo.

Pajutęs pergalės skonį A.Valinskas užsigeidė Seimo pirmininko posto. Per pirmąjį balsavimą balsų neužteko. Per antrąjį šiaip taip šoumeno ambicijos formaliai buvo patenkintos. Tačiau priversti į jį žiūrėti kaip į šį postą atitinkantį politiką buvo kur kas sunkiau. Susireikšminęs jis ėmė drausminti buvusius kolegas, kad į jį kreiptųsi pagarbiai, mat dabar jis – „vienas iš trijų“ valstybėje, bet tuo tik smarkiai visus prajuokino. Tiesa, ir pats analogiško protokolo nesilaikė – Prezidentę išvadino boba. Poste A.Valinskas išsilaikė neilgai – vos dešimt mėnesių.

Ne mažiau komiškai atrodė ir kiti Tautos prisikėlimo partijos veikėjai, niekaip nesugebėję atsikratyti savo kurtų personažų šleifo. Komikė Asta Baukutė ir toliau dirbo komike, tik Seime. Čia išgarsėjo net tarptautiniu mastu: surengė tarptautinę konferenciją apie vaikų problemas ir kviestinį pranešėją, profesorių iš Didžiosios Britanijos, paragino pradėti pranešimą – „kamau, beibi“ (suprask, „common, baby“), pridurdama: „Tiek temoku.“

Juo labiau „prisikėlėliai“ dėjosi rimtais politikais, tuo daugiau kėlė juoko. Seimas tapo humoristinių laidų filmavimo studija. A.Valinskas ėmėsi „tvarkos“: uždraudė filmuoti Seimo maitinimo įstaigose, rūkomuosiuose ir… tualetuose.

„Prisikėlėlių“ indėlis į įstatymų leidybą irgi savotiškas. Pavyzdžiui, į Seimą patekęs senų lietuviškų šlagerių dainorėlis ir senų automobilių mėgėjas Antanas Nedzinskas tuo metu, kai šalį smaugė pasaulinė finansų krizė, parengė įstatymo projektą, siūlantį valstybei saugoti senas pobiedas ar zaporožiečius.

Vis dėlto net ir didžiausi komikai ne juokais naudojosi tarnybine padėtimi. Ta pati A.Baukutė išsirūpino tarnybinį automobilį, bet savo vyrui, nes pati vairuoti nemokėjo. Kilo nemažas skandalas, kai šis nuvertė šviesoforą, važinėdamas savais reikalais. Beje, žmonai tapus parlamentare, ir jos vyras netruko gauti postą vienoje iš ministerijų. Ką ten ministro patarėjo postelis – ir ministro postas galėjo atitekti, jei su „prisikėlėliu“ plaukioji viena jachta. Skandalai Aplinkos ministerijoje, patikėtoje valinskininkams, netilo. Tačiau tuometis premjeras Andrius Kubilius bet kokia kaina siekė išsaugoti Vyriausybę, tad pagąsdinimai, kad „prisikėlėliai“ ims ir pasitrauks iš valdančiosios daugumos, vertė jį būti aklą ir kurčią.

Ne vienas šoumenas Seimo narys ir toliau slapta uždarbiavo pramogų versle, nors tą daryti draudžia įstatymai. Jie gviešėsi ir valstybės pinigų, pavyzdžiui, Linas Karalius išrūpino savo artimųjų įsteigtai įstaigai „Gyvenimas džiaugsme“ keliasdešimt tūkstantukų iš Sveikatos apsaugos ministerijos. Bet paaiškėjo, kad vos įkrito pinigų į sąskaitą – įstaigėlė buvo parduota nė nepradėjus projekto, kuriam skirtas finansavimas.

Beje, L.Karaliui nepavyko Seime sulaukti kadencijos pabaigos: apkaltos būdu 2010 m. jis prarado mandatą, nes vykstant sesijai šildėsi Pietryčių Azijoje, o tuo metu jo draugas Aleksandras Sa­cha­rukas už jį Seime balsavo. Konstitucinio Teismo abu pripažinti pažeidusiais Kons­ti­tuciją, jiems su­rengta apkalta, bet A.Sa­cha­rukas mandatą išsaugojo.

Tiesa, tuomet „prisikėlėliai“ jau buvo skilę – pramogų verslo atstovų politinė draugystė truko vos pusmetį.

Beje, A.Valinsko flangas, iš pradžių pasivadinęs „Ąžuolo“ frakcija, paskui grįžęs prie Tautos prisikėlimo vardo, dar vėliau prisidėjo prie Liberalų ir centro sąjungos (politiniame žemėlapyje netrukus neliko ir jos) ir apskundė du buvusius bendražygius. Šie tuomet jau priklausė opozicija pasiskelbusiai „Vienos Lietuvos“ (fantazijos iš šoumenų neatimsi) frakcijai, kuri paskui susijungė su Ge­dimino Vagnoriaus Krikščionių partija. Pastaroji, pravegetavusi apie trejus metus, įsiliejo į Darbo partiją.

Keli „prisikėlėliai“ 2012 m. vėl bandė laimę rinkimuose, bet mandatą pelnė tik laiku prie konservatorių spėjęs prisišlieti Rokas Žilinskas, save pozicionuojantis ne kaip išmanus įstatymų leidėjas, o kaip seksualinių mažumų atstovas, bent jau šiomis temomis dažniausiai eksponuojasi viešumoje.

Dar pasisekė prie socialdemokratų prisidėjusiam Dainiui Budriui: iki 2008 m. rinkimų ir pats prisistatinėjęs tik kaip laidų vedėjos Daivos Tamošiūnaitės vyras, Seime pakeitęs šešias frakcijas, 2012 m. rinkimuose jis patyrė nesėkmę, bet be posto neliko. Jam net matuota energetikos viceministro kėdė, bet, kaip skelbė žiniasklaida, neva sukliudžiusi nepalanki spec. tarnybų pažyma. Paskui kilo skandalas, kad jis be konkurso buvo paskirtas Susisiekimo ministerijos valdomų „Lie­tuvos geležinkelių“ antrinės įmonės vadovu. Da­bar jis gavo dar vienas pareigas – yra „Rail Baltica“ stebėtojų tarybos pirmininkas.

Postą gavo ir dar vienas buvęs „prisikėlėlis“: Vytautas Kurpuvesas tapo Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pirmininku, tačiau jis buvo išimtis pramogų pasaulio atstovų partijoje – jau iki Seimo turėjo darbo patirties valstybės tarnyboje.

O A.Valinskas ir dar keli buvę „prisikėlėliai“ Seimo rinkimus prakišo kartu su visa Liberalų ir centro sąjunga, kurią rinkėjai išbraukė iš parlamentinių partijų sąrašo. A.Nedzinskas net atšoko suvaidintas vestuves, bandydamas pelnyti rinkėjų palankumą savivaldybių rinkimuose, bet sulaukė, ko nusipelnęs – pasipiktinimo ir pajuokos.

Šoumenai grįžo, iš kur atėję. Rinkėjai praregėjo, tik šiek tiek per vėlai.

 

Naujų pranašų triumfo era – prieš keliolika metų

Šešiolika „prisikėlėlių“, perpus mažiau „drąsiečių“, nė vienos solidžios naujos „proginės“ partijos – tokios pastarųjų Seimo rinkimų tendencijos. Pernai pirmą kartą surengtuose tiesioginiuose merų rinkimuose baimintasi populistų triumfo, bet rinkėjai dažniausiai rinkosi gana atsakingai.

Negali nė iš toli lyginti su neopranašų triumfo era 2000–2005 m., kai vos susikūrusi partija Seime galėjo laimėti daugumą, svetimos valstybės reguliuojamas politikas – prezidento postą, o nuo statinės rėkaujantis mitinguotojas – atsisėsti į mero kėdę.

Ne tik Lietuvoje – ir kitose Rytų bei Vidurio Europos šalyse populizmas suklestėjo antrojo nepriklausomybės dešimtmečio pradžioje, kai tradicinę komunistų ir reformatorių politinę takoskyrą keitė socioekonominė ir politinė. Populistinės politinės jėgos pasinaudojo visuomenės nepasitenkinimu ekonominiais transformacijos rezultatais ir gilėjančia praraja tarp visuomenės elito bei paprastų piliečių.

Tik per plauką 1997 m. nelaimėjęs prezidento rinkimų buvęs generalinis prokuroras Artūras Paulauskas įsteigė Naująją sąjungą (socialliberalus), debiutavo 2000 m. rinkimuose ir iš karto su 29 mandatais laimėjo „sidabrą“. Debiutantė pateko į valdančiąją daugumą, formavo Vyriausybę, jos lyderis A.Paulauskas tapo Seimo pirmininku. Bet tokios didelės sėkmės daugiau pakartoti nepavyko, o 2008 m. partija nebepateko į Seimą, 2011 m. susijungė su Darbo partija.

Skamba tragikomiškai, bet dabar A.Paulauskas, 2000-ųjų sėkmę daugiausia pelnęs parašų rinkimu, siūlant sumažinti valstybės išlaidas krašto gynybai ir atiduoti jas švietimui, vadovauja Seimo Na­cio­nalinio saugumo ir gynybos komitetui.

Kas tuo laikotarpiu galėjo pretenduoti į valdžią, puikiai iliustruoja unikaliai gausus norinčiųjų valdyti valstybę meniu 2002 m. prezidento rinkimuose: tarp 17 kandidatų buvo tokie veikėjai, kaip ubagų karalius Vytautas Šustauskas, keistuolis inžinierius Vytautas Bernatonis ar leidėjas Algirdas Pilvelis. Tiesa, parama kai kuriems kandidatams netraukė iki 0,1 proc. rinkėjų balsų.

Tuomet radikaliais šūkiais ir tobulai suplanuotais masiniais reginiais debiutantės Liberalų ir demokratų partijos (vėliau – „Tvarka ir teisingumas“) lyderis R.Paksas sugebėjo nurungti ligtolinį Prezidentą Valdą Adamkų. Prasidėjo neovaldymas: iš vienos pusės, bandyta imituoti kažkokį valdymą iš apačios – steigtos negirdėtos valstybės valdyme patarėjų grupės regionuose, iš kitos – rūpintasi savo aplinkos žmonių verslu, klausyta su Rusijos spec. tarnybomis susijusių asmenų, galų gale dosniausiam rėmėjui, prieštaringai vertinamam Jurijui Borisovui, pasiūlytas prezidento patarėjo postas.

R.Paksui paprezidentavus vos dešimt mėnesių Valstybės saugumo departamentas pateikė pažymą, kurioje atskleista, kad R.Paksas priklausomas nuo tarptautinių nusikaltėlių ir kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Jam inicijuota apkalta. Po metų ir keturių mėnesių aukščiausiame valstybės poste jis į istoriją įeina kaip vienintelis Europos prezidentas, iš posto pašalintas apkaltos būdu, praranda teisę kandidatuoti rinkimuose, kuriuos laimėjus reikia duoti priesaiką. Nors europiniai teismai nusprendė, kad tokia nuobauda negali galioti iki gyvos galvos, Lie­tuvos parlamentarai iki šiol šio sprendimo nėra pakeitę.

Partija „Tvarka ir teisingumas“, debiutuodama 2004 m. Seimo rinkimuose, pelno 10 mandatų, 2012 m., „darbiečiams“ paskendus vadinamosios juodosios buhalterijos skandale, – net 15. Tačiau per šių metų rinkimus visuomenės apklausų ir politologų prognozės jiems nežada nieko gero – „tvarkiečiai“ balansuoja ties 5 proc. riba.

2004-ųjų Seimo rinkimai buvo visiškas neopranašų triumfas: konkurentus triuškinamai nurungė debiutantė Darbo partija, laimėdama 39 mandatus. Beje, Viktoras Uspaskichas, partijos steigėjas, ką tik prieš tai buvo kėlęs antipartines iniciatyvas, agitavęs už referendumą, kad visas Seimas būtų renkamas vienmandatėse apygardose.

Vis dėlto seni politikos vilkai socialdemokratai pergudravo debiutantus ir sugebėjo sau gauti premjero postą ir Vyriausybės kontrolę. Netrukus partija pateko į vadinamosios juodosios buhalterijos skandalą. Po užsitęsusio teisinio nagrinėjimo jos lyderiai teismo pripažinti kaltais.

Vis dėlto Darbo partija – vienintelė iš neopranašų, kuriai pavyko lig šiol išlikti tarp populiariausių, nors šių metų rinkimuose didelė sėkmės jai ir nepranašaujama. Bet „darbiečių“ elektoratas – dau­giausia provincijos, mažesnių pajamų žmonės. Kol Lietuvoje jų – didelė dalis, tol aukso kiaušinius jų vištoms žadantys politikai, nors patys ir milijonieriai, turės paklausą.

 

Ubagų karalius valdė Kauną

Taigi dabar populistai ir radikalai – labiau rafinuoti, kostiumuoti, kai kurie – milijonieriai. O pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio populisto etalonas buvo V.Šustauskas, nuo statinės šūkalojantis ubagų karalius, kaip lig šiol ir yra tituluojamas. Bet 2000 m. jis sugebėjo tapti net Kauno meru. Kauniečius po rinkimų ištiko šokas: daug kas pripažino balsavę už V.Šustausko Laisvės sąjungą, tačiau tikėjęsi taip įkąsti miestą lig tol valdžiusiems konservatoriams ir apskritai vadinamosioms tradicinėms partijoms, tačiau nesitikėję, kad protesto balsų bus tiek daug.

V.Šustauskas sovietmečiu buvo jūreivis, paskui vienos Kauno įmonės inžinierius. Aukštąjį išsilavinimą įgijo tik 2005 m. (baigė Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultetą), kai jo politinė karjera jau leidosi žemyn. Aktyviai dalyvavo atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, saugojo parlamentą 1991 m. sausio dienomis. Bet paskui V.Šustauskas tapo visų skriaudžiamųjų gynėju, kartu su jaunalietuviais, vadovaujamais Stanislovo Buškevičiaus (šiemet vėl bandysiančio laimę Seimo rinkimuose), organizavo gausybę radikalių mitingų ir protesto akcijų. 1997 m.  „Ubagų žygyje“ paskui savo „karalių“ minia pėsčiomis nužygiavo iš Kauno į Vilnių, protestuodami prieš žmonių skurdinimą.

V.Šustauskas protestavo prieš viską – prieš socialinę nelygybę, prieš privatizavimą, jo mitinguose sudegintas plakatas su tuomečio Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio atvaizdu, skambėjo antisemitiniai šūkiai, pyktį užsitraukė net Austrijos ambasadorius, o tuomet „Lietuvos telekomui“ vadovavęs suomis buvo apšauktas suomiška kiaule.

Tapęs antro didžiausio valstybėje miesto meru V.Šustauskas bandė keisti savo įvaizdį, tačiau prigimtį pakeisti sunku. Kaip ir priversti kitus apsimesti, kad rimtai vertina ne visai savo vietoje atsidūrusį piketų šauklį. Kauną iš savo vizitų darbo­tvarkės ėmė išbraukti oficialios užsienio šalių delegacijos, kad nereikėtų susitikti su tokiu meru.

Tačiau Kauno problema išsisprendė greitai: V.Šustauskas meravo nuo 2000 m. balandžio iki spalio, vos pusmetį, mat vienmandatėje apygardoje buvo išrinktas į Seimą. Ten svieto lygintojo ne itin buvo nei matyti, nei girdėti. Dar kartą pasitvirtino taisyklė, kad patekę į valdžią radikalai kaip kokie chameleonai prisitaiko prie vyraujančios aplinkos. Užtat gavęs auditoriją kokioje televizijos laidoje V.Šustauskas vėl imdavo aiškinti savo tiesas, kad tvarka bus, kai sukalens kalašnikovai, ir jis gal būsiąs tas, kuris tai padarys, o žydšaudžiai esantys didvyriai.

V.Šustausko ir jo partijos (Laisvės lygos, vėliau – Laisvės, Kovotojų už Lietuvą sąjungų) tokia politinė sėkmė kaip 2000 m. daugiau nebeaplankė. Kaune jis vis dar kai kam buvo autoritetas, bet tik tarp tokių asmenų, kurie jo Laisvės sąjungos sąraše 2002 m. savivaldybių tarybų rinkimuose nusikalstamo pasaulio autoriteto Henriko Daktaro sūnų Enriką, ir patį netrukus turėjusį reikalų su teisėsauga, išreitingavo iš  dešimtos į trečią vietą, o tiek mandatų Laisvės sąjunga ir laimėjo 2002 m. savivaldybių rinkimuose Kaune.

Prieš 2012 m. Seimo rinkimus V.Šustauskas bandė sueiti į politinę porą su Algirdo Brazausko našle Kristina, net atidavė jai savo partijos lyderio poziciją, bet politinė santuoka truko vos kelias dienas. Vienmandatėje apygardoje jis tesulaukė 1,8 proc. apygardos rinkėjų paramos. 2013 m. vėl kovėsi dėl atsilaisvinusio Seimo mandato Uk­mergėje, ir vėl fiasko. 2015 m. savivaldos rinkimuose Kovotojų už Lietuvą sąjunga gavo 1163 balsus, tai nesiekė 1 proc. balsavusiųjų. O juk 2000-aisiais už juos balsavo 35,3 tūkst. rinkėjų.

V.Šustauskas ir toliau lakstė į bet kokia tema sukviestus mitingus, sukiojosi tarp nuolat VSD ataskaitose dėl grėsmių nacionaliniam saugumui atsiduriančių radikalų. Prieš trejetą metų jis net teisme aiškinosi, kad neįžeidė policininkų, per homoseksualų eitynes Vilniuje ėmęs kalbėti apie savo kelnėse esantį daiktą, nors policininkai dievažijosi klausę, ką jis turįs kišenėse, o ne kelnėse. Bet teismas V.Šustauską reabilitavo.

V.Šustauskas yra pareiškęs, kad jam teks prašytis politinio prieglobsčio: anksčiau sakėsi tai darysiąs Baltarusijoje, bet 2012 m. pareiškė bijąs susidorojimo, nes prisidėjo prie „violetinių“ mitingų, ir prašysiąsis į JAV.

V.Šustauskas nuolat primindavo apie save. Prieš keletą metų žiniasklaida rašė, kad buvęs Kauno meras ir Seimo narys domisi, kaip galima nemokamai maitintis savivaldybės ir „Caritas“ finansuojamoje valgykloje. Jis dirbęs taksistu, bet dėl sveikatos metęs šį darbą. 2012 m. rašyta ir apie tai, kad jis vis duodavęs blaivybės įžadus, nors atėjęs į Kauno miesto tarybos posėdį svirduliavo, nerišliai kalbėjo, bet paskui teisinosi pašlijusia sveikata. Televizijoje jis pasakodavosi savo senas ir naujas meilės istorijas. Pernai skelbta, kad jo sūnus nuteistas 13 metų už disponavimą labai dideliu kiekiu narkotikų, bet V.Šustauskas tvirtino jo neauginęs, su juo nebendraująs.

Ubagų karalius vis dar toks pat aršus: šiemet balandį „Lietuvos ryto“ televizijos tiesioginėje laidoje „Nuoga tiesa“ išvadintas „vatniku“ kibo į atlapus jį įžeidusiam Kauno verslininkui. Vis dėlto didesnis už „vatniką“ įžeidimas, kai mitingų profesionalas buvo išprašytas iš kito radikalo – Juliaus Pankos organizuoto mitingo prieš pabėgėlius.

Cigarečių dūmų kamuoliai ir auksinė grandinė ant kaklo teprimena tą ubagų karalių, paskui kurį žmonės pėsčiomis nužygiavo iš Kauno į Vilnių. Laikai keičiasi, pranašai irgi. Šią vasarą V.Šus­tauskas pareiškė savo partijos vairą atiduodąs Kovo 11-osios akto signatarui Zigmui Vaišvilai. Bet partija buvo išbraukta iš šių metų Seimo rinkimų dalyvių sąrašo, nes nepristatė reikiamų do­kumentų.

Šiandien 71 metų V.Šustauskas jau tėra populizmo istorijos herojus, nors vis dar – dėmė ant kauniečių savigarbos, dar vienas argumentas kauniečių oponentams, kodėl Kaunas yra Kaunas.

 

Kodėl Lietuvoje populistai nebepopuliarūs

Atrodytų, kaip galėjome tokioms personoms ir tokiems personažams atiduoti valdyti valstybę. Tačiau populizmas ir su juo susijęs radikalizmas – nei naujas, nei lietuviškas atradimas. Tiesa, ir pats žodis „populizmas“ įgijęs daug reikšmių, bet dažniausiai tai pasireiškia aršia kritika esamai valdžiai, ypač jos elitui, griežta retorika, bandymu pataikauti rinkėjams. Populistai siūlo labai patrauklias, bet nerealias arba net valstybės ekonomikos raidai ar finansiniam tvarumui kenksmingas idėjas. Aiškios ir populizmo priežastys: skurdas, socialinė atskirtis, politinio elito atotrūkis nuo visuomenės, biurokratizmas, korupcija, nepasitikėjimas valdžios institucijomis.

Vis dėlto stebina (gerąja prasme), kodėl Lietuvoje populistai ir radikalai, galima sakyti, išgyvena krizę, kai Europos šalyse dabar radikalios partinės jėgos tik populiarėja, o JAV realus kandidatas į prezidentus – chrestomatinis populistas.

Tiesa, galima ginčytis: jokia čia lietuviško populizmo krizė, jei „tvarkiečiai“ ar „darbiečiai“ yra valdžioje. Bet gal jie iš dalies ir yra tas kordonas, sulaikantis nuo kur kas aršesnes ir radikalesnes idėjas reiškiančių vadinamųjų nesisteminių partijų? Galima sakyti, jie net atlieka tam tikra prasme gerą darbą: surenka protesto balsus, bet patekę į valdančiąją daugumą valdžios teturi tiek, kad jų nerealūs, kartais net kenksmingi valstybei pažadai neutralizuojami. Jau keliolika metų būdamos parlamentinės, šios partijos priėmė čia galiojančias taisykles ir nebesiūlo idėjų, dėl kurių ilgalaikių padarinių vertėtų rimtai nerimauti.

Kitoms nesisteminėms partijoms balsų ir nelieka: štai praėjusiuose Seimo rinkimuose prie populistinių galimos priskirti Lietuvos žmonių partija tesulaukė 3,4 tūkst. rėmėjų (0,25 proc. balsavusiųjų), Respublikonų – 3,7, Emigrantų – 4, De­mo­kratinė darbo ir vienybės partija – 4,4 proc.

Vis dėlto Lietuvoje, atrodytų, dirva populizmui derlinga: socialinis atotrūkis bene didžiausias ES, algos ir pensijos mažos, partijos uždaros, valdžios institucijomis visuomenė menkai tepasitiki.

Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorės dr. Ainės Ramonaitės, iš tiesų situacija tokia, kad partijų pasiūloje egzistuoja protesto elektoratui tinkamų variantų, tačiau jie nesurenka rinkėjų balsų: „Štai „Jaunosios Lietuvos“ retorika labai radikali – apie vergiškus atlyginimus, įsišaknijusią korupciją. Bet ši partija tokia sena ir su tokiais pačiais šūkiais kandidatuoja tiek daug metų, kad niekas į Seimą jos nerenka. Gal todėl, kad bendras nusiteikimas prieš valdžią, nepasitikėjimas ja, kas yra populizmo terpė, Lietuvoje yra taip seniai, jog išsisėmė, ir žmonės ant to paties grėblio nelipa, o nieko naujo, įdomaus nėra. Vakaruose naujas nepasitenkinimo pliūpsnis ir populistinių partijų prasiveržimas – naujas dalykas, susijęs ir su imigracijos keliamomis problemomis, kurių pas mus kol kas nėra.“

Politologės manymu, šiuose Seimo rinkimuose proga naujoms politinėms jėgoms palanki, nes kitos partijos smuktelėjusios – tiek „tvarkiečiai“, tiek „darbiečiai“, tiek liberalai, vadinasi, atsiranda tarsi laisvo elektorato, kuris nelabai sugalvoja, už ką balsuoti. Tad klausimas, ar jį visą susišluos Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kuri į rinkimus bando atjoti ant dabar Lietuvoje populiaraus nepartiškumo arkliuko (savivaldos rinkimuose visuomeninių komitetų sėkmė buvo paremta būtent antipartiškumo šūkiu), ar liks ir kitiems.

Būta prognozių, kad Naglis Puteikis, 2014 m. prezidento rinkimuose savo, švelniai tariant, originaliomis idėjomis (pavyzdžiui, panaikinti Konstitucinį Teismą ir kt.) sulaukęs net kas dešimto rinkėjo palaikymo, suburs protesto politikus ir protesto balsus 2016 m. Seimo rinkimams. Tačiau bandymų būta daug, o rezultatas kol kas kuklus. A.Ramonaitės vertinimu, Antikorupcinės N.Pu­teikio ir K.Krivicko koalicijos kandidatų sąrašas gana silpnas, koalicijos tinklalapyje kol kas nieko įdomaus nėra, ir neatrodo, kad gali būti spėta iki rinkimų ką nuveikti. O dviejų pavardžių ir žodžio „antikorupcija“ pavadinime kažin ar užtenka peržengti 7 proc. barjerui, kurį jie patys susikūrė pasiskelbdami koalicija.

„Pas mus trūksta politinės lyderystės, politinės retorikos, kuri būtų įkvepianti, – nereiškia, kad radikali. Kitur rinkimų kampanijos, debatai būna daug įdomesni. Pas mus – savotiška dykuma, todėl bet kas, kas gali aistringiau pašnekėti apeliuodamas į paprasto žmogaus supratimą ir atjautimą, sulaukia sėkmės. Bet to neužtenka – reikia ir komandos, o čia N.Puteikiui sunkiau sekasi“, – pastebi politologė.

A.Ramonaitė atkreipia dėmesį į dar vieną šios rinkimų kampanijos ypatumą: ji sako peržiūrėjusi partijų rinkimų programas ir bent jau tarp pagrindinių partijų siūlymų neradusi drastiškų, antisisteminių, kurie kėsintųsi į valstybės santvarką, dėl ko reikėtų jaudintis, kad tai siūlančios partijos laimės rinkimus ir kažkas gali nutikti šaliai. To, kas būdinga populizmui – didelių pažadų, ypatingos kritikos visos valdžios atžvilgiu ir bandymo mobilizuoti rinkėjus per valdžios kritiką, politinės korupcijos akcentavimą, A.Ramonaitė sako nelabai daug radusi net programose tų partijų, kurios anksčiau tuo pasižymėjo.

Bet jai sukėlė juoką kitkas: „Tai, iš ko šaipėsi 2012 m., vadinamosios tradicinės partijos dabar pačios įrašo į programas. „Darbiečių“ pažadą apie 1509 litų minimalią algą senosios partijos vadino pataikavimu visuomenei, o dabar pačios pradėjo lenktynes, kas daugiau pasiūlys. „Tvarkiečiai“ ir „darbiečiai“ jau atsilieka nuo liberalų, kurie  vidutinio atlyginimo „duoda“ tūkstantį eurų atskaičius mokesčius. O jei rinkimų programoje įrašyta, kad turi planą, kaip ką padaryti, bet jo nepateikia, galima suabejoti, kiek tai realu.“

A.Ramonaitė siūlo vertinant partijas nesivadovauti išankstinėmis nuostatomis, nes tradicinės partijos dažnai daro tai, ką ir vadinamosios nesisteminės.

Tad nors 2016 m. Seimo rinkimai – pirmi po 16 metų be neopranašų, reikėtų prisiminti, kad protingi mokosi iš svetimų klaidų. JAV rinkimai – akivaizdus pavyzdys, kas gali nutikti ir mums, kai politinis elitas nuo savo bokšto nebemato, kas darosi apačioje, kai socialinė atskirtis tampa praraja, nebūdinga demokratinei valstybei, kai partijos tampa uždarais cecheliais, tarpusavyje besidalijančiais postus ir tai, kas lieka nuo auksinių šakučių pirkimo. Protingiau būtų vadinamosioms sisteminėms politinėms jėgoms padaryti išvadas, nei sulaukti lietuviško Trumpo.

 

Visą naują “Veido” numerį rasite ČIA

Per dešimtmetį mūsų padaugės iki 3,5 mln. Tokiais nerealiais tikslais ir bendromis frazėmis grįsta politikų kol kas tik popierinė kova su didžiausiu mūsų valstybės iššūkiu – demografiniu nuosmukiu.

Aušra LĖKA

„Džiaugiuosi, kad grįžau į Lietuvą ir padariau tai labai tinkamu laiku, – su ES struktūrinių fondų pagalba pavyko sukurti sėkmingą tyrimų laboratoriją, pasiekėme žen­klių rezultatų“, – sako prieš 11 metų iš JAV, kur gy­veno 12 metų, grįžęs mokslininkas – Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto Bio­ter­mo­di­na­mi­kos ir vaistų tyrimo skyriaus vedėjas dr. Dau­man­tas Matulis.

Jis ne tik pats su šeima, dabar auginančia jau ke­tu­ris vaikus, grįžo į Lietuvą, bet prisidėjo prie grįžimo dar aštuonių jaunų mokslininkų, šiuo metu kalbasi dar su kokiais penkiais.

Tokių sėkmės istorijų yra, tačiau priešingų – dukart daugiau. Oficiali statistika rodo, kad ketverius metus džiaugėmės bent kiek mažėjančia emigracija (o ji labiausiai retina mūsų valstybės gyventojų skaičių), bet pernai ji vėl gerokai padidėjo – per metus išvažiavo 44,5 tūkst. gyventojų, beveik 8 tūkst. daugiau nei užpernai, vos ne pusė Panevėžio.

Statistika rodo, kad pernai emigracija vėl gerokai padidėjo – per metus išvažiavo 44,5 tūkst. gyventojų, beveik 8 tūkst. daugiau nei užpernai, beveik pusė Panevėžio.

Deja, pernai pablogėjo ir kiti demografiniai ro­dikliai – gimstamumas sumažėjo, mirtingumas padidė­jo. Prognozės dramatiškos: Pasaulio bankas yra pri­skyręs Lietuvą prie trijų sparčiausiai nykstančių populiacijų pasaulyje (po Puerto Riko ir Latvijos).  Mažėjant darbingo amžiaus žmonių lėtėja ir šalies ūkio augimas.

Demografinius iššūkius ir mūsų politikai pagaliau pripažino didžiausia valstybės problema. Bet ką jai spręsti konkrečiai padarė ligšiolinė valdžia ir ką siūlo labiausiai tikėtini Seimo rinkimų lyderiai – Socialdemokratų partija (LSDP), Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) bei Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS)? Ar šie siūlymai skiriasi nuo Europos Komisijos (EK), demografų ir pačių reemigrantų siūlymų?

 

Valdančiųjų demografinė biurokratija

Dabartiniai valdantieji pasiekė nemažų laimėjimų, bet tik demografinės biurokratijos žanre: pernai Seime įsteigta Migracijos komisija, šešios partijos pasirašė nacionalinį susitarimą dėl emigracijos, šiemet Vyriausybė priėmė priemonių planą emigracijai mažinti ir grįžtamajai migracijai didinti, 2014 m. priimtos Migracijos politikos gairės, politikai uoliai dalyvavo visuomenininkų rengiamose konferencijose, rėmė iniciatyvas, siūlančias susiimti, kad Lietuva neišsivaikščiotų.

Teisybės dėlei, įvairių strategijų, gairių, priemonių planų valdžia buvo prirašiusi ir ankstesnėse ka­dencijose. Deja, stabilių pokyčių, išskyrus šiokį to­kį gimstamumo bumą padidinus motinystės išmokas iki pasaulinių rekordų, ne itin pasiekta. Ne išimtis ir dabartinė valdžia.

„Aš maniau, kad Migracijos komisija būtina, nes emig­racija – didžiausia mūsų problema, ir kol kas emigracija valdo mus, o ne mes ją. Pats pasiprašiau į tą komisiją, nes turėjau vilčių, kad ji gali nuveikti gerų darbų. Nors TS-LKD frakcijoje vyravo neigiamos nuomonės, kad ji steigiama tik tam, jog sukurtų postą Valdui Vasiliauskui, – jis jį ir gavo. Deja, mano idealistiniai lūkesčiai žlugo: komisijos posėdžiams suskaičiuoti nereikėtų nė dviejų rankų pirštų, o nuo gruodžio nebuvo nė vieno“, – apgailestauja komisijos narys konservatorius Kęstutis Masiulis.

Pernai birželį šešios parlamentinės partijos (LSDP, LVŽS, „Tvarka ir teisingumas“, Darbo partija, Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga, Lietuvos žaliųjų partija) pasirašė nacionalinį susitarimą dėl emigracijos. Tarp susitarimo signatarų nebuvo konservatorių ir liberalų. K.Masiulis prisimena, kad jų partija nutarė, jog viskas nueis į garvežio švilpuką, tad gėda tokius raštus pasirašinėti.

Iš tiesų: susitarimo siekis, kad Lietuvoje 2025 m. gyventų 3,5 mln. gyventojų, ne tik opozicijos, bet ir demografų vertinimu, – iš fantastikos, jei ne tragikomedijos srities.

Susitarimo siekis, kad Lietuvoje 2025 m. gyventų 3,5 mln. gyventojų, ne tik opozicijos, bet ir demografų vertinimu, – iš fantastikos, jei ne tragikomedijos srities.

Nebent nutartume į Lietuvą masiškai perkraustyti pabėgėlius ir rastume norinčiųjų vos ne milijoną. Bent jau kol kas ir iš kelių dešimčių atsikrausčiusiųjų pasitaikius pirmai progai kas tik gali neatsigręždami lekia į sotesnę Europą.

Socialdemokratas Gediminas Kirkilas dėl partijų susitarimo laikosi priešingos nuomonės: „Kaip rodo Lietuvos istorija po nepriklausomybės atkūrimo, pavyko tai, dėl ko pasirašėme susitarimus, pavyzdžiui, dėl užsienio politikos – ES ir NATO. O kur nepavyko pasirašyti, pavyzdžiui, dėl atominės energetikos, ir blaškomės po brūzgynus. Susitarimas dėl emigracijos – konkreti politinė apeliacija, kviečianti sugrįžti, signalas išvažiavusiems žmonėms, kad jų čia laukia, kad bus kažkas daroma. Šioje srityje labai svarbūs psichologiniai dalykai ir toks susitarimas labai svarbus. Nesinori biurokratizuoti, bet žinant mūsų emigracijos mastus gal reikėtų kokios šių problemų sprendimą koordinuojančios institucijos, tik realios, ne formalios. Kai kuriose šalyse yra net atitinkama ministerija. Reikia imtis konkrečių priemonių, o jos turi atsispindėti ir biudžete.“

Susitarime buvo numatyta parengti ilgalaikę nacionalinę programą, Vyriausybė tokį planą ir surašė. Tiesa, tam sugaišo daugiau nei metus, tad jį patvirtino tik prieš pusantro mėnesio, o jo įgyvendinimo terminai palikti jau kitai Vyriausybei ar  neribotam laikui – prirašyta „nuolat“. Bet naujajai Vyriausybei nebūtų sunku „įgyvendinti“ planą, nes jame surašyta daugybė protingų dalykų – kad reikia siūlyti darbą pagal kvalifikaciją, skatinti verslumą, mažinti administracinę ir mokestinę naštą verslui, užtikrinti pajamas, garantuojančias pakankamą pragyvenimo lygį asmeniui ir jo šeimai. Visi žino, kad to reikia, bet Vyriausybės priemonių plano žanras reikalautų nurodyti, kokių konkrečių veiksmų bus imtasi.

„Nieko ten nėra, tad nėra apie ką nė kalbėti“, – vertina K.Masiulis. Tačiau taip planą vertina ne tik opozicijos atstovas, bet ir valdančiųjų socialdemokratų vicepirmininkas G.Kirkilas: „Nepatiko tas planas. Jis biurokratinis ir formalus, nepanagrinėti tyrimai, kas skatina emigrantus grįžti. Nauja Vyriausybė neabejotinai turės parengti realų planą.“

Ne ką daugiau idėjų, kaip spręsti demografinius iššūkius, ir partijų Seimo rinkimų programose.

Ne ką daugiau idėjų, kaip spręsti demografinius iššūkius, ir partijų Seimo rinkimų programose.

Demografijos problemų paminėjimo reikia ieškoti po įvairias programų dalis. Žinoma, tai ne vienos kurios ministerijos išsprendžiama problema, ir tik sisteminis, kompleksinis jos sprendimas gali duoti bent kažkokį rezultatą. Tačiau tokiu principu rašyti programas – išskirti opiausias valstybės problemas ir pateikti vizijas, kaip jas spręsti, mūsų partijos nemoka. Užtat moka daug butaforinių frazių.

 

Kviesti žmones iš Afrikos ir Pietų Amerikos?

Didžiausi mūsų demografiniai praradimai – emigracija. K.Masiulio nuomone, pirmiausia mums reikia susivokti, kad migracija – toks pat reiškinys kaip kiti:   gimstamumas, mirtingumas ar avarijų skaičius, ir tai yra valdoma. Jis piktinasi, kad žinia­sklaidoje tekstas po teksto su gundančiais emigruoti pavadinimais pasakojama, kiek emigrantai uždirba, bet nepaaiškinama, kiek ten kainuoja būstas ar koks socialinis mokestis. Žinoma, konservatorius sako nebandantis nuneigti, kad kitose valstybėse ir didesni atlyginimai, ir didesnė pagarba darbuotojams, tik siūlo dažniau minėti ir sugrįžusiųjų sėkmės istorijas.

K.Masiulis akina siūlyti grįžti į Lietuvą, kurti pagalbos grįžtantiesiems sistemą. Tarp konservatoriaus idėjų – ir gana netradicinės. Pavyzdžiui, jis patarė Užsienio reikalų ministerijai atkreipti dėmesį į Venesuelą: ten – krizė, tad gal keli tūkstančiai lietuviškos kilmės šios šalies gyventojų norėtų repatrijuoti į Lietuvą? Arba litvakai Pietų Afrikos Res­pub­likoje, kurių ten dešimtys tūkstančių, – gal jie jaučia nostalgiją Lietuvai?

K.Masiulis pasakoja, kad dar dirbdamas mokslo institucijoje tarptautiniuose kongresuose sutikdavo žmonių su lietuviškomis šaknimis ir jie sakydavę, kad gal būtų patrauklu grįžti gyventi į prosenelių kraštą, nors jie – jau trečia ketvirta karta ir lietuviškai temoka „labas“ ir „ačiū“. Bet jei sukurtume sistemą, skatinančią juos atvykti gyventi į Lietuvą, K.Masiulio manymu, pritrauktume ne vieną.

Vis dėlto sunku patikėti, kad tai pasijustų sprendžiant Lietuvos demografinių problemų mastą. Tačiau K.Masiulis mano, kad geri pavyzdžiai patraukia: jei užsienio investuotojus kviečiame investuoti Lietuvoje, tai gal ir tautiečius kvieskime su savo kapitalu, idėjomis ir viešinkime sėkmės pavyzdžius.

„Tai didžiausia problema Lietuvoje – per porą dešimtmečių netekome penktadalio gyventojų. Didžiausiai problemai turime skirti didžiausią dėmesį. Gal net turėtų būti specialus padalinys – ministerija ar departamentas, kuris siūlytų tokius projektus. Štai Estijoje migracija jau pozityvi, o mes sakome, kad esame bejėgiai. Mes ukrainiečių priėmėme vienetus, o estai – gerokai daugiau. Tai kultūriškai artima populiacija, ne taip kaip arabai, kuriems atvykus integravimo problemos būtų milžiniškos. Ne iš karto, bet laipsniškai galime keisti situaciją“, – neabejoja K.Masiulis.

Tiesa, jo idėjų apie Venesuelą ar Pietų Afrikos Respubliką TS-LKD rinkimų programoje nėra. Bet, K.Masiulio vertinimu, sprendžiant demografines problemas šioje programoje ypač veiksminga tai, kad susieti du punktai – emigracijos stabdymas ir regionų krizė: „Visa Lietuva neteko apie 20 proc. gyventojų, o regionai – daug daugiau: dalis išvažiavo į didesnius miestus, dalis svetur. TS-LKD programoje iškelta idėja susikoncentruoti ne tik į Vilnių, bet į kokius dešimt regioninių centrų, kviesti ten stambius investuotojus, organizuoti nemokamą transportą, kad, pavyzdžiui, žmogus iš Kelmės galėtų nemokamai atvažiuoti 40 km į darbą Šiauliuose.“

Konservatoriai taip pat akcentuoja pagalbą šeimoms, nes ne pensininkai, o jaunos šeimos su mažamečiais vaikais yra sunkiausiai Lietuvoje gyvenantis socialinis sluoksnis.

K.Masiulis mano, kad per mokesčius reikėtų skatinti žmones gyventi šeimose, mat pas mus atvirkščiai: jei vieniša motina – gausi pašalpą, tad apsimoka apsimesti vieniša, o, tarkime, Vokietijoje yra priešingai.

Vienas pagrindinių LSDP programos kūrėjų G.Kirkilas kaip svarbiausius rodiklius politikų darbui sprendžiant demografines problemas pamatuoti nurodo emigracijos ir reemigracijos tendencijas ir rea­liai valstybės siūlomų paramos grįžtantiesiems paslaugų skaičių bei dydį. Programoje socialdemokratai kelia idėjas padėti sugrįžtantiesiems įsikurti, bet ne mažiau svarbu padėti Lietuvoje gyvenančioms jaunoms šeimoms, kad joms nereikėtų išvykti.

G.Kirkilas didžiuojasi, kad jo premjeravimo laikais gimstamumas buvo šoktelėjęs, nes buvo siūloma didelė parama jaunoms šeimoms. Jis pasakoja prieš akis turintis labai konkretų pavyzdį: sūnaus šeima susilaukė antro vaiko ir išsilaikyti jaunai šeimai tapo sunku, ką jau kalbėti apie tai, kaip reikės gauti vietą darželyje.

Socialdemokratai emigracijai mažinti taip pat siūlo ir didesnę investicijų sklaidą regionuose, nes dabar viskas koncentruojasi didmiesčiuose, o regionuose ir būstas pigesnis, ir darželiuose vietų yra, tik darbo – ne. Bet, kaip pabrėžia G.Kirkilas, regionų plėtrą reikia paremti realiais finansais.

LVŽS, kaip ir visais kitais klausimais, išeitį sprendžiant demografinius iššūkius sieja su švietimu ir kultūra. LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis mano, kad kalbėdami apie emigraciją šią problemą supaprastiname – neva atsiras darbo vietų su gerais atlyginimais ir problema išsispręs. Tai iš tikrųjų svarbu, nes žmonės neišgyvena. Bet daug svarbesnis uždavinys – sudaryti sąlygas, kad jaunas žmogus norėtų Lietuvoje gyventi, čia auginti vaikus, todėl svarbiausia – švietimas, po to kultūra.

„Pirmos svarbos dalykas – švietimo klausimai. Per švietimą reikia daryti įtaką ir didesniam sugrįžimui, ir mažesniam išvažiavimui. Jauni žmonės išvažiuoja studijuoti į užsienį, nes mūsų baigiamųjų egzaminų sistema keista, o čia baigusieji universitetus nepatenkinti, nes neranda darbo. Mūsų kertinis sprendimas – panaikinti moksleivių ir studentų krepšelius, į aukštąjį mokslą atvesti valstybės užsakymą, aukštasis mokslas turi būti nemokamas. Reikia pakelti kartelę stojantiesiems, nerengti 1800 studijų programų. O jei ir toliau gaminsime specialistus, kai darbdaviai nežino, ką jie moka, nes vien mokymo programų pavadinimai – fantastiniai, tik vis daugiau prarasime“, – LVŽS idėjas pristato R.Karbauskis.

Jo manymu, tūkstančiai žmonių grįžtų, jei švietimo sistema būtų pasirengusi priimti ir vaikus, kurie lietuviškai nemoka skaityti ir rašyti, jei pasirengtų juos integruoti į lietuvišką mokyklą, neprarandant mokslo metų. Jis pateikia tokį pavyzdį: jo gimtajame kaime yra puikus dabar užsienyje gyvenančių žmonių namas, jie nori grįžti, bet turi tris vaikus, o mūsų švietimo sistema nepasirengusi jų priimti be mokslo metų praradimo. Tad emigrantai sako, kad negrįš tol, kol vaikai baigs mokyklas. Tačiau po tiek metų kažin ar apskritai grįš.

Beje, nors populiacijos mažėjimas Lietuvoje, demografų vertinimu, artimiausius kelis dešimtmečius užprogramuotas, socialdemokratai programoje nežada pritaikyti viešojo sektoriaus infrastruktūros mažesniam kiekiui gyventojų. G.Kirkilas sako, kad tai subtilūs dalykai ir tai turi būti detaliai išdėstyta Vyriausybės programoje.

LVŽS taip pat pasiryžę kiek įmanydami saugoti mokyklų tinklą, mat, pasak R.Karbauskio, negalima remtis į krepšelio sistemą regionuose, nes taip dingsta infrastruktūra, suteikianti jaunam žmogui galimybę ugdytis savo teritorijoje, savo bendruomenėje, o tai labai svarbu.

Jis pateikia tokį pavyzdį: per septynerius metus Naisių gyvenvietėje gimstamumas padidėjo penkiskart, ir čia greitai bus vienas pirmųjų kaimų, kur reikės atidaryti darželį. R.Karbauskio teigimu, to pa­siek­ta per kultūrą, sveiką gyvenseną, sukuriant ap­linką, kurioje žmogus jaučiasi laimingas. Tik po to eina ekonominiai dalykai.

O Seimo priimtą, bet Prezidentės vetuotą Darbo kodeksą R.Karbauskis vadina nusikaltimu prieš save pačius, nes, jo vertinimu, šis kodeksas orientuotas į tai, kad būtų atsivežama pigios darbo jėgos, kurią galima greitai įdarbinti ir greitai atleisti, bet tikrai neorientuotas į lietuvius emigrantus, kad jie grįžtų.

G.Kirkilas, atvirkščiai, mano, kad socialinis modelis, paremtas skandinaviška praktika, galėtų prisidėti prie emigracijos mažinimo. Jis pasakoja, kad būdamas premjeru susitikinėjo su mūsų emigrantais įvairiose šalyse, ir menkinamą požiūrį į žmogų jie nurodė kaip vieną esminių emigracijos priežasčių. Socialinis modelis, G.Kirkilo nuomone, galėtų padėti spręsti darbdavių ir dirbuotojų santykius, nors, pripažįsta, nežinia, ar jis pas mus veiktų kaip Skandinavijoje, nes Lietuvoje didelis nepasitikėjimas tarp darbdavių ir darbuotojų.

„Stabdysime pabėgėlių srautą“ – tokį rinkimų kampanijos reprezentacinį šūkį yra pasirinkę „darbiečiai“, nors, teisybės dėlei, Lietuvoje dar nėra ko ir stabdyti. Bet kitų valstybių piliečių imigracija į Lietuvą nesižavi ir kitos partijos.

G.Kirkilo manymu, tai labai slidus klausimas, ir ne todėl, kad keli ar keliolika tūkstančių imigrantų būtų didelis iššūkis. „Tai siunčia žinią mūsų emigrantams, kad jie nereikalingi, nes jų praradimą kompensuosime pigesne darbo jėga iš kitur. Manau, tai blogas požiūris. Pirmiausia reikia išspręsti reemigracijos klausimą“, – mano socialdemokratas.

 

Iš geidžiamos periferijos tapome negeidžiama

„Demografines problemas nelengva išspręsti, nes tai daugiaplanis reiškinys, turintis daug dedamųjų. Ekonominių migracijos priežasčių per dieną nepakeis nė viena valdžia, tačiau žmonėms pinigų reikia dabar, o efektas – po kelerių metų, tad valdantieji ne itin suinteresuoti problemų spręsti, nes kadencija baigsis, ateis nauji rinkimai“, – sako Lietuvos so­cia­linių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir de­mo­grafijos instituto vadovas prof. dr. Donatas Bur­nei­ka.

Jis mini bene vienintelį valdžios bandytą reguliuoti demografinį rodiklį – gimstamumą: dosnios išmokos kurį laiką davė efektą, tik, pasak demografo, klausimas, ar jis ilgalaikis ir kiek tai padidino norą turėti daugiau vaikų, o kiek tebuvo lig tol atidėlioti gimdymai.

Vis dėlto, D.Burneikos manymu, reikėtų pradėti nuo sprendimo, kad problemą imamės spręsti sistemingai ir šalinti jos priežastis. Atsitiktiniai pavieniai bandymai kažką padaryti – tai pritraukti ką į Lie­tu­vą, tai padidinti kam algas ar stipendijas – vieniems ki­tiems gyvenimą gal ir pagerina, tačiau esminių pro­blemų nesprendžia, noro emigruoti neatmuša. Koor­dinuotų sisteminių veiksmų, kurie skatintų gims­tamumą, gerintų gyvenimo, darbo sąlygas, mažintų norą emigruoti, lig šiol nebuvo.

Emigracijos priežasčių esama ir objektyvių, ir subjektyvių. Demografas aiškina, kad žmonių persikraustymas po to, kai pasikeitė mūsų ūkio bei socialinė struktūra ir daliai nebuvo ką veikti ten, kur jie gyveno (pavyzdžiui, žemės ūkyje darbo vietų sumažėjo keturiskart), buvo neišvengiamas. Bet jau mūsų problema, kad nemažai jų pasirinko užsienį, o ne Lietuvos miestus.

Subjektyvios priežastys susijusios ir su neigiamomis emocijomis, neigiamu valstybės įvaizdžiu. Tai emigraciją, nesvarstant kitų alternatyvų, padarė įprastu reiškiniu, beveik bandos instinktu. „Tokia migracija perteklinė, o kažkiek migracijos buvo, yra ir bus, ir ji nei gera, nei bloga. Tam tikra trauka iš periferijos į centrą egzistuoja: iš miestelių – į rajono centrą, paskui į sostinę, paskui į kitas šalis, megapolius. Koncentracija megapoliuose didėja, ir tai natūralus reiškinys. Mūsų situacija unikali tik tuo, kad daug metų gyvenę tokioje erdvėje be vidinių sienų, kaip Sovietų Sąjunga, kur buvome gero įvaizdžio periferija, į kurią vyko migracija, staiga tapome kito bloko be sienų periferija, tik su neigiamu įvaizdžiu naujo bloko kontekste. Periferija ir būsime, tik reikia pakeisti tos periferijos įvaizdį iš neigiamo į teigiamą“, – aiškina D.Burneika.

Jo vertinimu, emigracija Lietuvai lig šiol iš esmės neigiamos įtakos nedarė, tam tikra prasme netgi atvirkščiai: „Per 15–16 metų išvažiavo apie pusę milijono, o užimtųjų darbo rinkoje, mokančiųjų mokesčius, apdraustųjų „Sodroje“ panašiai tiek pat, kiek buvo. Jei nebūtų emigravę ta pusė milijono, būtume turėję sukurti bent trečdalį daugiau nei dabar esamų darbo vietų, o tai neįmanoma. Bet besitęsdamos tokios tendencijos greitai ims kelti grėsmę, nes ims mažėti darbo jėgos, didės našta dirbantiesiems išlaikyti socialiai remtinus žmones, viešąjį sektorių.“

Ir kažin ar imigracija čia – gera išeitis. Pasak D.Burneikos, negausi, nesutelkta į vieną miestą imigracija naudinga, o masinė, jei tokią iš viso galėtume turėti, jau kelia problemų, susijusių su tokia grėsme, kaip terorizmas, su sunkia kultūrine integracija.

Demografas pastebi: jei lig šiol nesugebame normaliai į visuomenę integruoti rusų tautinės mažumos, kaip galime tikėtis, kad staiga sėkmingai integruosime kur kas mažiau mums pažįstamų kultūrų žmones. Naivu, kad jie turės tokias pat sąlygas kaip mes, nes mums reikia pigesnės darbo jėgos, tada jie spiesis į grupes, kursis getai, didės neramumų tikimybė.

Reemigracija, demografo nuomone, geriau daugeliu prasmių. Kitų šalių pavyzdžiai rodo, kad emigrantai linkę grįžti, ypač iš blogesnio klimato šalių. Tik klausimas, ar į Lietuvą daugiau jų grįš su idėjomis, ar tik nusenti ir taps papildoma našta socialinės apsaugos sistemai.

 

Grįžtantieji neprašo asmeninės paramos – tik civilizuotos tvarkos

Mokslininkas D.Matulis po 12 metų iš JAV į Lietuvą grįžo su idėjomis, su gausia šeima ir be jokių valdžios paramos prašymų. Jis sako, kad yra norinčiųjų grįžti, tik norint parsikviesti, pavyzdžiui, mokslininkų reikia, kad jie galėtų teikti paraiškas dėl finansavimo ir šis procesas būtų nuolatinis, stabilus. Tačiau Lietuvoje mokslas daugiausia finansuojamas iš ES struktūrinių fondų, ankstesnis laikotarpis galutinai baigėsi pernai spalį. 2014–2020 m. laikotarpiu Lietuvos mokslui ir inovacijoms skirta apie 750 mln. eurų, tačiau eina treti metai, o  mokslininkų nepasiekė nė vienas euras. „Skaudu, nes prioritetai buvo sudėlioti, mechanizmas įsivažiavo, o dabar – tuščias tarpas. Mokslo žmonių nusivylimas didelis“, – sako D.Matulis.

O kur dar viešieji pirkimai: per juos, pasak mokslininko, viską perkame dvigubai brangiau nei parduotuvėje, nes viskas biurokratizuota, daug beprasmių procedūrų. Grįžta mokslininkai iš Harvardo, kitų prestižinių universitetų ir rankos nusvyra: reikia atlikti eksperimentą, o elementariai priemonei įsigyti tenka rašyti paraiškas, laukti kelis mėnesius. „Taip žmonės gali ir vėl susikrauti lagaminus“, – neslepia nusivylimo D.Matulis.

Jis sako, kad jam iš valdžios nereikėjo ir nereikia jokios asmeninės paramos – tik kad grįžus galėtų normaliai dirbti. Ekonominė situacija, žinoma, svarbi, bet nebūtinai turi būti identiška gyvenimui Va­ka­ruose.

Matuliai augina keturis vaikus – septyniolikos, še­šiolikos, dvylikos ir šešerių, bet nemano, kad ir gims­tamumą galima padidinti dosniomis išmokomis: JAV socialinė parama silpna, bet ten gimsta dau­giau vaikų nei Europoje, kur ji dosni. Tačiau JAV mažesni mokesčiai, o jei turi vaikų, už kiekvieną mokesčiai mažėja. Ten lengviau gauti darbą ar pradėti verslą. „O Lietuvoje – neproporcingai dideli mo­kesčiai. Jei jie būtų bent trečdaliu mažesni, gy­ventume visai neblogai, ir tai iš tiesų spręstų demografines problemas“, – vardija D.Matulis.

Ir ES vis primena Lietuvai tai, ką ji pati žino, tik nieko nedaro tendencijoms keisti: dėl mažo gimstamumo, emigracijos, gyventojų senėjimo ir jų prastos sveikatos iki 2030 m. gali būti prarasta apie 35 proc. darbingo amžiaus gyventojų. Tai didžiausi praradimai ES. Pritrūks darbo jėgos išteklių, kils grėsmė ekonomikos augimui, pensijų sistemos tvarumui. O dar po 2020 m. smarkiai sumažės ES struktūrinių fondų parama.

Maža to, tarp ES šalių Lietuva – labiau tarp atsilikėlių pagal išlaidas moksliniams tyrimams ir inovacijoms, pagal darbo našumą, lėtai pereinama prie didesnę pridėtinę vertę teikiančios ekonomikos.

Tarp ES šalių Lietuva – labiau tarp atsilikėlių pagal išlaidas moksliniams tyrimams ir inovacijoms, pagal darbo našumą, lėtai pereinama prie didesnę pridėtinę vertę teikiančios ekonomikos.

Išsilavinimo lygis kyla, tačiau didelė dalis moksleivių neturi pakankamų pagrindinių gebėjimų, per menka aukštojo mokslo kokybė, švietimo sistema prasilenkia su darbo rinkos poreikiais.

Deja, dabartinės Vyriausybės darbo rezultatų, kad gyventojų mažėjimą atsvertų jų geresnis išsilavinimas, inovacijos, geresnė sveikata, o mokesčių sistema ir apskritai viešojo sektoriaus darbas neskatintų ieškoti naujų namų svetur, sunku įžvelgti. EK Lie­tuvos pastangas šiose srityse taip pat įvertinusi, švelniai tariant, kukliai. Neatrodo, kad ką esminio ir išmintingo žadėtų ir partijos savo programose.

Ko gero, proveržis įmanomas tik tuo atveju, jei savinaiką, kaip vadinami dabar vykstantys procesai, pakeis savikūra – pastangos spausti valdžią, kad ji netrukdytų dirbti ir uždirbti, gerintų švietimą ir sveikatos apsaugą.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Aušra LĖKA

Kodėl sportas ugdo ne tik patriotizmą, bet ir agresiją, kas bendra tarp pergalės kulto ir dopingo ar pilietybės, kodėl politikams taip svarbu eksponuoti savo sportinius gebėjimus, o sportininkai veržiasi į valdžią – apie šias ir kitas sporto bei visuomenės sąsajas kalbiname Vytauto Didžiojo universiteto sporto sociologą dr. Dainių Genį.

– Kokie jūsų asmeniniai lūkesčiai, susiję su Rio de Žaneiro olimpiada? Ar tarp jų yra euforija, kad esi valstybės, kurios vėliava kyla tarp nugalėtojų, atstovas?

– Savo lūkesčius Rio projektuoju atsargiai, bandydamas laviruoti tarp šaunaus Lietuvos reprezentavimo ir ne per didelės atsakomybės naštos pačių sportininkų atžvilgiu. Tikiu vis labiau primirštamu olimpiniu šūkiu – svarbu dalyvauti. Žinoma, ypač smagu laimėti tokiame renginyje. Tačiau šalia pergalės ne mažiau įdomu stebėti pačią kovą, puikius sportininkų pasirodymus, demonstruojančius neįtikėtinas žmogaus galimybių ribas.

– Kodėl būtent sporto pergalės labiau nei bet kurios kitos srities laimėjimas suvienija tautą, verčia didžiuotis pergalėmis net sportu nesidominčius žmones?

– Kažin ar yra vienareikšmis atsakymas į šį klausimą. Matyt, tai priklauso nuo šalies, jos istorijos, tradicijų ir dabarties aktualijų. Lietuvoje, nesenoje istorijoje, patyrusioje daug mėtymo ir vėtymo, sportui teko svarbus vaidmuo vienijant tautą ir net formuojant tapatybę. Tiek tarpukario jaunai valstybei reikėjo susivienyti ir pasirodyti tarptautinėje arenoje, tiek po Nepriklausomybės atgavimo mums buvo svarbu patirti malonius išgyvenimus, pergalės džiaugsmą ir pasirodyti pasauliui kaip savarankiškai ir nepriklausomai valstybei.

Kitas aspektas – sportiniai laimėjimai teikia emocijų. Net ir nelabai sportu besidomintis ir net neazartiškas žmogus, patekęs į kokį nors aistringų sporto sirgalių būrį, nesunkiai „užsikrečia“, intuityviai pasiduodamas dominuojančiai nuotaikai, ypač, jei emocijos pozityvios, pa­vyzdžiui, po sėkmingų sportininkų pasirodymų.

– Ar nesumažės sporto kaip patriotizmo puoselėjimo įtaka, kai nacionalinėse rinktinėse daugėja „nusipirktų“ kitų šalių sportininkų, tarp kurių ir tokių, kuriems beveik nesvarbu, kuriai valstybei atstovauti (kad ir Isabella Tobias, čiuožusi tai už Gruziją, tai už Lietuvą, tai už Izraelį)?

– Prieš kelis dešimtmečius tokie atvejai tikrai labiau šokiruodavo ir sulaukdavo didesnio atgarsio visuomenėje. O šiandien gyvename globaliame pasaulyje, žmonės juda masiškai.

Kalbėti apie „natūralizuotus“ sportininkus vienareikšmiškai negalima. Vienus į kitą šalį atveda vienokios aplinkybės, o kiti galbūt pagal galimybes renkasi siekti sporto rezultatų.

Dėl jų kartais jiems tenka ryžtis net tokiems ganėtinai drastiškiems sprendimams kaip pilietybės keitimas.

Sportininkus galima suprasti: jiems tenka atlaikyti milžinišką konkurenciją – iš jų vis reikalaujama pergalių. Dėl jų kartais jiems tenka ryžtis net tokiems ganėtinai drastiškiems sprendimams kaip pilietybės keitimas.

Manau, pilietybes keičiančių sportininkų ateityje daugės ir tai vis mažiau stebins. Tačiau netikiu, kad tai taps dominuojančiu reiškiniu. Nors šias prognozes gali koreguoti tai, kad šiandien vis labiau įsigali pergalės kultas – toks pergalės išaukštinimas, jog dėl jos linkstama užmerkti akis prieš pasitaikančius nusižengimus pakeliui į ją, tad praktika natūralizuoti žaidėjus, siekiant kilstelėti šalį sporto srityje, padėti užimti prizines vietas, gali dar ir plisti.

Kaip tai paveiks patriotizmo ugdymą per sportą? Tai susiję su platesne patriotizmo sam­prata, kuri, priklausomai nuo šalies, gali turėti skirtingas interpretacijas. Pavyzdžiui, uždaresnėse ir konservatyvesnėse šalyse tai nebus reiškinys su pliuso ženklu. Atviresnėse, turinčiose nemažas imigrantų bendruomenes, tokie reiškiniai didesnio poveikio neturės.

– Pergalė prieš CSKA sovietmečiu prilygo pergalei ne tik sporto aikštelėje. Konflikto Ukrainoje įkarštyje krepšinio aikštelėje Rusijos sportininkai būdavo sutinkami švilpimu. Ar gerai, kad sportas – ir politinių santykių arena?

– Skirtingos priežastys lemia, kas ką palaiko. Būna, kad lemia ne tik sportininko meistriškumas, bet ir žmogiškosios savybės, arba priklauso nuo makrolygmens, geopolitinių priežasčių. Sportas nėra kažkas unikalaus: visi santykiai, emocijos, kurios kasdien kunkuliuoja vienu ar kitu pavidalu, persiduoda ir sportui. Su­dė­tin­gas klausimas: menas ir politika, sportas ir po­litika. Ar galime mažiau vertinti meno kūrinį, jei jo autorius buvo rasistas? Mes tokį rasistą smerkiame kaip žmogų,  bet jo meninis talentas lieka. Vis dėlto politinės ar kitos aplinkybės daro įtaką, nors ir priimta manyti, kad galime skirti: politika yra politika, o sportas yra sportas.

Ar pritariu nušvilpiantiems Rusijos sportininkus? Nei pritariu, nei nepritariu – yra kaip yra. Suprantu sirgalius, ypač iš Ukrainos, kurie švilpia. Pamenu, kai tarp Balkanų šalių vyko aštrūs nesutarimai, tarpusavio mačuose būdavo grubumo, o sirgaliai prieidavo net iki muštynių. Tos emocijos neišvengiamai persiduoda ir į sportą. Sportas pasitarnauja kaip emocijų „nudrenavimo“ vieta.

– Vladimiras Putinas mėgsta demonstruoti savo sportiškumą, dauguma prezidentų sėdi sporto tribūnose per svarbias varžybas. Vadinasi, visi politikai – sporto sirgaliai?

– Sportininkai turi labai didelį simbolinį kapitalą, jie populiarūs visuomenėje, o  populiarumo reikia visiems – ir politikams, ir šou žvaigždėms. Ne tik Rusijoje – visame pasaulyje gero tono ženklas yra po kokio čempionato prezidentams pasikviesti ir pagerbti laimėtojus, nors gal tie politikai nei labai domisi sportu, nei labai jam padeda, bet jiems tai proga pasirodyti šalia herojų, pasišildyti svetimos šlovės spinduliuose.

Pabrėždami savo sportinius gebėjimus, politikai formuoja savo įvaizdį kaip asmens, turinčio sportininko savybių – lyderystės, kovotojo, nugalėtojo, kurios gali būti nesunkiai konvertuojamos ir į politiką. Argi nebūtų gerai turėti politiką – nugalėtoją, kovotoją, azar­tišką, bet susitvardantį, žaidžiantį pagal taisykles, sugebantį dovanoti teigiamas emocijas?

Ir mūsų prezidentai – ir Valdas Adamkus, ir Algirdas Brazauskas, ir Dalia Grybauskaitė – visuomenei mėgo pabrėžti savo sportinę praeitį.

– Bet ir sportininkai, taip pat ir Lietuvoje, veržiasi į politiką. Dabar Seime – buvęs treneris Vydas Gedvilas, buvęs krepšininkas Sergejus Jovaiša, šachmatininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, yra sportininkų vietos valdžioje. Šiuo metu į politiką veržiasi legendinis disko metikas Virgilijus Alekna.

– Sportininkų karjeros pakankamai trumpos. Sportuodami vieni daugiau užsidirba, kiti – mažiau, o gyvenimas nesibaigia. Būdami pakankamai žinomi visuomenėje tarp politikų jie tampa paklausia preke. Sportininkai žino, kad turi tam tikrą galią visuomenei ir ilgametį triūsą gali paversti apčiuopiama asmenine nauda, žinoma, gerai, jei tai sutampa ir su kilnesniais tikslais pasitarnauti visuomenei jau kaip politikui.

Bet yra precedentų, kai sportininkai padaro įspūdingą politinę karjerą, kad ir Arnoldas Schwarzeneggeris – nuo kultūristo, kino žvaigž­dės iki Kalifornijos gubernatoriaus.

– Prieš olimpiadą atskleisti kelerių metų dopingo mastai privertė suabejoti, ar sportas gali būti švarus. Ar tai neatsilieps sporto populiarumui, įtakai visuomenei?

– Tai sukrečiantys dalykai. Vos po skandalingų faktų demaskavimo ir iškėlimo į viešumą pasaulio žiniasklaidoje pasipylė skambios antraštės apie įvykio skandalingumą, absurdiškumą ir kaip tai pakeis sporto raidą. Deja, stebėdami kai kurių oficialių aukščiausio lygio sporto funkcionierių sprendimus, visai netrukus matome, kad skandalas užglaistytas itin greitai. Ir nors emocijos tiek tarp sportininkų, tiek tarp sporto gerbėjų vis dar banguoja, galima daryti prielaidą, kad to žadėto sporto sąžiningumo revizavimo greičiausiai nebus.

Pats Pierre`as de Coubertinas mi­nė­jo: sportas gali būti kilnus ir gražus, bet ly­giai taip pat jis gali būti bjaurus ir atstumiantis

Žinoma, tai itin kontrastuoja su Pierre`o de Cou­ber­ti­no nukaltomis olimpinėmis vertybėmis. Kita ver­tus, tas pats Pierre`as de Coubertinas mi­nė­jo: sportas gali būti kilnus ir gražus, bet ly­giai taip pat jis gali būti bjaurus ir atstumiantis.

Reikia suprasti, kad sportas nėra kažkas anapus kasdienio pasaulio ribų, nors užsižiūrėję į tik išrinktiesiems pasiekiamą meistriškumo lygį kartais pamirštame, kad sporto žmonės – ne dievai, o eiliniai mirtingieji su jiems būdingomis silpnybėmis. Šia prasme sportas tėra savitas kasdienio gyvenimo atspindys. Paprastai tariant, kuo serga pasaulis, tie simptomai persiduoda ir sportui.

O žvelgiant į dabartinės Rusijos realijas, tokia valstybiniu mastu vykdyta afera ganėtinai dėsningai išplaukia iš tenykščio ydingo sociokultūrinio klimato.

– Bet ir mūsų maratonininkė Živilė Balčiūnaitė vėl įkliuvo su dopingu.

– Sunku vertinti, kai nežinai visų faktų. Bet taip, dopingo vartojimo mastą lemia ne tik šalis. Priežasčių – ištisa paletė. Daugiausiai tokių atvejų individualiose sporto šakose, kur žmogus nori labai gerai pasirodyti. Tai ne tik psichologinės, bet ir socialinės priežastys: sportininkams užkraunamas labai didelis psichologinis krūvis – jei nelaimėsi, iš karto tapsi „lūzeriu“. Net NBA, kur krepšininkai aikštelėje demonstruoja vos ne stebuklus, jei komanda nelaimi, jie netraktuojami kaip ypatingo talento sportininkai. Pergalė lemia ne tik sportinę karjerą, bet ir visą sportininko egzistenciją. Gyvename tokio pergalės kulto laikais, kad kai kurie sportininkai nesusidoroja su atsakomybe ir, siekdami išpildyti lūkesčius nugalėti, ima sukčiauti.

Kita vertus tarp legalių papildų ir tai, kas jau nelegalu, – labai plona linija. Kai kurie atvejai gali rodyti ir žmogiškąsias klaidas, ir galimybę šiais procesais manipuliuoti.

Bet Rusija – išskirtinis atvejis, nes dar nėra buvę, bent jau nesu girdėjęs, tokio fakto, kad valstybėje dopingas būtų vartojamas sistemingai, įtraukiant ne tik sportininkus, bet ir specialiąsias tarnybas.

– Sakoma, kad sportas kelia teigiamas emocijas, didina toleranciją. Tačiau kaip paaiškinti fanų, ypač futbolo, agresyvumą, net smurtą?

– Dabar nebėra klasinių susidūrimų, organizuoto nusikalstamumo, gaujų karai įgijo kitą formą. Tad agresyviems ir neturintiems, kur savo agresiją išlieti, sporto sirgaliai – pakankamai patrauklus organizacinis modelis tai padaryti.

Bet ne visos sporto šakos pritraukia chuliganus. Skiriasi ir valstybės – vienos turi sirgalių chuliganizmą kaip subkultūrą, kitos – ne. Ilgą laiką Europoje kaip didžiausi chuliganai garsėjo britai, airiai, o per futbolo čempionatą Prancūzijoje nauju amplua pasirodė Rusijos sirgaliai. Bet, žinant Rusijos šiandienos realijas, tai atrodo pakankamai dėsningai. Tiek daug įvykių vyksta šioje šalyje, emocijos kunkuliuoja, jas reikia kažkaip išreikšti – ir štai atsiranda tokie reiškiniai kaip sirgalių chuliganizmo paūmėjimas.

Beje, anksčiau ši subkultūra net buvo populiaresnė: kiemas prieš kiemą, miestas prieš miestą, šalis prieš šalį, religija prieš religiją.

– Ar jūsų nestebina, kad net olimpinėms žaidynėms, ką jau kalbėti apie kitus čempionatus ar turnyrus, pasirenkamos keistos politiniu ar saugumo aspektu šalys, kad ir Rusija ar Brazilija?

– Kiek teko girdėti, vis mažiau šalių veržiasi organizuoti tokius grandiozinius renginius. Iki Londono olimpinių žaidynių 2012 m. jų rengimo kaina augo sunkiai suvokiama progresija. Panašiai ir su pasaulio futbolo čempionatu. Ir nors tokių renginių prestižas didžiulis, valstybės labai kruopščiai svarsto jų rengimo privalumus ir trūkumus.

Dabar bendra tendencija tokia, kad aktyviausios tokių renginių organizatorės – sparčiai besivystančios šalys, kurioms globalus prestižas itin svarbus. Dėl pripažinimo ir garbės jos linkusios drąsiau rizikuoti ir prisiimti finansinę naštą. Nekeista, kad neturėdamos tokių renginių organizavimo patirties jos pridaro ir daugiau klaidų. Atitinkamai TOK ar FIFA taip pat rizikuoja pasirinkdami tokius sprendimus, bet tiki, kad daugelį organizacinių klausimų galima išspręsti siunčiant tuntus savų ekspertų ir patarėjų.

– Krepšinis Lietuvoje vadinamas antrąja religija. Kodėl ne futbolas? Kodėl net turint olimpinių plaukimo ar lengvosios atletikos čempionų jos neprilygsta populiarumu krepšiniui?

– Priežasčių yra daug. Žinoma, didžiulę įtaką daro tai, kad mūsų krepšininkai žaidžia sėkmingai. Istoriškai susiformavo aplinkybės, kad krepšinis mus iškėlė tarpukariu – laimėti du Europos čempionatai. Barselonoje labiausiai aikčiojome ne po Romo Ubarto aukso, o po krepšininkų bronzos, nes visa ta simbolika 1992 m., ką tik po nepriklausomybės atkūrimo, buvo labai aktuali. Ji užgimė tarpukariu, ir sovietmečiu atliko tam tikrą funkciją, išlieka svarbi ir dabar. Tai formavosi metai po metų, susidomėjimą skatino ir didelis žiniasklaidos dėmesys, pastaruoju laiku – net neįtikėtinai didelis. Lyginant Barselonos ir dabartinės olimpinės rinktinės pasirengimą, jis nepalyginamas – aprašomas kiekvienas judesys, dar net nesusirinkus rinktinei, o anksčiau nė nežinodavome, kaip krepšininkai treniruojasi. Tas viešumas labai prisideda prie krepšinio populiarinimo.

Krepšinis – kolektyvinis žaidimas, kuris mums, lietuvių tautai, atspindi svarbias vertybes – komandinę dvasią, pasiaukojimą, lyderystę, draugystę

Kodėl ne kitos sporto šakos? Krepšinis – kolektyvinis žaidimas, kuris mums, lietuvių tautai, atspindi svarbias vertybes – komandinę dvasią, pasiaukojimą, lyderystę, draugystę. Beje, neseniai lyginau mūsų sportininkų laimėjimus penkiakovėje ir krepšinyje. Mano analizuotu laikotarpiu pagal iškovotų medalių skaičių penkiakovė lenkė krepšinį. Bet tai – individuali sporto šaka, sportininkų skaičius nedidelis. Kiek gali sutraukti dėmesio keli penkiakovininkai, o kiek kelios dešimtys, žaidžiančių įvairiose klubuose. Sportininkų gausa irgi populiarina.

Tad priežasčių daugybė: vieni krepšinį mėgsta dėl patiriamų emocijų, kiti dėl politinių priežasčių, nes tai nuo tarpukario – lietuvių pergalės simbolis, treti – iš tradicijos. Daugelis lietuvių yra krepšinio sirgaliai, net jei nelabai jį išmano. Bet draugai žiūri, tai geras laisvalaikio praleidimas.

Galų gale nereikia užmiršti, kad tai – didžiulė industrija. Ji kuria nemažai darbo vietų ir tai toliau užsuka ratą. Krepšiniu ima domėtis net tie, kurie to ir neketino, nes tai susiję su jų darbu. O kur dar rinkodaros įtaka.

– Paminėjote krepšinio industriją. Vis dėlto ar sportas daugiau viešųjų pinigų naudoja, ar uždirba?

– Tai sunkiai išmatuojamas dalykas, čia daugiau požiūrio reikalas. Kaip ir diskusija apie universitetus – ar tai viešųjų pinigų leidėjai, kuriuos reikia uždaryti, ar vertiname juos kaip investiciją į ateitį, strateginį potencialą, kuris stiprins šalį. Taip ir sportas: ar žiūrime kaip į naštą arba kaip į galimybę.

Pamenu, lankiausi JAV Sirakūzų universitete, kuris turi labai gerą krepšinio komandą, įspūdingą areną, didesnę nei Žalgirio, o treneris už savo darbą gauna milijoninį honorarą. Ir tai vyksta miestelyje, turinčiame vos 145 tūkst. gyventojų. Paklausiau, ar tai duoda naudos. Kai kas sakė, kad tai greičiau nuostolis, nes tai ne sporto universitetas, bet kiti neabejojo, kad turėti gerą komandą – prestižo reikalas, nes tai garsina universitetą, pritraukia studentų. Vadinasi, tai – požiūrio klausimas.

Bet iš kitų sporto šakų krepšinis Lietuvoje išsiskiria tuo, kad turi industriją. Tai sporto ša­ka, kuri užsidirba, duoda finansinę grąžą, impulsą kitam verslui plėtotis. Strategiškai ir racionaliai planuodami, sugebame pasiekti ir finansinių rezultatų. Štai visi žino, kokie dideli pinigai sukasi futbole, bet, neturint strateginio planavimo, Lietuvoje nieko gero šioje srityje nevyksta.

–  Ypač žiemos sporto šakų lyderiai paprastai – tik turtingos šalys, nes laimi tas, kas turi geresnę įrangą, sporto priemones, sporto bazes. Ar sportas netampa tik turtingų šalių, o šalyse – turtingų žmonių privilegija?

– Yra dvi sporto vystymo kryptys. Viena, kai viskas formuojasi natūraliai: jei tauta pamėgo žaisti krepšinį, futbolą ar ledo ritulį, tai jį žaidžia daug žmonių, pradedant nuo kiemo, bendruomenės. Kai žaidimas toks populiarus, natūraliai iš daugybės žaidėjų atsiranda talentų, kurie jungiasi į komandas ir lygis vis kyla.

Kita kryptis – kai turtinga šalis ir ji skiria pi­nigų sporto infrastruktūrai, šios srities moks­­lo tyrimams, sportininkų rėmimui. Taip vys­tomas sportas ne per bendruomenę, o iš vir­­­šaus – ieškant talentų, juos pritraukiant, puo­selėjant unikaliomis sąlygomis. Tur­tin­ges­nės šalys renkasi vieną, neturtingesnės – kitą modelį.

Taip, klubiniame sporte pinigai lemia daug ką. Yra suskaičiuota, kiek reikia pinigų, pavyzdžiui, norint patekti į UEFA finalą, ir tik viena kita komanda gali būti išimtis. Bet kai kuriose sporto šakose gali atsirasti genetiškai labai talentingas sportininkas, kuris gali pasiekti ge­rų rezultatų. Kai kuriose iš jų, sakykime, futbo­le ar bokse, būtent iš neturtingų šalių ir jų neturtingų sluoksnių iškyla žmonės, nuėję nuo gatvės muštynių iki ringo džentelmeno ar čempiono. Svarbi net genetika: vienos tautos labiau gabios maratonui, kitos – sprintui.

– Kiek visuomenės polinkis sportuoti, mankštintis priklauso nuo čempionų skaičiaus?

– Tai nesunkiai suskaičiuojami procesai. Po sėkmingų sportininkų startų ypač padaugėja sportuojančio jaunimo. Puikus Rūtos Mei­lu­tytės pasirodymas Londone tiesiog naujam gyvenimui prikėlė plaukimą Lietuvoje. Pa­na­šiai, gal kiek mažesniais užmojais, buvo nu­tikę su boksu po sėkmingo Evaldo Pet­raus­ko pasirodymo.

– Tai kas yra sportas visuomenės gyvenime?

– Sportas yra toks pat institutas kaip šeima, politika, verslas, tai neatsiejama visuomenės dalis. Man atrodo, kad mes, lietuviai, esame labai sportiška tauta.

Tiesa, reiktų skirti profesionalų ir masinį sportą. Pastarojo mastai nėra džiuginantys – palyginti mažai sportuojame. Kodėl? Labiau trūksta sporto bazių ar įpročio, tradicijos?

Ma­nau, esame prie lūžio ribos: nors statistika ro­do, kad atsiliekame nuo europinių vidurkių, bet masiniai renginiai, tokie kaip dviračių varžybos, maratonų bėgimas ar „Snaigės“ slidžių žygiai, stebina dalyvių gausa. Juose daug ta­lento, entuziazmo, ir tai turėtų išvirsti į geresnius rezultatus. Pavyzdžiui, sparčiai populiarėja dviračiai: jei suskaičiuotume dviračių ir jų prekių parduotuvių, servisų gausėjimą – kiekybinis šuolis neįtikėtinas, vadinasi, yra poreikis, o tai liudija, kad žmonės sportuoja.

O žvelgiant į profesionalųjį sportą Lietuva, tokia maža šalis, rodo fantastiškus rezultatus ir ne tik žaisdama krepšinį, bet ir kitose sporto šakose.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Aušra LĖKA

„Jei ateisite pas mane į svečius ir pakviesiu atsisėsti ant „šliobenkės“, nelabai suprasite. O mano močiutė visą gyvenimą miegojo „šliobenkėje“, dabar vadinamoje sofa-lova“, – juokiasi lituanistė doc. Zita Alaunienė.

Per Z. Alaunienės, jaunystėje mokytojavusios Pandėlyje, o paskui tris dešimtmečius dirbusios Mokyklų mokslinio tyrimo institute, dėstytojavusios Pedagoginiame institute (dabar – Edukologijos universitetas), 85-erius gyvenimo metus kalba daug pasikeitė. Bet lingvistikos ekspertė neabejoja: tai neišvengiama. Kai ką, jos nuomone, gal be reikalo kaitaliojome, bet kai ko, priešingai, laikomės įsitvėrę. O paskui, kaip ir šiemet paskelbus, kad lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino neišlaikė kas dešimtas abiturientas, imama gąsdintis, kad auga beraščių karta.

Nuo ženklesnės rašybos „revoliucijos“, kai „spiau­na/piauna/biaurus/rugpiūtis“ ir kiti pa­na­šūs žodžiai virto „spjauna/pjau­na/bjau­rus/rug­pjūtis“, o „tur būt“, „gal būt“  – „turbūt“, „galbūt“, praėjo beveik trys dešimtmečiai. Skyrybos liberalizavimui, kai leista kai kur kablelius dėti pagal savo kalbos supratimą ir intonaciją, – 10 metų.

Po skyrybos reformos tuometė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkė Irena Smetonienė buvo užsimojusi grįžti prie dar tarpukariu rengtos rašybos reformos, atsisakant kai kurių balsių žodžių šaknyje. „Man ne­pasisekė“, – šiandien pripažįsta kalbininkė. Bet neišsižada nuomonės, kad permainos reikalingos.

Iššūkis penktokui: „žabąla“ ir kiti 27 „verkiantys“ veiksmažodžiai

„O Jėzau Marija“, – beveik žegnojasi penktoko mama, paklausta, kaip sūnui sekėsi įsidėmėti „šąla, bąla, sąla, gęsta, glęžta, kąra, knęžta, kęžta, mąžta, šąšta, tęžta, tręšta, žabąla“ ir t.t. – iš viso 28 tokius veiksmažodžius. O kaip paaiškinti, kodėl šie veiksmažodžiai esamajame laike graudinasi – be nosinių neapsieina, bet puikiai be jų apsieina bet kuria kita forma ar bet kuriuo kitu laiku.

Ko paskui stebėtis, kad vaikai ima nekęsti lietuvių kalbos gramatikos, nes jos neva nė neįmanoma išmokti

Vaikai kalė šį sąrašiuką (jei mokytojas gailes­tingas, ne visus 28 žodžius), paskui dar „ąso­tį, ąžuolą, žąsį, ąsą, įsčias, ląstą, ląstelę, lęšį, vąšą, žąslus, drąsą, grąžą, grąžtą, mįslę, trąšą“ ir t.t. O kiti žodžiai net įrašyti į „pavojingų“ sąrašą – tariami ilgai, bet nosinės rašyti nereikia. Niekaip kitaip, kaip iškalti, to neįmanoma. Ko paskui stebėtis, kad vaikai ima nekęsti lietuvių kalbos gramatikos, nes jos neva nė neįmanoma išmokti.

Vilniaus Simono Stanevičiaus progimnazijos mokytoja metodininkė Birutė Vai­ciu­ke­vi­čie­nė pripažįsta, kad penktokams nelengva įsiminti, kur reikia šaknyje nosinės, o kur ne. Ji stengiasi mokyti vaikus dažniausiai vartojamų žodžių, be to, taisyklės vis pasikartojamos ir šeš­toje, ir septintoje, ir aštuntoje klasėje. Pe­da­gogė didžiuojasi, kad mūsų kalba tokia sena, todėl intuityviai nelinkusi siūlyti šių istorinių reliktų atsisakyti, tačiau kokia darbo grupė gal galėtų giliau paanalizuoti siūlymus paprastinti kalbą, kurių būta, pasvarstyti, kiek vaikui reikia jų įsiminti.

Giedrius Subačius, Ilinojaus universiteto Čikagoje Slavų ir baltų kalbų bei literatūros departamento profesorius, Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo bendradarbis, taip pat nėra kalbos revoliucijų šalininkas. Tačiau, jo manymu, daug tokių žodžių – reti, tad kam kokį „vąšą“ ar „kręšta“ rašyti į vadovėlius?

„Yra keli dažniau vartojami žodžiai – „gęs­ta“ ar „skęsta“, „ąžuolas“, „ąsotis“ ar „žąsis“, jų ir reikia mokyti, bet kitų mokiniams neakcentuoti. Turime jausti, jog gyvenimas keičiasi ta kryptimi, kad iškalimas nebėra vertybė, nes jei prireiks, žmogus pažiūrės žodyne arba kompiuteris pataisys. Ne viduramžiai, kai nebuvo kaip užsirašyti, tada žmonės viską turėjo nešiotis galvoje, o protingas buvo tas, kuris daug susideda į galvą“, – sako G.Subačius.

Jis stebisi, kad Lietuvoje vis imama gąsdintis, jog auga beraščių karta, ir siūlo nesurašyti tų keblių dalykų, „negaudyti“ vaikų retenybėmis, dėl kurių rašybos patys mokytojai suabejoja.

Ir Z.Alaunienę stebina lietuvių kalbos diktantų politika: duodamas tekstas su praktiškai nebevartojamais retais žodžiais ir pagal tai sprendžiama, ar žmogus raštingas, užuot žiūrėjus, kaip iš esmės jis moka kalbėti, ar jo žodynas pakankamas – o tam yra priemonių iš­tir­ti. „Nei šis, nei tas. „Ąžuolą“, dar kelis žo­džius gal galima palikti kaip istorinės rašybos pa­vyzdžius, o kitko bent jau nelaikyti klaidomis. Bet aš nesigilinu į tuos reikalus, nes tai kal­bai tikrai nėra svarbiausia“, – sako Z.Alau­nie­nė.

Taisyklingos kalbos televizijos laidose mokiusiai Vilniaus universiteto profe­sorei dr. I.Sme­to­nie­nei, dešimt metų vadovavusiai VLKK, daugelio nosinių žodžių šaknyje nebūtų gaila, ypač iš „sąla, bąla, šąla“ sąrašo. „Buvau pasižadėjusi, kad sutvarkę skyrybą imsimės rašybos paprastinimo, visų pirma nosinių, kurių įmanoma atsisakyti. Bet man nepavyko įvykdyti šios reformos, nes kilo baisus pa­sipriešinimas. Vienas žmogus man parašė laišką, kuriame prisipažino paskelbęs šešias de­šim­tis bjaurių komentarų apie mano siūlymus ir taip apgynęs lietuvių kalbą, – prisimena I.Sme­tonienė. Ji džiaugiasi, kad sėkmingesnė bu­vo bent jos kova su testais: – Sakiau, išaugin­sime kvailius, nes įrašys raidę, o žodžio nematys.“

„Buvau pasižadėjusi, kad sutvarkę skyrybą imsimės rašybos paprastinimo, visų pirma nosinių, kurių įmanoma atsisakyti”

Beje, nosinių šaknyje siūlyta atsisakyti dar 1933 m. rašybos ir skyrybos reformos projekte. Anuo­met „jablonskinė“ rašyba kai kam netiko, siū­lyta pereiti į „būginę“, o ši, pasak I.Sme­to­nie­nės, būtų buvusi kaip kinų raštas – labai su­dėtinga, istorinė. Bet kai kam, pavyzdžiui, ka­talikinei žiniasklaidai, tai labai patiko.

Prezidentas Antanas Smetona neapsikentęs su­darė rašybos reikalų komisiją. Joje buvo au­toritetų autoritetai – kalbininkai Pranas Skar­džius, Antanas Salys, vadovėlių autorius Jurgis Talmantas. Jie siūlė atsisakyti nosinių šaknyje, nes „nosinumas“ išnykęs prieš 300 metų, o ilguosius balsius žymėti brūkšneliais virš jų, kaip latvių kalboje.

I.Smetonienė atkreipia dėmesį, kad „Lie­tu­vių kalbos žodyne“ (ne „Dabartinės lietuvių kal­bos žodyne“) tų „šąla, bąla, sąla“ ir t.t. pa­teik­ta du variantai – ir su nosinėmis, ir be. O kai kuriose formose ilgumo net nelieka, pavyzdžiui, „šąląs“ – pabandykite ištarti abi ilgąsias.

Bet ir tarpukariu, ir dabar reforma taip ir ne­buvo įgyvendinta, o štai latviai savąją padarė, net atsisakė kai kurių garsų.

O kai mes atkūrę nepriklausomybę vėl ėmė­me kelti klausimą dėl nosinių žodžių šaknyje panaikinimo, Latvijoje kilo diskusijos, kad ir jiems kaip lietuviams reikia kovoti už kalbą ir atkurti tai, ko tarpukariu buvo atsisakyta. Bet diskusijos nesulaukė pritarimo.

Beje, yra ir kitų jokia logika nepagrįstų keistenybių. Pavyzdžiui, žodis „neūžauga“ – iš kur priešdėlyje „už“, visuomet rašomame su trumpąja „u“, atsirado ilgoji? I.Smetonienė sako iš kolegos kalbininko išgirdusi, neva mokytojai taip pageidavo. Štai kaip kartais priimamos lietuvių kalbos normos. Bet dabar mokytojai klausia, kaip vaikams paaiškinti tokį nenuoseklumą.

I.Smetonienė apgailestauja, kad jai nepavyko prikalbinti kolegų komisijoje įtvirtinti ir aiškios bei logiškos taisyklės: „j“ rašyti ten, kur ji tariama. O dabar painiojamasi – „makiažas“ ar „makijažas“, „mediumas“ ar „medijumas“.

Kabutės ir brūkšniai – neišvengiamai tautiški?

„Liberalesnė skyryba – mano kūdikis“, – teigia I.Smetonienė. Ji prisimena, kad vienas iš jos pažadų atėjus vadovauti VLKK buvo peržiūrėti skyrybą, nes negali būti, kad mūsų kalba tik sunkėja, kai kitose šalyse ji seniai supaprastinta. Mokytojai raštus rašė, kokia baisi skyryba.

Kai buvo kuriama skyrybos sistema, žiūrėta į Mažosios Lietuvos gramatikas, parašytas pa­gal vokišką stilių (o vokiška skyryba tuo metu buvo sudėtinga). Bet dažnu atveju kablelis priklauso nuo intonacijos, tad VLKK nutarė, kur yra privalomoji, o kur pasirenkamoji skyryba.

G.Subačiaus nuomone, skyryba gali būti liberali. JAV net yra skirtingi vadinamieji stiliai, pavyzdžiui Čikagos, ir ne visose knygose skyryba vienoda.

Tačiau ar tikrai būtume mažiau lietuviai, jei atsisakytume „lietuviškų“ kabučių, ilgųjų brūkšnių, kurių vienu klavišo paspaudimu kartais nepadėsi.

Kablelių sumažėjo. Tačiau ar tikrai būtume mažiau lietuviai, jei atsisakytume „lietuviškų“ kabučių, ilgųjų brūkšnių, kurių vienu klavišo paspaudimu kartais nepadėsi. Tad šiais laikais kad ir portalo žurnalistui dažnai kyla dilema: prarasti laiką ar ignoruoti taisykles.

VLKK nario, Skaitmeninės filologijos centro vedėjo dr. Mindaugo Strockio nuomone, brūkšnių ir kabučių forma kompiuteriuose (tiksliau, kokiu kodu jie surenkami) yra tipogra­fijos ir technologijos dalykas: „Nemanau, kad tokias dizaino detales turėtų reglamentuoti Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Vaizdžiai tariant, jei Komisija nustato, kur ir kaip rašoma raidė „i“, ji nesiima reglamentuoti, ar taškas ant raidės turįs būti apvalus, ar kvadratinis. Visiems sveiku protu suvokiama, kad tai yra šrifto dailininko sritis. Tas pat principas, manau, galioja ir skyrybos ženklams. Kaip tiksliai atrodo skyrybos ženklai kiekvienoje kalboje, nulemia spaudos tradicija. Tai, kad lietuviškose kompiuterių klaviatūrose neprieinami ar sunkiai prieinami minėti skyrybos ženklai, yra istoriškai susiklostęs lietuviškos klaviatūros kūrėjų neapsižiūrėjimas. Būtų daug lengviau ištaisyti tą smulkų techninį neapsižiūrėjimą (savo kompiuterio klaviatūrą esu seniai sutvarkęs) nei imtis kažin kokio oficialaus skyrybos ženklų išvaizdos reglamentavimo procedūros, kad to smulkaus techninio pataisymo daryti nebereikėtų.“

Tiems, kas naudojasi dabartinėmis klaviatūromis ir dėl kokių nors priežasčių negali ar nepageidauja surinkti tradiciškai atrodančių skyrybos ženklų, jis pataria rinkti klaviatūroje prieinamus jų pakaitalus (trumpą ASCII brūkšnelį ir tiesias ASCII kabutes). „Lygiai taip pat tie, kas, pavyzdžiui, negali surinkti ženklo ©, gali jį surinkti kaip (C), bet dėl to (tikiu sveiku protu) nebus pradėta kokia nors oficiali ženklo © atsisakymo procedūra“, – sako M.Strockis.

Standartinėje lietuviškoje kompiuterio klaviatūroje (standartas LST 1582:2000) lietuviškos kabutės, žinoma, yra, tačiau fizinės lietuviško standarto klaviatūros vis dar retai naudojamos.

VLKK tinklalapyje patariama, kad  prireikus lie­tuviškas kabutes galima surinkti kodu: nuspaudus klavišą „Alt“ surenkamas atidaromųjų kabučių kodas 0132 arba uždaromųjų – 0147. Panašus ritualas ir norint išgauti ilgąjį brūkšnį. Griūk iš koto – kodai, it būtų valstybės paslaptis, ir dėl ko – dėl brūkšniukų formos.

„Tai visai nesvarbu kalbai, nes tai – formalieji dalykai. Bet kabutes įteisino programuotojai – tokias įregistravo tarptautiniame registre, tik paprašė, kad būtų patvirtintos ir kalbininkų. In­formatikai įteisino ir brūkšnius. Jie sako – nu­si­pir­kite lietuviškas programas arba išmokite ko­dus, ir nebus problemų“, – aiškina I.Sme­to­­­nie­nė.

O Z.Alaunienė skyrybai apskritai sako neskirianti daug dėmesio: „Neįmanoma labai tiksliai kai kurių dalykų sureguliuoti ir nereikia sukti dėl to galvos. Yra kur kas esmingesnių dalykų, o tai nėra kalbos esmė, tik susitarimo reikalas. Nereikia tarpelio buvimo ar nebuvimo laikyti klaida.“

Reabilituoti „ubagai“, „bobos“, „durniai“

Porą pastarųjų metų iš eilės VLKK, it kokia malonės komisija, reabilituodavo po ilgą sąrašą kalbininkų pasmerktų, bet žmonių vis tiek vartojamų žodžių. Tiesa, kaip informavo VLKK Bendrojo skyriaus vyriausioji specialistė Aistė Pangonytė, šiemet tokio sąrašo nebus, nebent vienas kitas žodis, mat prieš porą metų buvo nuosekliai peržiūrėta kalbos patarimų leksikos knygelė. Dabar peržiūrimos kitos kalbos patarimų knygelės.

„Žodžiai sunkiai reabilituojami. Visus dešimt metų būdama komisijos pirmininke sakiau, kad Didžiųjų kalbos klaidų sąraše negali būti baigtinio leksikos sąrašo, nes leksika – paslankiausia kalbos sistemos dalis. Kalbos inspekcijai labai patogu, nes aišku, už ką galima bausti. Bet kokia nesąmonė, kai kalbos redaktoriai taisė posakį „ubago kąsniais snigo“, nes „ubagas“ buvo kalbos klaidų sąraše. Baisybė, kokios negali apsakyti. Bet turi perbristi giliausią upę, kad įrodytum, jog nieko neatsitiks, jei tu jo netaisysi, nes „ubagas“ – nieko baisaus“, – sako I.Smetonienė.

Bet kokia nesąmonė, kai kalbos redaktoriai taisė posakį „ubago kąsniais snigo“, nes „ubagas“ buvo kalbos klaidų sąraše

Paskui leksikos skyrius pagaliau buvo išbrauktas iš Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo, o dabartinės VLKK kadencijoje pasirodė leksikos knygelė, kurioje apginta gausybė žodžių. Per dvejus metus paskelbta, kad reabilituoti „balius“, „anūkas“, „bobutė“, „klynas“, „bordiū­ras“, „bintas“, taigi bus galima bintuoti, o ne vyturiuoti ir t.t

„Negali atmesti to, kas visuotinai paplitę. Pavyzdžiui, išlenda, kad baravykas – ne baravykas, nes tai skolinys iš slavų. Sutrikau – o kaip tada? Vienas kalbininkas sako, kad turi būti „tikrinis“. Bet ir „grybas“ yra skolinys. Skolinių lie­tuvių kalboje yra be galo daug. Jei visus iš­mėtysim, kas liks? O kai pradėjome mąstyti, ap­gynėme ir „bobą“, ir „bobutę“, ir „durnių“, – džiau­giasi I.Smetonienė.

Z.Alaunienė irgi stebėjosi, kodėl „vaikaičiai“, o ne „anūkai“: „Mūsų krašte vaikaičių nė­ra. Visuomet savo anūkes vadinau anūkėmis. Šnekamoji kalba – mano reikalas, kaip noriu, taip šneku. Vieša kalba – kitas dalykas: yra sistema, taisyklės. Tik turi būti ribos, kur kalbininkams nereikėtų kištis. Reikia žiūrėti, kurie dalykai esminiai, kurie ne“, – sako Z.Alaunienė, prisimindama, kaip aiškino garsusis kalbininkas Juozas Balčikonis: žodynas nėra toks svarbus – svarbi žodžių daryba. Jo nuomone, be reikalo keitėme „kolchozą“ į „kolūkį“, nes geriau svetimas žodis, nei savas blogos darybos, pažeidžiančios kalbos jausmą.

„Be reikalo kalbininkai jau nuo seno kišasi į žmonių kalbą. Nugenėjo daugybę vartojamų žo­džių. Kai dar prie caro pradėjo tvarkyti grama­tiką, kai prie Smetonos įsibėgėjo taisyti visokius žodžius, rašyti klaidų sąrašus, tai nesustojo net per okupaciją. Negali liautis ir dabar – įprastus žodžius keičia vis kitokiais. Kalbininkai kartais išties persistengia“, – mano Z.Alau­nienė. Kodėl esą netiko „šnapsas“ – pui­kus vakarietiškas žodis. Arba „pampersai“, vietoj kurių kalbininkai įpiršo „sauskelnes“. Bet ar ilgai jos būna sausos?

I.Smetonienė didžiuojasi kalbininkų nuosek­liai kuriamu Terminų banku. Bet ar reikia versti visus terminus? „Tikrai ne. Kartais ban­­dome remtis autoritetais, bet meluojame. Jo­nas Jablonskis paliko priesaką: jei turime ge­rą lietuvišką žodį – puiku, bet jei ne – geriau sve­timas nei prastas lietuviškas. Iš J.Jablonskio lai­kų – ir „krepšinis“, ir „futbolas“, nors vienas žo­dis lietuviškas, kitas – ne“, – primena I.Sme­to­nie­nė.

O kiek ginčytasi dėl „failo“: siūlyta „byla“, bet tai netinkamas žodis, nes jis turi kitą savo reikš­mę. Paskui sugalvota „rinkmena“, kol ga­liausiai grįžta prie „failo“. Arba siūlytas „vaizduoklis“, kuris asocijuojasi su „vaiduokliu“.

G.Subačius stebisi, kuo Lietuvos kalbininkams netiko „ofisas“, nors „biuras“ ne mažiau skolintas žodis. „Ką pasirenka visuomenė, ką patogiau sakyti, tas žodis ir turėtų būti vartojamas. Juokinga, kad kažkas leidžia ar neleidžia. Kalba – mūsų, norime, ir vartojame“, – pabrėžia G.Subačius.

O štai jaunų kompiuterininkų paleistas žodis „atmintukas“ kaipmat prigijo. Sunku buvo priprasti prie „įmautės“, bet nueini pirkti kanceliarinių prekių, ir kaip kitaip paprašysi, nei parašyta, – ir prigijo. Pasak I.Smetonienės, prekybininkų vartojami nauji pavadinimai prigyja lengviau nei kiti.

Daug skirtingų nuomonių dėl valgių pavadinimų. „Išgelbėjome „lazaniją“, kai kuriuos kitus pavadinimus. Kai vietoj „kugelio“ siūlė „plokštainį“, bandžiau ginčytis: o jei jis apskritame indelyje, tai koks jis plokščias? Arba vietoj „hamburgerio“ įteisintas „mėsainis“. O jei jis su žuvimi, tai žuvainis, o su višta – vištainis? Kartais iš didelės meilės kalbai padaromas ne­susipratimas“, – apgailestauja I.Sme­to­nie­nė.

Arba vietoj „hamburgerio“ įteisintas „mėsainis“. O jei jis su žuvimi, tai žuvainis, o su višta – vištainis?

G.Subačiaus nuomone, naujus žodžius turėtų kurti net ne kalbininkai, o rašytojai, poetai, nes jie geriau jaučia kalbą. O paskui jau savotiškas lošimas: jei visuomenė priima naują žodį – gerai, o jei kalbininkai siūlo kokį griozdišką naujadarą, visi tik juokiasi.

Beje, G.Subačius pasakoja, kad ne tik Lietuvoje – ir JAV gyvenantys lietuviai labai ko­voja su angliškos kilmės žodžiais. Pa­vyzdžiui, sako, kad „aspektas“ – blogas žodis. Bet juk jis – lotyniškas, anglų kalba jį pasiskolino. Tačiau JAV lietuviams jis kartais pasirodo angliškas, o angliškas žodis lietuvių kalboje – blogybė.

Tarpukariu lietuviškosios terminologijos tėvas prof. Stasys Šalkauskis buvo nustatęs tokį principą: jei keturiose didžiosiose kalbose žodis neturi atitikmens, ir mums neverta jo ieškoti. Todėl neieškota naujadaro „kompiuteriui“, nors latviai turi „dators“, o vengrai atsirin­ko vengrišką terminą iš septyniolikos pasiū­lytų.

Pavardžių dilemos neišspręstos

Prie didžiausių kalbos revoliucijų galima priskirti ir 2003 m. atėjusią vien „-ienių“ eros pabaigą. Tiesa, kalbėta, kad I.Smetonienė – žemaitė, todėl pagal žemaitišką tradiciją leista tik galūnė „-ė“, o ne „-a“.

„Ir taip buvo be galo sunku priimti sprendimą: kai kam VLKK labai nepatiko, kad bus ne tik „-ienės“, nutarimas priimtas vos vieno bal­so persvara. Taip, yra teisybės: žemaičiai la­biau­siai išlaikė baltišką modelį, o jis su galūne „-ė“. Mane puolė, kad bus latviš­kos pavardės, bet tai ne tik latviška – baltiška galūnė. Iš tautiškų lietuviškų vyriškų var­dų padaryti moteriški taip pat su „-ė“, pa­vyz­džiui, Taut­vydas ir Tautvydė. Su „-a“ bū­tų slaviš­kas modelis, tad paleisti ir tokį būtų buvę per daug. Ta­čiau ir tam ateis laikas“, – ma­no I.Sme­tonienė.

Beje, jai po to priekaištavo, kad pati netapo Smetone, lyg VLKK nutarimą būtų priėmusi sau, o ne daugybei moterų, kurios norėjo turėti galimybę pasirinkti pavardės galūnę. „O man patinka Smetonienė“, – šypsosi kalbininkė.

Tačiau labiausiai prinokęs ir pernokęs klausimas dėl Lietuvos piliečių nelietuviškų pavardžių rašybos, daugiausia dėl raidės „w“, kol kas neišspręstas. Į šios Vyriausybės programą buvo įrašytas siekis įteisinti originalią pavardžių rašybą, bet kadencijos beliko keli mėnesiai, o sprendimo nėra ir prieš rinkimus vargu ar bus.

Teis­mai jau priiminėja verdiktus, įpareigojančius lietuvių asmens dokumentuose įrašyti per san­tuoką su užsieniečiais gautas pavardes su „w“

Metų metais vilkintas sprendimas iš pradžių vadintas Lietuvos lenkų pavardžių problema, bet per svarstymo metus tapo kliūtimi ir nemažam būriui lietuvaičių, ištekėjusių už užsieniečių. Teis­mai jau priiminėja verdiktus, įpareigojančius lietuvių asmens dokumentuose įrašyti per san­tuoką su užsieniečiais gautas pavardes su „w“.

Beje, pavardžių rašyba visais laikais buvo ginčų objektas. Štai naujausias VLKK nutarimas – būtent dėl pavardžių rašymo originalo kalba. Tik į jas turi teisę kitų valstybių, bet ne Lietuvos piliečiai.

O 1961 m. įsteigta Kalbos komisija vis gaudavusi partijos pavedimą priimti nutarimą dėl pavardžių (užsakymas buvo pavardes adaptuoti), bet Vilniaus universiteto profesoriai nepasiduodavo. Tad komisija tik pradėdavo dirbti, ir partija vėl ją išvaikydavo, taip bene triskart.

Verslininkai piktinasi, kad ne tik žmonės Lietuvoje neturi teisės į savo pavardę, bet ir įmonės: VLKK griežtai kontroliuoja, kaip jas norima pavadinti.

I.Smetonienė nenori sutikti su kritika – ji pasakoja domėjusis, kaip įmonių pavadinimai reglamentuojami kitose šalyse. Pavyzdžiui, prancūzai reikalauja, kad būtų prancūziškas pavadinimas, o kitoks leidžiamas, jei tai kitos šalies įmonės filialas. VLKK priėmė tokį sprendimą: pavadinimas gali būti dirbtinis žo­dis, bet turi būti su galūne, kad tekste ar kalbant būtų galima kaityti.

„Vienas baisiausių dalykų, ką teko skaityti teorijoje apie kalbą, tai vadinamoji kalbos mirtis, kai patys vartotojai ją išnaikina. Yra keli žingsneliai, o paskutinis – kai nekuriami tos kalbos žodžiai, kai pavadinimai – tik užsienietiški, kai kalba nyksta tam tikrose srityse. Kaip kokiame fantastiniame filme: viena žvaigždė užgeso, kita, trečia, ir nėra visatos. Lietuvių kalba turėtų eiti per visas gyvenimo sritis“, – tokį lūkestį turi I.Smetonienė.

Kalbos reformos lėtos, bet neišvengiamos

I.Smetonienė pasakoja, kad šeimos mažajai skaitydama uošvio sukauptas tarpukario knygas turi jas adaptuoti, nes šie daug ko nesuprastų. „Kalba pasikeitusi, ir tai visai natūralu“, – konstatuoja kalbininkė.

Vis dėlto kalbos reformos, nors neišvengiamos, yra lėtos. Tarpukariu rengta reforma atsisakyti nosinių žodžių šaknyje lig šiol nepriimta.

Per pastaruosius kelis dešimtmečius didelių reformų nebuvo daug. 1976 m. pradėta reforma dėl „piauna“ virsmo į „pjauna“, „tur būt“ į „turbūt“. Naujoms taisyklėms įsigalioti buvo duotas dešimties metų pereinamasis laikotarpis. Po nepriklausomybės atgavimo liberalizuota skyryba, ta kryptimi juda kirčiavimas (pavyzdžiui, dabar jau leidžiama „oda“ pasirinktinai kirčiuoti pirmą ar antrą skiemenį ir kt.). Moterys gali būti nebe „-ienės“. Vien per pastaruosius kelerius metus lietuviškai pavadinome šimtus varlių, patiekalų, kitų terminų. Reabilituota krūva kalbininkų peiktų, bet vis tiek plačiai vartotų žodžių.

Po nepriklausomybės atgavimo liberalizuota skyryba, ta kryptimi juda kirčiavimas

Bet ar tikrai ne laikas atsisakyti beveik ata­vizmu virtusių nosinių šaknyje, taip atgrasančių vaikus mokytis gramatikos, ar keturženkliais skaičiais užkoduotų lietuviškų kabučių, ilgųjų brūkšnių?

„Netiesa, kad lietuvių kalbos rašybos neįmanoma išmokti. Įmanoma. Ir anglai saviškę išmoksta. Bet kam reikia gaišti laiką neesminiams kalbos dalykams, kai yra svarbesnių? Jau­nimas nelabai moka rišliai kalbėti, reikia, kad žodynas būtų tinkamas. Reikia atsargiai ko­vo­ti ir su naujais svetimais žodžiais“, – mano Z.Alau­­nie­nė.

Čikagoje lietuvių kalbos mokantį G.Su­ba­čių taip pat stebina mitas, kad lietuvių kalba išskirtinai sunki. „Kam sunki? Man – lengviausia pasaulyje. Svarbu, kas mokosi ir kokią prieš tai kalbą mokėjo. Lenkams ar rusams daug lengviau mokytis lietuvių nei anglams, nes kalbose daugiau panašumų. Mums, žinoma, lengviausia būtų išmokti latviškai“, – lygina profesorius, bet juokiasi paklaustas, ar savo studentus Čikagoje moko „šąla, bąla, sąla“, – tikrai ne. Kaip ir nesigilina į kirčiavimo subtilybes.

Tačiau, kaip pastebi G.Subačius, nors visuomet norime viską paprastinti, istorinė rašyba yra daugelyje kalbų. Lietuvių kalboje – ne tik nosinės, bet, pavyzdžiui, ir „i“ kaip minkštumo ženklas, kuris nereiškia jokio garso, tad galėtume vietoj jo kokį kabliuką padėti. Bet tokia istorinė rašyba. Arba ta pati balsė vienur tariama ilgai, kitur trumpai, ir niekam nekliūva, kad turime per mažai raidžių.

Kebli ir kitų kalbų rašyba: danų ar anglų istorinė tradicija daug didesnė nei mūsų. Vie­nos kalbos, kaip anglų, nedarė rašybos reformų, kitos – priešingai. Pavyzdžiui, XVIII a. imtasi didelės ispanų kalbos reformos, ją pritaikant prie šnekamosios. Anglų kalba ne­buvo taip reformuota ir puikiai gyvuoja.

Bet visose demokratinėse šalyse rašybos reformos vyksta labai sunkiai. Štai jau kokie 20 metų, kai vokiečiai padarė rašybos reformą, o lig šiol yra nepatenkintų, nors ta reforma bu­vusi tokia nedidelė, kad tik geras kalbos specialistas mato skirtumus.

G.Subačius sako, kad jo žvilgsnis į rašybos reformą atsargus, bet jis esąs tolerantiškas kalbai, kokia rašome ar kalbame neformalioje aplinkoje: elektroninius laiškus ar telefono žinutes gali rašyti kaip nori.

Nuomonių yra įvairių. Tad gal būtų laikas viešai diskusijai. O susirūpinimas, kad neužaugtų beraščių karta, turėtų virsti ne kokia isterija ar dar vienu vien šūkiais apipintu darbo planu (tikėkimės, VLKK tinklalapyje skelbiamas Vals­tybinės kalbos vartojimo, norminimo ir sklaidos programos priemonių planas, kur trejiems metams skirta beveik 1,9 mln. eurų, toks nebus), o nuoseklia, pasverta veiksmų sistema be kraštutinumų ir tokia mokykline programa, kuri nepaverstų gimtosios kalbos pamokų nemalonia prievole kalti nesuprantamus žodžius.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Aušra LĖKA

Listerija – taip melodingai skambančio pavadinimo bakterijos užkratas – Seime. Ačiūdie, nei gydytojų, nei, dar blogiau, laidotuvininkų neprireikė – listerijas dezinfekuoti ėmėsi teisėsauga.

Naujausio politinio skandalo pagrindiniai herojai – Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) vadovas Jonas Milius ir Seimo „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos narys Petras Gražulis dievažijasi esantys ne­kalti. Parlamentaras įtaria politinį užsakymą iš viršaus ir tikina nieko bendra neturįs su šia istorija ir su šaldytus maisto pusfabrikačius gaminančia Kauno įmone „Judex“, kurios vadovai dėl tos nelemtos listerijos bakterijos galbūt bandė paveikti VMVT pareigūnus.

P.Gražulis sako norėjęs pa­dėti, o listerija jokių problemų sukelti negalėjusi, mat termiškai apdorotuose produktuose ji žū­va

P.Gražulis pripažįsta viena: su „Judex“ direktoriumi jis lankėsi pas VMVT vadovą, mat įmonei reikėjo patarimo. Tikina, kad ėjęs pas J.Milių ir su kitų įmonių atstovais. Bet nepamini nė vieno pa­vadinimo. Kam Seimo nariui vaikščioti už pa­ran­kės pas valstybės institucijos vadovus ir dar to­kio­mis aplinkybėmis, kai maisto produktus ga­mi­nanti įmonė turi problemų su žmogaus sveikatai pavojinga bakterija? P.Gražulis sako norėjęs pa­dėti, o listerija jokių problemų sukelti negalėjusi, mat termiškai apdorotuose produktuose ji žū­va.

P.Gražulis daug žino apie listerijas. Ar tik kaip šaldytų koldūnų, kurių, beje, neva pasigedo po kratų jo namuose, mėgėjas?

„Juteks“ biografijoje buvo, bet pražuvo

1996 m. disidentas, vienas iš Krikščionių de­mok­ratų partijos atkūrėjų, Kauno miesto savivaldybės tarybos narys P.Gražulis kandidatuoja į Seimą. Kandidato autobiografijoje jis apie save rašo: „Atkūrus nepriklausomybę įsteigė spaustuvę „Juteks“, kurioje ir dirba.“ Anuomet žurnalistams jis dar minėjęs, kad yra ir šios įmonės generalinis direktorius, bet po to tai neigė.

Šiandieninėje P.Gražulio biografijoje oficialiame parlamento tinklalapyje apie „Juteks“  – nė žodžio, nors iš dainos žodžių neišmesi – čia pat galima rasti ir 1996 m. anketas, kur tokia politiko darbovietė nurodyta. Tačiau P.Gražulis „Veidui“ dar kartą pakartojo: „Ne kartą sakiau, kad tai buvo klaida, nes telefonu diktavau biografiją.“ Paskui vietoj „Juteks“ jis nurodydavo buvęs vienas iš bendrovės „Ordo” steigėjų, jai vadovavęs.

Tiesa, dabar į skandalą patekusi įmonė – 1995 m. įregistruota „Judex“, o ne „Juteks“. Gal tai tik pa­našūs žodžiai? Bet tokiu atveju būtų koks ne­įtikėtinas atsitiktinumas, kaip būtent panašiai skam­bančio pavadinimo įmonėje staiga įsidarbino ir tuometė P.Gražulio žmona, ir brolis, vėliau ir sūnus.

„Nors P.Gražulis viešųjų ir privačių interesų deklaracijoje niekada nenurodė galimo konflikto dėl sąsajų su „Judex”, jo sąsajos su šia įmone buvo vieša paslaptis“

Nuo 1996 m., kai P.Gražulis renkamas Seimo nariu, reguliariai vis išlįsdavo koks skandalas, su­sijęs su „Judex“ (šaldytų maisto produktų įmo­ne ir spaustuve). „Nors P.Gražulis viešųjų ir privačių interesų deklaracijoje niekada nenurodė galimo konflikto dėl sąsajų su „Judex”, jo sąsajos su šia įmone buvo vieša paslaptis“, – „Vei­dui“ sako buvęs ilgametis Seimo etikos ir procedūrų ko­misijos pirmininkas Algimantas Salama­kinas. P.Gra­žulis nurodydavo kitus „galimus“ konfliktus. Citata iš jo 2013 m.deklaracijos: „Kurą perku degalinėje „Neste“ (kadangi giminė labai plati, kas nors iš artimų giminaičių gali dirbti šiuose prekybos tinkluose). Maistą perku prekybos tinkle „Iki“ (kadangi giminė labai plati, kas nors iš artimų giminaičių gali dirbti šiame prekybos tinkle). Drabužius perku prekybos tinkle „Apranga“ (kadangi giminė labai plati, kas nors iš artimų giminaičių gali dirbti šiame prekybos tinkle).“

Tačiau P.Gražulis nuo pat karjeros Seime pradžios turėjo problemų dėl viešų ir privačių interesų derinimo, susijusių ne su šiais tinklais. „Ju­dex“ spaustuvei be konkurso (jis nebuvo būtinas, nes sandorio suma neviršijo 25 tūkst. litų) atiteko teisė spausdinti Seimo stenogramas. Iš­aiš­kė­jus šiam faktui P.Gražulis pradėjo neigti turįs ry­šių su „Judex“, nors, kaip rašė „Lietuvos ži­nios“, į žurnalistų rankas buvo pa­tekusios jo se­nosios vizitinės kortelės, kurios liudijo, kad dabartinis Sei­mo narys vadovavo šiai bendrovei. O, pasak „Lietuvos ži­nių“, P.Gra­žuliui, dar esant Kauno miesto savivaldybės tarybos nariu nuo Krikš­čionių demokratų partijos iš „Judex“ fakso apa­rato bu­vo siunčiami šios partijos Kauno sky­riaus pareiškimai, „Judex“ spausdindavo šios partijos reklaminius plakatus.

2006 m. išlindo, kad P.Gražulis, leisdamas sa­vo informacinį laikraštį, naudojosi „Judex“ spaustuvės paslaugomis. Seimo etikos ir procedūrų komisija pradėjo tyrimą, ar naudodamasis spaustuvės, kur dirba jo žmona, paslaugomis, jis nepažeidė etikos. Bet etikos sargai nutarė, kad ribos neperžengtos.

Seimo etikos ir procedūrų komisija pradėjo tyrimą, ar naudodamasis spaustuvės, kur dirba jo žmona, paslaugomis, jis nepažeidė etikos

Prieš 2008 m. Seimo rinkimus – naujas skandalas, šįsyk Gargžduose, kur P.Gražulis, jau kaip „Tvarkos ir teisingumo“ atstovas, kandidatavo vienmandatėje apygardoje. „Respub­lika“ at­sklei­­­dė, kad naujas laikraštis „Klaipė­dos rajono sa­­vaitė“ įvairiais saitais susijęs su P.Gražuliu. Nau­jąjį laikraštį leido vėl toji pati „Judex“, o re­daktoriavo visuomeninė P.Gra­žulio padėjėja Eu­genija Selskienė. Maža to, P.Gražulis, nors iš pradžių bandė apsimesti mažai ką žinąs apie naują Gargžduose atsiradusį laikraštį, prispaustas „Respublikos“  pas­kui prisiminė, kad „šiek tiek“ pa­dėjo: politikui priklausančiose patalpose įsikurs laikraščio redakcija, o mainais jam bus su­teik­ta teisė pademonstruoti rašymo gebėjimus.

A.Salamakinas prisimena, kad tų istorijų būta daugybės, pavyzdžiui, P.Gražulis skyrė didelių investicijų patalpoms, įtarta, „Judex“ veiklai. Bet ir vėl išsigynė, sakė, kad pirko sau asmeniškai.

2001 m. buvo kilę įtarimų, ar jis nepažeidė Vie­šųjų ir privačių interesų valstybės tarnyboje įs­tatymo, kai inicijavo Žemės ūkio ekonominių san­tykių valstybinio reguliavimo įstatymo pataisas, siūlydamas nustatyti maksimalius maisto pro­duktų prekinius antkainius. Darant prielaidą, kad politikas susijęs su šios srities įmone, naudos gautų ir jis, ir joje dirbantys jo šeimos nariai. P.Gra­žulis neneigė, kad „Judex“ kasininke dirba jo tuometė žmo­na Raminta, bet neįžvelgė čia ko­kio intereso sau. O „Judex“ akcininką Sigitą Ma­čiulį jis „Lietuvos žinioms“ pavadino „visiškai svetimu žmogumi“, nors dabar pripažįsta, kad jie geri draugai nuo sovietmečio laikų.

Verslininkai taip pat neslėpė, kad „Judex“ praktiškai kontroliuoja P.Gražulis, nors oficialiai įmonės akcijų nevaldo

Verslininkai taip pat neslėpė, kad „Judex“ praktiškai kontroliuoja P.Gražulis, nors oficialiai įmonės akcijų nevaldo. 2007 m. „Kauno die­na“ rašė, kaip buvusiame Kauno mėsos kom­­binate įsi­kūrusios įmonės kovoja dėl įvažos.

„Seimo na­rys P.Gražulis mums jau seniai yra pareiškęs, kad kelias į teritoriją, kurioje dirba 14 įmonių, bus uždarytas ir mes juo naudotis negalėsime“, – piktinosi konsultacinės ir inovacinės įmonės savininkas Karolis Galinis. Verslininkai anuomet ti­ki­n­o, kad derybose dėl kelio bendrovei „Judex“ atstovaudavo P.Gra­žulis, o kiti bendrovės darbuotojai teigdavo svarbių klausimų negalintys spręsti nesuderinę su politiku.

Tiesa, etikos sargai P.Gražulį kur kas dažniau svarstė dėl greičio viršijimo ar egocentriško elgesio, bet, prisimena A.Salamakinas, kasmet kas iš kolegų Seimo narių jį skųsdavo, kad nedeklaruoja, jų manymu, akivaizdžių ryšių su „Judex“. Bet P.Gražulis vis išsigindavo.

Seimo narys – ant koldūnų?

Šiandien stilizuotas P.Gražulio atvaizdas – net ant „Judex“ koldūnų. Užrašas „Už Lietuvą, vy­rai!“ atkartoja parlamentaro šūksnius, kai jį, ne­pa­klususį gėjų parade tvarką prižiūrėjusiems po­licininkams, šie net penkiese bandė nutempti nuo marširuojančių seksualinių mažumų.

Tačiau „Judex“ direktorius Rimantas Kičas, paklaustas delfi.lt, samprotavo, kad herojus ant koldūnų pakelio gal nelabai primena P.Gražu­lio, o toks šūkis parinktas, kad „kiekvienas žmo­gus šiek tiek pamąstytų apie tai, kad Lietuva yra mūsų valstybė.“

Vis kartojantis nieko bendra neturįs su „Ju­dex“  P.Gražulis, jo teigimu, jau kokius de­šimt me­tų iš šios bendrovės nuomojasi automobilį ir de­galus, apmokėdamas iš Seimo nariui skirtų kanceliarinių lėšų.

P.Gražulis, jo teigimu, jau kokius de­šimt me­tų iš šios bendrovės nuomojasi automobilį ir de­galus, apmokėdamas iš Seimo nariui skirtų kanceliarinių lėšų

P.Gražulio ir „Judex“ sąsajų grandinę papildo tai, kad į savo sekretores-padėjėjas Seime P.Gra­žulis pasirinkęs „Judex“ komercijos direktorę ir su šia bendrove susijusio VšĮ Kauno leidybos ir po­­ligrafijos centro direktorę Patriciją Pachomo­vai­­tę.

Kaip ji, pagal išsilavinimą – trenerė, sugeba tuo pačiu metu atlikti trejas pareigas, iš kurių dvejas Kaune, trečias – Vilniuje? „Yra darbščių žmonių, blogai dirbtų – atleisčiau. Ji dažnai atvažiuoja ir į Vilnių, bet dabar internetas, kompiuteriai – toks amžius, kad gali dirbti iš namų“, – „Veidui“ aiškino P.Gražulis.

Be to, kiekvienas Seimo narys gauna lėšų trims padėjėjų etatams, o P.Gražulis turi dvi. Tad kiekvienai ten­ka po pusantro etato.

„Mano trys etatinės sekretorės-padėjėjos dirba visą darbo dieną ir daugiau niekur kitur. Nesuprantu, kaip gali spėti dirbti per tris darbus, nebent kokia vunderkindė“,  – samprotauja parlamentaras A.Salamakinas.

Šiandien „Judex“ vienintelis akcininkas S.Ma­čiu­lis taip pat pripažįsta ne tik tai, kad su P.Gra­žu­lio šeima draugauja nuo senų laikų, bet ir tai, kad prireikus politikas įmonei padėdavo. „Jeigu aš turiu kažkokių draugų ir man reikia konsultacijų, reikia padėti, tai jis nekvailas žmo­gus, ir anais laikais turėjęs ryšių ir Bal­ta­ru­sijoje, ir Uk­rai­noje, ir visur kitur“, – BNS sakė S.Mačiulis. Ar dabar irgi kreipiasi į jį, jei­gu reikia kokios pagalbos? „Jeigu butelio at­kimš­ti nesugebu, tai ir kreipiuosi“, – pareiškė „Judex“ savininkas.

Misterija apie listeriją

P.Gražulis pripažįsta: nors su „Judex“ neturi nieko bendra, su jos direktoriumi Rimu Kiču pas VMVT vadovą J.Milių važiavęs. Prieš porą metų, kai ES paskelbė sankcijas Rusijai, o Rusija už­drau­dė pieno, mėsos produktus, šaldyti pro­duk­tai nepateko į tą sąrašą.

Tačiau Rusija pradėjo rei­­kalauti įvairiausių tyrimų ir vis rasdavo kaž­ko­kį pažeidimą. „Judex“ koldūnuose rado liste­riją

Tačiau Rusija pradėjo rei­­kalauti įvairiausių tyrimų ir vis rasdavo kaž­ko­kį pažeidimą. „Judex“ koldūnuose rado liste­riją. Ką tokiu atveju daryti, nulėkė konsultuotis su J.Mi­­liumi. Bet šis nepaguodė – nelabai ką pa­da­rysi, nes tokia politika. Eksportas į Rusiją nu­trū­kęs.

VMVT specialistai aiškina, kad dėl į nusilpusio žmogaus organizmą patekusių listerijos bakterijų gali atsirasti apsinuodijimo požymių, tačiau tinkamai išvirtame ar iškeptame maiste jos žūva per keletą sekundžių. Pagal ES standartus šaldytuose pusgaminiuose listerijų koncentracija net neturi būti tiriama, o JAV ir Rusija taiko griežtesnius reikalavimus. Lietuvoje kasmet registruojama po 5–8 listeriozės atvejus, šiemet registruoti trys, du iš jų baigėsi mirtimi.

P.Gražulis tikina esąs tikras, kad listerijos bak­terijos negalėjo pakenkti koldūnų mėgėjams, nes juk jų šaldytų niekas nevalgo

P.Gražulis tikina esąs tikras, kad listerijos bak­terijos negalėjo pakenkti koldūnų mėgėjams, nes juk jų šaldytų niekas nevalgo.  O „Judex“ rūpinosi iš draugiškumo, „Judex spauda“ dirba jo žmo­na (dabar – jau buvusi, Gražuliai išsiskyrė 2013 m.), sūnus, politikas seniai pažįsta ir „Ju­dex“ savinin­ką.

Seimo narys tikina esąs toks jautrus ne tik šios įmonės problemoms, rūpinasi ir kitomis, ir pas J.Milių su jomis einantis. Tik negalįs paminėti nors kokio pavyzdžio. O visa isterija dėl listerijos – tai politinė akcija, bandymas su juo susidoroti. Artėjant Seimo rinkimams Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) vykdo užsakymą iš aukščiau, mano P.Gražulis ir duoda nuorodą į Prezidentę, kuriai negaili kritikos.

„P.Gražulis nei medikas, nei veterinaras – konsultuotis pas VMVT ekspertus turėjo eiti tie, kurie gamina problemų sulaukusią produkciją“, – mano buvęs Seimo etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas A.Salamakinas ir priduria, kad Seimo narys turi nusišalinti nuo su juo susijusios įmonės problemų sprendimo.

Kodėl kiti Seimo nariai deklaruoja ryšius su viena ar kita įmone, o P.Gražulis – ne, nors tokie ryšiai – vieša paslaptis

A.Salamakinas sako lig šiol negalintis suprasti, kodėl kiti Seimo nariai deklaruoja ryšius su viena ar kita įmone, o P.Gražulis – ne, nors tokie ryšiai – vieša paslaptis. „Gal norėjo, kad atrodytų, jog jis – neturtingas žmogus, iš liaudies“, – spėlioja A.Salamakinas.

Bet juk, kaip tikina P.Gražulis, jis neturi nieko bendra su „Judex“. Ir jokios oficialios institucijos neįrodė kitaip. Vadinasi, P.Gražulis ir „Judex“ jau ilgiau nei du dešimtmečius vis susieina kaip jūroje laivai – kažkokie  atsitiktinumai, o ne reguliarūs viešų ir privačių interesų susikirtimai. Visiškai nieko bendra, ar ne?

Listerija susiejo P.Gražulį, „Judex“ ir VMVT vadovą J.Milių

Liepos 28 d. atliktos kratos Seimo nario P.Gražulio darbo ir gyvenamojoje vietoje, taip pat VMVT vadovo J.Miliaus darbo vietoje,  Kauno bendrovėje „Judex“.

Įtariama, kad VMVT galėjo gauti informacijos iš užsienio apie „Judex“ produkcijoje rastą žmonių sveikatai pavojingos listerijos bakterijos užkratą, tačiau šį faktą nuslėpė ir, įtariama, nesiėmė veiksmų. Kad įmonė išvengtų nuobaudų, jos vadovai, įtariama, galėjo siekti papirkti atsakingus specialistus arba asmenis, galinčius jiems daryti poveikį. STT tyrime įtarimai piktnaudžiavus tarnyba pateikti J.Miliui. Įtarimai pareikšti dar penkiems asmenims.  P.Gražulio statusas – specialusis liudytojas.

Kratų dieną P.Gražulis buvo išvykęs į Ukrainą. Seimo valdybos leidimo kelionei jis neprašęs. Grįžęs į Vilnių rugpjūčio 1 d., jis pareiškė po kratos savo darbo kabinete pasigedęs kompiuterio, 9 tūkst. eurų, priklijuotų prie rašomojo stalo stalčiaus dugno, ir „Judex“ koldūnų.

Iškviestas į Generalinę prokuratūrą P.Gražulis duoti parodymus atsisakė, motyvuodamas, kad tyrimas – su politiniu pamušalu.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Aušra LĖKA

Šešių nulių klube – penkiolika iš politikos elito: paskui turtingiausiąjį – Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininką Ramūną Karbauskį rikiuojasi milijono turtų ribą taip pat peržengę du europarlamentarai, šeši merai, taip pat šeši Seimo nariai, tarp jų ir vienintelis ministras milijonierius.

Su žemės ūkiu susijusią didžiulę verslo imperiją valdantis Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis vienintelis patenka į visos valstybės pačių turtingiausiųjų trisdešimtuką. Jis su sutuoktine deklaravo 55 mln. eurų vertės turtą. Du Europos Parlamento nariai – Viktoras Uspaskichas ir Antanas Guoga, valdantys atitinkamai 39 mln. ir 30,2 mln. eurų turtus, galėtų pretenduoti į ketvirtą penktą dešimtuką.

Vadinasi, nors politikai mūsų valstybėje nėra patys turtingiausi, tarp jų tikrai yra turtingų žmonių. Užsienio ša­lims taip pat bū­din­ga tendencija: po­litikoje milijardie­riais tampa išim­tys, bet milijonierių valdžioje gana daug. Tad gali būti įdomus klausimas: ar jie turtingi, nes yra politikai, ar, at­virkš­čiai, yra politikai, nes turtingi.

Rasti vie­na­reikš­­mį atsakymą sunku, nes paprastai turtai susikraunami ne iš politikos. Tačiau kiek pinigai lemia, kad turtingas žmogus patenka į politikos elitą, ir kiek politinė veikla padeda turtus gausinti – jau kitas klau­simas.

Savivaldybėse – magnatai

Daugiausiai mi­lijonierių – vietos valdžioje. Sep­tyn­ženklius ir net aš­tuon­ženklius turtus tarp vienuolikos eu­roparlamentarų valdo du, tarp 60 merų – šeši, tarp 141 Seimo nario – taip pat šeši, tarp kurių ir vienintelis iš penkiolikos Vyriausybės narių ministras milijonierius. Tokia aritmetika išaiškėjo šią savaitę Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI) paskelbus valstybės politikų turto deklaracijas.

Europos Parlamentas (EP) – tikrai neįtikėtinai dosniai savo nariams mokanti institucija, ne veltui vadinama auksine tremtimi, iš kurios grįžti labai nesinori. Tačiau, teisybės dėlei, europarlamentarai milijonieriai V.Uspaskichas ir A.Guoga savo milijonus uždirbo ne Briuselyje ar Stras­būre. Septynženklio turto savininkais neįmanoma tapti ir iš Seimo nario ar mero algos.

Krinta į akis ir turtingųjų santykinė gausa tarp eilinių savivaldybių narių

Tačiau turtingųjų koncentracija tarp Seimo, Vyriausybės narių, merų  – didesnė nei vidutiniškai visuomenėje. Krinta į akis ir turtingųjų santykinė gausa tarp eilinių savivaldybių narių.

Ar tikrai darbas vietos valdžioje pelningesnis? Galima paklausti ir kitaip: kodėl tie turtingi žmonės vietos valdžioje nenori dar aukštesnio statuso ir nesiveržia į aukštesnę valdžią, pavyzdžiui, Seimą ar Vy­riau­sybę? Ar tikrai tik todėl, kad vietos valdžia vadinama komunaline ir ten turtingi verslininkai gali geriau pa­naudoti savo gebėjimus spręsti ūkines problemas? O gal partijos nepriima į Seimo rinkimų sąrašų viršų?

Klausimai retoriniai, bet Druskininkų Vi­jū­nė­lės dvaro ar „Aqua“ SPA skandalai tapo pui­kia iliustracija, kaip vietos valdžia suaugusi su kai kuriais verslininkais ir kaip ranka ranką plauna, savo asmeninius interesus keldama aukščiau vi­suo­menės.

Žinia, po to, kai iš Seimo per porą mėnesių dėl įtarimų korupcija buvo priversti trauktis tuometis liberalų lyderis Eligijus Masiulis ir „darbiečių“ vicepirmininkas Vy­tautas Gapšys, baksnoti, kad savivaldybininkai mažiau sąžiningi, irgi niekaip neišeina. Belieka apgailestauti, kad sąžiningumo ir skaidrumo visoje mūsų politikoje dar labai trūksta. O juk politikai valdo mūsų visų bendrą apie 8 mlrd. eurų piniginę, tad nelabai jauku, jei nėra tikėjimo, kad tai daro padorūs žmonės.

Politikos kaina

Ne mažiau svarbus klausimas, ar rinkimų sėk­mė priklauso nuo pinigų kiekio. Nesunku prisiminti, kaip į valdžią atėjo milijonierius V.Us­pas­kichas ar milijonierius A.Guoga, daug kam labiau tikėtai pasitraukęs iš Liberalų sąjūdžio, nei tapęs jo nariu ir net vienu iš lyderių.

Žinoma, ne vienas turtuolis į politiką ėjo ir iš kilnių paskatų: noro pasiekus asmeninės finansinės sėkmės padėti tai padaryti ir savo miestui, rajonui ar visai Lietuvai. Kitiems šalia turtų dar norisi ir įtakos, statuso, leidžiančio patekti į vieną kompaniją su prezidentais, premjerais, ministrais, keliauti po pasaulį susitikinėti su kitų šalių elitu.

Bet, jokia paslaptis, ir partijos „medžioja“ tur­­tingus žmones, nes geras numeris rinkimų są­ra­še reiškia ir solidžią finansinę paramą rinkimams. O partijų poreikis turėti kuo daugiau pinigų rinkimų kampanijoms didėja – juk priešingu atveju rizikuoji likti nepastebėtas rinkėjų masės. Būtent su tuo susiję ir daugelis politinės korupcijos skandalų. Deja, didelio efekto nedavė bandymai įstatymais suvaržyti politinės reklamos, tiksliau, lengvatikiams skirtų šou su fakelais ir pigių reklaminių filmukų laviną, ją pakeičiant idėjų kova, diskusijomis.

O kam rinkėjas labiau jausis skolin­gas, už tą ir balsuos, tad politikai neriasi iš kailio

Patys politikai pasakoja, kad ir iš jų rinkimų apygardų plūsta prašymai paremti, padėti, apmokėti, sumokėti, pasveikinti ar kvietimai į renginį, „kuris neįmanomas be gerb. Seimo nario finansinės paramos“. O kam rinkėjas labiau jausis skolin­gas, už tą ir balsuos, tad politikai neriasi iš kailio.

Tiesa, ne visi politikai milijonieriai. Pernai balandį Seimo nariu tapęs Audrius Nakas (jis į Seimą pateko, kai mirė prieš jį „Drąsos kelio“ sąraše buvęs Algirdas Patackas) deklaruoja jokio turto neturįs, tik 9829 eurų skolą. Prieš porą metų tuomet su Tautininkų sąjunga į Europos Parlamentą kandidatavusio A.Nako finansinė situacija buvo šiek tiek geresnė: nors pinigų grafoje buvo nulis, jis bent jau turėjo 5 tūkst. litų vertės turto. Bet juk darbas Seime negalėtų įvaryti į skolas – eilinio Seimo nario alga, kaip žinome, šalies vidurkį viršija beveik pusketvirto karto.

Rikiuojant turtingiausius ir pagal turtus kukliausius politikus atsiveria ir visos mūsų visuomenės problema: pas mus per menkas demokratinei valstybei vidurinis visuomenės sluoksnis, neturintis milijono, bet turintis pajamų, leidžiančių oriai gyventi. O tokios visuomenės taip lengvai nepapirktų ir populistinės, bet įspūdingos rinkimų agitacijos kampanijos. Gal tada ir politikams sumenktų poreikis taip lengvai eiti į sandorius, pardavinėjant įtaką.

Kurių partijų nariai sukaupė daugiausiai

Beje, aukščiausio valstybės valdžios trejetuko tarp milijonierių nėra. Prezidentės Dalios Gry­baus­kaitės turtas siekia 809 tūkst. eurų. Premjero Al­gir­do Butkevičiaus šeima valdo 248,6 tūkst. vertės tur­tą. Seimo pirmininkės Lo­retos Grau­ži­nie­nės šeima dar kuklesnė: jos deklaracijoje – 115 tūkst. eurų.

Turtingiausių politikų dešimtuke – vos vienas Vyriausybės narys „darbietis“ kultūros ministras Š.Birutis (2,3 mln. eurų). Nuo jo gerokai atsilieka „darbiečių“ deleguotas energetikos ministras Rokas Masiulis (704 tūkst.), socialdemok­ratas tei­singumo ministras Juozas Ber­na­to­nis (458 tūkst.). Kukliausios tarp ministrų švietimo ir moks­lo ministrės „darbietės“ Audronės Pit­rė­nie­nės šeimos piniginėje – 56 tūkst. eurų.

Po turtingiausių politikų šeimų trejetuko – R.Karbauskio (55 mln. eurų),  V.Uspaskicho, iš­rink­to pagal Darbo partijos sąrašą (39 mln.), ir A.Guogos, išrinkto pagal Liberalų sąjūdžio sąrašą (30,2 mln.), – Seimo narys socialdemokratas B.Bradauskas (8,2 mln.). Tarp Seimo milijonierių – po du iš Socialdemokratų, Liberalų sąjūdžio, „darbiečių“ frakcijų. Nedaug iki milijono ribos trūko ir socialdemokratui Arvydui Mockui (964 tūkst.).

Turtingiausi savivaldybių vadovai – judėjimo „Vieningas Kaunas“ lyderis Kauno meras Visvaldas Matijošaitis (5,6 mln.) ir Biržų rajono – Respublikonų partijos pirmininkas Val­de­ma­ras Valkiūnas (5 mln.), šiek tiek kukliau turto sukaupę Palangos meras konservatorius Šarūnas Vaitkus (1,9 mln.), Kėdainių – liberalas Saulius Grinkevičius (1,6 mln.), Širvintų – „darbietė“ Živilė Pinskuvienė (1,2 mln.).

Tad kodėl kairiųjų ideologijai atstovauja didžiausi kapitalistai?

Tarp turtingiausiųjų tradiciškai daugiausiai so­cialdemokratų, „darbiečių“, liberalų. Liberalų turtingumas ideologiškai pateisinamas: jie – laisvosios rinkos, privataus kapitalo gynėjai. Tačiau socialdemokratai ar „darbiečiai“ – teoriškai paprastų žmonių interesų gynėjai. Tad kodėl kairiųjų ideologijai atstovauja didžiausi kapitalistai?

Bet čia šaknų ieškoti reikia ne ideologijoje, o socialdemokratų ar „darbiečių“ turto kilmėje ir valstybės istorijoje. Tarp turtingiausių ne tik politikų Lietuvoje tebevyrauja asmenys, kuriems nepriklausomybės pradžioje pavyko privatizuoti ar prichvatizuoti sovietmečio laikų visaliaudinį turtą. O tai lengviausia buvo padaryti sovietmečio laikų įmonių direktoriams ir kolūkių pirmininkams, kompartijos viršūnėlėms. Šių žmonių kur kas dažniau galima pamatyti tarp socialdemokratų ar „darbiečių“, nei tarp konservatorių.

Nekilnojamasis turtas, žemė, sąskaitos banke

Savo milijonus turtingiausi politikai, žinoma, laiko ne kojinėse – kas valdo didžiulį nekilnojamąjį turtą, kas žemes, o kas pinigus skolina.

Turtingiausiųjų trejetuke nuo pat atėjimo į politiką esantis V.Uspaskichas net 1,3 mln. as­me­ninių eurų saugo banke. Beje, jis gal paskutinį kar­tą ant turtingiausiųjų pjedestalo. Mat jo pa­ties turtai siekia beveik 2,3 mln. eurų, kiti – jo žmo­nos Jolantos Blažytės. O jų santuoka, kaip skelb­ta, byra. Bet ir su jam likusiu turtu V.Us­paskichas liktų turtingiausių politikų dešimtuke.

Solidžias sąskaitas banke turi ir turtingiausias Sei­mo narys B.Bradauskas – 1 mln., europarlamen­taras A.Guoga – 804 tūkst. eurų. Beje, pas­ta­rojo šeimoje turtą valdo vyras: politiko žmonos Ais­tės vardu deklaruotas 61 tūkst. eurų vertės tur­tą, o europarlamentaro deklaracijoje – 30,1 mln.

Didžiausi nekilnojamojo turto magnatai (ne­skai­čiuojant sutuoktinių turto) tarp politikų – B.Bradauskas (2,5 mln. eurų), jo kolega Seimo Socialdemokratų frakcijoje Stasys Brundza (1,3 mln.), Palangos meras konservatororius Šarūnas Vaitkus (1,1 mln.).

Didžiausia žemvaldė pernai buvo parlamentarė „darbietė“ Vilija Filipovičienė, kurios turimos žemės vertė siekė 1,5 mln. eurų, Kauno meras V.Ma­tijošaitis (913,4 mln.), parlamentaras S.Brun­dza (330 mln.). Vertingiausias akcijas valdo A.Guoga (24,8 mln. eurų), B.Bradauskas (3,4 mln.) ir V.Ma­ti­jo­šaitis (1,7 mln.).

Turtingiausi politikai dosniai skolina, bet ir patys skolinasi. A.Guoga yra paskolinęs 3,2 mln., V.Matijošaitis – 2,5 mln., Š.Birutis – 792 tūkst. eu­rų. Didžiausia skola – turtingiausio mero V.Ma­­tijošaičio (2,3 mln. eurų).

O kai kas jaučia silpnybę automobiliams: A.Guo­gos autoūkis vertas 120 tūkst.,  Seimo nario „darbiečio“ Sergejaus Ursulo – 101 tūkst. eurų.

Bet suskaičiavę politikų turtus nededame ant galvos berečių ir nešaukiame „vagys“. Turtingas žmogus, jei jis tuos turtus įgijo sąžiningai, demokratinėje valstybėje yra turtas ir visuomenei: tarp jų būna daug mecenatų ir filantropų, jie savo kapitalą investuoja kurdami gerai apmokamas darbo vietas, sąžiningai moka valstybei didžiulius mokesčius. Belieka tikėtis, kad ir Lietuvoje bus vis daugiau ir pinigų, ir sąžiningumo, ir dosnumo.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

 

 

Aušra LĖKA

Eilės prie Seimo – beveik kaip prie „Lidl“ parduotuvių atidarymo dieną. Bet jose rasti 14 žmonių, tinkančių į ministrus, partijoms sunki, neretai – net neįmanoma misija.

Šią savaitę Vyriausioji rinkimų komisija suregistravo spalį vyksiančių Seimo rinkimų politinės kampanijos dalyvius: dėl valdžios norėtų varžytis 19 partijų, 305 partijų keliami kandidatai ir 32 politikos vienišiai. Tarp jų potencialių ministrų – ne minia, bet tai jokia naujiena. Ir šios kadencijos valdantieji tarp 23 tūkst. „darbiečių“ ar 13 tūkst. „tvarkiečių“ karštligiškai ieškojo ir negalėjo rasti vos poros kandidatų, atitinkančių nors minimalius reikalavimus ministrui.

Prognozes, kurioms partijoms rudenį prireiks siūlyti savo ministrus į naujos kadencijos Vy­riau­sybę, gerokai pakoregavo STT operacijos. Pagal naujausią „Vilmorus“ / „Lietuvos ry­to“ apklausą, tam rengtis verta penkioms še­šioms partijoms: tebelyderiaujantiems so­cial­de­mok­ra­tams, nors jų reitingų kreivė ir nulinko žemyn, Vals­tiečių ir žaliųjų sąjungai (LVŽS), nors jų spurtas ir stabtelėjo, Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams, pas kuriuos perbėgo dalis Liberalų sąjūdžiu nusivylusių rinkėjų, nors ir liberalai pamažu ima atsitiesti. Darbo partija Seime taip pat turėtų būti, o „Tvarkai ir teisingumui“ apklausos ir politologai prognozuoja ba­lansavimą ties rizikinga riba.

Akivaizdu viena: koalicijai reikės bent trijų partijų, o tarp jų tikisi būti ir šią kadenciją opozicijoje esantys LVŽS, konservatoriai ir liberalai. Norėti nori. Tačiau ar būdami opozicijoje ne tik kritikavo esamus Vyriausybės narius, bet ir išpuoselėjo geresnių?

Kuris premjeras geriausias Lietuvai

Premjerų sąrašas aiškus: dabartinis Vy­riau­sybės vadovas socialdemokratų lyderis Al­girdas Butkevičius, debiutuojantis Seimo rinkimuose konservatorių pirmininkas Gab­rielius Lands­ber­gis ir du partinių sąrašų, bet ne partijų vedliai. Li­beralas Eugenijus Gentvilas sąraše pirmas, nes korupcija įtariamą Eligijų Ma­siu­lį partijos pirmininko poste pakeitęs Re­mi­gijus Šimašius yra tiesiogiai išrinktas Vilniaus meras.

LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis į premjerus siūlo ne save, o šią kadenciją „tvarkiečiams“ atstovavusį dabar jau buvusį vidaus reikalų ministrą Saulių Skvernelį, mat laikosi filosofijos, kad partijų vadovai turi dirbti Seime ir grąžinti jo svarbą, nes dabar Seimas, užuot formavęs valstybės politiką, tik aptarnauja Vy­riausybę. O jei LVŽS gautų labai daug balsų ir galėtų pretenduoti į du aukščiausius – ir premjero, ir Seimo pirmininko postus, atšauktų iš Europos Parlamento savo atstovą Bronį Ropę ir jam skirtų premjero postą, o S.Skver­nelį keltų į parlamento pirmininkus. Vis dėlto didesnė tikimybė, kad B.Ropei Briuselio palikti nereikės.

„A.Butkevičiaus privalumas – kad žmonės žino, koks jis premjeras: sprendimai priimami neryžtingai, strateginės krypties nėra, dideli projektai nevykdomi, bet daugeliui jis patinka. Valstybė ir toliau gyventų ramiai, be didesnių strateginių proveržių“, – kuris pretendentas į premjerus geresnis, vertina ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto ekonomikos ir politikos programos vadovas dr. Vincentas Vo­bo­le­vi­čius.

Politologo vertinimu, konservatorių vedlys G.Landsbergis – A.Butkevičiaus priešingybė: tai galimybė imtis permainų, naujų projektų. Tačiau kyla abejonių dėl jo gebėjimo būti stipriu lyderiu, kuris pajėgia daryti daugiau, nei tik moderuoti.

„S.Skvernelis – kol kas labai talentingas po­litikas, gerai save pozicionavęs vienoje ar kitoje situacijoje, skandalus pavertęs nauda sau. Bet nežinau, koks jis vadovas ir kokios jo ambicijos: ar jis nori dirbti sunkų premjero darbą (juolab klausimas, ar po rinkimų už jo liks nesubyrėjusi jį kelianti partija), ar sieks prezidento posto“, – svarsto V.Vobolevičius.

Liberalų sąrašo vedlio E.Gentvilo reputacija, politologo nuomone, – protingo, turinčio patirties politiko, jis jau buvęs ir ministru, ir laikinuoju premjeru. Tad ar jis būtų Lietuvai geriausias? „Žiūrint, kuriai jos daliai: socialinės politikos srityje daugeliui žmonių liberalas premjeras būtų blogai, tačiau kita dalis jaustųsi pagaliau tapę civilizuotais žmonėmis. Vertinant iš ūkinės perspektyvos šis premjeras būtų visai neblogai“, – mano V.Vobolevičius.

Tačiau kažin ar liberalams iki rinkimų užtektų laiko atsitiesti tiek, kad galėtų pretenduoti į premjero postą.

LVŽS tarp savų ministrų neieško

Ministrų portfelius, bent jau pagal dabartines prognozes, turi šansų išlaikyti ne vienas dabartinis ministras, visų pirma socialdemokratas. Beje, į rinkimus iš keturiolikos neina tik du: nepartiniai energetikos ministras Rokas Masiulis ir vidaus reikalų  – Tomas Žilinskas. Šie ministrai, nors oficialiai deleguoti „darbiečių“ ir „tvarkiečių“, faktiškai buvo kažkas panašaus į samdytus direktorius vadovauti valstybės įstaigai.

„Jei politikams užtektų sveiko mąstymo, Vy­riausybė ir turėtų būti profesionalų“, – tokios filosofijos laikosi LVŽS pirmininkas R.Kar­baus­kis, siūlydamas nepartinių viršenybę ne tik tarp kan­didatų į Vyriausybę, bet ir į LVŽS rinkimų są­rašą.

Savotiška anomalija – nepartinė partija. Ta­čiau būdami partinė partija, LVŽS niekaip ne­peržengia rinkimų barjero, tad prarasti neturi ko, o nepartinės žvaigždės, tikėtina, parlamentaro mandatą gali padovanoti ir vienam kitam partijos nariui.

Be to, R.Karbauskis sako siūlysiąs, kad Vy­riau­sybės nariai negalėtų būti parlamentarais. Tada LŽVS nariams atliktų dar daugiau mandatų. Toks siūlymas neabejotinai nesulauks pritarimo, nes „partinių“ partijų sistemoje jis netikslingas, tačiau juk niekas nedraustų LVŽS ministrams, jei jie būtų laimėję ir Seimo mandatą, šio atsisakyti. Tik kažin kiek tokių atsirastų?

Visą savo siūlomų ministrų sąrašą LVŽS žada paskelbti rugsėjo 9 d., mėnuo iki rinkimų ir maždaug trys iki naujos Vyriausybės darbo pradžios. R.Karbauskis pasakoja, kad siūlomi ministrai bus tos srities profesionalai, kurie dabar rengia tos srities rinkimų programą. Jie, pasak R.Karbauskio, bus pajėgūs bendrauti su interesų grupėmis, žinos problemas ir galės siūlyti jų sprendimų būdus, o tai ir pačiai rinkimų kampanijai suteiks visai kitą pobūdį.

„Kitos partijos turi šešėlinius ministrų kabinetus, bet darbas su interesų grupėmis nevyksta. O dažnas šešėlinis ministras toje srityje nėra nė padirbėjęs, tad ką jie gali šnekėtis – specialistai tik išjuoks. Partijos gviešiasi ministrų postų, todėl ministerijoms vadovauja neturintieji apie tą sritį supratimo. Matome, kuo tai baigėsi: aparatas pučiasi, darbo efektyvumas mažėja, profesionalumo reikia ieškoti su žiburiu. Pavyzdžiui, Žemės ūkio ministerijoje 300 darbuotojų, iš jų tik septyni – žemės ūkio specialistai“, – piktinasi R.Karbauskis, pridurdamas, kad jei šiandien LVŽS formuotų Vy­riau­sybę, 13 iš 14 ministrų būtų nepartiniai profesionalai, pasirengę iš karto pradėti vadovauti vienai ar kitai ministerijai.

LŽVS prioritetas būtų Švietimo ir mokslo bei Kultūros ministerijos, o jei laimėtų pakankamai mandatų trims – dar ir Sveikatos apsaugos. „Jei kas mano, jog mūsų prioritetas yra Žemės ūkio ministerija, turiu nuvilti, nes ši ministerija – ne pirmo prioriteto tuo požiūriu, kad Lietuvos bėdos prasideda ne žemės ūkio, ne ūkio, ne energetikos srityse, o švietimo, nes nėra šios srities politikos“, – prioritetų pasirinkimą aiškina R.Karbauskis.

LVŽS siūlytų nedelsiant naikinti krepšelių (tiek mokinio, tiek studento) sistemą,  dabar skaičiuoja, kiek kainuotų nemokamos bakalauro studijos ir kada Lietuva galėtų prie to pereiti, rengia daug kitų sprendimų.

LVŽS kovoti dėl Švietimo ir mokslo ministeri­jos, atrodo, pasiryžę ryžtingai. Kas jau kas, bet li­beralų prisikėlimo atveju Gintaras Ste­po­na­vi­čius ministro portfelį gautų tik per LVŽS lavoną, t.y. šie geriau neitų su jais į valdančiąją koaliciją, nei leis­tų liberalams toliau strateguoti švietimo sistemą.

Bet ką patys siūlys į jiems svarbiausią ministeriją, R.Karbauskis neatskleidžia. Neoficialių šaltinių duomenimis, programos rengimui vadovauja Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Eugenijus Jovaiša. Neslepia ambicijų ministrauti ir su LVŽS į Seimą einantis parlamentaras Valerijus Simulikas, iki tapdamas parlamentaru dirbęs mokyklos direktoriaus pavaduotoju, direktoriumi. Svarstoma ir dar pora kandidatūrų.

Antrai pagal svarbą – Kultūros ministerijai LVŽS jau pasirinkę buvusią Lietuvos kultūros ataše Švedijoje Lianą Ruokytę. „Manau, ji puikiai vadovautų ministerijai, vyktų daug intensyvesnis darbas nei dabar, nes ji – daug artimesnis kultūrai žmogus“, – LVŽS pirmininkas giria L.Ruokytę.

Į sveikatos apsaugos ministrus LVŽS siūlo psichiatrą Aurelijų Verygą, pasiryžusį imtis blaivinti tautą. LVŽS finansų ministru matytų finansų ekspertą, buvusį A.Butkevičiaus patarėją Stasį Ja­ke­liū­ną, trenkusį Vyriausybės durimis, kai išsiskyrė jo ir premjero pozicijos dėl „Swed­banko“. O ener­­getikos ministro postas žadamas Virgilijui Po­­­deriui, anksčiau vadovavusiam Valstybinei kai­nų ir energetikos kontrolės komisijai, „Litgrid“. Dip­lo­matijai vadovauti LVŽS kviestų diplomatą Pet­rą Vaitiekūną, užsienio reikalų ministro poste jau dirbusį socialdemokrato Gedimino Kirkilo Vy­riausybėje, bet galutinio jo atsakymo dar neturi.

Socialinės apsaugos ir darbo ministre tiktų dabar vienintelė LVŽS atstovė Seime Rima Baškienė, bet partijos pirmininkas sakosi ją ir toliau matąs parlamente. Beje, R.Karbauskis tikina, kad į šį postą „kandidatė nėra ir tikrai nebus“ anksčiau kaip kandidatė žiniasklaidos minėta žmogaus teisių gynėja Dovilė Šakalienė, nors, pripažįsta, profesionalumo požiūriu ji atitiktų reikalavimus tokiam postui.

Tarp potencialių teisingumo ministrų galėtų būti dabartinis Seimo narys, buvęs STT Pa­ne­vė­žio skyriaus vadovas Povilas Urbšys.

„Vienintelė ministerija, kuriai vadovauti galėtų atsirasti mūsų partijos narys profesionalas, – Žemės ūkio. Bet tai septintas ar aštuntas prioritetas, vadinasi, tam reikėtų, kad laimėtume pusę Seimo mandatų“, – strateguoja R.Kar­baus­kis.

Neoficialiais duomenimis, realiausi svarstomi pretendentai į šį postą – Aleksandro Stul­ginskio universiteto profesorius Viktoras Pranckietis ir Že­mės ūkio rūmų vicepirmininkas Bronius Mar­kauskas.

Konservatorių jaunimas – tik su partijos aparato patirtimi

„Lūkestis – turėti daugiau kaip po vieną kandidatą į ministrus. Dabar konsultuojuosi su galimais kandidatais, tam skirsiu likusią vasaros dalį. Kai kurie žinomi, bet bus ir staigmenų“, – intriguoja konservatorių lyderis G.Lands­bergis, žadėdamas visą puokštę potencialių kandidatų paskelbti rugsėjo antrą savaitę. Kol kas jis išdavė tik viešą paslaptį: „Pripažinsiu, kad norėčiau Vyriausybėje matyti Ingridą Šimonytę.“

Į klausimą, koks bus kandidatų į ministrus pasirinkimo mechanizmas, G.Landsbergis atsakė, kad tai bus jo rankose.

Tiesa, konservatoriai turi oficialią šešėlinę vyriausybę, su didele pompastika paskelbtą 2013-ųjų balandį, dar iki partijos lyderio pasikeitimo. Joje – daugiausia Andriaus Kubiliaus, še­šė­linio premjero, aplinkos žmonės, o ku­riems prit­rūkę postų, prikurta naujų „ministeri­jų“. Ta­čiau G.Landsbergis pirmininkauja kon­ser­vatoriams jau daugiau nei metus, nuo 2015 m. balandžio, bet šešėlinė vyriausybė nebuvo nei pa­keista, nei atnaujinta. Tiesą sakant, patys šešėliniai ministrai vargiai prisimena, kada rinkosi posėdžiauti ar kaip kitaip apie save priminė.

Į klausimą, rimtai ar nerimtai jis vertinąs pirmtako sudarytą šešėlinį ministrų kabinetą, G.Landsbergis atsako diplomatiškai: „Jie yra mūsų partiečiai, rimti profesionalai. Ne visiems tiko jų pasirinktos ar skirtos sritys, bet toje grupėje matau daug potencialo.“

Tačiau ir patys konservatoriai su šypsena vertino šešėlinio ūkio ministro Andriaus Kup­čins­ko, finansų – Mykolo Majausko, aplinkos – Pau­liaus Saudargo ar energetikos – Dai­niaus Krei­vio potencialą šiose srityse. Kažin ar G.Lands­bergiui norėtųsi siūlyti į ministrus šešėlinį Užsienio reikalų ministerijos vadovą Audronių Ažubalį (šiam postui naujieji konservatoriai turi rinkimų debiutantą diplomatą Žygimantą Pa­vi­lionį), Teisingumo – Stasį Šedbarą, Svei­ka­tos apsaugos – Antaną Matulą ar Vidaus – Ar­vy­dą Anu­šauską jau vien todėl, kad jie yra „se­noji gvardija“, nelimpanti prie neokonservatorių. Juo­lab netiktų į kultūros ministrus Vytautas Juo­zapaitis, parašęs viešą laišką apie cinišką naujosios konservatorių vadovybės kai kurių nusipelniusių partijai jos senbuvių ignoravimą. Tačiau nenorint juokinti politinių naujokų nekompetencija ir bijant partijos senbuvių, G.Landsbergiui gali tekti pasitelkti senojo šešėlinio ministrų kabineto kandidatūras.

Bet ir jauna konservatorė Agnė Bilotaitė ne­pritampa prie „naujo jaunimo“, o su ja skaitytis verčia tik jai labai palankus reitingavimas partijos viduje. Tiesa, ir ligšiolinėje šešėlinėje vy­riausybėje jai tėra tekęs tikrame ministrų kabinete nesamas regioninės plėtros ministro postas.

Nėra tarp G.Landsbergio favoritų ir šešėlinio švietimo ir mokslo ministro Valentino Stundžio, bet tarp naujo partijos vadovo favoritų nieko tinkamo į šį postą taip pat nėra (nors jei švietimo ir mokslo ministre gali būti Audronė Pitrėnienė, va­dinasi, gali būti bet kas). „Nebent Austėja Lands­bergienė“, – ironizuoja senieji konservatoriai.

O kai kurie šešėliniai, pavyzdžiui, susisiekimo „mi­nistras“ Seimo narys Jurgis Razma, niekada nė neketinęs siekti Vyriausybės nario pos­to.

Naujam partijos lyderiui iš šešėlinių tiktų jau buvusi krašto apsaugos ministre Rasa Juk­ne­vičienė, palaikiusi ir paties G.Lands­ber­gio stulbinamai greitą partinę karjerą. Nemažai šansų turi ir aktyviai rinkimams besirengiantis žemės ūkio ministru jau buvęs Kazys Starkevičius.

Tačiau lengviau išmesti partijos senbuvius iš vienmandačių apygardų ir partijos sąrašo pradžios, nei rasti tarp naujųjų konservatorių žvaigž­džių, bent kiek išmanančių kurią nors sritį, nes dauguma jų, kaip ironizuoja partijos veteranai, tėra jaunų bedarbių kuopelė.

Į klausimą, ar potencialių ministrų reikėtų dairytis konservatorių rinkimų sąrašo viršuje, ir konservatorių vedlys atsako: „Taip nesakyčiau. Vertinsiu profesionalumą, pasirengimą spręsti klausimus tose srityse“, lyg ir pripažindamas, kad rinkėjams siūlo sąrašą, kurio pradžioje – ne itin daug kompetencijos turintys asmenys.

Išskyrus rinkimų debiutantus – jau buvusią finansų ministre I.Šimonytę ir diplomatą Ž.Pavilionį bei veteranus R.Juknevičienę ir K.Starkevičių, tarp naujųjų sąrašo pirmūnų tikrai sunku rasti potencialių ministrų. Didelė dalis neokonservatorių iš garsiojo tryliktuko, prieš partijos sąrašo vidinį reitingavimą išsiuntinėjusio politine reklama pažymėtą lankstinuką, kuriame už juos agituoja konservatorių lyderis G.Lands­ber­gis, nėra nieko kito gyvenime veikę, tik buvę įdarbinti partijos ar jos narių biuruose, bet ir čia nieko įsimintino nenuveikę. O netekę kokios partinės pozicijos jie nesugebėdavo pakonkuruoti dėl pareigų normalioje darbo rinkoje. Andrius Vyšniauskas, Monika Navickienė, Aistė Gedvilienė ir kai kurie kiti dirbo partijos sekretoriate ar partiečių patarėjais ir padėjėjais. O Vytauto Landsbergio protežė į Europos Par­lamentą Radvilė Mor­kūnaitė-Mikulėnienė pasibaigus kadencijai taip pat puolė bandyti laimę rinkimuose, o dar­bo ieškoti konservatorių aparate. Tiesa, ji yra kovojusi su „Nordstream“ projektu, tad, tikėtina, gal bus siūloma į aplinkos ministro postą.

Beje, nors partijos vidinis reitingavimas G.Landsbergiui buvo šaltas dušas, praėjusį savaitgalį jis pasinaudojo partijos pirmininko tei­se ir kiek pajėgdamas dar kilstelėjo savo ratelio – D.Kreivio, Ž.Pavilionio, M.Navic­kie­nės, A.Ged­vilienės, Tado Langaičio vietas sąraše. Ne­tikėtai šiek tiek pakelta ir labiau prie krikdemų flango priskiriama Kauno m. savivaldybės ta­rybos narė, ekonomistė Gintarė Skaistė. Gal vis dėlto pripažįstant, kad savo ratelyje kandidatų į ministrus nedaug?

Tiesa, pasak G.Landsbergio, ne visi kandidatai į ministrus būtų konservatorių partijos nariai, „idant ir mūsų bendruomenė praturtėtų įdomiais specialistais iš šalies“. Kažin ar ką su tuo turi bendra, kad konservatorių su­važiavime svečiavosi garsusis Alfredas Bumb­lauskas, anksčiau ne kartą minėtas tarp kan­didatų į švietimo ir mokslo ministrus? Istorikas neneigia, kad kvietimų eiti į rinkimus su konservatoriais buvo, bet į ministrus nei turi kvietimo, nei eitų, nes nežinąs, ką ten reiktų daryti, kai ketvirtį amžiaus nedaryta nieko.

Bet, pavyzdžiui, V.Poderys, turėjęs partinių ambicijų ir laikytas konservatorių žmogumi, taip ir nesulaukė jo kompetencijos atitinkančios vietos šios partijos rinkimų sąraše, nes į jį reikėjo sukišti neokonservatorius „aparatčikus“. Tad ne­nuostabu, kad jis sutiko į rinkimus eiti su LVŽS.

Galų gale, kaip yra sakęs, G.Landsbergis ne­sikratytų premjero posto atsakomybės. „Prie to ir lieku. Bet viskas – rinkėjų rankose“, – sako konservatorių lyderis.

O šešėlinis konservatorių premjeras A.Ku­bi­lius, ko gero, tenorėtų sulaukti „auksinės tremties“ į Europos Parlamentą.

Liberalai turi tik ūkio ministro vakansiją

Liberalai vieninteliai įvardija visus, išskyrus vieną, potencialius ministrus. Pernai spalį sudarytoje ir dabar atnaujintoje šešėlinėje liberalų vyriausybėje vienintelė – ūkio ministro vakansija, atsivėrusi po Antano Guogos fiasko būnant laikinuoju partijos pirmininku.

E.Gentvilas iš galimos korupcijos skandale paskandinto partijos ekspirmininko E.Ma­siu­lio perėmė šešėlinio premjero postą, o anksčiau sau matuotą Žemės ūkio ministerijos va­dovo portfelį perdavė buvusiam Jonavos vicemerui Re­mi­gijui Osauskui. Krašto apsaugos „ministru“ vietoj tiesioginiuose rinkimuose Va­rėnos meru išrinkto Algio Kašėtos tapo Egidijus Papečkys, beje, nepriklausantis Liberalų sąjūdžiui. Jau anksčiau į skandalus įklimpusią kultūros „ministrę“ Dalią Tei­šers­kytę liberalai pakeitė ambasadoriumi prie UNESCO Arūnu Gelūnu.

Prioritetine liberalai vadina Užsienio reikalų ministeriją – į šį postą Petras Auštrevičius sutiktų iškeisti ir Europos Parlamento nario mandatą.

Šešėliniai liberalų ministrai parengė savo srities rinkimų programą, kuri jau patvirtinta. Pa­sak E.Gentvilo, šie asmenys bus „eksponuojami“ kaip potencialūs ministrai ir per rinkimų kam­paniją. Tik klausimas, kiek liberalams prireiks realių ministrų kandidatūrų po buvusio lyderio galimos korupcijos skandalo.

Partiniai ministrai labiau prognozuojami

Taigi valdžioje dabar nesančios partijos sėkmės atveju į Vyriausybę ministrus siūlys pagal skirtingus principus: LVŽS – visus nepartinius, išskyrus kokį vieną, kitos partijos – maždaug atvirkštine proporcija.

„Partiškumas neturėtų būti problema, tai ge­ras dalykas, nes suteikia atskaitomybę ir tam tik­ro aiškumo. Tad dabar tai tik vienos – konservatorių partijos bėda, kad jie per vienus rinkimus nutarė radikaliai pakeisti savo priekinę liniją ir siūlo jaunus žmones, kurie atrodo gražiai, bet turi patirties tik partijos aparato veikloje ir abejoju, ar visi pajėgtų vadovauti ministerijai, – aiškina politologas V.Vo­bo­le­vičius. – O nepartiniai ministrai yra mažiau kontroliuojami, juos delegavusi partija jiems turi įtaką, bet ribotą.“

Tad, V.Vobolevičiaus prognozėmis, LVŽS gali būti molinis begemotas, kuris perbėgs kaip taranas per Seimo rinkimus, susirinks labai daug vietų, pateks į Vyriausybę, o paskui pradės aižėti, nes partijos sąraše – daug ambicingų žmonių, kurie, kaip S.Skvernelis, dėl savo po­puliarumo visuomet bus laukiami ne vienoje partijoje, todėl galės jaustis nepriklausomi. Tad galimas Tautos prisikėlimo partijos scenarijus: skilimas, tačiau likusi atplaišėlė leidžia Vy­riausybei gyvuoti, ir jie lieka pakankamai įtakin­gi iki kadencijos pabaigos, o gal ir ilgiau.

Neokonservatoriai bando rinkėją „paimti“ jau­nyste ir ekspertiškumo demonstravimu. „Ta­čiau jaunystė gali reikšti ir patirties stoką, o eksper­tiškumas gali būti ir dūmų pūtimas. Partijai reikia turėti aiškią poziciją, o konservatoriai vieni už, kiti prieš Darbo kodeksą, išsiskyrė nuomonės ir dėl dirbtinio apvaisinimo įstatymo ar švietimo reformos. Demokratijos partijoje reikia. Bet čia labiau panašu į idėjinę šizofreniją, nes tuo pat metu bandoma būti ir liberalu, ir krikščionimi demokratu, ir kuo tiktai nori. Par­tija be pozicijos atrodo nepatikimai“, – vertina V.Vo­bolevičius.

Politologas prognozuoja, kad konservatoriai šiuose rinkimuose pasirodys pusėtinai, nes turi sta­bilų elektoratą, be to, pas juos perbėgo dalis nu­sivylusiųjų liberalais. Tačiau ateityje jie turės ap­sispręsti, ar konkuruoti su liberalais, ar tapti tik­rai krikdemiška partija. O liberalai, V.Vo­bo­le­vi­čiaus prognozėmis, nors jiems korupcijos skandalas sudavė rimtą smūgį, turėtų vėl stiprėti, nes tai partija, kurios pozicija labai aiški visais klausimais.

„Darbiečiai“ turi gana aktyvų pirmininką, vykdo aktyvią agitaciją, turi politikų savivaldybėse. „Bet esu pasirengęs gauti kiaušinį į veidą – pagal visas teorines prielaidas „Tvarka ir teisingumas“ patirs nesėkmę: partijoje nėra ryškių lyderių, o pagrindinis skęsta skandaluose arba rodomas kaip sistemos auka. Skriau­džiamų gaila, bet žmonės nori stiprių lyderių“, – prognozuoja V.Vobolevičius.