K. Vanago nuotr.

Aušra LĖKA

Per viešuosius pirkimus kasmet išleidžiama per 4 mlrd. eurų, apie 40 proc. viso valstybės biudžeto, dažnai permokant 20–30, net 50 proc. daugiau nei rinkos kaina. O pinigų trūksta viskam – mokytojų atlyginimams, investicijoms. Viešumas, žmonių drąsa, kompetencijos ugdymas – Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) vadovės Dianos Vilytės įsitikinimu, tokie instrumentai efektyviausi norint priversti neišlaidauti ir nevogti.

– Ar  buvo didelis kontrastas tarp to, kaip įsivaizdavote situaciją viešųjų pirkimų srityje, ir to, ką pamatėte realybėje, prieš pusantrų metų paskirta į šį postą?

– Kaip įsivaizdavau? Kitaip. Liūdna, kad tvarkingai, skaidriai perkančioms organizacijoms gana sunku. Viešųjų pirkimų įstatymas yra vienas tų, kurie keičiami labai dažnai – praktiškai kiekvieno Seimo nario garbės reikalas pasiūlyti kažkokių šio įstatymo pataisų ir kiekvienas kažką siūlo. Yra apie 4 tūkst. perkančiųjų organizacijų, dalis jų –  mokyklos, darželiai, kurių darbuotojai turi patirties kitose erdvėse ir juos turbūt sutraukia mėšlungis, kai reikia vykdyti kokį pirkimą, nes jie neturi pakankamos kompetencijos šioje srityje ir Viešųjų pirkimų įstatymas jiems per daug sudėtingas.

O piktavaliai, kurie nori jį apeiti, ir apeina. Lyg ir taikomasi įstatymo pataisomis į pastaruosius – norima prevenciškai užkardyti ne­skaidrius sandorius. Tačiau kenčia tie, kurie veikia tvarkingai, nes tada įstatymas tampa labai detalus, smulkmeniškas ir todėl sudėtingas.

Vis dėlto didžiausias kultūrinis slenkstis man buvo ne atėjus į Viešųjų pirkimų tarnybą, o paskutiniais darbo Atviros Lietuvos fonde metais, kai ėmėmės viešosios politikos analizės. Iki tol turėjau iliuzijų, kad kažkiek išmanau viešąjį sektorių, mechanizmus, kaip priimami sprendimai. Bet ėmusi gilintis supratau, kad nieko nesuprantu.

Dabar viešajame sektoriuje esu beveik 10 metų. Manau, jis dirba labai neefektyviai. Kar­tais klausiu savęs, kaip ištaisyti šią situaciją. Gal reikia eiti estų keliu: jie viską „nunulino“ – ap­sivalė nuo viso sovietinio paveldo, priėmė jau­nus žmones. Bet jie tai padarė pačioje ne­priklausomybės pradžioje. Dabar, matyt, reikia kažkokių kitokių sprendimų.

Pamenu, Atviros Lietuvos fondo steigėjas filantropas George’as Sorosas, nors per daug ES biurokratija ir mechanizmais nesižavėjo, sakė: Lietuvai, kaip valstybei, nėra kito pasirinkimo – tik ES, nes esate per daug silpni ir per daug nualinti, kad galėtumėte egzistuoti globaliame pasaulyje pagal jo žaidimo taisykles. Tik, įspėjo Sorosas, žiūrėkite ES lėšų paskirstymo skaidrumo, nes valstybei, žmonėms, pilietinei visuomenei tai bus didelis iššūkis. Šios jo įžvalgos išsipildė. Tai buvo di­delis iššūkis, ir ne visus slenksčius lengvai peržengėme. Tam buvome nepasirengę tiek intelektualiai, tiek moraliai.

– Ar pagal viešųjų pirkimų efektyvumą esame autsaideriai tarp kitų ES šalių?

– Pagal Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos – klubo, į kurį norime įstoti, naujausią ataskaitą, 57 proc. kyšininkavimo at­vejų susiję su viešaisiais pirkimais. Tad tai problema ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje, net ir geriausių valstybių klube. Taip, pas mus šiuo aspektu blogiau nei Danijoje, Suo­mijoje, Švedijoje, Anglijoje, turbūt geriau nei Rumunijoje, Bulgarijoje, kur kas geriau nei Ru­sijoje. Žinodami, iš kur išėjome ir kur einame, esame kelyje.

Vertinant pasaulio ir Europos kontekste neverta plaktis ir piltis pelenus ant galvos, kad čia pas mus viskas blogai, korumpuota ir biurokratiška. Iš Europos Komisijos vertinamų še­šių kriterijų pagal du (konkursų dalyvių skaičius, neskelbiamos derybos) esame vertinami vidutiniškai, pagal du (agreguoti pirkimai, kai sudaromos preliminarios sutartys pirkimo procesams palengvinti ir pagreitinti, taip pat ekonominės naudos kriterijaus naudojimas) blogai ir pagal du (sprendimų priėmimo greitis ir ataskaitų parengimas) gerai.

– Vieša viešųjų pirkimų paslaptis – imituoti pirkimai. Kaip juos užkardyti? Antra vertus, kaip teisinamasi, perkančioji pusė gerai žino, kas tuos darbus atliks geriausiai, tad belieka imituoti pirkimą.

– Ne kartą sakiau – nereikia per viešuosius pirkimus pirkti Violetos Urmanos. Atvažiuoja kon­certuoti tokio lygio menininkai, o jiems pakišinėja pasirašyti viešųjų pirkimų pažymas apie paslaugų pirkimą iš vieno šaltinio – būtina stabdyti tokį absurdą. Reikia sveiko proto, nes yra sričių, reikalaujančių išimties. Jei atvažiuoja Urmana, nežeminkime nei jos, nei savęs, da­rydami imitacinius pirkimus. O kai yra tiekėjų pasiūla, pavyzdžiui, automobilių rinka su plačiu pasirinkimu, pirkimas neturėtų būti subalansuotas vienam tiekėjui – tegu vyksta tikra konkurencija.

Bet blogiausia, kad viešieji pirkimai vyksta, iki juos paskelbiant: susitariama, o techninės specifikacijos ir kvalifikaciniai reikalavimai atnešami atmintukuose ar surašyti popieriuje, tad tik perrašomi pritaikant vienam konkurso dalyviui.

Arba karteliniai susitarimai: pirkime pa­reiškia norą dalyvauti trys ar penkios organizacijos; vieno kaina maža, kito dar mažesnė, bet jie susitaria, kad laimėjęs atsisako projekto, tada atsisako antras ir laimėtoju tampa pasiūlęs didžiausią kainą. Jei į tokią schemą įsimaišo koks nedalyvavęs tokiame sandoryje, prasideda skundimai, teismų procesai, viskas užsitęsia.

Žaidžiami visokie primityvūs žaidimai: susitariama su vienu tiekėju ar rangovu ir įrašomi jam tinkantys kvalifikaciniai reikalavimai arba, pavyzdžiui, perkant mokymo paslaugas ap­klau­siama kokia drabužių valykla. Štai Lazdijų ra­jono savivaldybės biblioteka iš su tos pačios sa­vivaldybės meru susijusios įstaigos „Dzūkų ži­nios“ nusipirko televizorių, nors „Dzūkų ži­nios“ nėra televizoriais prekiaujanti įmonė, o kaina vidutinę rinkos viršijo per tūkstantį eurų. Juokingas, bet labai gerai situaciją iliustruojantis pavyzdys, ypač mažos vertės pirkimuose.

O didžiuosiuose projektuose iškeliami ypač aukšti kvalifikaciniai reikalavimai, todėl dalyvauja tik didžiosios interesų grupės, kitų neįsileidžiama. Nors jei pirkimas būtų skaldomas, taip galėtų ateiti ir mažesni rangovai.

– Ir taip pasidalijama rinka?

– Statybos sektoriuje 20 rangovų valdo 47 proc. lė­šų, kiti 509 – likusias. O statybų sektoriui iš­lei­džiama ketvirtadalis visų viešųjų finansų. Tech­­ninės druskos pirkimuose per pastaruosius septynerius metus viena bendrovė laimi 96,3 proc. tam skirtų viešųjų pinigų. Maitinimo paslaugų pirkimuose trys bendrovės – 56 proc. pirkimų vertės laimėtojos. Tokią situaciją atskleidėme ėmę analizuoti viešuosius pirkimus pagal sektorius.

VPT gali patikrinti labai mažą dalį pirkimų: per metus įvyksta apie 10 tūkst. atvirų bei tarptautinių ir iki 1 mln. mažos vertės pirkimų (o mažos vertės pirkimas – iki 58 tūkst. eurų prekėms, paslaugoms ir 144 tūkst. eurų darbams, tad tai taip pat didelės lėšos). Man atėjus į VPT iš tų 10 tūkst. buvo tikrinama 2,5 proc., dabar 3,5 proc., bet vis tiek imtis labai maža. Tad nutariau, kad reikia imti sektoriais, – taip problemos geriau atsiskleis. Štai ir išlindo tokia situacija.

Užauginom monstrus. O tai nėra kokie išskirtiniai sektoriai, reikalaujantys didžiulių intelektinių gebėjimų, kaip kokiuose sudėtinguose inovacijų pirkimuose, kur pajėgtų dalyvauti vienas ar du tiekėjai. Pavyzdžiui, per maitinimo paslaugų pirkimus už borto lieka 252 tiekėjai. Ar negali globos namuose, mokyklose ar darželiuose maitinti mažos valgyklėlės, vietinis verslas? O paskui verkiame, kad Lietuva emigruoja ir metame milžiniškus europinius pinigus, kad kažką mokytume, perkvalifikuotume bedarbius, juos integruotume į darbo rinką, – mokymams skelbiami milijoniniai pirkimai, užuot sutvarkius viešųjų pirkimų sąlygas ir neeliminavus mažų įmonių. Dabar reikalaujama sertifikatų su visais kokybės standartais, o juos turi dvi trys įmonės.

– O kaip pažaboti netramdomą viešojo sektoriaus aistrą prabangai?

– Viešojo sektoriaus žmonės iš tiesų nesusitvarko su savo aistromis – perka brangius telefonus, prabangos klasės automobilius ir panašius dalykus. Jei užsidirbi, gali nusipirkti, ką nori. Bet jei tai ne asmeniniai, o vieši pinigai, esi atsakingas visuomenei už jų naudojimą.

Kad ir Utenos ligoninės atvejis: vyriausiasis gydytojas neturėjo lėšų norimam automobiliui, tad sudarė jo nuomos sutartį, nors per penkerius metus taip sumokama automobilio vertė. Nėra atsakomybės prieš mokesčių mokėtojus, prieš kolektyvą. Jei esi vadovas ir žinai, kad neturi iš ko mokėti gydytojams algų, o sau leidi tokius prabangos dalykus, tai rodai labai primityvius žmogiškus instinktus.

Mūsų valstybė turi skolų, be to, po kelerių metų išseks ES pinigai, turėsime gyventi tik iš valstybės biudžeto, tačiau apetito nevaldome. Jei būtų normaliai kontroliuojamas biudžetas, tas aistras būtų galima suvaldyti. Dabar čia veikia kompleksas sąsajų. Pirmiausia institucijos išsimuša biudžetą – Valstybės kontrolė yra pastebėjusi, kad biudžeto formavimo reikalai Seime blogi. O kam pavyksta išsimušti biudžetą, paskui nekontroliuojama, kaip jis naudojamas.

Jei neatsakingai naudojamos biudžeto lėšos, į tai vertėtų atsižvelgti skiriant pinigus kitų metų biudžete. Tai būtų kažkokia sankcija,  nes turi būti sąsaja tarp neatsakingai naudojamų lėšų ir tų institucijų biudžeto kitais metais.

O kokių reikia automobilių ar kitų prekių, kontroliuoti reikėtų ir iš apačios. Bet visuomenėje daug baimės, sovietinio palikimo, tai ypač ryšku provincijoje. Jei tavo darbo vieta, darbo užmokestis susiję su politikais ir jų rato žmonėmis – tyla, nuolankumas, vergo sindromas. Kartais baudžiame viešųjų pirkimų komisijas, kurios priėmė blogus sprendimus, net gaila tų žmonių – tokie sraigteliai: sako, taip liepė, tokias sąlygas atnešė. Nėra laisvų, drąsių žmonių, pilietinės visuomenės, kad išdrįstume pasakyti: ne, taip nedarysiu, nes tai nelegalu ar neefektyvu. Tačiau, tikiu, po truputį valysimės. Tam reikia laiko. Mozė 40 metų vedžiojo žydus po dykumą.

– Kodėl verslas be viešųjų pirkimų nusiperka pigiau nei viešasis sektorius, nors viešųjų pirkimų tikslas – racionaliai naudoti valstybės pinigus?

– Vieša paslaptis, kad per viešuosius pirkimus permokama. Verslas privačiuose pokalbiuose nelabai slepia, kad dėl viešojo sektoriaus neprognozuotumo iškelia kainą, nes paskui dar kas sugalvos, ką papildomai padaryti, projektai vis keičiami. Vakarų šalyse su projektais dirbama ilgiau, o pas mus prisirišama prie europinių pinigų, skubama ir pridaroma klaidų. Ir dabar vėluojame su naujo ES finansinio laikotarpio projektais, o paskui visi tuo pačiu metu bandys spėti nusipirkti iki 2020 m., tad neabejotinai kils kainos, nes visi bandys nusipirkti tuo pačiu metu. Verslas nepajėgs, bet norės apžioti, nes tai paskutiniai ES pinigai, konkuruos, teisis. O kentės kokybė.

Pavyzdžiui, IT pirkimai: viešasis sektorius negali tiek mokėti šios srities specialistams, tad jų kompetencija nėra labai didelė, o šiai sričiai viešajame sektoriuje skiriamos milžiniškos lėšos. Vien projektui „e. sveikata“ kokios mestos lėšos, o kokį rezultatą šiandien teturime. Patys IT verslo atstovai sako: perkamas kosminis laivas, o sistema naudojama kaip dviratis. Į technines specifikacijas prirašo dalykų, kurių niekada nenaudos ir kurių nereikės, o tai labai išbrangina patį projektą. O paskui, projektą įgyvendinant, nėra tikrųjų jo vadovų, kurie žinotų, kas turėtų būti padaryta.

– Bet ar per pirkimus lyginama siūloma ir rinkos kaina?

– Anksčiau tikrinant pirkimus koncentruotasi į procedūras – iš kurios pusės atplėšė paraiškos voką ir panašiai. Šaržuoju, bet tikrai anksčiau ir net lig šiol skiriama per daug dėmesio procedūriniams dalykams. Noriu įvesti į viešuosius pirkimus ekonominių matymų, nes viešųjų pirkimų esmė ir yra ta, kad viešieji finansai būtų naudojami atsakingai.

Lyginsime, kiek esant lygiavertėms aplinkybėms kainuoja išasfaltuoti 1 km kelio Lietuvoje, kitose Baltijos šalyse, Lenkijoje. Automobilių kelių direkcija jau giriasi, kad per pirkimus sutaupė 60–70 mln. eurų, nes į pirkimus atėjo daugiau dalyvių. Nežinau, ar tai ir mūsų kontrolės pasekmė. Bet ženklinant kelius lig šiol 20 metų Lietuvą dalijosi dvi bendrovės.

Pažiūrėjome, kaip yra kitose šalyse: ten konkursai skaidomi į mažesnius, tada gali dalyvauti ir mažesnės įmonės. Automatiškai taip visoje valstybėje sukuriama darbo vietų, o daugėjant konkurencijai mažėja kaina.

Noras, kad konkursus laimėtų tos pačios stambios įmonės, argumentuojamas kokybės poreikiu. Bet kai važiuoji per Vokietiją, kur kelius žymi ir mažesnės bendrovės, matai, kaip ten juostos spindi naktį, ir kaip Lietuvoje.

Ir taip visose srityse. Verslas turi uždirbti, išsilaikyti, kurti darbo vietas, mokėti mokesčius, bet klausimas, kokia jo pelno viešuosiuose pirkimuose marža.

– Kas iš to, kad suskaičiuosite rinkos kainą? Kaip galite paveikti, kad į ją būtų atsižvelgta?

– Orientuojamės į visuomenės sąmoningumą, pilietiškumą. Tai bus paranki medžiaga ministerijoms, merams. Juk jiems amžiais trūksta lėšų mokytojų, gydytojų atlyginimams, o taupymo rezervai didžiuliai: skaičiuojame, kad permokama 20–30 proc., net 50 proc. daugiau nei rinkos kaina. Štai apie kokias sumas kalbame. Lietuvoje per viešuosius pirkimus išleidžiama apie 4 mlrd. eurų. Jei sutaupytume nors 5 proc., kiek galėtume padaryti, o visur trūksta lėšų.

Jei kalbėsime apie VPT galias, tai numestas akmenukas nuraibuliuoja. Į mūsų tyrimus atsisuka ir Konkurencijos taryba, Valstybės kontrolė, jos tęsia tyrimus. Bet, mano manymu, vienas efektyviausių instrumentų prieš korupciją – viešumas. Taip pat svarbu ir piliečių sąmonėjimas, pilietinės visuomenės brendimas, žiūrėjimas, už ką balsuojame, kokius politikus išsirenkame ir kokius sprendimus jie priima. Il­galaikėje perspektyvoje tai duos rezultatą.

– Skelbta, kad ES pagal ekonominio naudingumo kriterijų vyksta 80 proc. pirkimų, o Lietuvoje – vos 5-7 proc. Ar tikra baimė, kad užgrius tikrintojai, bus sunku įrodyti, jog pasirinktas geriausias variantas?

– Pagal ekonominio naudingumo kriterijaus naudojimą EK Lietuvą įvertino blogai. Vie­nuolika ES valstybių šiuo požiūriu turi problemų, ir Lietuva – viena iš jų. EK įpareigojimas iki 2020 m. padidinti tokių pirkimų dalį iki 75 proc. Lietuvoje įkaltas net įstatymu. Tiesa, kartais įstatyme – viena, realybėje – kita, pavyzdžiui, numatyta, kad pirkimai iš so­cialinių įmonių turi siekti 5 proc., o siekia tik 1 proc.

Kodėl toks mažas procentas perkamas pagal ekonominio naudingumo kriterijų? Gal ir dėl baimių, bet daugiau ne bijant, kad ap­skųs, o kad neteisingai sudėlios kriterijus, nes trūksta kompetencijos, ekonominio raštingumo. Reikia to mokyti, skleisti gerąją patirtį.

– Bijoma ir skundų, teismų, projektų stabdymo – ir valstybei, ir verslui tai pridaro didelių nuostolių. Ar pas mus nepiktnaudžiaujama galimybe skųstis?

– Juridinis ar fizinis asmuo turi teisę ginti savo teises, tai demokratinės valstybės pagrindas. Taip, pagal dabartinį teisinį reguliavimą tai il­gas procesas: nors teismai padarė pažangą, bet procesas užtrunka ir iki metų.

Tačiau yra ir piktavalių. Viešuosiuose pirkimuose ne paslaptis „otkatai“, ne paslaptis ir reketavimas: pas viešojo pirkimo laimėtoją ateina kiti dalyviai ir sako: arba susimoki, arba skųsiu, duosiu į teismą. O kol prasisuka teismo procesas, užtrunka. Bet dabar ir Lietuvos teis­mai nuėjo tuo keliu, kad projektas nestabdomas, nebent labai retai, o sankcijos, jei nustatomas pažeidimas, skiriamos vėliau.

Kai kuriose valstybėse tam yra ikiteisminio nagrinėjimo institucijos. EK rudenį planuoja paskelbti gerosios praktikos apžvalgą, bus skatinamas tokių institucijų atsiradimas. Bet kad tokios institucijos būtų efektyvios, jose reikia kompetentingų žmonių, kurie turėtų didelį visuomenės pasitikėjimą, būtų autoritetai ir nepažeidžiami interesų grupių. Mažose valstybėse tai gana sudėtinga dėl visokių sąsajų, bet, pavyzdžiui, Slovėnijoje tokia institucija sėkmingai veikia, vadinasi, tai įmanoma. Ten skundas išnagrinėjamas per mėnesį. Klausimas, kaip tai veiktų mūsų visuomenėje, ar verslas mažiau eitų į teismus, nes ne visada tai, kas veikia pasaulyje, veikia ir Lietuvoje.

Kitur tokios institucijos yra prie viešųjų pirkimų tarnybų, pavyzdžiui, Latvijoje. Estijoje tokia institucija veikia Finansų ministerijoje.

O kai kurios šalys, taip pat ir mūsų kaimynė Lenkija, yra įvedusios mokestį už skundimą. Tai atgraso tuos, kurie skundžia tik tam, kad skųstų. Apie tokią priemonę reikėtų pagalvoti ir mums.

– Kaip veikia nuo šių metų įsigaliojusi įstatymo pataisa, pagal kurią rangovai, nevykdantys sutarčių sąlygų, trejus metus negali dalyvauti viešuosiuose pirkimuose?

– Perkančiosios organizacijos džiaugiasi, nes kai kuriais atvejais vargsta su nepatikimais tiekėjais, kurie neatlieka darbų ar nepateikia prekių, tad verslui tai įspėjamasis skambutis. Tiesa, verslininkai baiminosi, kad nebūtų susidorojimo – į juoduosius sąrašus nebūtų įtraukiama už smulkmenas, o ne esminius sutarties sąlygų pažeidimus.

Per pusę metų, kai veikia įstatymas, į juoduosius sąrašus įtraukti trys tiekėjai, su vienu dar vyksta teisminiai procesai. Tad lavinos  nėra, bet kol kas naujai pasirašytų sutarčių ciklas nėra apsisukęs, tad tikras šios pataisos rezultatas išaiškės vėliau. Tačiau teko girdėti pasakojant, kaip viena maisto paslaugų gavėja pradėjo sverti kotletus, – ir teisingai, nes pagaliau pradėjo žiūrėti, ar prekė tokia, kokia žadėta.

– Ar VPT tikrina ne tik pirkimus, bet ir galutinį pirkimų rezultatą?

– Ėmėme tikrinti, kaip vykdomos sutartys: ką pirko ir ką nusipirko. Skaičiai baisūs: 91 proc. iš patikrintų sutarčių buvo nustatyta pažeidimų. Žodžiu, norime vieno, nusiperkame, o gauname visai ką kita. Viešųjų pirkimų sutarčių vykdymo priežiūra visiškai nesutvarkyta. Kas pasirašyta sutartyje, kas padaryta ir kaip atrodo rezultatas – visa tai turi sutapti, o čia matome didelių problemų, tad tam skirsime išskirtinį dėmesį.

Daug piktnaudžiavimo perkant maisto produktus. Kad ir tyrimas dėl miltų pirkimo nepasiturintiems. Pasikviečiau Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros at­stovus, klausiu, ar analizavote, kiek kainuoja mil­tai rinkoje. Sako – ne. Gavo sumą, padalijo, ir išėjo, kad kaina dvigubai didesnė, nei perka kiti. Ta pati valstybė, tie patys miltai, bet kaina skiriasi dvigubai. Tačiau jei kas neskaičiuoja, tai ir neskaičiuoja.

Arba sveikatos apsaugos sritis. Baigiame tyrimą dėl reagentų pirkimo. Visas pasaulis perka tyrimus, o pas mus, kaip tokiose valstybėse, kaip Rusija, Moldova, perkami buteliukai, „šlangelės“, tad sunku ištirti, kas ir kaip. Kraujo ar šlapimo tyrimų reagentai „pririšami“ prie vienos įmonės, o tai automatiškai išaugina kainą. Suskaičiavome, kad per dešimt pirkimų galima sutaupyti 500 tūkst. eurų.

– Ar trumpėja viešųjų pirkimų procedūrų laikas? Kai kurie verslininkai sako nė nelendą į viešuosius pirkimus dėl užsitęsiančių biurokratinių procedūrų ir dėl neskaidrumo.

– Pagal trukmę ES kontekste atrodome normaliai, bet procesai vis dar ilgi. Jei pirkimas didelės vertės, sudėtingas, pagal ekonominio naudingumo kriterijus, tarptautinis su visomis procedūromis trunka apie pusę metų, atviras, mažos vertės – nuo mėnesio iki pusės metų. Ieškome variantų, kaip pagreitinti šiuos procesus. Sudarant preliminarias sutartis procesas gerokai pagreitėjo.

Mažiname biurokratinių dalykų, ataskaitų. Pagal naująjį įstatymą bus tikrinama tik laimėtojo kvalifikacija. Pakeitėme tvarką, kad dėl patekimo į tiekėjų sąrašus neneštų popierinių dokumentų, bet vis tiek neša – inercija. Pereiname ir prie e. konsultacijų. Tikimės, kad padės nauja e. sistema, nes dabartinė kurta gabalais, nepatogi. Trūksta ir sąsajų tarp valstybės valdomų registrų, kad greičiau būtų gaunamos pažymos. Bet erdvių tobulėti dar yra.

– Ar reikia dar kokių Viešojo pirkimo įstatymo pataisų?

– Balandį turėjome į savo teisinę bazę perkelti europinę direktyvą dėl viešųjų pirkimų, bet Seimas to nepadarė. Daugiausiai ginčų sukėlė vidaus sandoriai. Tai labiausiai aktualu savivaldybėms ir valstybės įmonėms – „Lietuvos energijai“ ar „Lietuvos geležinkeliams“. Štai savivaldybės prisisteigusios daug įmonių, tad kokį sniego valymą nori pirkti iš savo įmonių. Bet Konkurencijos taryba suskaičiavo, kiek per tokius vidaus sandorius pabrangsta paslaugos, o Konstitucinis Teismas yra padaręs išvadą, kad vidaus sandoriai naikina konkurenciją, neužtikrina efektyviausio viešųjų finansų naudojimo.

EK pradėjo tyrimą, kodėl neperkelta direktyva. Jei tai nueitų iki teismo, valstybei grėstų reali finansinė bauda.

– Pusantrų metų vadovaujate VPT. Ar nesijaučiate kovojanti su vėjo malūnais? Ar tikrai tikite, kad vagystę iš valstybės pradėsime laikyti vagyste, ir kovoti su korumpulais įmanoma ne sankcijomis, o viešumu, pilietinės visuomenės stiprinimu?

– Tikiu. Iš sovietmečio atsinešėme dvejopus standartus, išbalansuotą vertybių sistemą, kai norma – susitvarkiau, gavau, pramušiau, o ne kad sąžiningai kažką padariau. Bet tikiu žmonių neabejingumu, jų laisvėjimu, drąsa ir kad to su kiekvienais nepriklausomybės metais daugės. Pinigus reikia uždirbti garbingai, be korupcijos, be kyšių, be susimokėjimo politikams už viešuosius pirkimus. Jei naudoji valstybės pinigus, tai daryti reikia atsakingai.

Bet kelias ilgas, nes pirma eina teisiniai, ekonominiai, o tik paskui mentaliniai pokyčiai. Jei netikėčiau permainomis, nebūčiau ėmusis šio darbo.

Dosjė

Diana Vilytė (52 m.)

Alma mater: Vilniaus universitetas, ekonomistė.

Karjera

1991–2006 m. – Atviros Lietuvos fondo finansų direktorė, vadovė.

2007–2014 m. – Verslo paramos agentūros direktoriaus pavaduotoja, direktorė.

Nuo 2014 m. gruodžio 22 d. – Viešųjų pirkimų tarnybos direktorė.

Kita veikla

2000–2007 m. – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narė, pirmininko pavaduotoja.

2001–2006 m., 2008–2009 m. – VDU tarybos narė.

Aktyvi visuomenininkė, prisidėjusi prie daugelio nevyriausybinių institucijų susikūrimo ir veiklos.

Partijų veikloje nedalyvauja.

Pomėgiai

Domisi visais gyvenimo kaip reiškinio aspektais. Iš menų artimiausia fotografija ir teatras, iš sporto – irklavimas ir dviračiai, iš kolekcionavimo – grybavimas, iš muzikos – klasika ir Leonardas Cohenas. Nežiūri TV, bet klausosi radijo.

BFL

Aušra LĖKA

Romos Ispanijos aikštėje ar Prancūzijos Rivjeroje pilna vakariečių senjorų – susikibusių už rankų porų, vienišų ar stumiamų vežimėlyje. Teisybės dėlei, daugėja tokių ir lietuvių. Ne todėl, kad būtų smarkiai padidėjusios pensijos, – todėl, kad keičiasi požiūris į vertybes.

Pensijos smarkiai kilti net nežada. Tad nors Lietuvoje pensininkai asocijuojasi su skurdo statistika ir protesto akcijomis, nauja pensijų reforma, įteisinta praėjusią savaitę Seimo priimtuose įstatymuose, pasak Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidento Žilvino Šilėno, gal šioks toks palengvinimas „Sodrai“, bet ne pensininkams.

Socialinio modelio, kurio dalis buvo ir pensijų reforma, bendraautoris Vilniaus universiteto profesorius dr. Teodoras Medaiskis to nė neneigia: pensijų skaičiavimo būdo pakeitimas savaime nepadidina pensijų, bet turėtų padaugėti aiškumo, skaidrumo ir teisingumo.

244,5 euro – tokia pernai buvo vidutinė valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija.

Nuo 2017 m. laipsniškai turėtų būti įvestos „Sodros“ įmokų lubos, bazinės pensijos finansavimą pradėtų perimti valstybės biudžetas. Nuo 2018 m. nutarta keisti pensijų skaičiavimo būdą įvedant apskaitos vienetų sistemą, naujai reglamentuoti valstybinės socialinio draudimo pensijos finansavimo šaltinius, didinti būtinojo stažo reikalavimą nuo dabartinių 30 iki 35 metų.

Tačiau kiek tai turtingesnius padarys ateities pensininkus ir „Sodrą“?

Pensijos menkos, išlaidos joms – milžiniškos

244,5 euro – tokia pernai buvo vidutinė valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija. Aritmetika paprasta: jei sumokėjus komunalinius mokesčius už butą (šildymo laikotarpiu – su nuolaida nepasiturintiems pensininkams) ir už būtinus paprasčiausius maisto produktus galas su galu susieina – tobula.

Valstybei pensijos pernai atsiėjo 2,6 mlrd. eurų, kas sudaro didžiąją „Sodros“ išlaidų dalį.

Kaip atrodo toji tobulybė, suskaičiuokite atėmę iš šios sumos kokį pusšimtį eurų būstui, o likusią sumą padaliję iš 30 ar 31 mėnesio dienos: tas galo su galu sudūrimas reiškia 6 eurus per dieną maistui ir visoms kitoms išlaidoms. Belieka melsti Dievą sveikatos, nes jei reikėtų kokių vaistų, aritmetika vargu ar susieitų. Be to, ir pensininkui prireikia naujų batų ar kitų daiktų. Knygas, teatrą ar keliones daugeliui tenka pamiršti.

Vidutinė pensija – vos keliolika eurų daugiau nei skurdo riba. Tačiau valstybei pensijos pernai atsiėjo 2,6 mlrd. eurų, kas sudaro didžiąją „Sodros“ išlaidų dalį. Tai milžiniška suma, nes, pavyzdžiui, visos surenkamos į „Sodros“ biudžetą pajamos 2015 m. siekė 3,2 mlrd. eurų, o šių metų valstybės biudžetas, be ES lėšų, uždirbs nepilnus 6 milijardus.

Šiandien vienas dirbantysis išlaiko vieną pen­sininką, o 2060 m., prognozuojama, teks iš­laikyti jau pusantro. Vadinasi, jei ir toliau nieko nekeisime, ateities pensininkai smarkiai pavydės dabartiniams, nors šie valdžią kartais kaltina vos ne genocidu.

Permainos geros, bet sistemos neišgelbės

Ką daryti, kad ir pensijų dydis leistų oriai gyventi, ir „Sodros“ biudžete nežiojėtų milžiniška skola (o ji siekia 3,7 mlrd. eurų, arba 108 proc. metinio „Sodros“ biudžeto)?

Vienas iš socialinio modelio projekto autorių T.Medaiskis konstatuoja: išskyrus nedidelį (vi­dutiniškai 5 eurais) bendrosios dalies padidėji­mą daliai gavėjų, įstatymo projektas nėra skirtas pensijoms didinti. Jis palieka tuos pačius pen­sijų dydžius ir tas pačias galimybes pensijoms didėti, kaip ir ankstesnis, „nes pensijos didėja ne dėl įrašų įstatymo tekstuose, o nuo to, kaip didėja gyventojų ir valstybės pajamos. Kitaip tariant, nuo to, ar didėja šalyje darbo našumas ir užimtumas, ar mažėja nedarbas, ar taikoma sėkminga demografinė politika ir t.t. Pensijų įstatymas tam gali turėti tik netiesioginę įtaką“.

Vis dėlto T.Medaiskis tikisi, kad platesnė pensijų finansavimo bazė (ne vien darbo mo­kesčiais) atvers didesnes galimybes joms ateityje didėti labiau, negu tai būtų pagal da­bartinį jų finansavimo būdą. Įtakos gali turėti ir tai, kad darbdaviai, mokėdami mažesnę socialinio draudimo įmoką, turės galimybę (ar bus priversti) didinti algas. O tai turi tiesioginį poveikį pensijų dydžiui.

Subalansuoti „Sod­ros“ biudžetą būtų įmanoma, nebent jei staiga atsirastų daug darbingo amžiaus žmonių, bet to nebus.

Be to, nauja tvarka teisingesnė daugiau už­dirbantiems asmenims: perskirstymas ma­žes­nes išmokas gaunančiųjų naudai turėtų vykti per bendrąją (bazinę) pensijos dalį, todėl ir siūloma jos finansavimą perkelti į biudžetą, o individualiosios (įmokinės) dalies dydį turėtų lemti įmokos. Dabar mažas pajamas gavusio asmens pensijos santykis su buvusiu uždarbiu gali siekti daugiau kaip 70 proc., o dideles pajamas gavusio (ir nuo jų įmokas mokėjusio) – 20 proc. ar net mažiau.

Deja, reforma – ne panacėja ne tik pensininkams, bet ir „Sodrai“. „Subalansuoti „Sod­ros“ biudžetą būtų įmanoma, nebent jei staiga atsirastų daug darbingo amžiaus žmonių, bet to nebus. Arba labai greitai augtų atlyginimai, bet ir čia stebuklo nenutiks. Arba pradėti didinti mokesčius, bet tokiu atveju dar mažiau žmonių norės mokėti „Sodrai“. Lieka mažinti išmokas, bet tai nelabai teisinga ir sąžininga“, –  Lietuvos laisvosios rinkos (LLRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas nemato išeičių, nes tokia kaip dabar pensijų sistema veikia tik tada, kai jauna visuomenė ir pensijas gauna nedaug žmonių.

Otto von Bismarckas ją sukūrė, kai į pensiją išeidavo apie 5 proc. darbuotojų, kiti jos nesulaukdavo. Visuomenėje, kurioje daug senų žmo­nių, tokia sistema negali išsilaikyti arba pensijos turi būti labai mažos. Tad, Ž.Šilėno nuomone, Seimo priimta valstybinių socialinio draudimo pensijų reforma – labiau kosmetinis, nei esminis problemos sprendimas, nors teigiamų pokyčių yra, pavyzdžiui, bent jau kalbama apie kaupimą.

„Kaupiamos pensijos, žinoma, geriau nei pažadėtos. Bet kaupti reikia pinigais, o ne ap­skai­tos vienetais. Štai dabar sveikatos apsaugos sistemoje taip pat skaičiuojama ne pinigais, o balais, tad valdžia sumažina balo vertę ir tada gydymo įstaigos gauna mažiau pinigų. Tad ir kai pensija bus sukaupta apskaitos vienetais, valdžia gali pasakyti, kad anksčiau balas buvo vertas vieno euro, o dabar 70 centų, ir realiai pensija sumažės“, – ir giria, ir peikia pokyčius  Ž.Šilėnas.

Dabar didžiausia dalis tenka „Sodrai“, todėl nieko gero ateities pensininkams nešviečia.

Vis dėlto, LLRI prezidento nuomone, šiai „Sodros“ sistemai niekas negali pagelbėti, nes ji paremta tuo, kad turi ateiti daugiau pinigų, nei išeiti, todėl čia krizė – amžina: „Protingiau būtų laipsniškai išeidinėti iš šios sistemos arba bent jau pusę pinigų kaupti „Sodroje“ ar per „Sodrą“, o kitą – per privatų draudimą, pensijų fondus. Bet dabar didžiausia dalis tenka „Sodrai“, todėl nieko gero ateities pensininkams nešviečia.“

Vilniaus universiteto docentas dr. Audrius Bitinas siūlo pensijų reformos permainas vertinti platesniu kontekstu – tokiu atveju pliusų matyti daugiau: „Iš pirmo žvilgsnio ne visi po­kyčiai atrodo palankūs vyresnio amžiaus žmonėms (pavyzdžiui, ilgesnis būtinasis stažas – nuo 30 iki 35 metų), tačiau pensijų sistemos reformą reguliuojantys teisės aktai buvo priimti kaip viena iš socialinio modelio sudėtinių da­lių, taigi vyresnio amžiaus žmonėms kitose srityse (darbo teisė, užimtumo sistema) sudaromos palankesnės sąlygos užsidirbti didesnei pensijai. Be to, esama ir naujų nuostatų, kurios tiesiogiai darys įtaką esamų pensininkų pajamoms (pagaliau numatytas pensijų indeksavimo mechanizmas, kuris sumažins politikų vaidmenį didinant pensijas tik pagal politinę valią) ar būsimų pensininkų pajamų garantijoms (įsteigtas rezervo fondas).“

Bet, kaip pripažįsta A.Bitinas, priimti teisės aktai nėra pagrindas tvariai pensijų sistemai: „Pakeitimus galima vertinti teigiamai, tačiau „Sodros“ biudžetas toliau lieka ir dar daug metų bus deficitinis, nes nėra numatyta kompensacinio mechanizmo iš valstybės biudžeto. Tą galima buvo padaryti greičiau perkeliant bazinės (bendrosios) pensijos finansavimą iš valstybės biudžeto. Suprantama, ateities pensijų sistemos biudžeto tvarumas priklauso ne tik nuo sukaupto rezervo, bet ir nuo dirbančiųjų skaičiaus didėjimo, o tai Lietuvoje problema numeris vienas.“

Vis dėlto, A.Bitino nuomone, naujasis Darbo kodeksas (deja, ir vėl pakibęs nežinioje, nes ve­tuotas Prezidentės), kiti socialinio modelio įstatymų paketai sudaro prielaidas naujam startui.

Reikalingos permainos liko už borto

Deja, nemažai svarbių socialinio modelio autorių idėjų liko už borto. T.Medaiskis apgailestauja, kad paliktas dabar galiojantis pensinio amžiaus didinimas iki 65 metų, tačiau neliko socialinio modelio autorių siūlymo didinti išėjimo į pensiją amžių po 2026 m., jei 65 metų gyventojų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė didėtų. Buvo siūloma didinti pensinį amžių puse metų, praėjus dvejiem metams nuo statistikų paskelbto atitinkamo vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės padidėjimo.

„Pensinio amžiaus didinimas – efektyviausias būdas palaikyti pastovų santykį tarp dirbančiųjų ir išėjusiųjų į pensiją skaičiaus. Ne­palaikant šio santykio pensija santykinai mažėja. Gal kam atrodo, kad iki 2026 m. dar daug laiko, ir sprendimą pakaks priimti vėliau. Ta­čiau lūkesčius dabartinei dirbančiųjų kartai privalu formuoti laiku“, – sako T.Medaiskis.

Įstatyme neliko ir jo autorių siūlymo išankstinę senatvės pensiją skirti ne penkeriais, kaip dabar, o trejais metais anksčiau, iki asmeniui sukaks pensinis amžius. T.Medaiskio nuomone, išankstinių pensijų iš viso neturėtų būti: „Jei pensinio amžiaus nesulaukęs žmogus ne­randa darbo, tai pirmiausia yra nedarbo, o ne senatvės  problema. Todėl ji ir turi būti spren­džiama nedarbo draudimo, o ne pensijų priemonėmis, tada pensija tokiam asmeniui, kaip dabar, nemažėtų. Be to, reikia neapleisti pa­stangų grąžinti netekusį darbo žmogų į darbo rinką.“

Socialinio modelio projekte numatytas bendrosios pensijos dalies finansavimas iš valstybės biudžeto, kas leistų pensijų naštą perkelti nuo darbo užmokesčio į bendresnius pajamų šaltinius (pelno mokesčius, PVM ir pan.). Kartu tai sumažintų socialinio draudimo įmokas darbdaviui, todėl atpigintų darbo jėgą, kurios apmokestinimas Lietuvoje gana didelis.

„Nors apskritai tokiai pertvarkai buvo pritarta, jos įgyvendinimas numatytas kasmet skiriant iš anksto neapibrėžtas valstybės biudžeto lėšas. Todėl visas procesas gali užtrukti dešimtmečiais, o gali ir iš viso neįvykti“, – prognozuoja vienas iš socialinio modelio projekto autorių T.Medaiskis.

Lūkesčiai su realybe turi mažai bendra

Vis dėlto politikai turėtų būti sąžiningi ir nekelti būsimiems pensininkams lūkesčių, nelabai ką turinčių bendra su realybe.

„Jūsų dabartinė situacija specifinė, nes tai praeities palikimas, o praeities pakeisti jūs negalite. Aš svarstyčiau apie tam tikrą nacionalinį susitarimą, ką daryti su karta, kuri šiandien nebegali grįžti į darbo rinką. Gal būtų galima susitarti dėl kažkokio nacionalinio fondo, kuris padėtų mokėti pensijas. Bet tai atskiras atvejis, viena karta jūsų dabartinėje istorijoje. Visai kitas klausimas – kaip mokėti pensijas ateityje“, – „Veidui“ sakė socialinio draudimo eksper­tas, teisės daktaras, Gento ir Briuselio (Belgija) universitetų profesorius Marcas De Vosas.

Jis siūlo pereiti prie asmeninio kaupimo ir draudimo principu paremtos pensijų sistemos, kurios esmė – taupymas (kol būsimas pensininkas dirba, jis kaupia pinigus, kurie ateityje bus panaudoti jo pensijai). „Tai patikimiau, nei žadėti, kad valstybė garantuos pensiją mokėti pinigais, kuriuos uždirbs ateities dirbantieji, kai jūs būsite išėję į pensiją. Jei ekonominis ar demografinis augimas nebus spartus, turėsite kartą, kuriai nebus kam uždirbti pinigų“, – įspėja M.D.Vosas. O valstybė, kiek pajėgs, padės mažai sukaupusiems gyventojams.

Deja, SEB banko specialistams Baltijos šalyse apskaičiavus pasirengimo pensijai rodiklį paaiškėjo, kad Lietuvos gyventojai pagal dešimtbalę sistemą verti vos trejeto, o jų lūkesčiai dėl būsimos pensijos realius skaičius pranoksta daugiau kaip pusantro karto.

Remiantis SEB tyrimo duomenimis, di­džiausią pensininkų pajamų dalį sudaro pensijos – apie 70 proc., apie 22 proc. – dirbančių pen­sininkų atlyginimas. 70 proc. apklaustųjų Lie­tuvoje labiausiai tikėtinu pajamų šaltiniu senatvėje, be pirmos ir antros pakopos pensijų, nurodė darbo pajamas. Beje, Eurostato duomenimis, tik dešimtadalis dirbančių Lietuvos pensininkų tai daro savo malonumui, dėl nefinansinių priežasčių. ES tokių – 37 proc.

49 proc. būsimų pensininkų tikisi artimųjų paramos. Bet realybėje ji vos apčiuopiama. Tik 39 proc. tikisi prisidurti iš savanoriškai sukauptų pensijų (pavyzdžiui, trečios pakopos pensijų fonduose), 28 proc. – gauti pajamų iš indėlių ar kitokių finansinių investicijų, nepilnas trečdalis – iš nuosavo verslo, 27 proc. – iš nekilnojamojo turto nuomos ar pardavimo. Tačiau, kaip pastebi SEB banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė, tik maždaug kas antras (54 proc.), kuris tikisi gauti pajamų iš santaupų ar turto, jau yra pradėjęs taupyti ar ėmęsis kitų konkrečių veiksmų. O savarankiškai papildomai pensijai lėšas kaupia tik šiek tiek daugiau negu trečdalis gyventojų.

Būsimi pensininkai labai nerealiai vertina savo pajamų ir išlaidų pokyčius. „Pasirodo, jaunesni žmonės mano, kad sumažės išlaidos maistui, nes pensininkai mažiau vaikšto į kavines, restoranus, turi laiko parduotuvėse ieškoti pigesnių prekių. Tačiau apklausti pensininkai sakė, kad išlaidų dalis maistui net padidėja, mat sumažėja pajamos, be to, kainos kyla sparčiau, nei didėja pensija“, – apie kito SEB tyrimo išvadas pasakoja  J.Varanauskienė.

Dar vienas skirtumas – jaunesni žmonės prognozuoja tapę pensininkais sutaupyti kelionių sąskaita. Jau išėjusieji į pensiją čia taupymo neįžvelgė, nes kelionėms apskritai nelieka pinigų. Jaunesni respondentai šiek tiek pervertino išlaidas sveikatai, bet apklausti buvo tik pensininkai iki 65 metų, tad gal šių išlaidos didėjimas dar priešaky. Tiek jaunesnių, tiek jau pensininkų respondentų atsakymai sutapo dėl sumažėjančių išlaidų drabužiams ir avalynei. Tačiau to sumažėjimo nepakanka, kad liktų kelionėms, nes visa pensija išleidžiama maistui ir būstui.

Tad ar gali pensininkas Lietuvoje išgyventi iš pensijos? „Pensija pensijai nelygu, o žirklės tarp didžiausios ir mažiausios pensijos yra siauresnės nei tarp darbo užmokesčio. Daug priklauso nuo sveikatos būklės, nuo to, ar pensininkas gyvena vienas. Bet pažįstu pensininkų (tiesa, jų pensija didesnė nei vidurkis), kurie sako, kad jiems nepritrūksta pinigų, nors, žinoma, jų visuomet norisi daugiau“, – sako SEB banko ekspertė J.Varanauskienė.

Vis dėlto, nors sakoma, kad vidutinė pensija tėra pusė turėtos algos, pasak J.Varanaus­kienės, iš tikrųjų kontrastas mažesnis, todėl ir šokas išėjus į pensiją šiek tiek mažesnis, nei galėtų būti, nes žmogus prieš pensiją jau buvo pratinęsis prie mažesnių pajamų. Priešpensinio amžiaus žmonės rinkoje mažiau konkurencingi ir sutinka dirbti už mažesnį atlyginimą, tad, kaip rodo SEB tyrimai ir oficiali statistika, vi­du­tinių pajamų kreivė nėra tolygi: didžiausias pajamas žmogus ima gauti nuo maždaug 35 me­tų, o apie penkiasdešimtmetį jos pradeda ma­žėti. Atliekant tyrimą 61–65 metų žmonės sakė, kad jų pensija siekia 60–70 proc. priešpensinių pajamų, kurios buvusios mažesnės nei vidutinis užmokestis. „Tad pamoka jauniems žmonėms, kurie atidėlioja taupymą senatvei: vėliau nebus iš ko taupyti“, – pataria J.Varanauskienė.

Dar vienas aspektas: vidutinę pensiją nuo skurdo ribos skiria vos keliolika eurų. Bet skurdas, kaip ir pensija, nėra absoliutus dydis. „Svarbūs ne tik kažkokie skaičiai, kiek kartų per savaitę pensininkas išgali nusipirkti mėsos, bet ir santykiniai dalykai. Tad labai logiška, kad pensija turi būti peržiūrima kintant darbo užmokesčiui, nes žmonėms, gaunantiems ma­žas pajamas, blogai ne tik todėl, kad jų pajamos mažos, bet ir todėl, kad jie mato, jog kitų pajamos didesnės. Be to, kylant vidutiniam atlyginimui ima kilti ir kainos“, – atkreipia dė­mesį J.Varanauskienė.

Turtuoliai – vargšai

Vis dėlto pensininkai – konkretūs žmonės, o ne statistinis vidurkis. Štai garsi mokytoja, da­bar pensininkė Laima Abraitytė svarsto: „Kai seni žmonės vieniši, ligoti, labai atjaučiu. Bet, mano manymu, labiausiai skundžiasi ne tie, kurie labiausiai neturi. Vis skelbiama, kad iš pensininkų sukčiai išvilioja tūkstančius eurų, vadinasi, jiems dar ne paskutinioji. Be to, jei žmogus gauna labai mažytę pensiją, matyt, mažai ir dirbo – arba trumpai, arba pasiilsėdamas kokį nesunkų darbą. Jei žmogus visą gyvenimą dirbo, vadinasi, turi butą, drabužių, tereikia pasitenkinti mažu. O kiek tokių, kurie nesugeba atsisveikinti su nomenklatūriniu butu? Didelėje erdvėje tik dulkės kaupiasi, o jie verkia, kad visa pensija mokesčiams išeina. Gyvenimą keisti reikia. Užsienyje įprasta užaugus vaikams persikelti į mažesnį būstą, bet mūsiškiams svarbu verkšlenti.“

L.Abraitytė atskleidžia savo finansines są­ma­tas: ji gauna 315 eurų senatvės pensijos plius 116 eurų valstybinės premijos, kurią pel­nė už ilgametį pedagoginį, visuomeninį, vadovėlių leidybos darbą. Už butą (be dujų, telefono ir televizijos) priklausomai nuo šildymo sezono moka apie 40–90 eurų, jokios valstybės paramos niekada neprašydama. Jei turi kokių didesnių išlaidų, prisiduria iš sukauptų pinigų už vadovėlių rašymą, nes šių pinigų neiššvaisčiusi, o kaupusi, jei kada jų prireiks.

Visą gyvenimą daug dirbusi pedagogė siūlo valstybei visų pirma padėti jaunoms šeimoms. Tada ir vaikelius lengviau būtų auginti, o ateityje būtų kam uždirbti pensijas.

Vakarų ekspertai taip pat nenustoja stebėtis, kad nemažai Lietuvos senolių balansuoja ties skurdo riba, nors pagal valdomą turtą – tai gana pasiturintys žmonės. Teismai užgulti besidraskančiųjų dėl palikimo, kurį palikęs asmuo neretai iš valstybės (vadinasi, visų mokesčių mokėtojų) gaudavęs nuolaidų akivaizdžiai jam per dideliam būstui išlaikyti. Bet neretoje šeimoje senjoras turbūt amžiams užsitrauktų po­tencialių pa­veldėtojų rūstybę, jei parduotų būstą, o už gautus pinigus nusipirktų (o gal nuo­motųsi?) kuklų butą, šiek tiek atsidėtų ban­ke būtinoms išlaidoms ir dar nusipirktų kelionę į Prancūziją.

Gal todėl Žydrasis krantas – vakariečiams pensininkams, o lietuviams jis – tik žydroji svajonė.

Socialinio modelio bendraautorius VU profesorius dr. T.Medaiskis: „Sprendimai dėl pensijų bus motyvuoti ekonomiškai, o ne politiškai“

Nauja pensijų įstatymo redakcija nustato aiškesnę ir skaidresnę pensijų apskaičiavimo, taip pat ir jų indeksavimo tvarką.

Bendroji ir individualioji dalys. Kaip ir anksčiau, socialinio draudimo pensiją sudaro dvi dalys, tik dabar jos pervadintos, kad pavadinimai labiau atitiktų esmę: bendroji dalis, kuri priklauso tik nuo asmens turimo pensijų draudimo stažo, ir individualioji dalis, kuri priklauso nuo asmens mokėtų įmokų.

Bendroji dalis dabar aprėpia ir anksčiau mokėtą priedą už stažą, dėl to asmenims, turintiems didesnį stažą, ji tampa šiek tiek didesnė negu anksčiau mokėta pagrindinės dalies ir stažo suma. Skaičiuojama ji labai paprastai: turimo stažo santykis su vadinamuoju būtinuoju stažu lemia, kokia bus mokama bazinės pensijos dalis. Pavyzdžiui, jei asmuo turi 40 metų stažą, o būtinasis stažas šiandien yra 30 metų, tai toks asmuo gaus bendrąją dalį, lygią 4/3 bazinės pensijos. Tiesa, būtinojo stažo reikalavimas per ateinantį dešimtmetį laipsniškai didinamas iki 35 metų, nes didėja ir išėjimo į pensiją amžius, kaip jau buvo nustatyta ankstesniu įstatymu.

Apskaitos vienetai. Skaičiuojant individualią dalį, remiamasi naujove – apskaitos vienetais, kurie pakeičia anksčiau buvusius koeficientus. Mokėjęs įmoką, kuri nustatytu tarifu turi būti sumokėta nuo vieno vidutinio darbo užmokesčio, asmuo įgyja vieną apskaitos vienetą. Ir visai nesvarbu, ar tas asmuo samdomas, ar savarankiškai dirbantis, ar dar kokią veiklą vykdantis. Mokėjai daugiau – įgijai daugiau apskaitos vienetų. Per visą gyvenimą surinktas apskaitos vienetų kiekis dauginamas iš vieneto vertės eurais (kuri nuolat indeksuojama). Ši sandauga ir yra individualios pensijos dalies dydis.

Ši pensijos apskaičiavimo tvarka per bendrąją dalį šiek tiek didina pensijas, bet svarbiausia tai, kad ji leidžia išvengti dviejų rimtų dabartinio pensijos skaičiavimo ydų. Pirma, pagal dabartinę tvarką gali atsitikti taip, kad įmokų mokėjimas mažintų pensijos dydį, nes įmokos nuo nedidelio uždarbio mažina dabartinio koeficiento, pagal kurį apskaičiuojama pensija, vidurkį. Dabar taip nebus: kiekviena, kad ir nedidelė, įmoka pensiją tik didins. Antra, apskaitos vienetas įgyjamas už Statistikos departamento skelbiamą vidutinį darbo užmokestį, o ne už nežinia kaip nustatytas „draudžiamąsias pajamas“. Iki šiol vidutinį uždarbį gaudavęs asmuo vienais metais galėjo įgyti vienokius, kitais metais jau kitokius koeficientus, atsižvelgiant į tai, kokios buvo nustatytos draudžiamosios pajamos. Draudžiamosioms pajamoms vis labiau atsiliekant nuo vidutinio darbo užmokesčio, tai didino įmokų vertės nelygybę.

Pensijų indeksavimas. Bazinės pensijos dydis bei apskaitos vieneto vertė dabar bus indeksuojami pagal trejų praėjusių, einamųjų ir trejų ateinančių metų prognozuojamus darbo užmokesčio fondo augimo indeksus. Taip tikimasi užtikrinti ekonomiškai, o ne politiškai motyvuotus sprendimus, susieti pensijų didėjimą su darbo užmokesčio didėjimu ir kartu sukaupti rezervą, kuris leistų nemažinti pensijų, jei darbo užmokestis šalyje kurį laiką sumažėtų.

Papildomas šios pensijų skaičiavimo tvarkos privalumas yra tas, kad ji leidžia kasmet atnaujinti jau mokamos pensijos dydį ne tik dėl indeksavimo, bet ir atsižvelgiant į per metus sumokėtas įmokas. Jei pensininkas dirba, moka įmokas, tai papildomai jo įgyti apskaitos vienetai kasmet automatiškai įskaitomi į bendrą sumą. Visos iki 2018 m., kai įstatymas įsigalios, dar neapskaitytos įmokos bus įskaitytos į stažą bei apskaitos vienetus, dėl to tokias įmokas mokėjusių asmenų pensijos bent kiek padidės.

Įmokų „lubos“. Seimas pagaliau pasiryžo tam, kad socialinio draudimo įmokos nebūtų skaičiuojamos nuo labai didelių (10 šalies vidutinių) atlyginimų, laipsniškai šią ribą mažinant. Ligšiolinė tvarka, kai įmokos buvo imamos nuo viso darbo užmokesčio, o išmokos skaičiuojamos tik nuo penkerių draudžiamųjų pajamų, nebuvo visiškai teisinga. Ji buvo motyvuojama socialinio solidarumo sumetimais: turtingesnieji tegu sumoka ir už ne tokius turtingus. Tačiau perskirstomoji (solidarumo) funkcija socialinio draudimo pensijose ir taip jau vykdoma per bendrąją pensijos dalį, kuri nuo įmokų nepriklauso. Tegu tie turtingieji sumoka daugiau bendrų mokesčių, iš kurių ta bendroji dalis ir bus finansuojama, o individualiojoje dalyje laikykimės griežto proporcingumo: kuo daugiau mokėjau, tuo daugiau apskaitos vienetų turi būti priskaitoma be jokių iškraipymų.

Penkių apskaitos vienetų per metus pakanka solidžiai (mūsų sąlygomis) pensijai, todėl daugiau priskaityti ir nereikėtų, vadinasi, nereikėtų imti ir įmokų. Jei gaunantieji didelius atlyginimus norėtų dar didesnės pensijos – jiems, kaip ir visiems kitiems, atviri kaupiamieji pensijų fondai.

BFL nuotr.

Aušra LĖKA

Gaisrininkai gauna piliečio pagalbos prašymą ir sparčiai išsprendžia jo problemą, tad ir pasitikėjimas jais pats didžiausias. Toks principas turėtų veikti visose mokesčių mokėtojų išlaikomose institucijose: sparčiai ir efektyviai spręsti piliečių problemas, o ne rašinėti kokius popierius.

Tokį receptą, kaip didinti pasitikėjimą valstybės tarnautojais, „Veido“ apskritojo stalo diskusijoje Valstybės dienos išvakarėse pateikė Mykolo Romerio universiteto rektorius dr. Algirdas Monkevičius.

Dabar valstybėje yra apie 69 tūkst. vadinamųjų biurokratų.

Kiek reikia Lietuvai valdininkų, kodėl nemažėjant išlaidų valstybės tarnautojams ir jų kvalifikacijai pučiasi ir išlaidos ekspertams, ar valstybės tarnyboje įmanoma moderni vadyba, diskusijoje mintimis taip pat dalijosi Vy­riau­sybės kancleris dr. Alminas Mačiulis, Seimo Audito komiteto narė Jolita Vaickienė, „Berlin Chemie Menarini Baltic“ generalinis direktorius dr. Algimantas Bla­žys ir „Baltic Institute of Corporate Go­ver­nan­ce“ prezidentas Paulius Martinkus.

Gyventojų mažėja – valdininkų daugėja

Nuo šios Vyriausybės kadencijos pradžios valstybėje gyventojų sumažėjo 83 347, o valdininkų, skaičiuojant užimtus etatus, padaugėjo 245. 2013 m. sausio 1 d. tūkstančiui gyventojui jų teko 23,7, o dabar – 24,5.

A.Mačiulis: Dabar valstybėje yra apie 69 tūkst. vadinamųjų biurokratų. Nuo šios Vyriausybės kadencijos pradžios nepavyko labai smarkiai su­mažinti jų skaičiaus – sumažėjo apie 1,3 tūkst. etatų. Oponentai sako, kad didžioji jų da­lis – buvusios neužimtos pareigybės. Bet tai buvo galimybė didinti biurokratų skaičių, da­bar jos neliko, nors visi ministrai bandė pagrįsti, kad tie etatai reikalingi, tik laikinai tušti, o at­siradus finansinių galimybių žmonės bus įdarbinti.

Vis dėlto nesutikčiau, kad valstybės tarnautojų skaičiaus mažinimas sprendžia problemas. Turi būti aiškiai suprantama, kad atitinkamoms funkcijoms atlikti reikia atitinkamos komandos.

A.Blažys: Tie 69 tūkst. – tai daug ar mažai, palyginti su kitomis ES šalimis?

A.Mačiulis: Įvairiose šalyse – skirtinga skaičiavimo metodika: vienur įtraukiami statutiniai pareigūnai, kitur – ne, kai kurios šalys įskaičiuoja visą viešąjį sektorių (sveikatos, švietimo, socialinės apsaugos ir kt. darbuotojus). Pagal Eurostatą, kuris visas ES nares vertina pagal tą pačią metodiką (skaičiuoja dirbančiuosius viešojo valdymo, gynybos ir privalomojo socialinio draudimo sektoriuje), Lietuva arti vidurkio: pas mus dirbantieji šiuose sektoriuose sudaro 2,78 proc. visų šalies gyventojų, o ES vidurkis – 2,96 proc.

Net palyginti su estais (o mėgstame su jais lygintis), skaičiuojant procentiškai gyventojų skaičiui pas mus valstybės tarnautojų šiek tiek mažiau. Taip, estai pastaraisiais metais gana ryžtingai mažino jų skaičių. Bet problemas sprendžia ne valstybės tarnautojų mažinimas, o jų veiklos kokybė – kad jie eitų į darbą ne atsėdėti ir užsiiminėti procesu – surašė kokį raštą, kažkam nunešė.

Valstybės tarnautojų ir viešojo sektoriaus darbuotojų skaičius Lietuvoje – apie 300 tūkst., arba apie 10 proc. gyventojų. Pavyzdžiui, Vokietijoje šis skaičius labai panašus – 9,5 proc.

J.Vaickienė: Seimo Audito komitetas skaičiuoja ne tą keistą skaičių – leistinus etatus, o realiai užimtuosius, ir per pastaruosius porą metų jų daugėja: nuo 2014 m. sausio valstybės tarnautojų (be savivaldybių) buvo 40,2 tūkst., dabar šimtu daugiau. Savivaldybių valdininkų kiek buvo, tiek ir tebėra – 13,6 tūkst. Vienintelių sumažėjo tik statutinių – buvo 17 tūkst., liko 16 tūkst. Policijos, Sienos apsaugos departamentai įvykdė reformas ir sumažino realius etatus. Tad tendencija tokia: valdininkų daugėja, statutinių pareigūnų mažėja.

P.Martinkus: O kur dar įvairios viešosios įstaigos – kiek jų pristeigta prie ministerijų, departamentų, kiek dar yra visokių įstaigėlių, kur valstybė yra dalininkė. Taip, reikia pripažinti, kad valstybės tarnautojų algos nedidelės, o norime gerų specialistų, kurie priimtų gerus sprendimus, nes nuo tų sprendimų priklauso ir šalies ekonomika, tad valstybė steigia viešąsias įstaigas, taip sudarydama galimybę mokėti didesnius atlyginimus. Tačiau šie darbuotojai iškrinta iš valstybės tarnybos vaizdo, lieka už valstybės tarnautojų skaičiaus, nors tai papildoma valstybės tarnybos ranka. Tad realaus valstybės tarnautojų skaičiaus nežinome.

A.Monkevičius: Valstybės tarnautojų ir viešojo sektoriaus (mokytojų, sveikatos bei socialinės apsaugos ir kt.) darbuotojų skaičius Lietuvoje – apie 300 tūkst., arba apie 10 proc. gyventojų. Pavyzdžiui, Vokietijoje šis skaičius labai panašus – 9,5 proc. Bet efektyvumą lemia ne pats skaičius, o darbo kokybė.

A.Mačiulis: Siekiama nedidinti valdininkų skaičiaus, jungti giminingas institucijas. Pernai Krašto apsaugos ministerijai teko papildoma funkcija – atkurti šauktinių kariuomenę. Tam neskirta nė vieno papildomo etato – kitos ministerijos atidavė savo laisvus. Yra teigiamų poslinkių verslą prižiūrinčių įstaigų, visuomenės sveikatos centrų, teisinės pagalbos tarnybų konsolidavimo programose, Ne maisto prekių inspekcija prijungta prie Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos, sujungti Audito ir apskaitos, Turto vertinimo priežiūros tarnyba ir Įmonių bankroto valdymo departamentas. Vyriausybė priėmė sprendimus dėl megareguliatoriaus – Kainų konkurencijos tarybos ir Energetikos inspekcijos jungimo.

Pučiasi išlaidos ir kvalifikacijai, ir ekspertams

A.Mačiulis: Taip, turime siekti perduoti verslui tas funkcijas, kurios nebūdingos valstybei. Tai vyksta. Bet kai samdome verslą atlikti tų funkcijų, piktinamasi, kad didėja išlaidos.

J.Vaickienė: Bet tai turi koreliuoti: didėja išlaidos ir valdininkų išlaikymui, ir jų kvalifikacijai, ir ekspertams iš šalies.

A.Mačiulis: O kiek darbuotojų kvalifikacijai išleidžia progresyvios verslo įmonės? Tačiau jei valdininkai mokomi šiuolaikinių vadybos metodų, jei dalijamasi patirtimi su progresyviomis valstybėmis, matome tai kaip blogį.

J.Vaickienė: Nematome kaip blogio, tik žiūrime, kaip tai koreliuoja su darbo kokybe. Štai pavyzdys iš viešojo sektoriaus: Valstybės kontrolės ataskaitoje dėl pedagogų kvalifikacijos matome, kiek išleista lėšų, tačiau kokia grąža? Švietimas eina žemyn. Neturime mokytojų kvalifikacijos kėlimo strategijos. Valstybės tarnautojų kvalifikacijai taip pat išleidžiama daug, tačiau vis tiek papildomai samdomi specialistai.

A.Monkevičius: Atkreipėme tiek darbdavių, tiek darbuotojų, tiek Valstybės tarnybos departamento dėmesį, kad socialiniuose tinkluose, internete galima rasti nemažai nemokamų mokymosi platformų, kur galima beveik nemokamai tobulėti.

A.Mačiulis: Tačiau jei valstybė dalyvauja labai svarbaus tarptautinio arbitražo procese, kur oponentas samdo aukščiausios kvalifikacijos teisininkus ir valstybei gresia daugiamilijoninė bauda, valstybė turi samdyti analogiško lygio advokatus. Išlaidų ekspertams padidėjimą pernai daugiausia ir lėmė išlaidos Energetikos ministerijos samdytiems teisininkams.

J.Vaickienė: Jei jų reikia tarptautinėse bylose, niekas nesiginčija, tačiau tai vienetinis atvejis. Paprašėme ministerijų detalizuoti išlaidas ekspertams. Jie samdomi ir tokioms paslaugoms kaip viešiesiems pirkimams organizuoti ar finansinėms ataskaitoms parengti net tais atvejais, kai ministerija turi Finansų departamentą ar viešųjų pirkimų specialistų.

Dėl valdininkų darbo broko kalti ir politikai

A.Monkevičius: Valdininkų skaičiaus sumažinimas – neesminis dalykas. Esminis – kaip mokesčių mokėtojų pinigai kelia valstybės pažangą ir didina valstybės piliečių pasitenkinimą.

Pas mus vyraujanti nuomonė – kad visi valdininkai vagys ar kad tik kavą visą dieną gurkšnoja.

Lietuva priklauso prie tų šalių, kuriose santaika tarp valstybės ir gyventojų menka. Estai, skandinavai, vokiečiai kur kas labiau pasitiki savo išrinktais politikais ir biurokratais, žino, kad jų priimti kartais ir nepopuliarūs sprendimai atitinka viešąjį interesą. Pas mus vyraujanti nuomonė – kad visi valdininkai vagys ar kad tik kavą visą dieną gurkšnoja. Bet kai kuo, taip pat išlaikomu mokesčių mokėtojų pinigais, pasitikima, pavyzdžiui, gaisrininkais. Jie, vos gavę piliečio pagalbos prašymą, sparčiai išsprendžia jo problemą nerašinėdami kokių pranešimų, per kiek atvažiuos, tad ir pasitikėjimas gaisrininkais pats didžiausias. Norint, kad valstybės tarnyba būtų pasitikima, toks principinis modelis turėtų veikti visose mokesčių mokėtojų išlaikomose ir mums paslaugas teikiančiose institucijose: reikia kaip gaisrininkams sparčiai ir efektyviai spręsti piliečių problemas, o ne rašinėti kokius popierius. Ta kryptimi einama: naujo valstybės tarnybos įstatymo projekte aiškiai apibrėžiamos valstybės tarnautojų kompetencijos, kad nebūtų snaudžiančių darbe.

A.Mačiulis: Gaisrininkas atvažiavo, užgesino gaisrą, o valstybės tarnautojo veiklos rezultatus sunkiau pamatuoti. Daug metų dirbu valstybės tarnyboje ir matau, kaip sudėtinga pavaldinį įtikinti, kokio rezultato jis turi siekti ir kaip jį išmatuoti. Anksčiau būdavo dar sunkiau, sakydavo, koks čia rezultatų matavimas – aš valdininkas, tiesiog dirbu, ką tą dieną paveda.

A.Monkevičius: Kai kur yra konkretūs rodikliai, bet kai kur labai daug lemia subjektyvioji dimensija: paslaugos gavėjų pasitenkinimas, pasitikėjimas ta institucija ir kokios tendencijos – kilimo ar smukimo. Tai matuoti reikia išmokti ir su tuo sieti darbuotojų kompetencijų, kvalifikacijos kėlimą. Čia rezervų daug ir esame pasmerkti sėkmei, nes esame apsupti šalių, kurios tai neblogai daro, tik mums reikia sparčiau mokytis. O tai jau priklauso nuo mūsų pačių.

J.Vaickienė: Paslaugos gavėjai turi būti patenkinti, bet kodėl taip nėra? Estai tikrai pažengę daugiau. Kažkur esame įstrigę.

Pas mus žmonės nesąžiningai atlieka savo pareigas.

A.Monkevičius: Žinoma, problemų dar iki kaklo. Reikia veikti veiksmingiau, ir tai jau politikų reikalas – kiek politikai, partijos norėtų pagerinti valstybės aparato darbą. Reikia spartesnio ir ryžtingesnio politinių sprendimų priėmimo, labai svarbu motyvacijos sistema ir gerųjų pavyzdžių sklaida. Pavyzdžiui, Valstybinė mokesčių inspekcija – kokia buvo ir kokia dabar. Sektinos permainos valstybės energetikos įmonėse. Arba kai kurios savivaldybės: vienose vieno langelio principas veikia puikiai, o kitur aplaidžiai. Turime geros patirties ir ją reikia paversti taisykle, o ne atvirkščiai.

A.Blažys: Tikrai yra daug gerų valdininkų, tad erzina paskleista nuomonė, kad visi jie – sukčiai, negeri. Štai ir „Veido“ kasmet renkamas geriausias valstybės tarnautojas: visi per dvylika metų rinkimų nugalėtojai – iškilūs žmonės.

Valdininkų įvaizdį savo sprendimais dažnai ter­šia politikai. Žinau tai iš savo srities – vaistų in­dustrijos: štai nekompensuojamųjų vaistų rinkoje, kaip ir turi būti, vyksta aštri konkurencija, o ten, kur įsikiša valstybė, kompensuojamųjų vaistų srityje, privisę visokių tarpininkų, norinčių čia sušilti.

Arba štai lyginamės su estais. Gerai žinau jų sveikatos apsaugos sritį, nes su jais dirbu nuo pat 1992 m. Estai vos atgavę nepriklausomybę labai ryžtingai ėmėsi reformų sveikatos apsaugos srityje: sumažino perteklinių lovų, įdiegė el. sveikatos modelį, nėra ką lyginti, kaip dabar ji veikia Estijoje, o kaip pas mus. Pas mus žmonės nesąžiningai atlieka savo pareigas.

J.Vaickienė: Sumos el. sveikatai išleistos dvigubos, nei buvo numatyta, bet sistema nefunkcionuoja.

P.Martinkus: Teko dirbti su valstybės valdomomis įmonėmis. „Lietuvos energija“, „Klaipėdos nafta“ – labai puikūs pavyzdžiai, kaip diegiami skaidrumo, geros valdysenos principai. Bet teko bendrauti su Sveikatos apsaugos ministerija: sakėme – štai yra tam tikri vadybos principai, kaip užtikrinti, kad viešasis sektorius veiktų efektyviai, pradedant nuo paprasčiausio skaidrumo. Bet tuometė ministrė pasakė – ačiū, nereikia. Ir tokia situacija tęsiasi visus 26 nepriklausomybės metus.

Dėl valstybės valdomų įmonių turime Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO), kurios nariais siekiame tapti, rekomendacijas – kodėl neįmanoma jų perskaityti ir jomis remtis, tada būtų visai kitas rezultatas. Kiek galima kalbėti apie miškų urėdijas, nors tiek ekspertų sakė, kad jas reikia sujungti, nes dabartinė struktūra nelogiška. Arba „Lietuvos geležinkeliai“: priėjome iki to taško, kai arba milijoninė bauda, arba susitvarkome, nors seniai kalbėta, kad šią įmonę reikia reorganizuoti. Arba ligoninės – sistema neefektyvi, nes neefektyvus tinklas. Reikia žiūrėti iš valstybės pozicijų: kiek turime resursų, kaip užtikrinti, kad nesusidarytų eilių. Ne vienas vadybos specialistas galėtų pasakyti greitų sprendimų, kad sumažėtų eilės, bet idėjos nepriimamos.

A.Mačiulis: Apie urėdijų sujungimą iš tiesų seniai kalbama, bet savam krašte pranašu nebūni. O kai gauni rekomendacijų iš EBPO, kuri yra ne tik turtingų, bet ir modernių, išmintingų valstybių klubas, reikia pasinaudoti gerąja praktika. EBPO gairėms įgyvendinti Vyriausybė priėmė priemonių planą.

J.Vaickienė: Esmė – ar mokesčių mokėtojų pinigai naudojami efektyviai, ar neefektyviai. Taip, yra gerų valstybės valdomų įmonių pavyzdžių. Andriaus Kubiliaus Vyriausybė pradėjo šių įmonių pertvarką, dabartinė taip pat nemažai padarė, į valstybės įmonių valdybas įtraukė daugiau nepriklausomų narių, Ūkio ministerija rengia nutarimą jų skaičių didinti iki pusės. Tačiau kai Valstybės kontrolė atidžiau pasidomėjo net vienu iš gerųjų pavyzdžių, paaiškėjo, kad apie skaidrumą ir viešumą ten lyg ir deklaruojama, bet jei į įstatymą neįrašyta, jog tai turi galioti ir subrangovui, to ir nesilaikoma.

Reikia nebijoti identifikuoti problemų, tačiau politinio lygmens pareigūnų, ministerijų nedrąsa tą daryti akivaizdi. Kiekvienas ministras atsakingas už tai, kaip veikia valdymo sistema jam pavaldžiose struktūrose. Dabar Valstybės kontrolė pirmą kartą atlieka ministerijos valdymo auditą: Kultūros ministerijos pavyzdžiu žiūri, ar nesidubliuoja ir nesikryžmina funkcijos, ar visi turi darbo. Pačios ministerijos kažkodėl neinicijuoja tokių peržiūrų. Pavyzdžiui, Žemės ūkio ministerija nuo senų laikų tiek išsiplėtusi, tiek visokių struktūrų pristeigusi. Kam Žemės ūkio ministerijai Protokolo skyrius?

A.Mačiulis: Dėl nepriklausomų valdybų narių – tai jie tikrai padeda gerinti įmonių vadybą, bet tai ne panacėja. Taip, valdininkai turi dirbti savo darbą, o ne užsiimti modernia įmonių vadyba. Bet nepriklausomi nariai kartais irgi gali būti problema, kad neišsirutuliotų į tam tikrų jų interesų protegavimą. Turi būti balansas.

„Lietuvos geležinkeliai“ yra 26 metų politinio neveiksnumo įkaitai. Jei būtų sutvarkytas subsidijavimas, liktų pinigų ir „Rail Balticai“.

P.Martinkus: Valstybės valdomoms įmonėms iš Vyriausybės, ministerijų keliami tikslai tiesiog neracionalūs. Pavyzdžiui, „Lietuvos geležinkeliai“ už keleivių vežimą kasmet subsidijuojami apie 30–40 mln. eurų. Ar tikrai tiek norime išleisti keleivių vežimui, juolab iš tikrųjų lengvatinis vežimas kainuoja juokingą, palyginti su šia, sumą? Gal geriau tiek skirti gydytojams ar gaisrininkams? Kodėl tokia suma net neina per valstybės biudžetą, yra paslėpta subsidija? „Lietuvos geležinkeliai“ turėtų sumokėti dividendus į biudžetą, o Seimas patvirtintų sumą, kurios reikia keleivių vežimui subsidijuoti. Net formulė, kaip skaičiuoti šias subsidijas, kelerius metus buvo su klaidomis.

A.Mačiulis: Yra ir kita medalio pusė: jei norime turėti modernią infrastruktūrą, „Rail Balticą“, valstybei reikia prisidėti, o ji neprisideda tiek, kiek reikėtų. Tad sumažinus dividendus kryptingai paliekama lėšų investicijoms.

P.Martinkus: „Lietuvos geležinkeliai“ yra 26 metų politinio neveiksnumo įkaitai. Jei būtų sutvarkytas subsidijavimas, liktų pinigų ir „Rail Balticai“.

A.Blažys: Taksi būtų pigiau vežti, nei mokėti tokias subsidijas.

J.Vaickienė: Savivaldybių lygmeniu keleivių pavėžėjimas irgi nuostolingas. Bet lygini savivaldybes ir išlenda, kad vienos gali tvarkytis efektyviau, o kitos – ne.

A.Blažys: Esu sveikatos apsaugos srities vadybininkas, stebiu jos reformas. Čia taip pat neįtikėtinas neryžtingumas: rajonuose stovi ligoninė, kuri reikalinga tik tos vietos gydytojams ar merui, nes vyr. gydytojas yra jo draugas. Tačiau niekas neapskaičiuoja, kiek tai kainuoja ir kad nuvežti pacientą kitur daug pigiau. Jau 26-eri nepriklausomybės metai, o negalime tokio paprasto dalyko išspręsti. Per daug žiūrima pažinčių, nėra atsakomybės valstybei, bet tai turi nulemti aukštuose postuose esantys žmonės, politikai. Tačiau jei norėsi būti visiems draugas, nieko nepadarysi, taip tik švaistomi pinigai.

A.Monkevičius: Buvau politikoje (A.Mon­ke­vičius 2008 m. buvo švietimo ir mokslo ministras – red. past.) ir galiu pasakyti, kas daro didžiausią įtaką politikų sprendimams, – visuomenės elitas, kuris yra turtingas ir įtakingas. Politikai ne visada savarankiški priimdami sprendimus. Tai tam tikro politinio ir ekonominio elito kultūra, jų suvokimas. O atsakomybė turėtų būti orientuota į valstybės interesus. Tokios valstybės, kurioje ir jų pačių anūkams būtų malonu gyventi. Tas elitas turi sąmonėti greičiau, suvokti, kad tie sprendimai ir jiems paties reikalingi. Politikams didelį spaudimą daro ir kai kurie aukštieji administratoriai.

A.Blažys: Klausimas ir apie valdininkų kompetenciją bei atsakomybę. Žiniasklaidoje rašyta, kad apie du trečdalius žmonių nesumoka baudų už eismo taisyklių pažeidimą. Jei valstybė negali išsireikalauti, tai kokia tai valstybė, tiksliau, valstybės tarnautojai?  Ar įsivaizduojate tokią situaciją Vokietijoje?

A.Mačiulis: Skolos išieškojimas kartais kainuoja brangiau nei pati skola, bet situacija gerėja ir šioje srityje – dabar jau nesumokama apie trečdalį baudų. Jei nesi atsiskaitęs su valstybe, pavyzdžiui, negausi techninės apžiūros paslaugų, jau pateiktas siūlymas, kad taip būtų registruojant ginklą ir kt. Stipriname ir kovą su šešėliu, koregavome atitinkamus teisės aktus.

Ar reikia esminės revoliucijos

A.Mačiulis: Nemanau, kad mūsų valstybės tarnybą reikėtų iš esmės keisti. Sistemiškai keitėme valstybės sandarą ir diegėme vakarietiškus metodus, kai rengėmės stoti į ES. Žinoma, nereiškia, kad nebereikia reformų, jos turi būti vykdomos nuolat atsižvelgiant į naujus iššūkius ir lūkesčius.

P.Martinkus: Labiausiai mūsų valstybės tarnyboje ir visame viešajame sektoriuje trūksta aiškių ir konkrečių strateginių tikslų ir kad jie sietųsi valstybės mastu – trūksta bendros tikslų piramidės. Tarnautojai nesupranta visumos tikslo, prie kurio jie prisideda.

Tiesa, būdamas tuomečio ūkio ministro Rimanto Žyliaus visuomeniniu patarėju, mačiau, kad neretai valstybės institucijose puikiai strateguojama. Tik, bėda, visa tai atgula į stalčius ir numiršta. Reikia neprisirašyti per daug, suvokti hierarchiją. Pavyzdžiui, iškeliami penki ministerijos tikslai šiems metams ar kadencijai. Visi turi žinoti, kaip jie toliau skyla į žemesnius padalinius: ką daro jiems pasiekti viceministrai, skyriaus, departamento vadovai, ką eiliniai tarnautojai – kiekvienas turi nusistatyti priemones tiems tikslams pasiekti. Tai gražia piramide turi sugulti į kiekvieno ministerijos darbuotojo tikslus, kad atlikdamas bet kokį darbą jis suvoktų, kaip tuo prisideda prie kurio nors iš tų tikslų įgyvendinimo. Verslas dirba tokiu principu.

Valstybės tarnyboje galioja ir tie patys vadybos principai – kaip pritraukti geriausių specialistų, kaip juos motyvuoti, kaip nukreipti siekti tikslų.

A.Blažys: Bet ar įmanoma ir valstybės tarnyboje, kaip versle, mažinant žmonių skaičių didinti atlyginimus? Juk valdininkų algos tikrai nedidukės, tada jie lengvai paperkami.

A.Mačiulis: Dabartinis Valstybės tarnybos įstatymas, reglamentuojantis valstybės tarnautojo statusą ir atlyginimą, kažkada buvo progresyvus, bet dabar jau atgyvenęs. Dabar gavo koks valstybės tarnautojas kvalifikacinę klasę ir turi ją iki gyvos galvos. Naujajame projekte jų neliktų, o siūlomas kompetencijų modelis spręstų atlyginimo problemą: jei pasiekiau gerą rezultatą, galiu gauti didesnį atlyginimą.

Labai svarbi ir atrankos sistema. Šios Vy­riau­sybės įdiegtas kompetencijų egzaminas – vienoks pretenduojantiems į vadovus, kitoks į žemesnes pareigas. Daug metų pirmininkaudamas atrankos komisijai matau, jog nebeateina tokių, kad pačiai komisijai nepatogu klausytis, – dauguma pasirengę, turintys bendrųjų kompetencijų jauni žmonės, kurie ateina į valstybės tarnybą kad ir už mažesnį atlyginimą, bet ilguoju laikotarpiu mato perspektyvą augti, matyti globalų pasaulį, o įgiję patirties gali siekti karjeros ne tik pačioje valstybės tarnyboje, bet ir versle ar tarptautinėse organizacijose. Daug buvusių valdininkų pasiekė puikią karjerą kitose srityse.

P.Martinkus: Bet reikia liberalizuoti ir valstybės tarnautojų atleidimą. Visi baiminasi, kad taip valstybės tarnyba bus politizuota ir bus didelė kaita po kiekvienos Vyriausybės pasikeitimo, tačiau turėtų būti sudarytas lankstesnis tarnautojų atleidimo mechanizmas.

Iš valstybės tarnybos išėjau į verslą, kad galėčiau geriau gyventi ir realizuoti savo potencialą.

J.Vaickienė: Svarbu ir atranka, ir motyvacija, ir į kokią struktūrą patenka. Jauni žmonės mato daug bereikšmių funkcijų, kurias turi atlikti, didelė problema – tarpinstitucinis nesusikalbėjimas, nes kiekviena institucija gyvena sau: ar IT įdiegimas, ar galimybių studijos. Savivaldybininkai pasakoja, kad penkios institucijos prašo kartais ir tų pačių duomenų, tik kiek kitu pjūviu, tad savivaldybė turi išlaikyti darbuotoją atsakymams rengti. Nėra analizės, kokias kas funkcijas turi atlikti, ar jos nesidubliuoja, ar nėra bereikalingų etatų.

Pavyzdžiui, paprašėme ministerijų informacijos, kiek padaryta galimybių studijų. Pasirodo, per kelerius metus jų pridaryta už daugiau nei 5 mln. eurų, penkios ministerijos ta pačia tema padaro po studiją, bet jos neįgyvendintos.

A.Blažys: Reikia atskirti politiką nuo valdininkų. Štai Suomijoje Sveikatos apsaugos ministerijoje – 25 politikai, o Sveikatos departamente – 300 sveikatos apsaugos valdininkų. Partijos keičiasi, duoda departamentui užduotis pagal programines kryptis. O pas mus, pats mačiau Sveikatos apsaugos ministerijoje, – atėjo naujas ministras, profesionalai išvaikyti, pasiimti draugai.

Bet viskas ir Lietuvoje eina į gera, valstybės tarnyboje daugėja profesionalų. Tad reikia pasakyti, kas blogai, bet nekeikti visumos.

Kodėl pats išėjau iš Sveikatos apsaugos ministerijos? Nes už tokį atlyginimą nenorėjau dirbti. Iš valstybės tarnybos išėjau į verslą, kad galėčiau geriau gyventi ir realizuoti savo potencialą.

A.Mačiulis: Savikritika reikalinga, bet nereikia ir menkinti savo valstybės funkcionavimo. Dabar per­teikiame savo valstybės valdymo patirtį Kro­a­tijai, Moldovai, Azerbaidžanui. Kai ten pristatome savo modelį, jie stebisi, kaip toli mes pažengę.

J.Vaickienė: Bet ne kokiai Austrijai pristatome. Ar norime lygintis su Moldova?

A.Blažys: Į mūsų Radiacinės saugos centrą atvažiuoja mokytis ir iš išsivysčiusių šalių.

A.Mačiulis: Mūsų valstybės tarnyboje yra teigiamų permainų, tik ne visada gebame tai iškomunikuoti. Mūsų visuomenė nepriima pozityvios informacijos, bendra opinija – kad valdininkų skaičius pučiasi, o jie blogi, viešojoje erdvėje kalbant apie valdininkus girdėti vien neigiama informacija.

J.Vaickienė: Bet pinigų viešiesiems ryšiams skiriama daug – kiekviena ministerija turi viešųjų ryšių specialistų, ištisus departamentus.

A.Monkevičius: Reikia ne tik pranešimų spaudai, bet ir mokėti gyvai bendrauti, o tokių gebėjimų trūksta. Visi, kurie išlaikomi iš mokesčių mo­kė­to­jų – ar būtų biurokratai, ar valstybės institucijų, įmo­nių darbuotojai, turėtų veikti efektyviai ir spar­čiai, kad valstybė sparčiai vystytųsi. Bet dar di­de­lė dalis – vakardiena. Pakeisti sistemą nėra pa­prasta.

Labiausiai mūsų visuomenei, valstybei trūksta bendros vizijos, strategijos, kur mūsų stiprybės, kur mūsų ateitis. Kalbame, kad nėra įgūdžių strategiškai valdyti valstybę, politinėms komandoms trūksta kompetencijos, į valstybės tarnybą atėjęs žmogus arba nežino, ką daryti, arba jaučiasi sraigteliu. Pirmiausia turi būti ne tik ministerijos, bet nacionalinė strategija, kad visi matytų kryptį ir toje piramidėje kiekvienas tarnautojas jaustųsi ne pasiklydęs, ne sraigtelis, žinotų savo tikslus. Reikia konkretumo, konkrečių idėjų, ne tik kokio šūkio „Drąsi šalis“. To trūksta. Tačiau esame dar jauna valstybė.

Geriausio 2016 metų valstybės tarnautojo rinkimų rėmėjai

BFL nuotr.

Aušra LĖKA

„Man tai labai įdomus darbas“, – pasakodamas apie savo 25-erius metus valstybės tarnyboje tarsteli Vyriausybės kancleris Alminas Mačiulis, užbėgdamas už akių klausimui, ar biurokrato darbas nėra nuobodus. Gal todėl, kad šį darbą dirba nebiurokratiškai, jis ir išrinktas geriausiu 2016-ųjų valstybės tarnautoju.

Ką veikia Vyriausybės kancleris? A.Mačiulis pripažįsta, kad klausimas ir paprastas, ir sudėtingas. „Kasdienis darbas labai dinamiškas – trumpai neatpasakosi“, – sako jis ir pradeda vardyti.

Kasdien – konsensuso paieškos

Kancleris vadovauja Ministro Pirmininko tarnybai – Vyriausybės kanceliarijai, kuri aptarnauja premjero ir Vyriausybės veiklą. Kanceliarijoje dirba beveik 200 žmonių, kancleris koordinuoja jos, kaip institucijos, darbą. Nemažą laiko dalį tenka skirti įvairių tarpinstitucinių pozicijų derinimui teisėkūros procese, derinti įvairius projektus ir parengti juos Vyriausybės posėdžiams. O teisės aktų priimti ir keisti reikia daug, nes tebesame jauna valstybė.

Šimtais teikiame Seimui teisės aktų projektus ir ne visada šis procesas efektyvus bei ekonomiškas, net pasitaiko paradoksų.

Derybose dėl narystės Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO) Lietuva gavo pastabų teisėkūros procesui, tad pasitempti yra kur. „Šimtais teikiame Seimui teisės aktų projektus ir ne visada šis procesas efektyvus bei ekonomiškas, net pasitaiko paradoksų, kad ta pati ministerija teikia to paties įstatymo atskirų straipsnių projektus keliskart per mėnesį, nes atskiri ministerijų departamentai tarpusavyje mažokai bendradarbiauja“, – pripažįsta A.Mačiulis.

Vyriausybės kanceliarija atlieka ir įvairių struktūrų, kurioms vadovauja Ministras Pirmininkas, – komitetų, darbo grupių sekretoriato funkcijas. O jų daug: nuolatiniai dariniai, pavyzdžiui, Strateginis komitetas, tarptautinėms sutartims įgyvendinti įsteigtos darbo grupės ar laikinosios, kurių vienos baigia darbą, kitos pradeda.

Kanclerio atsakomybė – ir pačios Vyriausybės kanceliarijos vidinė komunikacija, kad ji skatintų bendradarbiauti, teikti idėjas, nebijoti suklysti, imtis atsakomybės.

Prieš pusketvirtų metų, paskirtas į šias, aukščiausias valstybės tarnautojo hierarchijoje, pareigas, A.Mačiulis „Veidui“ sakė vadovausiąsis į re­zul­ta­tus orientuota vadyba – kiekvienas pavaldinys tu­rės nusistatyti pamatuojamus rodiklius. O kokie jo pa­ties?

Kancleris prisipažįsta imdamasis šio darbo pats ne iki galo suvokęs Vyriausybės veiklos atvirumo, komunikavimo su visuomene svarbą. Portalas „Mano Vyriausybė“ – konkretus pavyzdys, kad kanclerio žodžiai „svarbu nebijoti, netingėti, skirti laiko konsultacijoms su visuomene, pasiklausti verslo, specialistų, piliečių, kas gerintina, kas blogai“ nėra tušti.

Kancleris pasakoja, kad einant šias pareigas kas­dienis uždavinys – kompromisų paieška.

Pripratinti valdininkus dirbti orientuojantis į rezultatus Vyriausybės kancleriui – viena svarbiausių užduočių. „Deja, tenka susidurti su procesinio valdymo rutina – valdininkas atlieka kažkokias pareigas ir nelabai nori išmatuoti, ką tai duoda. Sie­kiame, kad rengiant teisės aktų projektus iš kar­to būtų pamatuoti galimi rezultatai, – atlikti išankstinį poveikio vertinimą, ką tas teisės aktas duos verslui, visuomenei, paprastam piliečiui. Diskutuojame, pykstamės su ministerijomis, kolegomis, nes dar yra toks požiūris: priimkime įstatymą ir pažiūrėsime, kaip jis veiks. Bet turime pažiūrėti iš anksto, kad būtų mažiau klaidų“, – neabejoja A.Mačiulis.

Kancleris pasakoja, kad einant šias pareigas kas­dienis uždavinys – kompromisų paieška. Prie sta­lo jo kabinete kasdien sėda atskirų institucijų at­sto­vai, kancleris prašo visų argumentuoti, kodėl jų vie­nokia ar kitokia pozicija, ir ieško bendro vardiklio.

Tiesa, A.Mačiulį skiriant Vyriausybės kancleriu kai kas abejojo, ar jam, „minkštam“ žmogui, pavyks suderinti skirtingus interesus. „Gal minkštumas painiojamas su lankstumu: galima laikytis kietos pozicijos – teigti taip ir ne kitaip. Bet galima ginti savo poziciją argumentais, ieškoti kom­promisų“, – savo požiūrį dėsto A.Mačiulis. Ir jis tikrai sulaukia pagyrimų už gebėjimą ne tik iš­klausyti, bet ir išgirsti.

Greta politikos, bet ne politikas

Vyriausybės kancleris sako labai vertinantis iniciatyvius, nebijančius sakyti savo nuomonės, taip pat ir kritikos, pavaldinius.

Galų gale aš esu politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojas, nors politiku savęs nelaikau.

Bet ar pats A.Mačiulis drįsta savo tiesioginiam vadovui – premjerui pasakyti, jei šis neteisus, klysta. „Taip tiesmukai – gal ne, bet išdėstyti savo nuomonę, siūlymus, sprendimų variantus ar kartais pasakyti kiečiau, kad toks sprendimo projektas nėra geriausias, be abejo, tenka, – pasakoja A.Ma­čiulis, bet priduria: – Vyriausybės kanceliarijos veikla susijusi su Vyriausybės programos įgyvendinimu, mes – Vyriausybės padėjėjai. Tad iniciatyvų, kurios kertasi su Vyriausybės programa, neturėtų būti. Galų gale aš esu politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojas, nors politiku savęs nelaikau.“

Beveik visą gyvenimą, jau ketvirtį amžiaus, A.Mačiulis dirba valstybės tarnyboje, bet nė karto nedalyvavo jokiuose politiniuose rinkimuose, nesiveržė ir į politinius postus. Jau 14–15 metų jis – Socialdemokratų partijos narys, bet, pabrėžia, tik eilinis. „Mano nuomone, aš naudingesnis valstybės tarnyboje prisidėdamas prie politikos formavimo, jos įgyvendinimo. Save daugiau matau valdininku, tik ne blogąja prasme“, – sako A.Mačiulis.

Politinio pasitikėjimo tarnautoju dabar jis tapęs antrąkart: pirmąkart tai buvo, kai susisiekimo ministru paskirtas Zigmantas Balčytis jam, karjeros tarnautojui, pasiūlė viceministro – politinį postą, ir jis sutiko. Sako pamatęs, kaip toji tarnyba atrodo iš politinio pasitikėjimo tarnautojo varpinės, bet pakeitus Valstybės tarnybos įstatymą, kai vietoj viceministrų įteisintas nepolitinio pasitikėjimo valstybės sekretoriaus institutas, dalyvavo konkurse ir laimėjo.

A.Mačiulio kompetenciją ir patirtį vertina ne tik jo partijos kolegos socialdemokratai. Kai 2008 m. Seimo rinkimus laimėjo dešinieji ir nepolitinio pasitikėjimo ministerijų sekretorių pareigybes pa­kei­tė į politinio, naujasis susisiekimo ministras, tuometis Liberalų sąjūdžio lyderis Eligijus Ma­siu­lis, vienintelį A.Mačiulį paliko poste, įvertindamas tai, kad jis – geras vadybininkas ir procedūrų žinovas, o europiniai dalykai – jo stiprioji pusė, nes jis buvo vadovavęs ministerijos Trans­porto politikos ir tarptautinių ryšių, Tarptautinių ryšių ir Eu­ropos integracijos departamentams.

Kiekvienas pilietis turi tam tikras politines nuostatas, matymą, kaip turėtų funkcionuoti valstybės tarnyba. Bet valstybės tarnautojai turi būti profesionalai.

Bet ar ir pačiam A.Mačiuliui nesvarbu, kokios politinės krypties ministras jam vadovauja? „Nėra tas pats, nes kiekvienas pilietis turi tam tikras politines nuostatas, matymą, kaip turėtų funkcionuoti valstybės tarnyba. Bet valstybės tarnautojai turi būti profesionalai“, – neabejoja A.Mačiulis.

Jis pasakoja per savo ilgametę karjerą valstybės tarnyboje matęs politikų entuziazmą atėjus į postą po Vyriausybės pasikeitimo ir jų požiūrį į karjeros valdininkus – kad šie kažkokie negeranoriški, nekompetentingi, kad juos reikia pakeisti.

Pasaulyje yra daug modelių: vienur pasikeitus vyriausybei keičiama vos ne iki skyriaus vadovų, kitur valdininkais labiau pasitikima. „Jei politikas pasitiki valdininku ir leidžia jam būti iniciatyviam, pats tobulėja. Bet jei postą gavęs politikas mano esąs visažinis, o valdininkų nevertina, tai pats blogiausias požiūris. Gerai, kad jo Lietuvoje mažėja. Profesionalumas ir pasitikėjimas labai svarbu“, – tokios pozicijos laikosi A.Mačiulis, prisimindamas tuos metus, kai valstybės tarnyboje dirbo tik entuziastai – pensininkai ir studentai.

Į valstybės tarnybą – iš mokslo

A.Mačiulio karjeros kreivė pavyzdingai nuosekli: prieš ketvirtį amžiaus 1991 m. tuomet trisdešimtmetis Vilniaus inžinerinio statybos instituto (da­bar Vilniaus Gedimino technikos universitetas, VGTU) absolventas po septynerių metų darbo Moks­lų akademijos Ekonomikos institute atėjo dirbti į Susisiekimo ministeriją ir du dešimtmečius čia pamažu laiptelis po laiptelio kopė aukštyn.

Jei postą gavęs politikas mano esąs visažinis, o valdininkų nevertina, tai pats blogiausias požiūris.

„Sovietiniais laikais svajonių buvo, bet galimybių mažiau. Rinkausi konkretesnę profesiją – trans­portas, logistika visais laikais buvo ir liks svarbi sritis. Rinkausi pusiau ekonomisto, pusiau inžinie­riaus profesiją“, – prisiminimais dalijasi A.Ma­čiulis. Beje, būtent transporto sritį rinktis paskatino ir tai, kad jam patiko šios srities sportas – jis buvo Lietuvos kartingo jaunių čempionas.

Mokėsi A.Mačiulis gerai, tad baigęs institutą gavo paskyrimą dirbti Mokslų akademijos Eko­nomikos institute. Daktaro disertacija, kurią jis apsigynė jau dirbdamas Susisiekimo ministerijoje, buvo iš Lietuvos geležinkelių sistemos strateginio planavimo srities. Mokslinio darbo idėjos neliko neįgyvendintos – A.Mačiulis jas panaudojo formuluodamas jau viso transporto sistemos strategijas, kai  vadovavo Susisiekimo ministerijos Trans­porto politikos departamentui.

Akademinio, tiriamojo darbo neužmetė ir ta­pęs valdininku: iki tapdamas Vyriausybės kancleriu dirbo pedagoginį darbą VGTU, parašydavo ir straipsnių transporto temomis. „Įdomu matyti, kad jaunimas, anksčiau nelabai akcentavęs žinių svarbą, nes buvo galima greitai prakusti iš laukinės rinkos verslo, dabar suvokia žinių poreikį. Bet ko jiems nepapasakosi, reikia rimtai rengtis paskai­toms. O taip ir pats tobulėji“, – džiaugiasi A.Ma­­čiulis.

Neturiu baimių, kad neteksiu darbo. Yra daug kelių. Gyvename laisvoje rinkoje, yra galimybių save pasiūlyti.

Jis neatmeta galimybės, jei baigus kadenciją šiai Vyriausybei naujasis premjeras pasirinktų kitą kanclerį, vėl imtis dėstytojo darbo. Jis turi teisę ir susigrąžinti valstybės karjeros tarnautojo statusą. „Neturiu baimių, kad neteksiu darbo. Yra daug kelių. Gyvename laisvoje rinkoje, yra galimybių save pasiūlyti. Esu vadovavęs galybei darbuotojų atrankos konkursų kaip komisijos pirmininkas ar narys, žinau, kad konkursantams tai kelia stresą, bet nebijočiau ir jų. Tik nelabai matau savęs versle. Gal jau per senas imtis verslo, nors su juo bendrauju visą gyvenimą – tai įpareigoja mano veikla dirbant ir Susisiekimo ministerijoje, ir Transporto investicijų direkcijoje, ir Vyriausybės kancleriu“, – sako A.Mačiulis.

Ne sėdėti valstybei ant sprando, o padėti klestėti

Vyriausybės kancleris prisipažįsta, kad pomėgiams daug laiko nelieka. Jis mėgsta keliones – pažinti pasaulį, skirtingas kultūras. Bet jam įdomios ir kelionės po Lietuvą. „Mes, lietuviai, linkę save plakti ir kritikuoti, bet keliaudamas po Lietuvą matai ne tik tuštėjančias sodybas (nors ir jų yra), bet ir gražėjančius miestelius, gyvenvietes, ir, žinoma, tokią gražią gamtą“, – sako A.Mačiulis.

Jam patinka ne tik grožėtis gamta – mėgsta sodininkauti žmonos, medikės, tėviškėje nedideliame miestelyje. „Ką moku dirbti? Viską – aš juk kaimo vaikas“, – šypsosi Vyriausybės kancleris.

Jo vaikai valdininkų dinastijos, atrodo, nepratęs: duktė Irmunda („Pats išrinkau retą senovišką prūsišką vardą“, – didžiuojasi A.Mačiulis) – finansininkė, ekonomistė, dirba privačiame versle, o dabar augina dvejų metų dukrelę. Sūnus Lukas – medicinos studentas, pasukęs mamos pėdomis.

Niekada neužsiėmiau verslu, neturėjau privačių veiklų, bet man patinka prie šių procesų prisiliesti iš kitos pusės, sudarant sąlygas verslui.

Pats A.Mačiulis nesigaili dirbantis valstybės tarnautojo darbą. „Niekada neužsiėmiau verslu, neturėjau privačių veiklų, bet man patinka prie šių procesų prisiliesti iš kitos pusės, sudarant sąlygas verslui, ieškoti būdų, kaip didinti visuomenės gerovę. Man šis darbas įdomus ir prie širdies“, – paneigdamas, kad žodis „biurokratas“ turi tik neigiamą atspalvį, sako A.Mačiulis ir pasidžiaugia, kad daugėja žmonių, manančių, jog biurokratai – ne kažkoks darinys, sėdintis ant valstybės sprando, o žmonės, kurie siekia tos valstybės klestėjimo.

Kolegų valdininkų, ministrų, merų, verslo asociacijų vadovų išrinktas geriausiu 2016 metų valstybės tarnautoju A.Mačiulis savo pavaldiniams praėjusią savaitę minėtos Tarptautinės valstybės tarnautojo dienos proga linkėjo nebijoti iniciatyvos, siekti rezultato, tikėti valstybės tarnyba – kad ji funkcionuoja valstybės gerovei, o ne kad valdininkas parašytų kokį raštą. Paprasčiau tariant, linkėjo būti biurokratu gerąja šio žodžio prasme, koks jis pats yra.

Dosjė

Gimimo data ir vieta 1961 m. kovo 31 d., Anykščių r. Nausodės k.

Išsilavinimas  VGTU, transporto inžinierius ekonomistas; socialinių mokslų daktaras

Užsienio kalbos anglų, prancūzų, rusų

Karjera

1984–1991 m. Mokslų akademijos Ekonomikos instituto Transporto problemų skyriaus ekonomistas, mokslinis bendradarbis

1991–2001 m. Susisiekimo ministerijos (SM)  Ekonominių programų ir prognozių skyriaus viršininko pavaduotojas, Transporto politikos ir programų skyriaus viršininkas, Transporto politikos ir investicijų, Transporto politikos ir tarptautinių ryšių, Tarptautinių ryšių ir Europos integracijos departamentų direktorius

2001–2002 m. susisiekimo viceministras

2002–2009 m. SM valstybės sekretorius

2009–2011 m. SM kancleris

2011–2012 m. Transporto investicijų direkcijos vadovas

2012 m. – dabar Vyriausybės kancleris

BFL/K.Kavolėlis

Aušra LĖKA

Valstybės dienos išvakarėse už sąžiningą tarnystę valstybei „Veidas“ pagerbs jau dvyliktą kartą surengtų geriausio valstybės tarnautojo ir geriausios valstybės institucijos rinkimų nugalėtojus.

Susisiekimo ministerijos kancleris Tomas Karpavičius (nuotraukoje) pernai papildė geriausiųjų valstybės tarnautojų klubą. Jame –  Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretorius Rimantas Kairelis (2005 m.), Finansų ministerijos sekretorius Edmundas  Žilevičius (2006 m.),Vyriausybės kancleris Valdemaras Sarapinas (2007 m.), valstybės kontrolierė Rasa Budbergytė (2008 m.), Ūkio ministerijos kancleris Gediminas Miškinis (2009 m.), Seimo kancleris Jonas Milerius (2010 m.), Ministro Pirmininko tarnybos kancleris Deividas Matulionis (2011 m.), Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius  Jonas Milius (2012 m.), Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas (2013 m.), Europos teisės departamento generalinis direktorius  Deividas Kriaučiūnas (2014 m.).

Kaip išaiškinome geriausiuosius

Kas rinko: ministrai, viceministrai, ministerijų kancleriai, merai, savivaldybių administracijų direktoriai, valstybės institucijų, verslo asociacijų ir kt. institucijų vadovai.

Kaip balsavo: nurodė penkis, jų manymu, profesionaliausius ir inovatyviausius valstybės tarnautojus ir penkias geriausiai dirbančias valstybės institucijas.

Kaip skaičiuoti balai: už kiekvieną gautą pirmą vietą skirti penki, antrą – keturi, trečią –  trys, ketvirtą – du, penktą – vienas balas.

Geriausiu išrinktas valstybės tarnautojas apdovanojamas dailininko Rimanto Dūdos oda įrišta Konstitucija.

Už ką buvo negalima balsuoti: už pastarųjų trejų metų geriausio valstybės tarnautojo ir geriausios valstybės institucijos vardą pelniusius asmenis ir institucijas (Susisiekimo ministerijos kanclerį T.Karpavičių, Lietuvos banko valdybos pirmininką V.Vasiliauską,  Europos teisės departamento generalinį direktorių D.Kriaučiūną; Lietuvos automobilių kelių direkciją, Užsienio reikalų ministeriją, Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą). Taip pat buvo negalima balsuoti už savo atstovaujamą instituciją ir jos darbuotojus.

Prizas: geriausiu išrinktas valstybės tarnautojas apdovanojamas dailininko Rimanto Dūdos oda įrišta Konstitucija.

Ar šie rinkimai objektyvūs? Toks klausimas, ypač tiems, kurie retai priartėja prie lyderių, kyla bene kasmet. Atsakymas: objektyvūs tikrai ne daugiau nei bet kokie rinkimai, nes tai – subjektyvi balsuotojų nuomonė, o ne koks pasveriamas ar pamatuojamas matmuo.

Tenka pripažinti, kad ir renkamųjų sąrašuose yra painiavos: idėja rengti geriausių valstybės tarnautojų rinkimus prieš dvylika metų „Veidui“ kilo norint pagerbti karjeros, o ne politinio pasitikėjimo tarnautojus, politikus. Bet teisės aktų požiūris juos skirstant į politinius ir nepolitinius kinta, o aukščiausias karjeros hierarchijoje kanclerio postas kai kuriose institucijose – politinio pasitikėjimo. Yra painiavos ir tarp „klasikinių“ valstybės tarnautojų bei statutinių pareigūnų. Šiuose rinkimuose siekiame įvertinti visų pirma „civiliokus“.

Net ir valstybės institucijos – vienos įtrauktos į Valstybės tarnybos departamento sąrašus, kitos ne, mat skiriasi jų teisinis statusas. Bet kiekvienas balsuotojas galėjo pats rinktis, už ką balsuoti, o susumavus šių metų „Veido“ organizuotų geriausio valstybės tarnautojo ir geriausios valstybės institucijos rinkimų rezultatus lyderiai buvo akivaizdūs, nors personalijos ir institucijos susipynė, nes jei geras vadovas – gera ir institucija.

A.Mačiuliui nedaug tenusileido ir vos prieš pusantrų metų į valstybės tarnybą atėjusi Viešųjų pirkimų tarnybos direktorė Diana Vilytė.

Pagal rinkimų rezultatus išvesti gero valstybės tarnautojo formulės neįmanoma. Šiemet pusė dešimtuko – veteranai, valstybės tarnyboje dirbantys per 20 metų. Toks ir rinkimų favoritas Vyriausybės kancleris Alminas Mačiulis. Jį balsavusieji gyrė už gebėjimą išklausyti ir įsiklau­syti į kito nuomonę, už kompetenciją. „Vy­riau­sybės kanceliarija – gera, inovatyvumo įnešanti institucija, bent kiek sušvelninanti pastaruoju metu ryškias „feodalines“ tendencijas valstybės tarnyboje, mat vis labiau tai ne viena valstybės tarnyba, o atskirų ministerijų karalystės“, – taip A.Mačiulio vadovaujamą Vy­riausybės kanceliariją įvertino VšĮ „Eu­ro­pos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai pro­jektai“ (ESTEP) valdybos pirmininkas Klau­di­jus Maniokas.

Bet A.Mačiuliui nedaug tenusileido ir vos prieš pusantrų metų į valstybės tarnybą atėjusi Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) direktorė Diana Vilytė. Tiesa, jai vadovaujamas darbas – ne naujiena: iki šio posto ji septynerius metus buvo VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūros direktoriaus pavaduotoja, paskui direktorė.

D.Vilytės vadovaujama VPT pelnė „sidabrą“ ir tarp valstybės institucijų. Kiekvienas pilietis, atsivertęs VPT interneto svetainę, galėjo pastebėti, kad tarnyba tapo daug atviresnė visuomenei, vadinasi, ir skaidresnė. O viešųjų pirkimų srityje taip ypač aktualu.

VPT vadovę giria ir tiesiogiai susiduriantieji su viešaisiais pirkimais. „Kaip gerą, principingą vadovę D.Vilytę pažįstu dar nuo to laiko, kai ji vadovavo Verslo paramos agentūrai. Ir naujame poste ji principinga, turi aiškius prioritetus, priima teisingus sprendimus“, – VPT vadovę vertina Transporto investicijų direkcijos direktorius Gintautas Predkelis.

Tarp kolegų valstybės tarnautojų, politikų ir verslo asociacijų pripažinimą įgyja ir jaunesnė valdininkų karta. Akivaizdus autoritetas – 43-ejų valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys, į šį postą paskirtas vos prieš metus ir porą mėnesių. Jis tarp valstybės tarnautojų šiemet nusipelnė trečios vietos, o jo vadovaujama institucija – lyderė.

Valstybės kontrolės vadovo holistinis po­žiū­ris į finansinio ir žmogiškųjų išteklių darnaus paskirstymo svarbą prisideda prie valstybės finansinės drausmės bei valstybės rai­dos.

„Valstybės kontrolė ir jos vadovas pasižymi inovatyviu požiūriu į vykdomas funkcijas: darbo organizavimu, kompleksišku požiūriu į Kons­ti­tucijoje ir įstatymuose nustatytų funkcijų įgyvendinimą. Taip pat išskirtiniu dėmesiu ne tik į fi­nansinį, tačiau ir veiklos auditą, kuris neretai at­skleidžia neefektyvų išteklių ir lėšų paskirstymą valstybės institucijose. Manau, kad Valstybės kontrolės vadovo holistinis po­žiū­ris į finansinio ir žmogiškųjų išteklių darnaus paskirstymo svarbą prisideda prie valstybės finansinės drausmės bei valstybės rai­dos“, – geriausia išrinktą instituciją – Vals­tybės kontrolę ir jos vadovą A.Dulkį vertina Sei­mo kontrolierių įstaigos vadovas Au­gus­tinas Nor­man­tas.

Jaunesnė valstybės įmonių vadovų karta į mūsų valstybės tarnybą atsineša ir vakarietišką patirtį: štai 41-erių Konkurencijos tarybos pirmininkas Šarūnas Keserauskas dvejus metus yra dirbęs Jungtinės Karalystės valstybės tarnyboje, studijavęs Londone.

Šiuolaikinis geras valstybės tarnautojas pa­nei­gia seną stereotipą, kad tai biurokratas prie po­pierių stirtos: A.Mačiulis, A.Dulkys, Š.Ke­se­rauskas – mokslų daktarai, jauniausias geriausiųjų dešimtuke Automobilių ke­lių direkcijos vadovas 35-erių Egidijus Skrodenis – doktorantas.

Žinoma, atsidurti tarp lyderių lengviau vadovams tų institucijų, kuriose susieina daug įvairių interesų. Bet neliko nepastebėti ir kiti. „Sau­lė­ly­džio komisijoje vyriausiasis valstybės archyvaras Ramojus Kraujelis pasirodė esąs tikras lyderis netikėtoje srityje“, – giria ESTEP valdybos pirmininkas K.Maniokas.

O Muitinės departamento generalinis direktorius  Arūnas Adomėnas savo vertinimą pakomentavo taip: „Tiesą sakant, labai sunku vertinti institucijas ir tarnautojus, su kuriais neteko tiesiogiai bendradarbiauti. Vertinti tik tas institucijas ir tarnautojus, su kuriais asmeniškai teko bendrauti, būtų neobjektyvu ir šališka. Todėl pasistengsiu pateikti objektyvų vertinimą kaip eilinis Lietuvos pilietis, pastebintis teigiamus ir neigiamus pokyčius tam tikrose valstybės valdymo srityse.“

Politinių postų turėtojų – ministrų, vi­ce­ministrų – šįsyk neprašėme vertinti. Juos spalį įvertins rinkėjai.

Vertindamas tokiais kriterijais, pagal pasiektus rezultatus, A.Adomėnas tarp institucijų išskyrė Energetikos ministeriją (šįkart rinkimuose ji užėmė dvyliktą vietą) už tai, kad sugebėjo priartėti prie vieno svarbiausių Lietuvai tikslų – energetinės nepriklausomybės ir energetikos rinkos demonopolizavimo, o rezultatą pajuto kiekvienas Lietuvos gyventojas – sumažėjo dujų kaina. Antrą vietą tarp institucijų jis skyrė Specialiųjų tyrimų tarnybai, kuri, jo vertinimu, sugebėjo pa­siekti tokį profesionalumo lygį, kuris leidžia atskleisti, ko gero, stambiausius korupcinius ry­šius Lietuvoje, o jos vadovui Sauliui Urba­na­vi­čiui už tai skirtų geriausio valstybės tarnautojo vardą.

O jei reikėtų įvardyti prasčiausiai savo funkcijas vykdančią instituciją, A.Adomėnas nurodytų Sveikatos apsaugos ministeriją: „Nes visi Lietuvos gyventojai moka dideles privalomojo svei­katos draudimo įmokas, bet nemokamų svei­katos apsaugos paslaugų negauna, o jei gau­na, tai pavėluotai ir nekokybiškas.“

Tikimės, kad taip – pagal pasiektus re­zul­ta­tus, o ne partiškumą, asmenines simpatijas ar, kaip paaiškėjo netyčia prisisegusiame laiš­ke, organi­zuojant „palaikymo akciją“ sa­vam vadovui, „Vei­do“ rengiamuose rinkimuose balsavo dauguma.

Beje, politinių postų turėtojų – ministrų, vi­ce­ministrų – šįsyk neprašėme vertinti. Juos spalį įvertins rinkėjai.

Alminas Mačiulis (55 m.)

Vyriausybės kancleris

Išsilavinimas: VGTU, transporto inžinierius ekonomistas, socialinių mokslų daktaras

Stažas valstybės tarnyboje: 25 metai

Atlyginimas iki mokesčių: 2782 eurai

Šeima: žmona Lidija, medikė, duktė Irmunda, finansininkė, ekonomistė, sūnus Lukas, medicinos studentas

Pomėgiai: kelionės, aktyvus poilsis gamtoje, skaitymas

Diana Vilytė (52 m.)

Viešųjų pirkimų tarnybos direktorė

Išsilavinimas:  VU, ekonomistė

Stažas valstybės tarnyboje: 1,5 metų

Atlyginimas iki mokesčių: 2630 eurų

Šeima: gyvenimo draugas – Tomas

Pomėgiai:  domisi visais „gyvenimo kaip reiškinio aspektais“; iš menų artimiausia fotografija ir teatras, iš sporto – irklavimas ir dviračiai, iš kolekcionavimo – grybavimas, iš muzikos – klasika ir Leonardas Cohenas. Aktyvi visuomenininkė, prisidėjusi prie daug nevyriausybinių institucijų susikūrimo ir veiklos

Arūnas Dulkys (43 m.)

Valstybės kontrolierius

Išsilavinimas: VU, ekonomistas, socialinių mokslų dr.

Stažas valstybės tarnyboje: 10 metų

Atlyginimas iki mokesčių: 3600 eurų

Šeima: žmona Dalia, dukros Kotryna (18 m.),

Barbora (16 m.), Ditė (9 m.)

Pomėgiai: istorinė, politinė, grožinė literatūra, kino menas; knygų „Lietuvos banknotai“, „Lietuvos monetos“ konsultantas ir bendraautoris, trijų dokumentinių filmų ciklo „Iš lito istorijos“ konsultantas

Robertas Klovas (44 m.)

Aplinkos ministerijos kancleris

Išsilavinimas: VU, teisė

Stažas valstybės tarnyboje: 21 m.

Atlyginimas iki mokesčių: 3121 euras

Šeima: žmona Gintarė, 3 vaikai: Adomas (15 m.), Rūta (4 m.), Emilis (2 m.)

Pomėgiai: sportas, kelionės, medžioklė

Dainoras Bradauskas (50 m.)

Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas

Išsilavinimas: VU, ekonomistas

Stažas valstybės tarnyboje: 26 m.

Atlyginimas iki mokesčių: 2469 eurai

Šeima: žmona Airė, sūnus Karolis, dukra  Arielė

Pomėgiai: netrukdo darbui

Osvaldas Šarmavičius (60 m.)

Valstybės tarnybos departamento direktorius

Išsilavinimas: KTU, inžinierius technologas, MRU, teisė (magistras)

Stažas valstybės tarnyboje: 18 metų

Atlyginimas iki mokesčių: 2500 eurų

Šeima: žmona  Aldra, sūnūs Jurgis ir Vainius

Pomėgiai: Lietuvos ir Europos istorija

Egidijus Skrodenis (35 m.)

Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktorius

Išsilavinimas:  VGTU, miestų statyba ir planavimas (diplominis darbas parengtas ir apgintas Erfurto (Vokietija) technikos universitete); VGTU, miestų inžinerinės informacinės sistemos (magistras); nuo 2006 m. VGTU doktorantas

Stažas valstybės tarnyboje: 9 metai

Atlyginimas iki mokesčių: 2600 eurų

Šeima: nevedęs

Pomėgiai: badmintonas, skaitymas, kelionės

Remigijus Baniulis (52 m.)

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius

Išsilavinimas: Rusijos Federacijos VRM Valstybinės priešgaisrinės tarnybos akademija, priešgaisrinės technikos ir saugumo inžinierius

Stažas priešgaisrinėje apsaugoje: 33,5 metų

Atlyginimas iki mokesčių: 2755 eurai

Šeima: žmona Renata – ugniagesių gelbėtojų mokyklos skyriaus vedėja,  sūnūs Evaldas (28 m.), Martynas (25 m.), Dominykas (16 m.)

Pomėgiai: krepšinis, numizmatika, sodo darbai

Jūratė Raguckienė (55 m.)

Užsienio reikalų ministerijos kanclerė

Išsilavinimas: LEU, matematika, MRU, viešasis administravimas (magistras)

Stažas valstybės tarnyboje: 23 metai

Atlyginimas iki mokesčių: 2948 eurai

Šeima: vyras Egidijus

Pomėgiai: kelionės, knygų skaitymas, asilų statulėlių kolekcionavimas

Šarūnas Keserauskas (41 m.)

Konkurencijos tarybos pirmininkas

Išsilavinimas: VU, teisė; Londono universiteto Karaliaus koledžas, Europos studijos; filosofijos daktaras (teisės srityje)

Stažas valstybės tarnyboje: 5 m. valstybės tarnyboje Lietuvoje, 2 m. Jungtinės Karalystės sąžiningos prekybos tarnyboje

Atlyginimas iki mokesčių: 2753 eurai

Geriausi 2016 m. valstybės tarnautojai (11–21 vietos)

11.                 Jonas Milius, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius

12–14.           Arūnas Kazlauskas, Teisingumo ministerijos kancleris

12–14.           Edita Žiobienė, Vaiko teisių apsaugos kontrolierė

12–14.           Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė

15–16.           Giedrius Krasauskas, Prezidento kanceliarijos kancleris

15–16.           Romas Valentukevičius, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininkas

17.                 Dalia Miniataitė, Žemės ūkio ministerijos kanclerė

18.                 Zenonas Vaigauskas, Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas

19–21.           Daiva Raudonienė, Seimo kanclerė

19–21.           Živilė Mikėnaitė, Kalėjimų departamento direktorė

19–21.           Feliksas Dobrovolskis, Ryšių reguliavimo tarnybos direktorius

Geriausios 2016 m. valstybės institucijos

1.                   Valstybės kontrolė

2.                   Viešųjų pirkimų tarnyba

3.                   Finansų ministerija

4.                   Susisiekimo ministerija

5.                   Valstybinė mokesčių inspekcija

6.                   Konkurencijos taryba

7.                   Lietuvos bankas

8.                   Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas

9.                   Ūkio ministerija

10.                 Teisingumo ministerija

Geriausio 2016 metų valstybės tarnautojo rinkimų rėmėjai

BFL

Aušra LĖKA

„Patys kuria programas, patys rašo vadovėlius, patys recenzuoja, patys važinėja jų reklamuoti. Ir dar už mokesčių mokėtojų pinigus“, – piktinasi mokytoja Nijolė Bartašiūnienė. Gal bent vadovėliai nemokami, nes juk mokesčių mokėtojai už juos jau susimokėjo mažiausiai dukart? Juokaujat.

Švietimo ir mokslo ministerija, pasak Lie­tuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkės, Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos mokytojos ekspertės N.Bar­­ta­šiū­nienės, buldozeriu stūmė naujas lietuvių kalbos ir literatūros programas – nei pedagogų ir mokslininkų kritika, nei peticijos negelbėjo. O dabar siuntinėjama reklama pirkti vadovėlius, kuriuos rengė patys naujos programos autoriai ir ministerijos klerkė Nida Poderienė. Maža to, ministerija rašo laiškus, kuriuose, mokytojos manymu, leidžiama suprasti, kad reikia pirkti būtent juos. Beje, vadovėlius recenzuoja tai pačiai ministerijai pavaldžios institucijos – Ugdymo plėtotės centro (UPC) parenkami recenzentai. O minimų vadovėlių leidėjas yra dar viena valstybės biudžeto pinigais išlaikoma įstaiga – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (LLTI).

Ar čia viskas gerai, jei, perfrazuojant liaudies išmintį, vis tos pačios valdiškos institucijos ir keistai susipynusios kai kurios jų personalijos pačios užsako muziką, pačios groja, pačios dar ir sušoka? Ar nepažeidžiamas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymas, konkurencijos principai, galų gale – ar nesidalijami tarp „savų“ valstybės ir ES pinigai?

„Savų“ artelė?

Pirmiausia – šiek tiek priešistorės. „Veidas“ prieš kelerius metus analizavo atnaujinamas lietuvių kalbos ir literatūros 11–12 klasei programas. Kas ginčytųsi, kad jas reikia atnaujinti. Tačiau jau tuomet buvo kritikos, ar pokyčių principas, kad svarbiausia – ugdyti patriotus, pats teisingiausias, kai vis daugėja menkaraščio jaunimo, o Lietuvos moksleivių skaitymo, teksto suvokimo (kas svarbu mokantis kiekvieną discipliną) gebėjimų kreivė tarptautiniuose tyrimuose linksta žemyn.

Dabar keičiant lietuvių kalbos ir literatūros programas 1–10 klasėms istorija kartojasi. Vėl protestai, bet be esminių pokyčių programoje. Vėl tarp programos stūmėjų – ta pati ministerijos tarnautoja N.Poderienė, kuri aršiai kovojo su programos kritikais ir prieš kelerius metus. O programos keitimo idėjinis lyderis – tas pats LLTI tarybos narys, vyresnysis mokslo darbuotojas Darius Kuolys. Vėl stebuklingai operatyviai naujai programai reikalingą mokomąją medžiagą, lyg iš anksto būtų žinoję galutinę programos versiją, rengia tas pats LLTI.

Čia turėtų būti pažeisti privatūs ir viešieji interesai, nes N.Poderienė – pati ir programos stūmėja, ir vadovėlio autorė, ir vadovėlio tinkamumą nustatančios ministerijos darbuotoja.

Tik štai žodelis „lyg“ čia perteklinis: beveik trečdalis naujos programos pagrindinei mo­kyklai kūrėjų – ir naujų LLTI vadovėlių autoriai. Tarp jų – ir minėtoji ministerijos Pagrin­dinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyriausioji specialistė N.Poderienė, kuri, pasak mokytojos N.Bartašiūnienės, entuziastingai stūmė naująją programą. O šią savaitę ministerija patikėjo N.Poderienei pagrindinį pranešimą seminare pedagogams naujų programų tema.

„Čia turėtų būti pažeisti privatūs ir viešieji interesai, nes N.Poderienė – pati ir programos stūmėja, ir vadovėlio autorė, ir vadovėlio tinkamumą nustatančios ministerijos darbuotoja, o gal dar ji pati rudenį važinės reklamuoti vadovėlių į mokyklas už valdiškus pinigus“, – piktinasi mokytoja N.Bartašiūnienė.

Mokyklinių vadovėlių rengimo schema tokia: ministerija skelbia konkursus programoms rengti, ministras jas tvirtina, leidyklos rengia vadovėlius, investuodamos savo lėšas, paskui ministerijai pavaldžios įstaigos UPC konkurso būdu pasamdyti ekspertai vertina, ar vadovėlis tinkamas, jei taip, jis įrašomas į Bendrojo ugdymo dalykų vadovėlių duomenų bazę, iš kurios mokyklos renkasi, kurį nori pirkti.

Tačiau, daro prielaidą mokytoja N.Bar­ta­šiūnienė, ar tik šįsyk ministerija nestumianti vieno leidėjo – LLTI parengtų vadovėlių, tarp ku­rių autorių – ir pačios programos rengėjai, ir ministerijoje šį procesą kuravusi tarnautoja?

O juk patyrusių vadovėlių leidėjų yra kur kas daugiau – ir didžiausia, jau septynis dešimtmečius vadovėlių leidyboje besispecializuojanti „Šviesa“ (dabar priklausanti „Alma littera“ įmonių grupei ), ir „Baltos lankos“, ir „Gim­tasis žodis“, kai kurios kitos.

Nida Poderienė / delfi.lt nuotr.

Ar Literatūros ir tautosakos institutas pristigo darbo

Su visa pagarba LLTI nuopelnams lituanistikos tyrinėjimų srityje, vargu ar tai tikrai geriausiai pedagogikos subtilybes išmananti institucija. Net oficialiai pats LLTI save įvardija valstybine mokslinių tyrimų institucija, o tarp veiklos sričių vadovėlių ir mokymo programų kūrimas nėra minimas. Tačiau būtent LLTI ar jo darbuotojai per pastaruosius kelerius metus laimėjo ne vieną pinigingą lietuvių kalbos ir literatūros programos metodikos rengimo, net pedagogų mokymo viešąjį konkursą, organizuotą ministerijai pavaldaus UPC (to paties, kurio parinkti ekspertai paskui sprendžia, ar vadovėliai tinkami).

Gal LLTI pristigo darbų valstybės jam priskirtai esminei funkcijai vykdyti, jei nuolat veržiasi ne visai į savo lankas?

Keisčiausia, kad literatūros ir tautosakos specialistai laimi net  kalbos programų, kalbos darbų vertinimo normų konkursus (pavyzdžiui, „Lietuvių kalbos pradinio ir pagrindinio ugdymo programos, pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo programos projektų lietuvių kalbos darbų ugdymo procese vertinimo normų 1–10 klasėms parengimo paslaugos“, 2012 m. spalio mėn.), nors valstybė išlaiko ir specializuotą Lietuvių kalbos institutą, o pedagogų, kurie geriau nei LLTI mokslininkai nusimano pedagogikos klausimais, turbūt galima skaičiuoti šimtais. Gal LLTI pristigo darbų valstybės jam priskirtai esminei funkcijai vykdyti, jei nuolat veržiasi ne visai į savo lankas? Tokiu atveju išmintingiau būtų sumažinti etatų skaičių, o kartu ir naštą mokesčių mokėtojams, jei LLTI nebeturi tiesioginio savo darbo.

Atsakymo, kodėl viešuosiuose pirkimuose nelaimi ar net nedalyvauja potencialūs ir gal net labiau pagal specializaciją tinkami nugalėtojai, ieškoti vertėtų konkurso sąlygose ir kitose aplinkybėse.

„Šis mūsų darbas – iš bendro rūpesčio dėl lituanistikos. Ilgą laiką buvo didelė atskirtis tarp mokslo ir mokyklų: kaip moksleiviams dėstoma literatūra ir kiek pažengę moksliniai tyrimai. Tad siekiame suartinti šiuos procesus“, – kodėl LLTI tapo aktyviu mokyklinių programų, metodikų, vadovėlių rengėju aiškina instituto direktorius Mindaugas Kvietkauskas. Be to, šiam darbui jie pasitelkia ir mokytojus ekspertus, ir Vilniaus universiteto dėstytojus, bend­­radarbiauja ir su Lietuvių kalbos institutu. Be to, pasak direktoriaus, valstybės mokslo institutai skatinami kuo aktyviau dalyvauti konkursuose ir gauti projektinį finansavimą. Tad LLTI tai daro ir plačiu spektru.

Jau girdžiu kontrargumentus, kad tegu ir kiti dalyvauja bei laimi konkursuose. Bet vieša paslaptis, kad atsakymo, kodėl viešuosiuose pirkimuose nelaimi ar net nedalyvauja potencialūs ir gal net labiau pagal specializaciją tinkami nugalėtojai, ieškoti vertėtų konkurso sąlygose ir kitose aplinkybėse.

Vis dėlto esminis klausimas kitas: ar nepažeidžiamas konkurencijos principas, jei programos autorius (beveik trečdalis pagrindinės mokyklos programos rengėjų – LLTI darbuotojai arba jo parengtų vadovėlių autoriai), praktiškai šimtu procentų žinodamas, kas bus įtraukta į programą (mokytojai ir leidėjai tikina, kad į esmines pastabas neatsižvelgta), kartu rengė ir vadovėlius, taip įgydamas laiko pranašumą?

Tokio chaotiško programų keitimo neprisimenu: iš vienos pusės labai skubama, o iš kitos pusės stabdoma, atrodo, siekiama, kad galiotų tik vienas, valstybės remiamas vadovėlis.

Štai naująją programą ministrė patvirtino tik sausio 25 d. Rugsėjį penktokai, septintokai ir devintokai jau turi pradėti mokytis iš naujų vadovėlių, vadinasi, mažiausiai rugpjūtį šie jau turėtų būti išspausdinti, kad mokykla juos jau būtų nusipirkusi ir mokytojai galėtų pasirengti pagal juos dirbti. O vadovėlį reikia ne tik parašyti, bet dar gauti UPC pasamdytų ekspertų išvadą, kad jis tinkamas (tai užima apie mėnesį), ir, žinoma, vadovėlį išspausdinti. Vadinasi, trijų klasių naujiems vadovėliams parašyti skirta praktiškai vos keturi penki mėnesiai.

Tad net tokia vadovėlių leidimo veteranė kaip „Šviesa“ ar ženklią vietą lietuvių kalbos ir literatūros vadovėlių rinkoje užimančios „Bal­tos lankos“ visų vadovėlių parašyti nespėja. O štai visai ne vadovėlių leidybai įkurtas LLTI stebuklingai spėja parengti visoms trims klasėms dviejų dalių vadovėlius, bent jau taip reklamuojasi.

„Tokio chaotiško programų keitimo neprisimenu: iš vienos pusės labai skubama, o iš kitos pusės stabdoma, atrodo, siekiama, kad galiotų tik vienas, valstybės remiamas vadovėlis. Ne­su­daroma galimybė sveikai konkurencijai, nors vadovėlių rengimo reglamentas nėra pakeistas“, – apmaudo neslepia „Baltų lankų“ vadovas Saulius Žukas.

Bet kodėl kiti vadovėlių leidėjai tyli, nors kartojasi ta pati schema kaip ir prieš kelerius metus keičiant lietuvių kalbos ir literatūros programą 11–12 klasėms? Akivaizdu, kad niekas nenori patekti į Švietimo ir mokslo ministerijos ir jos institucijų, valdančių riebius valstybės biudžeto ir ES pinigų kapšus ir lemiančių, ar vadovėlis bus pripažintas tinkamu, ne­malonę. Ne paslaptis, kad mokyklos taip pat nesuinteresuotos pyktis nei su ministerija, nei su jos vadovų partijos kolegomis, valdančiais savivaldybes.

Tiesa, šįsyk leidėjai nutarę netylėti – žada kreiptis į švietimo ir mokslo ministrę.

Ministerijos klerkė stumia programas, kurioms rašo vadovėlius

„Veidas“, paakintas mokytojos N.Bar­ta­šiū­nienės, taip pat ministrės pasiteiravo, ar ji neįžvelgianti viešųjų ir privačių interesų supainiojimo, jei ministerijos darbuotoja pati organizuoja naujos programos pristatymo procesą ir pati rašo vadovėlius šiai programai. Ministrė Au­dro­nė Pitrėnienė keliolikos minučių pokalbiui nerado, o raštu  per atstovę spaudai atsakė: „Tokia situacija būtų netoleruotina, tačiau ministerija neturi duomenų, kad šiuo metu kuris nors iš ministerijos darbuotojų or­ganizuotų naujos programos pristatymo procesą ir kartu rašytų vadovėlius šiai programai. Valstybės tarnautojas pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą privalo informuoti apie interesų konfliktą ir tuomet būtų sprendžiamas klausimas dėl darbuotojo nušalinimo.“

Kodėl tuomet lig šiol N.Poderienė sėdi ant dviejų nesuderinamų kėdžių ir kaip ministerijos tarnautoja aiškina mokytojams, kaip dirbti pagal naują programą, kuriai pati parašė vadovėlį?

Nors ministrės atstovė spaudai Daiva Šalc net perklausė, kas toji galima interesų painiotoja, ir konkrečią tarnautoją įvardijome, bet gal ministrė nežino, kad jos pavaldinę LLTI jau reklamuoja mokykloms kaip jų rengto vadovėlio bendraautorę. Maža to, N.Poderienė buvo nurodyta kaip ministerijos rašto, šią savaitę kvie­tusio pedagogus į seminarą apie naują pro­gramą, rengėja. O būdama LLTI leidžiamo va­dovėlio bendraautorė ji nurodyta kaip pa­grin­dinė seminaro pedagogams pranešėja. Be­je, tarp septynių pranešėjų keturios – LLTI leidžiamų naujų vadovėlių autorės.

Kaip rašto rengėja ji nurodoma ir kituose ministerijos dokumentuose šia tema, pavyzdžiui, vasario 12 d. –  „Dėl vadovėlių ir kitų mo­­­­ky­­mo priemonių įgyvendinant naujas lietuvių kalbos pradinio ir lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo bendrąsias programas“ ar balandžio 19 d. ministerijos rašte, kuriame mokykloms rekomenduojama neskubėti įsigyti naujų vadovėlių. O juk ji pati yra vie­na iš vadovėlių autorių, vadinasi, suinteresuo­ta, kad mokyklos įsigytų būtent jos parengtą.

Tad, kaip teisingai pastebi ministrė, toks asmuo privalėjo deklaruoti savo interesus ir būti nušalintas nagrinėjant visus klausimus šia tema. Bet kodėl tuomet lig šiol N.Poderienė sėdi ant dviejų nesuderinamų kėdžių ir kaip ministerijos tarnautoja aiškina mokytojams, kaip dirbti pagal naują programą, kuriai pati parašė vadovėlį?

Kyla klausimas, ar ministerijos klerkė tapo LLTI vadovėlio bendraautore, nes ji tokia kompetentinga ekspertė, kad be jos indėlio buvo neįmanoma išleisti kokybiško vadovėlio, ar tik savas žmogus sprendimus priimančioje ministerijoje.

Darius Kuolys / BFL nuotr.

Pilietiškumas už dvigubą kainą

Kitas to paties vadovėlio autorius D.Kuolys – ir programos, ir vadovėlio jai kūrėjas. Bu­vu­siam pirmajam nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos kultūros ir švietimo ministrui, pastaraisiais metais pagarsėjusiam ne itin sėkmingais bandymais burti pilietinius judėjimus, priskiriama patriotizmo ir pilietiškumo prioriteto sudarant programas autorystė ar bent jau aktyvus būtent šio prioriteto stūmimas į programas.

Pilietiškumas – labai gražu, nors diskusijų, ar tai esminis literatūros vertinimo kriterijus, būta nemažai. Bet darosi mažiau gražu, kai „Google“ išmeta labai jau panašius į mokyklos programų projektų ir leidinių pavadinimus, net tezes. O už šio projekto rengimą iš ES ir mūsų valstybės biudžetų jau dosniai užmokėta Pilie­tinės visuomenės institutui, kurio ilgametis di­rektorius buvo D.Kuolys.

D.Kuo­lys – ir šio leidinio, ir programos, ir va­do­vėlio autorius.

Pavyzdžiui, Pilietinės visuomenės institutas Europos socialinio fondo ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšomis pernai išleido leidinį „Pilie­čius ugdančios lietuvių kalbos ir literatūros pamokos (papildomi lietuvių kalbos ir literatūros dalyko moduliai pilietiškumui ugdyti)“. Iš keturių šio leidinio autorių du – naujos lietuvių kalbos ir literatūros programos autoriai, trys – LLTI siūlomų naujų vadovėlių autoriai. D.Kuo­lys – ir šio leidinio, ir programos, ir va­do­vėlio autorius.

Mokyklinių programų pertvarkos kritikai neatmeta prielaidos, kad gal viskas ir prasidėjo nuo D.Kuolio vadovaujamo Pilietinės visuomenės instituto laimėto projekto, skirto pilietiniam ugdymui lietuvių kalbos ir literatūros pamokose. O paskui šio projekto pagrindu imta keisti mokyklinė programa, kuriai prireikė naujų vadovėlių. Ir visuose šiuose procesuose – vis tas pats D.Kuolys.

Tad – subtilus klausimas: ar mokesčių mo­kėtojai nemokėjo už tą patį keliskart?

Beje, kaip primena „Google“, Atviros Lie­tuvos fondas (kuris kartu su Valdo Adamkaus fondu vėliau įsteigė ir minėtą Pilietinės visuomenės institutą) 1996–1997 m. buvo skyręs vadinamuosius grantus vadovėlių autoriams. Tarp jų – ir N.Poderienė. O D.Kuo­lys buvo fondo valdyboje.

Brangus valdiškas pigumas

Sakoma, labai nemandagu skaičiuoti svetimus pinigus, bet skaičiuojame savus – mokesčių mokėtojų. O vadovėlių versle jie dideli.

Padauginkite 14 eurų (tokia vadovėlio me­tams kaina) iš 26,6 tūkst. penktokų, 26,7 tūkst. sep­­tintokų, 29 tūkst. devintokų, – išeis beveik 1,2 mln.eurų.

Štai LLTI nustatė tokias naujų vadovėlių kainas: skaitinių penktokams, septintokams ir devintokams vienos dalies vieneto kaina – 7 eurai, o dalys – dvi. Literatūros chrestomatijos vienuoliktokams viena dalis (jų taip pat dvi) – 7,24 euro,  dvyliktokams – 8,69 euro.

Padauginkite 14 eurų (tokia vadovėlio me­tams kaina) iš 26,6 tūkst. penktokų, 26,7 tūkst. sep­­tintokų, 29 tūkst. devintokų (iš viso – 82,9 tūkst.), kuriems privalu nuo rugsėjo mokytis pa­gal naują programą, – išeis beveik 1,2 mln.eurų.

Komercinių leidyklų kainos gali būti dar šiek tiek didesnės. Tačiau LLTI, t.y. valdiškos įs­­taigos, vadovėliai turėtų kainuoti kokį eurą ar būti visai nemokami, nes juos rengiant mokesčių mokėtojai savo kainą jau sumokėję, o produktai, kuriems kurti panaudoti ES ar valstybės biudžeto pinigai, neturėtų būti pardavinėjami už komercinę kainą.

Štai valstybės biudžeto asignavimų valstybės institucijoms ir įstaigoms grafoje nurodyta, kad vien šiais metais LLTI skirta per 1,1 mln. eurų, iš jų darbo užmokesčiui – 711 tūkst. eu­rų. Būtų naivu manyti, kad mokyklinės programos ir vadovėlių leidyba – LLTI ir jos darbuotojų griežtai „užklasinė“ veikla, kurią jie vykdė po darbo valandų ir savaitgaliais, nesinaudodami mokesčių mokėtojų išlaikomomis instituto patalpomis bei darbo priemonėmis ir už tai negaudami algos iš valstybės biudžeto asignavimų.

Priežastys, dėl kurių UPC viešuosiuose konkursuose vis laimi LLTI ar jo direktoriaus pavaduotoja, nurodomos tokios: pigiausias, ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas.

Ministerija ir neneigia, kad naujoms programoms parengti skelbtas viešasis konkursas, o programų ir vertinimo normų rengėjams iš biudžeto skirta 20 tūkst. eurų. O ministerijos įstaigos UPC viešuosius konkursus laimi ne tik pats LLTI, kaip institucija, bet ir jo direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams Aušra Mar­tišiūtė-Linar­tienė, kuri pati buvo ir mokyklinių programų rengėja, ir vadovėlių autorė. Ar čia taip pat nėra kokios viešųjų ir privačių interesų painiavos, nes valstybinio instituto, gaunančio lėšas iš valstybės biudžeto, darbuotojams, turintiems administravimo įgaliojimus, galioja Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymas.

Beje, priežastys, dėl kurių UPC viešuosiuose konkursuose vis laimi LLTI ar jo direktoriaus pavaduotoja, nurodomos tokios: pigiausias, ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas.

Matyt, ši priežastis tikrai vienintelė, nes kaip kitaip, būdama teatro, kino ir dramaturgijos specialistė, A.Martišiūtė-Linartienė 2012 m. spalio 19 d. būtų laimėjusi lietuvių kalbos ugdymo programos, jos projektų vertinimo normų parengimo konkursą (69,8 tūkst. skaičiuojant litais be PVM). Po mėnesio ta pati A.Martišiūtė-Linartienė, šįsyk atstovaujanti ūkio subjektų grupei, laimi šios srities pedagogų ekspertų paslaugų konkursą (dar už 39,9 tūkst. Lt). 2014 m. lapkričio 19 d. jau LLTI, nors nėra nei kalbos tyrimų (juk yra ir valstybinis Lietuvių kalbos institutas), nei pedagoginė institucija, laimi lietuvių kalbos ugdymo metodinių priemonių parengimo ir pristatymo lituanistams seminaruose paslaugų konkursą (dar už 85 tūkst. Lt).

Ir vis dėl vienintelės priežasties – pigumo. Bet kitaip ir negali būti, nes valstybė juk LLTI darbuotojams moka algas, tad honoraras projektų autoriams gali būti mažesnis nei komercinių leidyklų. Todėl akivaizdu, kad kitiems galimiems konkurentams (nebent tai būtų taip pat valstybės įstaiga) čia konkuruoti nėra jokių šansų.

O štai ministerijos klerkė-vadovėlio autorė N.Poderienė ne tik iš valstybės mokesčių mo­kėtojų piniginės gauna algą, bet ir už parengtą vadovėlį turi gauti honorarą.

Ir dar nežinia, kiek kartų už tą patį mokama, nes, pavyzdžiui, ministerijos pavedimu pagal naują programą kūriniais pildoma elektroninė mokymosi šaltinių bazė www.šaltiniai.info. Ministrė didžiuojasi, kad tai bus laisvai prieinama visoms mokykloms. Bet visi žino, kur telikę nemokamo sūrio, o šį projektą finansavo Europos socialinio fondo agentūra. Ir net nebestebina, kad tarp trijų jo įgyvendintojų – ir LLTI. Kaip ir nekelia abejonių, kad, kaip ir prieš keletą metų LLTI rengiant chrestomatijas 11–12 klasėms, dalis šios medžiagos bus ir spausdinamuose leidiniuose, kuriuos LLTI pardavinės mokykloms.

Tad kiek kartų ne tik Lietuvos, bet ir visos ES mokesčių mokėtojai moka už tą patį ir kiek iš tikrųjų jiems kainuoja valdiškos įstaigos parengtas vadovėlis?

O jei jau valstybė, tiesiogiai skirdama per milijoną iš valstybės biudžeto, dar pridėdama per Švietimo ir mokslo ministerijai pavaldžios įstaigos viešuosius konkursus, maža to, sudarydama galimybes komercine kaina bizniauti vadovėliais, už kuriuos mokyklos moka vėlgi mokesčių mokėtojų pinigais, tiek investuoja į vieną valstybinę įstaigą, kas galėtų paneigti, jog tampa ir suinteresuota, kad šios investicijos atsipirktų.

Kokybė – tik deklaracijose

Galų gale šiame kontekste turbūt naiviai nuskambėsiantis klausimas: o ar šiuose programų, vadovėlių, susipinančių pinigų srautų ir personalijų labirintuose kam nors rūpi švietimo kokybė? Juk nuo to priklauso visos Lietuvos ateitis, švietimas – visų sėkmingiausiai besitvarkančių pasaulio valstybių prioritetas.

A.Pitrėnienė pernai, dar iki tapdama mi­nistre, siūlė Švietimo įstatymo pataisas, numatančias padidinti ministerijos atsakomybę už įvairių leidyklų leidžiamus vadovėlius. Bet praktiškai tai išvirto į galimą konkurencijos principų, o gal net Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo nepaisymą, jei jau  vadovėlius ėmė rengti pačios ministerijos klerkė ir programą patys sudarę asmenys, o toks autorių kolektyvas vyrauja ministerijos organizuojamuose seminaruose naujos programos klausimais.

Meldžiamės, kad greičiau baigtųsi europiniai pinigai, nes nuo jų pasirodymo Lietuvos švietime, kaip pripažįsta patys ministerijos biurokratai – smigimas žemyn.

„Mums svarbu, kad mokyklos galėtų rinktis – įsigyti tokius vadovėlius, kurie geriausiai atitiktų mokyklų lūkesčius. Todėl mokyklos turės daugiau galimybių prieš užsisakydamos vadovėlius pačios juos įvertinti, susipažinusios su bazėje pateiktų naujų vadovėlių skyriais ar te­­momis. Tai – viena iš priemonių, siekiant kokybė­s vadovėlių leidyboje. Taip pat siekiant šio tikslo buvo sugriežtinti vadovėlių vertinimo kriterijai, padidintas vadovėlių vertintojų skaičius, parengtas Bendrojo ugdymo dalykų vadovėlių ir mokymo priemonių atitikties teisės aktams įvertinimo ir aprūpinimo jais tvarkos aprašo projektas“, – vardija A.Pitrėnienė.

Bet kol kas akivaizdu, kad svarbiausias kriterijus švietimo srityje lieka mažiausia kaina, o tokią gali siūlyti ne kartą už tą patį pinigus ga­vu­sios valdiškos įstaigos ir jų darbuotojai. Arba, kaip samdant vadovėlių vertintojus, pi­giau­sia pasisamdyti konkurentą, pavyzdžiui, ki­tos leidyklos darbuotoją ar vadovėlio autorių. Būtent tokių faktų, susijusių su vadovėlių vertinimu, pernai nustatė Specialiųjų tyrimų tarnyba.

Nors, kaip tikina ministrė, nuo šių metų vadovėlių vertinimo tvarka sugriežtinta, ar kirs varnas varnui akį – juk į LLTI vadovėlius netiesiogiai jau investuota tiek valstybės ir ES pinigų? Ir kodėl taip skubama per vienus metus pakeisti net trijų klasių – penktokų, septintokų ir devintokų mokymo programas ir vadovėlius, nors akivaizdžiai stringama: iki mokslo metų beliko pustrečio mėnesio, o vadovėlių dar nėra?

Ar įmanoma gera programa ir geri vadovėliai, jei jie – ant abejotino skaidrumo fundamento?

„Gal baigiasi kokių europinių pinigų projekto laikas ir reikia atsiskaityti? Meldžiamės, kad greičiau baigtųsi europiniai pinigai, nes nuo jų pasirodymo Lietuvos švietime, kaip pripažįsta patys ministerijos biurokratai – smigimas žemyn. O nuo priekaištų lengvai atsimušinėjama, nes daug kas yra moralinio, o ne teisinio lygmens ir keliant tautiškumo vėliavas“, – mano vadovėlių leidėjas ir autorius S.Žukas.

Tad klausimą, ar naujoji lietuvių kalbos bei literatūros programa ir nauji vadovėliai padidins vis menkstantį Lietuvos jaunuomenės raštingumą, tenka performuluoti taip: ar įmanoma gera programa ir geri vadovėliai, jei jie – ant abejotino skaidrumo fundamento?

Pabaigai – LLTI reklamuojamo septintos klasės skaitinių vadovėlio su Mikalojaus Kons­tan­tino Čiurlionio (ar jis – privalomas autorius?!) „Karalių pasaka“ ant viršelio autorių kolektyvas: viena mokytoja ir senosios literatūros ekspertas D.Kuolys – abu jau kartą už panašios tematikos darbus gavę atlyginimą ES ir valstybės biudžeto pinigais Pilietinės visuomenės instituto projekte, dar dramos ir kino ekspertė, lietuvių dainuojamosios tautosakos, vaikų folkloro bei tautosakos terapijos specialistė ir – kaip be jos – ministerijos klerkė N.Poderienė.

Be komentarų.

BFL

Aušra LĖKA

„Nežinau, turbūt gerai neparašyčiau nė vienos temos. Gal nebent „Dvaras lietuvių literatūroje“. Bet irgi ne, nes nieko iš nurodytų autorių nemoku mintinai, o reikia citatų. K.Donelaičio moku mintinai, bet tos citatos netinka duotai temai“, – ką reiktų daryti šiųmečio abituriento kailyje gavus lietuvių kalbos ir literatūros egzamino temas, balsiai svarsto Maironio literatūros muziejaus direktorė, rašytoja Aldona Ruseckaitė.

Jei jau rašytoja ir literatūrologė kelia rankas, tai ką darė 32 592 šių metų abiturientai? Jie – rašė, nes lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas privalomas, be jo brandos atestato negausi. Rašė, nors teko rinktis vieną iš keturių temų, tarp kurių praktiškai nelabai ir buvo tokių, kokioms rengtasi pamokose.

Net lituanistai spėlioja, kas paslėpta po temomis

„Negalėčiau pasakyti, kad temos būtų sunkios, bet jos buvo netikėtos, nes tuo požiūriu, koks buvo suformuluotas egzamino užduotyje, nurodytų autorių kūrybos nenagrinėjome. Manau, daug abiturientų dėl to pyksta ant užduočių kūrėjų“, – sako sostinės abiturientas Henrikas.

Jis, kaip ir beveik visi jo bendraklasiai, pasirinko temą „Kaip suprantamas vyriškumas?“ Henrikas daugiausia rėmėsi Vincu Krėve. Kitą pasiūlytą autorių – Joną Radvaną mokėsi labai seniai ir, kaip prisipažįsta abiturientas, ne ką prisimena. O trečias nurodytas autorius – Jurgis Kunčinas irgi nelipo prie temos, nes vienintelio privalomos programos jo kūrinio – „Tūlos“ vyriškumo aspektu mokykloje jie visai nenagrinėjo.

Abiturientai pasakojo, kad ją išvydę vos ne verkti norėjo, tad gelbėjosi, jų manymu, lengvesne tema apie vyriškumą.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkė, Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos mokytoja ekspertė Nijolė Bartašiūnienė patvirtina abituriento žodžius: programose nėra nei moteriškumo, nei vyriškumo temų – nurodomi galimi analizės aspektai, bet šįkart egzamine buvo kitokie.

„Šiemet turbūt sunkiausia tema – „Kam žmogui duota vaizduotė?“. Abiturientai pasakojo, kad ją išvydę vos ne verkti norėjo, tad gelbėjosi, jų manymu, lengvesne tema apie vyriškumą. Pernai abiturientai džiūgaudami rinkosi neva lengvą temą „Ką gali juokas?“, bet šia tema stiprių rašinių nebuvo daug“,  – prisimena N.Bartašiūnienė.

Pedagogai nerimauja, kad tikrai bus sunku objektyviai įvertinti rašinius tiesiog platesnėmis nei plačios samprotavimo temomis „Kam žmogui duota vaizduotė?“ ar „Kaip suprantamas vyriškumas?“ valstybiniame ir „Ar egzistuoja tik viena tiesa?“ ar „Kodėl žmonės švenčia šventes?“ mokykliniame egzamine. O literatūrinio rašinio temos (ypač valstybinio egzamino – „Dvaras lietuvių literatūroje“) itin sukonkretintos.

Pasak mokytojos N.Bartašiūnienės, apie dvaro kultūrą rašė nedaug lietuvių autorių (praktiškai visi ir sudėti į užduotį), tad pamokose šiai temai dėmesio mažai ir skirta. Jei abiturientas sirgo ir praleido tas kelias pamokas, nedaug ką galėtų parašyti. Bet net ir buvęs pamokose – kaip parodys savo kūrybinį mąstymą, jei tokia siaura tema?

N.Bartašiūnienė – tikrai labai patyrusi mokytoja, bet ir jai kyla klausimų, ką užduočių rengėjai paslėpė po gaivališkos prigimties lietuvių literatūroje tema. Pedagogę stebina ir tai, kad mokyklinio egzamino tema „Ar egzistuoja tik viena tiesa?“ sunkesnė nei valstybinio apie vyriškumą, nors turėtų būti atvirkščiai.

Būtų įdomu žinoti, ko ieškoti rašiniuose bus instruktuojami rašinių vertintojai – vyriškumo stereotipo gynimo (vyriškumo kulto, juk net nesakoma „didmoteriškumas“) ar provokacijos, kad būtų pasvarstyta, ar vyriškumas visuomet teigiamas.

„Baltų lankų“ leidyklos, leidžiančios ir mokyklinius vadovėlius, vadovas bei vadovėlių autorius doc. dr. Saulius Žukas, aptardamas bene labiausiai diskutuojamą rašinio temą apie vyriškumą, svarsto: „Iš vienos pusės, į taip suformuluotą temą tarsi laukiama stereotipiško atsakymo, tačiau mokymo programose pabrėžiama vengti stereotipų. Gal norima, kad abiturientas papolemizuotų su stereotipu? Tačiau ar jie išdrįs, nes tai neatitiks vertinimo kriterijų. Tai lyg spąstai abiturientui. Būtų įdomu žinoti, ko ieškoti rašiniuose bus instruktuojami rašinių vertintojai – vyriškumo stereotipo gynimo (vyriškumo kulto, juk net nesakoma „didmoteriškumas“) ar provokacijos, kad būtų pasvarstyta, ar vyriškumas visuomet teigiamas.“

Beje, pernai buvo tema apie moterų vaidmenį literatūros kūriniuose. Gal, kad nebūtų skundų Lygių teisių kontrolieriaus institucijai, kitąmet pamatysime kokią temelę apie translytiškumą?

Rašytojos ir literatūrologės A.Ruseckaitės nuomone, abiturientams rašiniui pasiūlytos temos keistokos, ypač apie vyriškumą. „Gal nebijokime ir temų apie patriotiškumą, jei dejuojame, kad jaunimas nemyli Lietuvos, jei tokio masto emigracija. O viena tema galėtų būti laisvesnė, žinoma, ne apie debesis ir vėją, bet tokia, kur jaunas žmogus, remdamasis savo skaityta lietuvių literatūra ir kitais autoriais, nebūdamas įrėmintas konkrečių trijų, atvertų visas čakras ir išdėstytų savo mintis. Ir jau visiška absurdo viršūnė – moksleiviai pasakoja, kad mokytojai parenka ir jie mintinai kala poezijos ir net prozos kūrinių citatas, nes kaip parašyti rašinį necituojant, o kūrinio tekstu egzamine neleidžiama naudotis. Tai absoliutus atbaidymas nuo literatūros, nes vaikai tai gali prisiminti kaip siaubą“, – baisisi A.Ruseckaitė

Kuo J.Radvanas geresnis už M.Daukšą, o išeiviai – už neemigravusiuosius

„Nemokame kaip prancūzai, anglai, rusai mylėti ir gerbti savo literatūros klasikų. Nereikia įsivaizduoti, kad privalu mėgti jų kūrinius, bet turėtume mokėti džiaugtis, kad jie yra mūsų literatūros istorijoje. Tikrai nesu prieš jaunus autorius, bet štai Žemaitė ar klasikų klasikas dramaturgas Juozas Grušas – jau nebe programiniai autoriai, vadinasi, jų nėra ir egzaminų užduotyse“, – apgailestauja Maironio literatūros muziejaus direktorė A.Ruseckaitė.

Bet ir tie programiniai sulaukia toli gražu netolygaus egzaminų rengėjų dėmesio, ir sunku rasti argumentų kodėl. Štai per pastaruosius trejus metus dažniausiai į egzamino užduotis pateko Antanas Škėma, po jo – Marius Katiliškis ir Kristijonas Donelaitis. Gal sutapimas, bet du iš šios trijulės – išeivijos kūrėjai.

Trečioje pagal populiarumą egzamino užduočių autorių grupėje Maironis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Balys Sruoga, Juozas Tumas-Vaižgantas, Justinas Marcinkevičius ir dar vienas daug metų ne Lietuvoje gyvenęs rašytojas – Jurgis Savickis. Kas galėtų kvescionuoti A.Škėmos, vieno populiariausių tarp jaunimo lietuvių autorių, ar M.Katiliškio indėlį į lietuvių literatūros klasiką. Bet, kaip ironizavo viena mokytoja lituanistė, tai asocijuojasi ir su mūsų provincialumu, kai plauti indus anglijose skamba kažkaip svarbiau nei kokiame Balbieriškyje.

Bet jau ką myli egzaminų užduočių sudarytojai, tai akla meile: A.Škėma tiko visoms  temoms: ar egzistuoja tik viena tiesa, apie prarastos tėvynės ilgesį, apie šeimą, apie atmintį, apie laisvę, ieškant atsakymo, ar galima gyventi be kaukių. M.Katiliškio egzaminų užduočių rengėjai nerado kuo pakeisti nei gaivališkumo, nei moters vaidmens, nei meilės, nei pavasario, nei žmogaus santykio su žeme temomis.

O neapsakomo gražumo „Anykščių šilelio“ autorius Antanas Baranauskas ar iškilieji Vytautas Mačernis, Adomas Mickevičius, Sigitas Geda per pastaruosius trejus metus prisiminti tik po vienąkart.

Pastaruosius trejus metus iš eilės tarp egzamino autorių vis atsiduria J.Radvanas (leisiu priminti, nes ne tik abiturientai buvo primiršę jo kūrybą, – tai apie XVI a. vidurį, –1592 m. lotyniškai kūręs poetas). Egzaminų sudarytojų jis priderinamas prie bet kokios temos: šių metų egzamine juo remtis buvo siūloma ne tik rašant, kas tas vyriškumas, bet ir tema „Ar egzistuoja tik viena tiesa?“, o pernai – „Pareigos samprata Lietuvos literatūroje“.

Bet ar tikrai nebevertas abiturientų dėmesio į mokyklos programą įtrauktas, bet į egzaminų temas nebepatenkantis Mikalojus Daukša? O „privalomajam“ Martynui Mažvydui per minimą laikotarpį pavyko prasibrauti į užduotis vos kartą. „Nėra jie mažiau verti už J.Radvaną. Bet kažkas pasidaro madingas, tą kasmet ir įrašo“, – pastebi A.Ruseckaitė.

Beje, kas parenka temas ir autorius – beveik valstybės paslaptis, kurią saugo Nacionalinis egzaminų centras. Ar tikrai tai ir po egzamino turi likti paslaptimi?

Ką tikrina egzaminas

„Lietuvių kalbos ir literatūros rašinio egzamino reikia, nes vaikai nebemoka reikšti minčių, o jie turi to išmokti. Bet švietimo ekspertai taip ir neišgryninę egzamino koncepcijos, ką jis turi tikrinti: ar ko vaikas neišmoko, ar ką moka ir kaip geba žinias bei gebėjimus pademonstruoti per egzaminus“, – sako Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkė N.Bartašiūnienė.

Literatūrologės ir rašytojos A.Ruseckaitės manymu, apskritai gal abiturientų rašybą patikrinti reikėtų diktantu, nes jaunimas tampa beraštis, o literatūros egzaminas galėtų būti pusiau žodžiu, nes jaunimas ir žodžiu reikšti minčių neišmoksta, ir prastai orientuojasi literatūros istorijoje.

Pernai Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros profesorė dr. Irena Smetonienė ir Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvių ir lyginamosios katedros profesorius dr. Dainius Vaitiekūnas, išanalizavę egzamino rašinius, konstatavo, kad abiturientai neturi susiformavę asmeninio santykio su literatūra, rašo klišėmis, abstraktybėmis. O juk mokykline programa siekiama ugdyti individualų kritinį mąstymą, mokėti lyginti ir vertinti kūrinius, aptarti sąsajas su dabartimi, ugdyti stiliaus individualumą, gebėjimą autentiškai mąstyti.

Bet, pasak mokytojos N.Bartašiūnienės, sunku to tikėtis, kai tam turima tiek pamokų, kad per privalomą programą tik perbėgama. Tad vaikams net painiojasi autorių pavardės ir kūrinių pavadinimai, o juk reikėtų laiko apie kūrinius diskutuoti, įrodinėti tiesas. „Gaila, kad švietimo strategai nėra iki galo sutarę dėl esminių principų: vienas rodo į dangų, kitas į vandenį, trečias į sausumą“, – apgailestauja pedagogė.

O pabaigoje – klausimas jums: kokią temą rinktumėtės, jei šiemet būtumėte abiturientas ir tikėtumėtės gauti brandos atestatą? Ne vienas to paklaustas rašytojų gildijos narys, pedagogas ar knygų leidėjas ilgai dvejojo, ką atsakyti, bet viešai dvejonėmis dėl lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino užduočių retas dalijosi. Kas nenorėjo kritikuoti kolegų, o kas – maitinančios Švietimo ir mokslo ministerijos ir jos institucijų rankos.

BFL

Aušra LĖKA

Uždraudus juridiniams asmenims finansuoti partijas nemažai smulkiųjų ir vidutinių verslininkų jas prieš rinkimus remia kaip fiziniai asmenys. Didžiųjų verslo magnatų tarp jų beveik nėra. Tačiau pastarųjų savaičių politinės korupcijos skandalai perša prielaidą, kad tepasikeitė pinigų supakavimas.

Kas kitas? Apie tai belieka tik spėlioti, kai STT beveik už rankos sugauna skaidrumą vis pabrėždavusį ligtolinį Liberalų sąjūdžio lyderį Eligijų Masiulį, o po kelių savaičių jau krečia Darbo partijos vicepirmininko (faktinio lyderio Lietuvoje, nes oficialusis reziduoja Briuselyje) Vytauto Gapšio namus ir darbo vietą Seime.

Abu politinio elito veikėjų skandalus tarpusavyje sieja tas pats vardiklis – koncernas „MG Baltic“, kurio viceprezidentui Raimondui Kurlianskiui pareikšti įtarimai dėl papirkimo, prekybos poveikiu ir neteisėto disponavimo valstybės paslaptimi.  Prokurorai žada įtarimus pildyti toliau. Neatmestina, gal ir naujomis po­litikų pavardėmis bei partijų pavadinimais.

Dalis verslo savo įpročių nepakeitė, tik dabar pinigus kitaip supakuoja, pavyzdžiui, į savo gamybos alkoholinio gėrimo dėžutę.

Beje, „MG Baltic“ garsėjo kaip dosnus ne tik liberalų partijų rėmėjas, kol tai nuo 2012 m. juridiniams asmenims įstatymu buvo uždrausta. „MG Baltic“ vienintelis akcininkas ir prezidentas Darius Mockus, sekdamas kito verslo giganto – „Achemos“ grupės prezidento, dabar jau a.a. Bronislovo Lubio pavyzdžiu, rėmė daugumą solidžių partijų ir panašiomis sumomis.

Per nepilnas tris savaites specialiųjų tarnybų kratos jau antros iš didžiųjų partijų lyderių būstuose ir darbo vietose perša prielaidą, kad gal dalis verslo savo įpročių nepakeitė, tik dabar pinigus kitaip supakuoja, pavyzdžiui, į savo gamybos alkoholinio gėrimo dėžutę (gal „MG Baltic“ vertėtų užpatentuoti kokio alkoholinio gė­rimo pavadinimą „106 tūkstančiai“?) ar pa­slėptą reklamą savo valdomoje žiniasklaidoje?

5 502 491 euras – tiek pernai atseikėta devynioms partijoms, kurios rinkimuose sugebėjo gauti bent jau 3 proc. rinkėjų balsų.

Beje, prie kratų adresų šią savaitę  prisidėjo ne tik V.Gapšio ir „MG Baltic“ įmonių, bet ir dar vienos verslo imperijos – „Vilniaus prekybos“ pagrindinio akcininko Nerijaus Numavi­čiaus valdomos įmonės „Bertona Holdings Limited“ vadovės. Spėjama, kad ir tai susiję su vis naujų siužetinių linijų įgyjančiu „MG Baltic“ galimų politinių kyšių skandalu.

Ar tikrai partijos neišgyventų, jei laikytųsi padorumo ir neimtų kyšių iš verslininkų? Vis dėlto kiek ir kam partijoms reikia pinigų?

Mokesčių mokėtojų milijonai – partiečių baliams-festivaliams

Socialdemokratai pernai gavo beveik 1,9 mln., Darbo partija ir Tėvynės sąjunga-Lie­tu­vos krikščionys demokratai – beveik po 1,6 mln., Liberalų sąjūdis – arti 1,2 mln. eurų, „Tvar­ka ir teisingumas“ neperžengė milijono – tu­r­ėjo 0,9 mln. eurų, kitų partijų pajamos buvo mažesnės.

Didžiausia partijų finansinė donorė – valstybė, t.y. mokesčių mokėtojai: lėšos iš valstybės biudžeto sudaro apie 70 proc. partijų pajamų.

5 502 491 euras – tiek pernai atseikėta devynioms partijoms, kurios rinkimuose sugebėjo gauti bent jau 3 proc. rinkėjų balsų. Daug ar mažai tie 5,5 mln., galima vertinti lyginant: pa­vyzdžiui, visų valstybės socialinių darbuotojų at­ly­ginimams padidinti bent 70 eurų šių metų biudžete numatyta skirti 6,5 mln.

Demokratija kainuoja, ir nieko čia nepadarysi. Tačiau demokratijos kaina ir išlaidavimas neturi nieko bendra. Mokesčių mokėtojai susimeta partijoms demokratijos vardan ir tam, kad jos investuotų į valstybės pažangos galimybių tyrimus, rengtų projektus opiausioms problemoms spręsti. Deja, pinigai taškomi labai jau keistiems tikslams.

„Suve­ny­rai jubeljatams“ (taip ir parašyta) – 16 700 eu­rų. Nieko sau suvenyrai! „Jubeljatams“ neabejotinai pasisekė. Mokesčių mokėtojams – ne.

Štai kelios socialdemokratų išlaidų eilutės:  LSDP šventė Kovo 8-osios proga – 14 tūkst., LSDP sąskrydis – 38,8 tūkst., LSDP palapinės – 11,3 tūkst., LSDP atributika – 6,4 tūkst., kanceliarinės prekės – 55,1 tūkst., trumpalaikio turto įsigijimas – 40,6 tūkst. eurų ir t.t., ir pan. LSDP prezidiumo posėdžiai kainavo 7400, plius LSDP tarybos po­sėdžiai – dar 5650 eurų. Reikia fantazijos tiek išleisti posėdžiams, lyg kiekvienam prezidiumo ar tarybos nariui būtų mokama kaip kokiam kviestiniam profesoriui už akademinę valandą.

Arba štai dar viena išlaidų eilutė: „Suve­ny­rai jubeljatams“ (taip ir parašyta) – 16 700 eu­rų. Nieko sau suvenyrai! „Jubeljatams“ neabejotinai pasisekė. Mokesčių mokėtojams – ne.

Partijos, kaip rodo jų ataskaitos Vyriausiajai rinkimų komisijai, daug pinigų išleidžia ne tik rinkimų kampanijoms, reklamai, partijos renginiams, bet ir komunaliniams mokesčiams, transportui, aparatui išlaikyti. Štai Darbo partija samdo 43 aparato darbuotojus, per metus atsieinančius 115,5 tūkst. eurų. Konservatoriai turi 29 aparato darbuotojus, kurie kainuoja net 259,4 tūkst. eurų. Socialdemokratams užtenka 15 darbuotojų, o jų išlaikymas atsieina 178,1 tūkst. Liberalai išlaiko 14 darbuotojų už 154,8 tūkst. eurų. „Tvarkiečius“ aptarnauja septyni aparato darbuotojai, kainuojantys 83,3 tūkst. eurų. Tiesa, parlamentinės partijos „sukasi“ Sei­mo nariams ir frakcijoms priklausančius pa­tarėjų ir padėjėjų etatus turinčius žmones naudoti ir kaip partijos aparatą.

Transporto išlaidoms didžiosios partijos skiria per 30 tūkst. eurų, tik liberalai kiek mažiau – 21, 3 tūkst.  Už partijos patalpų išlaikymą so­cial­demokratai per metus moka 52 tūkst., Dar­bo partija – 48,2 tūkst. liberalai – 38,5 tūkst., „Tvarka ir teisingumas“ –  9,8 tūkst. eurų.

Kai kurių partijų valdomas nekilnojamasis turtas kelia nuostabą: štai „darbiečiai“ už 1738 eurus įsigiję pastatą Zarasuose. Gal tai kokia slėptuvė, jei vėl kam iš lyderių prireiktų, – nereiktų bėgti į Rusijos gilumą?

Partijos deklaruoja valdančios labai įvairų turtą, pavyzdžiui, konservatorių finansinis turtas – „Lietuvos aido“ 4324 akcijos už 20 037 eurus. Kaip sakoma, be komentarų.

Už kiek iš tikrųjų galėtų išgyventi partija

Jei partijos ne tik kiek daugiau nei pusmetį bandytų apie save priminti didžiuliais plakatais gatvėse, o nuolat nuosekliai dirbtų skatindamos valstybės pažangą, nereikėtų ir, anot šių metų Seimo rinkimuose su konservatoriais debiutuosiančios praėjusios kadencijos finansų ministrės, dabar Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojos Ingridos Šimonytės, balių-festivalių. Bet ir šie partijoms galėtų kainuoti pigiau, jei piliečiai norėtų paremti jų idėją, o ne iš jų uždirbti ar prisidėdami prie renginio užsitikrinti sėkmę tos partijos valdomų ministerijų viešuosiuose pirkimuose, kaip kad STT kilo įtarimų, kas ir kokį dramblį pirko „Tvarkos ir teisingumo“ remtame renginyje „Pirk dramblį“.

Socialdemokratų vidinis są­skrydis už 38 840 eurų ir didžiulį rezonansą visoje valstybėje sukėlusi A.Tapino su bendraminčiais surengta šventė visuomenei – 12 335 eu­rai.

Yra su kuo palyginti: štai kolega žurnalistas Andrius Tapinas, atsakydamas į pasigirdusius klausimus, kas užsakė ir apmokėjo jo inicijuotą  „Laisvės pikniką“, pateikė išlaidų kalkuliaciją. Prieš porą savaičių Kauno rajone vykusio renginio, savo mastu (suvažiavo apie 10 tūkst. žmonių, tarp jų – ir Prezidentė Dalia Gry­baus­kaitė) ir nuotaika daug kam sukėlusio asociacijas su Sąjūdžio mitingais, su nemokamu grandioziniu žvaigždžių koncertu išlaidų sąmata tokia: 12 335 eurai (su PVM). Palyginti ne­daug, nes viena bendrovė suteikė milžiniškų nuolaidų scenai ir jos įrangai, kita – fejerverkams, trečia – organizavimo paslaugoms, ketvirta teikė nemokamą apsaugą ir t.t. Plius per savaitę surinkta 10 tūkst. eurų paramos iš rėmėjų vien mainais už padėką nuo scenos, nes rėmėjai sakė tikintys idėja ir norintys prisidėti. 2,3 tūkst. eurų gauta už parduotus marškinėlius, festivalio biudžetui dar teks 10 proc. nuo renginyje prekiavusių maitinimo įstaigų apyvartos. Jei pinigų liktų, festivalio rengėjai juos pažadėjo atiduoti nepasiturinčioms Kauno ra­jono šeimoms.

Palyginkime: socialdemokratų vidinis są­skrydis už 38 840 eurų ir didžiulį rezonansą visoje valstybėje sukėlusi A.Tapino su bendraminčiais surengta šventė visuomenei – 12 335 eu­rai. Prasmingas masinis visuomeninin­kų renginys – daugiau nei triskart pigesnis nei vienos par­tijos vidinis pasibuvimas.

Į pasipylusius kaltinimus, kas užsakė ir kas apmokėjo renginį, A.Tapinas atsakė: „Aš puikiai suprantu, kaip sunku, kaip nepaprastai sun­ku patikėti, kad šitais žymėtų pinigų, į me­dijas prakišamų politikų ir juodosios buhalterijos laikais gali būti renginių, kuriuos užsako ne po­litikai, o viešasis interesas. Ir kad žmonės su­sirenka, nes tiki idėja, o ne dėl to, kad kažkas mė­to iš viršaus ledus ar žada rojaus obuoliukus.“ Ne tik susirenka, bet ir paremia.

Rinkėjų balsuoti pinigais neskatina

Jei partijos glaudžiau bendrautų su visuomene, galėtų gerokai papildyti ir savo biudžetą: Valstybinė mokesčių inspekcija suskaičiavo, kad pernai 30 partijų gavo 888,5 tūkst. eurų joms savanoriškai skirtų gyventojų pajamų mokesčio 1 proc. dalies. 2014 m. ši suma bu­vo 750,6 tūkst., 2013 m. – 797 tūkst., skaičiuo­jant eurais. Bet ji vis dar tesudaro apie de­šim­tadalį partijų pajamų, nors galėtų būti daug didesnė.

Ne ką didesnė ir kita partijų pajamų dalis – nario mokestis. VRK pažymoje apie partijų pinigus 2015 m. apžvelgiamos 15 partijų pernai tesurinko 677,6 tūkst. eurų nario mokesčio, aštuonios jo visai nerinko.

Analizuojant nario mokesčio mokėtojus ir sumokėtas sumas išlenda visokiausių kuriozų. Štai iš 21,7 tūkst. socialdemokratų nario mo­kestį moka 14,6 tūkst., iš 15 tūkst. konservato­rių – 8,4 tūkst., iš 7,9 tūkst. liberalų – 3,7 tūkst., o Darbo partija, deklaruojanti, kad turi net 23,1 tūkst. narių, teturi 2,5 tūkst. nario mokesčio mokėtojų.

Bet tai dar ne rekordas: partija „Rusų aljansas“ tokių teturi… du, bet jie per metus sumokėjo 2,3 tūkst. eurų. Vidutinis Lietuvos partijų metinis nario mokestis – 20,23 euro, tačiau Rusų aljanso – net 1153 eurai, Žaliųjų partijos – 863 eurai. Čia vidurkį pakėlė du ypač dosnūs partijos nariai: vienas sumokėjo 13,2 tūkst., kitas – 13 tūkst. eurų. O štai konservatorių vidutinis nario mokestis metams – vos 5,65 euro.

Kiekviena partija pati nusistato nario mo­kes­čio mokėjimo tvarką, tik yra nustatytos jo metinės lu­bos, pernai siekusios 14,3 tūkst. eurų, bet su­ma neturi viršyti 10 proc. asmens metinių pajamų. Kai kuriose partijose nustatytą procentą nuo atlyginimo moka į politinius postus išrinkti partiečiai.

Tačiau įdomiausia, kad nepartiniai asmenys ne tik vis dažniau užpildo partijų rinkimų sąrašus, partijoms tarp tūkstančių savo narių ne­randant bent šimto tinkamų kandidatų, – ne par­tijų nariai net bando mokėti partijos nario mo­kestį. Pernai 1281 asmuo sumokėjo 17,7 tūkst. eurų partijos nario mokesčio, nors jokios par­tijos nariai nėra. Tokios įmokos neteisėtos, tad jų partijos negalėjo priimti.

Fiziniai asmenys, kaip ir patys kandidatai, gali aukoti ir rinkimų kampanijoms. Aukos ri­bos nustatomos atsižvelgiant į praėjusių kalendorinių metų ketvirtojo ketvirčio vidutinio mė­nesinio darbo užmokesčio dydį. 2016 m. politinių kampanijų metu fiziniai asmenys galės au­ko­ti iki 7570 eurų (420 eurų daugiau nei pernai), kandidatai – savo politinei kampanijai, par­tijos nariai – mokėti nario mokestį iki 15 140 eurų (840 eurų daugiau nei pernai). Tiek vieno asmens paaukotų aukų suma, tiek partijos nario sumokėto nario mokesčio suma per ka­lendorinius metus negali viršyti aukotojo, partijos nario deklaruotų pajamų 10 proc.

Buvo taupi finansų ministrė – bus taupi kandidatė

Kiek kainuos rinkimų kampanija, pirmąkart Seimo rinkimuose kandidatuosianti finansų eksministrė I.Šimonytė sako dar neskaičiavusi, bet tikina tikrai neplanuojanti „ypatingų išlaidų, kokių balių-festivalių“. „Nemanau, kad palankumą ga­liu pirkti ir kad jį reikia pirkti“, – tokios pozicijos laikosi I.Šimonytė.

Žinoma, beveik visai be pinigų laimėti rinkimus – išimtis iš taisyklės. Štai dabartinis Šiaulių me­ras Artūras Visockas, praėjusią kadenciją pats save išsikėlęs į miesto tarybą, rinkimams iš­­leido 12 litų ir mandatą laimėjo. Bet iki tol jis nemažai laiko praleido, kaip sakoma, ant „bačkos“, kritikuodamas valdžią. Be abejonės, ne­rei­kia didelių išlaidų reklamai ir kai į politiką ei­na žinomas dėl savo dar­bų žmogus, kaip buvę fi­nansų, vidaus ministrai ar olimpinis čempionas.

Vis dėlto tam prieš penkerius metus ir pa­keistas įstatymas uždraudžiant juridiniams as­menims finansuoti partijas, kad būtų pristabdytas politinis teatras, kai fakelų apsuptam rinkimų herojui užteko tylint mąsliai įbesti žvilgsnį į tolį ir it užhipnotizuotos minios už jį balsavo. Pi­nigų tokiems politiniams spektakliams reikėjo, o už pinigus politikai, jokia paslaptis, verslui atidirbinėjo jiems palankiais įstatymų projektais ar net postais aukščiausioje valdžioje. Juk ne­daug trūko, kad garsusis Rolando Pakso rė­mė­jas Jurijus Borisovas už rinkimams skirtą milijoną būtų ėmęs valdyti Lietuvą iš S.Dau­kanto aikštės.

Draudimas įmonėms aukoti politikams traktuotas kaip priešnuodis korupcijai. Tačiau politinė korupcija štai vis tiek klesti, tad atsirado siūlytojų vėl atkeisti įstatymą.

Trumpa atmintis: ir kai tai buvo leidžiama daryti oficialiai, partijos nevengė iš verslo imti „banko bilietais“, kaip kalbėjo dėl kyšio taręsi 2004 m. politinės korupcijos skandalo veikėjai.

„Kai juridiniams asmenims buvo leidžiama finansuoti partijas, korupcinių skandalų vis tiek buvo. Buvo aukų ribos, o kai kam jų neužte­ko, todėl buvo bandoma jas apeiti. Vadinasi, drau­­dimai ir korupcija – nesusiję dalykai. O valstybėse, kuriose tokia parama leidžiama, rin­­kimai labai brangūs. Nežinau, ar brangūs rin­­kimai, kai daugybė pinigų leidžiama vaizdams, o mažiau dėmesio skiriama turiniui, turi pri­­dėtinę vertę politinei kultūrai, politiniam dis­­kursui, apskritai politinei sistemai. Pir­miausia reikia siūlyti idėjas, o ne gražius portretus“, – neabejoja pirmą kartą rinkimuose kan­didatuosianti I.Šimonytė.

Partijų finansus analizavusi Vytauto Di­džio­jo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fa­kulteto docentė dr. Ingrida Unikaitė-Ja­kun­tavičienė taip pat mano, kad nereikėtų grįžti prie senos tvarkos, juolab Lietuvoje apribojimai remti partijas tikrai nėra griežčiausi. Nors partijų finansavimo modeliai skirtingose šalyse labai įvairūs, jei teikiamos subsidijos iš valstybės biudžeto, kiti kanalai paprastai pridaromi. O Lietuvoje, politologės įsitikinimu, yra pa­kan­kamai galimybių paremti partijas joms skiriant 1 proc. sumokėto gyventojų pajamų mo­kes­čio ar paremiant rinkimų kampanijos metu, nemažai pinigų skiriama iš valstybės biudžeto. Be to, dabar rinkimų kampanijos persikelia į in­ternetinę erdvę, o tai kainuoja ne tokius di­delius pinigus kaip reklama televizijoje.

Kauno technologijos universiteto (KTU) Viešosios politikos ir administravimo instituto tyrėja Vitalija Simonaitytė taip pat mano, kad da­bar partijos turi pakankamai pinigų. „Rin­ki­mų kampanijoms papildomi pinigai gali pridėti reklamos kiekybės. Bet ar tikrai to reikia?“ – svarsto V.Simonaitytė.

O gausinant partijų biudžetus ji visų pirma patartų partijoms prašyti gyventojų skirti joms 1 proc. sumokėto gyventojų pajamų mokesčio, nes tai būdas ne tik papildyti partijos piniginę, bet ir nenutolti nuo visuomenės.

V.Simonaitytė nemano, kad pagrįsti mažesnių partijų skundai, jog iš valstybės biudžeto fi­nan­suojant tik tas partijas, kurios rinkimuose su­lau­kia bent 3 proc. rinkėjų balsų, iškreipiama kon­kurencija. Tiesa, valstybės pinigų gauna tik de­vynios iš 38 oficialiai registruotų partijų. Bet nė vienai partijai neuždrausta gauti iš valstybės lė­šų, tik reikia, kad jos pelnytų nors nedidelį rinkė­jų palaikymą rinkimuose. Be to, negauti valsty­bės paramos nėra kliūtis gerai pasirodyti per rin­kimus – juk ir 2012 m., jau galiojant draudimui ju­ridiniams asmenims finansuoti partijas, į Sei­mą atėjo politikos naujokai – „Drąsos ke­lias“.

Juridinių asmenų aukų partijoms draudimu visų pirma siekta sumažinti korupciją ir partijų priklausomybę nuo verslo interesų. Tačiau V.Si­monaitytė, kartu su kita KTU tyrėja Vaida Jan­kauskaite išanalizavusi Lietuvos politinių partijų pajamas 2008–2014 m., atsekė labai įdo­mų fak­tą. Fizinių asmenų aukų analizė uždraudus ju­­ridinių asmenų aukas rodo, kad praktiškai vi­sos didelės įmonės (išskyrus kelis atvejus), anksčiau buvusios vienos pagrindinių politinių partijų donorių ir rėmusios net ne vieną partiją, 2012 m. Seimo rinkimų kampanijos metu partijoms fi­nansavimo neskyrė. O nemažai smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių akcininkų ir vadovų to­liau paremdavo partijų rinkimų kampanijas kaip fiziniai asmenys.

„Priežasčių tam gali būti ne viena. Gal ne­norima deklaruoti pajamų, o tai aukotojai privalo padaryti, be to, smulkiosios ir vidutinės įmonės valdomos vieno ar kelių asmenų, tad nuspręsti, kuris iš asmeninių lėšų parems partiją, yra paprasčiau. Bet ir buvusios didžiosios partijų donorės plečia lobistinių strategijų spektrą, ieškodamos, kaip paveikti politinių sprendimų priėmimą ir išlaikyti įtaką politinėje arenoje“, – mano V.Simonaitytė.

Klausimas – kokios tos lobistinės strategijos. Pinigus pakuoti į 106 tūkst. eurų talpos al­koholio dėžutes? Peršasi įtarimas, kad parama išliko panaši, tik šešėlyje. „Atmesti tokios prielaidos negalima, bet nėra ir įrodymų tam patvirtinti“, – konstatuoja V.Simonaitytė.

Nebent dabar kaip sniego gniūžtė vis naujais galimais įtariamaisiais apaugantis politinės korupcijos skandalas bus tas lūžio taškas, at­skleisiąs partijų juodąsias buhalterijas ir nuo jų atgrasysiąs.

Juolab kad partijų finansų politika rodo ir tai, kokią funkciją valstybėje jos prisiima. „Problema, kad politinis laukas nelabai su­­pra­tęs, dėl ko jis politikoje“, – apgailestauja rin­kimų debiutantė I.Šimonytė, siūlanti partijoms investuoti į idėjas, o ne paveikslėlius.

Kaip Lietuvoje kito partijų finansavimo tvarka

1990–1999 m. politinis finansavimas Lietuvoje buvo reguliuojamas gana laisvai, tam tikras taisykles įtraukiant į partijų veiklą reglamentuojančius teisės aktus. 1999 m. priimtas pirmas konkrečiai partijų finansavimą reglamentuojantis įstatymas. Politinio finansavimo reglamentavimo lūžis – 2010 m. priimta nauja Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo redakcija. Daugiau nei dešimtkart apriboti aukos dydžiai, sumažintos leistinos rinkimų kampanijų išlaidos. Nuo 2012 m. visai uždraustos juridinių asmenų aukos, fiziniams asmenims leista aukoti tik per politines kampanijas, o jų aukų dydis sumažintas perpus ir negali viršyti 10 proc. aukotojo deklaruotų metinių pajamų. Leista 1 proc. sumokamo gyventojų pajamų mokesčio skirti pasirinktai partijai. Vietoj anksčiau galiojančių dalies politinių kampanijų išlaidų kompensacijos įvestos tiesioginės valstybės dotacijos, kurios tapo pagrindiniu partijų finansavimo šaltiniu.

Po šio mėnesio skandalų verta pridurti – didžiausiu oficialiu šaltiniu.

BFL

Aušra LĖKA

„Politikos biznis turi savas buhalterijos taisykles, kurios visiškai nesutampa su mokesčių inspekcijos patvirtinta bu­hal­terine apskaita“, – Audrius Butkevičius, tas pats, kuris už tokią buhalteriją sėdėjęs už grotų, pareiškė 2004 m., po­­litinės korupcijos skandalo piko metu. Praėjo 12 metų. Dar vienas skandalas su panašiu scenarijumi: iki rinkimų – pusmetis, vie­­nas politikas, minėtas ir aname skandale, galbūt prekiauja įtaka ir dabar, du toliau daro svaiginamą politinę karjerą.

Įtariamiesiems politine korupcija vienodai at­­laidūs ir kolegos politikai, ir rinkėjai, ir Te­mi­dė. Nors 2004 m. paskelbti telefoniniai po­kalbiai nedavė jokio pagrindo abejoti, kad verslas perka, o politikai parduoda „pirkėjams“ pa­lankius politinius sprendimus, Seimas at­si­sakė duoti sutikimą tris įtariamus parlamenta­­rus patraukti baudžiamojon atsakomybėn, o pri­trū­kus įrodymų netrukus byla subliūško. Pra­leidę vieną kadenciją du iš trijų buvusių įtaria­mųjų grįžo į politikos elitą, kuriame tebėra.

Eligijaus Masiulio pažadą apsiginti galima suprasti ir taip: apsigynė dauguma anksčiau įkliuvusių politikų, apsigins ir jis.

Tad šiandien teisėsaugos institucijų slenksčius minančio Eligijaus Masiulio pažadą apsiginti galima suprasti ir taip: apsigynė dauguma anksčiau įkliuvusių politikų, apsigins ir jis. Teisinėje valstybėje negali neigti: jei teismo nepripažintas kaltu, vadinasi, nekaltas. Tačiau visuomenei išlieka dilema: ar STT, prokuratūra, o jei byla nueina iki teismo – ir šis iš tiesų be pagrindo vis bando sukompromituoti politikus, ar tik yra per menka teisinė kvalifikacija įrodyti jų kaltę.

Per vieną savaitę – įtarimai dviejose politinės korupcijos bylose

Teisėsauga praėjusią savaitę atrodė nusiteikusi ryžtingai: pasitraukusiam iš Seimo ir Liberalų sąjūdžio pirmininko posto E.Ma­siu­liui pareikšti oficialūs įtarimai dėl prekybos poveikiu, kyšio paėmimo ir neteisėto praturtėjimo, o „MG Baltic“ viceprezidentui Rai­mon­dui Kurlians­kiui anksčiau pareikšti įtarimai dėl papirkimo ir prekybos poveikiu papildyti neteisėtu disponavimu valstybės sutartimi.

Minimi konkretūs objektai ir projektai bei teisės aktai, už kurių sau naudingą baigtį neva galėjo politikui susimokėti „MG Baltic“, skamba komiškai: Jono Basanavičiaus paminklas, kelio Vilnius–Utena koncesijos projektas ar kredito unijų įstatymas. Bet mokantieji skaičiuoti suvokia, kad opoziciniai liberalai, net jei visi dvylika dalyvautų Seimo posėdyje ir balsuotų, lemiamos įtakos nepadarys. Tačiau verslininkai moka ne tik skaičiuoti, bet ir planuoti į priekį. Kaip žinome, liberalams buvo prognozuojama neabejotina sėkmė rinkimuose ir arti šimtaprocentinės galimybės būti valdančiojoje daugumoje.

Praėjusią savaitę įvyko reikšmingas postūmis ir kitame galimos politinės korupcijos tyrime: Generalinė prokuratūra Vilniaus apygardos teismui perdavė baudžiamąją bylą, kurioje kaltinimai prekyba poveikiu pareikšti dviem asmenims, byloje taip pat figūruoja „Tvarkos ir teisingumo“ partijos lyderis europarlamentaras Ro­landas Paksas.

Kuo baigsis šios dvi ne kokių eilinių politikų, o politinių partijų lyderių galimą korupciją tiriančios bylos, skandalo piką pasiekusios Seimo rinkimų tiesiojoje?

STT pernai ėmėsi ikiteisminio tyrimo, gavę duomenų, kad „Lietuvos ryto“ akcininkas ir vyriausiasis redaktorius Gedvydas Vainauskas sutarė su R.Paksu, jog šis už kyšį paveiks jo partiečio vadovaujamai Aplinkos ministerijai pavaldžios Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos darbuotojus, kad šie leistų naudoti naują „Norfos“ parduotuvę Prienuose. G.Vainauskas taip neva norėjęs pagelbėti „Lietuvos ryto“ krepšinio komandos rėmėjui. G.Vainauskui pateikti įtarimai prekyba poveikiu. Prokurorai taip pat yra kreipęsi į Europos Parlamentą dėl R.Pakso teisinės neliečiamybės panaikinimo, nes ir jam nori pa­reikšti analogiškus įtarimus.

Kaltinimai prekyba poveikiu pateikti ir buvusiam premjero Algirdo Butkevčiaus visuomeniniam konsultantui, buvusiam „Omnitel“ vadovui Antanui Zabuliui: neva jis už kyšį tikėjosi, kad G.Vainauskas, pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi ir pažintimis, paveiks Fi­nan­sinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnus jį dominančiame tyrime.

Kuo baigsis šios dvi ne kokių eilinių politikų, o politinių partijų lyderių galimą korupciją tiriančios bylos, skandalo piką pasiekusios Seimo rinkimų tiesiojoje? Belaukiant atsakymo į šį klausimą verta prisiminti, kuo panašūs įtarimai politikams baigdavosi lig šiol.

Audrius Butkevičius – Seimo narys už grotų

Pirmojo Lietuvos krašto apsaugos ministro, Nepriklausomybės atkūrimo akto signataro, vieno iš Sąjūdžio pirmeivių A.Butkevičiaus

1997 m. kyšio istorija – didžiausias pirmojo ne­priklausomybės dešimtmečio politinės korupcijos skandalas. Priešingai nei beveik visi vėlesni, jis pasibaigė už grotų.

Vokas su 15 tūkst. JAV dolerių, kurį imantis iš degalų bendrovės „Dega“ direktoriaus Klemenso Kiršos sulaikytas A.Butkevičius, šiandien atrodo kaip kokie arbatpinigiai, bet tuomet tai buvo ne tokios jau mažos vertės suma ir tik pirmasis „įnašas“. Mat, kaip K.Kirša buvo informavęs Valstybės saugumo departamentą, A.But­­kevičius iš jo reikalavęs 300 tūkst. dolerių mainais į tai, kad būtų nu­traukta tuo metu tirta byla dėl bendrovės „Dega“ ir JAV korporacijos „Mobil“ tarpusavio atsiskaitymų.

1998 m. teismas pripažino jį pasikėsinus sukčiauti stambiu mastu ir nuteisė kalėti pusšeštų metų sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje.

Nors A.Butkevičius ir dievažijosi tapęs politinių provokacijų, neva inspiruotų Vytauto Lands­bergio, auka, 1998 m. teismas pripažino jį pasikėsinus sukčiauti stambiu mastu ir nuteisė kalėti pusšeštų metų sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje. 1999 m. Seimas ėmėsi nuteisto Seimo nario apkaltos procedūros, tačiau pritrūko 15 balsų, kad jis netektų Seimo nario mandato. A.Butkevičius liko parlamentaru, bet reziduojančiu už grotų. 2003 m. Aukščiausiasis Teismas galutinai atmetė už kėsinimąsi sukčiauti stambiu mastu nuteisto A.Butkevičiaus kasacinį skundą.

Šiandien beveik 56-erių A.Butkevičius, kaip pasakoja jo buvę Sąjūdžio bendražygiai, sutiktas Vilniuje į klausimą, kaip laikosi, atsako tradiciškai: „Kaip visada – šiandien čia, ryt kur išvažiavęs.“ Pakviestas į kokį Kovo 11-osios signatarų renginį tuoj galvoje perkrato kalendorių ir atsako, ar būsiąs Lietuvoje. Kalėjimas nesugadino jo, kaip politinių technologijų eksperto, reputacijos, ypač posovietinėje erdvėje: jis buvo kviečiamas kaip konsultantas į Gruziją, Ukrainą, Balta­rusiją, pastarojoje valstybėje buvo įsteigęs individualią įmonę „Cancosus Development center“.

Tvirtinama, esą A.Butkevičius yra organizuotos kriminalinės grupuotės žmogus Gruzijoje, susijęs su agentūra „Far West Ltd.“, vadinta pasaulinio prekeivių narkotikais tinklo „verslo fasadu“.

Tiesa, ir už Lietuvos ribų A.Butkevičiaus pa­vardė yra atsiradusi nekokioje kompanijoje: buvusio Kanados diplomato Peterio Dale‘o Scotto knygoje, išleistoje 2003 m., tvirtinama, esą A.Butkevičius yra organizuotos kriminalinės grupuotės žmogus Gruzijoje, susijęs su agentūra „Far West Ltd.“, vadinta pasaulinio prekeivių narkotikais tinklo „verslo fasadu“. Pats A.But­kevičius visa tai kategoriškai neigė.

Beje, jis nebuvo atsisakęs minčių ir pats grįžti į politiką: tapo apkaltos būdu pašalinto prezidento R.Pakso vadovaujamos liberaldemok­ratų („Tvarkos ir teisingumo“) konsultantu, vėliau ir jos nariu, o 2007 m. su šia partija buvo išrinktas į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą.

Tačiau po metų ir čia pateko į korupcijos skandalą: jam kartu su tuomečiu vicemeru Evaldu Le­mentausku ir Miesto plėtros komiteto pirmininko pavaduotoju, tarybos nariu Gintaru Ka­za­ku pareikšti įtarimai dėl kyšininkavimo.

Po ketverių metų teismas A.Butkevičių išteisino. Kiti du pripažinti kaltais dėl bandymo papirkti.

Skandalas karjerą pristabdė vienai kadencijai

Bene didžiausias lig šiol politinės korupcijos skandalas Seimą sudrebino prieš 2004 m. rinkimus. STT surasti „Rubicon group“ įmonių grupės galimos juodosios buhalterijos dokumentai, kuriuose nurodyta, kuriems politikams ir kokios sumos mokėtos kelerius metus mainais už tai, kad šie priimtų verslininkams palankius teisės aktus. Paskelbtos telefoninių pokalbių išklotinės, atrodė, tai nenuneigiamai patvirtino. Įtarta, kad Seimo narys socialdemokratas Vytenis Andriu­kaitis paėmė 95 tūkst. Lt, kitas parlamentaras konservatorius Arvydas Vidžiūnas – 40 tūkst. Lt, o dar vienam jų kolegai Naujosios sąjungos na­riui Vytautui Kvietkauskui teko 25 tūkst. Lt.

Prokuroras kreipėsi į Seimą, prašydamas leis­ti juos patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Seimui nutarus savų teisėsaugai neatiduoti, visi trys atsisakė mandatų patys. Tačiau po kelių mėnesių ikiteisminis tyrimas dėl pateiktų įtarimų nutrauktas remiantis tuo, kad nebuvo su­rink­ta pakankamai kaltę pagrindžiančių duomenų.

Tų metų rinkimai įvyko jau be šių politikų – jiems teko praleisti vieną politinį ciklą. 2008 m. ir V.Andriukaitis, ir A.Vidžiūnas vėl buvo išrinkti į Seimą. Tiesa, ir per kadencijos pauzę jais, kaip niekas nė neabejojo, įkliuvusiais ne dėl asmeninių, o dėl savo partijos reikalų, partijos pasirūpino: A.Vidžiūnas dirbo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vykdomuoju sekretoriumi, V.Andriukaitis direktoriavo su socialdemokratais siejamoje viešojoje įstaigoje Socialinių-ekonominių tyrimų institute.

Beje, panaikinus kaltinimus V.Andriukaitis pats kreipėsi į teismą, kai tuomet jau buvęs generalinis prokuroras Antanas Klimavičius per žiniasklaidą pareiškė: „Yra susitarimai, yra dar ta juodoji buhalterija, kuri pagal datas, pagal sumas sutampa. Aš, būdamas teisėju, teisčiau.“ A.Klimavičiui teko atsiprašyti.

Po vienos kadencijos pauzės V.Andriukaitis toliau kilo politinės karjeros laiptais: buvo Seimo narys, praėjusią kadenciją gavo sveikatos apsaugos ministro portfelį, o po to tuometės valdančiosios daugumos buvo deleguotas Briuselin – šiuo metu jis eurokomisaras. A.Vidžiūnas po to trečia kadencija iš eilės – Seimo narys.

Iš buvusių įtariamųjų trijulės tik V.Kviet­kaus­kas po savo vienintelės ir neužbaigtos kadencijos Seime grįžo į žurnalistiką ir TV verslą.

Beje, 2004 m. skandale minėta ir daugiau par­lamentarų pavardžių – E.Masiulio, Gintaro Ste­ponavičiaus, Raimundo Palaičio, Klemenso Rimšelio, bet jų patraukti baudžiamojon atsakomybėn teisėsauga pagrindo nematė. Kaip nustatė Sei­mo Anti­korupcijos komisija, anuomet E.Ma­siulis su „Rubicon group“ galėjo susitarti dėl įtakos darymo Seimo nariams, bet įrodymų, kad už tai buvo atlyginta pinigais, nebuvo.

Už kokius „gerus“ darbus teistas Artūras Zuokas

Tais pačiais 2004-aisiais „Rubicon group“ sublizgėjo ir su A.Zuoku susijusiame politiniame skandale. Dar kai STT pareigūnai krėtė didžiausių partijų būstines, ieškodami galimos juodosios buhalterijos įrodymų, tuometis Liberalų ir centro sąjungos lyderis A.Zuokas… pabėgo į Lenkiją. Politikas aiškino gavęs žinių, kad jį ketinama sulaikyti prieš miesto tarybos posėdį.

Teisėsauga aiškinosi ne vieną keistą atvejį, susijusį su A.Zuoku. Štai renkant jį Vilniaus meru įtarta, jog A.Zuokas ir du verslininkai iš „Rubicon group“ nutarė  Vilniaus miesto savivaldybės nariui Vilmantui Drėmai duoti apie 6 tūkst. eurų vertės kyšį, kad jis balsuotų už A.Zuoko kandidatūrą vadovauti sostinei.

Į viešumą patekę telefoniniai pokalbiai pribloškė leksika, kokios iš šių kostiumuotų as­menų viešumoje neišgirsi – net apie Nerimi plauksiantį pilvu į viršų savivaldybės tarybos narį, jei šio nepavyktų papirkti. A.Zuokas ir du „Ru­bi­con group“ verslininkai teismo pripažinti kaltais bandant papirkti V.Drėmą. A.Zuokui skirta 12,5 tūkst. Lt bauda. Jis pats nuolat kartojo, kad bu­vo nuteistas „už gerus darbus“.

Į STT akiratį A.Zuokas pateko ir aiškinantis, kas yra tas paslaptingasis Abonentas, kuriam „Rubicon group“ esą mokėjo šimtatūkstantines sumas už šiai įmonių grupei palankius Vilniaus miesto savivaldybės sprendimus. Seimo laikinoji komisija, tyrusi šiuos galimos korupcijos atvejus, padarė prielaidą, kad Abonentas – sostinės meras A.Zuokas.

Abonento pravardė A.Zuokui prilipo. Tačiau nepaisant skandalų vilniečiai 2011 m. savivaldybių tarybų rinkimuose jo vadovaujamai koalicijai atidavė daugiausiai balsų ir rinkimų nugalėtojų lyderis A.Zuokas vėl tapo sostinės meru. Pernai pirmą kartą vykusiuose tiesioginiuose merų rinkimuose A.Zuokas išėjo į „finalą“, bet jame patyrė pralaimėjimą.

Tiesioginiuose merų rinkimuose išrinktas ir teisiamas politikas

A.Zuokas toli gražu nebuvo vienintelis me­ras, patekęs į skandalų sūkurį, jau neskaičiuojant vicemerų ir kitų aukštų vietos valdžios pa­reigūnų. „Transparency In­ter­national“ sudaromuose Lietuvos korupcijos že­mėlapiuose savivaldybės ir jų įstaigos – tarp „lyderių“. Ta­čiau vietos valdžios galimus korumpulus retai nuteisia ir Temidė, ir rinkėjai.

Du pernai tiesiogiai išrinkti savivaldybių merai negalėjo iš karto imtis darbo, nes tuo me­tu buvo teisėsaugos klientai. Konservatorius An­tanas Čepononis meru radviliškiečių išrinktas tuo metu, kai teismas nagrinėjo bylą, kurioje jis kaltinamas piktnaudžiavimu tarnyba, dokumentų klastojimu, nusikaltimo organizavimu ir kurstymu, mat kai jis buvo Radviliškio meras, galimai neskaidriai švaistė ES ir savivaldybės biudžeto lėšas.

Visagine tiesioginiuose merų rinkimuose pergalę šventė Laisvės sąjungos (liberalų) vicepirmininkė ir ligtolinė merė Dalia Štraupaitė, dėl galimos korupcijos atsidūrusi areštinėje, ją įtariant reikalavus kyšių iš statybos ir remonto bendrovių, dalyvaujančių viešuosiuose konkursuose.

Druskininkų caru Ričardas Malinauskas tituluojamas ne pirmi metai, ir tai ne komplimentas, bet tiesioginiuose merų rinkimuose rinkėjų meile jam niekas nė iš toli neprilygo. Kažin ar ką keis ir jau po rinkimų įsiplieskę skandalai dėl savivaldybės įmonės „Aqua“, nemokamai lepinančios „reikalingus žmones“, ar dėl vadinamojo Vijū­nė­lės dvaro. Juk ir teisėsauga neįžvelgė nieko bloga, nors iš paviešintų telefoninių po­kalbių akivaizdu, jog meras šokdina sostinės politikus, kad laimėtų bylą, ir mainais siūlosi papirkti poilsiu Druski­nin­kuose.

Įtariant reikalavus kyšio kito asmens naudai iš mero posto laikinai buvo nušalintas Utenos rajono savivaldybės meras socialdemokratas Alvydas Katinas. Ute­niškių vadovas buvo įsivėlęs į buvusios premjero patarėjos Džiuljetos Žiugždienės sodybos remonto skandalą.

O štai 2010 m. Birštono savivaldybės merė socialdemokratė Nijolė Dirginčienė įtarta, kad savivaldybės už 2 tūkst. Lt įsigyti baldai atsidūrė Socialdemokratų partijos Birštono skyriaus patalpose. Triukšmo buvo daug, bet merė išteisinta ir rinkėjų išrinkta naujai kadencijai.

Vėl teisėsaugos institucijų duris varsto Laz­dijų rajono savivaldybės meras konservatorius Artūras Margelis: dabar aiškinamasi, ar jis nepiktnaudžiavo tarnyba, kai jo vadovaujama rajono savivaldybė vykdė beveik 50 tūkst. eurų vertės sandorius su jo žentui priklausančia leidybos įmone. Dėl prekybos poveikiu STT įtarė A.Margelį ir 2011 m., tačiau po trejus metus trukusio tyrimo dėl įrodymų stokos kaltinimai merui subliūško. Tiesioginiuose merų rinkimuose jis vėl pelnė rinkėjų pasitikėjimą. Ir vėl pa­puolė į STT akiratį.

Praėjusią kadenciją STT pareiškė įtarimus Panevėžio miesto merui konservatoriui Vitalijui Satkevičiui ir dar keliolikai savivaldybės tarnautojų, įtariant neteisėtą savivaldybės lėšų panaudojimą prabangaus „Romantic“ viešbučio re­konstrukcijai prieš Lietuvoje vykusį Europos vyrų krepšinio čempionatą. Piktnaudžiavimu dėl Šiaulių arenos eksploatavimo buvo kaltinamas ir tuometis šio miesto meras Genadijus Mikšys.

2010 m. STT pareigūnai, atlikdami ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo tarnyba, dokumentų klastojimo ir didelės vertės – daugiau nei 500 tūkst. Lt svetimo turto iššvaistymo, sulaikė tuometį Alytaus miesto merą Česlovą Daugėlą. Prokurorai siūlė jį įkalinti ketveriems metams, bet viskas baigėsi pinigine bauda. Meras siekia būti visai išteisintas.

Tuometis Vilniaus meras konservatorius Vi­lius Navickas 2010 m. įkliuvo paviešinus slapta darytus įrašus, kuriuose užfiksuota, kaip jis tuometį savivaldybės kontrolierių Šarūną Skučą ragina valdančiajai partijai naudingus patikrinimus atlikti per tris dienas, o nenaudingus – per trejus metus. Tačiau teismas buvusį sostinės merą dėl jam mestų kaltinimų piktnaudžiavimu tarnyba išteisino.

O Šakių rajono meras „valstietis“ Juozas Ber­tašius įkliuvo, kai į jo sodybą buvo atvežta 245 t smėlio, neva kaip padėka už palankius spren­dimus dėl aikštelės asfaltavimo. Merui teko sumokėti baudą.

Retas meras net po garsių skandalų ir fotogeniškų STT veiksmų pelno pirminių įtarimų vertą bausmę. Tai buvo greičiau išimtis iš taisyklės, kai Trakų rajono savivaldybės meras socialdemokratas Vytautas Petkevičius, 2008 m. pričiuptas piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi viešuosiuose pirkimuose, imant kyšius iš verslininkų, nuteistas kalėti penkerius metus. Teismas įrodė, kad meras ne tarnavo rajono gyventojams, o siekė naudos sau.

Akivaizdu, bet neįrodoma

„Įstatymų pakanka, nėra žmonių, gyvenančių pagal tuos įstatymus“, – šiandien tragikomiškai skamba Aušrio Macijausko, anuomet ūkininko, 2004 m. Seimo narių korupcijos skandalo įkarštyje pasakyta sentencija. Mat po šešerius metus trukusio jo, kaip žemės ūkio viceministro, darbelių tyrimo 2014 m. jis pats nuteistas pusantrų metų laisvės atėmimo bausme, tiesa, ją atidedant tam pačiam kaip bausmė laikui. Vice­mi­nistras ir jo bendrininkai buvo kaltinami piktnaudžiavimu valdiška tarnyba, net sieti su organizuotų nusikaltėlių gauja.

Prastai baigėsi ir kito – sveikatos apsaugos viceministro Artūro Skiko karjera: už provokavimą duoti kyšį ir jo paėmimą 2010 m. jis nuteistas dvejiem metams, taip pat lygtinai.

Už reikalavimą duoti kyšį 2005 m. pusantrų metų laisvės atėmimo bausme buvo nuteistas eksparlamentaras Virginijus Martišauskas.

Tačiau daugelio kitų politikų bylos baigėsi jiems palankiau. Po šešerių metų tyrimų ir teismų maratono 2014 m. Apeliacinis teismas išteisino buvusį Seimo pirmininką Viktorą Muntianą. Prokurorų surinktais duomenimis įtarta, kad V.Muntianas organizavo neteisėtą blokų įkasimą faktiškai jo valdomame sklype, taip siekdamas imituoti neva senus pamatus, kad vėliau galėtų toje vietoje pradėti statybas.

Net vienoje skandalingiausių „Alitos“ privatizavimo byloje, kai valstybei priklausiusi „Alita“ 2003 m. už beveik 17 mln. eurų buvo parduota tuomečių jos vadovų komandai, nors geriausią apie 26 mln. eurų pasiūlymą buvo pateikęs iš kon­kurso pašalintas Italijos verslininkas Luigi­terzo Bosca, kaltų neatsirado. Kilus skandalui buvo priversti aiškintis net valstybės tuomečiai pirmieji asmenys – prezidentas Rolandas Paksas, premjeras Algirdas Bra­zauskas, Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas. 2011 m. Aukščiausiasis Teismas galutinai išteisino buvusį Valstybės turto fondo vadovą Povilą Milašauską, kuris buvo kaltintas piktnaudžiavus tarnyba ir padarius valstybei žalos privatizuojant didžiausią šalyje alkoholio gamybos bendrovę.

Dėl „Achemos“ protegavimo steigiant bendrą su valstybe Gamtinių dujų terminalą, dėl ko valstybė patyrė daug žalos, nuteistą buvusį Ūkio ministerijos sekretorių Anicetą Ignotą Aukš­čiausiasis Teismas taip pat išteisino. Išteisinimais baigėsi ir skandalingoji mailiaus byla, kurioje specialiojo liudytojo statusą turėjo tuometis žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius.

Po keleto metų tąsymo po teisėsaugos institucijas išteisintas ir buvęs sveikatos apsaugos ministras Romualdas Konstantinas Dobro­vols­kis, kaltintas rentgeno aparato pirkimo byloje.

Skandalas dėl praėjusios kadencijos ūkio ministro Dainiaus Kreivio, protegavusio savo šeimos narių įmonę, kad ši laimėtų konkursus, privertė jį pasitraukti iš ministro posto, bet neeliminavo iš politikos – dabar jis Seimo narys.

Daugelyje politikų bylų dar vis nepadedama taško. Nuo 2012 m. per instancijas keliauja byla dėl tuomečio Seimo nario Vito Matuzo galimo kyšininkavimo. Įtarta, kad lobistas Andrius Romanovskis ne tik padėjo tuomečiam parlamentarui įsteigti fondą „Paramos iniciatyvos“, bet ir surado rėmėją, kuris turėjo interesų dėl jo verslui svarbių įstatymų registravimo ir priėmimo Seime. Teismas abu kaltinamuosius išteisino, bet šiuo metu bylą pagal prokurorų skundą nagrinėja Apeliacinis teismas.

Nebaigtas ir 2014 m. sprogęs „Tvarkos ir teisingumo“ galimos prekybos poveikiu skandalas. Įtarimai, be kitų asmenų, pateikti Seimo nariui Rimui Antanui Ručiui ir „Tvarkai ir teisingumui“, kaip juridiniam asmeniui. Įtariama, kad iš viso už pažadus ir susitarimus dėl poveikio, vykdant skirtingus viešuosius pirkimus, partija „Tvarka ir teisingumas“ gavo per 1,3 mln. Lt (apie 377 tūkst. eurų) kyšių.

Dešimt metų užtruko aiškintis Darbo partijos juodąją buhalteriją, tiriant, ar 2004–2006 m. į oficialią Darbo partijos buhalterinę apskaitą neįrašyta apie 7 mln. eurų pajamų ir daugiau nei 4 mln. eurų išlaidų. Apeliacinis teismas šių metų vasario mėnesį Darbo partijos įkūrėją ir buvusį vadovą Viktorą Uspaskichą, parlamentarą Vy­tautą Gapšį ir buvusią finansininkę Mariną Liut­kevičienę pripažino kaltais dėl apgaulingo ap­skaitos tvarkymo, bet išteisino dėl sukčiavimo.

Politinė korupcija turi daug veidų: štai 2012 m. rinkimuose į Seimą vienas Darbo partijos kandidatas bandė papirkti 3 tūkst. nuteistųjų, bet tam sutrukdė pareigūnai. Nuteistieji turėjo balsuoti už Darbo partiją ir reitinguoti jos sąraše esančius penkis narius. Remdamasis Konsti­tucinio Teismo nutarimu Seimas nusprendė, kad jie nėra išrinkti, bet paskui nuomonę pakeitė. Dėl balsų pirkimo ar kitų politinių manipuliacijų teko naikinti ir kai kurių savivaldybių tarybų rinkimų rezultatus.

Moralas teisėsaugai: neturi įrodymų – nekelk skandalo

Nepriklausomybės pirmųjų keliolikos metų skandalus, privatizuojant ne tik „Alitą“, bet ir EBSW ar prezidento ir premjero A.Brazausko bičiulės Kristinos Butrimienės, vėliau tapusios jo žmona, „Draugystės“ viešbutį, keitė skandalai dėl stambių viešųjų pirkimų. Politinės korupcijos bylose atsirado ir naujas – prekybos poveikiu terminas. Bet tai jau nebe pavieniai atvejai, o sisteminės ydos, kai dabar keturias iš penkių didžiųjų parlamentinių partijų krečia galimos korupcijos skandalai.

Pagal politinių korupcijos skandalų kiekį ir jų reguliarumą mūsų politinė klasė atrodo kaip vien­tisas korupcijos monolitas. Tačiau pagal teismo pripažintų kaltais ir sulaukusių bausmės politikų skaičių esame beveik krištoliniai.

Didžiuliai skandalai, parodomieji sulaikymai, apklausos, neretai užsitęsiančios kelerius metus, telefoninių pokalbių išklotinės, iliustruojančios korupcinius politikų ir verslo ryšius, – akivaizdžiau nei akivaizdu. Tačiau teisme, jei ir iki jo prieinama, įrodymų pritrūksta. Jei kas nubaudžiami, tai nebent vidutinio ar smulkaus rango pareigūnai.

Žinoma, korupcinius nusikaltimus įrodyti sun­ku, nes jie daromi abiejų pusių sutarimu. Ad­ministracinę korupciją – pareigūnų papirkimą, kyšio prievartavimą tirti nelengva, bet dar sunkiau susekti kitą politinės korupcijos porūšį – vadinamąjį valstybės užvaldymą, kai privatiems tikslams bandoma užvaldyti pati valstybės struktūra. Ar tikrai teisėsauga vis apsirinka, jei kelerius metus po apklausas ir teismus tąsyti politikai pagaliau pripažįstami nekaltais? Vis dėlto, kaip pripažįsta Vilniaus universiteto sociologijos profesorius, Kriminologijos studijų centro vadovas dr. Aleksandras Dobryninas, politikai turi stipresnį užnugarį nei paprasti visuomenės nariai, turi didesnę galimybę apsiginti, visų pirma samdydami geresnius advokatus.

Tačiau teisėsaugos pareigūnai, kartais ir puikiai žinodami, kad byla nebus laimėta, vis tiek siekia bent jau duoti ženklą: nors šiandien kaltės neįrodysime, bet mes žinome apie daromus veiksmus ir pasidalysime savo žinojimu su visuomene. „Iš pirmo žvilgsnio lyg ir norima visuomenei gera, tačiau yra ir kita pusė: taip parodoma, kad teisėsauga bejėgė nubausti darančiuosius nusikaltimus, užkirsti tam kelią. Tai demoralizuoja visuomenę“, – teigia A.Dobryninas.

Tad jei padarytas nusikaltimas, teisėsauga turi visomis išgalėmis siekti, kad jis neišvengiamai būtų atskleistas, o nusikaltėliai nubausti. Tačiau, profesoriaus nuomone, jei teisėsauga nesugeba to padaryti iki galo, geriau apie tai nė nekalbėti. Naudoti baudžiamąjį persekiojimą kaip prevencijos priemonę – nei demokratiška, nei teisiška. Teisingumas taip netriumfuoja.

„Teisėsaugininkų tikslas turi būti išaiškinti to­kius nusikaltimus ir nubausti kaltuosius. Po­li­tikų „valymas“ turėtų būti ne teisėsaugininkų, o visuomenės reikalas: rinkėjai turi balsuoti už sąžiningus politikus, o rinkėjus turi informuoti pačios po­litinės jėgos, jei jos tikrai kovoja su korupcija. Demokratinėje valstybėje kito mechanizmo nėra. Visuomenės moraline kontrole pasiektume ge­resnių rezultatų, nei naudodami teisėsaugos me­chanizmus“, – neabejoja A.Dobryninas.

Deja, visuomenė vis labiau toleruoja susikompromitavusius politikus.

Aušra LĖKA

Lietuva buvo tokia daug žadanti, taip greitai priėmė tiek daug gerų strateginių sprendimų, o dabar ji – visiškoje aklavietėje. Kodėl taip yra ir kaip susigrąžinti Baltijos tigro šlovę, patarimais dalijasi „Oxford Business Group“ Azijos regiono redaktorius, ekonomistas ir analitikas Paulius Kunčinas, pasiūlęs Lietuvai iniciatyvą „Lemiamas šuolis“.

– Azijos šalims ekonomikos augimo tikrai gali pavydėti ir Europa, ir JAV. Tačiau kaip paaiškintumėte, kad tos pačios geografinės, panašios demografinės, religinės, net tautinės sudėties šalių pažanga gali būti tokia skirtinga, kaip Singapūro ir Brunėjaus ar kai kurių kitų kaimyninių valstybių?

– Labai geras klausimas, aktualus ir Lietuvai. Singapūras ir Brunėjus – pats ryškiausias kontrastas, nors abi šalys net dalijasi viena valiuta: Brunėjaus doleris ne tik „pririštas“ prie Sin­gapūro dolerio, bet juos netgi spausdina Sin­gapūro centrinis bankas. Realiai šių dviejų ne­didelių šalių ekonomika labai panaši – BVP vienam gyventojui labai didelis. Bet Singapūras vis dar auga, vystosi, o Brunėjus šiuo metu išgyvena didelę krizę. Labai skiriasi jų ekonomikos plėtros strategijos.

Tai pamoka būtent Lietuvai: negali tikėtis, kad ateitis tavimi pasirūpins, ypač jei neturi gamtinių išteklių.

Brunėjus turėjo daug naftos ir dujų, tad klio­vėsi savo gamtiniais ištekliais. Singapūras, jų visiškai neturėdamas, investavo į žmones, naujų technologijų kūrimą, paslaugų sektorių ir taip užsitarnavo gerą vardą pasaulyje ne tik kaip vienas didžiausių finansų, bet ir naftos per­dirbimo centrų. Singapūras, neturėdamas nė lašo naftos, jos perdirba daugiau nei visa Indonezija, ir nors tai yra palyginti nedidelis miestas-valstybė, į jį atvažiuoja daugiau turistų nei į Indoneziją. Singapūras pirmauja pasaulyje modernių technologijų, švietimo, sveikatos ir daugelyje kitų sričių.

Įdomiausia, kad visa tai pasiekta per vieną kartą. Yra įrašas, kai dabar jau amžiną atilsį pirmasis Singapūro premjeras Lee Kuan Yew pirmą kartą ateina į tribūną ir pasako: „Mes vieną dieną pasiryžę pralenkti Šri Lanką.“ Kur dabar Šri Lanka, o kur Singapūras? Tai nepalyginamos valstybės.

Brunėjus taip pat turėjo visas galimybes augti, pralenkti Singapūrą, bet jie pasirinko strategiją gerinti gyvenimą tik iš savo gamtos išteklių ir neinvestuoti į modernių sričių plėtojimą.

Didžiulė grėsmė Lietuvai – žmogiškųjų išteklių sekimas, apie ką kalbėjau ir prieš kelias savaites atvykęs į Lie­tuvą.

Tai pamoka būtent Lietuvai: negali tikėtis, kad ateitis tavimi pasirūpins, ypač jei neturi gamtinių išteklių. Vienintelis mūsų gamtinis išteklius – žemė, kuri derlinga, tinkama žemės ūkiui, ir čia turime geras tradicijas bei pasiekimų: esame vieni labiausiai sėkmės lydimų Europoje grūdų eksportuotojų, turime išplėtotą pieno pramonę. Tačiau didžiulė grėsmė Lietuvai – žmogiškųjų išteklių sekimas, apie ką kalbėjau ir prieš kelias savaites atvykęs į Lie­tuvą. Tai akivaizdžiai rodo skaičiai: per nepriklausomybės metus iš Lietuvos išvažiavo apie 850 tūkst., arba apie trečdalį, gyventojų. Jei neatsibus mūsų politikai, mums gresia didžiulis nuosmukis.

Taip, atkūrus nepriklausomybę iš Lietuvos žmonės išvažiuoja ne į Sibirą, o į išsivysčiusias šalis, ten įgyja žinių, patirties. Bet jei jie negrįš, būsime eksportavę savo talentus į užsienį, tačiau nepasiėmę jokios grąžos. O didžioji problema – kodėl jie išvažiavo ir negrįžta. At­sa­kymas: nes Lietuvoje nėra gerai apmokamų darbo vietų augti, tobulėti.

– Pratęskime Singapūro ir Brunėjaus paralelę: kodėl mūsų kaimynė Estija šiandien modernesnė, sparčiau besivystanti, geresnio švietimo valstybė nei Lietuva, nors nepriklausomybės pradžioje mūsų startinė pozicija buvo panaši?

– Nesutinku, kad startinė pozicija buvo ta pati – Lietuvos buvo daug geresnė. Mūsų buvo trys milijonai, jų tik pusantro, mes turime daugiau žemės, mūsų geopolitinė situacija buvo kur kas geresnė, mes nepatyrėme įtampos, kokią Estija patyrė su Rusija, mūsų infrastruktūra buvo pavydėtina: turėjome geležinkelius, gerus ke­lius, buvo gera strateginė situacija, garsėjome gerais produktais – Rusijoje mūsų sūris buvo perkamas geriau nei prancūziškas ir už didesnę kainą, palaikėme gerus santykius su Bal­tarusija, Ukraina.

Man susidaro įspūdis, kad Lietuva atsisakė konkuruoti, kad mes nebedalyvaujame šiame procese.

Mes užmigome ant laurų, atsipalaidavome. Lietuva priėmė daug gerų sprendimų, ryžtingai ėjo į ES, NATO, įveikė ekonominę, finansinę krizę, įsivedė eurą. Bet paskui pradėjome ma­nyti, kad mūsų ateitis bus tik gera ir nereikia stengtis, nereikia konkuruoti, galime eksportuoti žmones, paleisti talentus. Mano galva, tai didžiulė strateginė klaida. Tai, ką turime, yra būtinos sąlygos, kad būtų gerai. Bet tai dar ne viskas – reikia labai stengtis, daug dirbti, konkuruoti, nes visas pasaulis dabar konkuruoja dėl investicijų, kad pas juos ateitų verslas, kurtų darbo vietas, mokėtų gerus atlyginimus. O man susidaro įspūdis, kad Lietuva atsisakė konkuruoti, kad mes nebedalyvaujame šiame procese.

Tai rodo skaičiai: BVP augimas pernai sumažėjo iki 1,9 proc., o tai neleistina šaliai, kuri dar tik kylanti. Mažutis Singapūras sukuria daugiau BVP nei Lietuva, o BVP augimo bazė gerokai aukštesnė. Singapūre BVP žmogui – daugiau kaip 70 tūkst., Lietuvoje – apie 15 tūkst. JAV dolerių. Atsiliekame daugiau nei keturis kartus! Tad norint vytis ir augti BVP augimas turėtų būti vos ne tiek pat didesnis nei Singapūro.

Lietuvos politikai džiaugiasi 1,7 proc. BVP augimu 2015 m., nes jis didesnis nei Vokie­tijoje. Tai visiška saviapgaulė: taip, Vokietija auga lėtai, bet ji jau užaugusi, išsivysčiusi valstybė. Šešerių metų vaikas auga greičiau nei devyniolikos. Man asmeniškai labai pikta, kad politikai, galų gale ir visuomenė, susitaikė su tokia situacija.

– Paskelbėte iniciatyvą „Lemiamas šuolis“, nurodydamas tris pagrindinius Lietuvos konkurencingumo žingsnius. Kodėl būtent šiuos?

– „Sodros“ įmokų lubos, talentų vizos ir biuro­kratijos mažinimas steigiant verslą – tai kaip abėcėlė, daugelis šalių tai jau seniai padarė. Tačiau Lietuva jau maždaug dvylika metų kalba apie „Sodros“ lubas, bet nieko nedaro. Beje, jos jau buvo įvestos, bet vėliau kažkodėl atšauktos. Kas dar įdomu: „Sodros“ lubos šiandien jau taikomos 150 tūkst. žmonių, vykdančių individualią veiklą. Kažkodėl šie dirbantieji tai jau turi, tačiau kiti beveik 90 proc. įstatyti į tokius darbo santykių rėmus, kai nė vienas darbdavys, nė vienas investuotojas nebenori kurti darbo vietų.

Šiandien Lietuvoje iš tikrųjų niekas tokių sąlygų nekurs ir nesukurs, nes steigti darbo vietas per brangu, o jei talentas vertas tokio atlyginimo, daug lengviau nupirkti jam lėktuvo bilietą.

Kodėl Lietuvoje nėra normaliai apmokamų darbo vietų, kaip kitose šalyse, net  Lenkijoje, Estijoje, ką jau kalbėti apie Didžiąją Britaniją ar Airiją? Šiandien žinau kelias bendroves, kurios nori Lietuvoje investuoti ir mokėti savo darbuotojams 3, 4, net 5 tūkst. eurų. Bet kai tai paminiu Lietuvoje, man sako, kad kalbu apie kosmosą, – tokį vartoja žodį, tvirtindami, kad to nėra ir ne­gali būti. Bet tai ir atrodo kosmosas, nepa­siekiama – šiandien Lietuvoje iš tikrųjų niekas tokių sąlygų nekurs ir nesukurs, nes steigti darbo vietas per brangu, o jei talentas vertas tokio atlyginimo, daug lengviau nupirkti jam lėktuvo bilietą ir atsiskraidinti į Dubliną, Frankfurtą ar Ciu­richą. Ir tai vyksta – išvažiuoja mūsų geriausi IT specialistai, finansininkai, gydytojai.

Kiek apklausiau verslininkų – tiek smulkiųjų, tiek stambesnių, tiek gerai besiverčiančių, tiek prastai, visi daro tą patį: užrašo sau minimalų ar kiek didesnį atlyginimą.

Kai tik prabylame apie darbo santykius, „Sodros“ lubas, politikai visada pareiškia, kad tai tik verslininkų uždarbio klausimas. Bet tai netiesa. Vien pažiūrėję į statistiką matome, kad vos ne 99,9 proc. verslininkų išsimoka sau atlyginimus per dividendus. Kiek apklausiau verslininkų – tiek smulkiųjų, tiek stambesnių, tiek gerai besiverčiančių, tiek prastai, visi daro tą patį: užrašo sau minimalų ar kiek didesnį atlyginimą, vadinasi, ir „Sodrai“ perveda labai mažai, o atlygį išsimoka per dividendus. Blo­giausia, kad pelnas, kurį jie gauna, turėtų būti naudojamas verslui plėtoti – kovoti dėl naujų rinkų, kurti naujas darbo vietas. Bet tai nevyksta, nes verslininkams neapsimoka, tad jie tą kapitalą padeda kitur, skiria vartojimui.

Lietuviai – darbštūs, talentingi kūrybingi žmo­nės. Tie, kurie daug dirba, neblogai gyvena ir Lietuvoje. Tačiau faktas, kad dauguma žmonių nemato to klestėjimo, nejaučia, jog ekonomika tarnauja jiems. Galų gale jauni žmonės nusivylę, apatiški, praradę viltį, kad gali būti geriau. Kas galėtų būti blogiau?

– Kuo paremti jūsų skaičiavimai, kad įgyvendinus „Lemiamo šuolio“ iniciatyva siūlomus tris žingsnius per dešimtmetį būtų sukurta iki 25 tūkst. naujų gerai apmokamų darbo vietų, 2020 m. vidutinis atlyginimas būtų 1535 eurai, per ketverius metus Lietuva gautų iki 1,7 mlrd. eurų tiesioginių užsienio investicijų, kasmet grįžtų iki 30 tūkst. emigrantų?

Įvedus „Sodros“ lubas jiems apsimokėtų pereiti į darbo santykius, įteisinti firmą vienu „brendu“ ir plėstis, pritraukti naujų klientų, įdarbinti daugiau darbuotojų.

– Visų pirma skaičiuojame, kokia būtų grąža. Suskaičiavome jau egzistuojančius investuotojus, jų galimą plėtrą ir kiek jie įsteigtų darbo vietų. Jei būtų įvestos „Sodros“ lubos, gal į normalius darbo santykius pereitų tie 150 tūkst. šiandien dirbančiųjų su individualios veiklos pažymėjimais. Dabar dizaineriai, architektai, IT programuotojai, gydytojai sėdi po vienu stogu viename kabinete ir dirba kaip komanda, kaip firma, tik apsiforminę pagal individualią veiklą, nes jie taip mažiau moka „Sodrai“, o algas išsimoka per dividendus. Įvedus „Sodros“ lubas jiems apsimokėtų pereiti į darbo santykius, įteisinti firmą vienu „brendu“ ir plėstis, pritraukti naujų klientų, įdarbinti daugiau darbuotojų.

Reikia nubrėžti „Sodros“ įmokų lubas maksimaliai ties penkiais vidutiniais atlyginimais, jas laipsniškai mažinant iki dviejų, nes kitose šalyse jos yra dviejų trijų vidutinių atlyginimų dydžio. Esant tokiam lygiui investuotojui apsimoka kur­ti gerai apmokamas darbo vietas. Po mūsų su­sitikimų su premjeru ir Seimo frakcijomis Vy­riausybė ir Seimo frakcijų atstovai sutarė dėl dešimties vidutinių atlyginimų, kas būtų labai aukšta riba. Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas mano, kad įvedus tokias lubas atradimų nebus, o praradimų bus, ir jie teisūs. Tačiau jei tai bus priimta, bent jau bus teigiamas signalas investuotojams, kad jos įvestos.

Verslas nueina į Estiją ar Varšuvą, o Lietuvos nepasiekia.

Svarbiausia – „Sodros“ lubos, nes nuo to daug kas pasikeistų per kelis mėnesius. Dabar pasaulio rinkose vyksta strateginis lūžis – sprendimai dėl plėtros priimami kaip tik šiuo metu, nes po krizių pasaulyje vyksta rinkų re­struktūrizacija, verslas optimizuojamas, kompanijos masiškai išeina iš Londono, Pran­cū­zi­jos, kelia biurus į kitas šalis. Lietuva čia turėtų traukos, juolab „Financial Times“ Vilnių pagal ekonominį vystymąsi ir patrauklumą paskelbė trečiu miestu po Ciuricho ir Edinburgo. Bet verslas nueina į Estiją ar Varšuvą, o Lietuvos nepasiekia, nors šis variantas svarstomas.

Todėl būtent dabar ir nutariau apie tai prabilti. Visi klausia, kodėl dabar, gal į rinkimus einu. Tikrai ne: gyvenu Malaizijoje, dirbu ir bandau pritraukti į Lietuvą investuotojų. Ma­tau, kad jie priima sprendimus investuoti, kurti centrus mūsų regione, bet kažkodėl šie atsiranda ne Vilniuje ar Klaipėdoje, o Varšu­voje, Gdans­­ke, Rygoje, Estijoje, kažkodėl in­ves­tuotojai dairosi net į Minską, kur, atrodytų, turėtų būti mažiau patrauklu investuoti nei Lietuvoje. Vis dar kalbame apie „Barclays“, bet jis atėjo jau prieš šešerius metus. Apie naujus stambius investuotojus Lietuvoje negirdėti.

Šiandien kalbuosi su bet kokios – pieno, sveikatos ar IT bendrovės savininkais, ir visi sako tą patį: kad negali vykdyti plėtros, nes nėra žmogiškųjų išteklių. Reikia plėstis į naujas rinkas, bet dabar dažnoje bendrovėje vienas žmogus atsako ir už Lotynų Ameriką, ir už Aziją, ir už Rusiją, ir už Europą, nors skirtinguose žemynuose – kita laiko juosta, kita verslo kultūra, ir vienas žmogus fiziškai negali visko aprėpti. Bet realiai taip pasiduodama.

Mūsų eksportas į visą Aziją, mano skaičiavimais, siekia 0,01 proc. BVP ir sudaro vos nedidelį procentą visame eksporto krepšelyje.

Azija – greičiausiai augantis pasaulio regionas, kuris vartoja tai, ką mes gaminame: pieną, grūdus, mėsą, gėrimus. Azijoje danų, olandų, švedų, prancūzų, italų bendrovės turi pozicijas ir jas dvigubina, trigubina, keturgubina. O mūsų eksportas į visą Aziją, mano skaičiavimais, siekia 0,01 proc. BVP ir sudaro vos nedidelį procentą visame eksporto krepšelyje. O juk eksportas yra vienintelis mūsų valstybės ekonomikos augimo variklis, nes Lietuva per maža šalis, kad galėtų augti vien dėl vidaus vartojimo, ir visi tai žino.

Todėl ir norėjau padėti Lietuvai, prieš keletą metų įsteigiau Lietuvos ir Malaizijos verslo tarybą, visi mane rėmė, gyrė, kad gera iniciatyva. Turime viską: vertinama mūsų produktų kokybė ir kaina, politinė situacija stabili, pradėjo plėtotis šalių politiniai santykiai, keičiamasi delegacijomis. Viskas gerai, bet kai prieinama prie konkrečių veiksmų – stringama, nes Lietuvoje nėra pakankamai žmogiškųjų išteklių. Tačiau dėl to nekuriamos naujos darbo vietos.

Analogiškų kompetencijų specialistai Vaka­ruose gauna daugiau kaip 4 tūkst. eurų algą, tad negali išlaikyti Lietuvoje specialisto, jei moki jam 800–1,5 tūkst. eurų.

Juk Azijos šalių rinkos – mums gyvybiškai svar­bios, nes importuoja tai, ką mes gaminame. Lietuviška produkcija visuomet sulaukia labai teigiamos reakcijos – visi gerai vertina, klausinėja, domisi, prašo pavyzdžių. Niekada negirdėjau blogų atsiliepimų apie mūsų produkciją ar žmones. Bet paskui pritrūksta tęstinumo – kad paskambintų, parašytų elektroninį laišką, toliau domėtųsi. Iš pradžių maniau, gal lietuviams neįdomu, tačiau ilgainiui supratau, kad tai žmogiškųjų išteklių klausimas. Tam reikia sukurti naujų gerai apmokamų darbo vietų, nes čia reikia aukštos kvalifikacijos žmonių – reikia gerai mokėti anglų kalbą, mokėti bendrauti, skaičiuoti ir analizuoti, turėti įgūdžių. Analogiškų kompetencijų specialistai Vaka­ruose gauna daugiau kaip 4 tūkst. eurų algą, tad negali išlaikyti Lietuvoje specialisto, jei moki jam 800–1,5 tūkst. eurų.

Antra vertus, jei Lietuvoje būtų mokama kaip Vakaruose, darbdavys „Sodrai“ kas mėnesį turėtų mokėti apie 1,2 tūkst. eurų. Tad čia kaip su benzino kainomis: jei Lenkijoje pigiau, vairuotojas, kuris turi galimybę rinktis, niekad nesipils jo Lietuvoje. Investuotojai renkasi tas šalis, kuriose steigti darbo vietas pigiau.

– Mūsų politikai dar vis pareiškia, kad galime konkuruoti pigia darbo jėga.

– Tai absurdiška, nes tai labai seniai mirusi strategija. Vienintelė šalis, dar konkuruojanti dar­bo jėgos sąnaudomis, yra Bangladešas. Sena ekonomikos taisyklė – nekonkuruok kaina, konkuruok kokybe. Atlyginimai turi susilyginti su kaimynais, su visa Europa. Negali taip būti, kad kainos Lietuvoje europinės, o atlyginimai – ne. Žmonės tiesiog išvažiuoja, nes negali išgyventi, išlaikyti savo šeimos, kokybiškai gyventi, jei atlyginimas tris keturis kartus mažesnis nei Europoje, o išlaidos, kainos tokios pačios.

– Kurie sektoriai Lietuvoje, jūsų vertinimu, įdomiausi investuotojui?

– Jau turime stiprias pozicijas lengvojoje, maisto pramonėje, ir ten matau dideles perspektyvas. Turime nemažai žemės ir šioje srityje su­kurtų modernių pajėgumų, pavyzdžiui, pieno, mėsos, grūdų perdirbimo pramonėje.

Investuoti reikia ten, kur turime konkurencinį pranašumą. Klestintį verslą reikia diversifikuoti. Yra investuotojų, kurie Lietuvoje norėtų steigti nuotolinius sveikatos paslaugų centrus. Tai labai gerai apmokamos paslaugos. Pavyz­džiui, JAV pacientui su lūžusiu kaulu būtinai reikalinga dviejų medikų nuomonė, tačiau nuolat laikyti po du specialistus labai brangu. Užtat rentgeno nuotrauką galima pasiųsti konsultacijai internetu į bet kurį kitą pasaulio tašką ir su­laukti kompetentingos nuomonės. Tokiu atveju gydytojo nereikia eksportuoti, jis ir toliau gali dirbti savo šalyje.

Kai algos mažos, prasideda ky­šininkavimas, vokeliai medikams, šie dirba per keturis darbus.

Gerai apmokamos papildomos nuotolinės paslaugos leistų plėstis sveikatos įstaigai, padidinti savo gydytojų skaičių, kelti jiems algas. Investuotojas iš Korėjos Kaune jau investavo į tokį centrą, kitas investuotojas iš Malaizijos domisi galimybe Lietuvoje atlikti DNR tyrimus, pavyzdžiui, nustatant tėvystę. Tai labai gerai apmokama paslauga ir ją galėtume teikti visam pasauliui, tapti pirmaujančiais šioje srityje.

Dabar mūsų gydytojų atlyginimai visai ne­konkurencingi. Kai algos mažos, prasideda ky­šininkavimas, vokeliai medikams, šie dirba per keturis darbus. Mūsų medikai – geri specialistai, bet jiems tereikia sėsti į lėktuvą, ir kitur jie gaus dešimtkart daugiau. Tai žinau: mano pusseserė odontologė išvažiavo į Airiją, ir tiek skiriasi jos ankstesnė alga Vilniaus Šeškinės poliklinikoje nuo tos, kokią ji gaus Dubline.

– Kaip veiktų jūsų siūlomos talentų vizos?

– Jei dabar norėtumėte atidaryti didelį IT centrą, kokių 300 programuotojų rinkoje nerastumėte. Tad reikia galvoti lanksčiai, kaip tai darė Singapūras, Dubajus, JAV. Jie turi kvotas kvalifikuotiems darbuotojams iš kaimyninių šalių.

– Jūs pats nuo trylikos metų gyvenate svetur, nors užsimenate, kad gal ir grįžtumėte. Kas jus patį parviliotų į gimtinę?

– Aš nesijaučiu, kad būčiau iš Lietuvos išvažiavęs: čia būnu labai dažnai, kartais net kartą per du mėnesius, Lietuvoje gyvena mano šeima – mama, broliai, sesuo, čia turiu namus, mano žmona lietuvė, todėl mes nesijaučiame išeiviai. Nuolat Lietuvoje gyventi ir dirbti mums trukdo ta pati problema. Aš būčiau tas, kuris kurtų darbo vietas, bet dabar nematau tokios galimybės, nes per brangu kažką daryti Lietuvoje. Man daug lengviau gyventi Azijoje ir ten gyvenant ieškoti, kaip padėti Lietuvai.

Beveik nesvarbu, kokiame pasaulio krašte, svarbu, kad būtų normali valstybė, gera infrastruktūra, palankūs verslui įstatymai, kad veiktų bankų sistema.

Pasaulis tapo be galo globalus. Nėra taip, kad konkuruojame su latviais, estais ar lenkais. Iš tikrųjų konkuruojame su visu pasauliu, pa­vyzdžiui, su Singapūru – dėl finansų, pažangių technologijų sektorių. Beveik nesvarbu, kokiame pasaulio krašte, svarbu, kad būtų normali valstybė, gera infrastruktūra, palankūs verslui įstatymai, kad veiktų bankų sistema.

Nepaisant to, kad turime beveik viską, ko reikia, darbo santykiai pas mus yra vieni blogiausių. Tiesa, esama valstybių, kuriose dėl dar­bo santykių dar blogiau, pavyzdžiui, Pran­cūzija, todėl ten niekas nebeinvestuoja ir patys prancūzai bėga iš savo šalies. Tačiau prancūzai jau šimtmetis kaip sukūrę didelę, tvarią ekonomiką, jie gali sau leisti daugiau. Lietuva tikrai negali lygintis su Prancūzija ar Vokietija. Tu­rime konkuruoti su Airija, kur labai maži mo­kesčiai, portugalais, o labiausiai – su kaimynais estais ir latviais. Jie seniai susitvarkę ne tik darbo santykius – suteikia daug lengvatų investuotojams, skiria nemokamai žemės, laikinai atleidžia nuo mokesčių ir kita. Aš kalbu apie bazinius žingsnius, kuriuos reikia žengti: susitvarkykim bent vieną klausimą – „Sodros“ lubas, kad čia galėtume konkuruoti.

– Beje, kur pats investuotumėte, jei apsispręstumėte grįžti į Lietuvą?

– Didžiausią pridėtinę vertę matau aukštųjų technologijų, finansų ir maisto pramonės sektoriuose. Turiu interesų saulės energetikos versle.

– Minėjote, kad „Lemiamo šuolio“ iniciatyvoje numatyti trys žingsniai būtų tik signalas investuotojui, kad verta ateiti į tokią šalį. Ko reikia toliau?

– Labiausiai norėtųsi, kad po Seimo rinkimų visos partijos inicijuotų Lietuvos ateities strategijos kūrimą – ne atskirų partijų programas ketveriems metams, o nacionalinį susitarimą. Jis turėtų būti paremtas išsamia analize, skaičiais, turėtų būti labai atvira diskusija. Nacio­nalinė ateities strategija turėtų būti minimaliai iki 2030 metų ir įteisinta taip, kad jos būtų nebegalima keisti. Tai būtų labai stiprus signalas investuotojams. Tokią strategiją turi Korėja, Ja­ponija, Kinija, Azijos tigrais vadinami Sin­ga­pūras ir Malaizija, kitos šalys.

Lietuvai neišvengiamai gresia krizė. Kai matai, kokie dabar vyksta procesai, gali girdėti, kad jau artinasi traukinys.

Lietuvoje prieš kiekvienus rinkimus kiekviena partija siūlo savo ketverių metų viziją, bet verslas neplanuojamas ketveriems metams – jis kuriamas dešimtmečiams ir šimtmečiams. Taip kuriamos didžiosios kompanijos ir pagal tai jos renkasi plėtrai nuspėjamas šalis. Jei Lietuva nutaria, kad visuomet būsime žemės ūkio šalis, – valio, įrašome į strategiją, kokius tikslus ke­liame, kokias, kaip valstybė, privilegijas, paramą, išteklius skiriame ir kovojame pasaulyje dėl tų sektorių. Tačiau jei bus kaip dabar, nenoriu būti graikų mitų Kasandra, bet Lietuvai neišvengiamai gresia krizė. Kai matai, kokie dabar vyksta procesai, gali girdėti, kad jau artinasi traukinys.

– Norisi būti optimiste, bet prieš porą metų interviu „Veidui“ panašias idėjas dėstė Londone gyvenantis finansų analitikas Žilvinas Mecelis. Savo konkrečius siūlymus jis buvo pateikęs ir Lietuvos politikams. Deja. Jūs taip pat susitikote su premjeru, visų partijų atstovais. Po šių susitikimų partijos lyg ir sutarė dėl dešimties vidutinių atlyginimų dydžio „Sodros“ lubų, tačiau susitarimas tik žodinis, pasipriešinimo jam daug.

– Darome viską, kad mus išgirstų. Bėda, kad apie tai mažai kalbama. Toks reiškinys vadinasi apa­tija. Reikia dirbti, nuolat kalbėti, daryti spau­dimą politikams. 1990 m. Lietuva prisidėjo prie So­vietų Sąjungos žlugimo: kai klausimas prieina iki „arba – arba“, mus sunku palaužti. Bet dabar žmo­nės dar nejaučia, kad ir yra tas „arba – arba“.

Žinote, koks standartinis politiko atsakymas į mano siūlymus? Patyliukais šnibžda: „Man labai patinka jūsų idėja, labai jus remiu, bet, žinote, nepopuliari ta tema. Geriau, kad kažkas kitas ją pateiktų.“ Bet juk tai politiko darbas paaiškinti rinkėjui, jei idėja gera, nors skamba nepopuliariai, kad jos reikia Lietuvai.

Įrodyta, kad vie­na gerai apmokama darbo vieta leidžia sukurti dar tris įprastas darbo vietas.

„Sodros“ lubos iš karto visiems asocijuojasi su turtingais žmonėmis, bet, kaip minėjau, galiu tūkstantį kartų įrodyti, kad jiems mažiausiai jų reikia. Jų reikia labiausiai kvalifikuotiems darbuotojams ir visiems kitiems piliečiams, nes kai bus kuriamos gerai apmokamos darbo vietos, ateis daugiau investicijų, ir jų gyvenimas pasikeis. Įkūrus naujas darbo vietas atsiranda daugiau mokesčių mokėtojų, o tai reiškia didesnes įplaukas į valstybės iždą. Tokiu atveju valstybė gali investuoti į pirmojo būtinumo strategines sritis, tokias kaip švietimas, sveikatos ir socialinė apsauga. Įrodyta, kad vie­na gerai apmokama darbo vieta leidžia sukurti dar tris įprastas darbo vietas.

Daugelyje šalių tos socialinių įmokų lubos jau yra. Tad artėja valanda, kai ne tik užsienio investuotojai aplenks Lietuvą, bet ir vietos verslininkai pradės dar masiškiau perkelti verslą į kitas šalis. Gal tada politikai susirūpins, bet jau bus vėlu. Iniciatyvos „Lemiamas šuolis“ intencija – juos pažadinti, už juos atlikti darbą: populiariai paaiškinti, kodėl neatsiranda darbo vietų, kurios galėtų būti sukuriamos Lietuvoje, ir kodėl ši situacija netoleruotina ir turi būti keičiama jau šiandien, o ne kažkada ateityje, jei norime, kad neemigruotų mūsų vaikai, kad Lietuvoje neprastėtų demografija, kad gautume atlyginimą, kokio esame verti, kad Lietuva neiškristų iš konkurencinės valstybių kovos.

Paulius Kunčinas (38 m.)

Iš Lietuvos išvyko 1991-aisiais, būdamas vos trylikos. Mokėsi Danijoje, vidurinę mokyklą baigė Jungtinėje Karalystėje. Politiką, ekonomiką ir filosofiją studijavo Oksfordo universitete, ekonomiką – Oksfordo Šv. Antano koledže (St Antony’s College).

Baigęs studijas dirbo besivystančių rinkų analitiku privačiame sektoriuje Oksforde. Prieš dvylika metų pradėjęs dirbti Jungtinės Karalystės konsultacijų ir leidybos įmonėje „Oxford Business Group“, rezidavo Rumunijoje – Bukarešte, vėliau persikėlė į Stambulą, kur dirbo su Artimaisiais Rytais – Sirija, Libija, Kuveitu. Po to paskirtas „Oxford Business Group“ (tai ekonomikos apžvalga, skirta užsienio investuotojams) Azijos regiono pagrindiniu redaktoriumi, aštuonerius metus gyvena Malaizijos sostinėje Kvala Lumpūre.

P.Kunčinas kviečiamas pranešėju į aukščiausio lygio ekonomikos konferencijas, tarp jų ir pasaulio ekonomikos bei politikos elito forumą Davose.

Įsteigė Lietuvos ir Malaizijos verslo tarybą.

Paulius, garsaus Lietuvos rašytojo Jurgio Kunčino sūnus, laisvalaikį skiria knygoms, teat­rui, operai ir geram vynui.

Iniciatyva „Lemiamas šuolis“

Prioritetai

l „Sodros“ lubos padės sukurti tūkstančius gerai apmokamų darbo vietų.

l Talentų vizos pritrauks į Lietuvą reikalingiausių profesijų darbuotojų.

l Greitesnis leidimų investiciniams projektams išdavimas būtinas konkuruojant su kitomis regiono valstybėmis.

Rezultatai

l Iki 25 tūkst. naujų gerai apmokamų darbo vietų per dešimtmetį.

l 1535 eurų vidutinis atlyginimas „į rankas“ 2020 m.

l 1,7 mlrd. eurų tiesioginių užsienio investicijų per ketverius metus.

l Iki 30 tūkst. kasmet sugrįžtančiųjų į Lietuvą.

Iniciatorius P.Kunčinas.

Partneriai: Investuotojų forumas, Lietuvos laisvosios rinkos institutas, Tarptautinis profesionalų tinklas „Global Lithuanian Leaders“.

www.lemiamassuolis.lt

Naująjį savaitraščio “Veidas” numerį galite įsigyti ČIA

BFL

Aušra LĖKA, Gabija SABALIAUSKAITĖ

Tarp liberalų elito, pasirodo, ne tik Antanas Guoga buvo patyręs pokerio lošėjas. Lošėjas ir Eligijus Masiulis.

A.Guoga girdavosi per dieną išlošdavęs penkis milijonus dolerių. E.Masiulis, neoficialiais duomenimis, praėjusią savaitę „išlošė“ ketvirtį milijono eurų. „Išlošė“, nes priešingu atveju iš kur garsaus politiko namuose būtų atsiradusi tokia didžiulė suma grynųjų?

Tiesa, reikia patikslinti: tiek A.Guoga, tiek E.Masiulis, per vieną pastarąją savaitę abu pabuvę partijos pirmaisiais asmenimis, – šiandien nebe Liberalų sąjūdžio elitas, A.Guoga jau net ne liberalas, E.Masiulis taip pat sustabdęs narystę partijoje.

Iki rinkimų likus mažiau nei pusmečiui: laiko mundurui išsiplauti – akivaizdžiai per mažai.

Šaipytis, žinoma, galima ir toliau – iš E.Masiulio mažakalbystės ir A.Guogos daugžodžiavimo, propaguojant demokratinio pasaulio politikoje dar neišbandytus išradimus – melo detektoriumi pertikrinti visų partijų lyderius, liberalų „grietinėlę“ ir dar TV laidų vedėją Edmundą Jakilaitį. Galime kikenti, kad naktį iš penktadienio į šeštadienį tos savaitės, kai E.Masiulis ir Liberalų sąjūdis dar buvo vieni iš artėjančių Seimo rinkimų favoritų, girtuoklėlis vairuotojas įkalė į STT automobilį, naktį be šviesų būdravusį prie liberalų būstinės. Tad jei liberalai būtų budresni, gal būtų išvengę juos ištikusio kracho.

Bet toks juokas pro ašaras iš beviltiškumo, kad Liberalų sąjūdis, bene moderniausia, pažangias vakarietiškas reformas remianti ir politikos skaidrumą deklaruojanti politinė jėga, tapo ketvirta iš penkių didžiųjų parlamentinių partijų, išsimaknojusių galimos korupcijos purvyne. Ir dar iki rinkimų likus mažiau nei pusmečiui: laiko mundurui išsiplauti – akivaizdžiai per mažai.

E.Masiulio politinė žvaigždė nusileido?

O juk dabar 41-erių E.Masiulis buvo bene daugiausiai vilčių Lietuvos politikos padangėje teikiantis naujosios kartos politikas. Ne kokio politikos patriarcho sūnus ar anūkas, vos 24-erių jis 2000-aisiais buvo išrinktas į Seimą ir tapo jauniausiu Seimo nariu. Bet jau turėdamas politinės patirties: dar studijuodamas Klaipėdos universiteto politikos mokslų magistrantūroje jis tapo tuomečio uostamiesčio mero Eugenijaus Gentvilo patarėju. E.Gentvilą galima vadinti E.Masiulio politiniu krikštatėviu: kaip pats pasakoja, pastebėjęs E.Masiulio sveiką protą, darbštumą ir universalumą paskatino jį siekti politinės karjeros.

E.Masiulis buvo ne tik pirmasis Klaipėdos universiteto studentų sąjungos prezidentas, bet, 1996 m. įstojęs į Liberalų sąjungą, tapo Klaipėdos liberalaus jaunimo, paskui ir viso skyriaus pirmininku, po dešimtmečio – jau Liberalų sąjūdžio pirmininko pavaduotoju, o 2008 m. – pirmininku.

Dar studentas pirmąkart išrinktas į Klaipėdos miesto tarybą, nuo 2000-ųjų visuose Seimo rinkimuose sugeba laimėti mandatą.

Tad po jo aštuonerių metų opozicijoje centro dešiniesiems laimėjus rinkimus niekas per daug nesistebėjo, kad E.Masiulis tapo Vyriausybės nariu – jam buvo patikėta Susisiekimo ministerija.

Po 2004-ųjų, kai liberalai su A.Zuoku priešaky buvo įklimpę į „Rubicon Group“ kyšių skandalą, E.Masiulio pavardė patekdavo nebent į smulkius skandalu.

Liberalai, vėtyti ir mėtyti skilimų, jungimųsi, vėl skilimų, atsikratę ankstesnių EBSW, vėliau „Rubicon Group“ korupcinių skandalų šleifo, kaip ir prieštaringai vertintų partijos lyderių Rolando Pakso ir Artūro Zuoko, pastaruosius dešimt metų, iš kurių aštuonerius vadovaujami E.Masiulio, iki praėjusio ketvirtadienio pamažu kopė aukštyn. Pastaruosius porą metų Liberalų sąjūdžio reitingai ėmė kilti tiek, kad pralenkė konservatorius, o merų rinkimuose jie laimėjo prestižiškiausią Vilniaus vadovo postą. Pirmaujančią tarp dešiniųjų partiją imta vertinti kaip vos ne šimtaprocentinę būsimos valdančiosios koalicijos partnerę, kad ir kaip baigtųsi 2016 m. rinkimai, mat ji nespjovė ant koalicinės brolybės nei su konservatoriais, nei su socialdemokratais.

E.Masiulio populiarumas taip pat tik didėjo – jis įsiveržė tarp populiariausių valstybės politikų. Po 2004-ųjų, kai liberalai (tuomet Liberalų ir centro sąjunga) su A.Zuoku priešaky buvo įklimpę į „Rubicon Group“ kyšių skandalą, E.Masiulio pavardė patekdavo nebent į smulkius skandalus: kai sykį pamiršo įrašyti į atnaujinamą deklaraciją įsigytą butą Vilniuje ar kai su savo dvyniais Elze ir Viliumi taip ir nepasivažinėjo Anykščių vasaros rogučių trasa, mat vietos valdininkai bandė tuomečio ministro vaikus prastumti be eilės, tačiau laukiantieji pakėlė triukšmą.

Bet ar tikrai lyg plyta iš dangaus ant E.Masiulio galvos nusileido žinia apie jo namuose rastus 106 tūkst. pažymėtų eurų (vėliau minėta jau ketvirtis milijono), esą gautų iš „MG Baltic“ viceprezidento Raimondo Kurlianskio? Gandų, užuominų ar, kad ir kaip tai pavadintum, nuogirdų apie glaudžius liberalų ir „MG Baltic“ ryšius pasigirsdavo ir anksčiau.

Gintautas Babravičius priminė, kad jau anuomet, partijoje bręstant skilimui, E.Masiulis, Gintaras Steponavičius būdavę labai jau dažni svečiai „MG Baltic“ būstinėje.

Po paslaptingo lagamino su eurais kažkada buvę liberalų partijos kolegos neoficialiai, o Gintautas Babravičius ir viešai „Lietuvos ryte“ priminė, kad jau anuomet, partijoje bręstant skilimui, E.Masiulis, Gintaras Steponavičius būdavę labai jau dažni svečiai „MG Baltic“ būstinėje ir, neva jokia paslaptis, „Liberalų sąjūdis buvo ir yra „MG Baltic“ projektas, remiamas ir finansiškai, ir LNK žiniasklaidos grupės teigiamu dėmesiu“.

Pavyzdžiui, 2010 m., TV3 skaičiavimu, „MG Baltic“ per savo įmones Liberalų sąjūdį parėmė 200 tūkst. litų. Dabartinė minima suma – ketvirtis milijono eurų – tik įrodytų, kad Lietuvoje brangsta ne tik kalafiorai.

Nors dabar liberalai – Seimo opozicijoje, bet valdžia Vilniuje – ne mažiau riebus kąsnis. Sostinės meras ir, tikėtina, būsimas Liberalų sąjungos pirmininkas Remigijus Šimašius tikina pertikrinęs visas sutartis dėl naujų projektų ir tik viename nedideliame dokumente radęs paminėtą „MG Baltic“ įmonę. Tačiau prielaidų pastaruoju metu kyla įvairių: gal, pavyzdžiui, Vilniaus savivaldybės sprendimas sumažinti stadiono žiūrovų vietų skaičių reiškia, kad šalia planuojamame statyti gyvenamųjų namų rajone padaugės gyvenamųjų namų ir gal ten turi savo interesų „MG Baltic“, be to, naujų projektų bus ir daugiau. O gal solidi sumelė įduota norint užsitikrinti savo interesų lobizmą po Seimo rinkimų, juk liberalams prognozuota vieta valdančiojoje daugumoje ir net premjero postas.

Procesiniai veiksmai leidžia daryti prielaidą, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių pareikšti įtarimus „MG Baltic“ viceprezidentui R.Kurlianskiui ir jį suimti.

Tad, kad ir kaip sunku daliai politologų ir žurnalistų, prijaučiančių (ar prijautusių?) liberalams, susitaikyti, jog charizmatiškasis modernusis E.Masiulis „čemodanėliais“ galėjo nešiotis šimtus tūkstančių grynųjų, nelabai padoru dabar jį daryti vos ne teigiamu herojumi, mat jis atsisakė partijos pirmininko ir Seimo nario postų, suspendavo savo narystę partijoje. Juk jei nebūtų sukėlęs įtarimų, nereikėtų nė atsistatydinti.

Antra vertus, Seimo nario, anksčiau – STT Panevėžio valdybos vadovo Povilo Urbšio vertinimu, procesiniai veiksmai leidžia daryti prielaidą, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių pareikšti įtarimus „MG Baltic“ viceprezidentui R.Kurlianskiui ir jį suimti.

Taip, E.Masiulio pozicija trauktis iš Seimo – vakarietiška. Tačiau, kaip pastebi P.Urbšys, yra ir kita to dalyko pusė: „Jei paaiškės, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie liudytų ne E.Masiulio naudai, likus keliems mėnesiams iki Seimo rinkimų naudinga padėti parlamentaro mandatą, kad nesudarytum galimybės oponentams per laikinąją komisiją svarstymo metu susipažinti su byloje esančiais duomenimis ir vykstant politinei rinkimų kampanijai tai panaudoti. Bet būtent Seimo laikinojoje komisijoje Seimo nariui yra maksimali galimybė įrodinėti, kad jis nekaltas. Atsisakydamas mandato kartu užkerti kelią visuomenei susipažinti, kas yra byloje.“

Buvusį STT pareigūną stebina ir E.Masiulio mažakalbystė: pasak jo, jei žmogus apkaltintas be pagrindo, niekas negali jam uždrausti pakomentuoti savo pozicijos ir kuo jis ją grindžia, juo labiau kad politikas tai pareiškė dar nė nebuvęs apklaustas.

Patikėkite: ateis laikas ir aš tiek daug papasakosiu, kad Lietuvoje bus įdomu gyventi.

Į konkretų klausimą, ar ėmė kyšį, E.Masiulis atsakė: „Aš norėčiau jums labai daug ką pasakyti ir aš jums pasakysiu, kai ateis tam tikras laikas. Šiandien dėl proceso reguliavimo dalykų to negaliu, bet galiu užtikrinti, kad sieksiu teisinėmis priemonėmis įrodyti savo teisingumą ir paneigti man mestus įtarimus. Patikėkite: ateis laikas ir aš tiek daug papasakosiu, kad Lietuvoje bus įdomu gyventi.“

Tačiau kodėl jis, jei tiek daug žino, kas svarbu Lietuvai, nepapasakojo iki to lemtingo ketvirtadienio?

Politiko olimpinė ramybė pavydėtina. Tačiau ar pavyks jam tesėti viešai duotą pažadą apsiginti? Gal jis turi omeny, kad, kaip ir kitos didžiosios žuvys (kad ir naujausias pavyzdys – Druskininkų mero Ričardo Malinausko Vijūnėlės dvaro skandalas), sulauks vienintelės bausmės – jų savanaudiškumo paviešinimo. Deja, tai labai galimas atvejis.

Vis dėlto buvęs STT pareigūnas, dabar Seimo narys P.Urbšys pagal procesinius veiksmus daro prielaidą, kad pagrindo tam teisėsauga šįsyk turėjo turėti pakankamai. Tačiau jei pritrūktų įrodymų patraukti baudžiamojon atsakomybėn tiek vieną, tiek kitą asmenį, susijusį su šiuo galimu kyšiu, būtų didelis skandalas: STT diskredituotų save kaip valstybės institucija. Tokiu atveju, matyt, tektų spręsti ir vadovo atsakomybės klausimą.

Ar tikrai sveiko proto dešinieji

Kad E.Masiulis minimą ketvirtį milijono būtų paėmęs asmeniškai, turbūt tiek pat tikėtina, kiek ir tai, kad išlošė juos žaisdamas pokerį. Ir tik iš pirmo žvilgsnio kelia nusistebėjimą, kaip tokia gudri politikos lapė pati įkliuvo. Bet, korupcinius nusikaltimus tyrusio P.Urbšio aiškinimu, tai įprastas atvejis, nes siekiant maksimaliai užtikrinti slaptumą tokius sandorius atlieka pirmieji asmenys, taip sumažindami galimybę, kad nutekės informacija, o užklupus teisėsaugai vienas kitą išduos.

Tad, ko gero, E.Masiulis bando prisiimti visą ugnį į save, tikėdamasis bent kiek sušvelninti smūgį visai partijai. Tačiau tik keturių dienų laikinojo liberalų vedlio A.Guogos politinės inovacijos sukėlė tiek juoko, kad beveik užgožė ir E.Masiulio nuodėmes, ir dar labiau pakenkė liberalams.

Yra dalis liberalų, kuri priklauso nuo magnatų ir vykdė veiklą, naudingą tiems magnatams. (…) Čia yra mafijos struktūra, ir ji didžiulė.

Laikinuoju partijos pirmininku tapęs ligšiolinis pirmasis pirmininko pavaduotojas išspinduliavo tokių demokratinėse šalyse dar neišbandytų politinių atradimų, kad kvapą gniaužė: pasiūlė visų partijų pirmininkams, taip pat liberalų elitui pasitikrinti melo detektoriumi, jau tarėsi su britų bendrove, kad ji patikrintų pačių liberalų vadovybę antikorupciniu auditu. Dar A.Guoga gyrėsi pastatysiąs bažnyčią, savo verslą Lietuvoje paaukosiąs savo paties labdaros fondui. A.Guoga tiek daug šnekėjo ir tiek daug painiojosi atsakinėdamas, kandidatuos į nuolatinius partijos pirmininkus ar ne, kad nuomonės keitimu net pranoko premjerą Algirdą Butkevičių. Į konkrečius klausimus atsakinėjo senovės išminčių citatomis, bet kai ką pridurdavo ir nuo savęs. Pavyzdžiui, „Yra dalis liberalų, kuri priklauso nuo magnatų ir vykdė veiklą, naudingą tiems magnatams. (…) Čia yra mafijos struktūra, ir ji didžiulė.“

Po keturių dienų tokio A.Guogos karo su „mafija“ partija prispaudė savo laikinąjį vadovą trauktis iš posto, o šis nutarė trauktis ir iš partijos. Tiesa, A.Guogos intencijos lyg ir buvo teisingos – apvalyti partiją nuo korumpuotų partiečių (nes sunku patikėti, kad E.Masiuliui verslininkai ketvirtį milijono būtų dovanoję asmeniškai). Bet A.Guogos veiklos forma ir retorika buvo tokia, kad kai kurie senieji partijos nariai prašneko, jog jis per keturias dienas laikinajame poste padarė vos ne tiek žalos partijai, kiek ir E.Masiulis, nes kas balsuos už partiją, kurios net vadovai arba korumpuoti, arba kažkokie demokratijos neišmanantys ufonautai.

Tiesa, kaip pasakoja senieji liberalai, jie gavo A.Guogos atsiprašymo žinutes. Beje, jis atsiprašinėja nebe pirmą kartą. Kai laimėjo Europos Parlamento rinkimus, o jo reitingai vienu metu ėmė lenkti net liberalų pirmininko, nauja politinė žvaigždė taip susireikšmino, kad ėmėsi save pozicionuoti kaip būsimą premjerą. Tuomet jo viešųjų ryšių akcija baigėsi mušimusi į krūtinę, kad gal ką ir ne taip suprantantis politiniuose procesuose. Ir tai nebuvo vienintelis jo nesusivokimas politiniuose procesuose.

A.Guoga ne jėga užėmė Liberalų sąjūdžio pirmojo pavaduotojo postą – ypač tarp regionuose gyvenančių liberalų jis turėjo nemažai rėmėjų.

O meilės tarp A.Guogos ir E.Masiulio, kaip ir kitų partijos senbuvių, seniai nebuvo. Didėjančio populiarumo varžovas partijoje kvėpavo ligšioliniams lyderiams į nugarą, tačiau liberalai virsti populistine A.Guogos reklamine partija nenorėjo. Antra vertus, juk A.Guoga ne jėga užėmė Liberalų sąjūdžio pirmojo pavaduotojo postą – ypač tarp regionuose gyvenančių liberalų jis turėjo nemažai rėmėjų.

Vis dėlto kaip apskritai tarp sveiko proto dešiniųjų (taip per 2012 m. Seimo rinkimų reklamos kampaniją save vadino liberalai) atsiduria tokie žmonės kaip A.Guoga, liberalus pavertęs pajuokos objektu?

Tai kaina, kurią liberalai, kaip ir visos kitos partijos, moka už populiarių žmonių vaikymąsi, kurių jiems labai trūko. Iškalbingas faktas: liberalai per 2012 m. Seimo rinkimus sugebėjo laimėti vos tris mandatus vienmandatėse apygardose, Europarlamento rinkimus 2009 m. laimėjo jų kviestinė žvaigždė – nepartinis filosofas prof. Leonidas Donskis, o 2014 m. antras sąrašo numeris buvo partijos debiutantas A.Guoga.

Beieškodami populiarių žmonių ar tiesiog populistų liberalai kartais elgėsi labai liberaliai: kaip liberalų rinkimų sąrašo būsima kandidatė ėmė puikuotis seksperte prisistatanti Milda Bartašiūnaitė, vėliau dar pagarsėjusi patarimais, kad garinant balkone actą galima išsklaidyti lėktuvų teršalus, o dar vėliau – kaip Rusijos propagandistė Lietuvoje.

Dabar Šilalės liberalai kandidatu siūlo TV prodiuserį Kristupą Krivicką, dėl kurio laidų neetišku buvo pripažintas TV3 kanalas.

Liberalai vis lipa ant to paties grėblio, dėl populiarumo net partijos vairą atiduodami prieš­taringai vertinamoms personoms. A.Guogos, jei jis būtų tapęs liberalų pirmininku, atvejis nebūtų buvęs unikalus: 1999 m. liberalai iš konservatorių importavo į savo vadovus Rolandą Paksą. Taip, jis padovanojo liberalams 34 Seimo mandatus, bet netrukus jo ir liberalų keliai išsiskyrė. Tada sužibo nauja – A.Zuoko žvaigždė. Bet ir toji neilgam.

Liberalai vis laižėsi praradimų žaizdas, bet nepasimokė iš klaidų ir vėl buvo susivilioję neo­pranašu.

Kas laimės iš liberalų pralaimėjimo

Vis dėlto kas sudėliojo šį politinį pokerį ir kas iš jo laimės? Ar STT nežaidžia politinių žaidimų? „Rinkimų kampanijos metu padidėja poreikis turėti neapskaitytų pinigų, ir tas suaktyvėjimas padidina galimybę įkliūti, – tokią prielaidą švelnina buvęs STT pareigūnas, dabar parlamentaras P.Urbšys. Bet pripažįsta: – Jei dviejų potencialių įtariamųjų R.Pakso ir Gedvydo Vainausko istorija nešviežia, o jų susitikimas vos ne tiesiogiai transliuojamas internetu, tai tik patvirtina, kad tikslas buvo ne išaiškinti tiesą byloje, bet viešinti veiksmus, tarsi STT dalyvautų politiniame šou.“

O gal priešrinkiminiai STT politiniai tyrimai – Prezidentės, kuriai STT atskaitinga, kerštas už jai nepalankią nuomonę „Lietuvos ryte“ ar „MG Baltic“ valdomoje žiniasklaidoje?

Viešojoje erdvėje diskusijų daug. Bet net jei, kaip daroma prielaida, E.Masiulis pateko į teisėsaugos akiratį vykdant kad ir Prezidentės inicijuotą „MG Baltic“ skaidrumo tyrimą, garbė jai, kad kovoja su korumpulais, kas jie bebūtų, ir garbė teisėsaugai, kad nepaiso, kurios ideologijos partijos valstybės vadovei labiau prie širdies. Tiesa, reikia tikėtis, kad teisėsaugos pareigūnai šįsyk bylą išnarplios iki pabaigos, o ne tik švaistysis ginklais prie politiko namų, lyg šis būtų iki dantų ginkluotas mafiozas.

Teisėsauga daugiau informacijos žada pateikti kitą savaitę, bet mažai kas abejoja, kad užfiksuotas faktas – tai tas pats liberalų rėmimas prieš rinkimus, koks vykdavęs iki uždraudžiant remti partijas juridiniams asmenims.

Beje, Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ vadovas sociologas dr. Vladas Gaidys ne kartą yra atkreipęs dėmesį, kad liberalų rezultatas rinkimuose dažnai būdavęs geresnis nei skaičiai apklausose. Turtingų žmonių partija laikomi liberalai prieš rinkimus mobilizuodavosi, mesdavo visus pajėgumus, taip pat ir finansinius. Kaltinti, kad tie pajėgumai būdavę nelegalūs, pagrindo nėra, nes Vyriausioji rinkimų komisija tikrina ne tik rinkimų agitacijos laikotarpio, bet ir kasmetines partijų finansines ataskaitas. Kiek gerai tikrina, jei vis išlenda kokie aukotojai, kurių aukos didesnės nei jų metinės pajamos, – kitas klausimas.

Kaip ir klausimas, ar draudimas remti partijas juridiniams asmenims suteikė partijų veiklai daugiau skaidrumo. Tačiau toks įstatymas tebegalioja, be to, partijos gauna solidžią valstybės paramą, plius turi galimybę sulaukti piliečių paramos ne tik prieš rinkimus, bet ir kasmet skiriant 1 proc. pajamų mokesčio. Tad teisinti liberalų, jei tie tūkstančiai buvo skirti rinkimams, nėra jokio pagrindo.

Šiek tiek sunkiau atsakyti į klausimą, kas laimės iš liberalų pralaimėtos (tolesni įvykiai parodys, kokiu mastu) politinio pokerio partijos.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė dr. Ainė Ramonaitė pasakoja, kad 2012 m. atliekant tyrimą respondentų buvo klausiama, kiek kuri partija jiems patinka, ir daugelis minėjo liberalus. Tačiau net tarp tų, kurie už juos balsavo, ir ne vieną kartą, prisirišusiųjų prie šios partijos buvo nepalyginti mažiau nei prie konservatorių ir socialdemokratų, ir net Darbo partija turėjo didesnę ištikimų rinkėjų dalį. Vadinasi, liberalų potencialas didelis, bet rinkimų rezultatai labai priklauso nuo to momento aplinkybių.

Dabar, politologės vertinimu, ir tie ištikimieji rinkėjai gali nusisukti: „Liberalai apeliuodavo į sveiko proto rinkėjus. Bet politikoje, jei kas nutinka blogo, tai nelabai padeda, nes racionaliai mąstantis elektoratas atgręžia nugarą. Kiti ieškotų pateisinimo – gal kas meluoja, gal provokuoja, bet sveiko proto liberalų rinkėjai taip negalvoja. Kitos partijos per tokius skandalus sugebėdavo išlaviruoti apysausės, tačiau liberalams toks skandalas pavojingiausias iš visų partijų. Žinoma, dar daug kas priklausys nuo to, kas taps partijos pirmininku, kokia bus bylos pabaiga.“

Konservatorių drąsinimasis, kad po liberalų fiasko jie susižers dešiniųjų balsus, gali būti per ankstyvas. Tiesa, tai jau davė jiems naudos – bent jau pasitarnavo tuo, kad konservatorių lyderis Gab­rielius Landsbergis pagaliau ryžosi atsisakyti milžiniškos europarlamentaro algos ir grįžta į Lietuvą vadovauti partijos pasirengimui rinkimams.

Tačiau „Vilmorus“ / „Valstybės“ tyrime liberalų rėmėjai savo antruoju pasirinkimu nurodė praktiškai po vienodai socialdemokratus (23 proc.) ir konservatorius (22 proc.), taip pat 13 proc. jų būtų linkę balsuoti už Valstiečių ir žaliųjų sąjungą, kuri tyrimo metu dar nebuvo pasie­kusi dabartinių aukštumų.

Vis dėlto E.Masiulio pokerio partija sukrėtė ne tik Liberalų sąjūdį ir ne tik liberalių pažiūrų rinkėją paliko be pasirinkimo (pasitikėjimo A.Zuoku limitai seniai išnaudoti, tad jo Laisvės sąjunga kažin ar išloš iš liberalų dramos). Neabejotinas smūgis suduotas visai partinei sistemai.

Apmaudu ir tai, kad taip laukta politiniame elite jaunesnė, moderni, nebe sovietmečio nomenklatūros likučių karta pasirodė nė kiek ne geresnė. A.Zuokas, R.Paksas ar „darbiečių“ jaunimėlis, jau sėdėjęs kaltinamųjų suole nagrinėjant partijos juodosios buhalterijos bylą, tokių iliuzijų nepalieka.

„Priešingai: pirmasis nepriklausomybę atgavusios Lietuvos politinis elitas, atėjęs su Sąjūdžiu, turėjo daugiau idealizmo, buvo gerokai švaresnis, nes į politiką ėjo dėl idealistinių paskatų. Vėliau, po 2000-ųjų, į politiką atėjo naujoji banga politikų, kurių paskatos gana pragmatiškos: jie mano, kad politika – neblogas užsiėmimas, leidžiantis pragyventi, susitvarkyti savo reikalus, gauti naudos“, – apgailestauja A.Ramonaitė.

Politologė priduria, kad ir kitose šalyse situacija nėra geresnė, ką neseniai dar kartą patvirtino ir „Panamos dokumentų“ skandalas. „Kad ir kokia demokratiška būtų valstybė, nereikia įsivaizduoti, kad politikai savaime bus kažkokie supermoralūs. Klausimas tik toks: ar institucinė struktūra, demokratija su savo mechanizmais, įskaitant ir viešąją nuomonę, pajėgia tuos procesus suvaldyti, kad politikams neapsimokėtų klimpti į korupciją. Mūsų šalyje tai dar vis apsimoka, net baimė būti pagautiems nėra tokia didelė kaip nauda. Čia pagrindinė bėda“, – diagnozuoja A.Ramonaitė.

Kai iš penkių didžiųjų parlamentinių partijų trijų vadovai, o vienos tuometis vicepirmininkas įklimpę į korupcinius skandalus – tai jau sisteminis brokas. Tad, pasak politologės, šiame politiniame pokeryje vienintelis džiaugsmas, ir tas pro ašaras: jei įtarimai E.Masiuliui pagrįsti, galėsime džiaugtis, kad institucijos, kurios turi rūpintis skaidrumu, dirba nepriklausydamos nuo politikų.

Aušra LĖKA

Tikrai pigių oro linijų „Air Asia“ lėktuvui leidžiantis Bandar Seri Begavane skrydžių palydovė greitakalbe įspėja, kad mirties bausmė neišvengiama, jei į Brunėjų įsiveši nedeklaruotų medikamentų. Kiek švelnesnės bausmės už nelegaliai įsivežtas cigaretes ar alkoholį.

Jei vaistai tau būtini, o be cigarečių neištversi (mat legaliai jų nusipirkti šioje valstybėje negalima), teks mokėti tokį muito mokestį, kad gali įtikėti, jog cigaretės auksinės kaip didžiosios Sultono Omaro Ali Saifudino mečetės stogas ar sultono rūmai.

Deja, kitos šios ilgiausio pasaulyje pavadinimo sostinės vietos auksu nežiba. Nors galėtų. Mat nedidukė valstybė turi naftos ir gamtinių dujų išteklių. Tačiau visos iki vienos degalinės šalyje valdomos „Shell“ – tikrąjį Brunėjaus auk­są valdo britų ir olandų bendrovė.

Sul­tonas Haji Hassanal Bolkiah Mu’izzaddin Wad’daulah dar yra ir premjeras, ir gynybos, ir užsienio reikalų, ir finansų ministras, trijų Brunėjaus universitetų kancleris.

Sultonato gyventojai gerai žino, kas čia leidžiama, kas draudžiama ir kur tai galima įsigyti nelegaliai, ką gali šnekėti, o ką apsimesti ne­eg­zistuojant arba apsimesti egzistuojant, pa­vyz­džiui, parlamentą, nors rinkimų į jį nėra. O sul­tonas Haji Hassanal Bolkiah Mu’izzaddin Wad’daulah dar yra ir premjeras, ir gynybos, ir užsienio reikalų, ir finansų ministras, trijų Brunėjaus universitetų kancleris. Jam skirtame muziejuje išeksponuota kiekviena jo vestuvių ceremonijos detalė, tiesa, nelabai pabrėžiant kurių. Apie naujausią, bet jau buvusią trečiąją žmoną – televizijos žvaigždę iš Malaizijos, santuoką su kuria buvo bandoma nuslėpti, o pas­kui ji, sklido gandai, bandė nugvelbti sultonišką­sias regalijas, eksponatų nepateikiama, net viešai nekalbama, nebent smarkiai apsidairius, ar nėra įtartinų ausų.

Net 5,5 mln. gyventojų miestas-valstybė-sala labiau garsėja ne bausmėmis, o neprilygstama švara, neprilygstamų konstrukcijų dangoraižiais.

Vos už poros valandų skrydžio nuo Badar Seri Begavano esantis Singapūras taip pat garsėja kaip draudžiantis viską – kramtyti kramtomąją gumą, nusispjauti, valgyti ar gerti viešoje vietoje, rūkyti ne konkrečiai tam skirtoje vietoje. Tiesa, singapūriečiai tikina, kad bausmės labiau skirtos atgrasyti, nei nulupti nuo tavęs paskutinį kailį šiemet ir vėl brangiausiu pasaulyje miestu pripažintame Singapūre. Ir tai veikia! Tad šis vos 45X25 km teritorijos (ketvirtadalis jos dirbtinai supilta), bet net 5,5 mln. gyventojų miestas-valstybė-sala labiau garsėja ne bausmėmis (taip pat ir čia tebegaliojančia mirties bausme), o neprilygstama švara, neprilygstamų konstrukcijų dangoraižiais, niekam pasaulyje nepasivejama bendrojo išsilavinimo kokybe, aukšta gyvenimo kokybe, turtingais ir ilgaamžiais gyventojais.

Beje, priešingai nei Brunėjus, Singapūras sa­vo naftos neturi nė lašo, tačiau ją perdirba ir ja prekiauja. O lėktuvui pakilus virš miesto-valstybės-salos atsiveria dar viena Singapūro teritorijos dalis: vanduo aplink salą nusėtas nesuskaičiuojamo kiekio krovininių laivų, nes ši liliputinė valstybė – pervežimų vandeniu gigantė.

Kvala Lumpūro centre parduo­tuvėje aiškiai parašyta: alkoholis parduodamas tik ne musulmonams.

Su Brunėjumi (taip pat Indonezija) tą pačią Bor­neo salą besidalijanti Malaizija irgi sklidina drau­dimų, bet ne tokių drastiškų. Malaizijoje, kuri, kaip visos šios trys Pietryčių Azijos šalys, – religijų ir tautų katilas, musulmonų apie 60 proc., tačiau moterų su burka čia pa­matysi vie­ną kitą ir net parduotuvėse nesunkiai nusipirksi alaus ar vyno (tiesa, nekuklia kai­na: 0,5 l alaus – 4 eurai, butelis pigiausio vy­no – 11 eurų). Bet Kvala Lumpūro centre parduo­tuvėje aiškiai parašyta: alkoholis parduodamas tik ne musulmonams.

Beveik būčiau patikėjusi vietinių dorovingumu, jei nebūtume turėję rytinio skrydžio: pasaulio aukščiausių pastatų dvynių „Pet­ro­nas“ link vedančioje gatvėje ketvirtą ryte dar vi­su grožiu skeryčiojosi tikrai nei europietiško, nei indiško, tad greičiausiai vietos gymio pusnuogės ryškiai dažytos merginos.

UNESCO miesto suvenyruose, atvirukuose ar ant marškinėlių vyrauja ne britų tvirtovės vaizdas, o lietuvio piešiniai ant Džordžtauno senamiesčio sienų.

O jau kitoje Malaizijos pusėje, netoli Tai­lan­do esančios Penango salos sostinėje Džordž­tau­ne, į UNESCO sąrašą įtrauktame dėl išsaugotos žavingos kolonijinės architektūros (už ją ačiū kolonizatoriams britams), turistai su žemėlapiukais pėsčiomis ar dirbtinėmis gėlėmis apipintais rikšų vežimaičiais juda ne pagal pastatų, o pagal piešinių ant jų išsidėstymą. Džordžtaunas garsėja gatvės menu – piešiniais ant sienų. Nustebsite kieno – Lietuvoje gimusio dabar trisdešimtmečio dailininko Er­nes­to Zacharevičiaus. Žinoma, negali nė lyginti su Vilniaus Solomonu, tačiau vis dėlto ar mūsų tautietis, jei pabandytų pradžiuginti Vilnių savo pasaulinės šlovės sulaukusiais piešiniais ne specialiame renginyje (gatvės meno festivalyje jis piešė ant buvusio „Lie­tu­vos“ kino teatro), negautų baudos? O štai kitur tai sugebama padaryti miesto vizitine kortele ir remti vietos verslą, nes UNESCO miesto suvenyruose, atvirukuose ar ant marškinėlių vyrauja ne britų tvirtovės vaizdas, o lietuvio piešiniai ant Džordžtauno senamiesčio sienų.

Tad kur padėti kablelį dilemoje „Drausti negalima leisti“, jei draudimais aptekęs Sin­ga­pūras tapo ne tik dabarties, bet ir ateities mo­der­naus pasaulinio centro su išsilavinusiais, svei­­kais, ilgaamžiais, turtingais, keliomis kal­bo­­mis kalbančiais (čia tarp keturių valstybinių kalbų – ir anglų) žmonėmis simboliu, o jo netolimas kaimynas Brunėjus lig šiol – lyg iš dabartinio sultono prosenelio laikų?

Palikime Pietryčių Azijos valstybėms pa­čioms spręsti, kur dėti kablelį. Tačiau kur dėti jį mums? Nusileidus Vilniaus oro uoste ir sė­dus į marš­rutinį miesto autobusą visi keleiviai tik susigūžia, kai artimiausioje stotelėje įlipę du čigonų taboro klientai atsisuka stipraus alaus bambalį ir perrėkdami variklio gausmą da­lijasi savo gyvenimo „iššūkiais“. O susiruošus pasidžiaugti atgimusia gamta tenka sukti akis ir nosį nuo šiukšlių krūvų.

Gal tikrai ne ten dedame kablelį, jei bandymai su žeme sulyginti narkotikų korpostą baigė­si klyksmais apie žmogaus teises? Ir kodėl ne pas mus yra taip, kaip Vakarų Europoje, kur iki skutelio iščiupinėjamos ne vietoje numestos šiukšlės, kol atrandama nuoroda į jų savininką, ku­riam susimokėjus baudą noras šiukšlinti praeina am­žiams?

Galų gale kodėl estai, o ne mes, sugebėjo pa­gal moksleivių pasiekimus per kelerius me­tus pasiekti pasaulio geriausiųjų dešimtuką? La­bai tikėtina, pakėlus švietimo lygį neprireiktų nė draudimų ar milžiniškų bausmių, nes išsilavinęs žmogus nei spjaudosi gatvėje, nei kramtomąją gumą kur priklijuoja. Bet tam reikia apsispręsti, norime būti Baltijos Singapūru ar Brunėjumi.