Aušra LĖKA

Jungtinės Europos valstijos ar ES be britų, gal ir be prancūzų ar kitų? ES ir net Europos Parlamentas (EP) – antieuropinių radikalų tvirtovė? ES ir JAV sutartis – kirtis Lietuvos žemės ūkiui? Atsakymų į šiuos gyvybiškai svarbius Lietuvai ir visai Europai klausimus ieškome su Arnoldu Pranckevičiumi, jau antram EP vadovui patarinėjančiu, kaip ES ištrūkti iš egzistencinės krizės.

– Kai kas skuba skelbti ES pabaigos datas, kiti diagnozuoja ne ką švelniau – ES aižėja. Kaip jūs apibūdintumėte dabartinę ES būklę?

– Šiandien ES turbūt pirmą kartą per savo istoriją iš tikrųjų atakuojama iš visų pusių ir jos išlikimui, jos vienybei kilęs pavojus. Vladimiro Pu­t­ino Rusijos agresija Ukrainoje kelia nestabi­lumą Europos rytuose, „Islamo valstybė“ iš­kė­lė naujų iššūkių visų pirma Pietų Europos vals­tybėms, „importuojamas“ terorizmas, rengia­mi teroro aktai, jų baimė sėja nerimą ES šalių sostinėse. Galų gale ES atakuojama ir iš vi­daus: ES valstybėse vis aukščiau kelia galvą rasistinės, ksenofobinės jėgos, ir šiandien be­veik nėra ES narės, kuri turėtų imunitetą didėjančiam populizmui ir kraštutinėms radikalioms jėgoms. Jos bando perimti politikos mo­no­polį iš tradicinių politinių jėgų ir skleisti vi­suomenėje baimės, nerimo, nenuspėjamumo nuo­taikas, versti žmones užsidaryti savyje, vėl pra­dėti statyti sienas ir iš esmės paneigti taip bran­giai ir per ilgą laiką iškovotas europietiškas teises bei laisves – laisvę judėti, dirbti, prekiau­ti, mokytis visoje Eu­ropoje, laisvę keistis idė­jomis.

ES tikrai patekusi į didelę egzistencinę krizę, nes pirmą kartą per jos gyvavimo dešimtmečius bandoma pajudinti šio juvelyriškai sukurto atvirumo, nuspėjamumo pasaulio pamatus.

Visos šios trys grėsmės veikia skirtingais me­todais ir su skirtingais aktoriais, bet visų jų tiks­las tas pats – paneigti ES integracijos sėk­mę ir iš esmės torpeduoti Europos projektą. ES tikrai patekusi į didelę egzistencinę krizę, nes pirmą kartą per jos gyvavimo dešimtmečius bandoma pajudinti šio juvelyriškai sukurto atvirumo, nuspėjamumo pasaulio pamatus, grįstus teisės viršenybe ir taisyklėmis. Ata­kuo­jamos ES vertybės ir esminiai principai, kuriais remiantis sukurtas šis projektas.

– Bet ar adekvačiai tam priešinamasi? Juk tiek daug trepsėta vietoje, kol sureaguota į Krymo okupaciją ar pabėgėlių invaziją į Europą.

– Demokratinė ES sprendimų priėmimo sistema verčia daug ilgiau svarstyti bet kokį veiksmą, nes turi būti paimtos domėn visų 28 valstybių nuomonės ir suderinti visų trijų pagrindinių ES institucijų interesai. Bet šių iššūkių akivaizdoje mes labiau konsolidavomės, tapome stipresni ir įgijome jiems didesnį imunitetą. Po kiek­vieno didesnio išbandymo ar krizės ES labiau sustiprina savo pamatus: po ekonominės finansinės krizės padėti bankų, ekonominės są­jun­gos pamatai, po Rusijos agresijos Ukrai­noje iš mirties taško pajudėjo energetinės sąjungos projektai ir bendra energetikos politika. Ma­nau, terorizmo ir migracijos iššūkių akivaizdoje ES neišvengiamai juda bendros prieglobsčio ir migracijos politikos link, prie labiau koordinuotos antiteroristinės politikos, siekiant la­biau derinti nacionalinių valstybių žvalgybų dar­bą ir kiek įmanoma suteikti ES įrankius rea­guoti į tokius iššūkius.

– Ar rimtos diskusijos ir apie jungtinę Europos kariuomenę?

– Iki įvykių Ukrainoje diskusija apie gilesnę ES gynybos dimensiją ar net apie Europos kariuomenę būtų buvusi neįsivaizduojama, bet kuris apie tai kalbėjęs būtų buvęs išjuoktas. Bet da­bar tokia diskusija ES viduje plinta. Būtent Eu­ropos Komisijos pirmininkas Jeanas Claude’as Junckeris pirmasis viešai prabilo apie Europos ginkluotųjų pajėgų svarbą. Manau, tai bus lėtas procesas, nes daugeliui ES narių karinės pajėgos nėra politiškai priimtinos. Tačiau yra visos galimybės stiprinti civilinio saugumo ir policijos pajėgumus, kurti greitojo reagavimo pajėgas kartu su NATO, ir ne tik.

Prancūzija ir Didžioji Britanija taip pat yra už didesnius pajėgumus, žinoma, NATO kontekste, ne konkuruojant su šiuo Aljansu, bet sukuriant papildomų pajėgumų.

Tai, kad diskusija prasidėjo ir tokia valstybė kaip Vokietija, kuri dėl savo labai skaudžios istorijos anksčiau vengdavo bet kokios kalbos apie didesnes išlaidas ar pajėgumus gynybos srityje, sureagavo teigiamai, yra tektoninis lū­žis. Prancūzija ir Didžioji Britanija taip pat yra už didesnius pajėgumus, žinoma, NATO kontekste, ne konkuruojant su šiuo Aljansu, bet sukuriant papildomų pajėgumų, kurie padėtų saugumo srityje ten, kur NATO negali įsikišti.

ES jau dalyvauja taikos palaikymo policijos, civilinėse ir pusiau karinėse žvalgybinėse operacijose pasaulyje – ji jau dabar yra šios srities žaidėja, kuriai reikia įrankių greitai reaguoti į jos kaimynystėje vykstančius procesus ir padėti valstybėms narėms operatyviai tvarkytis su ky­lančiomis situacijomis. Beje, ir JAV prezidentas Barackas Obama kiekviename pokalbyje su Europos lyderiais pabrėžia, kad JAV laukia iš mūsų pačių didesnio indėlio ne tik į Eu­ropos, bet ir į globalinį saugumą.

– Šiandien išorinės ES sienos kiauros, tačiau išdygo aukštos tvirtos tarp ES šalių. Pabė­gėlių krizei spręsti tvaraus sprendimo nerasta. Tarp daugelio svarstoma ir versija, kad užkardžius srautus per pietines Europos sienas pabėgėliai gali imti veržtis per rytines, per Lietuvą. Ar ji reali?

– Sunku nuspėti, bet esant šiai beprecedentei migracijos krizei rizika išlieka didžiulė. Visos ES šalys negali būti ramios, nes ES išorinės sienos potencialiai pažeidžiamos.

ES ir Turkijos susitarimas, atrodo, veikia – per pastaruosius du mėnesius migrantų srautas iš Turkijos į Graikiją sumažėjo 80 proc. Šis didžiulis pokytis pasiektas ne tik Turkijos paketo, bet ir įsteigtos jūrų misijos „Sofija“, daugiau lėšų ir pajėgų gavusios ES agentūros „Fron­tex“, NATO laivų Viduržemio jūroje žval­gybos rezultatų dėka.

Bet tai, be abejonės, tėra laikinas krizės spren­dimas. EP jau prieš penketą–septynetą me­­tų įvairiose savo rezoliucijose ir raportuose siūlė, bet niekas į tai nekreipė dėmesio, sukurti bendrą migracijos politiką, kokią turime prekybos ar žemės ūkio srityje. Akivaizdu, kad migracijos sritis išauga iš individualių kiekvienos šalies narės kompetencijos ribų.

Paradoksalu: šiandien iššūkiai, su kuriais kovoja ES, globalūs, tačiau legitimumas ir resursai lieka lokalūs.

Kartu reikia spręsti ir legalios migracijos ga­limybę. EP jau daug metų siūlo mėlynąją kortelę, panašią į JAV egzistuojančią žaliąją. Stra­tegiškai žvelgdami į ateitį, remdamiesi išsamia ekonomistų analize, patys galėtume kontroliuoti ir daryti įtaką legalios migracijos į ES srau­tams, skatinti ją sektoriuose ar regionuose, kur trūksta darbo jėgos, kur patiriamas ekonominis nuosmukis, kad pritrauktume į ES išsilavinusių, potencialiai dideliu darbo našumu pasižyminčių darbuotojų.

Bet tai įmanoma tik ES suteikus daugiau kompetencijų ir resursų. Paradoksalu: šiandien iššūkiai, su kuriais kovoja ES, globalūs, tačiau legitimumas ir resursai lieka lokalūs. Tad kiekvieną kartą, kai reikia susitarimo bendram Eu­ropos reikalui, šaukiami visų šalių lyderiai, ir jų susitikimai virto nesibaigiančiu maratonu.

– Ar šią jūsų mintį galima suprasti, kad, kaip ir jūsų vadovas Martinas Schulzas, esate fe­de­ra­lis­tas ir remiate Jungtinių Europos valstijų idė­ją?

– Nemanau, kad šiandien Europos federacija yra išeitis. Manau, tai liks mažo rato intelektualų, akademikų ir kai kurių politikų svajonė, jų diskusijų objektas prie taurės vyno. Ver­ti­nant šiandienos situaciją reikia būti realistais ir suprasti, kad Winstono Churchillio Jungtinių Eu­ropos valstijų idėja nėra skirta šiai epochai. Bet ten, kur valstybės nepajėgios veikti atskirai, privalus bendras ES veiksmas.

Nepasitikėjimas ES ar Eu­ropos idėja yra tiesiogiai susijęs ir su nepasitikėjimu politiniu elitu atskirose ES valstybėse, po­litine sistema apskritai.

Tačiau, kaip seniai yra pasakęs M.Schulzas, kompetencijas, kurias galima perduoti šalims ar net regionams, reikia ir perduoti, o ES turi koncentruotis tik į strateginius didžiulius iššūkius, taip sumažinant ir biurokratinį aparatą, parodant ES gyventojams, taip pat ir euroskeptikams, kad ES iš tikrųjų sugeba reaguoti į iššūkius ir efektyviai veikia strateginiais klausimais, kurie negali būti išspręsti nacionaliniu lyg­meniu, bet mažiau kišasi į kiekvieno piliečio as­meninio gyvenimo reguliavimą ir reglamenta­vimą nuo produktų iki technologijos standartų.

Tačiau ES narės, jų vyriausybės, deja, linkusios nacionalizuoti bet kokį ES laimėjimą ir eu­ropizuoti bet kokį Europos pralaimėjimą. Tai trumparegiška, nes nepasitikėjimas ES ar Eu­ropos idėja yra tiesiogiai susijęs ir su nepasitikėjimu politiniu elitu atskirose ES valstybėse, po­litine sistema apskritai. Pavojinga taip žaisti su visuomenės lūkesčiais ir skatinti populizmą.

– Bet juk ir EP išlaidauja neatsisakydama „ke­liaujančio cirko“, kai kartą per mėnesį kraustosi iš Briuselio į Strasbūrą.

– Galimybių taupyti, ekonomiškiau naudoti ES pinigus yra. Bet dėl išlaidų kartais kuriami mitai: EK ir EP administracijoje apie 40 tūkst. žmonių – daug, bet tiek pat yra vieno miesto – Paryžiaus ar Londono merijose, tik 3–4 proc. ES biudžeto skirta administracinėms lėšoms. Beje, nuo finansinės ir ekonominės krizės pradžios 2009 m. stipriai sumažintos lėšos ES veiklai ir sumažintas aparatas.

Dėl EP būstinės klausimo, deja, pats EP to negali spręsti, nes tai Romos sutarties dalis, o jai pakeisti reikia vienbalsio visų šalių sutarimo. Prancūzija, bent jau iki šiol, net nenorėjo pradėti diskusijos šiuo klausimu.

– Antieuropinės nuotaikos Europoje plinta, rinkimuose vis daugiau balsų laimi radikalios politinės jėgos. Ar jų įsitvirtinimas valstybių valdžioje neves ir prie konfliktų su kaimynais, taip pat ir ES aižėjimo?

– Tai didžiulė grėsmė. Net pačiame EP po 2014 m. rinkimų euroskeptikų ar radikalių jėgų ats­tovų padaugėjo iki 150 iš 751 EP nario. Ra­dikali dešinė ir radikali kairė derina savo veiksmus ir iš es­mės turi tą pačią programą: išvien balsuoja prieš sutartį su JAV, prieš susitarimus su Ukraina, Moldova, Gruzija, prieš tolesnę ES integraciją, prieš pabėgėlius, bet už kylančias sienas tarp valstybių. Visos šios jėgos akivaizdžiai remia Putino režimą Rusijoje, kai ku­rios, kaip Pran­cūzijos „Nacionalinis frontas“, net finansuojamos Kremliaus. Naujas fenomenas: net EP rū­muose Europos piliečių išrinktos jėgos bando griauti ES pagrindus iš vidaus ir kartais net yra finansuojamos išorės jėgų.

Naujoji po­li­tinė takoskyra – ne tarp kairės ir dešinės, o tarp at­vi­ros pasaulėžiūros ir uždaros pasaulėžiūros.

Antra vertus, radikalių jėgų pagausėjimas EP padėjo mobilizuotis ir konsoliduotis labiau tradicinėms partijoms. Nėra formaliai pasirašytos sutarties, bet egzistuoja didžioji kairiųjų, dešiniųjų ir centristinių jėgų koalicija. Šios po­litinės jėgos kaip niekad anksčiau susitelkusios stengiasi apginti Europos projektą nuo didelės radikalų atakos.

Panašiai vyksta ir daugelyje nacionalinių vals­tybių, pavyzdžiui, Vokietijoje. Tą dabar ma­tome ir Didžiojoje Britanijoje vadinamojo „Bre­xit“ referendumo akivaizdoje. Naujoji po­li­tinė takoskyra – ne tarp kairės ir dešinės, o tarp at­vi­ros pasaulėžiūros ir uždaros pasaulėžiūros, tarp pagarbos žmogaus teisėms, teisės viršenybės ir tarp ksenofobiškų pažiūrų, tarp proeuropinių ir antieuropinių jėgų.

–  Ar, jūsų prognozėmis, galimybė ES likti be britų yra rimta?

– Šiandien tokios galimybės niekas negali pa­neigti, nors, tikiuosi, to neįvyks. ES britų prem­jerui Davidui Cameronui suteikė stiprų ko­zirį – Didžiosios Britanijos ir ES keturių punk­­tų susitarimą: jis pareikalavo daug pastangų, bet Britanijai suteikia neblogas sąlygas at­sa­kyti į savo piliečių susirūpinimą. Tarp di­džiausių ES advokatų buvo ir JAV prezidentas B.Obama, kurio vizitas Britanijoje buvo vienas svarbiausių žaidimo taisykles keičiančių veiksnių: jis sutriuškino euroskeptikų argumentus, kad Britanija viena be ES vidaus rinkos sugebės greitai ir efektyviai suderėti sutartį su JAV ir kitais partneriais.

– Net jei Didžioji Britanija liks ES, ar nebus atverta Pandoros skrynia kitoms ES šalims gąsdinti referendumais (Marine Le Pen pergalės atveju tai jau žada) ir reikalauti išimčių iš ES taisyklių?

– Precedentas sukurtas. Antra vertus, Di­džiosios Britanijos ir ES susitarime pasakyta, kad jokių naujų reikalavimų šalis negalės turėti, o šis susitarimas neturi sukelti precedento siek­ti naujų išlygų kitoms ES narėms. Visų ša­lių interesas – kad Britanija liktų ES, bet nemanau, kad ir kitur atsirastų politinės valios pa­kar­toti šį žaidimą. Jei britai referendume pasakytų „ne“, jų lauktų ilgas persiderėjimo procesas dėl prekybos vidaus rinkos sąlygų. Tai gali būti labai skausminga ir pareikalauti daug lai­ko. Manau, tai atgrasytų kitas šalis sekti britų pavyzdžiu. O britų vyriausybės pateikti skaičiai dramatiški: kiekvienam Britanijos gyventojui išstojimas iš ES gali kainuoti iki 4 tūkst. svarų, šalies ekonomika gali kristi 4–5 proc. BVP.

– Lietuva, pagal įvairias apklausas, išlieka tarp ES entuziasčių. Europoje vis populiarėjant antieuropinėms politinėms jėgoms, Lietuvoje stiprios tokios neatsiranda. Kodėl?

– Manau, Lietuvos žmonės visa savo esybe jaučia istoriją ir jos pamokas, todėl gal net labiau pragmatiškai nei idealistiškai supranta, kad Lietuvai nėra kitos alternatyvos. Šių dienų geopolitinės situacijos kontekste, ypač po to, kai Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos narė, kuri privalo užtikrinti tarptautinės teisės ir JT chartijos laikymąsi, pati aneksuoja savo kaimynės teritoriją, didžioji Lietuvos visuomenės dalis instinktyviai suvokia, kad vienintelis bū­das išsaugoti mūsų nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą yra per narystę ES ir NATO, per buvimą Vakarų klube ir kuo didesnį įsitinklinimą Vakarų struktūrose. Man tai paaiškina, ko­dėl Lietuvos žmonės išlieka proeuropietiški ir kodėl euroskeptiškesnės politinės jėgos Lie­tuvoje nesulaukia gyventojų palaikymo.

Labai džiaugiuosi, kad Vilnius atsilaiko prieš bandymą įtraukti į antibriuselišką koaliciją, kokia buriasi Lenkijoje, Vengrijoje.

Galima didžiuotis, kad visos Baltijos šalys – ne tik euro, Šengeno zonose, bet ir dalyvauja sprendžiant tiek pagalbos Graikijai, tiek migracijos klausimus, nors mus tiesiogiai tai liečia nedaug. Bet parodytas solidarumas labai svarbus ir tai svarbi investicija į ateitį, nes jei mums patiems prireiks ES pagalbos ir solidarumo kuriais nors klausimais, kaip buvo dėl sankcijų prieš Rusiją, ir mes galime tikėtis solidarumo. Labai džiaugiuosi, kad Vilnius atsilaiko prieš bandymą įtraukti į antibriuselišką koaliciją, kokia buriasi Lenkijoje, Vengrijoje.

– Vis dėlto ar jums neatrodo, kad politiniai gaisrai ES ir prie jos sienų užgožė sistemines ES problemas – iš ekonominės ir finansinės krizės neišlipa Graikija, ekonominiu augimu ES lenkia kiti regionai, tad pralaimime konkurencinę kovą?

– Iš tiesų į antrą planą nuėjo pagrindinės sisteminės ES problemos – ekonominio augimo tem­­­pai, nedarbo mažinimas, demografinės prob­lemos. Tačiau neužgesinus gaisrų sunku grįž­ti į normalų procesą ir ilgalaikę perspektyvą.

Problema ir tai, kad dauguma ES šalių lyderių yra situacijos ekspertai, o ne strategai ir vizionieriai. Dauguma jų apriboti rinkimų ka­len­doriaus, neturi laiko ir pajėgų gilintis į strateginius klausimus. Vienintelė Angela Merkel mąsto į tolį labiau nei kiti, bando spręsti problemas ne žiūrėdama vien nacionalinių interesų, bet vertindama ir europinį. Tačiau kad ES pasisektų išlikti šioje egzistencinėje krizėje, reikia daugiau nei vieno lyderio, kuris suprastų, kad bendras interesas yra vienintelis šansas išsaugoti ir savo šalių interesus.

– Tikėtasi, kad ES ekonomiką paskatins prekybos sutartis su JAV, bet paskelbtas jos projektas sukėlė daug nerimo, taip pat ir dėl galimo JAV spaudimo ES pirkti daugiau žemės ūkio produkcijos. Tad ar Lietuva, užuot gavusi naudos, nepatirtų dėl to nuostolių?

– Sutartis savo apimtimi ir ambicija yra di­džiausia prekybos sutartis, dėl kurios savo istorijoje derasi ES. Ją pasirašius ir ratifikavus bū­tų sujungtos dvi didžiausios pasaulio rinkos. Be jokios abejonės, tai padarytų tektoninio lūžio efektą pasaulio prekybos politikoje. Bet šiandien sunku nuspėti, ar pavyks sutartį pasirašyti ir ratifikuoti, nes ratifikacija turės būti ne tik EP, bet ir nacionaliniuose parlamentuose, o kai kurių ES šalių visuomenė ir politikai nusiteikę gana skeptiškai.

Ar ko neprarastų Lietuva? Kaip ir visų didelių sutarčių atveju čia reikia vertinti visumą: gal kurio nors sektoriaus ar valstybės konkurencinėms galimybėms kas gali būti nenaudinga, bet kitos teikiamos galimybės tai ne tik kompensuotų, bet ir padidintų ekonomikos augimo bei plėtros galimybes.

O žemės ūkis – istorinė šaka, dosniausiai ES finansuojama nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kai buvo kilusi didelė maisto krizė ir net bado grėsmė, jai tenka apie 40 proc. viso ES biudžeto (o jis siekia trilijoną eurų). Tai ne ta sritis, kuri gali skųstis dėl ES dėmesio stokos. Antra vertus, pinigų kiekis ribotas, tad natūralu, kad ekonomikai keičiantis gali keistis požiūris į vieną ar kitą sritį, ypač dabar, besivystant žinių ekonomikai, didėjant mokslo tyrimų svarbai. Bet žemės ūkis išlieka labiausiai finansuojamas sektorius ES.

Mūsų žemdirbiai, tiek Lietuvos, tiek ES šalių, – vieni geriausių pasaulyje, tad atsivėrimas didesnei konkurencijai su kitu pasauliu neturėtų gąsdinti nei didelių, nei mažesnių ūkininkų.

– Kaip prognozuojate: ar lietuviai bus tokie pat euroentuziastai ir po 2020-ųjų, kai sumažės ES struktūrinių lėšų srautai?

– Eurooptimistinės nuotaikos laipsniškai ma­žėja koreliuojant su ES praleistu laiku. Taip įvyko visose ES šalyse, bet tai natūralu: čia kaip santuokoje – po dešimties ir daugiau metų mei­lė ir aistra šiek tiek sumažėja.

– Tai kartais baigiasi kita santuoka.

– Nutinka ir taip. Bet dažnai santuoka tampa tik brandesnė. Ilgainiui ES šalys, nors praranda pirminį idealizmą, suvokia, kad neturi geresnio klubo nei ES. Prie pat savo sienų turime kitą pavyzdį – Eurazijos Sąjungą, kuri laukia išskėstomis rankomis, tačiau visi suprantame, kuo baigtųsi mūsų narystė joje. Tad po 15 metų ES, kai Lietuva taps ne paramos gavėja, o teikėja, jausime didesnę atsakomybę ne tik už Eu­ro­pos, bet ir už viso pasaulio gerovę, suvokdami, kad kitų regionų stabilumas yra ir mūsų stabilumas, kad nestabili kaimynystė eksportuoja ne­­stabilumą. Lietuvos žmonės taps eu­ro­skep­tiškesni, pragmatiškesni, bet tai nereikš, kad Lietuva taps euroskeptiška valstybe – ji taps la­biau kritiškai mąstančia ir brandesne demokratija, ir į save, ir į ES žiūrinčia kritiškai, bet ne todėl, kad norėtų ją sugriauti, o todėl, kad no­rėtų keisti, darant ją dar efektyvesne, dar ge­riau funkcionuojančia sąjunga.

Arnoldas Pranckevičius

Amžius: 36 metai.

Alma mater: tarptautinių santykių bakalauras (Kolgeito universitetas, JAV), politikos magistras (Paryžiaus politikos mokslų institutas).

Karjera: 2004–2005 m. – Prezidento Valdo Adamkaus patarėjas, 2006– 2009 m. – EP tarnautojas, 2009–2012 m. – EP pirmininko Jerzy Buzeko diplomatinis patarėjas, nuo 2012 m. – EP pirmininko Martino Schulzo užsienio politikos patarėjas.

Visuomeninė veikla: Belgijos lietuvių bendruomenės pirmininkas.

Petro Malūko nuotr.

Prieš žengiant per Dotnuvos žemės ūkio mokslininkų buveinės slenkstį pirmiausia pėda pataiko į  beveik 4 cm duobelę, išmintą akmeniniuose laiptuose, ir prieš šimtą metų vedusiuose į šios srities mokslo įstaigą.

Aušra LĖKA

Keliaujant per Lietuvos miestelius ir kaimus kartais belieka aikčioti klausantis apie jų europinio lygio istoriją, iš kurios šiandien belikęs garsus vietovardis istorijos knygoje ir, geriausiu atveju, kokia ankstesnę šlovę menanti plyta ar medis senolis. Akademija – išimtis.

Nedideliam, nė tūkstančio gyventojų neturinčiam miesteliui centrinėje Lietuvoje dalyje pavyko praktiškai be pertraukų net karų ir okupacijų metais jau antrą šimtmetį išlikti žemdirbiškos Lietuvos sostine. Simboliška, kad net dabartinis Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto rūmas pastatytas ant senosios žemės ūkio Alma Mater pamatų. O keli laipteliai į dabartinį pastatą numinti kelių kartų žemdirbystės mokslų eruditų, tęsiančių pirmtakų pradėtus darbus.

Painiava dėl miestelio pavadinimo

Bet pirmiausia būtina patikslinti, apie kurį miestelį bus rašoma, mat painiavos pasitaiko neretai. Instituto darbuotojai pasakoja, kaip kartą naktį miestelį pasiekė  vilkstinė su traktoriais – užsieniečiai ieškojo, kur čia vyks arimo varžybos. Juos ištiko šokas paaiškėjus, kad atvyko į Akademiją, bet ne tą – taip pat vadinasi ir pakaunės miestelis, kuriame įsikūrusi taip pat žemdirbystės mokslo institucija – Aleksandro Stulginskio universitetas. Ką jau kalbėti apie supainiotus laiškus ir siuntinius.

Anksčiau miestelis vadinosi Dotnuva, paskui Dotnuva-Akademija, paskui liko tik Akademija, o Dotnuvos vardas liko gretimam miesteliui. Maža to, dar yra atskiras kaimelis – Dotnuvos geležinkelio stotis, nors ji iš tikrųjų arčiau Akademijos nei Dotnuvos.

Tad, kad būtų aiškiau, net tarptautiniuose forumuose įprasta sakyti, kad Lietuvos žemdirbystės institutas – Dotnuvoje. Beje, riba tarp Dotnuvos ir Akademijos (kaip ir kai kurių kitų seniūnijos vietovių) simbolinė: ant to paties stulpelio lentelė žymi vieno miestelio pabaigą, o kito pradžią.

Dotnuvos seniūnija – net 132 kv. km, 6 tūkst. gyventojų, ji apima net 6 miestelius ir didesnius kaimus. Kiekvienas turi savo bendruomenę, rengia savo renginius. Bet visai atskirti gyvenimus sunkoka, nes, pavyzdžiui, Dotnuvos įstabaus grožio bažnyčios su vienuolynu, kur dar plazdena jos ganytojo Tėvo Stanislovo aura, parapijai priklauso ir Akademija, mat čia bažnyčios nėra. Joje išlikę tik ratu susodinti medžiai, juosę cerkvę, tarpukariu perstatytą į katalikų bažnyčią, paties Maironio pašventintą.

Sovietinės okupacijos metais bažnyčios pastate buvo Žemdirbystės instituto sandėlis. Institutas prašė pinigų bažnyčios remontui, bet sulaukė įsakymo ją nugriauti.

Visa Akademijos istorija susijusi su Dotnuva, tad Akademijos gyventojai save pavadina ir dotnuviškiais.

Seniūnijos administracija – irgi Dotnuvoje, bet per visuotinį balsavimą pritrūko tik šešių balsų, kad ji būtų perkelta į Akademiją. Užtat Dotnuvos dvaras – Akademijos teritorijoje. Vienos stambiausių ir turtingiausių vietos įmonių, modernia žemės ūkio technika ir sėklomis prekiaujančių „Dotnuvos projektų“, administracija – Akademijoje, o įmonės teritorija – jau Dotnuvos ribose. O nemažai Žemdirbystės instituto darbuotojų gyvena Vainotiškėse, kurių riba su Akademija irgi telpa ant vieno stulpelio. Visa Akademijos istorija susijusi su Dotnuva, tad Akademijos gyventojai save pavadina ir dotnuviškiais.

Akademija, žinoma, turi panašumų su kitais nedideliais Lietuvos miesteliais: sovietinės architektūros palikimas – aikštė su parduotuvėmis, vaistine, kredito unija, ambulatorija, netoli – pirmas po ilgų ginčų pradėtas renovuoti daugiabutis. Kaip ir kituose miesteliuose, centrinėje aikštėje karaliauja prekeivių sendaikčiais palapinės, kuriose vietiniai dairosi ir „Prados“ juodo prekės ženklo, mat Akademija į jį įnešusi savo indėlį – vietinė mergaičiukė Rasa Žukauskaitė, vaikštanti pasaulio mados sostinių podiumais, yra „Prados“ reklamos veidas.

Aikštės kampe – švelniai tariant, ne itin išvaizdus kebabų vagonėlis, šalia – aptriušęs stalas ir suolas, bet po stogeliu. Tačiau kebabinės darbuotoja sukasi kaip vijurkas, sako, nuo ryto iki antros valandos nestabtelėjusi nė minutei. Ji kebabais vietinius, pravažiuojančius, o ir specialiai iš gretimų miestelių, kaimų ar net Kėdainių atvažiuojančius žmones maitina jau 9 metai. Kebabai tikrai skanūs.

Turi ir Žemės ūkio ministeriją, ir ministrą

Vis dėlto, nepaisant sovietinės masinės architektūros reliktų ir šiandieninių second hand realijų, iš kurios pusės beatvažiuotum į Akademiją, ji iš karto keliautojui prisistato ne kaip koks bažnytkaimis, o prie carienių, profesorių, net ministrų pratęs miestelis.

Parkas – ne koks savaiminis, jame yra apie 300 rūšių medžių, tarp jų ir storiausia Lietuvoje milžiniška tuja.

Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose – kryžiuočių kronikose dar 1372 m. paminėta Dotnuva (Datinen) vien šiandieninės Akademijos ribose turi net 32 paveldo objektus. Miestelis gali puikuotis, kad Dvaro, dar vadinamuose Salos ar Baltuosiuose, rūmuose net dukart svečiavosi Rusijos carienė Jelizaveta. Iš karto dėmesį patraukia raudonų vietinės plytinės plytų (šimtas metų, ir nė viena nesubyrėjusi) senųjų žemės ūkio mokymo įstaigų, karo ligoninės pastatai. Parkas – ne koks savaiminis, jame yra apie 300 rūšių medžių, tarp jų ir storiausia Lietuvoje milžiniška tuja. O parko gilumoje baltuoja Žemdirbystės instituto rūmai. Nuo Piotro Stolypino nusižiūrėtos vietos laikų čia sukosi Lietuvos žemės ūkio mokslo istorija.

Į Akademiją visais laikais iš Lietuvos ir iš kitų kraštų važiuota semtis žemdirbystės mokslų žinių, mokslo centrą pagerbė visi prezidentai, pradedant Antanu Smetona, kurio pasodintas ąžuolas čia tebeveši. Tik Dalia Grybauskaitė, kai lankėsi Dotnuvoje, aplankė modernius slaugos namus, bet į Akademiją neužsuko.

Akademija turi net savo Žemės ūkio ministeriją ir savo ministrą joje: Nikitos Chruščiovo laikais užsimota valdžią priartinti prie liaudies, tad Akademijoje buvo pastatytas pastatas ministerijai, o šalia 1967 m. užtvenktos Dotnuvėlės tvenkinio – penki vienodi namai ministerijos darbuotojams.

Keli darbuotojai buvo atvažiavę, pasisukinėjo Akademijoje mėnesį kitą ir vėl išvyko į Vilnių. Dabar ministerijai statytame pastate įsikūrusi Žemės ūkio konsultavimo tarnyba, kuriai vadovauja 1998–2000 m. žemės ūkio ministru buvęs Edvardas Makelis.

Akademijoje daug įstaigų, susijusių su žemės ūkiu. Už tai, pasak Žemdirbystės instituto direktoriaus doc. Vytauto Ruzgo, Akademija turėtų būti dėkinga carinės Rusijos premjerui P.Stolypinui, XIX a. pab.–XX a. pr. pagarsėjusiam Rusijos žemės ūkio reforma, kurią bandė diegti ir carinei imperijai anuomet priklausiusioje Lietuvoje.

Kalnaberžės dvarą šiais laikais lydi nekokia šlovė: Kėdainių kniaziumi vadinamas Darbo partijos steigėjas Viktoras Uspaskichas buvo dvarą nusipirkęs, bet taip apleido, kad valstybė jį vėl perėmė savo žinion.

Jam kilo idėja įsteigti labai aukšto lygio, aukštosios mokyklos statuso Kauno gubernijos žemės ūkio mokyklą. P.Stolypinas turėjo Kalnaberžės dvarą netoli Dotnuvos, kuriame mėgdavo ilsėtis, tad gretimai, dabartinėje Akademijos teritorijoje, 1911 m. ir įsteigė mokyklą. Vietos pasirinkimą lėmė ir netoli miestelio esanti geležinkelio stotis. Tiesa, Kalnaberžės dvarą šiais laikais lydi nekokia šlovė: Kėdainių kniaziumi vadinamas Darbo partijos steigėjas Viktoras Uspaskichas buvo dvarą nusipirkęs, bet taip apleido, kad valstybė jį vėl perėmė savo žinion.

Po Pirmojo pasaulinio karo, Lietuvai tapus nepriklausomai, imta galvoti mokyklos veiklą pratęsti. 1919 m. prof. Viktoras Ruokis ėmė vadovauti čia įsteigtam Žemės ūkio technikumui. Tuo metu vietos gyventojai, daugiausia vadinamieji tuteišiai, nelabai šnekėjo lietuviškai, tad dėstytojai ir studentai vaikščiodavo po kaimus ir mokė lietuviškai. Vienas kaimas iš dėkingumo net pavadintas Kemėšiškiais, kraštą lietuvinusio technikumo dėstytojo kunigo Fabijono Kemėšio vardu. Dabar tik seni lenkiški užrašai kapinėse primena kraštą buvus lenkakalbį.

Istorija – ne šakelė, pamesta pakeliui, tai šaknys. O mes turėjome superšaknis.

Buvo didelė laimė ir Akademijai, ir visai Lietuvai, kad atsikviesta lietuvių profesūros  iš Peterburgo, Maskvos. Stasys Nacevičius, Dionizas Rudzinskas atvažiavo, net nemokėdami lietuviškai rašyti. „Tai buvo aukščiausio lygio inteligentai, grįžę į Lietuvą dirbti technikumo dėstytojais, nors tai buvo gal kokiais dešimt laiptelių žemiau nei tai, ką jie turėjo svetur. Vėliau dalis jų išvažiavo į Kauną, į laikinąją sostinę, bet impulsas jau buvo duotas. Kaip sakė buvęs Vilniaus universiteto rektorius Jonas Kubilius, istorija – ne šakelė, pamesta pakeliui, tai šaknys. O mes turėjome superšaknis“, – kodėl daug kitų šlovingų Lietuvos centrų nunyko, o Akademija per visas valdžias, visas santvarkas liko žemės ūkio mokslo centru, aiškina Žemdirbystės instituto direktorius V.Ruzgas.

Jis pasakoja, kaip gavę paskyrimus jie su bendrakursiais Rimantu Dapkumi ir Zenonui Dabkevičiumi atpoškėjo į Akademiją. Visi trys vienu ar kitu laiku buvo šio instituto direktoriai, prof. dr. Z.Dabkevičius dabar vadovauja taip pat Akademijoje besibazuojančiam ir Žemdirbystės institutą apimančiam Agrarinių ir miškų mokslų centrui.

V.Ruzgas neslepia: iš pradžių buvo liūdna, ne tas peizažas. Tai lygiausia Lietuvos vieta – kur jau jai prilygti jo gimtojo Adutiškio kalvelėms ir ežeriukams.

Ne jam vienam čia trūko peizažo įvairovės: į Akademiją atlikti praktikos kviesdavęsi tuomečio Dailės instituto studentus. Šie bėga šen, bėga ten ir skundžiasi, kad nėra ko tapyti, mat pratę tai daryti kur Dzūkijoje, ten širdis lipa iš krūtinės nuo gražumo. Bet tuometis instituto direktorius Antanas Būdvytis sakydavo: ten gražumas sukurtas gamtos, o čia žmogaus rankomis. Jei apleisi, gamtos grožį rasi ir po 100 metų, o žmogaus sukurtą reikia puoselėti nuolat.

V.Ruzgas prisimena, kad atvažiavę kaip jauni absolventai jie čia rado neeilines asmenybes – Leoną Kadžiulį, Kazį Leistrumą, Henriką Černiauską: „O kai gyveni tokioje dvasioje, ją tarsi įtrauki, įčiulpi, kaip ir jie ją perėmė iš savo pirmtakų. Yra nematoma gija, siejanti šimtametę instituto tradiciją.“

Mokslininkai, kartu su jūrininkais, šachtininkais ir lakūnais, anuomet, priešingai nei dabar, buvo viena geriausiai apmokamų profesijų.

Tuometis instituto direktorius A.Būdvytis, nors buvo kompartijos CK narys, bet apie sovietinę valdžią sakydavo ne „aukščiau stovintis“, kaip buvo priimta to meto terminijoje, o „aukščiau gulintis“. Institute visuomet vyravo disidentiška dvasia. Jo vadovai ieškojo gabiausių mokslininkų, nepaisydami jų politinių pažiūrų ar priklausymo kompartijai, įdarbindavo net iš tremties grįžusius mokslininkus. Rinktis buvo iš ko, juolab atlyginimai buvo didžiuliai: mokslininkai, kartu su jūrininkais, šachtininkais ir lakūnais, anuomet, priešingai nei dabar, buvo viena geriausiai apmokamų profesijų.

Per visus sovietinės okupacijos metus instituto parke, tiesa, apžėlusiame krūmais, išliko ir paminklas Klaipėdos krašto vaduotojams, mat Dotnuvos dėstytojai ir studentai 1923 m. vyko Klaipėdos vaduoti. Iš Dotnuvėlės tarsi metais atritintą akmenį su įrašais, kad trūko vergovės pančiai, sovietmečiu siūlyta susprogdinti, bet instituto vadovai sugalvojo būdą jį išsaugoti: esą sprogdindami tik dėmesį atkreipsime.

Dotnuviškiai mokslininkai nuo seno garsėjo selekcininkų pasiekimais. Ir dabartinio instituto direktoriaus V.Ruzgo pavardė – prie 17 kartu su kolegomis sukurtų veislių, kurių garsiausia – ir plačiausiai ne tik Lietuvoje naudota „Ada“. Jaunystėje jam atrodė, kad selekcininku dirbs, jei jau jokio kito pasirinkimo neliks, mat Žemės ūkio akademijoje ši disciplina dėstyta labai jau nuobodžiai.

Paskui V.Ruzgas pats ją dėstė studentams, tad stengėsi ja sudominti jaunimą. Nors tai nelengva – jaunimas nekantrus, o čia reikia laiko.

Direktorius prisimena, kaip A.Būdvytis sakydavo: selekcija – tai biologija, agronomija, darbštumas, sėkmė ir komercija, nes nauja veislė turi būti konkurencingas produktas. Jis sutinka: jei mokslas nereikalingas verslui, tai kam jis tada reikalingas, tad kiek daugiau nei pusę veiklai reikalingų pinigų Žemdirbystės institutas užsidirba iš užsakymų.

Veislei sukurti reikia maždaug dešimtmečio: selekcininkas ima didžiulį genofondą veislių, skaičiuoja kryžminimo kombinacijas. Vienus kuokelius pašalina, įdeda kitus ir sukryžmina. V.Ruzgas juokauja, kad vienai mamai parūpina kitą tėvą, ir aiškina, jog tai kažkas panašaus į nusikaltėlių fotoroboto sudarinėjimą: yra kažkiek nosių, kažkiek ausų rinkinių, jos kompiuteryje sustumdomos ir padaromas fotorobotas. Taip ir čia: vienas javas akuotas, kitas ne, vieno lapeliai vienaip, kito kitaip atrodo. Padarai kryžminę kombinaciją ir sėji į vieną eilutę. Vienai veislei sukurti reikia per rankas perleisti maždaug 20 tūkst. linijų – 7–8 metus  persėjinėji, kad nebūtų skilimo, nes genomas nėra stabilus. Ir vis tiri pagal daugybę parametrų – atsparumą klimato kontrastams, ligoms, derlingumą ir kita.

Atvažiuoja ūkininkai ieškodami derlingesnių veislių ir stebisi – negi teks laukti kokius penkerius metus, kol naują veislę sukursime.

Mūsų selekcininkų pranašumas prieš kitus europiečius buvo šalčiui atsparios veislės, bet dabar klimatas toks kontrastingas, o pasaulinis atšilimas reiškia ir naujas javų ligas, kenkėjus, todėl institutas daug dirba ties naujai atsirandančiomis problemomis, gilinasi į augalų apsaugos sistemas.

Taip, sutinka V.Ruzgas, selekcininkui reikia ir paburti, tad jei su ponu Dievu gerai sutari, galbūt pavyks išlošti šiek tiek laiko, bet tikimybė tai padaryti – mažesnė, nei išlošti aukso puodą.

„Būna, atvažiuoja ūkininkai ieškodami derlingesnių veislių ir stebisi – negi teks laukti kokius penkerius metus, kol naują veislę sukursime. Sakau – ne penkerius, o 10 metų, ir tai, jei pasiseks. Kai buvau studentas, sakydavo, kad greitai bus revoliucija – genetikos mokslai selekcijos procesus smarkiai pagreitins. Bet mano barzda pražilo, o ta revoliucija neatėjo“, – šypsosi selekcininkas, pridurdamas, kad genetika, technologijos – tai tarsi miegantis milžinas, bet kas žino, kada jis pabus.

O kol kas visame pasaulyje juokaujama, kad pirmus 9 metus selekcininkas dirba susirietęs: apsėja laukelius, nuima derlių, pasveria, daro genetinio originalumo testą. O štai technologinių mokslų srityje mokslo darbas atliekamas per 3–4 metus. Bet kai jau sukuri vieną naują veislę, paskui kiekvienais metais tos veislės padeda kurti naujas.

Selekcijos stotis Dotnuvos Akademijoje įsteigta dar 1922 m. Didžioji dalis selekcijos vykdoma tuose pačiuose laukuose kaip ir tarpukariu. Darbai nebuvo sustabdyti net karo metais, tik šiek tiek sumažintas jų mastas. Dabar institutas turi 500 ha selekcinių laukų, daugiausia javų.

Akademijoje įsikūrusi dar ne viena su žemės ūkiu susijusi įstaiga – čia veikia ir Dotnuvos eksperimentinis ūkis. Akademijoje yra unikali įstaiga – Lietuvos augalų genų bankas. Čia saugomi 3179 visos Lietuvos augalų sėklų pavyzdžiai. Už sėklas atsakinga Birutė Markevičienė aiškina, kad norint jas saugoti pirmiausia reikia išdžiovinti. Paskui kiekvienos rūšies pavyzdžiai pakuojami į vieną didesnį ir 4 mažesnius pakelius.

Tada jie dedami į standartinių lietuviškų „Snaigių“ šaldymo kameras. Didesni pakeliai saugomi nuolat, o iš mažų sėklos reguliariai imamos jų daigumui patikrinti, duodamos selekcininkams atnaujinti. Toks genų bankas – nacionalinis turtas, saugantis esamą ir sudarantis pagrindą naujai įvairovei kurti.

Mokslininkų teorinį darbą į gyvenimą diegia čia pat veikiantys „Dotnuvos projektai“. Čia dirba beveik 200 darbuotojų, jie turi 5 filialus Lietuvoje, taip pat Latvijoje ir Estijoje. Įmonės sėklų ruošimo fabrikas per metus gali paruošti 15 tūkst. t sėklų, o siūloma žemės ūkio technika atitinka paskutinį šios srities naujovių žodį.

„Dotnuvos projektai“ – iš dalies Žemdirbystės instituto kūdikis, nes ne tik bendradarbiauja su juo sėklų gamybos srityje, bet ir įsteigtas buvusių instituto darbuotojų.

O vos baigus nuimti derlių Žemės ūkio konsultavimo tarnyba Akademijoje atveria Agroakademijos mokslo metų sezoną. Konsultavimo tarnybos direktoriaus pavaduotoja Asta Šakickienė vedžioja po moderniausias mokymo sales, ir sunku patikėti, kad dar neseniai čia buvo apleisti sovietinės okupacijos metų kultūros namai, kur paukščių mėšlo buvo tiek ir tiek.

Vis daugiau ūkininkų gerbia ir vertina savo darbuotojus, nes tai didelis turtas, todėl investuoja į jų kvalifikaciją.

Konsultavimo tarnyba – nebiudžetinė įstaiga, paslaugos čia mokamos, tad tarnyba uždirba iš žinių. O jų ūkininkams reikia, nes naujovių šioje srityje daug. Ūkininkai mokosi, kaip vykdyti reikalavimus, susijusius su tiesioginėmis ES išmokomis (tiesa, šie mokymai ir finansuojami iš ES, valstybės biudžetų), kaip pasirengti gauti licenciją vienoje ar kitoje žemdirbystės srityje, kaip tvarkyti finansinę apskaitą.

„Vis daugiau ūkininkų gerbia ir vertina savo darbuotojus, nes tai didelis turtas, todėl investuoja į jų kvalifikaciją. Juolab kad šiandien visa žemės ūkio technika, kombainai ar melžimo robotai išmanūs, sumanūs, kompiuterizuoti, bet ko jiems valdyti nepaimsi“, – pasakoja A.Šakickienė, rodydama modernią karvių melžimo mokymo klasę. Mat jei svetimas ateis mokytis į fermą, sumažės produktyvumas, tad mokomasi su dirbtinėmis karvėmis.

Konsultavimo tarnyba turi ir tris mobiliąsias laboratorinių tyrimų laboratorijas, sumontuotas autobusiukuose, kuriais važinėja tiesiai į ūkius ir ekstra atlieka reikalingus tyrimus.

Daug paslaugų Konsultavimo tarnyba perkelia į elektroninę erdvę: suvedus savo duomenis galima juos analizuoti ir priimti sprendimus. Čia galima stebėti pasėlių gamybos savikainos pokyčius, sudaryti kompiuterines tręšimo programas ar pildyti įvairių privalomų žurnalų formas.

A.Šakickienė džiaugiasi, kad daug mūsų ūkininkų pagal naudojamas technologijas, kitus parametrus jau prilygsta europiniam lygiui, tad dabar jie ieško būdų, kaip sumažinti vidines sąnaudas. „Žemdirbių verslo elitas šiandien tikrai ir turtingas, ir išsilavinęs. Kurie suprato tendencijas, nepabijojo prarasti autoriteto, kad sukišo rankas į žemę, tie išlošė. Tokių yra ir buvusių mokytojų, ir architektų. O technologijos, kurios atėjo žemės ūkį, pakėlė jį į aukštesnį lygį“, – sako A.Šakickienė.

Beje, Konsultavimo tarnyba rūpinasi ne tik atvykstančiųjų čia mokytis, bet ir savo darbuotojų mokymu. Darbuotojų kvalifikacijos kėlimas – būtinas. Rūpinasi ir gera savijauta: Agroakademijoje per pertraukėles darbuotojai gali ir biliardą pažaisti, ir prie treniruoklių pasportuoti, šaškių ar šachmatų partiją sulošti.

Ramu, bet nenuobodu

Vis dėlto vidudienį vaikštinėdamas po Akademiją sutinki vos vieną kitą žmogų. Bene didžiausia koncentracija – prie autobusų stotelės, kur keliskart per dieną sustojantis autobusas nurūksta palikdamas mojuoti vaikus ir anūkus į didesnius miestus palydinčius Akademijos senbuvius.

Bet vakarop su europine pagalba įrengtoje krepšinio ir žaidimų aikštelėje jau bumbsi kamuoliai, klastingoje Akademijos penkių gatvių sankryžoje rikiuojasi po kelis automobilius, iš Žemdirbystės instituto pabyra grupelės visai į solidžius mokslininkus nepanašaus jaunimo.

„Ne visas jaunimas nori gyventi Vilniuje. Kai įstojau į doktorantūrą, institute buvau jauniausia, jaunų žmonių buvo nedaug. Bet padidinus doktorantūros stipendiją jaunimas ėmė labiau domėtis žemės ūkio mokslu, doktorantų yra ir klaipėdiečių, ir iš Marijampolės, ir kėdainiečių, grįžusių į gimtąjį rajoną. Dabar institute jų apie 26, kasmet naujų ateina apie 12“, – pasakoja Vita Tilvikienė.

„Ir už Vilniaus ribų žmonės gyvena“, – šypsosi Vita.

Jauna mokslininkė juokiasi prisiminusi, kai į ekskursiją institute atvykę kolegos iš Vilniaus, pamatę, kaip čia atliekami tyrimai, kaip atrodo genetikos laboratorija, stebėjosi – visai kaip Vilniuje. „Ir už Vilniaus ribų žmonės gyvena“, – šypsosi Vita. Ji sako tikrai nesijaučianti atskirta nuo pasaulio, juolab kad institutas sudaro sąlygas jauniems mokslininkams važinėti po konferencijas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Doktorantė į Akademiją atvažiavo baigusi inžinerijos studijas A.Stulginskio universitete. Anksčiau čia nebuvo buvusi. Įspūdį padarė dvaras, bet labiausiai žmonės – labai mandagūs, tolerantiški, šilti. Jos vadovė Žydrė Kadžiulienė buvo pradėjusi eksperimentus su naujais energetiniais augalais biodujoms gaminti – ieškojo, ką auginti, kad gautume kuo didesnę energetinę vertę su mažesnėmis panaudomis. Dabar ir Vita atlieka tyrimus ir su tradiciniais augalais – pavėsiniais kiečiais, ir su naujais Lietuvoje – drambliažolėmis, sidais, geltonžiedėmis legestomis, kurie jau paplitę gaminant biokurą Vokietijoje.

Mokslininkė pasakoja, kad ir mūsų ūkininkai jau bandė sėti ir sidų, ir drambliažolių. Kol kas – dar tik sunki pradžia, bet vis daugiau jų suvokia, kad investuoti į naujoves apsimoka. Štai vienas ūkininkas planuoja finansuoti vienus energetinių augalų pirminius tyrimus, kad iš gautų rezultatų būtų galima teikti paraiškas tolesniems tyrimams.

Akademijos katilinė kūrenama biokuru – šiaudais. Anksčiau kūrenta mazutu, todėl sniegas būdavo juodas, skalbinių lauke negalima buvo padžiauti, o dabar – švaru, gražu. Tik gaila, kad kaina nesumažėjo, nes visame Kėdainių rajone už šilumą mokama vidutinė kaina.

Vita su vyru ir dviem vaikučiais dabar įsikūrė nuosavame name kaime, kuris vadinasi Dotnuvos geležinkelio stotis. „Visi juokiasi, kai pasakau, kad gyvenu stotyje“, – apie lietuviškų vietovardžių keistenybes pasakoja Vita.

Pragyventi jaunai šeimai čia pigiau nei didmiesčiuose. Čia ramu, graži gamta, išsilavinę žmonės.

Ar jaunam žmogui Akademijoje nenuobodu? Ne per tylu? „Kam ko reikia. Jei reikia triukšmo – čia jo tikrai nėra. Bet kam reikia, kad galėtum laisvai automobilį pasistatyti, – problemų nekyla. O ir pragyventi jaunai šeimai čia pigiau nei didmiesčiuose. Čia ramu, graži gamta, išsilavinę žmonės. Renginių gal nėra labai daug, bet bendruomenės organizuoja jų vis daugiau. Buriasi jaunimas, yra krepšinio aikštelių, yra saviveiklos kolektyvų, vyksta aerobikos užsiėmimai, šokių pamokos, yra teniso kortai, tiesa, jie prašosi remonto“, – vardija Vita.

Daug būrelių gimnazijoje – vaikai ir šoka, ir dainuoja, jiems nereikia važiuoti į muzikos mokyklą Kėdainiuose, nes jos mokytojai čia atvažiuoja. Dotnuvoje belikusi pagrindinė mokykla, o Akademijoje – 600 moksleivių gimnazija. Vaikų netrūksta, tad dabar šalia mokyklos dygsta naujas priestatas. O Akademijos vaikų darželis ir pradinė mokykla – vieni pažangiausių, darželis dirba pagal Montessori programą.

Akademija garsėja ir žirgynu, į kurį treniruotis vaikai važiuoja ir iš Kėdainių. Žirgynų čia būta jau nuo seno, dabar – net du. Beje, šiomis dienomis Dotnuvėlės slėnyje vyksta tradicinis jojimo turnyras. Vietos Ulonų klubo 4 treneriai čia pristatys ir savo auklėtinius.

Žirgyno savininko duktė Greta Nargelavičiūtė pasakoja, kad tai – šeimyninis verslas. Tėvas jaunystėje jodinėjo, šeima važiuodavo žiūrėti varžybų, sodyboje laikė ponį. Bet Greta sako buvusi užimtas vaikas – lankė muzikos mokyklą, karatė, kitus būrelius ir apie jojimą nesvajojo. Buvo gal šešiolikos, kai atvažiavo čia pas vietos ūkininką Jeronimą Karosą pajodinėti.

„Taip patiko, kad tėčiui teko nupirko man žirgelį. Tėčiui verslas sekėsi, tad nusipirko žirgą ir sau, paskui dar kelis žirgus, kad ir Akademijos vaikai galėtų ateiti pajodinėti. Paskui reikėjo maniežo jodinėti žiemą. Taip pamažu išsiplėtėme, dabar turime 24 žirgus“, – pasakoja Lietuvos konkūrų mėgėjų čempionė G.Nargelavičiūtė.

Jie žirgus veisia, jaunus žirgus išmoko būti paklusnius, šokinėti per kliūtis ir parduoda, tiesa, dalį pasilieka varžyboms. Ūkininkas J.Karosas paremia pašarais, o vaikai ateina ne tik treniruotis, bet ir padėti prižiūrėti žirgus.

Gyvenimas taip nebeverda

Vis dėlto Akademijos senbuviai sako, kad anksčiau gyvenimas čia kur kas labiau virė.„Petro Vasinausko, A.Būdvyčio laikais kiek saviveiklos kolektyvų buvo, šokiai geriausi Kėdainių rajone – trys keturi šimtai susirinkdavo, kultūros namuose visokių renginių. Salė Akademijoje buvo net geresnė nei Kėdainiuose, tad juos buvo nukonkuravę, Akademija buvo centras“, – prisimena Žemdirbystės institute kelis dešimtmečius dirbęs selekcininkas prof. Antanas Svirskis, ypač Lietuvoje išpopuliarinęs galvotį.

Atėjo europiniai milijonai, duokdie, kad atsilieptų į naudingą veikimą, kad padėtų išugdyti tokių asmenybių kaip anais laikais.

Jo žmona tebelanko etnografinį ansamblį, geras čia ir šokių kolektyvas, bet štai dūdų orkestro, kuriame tiek metų grojo, nebėra. Dabar, A.Svirskio vertinimu, viskas suprastėjo: „Atėjo europiniai milijonai, duokdie, kad atsilieptų į naudingą veikimą, kad padėtų išugdyti tokių asmenybių kaip anais laikais. Anuomet mokslo žmonės nebuvo užsidarę tik moksle, bet buvo ir inteligentai, visuomenės atgimimo puoselėtojai.“

A.Svirskis Žemdirbystės instituto duris pravėrė 1965-aisiais. Po tarnybos sovietinėje armijoje, dar su uniforma atvažiavo į institutą. Tuometis jo direktorius A.Būdvytis sakęs – gal prigysi. Prigijo.

Tuomet jaunam mokslininkui čia atrodė kaip rojaus kampelis: du ežeriukai, kultūrinis gyvenimas verda, autobusas kas valandą į Kauną važiuoja, traukiniu lengvai pasieksi Vilnių. Anksčiau kelis vagonus dotnuviškiai užpildydavo, o dabar traukinys stabteli tik savaitgaliais. Tikėjosi, kad čia eis „Rail Baltica“, bet ji Dotnuvą aplenks.

„Viską turėjome – savą lentpjūvę, nuo Antano Smetonos laikų garsią pieninę, prie sovietų sviestą eksportuodavusią į Kubą, o kokiam baliui pagamindavusią pieno šampano. Galėjo būti ir šiais laikais kooperatyvas, bet atgimimo laikais pieninė buvo privatizuota, uždaryta ir tebestovi užmūrytais langais“, – apgailestauja A.Svirskis.

Žavieji salos rūmai, kuriuose svečiavosi Rusijos carienė, tapo dviejų verslininkų nesutarimų objektu. O kiek čia žiemą užšalus kanalui čiuožinėta, kiek žuvų prižvejota.

Vainotiškių bendruomenė turi naują pastatą, čia įsirengė laidojimo biurą, o Akademija tokio neturi – gal būsime nemirtingi, liūdnai juokauja A.Svirskis.

Štai mokslininkai ieškojo, kaip apsaugoti pupas nuo amarų: DDT miltelius supildavo į senas kapronines kojines, eidavo ir dulkindavo augalus.

Gerai, kad išlaikyta bityno tradicija, bet neliko nei kažkada bene didžiausios Lietuvoje kaktusų kolekcijos, nei Akademijos pasididžiavimo gėlyno su 600 tulpių, 400 narcizų, svaiginamo kvapo hiacintų eilėmis, kurio pažiūrėti pavasariais plūsdavo žmonės iš visos Lietuvos. Institutas ištisus metus turėjo gėlių – kas gimė, mirė ar vestuves kėlė, buvo aprūpinti savomis gėlėmis.

Šiemet miestelis amžinojo poilsio palydėjo gėlyno tėvą 92 metų sulaukusį Joną Tarvydą, bet gėlynas mirė anksčiau – taip ir neatsirado kas Tarvydą pakeistų.

A.Svirskis apgailestauja, kad daug kitų Akademijos mokslininkų tokio garbaus jubiliejaus nė nesulaukė. Kas dirbo su cheminėmis medžiagomis, nepaisė savęs, susirgo onkologinėmis ligomis. Štai mokslininkai ieškojo, kaip apsaugoti pupas nuo amarų: DDT miltelius supildavo į senas kapronines kojines, eidavo ir dulkindavo augalus. O kad patys nuodais kvėpuoja, nekreipė dėmesio.

Akademijos senbuvis prisimena, kaip direktoriaujant P.Vasinauskui ar A.Būdvyčiui net senieji mokslininkai buvo kviečiami į posėdžius. Dabar jis 7 metai pensininkas, bet jo dar niekad neprireikė. Nebėra ryšio tarp jaunų ir buvusių mokslininkų.

„Menu tuos laikus, kai Akademija skambėjo ne tik Lietuvoje. Važinėdavome po visą Lietuvą, turėjome priskirtus rajonus, ten konsultuodavome žemdirbius. Dabar vis mažiau mokslininkų pažįsta ūkininkus, o ūkininkai – mokslininkus. Buvo daugiau ir seminarų, ir ekskursijų. Bet gal senstu, todėl viskas, kas buvo anksčiau, atrodo gražiau“, – savikritiškai sako A.Svirskis.

A.Būdvytis sakydavęs: jei stataisi nuosavą namą, tai ne mokslininkas, nes mokslininkas turi gyventi kukliai. A.Svirskis lig šiol gyvena mokslininkams pastatytame daugiabutyje. Vėliau nutarta bent jau skirti kolektyvinius sodus. A.Būdvyčio sugalvota, kad atskiri sklypai būtų suremti galais: pusė teritorijos – sodui, kita – daržui, kurie išsidėstę juostomis, o jas kasmet kolektyviai išaria ir suakėja, kad nereikėtų kastuvais mojuoti.

Nors daug Akademijos gyventojų – mokslo žmonės, bet, pasak A.Svirskio, visokių yra: ir asocialių asmenų, ir vagiliautojų – žiūrėk, kolektyviniuose soduose aguonas nupjausto, vieną kitą agurką nugvelbia. Bet visi daugmaž vieni kitus pažįsta, o negi iš pažįstamų vogs?

Miestelis gražėja, o trūksta kultūros renginių – iki Kėdainių 14 km, ne daugiau nei Vilniuje nuo kokio miegamojo rajono iki centro. Iki Kauno – valanda kelio.

Arba, kaip pastebi Konsultavimo tarnybos direktoriaus pavaduotoja A.Šakickienė, sporto aikštelei – dveji metai, ir dar niekas nieko nesugadino. Girdėti, kai jaunimas vieni kitus ragina nepalikti šiukšlių. Kitoje pusėje pastato – socialiniai būstai. Bet iškirtus krūmynus ir sutvarkius aikštelę dingo žmonės, kurie čia nežinia ko rinkdavosi, neliko besimėtančių butelių, negirdėti muštynių.

Dotnuviškė mato šviesią Akademijos ateitį: miestelis gražėja, o trūksta kultūros renginių – iki Kėdainių 14 km, ne daugiau nei Vilniuje nuo kokio miegamojo rajono iki centro. Iki Kauno – valanda kelio.

A.Šakickienė tiki, kad žemdirbystės sostinės Lietuvai visuomet reikės. Ir tuo, kad Lietuva turi agrarinę ateitį, juolab kad jokių iškasenų mūsų šalyje nėra, o palankaus žemdirbystei dirvožemio – į valias, kai kitos šalys, kaip kokia Airija, ant uolų stovi. Tad antrą šimtmetį skaičiuojančio agrarinio centro slenksčio akmenyje bus verta ir toliau gilinti lietuviškos žemdirbystės pėdą.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. rugpjūčio mėnesį.

Scanpix nuotr.

Aušra LĖKA

Pokšt! Startas Seimo rinkimų politinei kampanijai duotas! Bet, užuot rinkėjams aiškinę, kaip spręstų esmines valstybės problemas, esantieji valdžioje rūpinasi, kur dar „chaliavai“ (t.y. veltui) nuskridus ir ką dar iš savų įtaisius į „riebius“ postus.

Politinis ciklas baigiasi keista politine novatoryste, kai viskas lyg ir atvirkščiai nei normalioje demokratinėje valstybėje. Jau neminint visiško absurdo, kai vidaus reikalų ministru siūlytas per „violetinę revoliuciją“ teisės principus bandęs paneigti Povilas Gylys, ir naujasis vidaus reikalų ministras Tomas Žilinskas kelia abejonių. Ne tik dėl to, kad valdininkas – dukters krikštatėvio, buvusio vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio protežė.

Politikai dedasi nepolitikais

Stebina, kad T.Žilinską delegavusios „Tvar­kos ir teisingumo“ partijos lyderis Rolandas Paksas niekaip negalėjo atsakyti į elementarų klausimą, iš kur šį ministerijos klerką pažįstantis. Nebent iki paskyrimo visai apie tokio egzistavimą nė nežinojęs. O ir pats paskutiniam kadencijos pusmečiui šviežiai iškeptas ministras, dar nepriėjęs iki savo kabineto, pareiškė, kad yra nepartinis, ir žadėjo būti nepriklausomas nuo jį delegavusios partijos. Tiesa, kelias valandas pasėdėjęs ministro kėdėje jau žadėjo šį bei tą su ja paderinti.

Asmeniškai S.Skvernelis kažkodėl nejautė diskomforto būdamas tokios partijos atstovu.

Beje, ir jo pirmtakas Saulius Skvernelis, taip pat nepartinis, tos pačios partijos deleguotas į šį postą, mintijo tą patį beveik žodis žodin. Bet išprašomas iš posto LRT laidoje „Teisė žinoti“ pareiškė, kad „didžiausiai partijai, solidžiausiai šiuo metu koalicijos partnerei, turbūt turėtų būti diskomfortas, kai koalicijoje dalyvauja partija, kuri kaip juridinis asmuo šiandien turi pareikštą įtarimą korupcijos, kyšininkavimo byloje, o partijos pirmininkas irgi turi specialų statusą“. Tačiau asmeniškai S.Skvernelis kažkodėl nejautė diskomforto būdamas tokios partijos atstovu. Jis puolė menkinti ir būsimo ministro, savo pavaldinio, gebėjimus dirbti, nors pats tuo metu dar buvo atsakingas už jo darbo kokybę.

Nepartinių, vadinamosios specialistų, vyriausybės paprastai formuojamos esant krizinei situacijai valstybėje. Bet Lietuvoje – amžina krizė. Ne tiek valstybėje, kiek partijose, tarp savo deklaruojamų keliolikos tūkstančių narių nesugebančiose rasti dviejų trijų tinkamų būti ministrais.

Lietuvoje atvirkščiai: didžiausias privalumas, jei politikas nepartinis, o dar ir skelbiasi nesąs politikas.

Demokratiniame pasaulyje politiką strateguoja politikai, o partijos yra politinės. Lietuvoje atvirkščiai: didžiausias privalumas, jei politikas nepartinis, o dar ir skelbiasi nesąs politikas. O tie, kurie pagal įstatymą net negali politikuoti, pavyzdžiui, statutiniai policijos pareigūnai, uoliai įsitraukia į veiklą, labai jau panašią į politikavimą.

Net partijos Lietuvoje nori būti nepartinės, kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų. Štai turime naują Seimo rinkimų favoritų tandemą Ramūną Karbauskį ir S.Skvernelį, vieną kaimo, kitą miesto skoniui, kurie atstovaus partijai – Valstiečių ir žaliųjų sajungai, besididžiuojančiai, kad jai atstovaus ne jos nariai, o pabira kompanija, tarpusavyje bendra teturinti tiek, kad vienas, kaip R.Karbauskis, velnio lašų gyvenime nėra ragavęs, o kitas, kaip Egidijus Vareikis, jau negeria – girtas nesiblaško oro uostuose ir nemuša žmonos. Ir jokia kliūtis, kad tas, kuris jau negeria, ką tik buvo partijos, kuri kertiniais valstybės raidos klausimais laikosi priešingos pozicijos nei ta, kuriai dabar ketina atstovauti, narys.

Kur dingo ligšiolinė Tėvynės sąjunga? Ar ligšiolinius jos narius uždarė į kokį politinių dinozaurų rezervatą?

Tiesa, ir toji partija, kuri lig šiol lyg ir laikėsi kertinės provakarietiškos krypties, staiga apsiskelbė, kad ji – nauja partija, nors tuo pačiu pavadinimu, ir išklijavo visą Lietuvą naujais (visomis prasmėmis – ne tik amžiumi, bet dažnai ir stažu šioje partijoje) veidais. Kur dingo ligšiolinė Tėvynės sąjunga? Ar ligšiolinius jos narius uždarė į kokį politinių dinozaurų rezervatą?

Šioje keistoje kakofonijoje negirdėti svarbiausio, nuo ko turėtų prasidėti rinkimų kampanija, – pagrindinių darbų, kurių ketinama imtis, ir kertinių žmonių, kurie juos atliktų, sąrašo pristatymo.

Gresia įstrigti vidutiniokės raidos etape

„Paruoštukus“, ką Lietuva privalo nuveikti, kad netaptų atsilikusia Europos provincija, ne kartą surašė ir tarptautinės institucijos. Štai neseniai Europos Komisija (EK) paskelbė Lietuvos ekonomikos iššūkių analizę, kurios pagrindu gegužės mėnesį bus priimtos konkrečios rekomendacijos.

Valstybės skola po dešimties metų gali pasiek­ti 51 proc. BVP, o vėliau viršyti ir 60 proc.

Lietuvai skirta pora komplimentų: po didelio nuosmukio per krizę Lietuvos BVP 2011–2014 m. augo 4,1 proc., sumažėjo nedarbas. Tačiau, daro išvadą EK, šalis susiduria su iššūkiais, kurie galėtų daryti neigiamą poveikį Lietuvos ekonomikai ateityje. EK dokumente nurodytas ilgas sąrašas metų metais kartojamų grėsmių ir siūlymų, ką daryti. Pavyzdžiui, pereiti prie ekonomikos augimui palankesnių mokesčių, keisti pasenusius darbo teisės aktus.

Bene pirmą kartą taip akcentuotos ir didžiausios ilgesnio laikotarpio grėsmės: dėl lėtai didėjančio darbo našumo ir demografinių problemų galime įstrigti vidutines pajamas teturinčios valstybės vidutiniokės raidos etape.

Prognozės, tikrai verčiančios nedelsiant reaguoti: valstybės skola po dešimties metų gali pasiek­ti 51 proc. BVP, o vėliau viršyti ir 60 proc.

Dėl mažo gimstamumo, emigracijos, gy­ventojų senėjimo ir jų prastos sveikatos iki 2030 m. gali būti prarasta apie 35 proc. darbingo amžiaus gyventojų. Tai didžiausi praradimai ES. Pritrūks darbo jėgos išteklių, kils grėsmė ekonomikos augimui, pensijų sistemos tvarumui.

Investicijų srautai daugiausia pildosi iš ES struktūrinių fondų, tačiau po 2020 m. jų gerokai sumažės. EK įspėja, kad mažėjantis gyventojų skaičius ir mažos investicijos gali pakenkti Lietuvos augimo potencialui. Tačiau užsienio investicijas atgraso ir pasenę darbo teisės aktai. Deja, antri metai svarstomame socialinio modelio projekte, kuriame siūloma liberalizuoti darbo teisę, iš pirminio projekto teksto neliko akmens ant akmens. Darbo kodeksui – 600 pataisų!

Tarp ES šalių Lietuva labiau tarp atsilikėlių pagal išlaidas moksliniams tyrimams ir inovacijoms, pagal darbo našumą. Lėčiau nei tikėtasi pe­reinama prie didesnę pridėtinę vertę teikiančios ekonomikos. Gana prasti inovacijų srities rezultatai ir gebėjimai įsisavinti naujas technines žinias.

EK įspėja, kad konkuruoti su kitomis šalimis taps vis sunkiau.

Nors statistika apie mūsų išsilavinimą blizga, kokybės rodikliai – ne. Išsilavinimo lygis smarkiai padidėjo, tačiau didelė dalis moksleivių neturi pakankamų pagrindinių gebėjimų. Esama trūkumų, susijusių su dėstymo aukštosiose mokyklose kokybe ir jų gebėjimu skatinti inovacijas. Švietimo sistema prasilenkia su darbo rinkos poreikiais. Tad EK įspėja, kad konkuruoti su kitomis šalimis taps vis sunkiau.

Vyriausybė darbų įgyvendinimo terminą nukėlė… po rinkimų

Beje, o ką Lietuva padarė vykdydama ankstesnes Europos Tarybos rekomendacijas? Štai išvados apie 2015-uosius.

Pirmoji rekomendacija – dėl valstybės finansų tvarumo. Siūloma išplėsti mokesčių bazę ir gerinti mokesčių surinkimą, nes esame vieni nesąžiningiausių mokesčių mokėtojų. Europos Komisija šios rekomendacijos įgyvendinimą vertina taip: „Nedidelė pažanga“.

Antroji rekomendacija: spręsti darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus mažėjimo problemą gerinant švietimo atitiktį darbo rinkos poreikiams, gerinti sveikatos priežiūrą, mokesčių naštą perkelti toms sritims, kurių apmokestinimas mažiau kenktų ekonomikos augimui, nes dabar mokestinės pajamos daugiausia priklauso nuo netiesioginių mokesčių ir darbo jėgos apmokestinimo, o iš aplinkos ar turto mokesčių surenkamų pajamų dalis tebėra nedidelė. Atliktų darbų vertinimas toks pat kuklus: „Nedidelė pažanga“.

Trečioji rekomendacija: imtis išsamios pensijų sistemos reformos, spręsti nedarbo ir socialinės paramos aprėpties ir adekvatumo klausimus. Deja, ir čia vertinimas –  „Nedidelė pažanga“.

Įvertinimas toks, kokios ir buvo pastangos rekomendacijas įgyvendinti. Kiekviena šalis, EK rekomendacijas patvirtinus ES Tarybai, parengia jų įgyvendinimo priemonių planus. Lietuva taip pat. Ūkio ministerijos tinklalapyje galima rasti, kaip gelbėsimės nuo nerimą keliančių prognozių likti nekonkurencinga, senstančia, socialiai neteisinga, menkų finansinių galių visuomene („Europos Sąjungos Tarybos rekomendacijų Lietuvai 2015–2016 metams įgyvendinimo priemonių planas“).

Tik anekdotiškai atrodo, kad ankstesnių rekomendacijų įgyvendinimo plane 2015–2016 m. daugumos priemonių įgyvendinimo terminas nurodytas 2016 m. IV ketvirtis. Kas buvo nurodyta 2015 m. pabaigai, su mažomis išimtimis susiję su socialinio modelio priėmimu, bet, kaip žinome, jo projektai tebetaršomi Seime.

IV ketvirtis prasideda spalio 1 d., o spalio 9-ąją – naujo Seimo rinkimai. Taip, nauja Vyriausybė suformuojama gruodžio pradžioje. Bet paskutinių kadencijos metų IV ketvirtis – jau tikrai ne tas laikas, kai vyksta rimti strateginiai darbai. Taigi dabartinė Vyriausybė suplanavo, kad už atliktus darbus jau turi atsiskaityti naujoji. Gudru.

Todėl visai nestebina, kad šiemet ES prognozėse Lietuvai nurodyti beveik identiški kaip ir pernai prioritetiniai darbai. Tačiau matant, kad valstybė nededa rimtų pastangų situacijai keisti, prognozės dar liūdnesnės.

Spėti kuo toliau nuskristi

Kadencija baigiasi ir nueinančiųjų nuo valdžios ciniškais bandymais pasinaudoti valdžios privalumais. Visiems reikia spėti suskraidyti į kuo egzotiškesnes ir tolimesnes šalis. Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė turbūt graužiasi, kad kilus triukšmui nenuskrido į Mongoliją. Per kelis paskutinius kadencijos mėnesius ji dar ketino aplankyti ne tik Japoniją, bet ir Kiniją, Kazachstaną, Gruziją, jau neminint artimesnių taškų. Gal buvo užsimojusi apskristi tiek šalių, kad galėtų konkuruoti su kokia Angela Merkel, ar bent jau susipainiojo, manydama esanti Lietuvos užsienio reikalų ministrė?

Kai kurie valdžiažmogiai, jausdami šios gerovės pabaigą, net įsitempę bando iššluoti kuo daugiau pinigų. Vien palyginti su 2014 m., pernai valdžios išlaidos reprezentacijai, ekspertams, komandiruotėms, kvalifikacijos kėlimui, transportui padidėjo 10,3 mln. eurų ir pasiekė 79,8 mln. eurų. Seimo Audito komitetas, išanalizavęs 2010–2015 m. valdžios institucijų išlaidas, suskaičiavo, kad beveik kasmet išlaidos tik didėjo.

Seimo Audito komiteto narius stebina toks jokių priežasčių ir net jokios logikos neturintis išlaidų didėjimas. Pavyzdžiui, palyginę 2015 ir 2014 m. skaičius matome, kad kvalifikacijos kėlimas pabrango 17,3 proc., o palyginti su 2012 m., šios kadencijos pradžia, – 50 proc., iki 3,6 mln. eurų. Ir į šį skaičių neįeina didžiulės ES lėšos kvalifikacijai kelti.

Jau keleri metai iš eilės didėja ir išlaidos darbo užmokesčiui, vien pernai, palyginti su užpernai, – 43,5 mln. eurų (apie 5 proc.). Pučiasi išlaidos ne tiek pareiginei algai, kiek viršvalandžiams, priedams, priemokoms (jos per metus padidėjo net penktadaliu), kitoms išmokoms. Per vieną IV ketvirtį pernai priemokoms atseikėta net 14,9 mln. eurų, keliais milijonais daugiau nei visų kultūros darbuotojų visų metų algoms padidinti.

Jei kasmet vis daugiau išleidžiama valdininkų kvalifikacijai kelti, vadinasi, jų kvalifikacija kyla. Tačiau nepaisant milijoninių investicijų į valdininkų kvalifikaciją, vis augančių papildomų priemokų už aukštesnę kvalifikacinę klasę ir puikų darbą, stulbinamai didėja ir išlaidos ekspertams. Per kadenciją ekspertai pabrango 128,6 proc.: išlaidos pakilo nuo 4,9 mln. iki 11,2 mln. eurų.

Palyginti su 2012 m., išlaidos reprezentacijai pūtėsi 46,2 proc., iki 5,7 mln. eurų. Neįtikėtinos išlaidos transportui, lyg valdžios pagrindinė funkcija būtų keleivių vežimas: jos nuo kadencijos pradžios didėjo 28,2 proc., iki 40,9 mln. eurų. Lėšų komandiruotėms dabar prireikia 25,2 proc. daugiau nei prieš ketverius metus – 18,4 mln. eurų. Palyginimui: išlaidos transportui ir komandiruotėms prilygsta valstybės investicijoms sausumos, oro ir jūros pajėgoms kartu sudėjus. O juk deklaruojame, kokia svarbi šalies gynyba.

Apetitai visoms išlaidoms neįtikėtinai pakyla metų pabaigoje – bandoma iššluoti iki nulio visas leistinas pinigų sumas, reikia ar nereikia. Štai pernai IV ketvirtį transportui atseikėta 38 proc. visų metams skirtų lėšų, 44 proc. išlaidų – kvalifikacijai, net 56 proc. – ekspertams.

Išlaikyti valdžią vis brangiau, maža to, ši našta kiekvienam valstybės piliečiui vis sunkėja, nes ją tenka pasidalyti vis mažesniam kiekiui valstybės gyventojų. Kad bent viešųjų paslaugų kokybė gerėtų. Deja.

Kadencijos finišo tiesiojoje valdantieji demonstruoja tik dar didesnį politinį ciniškumą. Konkursą į „riebų“ Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos postą vėl stebuklingai laimėjo kandidatė, susijusi su ministrės Virginijos Baltraitienės atstovaujama Darbo partija. Verta priminti: tą patį postą, kurio buvusi vadovė Daiva Gineikaitė, taip pat turėjusi sąsajų su ta pačia partija, melavo girta vairavusi automobilį, o savo patarėju buvo įsidarbinusi buvusį „darbiečių“ ministrą Gintarą Furmanavičių, prieš porą savaičių sulaikytą STT.

Bet, valdančiųjų įsitikinimu, viskas būtų gerai, jei ne viešumas. Tad bent jau išeinantis Seimas suskubo priimti Baudžiamojo proceso pataisas, numatančias baudžiamąją atsakomybę už neviešų teismo posėdžių medžiagos atskleidimą ir viešą paskelbimą. Juk net liaudies išmintis sako: akys nemato – širdies neskauda.

Gal todėl Lietuvoje tokia populiari nuoroda „Vilniaus oro uostas. Išvykimas realiuoju laiku“. Su bilietu į vieną pusę.

Aušra Lėka

Tiesiogiai raseiniškių išrinktas meras pirmąsias metines mini dar turėdamas šį postą, tačiau valdžios, galima sakyti, – nebe: taryba nuvertė administracijos direktorių, vicemerę ir kreipėsi į teismą, prašydama leidimo versti ir merą. Teismo verdikto kaip švilpuko perversmų startams laukiama dar kokiose septyniose aštuoniose savivaldybėse.

Tiesa, tiesioginiai merų rinkimai dėl situacijos Raseiniuose „kalti“ tik tiek, kad apsunkino galimybę merą viens du ir nuversti, todėl tam dabar reikia ir teismo nuomonės. Kai to ankstesnėje kadencijoje nereikėjo, pirmas – Prienų meras – krito po pusantro mėnesio. Be kita ko, visuomeniniams komitetams atstovaujantys merai sugebėjo sutarti su tarybomis, o norimas nuversti Raseinių meras – partinis, patekęs į partijų intrigų mėsmalę.

Ir kitose savivaldybėse, jei mero kėdė braška, tai ne todėl, kad rinkėjai būtų apsirikę jį pasirinkdami, o todėl, kad partijos negali susitaikyti praradusios valdžios kąsnį.

Taip, keli merai debiutantai ir po metų šiame poste atrodo kaip per klaidą atsidūrę ne savo vietoje. Bet negi tinkamas tokiai kėdei buvo ankstesnės kadencijos Alytaus meras socialdemokratas Jurgis Krasnickas, apie savo neskaidrius reikaliukus besigyręs keiksmažodžiais.

Pirmosios sukakties šiame poste sulaukė visi 23 merai debiutantai. Vis dėlto neramu ne tik Raseinių merui.

Tad gąsdinimai beveik pasaulio pabaiga, kad tiesioginiai merų rinkimai į valdžią atves beviltiškus populistus, o  savivaldybių tarybų darbas bus paralyžiuotas, jei meras neturės savo daugumos, greičiau išimtis nei taisyklė. Pirmosios sukakties šiame poste sulaukė visi 23 merai debiutantai. Vis dėlto neramu ne tik Raseinių merui.

Raseiniai – lakmuso popierėlis

Raseinių meras „darbietis“ Algirdas Gricius kasdien eina į darbą, bet tik kad ateitų, nes taryba daro, ką nori. Kovos vyksta, tik darbai raseiniškių labui – ne. Ar per metus A.Gricius taip staiga pablogėjo, kad jį reikėjo izoliuoti nuo valdžios?

Prieš metus A.Gricius per mero rinkimus Raseiniuose negali sakyti, kad sutriuškino savo varžovą socialdemokratą, bet laimėjo pakankamai rimta persvara – 9 proc., gerokai atsiplėšęs nuo konkurento jis buvo ir pirmajame rinkimų ture. Kad raseiniškiai išsirinko katę maiše, irgi negalima sakyti: A.Gricius – raseiniškis, čia baigė mokyklą, paskui mokytojavo, beveik dvi kadencijas dirbo savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoju. Iki išrenkant meru dirbo poros verslo įmonių komercijos direktoriumi, žemės ūkio ministro patarėju.

Esminis nusižengimas, kad taryboje įvykus perversmui, meras trukdė iš pareigų atleisti savivaldybės administracijos direktorių, delsė pasirašyti tarybos priimtus nutarimus.

Tad meras turi ir politinio, ir vadovaujamo darbo patirties, du universitetų diplomus – istoriko ir viešojo administravimo specialisto, ir gimtinės žmonių paramą. Ar tikrai negeba dirbti meru? Ir ką tokio blogo jis padarė, kad kovo 10 d. savivaldybės taryba nusprendė, jog jis pažeidė Vietos savivaldos įstatymą, nevykdė jam priskirtų funkcijų ir dėl to galėjo sulaužyti priesaiką?

Pasirodo, esminis nusižengimas, kad taryboje įvykus perversmui, kai socialdemokratai metė „darbiečius“ bei „tvarkiečius“ ir su konservatoriais, liberalais, visuomeninių rinkimų komitetais subūrė naują valdančiąją daugumą, meras trukdė iš pareigų atleisti savivaldybės administracijos direktorių, delsė pasirašyti tarybos priimtus nutarimus. Tad dabar vieni piktinasi, kad meras nesitraukia ir kad taip „darbiečiai“ tiesiog tempia gumą, per tą laiką mėgindami suspėti apžioti kuo didesnį savivaldybės biudžeto kąsnį. Kiti niršta, kad kėsinamasi į demokratiją, nes norima nuversti žmonių tiesiogiai rinktą merą.

Jei nebūtų tiesiogiai rinktas, jis jau būtų be mero regalijų. Bet dabar tam būtinas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo verdiktas. Jei jis nuspręs, kad priesaika tikrai buvo sulaužyta, o įstatymai pažeisti, savivaldybės taryba trijų penktadalių tarybos narių balsų dauguma galės merą nuversti.

Kovos persikėlė ir į Vilnių: Raseinių mero rinkimuose vos 8 proc. raseiniškių paremtas Seimo narys Remigijus Ačas bando Seime stumti Vietos savivaldos įstatymo pataisas, kurios susiaurintų mero galias. „Siūloma, kad pirmam posėdžiui merui leidžiama pateikti administracijos direktoriaus, jo pavaduotojo, vicemero kandidatūras, o taryba kad ir po mėnesio gali perimti valdžią ir siūlyti savo žmones į šiuos postus, o tu, mere, sėdėk ir lauk, kol kas pakvies kokios juostos perkirpti“, – kritikuoja Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas „darbietis“ Valentinas Bukauskas.

Jis siūlo taisyti įstatymą, kad savivaldybių tarybų nariai, pasinaudodami jo spragomis, negalėtų sukelti tokios sumaišties kaip Ra­sei­niuose, t. y. jei administracijos direktorius, jo pavaduotojas ar vicemeras nebaigia kadencijos, naujų kandidatūrų siūlymo teisė vis tiek lieka merui.

V.Bukausko manymu, tiesiogiai išrinktiems merams reikėtų dar daugiau galių – kad jie nebūtų tik atstovaujamoji institucija, bet iš dalies perimtų ir administracijos vadovo funkcijas. Bet tam reikia Konstitucijos pataisų.

Žinoma, meras, nors ir išrinktas tiesiogiai, – ne karalius, negali daryti, ką nori. Bet jis – ir ne tarybos marionetė. Tad vienintelis įmanomas kelias – ieškoti tarpusavio kompromiso. Arba, kaip Raseiniuose, bandyti versti merą ir rengti naujus jo rinkimus. Bet taip ir praeis pusė kadencijos, visą paraką naudojant postų ir jų teikiamų gėrybių dalyboms. O kas rinkėjams? Kas liks, jei liks.

Jurbarke nugalėjo diplomatija

Taigi prognozės, kad pirmas kris Jurbarko „vienišius“, mero rinkimuose pats save išsikėlęs Skirmantas Mockevičius ar „darbiečių“ forposte Kėdainiuose netikėtai pergalės vėliavą iškėlęs verslininkas dabar liberalas Saulius Grinkevičius, nepasitvirtino: pirmas bandymas nuversti tiesiogiai išrinktą merą – įprastų partijų pjautynių išdava. Žinoma, daugelyje savivaldybių su labai jau marga tarybos narių vaivorykšte valdžios postų seismologinė būklė itin aktyvi, tik ne visur išoriškai tai matyti.

Daugelyje savivaldybių su labai jau marga tarybos narių vaivorykšte valdžios postų seismologinė būklė itin aktyvi, tik ne visur išoriškai tai matyti.

Jurbarke išoriškai – ramybė. Meras, iki šio posto – Mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių skyriaus Jurbarko poskyrio vedėjas, ne tik jokiai partijai nepriklausantis visiškas politinis vienišius, bet ir visiškas valdžios debiutantas, sugebėjo su partijomis rasti kompromisą. O taryba čia – margumynas: penki socialdemokratai, penki liberalai, keturi „darbiečiai“, trys konservatoriai, po du „tvarkiečių“, Valstiečių ir žaliųjų sajungos bei visuomeninio komiteto „Jaunoji karta“ ir vienas Liaudies partijos atstovas.

Bet telkė tai, kad naujasis meras – padorus, diplomatiškas, šeimos žmogus. Tuo jo pirmtakas liberalas Ričardas Juška negarsėjo. Daug kam buvo nusibodęs ir ilgą laiką valdančiojoje daugumoje buvusių liberalų diktatas, kartais ir arogancija.

„Džiaugiuosi, kad meras S.Mockevičius, o ne R.Juška“, – dabartinį rajono vadovą su pirmtaku liberalsąjūdiečiu lygina tarybos konservatorių frakcijos narys Egidijus Giedraitis.

Ketvirta kadencija tarybos narys, 2009–2011 m. buvęs vicemeru E.Giedraitis pripažįsta, kad konkrečių darbų, už kuriuos naująjį merą reikėtų girti, dar nėra, nes jei per pirmus kadencijos metus naujasis meras kerpa juostelę kokiose įkurtuvėse – tai jo pirmtako pradėtų darbų nuopelnas. Juolab nespėta daug nuveikti, nes dabartiniai ir Jurbarko meras, ir vicemerė, ir administracijos direktorius tokiuose postuose buvo naujokai, tad reikėjo laiko apšilti, susipažinti, kas yra kas. E.Giedraitis neslepia, kad nėra vietos valdžioje ir vienybės kaip kumščio.

Bet už ką nedvejodamas jis giria merą – kad savivaldybės darbe atsirado daugiau atvirumo, viešumo, skaidrumo, glaudesnio bendravimo su rajono bendruomene, geresni žmogiški santykiai. „Nėra, kaip ankstesnėje kadencijoje, slaptų žaidimų, kai kažkas su kažkuo kažką kombinuoja. Atvirumo, skaidrumo stoka ir intrigos – tai blogiausia, kas Jurbarke anksčiau buvo“, – mano E.Giedraitis, pridurdamas, kad per metus mero niekas per daug nekritikavo, jokių nuodėmių ar kompromato neatkasė.

Alytuje lūkesčiai didesni nei rezultatas

Alytaus merui Vytautui Grigaravičiui pažymį už pirmus metus mažina, ko gero, ir su jo asmeniu sieti didžiuliai lūkesčiai. Populiarusis, didelį autoritetą pelnęs dar valstybės policijos generalinio komisaro poste, V.Grigaravičius vienintelis iš naujokų sugebėjo laimėti rinkimus jau per pirmąjį turą (tokių dar buvo 18 merų senbuvių). Jo vadovaujamas visuomeninis rinkimų komitetas „Alytaus piliečiai“ laimėjo 13 iš 27 mandatų taryboje.

„Be to, kad daug viešinamasi, žadėtų pokyčių, rinkimų pažadų vykdymo nematome – sąstingis“, – vertina judėjimo „Už Alytų“ pirmininkas, Ulonų seniūnaitijos seniūnaitis Janis Laurinaitis.

Pradžia buvo graži – sukurta nuolaidų kortelė socialiai remtinoms gausioms šeimoms, kad jos galėtų pigiau apsipirkti, eiti į renginius, vaikai galėtų lankyti būrelius. Kalbėta apie tuoj tuoj į miestą ateisiančius investuotojus. Tačiau, kaip apgailestauja J.Laurinaitis, paskui prasidėjo kažkokių utopinių idėjų svarstymai, užuot ėmusis spręsti miestui svarbias esmines problemas. Jis kritikuoja, kad mažai bendraujama su ministerijomis ir ES pinigų administravimo agentūromis, ieškant pinigų projektams. Be to, jei nauja valdžia būtų užtikrinusi bent kažkokį infrastruktūros gerinimo projektų tęstinumą, būtų daugiau matomų permainų, tačiau Alytuje pasikeitus valdžiai visada nauja šluota naujai šluoja.

Žinia, savame krašte pranašu sunkiau būti: sostinėje įsikūrusiųjų institucijų atstovai V.Gri­garavičių vertina kaip iniciatyvų, plačiai žvelgiantį merą.

Beje, nors „Už Alytų“ lyderis griežtai kritikuoja naująją valdžią, du šio visuomeninio judėjimo atstovai – taip pat valdančiojoje daugumoje. Bet, neslepia, jei ir toliau nebus matyti konkrečių veiklos rezultatų ir nebus atsižvelgiama į judėjimo siūlymus, nežinia, kiek joje liks. „Už Alytų“ atstovas taryboje Valius Mice­vi­čius kritikuoja, kad demonstruojamas palankumas nevietiniams investuotojams, o alytiškiai verslininkai nežino, ko iš jų norėtų savivaldybės vadovai.

Žinia, savame krašte pranašu sunkiau būti: sostinėje įsikūrusiųjų institucijų atstovai V.Gri­garavičių vertina kaip iniciatyvų, plačiai žvelgiantį merą. V.Grigaravičius imponuoja ir bandymais susigrąžinti namo alytiškius, kurie išvykę į užsienį ar kitus Lietuvos regionus. O VšĮ „Investuok Lietuvoje“ Regionų plėtros gru­pės vadovė Rugilė Andziukevičiūtė pozityviai vertina Alytaus mero ir jo komandos pastangas aktyviai bendrauti su užsienio investuotojais ir vietos verslininkais, kurti palankias sąlygas investuotojams.

Šiaulių vadovas – kodėlčiukas

„Viskas vyksta sėkmingai – pernelyg sėkmingai, net prisibijau“, – apsipylė džiaugsmo aša­romis Šiaulių meras Artūras Visockas, minėdamas 100 dienų šiame poste.

Dabar praėjo jau 372 dienos, bet A.Vi­soc­kas vis dar primena smalsų vaiką, uždavinėjantį daug klausimų, nuo kurių kartais darosi ne­patogu prieš potencialius investuotojus ar kokius kitus svarbius asmenis, bet paperkantį savo entuziazmu.

Dviejų nepartinių konkurentų varžytuves dėl mero posto Šiauliuose laimėjęs A.Visoc­kas, pagal išsilavinimą pedagogas, šiame mieste turėjo ne itin klestinčią fotopaslaugų įmonėlę ir vieną kadenciją jau buvo dirbęs Šiaulių miesto taryboje. Garsėjęs kaip aršus valdančiųjų kritikas, pats tapęs valdžios galva netruko suvokti, kad tai ne tas pat, kas šūkaloti iš opozicijos.

Šiaulių miesto tarybos nariui Gintarui Karalevičiui dabartinis meras – ketvirtas, kiek dirba taryboje, ir jis neskuba jo nei girti, nei peikti, sakydamas, kad ir jo pirmtakų darbo rezultatai pasimatė tik po poros veiklos metų.

Prasidėjo reformos savivaldybės aparate, bet rezultatus skaičiuoti anksti. Šiauliuose opi transporto susisiekimo problema, tad svarstoma, kaip sumažinti viešojo transporto kainas, pagerinti susisiekimą juo, sugrąžinti praėjusią kadenciją iš Šiaulių dingusius maršrutinius taksi. Šiauliečiai laukia, kada bus sutvarkytas miesto centras.

Meras turi suprasti, kad tai komandinis darbas, sprendimus priima 31 tarybos narys.

O R.Andziukevičiūtė Šiaulių merą giria, kad jis sugebėjo suburti stiprią administracijos komandą, prisikviesti gabių specialistų iš kitų miestų ir net užsienio. Būtent tiems specialistams perduotos funkcijos dirbti su užsienio investuotojais ir verslu. Tai nėra dažnas reiškinys Lietuvoje, tačiau tokia praktika sėkmingai taikoma pažangiose užsienio šalyse. Taip pat savivaldybės administracija aktyviai dirba steigdama vieno langelio paslaugas investuotojams, peržiūrimos administracinės funkcijos.

Kokie mero trūkumai? „Meras turi suprasti, kad tai komandinis darbas, sprendimus priima 31 tarybos narys. Tad šiauliečių labui reikia bendrauti ir su opozicijos atstovais, nes jie taip pat miestiečių išrinkti, atsižvelgti į visų tarybos narių siūlymus. Jei būtų glaudesnis visos tarybos bendradarbiavimas, greičiau pamatytume pokyčius“, – neabejoja G.Karalevičius.

Panevėžys: belaukiant Godo

Šiaulių meras stebina keistuolišku hiperaktyvumu, o Panevėžio, atvirkščiai, lyg lauktų Godo, – tikisi, kad kažkas ateis ir kažką padarys, nors as­muo, kuris turi tai daryti ir inicijuoti, yra jis pats. Rytis Mykolas Račkauskas labai jau neaktyvus, o jį kreipęsi net su kokia idėja žmonės stebisi sulaukę keistos reakcijos: meras leidžia suprasti norįs, kad jį kuo greičiau paliktų ramybėje.

„Didelis nusivylimas. Pažadų vykdymo ne­matyti. Per rinkimų kampaniją pagrindinis akcentas buvo – viskas bendruomenei, bet viskas daroma atvirkščiai, pradedant komunikacija, kuri yra didžiausia mero ir savivaldybės ta­rybos bei administracijos problema. Vien arogancijos, visažinystės demonstravimas“, – visuomenini­am komitetui „Kartu“ atstovaujančiu meru piktinasi šiaulietis žurnalistas Rolandas Meiliūnas.

Nors prieš rinkimus žadėta bendrauti su bendruomene, atsižvelgti į visus siūlymus, dabar mero pasirinktas administracijos direktorius net uždraudė darbuotojams tiesiogiai bendrauti su žiniasklaida, leidžiama tik per Viešųjų ryšių skyrių.

Pagal išsilavinimą architektas, anksčiau konservatorių partijai priklausęs R.M.Rač­kauskas, pasak R.Meiliūno, tarybos posėdžiuose leidžia sau tyčiotis iš kitų tarybos narių. Jei kas pasakė jam nepatinkančią mintį, gali būti viešai su neslepiama ironija kuo išvadinamas arba jam tiesiog išjungiamas mikrofonas. Ta­čiau per tuos metus – nė vieno naujo projekto: viskas, kas padaryta, pradėta ankstesnės valdžios. Reorganizacijos procesas savivaldybėje įstrigęs, nors, Laisvosios rinkos instituto tyrimo skaičiavimais, panevėžiečiams iš penkių didžiųjų šalies miestų procentiškai tenka daugiausia valdininkų.

Demonstruojamas paradinis aktyvumas – susitikimų su įvairiais miesto svečiais ar vietos institucijų atstovais daug, o rezultato jokio. Tačiau miesto verslininkas, paklaustas, kada meras buvo susitikęs verslininkais, tik nusijuokė: „Prieš rinkimus.“

„Aš balsavau už R.M.Račkauską ir kitus raginau. Deja, nėra ne tik proveržio, bet ir pro­švaisčių jam. Meras neturi komandos, kuri turėtų vadybinės patirties: tai tik atsitiktinių žmonių rinkinys – vaidilutės ir kosmonautai, nieko bendra neturintys su viešąja politika“, – kritikuoja R.Meiliūnas.

„Investuok Lietuvoje“ Regionų plėtros grupės vadovė R.Andziukevičiūtė taip pat pastebi, kad didelę tiesioginių užsienio investicijų koncentraciją vienam gyventojui turinti Panevėžio miesto savivaldybė investuotojams labai patraukli, tačiau komandą, dirbančią su užsienio investuotojais, reikėtų stiprinti: „Yra aktyvių, iniciatyvių tarybos narių, tačiau vieno specialisto, atsakingo už investicijas savivaldybės administracijoje, nėra. Panevėžiui reikėtų integraliau žiūrėti į investicijų plėtrą, nes laukia didelės ES investicijos per integruotų teritorijų vystymo programos priemones, o Pa­nevėžio laisvoji ekonominė zona pagreičio niekaip neįgauna.“

Panevėžys, ne vieno panevėžiečio vertinimu, tampa uždaru, vis labiau atsiliekančiu miestu. Bet su meru didelių lūkesčių jie nesieja.

Debiutantai iniciatyvūs ir energingi

Taigi merai debiutantai prie torto su viena žvakele sėda skirtingai nusiteikę. Nors dideliems darbams vieni metai – per trumpas laikas, bet štai Kauną valdantis meras debiutantas, visuomeninio judėjimo „Vieningas Kau­nas“ lyderis, verslininkas milijonierius Vis­valdas Matijošaitis ministrų, valstybės institucijų, verslo organizacijų vadovų ir kolegų merų balsais spėjo nugalėti „Veido“ rengiamuose geriausio Lietuvos mero rinkimuose. Ūkiško mero pastangas tvarkyti miestą ir mažinti biurokratinį aparatą pastebi ir paprasti kauniečiai.

Kauno pastangas pritraukti investicijų giria ir R.Andziukevičiūtė: „Matome savivaldybės pastangas vykdant rinkodaros ir kitas iniciatyvas, telkiant stiprią komandą, kuri investuotojus sutinka išties profesionaliai.“

Tik, kaip pataria specialistė, reikia spręsti A klasės biurų Kauno centre problemą. Ne­pakenktų ir strategiškai peržiūrėti miesto bendrąjį planą, numatyti teritoriją, kur galėtų koncentruotis komerciniai pastatai, motyvuoti, lengvatomis paspartinti procesus, pagreitinant statybos leidimų išdavimą ir teritorijų planavimo procedūras.

„Investuok Lietuvoje“ giria ir Vilniaus merą su jo komanda. Nors kai kas ironizuoja, kad sostinės mero poste debiutavusiam liberalui Remigijui Šimašiui geriau sekasi griauti: Vilnius kaipmat liko ne tik be karių ir kolūkiečių ant Žaliojo tilto, bet ir be R.Šimašiaus pirmtako „Air Lituanica“ bei „Vilnius veža“ .

Statyti, ko gero, sunkiau, bet ir čia yra pa­siekimų: savivaldybės valdomų įmonių valdybose padaugėjo nepriklausomų narių, tad turėtų padidėti skaidrumo ir grąžos vilniečiams, šiek tiek mažėja miesto skola, miestelėnai jau vaikštinėja dalyje atnaujintos Neries krantinės, o 100 eurų kompensacija tėvams, vedantiems vaikus į privačius darželius, sumažino į juos eiles.

„Investuok Lietuvoje“ vertinimu, tarp merų debiutantų ir jų komandų užsienio investicijų pritraukimo požiūriu (tiesa, turint omeny, kad dalis pasiektų rezultatų – ne vienų metų darbo rezultatas, vadinasi, ir buvusios valdžios nuopelnas) aktyviausi ne tik dideli miestai – Vilnius, Kaunas, Šiauliai, Alytus, bet ir Tauragė. Li­beralas Sigitas Mičiulis, į politiką atėjęs iš verslo, kiekvienam investuotojui sugeba konkrečiai ir kvalifikuotai atsakyti į bet kokį užduotą klausimą, tad jau girdėti atsiliepimų, kad investuotojai renkasi šią savivaldybę, nes čia paskui neturėtų kilti nesusipratimų ar kokių netesybų.

S.Mičiulis giriamas ir už atidumą vietos verslininkams. Be to, jis sugebėjo prisikviesti į savo komandą užsienyje baigusių mokslus tautiečių. Dvigubas pliusas: šie grįžta į Lietuvą, nes turi darbą, o savivaldybei nauda, nes jie pasižymi nauju, platesniu požiūriu į savivaldybės darbą, bendravimą su bendruomenėmis.

„Pagaliau į savivaldybių vadovus atėjo žmonių, kurie turėjo vienokį ar kitokį sąlytį su ekonomika. Tai ypač svarbu, nes žmonės, kurie praktiškai yra sprendę ekonominius klausimus, daug greičiau sprendžia problemas regione, geba sutrumpinti kelią nuo idėjos iki jos įgyvendinimo“, – atėjusiųjų į merus iš verslo privalumus pabrėžia Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis.

Jo manymu, dabar pagrindiniai iššūkiai savivaldybėms ir jų merams – kovoti dėl užsienio investuotojų, kad jie kurtų darbo vietas, ir bandyti susigrąžinti į regionus žmogiškąjį potencialą – žmones, turinčius tam tikrų gebėjimų, gebėsiančius dirbti tose darbo vietose.

Štai aktyvumu jau pagarsėjęs Rokiškio meras socialdemokratas Antanas Vagonis bando optimizuoti švietimo sistemą, pritraukti jaunų mokytojų, bendriems projektams suvienyti mokyklas ir jaunuosius verslininkus.

Jauniausias tarp merų, tuomet vos trisdešimties Laisvės sąjungai atstovaujantis Ri­man­tas Klip­čius, rinkimuose nurungęs amžinuoju meru vadintą „darbietį“ Vytautą Vigelį, meravusį Švenčionyse nuo 1996 m., jau giriamas už pa­stangas sudominti užsienio investuotojus. Teigiamai šioje srityje vertinamas ir jauno Kaišiadorių mero konservatoriaus Vytenio Tomkaus darbas.

Kas ką – meras ar taryba?

Apibendrinant kalbintų tiek valstybės ir verslo institucijų, tiek vietos politikų ir paprastų žmonių nuomones apie merų debiutantų pirmuosius metus galima daryti išvadą, kad tiesioginiai merų rinkimai padaugino demokratijos. Daugelio naujųjų merų darbas viešesnis, skaidresnis nei pirmtakų, jie glaudžiau bendrauja su vietos bendruomene. Lig šiol išvengta merų vertimo, o štai praėjusią kadenciją Šilutės meras interpeliuotas bene šešis kartus, kas pusę metų – po interpeliaciją. Baimintasi, kad merais taps kokie vietos oligarchai. Bet kas, jei ne partijos, kai kuriose savivaldybėse užaugino carus?

Net ten, kur merai debiutantai atėjo be daugumą sudarančios savo komandos, išskyrus Raseinius, kol kas laimėjo diplomatija. Beje, iniciatyvos reikia iš abiejų pusių. Štai, kaip pasakoja Biržų politikai, meru išrinkus nacionalistinėse ir antieuropinėse idėjose paskendusį negirdimos Respublikonų partijos lyderį, buvusį Seimo narį Valdemarą Valkiūną, rasti su juo bendrą kalbą tarybai buvo sunku. Bet buvusi merė konservatorė Irutė Varzienė įtikino, kad nieko neišeis, jei taryba bus sau, o meras sau. Taip pamažu imta rasti bendrą kalbą.

Tačiau ne vienoje savivaldybėje, kur meras atėjo vos su keliais bendraminčiais, įtampa di­džiulė. Iš 23 naujokų net apie dešimčiai tenka merauti savivaldybėse, kuriose jų atstovaujama partija ar rinkimų komitetas nelaimėjo daugumos. Ir net jei šiandien jose ramybė, ji gali būti prieš audrą. Balandžio 20-oji, kai laukiama teismo sprendimo dėl Raseinių mero, gali tapti ne sveikinimų pirmųjų metinių poste proga, o merų vertimo pradžia. Apie tokias nuotaikas užsimenama ir merų debiutantų valdomose savivaldybėse – Kaišiadorių, Jurbarko, Tau­ra­gės, Prienų, Varėnos, Kėdainių rajonų,  Šiaulių, Pa­nevėžio.

Merai ironizuoja, kad vienintelė tiesioginių merų rinkimų permaina – kad neliko intrigos lengvai nuversti merą. Bet vis tiek jis – tarybos įkaitas, nes neturi vykdomosios valdžios, kaip yra Lenkijoje ar Vokietijoje.

Beje, Norvegijoje 12 metų trukęs eksperimentas, kai kuriose savivaldybėse įvedus tiesioginius merų rinkimus, pripažintas nevykusiu, nes ten, kur meras neturėjo tarybos daugumos, tvyrojo įtampa. O daugiau teisių merams suteikti norvegai nenorėjo.

Ir Lietuvoje būtų laikas apsispręsti, ar stiprinti merų, ar tarybų galias ir atsakomybę, kad veiklos piliečių gerovei nepakeistų beprasmis galynėjimasis – kas ką.

BFL

Aušra LĖKA

„I’ll be back“, – kaip koks Arnoldo Schwarzeneggerio Terminatorius Ramūnas Karbauskis paskelbė po 12 metų grįžtąs į politiką, ir ne šiaip sau – laimėti Seimo rinkimų. O kai prie jo prisidėjo geidžiamiausias bet kurio partinio sąrašo laimikis Saulius Skvernelis, tapo aišku, kad Valstiečių ir žaliųjų sąjunga ir bus didžioji rinkimų staigmena.

Pirmasis kylant politinę žvaigždę pastebėjo Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ vadovas sociologas dr. Vladas Gaidys: „Žiūriu, kyla vieną mėnesį, kitą, trečią, kažkur nuo 2015 m. kovo – nuosekliai. Dabar pagal teigiamų ir neigiamų vertinimų skirtumą R.Karbauskis netgi antras po S.Skvernelio, o ne taip seniai neigiamų vertinimų buvo daugiau nei teigiamų.“

Kaip R.Karbauskiui per trejus metus pavyko ne tik padvigubinti savo reitingus, bet ir savo vadovaujamų valstiečių ir žaliųjų rėmėjų skaičių nuo 1 proc. pakelti iki 10 proc.? Kas tas R.Karbauskis – kilniaširdis mecenatas, besirūpinantis tautos kultūra, švietimu ir blaivybe, ar, kaip pravardžiuojama virtualioje erdvėje, Kremliaus koloradas? Ir ką reikš jo „I’ll be back“ Lietuvos politikai?

Naisių prezidentas

Jei Naisiuose, nedidelėje apie 600 gyventojų vietovėje, būtų prezidentas, nereikėtų nė rinkimų – 46-erių R.Karbauskis čia ir pagrindinis darbdavys, ir geradarys. Gimtąją gyvenvietę milijonierius politikas pavertė tarsi tobulo gyvenimo anklavu dejuojančioje Lietuvoje. Naisiuose beveik nėra girtuoklystės, bet yra daug šaškių lentų ir knygų, keli muziejai ir bene moderniausi Lietuvoje kultūros rūmai. Čia veikia vienintelis Lietuvoje profesionalus nekomercinis Naisių vasaros teatras, vyksta trys menų ir kultūros festivaliai. Naisiai turi net savo TV serialą – „Naisių vasara“. Juokaujama, kad į Naisius dabar jau važiuojama pažiūrėti kaip į Disneilendą. Ir viskas – R.Karbauskio sumanyta ir jo užmokėta.

Nedaug trūko, kad šiandien imperiją valdantis verslininkas ir stambus ūkininkas pats būtų pasukęs į menus.

Beje, galima sakyti, kad Naisių „prezidento“ postą jis paveldėjo, nes jo tėvas sovietmečiu čia buvo kolūkio pirmininkas. Kolūkis buvo vienas geriausių Lietuvoje, o kolūkio pirmininko iniciatyva buvo įsteigta Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės premija debiutuojančiam poetui, čia veikė literatūros muziejukas. Priešingai nei kitų kolūkių pirmininkų šeimos, pinigus Karbauskiai leido ne namams statyti ar prabangai, o knygoms.

Panašių principų šiandien laikosi ir milijonieriumi tapęs R.Karbauskis, investuojantis ne į jachtas ar asmeninius lėktuvus ir ne tik į savo verslą. Jis garsėja savo su Andriumi Mamontovu įsteigtu knygų vaikams fondu, investicijomis į kultūrą, švietimą, nemokamas vaikų stovyklas.

Beje, nedaug trūko, kad šiandien imperiją valdantis verslininkas ir stambus ūkininkas pats būtų pasukęs į menus. Tuometėje Šiaulių Juliaus Janonio vidurinėje mokykloje jis mokėsi ketvertais penketais (pagal penkiabalę sistemą), buvo visų klasės ir mokyklos švenčių organizatorius, vaidino mokykliniuose spektakliuose ir juos režisavo. Net galvojo apie aktoriaus karjerą. Tiesa, svajonės keitėsi: tai norėjo būti kolūkio pirmininkas kaip tėtis, tai statybininkas kaip senelis. Galiausiai pasekė tėvo pėdomis ir baigė agronomiją.

Dabar jis – tarp turtingiausių valstybės žmonių, darbdavys daugiau kaip 1,5 tūkst. darbuotojų, o jų vidutinis  atlyginimas siekia tūkstantį eurų.

Nors augo kolūkio pirmininko ir mokytojos šeimoje, Ramūnas žinojo darbo skonį: kaip yra pasakojęs „Veidui“, vasaromis kolūkyje ravėdavo cukrinius runkelius, rinkdavo akmenis, su bendraklasiu arkliaganio sūnumi mėždavo veršelių mėšlą, plaudavo gardus. Bet, priešingai nei kiti vaikai, jis nesvajojo nusipirkti magnetofono ar dviračio – tik svajojo ateityje turėti pinigų. „Aš juk šaškininkas, jau tada strategavau toli į ateitį“, – prisimena.

Kartu su trimis bendrakursiais įsteigė konsultavimo ir prekybos įmonę, bet net kai jos apyvarta pasiekė milijoną litų, jis taupė toliau. Pirmąjį automobilį, „Renault 19“, nusipirko jau užsidirbęs keletą milijonų.

Dabar R.Karbauskis valdo Agro­koncerno grupę, dešimtis žemės ūkio bendrovių. Beveik visas jas įsigijo bankrutuojančias, imdamas milžiniškus kreditus. Rizika atsipirko: dabar jis – tarp turtingiausių valstybės žmonių, darbdavys daugiau kaip 1,5 tūkst. darbuotojų, o jų vidutinis  atlyginimas siekia tūkstantį eurų. Beje, jis skiria ir stipendijas kelioms dešimtims būsimų žemės ūkio specialistų.

R.Karbauskis neafišuoja nei savo namų, nei savo šeimos. Su pirmąja žmona susituokė studijų metais, bet santuoka greit iširo. Su antrąja žmona pragyveno daugiau kaip porą dešimtmečių, užaugino du sūnus.

Politinė sėkmė buvo nusisukusi

Dar mokykloje R.Karbauskis garsėjo ne tik kaip įvairiausių idėjų generatorius ir puikus organizatorius, bet ir kaip visuomet turintis labai tvirtą nuomonę ir nepasiduodantis kitų įtakai. Dar mokinukas viešai pareiškė niekada gyvenime nevartosiąs jokio alkoholio, ir žodžio laikosi. Jis niekada nebandęs ir rūkyti.

Vien verslo veikliam jaunuoliui buvo maža. 1996 m., tuomet beveik 27-erių, kaip savarankiškas kandidatas vienmandatėje Šiaulių rajone jis laimėjo Seimo nario mandatą. Seime netrukus prisidėjo prie Valstiečių partijos. Netrukus tapo jos lyderiu. 2000-aisiais išrinktas Seimo nariu antrai kadencijai.

Atgauti partiją ir jos vairą buvo lengviau nei rinkėjus: vienintelį kartą valstiečiams, tuomet vadovautiems K.Prunskienės, pavyko peržengti Seimo rinkimų barjerą ir turėti savo frakciją.

Bet politinė sėkmė buvo permaininga. Jis pats pasiūlė susijungti su Kazimiros Prunskienės vadovaujama Naujosios demokratijos (anksčiau – Moterų) partija, autoritetingai politikei užleido ir naujos partijos vadovo postą. Bet netrukus pasigailėjo: pasitraukė iš kairėti ir autokratėti pradėjusios partijos. Susijungusios partijos taip ir nesuaugo. Senieji Valstiečių partijos nariai ėmė agituoti R.Karbauskį grįžti.

Bet atgauti partiją ir jos vairą buvo lengviau nei rinkėjus: vienintelį kartą valstiečiams, tuomet vadovautiems K.Prunskienės, pavyko peržengti Seimo rinkimų barjerą ir turėti savo frakciją. Reitinguose partija buvo nusmukusi iki 1 proc. ribos. Šiek tiek geriau sekdavosi savivaldybių tarybų rinkimuose. Šiuo metu partija teturi vieną atstovę Seime – Rimą Baškienę, mandatą laimėjusią vienmandatėje apygardoje.

Atrodė, kad politiniam feniksui R.Karbauskis ir jo partija nebeturi syvų. Bet 2014 m. R.Karbauskis laimėjo Europos Parlamento nario mandatą. Jį užleido tuomečiam Ignalinos merui Broniui Ropei, o pats nuosekliai tęsė veiklą pradėtomis kryptimis Lietuvoje. Partija ir jos lyderis ėmė pamažu kilti reitingų laiptais.

„Jis – šaškininkas, mato kelis žingsnius į priekį. Turėjo siekį išvesti partiją toliau, galvojant, ką galėtume padaryti, ir tai dabar vykdo. Jis nepaprastai daug dirba keisdamas visuomenę į šviesesnę, orientuotą į vertybinius principus. Jis tikrai nei diktatorius, nei autokratas, klausia kitų nuomonės. Bet turi įtaigos, moka pateikti ir išaiškinti savo poziciją. Kartais po susitikimų net skeptiškai nusiteikę žmonės spaudžia jam ranką ir sako: įtikinote“, – R.Karbauskį giria 20 metų jo bendražygė R.Baškienė.

Ji primena tokį pavyzdį: kai R.Karbauskis pasiūlė inicijuoti įstatymą, kad renginiuose, kuriuose dalyvauja nepilnamečiai, savivaldybės galėtų uždrausti prekiauti alkoholiu, daugelis abejojo, ar atsiras pritariančiųjų. Bet Seime pavyko tokį įstatymą priimti ir jau keliolika savivaldybių juo naudojasi.

Negalima sakyti, kad tie pinigai paperka, bet jis investavęs į deklaruojamą poziciją, kitaip nei tie politikai, kurie tik kalba tai, kas tuo metu patogu sakyti.

Politologas, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto ekonomikos ir politikos studijų programos vadovas dr. Vincentas Vobolevičius giria R.Karbauskio laikysenos pastovumą: jis išlaiko savo liniją, kartoja tuos pačius akcentus – nuo blaivybės iki žemdirbių problemų ar euroskepsio. Jis remia kai kurias organizacijas, pavienius žmones, renginius. Partija nuosekliai dirba keliose savivaldybėse. Taip per ilgą laiką susikuria bazinis rėmėjų ratelis, ir jis labai svarbus.

Maža to, kaip pastebi politologas, žmonės iš R.Karbauskio ne tik girdėjo vis tą pačią žinią, bet ir matė tam skiriamus pinigus. „Negalima sakyti, kad tie pinigai paperka, bet jis investavęs į deklaruojamą poziciją, kitaip nei tie politikai, kurie tik kalba tai, kas tuo metu patogu sakyti“, – lygina V.Vobolevičius.

Priskirtas prie Rusijos „minkštųjų galių“ įrankių

Vis dėlto ne visa R.Karbauskio veikla vertinama vienareikšmiškai. „Jis ir jo partija daug investuoja į visuomeninius procesus, sugeba susikurti pozityvų įvaizdį. Bet žmonės nelabai atsimena ankstesnę jo politinę veiklą – paramą referendumams prieš žemės pardavimą užsieniečiams ir naujos atominės elektrinės statybą, akcijas prieš skalūnų dujų žvalgymą“, – primena konservatorius Andrius Kubilius.

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai savo parengtoje ataskaitoje apie Rusijos „minkštąsias galias“ R.Karbauskį pavadino prorusišku. Įsižeidęs jis net kreipėsi į teismą dėl asmens garbės bei orumo ir juridinio asmens dalykinės reputacijos pažeidimo, prašydamas iš A.Kubiliaus priteisti 300 tūkst. Lt kompensaciją.

„Rašiau apie bendrą reiškinį, kad Lietuvos verslas, kuris turi daug sąsajų su Rusija, pasižymi didesniu politiniu aktyvumu Lietuvoje ir, neretai galima pastebėti, remia tas iniciatyvas, kurios bent jau mums atrodo naudingos Maskvai ir nenaudingos Lietuvai.  Minėjau kelis pavyzdžius, ir ne tik R.Karbauskio verslo. Bet jis nutarė, kad tai panašu į šmeižtą. Tačiau teismas priėmė sprendimą, kad tai nėra šmeižtas. Ne, nieko neteko mokėti“, – pasakoja A.Kubilius.

Konservatorius primena, kad R.Karbauskio verslo interesai Rusijoje (trąšų importas iš Rusijos) keistai koreliuoja su Rusijai palankiomis valstiečių ir žaliųjų iniciatyvomis prieš Visagino atominės elektrinės statybą, prieš skalūnų dujų žvalgybą, prieš žemės pardavimą užsieniečiams.

Žinoma, demokratinėje visuomenėje galima reikšti įvairias pozicijas. Tad branduolinės energetikos priešininkas – nebūtinai Kremliaus ruporas. Bet organizuoti referendumą prieš žemės pardavimą užsieniečiams – tai jau akcija, kurios tikslas yra laužyti Lietuvos ir ES sutartį.

Lietuvos verslas, kuris turi daug sąsajų su Rusija, pasižymi didesniu politiniu aktyvumu Lietuvoje ir, neretai galima pastebėti, remia tas iniciatyvas, kurios bent jau mums atrodo naudingos Maskvai ir nenaudingos Lietuvai.

R.Karbauskis aršiai kritikuoja ir, jo nuomone, skubotą euro įvedimą. Jo nežavėjo ir sprendimas grąžinti privalomąją karinę tarnybą, tad jis siūlė integruoti kelių mėnesių karinio parengimo mokymus į studijų procesą. Pripažindamas, kad karo pabėgėliams reikia padėti, jis vis dėlto gąsdino, kad bus pareikalauta jiems suteikti pilietybę, nors niekaip nesisprendžia dvigubos pilietybės lietuviams išeiviams klausimas.

O valstiečių ir žaliųjų europarlamentaras B.Ropė nepritaria JAV ir Europos Sąjungos trans­atlantinės prekybos sutarčiai, motyvuodamas genetiškai modifikuotų produktų baime.

Prie valstiečių ir žaliųjų vis prisišlieja įvairių prieštaringai vertinamų veikėjų, kaip referendumo prieš žemės pardavimą užsieniečiams vėliavnešys Kazimieras Šliužas ar Valstybės saugumo departamento ataskaitoje minėtas Vitalijus Balkus, vienas iš nevienareikšmiškai vertinamo judėjimo prieš migraciją „Nacionalinis interesas“ steigėjų. Tad, kaip įspėja Vytautas Landsbergis, ši partija gali lošti Lietuvai pavojinga korta.

Bet R.Karbauskio bendražygė R.Baškienė neabejoja, kad R.Karbauskį ir jo partiją be reikalo kai kas vadina prorusiškais, – juk dėl referendumo prieš atominę elektrinę (juolab ir tauta pasakė „ne“) ar kad jo brolis Mindaugas dirba Maskvoje, V.Majakovskio teatro meno vadovu, primesti jam prorusiškumo nedera.

Beje, R.Karbauskis ir anksčiau sulaukdavęs visokių etikečių. Kol valdžioje buvo dešinieji, jie R.Karbauskį vadino prieš dešiniuosius nusiteikusiu kolchozo pirmininko sūneliu. Bet kai į valdžią grįžo kairieji, jis ėmė raginti žemdirbius supuvusiais kiaušiniais apmėtyti pažadų nesilaikantį tuometį socialdemokratų premjerą Algirdą Brazauską. O Artūro Paulausko socialliberalų ir Rolando Pakso liberalų Vyriausybės apgautas dėl finansinės paramos žemdirbiams, R.Karbauskis kurstė Suvalkijos ūkininkus protestuoti ir grasino pats prisidėsiąs prie kelius blokuojančių žemdirbių, kaip konservatorių kadencijos pabaigoje suorganizavo pienininkus nepardavinėti pieno ir paralyžiuoti magistrales, iki nebus grąžintas valstybinis pieno supirkimo kainų reguliavimas.

Tad R.Karbauskis – tikrai radikalus žemdirbių akcijų įkvėpėjas, bet prie visų valdžių, tad klijuoti etiketes, lyg jis būtų labiau nusiteikęs tik prieš eurointegracijos šalininkus dešiniuosius, neišeina.

Jis kovojo ne tik su Vyriausybėmis: bylinėjosi su Mokesčių inspekcija, dėl 400 Lt vertės neteisingai išrašytos sąskaitos skyrusia Agrokoncernui 8 mln. Lt dydžio baudą, ir bylą laimėjo. O kai Pieno perdirbėjų asociacija reklaminiuose rašiniuose ėmė teigti, kad kooperacinės pieno perdirbimo gamyklos statyba naudinga tik kaimo oligarchams, suprask, R.Karbauskiui, šis nutraukė žaliavos tiekimą „Pieno žvaigždėms“.

Tad dabar dažniau su ryšulėliu knygų tarp vaikų matomas R.Karbauskis, kai kas nors jį supykdo, kito skruosto neatsuka. Ypač artėjant rinkimų batalijoms.

Kontratakų lavina

Sociologas V.Gaidys pastebi, kad anksčiau R.Karbauskis, jei kritikuodavęs kitus politinės scenos veikėjus, tai nuosaikiai, be keršto, ir žmonėms toks jo savotiškas neutralumas, matyt, imponavo ir davė rezultatą. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga tapo priimtina daugelio partijų elektoratui: į apklausos klausimą, už ką balsuotų, jei jų pasirinkta partija nedalyvautų rinkimuose, ją rinkosi net 18 proc. socialdemokratų, 13 proc. liberalų, 12 proc. konservatorių gerbėjų.

V.Gaidys atkreipia dėmesį, kad priešprieša tarp kitų partijų, atvirkščiai, tik didėja. Štai teste, kai prašoma nurodyti, koks gyvūnas panašus į vieną ar kitą partiją, anksčiau socialdemokratai su „darbiečiais“ vieni kitus vaizduodavo briedžiais ar arkliais, o dabar vieni kitus mato kaip šeškus ar chameleonus. Valstiečių ir žaliųjų sąjungai kitos partijos, regis, mažiau alergiškos. Bet gal todėl, kad ji nebuvo laikoma rimta konkurente?

Tačiau tolerancijos laikas, atrodo, baigėsi. Deklaravęs grįžimą į didžiąją politiką R.Kar­baus­kis keičia toną. Kai žemės ūkio ministrė „darbietė“ Virginija Baltraitienė jį išvadino pilkuoju žemvaldžių nomenklatūros generolu, kuris slepiasi už karvės ir neina į atvirą ūkininkų mūšį su Vyria­u­sybe ir ministerija, gavo atgal. R.Karbauskis atsakė, kad nėra ko bendrauti su neturinčiais žemės ūkio sektoriaus valdymui būtinos kompetencijos, patirties ir keliančiais abejones dėl savo reputacijos.

O į kritiką, kad žemdirbių institucijų vadovai – jo partijos nariai, R.Karbauskis atkirto: „Ponia Baltraitiene, jūsų paminėti garbūs ūkininkai niekada neišduotų atstovaujamų žemdirbių vardan jokios partijos interesų, gal tai ir yra priežastis, kodėl jie niekada netaps Darbo partijos nariais.“

R.Karbauskis nebenutyli, kai yra puolamas, neva stambūs ūkininkai viešumoje deklaruoja paramą smulkiesiems, o iš tikrųjų bando juos nušluoti nuo žemės paviršiaus. „Tik niekada negirdėjau pavyzdžio, kaip esu veikęs prieš smulkiųjų ūkininkų interesus ir kada bandžiau atstovauti stambiųjų žemdirbių interesams. Tokio fakto nėra ir būti negali. O mano pastangų padėti smulkiesiems ūkininkams apstu, ir ne tik politinių, bet ir asmeninių“, – primena jis.

Valstiečių ir žaliųjų lyderis nenurijo negirdomis ir politologo Kęstučio Girniaus tezės, neva jis neturįs jokių asmeninių politinių ambicijų. „Manau, kad didžiausia Lietuvos politikų bėda yra ta, jog politinės ambicijos suvokiamos kaip vykdomosios valdžios pareigos. Mano asmeninės politinės ambicijos pirmiausia siejamos su pokyčiais valstybėje“, – atrėžė R.Karbauskis, iš anksto pareiškęs, kad jei tektų formuoti Vyriausybę, partija rinktųsi technokratinį jos modelį. O jis pats savęs joje nematantis ne todėl, kad neturįs ambicijų, o todėl, kad Lietuvos valstybės sąrangoje ne Vyriausybė, o Seimas formuoja ateities vizijas ir politiką.

Rinkimuose – sėkmė. Bet kas paskui?

„Tikslas labai labai ambicingas – didžiausia Seimo frakcija, kuri aplink save burtų visą politinį, akademinį, visuomeninį tautos potencialą, sprendžiant svarbiausias valstybės problemas“, – mažiausiai nekuklus atrodęs R.Karbauskio pareiškimas nebeatrodo kaip visiškas nusišnekėjimas, kai jo partijos rinkimų sąrašą papildė geidžiamiausiu net kelių partijų laimikiu vadintas S.Skvernelis.

Bent jau „Tvarka ir teisingumas“ bei Darbo partija valstiečiams ir žaliesiems neturėtų būti konkurentai, juolab kai kuriose apklausose „tvarkiečius“ jie jau aplenkė ir be S.Skvernelio.

Toks netikėtas tandemas Valstiečių ir žaliųjų sąjungai leidžia suvaidinti prieš kiekvienus rinkimus vis atsirasdavusios naujienos vaidmenį. „Naujienos troškimas Lietuvos politikoje stiprus ir, jei nematyti naujo „Drąsos kelio“ ar Tautos prisikėlimo partijos, R.Karbauskis su savo partija, paįvairinta nepartiniais, tampa pasiūla tai paklausai patenkinti. Naglis Puteikis, vienydamasis su marginalais, šį savo šansą, atrodo, praleidžia“, – vertina V.Vobolevičius.

O dabar, kai lig šiol labiau kaimiškąjį elektoratą būrusi partija įgijo populiariausią valstybėje miestietį – S.Skvernelį, apklausų rikiuotėje ji gali šoktelėti iš dabartinės penktos šeštos į pačias aukščiausias vietas. Beje, šiemet partija jau dukart pasiekė 10 proc. paramą nuo ketinančiųjų balsuoti. O ilgametė R.Karbauskio mecenatystė ir darbas su jaunimu gali duoti dividendų kultūros ir švietimo bendruomenės balsais.

A.Kubilius raminasi, kad neogelbėtojai paprastai pasiima balsus tų rinkėjų, kurie balsuoja už Darbo partiją, „Tvarką ir teisingumą“, iš dalies už socialdemokratus, bet  retai – už konservatorius ar liberalias partijas. Tad Valstiečių ir žaliųjų sąjungos kilimas – galvosūkis ne konservatoriams.

Bet, kad ir kas būtų valdančiojoje daugumoje, valstiečiai ir žalieji jiems bus reikalingi. Jie gali tapti auksiniais balsais, nuo kurių priklausys, kuri pusė – kairioji ar dešinioji valdys. Beje, R.Karbauskis jau yra pareiškęs, kad su Darbo partija ir „Tvarka ir teisingumu“ broliautis neketinantis.

Akivaizdu, populiarių žmonių pritraukimas trumpuoju laiku naudingas. „Bet ilguoju laikotarpiu kyla didžiulis pavojus, kad partija keičia nuoseklaus kalbėjimo strategiją ir gali imti išsivaikščioti. Jos senbuviai turės eiti atgal ant „pečiaus“, nes rinkimų sąrašo naujokai užsės gerus postus. Partija neturės svertų suvaldyti, kad naujokai darytų tai, ko nori partija, ir lyderiai gali tempti į skirtingas puses“, – įspėja V.Vobolevičius.

Juolab S.Skvernelis nė neketina tapti partijos nariu, o ko vertas nepartinio ministro lojalumas jį delegavusiai partijai, jis ką tik pademonstravo.

O juk valstiečiai ir žalieji sulaukė ne tik S.Skvernelio – kartu į rinkimus eis dabartinis parlamentaras Povilas Urbšys, psichiatras Aurelijus Veryga, ekonomistas Stasys Jakeliūnas, savivaldybių rinkimuose dalyvavusių visuomeninių komitetų atstovai. Tokių gali būti iki pusės rinkimų sąrašo, dėl kurio galutinai bus nuspręsta balandžio 22 d. partijos tarybos posėdyje.

„Mūsų partija išskirtinė tuo, kad nesiekiame priversti žmonių būtinai pasiimti partijos bilietą, – vienyti gali idėjos, vertybiniai dalykai. Turime savivaldybių tarybose dirbančių puikių bendražygių, kurie nėra partijos nariai, – pabrėžia vienintelė dabar valstiečių ir žaliųjų atstovė Seime R.Baškienė. – Kalbantis su S.Skverneliu irgi kilo klausimas, kodėl jis nori eiti į rinkimus su valstiečiais ir žaliaisiais. Vertybės sutapo: siekiame keisti situaciją valstybėje per kultūrą ir švietimą, kovojame už blaivią Lietuvą, tradicinę šeimą, prieš korupciją, akcentuojame regioninę politiką, savivaldybių stiprinimą, o tai buvo ir S.Skvernelio vadovautos Vidaus reikalų ministerijos viena iš veiklos sričių.“

Seimo narė neigia kalbas, kad S.Skvernelis ateina su visu savo desantu. Pasak jos, atvirkščiai, tai jų partijos nariai klausė, gal jis gali dar pasiūlyti kompetentingų specialistų, tad S.Skvernelis žadėjęs pagalvoti ir gal vieną du pasiūlysiąs. „Jis pirmiausia klausė ne apie vietą sąraše, o ką mes programoje įrašysime, ar sutinkame, kad dalį programos sudarytų piliečių saugumo užtikrinimo klausimai“, – aiškina R.Baškienė.

Parlamentarės tikinimu, partijos valdyba pritarė, kad dabar populiariausias valstybėje politikas S.Skvernelis būtų pirmas partijos sąrašo numeris, bet galutinis sprendimas bus partijos tarybos.

Tad, V.Vobolevičiaus prognozėmis, jei sėkmę vertintume Seimo mandatais, 7–10 jų valstiečiams ir žaliesiems tikrai realu. Jie, tikėtina, dalyvaus formuojant Vyriausybę. Bet didelė rizika, kad tie, kurie padės jiems laimėti, taps problema, nes naujų veikėjų, kuriems ta partija reikalinga kaip platforma rinkimams, kaip etiketė, iškilimas sukels pasipiktinimą partijoje, o tolesnės ligšiolinių ir naujųjų lyderių ambicijos gali būti nesuderinamos.

„Jei dabar partija rimtai nesusistyguos, neišsigrynins, neišspręs partijos nišos, idėjinių klausimų, bus dar viena Tautos prisikėlimo partija“, – V.Vobolevičius linki valstiečiams ir žaliesiems sėkmės, bet ne tiek rinkiminės, kiek partinės, kad partija ir pats R.Karbauskis neliktų prie suskilusios geldos.

Jei valstiečiai ir žalieji taptų koalicijos ideologinės krypties sprendėjais, jie būtų labai svarbūs Lietuvos politikoje trumpuoju laikotarpiu. Bet, politologo vertinimu, ilguoju svarbu, ar jie išliks kaip švelniai nacionalistinė ir švelniai euroskeptiška partija.

„Daug partijų susispaudusios į du labai mažus specifinius elektorato segmentus. Bet yra daug žmonių, kurie nusivylę esamomis didžiosiomis partijomis, sako neturintys už ką balsuoti. Jei valstiečiai ir žalieji nesusimautų kaip partija, jie galėtų paimti šį rinkėją ir ilguoju laikotarpiu keisti Lietuvos politinį peizažą, – modeliuoja V.Vobo­levičius, pridurdamas: – Konservatoriai pasakytų, kad šie vestų Lietuvą į Rusiją. Ir yra tokio pavojaus, nes tas rinkėjas, kuris balsuotų už valstiečius ir žaliuosius, nebūtų už atominę elektrinę, tad energetinio saugumo aspektu išreikštų stiprų euroskeptinį balsą. Bet neskubėčiau klijuoti etikečių, nes tai gali būti partija, padidinanti demokratiją, nes atstovautų tai daliai visuomenės, kuri dabar nesijaučia atstovaujama.“

Scanpix nuotr.

Aušra LĖKA

Specialiai „Veidui“ iš Strasbūro

Klausantis diskusijų Europos Parlamento sesijoje Strasbūre apetitas mažėja: pasirodo, dėl besaikio veterinarinių antibiotikų naudojimo valgydamas mėsą ar gerdamas pieną gauni dozę antibiotikų. O Pasaulio sveikatos organizacija įspėja, kad netrukus daugiau žmonių gali mirti nuo neveiksmingų antibiotikų nei nuo vėžio. Pasijunti sveikesnis ir dėl to, kad iš vakaro susilaikei nuo bokalo vokiško alaus, mat jis – su piktžolių, bet galbūt ir žmonių žudiku glifosatu.

„Have a good weekend and avoid Ger­­­­man beer“, – Europos Par­la­mento (EP) Žaliųjų frakcijos/Eu­ropos laisvojo aljanso narė prancūzė Michéle Rivasi laiške, raginančiame toliau kovoti prieš glifosatą, kolegoms linki gero savaitgalio ir pataria vengti vokiško alaus. Mat naujausi tyrimai alaus mėgėjams sukėlė šoką: Miuncheno aplinkos institutui ištyrus 14 populiariausio vo­kiško alaus rūšių, visose buvo aptikta glifosato.

Įtakingas Vokietijos savaitraštis „Spiegel“ rašo, kad tyrimams alus pirktas pernai metų pabaigoje ir šių metų pradžioje Vokietijos prekybos centruose. Garsaus prekės ženklo „Ha­sseröder“ litre alaus aptikta 29,74 mikrogramų glifosato, „Jever Pils“ – 23,04, „Wars­tei­ner Pils“ – 20,73, „Radeberger Pilsner“ – 12,01, „Vel­­­­tins Pilsener“ – 5,78 mikrogramų litre, tiksliau – nuo kelių iki šimtų kartų daugiau, nei leistina norma geriamajame vandenyje.

O šis „piktžolių žudikas“, kaip reklamuojamas glifosato produktas „Roundup“, gali žudyti ir žmogų. 2015 m. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra pripažino, kad „labiausiai tikėtina“, jog glifosatas yra žmonių kancerogenas, sukeliantis vėžį. Maža to, alaus mėgėjų siaubui, kai kurie tyrimai rodo, kad jis gali kenkti ir vyrų vaisingumui.

Tiesa, Vokietijos federalinis rizikos vertinimo institutas ramina, jog grėsmės alaus mėgėjų sveikatai nėra, mat net didžiausias nustatytas glifosato kiekis toks mažas, kad būtų žalingas, jei žmogus kasdien išgertų 1 tūkst. litrų.

Bet prieš glifosato naudojimą kovojantį Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Europos Parlamento narį Bronį Ropę piktina nuolatinis bandymas įtikinti, kad mažos glifosato dozės niekam nekenkia, nes iš esmės nėra įvertinama, kiek mes jo gauname per dieną su skirtingais maisto produktais. „Tyrimai rodo, kad per 15 metų glifosato koncentracija žmonių šlapime gerokai padidėjo. Tad jei jau jo aptinkama šlapime, kokius kiekius mes iš tiesų jo gauname?“ – nerimauja europarlamentaras.

B.Ropė vs V.Andriukaitis

Šią vasarą baigs galioti leidimas prekiauti ES pesticidais, kurių veiklioji medžiaga yra glifosatas, ir Europos Komisija (EK) turės nu­spręsti, ar išduoti naują. EP Žaliųjų frakcijai/Eu­ropos laisvajam aljansui ir EP Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetui priklausantis B.Ro­pė nusiteikęs prieš. Jo teigimu, Vokie­tijoje atlikti tyrimai rodo, kad glifosato gali būti daugelyje produktų, ir šiandien būtų daugiau nei naivu kalbėti, jog šis chemikalas nedaro jokio neigiamo poveikio žmogaus organizmui.

Bet kitas Lietuvos atstovas europinėse institucijose, EK narys, atsakingas už sveikatą ir maisto saugą, Vytenis Andriukaitis – priešingoje barikadų pusėje. EK linkusi ignoruoti prieš­taringus glifosato pavojaus sveikatai vertinimus ir siūlo dar 15 metų (iki 2031 m.) pratęsti jo naudojimą ES.

Išsiskyrė ir ekspertų pozicijos: Pasaulio sveikatos organizacijos Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra 2015 m. kovą pateikė išvadą, kad glifosatas yra tikėtinas žmogaus kancerogenas, o Europos maisto saugos agentūra lapkritį nutarė, kad mažai tikėtina, jog glifosatas kelia kancerogeninį pavojų žmonėms.

Išvados skirtingos, tačiau, europarlamentarų nuomone, Europos maisto saugos agentūros išvados remiasi ir neskelbtais tyrimais, per 80 proc. nacionalinių ekspertų, oficialiai vertinusių glifosatą, atsisakė viešai atskleisti savo vardus, o tai neužkerta galimų interesų konfliktų, pavyzdžiui, pataikaujant pesticidą gaminančioms įmonėms, galimybės.

Šias išvadas griežtai kritikavo ir mokslo bend­ruomenė: 96 autoritetingi šios srities Europos mokslininkai paskelbė pasipiktinimo laišką V.Andriukaičiui, kuriame reikalaujama Eu­ro­pos maisto saugos agentūros tyrimą pripažinti ne­galiojančiu, nes jame nebuvo vertinama daug reikšmingų sveikatai dalykų.

65 įvairių frakcijų europarlamentarai, tarp jų ir Lietuvos atstovas B.Ropė, taip pat kreipėsi į V.Andriukaitį atviru laišku, prašydami susilaikyti nuo leidimo toliau naudoti glifosatą, kol nėra aiškių tyrimų rezultatų.

V.Andriukaitis atsakyme europarlamentarams išreiškė viltį, jog išsklaidys jų abejones dėl siū­­lymo tinkamumo, ir atmetė kritiką, kad išvadoms dėl glifosato galimos žalos stinga skaidrumo ar kad jos remiasi nepakankamai išsamia me­­­džiaga. Tiesa, jis pripažįsta, kad turimi duome­­nys neleidžia nei patvirtinti, nei paneigti glifo­sa­to po­veikio endokrininei sistemai, o išvados rė­­mėsi ir neskelbtais tyrimais, kurių autorystė ne­atskleista.

Europarlamentarų V.Andriukaičio argumentai neįtikino. EP Žaliųjų frakcijos/Europos laisvojo aljanso narys, Žemės ūkio ir visuomenės sveikatos komiteto atstovas iš Vokietijos Mar­tinas Häuslingas pavadino skandalu, kad EK pasirengusi tiesiog ignoruoti dalies mokslinin­kų susirūpinimą dėl glifosato keliamo pavojaus sveikatai ir siūlo leisti toliau jį naudoti 15 metų be jokių apribojimų.

„PSO išvada, kad glifosatas gali būti kancerogeniškas žmonėms, turėtų vesti prie pasaulinio jo moratoriumo. Tačiau pramonės lobistai agresyviai stumia išlaikyti šiuos produktus rinkoje žmonių sveikatos sąskaita. O endokrininiai sutrikimai dėl glifosato naudojimo dar visai nebuvo ištirti. Atsižvelgdama į rimtas sveikatos problemas ir prieštaringas mokslines išvadas EK turėtų teikti pirmenybę prevencijos principui, o ne siūlyti patvirtinti šią labai prieš­ta­ringai vertinamą medžiagą“, – piktinasi M.Häus­­­lingas, pabrėždamas, kad negalima žaisti kauliukais, kai yra aiškių įrodymų apie riziką aplinkai ir poveikį žmonių sveikatai. Kol gamintojai nesugeba įrodyti žalos nebuvimo, glifosatas neturėtų būti leidžiamas naudoti ES.

O pagrindo nerimauti yra. Žiniasklaida skelbė, kad Vokietijos universitetui atlikus užterštumo glifosatu tyrimus tarp miesto gyventojų, kurie niekada neturėjo tiesioginio kontakto su glifosatu, nustatyta, kad visuose tiriamųjų šlapimo mėginiuose glifosato likučiai 5–20 kartų viršija jo koncentraciją, leidžiamą geriamajame vandenyje. O vienintelis ti­kėtinas užterštumo šaltinis – maistas. Maža to, glifosatas dabar plačiai naudojamas, dauguma žmonių jo veikiami reguliariai, tad poveikis gali pasireikšti per ilgą laiką.

„Žinoma, išgėręs butelį ar net kibirą alaus žmogus iš karto nemirs, kaip ir nemiršta nuo radiacijos po rentgeno nuotraukos. Bet jei kasdien gautume rentgeno spindulių, nebūtų ge­rai. Tad faktai, kad glifosato likučių jau randama ir žmogaus šlapime, yra šokiruojantys“, – atkreipia dėmesį B.Ropė.

Lietuviški produktai švaresni

Europarlamentaro B.Ropės prašymu Valsty­bi­nė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) iš­tyrė, ar nėra glifosato ir Lietuvoje parduodama­me aluje, taip pat ir vokiškame, bet pažeidimų nenustatė. Tačiau glifosatą aptikti labai sudėtinga, nes jis suskyla per maždaug 10 dienų. Tad, VMVT di­rektoriaus dr. Jono Miliaus spėjimu, Vokietijos aludariai arba buvo atsivežę apynių, arba salyklo iš tų kraštų, kur dabar nuimamas derlius, arba glifosatu buvo užterštas vanduo.

J.Milius pasakoja, kad jų tarnyba jau apie penkerius metus vykdo miltinių produktų – duonos, bandelių, konditerijos gaminių stebėseną, tirdama, ar juose nėra glifosato likučių. Nuo šių metų į stebėseną įtraukti ir gyvuliniai – mėsos, pieno produktai. Glifosato VMVT lietuviškuose maisto produktuose nėra aptikusi, bet juk mūsų prekybos centruose prekiaujama ir kitų šalių produktais.

Pesticidų ir herbicidų kiekio, viršijančio leistiną normą, iš užsienio atvežtuose produktuose VMVT aptinka nemažai. Per metus grąžinama apie 2 tūkst. tonų maisto produktų, neatitinkančių reikalavimų.

Intensyviausiai miltiniai produktai tiriami laikotarpiu, kai būna ką tik nuimtas grūdų derlius. Grūdus purkšti šia medžiaga draudžiama, tačiau nesąžiningi ūkininkai naudoja glifosatą ne tik pagal paskirtį – piktžolėms naikinti, bet ir grūdinėms kultūroms džiovinti. J.Milius sako, kad apie tokius atvejus plačiai kalbama ir Lietuvoje, pasakojama, esą šio produkto pardavėjai moko purkšti jį ant grūdinių kultūrų, kad jos greičiau išdžiūtų, ar ant bulvių jų daigumui sumažinti sandėliuojant, nors tai ir draudžiama.

Tačiau tokius atvejus nustatyti labai sunku, nes herbicidų junginiai, turintys glifosato, augaluose aktyvūs išlieka neilgai. Bet, kaip aiškina J.Milius, jų skilimas toliau vyksta ekosistemose, žinduolių, taip pat ir žmogaus, kūne. Pastebėta, kad purškimo metu tose dirvožemio arealuose sunaikinama daugybė dumblių ir ki­tų rūšių mikroorganizmų.

Tyrimai atskleidė, kad glifosatas gali sukelti sveikatai ilgalaikių pasekmių. J.Milius aiškina, kad jis susijęs su žinduolių nevaisingumu bei ne­taisyklingu embriono vystymusi, galimais apsigimi­mais. Glifosatas kaupiasi kauluose, silpnina imuninę sistemą, skatina vėžinių ląstelių formavimąsi. Net ir labai nedidelės glifosato dozės in vitro sąlygomis skatina žmogaus ląstelių žūtį. Jei gli­fosatas iš dirvožemio patenka į vandens telkinius, jame išsilaiko ilgiau ir glifosato li­kučių žmo­gus gali gauti per žuvį, kitus produktus.

Besaikio antibiotikų vartojimo pasekmės – mirtinos

Su maistu į burną gali įsidėti ne tik nuodų, kaip kai kas vadina glifosatą, bet ir vaistų. Tik ir tuo nereikia džiaugtis. Žmogui antibiotikų gydytojas skiria tik išskirtiniais atvejais, užtat gyvuliai jo gauna ir profilaktiškai, kai kur, o dar visai neseniai ir ES, jų gyvuliams jų duodavo net norint padidinti svorio prieaugį (nuo 2006 m. ES tai uždrausta).

„Pasaulio sveikatos organizacija įspėja, kad netrukus daugiau žmonių gali mirti nuo ne­veiksmingų antibiotikų nei nuo vėžio. Todėl laikas imtis ryžtingų veiksmų ir gyvulininkystėje: drausti profilaktinį antibiotikų naudojimą, veng­ti masinio gydymo jais ir nutraukti šių vais­tų pardavimą internetu“, – pabrėžė EP Eu­ropos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijai atstovaujanti Franc¸oise Gro­sse­teˆ­te iš Prancūzijos.

Europarlamentarai pritarė veterinarinių vaistų taisyklių pataisoms, kuriomis skatinami naujoviškų vaistų tyrimai ir ribojamas prevencinis antibiotikų skyrimas gyvūnams.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Ve­terinarijos akademijos Mikrobiologijos ir virusologijos instituto vyr. mokslo darbuotojas dr. Marius Virgailis aiškina, jog pramoninėje gyvulininkystėje gyvūnų koncentracija didelė, tad didelė rizika, kad iš karto susirgs daug gy­vulių. Su tuo galima kovoti arba vakcinacija, arba antibiotikais. Vakcinuoti įmanoma ne nuo visų ligų, todėl antibiotikai kuo toliau, tuo dažniau naudojami.

„Tačiau juos naudojant dideliais kiekiais il­gą laiką bakterijos tampa jiems atsparesnės. O atsparios antibiotikams bakterijos per gyvulininkystės produktus patenka ir į žmogaus or­ganizmą. Ir gyvūnai, ir žmonės turi daug ben­drų ligų ir ligų sukėlėjų, kurie pavojingi tiek vie­niems, tiek kitiems. Net nereikia, kad atsirastų kokių naujų bakterijų ar virusų – ir esamos įgyja atsparumą ir vis naujoms, kartais net ke­lioms iš karto antibiotikų rūšių grupėms. Problema rimta, nes paskui nebus kuo gydytis“, – kad šiandien, atrodytų, gana lengvai iš­gy­domos ligos gali tapti vėl mirtinos, įspėja M.Vir­gailis, primindamas, kad šis klausimas bu­vo svarstomas net Didžiojo aštuoneto susitikime, o tai rodo bręstant pasaulinę problemą.

M.Virgailis vadovavo mokslininkų grupei, šiuo aspektu tyrusiai Lietuvoje vartotojams parduodamą paukštieną, augintą tiek Lietuvos didžiuosiuose ūkiuose, tiek pavienių ūkininkų, tiek atvežtinę. Tai ypač aktualu, nes vištiena – vienas pigiausių mėsos produktų, tad ir vienas perkamiausių. Mokslininkai priėjo prie išvados, kad Lietuvoje paukštienos kokybė kol kas nėra bloga.

Nors kartais baiminamasi, kad daug valgydamas akyse užaugančių broilerių mėsos rizikuoji paskatinti auglių vystymąsi, VMVT direktorius J.Milius ramina, jog auginant vištas ES uždrausti hormoniniai preparatai ir šio reikalavimo pažeidimų nenustatoma, nors atliekama reguliari stebėsena. Tačiau J.Milius pripažįsta, kad vištų auginimas tikrai yra labai in­tensyvus, tam naudojant labai daug baltyminių medžiagų, pavyzdžiui, sojų, taip pat įvairių baltyminių priedų. Bet, eksperto vertinimu, taip užaugintų vištų mėsa nėra kenksminga.

Vis dėlto veterinarinių antibiotikų naudojimo mastai tikrai kelia susirūpinimą, tad šiuos metus VMVT skelbia antibiotikų mažinimo metais. VMVT inicijuoja susitarimą su Paukš­čių augintojų asociacija, kad paukščiai būtų už­au­ginti be ar su kuo mažiau antibiotikų, siekia su­sitarimo ir su kar­vių augintojais, kad šie ne­naudotų antibioti­kų prieš karvių veršiavimąsi, kaip dabar ma­siškai daroma.

„Besaikis antibiotikų naudojimas skatina bakterijų atsparumą ir vis daugiau  antibiotikų tampa neveiksmingi. Tai didžiausia problema pasaulyje. Kasmet Europoje apie 25 tūkst. žmo­nių miršta dėl tos priežasties, kad jų neveikia antibiotikai. 4 mln. pacientų Europos ligoninėse jau turi problemų dėl antibiotikų neveikimo. Prognozuojama, kad 2050 m. pasaulyje dėl bakterijų atsparumo kasmet mirs apie 10 mln. žmonių“, – liūdnas prognozes dėsto J.Mi­lius.

Pavyzdžiui, 2008 m. VMVT specialistai tyrė iš paukščių išskirtų Campylobacter bakterijų atsparumą antimikrobinėms medžiagoms. Iš visų tais metais tirtų šių bakterijų 27 proc. buvo atsparios trims antimikrobinėms medžiagoms. 2014-aisiais net 46 proc. minėtų bakterijų buvo atsparios jau penkioms antimikrobinėms me­džia­goms. Šie skaičiai iliustruoja tikrąją padėtį, o ji, akivaizdu, nėra gera.

O štai skandinavai įgy­vendino keletą programų, kurių esmė – ke­letą metų nenaudoti antibiotikų. Re­zultatai pra­noko lūkesčius, mat an­tibiotikai vėl tapo veiks­mingi, o atsparių bak­­terijų gerokai sumažėjo.

Oficialiais  duomenimis, Lietuvoje veterinarinių antibiotikų naudojimas mažėja, ir sparčiau nei ES. Pavyzdžiui, Lietuvoje nuo 2010 iki 2014 m. jų pardavimas sumažėjo 22 proc. (nuo 16 iki 13 t). Skaičiuojant vienam biomasės ki­logramui Lietuvoje sunaudojama 36,6, o ES – 109,7 miligramų. Tačiau, pasak J.Miliaus, ži­nant mū­sų mentalitetą reikėtų padaryti nemažą pa­klai­dą, nes ypač pasienio rajonuose su Bal­tarusija, Rusijos Kaliningrado sritimi yra daug neoficialios prekybos veterinariniais anti­biotikais. Bloga ir tendencija, kad daugiausiai įtakos atsparumo plitimui da­rančių antibiotikų daugėja: pavyzdžiui, fluorokvinolonų par­davimai nuo 2010 m. padidėjo 3,5 karto, 2014 m., palyginti su 2013 m., išaugo net 71,7 proc.

Bet lietuviška mėsa sudaro tik dalį parduodamos, kita – atvežtinė. O importuojančiose į Lietuvą šalyse veterinarinių antibiotikų vartojama gerokai daugiau.

Vartotojai turi žinoti, ką valgo

„Lietuviškas maistas tikrai kokybiškas. Štai pienas eksportuojamas į 170 valstybių, ir blogų at­siliepimų negaunama. Problemiškiausi – at-vež­­tiniai produktai. Yra mūsų verslininkų, ku­rie veža tai, kas kitur išmesta, kitur netinka. Kiek esame sustabdę tokių produktų, kiek su­naikinę. Bet didieji prekybos centrai diktuoja ir pagal vieną parametrą – kas pigiau“, – neslepia apmaudo VMVT vadovas J.Milius.

Jo vadovaujamai tarnybai tenka susidurti su tikrai apmaudą keliančiomis situacijomis. „Tarp­­tautinė įmonė „Mars“, nustačius jos pa­gamintame šokoladuke plastikinį darinį, pasiel­gė solidžiai – atšaukė savo produkciją iš be­veik pusšimčio valstybių. Tačiau „Mars“ atstovas Lietuvoje mums melavo, kad į Lietuvą tos partijos produkcijos neįvežta, nors mes radome įvežtą ir paskirstytą po parduotuves didelį kiekį. O kai kilo įtarimas, kad mirtinos E.ko­li infekcijos užkrato šaltinis – agurkai, mū­siškis verslininkas sugebėjo skubiai nuvažiuoti į už­krato zoną ir atsivežti tų agurkų – matyt, nemokamai davė. O ko tik nebandoma įvežti į Lie­tu­vą, pavyzdžiui, aliejaus su benzopirenu“, – pa­sakoja J.Milius.

Jo manymu, didelė problema – visuomenės švietimas apie sveiką maistą ir gyvenimo būdą, apie gyvūnų gerovę. „Per televiziją rodoma, kaip kokį „pijoką“ vežioja visą vakarą, o visuomenės švietimui neskiriama dėmesio“, – piktinasi J.Milius.

Jis stebisi, koks mūsų vartotojas neišprusęs, nereiklus. VMVT sugauna kokius nesąžiningus maisto tiekėjus, informuoja tarnybos interneto puslapyje, bet jie toliau pardavinėja savo produkciją, o žmonės toliau perka.

B.Ropės manymu, reikia ne tik daugiau mais­to kontrolės mechanizmų, bet ir labai aiškaus maisto produktų ženklinimo: „Vartotojas tu­ri žinoti, kokį produktą perka, kokios jo su­dedamosios dalys. Tada, kaip ir dabar aiškiai ženk­linamų cigarečių atveju, vartotojo teisė ap­sispręsti – pirkti ar ne.“

Vis dėlto, europarlamentaro nuomone, šiandien, kai Europoje turime produktų pertek­lių, būtų geras laikas pamąstyti apie jų ko­kybę ir atsisakyti kenksmingų dalykų, be kurių galima apsieiti. Kam gaminti, o paskui už ačiū parduoti? Ir taip kiekvienas žmogus per me­tus išmeta apie 150 kg kokybiškų maisto produktų. Ekologinis ūkininkavimas, B.Ropės vertinimu, dabar pakankamai remiamas, tad ūkininkai turėtų pereiti prie jo, o vartotojai turėtų gauti sveikų produktų už atitinkamą kainą.

VMVT vadovas taip pat laikosi pozicijos, kad Lietuva turėtų auginti tik ekologiškus produktus. Juolab esame maža šalis, su dideliais ir intensyviais Vokietijos ar Nyderlandų ūkiais ne­pakonkuruosime. Taip, ekologiški produktai daug brangesni, bet, J.Miliaus manymu, Eu­ro­pos vartotojas labai aktyviai juos pirktų.

VMVT vadovas sako esąs prieš glifosato naudojimą Lietuvoje. O jei vis dėlto leidimas jį naudoti būtų pratęstas, bent jau turėtų būti nustatytas labai griežtas jo naudojimo reglamentavimas.

Bet kol kas neaišku, ar EP pastangos užkardyti pasauline problema tampantį perteklinį veterinarinių antibiotikų naudojimą ar galimą gyvulių ir žmonių sveikatos ardymą glifosatu duos rezultatą. Juk už to stovi didžiulio verslo interesai.

Simboliška, kad EP kovo sesijoje Strasbūre prisimintas talidomidas – atkreiptas dėmesys, ar jo aukoms teikiama pakankama parama. Pra­ėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo pradžioje šis vaistas buvo skiriamas rytiniam nėščiųjų pykinimui sumažinti, tačiau jį vartojusių motinų kūdikiai gimė su baisiais apsigimimais: vieni kurti, kitiems neišsivystė ausys, galūnės ar stuburas, treti turėjo regos bei veido raumenų, širdies, skrandžio, šlapimo pūslės ir kitų vidaus organų defektų. Juk ne koks maniakas tyčia sukūrė žiaurų ginklą, bet ir tuomet nepaisyta įtarimų, kad vaistas gali būti žalingas.

Arba praėjusio šimtmečio viduryje buvo labai giriamas taip pat plačiai, kaip dabar glifosatas, žemės ūkyje naudotas insekticidas DDT, liaudiškai vadintas dustu, kuris net buvo pelnęs Nobelio premiją. DDT gamintojams, ypač kompanijai „Monsanto“ (tai pa­čiai, kuri dabar gamina ir glifosatą), tai buvo didelis verslas. Tačiau dustas kaupėsi gyvūnų ir žmonių riebaliniuose audiniuose, išryškėjo kancerogeninės jo savybės. 1970 m. jis buvo už­draustas.

Kažin ar „Roundup“ gamintojai ir juos pa­laikantys EK komisarai patys jį naudoja savo kiemelyje, po kurį laksto jų vaikai ar anūkai?

"Scanpix" nuotr.

Aušra LĖKA

„Veidui“ iš Strasbūro

„Lufthansos“ autobusas Vokietijos ir Prancūzijos sieną pervažiuoja neprižadindamas snaudžiančių ankstyvo reiso keleivių, nors pagal Europos Vadovų Tarybos vadovo Donaldo Tusko pranašystę jau turėjo kapsėti paskutinės Šengeno zonos egzistavimo valandos.

Daug keleivių autobuse Frankfurto oro uostas–Strasbūras, kaip ir apskritai žmonių Strasbūro gatvėse, kavinukėse ar tramvajuje – eurobiurokratai, politikai, žurnalistai, vertėjai. Kartą per mėnesį keturias dienas, kai čia į Europos Parlamento (EP) sesiją persikrausto keli tūkstančiai Briuselio politikų ir eurobiurokratų, vos apie 276 tūkst. gyventojų Strasbūras pateisina Europos sostinės titulą.

Tiesa, ne vieną dešimtmetį tęsiasi diskusijos, kad taip švaistomi mokesčių mokėtojų pinigai ir teršiama gamta. 2007 m. atliekant tyrimą suskaičiuota, kad per metus EP „keliaujantis karavanas“ išmeta apie 20 tūkst. tonų CO2, tai prilygsta 13 tūkst. skrydžių iš Niujorko į Londoną ir atgal. O 48 darbo dienos Strasbūre, tyrimo duomenimis, atsieidavo apie 200 mln. eurų, bet dabar prie to dar reikia pripliusuoti trijų naujų ES narių Bulgarijos, Rumunijos bei Kroatijos išlaidas ir nuo to laiko išaugusias kainas.

Bet Strasbūras EP sesijomis tik džiaugiasi: viešbučių kainos pakyla iki kosminių aukštumų, brangius restoranus užplūsta ne už asmeninius pinigus besivaišinantys svečiai. Atvykėlių srautai, jei jie prognozuojami ir mokūs, – didelė paspirtis miestui.

Tačiau šįsyk į jame vykusią EP sesiją rinktasi kalbėti apie kitokius – nei prognozuojamo kiekio, nei mokius atvykėlius. Europa niekaip nesugeba pabėgti nuo vis aštrėjančios pabėgėlių krizės.

Desperacija be rezultato

„Tarp sausio 20-osios, kai D.Tuskas pareiškė, kad ES turi ne daugiau nei du mėnesius sutarti, kaip spręsti pabėgėlių problemą, ir kovo 7-osios, kai įvyko taip lauktas ES ir Turkijos susitikimas, nenutiko nieko daugiau už susitarimo projekto pateikimą. Tačiau dėl nieko nėra galutinai sutarta. Diskusijos buvo labai nelengvos, ir nepasakyčiau, kad projektas idealus“, – Europos Par­la­mento Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijos pirmininko pavaduotojas Petras Auštrevičius nė iš tolo netrykšta optimizmu.

ES Tarybai pirmininkaujančių Nyderlandų gynybos ministrei Jeanine Hennis-Plasschaert pristačius europarlamentarams ES ir Turkijos susitikimo diskusijas (būtų dar ankstyva sakyti – rezultatus), klausimų kol kas daugiau nei atsakymų.

P.Auštrevičiaus nuomone, sudėtingiausia projekto dalis – jo įgyvendinimas, ir ne vien iš finansinės, bet ir politinės pusės. Net žinant, kad Vokietija, tiksliau, jos kanclerė Angela Merkel, kartu su ES Tarybai pirmininkaujančiais Nyder­landais yra šio projekto autoriai, sunku įsivaizduoti, kad A.Merkel Krikščionių demokratų sąjunga pritartų Turkijos beviziam režimui jau iki šio birželio pabaigos ir derybų dėl narystės ES paspartinimui. Juolab po nesėkme A.Merkel par­tijai pasibaigusių sekmadienį vykusių regioninių rinkimų trijose Vokietijos žemėse.

Taigi ES ir Turkijos susitarimo projektas sunkiai įgyvendinamas, nors būtent Vokietija yra viena desperatiškiausiai išeities iš pabėgėlių krizės ieškančių valstybių, nes čia jų nusėda arti 90 proc. ir šalis nebemato galimybės, kad taip gali tęstis. A.Merkel, anksčiau jau padariusi klaidą pakviesdama pabėgėlius ir nepasakydama jiems jokių sąlygų, dabar, pasak P.Auštrevičiaus, gali padaryti dar vieną, kuri gali jai kainuoti politinę karjerą Vokietijoje, jei tokie susitarimai būtų įgyvendinti.

Turkijai bevizis režimas visų pirma reikalingas tam, kad R.T.Erdoganas galėtų pademonstruoti, jog yra įtakingas politikas, galintis priversti ES nusileisti.

„Turkija – labai svarbi partnerė, bet su ja reikia partneriauti prisilaikant aiškesnių sąlygų. Ji turi atsižvelgti, kad ES laikosi aiškių demokratijos ir politikos kriterijų ir jų nemažins. O tai, kad Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdo­ganas susitikimo su ES išvakarėse uždarė pagrindinį opozicijos laikraštį, – atviras akibrokštas ES. Tačiau apie tai informacijoje apie ES ir Turkijos susitikimą paminėta vienu punktu – kad apsikeista nuomonėmis apie laisvo žodžio ir saviraiškos laisvę Turkijoje. Tikiuosi, kad iki kovo 17–18 d. Europos Vadovų Tarybos pirminės susitarimo sąlygos bus patikslintos, aiškiai pasakant, ką reikia padaryti pačiai Turkijai. Reikia su ja bendradarbiauti sprendžiant pabėgėlių problemą, bet ES vartų raktas turi likti ES rankose“, – pabrėžia P.Auštrevičius.

Jo manymu, Turkijai bevizis režimas visų pirma reikalingas tam, kad R.T.Erdoganas galėtų pademonstruoti, jog yra įtakingas politikas, galintis priversti ES nusileisti. Tačiau europarlamentarai nepritaria turkų geidžiamam politiniam turgui: pabėgėlių klausimo sprendimas – mainais į paspartintas derybas dėl Turkijos narystės ES ir vizų panaikinimas iki šio birželio pabaigos.

Bet dalis europarlamentarų, atrodo, nepritaria viskam, įskaitant ir ES egzistavimą. „Svarstydamas pabėgėlių klausimus EP pasirodė toks, koks yra. Koks ketvirtadalis EP – aiškiai radikalizuotos grupės, pasirengusios išardyti ES, ir jų pasisakymai atspindi tas pozicijas. Jie išgyvena pakilimą – bet kokia krizė jiems yra kalbėjimo platforma. Politinio chuliganizmo apraiškos EP pastovios ir dažniausiai – iš tos pačios grupės asmenų. Jų žodynas gerokai aštresnis nei panašių Lietuvos veikėjų – nesiskaitoma su žodžiais, atvirai įžeidinėjamos ir niekinamos kitos valstybės“, – konstatuoja P.Auštrevičius.

Iki kumščių neprieita, bet graikas europarlamentaras už komentarus apie kaimynus turkus net išprašytas iš EP posėdžių salės. O iš vakaro kiek rafinuotesnio, bet irgi karšto dušo iš grupės europarlamentarų sulaukė Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras Filippo Grandi. Klausimas, o kiekgi kainuoja jo ir jo aparato išlaikymas, ir gal tai atsakymas, kur gauti lėšų pabėgėlių problemai spręsti, sulaukė audringų plojimų.

Su kovo 8-ąja, pabėgėlės

Vis dėlto tikrai suglumino, kad JT pabėgėlių reikalų komisaras EP sakė proginę kalbą… kovo 8-osios proga. EP laukė Tarptautinės moters dienos (kad ir kaip vertintume jos esmę), kad su­rengtų moterų pabėgėlių situacijos svarstymą.

F.Grandi pasakojo konkrečias istorijas, kaip moterys, net mergaitės verčiamos kūnu mokėti už kelionę į Europą. Anksčiau vos ne trys ketvirtadaliai pabėgėlių buvo vyrai ir tik vienas iš dešimties neturėjo aštuoniolikos, o dabar apie 55–60 proc. pabėgėlių srauto sudaro moterys ir vaikai. Gali būti, kad vyrai atvyko pirmi, o paskui juos dabar jau vyksta moterys ir vaikai.

Svarstydamas pabėgėlių klausimus EP pasirodė toks, koks yra. Koks ketvirtadalis EP – aiškiai radikalizuotos grupės, pasirengusios išardyti ES.

EP pranešėja šiuo klausimu Jungtinės Ka­ra­lystės europarlamentarė Mary Honeyball iš So­cialistų ir demokratų frakcijos apgailestavo, kad moterys bėga nuo karo ir prievartos savo gimtinėje, bet kelionėje susiduria su kontrabandininkų, prekeivių žmonėmis, net kitų pabėgėlių smurtavimu. Moterys iš baimės patirti seksualinį išnaudojimą ištisas naktis nesudeda bluosto, nes pabėgėlių priėmimo vietose joms nėra nei atskirų patalpų miegoti ar nusiprausti, nei atskirų tualetų.

Atsiranda ir nauja pabėgėlių kategorija – vaikai, gimę kelyje. O per tūkstantį vaikų, atvykusių į Europą, kažkur išnyko. Nusikaltėliai veikia, kaip ir veikė, tik narkotikų ir ginklų kontrabandos trasoje per Vakarų Balkanus vienas prekes pakeitė kitomis – žmonėmis.

Ar EP priimta rezoliucija bent kiek paskatins pagerinti moterų pabėgėlių situaciją? Norėtųsi tikėtis, kad prie šio klausimo bus grįžta anksčiau nei kitą kovo 8-ąją.

Beje, Tarptautinės moters dienos proga EP daug kalbėta ne tik apie moterų pabėgėlių, bet ir apie visų moterų nelygiavertę padėtį praktiškai visose srityse, išskyrus tą vienintelę, į kurią vyrai pretenduoti negali. Gerai, kad besiskundžiant viso pasaulio neteisybėmis moterų atžvilgiu apsidairyta ir aplink: EP per visą istoriją nuo pat 1958 m. vadovavo vos dvi moterys.

Vis dėlto nuskambėjęs retorinis klausimas, kodėl net pačios moterys, taip pat ir europarlamentarės, nebalsuoja už kitas moteris, buvo labai vietoje. Tikra lyderystė, nepaisant lyties, svarbiau, nei būtų kokios kvotos, o juo labiau tuštokos kalbos kartą per metus, kovo 8-ąją.

Ir mums reikia rengtis valandai X

Po keturių dienų diskusijų europarlamentarai klestelėjo į verslo klasės krėslus lėktuvuose, nuo automobilių užsikišo išvažiavimai iš Strasbūro. Šiandien narplioti pabėgėlių rebuso jau susirinko Europos Vadovų Taryba. Kovo pabaigoje tą patį darys Jungtinių Tautų organizuojama konferencija Ženevoje ir t.t., ir pan. Kol ieškoma išeities iš didžiausio po Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių ir migrantų antplūdžio, JT Vyriausiojo pabėgėlių komisaro biuro duomenimis, šiemet iki kovo pradžios per Viduržemio jūrą Europą pasiekė apie 132 tūkst. migrantų, daugiau nei 400 žuvo bandydami perplaukti jūrą.

„ES bet kurioje srityje nuolat susiduria su nebaigtos integracijos rezultatais: ekonominės krizės metais – dėl nebaigtos euro zonos integracijos, dabar, esant pabėgėlių krizei, – dėl to, kad neturime bendrų priemonių Šengeno zonai apginti, bendrų struktūrų, galinčių saugoti ES išorinę sieną. Nacionalinių valstybių Europos Sąjungos laikai baigėsi. Jei norime, kad mums, kaip ES, atstovautų viena ar kelios valstybės, galime tai tęsti, bet tai visai neperspektyvu. Net pačios didžiausios ES valstybės tos naštos pavieniui nepakelia. Kelias į geriau veikiančią ES – per gilesnę integraciją“, – išeities raktą siūlo eu­roparlamentaras P.Auštrevičius.

Žinoma, reikia siekti, kad pabėgėliai liktų Tur­­kijoje, Jordanijoje, Libane, Egipte, Libijoje: ten kurti saugias zonas, mokėti jiems didesnes išmokas, kad jie ten galėtų išgyventi, kol jų tėvynėje baigsis karas, ir desperatiškai nesiveržtų į Eu­ropą. O kartu reikia spręsti karinio konflikto Sirijoje problemą, juolab kad jis gali persimesti ir į kaimynines valstybes.

Bet net jei į regioną grįš taika, ar daug šansų, kad šešiaženkliai būriai pabėgėlių, pasiekusių Europą per kelerius karo Sirijoje metus, norės grįžti į tėvynę?

„Pabėgėlio statusas ES turi būti su atitinkamomis išlygomis: priimame laikinai, o nuolat – tik tuos asmenis, kurie dėl tam tikrų aplinkybių savo šalyje gali būti persekiojami. Europa sukasi nuo pabėgėlių: vis labiau griežtėja socialinės pa­ramos jiems sąlygos, naujai atvykusiems įsitvirtinti Europoje tampa vis sunkiau tiek ekonomiškai, tiek kultūriškai. Auga radikalios partijos, ku­rių šūkis – išmesti visus, kurie nėra gimę toje vals­tybėje. Visa tai gali veikti ketinančiųjų bėgti į Eu­ropą psichologinį nusiteikimą“, – vardija P.Auštrevičius.

O Lietuvai, europarlamentaro įsitikinimu, reikia būti ES branduolyje, kelti iniciatyvas, atsakingai kalbėti, rengtis pasidalyti tam tikrais resursais ir tikėtis sulaukti daugiau solidarumo, kai mums to reikės. „Niekada nežinome, kada mums gali to prireikti. Juk yra ir tokia galimybė: bendradarbiaudami su turkais uždarome Tur­kijos ir Grai­kijos sieną, ir per kur tada veršis katilo, pilno potencialių migrantų, garas? Pirmas va­riantas – per Pietus. Bet kitas variantas – per Šiaurę ir Ry­tus. Ir kur mes, Lietuva, čia atsirandame? Dau­gelis valstybių net negalvoja, kad jas kirs migrantų srautai. Kad tai visai negresia mums, aš nepasakyčiau. Rusijos karinis dalyvavimas veiksmuose Sirijoje daugeliu atvejų nulemtas ir noro daryti įtaką tiems srautams“, – sako P.Auš­tre­vičius.

Tad jis ragina Lietuvą visų pirma demons­truoti pakankamą pasirengimą priimti sprendimus ir kantriai tai daryti. Antra, būti solidaresnę padedant pasieniečiais tuose rajonuose, kur jų labai reikia. Trečia, turime įgyvendinti savo pa­bėgėlių priėmimo kvotą. Ir ketvirta, turime gerai pagalvoti apie savo rytinę sieną, jos patikimumą ir mūsų pačių pasirengimą valandai X, jei kiltų toks iššūkis.

BFL

Aušra LĖKA, Jūratė KILIULIENĖ

„Sveiki, aš – Andrius. Ir aš tas bičas iš „Foje“, – labinasi Andrius Mamontovas, ir minia gerbėjų, kaip ir 1989-aisiais, per Roko maršą, jam pritaria: „Tam, kas klajoja nakty, laužo šviesa bus viltis…“

Ir šiandien, minint mūsų laisvės 26-uosius, A.Mamontovas (48 m.), kaip anuomet tas vos 22-ejų „bičas“, minią ne tik moko prasmingų savo dainų žodžių, bet ir bando įkvėpti keisti pasaulį į gera.

Gal skamba šiek tiek pompastiškai, bet kaip anuomet gyvybiškai svarbu buvo padrąsinti žmones kovoti dėl laisvės, taip šiandien svarbu telktis, kad kiekvienas vaikas skaitytų knygas ir jų dėka augtų visapusišku, laimingu žmogumi, kad iškiliausi protai galėtų siekti mokslo ar verslo aukštumų ar kad mūsų šalyje namų ieškantys pabėgėliai rastų čia tą viltį, kuria su lietuviais, bėgusiais nuo karo ir sovietų okupacijos, dalijosi tuomet laisvų valstybių žmonės. Tokių Piliečių, kurie nesiekdami asmeninės naudos ar pinigų telkia ir įkvepia, vis daugėja.

A.Mamontovas: „Nes negaliu to nedaryti“

Dainų autorius ir atlikėjas. Aktorius. Fo­tografas. Prodiuseris. Visoje Lietuvoje ir ne tik išpopuliarėjusios Gatvės muzikos dienos sumanytojas. Tiek veiklos, kad, atrodytų, paroje turėtų pritrūkti valandų. Tad klausimas, tegu ir nelabai „patriotiškas“: kodėl A.Mamontovas dar organizuoja fondą leisti knygas vaikams, sumanė savižudybių prevencijos programą, kodėl nusiskuta galvą plikai palaikydamas mergaičiukės Ievos užmojį paremti sergančius vėžiu vaikus, netikėtai pasirodo pikete prieš „Leo LT“ prie Pre­zidentūros, kad išdainuotų tuomečiam Pre­zidentui „Ar tu vis dar leidi kažkam instruktuoti, kaip tau gyventi, kaip tau galvoti?“, ar viešai pasisako prieš svaigalų vartojimą.

„Nes negaliu to nedaryti. Viskas, ko galiu nedaryti, nedarau“, – paprastai atsako gyva muzikos legenda tituluojamas A.Mamontovas.

Jis pasakoja kiekvieną dieną – neperkeltine prasme – sulaukiantis vieno ar dviejų kvietimų kur nors dalyvauti ir dažniausiai atsisakantis, nes nori pasilikti laiko muzikai – tam, kuo jis gyvena. „Pirmiausia esu dainų autorius ir atlikėjas – tai pagrindinis mano pašaukimas. Be to, mėgstu keliauti – norisi pasaulį pamatyti, norisi skirti laiko šeimai. Noriu gyventi ir kūrybinį, ir paprastą gyvenimą – ne tik visuomeninį. Tad pasilieku vieną dvi temas, kai tikrai negaliu atsisakyti“, – aiškina A.Mamontovas.

Jau kelerius metus tai, ko Andrius, jo paties žodžiais tariant, negali nedaryti – tai fondas „Švieskime vaikus“ ir savižudybių prevencijos iniciatyva (jis įspėja nevadinti akcija, nes šis žodis jam labiau asocijuojasi su išpardavimais prekybos centruose).

Andrius prisimena, kaip kartą su mecenatu ir Valstiečių ir žaliųjų partijos pirmininku Ramūnu Karbauskiu kalbėjosi apie gyvenimą: jų požiūriai, kad nuo švietimo ir kultūros priklauso tautos ateitis, gerovė, visų problemų sprendimas, sutapo. Tačiau tam skiriame nepakankamai dėmesio, tad jie nutarė prie to prisidėti leisdami knygas vaikams.

„Knygų skaitymas ir ugdo fantaziją bei kūrybiškumą, ir suteikia žinių, ir lavina emocinį intelektą – ugdo tas žmogaus savybes, kurios leidžia jam vėliau gyventi visavertį gyvenimą, būti sėkmingam. Galima lengvai atskirti, kuris žmogus vaikystėje skaitė knygas, o kuris ne. Pagalvojome, jog šiais laikais su knygomis labai stipriai konkuruoja kompiuteris, internetas, tad labai svarbu, kad knyga vaikui į rankas pakliūtų anksčiau, nei jis atsisėda prie kompiuterio. Tada yra šansas, kad tas vaikas atras santykį su skaitymu, su knyga“, – A.Mamontovas pasakoja, kaip prieš trejus metus gimė analogų neturinčio didžiausio Lietuvos istorijoje knygų leidybos projekto idėja.

Per 20 metų planuojama išleisti per penkis milijonus lietuvių autorių knygų vaikams, kasmet po 10–15, kurios dovanojamos visoms mokykloms, vaikų darželiams, bibliotekoms, vaikų ligoninėms, vaikų globos namams. Knygos skirtos vaikams maždaug iki 12 metų – fondo tikslas pasiekti pačius jauniausius skaitytojus tuo jų gyvenimo laikotarpiu, kai žmogus visapusiškai formuojasi.

Įprastai vaikams skirtos knygos leidžiamos 1–3 tūkst. egzempliorių tiražu, o „Švieskime vaikus“ konkurso knyga nugalėtoja – 45 tūkst., kitų laimėtojų – iki 30 tūkst. egzempliorių. Konkurso nugalėtoją išrenka komisija, vadovaujama vaikų literatūros tyrinėtojo dr. Kęstučio Urbos. Konkursantų vardai būna užšifruoti, komisija skaito kūrinius nežinodama, kas jų autorius. Taip atrandami ir lig šiol nežinomi talentingi autoriai.

„Švieskime vaikus“ – ne pirmas A.Ma­montovo įsteigtas labdaros fondas. 1996 m. kartu su muzikos įrašų kompanijomis „Bomba“, „Tango records“ ir koncertine organizacija „Tigris“ įsteigė fondą „Muzikantai vaikams“. Fondas organizavo tris paramos vaikams festivalius.

1996-aisiais Lietuvoje tai buvo pirmas didelis koncertas, kurio uždirbtos lėšos skirtos labdarai. Už tuos pinigus A.Mamontovas su kitais muzikantais į vaikų namus, vaikų sodybas visoje Lietuvoje vežė knygas, muzikos instrumentus, kūrybiškumą, logiką ir kitas savybes lavinančius žaidimus, pieštukus, popierių – viską, kas skirta vaikams lavinti. Taip kai kuriuose vaikų namuose pirmąkart atsirado muzikos instrumentų.

O 2009 m. A.Mamontovui kartu su Pauliumi Skruibiu, daug metų vadovavusiu „Jaunimo linijai“, kilo dar vienos iniciatyvos – „Sumažink tylą“ idėja. „Savižudybės yra ta tema, kurią politikai bijo analizuoti: ji nedidins rinkėjų reitingų, mat žmonės vengia šios temos. Mes pagalvojome, kad reikia apie tai kalbėti, šviesti žmones, nes kiekvienos problemos sprendimas prasideda nuo jos įvardijimo: norint pradėti spręsti problemą pirmiausia reikia pradėti apie ją kalbėtis“, – neabejoja Andrius.

Jis važinėja po Lietuvą, aiškina, kaip atpažinti, kad žmogus gali pakelti prieš save ranką, kaip elgtis, kalbėtis su tokiu žmogumi, kur kreiptis pagalbos. „Susitikimuose sulaukiame daugybės skausmingų klausimų ne tik apie savižudybes, bet ir apie smurtą, patyčias, alkoholizmą – didžiausius skaudulius mūsų Lietuvoje, vienas didžiausių mūsų nelaimių. Valdžia, kurios rankose yra visi įrankiai tai išspręsti, nieko nedaro, nors kiekvienais metais nieko nedarydami leidžiame numirti tūkstančiui žmonių“, – kodėl negali nedalyvauti sprendžiant šią problemą, aiškina A.Mamontovas.

Jo manymu, Lietuvoje vis dar labai trūksta kiekvieno žmogaus sąžiningo ir kūrybiško darbo, iniciatyvos, vis dar turime sovietinį mentalitetą, kad mums kažkas turi pasakyti, ką daryti. „Bet laimi ir sėkmės sulaukia tie, kurie imasi iniciatyvos ir kažką pakeičia gyvenime. O net mažame dalyke gali padaryti didelį pokytį, jei tik imsiesi iniciatyvos“, – sako A.Mamontovas.

Ne tik sako, bet ir visą gyvenimą nuosekliai taip daro tiek savo kūryba (ne veltui vienas jo dainų albumas taip ir vadinasi – „Geltona. Žalia. Raudona“), tiek kitokia veikla.

Dar iki nepriklausomybės atkūrimo muzikuoti Roko maršuose, vadintuose Sąjūdžio mitingų repeticija, reikėjo drąsos. Tiesa, Andrius dalyvavo tik trečiajame, 1989-aisiais, pirmuosiuose negalėjęs dalyvauti, nes teko būti sovietų kariuomenėje.

„Kelio atgal nebebuvo. Kuo daugiau prisijungdavo žmonių, tuo drąsiau prisijungti buvo ir kitiems. Tai buvo grandininė reakcija. Roko maršai jau buvo apibendrinimas ir įtvirtinimas to darbo, kurį daugelį metų pogrindyje darė mūsų disidentai, kalbėję apie laisvę tais laikais, kai už tai galėjo pasodinti į kalėjimą“, – Andrius savo indėlio nesureikšmina, nors ir vadinamas laisvės šaukliu.

Jis savęs nevadina drąsiu ir todėl, kad Sausio 13-ąją gynė Lietuvos laisvę prie Televizijos bokšto. „Visuomet baisiau iš toli. Taip, mačiau savo akimis – pro mane važiavo tankai, šaudė, šviečiančios trasuojančios kulkos lėkė į orą ir atsimušinėjo į Televizijos bokštą. Bet tuo metu negalvoji apie baimę“, – prisiminimais dalijasi A.Mamontovas.

Vesdamas paralelę su šiais laikais jis vis dėlto pripažįsta: anuomet priešas buvo už Lietuvos ribų, jį buvo lengva matyti ir atpažinti, o dabar, jei ir yra priešas, tai jis vidinis ar net mūsų pačių viduje. Tada reikėjo šūkių ir staigių ryžtingų veiksmų, bet po to atėjo laikas imtis iniciatyvos ir veikti. Veikti nuolatos, kiekvieną dieną, nes dabar kažką spręsti gali tik veiksmais, ne šūkiais.

„Manau, kiekvienas turėtų pasirinkti sritį, kurią supranta, kuriai negali būti abejingas, ir jos nepalikti. Vieni rūpinasi gyvūnais, kiti sergančiais vaikais – kiekvienoje srityje yra ką veikti. Bet kokia iniciatyva, nuoširdžiai daroma, yra svarbi“, – A.Mamontovas ragina kiekvieną ieškoti, kuo galėtų prisidėti prie bendros gerovės.

N.Kazlaus: primadona su samčiu

Operos solistės Nomedos Kazlaus balsas skamba prestižinėse Europos teatrų ir koncertų salėse, kuriose scena ji dalijasi su Montserrat Caballe, Simonu Estesu, Ianu Storey ir kitomis operos legendomis. Lietuvoje dainininkės darbotvarkę papildo dar ir pasirodymai įvairiuose labdaros projektuose. Vienuose ji dalyvauja kaip atlikėja, kitus pati veda arba rengia.

N.Kazlaus – Maltos ordino, vienos seniausių pasaulyje labdaros organizacijų, savanorė. Ji rengia ir veda renginius, pasirodo juose kaip atlikėja ir net pasirišusi ryškią Maltos ordino simbolika papuoštą prijuostę pilsto tradicinę maltiečių sriubą jos stokojantiems. Nomeda dalyvauja ir LIONS bei „Rotary“ klubų labdaros projektuose.

Kodėl scenos garsenybė tą daro, nors dažnai savo grafikus tenka derinti kone minučių tikslumu?

„Esu menininkė, ir ši profesija tiesiogiai susijusi su grąža visuomenei. Svarbiausia muzikanto misija yra perteikti kompozitorių šedevrus ir savo kūryba tobulinti, gerinti, skatinti klausytojus. Balsas yra unikalus ir vienintelis gyvas instrumentas, juo galiu labai daug perteikti, pasakyti, tad jaučiu pareigą tuo naudotis“, – paaiškina N.Kazlaus.

Nuostatą, kad menininkas savo talento dovana turi dalytis, Nomeda įgijo dar mokydamasi Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Dauguma puikių jos pedagogų vadovavosi idealistiniu mąstymu ir stengėsi jį perteikti savo mokiniams. Studijų metais įsitraukė į bažnytinę veiklą, per ją įsiliejo į kitas labdarą bei paramą teikiančias iniciatyvas. Dainininkei visos jos svarbios ir prasmingos.

„Vis dėlto praėjusių metų pabaigoje vykęs 10-osios labdaros akcijos „Maltiečių sriuba“ koncertas buvo ypač jaudinantis. Jis buvo skirtas skurstantiems ir vienišiems senukams. Manyčiau, tai viena skausmingiausių mūsų visuomenės temų. Turime tokią netobulą socialinę sistemą, kad vieniši, skurstantys senoliai jaučiasi itin prastai. Man labai svarbu, kad kaip maltiečių savanorė galiu prisidėti bent kiek prašviesindama jų kasdienybę“, – teigia dainininkė.

Apgaubdama savo dėmesiu kitus Nomeda ir pati gauna tai, kas neįkainojama, – pažintį su daug išgyvenusiais turtingos dvasios žmonėmis. Per minėtą renginį ji  susipažino su 90-mete poete Stase Dzenuškaite, nevaikštančia, blogai matančia ir girdinčia, bet nepraradusia meilės savo artimui. Jos poezijoje ypač daug šviesos.

Operos solistė nuolat sulaukia pasiūlymų prisidėti prie labdaros ir paramos akcijų, jei tik leidžia koncertų ir išvykų darbotvarkė, į juos atsiliepia. Bet tai nėra aklas savęs dalijimas. N.Kazlaus svarbu, kokia iniciatyvos misija, kiek lėšų tikimasi surinkti ir kokiems konkretiems tikslams jos bus aukojamos.

Atsakingos filantropijos ji mokėsi ir iš savo garsiųjų kolegių. Ilgametė lietuvės partnerystė ir artima draugystė su operos primadona M.Caballe 2000-aisiais prasidėjo būtent nuo labdaros renginio – Maskvoje surengto grandiozinio paramos koncerto „Pasaulio žvaigždės vaikams“. „Tada buvau dar studentė, ir tai, ką patyriau toje scenoje, galutinai suformavo mano įsitikinimą, kad menininko kelias neatsiejamas nuo labdaros. Kiekvienais metais į ją vis labiau įsitraukiu“, – pasakoja dainininkė.

Kol pasaulyje bus vienišų, nelaimingų, sergančių ar kitais atžvilgiais apleistų žmonių, visos paramos formos yra sveikintinos. Nomeda įsitraukusi ir į tarptautinės „Gurmanų gildijos“ veiklą. Pernai Zalcburge, Austrijoje, ji dalyvavo pirmą kartą vykusiame šios gildijos labdaros renginyje, kurio 70 proc. surinktų lėšų buvo skirta neturtingų šalių mokykloms paremti.

„Žinoma, menininkų ir verslininkų galimybės skirtingos. Mes, atlikėjai, prisidedame savo talentu ir dalyvavimu, o verslininkai labdarai skiria savo pinigų. Verslas labai dažnai remia meną, be jo prisidėjimo mums nepavyktų įgyvendinti daugybės projektų. Toks yra balansas visuomenėje – menininkai pagal savo prigimtį yra jautrūs socialiniams skauduliams ir nelieka jų nuošalėje, o verslininkai, turėdami finansinių galimybių, savo indėliu palaiko jų iniciatyvas“, – filantropinės veiklos koncepciją aiškina dainininkė.

Nomeda įsitikinusi, kad be labdaros akcijų, pagalbos stokojantiesiems pasaulis būtų vertas nulio. Ir šioje žemėje būtų nyku gyventi ne tik vargšams, ligoniams, bet ir tiems, kurie liktų užsimerkę.

I.Laursas: kodėl jį „veža“ įkvėpti jaunimą verslumui

Joks netikėtumas garsiausią pasaulyje Lie­tuvos verslininką Ilją Laursą (39 m.) pamatyti studentų auditorijoje. „Keletą kartų per mėnesį pavyksta tam rasti laiko, ir tuo labai džiaugiuosi“, – sako verslininkas.

Dabar jis rengiasi netrukus vyksiančiam susitikimui su Vilniaus Gedimino technikos universiteto startuolių parengimo programos studentais. O dabar I.Laurso kasdieninė veikla – būtent rizikos kapitalo fondas, viena rizikingiausių, bet didžiausios grąžos investicinių sričių.

Sėkmės lydimas verslininkas sako pokalbiuose su studentais įžvelgiąs pridėtinę vertę. Štai lyginant to paties universiteto to paties kurso studentų klausimus prieš penkerius metus ir dabar kokybė labai skiriasi.

I.Laursas mano, kad prie to prisidėjo ir verslo atstovų pastangos susitikinėti su studentais, skaityti jiems pranešimus, paskaitas. Dabar bemaž visi didieji rinkos žaidėjai skiria dėmesio jaunimui šviesti, jų verslumui ugdyti. I.Laursas pasakoja, kad kartais gyvenimas jį kartais suveda su žmogumi, kuris dalyvavo jo paskaitoje, o šiandien jau turi verslo idėją, komandą ir prašo praktinio patarimo, kaip greičiau verslą padaryti sėkmingą.

Labai tikėtina, kad tokį žmogų įkvėpė studentų auditorijoje sutikta tokia neeilinė asmenybė, kaip I.Laursas, pelnęs ne vieną tarptautinį titulą: žmogaus, kuris keičia pasaulį, Europos verslo Metų vadovo, vieno iš technologijų lyderių (juk jo sukurta mobiliųjų programėlių platforma sėkmingai varžosi su šios srities gigantais – „Apple“, „Microsoft“, „Google“).

I.Laursas cituojamas tokiuose leidiniuose, kaip „Wall Street Journal“, „Forbes“, CNN ar BBC laidose, apie jį sukurtas dokumentinis filmas „Dream Valley“, o jo paties knyga „Verslas naujai“ sulaukė didelio susidomėjimo. Yra gavęs asmeninį kvietimą pasidalyti savo įžvalgomis Davoso pasaulio verslo ir politikos elito forume, kai tokio kvietimo nesulaukdavo Lietuvos prezidentas ar premjeras.

Klausimas, kodėl toks užsiėmęs žmogus skiria laiko ne vien savo verslui ar diskusijoms ne tik su pasaulio pirmaisiais asmenimis Davose, bet ir su Lietuvos pirmakursiais, jo nestebina. I.Laursas sako dažnai tokių sulaukiantis ir turi į juos atsakymą. Jo manymu, gyvenime veikia mažėjančios grąžos dėsnis: jei susitelki tik į darbą, nieko kito gyvenime nedarai, tai neteikia laimės. Todėl apie 20 proc. darbo laiko jis skiria visuomeniniams projektams.

„Nematau prasmės skirti savo gyvenimo tik finansinių išteklių didinimui, jei neturi kada jais pasidžiaugti ar padaryti ką nors gero kitiems. Tikiu subalansuotu gyvenimu ir manau, kad laimė susideda iš daug komponentų – ir visuomeninės veiklos, ir fizinio aktyvumo, ir kitų gyvenimo sričių. Jei visko nesuderinsi, neturėsi tobulo gyvenimo“, – neabejoja I.Laursas.

Kai jis pats mokėsi universitete, Lietuva buvo labai toli nuo to, ką turi dabar: verslininkų buvo mažai, nebuvo šalyje tarptautinių korporacijų, o užsienio profesionalai čia lankėsi retai. Sėkmės lydimas verslininkas mano, kad jei anuomet būtų buvusi galimybė pabendrauti su patirties turinčiais žmonėmis, jis būtų sutaupęs daug laiko siekdamas to, ką pasiekė, ar pasiekęs daug daugiau.

„Tad galiu atsakyti, kodėl mane „veža“ dalytis patirtimi: nes žinau, kokia gali būti begalinė grąža vieno ar kito patarimo, duoto laiku tinkamam žmogui, kad jis pasirinktų teisingesnį kelią“, – I.Laursas savo šviečiamąją veiklą laiko indėliu į valstybės pažangą.

Pardavęs savo sėkmingiausią verslo projektą „GetJar“ dabar I.Laursas – „Nextury Ventures“ rizikos kapitalo fondo pirmininkas. Fondas investuoja į verslo startuolių komandas, dirbančias su didelį verslo potencialą turinčiomis technologinėmis idėjomis.

Į klausimą, kas jam šis fondas – verslas, finansinė investicija, kuri turėtų atsipirkti, ar, atvirkščiai, kol kas labiau finansinė ir dalykinė parama jauniems verslams, I.Laursas atsako taip bandantis realizuoti keletą gyvenimo iššūkių.

Tai ir gana rimtas komercinis instrumentas, nes Lietuvoje tikrai yra didelis potencialas plėtoti modernias technologijas. Bet fondas – ir instrumentas bendravimui su startuolių bendruomenėmis palaikyti, prisidėti prie bendrų iniciatyvų, spartinti technologijų pažangą.

„Šiame gyvenime jau galiu sau leisti derinti tiek asmeninį, tiek komercinį, tiek visuomeninį interesus. Man atrodo, žmonės, kurie suderina savo darbe daugiau nei finansinių pajamų uždirbimą, yra laimingesni. Esu pasirinkęs tokį savo gyvenimo ir fondo modelį“, – sako pasaulyje pripažinimo sulaukęs verslininkas.

A.Janulaitis: milijonas – mokslininkui sugrąžinti

2010-aisiais JAV mokslinių tyrimų bendrovei „Thermo Fisher Scientific“ įsigijus didžiausią Lietuvos biotechnologijų įmonę „Fermentas“, jos buvę vadovai ir vieni iš akcininkų prof. Arvydas Janulaitis ir prof. Viktoras Butkus pasuko skirtingais keliais. Abu dalį iš šio 260 mln. JAV dolerių siekusio sandorio, specialistų skambiai pavadinto sėkmingiausiu lietuviškos įmonės pardavimu nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, gautų pinigų nusprendė skirti darbams, kurie praturtintų Lietuvą. Skyrėsi tik buvusių kolegų pasirinktos sritys.

Prof. V.Butkus atsigręžė į kultūrą – 2019 m. Vilniuje duris atvers Modernaus meno centro muziejus, kuriame bus eksponuojama Viktoro ir jo žmonos Danguolės surinkta Lietuvos modernaus ir šiuolaikinio vaizduojamojo meno kolekcija, apimanti laikotarpį nuo 1960 metų iki šių dienų. Apie projekto solidumą ir vertę byloja jau vien tai, kad muziejų projektuoja pasauline architektūros žvaigžde vadinamo architekto Danielio Libeskindo studija „Studio Libeskind“. Kokia bus jo vertė eurais, šiuo metu neatskleidžiama.

Tuo metu prof. A.Janulaitis (73 m.) mecenatystės kryptį pasirinko pagal tai, kas jam kėlė didžiausią galvos skausmą Lietuvos moksle. Protų nutekėjimas ir nesugebėjimas pritraukti talentų – ši problema ir šiandien tebėra opi.

Nelaukdamas, kol situacija pasikeis savaime, A.Janulaitis nutarė sugrąžinti į Lietuvą  gabų biochemiką Liną Mažutį. Prieš trejus metus profesorius skyrė milijoną litų, kad jo buvęs studentas grįžtų, įsteigtų laboratoriją ir tęstų joje tuos darbus, kuriuos buvo pradėjęs kitų šalių prestižinėse mokslo įstaigose – pavienių molekulių ir ląstelių tyrimus, taikant mikroskysčių technologiją.

„Aš pats buvau jį paskatinęs išvykti, nes visada laikiausi nuomonės, kad mokslininkams naudinga padirbėti kitur. Linas paruošė ir apsigynė disertaciją Prancūzijoje, Strasbūro institute, vėliau dirbo Jungtinėse Valstijose – Harvardo universitete Bostone. Kai pradėjau klausinėti, kada grįš su ten įgyta patirtimi, Linas vis sakydavo neturėsiąs sąlygų dirbti. Ir jis buvo teisus. Jo kompetencijų realizavimui reikalingos aparatūros Lietuvoje nebuvo. O valstybinės institucijos ir politikai, daug šnekantys apie protų nutekėjimą ir būtinybę kažką daryti, realių veiksmų iki šiol nesiima. Tad pats iš savo lėšų nupirkau įrangą“, – pasakoja profesorius.

A.Janulaitis pabrėžia, kad L.Mažutis, kuriam dabar priklauso visa laboratorijos aparatūra, neturi jam jokių finansinių įsipareigojimų, neprivalo derinti su juo mokslinių tyrimų krypties.

L.Mažučio ir jo suburta mokslininkų grupė atlieka tokius tyrimus, kurie galbūt galėtų išgelbėti milijonus gyvybių. Daromi eksperimentai, kaip atrinkti tokias ląsteles, kurios gamintų anti­kūnus, padėsiančius išgydyti sunkias ligas. Taip pat ieškoma naujų vėžio nustatymo metodų – tiriant atskirų vėžinių ląstelių genų raišką, bus bandoma nustatyti, kokie pakitimai vyksta sergant šia liga.

Nepagailėti asmeninių pinigų tokiam tikslui A.Janulaitį paskatino ne tik krypties neturinti mokslo politika, bet ir patriotiniai tikslai.

„Mano karta turėjo stiprias patriotines aspiracijas. Darbai ne vien sau, bet ir tėvynės labui – tai buvo tarsi atskaitos taškas. Biochemiją studijavau Sankt Peterburgo universitete, ten gyniausi ir disertaciją. Tuo metu ten mokėsi nemažai lietuvių ir susibūrus viena pagrindinių mūsų pokalbių tema buvo apie tai, kaip mes grįšime į Lietuvą ir jai dirbsime. Ir iš tiesų ten liko vos keli lietuviai, dauguma grįžo į tėvynę“, – prisimena mokslininkas.

Baigęs doktorantūrą pats A.Janulaitis sulaukė pasiūlymo tapti Kremliaus klinikų Kardiologijos instituto laboratorijos, kurioje atliekami fundamentalūs medicinos tyrimai, vedėju. Daugeliui tai tada reiškė fantastiškas galimybes – turtinga laboratorija, butas Maskvoje, dalyvavimas mokslinėse konferencijose užsienyje. Lietuvis jų atsisakė.

„Nors Lietuvoje sąlygų aukšto lygio moksliniam darbui tuo metu nebuvo, grįžau su mintimi padaryti viską, kad ir mes turėtume tokias galimybes. Per daugelį metų kartu su kolegomis pavyko įgyvendinti savo užsibrėžtus tikslus. Tą liudija Biotechnologijos instituto bei iš jo kilusių bendrovių „Fermentas“ ir „Teva Sicor“ pasiekimai. Pirmyn stūmė ir motyvavo nuostata – dėl tėvynės ir jos žmonių. Gaila, dabar tai nebepopuliaru“, – apgailestauja A.Janulaitis, to labai pasigendantis iš mūsų valdininkijos ir aukščiausio rango politikų. Valstybė, anot jo, iki šiol neturi nei strategijos, nei priemonių, kurias pritaikius Lietuva taptų patraukli po pasaulį pasklidusiems saviems ir užsienio talentams. Lino pavyzdys rodo, kad misija įmanoma.

V.Dagienė: „Man patinka šviesti“

„Man atrodo, kad kiekviename žmoguje dega vidinis variklis daryti ką nors gera. Vieni užsiima šeima, kiti gėles augina, treti stato namus. Man patinka mokyti, šviesti, man norisi Lietuvoje matyti daugiau išprususių, inteligentiškų žmonių“, – taip paprastai savo jau daug metų prisiimtą misiją sudominti vaikus informatika, programavimu aiškina Vilniaus universiteto Mate­matikos ir informatikos instituto profesorė dr. Valentina Dagienė (61 m.).

Mokslininkė – per 60 informatikos, programavimo tematikos mokomųjų knygų autorė. Bet labiausiai, ir ne tik Lietuvoje, ji išgarsėjo „Bebro“ informatikos konkursu.

„Bebro“ sėkmė neįtikėtina: prieš 12 metų V.Dagienės sumanytas informatikos ir informatinio mąstymo konkursas, kuriuo ji sako norėjusi vaikams parodyti, kokia įdomi gali būti informatika, šiandien išsiplėtęs į daugiau nei 50 pasaulio šalių. Pernai „Bebro“ konkurse varžėsi net 24,7 tūkst. nuo pradinių iki paskutinių klasių moksleivių Lietuvoje, apie 340 tūkst. Prancūzijoje, 250 tūkst. Vokietijoje, visame pasaulyje – per milijoną. Galima net sakyti, kad žodis „bebras“ – bene geriausiai pasaulyje žinomas lietuviškas žodis.

V.Dagienė dažnai sulaukia klausimo, kuo nusipelnė bebras, kad jo vardu pavadintas programavimo ir informatikos konkursas. Bet būtent gyvūnų vardais mėgstama pavadinti konkursus, pavyzdžiui, matematikų vadinasi „Kengūra“. Konkurso sumanytojai norėjosi Lietuvoje gyvenančio gyvūno vardo. O darbštus ir atkaklus bebras, sugebantis dantimis nugraužti storiausius medžius, kad galėtų susiręsti „namus“, puikiai tiko.

Pasaulinio garso mokslininkė pasakoja, kad „Bebras“ atsirado iš idėjos – jokių pinigų jo steigimui niekas neskyrė. Vėliau kai kurioms veikloms gaudavo nedidelės paramos, bet ir dabar programa remiasi entuziazmu, joje darbuojasi ir doktorantai, ir studentai.

„Labai norėtųsi gauti finansavimo ir aptvarkyti sukurtas sistemas. Kelis kartus teikėme projektus, bet nelaimėjome“, – V.Dagienė apgailestauja, kad tokios svarbios srities nenorima paremti. Juk konkurso tikslas – įdomiais uždaviniais sudominti moksleivius informatikos mokslu, patraukti juos mokytis programuoti, o visame pasaulyje reikia jaunų žmonių, kurie išmanytų technologijas.

V.Dagienė „Bebro“ projektą ne tik kūrė, bet ir 12 metų jį puoselėja be atlygio. Tiesa, pernai ji įvertinta „Informatics Europe“ asociacijos geriausios praktikos prizu – 5 tūkst. eurų. „Juos paskyriau interaktyvių uždavinių programos atnaujinimo idėjoms generuoti. Tam pakviečiau penkis užsieniečius iš Austrijos, Vokietijos, Nyderlandų ir kelis lietuvius, kad kelias dienas Druskininkuose drauge pasidarbuotume. Iš tų pinigų bus apmokėta nakvynė ir užsieniečių skrydžiai į Lietuvą“, – V.Dagienė džiaugiasi galėsianti kartu su įvairių šalių protais kurti vaikams įdomius, žaismingus, interaktyvius, modernius uždavinius.

„Bebras“ subūrė pasaulinį entuziastingų informatikų tinklą, kuriantį naujus uždavinius, ieškantį naujų technologinių sprendimų.

Tik iš noro prisidėti prie mokytojų ugdymo mokslininkė be atlygio veda ir seminarus, paskaitas, diskusijas mokytojams. „Esu tvirtai įsitikinusi, kad mokytojas – vienas svarbiausių pažangios visuomenės kūrėjų, nes išprusęs, išdidus mokytojas asmenybė ugdo kūrybingus, orius piliečius. Pavydžiu suomiams jų mokytojų kokybės, tikrai pavydžiu. Pas mus dabar sunkus metas: sunku pritraukti jaunų žmonių būti mokytojais, o ir baigusiems studijas vietų nelabai yra. Tad reikia darbuotis su esamais, kelti jų kvalifikaciją, skatinti norą mokytis“, – sako V.Dagienė.

Tiesa, prisiminus, nuo ko su ja pradėjome pokalbį – kad vienų varikliukas daryti ką nors gera pasireiškia atsidavimu šeimai, kiti gėles augina, treti stato namus, galima sakyti, kad pati profesorė turbūt turi kelis variklius. Kuo kitu galima būtų paaiškinti, kad mokslo ir edukologijos aukštumų pasiekusi moteris yra ir penkių vaikų mama, aistringa keliautoja, išmaišiusi pusę pasaulio, o dar spėja ir visuomeniniais pagrindais lavinti moksleivius bei pedagogus.

L.Kleiza: labdaros išmokė NBA

Į „Google“ paieškos sistemą įrašius Lino Kleizos (31 m.) pavardę atsiveria nuotraukos ne tik iš krepšinio aikštės, bet ir daugybė šiltų, jautrių, tarsi šeimyninių. Jose sportininkas pozuoja apsuptas vaikų ir paauglių, kartu užsiima jiems svarbiais dalykais. Šiems vaikams Linas – ne tik krepšinio dievas, bet ir žmogus, atveriantis duris į prasmingesnį, įdomesnį gyvenimą, priartinantis tikslus ir galimybes.

Krepšininko įsteigtas jo vardo labdaros ir paramos fondas tuo užsiima jau šeštus metus: ir tiesiogiai, įvairiomis formomis skirdamas dėmesio šalies vaikų globos namams, ir kartu su policija ar verslo atstovais rengdamas bei įgyvendindamas įvairius projektus.

„Kodėl būtent vaikai? Tai lėmė ir mano paties patirtis. Buvo daug įvairių situacijų, kai tėvai buvo išvažiavę, o aš likęs be jų. Negaliu sakyti, kad suprantu tą baisų gyvenimą, kai esi be nieko, bet nuo pat mažų dienų esu tam prijaučiantis. Jaučiu, kad mano patarimai, prisidėjimas, kuriamos akcijos gali kažką pakeisti“, – kodėl atsigręžė į jaunąją kartą, aiškina žinomas krepšininkas.

Linas nė neslepia, kad augdamas buvo padykęs. Keleri metai net buvo tokie, kad jo gyvenimas galėjo pakrypti ir į blogąją pusę. Dauguma ano laikotarpio jo draugų dabar leidžia dienas kalėjime. Likti teisingame kelyje Linui padėjo tėvai. Kadangi dauguma vaikų, kuriais rūpinasi fondas, tėvų neturi, jis jaučia pareigą pasidalyti su jais savo gyvenimo patirtimi.

L.Kleiza nuo pat pradžių buvo užsibrėžęs šiam tikslui skirti ne tiek pinigų, kiek laiko. Nes kas krepšinio šalyje augantiems vaikams gali būti didesnis autoritetas, nei vienas garsiausių krepšininkų? „Jie visada užduoda man labai daug klausimų. Sportas suartina labiau nei kuri kita sritis, ir tiems vaikams tikrai labiau norisi lygiuotis į krepšininką negu į, tarkim, politiką“, – neabejoja garsus krepšininkas ir priduria, kad atsigręžus į tai, kas jau padaryta, apima geras jausmas.

Jis svarsto, kad nuo 2010-ųjų veikiančio fondo veikla galėtų būti dar efektyvesnė, jei projektų būtų mažiau, bet jie būtų didelio masto. Ir tai jau vyksta. Bendradarbiaujant su restoranų tinklu „McDonald’s“ pernai duris atvėrė atnaujintas Naujosios Vilnios vaikus iš sunkiai besiverčiančių šeimų globojantis bibliotekos vaikų ir jaunimo dienos centras. Šįmet iš šio bendradarbiavimo surinktos lėšos bus nukreiptos į dienos centro Kaune atnaujinimą.

„Džiaugiamės šiais savo partneriais, nes jų rasti ganėtinai sudėtinga. Kažkada, kai buvau populiarumo viršūnėje, buvo lengviau. Bet Lietuvoje apskritai dar nėra taip, kad žmonės būtų pasiruošę daug aukoti. Aš atiduodu savo vardą ir visi pinigai nuo to eina fondui, tačiau didžiausios mūsų akcijos yra tos, kurias vykdome kartu su restoranų tinklu „McDonald’s“, – pasakoja krepšininkas.

Jis neabejoja, kad praeis keleri metai, ir mūsų šalyje aukoti, padėti savo artimui bus taip pat įprasta, kaip šias tradicijas seniai puoselėjančiose Jungtinėse Valstijose. Ir pačiam Linui labdaros idėja kilo žaidžiant NBA. Daugelis šios krepšinio lygos žvaigždžių dalyvauja labdaros projektuose, jiems tai – prioritetinė veikla.

„NBA akcentuojama, kad kiekvienas žaidėjas privalo grąžinti bendruomenei, ką pats iš jos gauna, padėti jos nariams. Susipažinęs su ta kultūra, pats joje dalyvavęs, nutariau, kad galiu perkelti ją į Lietuvą. Turbūt buvau vienas pirmųjų sportininkų, įsteigusių savo vardo fondą“, – tikina Linas ir juokiasi, kad tuo metu Rūtai Meilutytei, taip pat turinčiai savo fondą, tebuvo 12 metų.

Kuo daugiau pilietiškų asmenybių, tuo daugiau jų sekėjų

Vis daugiau žinomų, daug pasiekusių mūsų valstybės žmonių imasi visuomenei svarbių iniciatyvų, nesiekdami finansinės grąžos. L.Kleizai patinka europarlamentaro Antano Guogos, olimpinės čempionės R.Meilutytės, buvusio rinktinės krepšininko Rimanto Kaukėno, dainininko Egidijaus Dragūno veikla.

A.Guoga, vienas matomiausių veidų tarp šalies filantropų, įsitikinęs, kad kilniam tikslui paaukoti pinigai yra vieninteliai neišleisti veltui. Jis nuolat prisideda prie „Maisto banko“ veiklos, nuo 2007 m. yra vienas dosniausių labdaros ir paramos fondo „Bėdų turgus“ rėmėjų. Milijonus siekiančią paramą per savo įsteigtą paramos fondą europarlamentaras skyrė ir šalies sportui, yra parėmęs Lietuvos kariuomenę.

Olimpinį auksą Londone iškovojusios R.Mei­lutytės labdaros ir paramos fondas 2013 m. surengė pirmas šeimų plaukimo estafečių varžybas „Rūtos Meilutytės taurė“. Nuo tada reikšmingiausios iniciatyvos, nukreiptos į vaikų plaukimo įgūdžių formavimą, naujų baseinų statybą, siejamos su jaunosios olimpietės vardu.

„Norime suteikti galimybę išmokti plaukti vaikams, kurie dėl socialinių priežasčių negali to padaryti“, – prioritetinę savo fondo veiklos kryptį išskiria R.Meilutytė.

Vaikų svajones pildo ir 2012 m. įsteigtas krepšininko R.Kaukėno labdaros ir paramos fondas. Tik jos – kitokios. „Dažniausiai stengiamės palengvinti onkologinėmis ligomis sergančių vaikų ir jų šeimų naštą – perkame jiems vaistų, stengiamės išpildyti svajones, suteikti psichologinę pagalbą“, – vardija krepšininkas.

E.Dragūno labdaros fondas, kuris rūpinasi sunkiai sergančiais vaikais, įsteigtas 2010-aisiais. Nuo tada jo įvaizdis siejamas ne tik su skandalingo atlikėjo, bet ir filantropo vardu. 2011 m. už jo skirtus 120 tūkst. litų Vilniaus universiteto vaikų ligoninės Neo­natologijos (naujagimių) centras įsigijo itin reikalingos diagnostinės ir gyvybinėms funkcijoms palaikyti skirtos aparatūros, keliems vaikams atliktos klausos grąžinimo operacijos. E.Dra­gūnas pastaruosius kelerius metus kasmet labdarai skiria apie 60 tūkst. eurų.

A.Mamontovas žavisi jaunos merginos Ievos Krivickaitės parama vėžiu sergantiems vaikams. „Neįtikėtina, kad toks jaunas žmogus yra tokio sąmoningumo ir tiek tam atiduoda jėgų, pati turėdama sveikatos problemų. Žavi atsidavimas, užmiršimas apie save ir galvojimas apie kitus“, – sako A.Mamontovas.

„Nusiskusiu plaukus dėl sergančių vaikų“ sumanytoja, tuomet vos septyniolikos I.Kri­vickaitė ne tik pati pasiryžo atsisakyti savo plaukų, bet ir paskatino prie labdaros akcijos prisidėti šalies garsenybes, taip palaikant sergančius vaikus, kuriems būna labai sunku, kai reikia nusikirpti plaukus, surinkti pinigų vaikų gydymui ir tam, ką turi sveiki vaikai.

V.Dagienei imponuoja programa „Renkuosi mokyti“, padedanti spręsti labai aktualią gero mokytojo problemą. Ji žavisi išaugusia Robotikos akademija vaikams, kurios pamokos plinta visoje Lietuvoje, atsiranda būrelių miesteliuose. Ypač ją žavi „Darom“ iniciatyva, per kurią visuomenė susitelkia apsitvarkyti ir puoselėti gamtą.

Lietuvoje plinta mentorystė: VšĮ „Versli Lietuva“ subūrė Nacionalinį mentorių tinklą, kuriame per šimtą patyrusių verslininkų dalijasi savo žiniomis su pradedančiaisiais verslininkais ir taip prisideda kuriant sėkmingesnę Lietuvą. Yra ir socialinės mentorystės pavyzdžių: Lietuvoje jau 20 metų gyvuoja „Mentor Lietuva“ programa, padedanti paaugliams sklandžiau išgyventi šį laikotarpį, turint suaugusį draugą – mentorių.

Daugėja kuo įvairiausių iniciatyvų. Štai „Biplan“ muzikantai susitikinėja su savo tautiečiais rusų kalba dėstomose mokyklose ir aiškina, kodėl jie myli Lietuvą. Prezidentas Valdas Adamkus, pats patyręs karo ir sovietų okupacijos pabėgėlio dalią, kviečia prisidėti prie Lietuvos Raudonojo Kryžiaus akcijos „Ačiū, Lietuva“, kuria tikimasi surinkti lėšų pabėgėliams Lietuvoje.

„Kuo daugiau prisijungdavo žmonių, tuo drąsiau prisijungti buvo ir kitiems“, – kaip kova dėl nepriklausomybės tapo negrįžtama, prisiminė A.Ma­montovas. Tas pats principas galioja ir šiandien: kuo daugiau bus Piliečių, tuo daugiau bus ir jų sekėjų.

K. Bingelio nuotr.

Aušra LĖKA

O Greifenbergeris neturėjo proanūkio? O Čarnas? Jo prosenelis rengė kruviną valstybinį raudonąjį perversmą, o Požela Kažkelintasis oro uoste bomba gąsdino. Ar feisbuke sveikindamas Vasario 16-osios proga Lietuvos trispalvę raudona spalva į viršų apvertė ne dėl genuose užkoduoto prielankumo raudonai spalvai? Gal jam labiau tiktų susisiekimo (juk „išmano“ apie lėktuvus), krašto apsaugos (TV projekte išmoko, kaip pamesti jam patikėtą ginklą) ar vidaus reikalų ministro postas (juk matė, kaip dirba policija, įkaušusį jį tempdama iš SPA Druskininkuose)?

Ambicijos be amunicijos – viešoji erdvė sprogsta nuo ironijos, o entuziazmą dėl socialdemokratų pasiūlyto naujo sveikatos apsaugos ministro, atrodo, spinduliuoja tik dvi personos – premjeras Algirdas Butkevičius ir jo į ministrus pasirinktas beveik 34-erių Juras Požela.

Žinoma, tobulo ministro formulės nėra, tačiau bent jau keli dėmenys būtini: premjero ir valdančiosios koalicijos palaikymas, partinio ir vadovaujamo darbo patirtis, tos srities išmanymas ir jos bendruomenės parama, žinoma, ir asmens reputacija. Kiek jau septynioliktas po nepriklausomybės atkūrimo sveikatos apsaugos ministras atitiktų šiuos kriterijus?

Politinė karjera – kvotų dėka

Profesija – jaunystė. Taip ironizuodami J.Poželos karjeros kryptį vis aukštyn apibūdina net patys socialdemokratai, tiesa, iš vyresniųjų diviziono. Nors premjeras rodo visišką pasitikėjimą jaunuoju kolega, didelio autoriteto ir palaikymo šis neturi ne tik tarp opozicijos, bet net ir tarp savo partijos vyresniųjų.

Štai socialdemokratas Algimantas Sala­makinas sako asmeniškai nieko neturįs prieš J.Poželą, bet manantis, kad ministro ar Seimo komiteto pirmininko postą turi užimti labiau patyrę žmonės. Jam imponuoja britų parlamentarizmo principai: nepabuvęs poros kadencijų parlamente ten negali pretenduoti į ministro ar kitą postą, net kalbėti frakcijos vardu. „Iš pirmos kadencijos šokti į ministro postą – manau, šauname pro šalį. Mokytis būti ministru jau užimant šį postą – per didelė prabanga“, – mano šeštą kadenciją Seime baigiantis A.Sala­makinas.

Bet būtent jaunystė – ne tiek J.Poželos trūkumas, kiek vienintelis, bet greitai praeinantis privalumas, stumiantis jį karjeros laiptais. Kaip jaunimo atstovas J.Požela tapo partijos prezidiumo nariu, gavo vietą pirmame Seimo rinkimų sąrašo dešimtuke (mat moterims ir jaunimui socialdemokratai skiria kvotas) ir taip pateko į Seimą. Čia kaip jaunas politikas gavo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininko postą. Jaunas amžius buvo privalumas ir anksčiau varžantis dėl departamento vadovo prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos posto.

Socialdemokratų veteranai murma: „Ir dabar turi gerą – komisijos pirmininko postą, bet ką padarė jai vadovaudamas?“; „Juk eina į ministrus, o ne 100 metrų bėgti, tad čia svarbiausia ne jaunumas“; „Reikia pirma pasišnekėti su savimi, ar sugebėsi tą darbą dirbti. Jaunatviškas gobšumas – patys eina, prašo postų. Jaunimo kuopelė jau dalijasi, kas bus Butkevičius, kas bus Grybauskaitė. Nespėja apšilti – ir su „tapkėm“ į dangų.“

Nepalaikomam ne tik opozicijos, bet ir dalies savų J.Poželai gali būti sunku realizuoti svarbiausiu prioritetu deklaruojamą siekį suburti parlamentines partijas, medikų ir pacientų bendruomenes, šios srities mokslininkus ir pasirašyti nacionalinį susitarimą dėl sveikatos apsaugos politikos. Tam reikia nemenko autoriteto. Ar ministras pajėgs per keletą mėnesių įgyti tai, ko lig šiol neturi?

Postai ar sostai

Nors J.Poželos kandidatūra kritikuojama ir dėl neva per jauno amžiaus, jaunystė – lengviausiai ir greičiausiai ištaisoma politiko yda. O J.Požela, jei bus paskirtas, taps jauniausiu vyriausios per 26 metus Vyriausybės nariu, bet už jį jaunesni politikai yra tapę net premjerais: Gediminas Vagnorius premjero poste 1991 m. debiutavo vos 33-ejų su puse.

Jauniausias nuo 1990 m. ministras buvo Darius Kuolys, Kultūros ir švietimo ministerijos vadovu tapęs 28-erių. Rolandas Matiliauskas finansų ministru paskirtas būdamas 29-erių.

30-ies krašto apsaugos ministru tapo Audrius Butkevičius, 31-ų Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijai stojo vadovauti Kęstutis Skrebys, o Linas Linkevičius Krašto apsaugos ministerijai – 32-ejų.

Galima sakyti, kad nepriklausomybės pradžioje stigo patyrusių politikų. Tačiau, pavyzdžiui, Estijoje, kuri pagal daugelį pažangos rodiklių Lietuvai yra sektinas pavyzdys, premjeras Taavi Roivas šį postą pelnė būdamas 34-erių, o dabartinis estų sveikatos apsaugos ministras Jevgenijus Ossinovskis pareigas ėmė eiti būdamas vos 29-erių.

Esminis parametras – ne gimimo metai, o ką politikas per juos yra nuveikęs. Štai iki premjero posto tuomet 34-erių T.Roivas jau buvo spėjęs pabūti ir parlamento komiteto pirmininku, ir premjero patarėju, ir ministru, o J.Ossinovskis jau buvo dirbęs švietimo ir mokslo ministru.

J.Poželos CV taip pat yra nemažai vadovaujamo darbo eilučių. Bet net teismai aiškinosi, ar kai kurios jų nebuvo tik sostas. Štai 2007 m. Vilniaus apygardos administracinis teismas nusprendė, kad J.Požela, tuomet 24-erių Vilniaus miesto tarybos narys, neteisėtai laimėjo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) organizuotą konkursą eiti Jaunimo reikalų departamento direktoriaus prie SADM pareigas, mat net negalėjo į jas kandidatuoti, nes neturi vadovaujamo darbo patirties.

Tiesa, aukštesnis – Vyriausiasis administracinis teismas priėmė priešingą sprendimą: nusprendė, kad patirties pakanka, mat J.Požela beveik porą metų buvo Vilniaus miesto tarybos Peticijų komisijos pirmininkas. Tačiau tuometis sostinės savivaldybės Teisės departamento direktorius Jovitas Elzbergas yra viešai sakęs, kad Peticijų komisijos posėdžių per porą metų sušaukta vos keli, o Teisės departamentas tegavęs vieną rezoliuciją.

Beje, vėliau ir J.Poželos vadovavimas Jaunimo reikalų departamentui neapsiėjo be kritikos, kad skirstydamas finansus jaunimo organizacijoms galbūt simpatizuoja socialdemokratiniam jaunimui, o tarp keliolikos pavaldinių stebėtinai daug socialdemokratų.

Pasibaigus socialdemokratų kadencijai, per kurią J.Požela ir darė karjerą valstybės tarnyboje, ministru tapęs konservatorius Donatas Jankauskas pataręs pavaldiniui pagalvoti, kokie jo gyvenimo prioritetai: „Jei nori dirbti valstybės tarnyboje, sakiau, linkėsiu sėkmės, bet jei save nori realizuoti politikoje, mano reikalavimas – darbe nepolitikuoti, dirbti visoms politinėms organizacijoms vienodai.“ Po keleto mėnesių J.Požela ministrui pasakė, kad renkasi darbą politikoje, ir klausė, kokiomis sąlygomis gali palikti postą.

Tada jis jau buvo Vilniaus miesto tarybos narys. Pirmąkart į ją išrinktas vos dvidešimties, taip tapdamas tuo metu jauniausiu tarybos nariu visoje Lietuvoje, iš viso joje išdirbo tris kadencijas, pastarąsias dvi vadovavo Socialinių reikalų komitetui.

Seimo rinkimuose debiutas 2008 m. nebuvo toks sėkmingas: jaunas politikas už save agitavo net Gariūnų ir Kalvarijų turguose, bendrabučiuose – gal tai prisidėjo, kad iš paskutinės 141 vietos sąraše buvo išreitinguotas į 21-ą, bet iki parlamentaro mandato vis tiek pritrūko. 2012 m. jis pagaliau pateko į Seimą. Vienmandatėje Antakalnio apygardoje liko trečias, bet jam teko varžytis net su 15 politinių konkurentų, tarp kurių buvo ir tuometis konservatorių vedlys Andrius Kubilius. Tad į Seimą pateko su socialdemokratų sąrašu, kuriame jam ne tiek už nuopelnus, kiek už jaunystę buvo skirta vieta pirmame dešimtuke.

Sveikatos srityje parengė vieną projektą

Premjeras motyvavo naujo ministro pasirinkimą ir tuo, kad kadencijos pabaigoje nėra laiko mokytis, o J.Požela gerai susipažinęs su sveikatos apsaugos sistema, mat dirba Sveikatos reikalų komitete, labai domisi parengtais įstatymų projektais, susipažinęs su sveikatos apsaugos sistemoje vykdoma reforma, ES paramos skirstymu.  A.Butkevičius tikino apie J.Poželą girdėjęs labai gerų atsiliepimų iš ligoninių vadovų. Bet mįslė, kada premjeras spėjo su jais aptarti būsimo ministro kandidatūrą.

Treji su trupučiu metų – tiek J.Požela yra Sveikatos reikalų komiteto narys – būtų tikrai nemažas laikas, jei nuosekliai giliniesi į kokią sritį. Bet Seimo debiutantas iš karto gavo ir Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininko postą, pirmuosius metus Seime jis metėsi dar ir į visų geidžiamą Europos reikalų komitetą, mat čia geriausia pakilimo aikštelė užsienio komandiruotėms.

Sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojo konservatoriaus Antano Matulo vertinimu, J.Požela imlus: į projektus, kuriuos gaudavo kuruoti, jis įsigilindavęs, greitai suvokdavęs esmę. O jis pats yra inicijavęs ir parengęs vieną sveikatos apsaugos srities projektą – Civilinio kodekso pataisą dėl pagalbinio apvaisinimo, kuriai po pateikimo vieno balso skirtumu pritarta.

Jei taps ministru, J.Požela žada įgyvendinti keturių prioritetinių darbų programą. Jis sako pasidžiaugsiąs ne veltui buvęs ministru, jei po aštuonių mėnesių pasibaigus kadencijai turėsime tarppartinį nacionalinį susitarimą dėl sveikatos politikos. Jame būtų sutarta, kaip didiname finansavimą nuo BVP, kuris dabar vienas mažiausių ES.

„Su tiek lėšų kaip dabar neįmanoma išlaikyti ir vaistų kompensavimo lygį, ir inovacijų diegimą, ir prevenciją, ir esamą gydymo įstaigų tinklą. Ne tik politikai, bet kartu ir medikų bendruomenė, pacientai, mokslininkai, ekonomistai turi išdiskutuoti, kokiomis apimtimis teikiame sveikatos apsaugos paslaugas, kur jas teikiame, kaip jas teikiame, kiek finansuojame. Žinoma, tam reikia ir reformų sistemos viduje. Bet jos neturi būti daromos vieno ministro įsakymais – turėtume turėti aiškų sutarimą, kuris būtų priimtinas daugeliui parlamentinių partijų, kad būtų tęstinumas, o ne taip, kaip dabar, kai vienos kadencijos keli ministrai taiso vieni kitų įsakymus“, – aiškina J.Požela.

Antra, jis pasiryžęs siekti realaus pokyčio savižudybių prevencijos klausimu. J.Požela pripažįsta, kad savižudybių, alkoholizmo prevencija labiau priskirta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kompetencijai. Bet ir Sveikatos apsaugos ministerija galėtų prisidėti, pavyzdžiui, didinant psichologinės tarnybos prieinamumą ir taip užkardant problemą pačioje jos pradžioje. Jis siektų gerinti gyventojų psichologinę sveikatą, į šios problemos sprendimą įtraukti nevyriausybinį sektorių, psichologus, psichoterapeutus. Šie, deja, paliko ministeriją protestuodami dėl požiūrio į sprendimų šiais klausimais būdus, bet J.Požela tikisi juos susigrąžinti.

Trečia, J.Požela sako jausis ne veltui prisiėmęs tokios svarbios srities ministro atsakomybę, jei ims gerai veikti prevencinės programos. Dabar, pavyzdžiui, tik pusė vaikų tikrinama nuo tuberkuliozės, yra problemų dėl onkologinių ligų prevencijos ir pan.

Ketvirtas prioritetas – medicinos inovacijos. Juk nepateisinama, kad, pavyzdžiui, vaistą nuo vėžio pacientai gauna tik praėjus septyneriems metams nuo jo registravimo.

Jei bus paskirtas ministru, J.Požela neketina tęsti pirmo šios kadencijos sveikatos apsaugos ministro Vytenio Andriukaičio užmojų žlugdyti privačią mediciną. Kaip ir nesirengia pulti uždarinėti mažesnių ligoninių ar jų skyrių, ką bandė daryti ankstesnė Vyriausybė. Bet J.Požela vis tiek sako, kad rezervų sistemos viduje yra, nes, pavyzdžiui, investuojama į pastatus, o ne į gydymą. Tad reikia nebijoti priimti drąsių, nors ir nepopuliarių sprendimų.

J.Požela dar neapsisprendė, ar atšauktų nuo sausio įsigaliojusį įsakymą, pagal kurį ikimokyklinio ugdymo įstaigoms draudžiama priimti nuo poliomielito, tymų ir raudonukės neskiepytus vaikus, bet sakosi esąs už skiepus, tik prieš bausmes savo vaikų neskiepijantiems tėvams.

O tiems, kurie mano jį turint per mažai vadovaujamo darbo patirties tokiam postui, J.Požela atkerta, kad ne tik tris kadencijas buvo Vilniaus miesto tarybos, vieną – Seimo narys, vadovavo SADM departamentui, bet ir labai pasitiki ministerijos komanda, medikų bendruomene, nevyriausybininkais, dirbančiais pacientų teisių srityje.

Ką jau ką, o kalbėti tai, ką norima išgirsti, politikas tikrai moka. Bet ar moka ne tik kalbėti?

Renomė – unabomberis

Premjeras savo protežė apdovanojo dar vienu komplimentu: J.Požela – inteligentiškas žmogus. Dėl pirminės šio žodžio prasmės (lot. intellegens – mokytas žmogus) negali ginčytis: J.Požela turi Vilniaus universiteto (VU) ir bakalauro, ir magistro diplomus. Bet plačiąja prasme inteligentiškas žmogus – tai ir šviesuolis, pavyzdingo elgesio asmuo. Čia jau premjeras aiškiai perspaudė.

Šiandien turbūt daugelis tik gūžtelėtų pečiais, kas tas J.Požela, jei ne neblėstanti jo unabomberio šlovė. Apie tokio politiko egzistavimą plačioji visuomenė ir sužinojo, kai jis 2004 m. laukdamas skrydžio Vilniaus oro uoste pareiškė, neva lėktuve padėtas sprogmuo. Ant kojų buvo sukeltos specialiosios tarnybos, o pats jis, tuomet Vilniaus miesto tarybos narys, iš oro uosto išvežtas su antrankiais.

Šiandien politikas kartoja, kad tai jam buvusi didelė pamoka, jis labai dėl to apgailestaująs ir atsiprašąs. Nors mano, kad humoras gelbėja pasaulį, bet daugiau stengiasi nepokštauti ir tikina, kad kitos sklindančios istorijos apie jo nuotykius oro uostuose – tik pramanas.

Bet jam norėjosi, kad pramanu būtų likęs ir kitas gėdingas jauno politiko nutikimas: 2008 m. Druskininkuose jam teko pailsėti ne tik vandens pramogų parke, bet ir areštinėje. „Kauno diena“ rašė, kad už parko vidaus taisyklių pažeidimą – nesaikingą alkoholio vartojimą, triukšmavimą – jam ir jo bičiuliams policiją iškvietė vandens parko darbuotojai. J.Požela iš pradžių neigė skandalą, tačiau sužinojęs, kad dienraščiui žinomi įrašai apie incidentą Druskininkų policijoje, pripažino ten patekęs.

Socialdemokratų folklore yra ir daugiau sagų apie J.Poželos polinkį linksmintis, bet jis pats, tiesiai paklaustas, ar neturi problemų dėl alkoholio, atkirto: „Aš irgi daug ką galiu apie ką nors pasakyti. Bet tikrai nemanau turintis problemų dėl alkoholio.“

Būdamas ne tik vietos valdžios, bet jau ir parlamento nariu politikas ne visuomet buvo linkęs paklusti priimtoms elgesio normoms. Štai dar gerai neapšilęs kojų jis be Seimo vadovybės leidimo išlėkė vizito ne kur kitur, o į Baltarusiją.

Užpernai jis vėl susimovė: J.Poželai nepavyko sutaupyti 110 litų, nes Seimo Etikos ir procedūrų komisija pripažino, kad už skaitmeninę televiziją namuose parlamentarui dera mokėti savais, o ne iš biudžeto parlamentinei veiklai skirtais pinigais.

„Jaunystė – paikystė“, – teisina jį kai kurie jo partijos bičiuliai. Tačiau liaudyje vartojami du žodžiai – jaunas ir nebrendila, ir jie nėra sinonimai. Tad nors politikoje J.Požela jau keliolika metų, jo pavardė asocijuojasi ne su kokiomis visuomenės gyvenimą pagerinusiomis iniciatyvomis, o vis dar su unabomberio šlove ir, žinoma, garsia pavarde.

Kairiosios pažiūros jo šeimoje kaip koks palikimas perduodamos iš kartos į kartą. J.Požela pasakoja, kad politika į jo gyvenimą įsiliejo labai natūraliai, nes dar vaikystėje ja domėjosi, skaitė šia tema daug knygų. Jau pirmame kurse, būdamas aštuoniolikos, įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją, o Socialdemokratinio jaunimo sąjungos, kuriai vėliau vadovavo, nariu tapo dar keleriais metais anksčiau.

„Dariau tai sąmoningai, nes norėjau būti stiprios kairiosios partijos, turinčios tradicijas ir visoje mūsų valstybės istorijoje vaidinusios ypatingą vaidmenį, dalimi. Esu stiprių kairiųjų pažiūrų politikas, todėl, neabejoju, kad tai – pirma ir paskutinė partija mano gyvenime“, – save pristato J.Požela.

Bet ko nepadaro meilė: net būdamas idėjinis kairysis kurdamas šeimą J.Požela prašė Dievo palaiminimo – su savo išrinktąja Živile Danilčikaite, teisininke, Vilniaus savivaldybės tarnautoja, 2012 m. susituokė bažnyčioje. Jo paties žodžiais tariant, nes labai gerbiąs Bažnyčią ir gilų savo žmonos tikėjimą.

Jo prosenelis Karolis Požėla buvo vienas iš komunistinį perversmą XX a. trečiajame dešimtmetyje Lietuvoje bandžiusių surengti Komunistų partijos vadovų, prosenelė Eugenija Tautkutė – aktyvi komunistinio pogrindžio dalyvė, rašytoja. Senelis, iš kurio paveldėjo ir Juro vardą, buvo LKP, LDDP, paskui Socialdemokratų partijos veikėjas, 1992–1996 m. kadencijos Seimo narys, garsus fizikas, akademikas.

Beje, tarp socialdemokratų J.Požela – ne vienintelis iš politikų, Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę mačiusių tik gūdžiame sapne, dinastijų. J.Požela svaidėsi gąsdinimais, kad socialdemo­kratai skils, jei partijos taryba drįs pašalinti iš partijos Algirdą Paleckį, sovietų okupantų kolaboranto Justo Paleckio anūką, dabar mojuojantį raudonomis vėliavomis ir pliurpiantį, kad Sausio 13-ąją savi šaudė į savus.

J.Požela sako anuomet buvęs vienas tų, kurie bandė sustabdyti A.Paleckį nuo prasidėjusio jo radikalėjimo: „Jis buvo auganti socialdemokratų viltis, bet, deja, dabar turime, ką turime.“ O A.Paleckio tėvas Justas Paleckis būdamas europarlamentaru J.Poželą buvo įdarbinęs savo padėjėju.

Vaikai, žinoma, neatsako už savo tėvų ar prosenelių veiksmus. Bet J.Požela tikina mokantis istoriją – didžiuojasi, kad per abitūros egzaminą pelnė 91 balą. Tad kaip jis vertina prosenelio veiklą? „Tai buvo labai sudėtingas laikotarpis. Vienintelis dalykas, ko norėčiau, – kad būtų galimybė su proseneliu susėsti ir padiskutuoti apie tą laikotarpį, kad jis man pats papasakotų, kaip viskas vyko. Deja, to neįmanoma padaryti“, – sako J.Požela, nesileisdamas į tolesnes diskusijas šia tema.

J.Poželos tėvas iš saviškio perėmė fizikų dinastijos tęstinumą: jis – mokslų daktaras, Nacionalinės mokslo premijos laureatas. O siūlomas ministras, atvirkščiai, pratęsė politikų, bet nebetęsė fizikų linijos. Tiesa, kaip ir mama ekonomistė, padirbėjo valstybės tarnyboje.

Jauno politiko kritikai ironizuoja, kad fizikai jam pritrūko gebėjimų. Taip, jis nebuvo pirmūnas, bet sostinės Antakalnio vidurinę mokyklą baigė balais, aukštesniais už vidurkį. Ne viskas sekėsi kaip istorija – matematikos turėjo aštuonetą. O būsimos profesijos pasirinkimas, jo paties žodžiais tariant, nebuvo pats lengviausias dalykas gyvenime.

J.Požela džiaugiasi, kad į komunikacijos ir informacijos, anksčiau vadintas tiesiog bibliotekininkyste, studijas Vilniaus universitete įstojo vienu pirmųjų sąraše, ir nesutinka, kad joms nereikėjo aukštų balų ar jos nelaikomos prestižinėmis. Po to žurnalistikos magistrantūros studijas baigė devynetu už darbą „Partinė spauda Lietuvos politinėje komunikacijoje“ (ironiška, bet Seimas netrukus uždraudė partijoms turėti savo žiniasklaidą). Tačiau pagal įgytas specialybes J.Požela nedirbo.

Trumpas socialdemokratų atsarginių suolelis

Sumuojant, kiek siūlomas sveikatos apsaugos ministras atitinka būtinus tokiam postui reikalavimus, optimizmo tikrai ne perteklius. Norint sėkmingai vadovauti vienai mažiausiai reformuotų, vienai neskaidriausių, bet ir vienai brangiausių, kasmet per 1,5 mlrd. eurų mokesčių mokėtojams atsieinančių sričių, reikia ir turėti kietą politinį stuburą, ir išmanyti šios srities sistemą, ir būti vadybos specialistu. O J.Poželą lig šiol karjeros laiptais stūmė ne tiek jo išskirtiniai gebėjimai, kiek jaunimo kvota.

Tiesa, ne ką daugiau optimizmo kėlė ir kita socialdemokratų alternatyva – buvęs sveikatos viceministras Erikas Mačiūnas, įsiminęs kaip uolus V.Andriukaičio portfelio nešiotojas, ir tai tiesiogine šio žodžio prasme. Ką gi – trumpas tas socialdemokratų atsarginių suolelis.

Teisintis, jog tokiam trumpam laikui tik karštakošis jaunuolis ir sutiktų eiti, nebūtų teisinga, nes nežinia ko per pusmetį su trupučiu turėtų prisidirbti socialdemokratai, kad vėl nelaimėtų rinkimų. Tad didelė tikimybė, kad po praktiškai pačių socialdemokratų nuverstos savo ministrės Rimantės Šalaševičiūtės šią kadenciją užbaigti partijos pasirinktas jau trečias ministras ir toliau išlaikys postą. Jei, žinoma, per aštuonis mėnesius nespės susimauti.

Beje, ironizuojama, kad jei jau sveikatos apsaugos ministru skiriamas ne ką joje tuokiantis asmuo, gal vertėjo rinktis vyresnį, turintį bent jau paciento patirties. Bet J.Požela sako tikrai buvęs sveikatos įstaigose, pastarąjį kartą pas šeimos gydytoją konsultacijos šį sausį. „Viskas gerai – sveikas, gyvas, patenkintas“, – džiaugiasi būsimas šios srities galva.

Bet džiaugtis bus galima, kai tokia patenkinta bus didžioji dalis pacientų.

M. Vidzbelio nuotr.

Aušra LĖKA

Pradinukų mokytoja neslepia nuoskaudos: atėjusi po pamokų pasiimti vaiko dažna mama klausia, kaip jis valgė, o ne kaip skaito. Kolega iš pradinukų tėvų susirinkimo grįžo ne mažiau nusivylęs: „Daugiausia kalbėta apie pinigus remontams, o ne vaikų mokslus.“ 1:1. Galima būtų džiaugtis lygiosiomis, jei mūsų vaikai tarptautiniuose pasiekimų tyrimuose nebūtų vidutiniokai ar neatsidurtų dar žemiau.

Po metų, su šeima praleistų JAV, į Vilnių grįžęs dviejų pradinukų tėvas sunerimęs – sūnus nebenori eiti į mokyklą. Amerikoje tokių problemų nebuvo: atvirkščiai, vaikas laukdavo ryto, kai eis į mokyklą, prie kurios jį pasitikdavęs pats direktorius. O pasibaigus pamokoms šis su ryškia liemene stovėdavęs prie gatvės, kad vaikai nepakliūtų po automobilių ratais.

Skirtumų tarp lietuviškos (ir dar neeilinės, o laikomos gana prestižine) ir visiškai eilinės amerikietiškos pradinės mokyklos JAV vilnietis vardija daug. Amerikoje į mokyklą tėvai taip paprastai neužeis – reikia specialaus leidimo, tad atveža vaiką iki mokyklos tvoros ir pamojuoja. Vaizdas toks: pilnas kiemas futbolo kamuolį spardančių, šūkaujančių, lakstančių vaikų. Bet suskamba skambutis, visi išsirikiuoja ir drausmingai žengia į klases. Vaikai įsisąmoninę, kada laikas šėlti, o kada susikaupti mokslams.

Lietuviukas Amerikoje nuėjo į mokyklą praktiškai nemokėdamas anglų kalbos, bet nepatyrė jokių patyčių – visi stengėsi kuo galėdami jam padėti, o mokytoja net įteikė nežinia kur gautą anglų ir lietuvių kalbų žodyną. O štai grįžus į Vilnių vaikai klasėje mušasi, ir visiems atrodo – kas čia stebėtino, juk vaikai, ir dar berniukai. JAV mokykloje kilus kokiam konfliktui tėvai informuojami, bet patys pedagogai, mokyklos psichologai imasi aiškintis nesutarimų priežastis. Lietuvoje net po incidento tarp pradinukų prireikus važiuoti į ligoninę tėvams tenka patiems mokyklą raginti kažkaip reaguoti į tokius atvejus.

Skiriasi ir mokymo specifika. Pavyzdžiui, mokantis literatūros ne koncentruojamasi į turinio atpasakojimą, o klausiama, ką vaikas mano apie kokį herojų, kodėl, jo manymu, jis taip pasielgė. Beje, ir klasėje vaikai sėdi ne vienas paskui kitą, o ratu, mokymas paremtas projektiniais darbais.

Galiausiai, kaip pasakoja pradinuko tėvelis, kartą sūnus grįžo iš mokyklos Vilniuje visai nusiminęs: jo kuprinė parsivežta iš JAV – su ratukais, o mokykloje jam pasakyta, esą kas čia per kuprinė, tau reikia turėti tokią kaip visų. Amerikoje būti it klonuotiems niekas iš vaikų nereikalavo.

Neidealizuojant amerikietiškos ar kokios kitos švietimo sistemos ir jų ikimokyklinio bei pradinio ugdymo, vis dėlto Lietuvos švietimo strategams reikėtų rimčiau susimąstyti, kur veda mūsų atsainus požiūris į pirmuosius mokymosi pamatus.

Beje, Valstybės kontrolė, analizuodama 2016 m. išlaidas švietimui, atkreipė dėmesį į Lietuvoje santykinai mažą ikimokykliniam ir pradiniam ugdymui skiriamą išlaidų dalį. Bet, regis, šio SOS niekas neišgirdo.

Į mokyklą nenori ne tik pradinukai, bet ir jų mokytojai

Skambinu į vieną geriausių šalies pradinių mokyklų Šiauliuose. Administratorė atsiliepia, bet, sako, streikuojame. Mano ieškomo pedagogo kabinete nėra, kodėl šis neatsiliepia mobiliuoju, administratorė atsakyti negali. Net gerbiant kiekvieno teisę streikuoti kyla minčių, kad jei jau mokytojai nenori į mokyklą, kur tau norės mokiniai. Ką tėvams reikės pasakyti vaikams, jei ir šie pareikš streikuojantys ir neisiantys į pamokas?

Beje, specialistai pabrėžia, kad jei pradinukas nenori į mokyklą, būtina ieškoti priežasties. „Paauglystėje vaiko nenorą eiti į mokyklą gali lemti ir kitos problemos, bet jei pradinukas nenori į mokyklą, problema – mokykla ir mokytojas“, – neabejoja „Baltų lankų“ leidyklos, leidžiančios daug vadovėlių, generalinis direktorius dr. Saulius Žukas. O kiek Lietuvos pradinukų veržiasi į mokyklą?

Į lietuvišką pradinę mokyklą nesiveržia ne tik vaikai, bet ir jų mokytojai, ir ne tik per streikus. Vakarų valstybės, suvokdamos mokymosi pamatų dėjimo laikotarpį, pradinių klasių mokytojams kelia magistro reikalavimus, o pas mus užtenka ir kolegijos diplomo, stebisi S.Žukas.

Procentiškai mažiau dėmesio pradiniam mokymui skiria ir valstybė. Švietimui Lietuvos valdžios sektorius išleidžia tik kiek mažiau nei lyginti tinkamos kaimynės (Lietuva – 5,6 proc., Latvija – 5,7 proc., Estija – 6 proc. BVP) ir netgi daugiau nei vidutiniškai euro zonos šalys (4,8 proc. BVP). Bet tai neturėtų stebinti, nes mums dar reikia jas vytis, be to, ir mūsų BVP dar tolokai nuo euro zonos vidurkio. Bet būtent švietimui skiriama BVP dalis geriausiai atskleidžia valstybės požiūrį į vieną ar kitą sritį. O Lietuvos skaičiai rodo neadekvačiai atsainų požiūrį į ikimokyklinį ir pradinį ugdymą.

Štai, Eurostato duomenimis, Estijoje tam skiriama 2,3 proc., Latvijoje – 2,1 proc., euro zonos valstybėse – vidutiniškai 1,4 proc., Lietuvoje – vos 0,8 proc. BVP.

O jei analizuosime valdžios sektoriaus švietimo išlaidų pagal funkcijas santykinę dalį, visose išlaidose švietimui Lietuva ikimokykliniam ir pradiniam ugdymui skiria apie 2,6 karto mažiau nei Estija ar Latvija (Lietuva – 14,2 proc., Estija – 38,4 proc., Latvija – 36,5 proc. visų išlaidų švietimui).

„Didžiausia tikimybė, kad tokie skirtumai tiesiog rodo šalių politinius prioritetus. Visos ES vidurkis kreiptų manyti, kad apskritai ES šalyse ikimokykliniam ir pradiniam ugdymui skiriama mažiau lėšų nei viduriniam. Šiuo atveju ne Lietuva, o Latvija ir Estija yra tos išimtys, kurios ikimokykliniam ir pradiniam ugdymui skiria daugiau lėšų negu viduriniam. Lietuva šiuo požiūriu panašesnė į Suomiją ar Jungtinę Karalystę, o Estija ir Latvija – į Lenkiją ir Slovakiją“, – aiškina Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Strateginių programų skyriaus vedėjas Ričardas Ališauskas.

Tiesa, reikia patikslinti, kad vis dėlto mūsų valstybė į ikimokyklinį ir pradinį ugdymą investuoja dukart mažiau nei vidutiniškai euro zonos valstybės (29,8 proc.). O ir tas panašumas į Suomiją – tik lyginant proporcijas, bet ikimokykliniam ir pradiniam ugdymui suomių skirta dalis siekia 1,3 proc., o Lietuvoje – 0,8 proc. BVP.

R.Ališauskas atkreipia dėmesį, kad politinius prioritetus greičiausiai rodo ir dalyvavimo ikimokykliniame ugdyme duomenys: Lietuvoje ikimokyklines įstaigas 2013 m. lankė 86,5 proc. vaikų nuo ketverių metų, Estijoje – 90,4 proc., Latvijoje – 94,1 proc., o ES vidurkis – 93,9 proc.

Be to, kaip primena ŠMM atstovas, ryškiausias Lietuvos švietimo prioritetas pastaraisiais metais buvo aukštojo mokslo reforma. ES šalyse kartu paėmus vidutinės išlaidų skirtingų pakopų ugdymui dydis beveik nesikeičia, bet atskiros šalys tam tikrais laikotarpiais perskirsto išlaidas atsižvelgdamos į vykdomų reformų prio­ritetus. Lietuva tikrai daug investavo į aukštąjį mokslą ir tai padarė tiek vidurinio, tiek ikimokyklinio ir pradinio ugdymo sąskaita. O Estija ir Latvija šiek tiek padidino kitas išlaidas tik vidurinio ugdymo sąskaita.

Bet klausimas, ar tikrai apsimokės koncen­travimasis į aukštąjį mokslą, jei nepadėsime reikiamų pagrindų pirminiuose ugdymo etapuose.

Pinigai dar ne viskas

„Kalbame ne tik apie finansavimą, bet ir apie valstybės dėmesį, visuomenės požiūrį. Apie ikimokyklinį ugdymą daugiau kalbame kaip apie priežiūrą, rūpinamės, kad vaikui būtų užtikrinta vieta, bet ne tuo, kokia ji, toji vieta. Kalbėdami apie pradinį ugdymą jo taip pat neakcentuojame kaip labai svarbios vaiko ugdymo ir ugdymosi grandies. O būtent ikimokykliniame ir pradinės mokyklos amžiuje dedami ir vertybiniai, ir  pilietiškumo, ir mokymosi mokytis pagrindai. Norėtųsi daugiau dėmesio šiai gyvybiškai svarbiai grandžiai“, – pabrėžia privačių darželių tinklo „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos steigėja dr. Austėja Landsbergienė.

Edukologė apgailestauja, kad Lietuvoje didžiulė atskirtis ir vertinant skirtingų grandžių pedagogus: ikimokyklinio ugdymo pedagogai mažiau gerbiami nei pradinio, pradinio – mažiau nei vidurinio, vidurinio – mažiau nei gimnazijos, gimnazijos – mažiau nei universiteto, nors darbas, kurį atlieka kiekviena grandis, taip pat ir pradinė, nepaprastai svarbus. Atitinkamai skiriasi ir pedagogų algos.

„Taip patenkame į užburtą ratą: kadangi ikimokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogai stokoja visuomenės pagarbos, gabūs jaunuoliai dažnai nesirenka šios specialybės, sunku pritraukti tokių žmonių, kurie galėtų kokybiškai ugdyti vaikus, įsukdami visai kitokį švietimo sistemos pradžios ratą“, – apgailestauja A.Landsbergienė.

Tačiau labai dažnai klystame manydami, kad jei bus didesnė finansinė injekcija, įvyks kažkoks stebuklas. Žinoma, edukologė neabejoja, kad švietimo, taip pat ir ankstyvojo, finansavimą didinti reikia, nes jis visada atsiperka: amerikiečiai yra suskaičiavę, kad vienas doleris, investuotas į ikimokyklinį ugdymą, paskui sutaupo septynis. „Bet vien dosnesnis finansavimas sustabarėjusios sistemos nepakeis. O investuodami į pedagogų atlyginimus, bet nekeisdami pedagogų rengimo, jų atrankos, kaitos neturėsime“, – pabrėžia A.Landsbergienė.

Ji pasakoja, kad jos įsteigtose ikimokyklinio ir pradinio ugdymo įstaigose labai daug mokymų – visas mechanizmas įsuktas taip, kad būtų galima apmokyti pedagogus ir užtikrinti jų darbo kokybę. „Tai didesnis ir sudėtingesnis uždavinys nei tiesiog mokymo priemonės, vaikų skaičius klasėje ar didesni atlyginimai. Jei mokytojas sako, kad jam kažko nepriklauso daryti, kad jam už tai nemoka, pakeisti visuomenės požiūrį į pedagogą ir švietimą – ne tai kad sunku, bet neįmanoma. Jei mokytojas abejingai praeina pro verkiantį vaiką, neturi supratimo, kad bendravimas ir bendradarbiavimas su vaiko šeima yra gyvybiškai būtinas, – apie ką mes kalbame? Kai mokytojas pats žiūrės į savo profesiją kaip į tarnystę, į misiją, kai save ir savo profesiją gerbs, kai matys savo darbo prasmę, pamažu keisis ir visuomenės požiūris“, – neabejoja A.Landsbergienė, primindama, kad didžiausią dėmesį ir akcentą turėtume skirti pedagogų atrankai ir rengimui.

Mažiesiems leista turėti nuomonę, vyresniesiems – ne

A.Landsbergienė džiaugiasi, kad atsiranda gerų pokyčių, pavyzdžiui, pedagogus pradėjo rengti Vilniaus universitetas.

Prie tokių gerų pokyčių „Baltų lankų“ leidyklos vadovas S.Žukas priskiria nuo šio rugsėjo įsigaliosiantį sprendimą dėl privalomo vadinamųjų nulinukų mokymo. Vadinasi, į pirmą klasę ateis vaikai, jau gebantys skaityti paprastus tekstus ir kažkiek skaičiuoti. Taip bus sprendžiama dabar opi problema, kai vieni vaikai būna jau pasistūmėję moksluose, bet mokytoja neturi kada su jais dirbti, nes moko kitus visiško pradžiamokslio, todėl pamažu visi susiniveliuoja iki vidutinioko lygio.

S.Žukas teigiamai vertina ir prieš Kalėdas patvirtintą naują gimtosios kalbos bendrąją programą, aprėpiančią jos mokymą nuo pirmos iki dešimtos klasės. Pradinių klasių programa, leidėjo manymu, net modernesnė: „Kai kuriais atvejais net juokingai atrodo, kad pradinio ugdymo programoje minima, jog vertinant tą patį dalyką gali būti skirtingų nuomonių, galima ginčytis, išsakyti kitokią nuomonę, o vyresnėse klasėse net nėra nuostatos apie galimybę turėti skirtingas nuomones.“

S.Žuko manymu, gerai, kad keičiasi pradinio ugdymo pamokų reglamentas: nebūtinai turi būti tradicinės pamokos – tai gali būti integruotos veiklos, jungiant skirtingas disciplinas, projektinę veiklą, savanorystę. Vaikams tai patinka. Štai Šiaulių centro pradinės mokyklos pradinuko tėvas pasakojo, kad jo sūnus pareiškė, jog trečiadieniais negalima sirgti ir neiti į mokyklą, nes labai būna įdomu – draugai pristato savo projektus.

„Vaikas turi būti motyvuotas eiti į mokyklą. Svarbu neužgniaužti vaiko iniciatyvos, nesustatyti visų į vieną eilę, kad visi darytų vienodus judesius. Žinoma, pradinis ugdymas neturi būti vien žaidimai, bet turi būti ir tam tikro laisvumo, galimybės domėtis, kas pačiam vaikui įdomu“, – sako S.Žukas.

Iniciatyviems mokytojams atsirado galimybė dirbti laisviau, patraukliau vaikams. Žinoma, kitas klausimas, kiek mokytojai tuo naudojasi. Beje, dirbdamas su mokytojais S.Žukas pastebi, kad daugiausia naujovių entuziastų – ne tarp jauniausių mokytojų, o tarp sulaukusių 40–50 metų. Leidyklos vadovas daro prielaidą: prieš keliolika metų Atviros Lietuvos fondo finansuojamas fondas organizavo mokytojams labai gerus mokymus ir dabar toji mokytojų karta, jau sulaukusi 40–50 metų, tebeįkvėpta anuomet gauto impulso vaikus mokyti kitaip nei pagal kalimo standartą.

Paskui projekto finansavimas nutrūko, o kiti mokymai nebuvę tokie efektyvūs. „Net atvirkščiai: nuo tada, kai pradėjome gauti ES pinigų švietimui, pradėjo smukti mokinių lygis. Šie skaičiai koreliuoja, tuo įrodydami, kad einame pro šalį. Į mokytojų kvalifikacijos kėlimą sukišami didžiuliai pinigai. Gal mokytojai seminaruose gerai praleidžia laiką, bet tai neturi nieko bendra su mokymo proceso kokybės gerini­mu“, – kvalifikacijos kėlimo broką vertina S.Žukas.

Jis atkreipia dėmesį ir į kylančias vis naujas netikėtas problemas, kurias ilgai bandoma tiesiog ignoruoti. Štai į pradines mokyklas ateina vis daugiau gerai lietuviškai nemokančių vaikų. Vieni ką tik grįžę iš emigracijos, kai kurių vienas iš tėvų nė nemoka lietuviškai. Problemų kyla ne tik dėl gimtosios kalbos mokymosi – būna, jie negali išspręsti matematikos uždavinio, nes nesupranta kokio žodžio. Reikia specialių metodinių priemonių, kad tokius vaikus būtų galima įtraukti į visavertį ugdymo procesą.

O mažėjant vaikų provincijos mokyklose formuojamos jungtinės pradinukų klasės. Dirbant integruotai, S.Žuko manymu, galima suderinti mokymąsi, tačiau tam reikėtų specialių programų, specialių metodinių patarimų, tačiau jų stinga.

„Reikia palaikyti ir skatinti iniciatyvius mokytojus, o valdininkai turi turėti aiškią strategiją, ko švietimo srityje norima pasiekti. Pavyzdžiui, mūsų pozicijos tarptautiniuose moksleivių gebėjimų vertinimuose prastokos, tad rengdami naujas programas, vertinimo kriterijus kelkime uždavinį, kad mūsų ugdymo vertybės atitiktų tai, ko reikalauja tarptautiniai tyrimai. Susitarkime dėl vertybių, tada bus parengti atitinkami vadovėliai, tokia linkme bus ugdomi ir specialistai. O dabar – chaosas“, – pabrėžia S.Žukas.

Ir Valstybės kontrolė atkreipė dėmesį į nepakankamą ikimokyklinio ir pradinio ugdymo finansavimą, apskritai švietimo finansavimo ydas, bet paprašius Švietimo ir mokslo ministerijos komentaro apie šias Valstybės kontrolės išvadas susidarė įspūdis, kad ministerijos klerkai jų net nebuvo skaitę, – kaip sakoma, karavanas eina toliau.

Žinoma, lyginant švietimo grandžių finansavimo proporcijas svarbus ir mokinių jose skaičius. Štai ŠMM skaičiavimu, lyginant, kiek tenka vienam ikimokyklinio ugdymo mokiniui, Lietuva santykinai (pagal savo BVP) lenkia Estiją, Latviją, daug kitų ES šalių, o pagal investicijas į vieną pradinuką nusileidžia Estijai, bet Latviją lenkia. Paprasčiau tariant, pas mus drastiškai mažėja vaikų, tad skaičiuojant kiekvienam pinigų tenka daugiau.

Kai užklysti į kokį mielą nedidelį miestelį, smagu girdėti, kad mokykla turi interaktyvias lentas, bet pirmokų – vos šeši ar devyni. Kaip apskaičiavo Lietuvos laisvosios rinkos institutas, Lietuvoje yra tokių mokyklų, kuriose vienam mokiniui tenka per 80 kv. m ploto. Tad kad ir kiek daugėtų švietimui skirtų viešųjų pinigų, jei jais šildysime tuščias mokyklas ir finansuosime beveik individualų vaikų jose mokymą, mokytojai galės toliau sėdinėti streikuodami, o mes visi – stebėti, kaip mūsų valstybė tolsta nuo pirmaujančiųjų.

O juk gamtos lobių nepertekusiai nedidelei valstybei vienintelis šansas nepralošti konkurencinėje kovoje – išsilavinusi kūrybinga visuomenė. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), kurios nare ir Lietuva veržiasi tapti, pernai įvertino pasaulio šalių švietimo rezultatus ir suskaičiavo, kokią būtų galima gauti ilgojo laikotarpio ekonominę naudą pagerinus mokymosi rezultatus. Jei kiekvienas mokinys iki 2030 m. pasiektų bent bazinį pirmą lygį PISA tarptautinio penkiolikmečių gebėjimų tyrimo skalėje, ekonominis augimas ir tvari plėtra būtų milžiniška. Bet Lietuvos mokiniai nepasiekia EBPO vidurkio. Vadinasi, ligšioliniai švietimo prioritetai veda klaidingu keliu. Matyt, tokie pat vidutiniokai ir švietimo strategai, jei nesuvokia, kokią grėsmę valstybei kelia.

Aušra LĖKA

Verslo įmonė turi savo mokslo centrą. Lietuvoje tai vis dar skamba egzotiškai, bet tokių faktų jau yra, tiesa, nedaug. Kitose ES šalyse daugiausia lėšų moksliniams tyrimams skiria verslas, Lietuvoje – valdžia. Gal todėl dalis  mokslininkų vis dar mano, kad juos privalo išlaikyti valstybė, tad jiems neturėtų rūpėti pritaikyti savo tyrimų praktiškai ir iš to užsidirbti. „Veidas“, kartu su Lietuvos mokslo taryba ir Ūkio ministerija penktą kartą skelbdamas lietuviškojo „Mini Nobelio“ laureatus, ieškojo kitokių – mokslo ir verslo simbiozės sėkmės pavyzdžių.

Doc. dr. Kęstutis Buinevičius 2013 m. ta­po pirmuoju biokuro katilus gaminančios „Enerstenos“ etatiniu darbuotoju mokslininku. Šiandien įmonės Mokslinių tyrimų ir ­vystymo centre – jau 14 darbuotojų, o kas­met centras padidėja.

Mokslinininkai kainuoja, bet atsiperka

„Kuriame naujas technologijas kurui, turime eksperimentinę bazę, laboratoriją joms iš­bandyti. Kuriame ir naujus produktus – visi „Eners­tenos“ gaminiai prasideda mūsų centre. Da­lį darbų darome orientuodamiesi į arti­miau­sią laikotarpį, dalį – į tolesnę ateitį“, – ką verslo įmonėje veikia mokslininkai, pasakoja centro direktorius K.Buinevičius.

Kasmet visai naujų daiktų, kurių iki tol įmo­nė negamino, centras sukuria apie penkis, bet, kaip patikslina K.Buinevičius, tie daiktai tikrai nemaži: koks 50 ar 100 t garo sveriantis katilas ar šildytuvas – ne kokia naujos formos saga, o di­deli įrenginiai, kuriems pagaminti reikia daug visų grandžių darbo. Pavyzdžiui, „Eners­tenos“ mokslininkai yra sukūrę naujo tipo garo katilus, kūrenamus  šiaudų granulėmis ar grū­dų atliekomis, kondensacinius ekonomaizerius, ku­riuose visiškai išnaudojama dūmų šiluma.

Mokslo ir verslo simbiozė duoda rezultatą, bet ir kainuoja: „Enerstenai“ per metus cen­tras kainuoja per 300 tūkst. eurų.

„Jei neduotume naudos įmonei, centro ne­laikytų, o dabar vis daugėja jo darbuotojų, per­­kama nauja įranga, prietaisai. Įmonei mokslininkai atsiperka, nes taip ji per gana trumpą laiką gali pasiekti aukštą technologinį lygį ir konkuruoti rinkoje“, – neabejotiną investicijų grąžą vardija K.Buinevičius. Bet, žinoma, įmonė turi būti pakankamai nemaža ir pelninga, kad galėtų sau leisti investuoti pinigus į mokslą, nes šios investicijos atsiperka ne iš karto, tam reikia laiko.

Taigi įmonei mokslininkai – privalumas. Ta­čiau ar nesijaučia prastesni mokslininkai, dirban­tys ne kokioje autoritetingoje mokslo šventovėje, o verslo įmonėje?

K.Buinevičius, viena koja moksle, o kita – versle jau 20 metų, mano esant atvirkščiai. Skai­­­tydamas paskaitas studentams jis pateikia ži­nių ne iš knygų, o įgytų tiriant praktinius da­lykus, darant bandymus, eksperimentuojant, tad studentai tik laimi. Centro mokslininkai savo tyrimų medžiagą, jei ji nėra konfidenciali, publikuoja ir tarptautiniuose mokslo leidiniuose, skaito pranešimus mokslo konferencijose.

Verslininkų, suvokiančių, kad šiuolaikiniame versle konkuruoti labiau apsimoka ne pigia darbo jėga, o inovatyvumu, atsiranda vis daugiau. Jei ne toks suvokimas, šeimos verslo tekstilės įmonė pakaunėje galėjo likti tokia kaip daugybė nepriklausomos Lietuvos rinkos ekonomikos pionierių – nedidukių mezgančių ir siu­vančių įmonėlių, kurios taip ir neišaugo iš gariūninio verslo modelio.

Bet „Garlita“ šiandien neprilygstama unikalios aprangos NATO ir kitoms kariuomenėms kūrėja. Įmonė pirmoji Europoje trikotažo ap­rangos gamybos procese pritaikė žaliavas su nanotechnologijomis, jos pagaminta apranga gali atbaidyti vabzdžius, saugoti nuo ultravioletinių spindulių ir bakterijų, kai reikia – šildyti, kai reikia – vėsinti.

„Garlitos“ direktorius Juozas Martikaitis pa­­sakoja, kad su pagrindiniu įmonės partneriu gaminant produkciją NATO, Austrijos mokslinių tyrimų institutu, bendradarbiaujama jau 12 metų, dirbama ir su Lietuvos tekstilės institutu, KTU. Kasmet „Garlita“ į mokslo tyrimus in­vestuoja apie pusę milijono eurų.

„Rūtos“ saldainių įmonės sėkmės priežastimi tapo technologiniai įrenginiai, į kuriuos in­vestuota 250 tūkst. eurų, taip pat partnerystė su Aleksandro Stulginskio universitetu, Kauno technologijos universitetu, Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutu.

Per dešimtmetį „Rūta“ įgyvendino apie 20 projektų, susijusių su inovacijų diegimu. Pa­vyz­džiui, įmonė gamina inovatyvius gaminius naudodama itin perspektyvią džiovinimo technologiją – liofilizaciją, kai vaisiai ar uogos užšaldomi vakuuminėje erdvėje, kurioje nėra oro, ir džio­vinami šaltyje. Toks konservavimo būdas brangus, tačiau  leidžia išsaugoti beveik visus šviežiuose vaisiuose esančius vitaminus.

„Bioseka“ – biotechnologijų srities startuolis, atliekantis „sunkiųjų“ biotechnologijų tyrimus ir kuriantis naujus medicininius preparatus. Įmonė, bendradarbiaudama su Vilniaus uni­versiteto Medicinos fakultetu ir Izraelio biotechnologijų įmone „GeneArrest Ltd“, su­kū­rė technologiją, naudojamą naujos kartos an­tibakteriniams preparatams kurti ir padedančią spręsti globalią bakterinių infekcijų at­sparumo antibiotikams problemą. Įgyvendindama mokslinių tyrimų ir inovacijų projektą bendrovė įdarbina Lietuvos bioinformatikos, mikrobiologijos ir biochemijos specialistus, į Lie­tuvą pakvietė dirbti lietuvių mokslininkų bei tyrėjų, dirbusių JAV ir Jungtinėje Karalys­tėje.

„Thermo Fisher Scientific Baltics“ – moderniųjų biotechnologijų bendrovė, kurianti ir pa­saulinėms rinkoms gaminanti produktus gyvybės mokslų tyrimams ir diagnostikai – tiriant genų sandarą, raišką ir įvairovę, kuriant naujus įgimtų, paveldimų ir užkrečiamųjų ligų diagnostikos metodus.

Bendrovės mokslinis potencialas sutelktas Mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros centre, kuriame dirba apie 90 tyrėjų, – tai vienas didžiausių privačių tyrimų centrų Baltijos šalyse. Tyrėjai vykdo fundamentinius ir taikomuosius mokslinius tyrimus. Centras taip pat atsakingas už eksperimentinę plėtrą, t.y. mokslinių tyrimų pasiekimų pavertimą numatomais gaminti ir pardavinėti naujais ar pagerintais biotechnologijų produktais.

Ir mokslas mokosi verslauti

„Patys darom verslą – turim dvi parduotuves, vieną Kaune, kitą Babtuose. Patys užtikrina­me visą ciklą: patys užauginame, patys sugalvojame produkto idėją, patys pagaminame, pa­tys parduodame. Kitų biudžetinių įstaigų, ku­rios gamintų galutinį produktą, nėra, o mes tai darome. Verslumo mokslininkams irgi reikia mokytis“, – mano Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto direktorius dr. Audrius Sasnauskas.

Jis pasakoja, kad Babtuose įsikūrusius moks­lininkus verslas vis dažniau atranda. Bet mokslininkai, ir patys ėmęsi kurti bei gaminti sa­vo produkciją, džiaugiasi, kad kai patys ją parduoda, patys ir uždirba.

Jų sukurtų saldainių receptūros – įdomių ir sveikų derinių: morkų ir moliūgų ar slyvų ir juodųjų serbentų. O sultys spaudžiamos tik iš vienos veislės, nemaišant skirtingų, tada gaunamas visai kitas prieskonis. Išskirtinės kokybės ieškoma ir padažams, pagardams, uogienėms, nes siekiama pagaminti išskirtinį, kokybišką, sveiką produktą.

O to paties Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto direktorius dr. Gintaras Brazauskas pasakoja, kad iš mokslinių tyrimų paslaugų privačioms, dažniau­siai stambioms užsienio kompanijoms institutas uždirba iki trečdalio savo biudžeto. Mokslininkams stambios kompanijos, sukūrusios kokį naują, pavyzdžiui, augalų cheminės apsaugos, produktą, užsako ištirti jo tinkamumą Lietuvos sąlygomis, testuoja jį įvairiose šalyse.

Mokslininkai siūlo ūkininkams ir savo su­kur­tų veislių augalų. Bet kad Lietuvos ūkininkai ar verslas pats inicijuotų kokį tyrimą, tokio ben­dradarbiavimo, pasak  G.Brazausko, – tik pra­dinė stadija. Bet jis tikisi, kad pradedama vykdyti sumanios specializacijos programa padės verslo ir mokslo atstovams labiau atrasti vieniems kitus.

Mūsų ir kitų šalių požiūris į mokslą skiriasi

2014–2020 m. ES finansavimo laikotarpiu Lie­tuvos mokslinių tyrimų ir inovatyvios ekonomikos pajėgumams stiprinti, įgyvendinant vadinamąsias sumanios specializacijos programas, numatyta skirti beveik 660 mln. eurų.

„Išskirtos šešios prioritetinės kryptys, ap­imančios tas sritis, kuriose yra didžiausia proveržio, pasiekto bendromis verslo ir mokslo pa­stangomis, tikimybė, išnaudojant turimą mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros bei inovacijų potencialą ir atliepiant globalias tendencijas“, – aiškina ūkio ministras Evaldas Gustas.

Tai energetika ir tvari aplinka; sveikatos technologijos ir biotechnologijos; agroinovacijos ir maisto technologijos; nauji gamybos procesai, medžiagos ir technologijos; transportas, logistika ir informacinės bei ryšių technologijos; įtrauki ir kūrybinga visuomenė.

Tikimasi, kad bus efektyviai panaudoti mokslo ir verslo slėniai, iš ankstesnio ES finansavimo laikotarpio lėšų įgiję milijonų vertės aparatūros.

Tačiau, kaip atkreipia dėmesį Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) ekspertai, nors išlaidos moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai (MTEP) per pastarąjį dešimtmetį išaugo beveik triskart – nuo 345 mln. Lt 2002 m. iki 1025,5 mln. Lt 2012 m. ir augimo tempais gerokai pralenkė ES vi­durkį.

MOSTA analitikai atkreipia dėmesį į dar vie­ną išskirtinumą: kitose ES šalyse daugiausia lėšų MTEP skiria verslas, o Lietuvoje – valdžia. Privačiame sektoriuje vykdomiems MTEP Lie­tuvoje skiriama apie 20 kartų mažiau lėšų nei vidutiniškai ES (vertinant perkamosios ga­lios standartais vienam gyventojui).

Maža to, Lietuvos MTEP finansavimas tam­pa vis labiau priklausomas nuo ES ir kitų donorų paramos: maždaug trečdalis valstybės mokslui skiriamų lėšų – iš ES ir kitų tarptautinių fon­dų. Vadinasi, daro išvadą MOSTA ekspertai, viena kertinių MTEP politikos problemų – kaip paskatinti privatų sektorių intensyviau fi­nansuoti MTEP.

Beje, dar vienas mūsų išskirtinumas: Lie­tuva stipriai skiriasi nuo daugelio kitų ES šalių ir pagal tai, kas gauna MTEP finansavimą. MOSTA išanalizavo, kad Lietuvoje daugiau nei pusė MTEP lėšų tenka aukštajam mokslui, o ES – verslui.

Lie­tuvoje susiklostė tradicijos, kad daugiausia MTEP darbų vykdo viešasis sektorius (aukštojo mokslo ir valdžios sektoriai), kuris turi ge­resnę infrastruktūrą, gebėjimų ir patirties šioje srityje. Tačiau ir verslo  sektorius, su­vokdamas MTEP ir inovacijų svarbą savo verslo konkurencingumui, pastaruoju metu gerokai padidino dėmesį šiai sričiai. Statistikos de­partamento duomenimis, 2014 m., palyginti su 2010 m., MTEP finansavimas verslo lėšomis pa­didėjo 64,8 proc., iki 117,2 mln. eurų.

Verslo sektoriuje daugiausia lėšų MTEP skyrė mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos, chemikalų ir chemijos produktų gamybos, kompiuterių, elektroninių ir optinių gaminių, pagrindinių vaistų pramonės gaminių ir farmacinių preparatų, baldų gamybos įmonės.

Tačiau Lietuvos įmonių investicijos į MTEP vis dar vienos mažiausios ES ir 2014 m. siekė 0,3 proc. BVP, o ES vidurkis – 1,3 proc. BVP.

„Unikalių, kokybiškų ir išskirtinių produktų kūrimas ir inovacijų diegimas versle – vienas pagrindinių konkurencinių pranašumų šiuolaikinėje ekonomikoje“, – pabrėžia ūkio minis­tras E.Gustas.

Tad norint išlaikyti ekonomikos konkurencingumą vis svarbesnis bus verslas, kuris savo bendradarbiais padarys mokslininkus.

BFL

Aušra LĖKA

Sveikatos apsaugai valstybės pinigų taip trūksta, kad sveikatos apsaugos ministrė nerado kitos išeities, kaip investuoti ne į mediciną, o tiesiogiai į Dievą, – tik nežinia, ar kad jis pagydytų, ar kad tiesiai pas save ligonius pasiimtų ir taip palengvintų nepakeliamą mūsų sveikatos apsaugai naštą. Kuo kitu galima būtų pateisinti, kad 268 tūkst. eurų šiemet skirta Šiaulių ligoninei ne gydymui gerinti, o koplyčiai statyti. Bet Dievo užtarimo nesulaukė nei dievobaiminga ministrė, kuriai teko atsistatydinti, nei dievobaiminga ligoninė, kurią krato specialiosios tarnybos.

Sveikatos apsauga – viena mažiausiai reformuotų, viena brangiausiai mokesčių mokėtojams kainuojančių sričių, maža to, vadovaujama, matyt, atsitiktinių nelabai sąžiningų žmonių, jei didelė dalis pastarųjų 15 metų ministrų įsivėlė į korupcijos skandalus, sulaukė interpeliacijų (jei nespėjo iki jų atsistatydinti).

Tad dar vienos šios srities ministrės, šiuokart Rimantės Šalaševičiūtės, išmetimas iš posto į istoriją įeis nebent tuo, kad pirmą kartą per vienos Vyriausybės kadenciją ateis jau trečias Sveikatos apsaugos ministerijos vadovas, o skaičiuojant nuo pat nepriklausomybės pradžios jis bus septynioliktas. Vienas sveikatos apsaugos ministras poste vidutiniškai išbūna vos pusantrų metų.

Tai nėra rekordas: dabartiniai finansų ir vidaus reikalų ministrai – septyniolikti šių ministerijų vadovai, o ūkio ministras (skaičiuojant su ekonomikos, kaip anksčiau vadinosi šios srities ministerija) – devynioliktas. Tiesa, ministrų kabinetai tampa vis stabilesni, tačiau Sveikatos apsaugos ministerijoje – atvirkštiniai procesai. Nors šios ministerijos misija – ilginti valstybės piliečių amžių, jos pačios vadovams vis būdingesnis politinis trumpaamžiškumas. Kodėl?

Ilgaamžiškumo receptas: sėdėk tyliai

Per beveik 26-erius nepriklausomybės metus ilgaamžiškiausias sveikatos apsaugos ministras buvo tuometis liberalcentristas Raimondas Šukys – poste jis išbuvo dvejus metus ir 9 mėnesius (ilgiau ministru buvo tik Juozas Olekas, bet jis ministravo su pertrauka: 1990–1992 m., o paskui 2003–2004 m.). Išbuvo – ko gero, teisingiausias pasakymas, nes po reformas bandžiusio daryti bendrapartiečio Algio Čapliko R.Šukio ministravimas labiau įsiminė alkoholio tvaiku ministerijoje, nei kokiomis sisteminėmis reformomis.

Neapsikentęs jau viešomis tapusių patyčių, kad ministerija virto baru, girtuoklių gaudyti važiavo net pats tuometis Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas. Parlamentaras šypsosi, kad viceministrą sugavo, o didesnė žuvis paspruko.

Ministro praktiškai niekas per daug nei matė, nei girdėjo, tai tenkino ir farmacininkų, ir tarpusavyje konkuruojančių Vilniaus bei Kauno medikų grupių interesus. Tad R.Šukys sulaukė kadencijos pabaigos.

Kitų ministrų sėdėjimas šiame poste – lyg ant mustango: korupciniai skandalai, interpeliacija po interpeliacijos, ir keberiokšt nuo to mustango.

Štai 2000-ųjų pabaigoje darbą pradėjusios Rolando Pakso Vyriausybės sveikatos ministras Vinsas Janušonis atsistatydino vos po pusmečio. Neva dėl asmeninių priežasčių, bet tuo pat metu Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) tyrė, ar jis nesupainiojo viešųjų ir privačių interesų, mat jo paties bendrovė, ministravimo metu perleista sūnui, rengė seminarus ir ministrui pavaldžių įstaigų darbuotojams, galbūt už juos mokant valstybės lėšomis. Beje, ir tai, kad V.Janušonis po pusmečio ministro kėdėje vėl grįžo vadovauti Klaipėdos ligoninei, VTEK pripažino viešųjų ir privačių interesų pažeidimu, bet tai iš posto direktoriaus neišvertė.

V.Janušonį pakeitusį Naujosios sąjungos, vadovautos dabar „darbiečio“ Artūro Pau­lausko, į Vyriausybę deleguotą Kons­tantiną Romualdą Dobrovolskį skandino ne tik prasti darbo rezultatai, bet ir abejonės dėl jo staigaus praturtėjimo ir… dvipatystė: viešai buvo aptarinėjama, kad ministras su kolege susilaukė sūnaus, bet spėdavo grįžti ir namo pas teisėtą žmoną ir sūnų. Pusantrų metų ministras teisinosi negalįs vesti savo antro sūnaus motinos, nes neturįs kur gyventi. Tačiau staiga įgijo pinigų kotedžui, neva sugyventinė gavo prosenelės palikimą.

K.R.Dobrovolskis per savo ministravimo laiką (mėnesį R.Pakso, metus ir septynis mėnesius Algirdo Brazausko Vyriausybėse) sulaukė net dviejų interpeliacijų – dėl prasto sveikatos apsaugos finansavimo, kvotų įvedimo kompensuojamiesiems vaistams, ką teismas pripažino neteisėta, didėjančio mirtingumo. Bet abu kartus (beje, kaip ir visų kitų interpeliacijų sveikatos ministrams atveju) valdantieji neleido nuversti jų ministro. K.R.Dobrovolskio Vyriausybėje neliko ją iš naujo tvirtinant po prezidento rinkimų.

Tada į sveikatos apsaugos ministro kėdę metams ir devyniems mėnesiams grįžo 1990–1992 m. joje sėdėjęs socialdemokratas Juozas Olekas.

2004 m. pabaigoje tryliktojoje, vėl A.Bra­zausko vadovautoje Vyriausybėje, minis­tra­vusiam „darbiečiui“ Žilvinui Padaigai, kaip ne vienam jo pirmtakui, taip pat grėsė interpeliacija – už sveikatos apsaugos sistemos žlugdymą, sąsajas su nešvariais „darbiečių“ pinigais. Bet jos neprireikė – žlugo visa Vyriausybė.

Po to Gedimino Kirkilo Vyriausybėje minis­travęs Darbo, paskui nuo jos atskilusiai Pilietinės demokratijos partijai atstovavęs Rimvydas Turčinskas atsistatydino nelaukdamas jam gresiančios interpeliacijos po Prezidento Valdo Adamkaus kritikos. Prezi­dentas viešai suabejojo, ar ministras geba vadovauti pavaldžioms institucijoms. Pre­tekstas tokiai nuomonei buvo ne vienas: R.Turčinsko paskirta Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos viršininkė įsivėlė į korupcijos skandalą, gerokai brangiau nei rinkos kaina pirkti greitosios pagalbos automobiliai ir medicinos įranga, ministras Nacionalinio kraujo centro Klaipėdos filialą perdavė privačiai bendrovei.

R.Turčinską pakeitęs socialdemokratas Gediminas Černiauskas per keturis mėnesius iki kadencijos pabaigos nespėjo ko prisidirbti, tačiau atsigriebė tapęs dabartinės, šešioliktosios Vyriausybės sveikatos apsaugos viceministru. Bet apie tai vėliau.

Andriaus Kubiliaus Vyriausy­bėje sveikatos apsaugos ministru paskirtas liberalcentristas Algis Čaplikas 2008 m. į ministeriją įžengė ryžtingai nusiteikęs pagaliau optimizuoti sveikatos įstaigų sistemą, ligoninių ir medikų skaičiais pranokstančią net turtingąsias Europos šalis. Kaip ir buvo galima prognozuoti, netrukus po ministro langais jau vilnijo mitingai. Ministrą spaudė iš visų pusių, paramos reformoms jis nesulaukė net iš dalies koalicijos partnerių.

Maža to, nors ministerija ir ėmėsi permainų, kai kur išlaikė ir „tęstinumą“. Jai pavaldžiose ligonių kasose STT atliko kratas, buvo pareikšti įtarimai Valstybinės ligonių kasos direktoriui. Tai dar ne viskas: viceministras Artūras Skikas nuteistas už kyšininkavimą. O tuometis Seimo narys Linas Karalius išsirūpino ministerijoje 20 tūkst. Lt kažkokiai savo tuometės draugės pseudoprogramai finansuoti. Tad atsistatydindamas A.Čaplikas priminė laimingą žmogų, pagaliau nusikračiusį nemalonios naštos.

Nors ir jį pakeitęs R.Šukys sulaukdavo Seimo Sveikatos reikalų komiteto siūlymų trauktis, bet nekartojo pirmtako „klaidų“ – nesimetė į reformas ir išbuvo iki kadencijos pabaigos.

Dabartinės, Algirdo Butkevičiaus Vyriau­sybės, ministras socialdemokratas Vytenis Andriukaitis užsimojo kone revoliucijai, praktiškai sunaikinant privačią mediciną. Jis net džiūgavo sulaukęs interpeliacijos, mat tai buvo dar viena galimybė gauti tribūną, kurioje ministras itin mėgo būti.

Nors V.Andriukaičio karjera ministro poste baigėsi tik dėl dar didesnės karjeros  – eurokomisaro posto, niekam nekilo nė mažiausios abejonės, kad tai buvo auksinė tremtis, nes net bendrapartiečiams jau buvo įgrisusios jo idėjos.

Už ką išmesta R.Šalaševičiūtė

Postą perėmusiai R.Šalaševičiūtei taip pat jau buvo parengta interpeliacija. Priežasčių tam buvo daugiau nei reikia. 2014 m. rudenį STT paskelbė išvadas, kad ministerija nevykdo jai priskirtų kontrolės funkcijų dėl organų donorystės ir transplantacijos procedūrų.

2015 m. kovą STT pranešė nustačiusi nusikalstamą korupcinę schemą, kurioje dalyvavo vienos farmacijos bendrovės atstovai ir daugiau nei šimtas 30-ies gydymo įstaigų gydytojų. Pradėtas didelės apimties ikiteisminis tyrimas dėl galimo stambaus masto papirkimo, kyšininkavimo ir apgaulingo apskaitos tvarkymo. Įtariama, jog farmacijos bendrovės atstovai buvo susitarę su gydytojais, kad šie už neteisėtą atlygį (tam vien 2014 m. galėjo būti skirta per 0,5 mln. Lt – apie 145 tūkst. eurų) rekomenduotų pacientams įsigyti brangius jų įmonės produktus ir nesiūlytų konkurentų produkcijos.

2015 m. vasarį STT pareigūnai nustatė, kad valstybės parama ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti gali būti teikiama neefektyviai ir neskaidriai.

Galų gale 2015 m. sausį Prezidentė Dalia Grybauskaitė, apsilankiusi Vaiko raidos centre, liepė jį iškraustyti iš netinkamų patalpų iki rugsėjo, antraip ministrei teks trauktis iš posto. Ši pažadėjo, tačiau į naujas patalpas centrą planuojama įkelti tik baigiantis 2018-iesiems, taip beveik dvejiem metams praktiškai panaikinant vienintelę Lietuvoje gydymo įstaigą, teikiančią kompleksinį gydymą raidos ir elgesio sutrikimų turintiems vaikams.

Ministrę skandino ir jos pavaldiniai. Viceministras G.Černiauskas skiriant Valsty­binės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos vadovą „dūra“ išvadino aukštą ministerijos tarnautoją ir spaudė balsuoti už kitą, neva su premjeru sutartą kandidatūrą. Beje, anksčiau G.Černiausko pirmininkaujama ministerijos komisija skyrė jam priklausančiam „Sveikatos ekonomikos forumui“ beveik 1,5 mln., tuomet dar litais. Nors svarstant šį klausimą jis nusišalino, tokios pinigų dalybos kelia abejonių dėl skaidrumo. G.Černiauskas vadovavo ir projektui „E. sveikata“, kuriame, kaip nustatė Valstybės kontrolė, iššvaistyta 15,2 mln. Lt.

Atsistatydinti buvo priverstas ir kitas R.Šalaševičiūtės viceministras – Erikas Mačiūnas. Oficiali priežastis – priešgyniavimas ministrei. Tačiau, kaip atkreipia dėmesį Seimo Antikorupcijos komisijos narė konservatorė Agnė Bilotaitė, jis kuravo skaidrumu negarsėjančią psichikos sveikatos sritį. „Psichikos sveikatos centro direktorė Ona Dovidonienė nuo 1999 m. nedeklaravo viešųjų ir privačių interesų, tuo pačiu metu aktyviai dalyvaudama priimant sprendimus dėl lėšų skyrimo įvairiems projektams. Psichikos sveikatos ir savižudybių prevencijos strategijos priemonių finansavimas – 7 mln. Lt – ištisinė mįslė, kai net paprastiems sociologiniams tyrimams švaistoma po pusę milijono, nenumatoma jokių konkrečių rezultatų. Būtent minėta O.Dovidonienė buvo šią strategiją rengusios darbo grupės pirmininko pavaduotoja“, – viceministro įtakos srities „keistenybes“ vardija parlamentarė.

Bet R.Šalaševičiūtė neteko posto ne dėl rimtų priežasčių, o prisipažinimu dar iki ministravimo davusi kyšį medikui suteikdama tam pretekstą (nebent yra kitų priežasčių, gal susijusių su STT tyrimu Šiaulių ligoninėje, dėl kurio apklausta ir R.Šalaševičiūtė). Jos atsikratyti entuziastingai ėmėsi patys jos partijos bičiuliai, kaip vieni kitus vadina socialdemokratai, nors bičiulystė, pagal lietuvių kalbos žodyną, turi visai kitą prasmę.

„O gal norima pakeisti ministrą į lojalesnį ir pasipinigauti prieš rinkimus? Juk iš kur toks staigus noras keisti ministrę?“ – prielaidas daro A.Matulas.

Būti ar išbūti ministru

Iš sveikatos apsaugos ministrų išverstų V.Janušonio, K.R.Dobrovolskio, A.Čapliko ar R.Šalaševičiūtės istorijos skirtingos, bet jas visas sieja ta pati, matyt, limpama liga – neskaidrūs pinigai.

Dažnas korupcijos skandalas tęsėsi net ne per vieną kadenciją. Štai lig šiol narpliojamas daugiau nei prieš dešimtmetį pradėtų „E. sveikatos“, elektroninio recepto projektų skandalas. A.Matulas neatmeta, kad bus kreipiamasi net į prokuratūrą, nes akivaizdu: pinigai išplauti, o rezultato nėra.

Valstybės kontrolės 1-ojo audito departamento direktorių Laimoną Čiaką bene labiausiai pribloškė, kaip daug metų įsigyjant ortopedijos technikos priemones buvo galbūt smarkiai permokama, nes įmonės įsigytas serijinės gamybos priemones galbūt pardavė kaip priemones, pagamintas pagal užsakymą, ir galbūt neteisėtai pasinaudojo valstybės kompensacija, o nustatyta bazinė kaina, valstybės auditorių vertinimu, daug didesnė, nei galėjo būti. Beje, Kon­kurencijos taryba yra pripažinusi, kad Valstybinė ligonių kasa finansuoja šių priemonių įsigijimą kartelinėmis kainomis.

O už kiekvieno euro skyrimą atsako minis­tras. „Pinigų skirstymo funkcija yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl ministrai neišsilaiko“, – neabejoja penktą kadenciją Seimo Sveikatos reikalų komitete dirbantis A.Ma­tulas, beje, pats medikas.

Jo manymu, ministerijai pavestos funkcijos – formuoti politiką, skirstyti pinigus ir vykdyti steigėjo funkcijas – iš karto užprogramuoja viešųjų ir privačių interesų susikirtimą. „Realiai už kiekvieną euro skyrimą pasirašo ministras – Valstybinė ligonių kasa atlieka tik techninę funkciją. Sudaromos įvairios darbo grupės, tarybos, kurios neva priima sprendimus, bet jų nariai – daugiausia iš ministerijai pavaldžių žmonių. O kai ligonių kasa gauna tokį nutarimą, paaiškėja, kad šaltinis, iš kurio galima pirkti, vienintelis. Maža to, panaikinus apskritis ministerija tapo sveikatos įstaigų, tarp jų ir didžiausių ligoninių, steigėja, tad kyla pagunda, kuriai, matyt, daugelis neatsispiria, finansuoti savas įstaigas daugiau ar ne visai skaidriai“, – neskaidrumo schemas atskleidžia A.Matulas ir vardija pavyzdžius.

Jei ministras iš Kauno klinikų įtakos zonos, akivaizdžiai daugiau pinigų eina Kauno klinikoms, jei iš Vilniaus Santariškių klinikų įtakos zonos, tada pinigų daugiau joms. Arba štai Vilniuje yra kelios poliklinikos, kurioms vadovauja kairiosios pakraipos politikai, ir kai kurios jų gausiau lėšų gauna kasmet, o kitos visai negauna. Lėšos skirstomos ir pagal ministro vizitų grafiką: vienur ar kitur nuvažiavęs, kaip išvažiuosi nepažadėjęs skirti šimto ar dviejų tūkstančių eurų?

Valstybės kontrolieriai atkreipė dėmesį, kad Kauno krikščioniškiesiems gimdymo namams lėšos skiriamos tiesiog prabangai. Seimo narys A.Matulas pritaria: visos partijos negalėjo atsispirti tam tikrų organizacijų įtakai ir daugelį metų skyrė pinigų šiems gimdymo namams, kurie nereikalingi – Kaune yra keturios gimdymo vietos. Bet niekas nekontroliavo, kaip šie pinigai panaudojami.

Kai kur lėšomis taškomasi, o kai kur jos visai nepanaudojamos: Valstybės kontrolės departamento direktorių L.Čiaką stebina, kad greitosios pagalbos automobilių parkui atnaujinti lėšų netrūksta, bet ministerija jau keletą metų nevykdo naujų pirkimų.

A.Matulas piktinasi neūkiškumu: dešimtyje rajono ligoninių uždaryti akušerijos, traumatologijos, chirurgijos skyriai, o metai ar dveji prieš jų uždarymą ten investuoti pinigai, supirkta įranga.

Pinigų srautai priklauso ir nuo to, kuri partija valdo kurią savivaldybę: pernai tvirtinant valstybės biudžetą A.Matulas buvo suskaičiavęs, kad keturiose srityse – švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos ir kultūros – Kėdainių savivaldybė, valdoma dabar valdžioje esančių „darbiečių“, investicijų gavo daugiau nei aštuonios mažiausiai gaunančios savivaldybės kartu sudėjus.

Žinoma, pinigai – ne vienintelė priežastis, skandinanti ministrus. Jų kaitos priežastis – ir kompetencijos stoka. Deja, apgailestauja A.Matulas, pastaruoju metu buvo ministrų, turinčių tik tokį sveikatos srities suvokimą, kiek jie patys ar jų artimieji yra lankęsi poliklinikose ar ligoninėse. Dar viena problema: minis­trams jų komandą primeta partijos. „Anksčiau jose buvo profesorių, patyrusių vadybininkų, o dabar ministerijose net į viceministrus ateina jaunimas, nedirbęs jokio kito darbo, tik politikų patarėjais ar padėjėjais. Abejoju, ar 28–30 metų jaunuolis jau turėtų tam patirties, nebent turime daug vunderkindų“, – ironizuoja A.Matulas.

Jo nuomone, ministerijos funkcija turėtų būti sveikatos politikos formavimas ir kontrolė, kaip teikiamos ir finansuojamos paslaugos. Dabar ministerija neturi laiko nei politikai formuoti, nei kontroliuoti, nes užsiėmusi pinigų skirstymu. Kol Ligonių kasa buvo įstaiga prie Vyriausybės, ministerija galėjo tik politiškai, per įstatymus daryti įtaką jos darbui, bet ne tiesiogiai skirstė pinigus. Beje, anuomet ši ministerija buvo neprestižinė: kai partijos laimėdavo rinkimus, nelabai kas norėjo ją imti. Kai J.Oleko iniciatyva Ligonių kasa tapo Sveikatos apsaugos ministerijos padaliniu, ši tapo viena geidžiamiausių, bet ir viena labiausiai krečiamų politinių turbulencijų.

„Sveikatos apsaugos sistemos problemų ratas platus, lig šiol neturime moderniai funkcionuojančios sveikatos apsaugos sistemos, o ministerijos aparatas silpnokas. Tad jei ateinantysis į sveikatos apsaugos ministro postą nori ką padaryti, čia gana pavojinga zona, nes tuoj pasipils atakos, mat esama daug įvairių stiprių žaidėjų – tiek farmacininkai, tiek didžiosios Kauno ir Vilniaus ligoninės, – kurie gali būti priešiškai nusiteikę. Antra, čia didelis pavojus įsivelti į korupcinius skandalus, nes sveikatos apsaugos ministras valdo didžiulį kapšą valstybės pinigų. Tad politikas, einantis į sveikatos apsaugos ministro postą, turi būti pasirengęs arba politinei savižudybei, arba likti įvykių stebėtoju. Paprastai pasirenkamas pastarasis kelias“, – konstatuoja sveikatos apsaugos reformas tyrinėjęs Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas dr. Liutauras Gudžinskas.

Receptas sergančiai sveikatos apsaugai

„Kai pinigus skirsto ta pati institucija, kurios pavaldumo yra tuos pinigus gaunančios įstaigos, neišvengiamai paliekama daug vietos subjektyviam vertinimui. Tad reikėtų peržiūrėti tiek ministerijos kolegijos, tiek Privalomojo sveikatos draudimo fondo tarybos sudėtis ar netgi svarstyti apie nepriklausomą instituciją, kuri būtų atsakinga už lėšų skirstymą“, – siūlo Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertė Dovilė Sujetaitė.

A.Matulo įsitikinimu, savarankiška sveikatos apsaugai lėšas skirstanti įstaiga galėtų būti Ligonių kasa, o ministerijai liktų kontrolės funkcija. Beje, panaši sistema yra Estijoje, Slovėnijoje, kitose šalyse.

A.Matulo manymu, daug ką sveikatos apsaugos srityje gali padaryti privatus kapitalas, tik turi būti nustatyta aiški apmokėjimo už paslaugas sistema. Pavyzdžiui, kam vakcinas pirkti centralizuotai (ir vis jų tai per daug, tai pritrūkstame), jei tai gali daryti vaistinės? Privatininkas, jei matytų pelną, niekada jų nepritrūktų. Farmacininkas galėtų vakciną ir suleisti, kaip yra kai kuriose Europos valstybėse, kur tai priskirta prie farmacinės rūpybos paslaugų. Bet pas mus Seimas už tai nebalsavo. „Reikia peržengti per ambicijas būti reikšmingiems viską skirstant ir galbūt iš to turint asmeninės naudos“, – pabrėžia A.Matulas.

D.Sujetaitė taip pat siūlo sekti kitų šalių pavyzdžiu ir į sveikatos sistemą pritraukti privačių lėšų. Daugelyje Europos šalių – Vokietijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Suomijoje, Austrijoje, Belgijoje ir kt. valstybė ir pacientas dalijasi sveikatos priežiūros išlaidas: valstybė finansuoja tik tam tikras paslaugas ar dalį paslaugos kainos, o kitą dalį padengia pats pacientas. Tai yra ne tik papildomas sveikatos apsaugos finansavimo šaltinis, bet ir skatinimas žmonėms atsakingiau naudotis sveikatos paslaugomis, draustis papildomai.

Iškalbingas palyginimas: Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, privačių gydymo įstaigų dalis Nyderlanduose siekia 88 proc., Belgijoje – 70 proc., o šios šalys Europos sveikatos paslaugų vartotojų indekse („Euro Health Consumer Index“, 2015 m.) atitinkamai pirma ir šešta. Lietuvoje privati medicina tesiekia 8,7 proc., o vieta paslaugų kokybės reitinge – 33-ia.

Žinoma, būtina sureguliuoti visą sistemą, kad nenutiktų taip, kaip su odontologija: kas galėtų pasakyti, kodėl šios sveikatai svarbios srities medicinos paslaugos, tampančios vis sunkiau įperkamos, nė kiek nekompensuojamos iš Ligonių kasos?

Akivaizdu, kad dabartinei mūsų sveikatos sistemai finansuoti viešųjų lėšų neužtenka ir jų vis labiau trūks. D.Sujetaitė primena, kad nors sveikatos finansavimas per dešimtmetį su trupučiu išaugo daugiau nei dukart, problemų šioje srityje nemažėja. Visų pirma, žinoma, dėl sveikatos apsaugos sistemos neefektyvumo ir neskaidrumo. Bet neišvengiamai sveikatos apsaugos lėšų poreikis didės ir dėl senstančios, ilgaamžiškesnės visuomenės.

Antra, dabar valstybės lėšomis draudžiama daugiau nei pusė šalies gyventojų (apie 1,64 mln. žmonių), vadinasi, daugiau nei pusė nemoka sveikatos draudimo įmokų, o valstybei jų sveikatos draudimo įmokoms 2016 m. prireiks beveik 408 mln. eurų.

Trečia, mažėja privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėtojų skaičius – per pastaruosius dešimt metų darbingo amžiaus gyventojų sumažėjo 11 proc. Be to, brangsta medicinos įranga ir technologijos.

„Taigi lėšų poreikis didėja, o valstybės finansinės galimybės patenkinti visuomenės sveikatos priežiūros poreikius – ribotos. Tad reikia ne tik efektyviau naudoti esamas lėšas, bet ir ieškoti papildomų sveikatos apsaugos finansavimų šaltinių ir privačiame sektoriuje“, – pabrėžia LLRI ekspertė.

L.Gudžinskas priduria, kad tokiai sudėtingai ir jautriai sričiai suvaldyti reikia ir gero ministro reformatoriaus, dar prieš rinkimus sudėliotos aiškios bei visuomenei suprantamos reformų programos ir jos palaikymo aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose – tiek Seime, tiek Vyriausybėje, nes ne vieno ministro galioms padaryti nuoseklią reformą ir užtikrinti jos tęstinumą.

Štai, Seimo nario A.Matulo vertinimu, šią kadenciją sveikatos apsaugos srityje valdantieji nieko nepadarė ne tik dėl to, kad keitėsi minis­trai, bet ir todėl, kad jie vykdė viena kitai prieštaraujančią politiką: „Bandęs ignoruoti privačią mediciną V.Andriukaitis išeidamas iš darbo pasirašė, rodos, 17 įsakymų ir pareiškė, kad sistemoje įvyks negrįžtami pakitimai. Bet R.Šalaševičiūtė ištaisė jo klaidas, du trečdalius tų įsakymų panaikindama ar sustabdydama.“

Jei tos pačios partijos deleguoti ministrai nesutaria dėl koncepcijos, tai ką kalbėti apie politikos tęstinumą pasikeitus valdančiajai koalicijai. O per pusantrų metų, kiek lig šiol vidutiniškai trukdavo ministro karjera, ar juo labiau per mažiau nei aštuonis mėnesius, kiek liks trečiajam šios kadencijos sveikatos apsaugos ministrui, reformos tokioje sudėtingoje srityje, kaip sveikatos apsauga, nepadarysi.

Bet, žinoma, jokia reforma neišgelbės, jei ministrai nejaus skirtumo, kas svarbiau – Vaikų raidos centras ar koplyčia ligoninėje.