Petro Malūko nuotr.

Aušra LĖKA

„Ne, – net nelaukdamas klausimo nukerta išskirtiniausiu Lietuvos dailininku tituluojamas Šarūnas Sauka ir priduria: – Atsiprašau, tikrai nieko nebus. Atsisveikinam gražiuoju, kol gražiai kalbu, nes galiu pradėti keiktis.“ Belieka pridurti: ir kas galėtų abejoti.

Savo namų Dusetose, kur jau 26 metus jis kūrena krosnį ir tapo, duris Š.Sauka sutinka atverti tik prispaustas jo parodos, prie kurios Vilniuje jau kelios savaitės nutįsusios eilės, dienraščiui rėmėjui. Bet Dusetų privalumas prieš Vilnių, kad čia nereikia laukti 18 metų, kad pamatytum Š.Saukos kūrybą. „Čia Sauka, ir čia, ir čia“, – rodo vietos dailės galerijos direktorius Alvydas Stauskas.

P.Malūko nuotr.

Ir nors vos 240 gyventojų turinčio vieno mažiausių (šešto nuo apačios) Lietuvos miestų herbe – trys žirgai, labiau atitiktų realybę, jei šioje trejybėje būtų ne tik žirgas, su kuriuo kitonykščiams labiausiai asocijuojasi Sartų žirgų lenktynių ant ledo išgarsintos Dusetos, bet ir dar du neatsiejami Dusetų triptiko dėmenys – mūza ir žuvis. Tiesa, jei tapytume Dusetų paveikslą a la Sauka, bet ne turinio, o detalių gausybės požiūriu, jų čia būtų į valias, nes dusetiškiai tikrai „su cinkeliu“.

Dusetų triptiką verta pradėti nuo fenomenalaus fakto: gyventojų čia, kaip ir daugumoje panašių miestelių, mažėja, tačiau mažėjant gyventojų menininkų tik gausėja.

Prie Dusetų prilipusiame Užtiltės kaime, beje, keturiskart didesniame nei pačios Dusetos, gyvenantis Š.Sauka – be abejonės, pats garsiausias dusetiškių menininkas, nes ir visoje Lietuvoje garsesnių už jį kažin ar yra. Bet jis čia – ne vienintelis mūzos tarnas.

P.Malūko nuotr.

Dusetų triptikas: 1. Mūzos

Dusetų galerijos gildijos narių – apie trisdešimt: apie dvidešimt dailininkų ir apie dešimt fotografų. Ar kam tekę girdėti apie liliputinį provincijos miestelį su tokia meno žmonių koncentracija? Vos atkūrus Nepriklausomybę, kai visur galvojo, kaip pramisti, Dusetose imta steigti dailės galerija, o giliausios šių laikų ekonominės krizės metais buvo perkirpta kultūros centro atidarymo juostelė. Mažame miestelyje TOKS kultūros centras (tikrai vertas rašyti didžiosiomis raidėmis, nes jis didžiulis, prifarširuotas moderniausių technologijų) iš pradžių net pasirodė it koks provincijoje paklydęs didmiesčio moderniosios architektūros egzempliorius. Gal tai europinių lėšų, kuriomis jis pastatytas, švaistymas, nes kam tokie rūmai miesteliui, kuriame gyvena 240 žmonių (šiandien jau gal net mažiau, nes naujausiame laikraštyje „Dusetos“ – ir jį miestelis turi – skelbiama, kad iš Dusetų anapilin iškeliavo dar keturi dusetiškiai)?

P.Malūko nuotr.

Kultūros centro Dusetų dailės galerijos (toks susijungusių kultūros centro ir dailės galerijos oficialus pavadinimas) vadovas dailininkas ir fotografas A.Stauskas pirmas, bet tikrai ne paskutinis Dusetose pirmiausia pataiso: Dusetos – ne miestelis, o miestas, mat turi miesto statusą. Bet nuo gimimo dusetiškis pripažįsta: per pastaruosius du šimtmečius Dusetose niekada nebuvo tiek mažai gyventojų. „Dusetos nyksta kaip ir visos Lietuvos miesteliai – tyliai ir graudžiai. Kai mokiausi mokykloje, joje buvo 800, dabar apie 300 vaikų“, – apgailestauja A.Stauskas.

Pačiose Dusetose gyventojų mažiau nei gimnazijoje mokinių, mat šie suvažiuoja iš visos Dusetų seniūnijos, kuriai priklauso aplinkiniai kaimai bei gyvenvietės, pavyzdžiui, prie Dusetų prilipęs Užtiltės kaimas, kuriame gyvena per tūkstantį žmonių.

Bet – unikalu – Dusetose ne tik dar išgyvenusi gimnazija, bet ir meno mokykla – savarankiška, ne rajono meno mokyklos filialas, nes savarankiško statuso praradimas dažnai ženklina agonijos pradžią. O į praėjusią savaitę kultūros centre vaidintą Kauno dramos teatro spektaklį susirinko beveik 200 žiūrovų – ir ne dykai, o pirkusių 6 eurus kainavusį bilietą.

„Svarstėme, ar surinksime tiek, bet jei geras renginys, atvažiuoja ir iš kaimyninių kaimų ar net iš Utenos, Zarasų, Ignalinos, Rokiškio – gerai, kad esame 35–40 km nuo šių miestų, tad toks spindulys – mūsų veiklos zona“, – skaičiuoja A.Stauskas.

Juolab ir tokio didžiulio – 1,3 tūkst. kv. m ploto su 14 darbuotojų – kultūros centro kaip Dusetose kiti gali tik pavydėti. 250 vietų salėje vyksta koncertai, spektakliai, o per visą scenos langą nuleidus ekraną dusetiškiai, kaip kokie sostinės kinomanai, čia žiūri „Kino pavasario“ filmus. Žiūrovų salės kėdžių konstrukcija tokia, kad jos gali „suvažiuoti“ padarant erdvę šokių pasirodymams ar čia rengiamoms tarptautinėms šaškių varžyboms.

P.Malūko nuotr.

„Stengiamės, kad čia būtų visko – ir popso, ir teatro, ir klasikinės muzikos, ir paskaitų. Turime ugdyti tam tikrą estetinį skonį. Klasikinės muzikos koncertai būna ir be bilietų, kad žmonės tik ateitų. Kai išgirsta gyvą grojimą, sako, negalvojom, kad klasikinė muzika taip įdomu“, – džiaugiasi A.Stauskas.

Ne kartą Dusetose lankėsi sostinės teatras „Lėlė“. Dabar buvo atvažiavęs beveik savaitei – ne tik vaidino, bet ir surengė lėlių parodą, edukaciniuose užsiėmimuose vaikus mokė pasigaminti lėles.

Štai kokia vien praėjusios savaitės renginių išklotinė: antradienį Kauno dramos teatras, ketvirtadienį spektaklis vaikams, penktadienį giesmių popietė – vietos chorų pasirodymai, dar vyko visuotinis regiono neįgaliųjų draugijos susirinkimas, vietos saviveiklininkų repeticijos.

Bet nors ir bilietus į renginius pardavinėja, ir nuomoja salę, ir konkursus dėl įvairių projektų finansavimo laimi, centras iš šių lėšų neišsilaikytų – tai Zarasų savivaldybės įstaiga ir pagrindinės išlaidos apmokamos iš jos biudžeto.

A.Stauskas juokiasi prisiminęs, kaip jo klasės draugas, apžiūrėjęs dar tada tik statomus kultūros rūmus, pasakė, puiku, tik viena bėda: kad taip Dusetose gyventų nors 15 tūkst. gyventojų.

Tad, žinoma, Virgilijų Noreiką ar fortepijono virtuozą iš JAV Aleksandrą Palei, į kurio koncertą Vilniuje nebuvo lengva patekti, kitas įžymybes atboginti į geografiniu požiūriu gilią provinciją – įspūdinga. Bet kaip rasti dvi šimtines provincijos žmonių, kurie nuo parduotuvių prekystalių ar galvijų aplinkiniuose kaimuose atsitrauktų paklausyti klasikinės muzikos ar ateitų į dailės parodą?

P.Malūko nuotr.

Į šį retorinį klausimą A.Stauskas turi konkretų atsakymą: nuo 1972-ųjų beveik 30 metų Dusetų mokykloje buvo sustiprintas dailės mokymas. Viskas prasidėjo nuo asmenybių: į mokyklą atėjo dirbti menotyrininkas Raimondas Gapšys, dabar jau 75-erių garsus dailės pedagogas, ir ėmėsi iniciatyvos sustiprintai mokyti vaikus dailės. Taip į Dusetas atvažiavo dailininkai Romualdas Pučekas, grįžo mokytojauti tuometį Dailės institutą baigę bendraklasiai Eugenijus Raugas ir A.Stauskas, kiti. Mokykloje dailės mokė šeši septyni mokytojai, buvo po penkias šešias dailės pamokas per savaitę, per dailės pamokas klasės net buvo dalijamos – dalis mokėsi tapybos, kiti keramikos ar menotyros.

P.Malūko nuotr.

Sustiprinto dailės mokymo mokykloje tikslas buvo ne parengti dailininkus profesionalus, o ugdyti visapusiškai išsilavinusius žmones, turinčius gerą dailės krypties išprusimą. Kai apie 2000-uosius sustiprintas dailės mokymas buvo panaikintas, nes „neįsirašė“ į naują reformą – profiliuotą mokymą, kad neišnyktų dailės tradicijos, prie Dusetų muzikos mokyklos įsteigtas ir dailės skyrius. Dabar muzikos skyriaus moksleivių gal 70, dailės – per 100, vadinasi, daugiau nei kas antras gimnazijos moksleivis dar mokosi ir menų. Meno mokykla gyvuoja, nes dabartinės moksleivių kartos tėvai baigę sustiprintą dailės mokymą, tad ir savo vaikus nori lavinti.

„Tai ir yra atsakymas, kodėl Dusetose nieko nestebina čia dešimtmečius kuriantys menininkai, jų plenerai, stovyklos ar 20 metų veikianti dailės galerija. Nuo mažens lavinta žmonių karta meną priima natūraliai, kaip esybę, ir taip nori lavinti ir savo vaikus“, – neabejoja A.Stauskas. O nuo mažens su dailės pasauliu gyvenantiems žmonėms nesvetima bus ir muzika ar teatras. Atrodytų, paprastas receptas ugdyti kultūringus žmones. Gaila, kad nedažnas.

Mokyklos dailės mokytojai tapo ir pamatu Dailės galerijai, prieš du dešimtmečius prasidėjusiai nuo kuklių parodėlių deputatų kambaryje seniūnijoje. Galerija sutraukė ir Dusetų krašte gyvenančius, ir iš čia kilusius ar čia sodybas turinčius menininkus. Šarūnas ir Nomeda Saukos čia grįžo į Nomedos senelių namus. Š.Sauka Vilniuje 18 metų savo parodos nerengė, o Dusetose surengė ir personalinę, ir visada dalyvauja metinėse parodose, kur eksponuoja savo didžiules drobes, pasak A.Stausko, ribojamas vieno parametro, kad pro trobos duris tilptų. Beje, visa Saukų šeima – meno žmonės: gimnazijoje dailę dėstanti Nomeda – tapytoja, Saukų duktė Monika menotyrininkė, sūnus Mykolas – skulptorius, jo darbas – dar viename mažam miesteliui unikaliame objekte – skulptūrų parke, įrengtame ten, kur lig tol buvo dusetiškių morkų ir burokėlių lysvės.

Keramikai Violeta ir Virgilijus Gasparaičiai atsikėlė į sodybą prie ežeriuko Antažiegės kaime iš Vokietijos, Leipcigo. Skulptorius ir tapytojas Algirdas Gaižauskas į Dusetas atsikraustė iš Vilniaus.

Prie Dusetų menininkų gildijos prisidėjo grafikas Arvydas Každailis, Fausto Kiršos tėviškėje netoli Dusetų praleidžiantis didžiąją vasaros ir rudens dalį, ir prie Dusetų sodybą turintis stiklo menininkas iš Panevėžio Remigijus Kriukas.

Bene tituluočiausia Dusetų fotografė – dailės galerijoje dirbanti Normantė Ribokaitė, surengusi 19 personalinių parodų ir laimėjusi daugybę Lietuvos ir tarptautinių fotografijos laurų.

Taip pamažu kūrėsi Dusetų fenomenas: gyventojų mažėjant menininkų vis daugėjo.

Beje, Dusetų kraštas – visais laikais buvo mūzų palytėtas: iš čia kilę poetai Paulius Širvys, Antanas Vienažindys, Antanas Strazdas, kalbininkas Kazimieras Būga, kompozitorius Juozas Gruodis. Dabar Dusetas garsina dusetiškiai broliai aktorius Algis Latėnas ir kompozitorius Faustas Latėnas.

Mūzos dosnios Dusetų kraštui: liaudies meną čia kuria ir kitus jo moko amatų centrą Dusetose įsteigęs medžio skulptorius Erikas Čypas. Akordeonus čia plėšo Juozo Švedo vadovaujami muzikantai. O kaip tiksliau nei „Atgaiva“ galėjo pasivadinti literatų klubas.

Dusetų triptikas: 2. Žirgai

Dusetų dailės galerijoje atidaryta tradicinė, šiemet dešimtoji, žirgo dailėje paroda liko vienintelis Sartų šventės ženklas: žiema pajuokavo nutirpdžiusi ledą – lenktynių nebus. Tad vis tiek susiruošusiems šį savaitgalį paiškylauti Dusetose teks tenkintis tapytais žirgais.

Pasakoti apie Dusetas nepaminint žirgų – tas pats, kas iš Paryžiaus panoramos ištrinti Eiffelį. Juk būtent šimtametės žirgų lenktynių tradicijos išgarsino Dusetas toli už nedidelių miestelio ribų, jas kartą per metus, Sartų lenktynių dieną, pagal gyventojų skaičių praplėsdama iki didmiesčio, ne ką mažesnio nei Alytus – Dusetų seniūnas Saulius Kėblys pasakoja, kad rekordinis lenktynių žiūrovų būrys buvęs per 50 tūkst.

Bet Dusetose žirgai – ne tik Sartų lenktynėse: čia jų visur apstu – nuo žemaitukų Sartų žirgyne iki raudonų žirgų trijulės Dusetų herbe, medinių ar akmeninių miestelio skulptūrų parke ir dailės galerijoje. Planuota jų išskaptuoti ir iš ledo, bet jo neliko net lenktynių trasai hipodrome.

Pasak seniūno, lenktynes ant Sartų ežero ledo jau reikia užmiršti visam gyvenimui. Anksčiau buvo šaltesnės žiemos, ir tai traktorius kartą atvažiavo valyti trasos, įlūžo ir paskendo. Ežeru pratekanti Šventosios upė plauna ledą iš apačios, tad nebūtų rizikos, jei ledo storis siektų kokius 45 cm, o sausio pabaigoje tebuvo 18 cm.

Besirengdami lenktynėms tris savaites kasdien iš Sartų ežero dusetiškiai traukė vandenį ir pylė ant hipodromo tako. Bet dvi dienos lietaus niekais paleido visą darbą. O žirgai brangūs, kas rizikuos juos paleisti į tokią „pliūrą“, likusią iš tako. Kaip ir neberizikuoja leisti nemokantiems vadelioti. „Nereikia daryti parodijos. Brazauskas parodė „pavyzdį“ – daugiau niekas nebando“, – į klausimą, ar prasineša kada su žirgeliu lenktynių trasa, atsako seniūnas, primindamas Algirdo Brazausko fiasko, kai jis, panoręs išbandyti savo gebėjimus vadelioti, įlėkė į žiūrovų tribūną.

Tad šiemet ir pora ristūnų, Lietuvos žirgyno Sartų skyriuje rengęsi startams ant ledo, liks neparodę, ką geba.

Bet didžiajai daugumai Sartų žirgelių lenktynės nė motais – žirgyne auginami žemaitukai netinkami varžytis su ristūnais, nes ne tokie greiti, nors nuo jų Sartų lenktynės ir prasidėjo – ūkininkai suvažiavę su savo darbiniais arkliukais ir lenktyniaudavę ant Sartų ežero. Tiesa, prieš porą metų buvo ir specialus tik žemaitukų važiavimas.

Iš viso šiandien Sartų žirgyne žvengia 204 žirgai, iš kurių 196 žemaitukai. Monopolis, Maršrutas, Moskitas – vardai suteikiami pagal mamos vardo pirmą raidę, tad žirgyno darbuotojams tenka būti krikštatėviais, o „broliukams“ ir „sesutėms“ sugalvoti vardus iš tos pačios raidės reikia fantazijos.

Žirgyno misija, remiama ir valstybės, išlaikyti žemaitukų veislės genofondą. Specialistai įvertina kiekvieną žirgelį, ir kergiami tik geriausi, kad būtų išsaugota lietuviška veislė.

Bet ne tie laikai, kai žemaitukais lietuviai nuo Baltijos iki Juodosios jūros nujojo, ir ne tie, kai tvirtą, ištvermingą, nereiklų pašarui, nediduką – apie pusantro metro ūgio žemaituką darbui pirko.

Žirgyno vadovas Kęstutis Svilas, žirgyne dirbantis jau 35 metai, pasakoja, kad dabar jų paklausa sumažėjusi – per metus parduoda apie penkiasdešimt, daugiausia nebe ūkininkams, o kaimo turizmo sodyboms, daugiau pramogai. Vienas žemaitukas kainuoja iki tūkstančio eurų.

Žirgai, galima sakyti, dusetiškiams duoda ir darbo. Neskaičiuojant Dusetų menininkų darbo valandų juos kuriant iš molio, medžio, akmens, metalo ar tapant drobėje ir visų Dusetų žmonių triūso rengiantis Sartų lenktynėms, žirgai – nuolatinis darbdavys dešimčiai dusetiškių: tiek jų dirba Sartų žirgyne.

Dusetų triptikas: 3. Žuvys

Bet didžiausias Dusetų darbdavys – žuvys. Ne, turiu galvoje ne ant ežerų ledo sutūpusius žvejus ar šiltesniu metų laiku iš valtelių nukarusius meškerykočius, nors ežerai apie Dusetas net oficialiai taip ir vadinami – žvejų rojus. Ir čia ne kokia metafora – Dusetos laimėjo Aplinkos apsaugos ministerijos „Žvejybos rojaus“ konkursą ežerams įžuvinti.

Pusšimtį dusetiškių visus metus maitina „Vasaknų žuvys“. Tai didžiausia ir sparčiausiai besiplečianti seniūnijos įmonė ir, kaip pasakoja prieš trisdešimt metų ją įsteigęs Algirdas Šiukščius, sustoti neketinama. Štai pernai su europinių fondų pagalba pastačius žuvies cechą čia žuvys pereina visą ciklą – nuo inkubatoriaus iki stalo. Planuojama pirkti įrangą kulinarijos cechui, iš savo išaugintų žuvų gaminti kulinarinius gaminius, konservus.

Cechas perdirba tik pačių užaugintą žuvį, o asortimentas tikrai didelis – eršketai, upėtakiai, plačiakakčiai, karpiai, amūrai, seliavos. Naujausia įranga, pavyzdžiui, filetavimo mašina – čekšt, ir nukerti žuviai galvą, specialiu šepečiu išvalomi viduriai, šeimininkių svajonė – aparatas kaulams išimti, moderni rūkykla. Kur įmanoma, procesai kompiuterizuoti. Beje, į cechą žuvis patenka po dviejų savaičių dietos: pasirodo, tiek nemaitinta žuvis išskirtinai gardi, kuo nė neabejoja nuolatiniai jos pirkėjai firminėse „Vasaknų žuvų“ parduotuvėse Utenoje ir čia pat, Vasaknų, kaime.

Dabar Vasaknų žuvys auga 480 ha užimančiuose savuose ir dar 640 ha išsinuomotuose tvenkiniuose ir visur – natūraliame tekančiame vandenyje: pavasarį tvenkinius užpildo vandeniu iš Indrajų ežero, iš Šventosios, o rudenį jį išleidžia atgal. A.Šiukščius sako, kad tokiame vandenyje užaugintų žuvų skonis nepalyginamas su išaugintos recirkuliacijos sistema veikiančiuose tvenkiniuose.

Auginti žuvis – ne taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. A.Šiukščius pasakoja, kad pirmiausia mailius įleidžiamas į nedideles talpas paaugti, o pavasarį žuvininkams sava sėja – mailius vežamas į „pradinukų“ tvenkinius. Čia per vasarą maitinamos žuvytės rudenį vėl sugaudomos ir vežamos žiemoti į kitas talpas, iš kurių pavasarį perkeliamos jau į dvimečių žuvų tvenkinius. Rudenį žuvys vėl išgaudomos ir dar kartą peržiemojusios patenka į „ganyklas“, kur trejų metų žuvis jau tinkama prekybai. Maža to, jei kokia liga, tenka imtis profilaktinio gydymo, nes kiekvienai žuvytei, kaip žmogui ar gyvuliui, nesuleisi vaistų.

Žuvį nelengva ne tik užauginti, bet ir parduoti. „Atsirado rinka, sako, duok šimtą tonų. O juk žuvies neužauginsi per metus – reikia trejų, tad reikia turėti ir metinukų, ir dvimetinukų, ir jau trimečių – visą įsuktą ratą“, – žuvų verslo specifiką atskleidžia „Vasaknų žuvų“ vadovas ir savininkas.

Per metus įmonė parduoda gyvų karpių apie 400–500 t, eršketų apie 100 t. Beveik pusė karpių keliauja į Lenkiją, kur tradicinis lenkiškas karpis ant kalėdinio lenkų stalo dažnai būna vasakniškis.

Ar kiaurą dieną aplink žuvis besisukiojančiam „Vasaknų žuvų“ vadovui dar norisi žuvį valgyti? „Ir pats su meškere ant ledo ir šiemet sėdėjau, ešeriukų sugavau, moku žuvį ir sutvarkyti, ir pagaminti, ir valgyti mėgstu“, – sako ne tik stambiausias Dusetų seniūnijos darbdavys, bet ir renginių, įvairių iniciatyvų rėmėjas. Beje, vien naujasis cechas atsiėjo apie 2 mln., dar skaičiuojant litais, iš kurių europinės paramos tebuvo 300 tūkst., kitus reikėjo pridėti savus. Bet A.Šiukščius juokiasi paklaustas, ar žuvys jį padarė milijonieriumi – sako, ką uždirba, tą investuoja ir dar kiek prisideda paremdamas Dusetų mokyklą ar renginius. „Juk savas kraštas“, – savo dosnumą paprastai motyvuoja verslininkas.

Ypatingos Dusetų žmonos

Vis dėlto Dusetų vaizdą sunku įtalpinti į triptiką – tam labiau tiktų garsiausio dusetiškio Š.Saukos paveikslų formatas ir detalių įvairovė. Beje, vaikštinėdama po miestelį nejučia dairiausi atpažįstamų iš jo paveikslų veidų – jei jau vištas dailininkas tapo „iš natūros“, tai žmonių figūroms juo labiau turėtų kas pozuoti tais retais atvejais, kai žmogus Š.Saukos paveiksle – ne jo paties veido. Bet tapytojo modelių sutikti neteko.

Kaip ir apskritai miestelio gatvėse sutikome vos vieną kitą žmogų. Vis dėlto nors nuo XVI a. pradžios minimos Dusetos dabar akyse nyksta, bet tai tikrai ne kaimas, o miestas: čia centrinėse gatvėse net senesnės statybos namai – miestietiški, dideli – ne įprastiniai miestelių tvoromis atsitvėrę privatūs namukai su darželiu į paradinę pusę ir daržo lysvėmis bei vištide į vidinę. Seniūnija gavo net 11,4 mln., skaičiuojant litais, vien vandentiekio ir nuotekų sutvarkymui, tad namelių su širdele čia irgi nereikia dairytis.

Beje, seniūnas išduoda paslaptį, kaip Dusetoms pavyksta gauti ES pinigų: sako, kur reikia, mes – kaimas, kur reikia – miestas, tad pavyksta pasinaudoti visomis įmanomomis programomis. Jau dešimtmetį čia seniūnas S.Kėblys džiaugiasi ir dusetiškių vienybe: kiti panašaus dydžio miesteliai suskilę į kelias bendruomenes, o čia veikia štai tokia – Dusetų seniūnijos ir parapijos bendruomenės santalka.

Beje, Dusetose ir pramogos – miestietiškos: čia ne tik klesti menai, bet yra ir teniso kortai, gal čia auga ir Lietuvos futbolo viltys, bent jau mergaičių futbolo žvaigždžių čia esama nacionalinės reikšmės. O sporto tradicijos – ne ant pliko lauko: aktyvaus sporto klubo „Ainiai“ ištakos – nuo 1963 m., kai čia buvo ištisas melioratorių miestelis su sportiškais vyrais.

Vis dėlto iliuzijų, kad Dusetos vėl taps miestas ne tik pagal oficialų statusą ar kad susigrąžins sovietinės okupacijos metais trumpai turėtą rajono centro poziciją, neturi niekas. Ironizuojant galima sakyti, kad čia perspektyviausias Franko Kruko verslas: miniatiūriniame miestelyje – net dvi šarvojimo salės. Nenuostabu: per visą seniūniją pernai gimė 5, o mirė 56 žmonės. Prieš devynerius metus visoje seniūnijoje gyveno 3,4 tūkst., o dabar 2,5 tūkst. gyventojų. Beje, net beveik penktadalis darbingo amžiaus žmonių – bedarbiai ir, neabejoja seniūnas, dalis jų – ne todėl, kad darbo nėra.

Tiesa, vasarą Dusetose gyventojų skaičius beveik patrigubėja, kai prie ežerų į savas ar kaimo turizmo sodybas sulekia gamtos pasiilgę didmiesčių žmonės. Bet tiek tos lietuviškos vasaros – nebent jei visuotinis klimato atšilimas prailgins gero oro sezoną. O Sartų lenktynės tik vienai dienai per metus Dusetas padaro visos Lietuvos žiemos sostine. Bet va palijo kelias dienas – ir po sostinės šlovės.

Juokaujant galima sakyti, kad ne sezoninių, o nuolatinių gyventojų Dusetoms prisivilioti kol kas sekasi tik dusetiškių moterų dėka. Juk net garsusis Š.Sauka čia, kaip sakoma, užkuriomis: Dusetos – jo žmonos gimtinė. N.Saukienė, taip pat dailininkė, mokanti dailės Dusetų gimnazijoje, pasakoja, kad čia gyveno jos seneliai, o Dusetos buvo miestelis su normalia ligonine, kurioje buvo ir chirurginis skyrius, ir gimdymo namai, kur ir ją pačią pagimdė. Nors paskui Nomeda gyveno Vilniuje, ten baigė mokyklą, tuometį Dailės institutą, o jos mama lig šiol Vilniuje tebegyvena, bet tais laikais tokiems kaip jiedu su vyru, baigusiems institutą, gauti butą Vilniuje nebuvo galimybės. Tad išvažiavo vienai vasarai į Dusetas ir liko – dabar jau bus 26 metai, tiek pat, kiek sūnui.

Planavo – kai vaikams reikės eiti į mokyklą, išvažiuos. Bet paskui nutarė, kad pradinę vaikai gali baigti ir čia, juolab čia ramiau, saugiau. Bet abu vaikai čia baigė ir vidurinę mokyklą, kurios mokytojai geri, vaikai valstybinius egzaminus šimtukais išlaikė.

„Ir vis atrandam pasiteisinimų nieko nekeisti. Toks laikinumo jausmas – tarsi gyvenam laikinai, tad nieko labai keisti nereikia. Taip, matyt, ir nugyvensim, – šypsosi N.Saukienė. – Jaunimui čia nyku, nebent vasarą linksmiau, kai galima maudytis. Bet mes turime savo kampą, turime kur dirbti, mums daugiau nieko ir nereikia.“

Juk visur žmonės gyvena. Vilniuje mano, kad provincija – kaimiečiai, runkeliai. Bet jei gyveni ten, kur runkeliai, nebūtinai runkeliu tapti. „Čia labiau širdingi žmonės, jei tau reikia, atrakins vaistinę ir sekmadienį. Tas tai nuostabu“, – sako N.Saukienė.

Kita dusetiškė čia prisiviliojo kitos srities įžymybę – parasparnių čempioną Tadą Grinevičių, greitai tapusį čia savu. Net bažnyčios klebonas surengia parasparnininko sveikinimus naujų pergalių proga, mat jis – ir bažnyčios choro giedotojas.

Dusetose, žmonos gimtinėje, dabar gyvena ir septyniolika metų Lietuvos generalinei urėdijai vadovavęs Benjaminas Sakalauskas, dabar Rokiškio urėdas. Galima sakyti, kad ir Vilniuje dirbdamas viena koja jis buvo likęs čia, beveik kas savaitgalį važiuodavęs į prie Dusetų puoselėjamą sodybą su žvėrinčiumi. Prieš penkiolika metų B.Sakalauskas čia atsivežė pirmuosius kelis dėmėtuosius, kelis tauriuosius elnius, dar danielių ir muflonų. Dabar žvėrinčiuje apie keturiasdešimt gyventojų – ne tik paganyti akis šeimininkams ir su ES fondų parama įrengtos jų kaimo turizmo sodybos svečiams – dalį žvėrių Sakalauskai parduoda. Auga danielių paklausa ir ne tik dėl mados juos auginti – kai prasidėjo šernų ligos, medžiotojai danielius išleidžia į savo medžioklės plotus.

Tiesa, nei kaimo turizmo, nei žvėrinčiaus aritmetika pliuso neduoda, skaičiuoja urėdas, bet, sako, atgaiva – žiūri į žvėris ir viskas, kas susikaupia per savaitę, atlėgsta.

Beje, B.Sakalauskas iki karjeros Vilniuje buvo Zarasų rajono meras. Grįžęs į Dusetas jis vėl išrinktas į Zarasų rajono tarybą, net į merus kalbino pretenduoti, bet jis pats tokių planų neturėjęs, sako, dabar taryboje atstovaująs kaimiškajai rajono daliai, siekia, kad renginiai ir pinigai nenusėstų tik rajono centre. O dusetiškiai, jo vertinimu, net aktyvesni už pačius zarasiškius. Dusetose ne tik įsteigta pirma provincijoje dailės galerija – ir Sąjūdį bene vieni pirmųjų rajone įsteigė, ir Nepriklausomybės laikų paminklą atstatė.

Beje, B.Sakalauskas – ir su jo paties pagalba sukurtos dailės galerijos fotografų gildijos narys. Pirmą fotoaparatą „Zorkij“ –  nenaują, bet neprastą – tėvukas nupirko, kai jis buvo kokių šešiolikos, šeimai gyvenant tremtyje Sibire. O prieš kokius penkerius šešerius metus vėl paėmė fotoaparatą į rankas. Aistringas medžiotojas dabar pasakoja, kaip nuo kokios trečios nakties iki paryčių gali budėti krūmuose, kad fotoobjektyvu sumedžiotų gerą kadrą.

Štai tokius neeilinius vyrus kaip Š.Sauka, T.Grinevičius ar B.Sakalauskas ir kitus užkuriomis į Dusetas atvežusios dusetiškės, matyt, – tikrai neeilinės moterys: priešingu atveju už ką jas kasmet vyrai tradicinėse tarptautinėse žmonų nešiojimo varžybose ant rankų temptų?

Bet negali dėti vilčių vien į tai, kad dusetiškės čia parveš gyventojų. Tad Dusetų seniūnas tikisi, kad bent jau dešimt penkiolika esamų padės sulaikyti nuo išvažiavimo planuojamas statyti mėsos ir pieno apdirbimo cechas. Gal prie vietos žmonių gerovės prisidės, jei bus patenkinta Dusetų ir kelių aplinkinių vietovių paraiška gauti turizmo traukos vietovės statusą. Tiesa, dar reikia prie Sartų ežero įrengti kempingą, dviračių, riedučių, pėsčiųjų takus, apšvietimą.

O pramogoms ir linksmybėms dusetiškiams fantazijos netrūksta: kas vidurvasarį čia net tris dienas skamba kraštiečių šventė su muzika, fejerverkais, sporto varžybomis, prieš porą metų Dusetos garsėjo ir vėžių gaudymo varžytuvėmis.

Ką švęsti dusetiškiai turi. Kad tik liktų kam švęsti.

Valytoja Polia – praktiškai pagrindinis žmogus prokuratūroje. Gydytoja bėga pas būrėją pagalbos, kad ši atkerėtų anūkę – ir tai pavyksta! Vyrukas netyčia nusidažo plaukus raudonai – juoko pusvalandžiui. O visa esybe vadui Stalinui atsidavę čekistai gelbsti jo gyvybę. Jei pagal rusišką produkciją lietuviškuose TV kanaluose bandytume iššifruoti Rusiją, ji – banditų, būrėjų, humoristų ir už savo vadus gyvybę atiduoti galinčių patriotų šalis. Jai propaguoti Lietuvos televizijos darbo dienomis skiria per 26 valandas, kai kurios – apie pusę savo eterio laiko.

Aušra LĖKA

Jau švintant kai kurie lietuviški TV kanalai prabyla rusiškai, lyg Lietuva vis dar būtų viena iš penkiolikos SSRS „respublikų-se­sių“, o ne beveik 26 metai nepriklausoma valsty­bė su valstybine lietuvių kalba, dvylikti metai ES ir NATO narė.

BTV rusiškai atveria burną 7 val. 15 min. ir ne­­nutyla ilgiau nei 7 val. „Lietuvos ryto“ TV ru­­siš­kai su penkiolikos minučių pertrauka kalba pusseptintos valandos nuo 9 val. 25 min. iki 16 val., paskui trumpi atokvėpiai – ir vėl valandos ar dviejų trukmės rusiško gyvenimo būdo ataka, supinta iš kriminalų, mistikos, politikos ir juokų, kartais iš visai nejuokingų dalykų.

„Lietuvos ryto“ TV ir BTV darbo dienomis kasdien (skaičiuojant su kartojimais) rusiškos produkcijos transliuoja apie 10 val., TV6 – po 4, TV1 – valandą su trupučiu.

Sovietinės okupacijos metais ausiai buvo įprasta iš televizoriaus ekrano rusiškai girdėti „Go­vorit i pokazyvajet Moskva“ („Kalba ir ro­do Maskva“). Apie ką Maskva vis dar „govorit“ ir ką „pokazyvajet“ šiandien laisvos Lie­tuvos TV kanaluose?

Kalba, žinoma, niekuo nekalta, o rusai yra sukūrę tikrų ekrano šedevrų. Tačiau surusėjusios kai kurios Lietuvos televizijos populiarina ne juos, o pigius rusiškus čiulpinukus su neaiškaus veikimo įdaru.

„Lietuvos ryto“ TV Sausio 13-ąją – apie Staliną

Praėjusios savaitės rusiškasis lietuviškų TV kanalų meniu išsiskyrė viena premjera: kitą die­ną po kruvinosios Sausio 13-osios ketvirčio am­žiaus sukakties minėjimo „Lietuvos ryto“ TV debiutavo rusiškas serialas „Nužudyti Sta­li­ną“ (2013 m.) apie sovietinį rusišką patriotizmą gelbstint didį vadą „tovariščių“ Staliną nuo fa­šistų vokiečių abvero sąmokslo ir apie Ru­sijos pergalę, nuo kurios Lietuvai pavyko išsiva­duoti tik prieš ketvirtį amžiaus. Na, galima sakyti, sukakčiai pritaikyta premjera.

„Lietuvos ryto“ TV eteryje tai jau antras is­torinis kriminalinis serialas: dar rodomas vi­sai naujas, 2015-ųjų „Leningradas. Pokario gat­vės“. Originalus kriminalinio serialo pavadinimas tiesiog „Leningradas-46“, vietoje brūkšnelio dedant raudoną penkiakampę žvaigždę. Se­riale – sovietinės NKVD kova su karo nusikaltėliais ir pokarinio Leningrado banditais. Fil­mas, kaip ir rašoma anonsuose, prikausto dė­mesį. Bet kiek jis atitinka istorinę tikrovę?

„Lietuvos ryto“ TV siūlo ir šių laikų krimina­linį serialą, beveik, kaip dainavo Vladimiras Vy­sockis, „Krome mordabitija nikakich čudes“ („Iš­skyrus snukių daužymą, jokių stebuklų”). Bent jau kalinių ir banditų muštynės „Ku­li­nare“ (2012 m.) rodomos labai jau išsamiai.

Rusiškos komedijos žanrą šiame kanale re­prezentuoja „80-ieji“ (2011m.) – sovietinio gy­ve­nimo nostalgija persmelkta meilės trikampio istorija su daug alkoholio ir muštynių.

Amerikiečių serialą „Dingę“ kopijuojanti ru­siškoji „Paslapčių sala“ (2011 m.) irgi neapsi­eina be rusiškos specifikos: ru­sams atsidūrus negyvenamoje saloje nesunku įtarti sąmokslą, mat čia rado paliktus naujus di­delio dydžio batus, o Maskvoje užsilakstė, kol tokius pavyko gauti.

Kitas vakarietiškų serialų rusakalbis klonas – „Moterų daktaras“ (Ukraina, 2012 m.) – dar vie­na iliustracija, kaip skiriasi rusiška/uk­rai­nie­tiška ligoninė nuo vakarietiškų. O jei kas pyksta ant savo viršininko, serialą verta pasižiūrėti ir palyginti saviškį su „Moterų daktaro“ ligoninės sovietinio sukirpimo vyr. gydytoja. Gal bent kiek atslūgs pyktis ant savo vadovo.

LNK ir TV3 grupėse rusiškai kalba nereprezentaciniai kanalai

Iškalbingas faktas: LNK grupė savo pagrindi­niame kanale rusiškos produkcijos nuolat ne­rodo, nors, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojo Nerijaus Maliukevičiaus skaičiavimais, 2007 m. sausį per savaitę rodė jos apie 10 val. TV3 anuomet jos rodė apie 8 val., dabar dar­bo dienomis nerodo visai, tik savaitgaliais eli­tiniu laiku – prieš pat žinias imasi mistikos: ro­­do 1 val. 45 min. trukmės rusišką „Eks­tra­sen­sų mūšį“, tituluotą paranormalių tyrimų lai­da. Beje, savaitgaliais rusiškai mažiau girdėti vi­suose kanaluose, gal jaučiant bent kokį susivokimą, ką dera rodyti, ką ne.

Bet didžiosios komercinių TV kanalų grupės rusišką produkciją ištrėmė į savo mažesnius – TV3 į TV6, o LNK rusiškai užtvindė TV1 ir BTV, kuri tarp lietuviškų kanalų pirmauja pagal rusiškos produkcijos kiekį, kai kuriomis savaitės dienomis BTV ji užima pusę eterio.

BTV eteryje lojantis vokiško policijos šuns Rekso rusiškas giminaitis Muchtaras – vokiškas aviganis, bet vokiškos policijos tvarkos „Much­taro sugrįžime“ nėra. Kriminalinis scenarijus prifarširuotas rusų gyvenimo aktualijomis, pavyzdžiui, viršininkui nuo kebabo susuka pilvą, todėl jis negali eiti į aukštosios mados savaitę, į kurią jam kažkodėl atnešė nemokamus kvietimus, kurie buvo pasimetę tarp rietuvės knygų ir popierių.

„Muchtaro sugrįžimo“ Rusijoje nufilmuota dešimt sezonų, po 96 serijas per vieną, bet mums iki paskutiniųjų dar ilgai laukti. Beje, 2004 m. sausį debiutavusio serialo pirmasis se­zonas buvo nufilmuotas Maskvoje, paskui filmuota Kijeve, tačiau, kaip rašoma rusiškuose se­rialo pristatymuose, „dėl politinės situacijos Uk­rainoje“ dešimtasis sezonas jau filmuotas Mins­ke.

Kitas kriminalinis serialas – „Prokurorų pa­tikrinimas“ (2011 m.) pristatomas kaip detektyvinė realybės drama, patraukianti įtemptu ir labai gyvenimišku siužetu. Bet jį būtų galima priskirti ir prie juodojo humoro kategorijos. Pro­kuroras, kimšdamas „beliašą“, gatvėje ap­klausia moterį, kurios sūnus ką tik žuvo avarijoje. Bet ir kiti, tiriantieji tragedijas, kai kažkas lazerio spinduliu vis trumpam apakina vairuotojus, todėl kraupiose avarijose žūva daug žmo­nių, labai jau neskaniai juokauja. Maža to, vienas prokuroras užsnūdo valgykloje, nes nak­tį kergė savo augintinį, ir paskui visaip vengė imtis bylos, nes taip ir pramiegojo visą darbo dieną. Kitas darbo vietoje paskendęs pažinčių portaluose. Pagaliau paaiškėja, kad „lazerininkai“ – tai patys milicininkai, kurie užpyko dėl per mažų premijų, todėl nutarė lazeriu trumpam apakinti vairuotojus, kad šie sukeltų avarijas, o paskui iš jų būtų galima išsimušti kyšius.

Bet pagrindinė „Prokurorų patikrinimo“ herojė – ne prokurorai, o ūsuota prokuratūros va­lytoja teta Polia, apie kurią vis sukasi veiksmas. Valytoja tualete randa lagaminėlį su milijonu. Vienas prokuroras net bijo jį paimti į rankas – gal paslėpta bomba, o valytoja Polia nebijo ir prokurorą sugėdina, sako, jei mes, rusai, būtume bailiai, nebūtume TOKIO karo laimėję. Paskui valytoja Polia kovoja, kad prokurorai nepasisavintų rastų pinigų.

Keistų juokelių intarpų neišvengta ir dar viename BTV rodomame kriminaliniame rusakalbiame seriale –„Nikonovas ir Ko“ (Uk­rai­na, 2015 m.), bet, palyginti su „Prokurorų pa­­tikrinimu“, tai tik smulkmenėlės. Serialas pa­sakoja, kaip po tarnyboje patirtos stuburo traumos neįgaliojo vežimėlyje sėdintis kriminalistas tiria nusikaltimus, kuriuos atskleisti jam pa­de­da kiek sukarikatūrintas jaunas praktikantas.

BTV rusiškai irgi juokina. „Vienas už visus“ (2009 m.) – banalių juokelių rinkinys. Pavyz­džiui, dvi blondinės ieško, kur atostogauti. Ba­lis netinka, nes tokioje mažoje saloje netilps su sa­vo silikoninėmis krūtimis ir trimis lagaminais. Galiausiai nutaria besti pirštu į gaublį – kur pataikys, ten vyks. Bet bedant nulūžta priklijuotas nagas ir atostogos visai žlunga.

O BTV rodomoje Rusijos NTV kanalo po­kal­bių laidoje „Kalbame ir rodome“ šįsyk buvo apie nutukimą, bet kalbama kuo įvairiausiomis te­momis. Tokio formato laidų turi visos šalys, bet BTV pasirinko rusišką laidą, turbūt manyda­­ma, kad kovojant su nutukimu ar sprendžiant bet kokias kitas problemas Rusijos pa­tir­tis ir pavyzdžiai mums tinkamesni nei ES vals­tybių.

Galiausiai BTV metasi prie „Mistinių istorijų“ (2012 m.). Tai pristatoma kaip dokumentika apie aiškiaregystę, aiškiagirdystę ir aiškiažinys­tę. Dokumentika? Tikinama, kad doku­men­­tika.

Rusiška mistika maitina ir TV1. Realybės do­kumentikos žanrui priskirta čia kiekvieną dar­bo dieną po pusvalandį rodoma „Būrėja“ (2012 m.), sukurta pagal amerikietišką formatą („Mee­ting a fortune teller“). Bet turinys, kaip ir kitos nuo vakariečių nukopijuotos ar pagal jų formatus sukurtos produkcijos, žinoma, adaptuotas rusiškam gyvenimo būdui. Štai medikė laks­to pas būrėją, mat jos duktė pagimdė juodo­sios magijos užburtą vaikelį. Išsiuvinėjo ant vaiko drabužėlio kitą, nei buvo davę, vardą, – ir bingo, anūkė atburta.

Be stebuklų neapsieina ir antras rusiškas TV1 programos produktas – komedinis serialas „Mano mylimiausia ragana“ (2008 m.). Se­ria­las patenkino smalsumą (jei kam tai buvo įdo­mu), apie ką svajoja rusas, įgijęs magiškų ga­lių – pirmiausia apie raugintus agurkus nuo kai­mynų palangės, daug, net labai daug maisto, žmonai kailinių, nedirbant laimėti geriausio darbuotojo prizą ir dar „Oskarą“.

O TV3 grupės kanalas TV6 demonstruoja ru­­sišką hu­moro jausmą. „6 kadrai“ prisistato kaip ru­siškas sketch show, Rusijoje rodytas 2006–2014 m. Čia nėra nuolatinių personažų, bet grotestiškai vaizduojama gyvenimo realybė.

Groteskas ne itin giliamintis. Pavyzdžiui, gy­dytojai operuoja apendicitą miegančiam pa­cientui, nes sugedo ligoninės anestezijos aparatas. Arba milicininkas iš traukinio išlipusiam provincialui pareiškia, kad išleistas įsakymas sušaudyti visus, ką atranda Maskvoje be registracijos, ir provincialas už gyvybę sumoka kyšį. Arba budėtoja neleidžia į degantį butą ugniagesių, kol šie neparodo dokumentų. Gal kam ir juokinga.

Ne ką sudėtingesni ir TV6 rodomo rusiško se­rialo „Saša ir Tania“ (2013 m.) juokeliai apie vieną šeimą. Pavyzdžiui, žmona manė įmaišiusi į šampūną skysčio nuo plikimo, bet tai vyro plaukus nudažė raudonai, maža to, jis išsitepė veidą žmonos kremu, bet, pasirodo, jis skirtas kojoms. Daug juoko, riksmų ir bučinių.

Žinoma, kaip apsieiti be rusiškų kriminalų: TV6 rodo serialą „Fizrukas“ (2014 m.). Čia darbš­tus banditas spėja dirbti dviem etatais – ir tie­sioginį bandito „darbą“, ir fizinio lavinimo mokytoju.

Per savaitę – per 150 rusiškos produkcijos valandų

Darbo dienomis susumuotas „Lietuvos ry­to“ televizijos meniu – po šešis rusiškus filmus, tad erdvės kitokiems nelabai lieka, nes tai už­ima beveik pusvienuoliktos valandos. Iš kitų šis ka­nalas išsiskiria dėmesiu sovietmečio istorijai skirtais kriminalais – ne tik šiandienos „mordabitijomis“ ir juokeliais.

LNK grupei priklausančioje BTV – trys kriminaliniai, vienas komedinis serialas, viena po­kalbių laida, vienas mistikai skirtas tęstinis produktas, darbo dienomis – maždaug po 10 val. BTV praėjusį sekmadienį rodė ir vieną ru­sišką komediją – „Laukiniai“ (2006 m.), turbūt tiksliau nusakant rusišką filmo pavadinimą, „Di­kari“ verčiant „Dykinėtojai“.

TV3 eteryje šeštadienį ir sekmadienį po beveik dvi valandas mistikos. TV3 grupės ka­nalo TV6 rusiška specializacija – juokeliai: jis rodo du komedinius serialus ir vieną kriminalinį. Tai trunka kasdien po keturias valandas. Dar šios grupės TV8 kanalu rodomi keli se­­nieji rusiški animaciniai filmai: kaip sakoma, laužk medį, kol jaunas.

LNK grupės TV1 kanale – vienas komedinis serialas apie ra­­ganą ir viena raganų atbūrimo laida, iš viso kas­dien po valandą su trupučiu.

Rusų kalba skamba ir įsijungus LRT kultūros kanalą. Tik čia jau kaip priešnuodis didžiajai daliai rusiškos produkcijos – rusų kalba DW žinios ir informacinė-analitinė laida iš Prahos.

Taigi susumavus išeina 151 valanda per sa­vaitę rusiškos ir rusakalbės produkcijos lietuviš­kame eteryje. Rusijos „minkštąsias galias“ ty­­­rinėjančio dr. N.Maliukevičiaus skai­čia­vi­mais, 2007 m. sausį, kai Vladimiras Pu­­tinas dar ne­grasino Europos taikai, šis skaičius buvo net­gi mažesnis – tik 79 valandos.

„Lietuvos ryto“ TV rodoma visa rusiška pro­­dukcija lietuviškai neįgarsinta, tik su lietuviš­­kais subtitrais. Kituose kanaluose dalis ru­siškos produkcijos įgarsinta. Gal taikomasi ir į jaunesnę auditoriją?

Rusiška produkcija „Lietuvos ryto“ TV – pa­lyginti nauja, TV3 „Ekstrasensų mūšis“ irgi švie­žias, šiek tiek daugiau naftalino BTV, TV1 ir TV6.

„Lietuvos ryto“ TV ir TV6 rusišką produkciją rodo ir žiūrimiausiu vakaro laiku, bet di­džiau­sia rusiškos produkcijos koncentracija – ry­tinėmis ir popietinėmis valandomis, namų šei­­mininkių, apie namus besisukančių kaimo žmo­nių, bedarbių auditorijos laiku. Kai kuriomis valandomis rusiškai varo visi penki rusakal­bę produkciją reguliariai rodantys lietuviški TV kanalai. Gal koncentracija į lengviausiai po­pulistų rinkimuose „paimamą“ auditoriją ir ne atsitiktinis?

Mitai ir faktai apie pigumą ir žiūrimumą

Kodėl kai kuriuose lietuviškuose komerciniuose TV kanaluose tiek daug rusiškos produk­cijos?

Vyraujanti nuomonė – tai iš „biednumo“, nes rusiška produkcija pigesnė vos ne perpus. O į paketą kaip savotiška nuolaida įsiūloma ir visokio šlamšto, kurį paskui privalu ištransliuoti.

Tačiau vieno rusiškiausių lietuviško TV kanalo – „Lietuvos ryto“ TV vadovas Linas Ryškus neigia, kad rusiška produkcija daug pigesnė: „Nėra didelių skirtumų tarp pinigų. Rodome ir vakarietiškos produkcijos, pirkome didelį „Sony“ paketą – kainos labai panašios. Tikrai ne iš „biednumo“ perkame rusišką produkciją. Kai kurios net neįperkame, ką nuperka didesni lietuviški kanalai, pavyzdžiui, TV3.“

L.Ryškus neigia ir nuomonę, neva perkant visą paketą į jį įsiūloma produkcijos su didelėmis nuolaidomis, kurią privalu ištransliuoti.

Į klausimą, kodėl vis dėlto išskirtinai daug vietos jo vadovaujamas kanalas skiria rusiškai produkcijai, jis atsako taip: „Nes ji kokybiška ir ją žmonės žiūri.“ L.Ryškus tikina, kad rusiškus serialus žiūri kur kas daugiau žiūrovų nei, pavyzdžiui, jų kanalu rodomą „Sony“ produkcijos „Bręstantį blogį“.

Teisybės dėlei, žiūrovų prioritetams patikrinti „Lietuvos ryto“ TV daugiau alternatyvų nelabai ir pateikia – kanale vyrauja rusiški serialai. O lyginti su kitais kanalais nedera, nes vieno ar kito televizinio produkto žiūrimumas priklauso ir nuo viso kanalo populiarumo tarp žiūrovų.

L.Ryškus tikina, kad jo vadovaujamo kanalo rodomą rusišką produkciją daugiausia žiūri lietuviai, o ne Lietuvos rusai, mat jie žiūri rusiškus kanalus. Pagrindinė „Lietuvos ryto“ TV auditorija – 35-erių ir vyresni žmonės. „Jau­ni­mas rusiškų serialų nežiūri, jie nesupranta ru­siškai, o titrus skaityti nepatogu. Be to, jie žiūri daug serialų „pirataudami“. Ir ne tik rusiškus, bet ir amerikietiškus“, – aiškina L.Ryškus.

Jo vadovaujamame kanale rusiškos laidos ir filmai rodomi tik su lietuviškais titrais. Kanalo vadovas sako, kad tuo labai džiaugiasi. Savo po­litikos kanalas keisti neketina ir, jo nuomone, būtų gerai, jei ir angliškus filmus titruotų, o ne įgarsintų lie­­­tuviškai. „Tai padeda išmokti svetimą kal­bą“, – ir apie tokią savo edukacinę misiją užsime­na L.Ryškus. O titruoti ar įgarsinti – skirtingose šalyse skirtingos tradicijos: didžiosios tautos, pavyzdžiui, prancūzai, vokiečiai, kitakalbę produkciją įgarsina, o skandinavai titruoja.

„Lietuvos ryto“ TV iki L.Ryškaus atėjimo, kol kanalui vadovavo Edmundas Jakilaitis, rusiškos produkcijos praktiškai visai nebuvo. 2013 m. pasikeitus vadovams kanalas, galima sakyti, grįžo prie šaknų: mat „Lietuvos ryto“ TV 2008 m. rudenį pradėtas transliuoti vietoje „5 kanalo“, kuris buvo matomas tik Vilniuje ir Kaune, paskui dar ir Alytuje. Pagrindinė auditorija buvo palyginti daug rusų turintis Vilnius, tad „5 kanalas“ taikė į jų skonį ir rodė daug rusiškos produkcijos. Maža to, nors turėjo savo žinių tarnybą, vienu metu retransliuodavo Rusijos kanalo NTV žinias. „5 kanalui“ vadovavo tas pats L.Ryškus, kuris po pertraukos vėl grįžo vadovauti dabar jau performuotam į „Lietuvos ryto“ TV kanalui.

„Taip, tai buvo mano, kaip naujo vadovo, pa­sirinkimas, – į klausimą, kodėl pasikeitė ka­na­lo politika, pareiškė L.Ryškus ir pridūrė: – Žinau, kur lenkiate. Galėjote tiesiai sakyti, kad tai rusicizmas, paslėpta propaganda. Bet aš taip nemanau. Aš manau, kad lietuviai – la­bai pro­tinga nacija, puikiai atsirenka. Ne­manau, kad lendantys amerikonizmai yra ge­riau nei ru­sicizmai. Visas antirusiškas vajus, kuris po truputį tampa net antislaviškas, tai politikų kapitalo didinimas ir galimybė jiems išlįsti į viešumą tautą gąsdinant visokiais pavojais net ten, kur jų nėra, žinoma, išskiriant tokius realius da­­lykus, kaip šovinistinė Putino politika. Labai liū­dėčiau, jei lietuvių tauta dėl valstybinės politikos nemotyvuotai ir be pa­grindo pradėtų nemėgti rusų, net intelektualų. Tai būtų netektis.“

Bet kalbama ne apie rusiškos produkcijos eliminavimą, bet apie proporcijas. Ar nėra ne­tektis, kad „Lietuvos ryto“ TV žiūrovai praktiškai visai nemato ES ir kitų vakarietiškų europiečių televizinės produkcijos? L.Ryškaus įsitikinimu, tam yra LRT televizija, kuri gauna la­bai didelių subsidijų ir yra išlaikoma mokesčių mokėtojų pinigais: „Žiūrovai europinės produkcijos nežiūri ir dėl to labai gaila. Bet edukaciniais, pratinimo prie tokios produkcijos dalykais turėtų užsiimti nacionalinė televizija, kuri gauna mokesčių mokėtojų pinigų, o ne privatūs kanalai, kurie išgyvena sunkią konkurencinę kovą.“

Tiesa, kitur edukacijos jis nesikrato: juk kalbėdamas apie nedubliuotą rusišką produkciją „Lietuvos ryto“ TV eteryje įžvelgė edukaciją, mat tai, pasak jo, leidžia mokytis rusų kalbos.

Beje, nors „Lietuvos ryto“ TV vadovas tikina, kad rodant rusišką produkciją konkurencinė kova palengvėjo, bet ne kažin kiek. UAB TNS LT atliekamo TV auditorijos tyrimo duomenimis, „Lietuvos ryto“ TV visų laidų vidutinė auditorija tiek 2015 m. gruodį, tiek, pavyzdžiui, 2012 m. sausį, kai rusiškos produkcijos nebuvo, liko ta pati – 0,7 proc. Kanalo dalis TV eterio dalybose šiek tiek išaugo, bet nedaug.

Ir paskutinis klausimas: ar pats L.Ryškus žiūri tai, ką kitiems rodo? „Visus serialus žiūriu prieš nupirkdamas. Ne visas serijas, bet turiu savo sistemą: pažiūriu įvairių serijų iš pradžios, vidurio, pabaigos ir apsisprendžiu dėl serialo tinkamumo“, – aiškina L.Ryškus. Bet jis pripažįsta, kad nėra nuolatinis savo vadovaujamo kanalo serialų žiūrovas.

Iš Rusijos informacinės erdvės neišsiveržėme

Akivaizdu, kad kai kuriuose lietuviškuose komerciniuose TV kanaluose vakarietiškos ir rusiškos produkcijos disproporcija antrosios nau­dai akivaizdi ir padėtis negerėja, net at­virkščiai. O kur dar kabelinių TV retransliuojami Rusijos TV kanalai.

Vyrauja versija, kad tai lemia kainos ir žiūrimumo santykis. Bet, kaip tikina vieno rusiškiausių tarp lietuviškų kanalų „Lietuvos ryto“ TV vadovas, kaina nedaug skiriasi nuo vakarietiškų, bet žmonės rusišką produkciją žiūri labiau.

Politologas dr. N.Maliukevičius neatmeta, kad tai gali būti noras įtikti kažkuriai auditorijai, bet sako nesąs tikras, kad iš tikrųjų yra to­kie auditorijos poreikiai. To nepatvirtina ir „Lie­tuvos ryto“ TV žiūrimumo pokyčiai jai kar­di­naliai pakeitus rusiškos ir kitos produkcijos proporcijas.

Kita vertus, jei sakoma, kad paklausa formuoja pasiūlą, ar nevyksta ir atvirkštinis procesas, ypač kai tam tikromis valandomis žiūrovai ne itin ką, be rusiškų serialų, turi pasirinkti?

„Žinoma, tai ne vienpusiški, o vienas kitą įt­virtinantys dalykai. Jei tokia pasiūla, auditorija joje ir „užstringa“. Jei keičiasi pasiūla, keičia­si ir auditorijos poreikiai“, – neabejoja N.Ma­­­liu­ke­vičius. Bet jis atkreipia dėmesį, kad ­daž­­nai renkamasi, kurį kanalą ar produkciją žiūrėti pa­gal savo simpatijas, vertybines nuosta­tas, kurias informacinė erdvė tik dar labiau įt­virtina ir sustiprina. Tad svarbus klausimas – ne tik vienokios ir kitokios produkcijos proporci­jos, bet ir koks jų turinys.

O per lietuviškus kanalus rodoma rusiška produkcija, neabejoja politologas, turi tam tik­rą geokultūrinį krūvį, puoselėja tam tikrą nostalgiją sovietmečiui. Galima palyginti, kaip, pavyzdžiui, tam tikros odiozinės figūros, kaip Stalinas ar sovietmečio nomenklatūros veikėjai, vaizduojami rusiškoje ir kaip vakarietiškoje produkcijoje.

Iš tiesų žiūrint lietuviškų TV kanalų rodomą rusišką produkciją didžiojoje jos dalyje tarsi ban­doma įdiegti, kad kyšiai, savų protegavimas, girtavimas, taip pat ir darbo vietoje, yra gyvenimo norma, o sovietinė praeitis verta nostalgiškų prisiminimų, gal net atgaivinimo. Ar ne tai į mūsų TV ekranus ištransliuoja ir lietuviškus serialus pagal rusiško gyvenimo „vertybių“ etaloną kuriami, pavyzdžiui, lietuviški „Rezidentai“?

„Gal anksčiau ir galima buvo sakyti, kad ne­reikia painioti Rusijos kultūros, taip pat ir televizijos, su politika. Bet esant dabartinei padėčiai, po Krymo okupacijos, Rusijos veiksmų Ry­tų Ukrainoje, šiek tiek nepatogu tokiomis replikomis svaidytis“, – sako Rusijos „minkštųjų ga­lių“ įtaką tyrinėjantis N.Maliukevičius. Jis at­krei­pia dėmesį, kad štai rusiškuose filmuose, laido­se matome tuos pačius aktorius, kurie yra vie­ni didžiausių V.Putino Krymo okupacijos apologetų.

Pavyzdžiui, Ivanas Okhlobystinas, ir Lie­tu­voje rodyto serialo „Internai“ aktorius, atvyko į Donecką kovoti su „pasauliniu blogiu“ tuo me­tu, kai Rusijos „specnazas“ šaudė į Do­nec­ko oro uosto gynėjus.

N.Maliukevičius pabrėžia, kad tam tikros geokultūrinės žinutės įterpiamos net į iš pirmo žvilgsnio atrodančias banalias komedijas ir įprastinius serialus. Ką jau kalbėti apie retransliuojamus Rusijos TV kanalus, kur net muzikinėse programose komentuojami Krymo, Rytų Ukrainos įvykiai. Rusiškoje produkcijoje viskas susipynę.

Politologo įsitikinimu, ką rodyti, turėtų būti ir TV kanalų reputacijos klausimas. Pavyz­džiui, kai po pseudodokumentinių filmų apie Sausio 13-ąją buvo laikinai sustabdyta „Pervyj Baltijskij kanal“ retransliacija per kabelines televizijas, vienas retransliuotojas dar iki tokio Lietuvos radijo ir televizijos komisijos sprendimo pats nutarė sustabdyti transliavimą, nes tai ir jo reputacijos klausimas. Buvo ir reklamos užsakovų, kurie atsisakė čia skelbti reklamą. „TV kanalo produkcijos proporcijų nesudėliosi griežtu reguliavimu, bet yra ir TV kanalų, ir jų savininkų reputacija. O jei per simbolines mums datas transliuojami odioziniai serialai apie sovietmetį, tai jau nesusivokimo klausimas“, – pabrėžia N.Maliukevičius.

Tai, kad bent pusė produkcijos turėtų būti Europos kalbomis, rekomenduoja ir europinės institucijos.

Dar vienas įdomus aspektas: N.Maliu­ke­vičius pasakoja, kaip vienoje mokslinėje konferencijoje diskutuojant šiomis temomis Estijos ekspertas pasakojo, kad estų auditorijai rusiška masinė televizinė produkcija paprasčiausiai nebeįdomi. O štai Lietuvoje kai kas sako, kad ru­siška produkcija įdomi, vaizdingai sukurta, nepalyginsi su lietuviška.

Įdomiausias klausimas – kodėl taip yra. Tam, N.Maliukevičiaus vertinimu, gali turėti įta­kos ir tai, kad estų geresni anglų kalbos ge­bėjimai, o lietuvių auditorijos anglų kalbos ži­nios prastesnės, bet rusų kalbos – geresnės. Be to, estų ir rusų bendruomenės Estijoje palyginti atsiskyrusios viena nuo kitos, rusai nėra estiškos žiniasklaidos vartotojai. Tiesa, tai turi ir blo­gą aspektą – jų nepasiekia šiais kanalais sklei­džiama informacija. Pas mus rusakalbių ir lietuvių informacinės ir kultūrinės erdvės labiau persidengusios, bet mūsų auditorija ga­nėtinai įklimpusi į rusišką informacinę erdvę ir tai yra tam tikras mūsų specifiškumas, skirtumas tarp Estijos ir Lietuvos.

Ar tai kelia grėsmę?

„Gal per daug žongliruojame informacinio karo atakos, grėsmės terminais. Ne kiek įžvelgiu grėsmę, kiek jaučiu nusivylimą dėl tokio kai kurių mūsų TV kanalų ėjimo pigiausiu keliu. Norėtųsi, kad mūsų televizijos pademonstruotų stuburą, ne tik plauktų pasroviui, bet ir formuotų auditoriją. Jaučiu nusivylimą, kad lig šiol esame užstrigę toje pačioje posovietinėje ar rusiškoje medijų erdvėje, nors jau tiek metų politinės erdvės situacija pasikeitusi, priklausome europinėms, tarpatlantinėms saugumo stru­k­tūroms, ištrūkstame ir iš energetinės mo­nopolijos. O informacinė Rusijos monopolija dar laiko mus gana tvirtai užgriebusi“, – pastebi N.Maliukevičius.

Rusiškas įtakas tyrinėjantis politologas atkreipia dėmesį, kad žiūrint į jaunimo preferencijas medijų srityje ir jų kalbinius gebėjimus padėtis turėtų keistis. O jei kai kurie TV kanalai į tai nereaguos, į rinką ateis kiti žaidėjai.

Iš tiesų keista: nors per beveik 26-erius Ne­priklausomybės metus rusiškai kalbančių Lie­tuvos gyventojų vis mažėja, o lojalūs Lietuvai puikiai moka lietuviškai, maža to, dauguma jaunimo iki 30 metų rusiškai nė nemoka, Lie­tuvos televizijos kanaluose rusiškų TV programų daugėja.

Ar mums rusiškas gyvenimas TV ekrane tebėra įdomesnis, nei visas kitas likęs pasaulis už Lietuvos sienų kartu sudėjus? O gal mes tokie įdomūs Rusijai, kad ji sugeba lietuviškas televizijas užversti menkaverčiais rusiškais čiulpinukais su neaiškaus ilgalaikio veikimu įdaru?

BFL

Jaunoji karta. Lietuva pasmerkė ateinančiąją populiaciją gyventi vidutiniokų valstybėje, išlaikyti beveik pusę nedirbsiančių šalies gyventojų – pensininkų ar vaikų, mokėti pirmtakų skolas.

Vasara prasideda parodomąja meile vaikams: birželio 1-ąją minint Tarptautinę vaikų gynimo dieną būna daug balionų, vaikiškų dainų, skambių žodžių. Tačiau ar tikrai juos giname? Ir nuo ko?

Tarptautinės moterų federacijos įteisintos ir nuo 1950 m. minimos šios dienos idėja – priminti visuomenei apie būtinybę saugoti ir gerbti vaikų teises, be ko neįmanoma sveika visuomenė. Beje, Vaikų dieną nemažai šalių mini ne birželio 1-ąją, o lapkričio 20-ąją, kai 1954 m. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė Vaiko teisių konvenciją, skatindama didinti vaikų gerovę. Kas įeina į šią sąvoką, UNICEF, pasaulinė pagalbai vaikams skirta humanitarinė organizacija, remdamasi minėta konvencija, sugrupavo į penkis pagrindinius vaiko gyvenimo aspektus: materialinę gerovę, sveikatą ir saugumą, elgesio rizikas, būstą ir aplinką.

Į vaikų gynimo kategoriją, ko gero, būtų privalu įtraukti dar vieną dimensiją: iš tikrųjų ginti vaikus ir jų teises turėtų reikšti ir tai, kad nepasmerkiame jų mokėti didžiulės kainos už mūsų kartos sukurtas problemas ir prisidirbtas skolas. Deja, šios dienos tendencijos rodo, kad nuo tokios ateities jaunosios kartos ir neginame. Demografinės problemos, švietimo kokybės lygmuo, valstybės finansinės drausmės stygius dabartiniams vaikams, atrodo, rengia prastoką palikimą.

Pats pirmučiausias klausimas – ar lietuviai nemyli vaikų, kad tiek nedaug jų turi? Galima džiaugtis, kad gimstamumas šiek tiek padidėjęs, bet, kaip aiškina Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Demografinių tyrimų centro vadovė Vlada Stankūnienė, net padidėjęs gimstamumas tėra toks, kad tebelemia depopuliaciją. Šalia to, intensyviausi ES skaičiuojant tūkstančiui gyventojų emigracijos srautai, didžiausias vyrų mirtingumas suformavo dabartinę amžiaus struktūrą – mažą vaikų, paauglių, jaunimo dalį. „Ateina negausios kartos, kurios duos negausias ir ateinančias kartas. Gyventojų skaičiaus mažėjimas užprogramuotas amžiaus struktūroje, jis ir toliau mažės, ir sparčiai“, – konstatuoja V.Stankūnienė.

Nepaisant to, kad išgarsėjome didžiausiomis pasaulyje motinystės pašalpomis ir daugeliui išsivysčiusių šalių šeimų nesuvokiamai ilgomis vaiko auginimo atostogomis, tai neleido pasiekti deklaruoto tikslo, nors valstybės piniginei ir kainavo daug. Taip, gimė šiek tiek daugiau vaikų: iki dosniųjų išmokų 2007 m. gimė per 30 tūkst. vaikų, o 2008 m. – per 31,5 tūkst., 2009 m. – beveik 32,2 tūkst., tiesa, vėliau naujagimių vėl sumažėjo iki 30 tūkst. Pernai – vėl šuoliukas: gimė beveik 31,3 tūkst. mažylių.

Deja, šalies gyventojų sandaroje to nebuvo matyti. Vaikų dalis mūsų visuomenėje kasmet nuosekliai mažėja: 2005 m. jie sudarė 21,6 proc. Lietuvos gyventojų, 2008 m. – jau tik vos daugiau nei penktadalį, gimimų bumo 2009-aisiais – 19,6 proc., ir toliau jų, nors gal ir mažesniais nei anksčiau tempais, senka. Remiantis Eurostato prognozėmis, 2020 m. vaikų dalis gali sudaryti vos apie 15,4 proc.

„Kad šeimos turėtų tiek vaikų, kiek jos nori turėti, einame ne ta linkme. Kitų šalių patirtis rodo, kad gimstamumą didina gera vaikų ikimokyklinio ir jaunesnio mokyklinio amžiaus įstaigų sistema. Kai ji gerai veikia, šeima gali auginti tiek vaikų, kiek nori, nes gali derinti šeimą, darbą, pajamas. O pas mus nutarta – duokime paramą ir ilginkime atostogas. Bet ilginamos atostogos duoda tik neigiamą rezultatą“, – konstatuoja demografė V.Stankūnienė.

Maža to, kad jaunos moterys po dvejų metų atostogų vaikui auginti susiduria su problemomis norėdamos visavertiškai grįžti į darbo rinką, jos dar ir neturi kur palikti vaiko, nes miestuose darželis – didesnis deficitas nei mandarinai sovietmečiu. Neįtikėtina, kad skatinant šeimas turėti daugiau vaikų niekam nešovė į galvą pasirūpinti vaikų darželių tinklo plėtra.

Apskritai ar ne keista, kad dažnoje Vakarų Europos šalyje vaikučiai lopšelius-darželius pradeda lankyti sulaukę vos kelių mėnesių, mokyklėles – nuo ketverių penkerių metų. O pas mus raginimai paankstinti mokyklinį amžių palydimi aimanų –  neatimkime iš vaikų vaikystės. Mokytis pradedame vėlai, mokslo metų trukmė Lietuvoje – tarp trumpiausių ES. Pagaliau vieni ikimokyklinio ugdymo metai nuo rugsėjo taps privalomi. O paskutinėmis savo darbo švietimo ir mokslo ministro poste valandomis dabar jau eksministras Dainius Pavalkis pasirašė sprendimą dėl mokslo metų pailginimo, sukeldamas didžiulį pasipiktinimą.

Žinoma, jei mokymasis bus tik imituojamas, kaip dažnai paskutinėmis mokslo metų savaitėmis ir būna, tai efekto neduos. Tačiau kodėl tikrai nehumaniškai didelį krūvį, kurį mokykloje, ypač baigiamosiose klasėse, patiria paaugliai, nepadalijus ilgesniems mokslo metams. Juolab deklaruojama, kad mokykloje vis daugiau laiko bus skiriama kritiniam mąstymui ir kūrybingumui lavinti, o tam reikia daugiau laiko, nei tik išklausyti mokytojo monologą. „Veido“ šnekinti moksleiviai tikina, kad dabar mokytojui laiko teužtenka mokymo programai išdėstyti.

Dar vienas argumentas už ilgesnius mokslo metus – o ką mūsų vaikai veikia mokslo metams pasibaigus? Tėvų atostogos trumpos, stovyklos vaikams – ne kiekvienam įkandama prabangos prekė, senelius kurortuose ar kaime turi retas. Pridurkime, knygų namie lentynos vis trumpėja, o televizorių ekranai didėja. Tai gal tikrai verta ginti vaikus ir nuo per didelio krūvio, jį padalijant per ilgesnius mokslo metus, ir nuo dykinėjimo be naudos per ilgas vasaros atostogas. Mokyklinio amžiaus paankstinimas net prisidėtų ir prie šeimų finansinės gerovės: juk Lietuvos Konstitucija garantuoja nemokamą mokslą, o privačiame darželyje tenka pakloti ir per 300 eurų už vieną mėnesį.

Žinoma, nėra aksiomos, kad labai anksti ėmę lankyti mokyklą vaikai ją baigs įgiję daug daugiau žinių ir gebėjimų. Suomijos – efektyviausios švietimo sistemos Europoje – pavyzdys tai lyg ir paneigia, nes ir čia į mokyklą vaikai eina nuo septynerių. Tačiau turime pripažinti, kad mums iki suomių švietimo rezultatų dar toli, tad turime dėti daugiau pastangų vytis geriausiuosius.

O vytis būtina, jei nenorime pasmerkti savo vaikų dar sunkesnei, nei jau esame užprogramavę, ateičiai. Maža šalis, ir dar neturinti didelių gamtos išteklių, konkurencines varžytuves dėl finansinių investicijų ir žmogiškųjų išteklių gali atlaikyti tik dėl didelių gebėjimų. Deja, jau daug metų lietuviška mokykla ugdo daugiausia vidutiniokus.

Tarptautinės švietimo vertinimo asociacijos IEA generalinės asamblėjos narė dr. Rita Dukynaitė atkreipia dėmesį, kad pagal gebėjimų lygį mūsų moksleiviai PISA ir kituose tarptautiniuose tyrimuose geriausiu atveju tėra vidutinių gebėjimų. Pavyzdžiui, PISA tyrime moksleivių žinios ir gebėjimai vertinami šešiais lygiais. Siekiama, kad žemiau antrojo nebūtų daugiau nei 15 proc., nes tai jau tokie gebėjimai, kurie ateityje leistų dirbti tik menkiau kvalifikuotą darbą. Žinoma, siekiamybė – kad kuo daugiau būtų aukščiausių penkto ir šešto gebėjimų lygio moksleivių.

Tačiau pasilyginkime kad ir su kaimynais estais, su kuriais regione dažniausiai ir konkuruojame dėl investicijų. Matematikoje žemiau antro lygio lietuviukų – 26, estukų – 10,6 proc., o aukščiausių penkto ir šešto lygio mūsų – 8, estų 14,6 proc. Vertinant skaitymą proporcijos panašios: žemiau antro lygio mūsiškių – 21,2, estų – 9,2 proc., o dviejų aukščiausių lygių mūsų – 3,3, estų – 8,4 proc. Gamtos moksluose prastos žinios ir gebėjimai 16,1 proc. lietuvių ir 5 proc. estų, o puikūs – 5,1 proc. lietuvių ir 12,8 proc. estų. Proporcijos labai akivaizdžios: žemiausio lygio gebėjimų vaikų dalis Lietuvoje maždaug pustrečio karto didesnė nei Estijoje, o aukščiausių gebėjimų – panašiai tiek mažesnė. „Mūsų kohorta – vidutiniokai ir žemiau“, – apgailestauja R.Dukynaitė.

Prie to pridūrus, kad nemažai geriausių moksleivių išvyksta studijuoti svetur ir į Lietuvą nebegrįžta, akivaizdu, jog ir po keliolikos metų Lietuvos politikoje ir versle vyraus vidutiniokai, nes greičiau išimtis nei taisyklė, kad vidutiniokas moksleivis staiga taptų genialiu studentu, o vėliau – ir tokiu specialistu.

Maža to, lietuviška mokykla, ko gero, kelia sau per menkus uždavinius parengti šios dienos jaunąją kartą ateities iššūkiams. Prieš keletą metų pakoreguotos mokymo programos daugiau svorio suteikė Lietuvos istorijos ar literatūros tematikai, taip siekiant ugdyti patriotiškumą. Kas galėtų neigti, kad tai svarbu, tačiau pasididžiavimą tėvyne lengviau ugdyti ne senovės, o nūdienos pavyzdžiais. Todėl pažangios valstybės, tobulindamos savo švietimo sistemas, koncentruojasi į pasaulines tendencijas ir ateities iššūkius, rengdamos jaunąją kartą tam, kas bus svarbu ateityje.

Tyrimą apie vaikų kūrybiškumo ugdymą atlikusios bendrovės „Visionary Analytics“ ekspertas Simonas Gaušas primena, kad Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ kūrybiškumas ir kritinis mąstymas vertinami kaip svarbūs šalies ištekliai, kurie turi būti ugdomi nuo mažens ir visą gyvenimą. Todėl bendrojo lavinimo sistemą būtina orientuoti į kūrybiškumo, pilietiškumo, lyderystės ugdymą. Pagrindiniai Lietuvos strateginiai dokumentai, pavyzdžiui, 2014–2020 m. Nacionalinė pažangos programa, tai numato. Tačiau minėtų tarptautinių moksleivių gebėjimų tyrimų, kuriuose tikrinami ir gebėjimai kūrybiškai taikyti žinias, rezultatai nerodo, kad darytume pažangą. O pažangos stygius užprogramuoja ir ateities problemas.

Štai per Europos Komisijos apklausą Lietuvos darbdaviai buvo vieni kritiškiausių vertindami aukštųjų mokyklų absolventų bendruosius gebėjimus. Šiuolaikiniams darbdaviams reikia inovatyvių, komunikabilių, mokančių dirbti komandoje, kūrybiškai mąstančių darbuotojų. Tarptautiniuose tyrimuose akcentuojama, kad šalių sėkmė daugiausia priklausys nuo kūrybingų asmenybių koncentracijos visuomenėje. Kaip pabrėžiama „Visionary Analytics“ tyrime, kad tokių asmenų būtų kuo daugiau, pažangios šalys pereina nuo tradicinės prie naujosios švietimo sampratos.

Štai keli skiriamieji jų bruožai: dabar svarbiausia siekiamybė – ne žinios, o supratimas ir suvokimas, mokykla tampa ne mokymo, o mokymosi vieta, jos hierarchinę struktūrą, kai centre – mokytojas, keičia horizontali, kai centre – besimokantis asmuo. Standartizuotas mokymasis ir vertinimas užleidžia vietą personalizuotam mokymuisi ir savianalizei. Mokymąsi, grįstą konkrečiais metodais ir medžiaga, keičia mokymasis iš daugybės šaltinių ir įvairiomis formomis, dominuoja neformalus ir visą gyvenimą truksiantis mokymasis su žaidybiniais elementais.

Mokymosi turinys tampa vis labiau tarpdalykinis, integruotas ir vis labiau transformuojasi nuo faktinės informacijos pateikimo prie turinio, grįsto problemomis, kurioms spręsti reikės pasitelkti visas turimas kompetencijas. Vis didesnę svarbą įgis vadinamosios XXI a. kompetencijos: gebėjimas dirbti su itin dideliais informacijos kiekiais, itin sudėtingų problemų sprendimas, gebėjimas tirti ir užduoti tinkamus klausimus siekiant atlikti užduotis, kurios anksčiau nebuvo atliekamos.

Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) ekspertai pabrėžia, kad turėtų keistis (kitose šalyse tai jau senokai vyksta) mokymosi procesas: nuo labiau teorinio, faktinių žinių perdavimu grįsto mokymo pereinama prie labiau patyriminio mokymosi, daugiau dėmesio skiriant interaktyviam žinių taikymui, mokomasi tiriant, žaidžiant, susiejant žinias su realiu gyvenimu, bandant spręsti konkrečias problemas. Mokymosi procesas, pasitelkiant technologijas, vis dažniau vyksta už klasės ribų.

Deja, Lietuvoje tokių pavyzdžių dar nedaug. Kaip rodo įvairūs tyrimai, nemažai Lietuvos mokytojų ne tik nesuvokia kūrybiškumo ugdymo svarbos, bet kai kurie jų net nemėgsta kūrybingų vaikų, nes šie neva ardo mokymosi tvarką, reikalauja daugiau dėmesio.

O „suaugusi“ Lietuva pagal su kūrybiškumu susijusius rodiklius ES užima kuklias pozicijas: pasauliniame kūrybiškumo indekse mes lenkiame septynias iš 28-ių ES šalių, inovacijų indekse – penkias. Banalu net pridurti, kad nuo estų atsiliekame. Beje, nuo latvių – taip pat. Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondo („Eurofound“) tyrimo duomenimis, Lietuvoje kūrybingų darbuotojų dalis yra viena mažiausių ES.

Nieko gero negalime tikėtis, jei į konkurencingą pasaulinę rinką, kurioje ir dabar neblizgame kūrybiškumu bei inovatyvumu, ateis nauja lietuvių populiacija, kuri taip pat bus tik vidutinių gebėjimų, atsiliekanti nuo regiono kaimynų.

Įsisenėjusios ir tinkamai nesprendžiamos demografinės ir švietimo problemos, ko gero, padarys daugiausiai žalos ateinančiai kartai. Nors, palyginti su kai kuriais kitais vaiko gerovę nusakančiais rodikliais, švietimo srityje dar nesame visiški autsaideriai. UNICEF, vaiko gerovę pamatavusi 29-iose prie turtingųjų kategorijos priskirtose šalyse (tarp jų pateko ne tik Baltijos šalys, bet ir Rumunija, Lenkija, Slovakija etc.), Lietuvai skyrė 27 poziciją, aukščiau tik už latvius ir rumunus, estai – 23-ti. Bet reikia pripažinti, kad šalių kompanija tikrai solidi, pavyzdžiui, tik viena pozicija mus aplenkė JAV.

Vis dėlto tenka pripažinti, kad tarp gausybės duomenų Lietuva beveik visur atsiduria tarp blogiausių trijų keturių šalių. Iš penkių vertintų sričių – materialinės gerovės, sveikatos ir saugumo, elgesio rizikų, būsto ir aplinkos aukščiausiai kitų šalių kontekste esame pakilę švietimo srityje, tačiau ir čia mums dar toli iki didžiausios vaikams gerovės šalių Nyderlandų, Norvegijos, Islandijos, Suomijos, Švedijos, Vokietijos. Užtat pagal vaikų žalingus įpročius – rūkymą, alkoholio vartojimą, smurtą, patyčias, taip pat mankštinimąsi, sveiką maitinimąsi atsidūrėme paskutinėje vietoje. Esame gerokai nuo pažangių šalių atsiplėšę pagal nepilnamečių alkoholio vartojimo mastus. Negali stebėtis: pagal alkoholio suvartojimo kiekius gyventojui tarp „pirmūnų“ – ir Lietuvos suaugusieji.

Vienintelėje Lietuvoje daugiau kaip pusė vaikų prisipažino patyrę patyčių. Stipresni atlaiko, silpnesni – ne. 2013 m. nusižudė 23 Lietuvos vaikai. Ne vieni metai taikomos valstybės finansuojamos patyčių prevencijos mokykloje priemonės vis dar neduoda pakankamų rezultatų. Beje, ir Pasaulio sveikatos organizacijos užsakymu atlikti tyrimai rodo, kad Lietuvoje gyvena vieni nelaimingiausių jaunų žmonių pasaulyje. Per apklausas mūsų vaikai teigia, kad nenoriai eina į mokyklą, jos nemėgsta, joje ne visada gali jaustis saugūs.

UNICEF apklausti vaikai taip pat patvirtino statistinius duomenis: dauguma olandų, pirmaujančių UNICEF tyrime, vaikų pasakė esantys patenkinti savo gyvenimu, o lietuviai, kaip ir pagal objektyvius parametrus, treti nuo galo.

Dar didelė Lietuvos vaikų dalis gyvena ties skurdo riba. Eurostato duomenimis, Lietuva pagal vaikų, patiriančių skurdo ir socialinės atskirties riziką, dalį yra devynioliktoje vietoje tarp 28 ES narių. Skurdas, deja, tarsi paveldimas, perduodamas iš kartos į kartą kartu su alkoholizmu, asocialiu gyvenimo būdu.

Kad ir kaip smerkiame norvegus, neva atiminėjančius iš lietuvių vaikus, pirmiausia turime pripažinti, kad pagal pasaulyje pripažintus vaiko gerovės parametrus norvegai – tarp pirmaujančiųjų, o mes – autsaideriai, tiesa, tarp išsivysčiusių šalių, bet juk į kitokias ir nesilygiuojame. Lietuvoje socialinės rizikos šeimose auga 20,7 tūkst., vaikų globos įstaigose – 10,6 tūkst., tėvų globos kasmet netenka per 2 tūkst. vaikų, ir tik išimtiniu atveju – netekę tėvų, o dažniausiai – dėl jų asocialaus elgesio. Sunku būtų ką įtikinti, kad esame geriausi vaikų teisių gynėjai.

Lietuvoje dabar gyvena apie 532 tūkst. vaikų. 2005 m. jų buvo per 726 tūkst., taiyra apie 193 tūkst. daugiau. Vadinasi, vaikų – mūsų ateities šviesumo garanto – kasmet sumažėja po beveik 20 tūkst. Beje, Lietuvoje vaikų būtų kur kas daugiau, jei ne emigracija. Per pastarąjį dešimtmetį emigravo apie 103 tūkst. Lietuvos vaikų, kasmet vidutiniškai po 5–6 tūkst. (pernai 5,7 tūkst.). Gera žinia ta, kad ankstesniais metais sugrįžtančiųjų būdavo apie tūkstantį, o pastaruosius porą metų grįžo rekordiškai daug – maždaug dvigubai nei ankstesniais metais.

Vis dėlto reikėtų tikėtis geriausio, o rengtis ir rengti mūsų vaikus ir prastesniam scenarijui. Senstančioje ir nepakankamai atsinaujinančioje visuomenėje ant dirbančiųjų (o darbingo amžiaus žmonės 2020–2030 m. jau gali tesudaryti 55–60 proc. gyventojų) kris dar didesnė socialinių išmokų našta, kurią valstybė įsipareigojusi mokėti pensininkams ir vaikams. Ateinančiajai kartai dar teks sumokėti ir dabartinės valdančiųjų kartos skolos likučius, nes ir dabar daugiausiai skolinamės praeities skoloms grąžinti. Maža to, švietimo sistema menkai tepadeda ateities kartai rengtis ateities iššūkiams – būti kūrybingiems, inovatyviems, prisiimti lyderystės atsakomybę. Regis, nekokį ateities scenarijų užprogramavome savo vaikams, kurių gynėjais sakomės esantys.

Atrodytų, vilties gali teikti nebent tai, kad staiga Lietuvoje ištrykš naftos fontanai ir praturtėsime kaip norvegai. Bet, prisimenant skalūnų dujų atvejį, matyt, ir tai nepadėtų, nes Žygaičių sindromu serga didelė dalis Lietuvos visuomenės.

Tad labiausiai vaikus reikia ginti nuo dabartinės kartos stereotipų, nuo bevaisės ir netoliaregiškos politikos. Belieka tikėtis, kad į Lietuvą grįžtančiųjų, ypač jaunų žmonių, srautas didės, kad jaunoji karta gimdys daugiau vaikų nei dabartinė, kad bus sveikesni ir ilgaamžiškesni, galų gale – kad jaunosios kartos dėka tapsime atviresni ir kitų šalių žmonėms. Tačiau ir šiandien reikia ne švęsti Vaikų gynimo dieną, o realiai juos ginti.

Aušra Lėka

sausioIV

„Iki Gedimino pilies užsiropščiu tiesiai stačiuoju šlaitu, nes taką pilies gynėjai apliejo vandeniu – jei kas veržtųsi, ledu būtų sunku užkopti. Nuo bokšto viršaus žmonės su šautuvais klausia, kas esu. Sakau: Treinys, Nerijus, šiandien turiu budėti“, – prisimena vienas iš 1991-ųjų Lietuvos laisvės gynėjų, be kurių šiandien nebūtume laisvi. Jam teko užduotis saugoti valstybės laisvės simbolį – Trispalvę.

Aušra LĖKA

Šiandien 46-erių dailininkas Nerijus Trei­nys šypsodamasis sako skaičiuojąs veislines karves. Na, netiesiogine prasme: jis dir­ba dizaineriu maketuotoju VĮ Žemės ūkio in­formacijos ir kaimo verslo centre, maketuoja įvairius žemės ūkio srities statistikos ir kitus leidinius.

Tačiau tai tik dalis jo gyvenimo. Kita – lyg ano Sausio tąsa. „Aš ir šiandien jaučiuosi ka­reiv­is“, – be pompastikos, bet visiškai rimtai sa­ko Nerijus. Kartais jis vėl apsivelka karinę unifor­mą – kokių sukakčių proga, eidamas pas duk­rą į mokyklą papasakoti apie Sausio įvykius ar vaidindamas kine. Ne, jis joks aktorius ir vaidin­ti teko tik masinėse scenose tokius kaip jis pats – žmones iš minios, gynusius Lietuvos laisvę.

Jis – ir daugybės Lietuvos institucijų ženklų, uniformų, apdovanojimų autorius. Jo ranka pridėta ir prie Sausio 13-osios medalio, kuriuo ir pats apdovanotas. Daug uniformų, bet ne tik savų – ir priešų, jis nupiešė ir kino filmams. Nau­jausias jo darbas – BBC „Karas ir taika“. Karas ir taika vis susipina jo gyvenime ir kūryboje.

Asmeninio archyvo nuotr.

Tarp Trispalvės gynėjų – ir pankai, ir dailininkai

Nerijus – vienas paskutinių lietuvių, kurie dar buvo priversti paragauti ir Sovietinės armijos kariškos košės. Dailės akademijoje nebuvo ka­rinės katedros, tad vaikinukus po pirmo kur­so paėmė į sovietų armiją.

1989-ųjų rugsėjį, grįžus į dailininko-dizainerio specialybės studijas, Lietuva jau kvėpavo At­gimimu. Pažįstamas šaulys paakino vaikiną dėtis prie jų. 1990 m. rugsėjį Trakų pilyje Ne­rijus davė šaulio priesaiką.

Šauliai eidavę į mitingus padėti policijai palaikyti tvarką, o 1991 m. sausio 8 d., kai „jedinstvininkų“ organizuoto protesto akcijos dalyviai bandė įsiveržti į parlamentą, Šaulių są­jungoje apsispręsta: čia jau rimta, reikia pradėti budėjimus. „Pasakyta traukti visiems ginklus, iš kur kas gali – ginsimės. Vilniaus štabas šaulius pradėjo skirstyti į postus – kas prie parlamento, kas prie Vyriausybės, kas prie televizijos ar dar kitur. Vienas tokių postų buvo Ge­dimino pilies bokšte saugoti Trispalvę. Dai­lės aka­demijoje kaip tik buvo egzaminų sesija, ren­gėmės peržiūroms, o Gedimino pilis čia pat“, – Nerijus pasakoja, kaip jis, tuomet 21-ų „dai­­liokas“, tapo Trispalvės sergėtoju.

Asmeninio archyvo nuotr.

Budėti reikėjo naktimis. Naktį į kruvinąją Sausio 13-ąją buvo ne jo budėjimas, tad su bū­si­mąja žmona, buvusia bendraklase, budėjo prie parlamento. Tai neišdildomi prisiminimai: neužmirštama bendrumo būsena, kai visi laikosi kaip vienas, dalijasi kuo gali. Paragina trimis žiedais susijuosti, ir susijuosia visi lig tol nepažįstami žmonės. Šalia stovėjo gydytoja, ji patarė: jei pradės šaudyti, reikia išsižioti – tai ap­saugos ausų būgnelius. Moterys, vaikai raginami išeiti, nes gali prasidėti puolimas. Keli iš­ei­na, bet dauguma lieka.

Kitą dieną po kruvinosios nakties nuo keturių vakaro Nerijus turėjo budėti Gedimino pi­lies bokšte. Nuotaika buvo slogi. Iš Utenos au­to­bu­sais, kuriais Sąjūdis vežė norinčiuosius bu­dėti prie parlamento, atvažiavę Nerijaus mama su tė­čiu atvežė jo šaulio uniformą. Tėvai žiūrėjo su vi­dine baime, bet palaikė sūnaus pa­si­ry­žimą ginti lais­vę. Tėvas, dabar jau amžiną atilsį, bu­vo pa­triotas iki kaulų smegenų. Jo dėdė bu­vo partizanas, sovietų nušautas. Mama irgi bi­jo­jo dėl sū­naus, bet padavė Nerijui uniformą, su­prasdama, kad jis turi tai padaryti. „Žinoma, galėjau sakyti, kad susirgau, neiti į bu­dėjimą. Bet pagalvojau: jei aš neisiu, kitas neis – ateis priešai ir užmėtys kepurėmis“, – savo būseną prisimena Nerijus.

Sausio 13-osios ketvirtą valandą popiet šaulys užlipo stačiuoju šlaitu iki Gedimino pilies. Nuo bokšto viršaus žmonės su šautuvais klausia, kas esąs. Jis atsakė. Šie liepia palaukti, pa­siskambina į parlamentą, į štabą, klausia, ar toks turi ateiti. Tada atidaro duris ir tuoj pat vėl užstumia, užremdami muziejiniais eksponatais – patrankų sviediniais.

Per pirmus budėjimus Gedimino pilies bokšto muziejaus darbuotojai išeidavę, užrakindavę duris, o Trispalvės saugotojai budėdavę su strypais lauke, jei kokie „jedinstvininkai“ ar chuliganai pultų. Juk jei nuplėštų Trispalvę, būtų negarbė.

Sausio 13-ąją muziejininkai jau buvo išėję, visus raktus palikę pilies gynėjams. „Jei laisvės nebūtume apgynę, pirmiausia būtų puolę raudonos vėliavos iškelti, kad „vlastj pomenialas“ (valžia pasikeitė – rus.). Sausio 12-ąją budėję šau­liai pasakojo, kad apie 23 valandą prie pat kalno papėdės atvažiavo sovietų kareivių pilnas sunkvežimis. Trispalvės sergėtojai nuo pilies bokšto viršaus matė, kaip kareiviai su automatais išlipa parūkyti, vėl sulipa į sunkvežimį. Matyt, laukė komandos: jei parlamentą už­ima, keičiasi valdžia, vadinasi, keičiami ir simboliai“, – pasakoja Nerijus.

Asmeninio archyvo nuotr.

Bokšte tamsu. Atsiduoda benzinu – pristatyta butelių su benzinu, jei prireiktų, mėtyti iš bokšto ant užpuolikų. Senovinės ietys iš muziejinių vitrinų išimtos ir pastatytos prie durų – jei pultų, ir jomis būtų gynęsi. Keli medžiokliniai, keli mokomieji šautuvai.

„Ėmė šiurpulys, nes suvokiau: jei kas ims tą vėliavą – labanakt, visi žūsim“, – bebaimiu ne­apsimetinėja Nerijus.

Vyrai, nesiskutę kelias dienas, nužiūrėjo jį, o jis – nematytus vėliavos sergėtojus, nes prieš tai bu­vo budėjęs su kitais. Susipažino. Nerijus at­pažino ir tik iš žurnalų puslapių pažįstamas pankroko žvaigždes Varveklį (Vykintą Darių Ši­manską) ir Atsuktuvą (Nerijų Pečiūrą). Čia buvo ir dailininkų – tapytojas Igoris Piekuras, po­­ra vitražistų. „Dailiokai“ tomis dienomis gar­sėjo kaip ne bailiai: su strypais ir prie parlamento stovėjo, kadruose, kur Sausio 13-ąją so­vietų tankai traiško žmones prie Televizijos bokšto, stambiu planu matyti ir dar vienas Ne­rijaus bendrakursis – Juozas Statkevičius.

Prie Trispalvės flagštoko buvo priklijuotas už­rašas „Opasno. Zaminirovano. Danger“ – ru­­­siškai „Pavojus. Užminuota“ ir angliškai – „Pa­vojus“, kad, jei priešas pasiektų vėliavą, nors kiek sugaištų ją pakeisti. Bet nei ten buvo užminuota, nei ką.

Pilies papėdėje buvo karinė komendantūra. Iš bokšto jo gynėjai su žiūronais stebėjo judėjimą: kai kareiviai sušokdavę į sunkvežimį ar du, skambindavo į parlamentą ir informuodavo. O išaušus sausio 14-osios rytui iš bokšto buvo matyti, kaip Sporto rūmuose pradedama rengtis aukų laidotuvėms.

Po to Nerijui Gedimino pilyje teko budėti dar porą kartų. Šis postas buvo panaikintas gal kovo mėnesį, kai viskas nurimo ir čia vėl pradėjo dirbti muziejus.

Asmeninio archyvo nuotr.

Įvertintas ir savo paties sukurtais apdovanojimais

Tuoj po kruvinosios nakties, sausio 17 d., oficialiai atkurta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT). Vienas Šaulių sąjungos atkūrėjų Rim­vy­das Mintautas paklausė Nerijaus, gal jis galįs nupiešti ir savanoriams ženklą, kaip buvo nu­pie­šęs visą šaulių atributiką, bet reikia vos ne per naktį. Nupiešė. Susitarė susitikti savanorių štabe parlamente.

Priėmė tuometis savanorių vadas Jonas Ge­čas. Jis ir pasiūlė ateiti į SKAT dirbti etatiniu dar­buotoju. „Sakė kalbėjęs su keliais garsiais dai­lininkais, bet jie į savanorius žiūrintys nepatik­liai, nėjo, o, sako, tu jaunas, nebijai – ateik. Taip atsidūriau savanorių štabe“, – prisimena Nerijus.

Kai tėvams pasisakė stojąs į kariuomenę, tėtis sako: „Pasiimk kastuvą ir einam.“ Pa­si­ro­do, už garažo buvo užkasęs Lietuvos kariuome­nės smetoninio karininko brauningą su Ge­di­mino stulpais. Jį saugojęs nuo 1946 m., kai dar pats buvo paauglys. Jei būtų radę – kalėjimas. Su tuo brauningu vėliau Nerijus, kaip savanoris, eidavęs į budėjimus ir tik prieš kokius penkerius metus, kai liepta atiduoti ginklus, nors ir buvo oficialiai jį registravęs, žmonos paragintas su juo atsisveikino.

Kartais iš kokio budėjimo reikėjo eiti tiesiai į paskaitas Dailės akademijoje, tad trečiakursis pradėjo atei­dinėti su uniforma. Kokia nuostaba! Vie­nos bendrakursės sako, kad patinka vyrai su uni­forma. Kai kurie dėstytojai šaiposi: „O, saldotas (rusiškai – kareivis) atėjo. Bet žiūrėk – arba paišai, arba eini kariauti, nes gali būti iš­mestas.“ Priešiškumo buvo sočiai. Užtat Di­zai­no katedros vadovas Tadas Baginskas pagarbiai žiūrėjo į karį. Taip N.Treinys ir baigė studijas jau dirbdamas SKAT.

Svarbiausias Nerijaus darbas buvo kūrybinis. Ka­riuo­menei reikėjo visko – ir visokių ženk­lų, ir pažymėjimų. Nieko nebuvo. Dai­lininko etato irgi nebuvo, tad buvo įvardytas ir SKAT orkestro muzikantas ir dėstytojas. At­ly­gi­nimą mokėjo ne kažkokį, bet didesnį nei stipendija. N.Treinys sukūrė pirmąją Lietuvos kariuome­nės atributiką, skiriamuosius ženklus, vėliavas, emblemas, uniformos elementus, ap­do­vanojimus. Tai bu­vo patys produktyviausi dai­lininko me­tai: jis su­kaupęs visų savo darbų ar­chyvą, ir 1991–1992 m. segtuvai – storiausi.

Prie jo sėkmės prisidėjo ir pažintis su Henry Gaidžiu – trečios kartos Amerikos lietuviu, privačiu kolekcininku, turinčiu didžiausią užsie­nyje karinę Lietuvos kolekciją, įvertintą keliais milijonais dolerių. Ji siekia Tado Kosciuškos sukilimą, iš aukcionų supirkta kardų, šautuvų, pistoletų, kai kurių neturi net Lietuvos muziejai.

H.Gaidį Nerijus susirado 1991 m., apie jį per­skaitęs JAV lietuvių leidžiamame žurnale „Ka­rys“. „Aš brūkšt jam, parašau, kad esu toks ir toks, kuriu kariuomenei, gal galite pasidalyti me­džiaga. Ir jis man atsiuntė knygų apie pa­saulio karines uniformas. Lietuvoje tokių kny­gų buvome nematę, visi seiles varvino, kad tu­riu. O jei turi iš ko mokytis – ir gudrus“, – šypsosi N.Treinys.

Už privačius, pasiskolintus ir H.Gaidžio pi­nigus 1994-aisiais jis dvi savaites viešėjo Ame­­rikoje. Pažįstamas pulkininkas, anksčiau lan­kęsis Lietuvoje, ir po Pentagoną pavedžiojo, pa­­vyko apsilankyti JAV karinės heraldikos institute (United States Army Institute of He­ral­dry), kur lietuvis dailininkas turėjo unikalią pro­­gą stebėti, kaip JAV kuriama karinė atributika ir uniformos.

Su Ne­rijumi susidraugavęs JAV kolekcininkas H.Gaidis giminių Lietuvoje neturi, tad jį va­dina gimine, o kai kas ketverius penkerius me­tus atvažiuoja į Lietuvą, apsistoja jo namuose.

H.Gaidžiui jau 70 metų, jis svarsto, ką daryti su kolekcija. Žinoma, jo vaikai už ją gautų milijonus, bet jis norėtų padovanoti Lietuvai, tik nori matyti, kad ji nebus ištampyta, išvogta. Tad šiandien dar vienas Nerijaus rūpestis – kad kolekcija atkeliautų į Lietuvą.

Lietuvos kariuomenėje N.Treinys tarnavo daugiau nei trejus metus. 1994 m. jam pasiūlė dirbti architektu dizaineriu Lietuvos akciniame inovaciniame banke. Alga buvo gal penkiskart didesnė nei kariuomenėje. Jauna šeima nuomojosi butą, pinigų reikėjo. Paskui jis šešerius metus dėstė dizainą M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje, vėliau turėjo savo verslą.

„Išėjau iš kariuomenės, nes pamąsčiau: Sovietinė kariuomenė jau išvesta, o jei prireiks, vėl visi susirinksime ir kovosime“, – sako „civilioko“ gyvenimą pasirinkęs N.Treinys.

Vis dėlto ir tolesnė jo, kaip dailininko, kūryba buvo paženklinta krikšto kariškose organiza­cijose: jis ir toliau kūrė ženklus, medalius, uniformas. Sukūrė Lietuvos policininkų, ugniagesių, muitininkų, pasieniečių, Valstybės saugumo departamento, FNTT, STT darbuotojų uniformas. Kūrė įvairius ženklus bei atributiką ir civilinėms institucijoms – A.Gustaičio aviacijos institutui ar Lietuvos banko apsaugos ir inkasacijos darbuotojams, įvairius ženklus boksininkams ar gimtinės žmonėms: jo sukurtos Utenos apskrities viršininko ir Utenos mero grandinės ar Utenos garbės piliečio garbės ženklas.

N.Treinys prisidėjo ir prie valstybės apdovanojimų kūrimo: dirbo Valstybės apdovanojimų įstatymo projekto darbo grupėje, parengė valstybinių apdovanojimų techninius brėžinius, pakoregavo jų dizainą, sukūrė naujo pavyzdžio or­dinų medalius. Pridėta jo rankos ir prie Sau­­sio 13-osios medalio – jis sukūrė jo kaspiną. Šiuo medaliu, kaip ir keliais kitais savo paties sukurtais, įvertintas ir jis pats.

Šiandien N.Treinio sukurtais garbės simboliais pagerbiami ir taikių kovų nugalėtojai: jis sukūrė ir unikalius, itin meniškais pripažintus Europos krepšinio čempionato, 2011 m. vykusio Lietuvoje, medalius. Dailininkas Pre­zi­den­tės paskirtas Lietuvos heraldikos komisijos nariu.

Bet 2008 m. prasidėjo krizė, valstybei reikėjo taupyti – nereikėjo nei naujų uniformų, juo la­biau naujų ordinų. Tad dailininkas ėmėsi dar­bo kur kas žemiškesnėje srityje: dabar jis rengia maketus ir maketuoja įvairius Žemės ūkio ministerijos leidinius, knygas, bukletus. „Turiu nuolatinį atlyginimą, kas yra gerai, nes kūrybinis darbuotojas vieną mėnesį gali už galvos stver­tis, nes nespėja, o kartais visai nėra dar­bo“, – sako N.Treinys.

Kareiviškos „mados“ ekspertas

Bet ir civilio N.Treinio gyvenime neblėsta ka­ro ir taikos leitmotyvas. Be jo, kaip karinių uniformų ir karybos konsultanto, neapsieina ne tik lietuviškų, bet ir Holivudo karinės tematikos filmų kūrėjai. Čia jam labai praverčia dar dirbant Lietuvos kariuomenėje sukauptas di­džiu­lis archyvas: kai pradėjo kurti įvairius ženk­lus, vėliavas, kitą Lietuvos kariuomenės at­ributiką, jis ėmė domėtis, kaip atrodė vokiečių, rusų ar lenkų kariai, kokie buvo jų ženklai ir kodėl tokie.

Tokios žinios labai pravertė konsultuojant filmų, kuriuose yra herojų kariškių, kūrėjus. Pir­­mas filmas, į kurį Nerijus buvo pakviestas kon­sultantu, buvo „Vienui vieni“ – apie partiza­ną Juozą Lukšą-Daumantą. Ten ir kariškiai, ir NKVD, ir amerikiečių kariuomenė, ir partizanai, reikėjo žinoti daug detalių, pavyzdžiui, kiek žvaigždučių dėti ant antpečių. Po šio filmo žinia apie karybą išmanantį dailininką pasklido ir dabar jis jau dirbęs gal 15-oje filmų, ne tik lie­tuviškų („Vienui vieni“, „Ledinis bučinys“, „Eks­kursantė“, „Mes dainuosim“, „Laiškai So­fijai“, „Kai apkabinsiu tave“ ir kt.), bet ir gal tri­juose Lietuvoje filmuotuose Holivudo.

Nerijui teko ir filmuotis. „Jau pirmajame, kuriame dirbau, „Vienui vieni“, visus – ir partiza­nus, ir enkavėdistus išrikiuoja, aš patikrinu, ar teisingai uniformos sudėtos. Bet vaidinantieji masinėse scenose – ne kariškiai, žmonės iš gatvės, nemoka su šautuvais elgtis, tai aš einu ir aiškinu, kad taip negalima ginklo laikyti. Re­ži­sierius pamatė ir kostiumų dailininkės klausia: „Ar turi dar vieną uniformą?“ Ta sako turinti. Apvilko, partizanų būrio vadu padarė“, – kaip tapo „artistu“, pasakoja Nerijus.

Taip jis dar porą kartų pakliuvęs į filmavimą. Vaidino net… beveik save – filme apie Sau­sio 13-ąją „Mes dainuosim“.

Naujausias N.Treinio darbas – ir Lietuvoje filmuotas „BBC One“ kanalo „Karas ir taika“. Anksčiau jis buvo pajuokavęs, kad dirba kino filmuose, kur trys ar penki kareiviai, o kad kokį „Karą ir taiką“ padarius! Ten tai kariuomenės! Ir štai užpernai prieš Naujuosius skambina kostiumų dailininkė Daiva Petrulytė ir sako, kad yra užsakymas – „Karas ir taika“. Klausia Ne­ri­jų, ar imsis. Bet pirminių eskizų reikėjo per po­rą dienų, nes ji važiuojanti į Prahą, kur yra di­džiuliai kino studijoms nuomojamų uniformų san­dėliai (pasirodo, tai didžiulė verslo šaka), kad tarp šimtų kostiumų žinotų, ką rinktis.

Taip į N.Treinio gyvenimą atėjo dar vienas karas ir dar viena taika. Pernai birželį filmas baig­tas, šiuo metu vyksta didžioji premjera. Fil­mą nupirko ir JAV, Kanada, Australija, kitos šalys. Gal pamatysime ir Lietuvoje. O kol kas dai­lininkas rodo savo nupieštų visų uniformuotų herojų aprangos komplektus su kiekviena de­tale – net batpadžio piešiniu: Balkonskis, Na­­poleonas, Kutuzovas, Bagrationas…

Čia reikia ypatingo tikslumo: žinoti, kokiame jis tuo metu buvo pulke, kokį turėjo laipsnį ir kiek ordinų. O kai filmuojamas vienas ar ki­tas epizodas, aprengėjai paima tuos Nerijaus pieš­tus lapelius ir pagal juos rengia aktorius. N.Treinys taip pat dalyvauja šiame procese – sukabina medalius, akselbantus, viską sutikslina. Beje, britų dailininkai ir istorikai dar tikrino lietuvio dailininko darbo tikslumą, bet Ne­rijus džiaugiasi pastabų negavęs.

„Labai įdomi patirtis, faktiškai besisiejanti su 1991-aisiais, su karyba“, – vertina dailininkas. Susisiejo su ano meto įvykiais ir įspūdžiai, kurių jis patyrė dvi savaites filmuojant „Karą ir taiką“ Peterburge.

Visas britų komandos aptarnaujantis personalas buvo iš Lietuvos, bet jiems padėti pasamdy­ta ir vietinių. N.Treinys prisimena, kad kelias die­nas tvyrojo slogutis: „Tarp ir jaunesnių, ir ma­­no amžiaus, ir vyresnių – baisi nostalgija so­viet­m­ečiui. Iš pradžių net mestelėdavo: „Fa­šis­ty prijechali“ („Fašistai atvažiavo“ – rus.). Ne­apy­kan­ta mums baisi, kadangi mes „natovcy“ (NATO nariai – rus.). Matau, kaip kostiuminin­kų padėjėjos skolinasi po 200 rublių, o tai du su trupučiu euro, pavalgyti, bet nesiskundžia, nori pasirodyti, kad Rusijos patriotės, ken­čia dantis sukandusios. Tačiau keiksnoja, kad Gorbačiovas išdavė, Jelcinas „pijokas“ ir tik Putinas traukia rusus, nuo kelių ant kojų stato. Rusai turi tikėjimą tuo, kas kalbama viešu­moje, – o kalbama, kad viskas gerai, nors rea­­lybėje nieko gero nematyti.“

Bet paskui, kaip pasakoja Nerijus, prasidėjo „liaudies diplomatija“: lietuviai pakvietė kartu dirbančias ruses papietauti, pavaišino. Bandė vengti politinių temų, ėmė kalbėti apie šeimas, kaip pas jus, kaip pas mus. Nerijus pastebėjo, kad labiausiai propagandos paliesti tie, kurie ne­buvę Baltijos šalyse. Tarkim, viena rusė be­rūkant lauke klausia, ar lietuviai iš tiesų spjauna gatvėje rusams į veidą.

„Klausiu, ar čia perkeltine prasme. Ne, sa­ko, tiesiogiai. Klausiu, ar jai spjovė, ar kas pa­sa­kojo. Sako girdėjusi per televiziją, kad taip vyksta Druskininkuose. Sakau, atvažiuok, galiu pasitikti, palydėti, pati pamatysi. Bet žmonės propagandos apdoroti“, – pasakoja Nerijus.

Tiesa, dažų ir teptukų, skirtų dailininkams, par­duotuvėje inteligentiška pardavėja paklausė, ar jis ne „pribaltijskij“. Pasakojo pati penke­rius metus Karmėlavoje gyvenusi, mat tėvas buvo karininkas, sako, būtų įdomu dabar atvažiuoti. Tuoj šypsena, pataria – šitų dažų nepirk, pirk šituos. Bet daug kitų sutiktų rusų labai ne­kaip lietuvių atžvilgiu nusiteikę. N.Treinys pa­sakoja, kaip kostiumų dailininkė D.Petrulytė susikirto su vairuotoju dėl Ukrainos: tas pradėjo varyti ant ukrainiečių, o ji sakanti – ko lendate ten. „Jau maniau, kad susimuš“, – ginčo karščio neužmiršta Nerijus.

Ir šiandien viduje jaučiasi kareiviu

Šiandien N.Treinys sako tebesidomintis ka­rinėmis temomis, sekantis, kas vyksta, skaitantis knygas, susijusias su šia tema, – kariuomenė jam labai įdomi ir brangi.

Dėmesio stoka Lietuvos laisvės gynėjas ne­si­s­kundžia: savanorių štabas kviečia į kariuomenės šventes, Radvilų gimnazija, kurioje mo­kosi dukra, – į Sausio 13-osios paminėjimą, o jis mielai velkasi uniformą ir eina.

Jis tebėra šaulys. Kiekvienais metais Šaulių sąjungai ką nors sukuria – tai kokį medalį, tai uni­formą, tai vėliavą. Šaulių sąjungoje, kiek pa­sikeitė vadų, su visais tvirtina draugavęs, gi­ria naują vadą – Liudą Gumbiną. Sako, kad da­bar, kai padai svyla, valstybė šaulius pradėjo rem­ti, o prieš keletą metų požiūris buvęs gana keistas.

N.Treinys priklauso ir Karių veteranų asociacijai. Joje – apie 500–700 žmonių. Jie susitinka per Kariuomenės dieną, Vasario 16-ąją, kitas valstybės šventes. O pas asociacijos prezidentą pulkininką leitenantą Joną Kliauzą veteranai susiburia ir per Jonines. Kariuomenės kū­rėjų savanorių sąjunga taip pat kartais sukviečia veteranus.

Anksčiau Nerijus yra va­žiavęs Norvegijon, Švedijon į tokių pat karių rezervininkų, dabar civilių, šaudymo varžybas. Jis pasakoja, kad Europoje, JAV labai stiprios rezervo karių organizacijos. Štai garsieji Danijos aludariai Carlsbergai didelę dalį milijonų testamentu paskyrė rezervo kariuomenei, sukūrė fondą jai remti, kad rezervininkai galėtų važinėti po šaudymo varžybas. Ten didžiausios karininkų ramovės, klubai – sukurta visa atskira infrastruktūra. Tas pats ir Švedijoje, Didžiojoje Bri­tanijoje, kitur. Mums dar toli iki to.

Bet, neabejoja Nerijus, jei Lietuva nebūtų buvusi sovietų okupuota, tai irgi būtų turėjusi. „Apskritai būtume kaip danai. Štai žemės ūkio statistika rodo, kad 1939 m. sviesto ir kiaulienos Lietuva parduodavo daugiau nei Danija, abi šalys pagal daugelį rodiklių stovėjo šalia. Bet danai paskui buvo laisvi, o mes okupuoti“, – Nerijus savo istorines žinias dabar pildo ir informacija iš jo maketuojamų leidinių žemės ūkio tematika. Ir priduria: po 10–15 metų Lietuvoje tikrai bus dar geriau. Juk kai palygini, kas buvo prieš 25 metus ir dabar, koks kontrastas.

N.Treinys šiandien džiaugiasi, kad iš arti matė, kaip kūrėsi Lietuva, kad tame dalyvavo, rizikavo savo gyvybe, ir ne beprasmiškai. „Kovo 11-oji, žinoma, labai svarbi, bet Sausio 13-oji uždėjo laisvės antspaudą. Da­bar kai kas kritikuoja, kad mes turėjome tiek au­kų, o estai sugebėjo be jų. Bet kur tie kritikuotojai buvo tuo metu? Manau, turime didžiuotis, kad nesėdėjom po šluota. Jei mes būtume nieko nedarę, nebūtų sujudėjusi sovietinė imperija. Jie mums už tai neatleis ir visą laiką būsime blogi, nes mes, Lietuva, pradėjome griauti sovietinės imperijos pamatus“, – mano Nerijus.

Vyras prisipažįsta: viduje jis ir dabar kareivis, nors jau daug metų civilis. O 1991-ųjų sausio patirtis ir civiliame gyvenime jam pravertė. Nerijus sako jautęs, kad žmonės juo labiau pasitiki, nes buvo išbandytas ekstremaliomis sąlygomis. Arba būna kritinių situacijų – kitiems stresas, nežino, ką daryti, o jis prisimena, į kokias yra patekęs anuomet, ir dabartinė problema pasirodo esanti jokia tragedija.

„Kariuomenė priverčia išmokti pasirengti pavojams. Juk jei kare supanikuosi ar neiššaus ginklas, ar pritrūksi šovinių – nuo to priklauso ta­vo gyvybė, o kariuomenė priverčia išmokti bū­ti tam pasirengusiam, kad tokių dalykų ne­nu­tiktų. Arba, pavyzdžiui, neatvežė dvi dienas val­gyti – negi badu mirsi, turi būti tam pasirengęs, turėti porą žiauberių duonos“, – aiškina Nerijus.

Jis neabejoja, kad kariuomenėje įgyta patirtis pravers gyvenime ir dabartiniams šauktiniams. Tai ypač svarbu dabar, kai visai arti Lie­tu­vos, Ukrainoje, galima sakyti, vyksta karas. „Karas lyg pereina per visas mūsų kartas: ir se­neliai mūsų jį išgyvenę, ir tėvai, ir vis ateina nau­ji išbandymai. Todėl mūsų namuose visiems ke­turiems šeimos nariams yra kariški komplektai“, – pasakoja Nerijus.

Keturios kariškos uniformos, tiesa, tikra lietuviška, su skiriamaisiais ženklais – tik Ne­ri­jaus, nes jis – Lietuvos kariuomenės atsargos leitenantas. Kitos – amerikietiškos, bet kariškos, nes kariška striukė šilta, funkcionali, ne iš Gariūnų, kuri gražiai atrodo, bet pabūk su ja tris valandas šaltyje. Kariniame komplekte – po gertuvę ir keturios penkialitrinės pūslės van­dens, maisto rezervas, kuriuo vis pasirūpina Nerijaus žmona: patikrina produktų galiojimą, jei šeima suvalgo atsargai skirtus makaronus, naujų nuperka. Stovi ir benzino kanistras.

Nerijus tikina, kad žmona tam pritaria, nelaiko jo karą žaidžiančiu berniuku. O apie tokį Trei­nių pasirengimą juodai dienai žinantys privačių namų kvartalo, kuriame jis gyvena, kaimynai, jei dingsta elektra ar vanduo, skambina ir klausia, gal gali pasidalyti vandens atsargomis.

Beje, 1991-ieji Nerijui buvo visomis prasmėmis ypatingi: tais metais jis susituokė su buvusia bendraklase, su kuria mokėsi nuo pirmos klasės, Edita, architekte. Su ja tą kruviną Sau­sio 13-osios naktį kartu budėjo prie parlamento.

Dabar jų sūnui Augustinui 22-eji, jis – universiteto trečiakursis, dukra Emilija – dvyliktokė. Sūnus – „tiksliukas“, matematikas, gerai iš­ma­no informacines technologijas. „Šiuolaikinėje kariuomenėje tokie praverstų, nes viskas ten kompiuterizuota, – pastebi Nerijus ir pridu­ria: – Jei reikėtų, jis eitų į lietuvišką kariuome­nę ir tarnautų, bet kad veržtųsi – ne.“

O Emilija vis prašo papasakoti apie to Sau­sio, patikrinusio, kiek kiekvienam mūsų brangi laisvė, įvykius, jai įdomios visokios detalės, ji su tėčiu ir į karines šventes važiuoja. Kartą su dukra Nerijus aplankė ir Gedimino pilies bokšto muziejų. Rodė tuos pačius eksponatus, ku­riuos matė 1991-ųjų sausį, šarvus, kuriuos buvo užsidėjęs, ir šalmą, kurį užsimovęs po to vos vos nusiėmė…

„Dabar atrodo, kad tai buvo lyg netikra. Bet iš tikrųjų tai buvo tikra ir labai pavojinga. Ti­kiuosi, kad ateityje tai nepasikartos, niekas nesikėsins į mūsų laisvę ir tai liks tik kaip naujosios Lietuvos istorijos faktas, kuris, deja, buvo“, – sako Trispalvės sergėtojas, vienas iš eilinių žmonių minios, be kurios šiandien neturėtume laisvės.

BFL

Tuoj po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių – Lietuvos politinės olimpiados finalai. Jei nenutiks kokių force majeure, Seimo rinkimų pjedestalas nuspėjamas – socialdemokratai, konservatoriai ir liberalai. Sunkiau nuspėti, kurie iš jų turės realią valdžią, tai yra kas susieis į valdančiąją koaliciją.

Aušra LĖKA

Konstitucinio Teismo paliepimu perbraižytos rinkimų apygardos (tai jau seniai buvo pribrendę ir perbrendę) – didžiausia 2016 m. spalio 9 d. vyksiančių Seimo rinkimų permaina.

Lig šiol maždaug penktadaliu menkiau nei vidutinis statistinis Lietuvos pilietis atstovauti vilniečiai rinks dviem parlamentarais daugiau, o sumenkęs Kaunas – vienu mažiau, tolygiau perskirstyta ir daug kitų apygardų. Tačiau, kad ir kaip kai kurios partijos čia įžvelgia kėsinimąsi į jų sėkmę, perversmo tai nesukels.

Trejetukas – Socialdemokratų partija, Liberalų sąjūdis ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai kaip įbesti visuomenės apklausose laikosi nuo pernai metų pabaigos, tik 2015 m. gruodį pastaruosius aplenkė daugiau rėmėjų sulaukusi Darbo partija. Toks pat trejetukas, tik šiek tiek kita seka, buvo ir per pastaruosius dvejus rinkimus – Europos Parlamento (2014 m.) ir savivaldybių tarybų bei merų (2015 m.).

Nežinia, ką šios partijos turėtų prisidirbti ir ką kitos ar vėl kokie neogelbėtojai turėtų pasiūlyti rinkėjams, kad jų simpatijų vektorius pakeistų kryptį. Klausimas tik toks: kiek gautų mandatų proporcijos atitiks reitingų procentus ir kurios iš šių partijų bus valdančiojoje koalicijoje.

Svarstyklės: socialdemokratai nusveria konservatorius

Pagal šios dienos situaciją atrodyto, kad neabejotinai socialdemokratai turėtų būti ta partija, kuri formuos valdančiąją koaliciją. Tiesa, kaip atkreipia dėmesį Vytauto Didžiojo universiteto profesorius dr. Mindaugas Jurkynas, reitingai atspindi tik tos pusės parlamento, kuri renkama pagal proporcinę sistemą, galimas tendencijas. Reprezentatyvių apklausų, kas galėtų būti išrinktas 71 vienmandatėje apygardoje, nacionaliniu mastu neatliekama.

Politologas primena poros pastarųjų Seimo rinkimų rezultatus: stipriausias pozicijas vienmandatėse apygardose turėdavo socialdemokratai ir konservatoriai, tad būtent antrasis turas (nes pirmajame paprastai išrenkami vos keli parlamentarai) lemia, kas laimi rinkimus, paaiškėja frakcijų dydis. Žiniasklaidos pavadinimai, kad viena ar kita partija laimėjo rinkimus, kaip po 2012 m. rinkimų pirmojo turo, kai šaukta, jog rinkimus laimėjo Darbo partija, yra klaidinantys.

Tad didžioji mįslė – kaip antrajame ture susidėlios rinkėjų politinės nuotaikos. Tai gali paveikti daug veiksnių: koks bus pasitikėjimas partijų lyderiais, ar kils kokių skandalų, o gal, atvirkščiai, augs ekonomika. Vis dėlto, M.Jurkyno prognozėmis, pagal šiandieninę situaciją socialdemokratai turi geriausių galimybių tapti didžiausia frakcija Seime.

Politines perturbacijas beveik visą nepriklausomybės laikotarpį stebintis „Vilmorus“ visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro vadovas dr. Vladas Gaidys prie unikalių atvejų priskiria tai, kad socialdemokratai ir būdami valdžioje visą kadenciją išlaikė tokius aukštus reitingus.

Bet, sociologo prognozėmis, nebūtų unikalu, jei jie ir vėl būtų valdančiosios koalicijos ašis. Pastarojo meto tendencijas tokios: kadenciją valdo konservatoriai su sąjungininkais, paskui dvi kadencijas – socialdemokratai su sąjungininkais, paskui vėl vieną – konservatoriai, kuriuos 2012 m. pakeitė socialdemokratai.

Tačiau neatrodo, kad šie rinkimai jau bus tie, kai socialdemokratai išsigydys savo Achilo kulną – pirmaus ir didžiuosiuose miestuose.

Klausimas, kaip pasiseks konservatoriams: M.Jurkyno pastebėjimu, apklausos šios partijos atžvilgiu paprastai kokiais 5 proc. menkesnės nei rinkimų rezultatai, nes ji turi pastovų ir drausmingą elektoratą.

Tad nors apklausose konservatoriai į priekį praleido liberalus, Europos Parlamento rinkimuose jie buvo net pirmi, o savivaldybių ir merų – antri. Tačiau, nepaisant to, kad pakeitė nepopuliarų lyderį, ir naujasis, Gabrielius Landsbergis, partijai populiarumo beveik nepridėjo.

Įdomu ir kaip balsuos rinkėjai tų vienmandačių apygardų, kuriose, pavyzdžiui, Kaune, partijos senbuvius išstūmė ne ką dar partijoje nuveikęs jaunimas. M.Jurkyno nuomone, konservatorių rinkėjai balsuoja už šią partiją, kol yra Vytautas Landsbergis – kaip partijos „prekės ženklas“.

Tačiau jei konservatorių veteranai, išstumti iš apygardų, kuriose laimėjo ne vienus rinkimus, keltų savo kandidatūras patys, balsus paskaldytų.

Kaune vienmandatėse rimta alternatyva konservatoriams būtų ir mero Visvaldo Matijošaičio „Vieningo Kauno“ atstovai – savivaldybių ir mero rinkimuose nusivylimą konservatoriais V.Matijošaičio komandos naudai kauniečiai jau pademonstravo. Bet visuomeninės organizacijos „Vieningas Kaunas” direktorius Andrius Palionis sako, kad jų organizacija jokių ambicijų nacionaliniams rinkimams neturinti, su jokia partija jokių pozicijų nederinanti, o savo nariams palikusi teisę laisvai apsispręsti, jei kas norėtų kandidatuoti.

Liberalų derybinė pozicija – tobula

Liberalai – ant bangos: Europos Parlamento ir savivaldybių bei merų rinkimuose jie buvo treti, o „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ apklausose nuo pernai metų pabaigos – net antri. Tiesa, iš šį pavasarį už juos ketinusių balsuoti net 21 proc. gruodį teliko 14 proc.

Kaip rodo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorės dr. Ainės Ramonaitės tyrimai, liberalų šuolį lemia įvairių partijų elektorato pareikštas palankumas, tačiau nuolatinio jų elektorato dydis nėra įspūdingas. Vadinasi, kaip greitai kilo, taip greitai reitingai gali ir kristi, jei liberalai ima daryti klaidas ar labiau sužiba kitos partijos.

Nėra stiprioji liberalų pusė ir vienmandatės apygardos: 2012 m. jie sugebėjo laimėti tik tris mandatus iš 71-o. Konservatoriai ir socialdemokratai čia turi didesnį įdirbį.

Bet, kaip atkreipia dėmesį M.Jurkynas, prognozuotina, kad liberalai bus ne tik trečia pagal dydį frakcija, bet ir svarbi kažkurios koalicijos dalis: „Liberalų pranašumas – kad jie gali eiti tiek su socialdemokratais, tiek su konservatoriais. Su socialdemokratais jie gali rasti bendrą kalbą ekonominiais ir socialiniais klausimais, nes juk socialdemokratai pasiūlė gana liberalų socialinį modelį, pritaria internetiniam balsavimui, yra gana proversliški, neįveda progresinių  mokesčių. O pagal požiūrį į verslą, į Vakarų integraciją liberalai dera su konservatoriais, su kuriais jau yra buvę koalicijoje. Jei socialdemokratai ir konservatoriai gautų panašų skaičių mandatų, liberalai būtų ta partija, kuri nulemtų koalicijos spalvą. Bet šiandien realiausia socialdemokratų ir liberalų koalicija.“

Iš politinio išskaičiavimo ir realybės pripažinimo, kad ir partijos, ir nauja rinkėjų karta jau nebeturi tokių griežtų ideologinių riboženklių, liberalams tinka abi alternatyvos. O konservatoriai yra atsižegnoję „darbiečių“ ir „tvarkiečių“, kurių taip pat gali prireikti valdančiajai koalicijai, tad jų derybinės pozicijos komplikuotesnės. Juolab konservatoriai dar neužmiršo gėdingu principų pamynimu vadinto 2K – Kubiliaus+Kirkilo projekto.

„Tvarkiečiai“ – ties 5 proc. barjeru

Nors tik iš „tvarkiečių“ perbėgęs vadovauti „darbiečiams“ Valentinas Mazuronis pareiškė, jog Darbo partija po Seimo rinkimų bus stipriausia jėga, pagal apklausų ir Europos Parlamento bei savivaldybių tarybų rinkimų rezultatus labiau atrodo, kad jie gali prarasti ir lig šiol turėtas pozicijas.

Kitų dabartinių valdančiųjų – „Tvarkos ir teisingumo“ šansai dar prastesni, ypač po Seimo balsavimo, užkirtusio „tvarkiečių“ lyderiui Rolandui Paksui galimybę rinkimuose vesti partijos sąrašą. Politologai prognozuoja, kad „tvarkiečiai“ balansuos ties 5 proc. barjero riba.

V.Gaidys daro prielaidą, kad, be padarytų klaidų, šių partijų populiarumo menkimą lėmė ir jų identiteto krizė: ankstesnis Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas pats ir buvo argumentas balsuoti už šią partiją, o dabar tokio lyderio nėra. „Tvarkiečiai“ irgi laikėsi ant vieno asmens – R.Pakso istorijos, bet nuo jos praėjo vienuolika metų ir jos potencialas senka.

5 proc. barjerą turėtų įveikti ir Lenkų rinkimų akcija, pastaruoju metu į rinkimus einanti vienu sąrašu su Rusų aljansu, kuris ir garantuoja 5 proc. barjero peržengimą.

Pastaruoju metu stabiliai ties 7–8 proc. nuo ketinančiųjų balsuoti riba laikosi Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, o jų lyderis Ramūnas Karbauskis, nors nėra tas, kuris nedingsta iš televizorių ekranų, – populiariausių politikų dešimtuke. Bet „valstiečiams“ savivaldos rinkimai būna sėkmingesni, o Seimo rinkimų 5 proc. barjerą jie peržengė vienintelį kartą, kai partijai dar vadovavo Kazimira Prunskienė.

Juodieji arkliukai virsta poniais

Vis dėlto, nors dėl lietuviškųjų politinių olimpinių žaidynių pjedestalo niekas per daug nesiginčija, per anksti visai nurašyti ir vadinamąsias nesistemines partijas ar politinius darinius. Tai gali būti ir „Lietuvos sąrašas“ su iš televizorių ekranų nebeišlipančia Aušra Maldeikiene, Seimo nario ekskonservatoriaus Naglio Puteikio, prezidento rinkimuose sugebėjusio pelnyti beveik kas dešimto balsavusiojo simpatijas, „Puteikis plius“ ar dar nežinia kokie neogelbėtojai, kokių atsiranda prieš kiekvienus rinkimus. Jie gali surinkti „antielito“, buvusių „Drąsos kelio“ rinkėjų likučių, nacionalistiškai nusiteikusių žmonių balsus.

Bet mūsų valstybė maža, sunku rasti naujų negirdėtų veikėjų, norinčių mestis į politiką, o nei N.Puteikio, nei A.Maldeikienės, nei Dariaus Kuolio atveju nesuveiks netikėtumo efektas, atvedęs į vienkartinę politinę sėkmę rinkimuose Arūną Valinską ar Neringą Venckienę.

N.Puteikis pats prisipažįsta pralaimėjęs, pasakoja siūlęs tiems politikams, kurie mano, kad tų šešių partijų, esančių Seime, demokratijai nepakanka, jungtis prieš rinkimus, steigti partiją. Bet iš jų sulaukęs ne tiek palaikymo, kiek kritikos, kad ir jis pats toks pat kaip tos partijos Seime. Tad jis nutaręs kandidatuoti toje pačioje apygardoje Klaipėdoje, kurioje ir dabar yra laimėjęs rinkimus.

Tiesa, jis stebi, kas vyksta mažosiose partijose. Jo žiniomis, „Jaunoji Lietuva“, Tautininkų sąjunga, Centro partija, „Lietuvos sąrašas“ jau surinko būtinus rinkimams 2 tūkst. narių. Galimos Algimanto Matulevičiaus Tautos vienybės sąjungos jungtuvės su partija „Profesinių sąjungų centras“, bando vienytis vadinamoji birželio 3 d. grupė, lyderiaujama Audriaus Nako ir Zigmo Vaišvilos, Respublikonų ir Liaudies partijos. Naują partiją bando burti Gema Umbrasienė iš Panevėžio po to, kai ją su visu šio miesto skyriumi išmetė Valstiečių ir žaliųjų partija. „Laiko steigtis partijos dar turi iki kovo, bet iš mažųjų asteroidų planetos kol kas nesiformuoja. Bet jei susiformuotų ir pakviestų, žiūrėčiau, kas susiformavo: ar didelė planeta, ar gali pranokti dydžiu Jupiterį. Jei taip – bėgsiu paknopstomis“, – sako N.Puteikis.

O tokios beveik revoliucijos, kokią per savivaldybių ir merų rinkimus visuomeniniai komitetai užkūrė partijoms Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, per Seimo rinkimus bent kol kas neprognozuojama. Bandyta juos burti (iniciatyvos buvo ėmęsis ir Seimo narys Valerijus Simulikas), bet jie labai jau margi. Tačiau vienmandatėse apygardose jų atstovai gali sulaukti didesnės sėkmės nei vienišiai prieš ketverius metus.

Klausimas, iš ko tie „nesisteminiai“ atimtų balsus. Labiausiai tikėtina, jog iš tų, kurie svaidėsi panašiais šūkiais, kad Lietuvoje – viskas blogai, kad čia valdo klanai – „paksistų“ ar „darbiečių“.

Bet, kaip rodo keleri pastarieji rinkimai, iki 2000-ųjų rinkimuose debiutuojantys nauji pranašai – Artūro Paulausko Naujoji sąjunga, V.Uspaskicho Darbo partija nušluodavę kone pusę Seimo, tačiau 2008 m. A.Valinsko Tautos prisikėlimo partija pelnė 16 mandatų, 2012 m. „Drąsos kelias“ – jau tik 7. Naujų gelbėtojų vaidmuo vis mažėja.

Vis dėlto sociologas V.Gaidys stebisi, kad visa Europa įkaitusi, nacionalistinės politinės jėgos kelia galvą, o Lietuvoje – politinis štilis. Antra vertus, sociologas primena, kad per Eurobarometro apklausą net trys ketvirtadaliai lietuvių pareiškė esantys patenkinti savo gyvenimu (2010 m. tokių buvo 50 proc.), tad kam keisti valdžią?

Toks rodiklis bloga žinia ir populistams, nes jų dirva – viskuo ir visų pirma valdžia nepatenkintas rinkėjas.

Šešėlinės vyriausybės – bet kokios

Tad jei šiandieninių prognozių neiškreips jokios force majeure, didelė tikimybė, kad Lietuvą valdys tas pats premjeras Algirdas Butkevičius.

Jei „darbiečiai“ ir patektų į valdančiąją koaliciją, tai dar mažesnių nei dabar brolių pozicija. Tad jie gautų tuos ministrų postus, kurie atliktų nuo didžiųjų koalicijos dėmenų (tikėtina, socialdemokratų ir liberalų). Poste gal liktų ir dabar šios partijos deleguotas, bet nieko bendra su ja neturintis energetikos ministras Rokas Masiulis.

„Tvarkiečiai“, net jei nepateks prie valdžios dalybų stalo, joje neabejotinai paliks savo deleguotą, bet taip pat nieko bendra su jais neturintį vidaus reikalų ministrą Saulių Skvernelį, kuris, ko gero, šiame poste liks, kad ir kaip susidėstytų valdžios dėlionė.

Politikas, kuris per mėnesį savo reitingus gali užsiauginti 11 procentinių punktų, tikrai neliks be posto. Bet rinkimuose jis jau gal atstovaus socialdemokratams.

Liberalai taip pat jau sudėstę savo šešėlinę Vyriausybę, tik kažin ar šešėlinis krašto apsaugos ministras Algis Kašėta paliktų Varėnos mero postą, šešėlinis ūkio ministras Antanas Guoga – Europos Parlamentą.

Konservatorių šešėlinė Vyriausybė, paskelbta dar 2013 m., taip lig šiol ir nepakeista, nors pasikeitė partijos lyderis ir jis sakė imsiąsis premjero vaidmens, jei partijai tokią galimybę suteiktų rinkėjai. Bet šešėlinis konservatorių premjeras lig šiol – Andrius Kubilius, o ministrai – daugiausia jo senoji kariauna. O kad būtų visi užganėdinti, Vyriausybė net papildyta naujomis ministerijomis: Bendruomenių reikalų (šešėlinis ministras Donatas Jankauskas), Regioninės plėtros (Agnė Bilotaitė), Reformų ir pažangos (Mantas Adomėnas).

Kažin ar didžiausia sėkmė Lietuvai būtų ir savo gebėjimus jau demonstravę buvęs ūkio ministras, o dabar energetikos sektoriaus strategu siūlomas Dainius Kreivys, vėl socialinės apsaugos ir darbo ministru matuojamas ne itin sėkmingai juo buvęs Rimantas Dagys ar Ūkio ministerijos vadovo poste konservatorių matomas buvęs Kauno meras Andrius Kupčinskas.

Akivaizdu, kad į šešėlines vyriausybes, kurios Vakarų demokratijoje laikomos paraiška rinkėjams paaiškinti, kas turės valdžią partijos sėkmės atveju, o šešėliniams ministrams yra konkretus įpareigojimas nuosekliai rengtis šiai karjerai, Lietuvoje rimtai nežiūrima.

Taigi didelių permainų artėjančiose Lietuvos politinėse olimpinėse nenumatoma. Kai kurie politinio gyvenimo ekspertai buvo prognozavę, kad 2016-aisiais ar bent jau 2020-aisiais pribręs reali tiek rinkėjų, tiek ir politikų kartų kaita, tačiau ženklių pokyčių kol kas nematyti.

Nors jau antri Seimo rinkimai, kai balsuos, ir pirmi rinkimai, kai galės kandidatuoti, jau po nepriklausomybės atkūrimo gimusi karta, modernių politinių vizionierių ir jų rėmėjų sąjūdžių negirdėti. Gal postūmį aktyviau balsuoti jaunesnei kartai duotų balsavimo internetu įteisinimas?

Tad dar belaukiant 2016-ųjų Seimo rinkimų galima tikėtis ženklesnių permainų tik 2020-aisiais, kai neabejotinai vėl bus perbraižytos rinkimų apygardos augančių miestų naudai, kai gal bus leista balsuoti internetu, o užsienyje gyvenantys Lietuvos piliečiai jau pagal artimiausiuose rinkimuose galiosiančią jų rinkimų apygardos (ar apygardų) formavimo tvarką, jei bus aktyvūs, galės turėti savo atstovą, ir net ne vieną.

R. Dačkaus nuotr.

Turime sudaryti sąlygas, kad veržlūs ir išsilavinę specialistai savo tikslų siektų Lietuvoje. Reikia išmaniai ir nieko nelaukiant reformuoti mūsų švietimo ir profesinio orientavimo sistemą, pritaikyti ją prie valstybės ir verslo poreikių. Rizika, su kuria buvo patvirtintas biudžetas, Lietuvą išstūmė iš finansiškai drausmingų ES narių gretų. Kuo daugiau diskusijų apie idėjas ir darbus ir kuo mažiau populizmo, drabstymosi purvais, tuo didesnė sėkmė Lietuvos lauks 2016 m. pabaigoje.

Lietuvos ir Lenkijos santykiai pastaruoju metu apipinti mitais. Realybėje mūsų bendradarbiavimas itin rezultatyvus. Bet atėjo laikas atsiriboti nuo neatsakingų vietos politikų ir priešiškų išorės jėgų bandymų kurstyti nesutarimus. Šios ir kitos Lietuvos aktualijos bei prognozės 2016-iesiems – Prezidentės Dalios Grybauskaitės interviu „Veidui“.

Aušra LĖKA

– Ar jus tenkina, kad 2016-ųjų valstybės biudžetas vėl bus deficitinis, nors anksčiau planuota kitaip?

– Rizika, su kuria buvo patvirtintas biudžetas, Lietuvą išstūmė iš finansiškai drausmingų ES narių gretų. Dar ne taip seniai Europos Komisija gyrė Lietuvą už sugebėjimą gyventi atsakingai, o šio biudžeto projektas sulaukė rimtos kritikos.

Ir EK, ir Valstybės kontrolė atkreipė dėmesį, kad kyla rizika neįvykdyti užsibrėžtų biudžeto tikslų. Raginimus atsakingiau valdyti finansus valdančioji dauguma ignoravo.

Neatsispirta pagundai prieš rinkimus demonstruoti nepamatuotą dosnumą, remiantis dideliu optimizmu dėl būsimo mokesčių surinkimo, BVP augimo. Ir visa tai įvyko pirmaisiais Lietuvos narystės euro zonoje metais, kai turėtume ypač atsakingai laikytis prisiimtų įsipareigojimų.

Gauti įspėjimai dėl pajamų ir išlaidų santykio yra signalas, į kurį derėtų įsiklausyti. Dabartinis biudžetas rodo, kad vėl gyvename šiandiena ir negalvojame apie rytojų. O praeities pamokos primena, kad toks požiūris ypač skaudžiai atsiliepia ir šalies ekonomikai, ir žmonių gerovei.

– Kaip vertinate 2016 m. baigsiančios kadenciją Vyriausybės darbą? Kokių darbų iš jos dar tikitės? Ką įvardytumėte kaip didžiausius iššūkius būsimai Vyriausybei?

– Per 25-erius atkurtos nepriklausomybės metus tai antra Vyriausybė, dirbanti visą kadenciją. Jai pavyko išvengti didelių politinių sukrėtimų.

Šios Vyriausybės nuopelnas – iš ankstesnių Vyriausybių paveldėti ir užbaigti keli strateginiai projektai: įvestas euras, jau metus veikia Suskystintųjų gamtinių dujų terminalas, pradeda veikti elektros jungtys su Lenkija ir Švedija.

Tačiau ramybės strategija, kai kalbama apie dideles struktūrines reformas, yra neproduktyvi. Pokyčių, reaguojant į demografinius rodiklius, į globalias permainas, reikėtų ne vienoje srityje. Vyriausybės programoje buvo įsipareigota nemažai nuveikti ir dėl geresnės socialinės bei sveikatos apsaugos, ir dėl švietimo, bet per likusius Vyriausybės kadencijos mėnesius sunku tikėtis rimtesnių veiksmų.

Šios Vyriausybės nepadaryti darbai bus iššūkis kitai Vyriausybei. Jai teks atsakomybė perimti ES paramos paskutinio laikotarpio projektus, spręsti spartaus visuomenės senėjimo ir dirbančiųjų mažėjimo, migracijos problemas.

Tarp svarbių klausimų – ir skaidresnis, lankstesnis valdymas, viešojo sektoriaus efektyvumas, optimalus valstybės tarnautojų skaičius, dėl kurio ietys laužomos ne vienus metus.

– Šis laikotarpis paskutinis, kai gausime tokią didžiulę ES paramą. Ar jus tenkina ligšiolinis ES lėšų panaudojimo efektyvumas? Kur siūlytumėte jas panaudoti, kad jos padėtų padaryti realų šuolį kuriant modernią konkurencingą valstybę?

– ES parama mums padėjo sparčiai mažinti Lietuvos atsilikimą nuo ES. Paminėsiu tik vieną rodiklį: kai stojome į ES, vienam šalies gyventojui tenkanti BVP dalis sudarė 50 proc. ES vidurkio, o pernai ji, Eurostato duomenimis, pasiekė 75 proc.

Per praėjusį paramos laikotarpį buvo įgyvendinta daug infrastruktūros projektų, pagerinusių gyvenimą, todėl turėtume visu tuo, kas sukurta, tinkamai naudotis. Gerai žinome, kad ne visi projektai buvo sėkmingi. Aš jau nekalbu apie neskaidraus šių lėšų investavimo ar grobstymo atvejus.

Mažėjant finansinei paramai turime itin atsakingai įdarbinti kiekvieną ES paramos eurą, kad jis ne didintų infrastruktūros išlaikymo naštą, bet, priešingai, duotų didžiausią įmanomą grąžą valstybei ir jos žmonėms. Investicijų į spalvotas trinkeles laikai baigėsi. Dabar turime koncentruotis į sritis, kuriančias didžiausią pridėtinę vertę, – mokslą ir tyrimus, informacines technologijas, gyvybės ir sveikatos mokslus, medicininių paslaugų plėtrą, švietimą. Didžioji ES lėšų dalis turi būti nukreipta į tai, kas stiprina šalies konkurencingumą tarptautinėje erdvėje, garantuoja dar gilesnę europinę integraciją ir valstybės saugumą plačiąją prasme.

Apie sėkmingą valstybės konkurencingumą galėsime kalbėti tik tada, kai matysime, kad savo ekonomiką grindžiame ne vien ES paramos investavimu, bet ir tiesioginių užsienio investicijų srautu. Nors regione pirmaujame pagal pritraukiamų investicinių projektų skaičių, investicijas vadinti srautu kol kas sunkoka. Tačiau būtent toks derinys, planuojant būsimas darbo vietas, technologinę pažangą, valstybei sukurtų didžiausią pridėtinę vertę.

O realų šuolį, apie kurį klausiate, pirmiausia siečiau su verslo ir mokslo bendradarbiavimu, nes šioje srityje esame visiški vidutiniokai. Ir verslo, ir valstybės pareiga – investuoti į žmones. Viešasis sektorius ir verslas turi susivienyti, kad Lietuva taptų lydere, aukštos kvalifikacijos, efektyvios, o ne pigios darbo jėgos šalimi.

– Kaip vertinate 2016 m. Lietuvos ekonomines perspektyvas? Ar ištemps mus į viršų vidaus vartojimas? Ar nereikėtų valstybei eksporto rėmimo fondo?

– Gyvename permainingais laikais – ir pasaulio, ir Lietuvos ekonominę padėtį koreguoja vis nauji iššūkiai. Lietuva gana sėkmingai įveikė 2015-ųjų geopolitinius išmėginimus.

2016 m. bendrą perspektyvą vertinu gana teigiamai – ūkiui prisitaikius prie naujų sąlygų BVP turėtų augti sparčiau nei 2015 m. Siekdami ilgalaikio augimo, turime žiūrėti toliaregiškai – atsakingai laikytis fiskalinės drausmės, gerinti verslo aplinką, skatinti ir eksportą, ir vidaus vartojimą, kovoti su šešėline ekonomika bei mažinti emigraciją.

Lietuvos eksportas, kėlęs nerimo 2015 m. pradžioje, vėl atsigauna, įmonės sėkmingai įveikė ekonomikos krizę, Rusijos sankcijas ir persiorientuoja į naujas rinkas. Mūsų bendromis pastangomis Pasaulio banko verslo sąlygų reitinge „Doing Business 2016“ Lietuva tarp 189 valstybių užima jau 20 vietą.

Eksportas plečiasi ne tik į tradicines ES šalių, JAV rinkas, bet ir į mažiau „įsisavintas“ – Pietų Korėją, Saudo Arabiją, Pietų Afriką, Kanadą, Turkiją. Tai tik patvirtina, kad mūsų gamintojai aktyvūs, brandūs, o lietuviški produktai pajėgia konkuruoti vis didesnėje globalios rinkos dalyje, jų kokybę pripažįsta vis daugiau pasaulio šalių.

Lietuva remia eksportą, tam naudojama ir ES parama. Kryptingai dirba VšĮ „Versli Lietuva“, Ūkio ministerija, diplomatinės atstovybės užsienyje, kitos institucijos. Kadangi įmonės, diversifikuodamos pardavimo rinkas, eina į naujas, joms mažiau pažįstamas šalis, sveikintina, kad institucijos vėl grįžta prie eksporto kreditų draudimo klausimo. Šį instrumentą taiko dauguma ES šalių.

Gerėja ir bendra padėtis darbo rinkoje, žmonių lūkesčiai didėja, todėl vidaus vartojimas 2016-aisiais taip pat turėtų išlikti dinamiškas. Jis ir toliau bus vienas pagrindinių ekonomikos variklių.

Kova su šešėline ekonomika toliau išlieka labai svarbi. Situacija gerėja, tačiau mūsų „šešėlis“ vis tiek vienas didžiausių Europoje – apie ketvirtadalį BVP.

Ypatingą dėmesį turime skirti darbo jėgos kokybei gerinti ir emigracijai mažinti – visa ekonomika tiesiogiai priklauso nuo joje dalyvaujančių žmonių, jų išsilavinimo, profesionalumo. Senstanti visuomenė ir emigracija neigiamai veikia mūsų pramonės konkurencingumo lygį, bendrą šalies ekonomikos augimą.

Todėl turime sudaryti sąlygas, kad veržlūs ir išsilavinę specialistai savo tikslų siektų Lietuvoje. Reikia išmaniai ir nieko nelaukiant reformuoti mūsų švietimo ir profesinio orientavimo sistemą, pritaikyti ją prie valstybės ir verslo poreikių.

– Ką Lietuva turėtų konkrečiai padaryti, kad padidintų savo ir savo partnerių saugumą? Ar problema – tik lėšų stygius?

– Geopolitinė situacija išlieka įtempta – mūsų didžioji kaimynė toliau demonstruoja karinį aktyvumą, nuolat bando NATO šalių budrumą, pažeidinėja jų oro erdvę. Aljanso pasienyje vyksta karo veiksmai, todėl nuoseklus valstybės gynybinių pajėgumų didinimas, mūsų kariuomenės stiprinimas ir toliau bus pagrindinis nacionalinio saugumo prioritetas.

Jau 11 metų priklausydama galingiausiam kariniam aljansui Lietuva yra užsitikrinusi NATO kolektyvinės gynybos garantijas, tačiau pirmiausia patys esame atsakingi už savo šalies gynybą ir privalome į ją investuoti.

Į 2015 metus įžengėme jau spėję įkurti nacionalines greitojo reagavimo pajėgas, o pavasarį atnaujinome šaukimą į privalomąją pradinę karo tarnybą. Karinių dalinių papildymas vyksta savanoriškumo principu. Labai gerai vertinu mūsų visuomenės susitelkimą, jaunimo entuziazmą ir patriotinį brandumą.

Šiuo metu Lietuvoje jau turime NATO vadavietę, priimame NATO pajėgų karius, kartu intensyviai treniruojamės. Ką tik įvyko NATO ypatingai greito reagavimo pajėgų mokymai Lietuvoje. O lapkritį vienu metu vyko net penkerios karinės pratybos – to Lietuvoje dar nebuvo.

Gerai matome, ką dar turime nuveikti stiprindami kariuomenę. Gynybos finansavimas per artimiausius trejus metus turi pasiekti 2 proc. šalies BVP. Labai svarbu, kad šalies gynybos reikmėms ir vidaus saugumo stiprinimui skiriamos biudžeto lėšos būtų panaudotos efektyviai ir skaidriai. Mūsų žmonės turi būti tikri, kad kiekvienas šioms reikmėms išleistas euras iš tiesų didina jų saugumą.

– Kokį konkretų Lietuvos indėlį matote sprendžiant pabėgėlių problemą?

– Prie migracijos krizės sprendimo prisidedame pagal savo išgales.

Nenusigręžėme nuo atsakomybės prieglobsčio ieškantiems žmonėms – į Lietuvą jau atvyko pirmieji pabėgėliai. Dabar turime susitelkti ir padėti jiems integruotis į Lietuvos gyvenimą. O tai reiškia – neizoliuoti, nelaikyti uždarytų priėmimo centruose ir neskatinti gyventi iš pašalpų. Kuo greičiau į Lietuvą atvykę žmonės pradės dirbti, išmoks kalbą ir pradės savarankiškai kurti gyvenimą mūsų šalyje, tuo greičiau jie taps visaverčiais visuomenės nariais.

Pabėgėlių priėmimas ir integracija yra svarbūs, politinės ir pilietinės brandos reikalaujantys uždaviniai. Bet tai – tik ledkalnio viršūnė sprendžiant Europą užklupusią migracijos krizę, kuri kelia iki šiol neatsakytus humanitarinius, saugumo, ekonominius klausimus. Jų savomis jėgomis išspręsti nepajėgi nė viena valstybė, tačiau kiekvienos šalies indėlis yra svarbus ieškant bendro sprendimo.

ES jau ėmėsi priemonių stichiškam migracijos procesui suvaldyti: stiprinama ES išorės sienų apsauga, pradėjo veikti pirmieji atvykėlių registracijos centrai. Prie sėkmingo šių priemonių įgyvendinimo prisidedame ir mes.

Lietuvos pasieniečiai dirba Italijoje, Graikijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje, padėdami apsaugoti ES sienas ir kontroliuoti migrantų srautus. Mūsų šalies policijos pareigūnai padeda kolegoms iš Slovėnijos užtikrinti viešąją tvarką. Dalyvaujame ES karinėje operacijoje, skirtoje kovai su prekiautojais žmonėms, Viduržemio jūroje. Iš principo – su kai kuriais taisytinais aspektais – palaikome Europos Komisijos idėją sukurti naują Europos pasienio ir pakrančių apsaugos tarnybą, kuri užtikrintų geresnę ES sienų apsaugą ir padėtų pažaboti nelegalią migraciją. Šiai tarnybai pradėjus savo veiklą prie jos prisidės ir Lietuvos pasieniečiai.

Kartu turime matyti ir gilumines šios krizės priežastis. Karas Sirijoje, konfliktai ir skurdas Artimųjų Rytų, Afrikos valstybėse verčia tūkstančius žmonių rizikuoti savo gyvybe ieškant saugesnio ir geresnio gyvenimo Europoje. Todėl drauge su kitomis ES valstybėmis padedame užtikrinti saugų prieglobstį pabėgėliams arčiau jų namų – Turkijoje, Libane, Jordanijoje. Skatiname ekonominį skurdžiausių ir neramumų kamuojamų Afrikos valstybių vystymąsi. Visa tai – būtinos investicijos siekiant dorotis su migracijos krizės priežastimis, o ne tik reaguoti į jos pasekmes.

– Ar jūsų nenuvilia demokratinių permainų ir reformų tempai Ukrainoje?

– Svarbiausia, kad permainų tempai atitiktų Ukrainos žmonių lūkesčius.

Ukraina pasirinko europinių reformų kelią. Mes Lietuvoje gerai suprantame, kad jis nelengvas. Patys turėjome įgyvendinti sudėtingas ir dažnai skausmingas reformas. O Ukraina tą daro karinės agresijos sąlygomis.

Prieš dvejus metus Ukrainos žmonės susirinko Maidane, reikalaudami skaidrumo, teisingumo ir laisvės. Šie įsipareigojimai negali būti pamiršti – jie turi telkti permainoms.

Ukraina jau pradėjo įgyvendinti svarbias antikorupcines priemones, reformuota policijos patrulių tarnyba, sumažintas perteklinis biurokratinis verslo reguliavimas, o nuo 2016 m. įsigalios ir ES ir Ukrainos laisvosios prekybos susitarimas. Tai sėkmingų reformų, kurios padeda kurti skaidresnę valstybę ir artina Ukrainą prie Europos, pavyzdžiai.

Pradžia – gera, tačiau laukia dar daug darbų. Svarbu, kad įgyvendintos reformos neliktų popierinės, o realiai pakeistų padėtį šalyje. Būtina tęsti principingą kovą su korupcija, įgyvendinti sistemines teisėtvarkos, energetikos sektoriaus pertvarkas. To tikisi ne tik tvirtai Ukrainą remianti Europa, bet, pirmiausia, Ukrainos žmonės.

Dėl to Lietuva padeda Ukrainai – dalijamės savo patirtimi, ekspertinėmis žiniomis, teikiame finansinę pagalbą. Tai investicija ne tik į Ukrainos ateitį, bet ir į saugesnę kaimynystę Lietuvai. Todėl ir toliau nuosekliai remsime Ukrainą bei jos žmones.

– Ar siūlysite naujų iniciatyvų Lietuvos santykiuose su Lenkija?

– Lietuvos ir Lenkijos santykiai pastaruoju metu apipinti mitais. Jiems bandoma suteikti neigiamą atspalvį. Realybėje mūsų bendradarbiavimas yra itin rezultatyvus. Jau ne vienus metus dirbdami drauge su Lenkija sėkmingai įgyvendiname strateginę reikšmę turinčius projektus.

Sujungėme Lietuvos ir Lenkijos elektros tinklus, pradedame tiesti bendrą dujų jungtį, į priekį juda Varšuvą, Baltijos šalis ir Suomiją europine vėže sujungsiantis „Rail Baltica“ projektas.

Vienodai vertiname ir saugumo iššūkius, kylančius mūsų valstybėms. Esame NATO sąjungininkai, tvirtai įsipareigoję vieni kitų saugumui. Artė­jančiame NATO viršūnių susitikime, kuris vyks Varšuvoje, sieksime tų pačių tikslų – ilgalaikio NATO pajėgų dislokavimo mūsų regione, nuolatos atnaujinamų gynybos planų, kitų atgrasymo priemonių. Tai Bukarešto viršūnių susitikime lapkritį aptarėme su Lenkijos prezidentu.

Todėl pagrindinis ateities uždavinys santykiuose su Lenkija yra tęsti ir užbaigti pradėtus darbus. Atėjo laikas atsiriboti nuo neatsakingų vietos politikų ir priešiškų išorės jėgų bandymų kurstyti nesutarimus, mus supriešinti. Turime ir toliau nuosekliai stiprinti bendradarbiavimą saugumo, energetikos, ekonomikos srityse. Abipuse nauda ir pasitikėjimu grįsti santykiai yra mūsų interesas. Tai – ir indėlis į glaudesnį Europos bei euroatlantinį bendradarbiavimą.

– Ko reikėtų, kad 2016-uosius pavadintumėte sėkmės Lietuvos žmonėms metais?

– Į antrą kadenciją ėjau su šūkiu „Tikiu Lietuva“, nes mačiau ir tikėjau, kad esame gerame kelyje, kad kartu galime padaryti mūsų šalį dar saugesnę, tvirtesnę, turtingesnę. Norėčiau, kad žmonių, pasitikinčių savo šalimi, kasmet būtų daugiau.

Sėkme laikau kiekvieną Lietuvos laimėjimą – kad ir kokioje srityje jis būtų. Pavyzdžiui, mokslo ir verslo – kaip naujoji „Thermo Fisher Scientific“ pasaulinio lygio laboratorija Vilniuje, ar kultūros – kaip Undinės Radzevičiūtės 2015-aisiais laimėta ES literatūros premija, ar Lauros Asadauskaitės pripažinimas geriausia 2015-ųjų pasaulio penkiakovininke. Esame maža šalis, todėl visi atvejai, kai mūsų vardas pasaulyje nuskamba tarp lyderių, kelia pasididžiavimą.

Labai tikiuosi, kad sąžiningi, motyvuoti profesionalai, jausdami atsakomybę dėl savo valstybės, ryšis ateiti ir į atsakingas pareigas. Nuo tokių asmenybių priklauso ir gerovės kūrimas, ir žmonių pasitikėjimas Lietuva.

Būsima sėkmė, ir ne vien 2016-ųjų, daug priklausys nuo žmonių aktyvumo ir apsisprendimo renkant naują Seimą. Jeigu prie balsavimo urnų ateis daugiau žmonių, o ne kas antras rinkimų teisę turintis pilietis, kaip 2012-aisiais, tai reikš, jog daugėja atsakomybės ir supratimo, kad ateitį kuriame patys.

Kuo daugiau diskusijų apie idėjas bei darbus ir kuo mažiau populizmo, drabstymosi purvais, tuo didesnė sėkmė Lietuvos lauks 2016 m. pabaigoje.

– 2016-ieji – jūsų antrosios kadencijos prezidento poste pusiaukelė. Kokius sau keliate uždavinius likusiai kadencijos daliai?

– Dirbu tik pusantrų šios kadencijos metų. Per pirmąją kadenciją daug dėmesio pareikalavo ekonominės krizės padariniai, energetikos sektoriaus pertvarka, teismų veiklos gerinimo, antikorupciniai klausimai, o ši kadencija susijusi su visokeriopo žmonių saugumo – gynybinio, ekonominio, informacinio, socialinio, viešojo – įtvirtinimo tikslais. Dar daug pastangų reikės įdėti naikinant korupcijos priežastis.

Kai kuriuos darbus diktavo geopolitinės situacijos pokyčiai, valstybės gynybos uždaviniai. Gyvenimas iškelia vis naujų reikalavimų, kurių neįmanoma numatyti nei metams, nei pusmečiui. Todėl dabar kalbėti apie tolesnius planus tiesiog per anksti: didžioji kadencijos darbų dalis – dar prieš akis.

Sauliaus Žiūros nuotr.

Metų žmonėmis laikraščiai ir žurnalai dažniausiai skelbia prezidentus, premjerus ar ypač sėkmingai dirbančius verslininkus. Bet šįmet „Veidas“ Metų žmogumi išrinko eilinį tikrąja to žodžio prasme – Lietuvos kariuomenės savanorį, Gedimino štabo bataliono jaunesnįjį eilinį 25-erių Raidą Griškevičių. Esekso universiteto finansų ekonomikos bakalaurui ir ISM ekonomikos magistrui, konsultacijų bendrovės „Jostra“ ekonomistui Raidui buvo likę metai, kai galėjo patekti į šauktinių sąrašus, – į kariuomenę šaukiama iki 26 metų. Bet Raidas pasiprašė savanoriu.

Aušra LĖKA

Tokių kaip R.Griškevičius Lietuvos kariuomenėje – daug. Todėl „Veido“ Metų žmogaus titulu su Raidu turėtų dalytis ir kiti penki savano­riai. Tai aktorius Karolis Ma­tu­liauskas – Jasius iš Lietuvos nacionalinio dra­mos teatro „At­ža­ly­no“, Šiaulių apskrityje ūki­ninkaujantis universiteto studentas Rokas Bur­nys, rusų gimnaziją ką tik baigęs Lietuvos jaunių bokso čempionas Viačeslavas Mov­ča­nas, Ukrainoje gimusi Anastasija Cha­fi­zo­va ir grį­žęs iš emigracijos, kad galėtų tarnauti Lie­tu­vos kariuomenėje, Lukas Borisa. Civiliniame gyvenime jų keliai vargiai būtų susiėję. Bet šiandien jie – kaip kumštis. Jie – savanoriai šauktiniai, nutarę išmokti ginti tėvynę ir kiekvieną mūsų.

Buvo siūlančiųjų šauktinius rinkti tik iš be­darbių. Kiti verkė, kad jei devynis mėnesius pa­liks savo ūkį, šis žlugs. Treti antrino: iškristi iš dar­bo rinkos tokiam laikui – žala ir pačiam, ir įmo­nei, kurioje dirbi.

Raidas mąstė kitaip: „Daug nedvejojau: tik išgirdęs, kad atsinaujino šauktinių kariuomenė, suprasdamas to prasmę, iš karto buvau nusiteikęs eiti. Maniau, kad tokių ir daugiau atsiras. Tad jei dar yra stereotipas, kad išsilavinę, darbą turintys žmonės čia neina, tai nesąmonė. Jei padedu laužyti tokį stereotipą – puiku.“

Kai sudėtinga geopolitinė padėtis ir valstybės saugumui kylančios grėsmės privertė šį kovą grąžinti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, devynių mėnesių tarnybai šiemet planuota pašaukti 3 tūkst. jaunuolių. Tiek kviesti neprireikė: šiuo metu jau tarnauja 2093 savanoriai.

Jie – skirtingos gyvenimiškos patirties ir išsilavinimo. Beveik 40 proc. jų – šiais metais baigusių mokyklas. Daugiau nei kas dešimtas šiemet baigė studijas ar dar tebestudijuoja. 18–20 metų – 56 proc., o vyresnių nei 25 metų – vos 8 proc. Tai daugiausia vaikinai, merginų – vos 3,7 proc.

Tarp tų per 2 tūkst. savanorių – ir tarnauti tė­vynei grįžusių emigrantų, ir ambasadoriaus sūnus, ir televizijos žvaigždė, ir vaikinukas iš viduramžių karybos klubo, lig šiol tik Žalgirio mūšio inscenizacijose žaidęs“ karą, ir daugybė ki­tų jaunuolių, ačiū jiems, apsisprendusių iš­mok­ti mus ginti.

Šešios jaunų žmonių sėkmės istorijos – sėkmės mums visiems istorijos.

Raidas: „Mes – žinia priešui“

Vilnietį R.Griškevičių galima drąsiai priskirti „baltųjų apykaklių“ kategorijai: jaunas, prestižinio išsilavinimo, turi puikų darbą.

Baigęs sostinės Vytauto Didžiojo gimnaziją Raidas studijoms pasirinko Jungtinės Karalystės Esekso universitetą. Įgijęs finansų ekonomikos ba­kalauro diplomą tęsė šios srities studijas Vil­niuje, ISM Vadybos ir ekonomikos universitete. Dvejus su puse metų dirba ekonomistu konsul­tacijų bendrovėje „Jostra“.

„Kas yra savanoriai šauktiniai? Tai įrodymas, kad mūsų visuomenė atsakinga, reaguoja į iššūkius ir pati imasi juos spręsti, kad yra pakankamai daug mąstančių žmonių, kurie savo noru ateina į privalomąją karinę tarnybą prisidėti prie gynybos, ir vals­tybei nereikia prievarta jų griebti. Taip siunčiama žinia priešui: nekelkite neramumų, nes jei pa­ban­dysite, tai nebus paprastas pasivaikščiojimas par­ke. Mes pasistengsime, kad jums nebūtų lengva. Tai ir žinia mūsų sąjungininkams, kad mes rimtai žiūrime į gynybą ir esame pasirengę ginti tėvynę. Ir aš atėjau prie to prisidėti. Esu vienas iš sraigte­lių“, – taip Gedimino štabo bataliono jaunesnysis eilinis R.Griškevičius aiškina savo apsisprendimą.

Ar prie studijų prestižiniuose universitetuose ir prie darbo biure pratusiam žmogui nesukėlė šoko kariškas muštras, nakvynė miške palapinėje ar būtinybė kartu su dvylika šauktinių dalytis vienu kambariu?

Raidas atsako to ir tikėjęsis – kad bus sunku: „Ypač pirmomis savaitėmis viskas buvo sunku – nebuvo nė vieno dalyko lengvo. Viskas čia sunku. Ryte keltis sunku. Sportuoti sunku. Sunku eiti miške nešant rąstą. Sunku naktį nemiegoti, jei reikia. Bet tai ir yra kariuomenė. Kariuomenėje neturi būti smagu – čia mes ateiname ne smagintis. Mūsų darbas – vykdyti sunkias užduotis, kad būtume puikiai ištreniruoti. Mes čia atėjome patirti sunkių ir nemalonių išgyvenimų, nes kariuomenėje reikia paspausti, pripratinti prie nemalonumų, kad jiems ištikus galėtume būti efektyvūs kariai ir vykdyti savo funkcijas.“

Vis dėlto vaikinas nemano, kad jei esi baigęs ekonomiką, tai pratybose miške turėtų būti blogiau nei kitiems. Jo manymu, profesija ar tai, ką veikei prieš kariuomenę, neturi didelės įtakos, nes viskas žmogaus galvoje – kaip jis psichologiškai sugeba pakelti sunkumus. O Raidui darbe tikrai tekdavę patirti sunkumų.

Virkavimus, kad devynis mėnesius specialistui iškristi iš darbo rinkos – didelis praradimas ir jam, ir jo bendrovei, vaikinas atmeta: atvirkščiai – jis grįš įgijęs tokių įgūdžių, kokių neturės kiti jo specialybės žmonės.

Pavyzdžiui, sakoma, kad dabartinė jaunoji kar­ta minkštesnė, labiau išlepinta. „Ka­riuo­me­nė – pui­kus būdas tai išsigydyti. Čia išmoksti bū­ti tvirtes­nis ir psichologiškai, ir fiziškai“, – sako Raidas, pri­­durdamas, kad ir jo bendradarbiai džiaugėsi, pa­­laikė, visi suprato jo norą eiti tarnauti ir laukia su­­grįžtant.

O įmonės darbe darbuotojo praradimas de­vy­niems mėnesiams, žinoma, atsiliepia. „Bet ar tai neįmanomas dalykas? Visko nutinka, pa­vyz­džiui, moterys išeina gimdymo ir vaiko augini­mo atostogų. Nemanau, kad tai didžiulė bė­da, ypač kai tam gali pasiruošti. Įmonei pranešiau iš anksto ir mes tam ruošėmės“, – pasakoja Raidas.

Artimieji, draugė jį taip pat palaikė ir džiaugė­si jo sprendimu, nes matė prasmę. Įdomu, o ar suprato savo bendramokslio žingsnį buvę stu­dijų draugai Didžiojoje Britanijoje? Raidas pa­sakoja, kad tiems, kurie čia negyvena ar ne­sidomi šio regiono geopolitine situacija, sunku suprasti. „Bet tie, kurie supranta, kas čia dedasi, supranta, ko aš čia atėjau“, – sako jaunesnysis eilinis.

Jis džiaugiasi per pirmus kelis mėnesius jau nemažai išmokęs to, ko prireiktų kare. Ką imituoja per pratybas, būna realu. Žinoma, realioje situacijoje stresas turbūt šimtąkart didesnis, bet kilus reikalui jie žinotų, kaip elgtis ir ką daryti.

Po aštuonių savaičių bazinių mokymų visi bu­vo suskirstyti pagal specializacijas. Raidas – kulkosvaidininkas. Sako, kad smagu pradėti mokytis kažką naujo.

Vis dėlto ar prestižinių mokslų ir darbo ra­ga­vu­siam finansų ekonomistui neprasimuša noras pa­siū­lyti efektyvesnę kariuomenės sistemos vadybą? R.Griš­kevičius pripažįsta: ekonomisto žvilgsniu ga­lima vienareikšmiškai pasakyti, kad valstybė nie­ka­da neatliks kažkokių funkcijų (su keliomis išimti­mis) taip efektyviai, kaip atliktų privatus sektorius.

Jei šauktinis pasiūlytų idėjų, kaip efektyvinti veik­lą, kažin ar kas įsiklausytų? „Šiek tiek per anks­ti man ką siūlyti – aš čia dar tik du su puse mė­nesio. Gal baigiantis tarnybai ir vertėtų ką pa­siū­lyti. Kol kas pats turiu daugiau išmokti, o ne ki­tus mokyti“, – šypsosi jaunesnysis eilinis.

Sunkiausia Raidui kariuomenėje buvo išmokti bū­ti komandoje su labai įvairiais žmonėmis. Bet ir to išmoko, ir dabar sako besijaučiąs puikiai integra­vęsis.

Ir nors planų iškeisti ekonomiką į karybą R.Griškevičius neturi, po tarnybos galvoja eiti į Krašto apsaugos savanorių pajėgas, kur galėtų vis atnaujinti įgytus įgūdžius. O gal kartu eiti įkalbins ir savo merginą.

Karolis: „Išmoksime daryti tai, ką reikia“

„Ar teko kada vaidinti kareivį? Teko, vokiečių ki­ne filme „Unsere Mütter, unsere Väter“ („Mū­sų motinos, mūsų tėvai“). Gaila, greitai miriau“, – šypsosi savanoris šauktinis Na­cio­na­li­nio dramos teat­ro aktorius 24-erių Karolis Ma­tu­liaus­kas ir pri­du­ria, kad po kariuomenės jau galės pa­de­monstruoti daugiau kario įgūdžių, jei vėl tek­tų pa­na­šus vaidmuo, nes anuomet pirmąkart ginkl­ą ran­kose laikęs.

O jei kas šį trečiadienį nebe pirmą kartą Na­cio­na­liniame dramos teatre žiūrėjo Kazio Binkio „At­žalyną“, gal įžvelgė K.Matuliausko vaidinamo Jasiaus pokyčių (teatro vadovybės prašymu jį išleidžia iš dalinio vaidinti). Ne tik trumpai kirptą galvą, net geriau derančią su tarpukario laikais, apie kuriuos pasakojama spektaklyje.

„Atžalyne“ taip pat yra sąsajų su  kariuomene, patriotiškumu. Jasius labai nori būti karys, lakūnas. „Jaučiu, kad vaidinu truputį kitaip. Dvejus metus vaidintame spektaklyje atrandi, kodėl būtent taip herojus mąstė. Ir pagarbą išmokau taisyklingai atiduoti“, – šypsosi Karolis.

Kai tik prasidėjo diskusijos dėl šauktinių grąžinimo, jis pamanė, jog būtų puiku, jei kuo daugiau ateitų tarnauti savanoriškai, nes tai būtų geras ženklas ir mūsų visuomenei, ir priešiškoms valstybėms, kad esame pasiryžę gintis. „Iš pradžių galvojau, gal būtų galima paraginti kitus, bet paskui nutariau, kad ir pats galėčiau prie to prisidėti, nors buvo ir dvejonių, kaip būtų kariuomenėje man, civiliokui. Bet suprantu mūsų gynybos stiprinimo svarbą ir kodėl reikia savanorių – nes tai puiki at­grasomoji priemonė“, – vilnietis vaikinas pasakoja, kaip vienas pirmųjų su bičiuliu, buvusiu klasės draugu, nuėjo savanoriais atlikti karinės tarnybos.

Mama – vienintelė iš artimųjų sakė, ką čia jis su­galvojęs, nes dėl sūnaus bijojo. Bet kai buvo prie­saika, kai sūnus bučiavo vėliavą, didžiavosi juo.

Kai Karolis apie savo sprendimą pasisakė teatre – ne, niekas nepasukiojo pirštu prie smilkinio, nors jis manė, kad taip gali nutikti. Visi labai apsidžiaugė, labai palaikė. Dabar, kai grįžta iš dalinio į teatrą vaidinti, kolegos sako, kad juo didžiuojasi, ir puola visko klausinėti.

Ko klausia? Vienas dažniausių klausimų – ar gerai maitina. Gerai, nesiskundžia jaunesnysis eili­nis. Nors jei miške per pratybas gerai palakstai, gal ir nelabai užtenka. Klausia, ar vadai nepikti, ar nebaisu.

Vadai, pasitaiko, balsą pakelia, bet kartais reikia, pripažįsta Karolis, pridurdamas, kad visi vadai geranoriški, nusiteikę išmokyti, padaryti šauktinius kuo geresniais kariais.

Vaikinas manė, kad bus sunkiau pakelti fizinį krūvį, tad rengėsi – vasarą bėgiojo, atsispaudimus darė. Tad dabar visai neblogai sekasi. Žinoma, per pratybas miške su pilna kuprine nėra lengva, bet juk ir to reikia.

O kaip bohemiškos profesijos žmogui pavyko priprasti prie kareiviško dienos režimo? Ar lengva jautriai menininko sielai pakelti kareivišką muštrą, jei, kaip rodo pastarojo laiko netektys Muzikos ir teatro akademijoje, būsimi aktoriai neišlaiko net dėstytojų muštro? Prieš beveik dvejus metus studijas baigęs aktorius sako nepatyręs tokių blogybių, apie kurias dabar kalbama, nes jam labai pasisekė su pedagogais – kurso vadovas buvo Jonas Vaitkus, dėstytoja Viktorija Kuodytė. Bet jis pripažįsta: jei kariuomenėje ir galima įžvelgti kokios netvarkos, tai ryškiai mažiau nei akademijoje.

O pernelyg bohemiškas Karolis sakosi nebuvęs. Nors, teisybė, kariuomenėje kėlimasis šeštą iš pradžių buvo kančia. „Bet per du mėnesius pripratau: dabar pats be penkių šešios pabundi, ir kaip naujas. Ar laisva menininko prigimtis nesipriešina kariuomenės drausmei? Nežinau aktoriaus, kuriam pakenktų disciplina, nes aktoriaus darbas irgi ir sunkus, ir psichologiškai sekinantis“, – mano Karolis.

Dabar jo diena atrodo taip: atsikelia šeštą, padaro mankštą, nusiprausia, himną begiedodami pakelia vėliavą, paskui patikrinimas, ar tvarkingi, kaip barzdą nusiskutę. Po pusryčių iki pietų paskaitos – teorinės, praktinės, testai. Po pietų ir vėl paskaitos. Vakarienė šeštą. Jei viską atlikę, neturi užduočių mokytis, iki devintos – laisvas laikas: vaikinai žiūri televizorių (beje, dabar žiūrėdami karinius filmus šauktiniai jau pastebi ir netikslumų, pavyzdžiui, rodo, kad užlipus ant minos ji sprogsta tik tuomet, kai nuo jos nulipi, o realybėje – iš karto vos užmynus), sportuoja, žaidžia stalo tenisą, skambinasi su mylimosiomis, kas jas turi. Tada nuleidžia vėliavą ir rengiasi miegoti.

„Iš pradžių iki laisvo laiko surinkdavo mobiliuosius telefonus, dabar pirma savaitė, kai juos turime visą dieną. Bet pripranti ir tampi ne toks nuo jo priklausomas. Dabar, kai jį turi visą laiką, net ne toks reikalingas“, – pasakoja Gedimino šta­bo bataliono jaunesnysis eilinis K.Ma­tu­liaus­kas.

O jei pratybų dienos – šauktiniai važiuoja į mišką, įsirengia stovyklavietę, pasistato palapines, po mišką laksto. Naktį praleidžia apkase: stebi aplinką, vadai suvaidina užpuolimą, šauktiniai ginasi. Kartais net kelias naktis miške nakvoja.

Po aštuonių savaičių bazinio kurso šauktiniai paskirstyti pagal specializacijas. Karolis – taiklusis šaulys. „Davė ginklą, važiuojame su instruktoriumi mokytis šaudyti. Ir per pratybas šaudėme – viskas tiksliai suskaičiuota centimetrais, kaip pataikyti“, – džiaugiasi jis naujais įgūdžiais.

O savaitgaliais, tiesa, ne kiekvieną, šauktinius išleidžia namo.

Karolis pasakoja, kad kariuomenė panašiau į tai, ką vaidino filme, nei buvo galima įsivaizduoti: „Žinojau, kad reikės disciplinos, motyvacijos, kad reikia nebūti tinginiu. Vykdyti įsakymus, bet ir mąstyti, ką darai.“

Per tris mėnesius kariuomenėje vaikinas jau daug išmoko: kaip elgtis su ginklu, kaip miške išgyventi, kaip dalyvauti kariuomenės sistemoje, kaip vykdyti įsakymus.

Bet tai dar ne viskas. „Smagu stebėti save ir kitus – kaip keičiamės. Iš pradžių buvome išsiblaškę, plevėsos, o po truputį tampame panašūs į karius. Dabar, kaip pirmomis savaitėmis, jau negalvoji, kad tingi keltis, suvoki, kad reikia, ir eini. Manau, šie įgūdžiai pravers ne tik kariuomenėje – ir civiliniame gyvenime. Bet kokioje situacijoje, bet kuriame darbe išmoksi daryti tai, ką reikia ir kada reikia.“

Rokas: „Mus ugdo būti garbingais piliečiais“

Kol 21 metų Rokas Burnys mokosi ginti tėvynę, rūpintis jo ekologiniu ūkiu tenka seneliui, tenka šiek tiek ir pagalbininkų samdyti. Tiesa, savaitgaliais šauktinius kartais išleidžia namo, tad galima padirbėti. Be to, dabar žiema, nieko daug ir nereikia daryti. Žieminiai pasėliai pasėti. Ka­dangi ūkis ekologinis – žemė netręšiama. Jaunasis ūkininkas planuoja: išeis iš kariuomenės kitąmet birželio 21-ąją, kai prasidės kūlimas. Svarbiausia – nepraleisti javapjūtės.

Kai Rokui buvo šešeri, jo šeima iš Baisogalos Šiaulių apskrityje, jau kelių kartų iš tėčio pusės gimtinės, persikraustė į Vilnių. Bet Rokui labai pa­tikdavo leisti vasaras pas senelius, o paaugęs pra­dėjo domėtis ūkininkavimu.

Baigęs Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją įstojo į Aleksandro Stulginskio universitetą studijuoti žemės ūkio technologijų. Devyniolikos išsilaikė kombainininko ir traktorininko teises, gavo ūkininko pažymėjimą. Iki tol 90 ha ūkį valdęs senelis metus skyrė anūko mokymui, perdavė visas savo žinias ir patirtį, kaip technikai tepalus keisti, kaip arti, kaip sėti. Taip R.Burnys tapo ūkininku. Visas jo ūkis – ekologinis, jis augina ekologiškus žirnius, kviečius, kvietrugius, rugius.

Paskelbus apie šauktinių kariuomenę jaunasis ūkininkas apsisprendė eiti tarnauti savanoriu. Nors studentų ir nekviečia, jis paėmė metams akademines atostogas. Rokas būryje vienintelis pasiėmęs akademines atostogas – kiti arba jau baigę studijas, arba dar niekur neįstoję. Bet vaikinas nutarė pirma atlikti pareigą tėvynei.

„Tėvas palaikė šimtu procentų, motina irgi, nes žino, kad iššūkius įveikiu, o mano sprendimai tokie, kokie turi būti. Tik seneliai išgyveno, kas prižiūrės ūkį, nes senelis ne per daugiausia turi sveikatos“, – pasakoja Gedimino štabo bataliono jaunesnysis eilinis.

„Su turima traktorininko kategorija ir šarvuotį galiu vairuoti, tik dar nedavė, gal vėliau kada“, – Rokas džiaugiasi kariuomenėje galėsiantis panaudoti kažką iš savo ankstesnės patirties.

Pravertė ir fizinis pasirengimas, mat devynerius metus lankė krepšinio mokyklą, pripratęs sportuoti. O dar ir muzikos mokyklos penkias klases baigė. Per rikiuotes reikia būgnininko – gal ir jis kada pasisiūlys.

Rokas vis juokauja, bet prisipažįsta: nors žinojo, kad bus geležinė drausmė, kad iš pradžių bus labai sunku, iki dviejų mėnesių kiekviena diena buvo kančia, o paskui, kaip ir tikėjosi, priprato. „Prisimenu pirmą dieną: atrodė, visi nori tau blogo, visi pikti. O dabar matau, kad visi profesionalai, bet be griežtumo, drausmės taip per trumpą laiką mūsų neišauklėtų“, – šypsosi Rokas.

Visiems porą pirmų savaičių buvo žiauriai sun­ku. Nepratę šeštą keltis – vos ne pagaliukus į akis norėjosi kišti, kad neužmigtum, o dešimtą miegoti. Arba į pratybas miške trims paroms išeina: mi­nus keli laipsniai, o turi miegoti palapinėje. Nemanė, kad gyvenime gali taip būti – miškas, šaltis, naktis. Bet, kaip pamena Rokas, susižvalgė visi be žodžių vienas kitą su­prasdami – kelio atgal nėra, tad reikia vienas kitam padėti, reikia stengtis perlipti per save. Palūžti nėra galimybės.

Būryje žmonės labai skirtingi – jauniausiam aštuoniolika, vyriausiam trisdešimt, yra nebaigusių dvylikos klasių, yra ir magistrų, bet, Roko nuomone, gal dėl to paties gyvenimo būdo čia visi susilygina, nejusti didelio skirtumo, koks būtų susitikus civiliniame gyvenime.

Visi suskirstyti po dvylika į kambarį, tik vienintelė būryje mergina turi atskirą. Šešios dviaukštės lovos, kiekvienas turi po spintelę. „Iš pradžių buvo keista, kad devynis mėnesius teks gyventi su žmonėmis, kurių nepažįsti, bet po to pripratome. Visi šaunūs. Nebūtume savanoriai, jei nebūtume šaunūs“, – didžiuodamasis sako Rokas, dabar šau­lys.

Didžiuojasi ne tik jis pats: pasakoja neseniai bendravęs su bendraklasiais. Visi manė, kad jam vėjai galvoje – sakosi buvęs padūkęs vaikas. „O dabar klasės draugai gerbia mane už tai, kad nuėjau savanoriu į kariuomenę, didžiuojasi. Kai klausiu, kodėl jie neina, matau baimę, o gal miestiečiai bijo išsipurvinti. Juk ir miškuose reikia nakvoti – kaimo žmonėms šiek tiek lengviau, pripratę prie gamtos“, – mano jaunesnysis eilinis.

Vis dėlto Rokas įsitikino, kad kariuomenėje juos ne tiek moko su kažkuo kariauti, kiek ugdo garbingais ir dorais piliečiais. „Po poros mėnesių kariuomenėje išėjau savaitgalį į civilinį gyvenimą ir pasijutau labiau pasitempęs, mandagus. Ne­sa­kau, kad iki to buvau nemandagus. Bet visi mes atėjome labai atsipalaidavę, o dabar esame pasitempę. Jei čia garbingų vyrų mokykla, tai jau dabar matyti, kad išeisime kitokie, nei atėjome“, – neabejoja Rokas.

Beje, jam kariuomenėje tenka dar vienas – meilės išbandymas. Pasakojama, kad net 70 proc. porų to neatlaiko. „Bet jei santykiai geri – atlaikys“, – tikisi šauktinis.

Viačeslavas: „Čia mano kariuomenė“

Viačeslavas Movčanas, kaip ir dauguma jų būryje – tik baigęs mokyklą. Vilniuje gimęs, Pabradėje augęs, bet paskui dėl krepšinio treniruočių grįžęs į Vilnių dabar devyniolikmetis atsimena dieną, kai buvo tik paskelbtas pirmas šaukimas: „Buvo ketvirtadienis, sėdėjau mokykloje ir pradėjau galvoti, gal ir man eiti. Iš tėvo pusės visi buvo tarnavę kariuomenėje, prosenelis net Antrąjį pasaulinį karą perėjo. Galvojau, gal palaukti pirmadienio, bet motina pasakė: jei nutarei, eik iš karto. Kitą dieną nuėjau ir užsirašiau.“

Bendraklasiai, draugai nenustebo: jam visuomet patiko viskas, kas susiję su kariuomene, su ginklais, be to, visą gyvenimą sportavęs, Lietuvos jaunių bokso čempionu tapęs, krepšinį žaidęs vaikinas fiziškai buvo užsigrūdinęs kariuomenei, net manė, kad čia bus daug sunkiau. „Fiziškai visai nesunku“, – dabar vertina Viačeslavas.

Jo tėvas yra rusas, motina – lenkė, abu gimę Lietuvoje. Vaikinas, baigęs rusų mokyklą, iš savo aplinkos neišgirdo nusistebėjimų, kur jis čia einąs. „Jei reikėtų ginti Lietuvą, eičiau be svarstymų. Aš – Lietuvos pilietis. Čia mano kariuomenė“,  –  pasakoja Viačeslavas.

Jis džiaugiasi, kad Lietuvos kariuomenės disci­pli­na keičia jį: „Tapau truputį kitoks, ramesnis. Anks­čiau, ypač mokykloje, buvau agresyvesnis“, – pri­sipažįsta Gedimino štabo bataliono jaunesnysis ei­linis. O ir lietuviškai dabar jam daug lengviau kal­bėti.

Viačeslavui patinka kariuomenėje, tik norėtų į labiau kovinį padalinį. Jis net apsisprendęs bent jau 4–5 metus pasilikti kariuomenėje ir svajoja apie tarnybą specialiosiose pajėgose.

Anastasija: „Ginsiu tėvynę“

Dabar devyniolikmetė Anastasija Cha­fi­zo­va gimė Ukrainoje, Charkove. Septynerius me­tus gyveno Ukrainoje, po to grįžo į Lietuvą. Mo­tina – lietuvė, grįžo į jos gimtinę.

Anastasija dabar tarnauja Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalione Klai­­pėdoje. Ar turėjo įtakos jos pasirinkimui tai, kad Ukrainą užpuolė Rusija, mergina neatskleidžia. Ji sako atėjusi čia ieškoti savo gyvenimo kelio.

„Iš karto po mokyklos nusprendžiau eiti į kariuomenę. Nesu apsisprendusi, ką veikti gyvenime, tad nutariau iš pradžių save išbandyti čia. Taip, merginų kariuomenėje nedaug, bet visada save mačiau labiau nemoteriškuose darbuose. Tad pamaniau, kad bus gera patirtis pamėginti sunkų vyrišką darbą ir suprasti, ar tai man tinka, ar rinktis kitą kelią, nes man patinka ir kurti – mokykloje mokytoja girdavo rašinius, labai patinka ir istorija“, – pasakoja savanorė šauktinė.

Motina ir draugė labai palaikė jos pasirinkimą. O mokykloje visi buvo nustebę, kai rado jos pavardę šauktinių sąrašuose. Bet visi dabar gerbia jos pasirinkimą.

Anastasijos kuopoje – dvylika merginų. Fiziškai jos turi daryti tą patį kaip ir vaikinai, tad kiekvieną vakarą sportuoja, stengiasi neatsilikti nuo jų. Kaip pastebi Anastasija, kai kurios merginos net stipresnės už vaikinus. „Tačiau visi draugiški ir santykiai kuopoje geri“, – džiaugiasi mergina, dabar šaulė.

Žinoma, per keturis mėnesius kariuomenėje buvo visko: „Miške, kai esi šlapias, šalta, galvoji, kam aš čia ėjau. Bet kai tai ištveri, didžiuojiesi savimi ir tikrai jautiesi geriau. Nesigailiu atėjusi į kariuomenę, nes reikia visokios patirties.“

Ar nebijotų eiti su ginklu, jei prireiktų ginti tėvynę? „Būtų baisu, jei prasidėtų karas. Bet tikrai eičiau už tėvynę“, – neabejoja klaipėdietė.

Lukas: „Grįžau iš užsienio tarnauti“

21 metų Lukas Borisa neseniai grįžo iš Lon­do­no. Grįžo tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Pen­kio­likos, po devynių klasių, kaunietis Lukas išvažia­vo į Londoną. Jis pasakoja anuomet praradęs motyvaciją mokytis, o anglų kalba sekėsi net ge­riau nei lietuvių. Londone gyveno teta, pusbroliai, tad jis ir neatsispyrė jų pasiūlymui atvažiuoti ten mokytis.

Vaikinas pasirinko studijuoti informatiką „Greenwich Community“ koledže. Tiesa, į koledžą priima tik nuo šešiolikos, o jam trūko poros savaičių. Bet, kaip pats sako, buvęs užsispyręs: atvykęs į svetimą šalį mokytis buvo pasiryžęs lengvai nepasiduoti. Paprašė, kad leistų bent išlaikyti stojamuosius egzaminus. Rezultatai buvo geri, ir jį priėmė. Lukas pasakoja, kad mokslas „prilipo“ – ketverius metus mokėsi, baigė koledžą.

Londone pragyveno penkerius metus, bet, kaip prisipažįsta, neapleido namų ilgesys: „Pa­siil­gau mamos, sesės, šeimos, pasiilgau lietuvių kalbos. Pamačiau, koks tas emigrantų gyvenimas: vis tiek nesijauti kaip namie, nors ir kalbą ge­rai mo­kė­jau, ir draugų turėjau. Pamačiau pasaulį, bet na­mai yra namai: visur gerai, o namie geriausia.“

Londone Lukui teko padirbėti ir viešbučio administracijoje, ir fabrike. Bet administracinis, monotoniškas darbas – ne jam.

Dar Lietuvoje jis buvo susidomėjęs vadinamuoju parkūru – ekstremaliu laipiojimu, tad ir Didžiojoje Britanijoje visur landžiojo po apleistus namus. Jis domėjosi ir istoriniais pastatais, pilimis. Lietuvoje vaikinas juos daugiau tyrinėjo filmuose, knygose, žaidimuose, o Anglijoje keliavo ir pamatė senąsias pilis savo akimis.

Supratęs, kad jo judrumas ir hobis – is­to­rija, ka­ry­­ba puikiai dera kariuomenei, Lukas net no­rėjo ei­ti tarnauti Didžiojoje Britanijoje. Bet Lie­tuvos pi­liečiams negalima turėti dvigubos pi­lie­ty­bės, tad šios minties teko atsisakyti. Be­je, kai jis už­si­min­da­vo apie tai britams, šie idė­­jos negirdavo. Jie, bent kiek teko Lukui susidur­­ti, į tarnavimą ka­riuo­me­nėje nežiūri kaip į labai gar­­bin­gą veiklą, argumentuodami, kad Di­džioji Bri­­­ta­nija siunčia karius į užsienį kariauti sve­timų ka­­rų.

Kaip tik tuo metu dėl Rusijos veiksmų Uk­rainoje ėmė keistis geopolitinė situacija Lietuvoje, ir Lukas nutarė grįžti tarnauti savanoriu šauktiniu Lietuvos kariuomenėje. Informatikos specialistas paskirtas į Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalioną Ma­ri­jam­polėje, jis – ryšininkas.

Lukui kariuomenėje viskas patinka: „Ka­riuo­me­nė – ir judrumas, ir darbas, ir pareiga. Tai ir vyriškumo mokykla, ir galimybė gauti daug bendrų žinių bei įgūdžių. Ne tik bėgioji ar po pelkes šliaužioji – stiprėji ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Įgijau pasitikėjimo savimi, išmokau bendrauti. Kariuomenė ugdo atsakomybę ir tvarką. Čia įpranti prie režimo viską daryti pagal darbotvarkę ir laikytis tvarkos. Net grįžęs per laisvadienius namo laikaisi tvarkos.“

L.Borisa atitarnavęs šauktiniams skirtus devynis mėnesius planuoja pasilikti kariuomenėje ir atsidėti tėvynės gynybai.

Shutterstock nuotr.

Suskaičiavus per metus lėktuvais skirtingų žemynų padangėje skridusius visus keleivius, šiuo metu gravitacinis skrydžių centras būtų kažkur ties Tunisu. 1971 m. jis buvo pusiaukelėje tarp Šiaurės Amerikos ir Europos Atlanto vandenyne. Paskui artėjo Europos link, bet 2001 m. jau smuktelėjo piečiau Senojo žemyno. O pagal pasaulines prognozes, ir toliau slinksis labiau Rytų ir Pietų kryptimis. Kai kuriems oro uostams ir oro bendrovėms labai pasisekė. Ne mums.

Aušra LĖKA

Nors pasaulyje aviacijos sektorius gerina augimo rodiklius, Lietuvos oro bendrovių istorija reguliariai fiksuoja bankrotus. Ne išimtis ir šie metai, paženklinti „Air Lituanica“ žlugimo. Šiemet galima guostis (ar prisiminus lietuvišką posakį – džiaugtis, kad ir kaimyno namas dega) nebent tuo, kad ir „Estonian Air“ paskelbė bankrotą, kai Europos Komisija (EK) įpareigojo bendrovę valstybei grąžinti 85 mln. eurų, mat pagal ES galiojančius reikalavimus privačiai ar valstybės įmonei valstybė savo ištekliais gali pagelbėti tik kartą per 10 metų. Latvijos „Air Baltic“ taip pat baiminasi, kad jos neištiktų panašus likimas.

Tiesa, vertinant keleivių skaičiaus ir BVP augimo santykį Lietuva pirmauja šalia tokių aviacijos rinkos milžinų, kaip Jungtiniai Arabų Emyratai, Turkija ar Tailandas. Tačiau, žinoma, absoliučiais skaičiais esame nykštukai. Pernai trys Lietuvos oro uostai aptarnavo 3,8 mln. keleivių.

Pasaulyje per 20 pastarųjų metų orlaivių keleivių skaičius šoktelėjo 2,7 karto – nuo 1,2 mlrd. iki 3,3 mlrd., o per ateinančius du dešimtmečius, prognozuojama, jų padaugės dar 2,2 karto. Vadinasi, šis skaičius sieks 7,3 mlrd. – tiek, kiek dabar pasaulyje iš viso yra gyventojų. Dabar aviacijos sektorius sudaro 3,4 proc. pasaulio BVP (Europoje – 4,1 proc.). Jame dirba 58 mln. žmonių (ES – 2 mln.), o po 20 metų dirbs jau 105 mln.

Dabar 29 proc. visų pasaulio oro linijų keleivių skrenda Azijos ir Ramiojo vandenyno kryptimi, o 2034 m. tokių jau turėtų būti daugiau kaip trečdalis – apie 35 proc. Būtent šis regionas vis labiau tampa pasaulio aviacijos centru. Europos dalis mažės nuo 26 iki 22 proc., Šiaurės Amerikos – nuo 26 iki 19 proc.

Azijos, ypač Kinijos ekonomikos bumas timptelėjo keleivių srautus Azijos kryptimi, bet, oro transporto strategų prognozėmis, Europa vis dar bus tarptautinio oro eismo plėtros variklis. Tai labai svarbu, nes galimybės pasiekti įvairias pasaulio vietas skatina prekybą ir turizmą, tiesiogiai prisideda prie ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo. EK, šią savaitę priėmusi naują Europos aviacijos strategiją, tikisi, kad keleivių srautai didės, o bendras Europos dangaus projektas leis geriau juos paskirstyti.

Rekordinis pasaulyje Turkijos aviacijos sektoriaus šuolis: per pastaruosius du dešimtmečius keleivių srautai didėjo daugiau kaip dvigubai sparčiau nei vidutiniškai pasaulyje, šis sektorius sudaro net 5,9 šalies BVP, o per artimiausius du dešimtmečius turėtų pasiekti 7 proc.

Savo sėkmę pagrindinė šalies oro bendrovė „Turkish Airlines“ apibūdina keturiais pagrindiniais dėmenimis.

Pirma, tai didžiulis, net 280 krypčių skrydžių tinklas – ketvirtas pagal dydį pasaulyje ir labai patogus, nes Turkija yra tik 3 val. atstumu nuo 50 skirtingų šalių. Antra, naujausi lėktuvai tarp pasaulio oro bendrovių: „Turkish Airlines“ lėktuvai vidutiniškai septynerių metų, o pasaulio vidurkis – 10–15 metų. Trečia, turkų avialinijose – puikus personalas. Galų gale sėkmę garantuoja ir esminis principas, kad „Turkish Airlines“ viršininkas – keleivis. Čia tikrai geras kainos ir kokybės santykis, o kol kitos bendrovės vis sugalvoja ką apmokestinti, „Turkish Airlines“ tokių planų neturi: čia nemokamas maistas (kuris vis gauna apdovanojimų kaip geriausias pasaulyje), nemokamas registruojamas 30 kg ir rankinis 8 kg bagažas. (skrendant iš Vilniaus, bagažo limitai skrendant iš kitų šalių skirtingi). Ne veltui „Turkish Airlines“ penktus metus iš eilės pripažįstama geriausia oro bendrove Europoje.

50 mln. keleivių per metus pajėgumo Stambulo Ataturko oro uostas – ketvirtas pasaulyje pagal keleivių srautus. Beje, 2018 m. Stambule jau turėtume leistis naujame, triskart didesniame oro uoste.

Tarp ateities planų –  ir Vilnius. „Turkish Airlines“ Lietuvos filialo vadovas Hasanas Serkanas Binyaras pasakoja, kad 2013 m. birželį, kai „Turkish Airlines“ pradėjo triskart per savaitę skraidyti iš Vilniaus į Stambulą su sustojimu Taline, visi klausinėjo, ar jie skraidys ir žiemą. Niekas netikėjo, kad skrydžiai kasdien – ne pernelyg ambicingas planas. Bet skrydžių vis daugėjo, o nuo šio balandžio jie būna kasdien.

Stambulas tapo tarpine stotele iš Lietuvos skrendant į JAV ar Tailandą. Jei tarp jungiamųjų skrydžių susidaro per 10 valandų, „Turkish Airlines“ suteikia nemokamą viešbutį ir tikrai gerą, jei laukti reikia daugiau nei šešias valandas, siūloma nemokama ekskursija po Stambulą.

H.S.Binyaras tik apgailestauja, kad šiuo reisu skraido daugiausia lietuviai – turkų nedaug. Juk jei nors 1 proc. turkų atvažiuotų į Lietuvą, turizmas suklestėtų, nes tas 1 proc. Turkijos gyventojų – beveik ketvirtadalis Lietuvos. Geras verslo pasiūlymas.

BFL

Kiekvienas prabangų automobilį perkantis valstybinės įstaigos vadovas ne išlaidauja, o skatina vidaus vartojimą ir ekonomiką. „Bent jau taip galima iššifruoti finansų ministro pareiškimą, kad 2016 m. valstybės biudžeto išlaidos didinamos sąmoningai, siekiant skatinti vidaus vartojimą ir ekonomiką“, – piktinasi Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertė Dovilė Sujetaitė.

Aušra LĖKA

„Leisti ne savo pinigus, skolas užkrauti ateities kartoms ir teigti, neva darai gerą darbą, yra ekonomiškai trumparegiška ir moraliai ciniška“, – finansų ministro Rimanto Šadžiaus filosofiją, kodėl pučiamos valstybės biudžeto išlaidos, kritikuoja D.Su­jetaitė.

Ekspertę stebina, kad valdantieji nereaguoja nei į Europos Komisijos, nei į Valstybės kontrolės kritiką ir nemažina išlaidų. Priešingai: Seimas buvo užsimojęs jas dar padidinti beveik 800 mln., gerai bent tai, kad tam kelią užkirto Vyriausybė, atmesdama didžiąją dalį Seimo narių pageidavimų.

Nepaisant to, jog pagal ankstesnius valstybės projektus žadėta, kad 2016-aisiais biudžetas bus nedeficitinis, galutiniame projekte (šis „Veido“ numeris iškeliavo į spaustuvę dar iki galutinio balsavimo) žiojėja net 640,3 mln. Eur „skylė“, nors šiemet ji buvo vos ne perpus mažesnė – 343 mln. Eur. Kitąmet valstybės biudžeto pajamos sieks beveik 8,1 mlrd., o išlaidos – beveik 8,7 mlrd. Eur.

Biurokratija kainuos dar brangiau

Lėšų didinimą gal ir būtų galima pateisinti dėl įsipareigojimų kompensuoti pensijas, kelti atlyginimus mažiausiai uždirbantiems darbuotojams, didinti finansavimą krašto apsaugai ir vidaus saugumui. Bet, kaip pabrėžia D.Su­jetaitė, net ir šių išlaidų didinimas turėtų būti paremtas prioritetų perskirstymo principu: jei vienur jos didinamos, kitos, mažiau prioritetinės, turėtų būti mažinamos.

Tačiau sunku pateisinti vis brangstantį valstybės biurokratinį aparatą. 2016-ieji – Seimo rinkimų metai, tad papildomai kainuos valdžios pasikeitimas. Vien Seimo narių ir jų politinės komandos išeitinėms kompensacijoms numatyta beveik 1,8 mln. Eur.

Čia dar galima guostis, kad demokratija kainuoja. Bet didės ir kitos išlaidos: Seimui prireiks 100 tūkst. Eur daugiau nei šiemet tarptautinėms konferencijoms, susitikimams Seime  organizuoti, mokymų išlaidoms ir komandiruotėms padengti, 35 tūkst. Eur augs sumos kvalifikacijai kelti. Vyriausybės veiklai kitąmet reikės beveik 300 tūkst. Eur daugiau nei šiemet.

D.Sujetaitė stebisi: turime 370 tūkst. viešojo sektoriaus darbuotojų armiją, tačiau Energetikos ministerija kitąmet papildomoms ekspertų konsultacijoms išleis milijonu daugiau, Ūkio ministerija – 290 tūkst. Eur daugiau nei šiemet.

Valstybės kontrolė prieš keletą metų yra atkreipusi dėmesį į rekordines valstybės išlaidas IT sistemoms modernizuoti. Šios srities profesionalai iš „Baltnetos komunikacijų“ yra lyginę, kad valstybės biudžete metams skirta suma prilygsta bent dešimčiai „Barclay“ investicijų į Lietuvą per penkerius metus arba už ją galima būtų pastatyti 25 duomenų centrus. Bet ir kitąmet planuojamos net penkiaženklės ar šešiaženklės sumos įvairių valstybės įstaigų IT sistemų tobulybei pasiekti. Vis dėlto sunku įžvelgti, kad dėl to sumažėtų išlaidų ar darbuotojų, o juk modernios technologijos turėtų leisti našiau dirbti.

Vyriau­sybės informacijos valdymo ir apsaugos sistemų tobulinimo projektui, pradėtam 2005 m., kitąmet vėl skirta 942 tūkst. Eur, Seimo posėdžių salės infrastruktūros ir programinei įrangai modernizuoti – 206 tūkst. Eur, valstybės informacinių  sistemų ir registrų saugos atitikties vertinimui atlikti – 25 tūkst. Eur ir t.t.

LLRI ekspertė D.Sujetaitė apgailestauja, kad mokesčių mokėtojų pinigais ir kitąmet bus dengiami valstybinių įmonių nuostoliai, pavyzdžiui, 2 mln. Eur turėtų gauti Lietuvos paštas nuostoliams dėl paslaugų teikimo ir leidinių pristatymo į nuostolingus regionus kompensuoti.

Mokytojų atlyginimams didinti numatoma skirti papildomus 9 mln. Eur. Tačiau šalia šio džiugaus mokytojams skaičiaus normalu būtų pateikti planą, kiek sumažės mokytojų.

Tarptautinis valiutos fondas (TVF) šių metų gegužę paskelbtoje studijoje nežinia keliasdešimtą kartą atkreipė dėmesį, kad Lietuvos viešasis sektorius išsipūtęs ne pagal Europos standartus ir daugiausia dėl itin didelio švietimo darbuotojų skaičiaus: pagal mokytojų ir mokinių skaičiaus santykį lenkiame net turtingiausias Europos šalis.

Kai darbuotojų nepagrįstai daug, menkos ir algos, o dėl to darosi sunku išlaikyti kvalifikuotą personalą. Tad, nepaisant santykinai aukšto valstybės išlaidų švietimui lygio (Lietuvoje – 5,6 proc., euro zonoje – 4,8 proc. BVP), mūsų švietimo kokybė, pagal įvairius tarptautinius tyrimus, atsilieka nuo ES vidurkio.

TVF studijoje atkreiptas dėmesys, kad ir Lietuvos valstybės lėšų sveikatos apsaugai lygis artimas ES vidurkiui, bet sveikatos sektoriaus rezultatai – tarp blogiausių. Tačiau nuolat skundžiantis lėšų sveikatos apsaugai stygiumi, užuot investavus į medicinos priemones, nutarta geriau kreiptis tiesiai į Dievą: 124 tūkst. Eur numatyta skirti Respublikinės Šiaulių ligoninės koplyčiai įrengti.

O efektyvumui, kokybei, skaidrumui teismuose didinti 2016 m. prireiks beveik 5,3 mln. Eur iš mokesčių mokėtojų kišenės.

Vieną stogą dengia 10 metų

Stebuklais, ne kitaip galima pavadinti kai kurias valstybės investicijas į statybas. Valstybės negebėjimo investuoti simbolis – jau trylika metų, nuo 2002-ųjų, vykdomas Valsty­bės saugumo departamento pastato projektas. Į jį jau investuota per 130 mln. Eur. Pastatą planuota baigti 2007 m., paskui – 2016 m., dabar – 2020 m. Kitąmet jam skirta per 4,3 mln., o iki 2020 m., LLRI skaičiavimu, teks išleisti dar mažiausiai 35,8 mln. Eur.

Ką ten didžiulį pastatą, jei Konstitucinio Teismo stogą valstybė planuoja suremontuoti per 10 metų. Šiemet tam ketinama skirti dar 164 tūkst. Eur. Nuo 2006 m. renovuojama Martyno Mažvydo biblioteka, Muzikos ir teatro akademijos pastatas Tado Kostiuškos g., o pabaigos dar nematyti.

Investuotojų asociacijos valdybos narys, turto valdymo įmonės „INVL Asset Mana­gement“ fondų investicijų vadovas Vaidotas Rūkas lygina: „Verslo įmonės, investuotojai projektus vykdo kitaip – nusistato kažkokį protingą laikotarpį ir per jį projektą užbaigia. Ekonomiškai efektyviau imti ir pabaigti pradėtus projektus, bet politikams „vertingiau“ kasmet visiems skirti po truputį.“

V.Rūko manymu, apskritai valstybės investicijos dėliojamos ne pagal prioritetus, dėl kurių politikai būtų sutarę, o toms sritims, kuriose galima gauti ES lėšų.

D.Sujetaitė atkreipia dėmesį ir į valstybės pomėgį investuoti į didžiulius rūmus. Štai Valdovų rūmams kitąmet numatyta 10 mln. Eur. Kitąmet 1,3 mln. Eur planuojama skirti valstybės už 5,6 mln. Eur įsigytų Sporto rūmų rekonstrukcijai. Nors jau giriamasi, kad rūmus rekonstravus ir pritaikius konferencijoms, kultūros renginiams, koncertams per 15 metų jie galėtų duoti 110 mln. Eur pajamų, tačiau, LLRI skaičiavimu, kad tai įvyktų, valstybei dar reikės investuoti mažiausiai 20 mln. Eur.

Valstybės investicijų programoje yra ir sensacingų užmojų. Pavyzdžiui, Edukologijos universitetas jau antrą dešimtmetį 500 vietų valgyklą rekonstruoja į biblioteką-valgyklą. Kitąmet mokesčių mokėtojai už tai užmokės 500 tūkst. Eur. Gal ji iš aukso?

O paanalizavus Seimo narių įregistruotus papildomus siūlymus dėl biudžeto lengva atsekti, kurioje rinkimų apygardoje jie išrinkti, mat siūlo remontuoti mokyklas ar parapijų namus jų rinkimų apygardoje. Investicijų eksperto V.Rūko vertinimu, regionai sulaukia net daugiau dėmesio nei didieji miestai. Vertinant sąnaudų ir naudos analizės principu toks pataikavimas savo rinkėjams labai neefektyvus.

Efektas trumpalaikis

„Beveik 2 mln. Eur Seimo narių išeitinėms kompensacijoms gal ir paskatins jas gavusiųjų, tačiau ne jų rinkėjų vartojimą. O milijonai Valdovų rūmams, keliams ir renovacijoms – ar tai ekonomikos skatinimas?“ – D.Sujetaitės nuomone, daug valstybės biudžeto eilučių neatitinka finansų ministro tezių apie biudžeto orientaciją didinti vartojimą ir skatinti ekonomiką.

Ji sutinka, kad investicijos į statybas iš dalies duoda postūmį vidaus paklausai, pavyzdžiui, išauga statybos paslaugų poreikis, tačiau tai trumpalaikis efektas, o ne sisteminės reformos, kurios iš tikrųjų skatintų ekonomiką.

„Kol šiame „skatinime“ pamirštamas žmogus, galiausiai nebus kam naudotis nei naujais pastatais, nei naujais keliais. Užuot ėmusis ilgalaikių žmonių pajamų didinimo sprendimų ar pensijų reformos, valdžia siūlo trumpalaikius sprendimus – kelia minimalią algą, keliais eurais padidina pensijas. Taip norėdama pamaloninti savo rinkėjus, iš tikrųjų valdžia juos apgauna. Neva rūpinamasi, kaip padidinti žmonių pajamas, tačiau nesprendžiamos ilgalaikės šalies problemos“, – kritikuoja Vyriausybę ir valdančiąją daugumą LLRI ekspertė.

Jos manymu, jei iš tikrųjų norima skatinti vartojimą, tai galima padaryti efektyvesniais būdais, nei išlaidaujant. Kažkodėl pamirštama, kad mažesni mokesčiai irgi skatina ekonomiką. Paprastas būdas – mažinti darbo apmokestinimą ir palikti didesnę žmonių uždirbamų pajamų dalį.

Kitas LLRI siūlomas būdas – sumažinti PVM. Jį didinant nuo 18 iki 19, vėliau iki 21 proc. buvo žadama, kad šis pokytis laikinas, krizės laikotarpio. Bet šalies ūkis augs jau septintus metus iš eilės, o apie mažesnį PVM tarifą nebekalbama, nors tai leistų atpiginti maistą, degalus, drabužius ir kitas būtiniausias prekes. O didesnis PVM tarifas skatina vengti mokesčių ir prisidėti prie šešėlinės ekonomikos.

„Tikrasis ekonomikos skatinimas turėtų būti ne kuo didesnis išlaidavimas, o atsakingas lėšų naudojimas ir galimybė patiems žmonėms spręsti, kur savo pinigus panaudoti. Deja, teikiant šį biudžetą apie tai nepagalvota“, – apgailestauja LLRI ekspertė D.Sujetaitė ir primena liaudies išmintį: veltui išleistas pinigas – velniui džiaugsmas, žmogui žala.

"Veido" archyvas

Garsiausias per visą Lietuvos Nepriklausomybės ketvirtį amžiaus pilkasis kardinolas, patekęs net į pasaulinį skandalą sukėlusius „WikiLeaks“ analus, pasakojama, dabar augina avis. „Jam reikia pastatyti paminklą, o ne kaltinti valstybės perversmais“, – apie Albiną Janušką, lietuviškąjį Richelieu, yra sakęs vienas gerai informuotas politikas. Paminklo jam nepastatė ir, galima lažintis, nepastatys. Bet šalia savęs jį stengėsi laikyti ne vienos pakraipos politikas.

Aušra LĖKA

Valdas Adamkus, po daugiau nei pusšimčio metų emigracijoje grįžęs į Lietuvą prezidentauti, subūrė neblogą patarėjų komandą, kurioje dirbo Albinas Januška, Darius Kuolys, Raimundas Mieželis, atstovė spaudai Violeta Gaižauskaitė. Nors viešumoje A.Januška eksponavosi rečiau nei kiti, niekas neabejojo, kad būtent jis spręsdavo rimčiausias ir kebliausias problemas.

Pilkojo kardinolo asmenybės šviesa ir šešėliai

V.Adamkui 2003 m. pralaimėjus rinkimus, A.Januška tapo Užsienio reikalų ministerijos (URM) sekretoriumi. Kaip pasakoja tuo metu ministerijoje dirbę žmonės, čia buvo vieša paslaptis, kad ministras Antanas Valionis jokio svarbesnio sprendimo nepriimdavo be A.Januškos. Kokį slaptą failą kam reikia nuleisdavo ministerijoje įdarbinta buvusi V.Adamkaus atstovė spaudai V.Gaižauskaitė. Valstybės saugumo departamento (VSD) generalinio direktoriaus pavaduotoju tapo buvęs URM sekretorius Darius Jurgelevičius.

Kas žino, gal vadinamųjų valstybininkų įtaka ir mistifikuojama. Štai autoritetingiausio Lietuvoje politinių laidų vedėjo žurnalisto Edmundo Jakilaičio vertinimu, A.Januška – visų pirma diplomatas, prisidėję prie Lietuvos užsienio politikos formavimo. Iš URM viceministrų nuėjo dirbti Prezidento patarėju, kuravo nacionalinio saugumo ir užsienio politikos klausimus, o taip sutapo, kad saugumui vadovavo jo senas bendražygis, taip pat signataras Mečys Laurinkus, kitoms institucijoms – kiti jo pažįstami žmonės, ir natūraliai susiformavo tam tikras žmonių ratas. „A.Januška ne parašiutu buvo nuleistas, jis – Nepriklausomybės Akto signataras, Sąjūdžio aktyvistas, daug metų dirbęs URM. Bet jei tu sakai ir tavęs klauso, problema tų, kurie klauso“, – tokios nuomonės laikosi E.Jakilaitis.

Vis dėlto valstybininkų įtaka vienu metu buvo didžiulė: jų disponuojama ir sumaniai paskleista informacija išgelbėjo Lietuvą nuo Rolando Pakso – prezidentu išrinkto rusiškų ir prorusiškų įtakų marionetės. Tačiau kai 2006 m. VSD pulkininkas Vytautas Pociūnas neaiškiomis aplinkybėmis žuvo iškritęs pro Bresto viešbučio „Inturist“ langą, valstybininkai buvo apkaltinti visomis mirtinomis nuodėmėmis. Po V.Pociūno mirties A.Januška pasitraukė iš URM. Tačiau ne iš pilkojo kardinolo posto: tapo socialdemokratų premjero Gedimino Kirkilo patarėju.

„WikiLeaks“ paskelbtuose slaptuose dokumentuose stebimasi, kad A.Januškos žodis turėjo svorį ir amžiaus sandoriuose – Lietuvai parduodant Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą „Williams“, paskui Lenkijos „Orlen“, kad tai A.Januška neva privertė Viktorą Uspaskichą dėl partijos juodosios buhalterijos sprukti iš Lietuvos.

Apie dabar 55-erių A.Janušką negirdėti, išskyrus žinias, kad jis nevykdė teismo sprendimo nugriauti savavališkai pasistatytą pirtelę Dzūkijos nacionaliniame parke. E.Jakilaitis girdėjęs, kad dabar jis augina avis.

Buvę kolegos jį apibūdina kaip protingą strategą ir sunkiai randa atsakymą, kaip viename žmoguje tilpo kovotojas už Lietuvos Nepriklausomybę ir manipuliatorius valstybės slapta informacija.

Vis dėlto, filosofo, Vilniaus universiteto profesoriaus hab. dr. Zenono Norkaus manymu, VSD pulkininko V.Pociūno žuvimo bylos peripetijos neleidžia teigti, kad valstybininkai ir pilkieji kardinolai tėra tik mitas ar Kremliaus propaganda.

Galingiausiųjų seka surašyta Konstitucijoje

Dėl to, kas valstybėje įtakingiausi, atrodytų, nereikia daryti jokių tyrimų ar apklausų – tereikia pacituoti Konstituciją. Jei apklausose (tokias aštuonerius metus rengė ir „Veidas“) ši konstitucinė seka pažeidžiama, tokiu atveju verta sunerimti.

Pavyzdžiui, „Veido“ 2007 m. apklausoje pirmavo pensininku Nr.1 valstybėje vadintas jokių oficialių pareigų tuomet nebeturėjęs Algirdas Brazauskas, o Prezidentas V.Adamkus tebuvo ketvirtas.

Bet ir A.Brazauskas, ir dabar Vytautas Landsbergis, taip pat neturintis jokių oficialių pareigų, bet tebeįtakingas, – ypatingi pensininkai. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo du dešimtmečius šie politikos ąžuolai pasikeisdami (tiesa, ne savo, o rinkėjų valia) savo autoriteto ir, ne paslaptis, savo paskirtų ar su jų palaiminimu į valstybės arba partinę valdžią patekusių asmenų galios dėka tebereguliavo politinį eismą net tada, kai nebeturėjo jokių oficialių pareigų.

Pasak Z.Norkaus geriausias politiko įtakos rodiklis ir  yra gebėjimas išlikti viršuje. Tad savotiškas Lietuvos politikos Sabonis yra Vytautas Landsbergis – taip pat ir nuo to laiko, kai pasitraukė iš formalaus konservatorių partijos lyderio pareigų, tapdamas kaip ir jų žaidžiančiu treneriu.

Tiesa, abiem politikos saboniams yra tekę nuryti karčių išsekusios įtakos piliulių. A.Brazauskas, pirmasis Nepriklausomos Lietuvos Prezidentas ir dviejų Vyriausybių premjeras, prie savo paties buvusio kabineto Vyriausybės rūmuose pralaukęs 50 minučių, turėjo apsisukti ir išeiti, nes dešiniųjų premjeras Andrius Kubilius nerado jam laiko.

O praėjusią savaitę Seimas atmetė V.Landsbergio kandidatūrą Laisvės premijai gauti. Nesigilinant į apgailėtinas aplinkybes V.Landsbergis bent jau gali didžiuotis, kad ir 26-aisiais Nepriklausomybės metais, sulaukęs garbaus amžiaus, jis dar ne muziejinis eksponatas, o politiniams, ką jau kalbėti apie savo partijos, procesams įtaką darantis politikos veikėjas.

Priešingai nei A.Brazausko, V.Adamkaus įtaka, atrodė, baigėsi vos uždarius Prezidento kabineto duris: vos baigęs kadenciją 2009 m. „Veido“ apklausoje jis nukrito į 26-ą vietą įtakingųjų sąraše. Tik mirus A.Brazauskui V.Adamkus vėl imtas dažniau kalbinti ir cituoti, o kartu ėmė kilti ir visuomenės apklausų bei įtakingųjų reitinguose, nors jo įtaka labiau moralinė.

Visai ne pagal Konstituciją įtakingųjų sekoje atrodo Seimo vadovai. Taip, V.Landsbergis eidamas šias pareigas buvo neabejotinai lyderis (tiesa, iki Prezidento institucijos atkūrimo tai buvo aukščiausias valstybės postas). 2009 m. Seimo pirmininke tapusi konservatorė Irena Degutienė „Veido“ įtakingųjų apklausoje iš karto šoko į ketvirtą vietą, nors prieš metus nepateko net į 60-uką.

Tačiau Nr.1 pramogų pasaulyje, bet tikrai ne politikoje, tuometis Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas, nors su povo pasipūtimu pareikalavęs į jį kreiptis solidžiai, kaip į „vieną iš trijų“ valstybėje, įtakingiausiųjų reitinguose 2008 m. tebuvo 27-as. Beje, kaip ir dabartinės Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės įtaka, pasak vieno parlamentaro, prasideda ir baigiasi galia įtraukti kokį klausimą į Seimo posėdžio darbotvarkę ar jį išbraukti.

Tiesa, kartais tas „įtraukti“ ar „neįtraukti“ turi nemažos įtakos: taip ji savo patroną V.Uspaskichą gelbėjo nuo teisinės neliečiamybės svarstymo.

O štai premjero pareigybė vieną įtakingiausių valstybėje darė bet kurį šiame poste. Tiesa, nedaugelis likdavo svarbus ir jo netekęs.

Dvidešimt metų – tas pats kvartetas

Paprašyti nurodyti pirmųjų 20-ies Nepriklausomybės metų pačius įtakingiausiuosius „Veido“ pašnekovai vardijo tas pačias keturias pavardes, tik, priklausomai nuo ideologinių simpatijų, ne ta pačia seka: du to laiko Prezidentus – A.Brazauską ir V.Adamkų, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininką – de facto valstybės vadovą prof. V.Landsbergį ir verslininką, Kovo 11-osios Akto signatarą ir premjerą Bronislovą Lubį.

Česlovas Juršėnas, taip pat signataras, beveik 23-ejus metus Seimo narys, triskart buvęs Seimo pirmininku ir tiek pat kartų vicepirmininku, vertindamas pirmuosius 15 metų po nepriklausomybės atkūrimo, įtakingiausiųjų ketvertuką papildo dviem to meto premjerais Gediminu Vagnoriumi bei Adolfu Šleževičiumi ir Prezidentu Rolandu Paksu. Nors šis poste neišbuvo nė pusantrų metų, bet Prezidentą ir jo siūlymus, kad ir kas juo buvo, pasak Č.Juršėno, Seimas vertino kaip labai svarbius. Bet ir veto visi sulaukdavę. Č.Juršėnas prisimena, kad vetuoti penki ar šeši V.Adamkaus atmesti įstatymai: „Pora buvo reikalingų liberalams, o pora – socialdemokratams, sutarėme vieni kitus palaikyti, ir veto buvo atmesti.“

Kiekvienas iš politikų elito savaip įėjo į to laikotarpio istoriją. Č.Juršėnas vertina: „V.Landsbergis tikrai labai stengėsi, kad būtų pripažinta Lietuvos nepriklausomybė: kreipėsi į visas puses – į kairę ir į dešinę, į dangų ir į pragarą. Yra keletas dokumentų, kur jis tiesiog maldauja: pripažinkite, padarykite ką nors. Apmaudu, bet tinkamo atsako ilgai nebuvo net iš tokių demokratų ir antikomunistų, kaip Lechas Walęsa ar Vaclavas Havelas, – jie nedrįso pirma kitų to padaryti. Bet tai V.Landsbergio nestabdė ir jis toliau darė savo darbą.“

Kitas etapas, kai dešinieji grįžo į valdžią po triuškinamo LDDP pralaimėjimo 1996 m. Seimo rinkimuose. Tada jau buvo atkurta Prezidento institucija, valstybės vadovu išrinktas A.Brazauskas. „Kartais V.Landsbergis pademonstruodavo savo įtaką dubliuodamas Prezidentą. Pavyzdžiui, šis kažkur važiuoja, o V.Landsbergis užšoka su savo vizitu į tą pačią šalį pirmas. Arba dabar skandalas, kad dukart nepatvirtino generalinio prokuroro. O Prezidento A.Brazausko teiktą valstybės kontrolierių konservatorių laikais patvirtino tik iš trečio karto ir kandidatai buvo ne kokie smulkmenos, o trys signatarai – teisininkas Kęstutis Lapinskas (paskui tapęs Konstitucinio Teismo pirmininku), ekonomistas Audrius Rudys ir teisininkas Jonas Liaučius, kurį pagaliau Seimas patvirtino. Žinoma, tai lėmė konservatoriai ir jų lyderis“, – pasakoja Č.Juršėnas.

Bet, jo vertinimu, V.Landsbergis esant būtinybei ėjo ir į kompromisą. Nei tada, nei dabar tuo nesigiriama, bet istorijoje yra toks faktas: Vyriausybė parlamentui pateikė dokumento dėl moratoriumo projektą. Nors jis buvo apsuptas trimis apsaugos žiedais, bet skambėjo, kad atsisakome Kovo 11-osios akto. Seime kilo didžiuliai ginčai. Bet pats V.Landsbergis pateikė balsavimui galutinį variantą.

Dar didesnis kompromisas buvo dėl sovietų armijos išvedimo. Tauta per referendumą balsavo ją išvesti 1992 m., o išvesta 1993-iųjų rugpjūčio pabaigoje. V.Landsbergio vadovaujama delegacija nuvažiavo į Maskvą ir parsivežė tokius susitarimus. „Įsivaizduokite, būtų A.Brazauskas nuvažiavęs – kas iš jo būtų likę? Sakytų: tauta nubalsavo, o Brazauskas nusileido. Bet V.Landsbergis ėjo į kompromisą ir teisingai padarė. Sukelti didelį skandalą tada būtų reiškę užtęsti armijos išvedimą“, – vertina vienas įtakingiausių to meto socialdemokratų.

Jo nuomone, A.Brazausko jėga buvo kita: jis buvo žmogus, kuris pažinojo Lietuvą iš visų pusių ir giliai, pažinojo ir vertino žmones. Pasak Č.Juršėno, jo tikslas buvo tas pats – kurti kitokią, laisvosios rinkos, socialiai orientuotos ekonomikos Lietuvą, bet su kuo mažiausiais praradimais, kad būtų kuo mažiau ašarų.

Vis dėlto net pats A.Brazauskas neformaliuose pokalbiuose pripažindavo, kad Seimo rinkimus laimėjus konservatoriams kaip Prezidentas jis buvo nustumtas į politinę paraštę.

Aplink vienos, ir aplink kitos pakraipos pirmuosius asmenis buvo „antro flango“ įtakingųjų. Tarp jų Č.Juršėnas visų pirma išskiria Romualdą Ozolą, pasitarnavusį, kad būtų daugiau demokratijos, kad parlamente būtų laikomasi demokratinių taisyklių.

Bet gal valstybės modernumo mums ir pristigo, kad 20 metų įtakingiausi buvo keturi vyresnės kartos atstovai, realiai taip ir neprileidę prie įtakos jaunesnių? Tiesa, tenka pripažinti, kad ši tezė – su išimtimi: R.Paksas buvo jaunesnės kartos, bet pats prasčiausias įtakingasis Lietuvos ketvirčio amžiaus nepriklausomybės istorijoje.

D.Grybauskaitė: daug galios ar daug triukšmo?

19-aisiais nepriklausomybės metais į politikos olimpą kaip kometa įskriejo politine įtaka pirmtakams ne tik prilygusi, bet ir juos pralenkusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ji, kaip kritikė iš užsienio, patekdavo tarp įtakingiausiųjų dar būdama eurokomisarė – 2008 m. „Veido“ apklausoje ji buvo ketvirta.

Savo galias D.Grybauskaitė ėmė demonstruoti nė nesulaukusi inauguracijos – pareikalavo, kad jau pirmą jos darbo dieną ant stalo būtų sprendimas, kaip iš „Leo LT“ atsiimti energetikos įmonių kontrolę. O aukštų pareigūnų, diplomatų, ministrų galvos lėkė kaip iš po giljotinos. Tačiau 2008-aisiais niekam nė minties nekilo tam priešintis, o dabar Prezidentės viešas nepasitenkinimas ar net nepasitikėjimo pareiškimai neprivertė anksčiau kadencijos pabaigos atsistatydinti jos pačios paskirtų nei generalinio prokuroro Dariaus Valio, nei VSD vadovo Gedimino Grinos.

„Žmonės mano, kad D.Grybauskaitė labai įtakinga. Nemanau – triukšmo garsas yra triukšmo garsas, bet nebūtinai poveikis sprendimams“, – mano įtakingas žurnalistas E.Jakilaitis. Bet jis pripažįsta: įtakingesnio už ją valstybėje dabar ir nėra. D.Grybauskaitė, palyginti su jos pirmtakais, gal ir įtakingiausia, ypač pirmą kadenciją, esant dešiniosios koalicijos daugumai.

Netikėtai D.Grybauskaitei rimtą konkurenciją sudarė, atrodytų, nieko bendra su lyderyste ir įtakingumu nė turėti negalintis neryžtingas, nesklandžiai šnekantis, pats sau nuolat prieštaraujantis premjeras A.Butkevičius.

Partijų peizaže, nors viešai dabar nedažnai matomas, tebeturi įtakos V.Uspaskichas. Akivaizdu, E.Jakilaičio įsitikinimu, kad jis įtakingesnis už dabartinį Darbo partijos pirmininką Valentiną Mazuronį ir jau daug kartų – už L.Graužinienę. O pačioje Darbo partijoje V.Uspaskichas – vienvaldis: jis kada panorėjęs gali atsiimti šios partijos pirmininko pareigas, jei dabartinis netinkamai interpretuos jo prašymus.

Kartu su populiarumu didėja ir Liberalų sąjūdžio lyderio Eligijaus Masiulio įtaka. Tačiau neatrodo, kad kartu su postu įtaką įgijo naujasis konservatorių pirmininkas Gabrielius Landsbergis. „A.Kubiliaus įtaka didesnė už G.Landsbergio, nes tai A.Kubilius šio žaidimo režisierius. O personažas, aktorius retai būna įtakingesnis už režisierių ir prodiuserį. Čia buvo A.Kubiliaus scenarijus: jis sugalvojo genialiai, nes galėjo pralošti rinkimus I.Degutienei, o dabar tą partiją laimėjo – V.Landsbergis pasisakydavo prieš jo kandidatūrą, dabar yra jo sąjungininkas“, – A.Kubiliaus partiją atskleidžia E.Jakilaitis.

Kas daro įtaką įtakingiausiems

Kur kas tiksliau galios centrai atsiskleidžia pabandžius praskleisti uždangą, kas daro įtaką įtakingiausiems. Žinoma, šie asmenys nepatenka į įtakingiausiųjų reitingus, nes jie juk – pilkieji kardinolai, kurių įtakos svorį galima matuoti tik neoficialia nuomone (todėl ir daugelis pašnekovų nenorėjo būti įvardyti), dalyvaujančiųjų sprendimų priėmimo procese apklausomis (visuomenės apklausos čia netinka, nes žmonės negali žinoti, kas vyksta politikos užkulisiuose) ir dedukciniu metodu.

Gausybėje vaidybinių filmų apie pasaulio galingųjų JAV prezidentus galima susidaryti nuomonę, kad kol jie miega, jų komanda ir prie jos prieinantys asmenys stumdo valstybės ir jos veikėjų likimus, it sėdėdami prie šachmatų lentos.

Be abejo, komandos įtaka didžiulė. Nevertinant, ar iš to valstybei buvo daugiau naudos, ar žalos, užtenka vien palyginti Adamkų Pirmąjį su stipria „prezidentūrėle“, ir Adamkų Antrąjį, kai jis susirinko tokią komandą, kuri jo nenustelbtų. Vis dėlto, kaip pabrėžia įtakas politinių sprendimų priėmimui tirianti ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto profesorė politologė dr. Irmina Matonytė, patarėjų korpusas labai reikšmingas, bet atsakomybė ir viešas iniciatyvų pristatymas – tai jau viešo asmens vaidmuo.

A.Brazauskas, Č.Juršėno manymu, kokio vieno pilkojo kardinolo neturėjo. Į tokį vaidmenį pretendavo akademikas Raimundas Rajeckas, bet kai pradėjo per daug „stengtis“, neteko posto, kaip dažnai būna, jei kas ima trukdyti pirmiesiems asmenims, ir buvo išsiųstas į „auksinę“ tremtį – paskirtas ambasadoriumi Jungtinėje Karalystėje. Grįžęs iš Londono jis paskelbė atvirą laišką Prezidentui, protestuodamas prieš savo buvusio boso vykdomą šalies vidaus ir užsienio politiką.

Č.Juršėnas pasakoja, kad A.Brazauskas mėgo be tarpininkų kalbėtis su savo patarėjais, kitais asmenimis. Kiekvieną pirmadienį A.Brazausko kabinete (tada dar Seimo rūmuose) rinkdavosi trejetas – Prezidentas, premjeras ir Č.Juršėnas, kaip Seimo pirmininkas. „A.Brazauskas klausdavo apie padėtį, keldavo uždavinius, susitardavome, ką daryti. Aš trijulėje buvau vyriausiasis technologas: žinojau, kaip tai padaryti. Pats kūriau taisykles – Seimo statutą, tad turėjau pranašumą ir tuo pasinaudodavau, bet su šypsena, elegantiškai: kol kiti susigaudo – šaukštai po pietų“, – šelmiškai šypsosi Č.Juršėnas.

V.Landsbergio to meto bendražygiai pasakoja, kad jis buvo toks „pats sau“: jei jau ką nutarė, niekas nepertars. Gal kiek arčiau pačioje Nepriklausomybės pradžioje buvo prisileidęs Virgilijų Čepaitį, Eduardą Vilką. „Reikėjo iš karto steigti partiją, nes Sąjūdyje buvo daug skirtingų žmonių ir visokių įtakų“, – prisimena vienas Sąjūdžio pirmeivių.

Kas buvo tikrieji projekto „Paksas – Prezidentas“ režisieriai ir prodiuseriai, kur kas tiksliau nei supoetinto ir heroizuoto vaizdelio „meniniame“ filme „Pilotas“ įrodė Konstitucinis Teismas. Paaiškėjo, kad politinę galią valstybėje įgydavo net Kauno dantistės, o valstybės vadovas tardavosi ne tik su aiškiaregėmis. „Kai Jurijų Borisovą įformino patarėju, tai papiktino net tuos, kurie jį buvo linkę paremti. R.Pakso apskaičiavimu, jam turėjo užtekti rėmėjų Seime balsų. Balsavimo dėl apkaltos dieną, 2004 m. balandžio 6-ąją, keturis kartus kalbėjomės telefonu, įtikinėjau, kad atsistatydintų pats. Bet R.Paksas kartojo „ne“, – prisimena tuometis Seimo pirmininkas Č.Juršėnas.

Prezidentas V.Adamkus buvo kaltinamas per dideliu pasitikėjimu patarėjais, o dabartinė valstybės vadovė, atvirkščiai, dedasi esanti visiškai nuo nieko nepriklausoma, o patarėjų, ją pačią cituojant, jai reikia tik informacijai surinkti.

„Priešingai nei ankstesni Prezidentai, Grybauskaitė mažai bendrauja su aplinkiniais, neina į renginius, po jų nelieka pasikalbėti, vadinasi, ratas, iš kurio ji susirenka informaciją, labai siauras, tad poveikį jos nuomonei daro labai ribotas kiekis žmonių. Kadangi ji labai introvertiškas žmogus, tikėtina, kad jai labai didelę įtaką turi visokios specialiųjų tarnybų pažymos apie įvairius asmenis ir jai labai įdomu jas paskaityti. Logiška, kad tų, kurie neša tas pažymas, oficialiuose reitinguose nėra, o jie daro jai labai nemažą įtaką“, – daro išvadą politinių laidų vedėjas E.Jakilaitis.

Dabartinė Vyriausybės galva A.Butkevičius, kaip pasakoja arti jo buvę ar tebesantys žmonės, nėra reformų premjeras, jo politika – daryti vaizdą, lyg kažkas vyksta, bet iš tikrųjų nieko per daug nedaryti, ir ne turtai, o reitingai yra jo narkotikas. Tad arčiausiai – tie, kurie atsako už viešuosius ryšius. Jo atstovė spaudai Evelina Butkutė-Lazdauskienė yra viena iš dviejų patarėjų, kurie esant reikalui visuomet gali eiti tiesiai į jo kabinetą. Tokią išimtinę teisę dar turi patarėja ekonomikos klausimais Irina Urbonavičiūtė.

Premjeras kviečia pietų jam palankesnius žiniasklaidos, bankų, kitų institucijų atstovus aptarti problemų, šie jaučiasi įvertinti, pagerbti, ir tokiais būdais bandoma valdyti viešąją nuomonę. Arba, pavyzdžiui, Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis – vienas laisviausiai patenkančių pas premjerą žmonių: įvertindamas jo dažną kalbėjimą viešojoje erdvėje, tokiu draugiškumo demonstravimu premjeras siekia neutralizuoti galimus neigiamus verslo vertinimus.

Šaipomasi, kad premjerui didžiausią įtaką turi tas, kuris šneka su juo paskutinis, todėl jis vis ir kaitalioja nuomonę. Bet geriau pažįstantieji A.Butkevičių mano, kad tokia jo taktika – į klausimus atsakinėti nerišliai, tačiau ramiai, tada žurnalistas užmiršta, ko klausia, ir leidžia šnekėti bet ką. Paprasti žmonės dar mažiau supranta, tad premjeras lieka tas, kurio žodis būna paskutinis, o ramus tonas nustelbia, ką jis pasakė anksčiau.

Vis dėlto A.Butkevičiui įtaką gali padaryti ne bet kas. Kai kuriais klausimais apskritai jo neperkalbėsi, o jei kas ir gali tai padaryti, tai nebent finansų ar susisiekimo ministrai Rimantas Šadžius ir Rimantas Sinkevičius ar Seimo narys Algirdas Sysas. Anksčiau socialdemokratų pilkuoju kardinolu vadintas Juozas Bernatonis ar ekspremjeras Gediminas Kirkilas dabar tikrai ne tie žmonės, kuriuos premjeras mėgsta.

Ir nuo kai kurių valdančiosios koalicijos partnerių, pavyzdžiui, V.Uspaskicho, jam alergija, bet A.Butkevičius jo paisė, nes šis bet kada galėjo išeiti į viešąją erdvę.

Akivaizdu, kad premjerui nekvestionuojama buvo Prezidentės pozicija energetikos ir gynybos klausimais, ir jis dirgliai reaguodavo, jei kas bandydavo siūlyti kitokią nuomonę.

Bet, kaip juokauja E.Jakilaitis, kai kur įtaka premjerui labai lengvai prognozuojama, pavyzdžiui, galima lažintis, kas statys nacionalinį stadioną ir ar ten yra žodis „Panevėžys“.

Verslas politikų duris koja atsidarinėdavo

„Verslininkai daro didelę ir kartais labai jau siaurus interesus atitinkančią įtaką politikams, bet kol įstatymu nebuvo uždrausta juridiniams asmenims remti partijų, verslininkai koja duris atsidarinėdavo“, – politikų prievoles savo finansiniams rėmėjams primena ano meto politikas.

Įvairaus plauko pinigingieji dosniai rėmė politikų rinkimų kampanijas (ir ne tik jas), bet paskui supančioti politikai dirbo tiems, kurie jiems nupirko darbo vietą. Kad milijono R.Paksui davėjas su Rusijos tam tikromis tarnybomis siejamas J.Borisovas valdė Lietuvos Prezidentą, įrodė ir Konstitucinis Teismas.

Politikai vadovavosi principu – pinigai nekvepia. Bet paskui – ojojoj koks tvaikas sklisdavo nuo partijų. Kelios viešumon patekusios VSD pažymos praskleidė uždangą, kaip VP su valdžia derėjosi dėl „Leo LT“ ar „Rubicon Group“ pirko įtaką Vilniaus savivaldybėje, kaip verslas „banko bilietais“ su net kelių partijų „iždininkais“ atsiskaitinėjo už atliktus darbus, kaip per verslą ir jo pinigus mūsų valstybės sprendimų priėmėjams įtaką bandė daryti Rusijos spec. tarnybos.“

Z.Norkaus manymu, ryškiausi verslo įtakos pavyzdžiai galėtų būti Vakarų skirstomųjų tinklų (VST) elektros skirstomųjų tinklų privatizacija 2002 m. bei tik per plauką nepasisekusi „Leo LT“ afera 2007–2008 m.: „Už abiejų stovėjo VP savininkų interesai. VST privatizacijos istorija gali būti vadovėlinis pavyzdys, kaip ir kodėl privati monopolija ne geresnė, bet blogesnė už valstybinę monopoliją tose ūkio srityse, kuriose monopolija technologiškai neišvengiama. Smarkiai padidėjo elektros energijos kainos vartotojams, bet iki 2008 m. krizės VST investavo dvigubai mažiau negu valstybės nuosavybėje likę Rytų skirstomieji tinklai.“

Verslo, tiksliau, pinigų įtakos Lietuvos įtakingųjų ketvirčio amžiaus sagoje išsiskiria B.Lubio fenomenas. Jo įtakos valdžių pasikeitimas nekeitė. „B.Lubys buvo įtakingas ir liko įtakingas tiek būdamas Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narys, tiek vicepremjeras, tiek premjeras, tiek grįžęs į verslą. Jis buvo tas, kuris matė visą Lietuvą, jos problemas, santykių su užsienio šalimis klausimus, nes jo strategija buvo verslą išvesti į užsienį, ir jis to pasiekė. B.Lubys buvo geras patarėjas ir A.Brazauskui, ir kitiems politikams. Jis neprotegavo savo verslo, jį pats susitvarkydavo, o žiūrėjo plačiau“, – taip B.Lubį vertina Č.Juršėnas, pridurdamas, jog, nepaisant neabejotinos jo įtakos, nebuvo taip, kad B.Lubys pasakė, ir sprendimas priimtas: galutinis sprendimas priklausė frakcijai ar koalicijai.

Bet, kaip pasakoja artimos B.Lubio aplinkos žmonės, nuo kokių 2005-ųjų jis ėmė retai gauti kvietimų į svarbius valstybėje renginius, jo nuomonė tapo nebeįdomi. O galutinis lūžis įtakos kreivėje – pralaimėtas Vakarų skirstomųjų tinklų pirkimo konkursas ir pasipylusios atakos prieš jį žiniasklaidoje. B.Lubys tai skaudžiai išgyveno. Pavaldiniai patarinėjo duoti atkirtį per jo paties valdomą žiniasklaidą (galima daryti prielaidą, jog nuostolingas „Lietuvos žinias“ ir menkos įtakos Baltijos televizijos kanalą jis ir išlaikė tam, kad reikalui esant galėtų per juos kirsti atgal). B.Lubys patarimams neprieštaravo, bet sakydavo: dar ne dabar. Tačiau taip viskas ir likdavo.

Kad B.Lubio įtaka liko praeityje, įrodė ir dar vienas itin skaudus smūgis – jis pralaimėjo kovą dėl Suskystintų gamtinių dujų terminalo statybos.

Ironiška, bet atėjus naujam „Lietuvos žinių“ redaktoriui ir dienraščiui ėmus pulti oponentus vėl daug kas „prisiminė“ B.Lubį – įvairūs veikėjai ėmė siųsti pas jį žygeivius, jis vėl imtas kviesti į renginius.

B.Lubys nuo kitų verslininkų skyrėsi ir tuo, kad, laikytas A.Brazausko bendražygiu, prieš rinkimus vienodai paremdavo visas didžiąsias partijas, sakydamas, jog taip remia demokratijos procesą. Skyrėsi  ir tuo, kad jei matė reikalą, pats beldėsi į įtakingiausiųjų duris ir visi jį matė. Žinoma, niekas neabejojo, kad būta ir užkulisinių derybų.

Kitus verslo įtakingiausiuosius – „VP dešimtuko“ ar „MG Baltic“ galvas – net viešai kalbant retai išgirsi, o Seime Nerijaus Numavičiaus ar Dariaus Mockaus nepamatysi: jie siunčia čia savo žmones, perka tokią viešųjų ryšių agentūrų paslaugą arba ne jie pas politikus veržiasi, o atvirkščiai.

Kaip pasakoja parlamentarai, didžiojo verslo magnatai darė ir daro dažnai nematomą, bet labai didelę įtaką įstatymų leidybai ir įvairiems valdžios sprendimams, susijusiems su jų verslu. Keistoka, kad oficialiai užsiregistravęs lobistas tampomas po teismus, bet pilni Seimo koridoriai nežinia ko čia vaikštinėjančių žmonių. Lobistinės veiklos įstatymas realiai neveikia ir niekada neveikė.

Neabejotina ir įvairių verslo asociacijų, ypač LPK įtaka politikams. Nors sunku prilygti du dešimtmečius tarp įtakingųjų buvusiam jos steigėjui ir vadovui B.Lubiui, bet ir dabartinis LPK prezidentas R.Dargis – vienas matomiausių ir vienas įtakingiausių verslo atstovų.

Dažnai į savo laidas R.Dargį kviečiantis E.Jakilaitis išskiria jo unikalų gebėjimą viešai kalbėti, matymo plotį, problemos suvokimą, strateginį mąstymą, o tai daro įspūdį ir tam tikrą įtaką tiems, kurie jo klausosi.

LPK, kitų verslo asociacijų įtaka politikams, bent jau dalis jos – vieša ir teigiama: tai, kad ginama ne vieno kurio nors verslo subjekto, o viso verslo interesai, leidžia politikams išvengti klaidingų sprendimų. Bet, kaip atkreipia dėmesį vienas pašnekovas, esti abejonių, ar verslo ir politikų bičiulystė apsiriboja tik įstatymų leidybos sritimi ar visokių „gairelių“ tarp verslo ir premjero ar ūkio ministro apsidalijimu.

Kai kurių politikų bei valdininkų meilės ir nemeilės su verslininkais virsta arba nevirsta ES pinigų upėmis, iš kurių tiek vieni, tiek kiti, įtariama, lygia greta turtėja. Tačiau skandalų daug, o kiek gavusiųjų pagal nuopelnus? Deja, korupciniai įtakos tinklai sumegzti profesionaliau nei juos gaudančiųjų.

Nauja tendencija: tiesioginę įtaką politikams ima daryti ne verslas, o advokatai. Ar ne keista, kad daugybę, o energetikos srityje – beveik visus svarbiausius įstatymus rengia advokatų kontoros, tiksliau, viena – Rolando Valiūno „Ellex“ (anksčiau LAWIN). Būtent šios kontoros atstovų būna įvairiausiose valstybės komisijose ir darbo grupėse, jos darbuotojai tampa svarbių valstybės institucijų ar D.Grybauskaitės rinkimų kampanijos vadovais.

„Ši advokatų kontora, matyt, buvo sumaniausia – plėtėsi, dabar didžiausia, atstovauja didžiausioms įmonėms. Jais pasitiki didžiausias verslas ir investuotojai. Maža to, pats R.Valiūnas yra ir Investuotojų forumo valdybos pirmininkas, jis kalba užsienio kapitalo, investuotojų Lietuvoje vardu. Kaip jis gali būti neįtakingas?“ – svarsto E.Jakilaitis.

Bet gal tai nelegalus lobizmas – gal įstatymų projektų rengimą iš piliečių rinktų politikų perėmę aukščiausios prabos teisininkai atstovauja ne visuomenės, o savo klientų interesams?

Vis dėlto, kaip sako I.Matonytė, tikriausiai ne pati advokatų kontora siūlėsi politikams, o jiems pasiūlyta rengti įstatymus, galų gale už įstatymus balsuoja ne advokatai, o Seimo nariai, tad galutinis pasirinkimas ir atsakomybė – jų. Tačiau įstatymų rengėjų parinkimas, jų apmokėjimas, kaip paaiškėjo ir socialinio modelio projekto atveju, nei skaidrus, nei reglamentuotas, be to, labai brangus.

O jei į šalies paveikslą dar pažiūrėtume ir kaip į 60 figūrų dėlionę, tai dar labiau kiltų abejonė, kas iš tikrųjų valdo valstybę, tiksliau, kas valdo valdančiuosius. Korupcijos lygis savivaldybėse rekordinis ir lenkia nacionalinę valdžią. Daugelis savivaldybių turi savo politikos ir verslo karaliukus, kurie dirba vieni kitų naudai.

Nepriklausomybės pradžioje kai kurių savivaldybių valdžios virveles bandė tampyti ir kriminalinis pasaulis. Bet piliečių gerovei ne mažiau kenkia ir šiandieninis, nors ne toks brutalus, kostiumuotas, bet korumpulų nusikalstamas pasaulis.

O kai kurie pašnekovai patarė išorinę įtaką politikams matuoti ne tik pagal tai, kas daryta, bet ir pagal tai, kurias sritis labai ilgai apėjo bet kokios reformos. Jei tiek metų buvome šimtu procentų priklausomi nuo Rusijos energetikos ar nereformavome sveikatos apsaugos, galima daryti prielaidą: mūsų valdantieji buvo arba visiški  nevykėliai, arba rusiškų įtakų klapčiukai energetikos srityje ir tiesiog mirtingieji, bijantys pajudinti sveikatos įstaigų vyr. gydytojus.

Energetikos reformos dabar jau įvykdytos, tik, Z.Norkaus vertinimu, nevykusiai, todėl turime valgyti jų rūgščius vaisius: „Jie rūgštūs, nes energetikos klausimai politizuoti, paverčiant energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos nacionalinės politikos prioritetu. Juo mikliai pasinaudoja ir privatūs interesai, kurių atstovai drauge su energetikos įmonių vadovais į savo kišenę ir įsideda didelę „mokesčio už energetinę nepriklausomybę“ dalį.“

Nuomonės plovėjai ir formuotojai

Dar viena lietuviška keistenybė: dažniausiai žiniasklaidos cituojami, tad, galima daryti prielaidą, ir įtakingiausi nuomonės formuotojai – bankų analitikai. I.Matonytė primena, kad citavimo lyderis „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis dirbo (ir tebedirba) ISM, aštrų protą turėjo tą patį, bet nebuvo tarp labiausiai cituojamų asmenų valstybėje, kol nepradėjo dirbti banke.

„Bankai elgiasi protingai: turėdami didelį kapitalą, samdo protingus žmones, kurie kalba apie viską, bet kartu ir tai, kas palanku bankui“, – atkreipia dėmesį E.Jakilaitis, pridurdamas, kad viešajame sektoriuje yra protingų žmonių, bet jie nešneka, tad tai viešojo sektoriaus, o ne bankų problema. Pavyzdžiui, Finansų ministerijoje yra kažkoks mistinis analitikas, kurio makroekonominės prognozės būna tikslesnės už bankų, bet kas jį girdėjęs?

Bankai Lietuvoje turi neadekvačiai didelę įtaką ir kreditavimo galimybe, ir reiškimusi viešojoje erdvėje.  Z.Norkaus manymu, šiuo metu didžiausia problema  yra kelių Lietuvos finansų rinką monopolizavusių bankų diktatas ir savavaliavimas, nuo kurio šalies vartotojų negina nei Lietuvos bankas, nei tautos atstovai Seime, nei Vyriausybė.

Tad nenuostabu, kad premjeras A.Butkevičius, kaip pasakoja jo aplinkos žmonės, linkęs atmesti visus siūlymus, jei tik jie gali nepatikti bankams.

Kur kas menkesnė kitų ekspertų ar politologų įtaka, nors bemaž kiekvienas aukštas valdžios žmogus aplink save susiburia ekspertų, tiesa, dažnai tik pritarėjų, kuopelę. Beje, kai kurių jų nuomonės svoris visuomenei sutapdavo su jų patrono kadencija.

Sakoma – kas valdo informaciją, tas ir valdo. Žiniasklaidos įtaka lyg ir didelė, bet ji „sezoninė“ – prieš rinkimus akivaizdžiai šokteli, kaip Kalėdų ir Velykų metu padidėja pasitikėjimas Bažnyčia ir jos hierarchais, kurie taip pat nuolat patenka į įtakingųjų reitingų dešimtukus.

„Yra kažkokios įtakos viešajai nuomonei, bet ne mano, o pašnekovų, kuriuos aš pasikviečiu. Bet kai į vieną krūvą sumetami žiniasklaidos savininkai, investicinių bendrovių valdybų pirmininkai ir samdomi žurnalistai, tai kompromituoja tokias apklausas. Ką mane, kilbuką, lyginti su tokiais asmenimis“, – lygina šiemet „Delfi“ rengtoje apklausoje ketvirtu įtakingiausiu valstybėje išrinktas E.Jakilaitis.

Kaip dabar įtakos prabos ženklas politikui būti pakviestam į E.Jakilaičio laidą (valstybės kontrolierius pareiškė, kad jo vadovaujama institucija įtakinga, nes E.Jakilaitis jį pakvietė į savo laidą!), taip anksčiau politines įtakas reguliavo Audriaus Siaurusevičiaus „Spaudos klubas“, o Seimo posėdžių salėje ties žurnalistų lože prie LRT „Panoramos“ žurnalistės Nijolės Steiblienės net išsirikiuodavo eilė politikų, kaulijančių būti jos pašnekintiems.

Bet tarp pačių įtakingiausiųjų anksčiau buvę „popierinės“ žiniasklaidos bosai dabar įtaką (kaip ir pozicijas rinkoje) užleidę didžiausio „Delfi“ portalo vyriausiajai redaktorei Monikai Garbačiauskaitei-Budrienei.

„Lietuvos ryto“ galva Gedvydas Vainauskas nė iš tolo nebeprilygsta tiems laikams, kai išskirtinė informacija tiesiai iš vienos Gedimino prospekto pusės, kur įsikūrusi Vyriausybė, keliaudavo į kitą, kur reziduoja „Lietuvos rytas“, kas demokratiniame pasaulyje būtų pavadinta tiesiog oligarchiniais ryšiais, kuriuos vainikuodavo bendros dienraščio ir Vyriausybės galvų atostogos Šri Lankoje. O Vitas Tomkus su savo „Respublikos“ leidinių imperija galėjo net mėginti paveikti prezidento rinkimų rezultatus, paskelbdamas apie banko griūtį.

Vis dėlto įtakos sprendimų priėmimui tyrimai rodo, kad

žiniasklaidos įtaka mąžta. Per apklausas tai pripažįsta ir patys žiniasklaidos atstovai. „Tai visuomenės pilietinio brendimo požymis“, – konstatuoja ISM profesorė I.Matonytė.

Beje, įtaką politikų sprendimams daro net… meilė. Iliustratyviausias – A.Brazausko pavyzdys, kai pagal geriausias sovietinės okupacijos metų nomenklatūros tradicijas meilės moteriai vardan prichvatizuotas „Draugystės“ viešbutis.

Kas turi daugiau įtakos, nei derėtų

Vis dėlto, kaip rodo ISM mokslininkų tyrimai, daugiausia sprendimų priėmimo procesus dabar lemia ES institucijos – reikalavimai atitikti ES standartus. Bet tai ne tik geroji žinia: šalia demokratijos aksiomų Lietuvą užvaldė ir įtakingųjų aistra įsisavinti, o kartais tiesiog nusavinti ES milijardus.

Palyginti su demokratinėmis Vakarų šalimis, pas mus didesnė ir verslo įtaka, o juk už termino „verslas“ apklausose slypi daugiau stambusis, o ne vidutinis verslas. Pavyzdžiui, Vokietijoje įtakingos profsąjungos, ir tai kažkiek atskiedžia stambiojo verslo, bankų įtaką.

Visuomenės apklausose kaip įtakinga minima mūsų „auksinė žuvelė“ Rūta Meilutytė ar koks popdainininkas. Taip, juos garbina minios gerbėjų, tad politikai įžymybes medžioja kaip reklamos veidus. Tarp matomumo ir įtakingumo yra sąsajų, bet, kaip rodo praktika, toli gražu ne kiekvienas krepšininkas sulaukė tokio pat palaikymo prie rinkimų urnų kaip krepšinio aikštelėje.

Vis dėlto, pasak I.Matonytės, pagal demokratijos kanonus įtakingumas turėtų būti siejamas ne tiek su asmenybe, kiek su jos atstovaujama institucija. „Asmenys keičiasi, o institucijos lieka. Asmenybės svarbu, bet jos turi išlaikyti institucinį atstovavimo elementą, o ne kartoti „aš“. Tačiau Lietuvoje vyrauja tendencija orientuotis į asmenį“, – pastebi profesorė.

Dar viena bloga tendencija: tyrimai rodo, kad priimant sprendimus Lietuvoje (kaip ir kitose naujesnėse ES narėse) neadekvačiai didelė valdininkų galia, o ji labiausiai nuasmeninta, anonimiška, mažiausiai atsakomybės prisiimanti. Priežasčių čia bent kelios. Labai greitai ir visoje ES priimti sprendimus verčia tai ekonominė krizė, tai terorizmo pavojus, tad diskusijoms laiko nelieka. Konsultuotis su pilietine visuomene privaloma, bet dažna institucija pasirenka kelis palankius sau ekspertus ir sudaro procedūrinę uždangą, neva tariamasi su visuomene.

„Daugumos nuomonė nėra nekintamas dydis – jai galima daryti įtaką, ją keisti, formuoti. Iš žurnalistų, akademinio sluoksnio ir meno žmonių to ir laukiama. Dauguma tai ir daro – tėra tik politiškai teisingos nuomonės retransliuotojai ar ruporai, nes gyvena iš projektų ir kitokių užsakomųjų darbų, kurių parametrus nustato vienas ar kitas užsakovas. Nepriklausomą žurnalistiką keičia viešieji ryšiai, viešąsias diskusijas – informaciniai karai. Į skirtingas partijas pasidaliję politikai yra nuolatiniai jų dalyviai, o ne virš mūšio lauko iškilę stebėtojai ar arbitrai, gebantys atskirti, kuri nuomonė teisinga ar bent jau arčiausiai tiesos“, – konstatuoja Z.Norkus.

Palyginti su Vakarų šalimis, net su Estija, Lietuvoje labai mažas nevyriausybinių organizacijų įtakos svoris. „Tai, kaip ir institucijų nuvertinimas iškeliant asmenybes, – blogi demokratijai ženklai, rusiškas „trendas“, – atkreipia dėmesį I.Matonytė.

Nors į pabaigą eina 26-ieji Nepriklausomybės metai, vis dar neatsikratėme rusiškos, bet nebūtinai iš Rusijos, įtakos.

Po susitikimo su premjeru / BFL nuotr.

Vidaus reikalų ministras sako jau turįs kitą darbą, jei jo atsistatydinimo prašymas būtų patenkintas. Bet po vos ne visaliaudinės, tarp jų ir didesnės dalies Seimo narių, paramos būtų daugiau nei keista, jei taip atsitiktų. Kaip ir mažai kas abejoja, kad vos prieš metus ministru tapęs S.Skvernelis – ne kokia trumpaamžė politikos supernova. Jis – geidžiamiausias bet kurios partijos garvežys Seimo rinkimuose, o po kelerių metų – gal net visos valstybės vadovas.

Aušra LĖKA, Vaiva SAPETKAITĖ

Jis neprimena švarcnegeriško raumenų kalno, už kurio saugios jaustųsi ne tik iš susižavėjimo alpstančios damos. Bet S.Skvernelis sugebėjo keisti policiją ir piliečiai juo patikėjo: pasitikinčiųjų ja padaugėjo vos ne penktadaliu, o jis pats reitinguose neprilygsta tik Prezidentei ir premjerui.

Jo elgsena kartais primena jį į vidaus reikalų ministrus pasiūliusio Rolando Pakso „širdžių premjero“ modelio klonavimą į „širdžių ministrą“, kai pusė tautos tirpsta iš susižavėjimo, kad kažkas eina prieš pagrindinę srovę ir pačią Prezidentę. Nors ir jis pats šiek tiek panašus į Dalią Grybauskaitę, kai karingoji eurokomisarė kaip koks pranašas nusileisdavo iš dangaus Briuselio reisu ir įžeidžia fraze nokautuodavo kokį valdžios didžiavyrį.

Jis – šios Vyriausybės „Ingrida Šimonytė“: irgi ministras technokratas, ne itin paisantis jį delegavusios partijos, bet ir neatsispiriantis partijų vilionėms derėtis dėl rinkimų sąrašų.

Jo veidą taip dažnai matai televizoriuje, portaluose ar dienraščių pirmuose puslapiuose, kad gatvėje sutikęs galėtum apkabinti kaip kokį giminaitį. Ir jis, bent toks susidaro įspūdis, atsakytų tuo pačiu, nes visai „nepasikėlęs“.

Kartais karštakošiškai užsiplieskiantis ir įžeidžiai atkertantis, jei kas, jo manymu, nepelnytai pasikėsina į jo vadovaujamos srities garbę. Bet dažnai jis tik vienintelis išdrįsta garsiai pasakyti tai, iš ko kikename tyliai.

Kas jis, apie atsistatydinimą pareiškęs vidaus reikalų ministras 45-erių S.Skvernelis: nauja akla masių politinė meilė ar ateities politiko etalonas?

Sąmokslo teorijų – daugybė

S.Skvernelis dėmesio centre atsidūrė toli gražu ne pirmąkart. Tiesa, ne tiek dėl visą valstybę drebinančių įvykių ar nuveiktų darbų, kiek dėl savo retorikos ir gebėjimo vis priešgyniauti kur kas už save aukštesnių pareigomis valstybės veikėjų pozicijai, kas dar pakeldavo jo reitingus. Gal S.Skvernelis taps didžiausią pasitikėjimą turinčiu valstybės asmeniu, kai po gėdingo policijos apsižioplinimo tapo dviejų iš aukščiausio valdžios triumvirato politikių kritikos taikiniu?

Kad tai įvaizdžio profesionalų gudrybė, S.Skvernelis neigia, tikindamas, kad jokių įvaizdžio specialistų nei būdamas policijos generaliniu komisaru, nei ministru nesamdė. Tiesa, jo patarėjas, atsakingas už viešuosius ryšius, Tomas Beržinskas prisiima „nuopelnus“ dėl to, jog prieš porą mėnesių į ministro lūpas buvo įdėta, kad L.Graužinienė – „Pilypas iš kanapių“, kad jai reikia apsaugos nuo žmones juokinančio kalbėjimo, ir patarė pasinaudoti paieškos sistema „Google“, kad sužinotų, ką S.Skvernelis yra sakęs pabėgėlių klausimu. „Ranką prie širdies pridėjęs sakau: tai aš savavališkai panaudojau literatūrinės raiškos priemones, šį bei tą pagražinau“, – tikina T.Beržinskas.

Birželį S.Skvernelis L.Graužinienę, pasiūliusią keisti Vadovybės apsaugos departamento vadovo skyrimo tvarką, apkaltino politiniu cinizmu ir viešai pasidalijo įtarimais, kad jos aplinkoje yra žmonių, turinčių su juo asmeninių sąskaitų.

Galiausiai ministras L.Graužinienės paprašė „netrukdyti dirbti“, kai ši telefonu uždavė klausimų apie situaciją, kai Vilniuje viešint aukštiems Europos šalių politikams po miestą šlaistėsi policininkų „kalašnikovu“ ginkluotas 17 kartų teistas narkomanas.

Su Prezidente S.Skvernelio nuomonės dėl įvairių reformų taip pat neretai susikerta. Gal toks dėsningas tampantis S.Skvernelio priešgyniavimas prieš, kaip ironizuojama, dvi politikos damas (kažin kodėl niekas nesako – politikos ponai?) yra socialdemokratų rinkimų strategijos dalis? Su jais, kaip ir kitomis partijomis, dėl pozicijų artėjančiuose Seimo rinkimuose kalbasi ministras. Juk socialdemokratai kuždasi, kad gal reikėtų rinkimų kampaniją „statyti“ ant kritikos D.Grybauskaitei, kuri pasibaigus kadencijai galėtų dėtis prie konservatorių ir taip sukelti rimtą konkurenciją socialdemokratams. O su Darbo partija socialdemokratams tenka nuolat dalytis kairesnių pažiūrų elektoratu. Jei S.Skvernelis nemato reikalo valdytis, kai L.Graužinienė tikrai duoda pagrindo iš jos šaipytis, kodėl jis savo sąmojo nedemonstruoja po premjero Algirdo Butkevičiaus nusišnekėjimų?

Vis dėlto kas dera politikos apžvalgininkams ir kitiems visuomenės atstovams, ne visuomet telpa į politinės kultūros rėmus bendraujant dviem valstybės institucijų vadovams. Vyriausybės nario retorikoje lyg ir norėtųsi ribos pojūčio, kai tyčiojimasis iš asmens virsta tyčiojimusi iš parlamentinės valstybės svarbiausios institucijos.

Nors po Seimo pirmininkės pasipiktinimų ministras tikino neatsistatydinsiąs, sulaukęs Prezidentės kritikos persigalvojo. Bet tuoj pat prakalbo apie politines intrigas, dėl kurių mažėja noras likti politikoje. Tačiau didžiulis vidaus reikalų institucijų bendruomenės ir visuomenės palaikymas jam neva irgi neleidžia likti nuošalyje. Nepralošiama partija: panašu į bandymą atsistatydinant neatsistatydinti?

Bet politikoje sužaisti nepralošiamą partiją – greičiau komplimentas nei priekaištas. Dabar S.Skverneliui ir be partijų vienas juokas surinkti tūkstantuką parašų ir savarankiškai eiti į Seimo rinkimus.

Ir tai būtų tik pliusas, nes Seime ne tik išmanančių, kaip gerinti valstybės kokybę, bet ir praktiškai įrodžiusių, kad sugeba tai padaryti, tikrai nedaug.

Kas porą metų – karjeros laiptas

S.Skvernelio karjera kai kam net kelia įtarimų, kad jis kažkieno stumiamas. Bet kai kas ir vėl klusteli, kaip jis iš kelių patrulio taip greitai karjeros laiptais užšuoliavo iki aukščiausios pozicijos visoje vidaus reikalų sistemoje, jis šiek tiek sudirgsta ir visų pirma patikslina, kad niekuomet nedirbęs kelių patruliu ir kad jo, paprastų tėvų vaiko, nebuvo kam stumti.

S.Skvernelis gimė Kaune, bet mažas būdamas persikėlė su tėvais į Marijampolę. Mama ten tebegyvena, tėčio nebėra. Ministras turi seserį. Paklaustas, gal ji irgi policininkė, sako, kad niekas iš artimųjų šioje sistemoje netarnavo ir netarnauja. „Aš kaip Pilypas iš kanapių išlindau“, – dar kartą pademonstruoja savo humoro jausmą.

Mažas būdamas, kaip daugelis vaikų, norėjo būti, kaip tais laikais vadinosi, milicininku, bet svajonės dažnai keisdavosi. Vis dėlto po mokyklos (o čia jis buvo pavyzdukas, pirmūnas, baigė sidabro medaliu – iki aukso šiek tiek pritrūko) įstojo į civilinę – automobilių ir autoūkio specialybę Vilniaus Gedimino technikos universitete.  Penktame kurse skelbimų lentoje pamatęs, kad Mykolo Romerio universitetas, tuometė Policijos akademija, ieško dėstytojų, ten nuėjo, bet paskubėjo, nes dar neturėjo diplomo.

S.Skvernelis studijas baigė parašydamas tiriamąjį mokslinį darbą apie Lietuvos autobusų parko vystymą, net gavęs pagal autorinę sutartį atlyginimą, mat katedra sudarydavo konkrečius užsakymus, vienas toks buvo ir jo darbas. Gavęs mechanikos inžinieriaus diplomą, rengėsi pradėti dirbti, bet sutiko dėstytojus iš Policijos akademijos ir tie pasakė – ateik, jei dar nori.

Taip pažangus absolventas ketveriems metams tapo Lietuvos policijos akademijos Policijos teisės ir profesinės taktikos katedros asistentu. Jaunam specialistui patiko dirbti su studentais ir studentai mėgo jauną iškalbų dėstytoją. Ten buvo ir stažuočių policijoje. O kai vienas kolega dėstytojas, tapęs Trakų komisariato viršininku, paklausė, ar ateitų dirbti komisaru inspektoriumi, S.Skvernelis atsakė „taip“.

Iš teorinių mokslų patekusį į realią policiją jį ištiko šokas. Nors dirbo nemažai net jo paties studentų, jie dirbo ne taip, kaip buvo mokomi, nes vyravo „senoji gvardija“, kuri valdė tuos jaunus policininkus.

Bet tuo metu policijoje, kaip pasakoja S.Skvernelis, ėmė pūsti nauji, teisingi vėjai – kad čia turi būti kuo daugiau teisininkų, tad ir jam darbinantis net buvo sąlyga baigti teisės mokslus. Jau dirbdamas įstojo studijuoti administracinės teisės į dabartinio MRU Teisės fakultetą ir, nors su aukštuoju universitetiniu išsilavinimu galėjo tiesiai eiti į magistro, baigė ir bakalauro, ir magistro studijas.

Nuo 1998-ųjų liepos, kai pradėjo dirbti Trakų rajono policijos komisariato kelių policijos komisaru inspektoriumi, toliau kas nepilnus dvejus metus S.Skvernelis vis kopdavo po laiptelį: netrukus tapo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Viešosios policijos Kelių policijos tarnybos Organizacinio skyriaus komisaru inspektoriumi, paskui Lietuvos viešosios policijos biuro Eismo priežiūros tarnybos Kelių patrulių rinktinės, Lietuvos policijos eskortavimo rinktinės komisaru, Lietuvos policijos Eismo priežiūros tarnybos viršininku.

Nuo tol laikas tarp karjeros laiptelių prailgėjo iki dvejų trejų metų, bet ir postai – patys aukščiausi: 2008 m. – policijos generalinio komisaro pavaduotojas, 2011 m. – jau generalinis komisaras, 2014 m. lapkričio 11 d. paskiriamas vidaus reikalų ministru.

Pasak buvusių S.Skvernelio kolegų, jis tikrai nėra iš tų žmonių, kurie liptų per galvas – jo kopimas karjeros laiptais grįstas užsidegimu tobulinti sistemą ir pagarba šį darbą dirbantiems žmonėms. Jo kandidatūra vis dažniau atsirasdavo tarp labiausiai aptariamų, vos tik atsilaisvindavo koks nors aukštesnis postas.

Ilgametis jo pažįstamas Policijos departamento Veiklos organizavimo ir prevencijos skyriaus Patrulių poskyrio viršininkas Vaidas Giršvildas, su S.Skverneliu dirbęs nuo pirmosios jo darbo dienos Lietuvos policijos akademijoje, o vėliau daug kur dirbęs jam vadovaujant, „Veidui“ yra pasakojęs: „Jis – ne sisteminis žmogus net šiek tiek aplenkęs savo laiką, bent jau toje erdvėje, kurioje atsidūrė. Jis visada turėjo tokių minčių ir idėjų, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo net per drąsios. Bet laikas parodė, kad jos teisingos.“

Pakeitė policijos filosofiją

„Kai kas sako – nieko jis nepadarė. Ir aš sakau: vienas – nieko. O su bendraminčiais daug padarėme“, –  sako S.Skvernelis.

Būtent jam priskiriami nuopelnai pasiekus karo keliuose lūžį – tai jo pastangomis maždaug prieš dešimtmetį atsirado teisės aktai, gerinantys eismo saugumo situaciją. Jis – tikras reformatorius: jam vadovaujant įvairiems padaliniams, o paskui ir visai policijai, įgyvendinta krūva pertvarkų ne tik eismo saugumo užtikrinimo srityje, atkurta kelių policija, kuri vienu metu kaip ir buvo sunaikinta, įvykdytos viešosios policijos, patrulinės tarnybos, kriminalinės policijos, apylinkių inspektorių darbo pertvarkos, atsirado bendruomenės pareigūnai.

„Jis – idealistas, kuriam rūpi viešojo saugumo situacija valstybėje, ir jis nori ją tobulinti. Jis pakeitė pačią filosofiją – kad esame ne ginkluotas partijos būrys, kaip kad šūkiuose rašydavo sovietinės okupacijos metais, o socialines paslaugas teikianti institucija. Tuo jis pelnė žmonių pasitikėjimą“, – pasakoja vienas S.Skvernelio bendražygių.

Policijos sistemoje ilgai buvo laikomasi požiūrio, kad nereikia nešti purvinų baltinių į išorę. Tuomečiam policijos generaliniam komisarui būdavo priekaištaujama, kodėl skelbiama, kiek pagavo korumpuotų ar neblaivių pareigūnų, mat jei niekas nežinotų, ir nuomonė apie policiją būtų geresnė. S,Skvernelis pakeitė šią neteisingą filosofiją.

Vis dėlto jis neslepia, kad nebūtų kandidatavęs antrai generalinio komisaro kadencijai: „Ne veltui sugalvotos kadencijos. Gyvenimas rodo, kad teisingiems sprendimams ir nemažai darbų padaryti penkerių metų pakanka. Turėjau idėjų, ką toliau veikti jau ne šioje sistemoje, bet gyvenimas pasisuko kitaip, atsidūriau kitoje mėsmalėje.“

Iki kadencijos policijos vadovo poste pabaigos buvo likę daugiau nei metai, kai kilus galimos korupcijos skandalui Vidaus reikalų ministerijoje iš jos „dėl sveikatos“ pasitraukė tuometis ministras Dailis Barakauskas, o šį „tvarkiečiams“ priklausantį postą daug kam netikėtai R.Paksas pasiūlė nepartiniam S.Skverneliui, šis sutiko, ir net nespėjus kandidatūros apsvarstyti partijoje ministerija turėjo naują vadovą. Tiesa, ministras su antpečiais nelabai dera prie demokratijos etalono, bet tai nesutrukdė S.Skverneliui sulaukti ir įvairių partijų, ir visuomenės palaikymo – Visuomenės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ apklausoje pirmą kartą reitinguotas S.Skvernelis iš karto buvo trečias po Prezidentės ir premjero.

Buvę ministro kolegos neabejoja, kad jis atėjo ne pasimėgauti postu, o įžvelgė galimybę atlikti darbus, kurių negalėjo padaryti komisaro poste, pavyzdžiui, kad pagaliau būtų priimtas kelerius metus Seime marinuotas Vidaus tarnybos statutas. Ir tai pavyko padaryti – nuo Naujųjų metų sistemos institucijos „išstatutinamos“, t.y. darbuotojai, kurie neturi nieko bendra su tiesioginėmis funkcijomis, bet gauna priedus už pavojingas sąlygas, turės rinktis, ar pereiti į statutines pareigybes, ar tapti valstybės karjeros tarnautojais. Gatvėse turėtų atsirasti dukart daugiau policininkų, kurie būtų tinkamai apmokyti, aprengti, apginkluoti ir pradėtų oriai gyventi gaudami didesnį atlyginimą.

Tapęs ministru S.Skvernelis atsigręžė į gilumines problemas, jis sistemą supranta kaip visumą, jo pastangomis atsirado didesnė bendrystė ir sinergija tarp vidaus sistemos institucijų.

Kylant pareigoms, kolegų tikinimu, S.Skvernelis didybės manija nesusirgo ir nematyti pavojaus susirgti – jis liko prieinamas paprastiems žmonėms. Po rezonansinių įvykių visi į tarnybinio elektroninio pašto dėžutes gauna jautrius ministro laiškus. Prieš reformas jis paaiškina, ką daro ir ko tuo siekia. Esami ir buvę pavaldiniai pasakoja, kad S.Skvernelis – demokratiškas vadovas, ne diktatorius. Diskusijose jis impulsyvus, būna ir aštresnių epitetų, bet neįžeidžia. Nors leidžia sau neapsimesti nepastebintis, jei kas kvailai kalba.

Nėra ir taip, kad pasakė, ir šventa: gali pakeisti savo nuomonę, ieško kompromisinio varianto, jei išgirsta svarių argumentų. Taip, jis impulsyvus, bet gerąja prasme: yra užsidegęs daryti konkrečius darbus, dirbti ne dėl proceso, o dėl rezultato.

Skuba ginti munduro garbę

Žinoma, S.Skvernelio karjeros laiptai ne tik rožėmis kloti. Nuo pat karjeros pradžios nepasidavęs jokiam spaudimui, jis netruko susidurti su nusikaltėlių grasinimais. Prisipažįsta kartais per naiviai pasitikėjęs savo pavaldiniais ir besąlygiškai juos gindavęs, nors vėliau paaiškėdavo, kad šie ne visada būdavę teisūs.

Pastarąją savybę S.Skvernelis atsinešė ir į ministro postą. Kartais susidaro įspūdis, kad jis net ieško pigaus populiarumo, kai dar iki oficialaus tyrimo iššoka su pareiškimais, pavyzdžiui, gindamas pareigūną, nušovusį 18-metį įtariamą kontrabandininką. O Prezidentės pareiškimas atsakingiau naudotis šaunamuoju ginklu paskatino ilgą emocingą ministro laišką pareigūnams su raginimais „nesiklaupti prieš BAIMĘ“. Ir pats pažada „NEBIJOTI ir ginti į bėdą papuolusius dorus pareigūnus“.

Net po tikrai absurdiškų pastarųjų įvykių, kai tik gavę „kalašnikovus“ vienas policininkas pašauna benamį, kitas ginklą palieka nusikaltėliui, paklaustas, ar po to neturėtų visų pirma atsistatydinti policijos generalinis komisaras, S.Skvernelis atrėžė: „Atsiprašau, bet tai visiška kvailystė. Jei nebūtų teisiniais aktais ir generalinio komisaro pasirašytais dokumentais aprašytos ginklo naudojimo procedūros, jei būtų sisteminės problemos – tada taip. O dabar viskas sureguliuota, o tai buvo konkretaus vieno žmogaus aplaidumas.“

Žinoma, jei po kiekvieno incidento ministras tik muštųsi į krūtinę, ten skylę pramuštų. Vis dėlto kartais, užuot gynęs munduro garbę, verčiau palauktų oficialaus tyrimo išvadų. Bet S.Skvernelio buvę bendradarbiai tikina, kad tokia jo reakcija – ne noras aklai ginti munduro garbę, o palaikyti žmones, dirbančius tokį sunkų darbą.

Kad žmonės vertina tokius vadovus, kurie sugeba ne tik barti, bet ir užtarti, parodė ir ši savaitė, kai ministro ginti puolė net profsąjungos, nors jos paprastai oponuoja vadovams.

Tiesa, ministras sulaukia ir kritikos, pavyzdžiui, dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos pertvarkos, ypač Lazdijų padalinio panaikinimo dabar, kai auga nelegalios migracijos srautai per vidines ES sienas (ar bereikia pridurti, kad jei ministras – už reformą, Prezidentė – prieš).

Kai ministras nurodė pavaldžių septynių įstaigų vadovams informuoti apie planuojamus darbinius susitikimus su valstybės politikais, buvo apkaltintas bandymu užčiaupti pareigūnus taikant nedemokratinius, policinius metodus.

O buvęs generalinio komisaro pavaduotojas Visvaldas Račkauskas, teisiamas už tai, kad esą žinojo ir neužbėgo už akių Drąsiaus Kedžio vendetai, teisme pareiškė, kad jam ir dar keturiems pareigūnams iškelta byla – tai tuomet naujai paskirto generalinio komisaro S.Skvernelio bandymas susidoroti su neparankiais ar neįtikusiais aukštais pareigūnais. TV atstovų liudijimai teisme patvirtino V.Račkausko žodžius, esą S.Skvernelis buvo pasikvietęs vieną TV laidų vedėją pasikalbėti, atskleidė operatyvinę informaciją, kuri V. Račkauskui galėjo prišaukti televizininkų ugnį.

Namai – tvirtovė

Į asmeninį gyvenimą S.Skvernelis įsileisti nenori. Oficialiose anketose – lakoniškos eilutės: vedęs, turi dukrą. Laisvalaikis – sportas.

Ministras sako norintis apsaugoti savo šeimą nuo viešumo. Nenoriai atskleidžia, kad jo žmona – finansininkė („Nors vienas žmogus šeimoje protingas“, – pajuokauja). O dukrai šešeri suėjo kaip tik šią įtemptą savaitę.

Jis sakosi bandantis darbinių įtampų namo nesinešti, bet šeima vis tiek tai mato. Juk jis atsakingas už apie 20 tūkst. vien statutinių pareigūnų, kurie kasdien vaikšto ant skustuvo ašmenų, o jis sakosi kiekvieną jų sėkmę ar nesėkmę išgyvenantis kaip savo.

S.Skvernelis pasakoja laisvalaikiu daug metų mėgėjiškai sportuojantis, tik dabar rečiau tam randantis laiko. Su draugais, kolektyvu krepšinį, tinklinį, futbolą pažaidžia, dviratį pamina, knygas skaito – prisiperka, o paskui ieško laiko perskaityti  per atostogas ar komandiruotėje. Nors gyvena prie Neries, jis – ne žvejys. Ir ne medžiotojas.

Šeimomis su kolegomis nebendrauja: kai būna progos, profesinės šventes – susiburia. „Bet šeimos draugai – kiti draugai, kuriems aš Saulius, ir tik“, – sako ministras.

Politinės aukštumos garantuotos

Po šios savaitės akivaizdu, kad S.Skvernelio žvaigždė politikos padangėje – ne trumpalaikė. Nors pats užsiminė apie politines intrigas, kad ir kas jose būtų S.Skvernelis – auka, taikinys, aktorius ar kažkiek ir pats režisierius, akivaizdu, jog tai jam pasitarnavo kaip tramplinas į politinę karjerą.

Bet kas galėjo lažintis, kad ministras leisis premjero įkalbamas likti poste. Bet S.Skvernelis atkerta: „Nemanau, kad premjeras turi įkalbinėti, jis – Vyriausybės vadovas. Mes su juo turime aptarti, kokia situacija, kodėl tai įvyko, kokios pasekmės, ar nėra sisteminių priežasčių, jei taip – ką reikia padaryti. Nesuprimityvinkime: kalbame apie didelius sisteminius dalykus, klausimas, ar premjeras pasitiki manimi, ir kaip spręsti klausimą, kad nepakenktume ministerijai ir Vyriausybei. Neturiu jokių asmeninių ambicijų. Čia ne ambicijos – čia pasitikėjimo klausimas.“

Beveik niekas neabejoja ir tuo, kad S.Skvernelis eis į rinkimus. „Džiaugiuosi, kad niekas neabejoja, tiesa, išskyrus mane“, – ironizuoja.

Ši savaitė parodė: rinkimuose jis gali būti bet kurios partijos garvežiu. Bet labai negerai jį turėti varžovu, juo labiau priešu.

Bet jei situacija pasisuktų kitaip, S.Skvernelis patikina jau turįs kur dirbti. Jei jo neliktų politikoje, būtų nuostolis, nes jis savo darbu įrodė, kad moka formuluoti tikslus ir sugeba jų pasiekti. Beje, niekad nepabrėždamas „aš“ – kartodamas, kad tai padarė su komanda. Jam, priešingai nei daugeliui politikų, žmonės rūpi ne tik pusmetį prieš rinkimus.

Jo retorika kartais peržengia politinės kultūros ribas. „Taip, esu impulsyvus. Jei esu sporto aikštelėje, visos emocijos ten – viską atiduodu, išspaudžiu paskutinį prakaito lašą. Jei žiūriu krepšinį arenoje, tai darau iš širdies, kartu su komanda – net šlapias būnu, kartais ir žodį kokį aštresnį pasakiau. Bet bendraudamas su žmonėmis nesu rėkęs“, – save vertina S.Skvernelis.

Sakosi toks esąs ir darbe: „Tikiu tuo, ką darau, tikiu savo komanda, į rezultatą įdedu visą širdį ir noriu, kad žmonės tai matytų ir tuo patikėtų. Todėl ir išgyvenu, nes tai – mano gyvenimo dalis, nes nesu abejingas. Matau daug žmonių, kurie daro darbą be širdies, be ugnies, todėl ir rezultatas būna valdiškas. Noriu uždegti kiekvienam bendraminčiui širdyje ne ugnelę, o laužą. Tada ir pasiekiamas rezultatas. Kas nieko nedaro, tam ir emocijų nėra.“

Ūmus užgauliojantis berniukas mergaičių smėlio dėžėje, politinių žaidimų (kitų ar savo paties?) įkaitas, o gal – svajonių politiko etalonas? Galima ginčytis, kuris šių apibūdinimų labiausiai tinka apie atsistatydinimą pareiškusiam vidaus reikalų ministrui. Bet nenuginčijama, kad dar nė vieno politiko nestojo ginti tiek įvairiausių žmonių, kaip ir tai, kad ne jam labiau reikia šio posto, o postui – jo.

S.Skvernelio nereikėtų nei sudievinti, nei iškelti virš konstitucinės valstybės valdžios hierarchijos. Bet klausimas elementarus: ar mums reikia ministro, kuriuo tiki 7 proc., ar kuriuo tiki 55 proc. piliečių?

BFL

Per 10-metį ES gavome papildomus šešerius gyvenimo metus – tiek per tą laiką pailgėjo mūsų vidutinė gyvenimo trukmė. Nauji keliai, geresnė vandens kokybė, kokybiškesnės medicinos paslaugos – pokyčių daug ir už juos ačiū ES milijardams. Mažiausiai pasikeitė tai, ko taip paprastai nenusipirksi, – vertybės.

Aušra LĖKA

„Pabėgėlių problema Europoje parodė, kad daugelis pokyčių Vidurio ir Rytų Europoje, taip pat ir Lietuvoje, tik paviršiniai. Tai tarsi nauja Berlyno siena. Vienoje pusėje – pasitikėjimas, kitoje – svarbiausias tu pats ir tau artimi žmonės, o visi kiti, ar būtų užsieniečiai, ar gėjai, yra blogis. Nepasitikima kitoniškais, trūksta tolerancijos. Tai uždaros, klientelistinės visuomenės požymiai. Atvirumo – tik daigai, nors jų ir vis daugiau. O tai susiję ir su kūrybiškumu, vaizduote, be ko neįmanomas inovatyvumas ir pažanga. Gerovės šuolis akivaizdus, bet daugumos struktūrinių, ilgalaikę pažangą lemiančių rodiklių, pavyzdžiui, inovacijų, valdymo, demokratijos kokybės, pokyčių beveik nėra arba jie labai maži“, – Lietuvos 10-mečio pokyčius sveria ESTEP (konsultacinės įmonės, besispecializuojančios ES finansinės paramos ir kitų ES galimybių srityje) partneris ir vadovas dr. Klaudijus Maniokas.

Buvęs Lietuvos derybų dėl narystės ES vyriausiojo derybininko pavaduotojas ir Europos komiteto prie Vyriausybės generalinio direktoriaus pavaduotojas prisipažįsta, kad ir jo paties lūkesčiai buvo kur kas didesni: „Transformacija neįvyko, nors labai tikėjausi, kad įvyks, kad bus iš esmės pasistūmėta gerovės valstybės link, pradėtos iš esmės spręsti socialinės problemos.“

K.Maniokas kartu su grupe bendraautorių, pasitelkę pagrindinius makroekonominius bei makrosocialinius ir specialius sintetinius rodiklius, plačiame kontekste išanalizavo, kiek Lietuva pasistūmėjo europėjimo kryptimi tiek materialiuoju, tiek vertybiniu aspektu. Tyrimų išvados ir įžvalgos – ką tik išleistoje knygoje „Pirmasis Lietuvos dešimtmetis Europos Sąjungoje: transformacija ar imitacija“.

Gyvenome ne tik iš ES pinigų, bet ir iš idėjų

Lūkesčiai siekiant peržengti aukštą ES slenkstį buvo tokie didžiuliai, lyg per naktį savaime būtų įmanoma virsti pasiturinčia vakarietiška valstybe. Ir iš tiesų pagal gyvenimo kokybės standartų priartėjimą prie ES vidurkio tarp 2004–2007 m. į ES įstojusių šalių esame lyderiai – BVP gyventojui pakilo net 23 procentiniais punktais, 2013 m. šiuo rodikliu pirmą kartą aplenkėme savo amžiną konkurentę Estiją.

Tiesa, vis dar tesiekiame tik tris ketvirtadalius ES vidutinės gerovės lygio. Daugumoje įvairių tarptautinių indeksų ir rodiklių Lietuvos vieta irgi ne ką tepakito, bet tik todėl, kad ir kitos šalys nestovėjo vietoje.

Bet Lietuvos ekonominė pažanga nenuneigiama net atmetus statistinį efektą: į ES įstojus Rumunijai ir Bulgarijai bei sumažėjus BVP Pietų Europoje krito ES vidurkis, be to, Lietuvoje šiam rodikliui įtakos neišvengiamai turėjo rekordiškai mažėjantis gyventojų skaičius – 2004–2013 m. emigravo per 440 tūkst. žmonių, arba beveik 13 proc. gyventojų, mažėjo gimstamumas.

Pažangą daugiausia lėmė ES. Lengviausia suskaičiuoti materialinį ES indėlį: per 10-metį ES investavo į Lietuvą 16,2 mlrd. eurų, ES struktūrinių fondų parama sudarė 54 proc. visų kapitalo investicijų, o ekonominės krizės metais – net 80 proc.

Daugiausia teko transporto sričiai (26,5 proc.), aplinkos apsaugai ir energetikos infrastruktūrai (24,9 proc.), mokslo plėtrai (23 proc.), sveikatos ir socialinės apsaugos infrastruktūrai (15 proc.). Rekonstruoti keliai, geležinkeliai, nuotekų valymo ir kiti vandentvarkos įrenginiai, atnaujintos elektros jungtys, renovuotos šildymo sistemos, įspūdinga internetinio ryšio plėtra, rekonstruotos mokyklos, ligoninės ir kitos socialinės apsaugos institucijos. ES ir privačiam verslui padėjo prisitaikyti prie išaugusios konkurencijos, pavyzdžiui, net 40 proc. visų Lietuvos įmonių, įdiegusių technologines inovacijas 2008-2010 m., tai padarė su ES parama.

Didžiausius pokyčius Lietuvoje per pastarąjį 10-metį lėmė būtent ES institucijos – taip mano net 73 proc. politinio elito (2014 m. apklausa), daug mažesnę įtaką padarė Prezidentė Dalia Grybauskaitė (48,6 proc.), Lietuvos vykdomosios valdžios institucijų vadovai (47,3 proc.), Prezidentas Valdas Adamkus (43,2 proc.), verslas (41,9 proc.), o mažiausiai prie pokyčių prisidėjo profesinės sąjungos.

Kad ir kaip apmaudu, ES milijardai ryžtą daryti pažangias reformas pakeitė įvairių interesų grupių kova dėl jų paskirstymo, paskatino kurti į verslo organizacijas panašias partijas, turinčias vienintelį tikslą – pasipelnyti iš ES fondų.

„Prieš stojant į ES ilgas prisiderinimas prie ES standartų viešosios politikos darbotvarkei suteikė turinį. Tapus ES nare netrukus to nebeliko. Bet neatsirado ir iniciatyvos. Didelė dalis 10-mečio ES iniciatyvų susiję su naryste ES“, – apgailestauja dar vienas minėtos knygos bendraautoris Darius Žeruolis, ESTEP partneris, buvęs Vyriausybės kanclerio pavaduotojas ES reikalams.

Mokslininkai suregistravo 40 svarbiausių 2004–2012 m. politinių iniciatyvų, ir tik apie 10 jų buvo nesusijusios su ES. Dauguma kitų 10-mečio viešosios politikos iniciatyvų – elektros jungčių projektai su Švedija ir Lenkija, paslaugų direktyvos įgyvendinimas, „Rail Baltica“ projektas – buvo tiesiogiai ar netiesiogiai susijusios su ES.

K.Maniokas apgailestauja: Lietuvai trūksta savarankiškos, originalios iniciatyvos, politinės lyderystės. Čia ES padarė meškos paslaugą, nes leido savarankišką iniciatyvą pakeisti išorine. Apskritai mažiausiai pažangos pasiekta tose viešosios politikos srityse, kuriose politikos formavimo ir įgyvendinimo kompetencija priklauso nacionalinėms vyriausybėms, – tai sveikatos apsauga, švietimas ir socialinė apsauga.

Tiesa, vienas geriausių Lietuvos rodiklių – švietimo srities: 51,3 proc. 30–34 metų asmenų turi aukštąjį išsilavinimą (čia Lietuvą lenkia tik Airija ir Liuksemburgas), o 2004 m. tokių tebuvo 31,1 proc. Tačiau kokybiniai rodikliai kur kas prastesni nei kiekybiniai: PISA tyrimų duomenimis, Lietuvos mokinių skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų pasiekimai yra mažesni nei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalių.

„Patys stumti savęs į priekį, t.y. formuluoti tinkamų viešosios politikos prioritetų, nemokame. Per tuos 10 metų buvo galimybių sutvarkyti daugelį dalykų, ypač gerovės srityse, bet to neatsitiko. Transformacijos neįvyko, bet negali ir sakyti, kad tik imituojame europėjimą“, – vertina K.Maniokas.

Jo manymu, tikrai nėra taip, kad tik statome Potiomkino kaimus su padažyta žole, kaip XVIII a. Rusijos didikas Grigorijus Potiomkinas, norėdamas sužavėti imperatorę Jekateriną II, kai jos kelionės maršrute įkūrė butaforinių kaimų, pastatė muliažų, o prie jų – išsipusčiusių baudžiauninkų, kurie linksmai sveikino pravažiuojančią imperatorę.

Nors, kaip pripažįsta tyrėjai, pertvarkų imitacijos esama nemažai, o olandai, vokiečiai, prancūzai į visą Vidurio ir Rytų Europą žiūri kaip į Potiomkino kaimą – kad čia mažai realių pokyčių, bet daug pseudorealybės. Bet K.Maniokas nemano, kad Lietuva – ištisas Potiomkino kaimas su jo prižiūrėtojų tinklu, nors to esama.

Pavyzdžiui, tokią pseudorealybę dabar gina profsąjungos, bandydamos išlaikyti neveikiantį Darbo kodeksą. „Joms naudinga vaizduoti, kad Lietuvoje plačiausios garantijos Europoje ir jie jas gina. Bet per krizę privačiose verslo įmonėse atleista trečdalis, kai kur – pusė darbuotojų, ir jokios garantijos nesuveikė“, – primena K.Maniokas.

Atotrūkį tarp deklaracijų ir realybės rodo ir nesurenkami mokesčiai. Arba, pavyzdžiui, valstybės valdyme giriamasi moderniu strateginiu planavimu, poveikio vertinimu, tačiau, nors tai formaliai įdiegta, daugeliu atvejų turi mažai ką bendra su tuo, kaip turi būti iš tikrųjų. Tyrėjai konstatuoja, kad dviguba tikrovė ženkli ir žemės ūkio, kaimo plėtros politikoje (pavyzdžiui, veterinarijos ir maisto saugos, darbų saugos, sveikatos darbe reikalavimai daug kur tiesiog popieriniai, apsiribojantys parašų surinkimu) ar švietimo sektoriuje.

Pasitenkinimą gyvenimu padidino išorės pavojai

Net 42 proc. lietuvių 2004 m. narystę ES visų pirma ir tapatino su ekonomine gerove (po 10-mečio tokių liko 18 proc.), bet ne visus ji pasiekė vienodai – socialinės nelygybės mastai Lietuvoje per pastaruosius 10 metų nepasikeitė.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorės dr. Ainės Ramonaitės bei kitų tyrėjų apklausos duomenimis, tik 2 proc. respondentų mano, kad jų statusas, palyginti su 1990 m., pakilo per tris ar daugiau pozicijų pagal 10 balų skalę, daugiau nei ketvirtadaliui atrodo, kad tiek nukrito, mažėja save priskiriančiųjų viduriniam sluoksniui.

Nepaisant ekonomikos augimo, tiek 1990, tiek 2012 m. Lietuvoje patenkintų gyvenimu buvo 44 proc. Toks pesimizmas neadekvatus realybei. Vertinimus galėjo iškreipti ir itin dideli visuomenės lūkesčiai dėl narystės ES, ir politinės korupcijos tendencijos. Tai prisidėjo ir prie didelių emigracijos mastų, ir prie taip per 10-metį ir nesumažėjusio nepasitikėjimo Lietuvos institucijomis, menkėjančio rinkiminio aktyvumo (skirtumas tarp rinkėjų aktyvumo per parlamento rinkimus 1990 ir 2012 m. yra didžiausias ES).

Tačiau nuo 2012 m. rudens Lietuvos gyventojų pasitenkinimas gyvenimu staiga pradėjo didėti: nuo labiausiai pesimistiškai nusiteikusios visuomenės ES per kelerius metus šoktelėjome iki vidurkio ir net aukščiau: 2014 m. patenkinti gyvenimu buvo 69 proc., o 2015 m. pradžioje – jau net 74 proc. gyventojų.

„Patenkintų gyvenimu per kelerius metus padaugėjo 25 procentiniais punktais. Gal keičiantis geopolitinei situacijai žmonės suprato, kad pas mus ne taip jau blogai ir kiek daug ką turime prarasti. Išorės grėsmė atliko mobilizacijos vaidmenį. Mūsų visuomenei trūksta pasitikėjimo, užuot laimingai gyvenus, auginus vaikus, vis dar reikia mobilizacijos, vėliavos. Kai stojome į ES, NATO, tokią vėliavą turėjome, o kai įstojome – neradome, kas vienytų, mobilizuotų. Tai ribotos visuomenės bruožas“, – atkreipia dėmesį D.Žeruolis.

Apklausos rodo ne tik pokyčių vertinimo neadekvatumą, bet ir didžiulį atotrūkį tarp elito ir visuomenės nuomonių. O elito ir visuomenės nuomonių sutapimas bei pasitikėjimas vieni kitais – vienas pagrindinių demokratijos konsolidacijos veiksnių.

Didžioji dalis apklausto politinio elito (63,6 proc.) buvo labai arba daugmaž patenkinti demokratijos veikimu Lietuvoje, o visoje visuomenėje tokių – vos 39 proc. Skiriasi ir pasitikėjimas žmonėmis, valdžios institucijomis. Nors kartais viešoji nuomonė neatitinka objektyvių rezultatų. Žmonės nuo sovietinės okupacijos metų nutarę, kad viskas, kas susiję su valdžia, yra blogai, ir savo nuomonę grindžia tokiais stereotipais, bet ne objektyviais pavyzdžiais.

O gal politinei klasei gyvenimas atrodo gražesnis, nes ji labiausiai ir pasinaudojo ES finansinėmis injekcijomis, dalį jų nusavindama, – administracinės korupcijos mastai beveik nesikeičia? Pasak K.Manioko, nepaisant blogųjų pavyzdžių, tikrai negalima sakyti, kad ES struktūrinė parama pasiekė tik saujelę: ES pinigų buvo paberta plačiai, kad visi gautų bent po trupinį, pajustų ES naudą, – tokia buvo pagrindinė politinė logika. Nusivylimo šaknys gilesnės. Beje, ir tuo nusivylimu nesame kokie išskirtiniai – to yra visose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, o lietuviai smarkiai optimistiškesni, pavyzdžiui, palyginti su visiškai nusivylusiais vengrais.

Antra vertus, K.Manioko nuomone, per daug peikti savo politinės klasės negalime, nes ji nėra kažkuo labai blogesnė nei visuomenė: turime, ko esame verti, kai kuriuo požiūriu netgi geriau, nei nusipelnėme, pavyzdžiui, elito nuomonė daug pozityvesnė, labiau nukreipta į pokyčius, į modernumą.

Be to, tai ne tik politinės klasės, bet ir visuomenės, rinkėjų problema. Tyrimai rodo, kad tik nedidelei daliai mūsų rinkėjų rūpi programinės nuostatos, jie politiką supranta kaip klientelistinę (kai stengiamasi patenkinti tik tam tikros grupės žmonių, „klientų“ interesus), ir didelė dalis partijų tuo ir grindžia savo veiklą – jos ateina į valdžią užvaldyti tam tikrų valstybės išteklių ir padalyti jų savo klientams postų ar kitu pavidalu.

„Kai rinkėjus mobilizuoja asmenybės, klientelistiniai tikslai, sunku tikėtis, kad politikai kels nepopulistines iniciatyvas, ypač prieš rinkimus. Tad prieš rinkimus ir siūlo, pavyzdžiui, progresinius mokesčius. Nuoseklių, programiškai apmąstytų idėjų nedaug, nes politikams neracionalu jas kelti. Bet ir tokių atsiranda. Auga jaunesnė rinkėjų karta, ir ji labiau balsuos už programas, atsiras daugiau iniciatyvos“, – tikisi K.Maniokas.

O klientelistiniai santykiai vyrauja ne tik Lietuvoje – absoliučioje daugumoje pasaulio valstybių. Tik kokios 20–30 valstybių perėjo į programinį politikos pagrindą. Tos valstybės yra pačios pažangiausios.

Akivaizdu, kad ES nepalietė giluminių dalykų: visuomenės ir elito santykio, socialinio kapitalo – pasitikėjimo kitais žmonėmis, valstybės institucijomis, gebėjimo kolektyviai veikti (tai matyti nuo namų renovacijos iki valstybės valdymo). Nors  pagal gyvenimo kokybės rodiklius esame vis panašesni į senąsias ES šalis, pagal vertybes vis dar esame arčiau ten, kur buvome. „Vertybinės orientacijos pagal daugelį ašių – kaip Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos“, – konstatuoja K.Maniokas.

Giluminiams struktūriniams dalykams pakeisti reikia laiko. Reikia ir investicijų. Bet, kaip pabrėžia K.Maniokas, investicijomis į infrastruktūrą čia nieko nepadarysi – reikia investuoti į kolektyvinį veiksmą, į bendruomenes, remti kultūrinę veiklą, bendrus renginius. Pavyzdžiui, įsitraukusiųjų į nevyriausybinių organizacijų veiklą 1990 m. buvo 22 proc. (Europos vertybių tyrimas), o 2012 m. – tik 12 proc. (Pilietinės galios indeksas). Nors šių organizacijų per pastaruosius 20 metų daugėjo, pusė jų nebuvo funkcionuojančios. Tai rodo vis dar žemą socialinio kapitalo lygį ir menką pasitikėjimą kitais.

Vadinamųjų minkštųjų investicijų reikia daugiau nei dabar. Taip, ten daugiau pavojų išplauti pinigus, tad reikia daugiau protingo administravimo. Bet, K.Manioko teigimu, jei visuomenėje nėra pasitikėjimo, nebus ir inovatyvumo – visa tai labai susiję dalykai.

Ne lyderiai, bet geriau už vidurkį

Vis dėlto vertindamas, kaip Lietuvos pažanga atrodo kitų šalių, kartu su ja prieš 10-metį ir vėliau įstojusių į ES, kontekste, K.Maniokas Lietuvą mato aukščiau vidurio kartu su Slovakija, Lenkija, Latvija: „Lietuva – be akivaizdaus atkritimo kaip Vengrija, bet ir be aiškios pažangos, judėjimo į priekį kaip Estija. Tarp mūsų nėra milžiniško atotrūkio, bet Estijoje geresnių užuomazgų gerokai daugiau nei pas mus.“

Pagal ekonominės konvergencijos rodiklius tarp mūsų ir estų atotrūkio nėra, bet struktūriniuose dalykuose jie gerokai pažengę į priekį, ypač inovacijų, kūrybiškumo, valdymo kokybės požiūriu. „Estija jau pasidarė pagrindą šuoliui ateityje. Mes kol kas tokio pagrindo neturime“, – konstatuoja K.Maniokas. Tai reiškia, kad dėl ilgalaikių reformų atidėliojimo ir vykstančių demografinių pokyčių (emigracijos ir dirbančių gyventojų dalies visuomenėje mažėjimo) Lietuvoje po kito dešimtmečio ekonominė konvergencija gali sulėtėti ir galime tapti stagnuojančia ES periferija.

D.Žeruolis mini ir tokį faktą: pavyzdžiui, pagal tokį socialinio kapitalo indikatorių kaip laisvalaikis – kiek žmonių lanko kiną, teatrą, skaito knygas, kiek patys dalyvauja tokioje veikloje – estai labai arti šios srities lyderių skandinavų. O mes toli nuo jų, čia mus lenkia ir latviai.

Bet mes tikrai ne prie atsiliekančiųjų. Štai Vengrija, prieš 10-metį buvusi tarp pirmaujančiųjų, dabar visiškai „atkrito“. Prie autsaiderių – ir 2007 m. į ES įstojusios Bulgarija, tik šiek tiek už ją geriau atrodanti Rumunija.

Yra Lietuvoje ir dinamikos centrų versle, inovacijų srityje, ir lyderystės užuomazgų partijose. Kad ir vėluodami, tapome Šengeno zonos nariais, įsivedėme eurą, realizuojame energetinių jungčių projektus. Lietuvos mobiliojo ryšio rinka – viena konkurencingiausių ES, Lietuva už šias paslaugas moka mažiausiai ES, o tai rodo aukštą konkurencijos lygį rinkoje. Kažkam sugebame susitelkti.

Galų gale net ir geopolitinė įtampa gali suvaidinti teigiamą vaidmenį telkiant visuomenę. Pavyzdžiui, prie Estijos ar Latvijos pažangos prisidėjo ir tai, kad jų visuomenėms teko spręsti etninio išlikimo klausimus ir jos labiau susitelkė.

Yra Lietuvoje ir negatyvių tendencijų, visų pirma tai gyventojų mažėjimas, akivaizdus regioninis netolygumas. Pasak K.Manioko, negalima nusiraminti, kad viskas neatgręžiamai pajudėję: vieni kiti rinkimai su vyraujančiu klientelizmu, dar daugiau bandymų užgrobti valstybę, ir turėtume kitokį vaizdelį. Vis dėlto, jo matymu, nors Lietuvoje radikalaus proveržio neįvyko, bet esama nemažai galimybių nuosekliai judėti į priekį.

„Nieko neprarasta, jei tik atsirastų daugiau lyderystės, noro, gebėjimų, pilietinės visuomenės postūmio. Gyvenimas atveria daug galimybių, turime daug gerų pagrindų, bet reikia susikoncentruoti į visuomenės kokybę, sutelktumą, reikia labiau pasitikėti žmonėmis, būti atviresniems, pasitikėti savimi. ES čia labai daug neduos, juk ir pati dabar turi daug šios srities problemų. Reikia judėti į priekį remiantis vidiniais gebėjimais, daugiau investuoti į kolektyvinio veiksmo problemų sprendimą, bendruomeninius tinklus, jų aktyvinimą“, – neabejoja K.Maniokas. Galų gale reikia, kad rinkėjai balsuotų už programas, o ne patronus ir mecenatus.

Tad kaip patys knygos apie pirmąjį Lietuvos 10-metį ES autoriai atsako į savo pačių užduotą klausimą: ar tai buvo transformacija, ar imitacija?

„Nei viena, nei kita. Stojant į ES transformacijos lūkestis buvo didžiulis, bet ji tikrai neįvyko. Vis dėlto pokyčių per 10-metį rodikliai rodo, kad judėjimas į priekį nepaneigiamas – tai atsakas pesimistams ir kritikams, sakantiems, kad viskas tik blogiau. Deja, giluminių visuomenės pokyčių dar nedaug“, – mokslininkų tyrimų išvadas apibendrina K.Maniokas.