BFL

Televiziniuose svarstymuose dėl progresinių mokesčių, kuriuos nuo kitų metų siūlo įvesti Seimo vicepirmininkas socialdemokratas Algirdas Sysas, neliko nepastebėta jo vešli santaklausiška barzda, kurią parlamentaras žadėjo nusiskusti, kai mokesčių reforma pagaliau bus įgyvendinta. Ne vien ši įvaizdžio detalė kelia įtarimą, kad dėl progresinių mokesčių sukeltas šurmulys labiau susijęs su rinkimais, o ne su biudžeto papildymu.

Arūnas BRAZAUSKAS, Aušra LĖKA

Žinia apie A.Syso pasiūlymą kai kam pasirodė netikėta. Tačiau iš archyvinių duomenų galima sudėlioti ilgoką šnekų apie progresinius mokesčius istoriją. 2007-aisiais tikėtasi, kad teikiant kitų metų biudžeto projektą socialdemokrato Gedimino Kirkilo vadovaujama koalicinė Vyriausybė pateiks ir įstatymų pataisas, kurios nuo 2008-ųjų pradžios įteisins progresinius mokesčius.

Tada jokie mokesčių pakeitimų projektai nebuvo pateikti, bet svarstymai apie progresinius mokesčius nesiliovė. Tuometis ir dabartinis finansų ministras Rimantas Šadžius 2008-aisiais žiniasklaidai sakė, kad progresiniai mokesčiai, apie kurių įteisinimą, anot jo, kalbama nuo 2002-ųjų, galėtų įsigalioti nuo 2009 m. pradžios. Kartu jis pasakė ir kitą politiškai svarbų dalyką: progresinių mokesčių įvedimas – tai ne biudžeto pajamų surinkimo didinimo, bet socialinės atskirties ir gyventojų pajamų diferenciacijos mažinimo įrankis.

Kitaip tariant, svarbu ne biudžetą papildyti, o įtvirtinti praktiką, kad daugiau uždirbantieji sumoka daugiau mokesčių.

Konservatoriai – progresinių mokesčių tėvai

Progresinius mokesčius 2009-aisiais neapsikentusi įvedė konservatorių lyderio Andriaus Kubiliaus Vyriausybė. Pagal ekonomikos abėcėlę progresiniais tarifais galima apmokestinti pajamas, nekilnojamąjį turtą; progresyvumas taip pat pasiekiamas įvedus neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD), kuris kistų priklausomai nuo visų gaunamų pajamų.

Vienas iš mokesčių „naktinės reformos“ vaisių – kintamas NPD. Dabar šis dydis apskaičiuojamas pagal formulę, kurioje atsižvelgta į visas per metus gautas pajamas, vaikų iki 18 m. skaičių, nedarbingumą. NPD skaičiavimo tvarka nusakyta Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 20 straipsnyje.

Atsiribojus nuo išimčių ir išlygų, dabartiniai parametrai tokie: metinis NPD negali būti didesnis negu 1992 eurų, jeigu gyventojo metinės pajamos neviršija 3480 eurų; didėjant pajamoms NPD mažėja. NPD skaičiuoklę galima rasti Valstybinės mokesčių inspekcijos tinklalapyje www.vmi.lt.

2013 m. pabaigoje vėl pasklido kalbos, kad socialdemokratai rengiasi progresyviai apmokes­tinti pajamas. Galiausiai Seimui buvo pa­teik­tos A.Syso siūlomos įstatymo pataisos, įregis­truotos 2012 m. gruodį ir perregistruotos 2015 m. kovą. Pagal A.Syso planą, kuris turėtų įsi­galioti nuo kitų metų sausio 1-osios, gyventojams, kurių pajamos neviršija 14 tūkst. eurų per metus, būtų taikomas dabartinis 15 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifas; uždirban­tiems nuo 14 iki 36 tūkst. eurų per metus galiotų 25 proc. tarifas, gaunantiems per 36 tūkst. eurų ir daugiau – 40 proc. tarifas.

LRT laidoje „Dėmesio centre“ paprašytas pakomentuoti A.Syso siūlymą finansų ministras R.Šadžius pripažino, kad progresiniai mokesčiai Lietuvoje jau yra – būtent kintamas NPD. A.Syso pasiūlymams ministras nepritarė ir priminė, kad Vyriausybė parengė planą apmokestinti pajamas, gaunamas iš vertybinių popierių bei palūkanų.

Pigus populizmas – norma

Jungtinės Karalystės investicinio fondo „Covalis Capital“ partneris Žilvinas Mecelis ap­gailestaudamas sako, kad tokie politikų žings­niai visiškai nestebina – pigaus populizmo ieško­jimas prieš rinkimus Lietuvoje yra norma.

Finansų ekspertą labiausiai liūdina, kad neatlikta net elementari analizė, ką tokie pasiū­lymai duotų šaliai net žvelgiant į trumpalaikę per­spektyvą. Eksperto manymu, juk ir patys so­cialdemokratai turėtų suprasti, kad šis jų atstovo siūlymas neatitinka jų politikos.

Ž.Mecelio nuomone, siūlymas visiškai ne­ska­tintų uždirbti daugiau. Atvirkščiai, jis skurdi­na didžiąją dalį vidurinės klasės, kuri ir taip ma­ža. Daugiau kaip 1166 eurus per mėnesį Lie­tu­voje tegauna apie 200 tūkst. dirbančiųjų. Li­ku­siems 800 tūkst. dirbančių žmonių, kurie ne­gau­na nė 1000 eurų, siunčiama paprasta žinia: „Už­dirbsi daugiau – atimsime.“ To pasekmė bus didėjantis šešėlis ir emigracija.

Antra, nėra jokio diferencijavimo pagal na­mų ūkio pajamas. Kodėl išlaikantieji tris vaikus turėtų mokėti tiek pat, kiek ir nieko neišlaikantis dirbantis žmogus? Ar tai būdas skatinti gim­s­tamumą ir tautos išlikimą?

Trečia, prisidengiama idėja, esą taip būtų kom­pensuojamas „Sodros“ lubų efektas. Bet „Sod­ros“ lubos bus taikomos tik nuo 7000 eurų per mėnesį. Tiek Lietuvoje uždirba vos keli žmo­nės. Visi kiti ir toliau mokės 34 proc. O 40 proc. pajamų mokestis būtų taikomas jau nuo 2833 eurų per mėnesį.

„Taigi išvada – mokesčiai didės praktiškai vi­siems. O bene 300 tūkst. ne pagal darbo sutartis pajamas gaunančių asmenų ir toliau naudosis landomis bei nuolaidomis (ūkininkai, teisinin­kai, besiverčiantieji su verslo liudijimais, in­dividualios veiklos vykdytojai ir pan.) – jiems ir da­bar taikomos tiek „Sodros“ lubos, tiek su­ma­­žin­ti pajamų mokesčiai“, – pasiūlymo padari­­nius „Veidui“ apibendrina Ž.Mecelis.

Pasak finansų eksperto, kalbant apie platesnę perspektyvą, jeigu jau norime įvesti progresinius mokesčius, gal pirma reikėtų leisti žmonėms uždirbti tiek, kiek Europoje. Juk vidutinis atlyginimas Lietuvoje bemaž keturis kartus mažesnis už ES vidurkį. Visos Europos valstybės kovoja dėl talentų ir darbo apmokestinimą šiuo metu ma­žina – net Prancūzija persvarstys savo drakoniš­kus mokestinius sprendimus. Jungtinė Ka­ra­lystė, į kurią Ž.Mecelis persikėlė iš JAV (kur vadovavo Niujorko investicijų fondo „Zimmer Lucas Partners“ departamentui) seniai tai­ko mažesnius mokesčių tarifus, kad į savo šalį pri­trauktų tų žmonių, kurie daug uždirba.

„Bet, matyt, Lietuvai talentų nereikia – būsime pasmerkti likti pigios darbo jėgos šalimi Eu­ropos užribyje“, – apgailestauja Didžiojoje Bri­ta­nijoje dirbantis lietuvis.

Lietuva nesugeba surinkti mokesčių

Prieš savaitę Briuselyje Europos Komisijos (EK) Ekonomikos ir finansų reikalų direktorato surengtoje konferencijoje dauguma ekspertų kons­tatavo, kad mokesčių reformos visoje Eu­ropoje neatliepia esamų problemų.

EK pareigūnai ir kelių Europos universitetų mokslininkai diskutavo apie mokesčių reformas ir jų politinius aspektus. Kalbėta apie teisingumo ekonomiką, daug pranešėjų akcentavo mo­kesčių naš­tos mažinimą, ypač mažas pajamas gau­nan­tiems asmenims. Tačiau nesigirdėjo, kad mo­kes­čių didinimas daugiau uždirbantiems, ką siūlo Lie­tuvos socialdemokratai, būtų pagrindinė ar re­komenduojama mokesčių pokyčio kryp­­tis.

Mokesčių mažai uždirbantiems našta dažniausiai lengvinama didinant neapmokestinamą minimumą, kas de facto yra progresi­nių mo­kesčių forma. Nuo 2009 m. tokia krypti­mi mo­kesčiai reformuojami ir Lietuvoje.

ES šalių mokesčių sistemų tikroji bėda – tikrai ne tai, ką, kaip įprasta prieš rinkimus, puolė tai­syti A.Sysas. Ne pirmi metai šalys narės, taip pat ir Lietuva, raginamos darbo apmokes­tinimą  mažinti, nes tai trukdo augti ekonomikai ir ma­žinti nedarbą.

EK analitikai apskaičiavo, kad nuo 2014 m. vi­durio iki 2015 m. vidurio devynios ES šalys dar­bui taikomus mokesčius sumažino, dar ke­tu­rios sumažino mokesčius mažiau uždirbantiems asmenims ar kitoms specifinėms grupėms, kilstelėdamos mokesčius didesnių pajamų gavėjams. Ir tik trys šalys (Bulgarija, Lat­vi­ja, Liuk­sem­­burgas) padidino darbo mokesčius.

EK rekomenduoja praplėsti mokestinę bazę (t.y. mokesčių naštą perkelti kitoms sritims, kad ir įvedant vadinamuosius žaliuosius ar nekilnojamojo turto mokesčius).

O svarbiausias dalykas – Lietuvai taip pat – reikėtų gerinti mokesčių surinkimą. EK Eko­no­mi­kos ir finansų direktorato ats­tovas Florianas Wohlbieris atkreipė dėmesį į vis dar didelį skirtumą tarp realiai surenkamų ir teoriškai galimų surinkti mokesčių.

Lietuva čia – prie lyderių: pagal galimo ir rea­liai surenkamo pridėtinės vertės mokesčio (PVM) žirkles mus lenkia tik Rumunija, bet ir jo­je rezultatas šiek tiek geresnis nei prieš me­tus, o Lietuvoje atotrūkis dar padidėjo. Toks ato­­trūkis Lietuvoje maždaug pustrečio karto di­desnis nei ES vidurkis ir net per devyniskart di­desnis nei, pavyzdžiui, Suomijoje.

Tad Lietuvos mokesčių bėda tikrai ne tai, ką siūlo A.Sysas. Kodėl siūlo tai, kas pri­darytų tik žalos valstybės ateičiai?

Atsakymas lengvai nuspėjamas – iki rinkimų liko mažiau nei metai. Konferencijoje Briu­se­ly­je ne vienas kalbėtojas citavo EK pirmininko Jea­no Claude’o Junckerio frazę: visi politikai ži­no, kokių mokesčių reformų reikia, bet nežino, kaip po to būti perrinktiems.

Prieš 23-ejus metus spalio 25-ąją Lietuvos piliečių valia priimtą Lietuvos Respublikos Konstituciją nuo jos pažeidimų ar iškraipymų sergintis Konstitucinis Teismas (KT) šiandien sulaukia politikų iniciatyvų apriboti jo kompetenciją, kaltinimų uzurpavus valstybės valdymą, o kartais net tokio epiteto, kaip teisinė chunta. Kiek tokiuose vertinimuose esama objektyvaus pagrindo, aiškinamės su KT pirmininku prof. dr. Dainiumi Žalimu.

Aušra LĖKA

– Kaip vertinate Seimo Biudžeto ir finansų ko­mi­teto siūlymą panaikinti KT kompetenciją vertinti teisės aktus, reguliuojančius valstybės fi­nan­sinę ekonomikos politiką? Kokios kitų šalių KT galios šiose srityse?

– Iniciatyvos riboti KT kompetenciją nėra nau­jos ir jų nevertinu kaip itin perspektyvių. Kiek žinau, taip padaryta tik Vengrijoje, ir tai nė­r­a sektinas pavyzdys. Galiu paaiškinti kodėl.

Ekonominiai ir socialiniai klausimai taip pat reguliuojami įstatymais, vadinasi, galimi jų teisiniai vertinimai. Jei, kaip siūlo kai kurie politikai, KT kompetencija šiais klausimais būtų ap­ri­bota, tam tikri įstatymai ar politiniai sprendimai, iš­reiš­­kiami įstatymų forma, turėtų imunitetą nuo bet kokios kontrolės, vadinasi, būtų ga­lima nu­spręsti bet ką. Tad ar to norima?

Pavyzdžiui, neseniai KT priimtas nutarimas dėl savivaldybių biudžeto: ar norima, kad būtų visiškai savavališkai, absoliučiai be jokių kriterijų nustatoma, kiek kuriai savivaldybei skirti pro­­­­­­centų gyventojų pajamų mokesčio? Aš ne­ma­nau, kad tai būtų teisinga. Tokios iniciatyvos ves­tų prie tam tikros laisvės nuo kontrolės šiose srityse. Būtų galima savo nuožiūra nustatinėti teisinį reguliavimą, kuris tikrai galėtų būti ir ne­tei­sin­gas, ir neteisėtas.

Lietuvos KT ekonominių klausimų nenagrinėja. 2006 m. KT net labai aiškiai pasakė, kad tir­damas teisės aktų konstitucingumą nevertina vals­­tybės ekonominės politikos turinio, prioritetų, metodų, pagrįstumo ir tikslingumo. Net jei pa­­­aiškėtų, kad ekonominiu požiūriu buvo ge­res­nių alternatyvų, KT to nevertina, nes tai eko­­no­minės politikos klausimas, o KT, noriu pa­brėž­­ti, vertina tik teisinius klausimus.

Pavyzdžiui, remdamiesi doktrina, kad KT na­­grinėja tik teisinius, o ne ekonominės politikos ir jos galimų alternatyvų klausimus, šių me­tų liepą at­sisakėme nagrinėti vieno iš teismų pra­­­šymą iš­tirti, ar dabartinis politikų, teisėjų, val­s­­tybės tar­­­nautojų atlyginimų bazinis dydis ati­­­tinka Kons­tituciją. Mes suprantame, kad ga­li­mos įvairios al­ter­natyvos, bet nustatant konkretų bazinį dy­dį tu­ri būti atsižvelgiama į ekonominę būklę ir

prio­­­ri­tetus. O prioritetų nustatymas – tikrai ne KT kom­petencijos klausimas.

Vertindami krizės laikotarpiu priimtus teisinius aktus taip pat pasitikėjome vykdomąja ir įs­­­tatymų leidžiamąja valdžia, kuri konstatavo tam tikrą ekonomikos būklę. Gal krizę buvo ga­lima įveik­ti ir ki­tomis priemonėmis, bet tai ne KT reika­las. Ver­ti­no­me tik tai, kas pamatuojama teisiniu ma­tu, t.y. ­prie­monių proporcingumą. Jei kai ku­rios jų ir bu­vo pripažintos prieštarau­­jančiomis Kons­titu­ci­jai, tai tik dėl proporcin­gumo principo pa­­žeidimų.

– Vis dėlto ar priimdami nutarimus prognozuojate jų pasekmes? Pavyzdžiui, kaip bus realizuo­ja­mas nu­­­tarimas dėl gyventojų pajamų mo­kes­čio pa­­­skirs­­­tymo savivaldybėms, ar kaip at­si­­liepia vals­­­­­ty­bės biudžetui ir būtinoms šiandienos reikmėms kri­­zės laikotarpiu sumažintų algų aukštiems valsty­­bės tarnautojams ir teisėjams kompen­sacijos.

– Be abejo, galvojame apie pasekmes. KT, ma­­­­­­­tydamas, kad tam tikri nutarimai gali iš­kreip­­­ti biudžeto balansą, turi galimybę atidėti savo nu­­ta­ri­mų įsigaliojimą. Puikiai suprantame: jei KT nu­tarimas dėl savivaldybių būtų įsigaliojęs ne­del­siant, šiandien jų būtų neįmanoma fi­nan­suoti. Tad šis nutarimas įsigalios tik nuo kitų fi­nan­sinių me­­­tų, nes įstatymo leidėjui da­vėme lai­ko, per ku­­­rį jis turi nustatyti aiškius kriterijus, ko­dėl mies­­­­tų sa­vivaldybėms tenka mažiau nei 100 proc. gyventojų pajamų mokesčio.

KT nesiūlo, kokie turi būti kriterijai, tačiau jie tu­­­ri būti aiškūs. Tai ekonominės politikos klau­­­­­­si­mas, bet negali būti taip, kad savivaldybei ski­ria­ma gyventojų pajamų mokesčio dalis, kuri ryš­kiai ma­­­žesnė nei 100 proc., ir net neaišku, kuo re­mian­tis.

Kitas pavyzdys: neseniai KT pripažino neatitinkančiu Konstitucijos Vyriausybės nutarimą, ku­­­­­riuo reguliuojamos pagal darbo sutartį biudže­­­ti­nė­se įstaigose dirbančių asmenų algos. Jei šis KT nu­tarimas būtų įsigaliojęs nedelsiant, da­bar ne­­bū­tų galimybės šiems asmenims mokėti al­­gų. Tad lai­­ko šiai problemai spręsti davėme net iki 2017 m.

Jei grįšime prie KT nutarimo dėl krizės laiko­­tarpiu sumažintų atlyginimų kompensacijų, KT konstatavo, kad turi būti kompen­­suo­jamas ne visas atlyginimas, o tik ta dalis, ku­­ri su­mažinta neproporcingai. Antra, kompen­­­­­sa­vi­mo poreikis turi būti formuojamas atsižvel­giant į tai, kad valstybė turi ir kitų įsipareigo­jimų, ir į fiskalinės drausmės reikalavimus, ku­­­rių kompensacijomis jokiu būdu negalima pa­­žeisti, todėl KT nenurodė, per kokį laikotarpį ir kokiu mastu reikė­tų tai padaryti. Čia įstaty­­­mų leidėjas turi labai didelę diskreciją.

– Ar jums asmeniškai svarbu, kad KT priimtas spren­dimas būtų ne tik teisėtas, bet ir teisingas? Pa­­vyzdžiui, ar manote, kad teisinga kompen­suoti su­­mažintą atlyginimą daugiausiai už­dirbantiems valdininkams, kai dar didesnių pra­­radimų patyrė visi dirbantieji, ypač privačiame sektoriuje?

– Siekiame ir teisėtumo, ir teisingumo. Ma­nau, kad sprendimas buvo ir teisingas. Šiuo at­ve­­ju daug priklauso, kaip viešumoje keliamas klausimas. Vilniaus universitetas atliko tyrimą „Kri­­zė, teisės viešpatavimas ir žmogaus teisės“, ku­ria­­me į gyventojų apklausos klausimą, ar teisinga atlyginimą daugiau sumažinti tiems, kurie dau­giau už­dir­ba, vienareikšmiai atsakoma „taip“.

Bet jei klausiama, ar teisinga atlyginimą ma­žinti didesniu procentu tiems, kurie dirba atsakingesnį ir sudėtingesnį darbą ir kurių kvalifika­cija geresnė, tada atsakymai priešingi. Teismas turi būti teisingas visiems, taip pat ir tiems, ku­rie dirba sudėtingesnį ir didesnės kvalifikacijos reikalaujantį darbą.

Maža to, KT nutarimo dėl atlyginimų kompensacijų kritikai paprastai nemato jo konkretikos. O ji tokia, kad mažinant atlyginimus nebuvo jokios sistemos. Pavyzdžiui, buvo valstybės tar­nautojų, kurie turėjo imunitetą nuo mažinimo, o kai kuriems krizės viduryje atlyginimai bu­vo ne tik grąžinti iki ikikrizinių, bet dar ir pa­­di­dinti. Negali būti tokios situacijos, kad vieniems valstybės pa­rei­gūnams krizė yra, o ki­tiems jos staiga nebėra.

Galų gale netiesa, kaip buvo sakoma, kad at­­­ly­­­­gi­­nimai mažinti proporcingai, kad iš daugiau gau­­­nan­čiųjų buvo ir atimama daugiau. Pa­vyz­džiui, tei­­sėjų atlyginimai mažinti visiems vienodu pro­cen­tu, nors skirtinguose teismuose jie ženkliai skiriasi. Arba ironiška, bet KT pirmi­ninkui al­ga su­­mažinta net vos mažiau nei ki­tiems KT teisė­jams.

Beje, į klausimą, kiek būtų reikėję sumažinti atlyginimus, jei būtų visiems mažinama vienodu pro­centu, byloje buvo atsakymas – 4,5 proc. O juk kai kuriems mažėjo 29–30 proc.

Tai rodo, kad sistemos, kuri mėginta pavaizduoti, nebuvo. Tad KT nieko kito neliko – tik priimti tokį verdiktą, kokį priėmė. Beje, nedrįstu spėlioti, koks būtų buvęs KT nutarimas, jei sistemos būtų laikytasi.

– Ką atsakytumėte tiems, kurie kritikuoja KT, kad priėmėte sprendimą ir dėl savo pačių algų?

– Teisėjai taip pat žmonės, jie neturi jokių kitų teisinės gynybos priemonių, nei kreiptis į teis­mus, o teisingumas turi būti visiems, taip pat ir tei­sėjams. Keli teisėjai (beje, tarp jų nebuvo iš KT) buvo kreipęsi į teismus ir jų skundai pasiekė KT per bendrosios kompetencijos ir administracinius teismus.

– Po KT nutarimų susidaro įspūdis, kad An­driaus Kubiliaus krizės įveikimo planas daugeliu aspektų buvo antikonstitucinis. Ką tik pripažinote antikonstituciniu ir šeimos diskriminavimą dėl nekilnojamojo turto mokesčio.

– Atvirkščiai, KT pripažino, kad krizės laikotar­piu situacija buvo sudėtinga, o priemonės – bū­­­­tinos ir pagrįstos. Statistika rodo, kad iš ap­skųs­­­tų antikrizinių sprendimų nuostatų nepriešta­raujančiomis Konstitucijai pripažintos 94 arba 65 proc., vadinasi, dauguma nuostatų neprieštara­­vo Konstitucijai. Pavyzdžiui, buvo apskųstas vi­sas 2009 m. biudžetas ir su juo susiję įstatymai. Jie visi buvo pripažinti neprieštaraujančiais Kons­­­­­­­ti­tu­cijai.

Nekonstitucinėmis pripažintos tam tikros de­talės, kurios nepaneigia nei pačių taupymo prie­mo­­nių būtinumo, nei jų pagrįstumo. Pa­vyz­džiui, mo­tinystės pašalpos ar kai kurios pensijos ma­žin­tos dukart, vadovaujantis principu, kad tie as­me­nys ir taip gauna daug. Tad kai kuriais at­vejais priešta­raujančiu Konstitucijai pripažintas ne pats ma­žinimas, net ne jo mastas, o tik pro­po­r­cingumas.

Jei kalbama apie naujausią šia tema KT nu­ta­­rimą dėl nekilnojamojo turto mokesčio, keistai atrodo reguliavimas, kai tas pats dydis taikomas ir vienam asmeniui, ir dviem, jei jie gyvena su­si­tuokę, ir trims, jei jie susituokę ir turi vaikų, ar­ba vienam asmeniui, auginančiam vaiką. Va­di­­­­­nasi, as­menys, kurie  gyvena santuokoje ar vie­ni augina vaikus, yra diskriminuojami. To negali bū­ti.

Tik retorinis klausimas, ką galvojo priimdami įstatymą tie, kurie garsiai propaguoja šeimos vertybes. Tokiu įstatymu žmonės mokestiniu požiūriu kaip tik skatinami gyventi ne šeimoje.

– Ar sergate profesine liga – ar klausydamasis žinių apie naujus teisės aktus  pagalvojate, kad tuoj bus darbo KT?

– Ne. Kartais KT kaltinamas, kad uzurpuoja val­džią, kad viską sprendžia ir t.t. Bet tie kritikai užmiršta, kad KT bylas sprendžia ne savo ini­­­ciatyva, o tik tada, kai į jį kreipiasi arba Sei­mo na­riai, arba Prezidentas, arba teismai.

– Ar politikai neoficialiai nepaprašo išankstinių įstatymų projektų vertinimų?

– Neturime teisės tuo užsiimti, o jei tai darytume, galėtų reikšti išankstinę KT nuomonę. Kai kalbama apie KT įgaliojimus, kai kam atrodo, kad jie labai dideli, bet taip anaiptol nėra. Pa­vyz­džiui, neturime išankstinės teisės aktų atitikties Kons­ti­tucijai  kontrolės, iniciatyvos teisės, įgaliojimų tirti žemesnių teisės aktų nei Vy­riau­sybės nutarimų konstitucingumo, politinių par­tijų veik­los teisėtumo klausimų, nėra individua­lių pe­ticijų.

Lietuvos KT įgaliojimai anaiptol neatrodo įs­­pūdingi kitų šalių KT kontekste.

– Ar pasisakytumėte už individualaus piliečių skundo KT įteisinimą?

– Esu už, nes tai papildoma priemonė žmogaus teisėms ginti. Lietuva čia kol kas išimtis iš eu­ropinės tendencijos, nes daug kur žmonėms suteikiama teisė tiesiogiai kreiptis į KT. Tas trūkumas šiek tiek kompensuojamas tuo, kad teis­mai labai aktyvūs – apie 80 proc. prašymų KT atei­na būtent iš teismų.

Palyginti su kai kuriomis posovietinėmis šalimis, Lietuvos teismai aktyvūs, neturi ypatingų filtrų kreiptis į KT (kai kuriose šalyse tai galima daryti tik per Aukščiausiąjį teismą). Tai suteikia galimybę žmonėms, nors ir netiesiogiai, apginti savo teises.

Manau, šis klausimas Lietuvoje vieną dieną subręs ir individuali peticija bus įvesta. Bet ne­tu­rėtų būti ypatingų iliuzijų, nes, kaip rodo kitų šalių praktika, apie 90 proc. peticijų pripažįstamos nepriimtinomis. Mat jų negali pateikti pi­lie­tis, kuris tiesiog mano, kad kažkoks įstatymas ne­atitinka Konstitucijos, – įstatymas turi pa­žeis­ti konkrečiai to piliečio teises ir iki peticijos KT jis turi būti išeikvojęs kitas teisines priemones, t.y. KT turi būti paskutinė instancija, iki jos asmuo turi būti perėjęs kitus teismus ir jie turi būti jau priėmę sprendimus tuo klausimu.

Bet Europos Tarybos šalių praktika rodo, kad tose šalyse, kuriose egzistuoja individualaus skundo KT teisė, mažėja skundų Europos žmogaus teisių teismui. Šis teismas taip pat yra pripažinęs individualų skundą kaip efektyvią prie­monę, kurią būtina išnaudoti. Tiesa, Lie­tu­va šiuo aspektu nėra probleminė valstybė, bet in­dividuali peticija vis tiek būtų papildomas filtras prieš atsirandant skundams Europos žmogaus teisių teisme.

– Kaip jaučiatės, kai politikai KT pavadina teisine chunta, kai sako, kad KT uzurpavęs visą val­džią, ar net siūlo KT uždaryti? Antra vertus, pi­lie­čių pasitikėjimas KT – didesnis už pasitikėjimą teis­mų sistema, Seimu („Vilmorus“ rugsėjo ap­klausos duomenimis, KT pasitiki 39,5, ki­tais teis­mais – 23,8, Seimu – 11 proc.).

– Su teismais būtų nekorektiška lygintis, bet pa­­sitikėjimas KT tikrai didesnis nei politine valdžia, išskyrus prezidento instituciją. Tačiau aš to nesureikšminu.

Kai kurie politikai gal ne visai sąžiningomis priemonėmis nori kelti savo reitingus, vartoja to­kius posakius, kurie neturėtų būti vartojami, ypač žinant, kad teismai tikrai nėra politinės ko­­vos dalyviai ir neturi galimybės atsakyti į kiek­­vie­ną tokį kaltinimą ar epitetą.

Bet tai politikų duona pasirinkti vienus ar ki­tus epitetus, ir tikrai to nesureikšminu, kaip ir ini­­ciatyvų panaikinti KT ar apriboti jo galias. Vi­sa­da bus politikų, kurie, turbūt nerasdami rimtes­nių idė­jų, tokiomis priemonėmis bandys di­din­ti savo po­puliarumą. Beje, čia Lietuva – ne iš­imtis.

– Ar politikai spaudžia KT? Ar skambina, prašosi puodelio kavos, bando „patarti“, kokį nutarimą priimti?

– Nebent spaudimu laikytume replikas apie chuntą. Neskambina, kavos nekviečia. Galiu pa­si­­­­džiaugti, kad matant tam tikrą europinį kontekstą, ypač posovietinių šalių, Lietuvos KT pagal tai, kaip jis formuojamas, ir pagal santykius su politinės valdžios institucijomis, yra realiai vienas labiausiai nepriklausomų teismų.

– Beje, ar sumažėjo darbo, kai pagrindinis pa­reiš­kėjas Vytenis Andriukaitis tapo eurokomisaru ir išvyko į Briuselį?

– Kreipimųsi gal šiek tiek ir mažiau, bet, kaip minėjau, apie 80 proc. kreipimųsi ateina iš teismų, o ne iš politikų. Beje, ir tai padeda KT iš­veng­­ti dalyvavimo ne savo noru tam tikrame po­litiniame gyvenime.

– Kokie, jūsų vertinimu, kelerių pastarųjų metų KT sprendimai buvo svarbiausi valstybės raidai?

– 2012 m. KT išvados dėl demokratinių rinkimų principo pristabdė rinkėjų papirkinėjimą. 2011 m. KT patvirtino narystės NATO konstitu­ci­n­gumą. 2014 m. priimtas svarbus nutarimas, įt­vir­­tinęs, kad Konstitucijos pataisos negali būti bet kokios – turi atitikti aukštesnius konstitucinius principus, patvirtintą šalies geopolitinę orien­ta­ciją. Taip pat priimtas nutarimas dėl reika­­lavimų referendumui išaiškino, kad Kons­ti­tucijos nuos­tatos apie nepriklausomybę, de­mo­k­ra­tiją, aukščiausias vertybes nekeičiamos net referendumu. Dar vienas svarbus 2014 m. nutarimas – dėl ge­nocido nusikaltimų aiškinimo ir šalies okupacijos laikotarpio vertinimo.

Naujausia ir viena reikšmingesnių pastarojo meto bylų – dėl vienmandačių rinkimų apygardų sudarymo. KT konstatavo, kad būtina užtikrinti lygią rinkimų teisę.

– Kokia jūsų nuomonė apie Konstitucijos pataisas? Ar jų kiekis per didelis, optimalus ar per ma­žas?

– Konstitucija turi būti maksimaliai stabilus ak­­tas. Jei Konstitucijos tekstas atviras pažangiam interpretavimui, kur galima jo nekeisti, ge­­­riau nekeisti.

Ukraina – iliustracija, kas būna, kai Kons­ti­tu­cija kaitaliojama kas penkeri metai: šalyje nė­ra nei stabilumo, nei stabilios geopolitinės orien­­tacijos, nei nuoseklios kovos su korupcija, nei demokratinės santvarkos įtvirtinimo. Kai Kons­titucija kiekvienąkart kaitaliojama pagal tuo me­tu valdančios politinės valdžios pageidavimus, šalis nesivysto kryptingai ir nuosekliai.

Didžioji dalis Lietuvos Konstitucijos pataisų buvo susijusios su tuo, kas neišvengiama – reikė­jo pataisų, susijusių su naryste ES, kai kurios ki­tos buvo praktinė būtinybė, pavyzdžiui, pailgin­ti savivaldybių kadenciją. Kai kurios kitos jau su­laukė prieštaringų vertinimų, pavyzdžiui, ge­ne­ra­linio prokuroro nepriklausomybės didinimas keičiant jo skyrimo tvarką.

– Bet kai kurios pataisos, pavyzdžiui, dėl pilietybės ar šeimos koncepcijos, seniai perbrendo.

– Viskas politikų rankose: skelbti ar neskelbti referendumą ir kokią formuluotę pasirinkti. KT tik mato, kad pagal Konstitucijos tekstą, pras­­mę ir pagal konstitucinę tradiciją tai, ką va­diname dviguba ar daugybine pilietybe, yra reta išimtis. Dabartinę konstitucinę normą galima pakeisti tik referendumu.

Tačiau norėtųsi, kad diskusijose dėl Kons­titucijos šios nuostatos galimo keitimo vyrautų ne tik emocijos, ku­­­­riose dažnai painiojama tautybė su pilietybe, bet ir visumos matymas: absoliučiai liberalizavus daugybinę pilietybę reikia matyti ir iššūkius na­cio­­naliniam saugumui, ir galimą įtaką kitoms Kons­­titucijos nuostatoms. Pavyzdžiui, pagal Kons­­tituciją Seimo nariais ar kitais valstybės pa­reigūnais gali būti tik Lietuvos valstybės pi­lie­čiai. Jei bus leista visiems turėti daugybinę pi­lie­tybę, reikėtų galvoti, ką daryti su šia nuostata.

KT nutarimą dėl šeimos priskirčiau prie reikš­­­­mingesnių sprendimų, jis užkirto kelią tam tikram diskriminavimui. Nederėtų šeimos painioti tik su santuoka. Dėl santuokos – viskas aiš­ku: Konstitucijoje pasakyta, kad tai vyro ir mo­ters sąjunga, ir negirdėjau, jog kas inicijuotų šios nuostatos keitimą.

Bet šeima juk yra gerokai plačiau. Kai skelbiama, kad šeima gali būti tik santuokos pagrindas, ignoruojama, kad tikrai nemažai Lietuvos pi­­liečių gyvena kaip šeima, turi bendrų vaikų, nors ir be santuokos, arba yra vieniši tėvai su vai­kais, ar emigravę tėvai palieka vaikus prižiūrėti se­­neliams, – ar čia ne šeima? Keista girdėti visiškai nepagrįstus kaltinimus KT, kad jis legalizuoja kažkokias iškreiptas šeimos formas.

– Nepaminėjote seksualinių mažumų.

– Šiuo klausimu susilaikyčiau, nes negarantuoju, kad kada nors partnerystės klausimas ne­bus nagrinėjamas KT. Tad nenoriu turėti kokių išankstinių nuostatų.

– Ar įžvelgiate tikrai pribrendusių Konstitucijos pataisų?

– Daryti Konstitucijos pataisas – politikų, ne KT, kompetencijos reikalas. Bet kartais girdi ne­pa­grįstų kaltinimų KT, neva jis gina vieną ar kitą valstybės pareigūną, – esame sulaukę kaltini­mų, kad giname generalinį prokurorą, net kon­­kretų. Bet Konstitucijoje įtvirtinta Gene­ra­li­nės prokura­­tūros nepriklausomybė, kuri prilygsta teismų ne­­priklausomumui. Jei kas nepaten­kintas kai ku­­rių valstybės pareigūnų nepriklausomumu, ga­li teikti pataisą dėl Generalinės prokuratūros mo­­­delio.

– Norą keisti Konstituciją kartais gal užkirsdavo itin platūs išaiškinimai, peržengę kreipimosi pagrindinę temą. Ar, jūsų manymu, pagrįsti prie­kaištai KT, kad jis kartais imasi aiškinti ne Kons­titucijos raidę, o dvasią?

– Norint pamatuoti, ar įstatymas atitinka Kons­­tituciją, reikia išaiškinti visą Konstitucijos esmę, nes Konstitucijos nuostatos būna labai la­­ko­niškos. Pavyzdžiui, „Valstybė remia šeimą“. O ką tai reiškia, reikia išaiškinti, nes formos gali bū­ti labai įvairios ir niekas neturi būti diskriminuojamas. Manau, tai padeda įstatymų leidėjui ir ap­skritai visiems paaiškinant, kad Konsti­tu­cija bū­tų taikoma visiems vienodai.

O dėl kaltinimo, kad KT vadovaujasi Kons­ti­tucijos dvasia, turėčiau nuvilti okultizmo gerbė­­jus, nes terminas „teisės dvasia“ toks pat se­nas kaip se­na teisės doktrina. Konstitucija – vien­tisas teks­tas ir kiekvieną jos nuostatą reikia ma­tyti kaip su­si­jusią su kitomis. Tik Kons­ti­tu­ci­jos vertybių konteks­te galima išsiaiškinti jos tikrąją esmę – tai ir reiškia aiškinimą pagal Kons­ti­tucijos dvasią.

Pavyzdžiui, buvo Seimo narių, kurie kvestionavo, kad Lietuvoje negali būti jokios kitos ša­lies, taip pat ir NATO, karinių pajėgų, nes tai ne­va draudžia Lietuvos Konstitucija. Ištraukus iš kon­teksto nuostatą, kad Lietuvoje draudžiamos už­­sienio valstybių karinės bazės, būtų galima gauti tokį rezultatą. Bet jei matome Kons­tituciją kaip instrumentą tautai ir valstybei saugoti, atsižvelgdami į Konstitucijos esmę, jos vi­su­mą, tikslus, turime pasakyti, kad tai nėra šiaip draudimas, o draudimas tokių karinių bazių, ku­rios kel­tų pavojų Lietuvos saugumui.

– Kada sutrumpės bylų nagrinėjimo laikas? Dabar neretai eilės KT sulaukęs klausimas jau būna užgesusi aktualija.

– Anksčiau kai kurios bylos trukdavo ir trejus, ir ketverius metus, bet dabar realu kitų me­tų pirmąjį pusmetį pasiekti, kad byla bus išnagrinėjama per metus. Dabar baiginėjame 2013 m. bylas, realu kitų metų pradžioje nagrinėti 2015 m. by­las, juolab pasibaigus krizei sumažėjo kreipimųsi dėl tuo metu priimtų teisės aktų socialiniais ir ekonominiais klausimais.

Neseniai KT reglamente įtvirtinome, kad KT nuožiūra kai kurias bylas nagrinėjame ne eilės tvar­ka: matome, kurių sprendimų reikia skubiau­siai. Pavyzdžiui, klausimą dėl Seimo rinkimų apy­gardų nagrinėjome ne eilės tvarka, kad niekam nekiltų klausimų ar noro abejoti Seimo rinkimų teisėtumu, jei ta byla būtų buvusi nagrinėjama eilės tvarka, jau vykstant rinkimų kampanijai ar po rinkimų.

Paankstiname bylų nagrinėjimą ir tuo atveju, kai tam tikru klausimu susikaupia labai daug pa­reiškimų, pavyzdžiui, dabar turime jų apie 16 dėl atlyginimų kompensavimo tvarkos. Kai ku­riuos kreipimusis privalome išnagrinėti operatyviai, pavyzdžiui, per penkias dienas turime pateikti iš­vadas dėl Seimo ar prezidento rinkimų. Įtvirtino­me tam tikrą bylų prioritetiškumą, kai kreipiasi visas Seimas ar prezidentas. Prio­ritetą įgyja bylos dėl ankstesnių nutarimų išaiškinimo.

– Kas dar, jūsų vertinimu, taisytina KT darbe?

– Šiuo metu gerokai didesnis, nei buvo, KT viešumas, nauja KT svetainė internete, tikiuosi, operatyviau ir suprantamiau pateikiame informaciją, dalyvaujame socialiniuose tinkluose.

Daug aktyviau bendradarbiaujame ir tarptau­tiniu lygiu. KT nesišalina nuo valstybės už­sie­­nio po­litikos tikslų realizavimo, tik daro tai pa­gal sa­v­o kompetenciją. Bendradarbiaujame su Uk­rai­nos, Moldovos, Gruzijos KT, šį bendradarbiavimą net ketiname įtvirtinti tam tikra asociacijos forma Vilniuje Konstitucijos dienos proga vyksiančioje konferencijoje.

2017 m. Lietuvoje vyks pasaulinis KT suvažiavimas, kuriame dalyvaus apie 100 pasaulio KT atstovų. Tai ir Lietuvos KT tarptautinis pripažinimas.

Norisi, kad žmonės suprastų, jog KT yra ne vien bylų nagrinėjimas, bet ir tarptautinis  bendradarbiavimas, ir visuomenės informavimas, konstitucinių vertybių propagavimas.

– Kodėl Lietuvos KT buvo tarp mažumos pasaulio KT, pasmerkusių Rusijos KT dėl Krymo aneksijos įteisinimo?

– Ukrainiečių pareiškimą mes parėmėme pirmieji, paskui prisijungė dar penkios šalys –  Mol­do­va, Azerbaidžanas, Gru­zija, Lenkija ir Kipras. Nustebino, kad kitos šalys buvo linkusios neturėti jokios nuomonės, o daugeliui kolegų buvo net naujiena, jog Rusijos KT buvo panaudotas tarptautiniam nusikaltimui įvykdyti: jis per vieną die­ną legalizavo Krymo aneksiją. Tai daugiau nei iš­kalbingai byloja apie tikrą to KT „nepriklausomu­mą“ ir jo vertybes.

– Koks, jūsų prognozėmis, Lietuvos KT bus po 10 metų?

– Tikiuosi, kad jau bus individualios peticijos ga­limybė, kad tai bus europinis, tarptautinį autori­tetą turintis, mūsų visuomenei ir valstybėms partnerėms atviras teismas.

E. Žygaičio nuotr.

Apie 70 proc. karinių aljansų netesi įsipareigojimų ginti užpultus savo partnerius. Bet tai nereiškia, kad aljansai nereikšmingi, nes gerų aljansų tiesiog niekas nepuola. Kuris geras? Tas, kurio šalys tarpusavyje prekiauja.

Aušra LĖKA

Kas būtų, jeigu būtų: jei Lietuva susidurtų su realia grėsme, ar tikrai suveiktų NATO sutarties 5-asis straipsnis ir mėgstamiausia Lietuvoje prezidento George‘o W.Busho citata: „Visi, kas Lietuvą pasirinks savo priešu, taps ir JAV priešais“?

Po Rusijos karinių marširavimų visai netoli Lietuvos, Krymo okupacijos bei aneksijos ir invazijos Rytų Ukrainoje tokių diskusijų su nemaža doze abejonių kilo ne tik Lietuvoje.

„Bet sėkmingas karinis aljansas – ne tas, kurio narės, kilus pavojui, suteikia viena kitai sutartą pagalbą, bet tas, kurio narės su tokiais pavojais nesusiduria. Sėkmingi aljansai – tie, kurie atgraso antpuolius“, – pabrėžia politologas dr. Vincentas Vobolevičius.

Kodėl potencialūs priešininkai turėtų patikėti, kad karinis aljansas nėra vertas mažiau nei popierius, ant kurio jis pasirašytas?

Itin svarbus karinių aljansų patikimumo ir saugumo užtikrinimo komponentas, paverčiantis karinį susitarimą įtikinamu įsipareigojimu, yra ekonominė integracija – tokią išvadą padarė ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Ekonomikos ir politikos studijų programos vadovas V.Vobolevičius ir šio universiteto absolventė Greta Gerazimaitė, ištyrę daugiau kaip pusšimčio metų karinių aljansų dvišalius ekonominius santykius ir jų indėlį į saugumo politiką.

Šis tyrimas bus paskelbtas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos „Lietuvos metinės strateginės apžvalgos“ 2015 m. numeryje.

Neginti – nuostolinga

Tyrėjai apskaičiavo, kad tik 52,5 proc. dvišalių terminuotų abipusio karinio bendradarbiavimo susitarimų, sudarytų 1945–2003 m., nepažeidė sutartų įsipareigojimų. Užsienio tyrėjai, ėmę dar platesnę imtį, yra konstatavę, kad savo pažadų ginti užpultas partneres netesi net 70 proc. karinių aljansų.

O įgyvendinti tokių aljansų siekiamybę – atgrasyti potencialų agresorių nuo puolimo – gali tik garantijos, kad sąjungininkės ne tik turi nemenką karinę galią, bet iš tiesų ateis viena kitai į pagalbą. Užsienio mokslininkai tokiai tezei pagrįsti pateikia ir štai tokį pavyzdį: Vokietijos sprendimą 1939 m. pulti Lenkiją lėmė ne jos sąjungininkių – Anglijos ir Prancūzijos – karinės galios stoka, bet Hitlerio įsitikinimas, kad didžiosios Europos šalys netesės savo įsipareigojimo jai padėti.

ISM mokslininkų tyrime įrodyta, kad didėjančios prekybos tarp aljanso narių apimtys kaip tik ir yra tas potencialiems jų priešininkams siunčiamas signalas, jog karinę sutartį sudariusios valstybės ateis viena kitai į pagalbą, ir tokiu būdu mažina tikimybę, kad prieš kurią nors iš jų bus panaudota karinė agresija.

Kodėl prekybos sutartys – saugumo garantija, atsakymas paprastas: gindamas sutarties partnerę gini ir savo valstybės bei jos piliečių (vadinasi, rinkėjų) ekonomines investicijas į dvišalius prekybos santykius. O jei politikai nepaisys savo rinkėjų interesų, tai jiems gali pridaryti ir politinių nuostolių rinkimuose.

Kariniai ir prekybiniai susitarimai visais laikais netgi neretai susipina. Kariniuose susitarimuose numatomas prekybos tarp aljanso narių liberalizavimas. O regioniniai prekybos susitarimai taip pat dažnai turi karinių sutarčių požymių – prekiaujančios valstybės pasižada nekariauti tarpusavyje ir neremti trečiųjų šalių išpuolių prieš jų prekybos partnerius.

Tarpusavio prekyba sąjungininkių vidaus politikoje sukuria interesų grupes, kurios patirtų didelių nuostolių, jų ekonominę partnerę – kitą aljanso valstybę užpuolus trečiosioms šalims. Šios interesų grupės atidžiai stebi politinių lyderių elgesį sąjungininkių atžvilgiu, o įtarę, kad nesilaikoma įsipareigojimų, bando daryti jiems įtaką, taip gindami savo verslo interesus. Ir, atvirkščiai, tikėdamasis draugiškų santykių su aljanso partneriais verslas investuoja į prekybą sąjungininkių rinkose.

Verslo organizacijų disponuojami dideli ištekliai ir politinės veiklos patirtis atbaido politikus nuo noro nesilaikyti gynybinių įsipareigojimų. Šios organizacijos daro daugiau įtakos užsienio politikos formavimui nei ekspertai, profsąjungos ar viešoji nuomonė.

Įsipareigojimų laužymas reiškia ir prarastas išlaidas, kurias valstybė investavo į karinio aljanso galios stiprinimą. Pavyzdžiui, didelis NATO valstybių karinių pajėgumų koordinavimas – bendros karinės pratybos, ginkluotės suvienodinimas kainuoja brangiai. Todėl investuodami į bendrų gynybos pajėgumų plėtrą Aljanso lyderiai siunčia įtikinamą signalą savo oponentams apie pasiryžimą ginti sąjungininkes. Tai viena priežasčių, leidusių NATO valstybėms iki šiol nepatirti nė vieno antpuolio prieš savo teritoriją.

„Vertindami išlaidas, kurias karinė agresija sukeltų ekonomiškai integruotų valstybių verslo bendruomenėms ir viešiesiems finansams, taip pat iš jų kylančius galimus politinius praradimus tų valstybių politiniams lyderiams, manome, kad ekonominė integracija tarp karinio aljanso narių suteikia jų lyderiams paskatų ginti savo sąjungininkes ir atgraso potencialius agresorius nuo tokių aplinkybių eskalavimo“, – tyrimo išvadas dėsto V.Vobolevičius.

Baltijos šalims prekiaujant verta vienytis

Logiška manyti, kad intensyvi prekyba su visais NATO nariais užtikrintų didesnį sąjungininkės saugumą. Antra vertus, intensyvi prekyba su visais, ypač geografiškai tolimais ir nedideliais partneriais, gali prieštarauti ekonominei logikai. Tad ar gali šio Aljanso šalys džiaugtis prekybos atgrasomuoju poveikiu prekiaudamos tik su kai kuriais iš savo karinių sąjungininkų? Jei taip, su kuriais?

Tyrėjai mano, kad prekybos augimas tarp kariniu požiūriu galingos ir ne tokios stiprios sąjungininkės neduoda daugiašaliam aljansui papildomo patikimumo. Labiausiai apsimoka skatinti prekybą su panašius politinius ir ekonominius interesus turinčiomis apylygio ekonominio svorio kaimyninėmis aljanso partnerėmis.

Analizuojant tokius daugiašalius aljansus, kaip NATO, kuriame yra didelių partnerių (JAV) ir nedidelių šalių (Lietuva, Latvija, Estija), tikimybė, kad Lietuva per savo eksportą sugebėtų sukurti JAV stiprų lobizmą, litin maža, nes JAV labai didelė konkurencija ir šioje srityje neįmanoma prilygti, pavyzdžiui, Izraelio lobistams.

V.Vobolevičiaus manymu, prekiauti su JAV, žinoma, reikia, bet saugumo aspektu diplomatiniai kanalai, politinis ir karinis bendradarbiavimas efektyvesnis nei prekybinis, juolab daug prekiauti ekonomiškai neparanku ir dėl didelio atstumo.

Vokietija yra palyginti arti Lietuvos, todėl mes su ja daug prekiaujame, tai apsimoka ekonomiškai. Kita vertus, Vokietija taip pat yra didžiulė – Lietuva, kaip rinka, jai niekada nebus tokia svarbi, kad tos šalies politikai dėl ekonominių motyvų imtųsi ginti mūsų šalį.

V.Vobolevičius pabrėžia, kad reikėtų turėti galvoje, jog Vakaruose Baltijos šalys laikomos kaip vienetas, todėl joms vertėtų susivienyti bandant daryti įtaką Vokietijai – organizuoti bendras verslo misijas, bendrus konsorciumus, kartu prekiauti. Tai padėtų sulaukti didesnio Vokietijos suinteresuotumo užtikrinti savo prekybos partnerių Baltijos šalyse saugumą, o šiam tikslui susivienijusi kiekviena šalis atskirai turėtų naudos, nes kooperuodamasi sumažintų tam skirtas išlaidas.

Vis dėlto, pasak V.Vobolevičiaus, Baltijos šalių bendros pastangos ekonominiais kanalais daryti poveikį Vokietijai gal ir duotų saugumo dividendą mūsų regionui, bet ir tai lieka neaišku, ypač matant Vokietijos flirtą su Rusija dėl energetikos išteklių.

ISM tyrėjų analizė rodo, kad tos valstybės, su kuriomis mums būtų tikslinga plėtoti prekybinius ryšius dėl saugumo sumetimų, – tai Rytų ir Vidurio Europa. Tai netoli nuo Lietuvos, o prekyba su regiono valstybėmis yra ekonomiškai naudinga.

Antra, daugelis jų nėra tokios didelės ekonomikos, kaip JAV ar Vokietija, todėl plėtojant ekonominius ryšius su šiomis šalimis galima tikėtis daryti poveikį jų politiniams procesams. O tokį poveikį daryti reikia, nes, pavyzdžiui, neaišku, ar Lenkija matys interesą ginti Lietuvą, o ji čia galėtų reikšmingai padėti. „Reikėtų kalbėti ir apie apskritai santykių gerinimą su Lenkija, ypač dabar, kai Rusija akivaizdžiai bando skaldyti šio regiono valstybes. Gerinti santykius reikėtų ir su kitomis šio regiono NATO narėmis – Čekija, Slovakija“, – pabrėžia V.Vobolevičius.

Lietuvos prekybos apimtys su Lenkija ar Latvija, iš dalies – su Vokietija (jei Baltijos šalys čia susivienytų) gali daryti poveikį šių šalių sprendimų priėmėjams, o jie priimant NATO sprendimus jau gali bandyti paveikti JAV.

Rusija spaudimo arsenalą išnaudojo

Ką Lietuvos saugumui reiškia dar neseniai buvę itin glaudūs santykiai su Rusija ir Baltarusija? Pavadinti „kalbančiomis dešromis“ ir panašūs verslininkai spaudė Lietuvos valdžią, kad ši palaikytų geresnius santykius su šiomis šalimis ir taip užtikrintų jų verslo interesus.

„Toks priklausomumas, kokį Lietuva patyrė nuo Rusijos praėjusio amžiaus pabaigoje, buvo labai ydingas. Kita vertus, Rusijos ir Baltarusijos ekonomikos gerokai skiriasi nuo Vakarų Europos, tad, pavyzdžiui, jei kiltų sunkumų euro zonoje, Rusijai tai nebūtinai atsilieptų. Vadinasi, palaikyti ekonominius santykius su šiomis šalimis verta, bet ne tokio lygio, koks buvo prieš dešimtmetį“, – vertina V.Vobolevičius.

Juolab, atkreipia dėmesį politologas, didindama spaudimą Lietuvai Rusija jau priėjo daug ribų: naftotiekis „Družba“ uždarytas, bet naftą Lietuva gauna kitais kanalais, „Gazprom“ nebegali mūsų varyti į kampą, nes turime suskystintų dujų terminalą. „Lietuviai po truputį išsilaisvina iš Rusijos įtakos, rusai jau išnaudojo savo spaudimo priemonių arsenalą. Lietuvos derybinės pozicijos dabar geros. Rusija gali užsakinėti straipsnius žiniasklaidoje ar jų lobistai bandyti daryti įtaką, bet Lietuvos sprendimų tai nebelemia“, – sako V.Vobolevičius.

Tačiau kai kurių Vakarų valstybių flirtas su Rusija kelia daug klausimų. Pavyzdžiui, Vokietija, priešingai nei Lietuva, nėra sumažinusi savo priklausomybės nuo rusiškų dujų. O maža Lietuva Vokietijai sunkiai gali daryti tokį poveikį, kuris atsvertų Rusijos energetinių išteklių įtaką.

Tačiau gera žinia: ISM tyrimas leidžia daryti prielaidą, kad NATO šalių niekas neturėtų pulti, nes priešininkui faktas akivaizdus – jis gautų vieningą atkirtį. Nėra NATO šalių, kurios mus gintų ir kurios negintų, bet verta žinoti, kad intensyvi dvišalė prekyba – tarsi dvigubas lobizmas.

Vis dėlto, nors Lietuvos eksporto ir importo proporcijos per pastaruosius 20 metų ES ir NVS susikeitė vietomis, Rusija – toli nuo kitų atsiplėšęs vis dar artimiausias mūsų partneris. Iškalbingas faktas.

Jei norite pavalgyti geriausiame restorane Europos padangėje, kilkite su „Turkish Airlines“.

Aušra LĖKA

l          Marinuotas artišokas alyvų padaže

l          Kepto baklažano pasta

l          Aštrios kviečių salotos

l          Sūrių rinkinys

l          Rūkyti ančiuviai iš Juodosios jūros

l          Karštieji patiekalai pasirinktinai:

kepta lašiša su citrusų prieskoniais;

turkiškas tradicinis kebabas su keptais baklažanais, raudona ir žalia paprika;

vegetariškas troškinys

l          Desertas: karamelizuotas pyragas

l          Gėrimai: šampanas, vynas, alus, šviežiai spaustos sultys, namų darbo airanas (pieno pasukų gėrimas), turkiška kava

Jaučiu, kaip seilės renkasi vien skaitant „Turkish Airlines“ valgiaraštį. O kur dar kulinarinis menas – gurmaniški patiekalai kaip paveikslas išdėstyti ne kokiuose vienkartiniuose, o dailiuose porcelianiniuose induose ant subtiliai rusvos spalvos lino servetėlės.

Tiesa, čia kalbame pirmiausia apie verslo klasę, tačiau ir ekonominės klasės keleiviai gauna tik šiek tiek kuklesnes vaišes. Būtent vaišes – „Turkish Airlines“, priešingai nei dauguma europinių oro linijų, maitina nemokamai ir to atsisakyti neketina. Atvirkščiai, artimiausiuose planuose – dar geresnis maistas ekonominės klasės keleiviams, visai sumažinant skirtumą nuo verslo klasės meniu.

O jei skristumėte ne tik iš Vilniaus iki Stambulo (kur „Turkish Airlines“ pakvietė „Veido“ žurnalistę susipažinti su jų bendrovės užkulisiais), o į kokį San Fransiską, prieš jus su savo kulinariniu šedevru stotų pats jų autorius: tolimuosiuose skrydžiuose turkų lėktuvų personalą papildė 281 skraidantis virtuvės šefas. Jų misija – kuo tobuliau patenkinti keleivių pageidavimus. Tiesa, neplanuotai jiems tenka atlikti dar vieną misiją – daugelis keleivių nori nusifotografuoti su balta kepure pasidabinusiu virtuvės ore šefu.

„Turkish Airlines“ keleivius maitina „Turkish DO&CO“. Į šios bendrovės pastatą patekti ne lengviau nei į lėktuvą, bet stebėtis nereikėtų – bet kurioje su aviacija susijusioje institucijoje apsauga turi būti griežta. Perėjusi patikrą pildau patvirtinimą, kad nesergu kokia užkrečiama liga, neviduriuoju – juk vaikščiosiu šalia maisto, kurį šiandien valgys apie 180 tūkst. žmonių. Velkuosi baltą chalatą, batus ir plaukus slepiu po specialiomis įmautėmis ir – į tikra to žodžio prasme maisto fabriką.

Tokios didelės „virtuvės“ nebuvau mačiusi: ilgi stalai su šimtais užkandžių padėklų, garas kyla nuo milžiniškų talpyklų (puodais tai jau sunku vadinti) su troškinamais baklažanais, didžiulėse keptuvėse čirška ėriuko gabalėliai. Kitoje patalpoje žaibiškai pakuojamos maisto dėželės dingsta konteineriuose, kurie juda kiekvienas prie savo pakrovimo terminalo.

Galima bandyti apskaičiuoti virtuvės ore gamybos apsukas: kasdien „Turkish DO&CO“ aptarnauja 500–650 iš Stambulo pakylančių lėktuvų, pateikia apie 180 tūkst., o per metus – apie 65 mln. maisto porcijų.

„Turkish DO&CO“ filosofija – būti Turkijos kulinarijos ir vaišingumo ambasadoriais, kurti unikalią ir, čia vartojamas net toks terminas, – „nustebinančios kulinarijos“ ir svetingumo koncepciją. Valgiaraštis prilygsta restorano standartui, maistas „rankų darbo“ – net pomidorus ar kitas daržoves virėjai pjausto rankomis ir kasdien lupa tonas citrusinių vaisių, kad išspaustų šviežiausių sulčių.

Ekonominės klasės keleivis gali rinktis karštą patiekalą iš dviejų pasiūlytų, verslo klasės – iš trijų, bet jei to reiso keleivių skoniai neatitiks standartinio, pagal kurį parenkamos patiekalų pasirinkimo proporcijos, gali sulaukti mandagaus pasiūlymo tenkintis kitu. Bet juk viskas čia taip skanu, tad tai tikrai ne problema. O jei turi kokių specialių poreikių, maistą turi užsisakyti ne vėliau, nei likus parai iki skrydžio. Net ir tokiu atveju maistas – nemokamas.

„Turkish DO&CO“ į savo valgiaraštį įtraukia ne tik tarptautinės ar turkiškos virtuvės, bet ir skrydžio regiono patiekalų. Tiesa, lietuviškų kol kas nesiūlo, bet, kaip sako bendrovės viešųjų ryšių atstovė Bugu Bay Karatas, mintis verta svarstymo. Juo labiau kad „Turkish Airlines“, 2013 m. Vilniuje pradėję nuo trijų skrydžių per savaitę, ir dar su sustojimu Taline, dabar jau skraido tiesiai į Stambulą, ir kasdien, o artimiausiu metu planuojama dar padidinti skrydžių skaičių.

Net jei tuo pačiu reisu atskristum į Stambulą ir grįžtum atgal, valgiaraštis jau būtų kitas. Apskritai „paskraidęs“ maistas antrąkart į orą nekyla. Tad reikia labai tiksliai apskaičiuoti, kiek porcijų maisto pakrauti į vieną ar kitą reisą. Todėl nereikia stebėtis, kad „Turkish DO&CO“ dispečerių padalinio logistikos ekranai ne ką skiriasi nuo matytų atominių elektrinių ar Baltijos jūros navigacijos valdymo pultų.

Galima drąsiai sakyti: jei skridai „Turkish Airlines“, valgei geriausiame ar bent viename geriausių restoranų padangėse. „Skytrax“ pasauliniuose įvertinimuose „Turkish DO&CO“ verslo klasė jau dvejus metus iš eilės pripažįstama geriausia pasaulyje, ekonominė – antroje vietoje, beje, prieš trejetą metų irgi buvo pirmoje. Geriausiais pasaulyje „Turkish DO&CO“ pripažinti ir oro uostų verslo klasės laukimo salių maitinimo kategorijoje.

„Turkish DO&CO“ įsteigta 2007 m., akcijas perpus pasidalijant „DO&CO“, austrų bendrovei, veikiančiai nuo 1981 m., ir „Turkish Airlines“. Bendrovės padalinys Stambule – didžiausias iš devynių Turkijoje. „DO&CO“ dirba dešimtyje šalių trijuose žemynuose.

Bendrovės veiklos sritys – maisto gamybos ir pateikimo ciklas ne tik oro linijoms, bet ir geležinkeliams, dideliems tarptautiniams renginiams, tokiems kaip „Formulės 1“ lenktynės ar Europos futbolo čempionatai.

„DO&CO“ taip pat valdo restoranus, viešbučius. Beje, naujausias – Stambule, restauruojamuose įstabaus grožio rūmuose prie Bosforo kanalo po tiltu tarp Azijos ir Europos.

„DO&CO“ šūkis – „Pirma pažiūrėk į meniu, o po to išsirink aviakompaniją skrydžiui“. Jį verta įsiminti.

BFL

Renovuota viena Vilniaus r. mokykla stovi tuščia – joje neliko mokinių. Bet pastatas renovuotas su ES parama, tad kelerius artimiausius metus negalima keisti jo paskirties, o prižiūrėti ir šildyti reikia. Taip pleškinami mokesčių mokėtojų pinigai, o ataskaitose rodoma, kad mokykla renovuota ir net padidintas jos energinis efektyvumas. Neūkiškumo, gal net korupcijos apraiškų apstu ir 2016 m. biudžeto projekte.

Aušra LĖKA

Ateitis ir vėl atidėta dar vėlesnei ateičiai. Tokia tezė skamba taip pat absurdiškai, kaip ir absurdas, kad 2016-ieji, kurie pagal įvairias projekcijas pagaliau turėjo tapti nebedeficitinio biudžeto metais, tokie nebus, o šie planai ir vėl atidėti ateičiai. Valstybės biudžete, jei bus patvirtintas Vyriausybės parengtas projektas, kitąmet bus netgi 1,7 karto didesnė nei 2015 m. skylė. Burbulas tarp pajamų ir išlaidų ketvirti metai iš eilės pučiasi vis labiau.

Jei privatus verslas investicijas skirstytų taip, kaip Valstybės investicijų programoje, iš karto bankrutuotų. Bet valstybė nebankrutuoja – mokesčių mokėtojai pinigų suneš, o kiek trūks, dar paauginsime skolos kuprą ateinančioms kartoms.

Kuo skiriasi valstybės ir privataus verslo investicijų principai

Mokyklos Vilniaus rajone pavyzdys – tik vienas absurdas. Valstybės investicijų programoje daug kas kelia nuostabą. „Visos investicijos dėliojamos ne pagal prioritetus, dėl kurių politikai būtų sutarę, o toms sritims, kuriose galima gauti ES lėšų“, – stebisi Investuotojų asociacijos valdybos narys, turto valdymo įmonės „INVL Asset Management“ fondų investicijų vadovas Vaidotas Rūkas.

Pavyzdžiui, ankstesnė, ikikrizinė socialdemokratų vyriausybė didžiulę ES lėšų dalį investavo į vandenvalą. Be abejonės, tos investicijos buvo reikalingos, tačiau gal būtų buvę efektyviau jau tada investuoti į šildymo sritį, kas aktualiau tiek žmonių išlaidoms, tiek valstybės importo poreikiui, nes taip buvo galima sumažinti dujų importo apimtis.

Štai kitąmet beveik pusė valstybės investicijų sumos (556 mln. Eur) turėtų tekti transporto sektoriui – keliams, geležinkeliams. Antra pagal planuojamas investicijas sritis – energetiniai projektai (ES parama energijos efektyvumui skatinti, elektros jungtys ir kt.), tam planuojama skirti 181 mln. Eur. Galima pagirti, kad energetinio saugumo proveržį, pradėtą ankstesnės Vyriausybės šiandieninė tęsia: teisingai nusistatė prioritetus, išlaiko tempą ir, panašu, bus įgyvendinti dujų, elektros projektai, kažkiek pasistūmėta šilumos ūkio pokyčių srityje.

Lėšos į transporto ir energetikos projektus sudaro 60 proc. visų valstybės planuojamų investicijų.

Investicijų ekspertas įžvelgia vienintelę sritį, kur matomas politinis sprendimas – krašto apsauga, jai numatytas maždaug trečdaliu didesnis nei 2015 m. finansavimas – 86 mln. Eur.

Kitoms sritims – sveikatos, aplinkos apsaugai, gynybai, valstybės valdymui ir kt. – likę investicijų programos 40 proc. lėšų paskirstyta lygiau: „prabėgama“ pro visas sritis ir visiems numetama po gabaliuką. Tad kai kurie projektai tęsiasi jau 10–15 metų, kasmet jiems skiriant nemenką sumą. Pavyzdžiui, Valstybės saugumo departamento pastato Pilaitėje statyboms, kurios turėjo būti baigtos dar 2007 m., kitąmet vėl planuojama skirti 4,3 mln. Eur., o projekto pabaiga nukelta į 2020 m.

V.Rūkas lygina: „Verslo įmonės, investuotojai projektus vykdo kitaip – nusistato kažkokį protingą laikotarpį ir per jį projektą užbaigia. O analizuojant Valstybės investicijų programą susidaro įspūdis, kad esmė – patekti į šį sąrašą ir pradėti kažką daryti, žinant, kad paskui kasmet išsipeši kažkiek valstybės pinigų, nes projektas jau pradėtas.“

Ekonomistas primena, kad ankstesnė, Andriaus Kubiliaus, Vyriausybė krizės metais ypač trūkstant lėšų, bandė atidėti naujus projektus ir susikoncentruoti užbaigti pradėtus. Ekonomiškai efektyviau imti ir pabaigti pradėtus projektus, bet politikams „vertingiau“ kasmet visiems skyrinėti po truputį. Tai būdinga ir šios Vyriausybės investicijų programai.

Kitas, V.Rūko vertinimu, investicijų programos išskirtinumas – kad regionai sulaukia daugiau dėmesio nei didesni miestai. Jam susidaro įspūdis, kad politikai atiduoda duoklę savo kraštui, regionui, kur yra išrinkti, ir vis prastumia kokį projektą. Jei Valstybės investicijų programa (kaip kad privačiose investicijose į projektus) būtų vertinama taikant kaštų ir naudos analizę, paaiškėtų, ar nutiesti kelią kaime, sutaisyti šaligatvį, kuriuo vaikšto vos dešimtys žmonių, tiek pat efektyvu, kiek sutvarkyti gatvę Vilniuje, kur praeina tūkstančiai žmonių. Suskaičiavus investicijos naudą, tenkantį žmogui, skirtumas būtų iškalbingas.

„Nežinau, ar tai neūkiškumo, ar pataikavimo savo rinkėjams, ar tokios politikos, ar, nedrįsčiau sakyti, bet gal korupcijos pasekmė, bet politikai kryptingai siekia, kad regionai gautų didesnę dalį nei didesni miestai“, –  Valstybės investicijų programą kritikuoja ekonomistas V.Rūkas.

Jis pripažįsta: politikų ir ekonomistų, investuotojų požiūriai gali būti skirtingi, ir tai nėra blogai, nes politikai turi atstovauti savo rinkėjui. Bet jam labai norėtųsi, jog tai, kas Lietuvoje sekasi, būtų stumtelėta į priekį, kad dar labiau sektųsi, ir riboti investicijas į tai, kas nesiseka. Kaip su moksleiviais vyresnėse klasėse: jei kuris nori būti IT specialistas, jam chemijos pradmenis žinoti vertinga, bet dėmesys teskiriamas būsimai specialybei.

„Lygiai taip su regionais: gražiausias aikštes įrengiame kelių šimtų gyventojų miesteliuose, kuriuose bus ta aikštė ar ne, žmonės iš ten vis tiek išvažiuos, nes ne ten verslai, ne ten pinigai, ne ten aukštosios mokyklos ir geros darbo vietos. Jei matome, kad keliuose miestuose ar regionuose tie procesai geresni, padėkime jiems, nes mes konkuruojame ne tarpusavyje – ne Radviliškis su Joniškiu, o Lietuva su Norvegija ar Airija. Tai padarykime, kad Lietuvai būtų geriau“, – argumentuoja V.Rūkas.

Arba universitetų skaičius: visiems kažkiek skiriama lėšų, bet gal geriau turėti vieną ar kelis labai gerus, kad galėtume konkuruoti ir galėtume mokėti tokias algas dėstytojams iš užsienio ar lietuviams, kad jiems nereiktų mokėti pašalpų, kaip ketina daryti Vilniaus universitetas.

Privačiame versle – aksioma: jei investuoji į žlungantį verslą, kuo daugiau įdėsi pinigų, tuo daugiau prarasi. Pavyzdžiui, „Lietuvos jūsų laivininkystė“, kuri gelbėjama valstybei priklausančių įmonių paskolomis. „Kodėl niekas neskaičiavo, ar parama kitai sričiai nebūtų atnešusi didesnės naudos? A.Butkevičiaus Vyriausybės investicijų politikoje nematau kryptingumo, jokios naujos minties, jokių prioritetų, išskyrus išasfaltuoti regionuose gatves ir kelius“, – vertina Investuotojų asociacijos atstovas.

Nustatyti, kas svarbu, reiškia rasti, kas mažiau svarbu

„Net banalu sakyti, bet didžiausia biudžeto formavimo yda – kaip ir visus nepriklausomybės metus, jo deficitas. Ir jis didėja ketveri metai iš eilės. Kai tvirtinami vidutinio laikotarpio planai, biudžeto subalansavimas ir atsakingas žiūrėjimas į finansus vis numatomas ateityje, bet tai niekada neateina, nes vis atsiranda priežasčių – tai ekonominė krizė, tai naujų aktualijų prioritetai“, – konstatuoja Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) viceprezidentas Vytautas Žukauskas.

Jo vertinimu, 2016 m. valstybės biudžeto pajamų rodikliai suplanuoti pagal gana realų Finansų ministerijos parengtą ūkio raidos scenarijų, prognozuojantį 3,2 proc. BVP augimą, 1,4 proc. vidutinę metinę infliaciją, 5,3 proc. vidutinio darbo užmokesčio didėjimą, 8,8 proc. nedarbo lygį.

Panašios ir kitų institucijų BVP augimo prognozės (Lietuvos banko – 3,2, Europos Komisijos – 3,3, SEB – 2,8 proc.). Tiesa, prognozių tendencijos optimizmo nekelia: pernai gruodį Lietuvos bankas prognozavo, kad BVP 2015 m. augs 3,1 proc., o iki rugsėjo prognozė susmego iki 1,6 proc. Sumažinta ir kitų metų BVP augimo prognozė (nuo 3,4 iki 3,2 proc.). Tad LLRI kelia klausimą: ar realistiška 2016 m. tikėtis dvigubai spartesnio nei šiemet BVP augimo?

Lietuvos bankas kitais metais prognozuoja ir lėtesnį, nei įkalkuliuota į biudžeto projektą, darbo užmokesčio didėjimą (4,9 proc.), aukštesnį nedarbo lygį (9,1 proc.).

Nors šiemet per aštuonis mėnesius gyventojų pajamų mokesčio į valstybės biudžetą surinkta 7,5 mln. Eur (3,2 proc.) daugiau, nei buvo planuota, tačiau 14 mln. Eur (5,4 proc.) mažiau nei per tą patį laikotarpį pernai.

LLRI vertinimu, sparčiai didinant minimalų atlyginimą dalis įmonių, neišgalinčių jo mokėti, renkasi pasitraukti į šešėlį. 2016 m. minimalią algą dar padidinus nuo 300 iki 350 Eur egzistuoja tikimybė, kad planuojamos pajamos iš gyventojų pajamų mokesčio nebus surinktos.

Be to, LLRI atkreipia dėmesį, kad ankstesnėse ekonominio augimo prognozėse buvo numatytas daug spartesnis eksporto rinkų augimas, kurį turėjo lemti įsibėgėjusi ES ekonomika. Tačiau jau pirmąjį 2015 m. ketvirtį lietuviškos produkcijos paklausa sumažėjo ir ES šalyse. Mažėjant Lietuvos gamybos sektoriaus investicijoms į ilgalaikį turtą ir didėjant vienetinėms darbo sąnaudoms gamybos sektoriuje tai gali varžyti eksporto rinkoms dirbančių gamybos sektorių potencialą.

Vis dėlto pajamų planas, palyginti su išlaidų, netgi labai realus. „Išlaidos didės sparčiau nei ekonomika ir kainų augimas, o tai reiškia, kad viešasis sektorius ir toliau kainuos brangiau ir brangs daugiau nei Finansų ministerijos prognozuojamas bendras kainų augimas (1,4 proc.)“, – ką iš tikrųjų reiškia išlaidų didėjimas, aiškina LLRI ekspertas V.Žukauskas.

Valstybės biudžeto pajamos, palyginti su 2015 m., netgi mažėja (tiesa, nedaug, 75 mln., 0,9 proc.), o štai išlaidos pučiasi 171 mln. Eur, 2,1 proc. Apie 70 proc. išlaidų padidėjimo (ir apie 38 proc. valstybės biudžeto deficito) sudaro išlaidos krašto apsaugos finansavimui didinti, pabėgėliams primti ir kultūros, meno, socialinių darbuotojų darbo užmokesčiui kelti.

„Tai rodo, kad valdantieji apsibrėžę prioritetus – krašto apsaugą, pabėgėlių priėmimą, viešojo sektoriaus atlyginimų didinimą. Tačiau tikras prioritetų identifikavimas – ne rasti, kur dar išleisti lėšų, bet pasakyti, kas nėra prioritetas ir kur galima išleisti jų dar  mažiau, jas perskirstyti, kad bendros išlaidos nedidėtų, ypač kai neauga pajamos. Kai prioritetai virsta didesnėmis išlaidomis, tai nėra nei tikrasis

prioritetų nustatymas, nei atsakingas požiūris į valstybės finansus“, – pabrėžia V.Žukauskas.

Beje, didžiąją dalį pabėgėlių priėmimo išlaidų padengs ES, tik ne avansu, o už atliktus darbus, tad, tikėtina, šiai sričiai skirti pinigai netrukus sugrįš į valstybės biudžetą.

Žinoma, kaip pastebi LLRI viceprezidentas, galima sakyti, kad mūsų biudžeto 2016 m. deficitas – 1,3 proc. BVP – nėra toks tragiškas kaip Graikijos. Bet jei yra ekonominis ciklas, kažkada po deficitinio turėtų būti ir perteklinis biudžetas, kad pradėtume iš esmės mažinti valstybės skolą. Tačiau Lietuvoje visą nepriklausomybės laikotarpį biudžetas – visuomet deficitinis.

Deficitinis (95,5 mln. Eur) numatomas ir „Sodros“ biudžeto projektas, nors pernai tikinta, kad 2016 m. pajamos ir išlaidos pagaliau sutaps.

Tiesa, Vyriausybė giriasi, kad kitąmet skolinsis apie 1,6 mlrd. Eur, arba beveik perpus mažiau nei šiemet. Bet jei planuojame išleisti daugiau, nei gauti pajamų, tai tereiškia, kad kitąmet tiesiog nesueina terminai grąžinti kokią ankstesnę skolą. O valstybės skola kitų metų pabaigoje sudarys apie 15,8 mlrd. Eur, arba 40,8 proc. BVP.

Valstybės kontrolė jau įspėjo: planuojamas  valdžios sektoriaus deficitas per didelis, galintis kelti valdžios finansų ilgalaikio tvarumo riziką. Šiemet Lietuvai pirmąkart teks atlaikyti ir biudžeto projekto testą Europos Komisijoje (EK): EK jau trečius metus vertina, ar euro zonos šalių biudžeto projektai nekelia grėsmės jų finansiniam stabilumui. Nors Komisijai nesuteikta teisės vetuoti valstybių narių biudžeto projektus, išimtiniais atvejais, kai EK biudžeto plano projekte nustato itin rimtus Stabilumo ir augimo pakto nustatytų biudžeto politikos įpareigojimų nevykdymo atvejus, ji, pateikdama savo nuomonę dėl biudžeto plano projekto, gali paprašyti jį persvarstyti.

Beje, ką tik EK paskelbtoje ataskaitoje dėl mokesčių reformų nurodyta, kad Lietuvoje vis dar didelis skirtumas tarp realiai surenkamo ir galimo surinkti PVM, o mokesčių našta darbo jėgai yra mažintina.

Tačiau Vyriausybė kartu su biudžeto projektu siūlo kitokius mokesčių pakeitimus – visų pirma kelti akcizus. Tačiau dėl šildymui naudojamų dujų apmokestinimo akcizu gali padidėti centralizuotai tiekiamos šilumos kaina. LLRI vertinimu, akcizų didinimas skatintų vartotojus rinktis nelegalias prekes, o tai turėtų neigiamų pasekmių ir gyventojų sveikatai, ir šešėlinei ekonomikai, žinoma, ir biudžeto pajamoms.

Estija – kaip amžinas priekaištas

Galų gale Lietuvos Vyriausybei nebūtų taip sunku teisinti deficito didėjimo užgriuvusiais naujais prioritetais stiprinti šalies saugumą, priimti pabėgėlius, jei ne estai. „Estija taip pat turi ir gynybos, ir kitų prioritetų. Bet estai randa, kur sumažinti išlaidas“, – pastebi V.Žukauskas.

Štai Estijoje biudžetas pristatytas kartu su 750 valstybės tarnautojų atleidimo projektu, nes juk gyventojų mažėja, tad turėtų mažėti ir viešasis sektorius. Bet tik ne Lietuvoje. Tokių planų A.Butkevičiaus Vyriausybė nepateikė.

Estijoje taip pat didinamas darbo užmokestis viešojo sektoriaus darbuotojams, bet derinant su valstybės tarnybos efektyvinimu. Mūsų šiauriniai kaimynai didins gydytojų, slaugių, socialinių darbuotojų atlyginimus, tačiau mažindami administracinį aparatą.

Estija kitais metais planuoja vos 0,1 proc. BVP (arba 20 mln. Eur) šalies biudžeto deficitą, ir tai remdamasi nuosaikesne ekonominio augimo prognoze (2,6 proc.), nei prognozuoja EK (3 proc.). Beje, šiais metais estai prognozavo 0,5 proc. (100 mln. Eur) deficitą, tačiau šiuo metu biudžeto pajamos viršija išlaidas.

Lietuvoje tokių stebuklų nėra nutikę – mūsų politinis klimatas tinka tik išlaidų derliams. Viešasis sektorius vis pampsta ir brangsta, net aptarnaudamas vis mažesnį skaičių gyventojų. Tačiau ar kas pastebėjo, kad būtų pagerėjusi viešųjų paslaugų kokybė?

„Net sunku prisiminti, kada pastarąjį kartą rimtai mėginta sumažinti valdžios aparatą. Gedimino Vagnoriaus antro premjeravimo metu iškelta idėja sumažinti ministerijų aparatą 30 proc., bet iš to nieko neišėjo. Tad pavydu žiūrėti, kai esant tokiai nelengvai ekonominei situacijai estai planuoja mažinti valdininkų skaičių. Svarbu ir tai, kad estai netaiko lygiavos principo: kurios ministerijos buvo reformuotos, tos darbo vietų skaičių išsaugos, o kitos bus priverstos reformuotis“, – Estiją pavyzdžiu A.Butkevičiui rodo SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda.

Jis pripažįsta, kad tartum ir galime rasti priežasčių bei išlygų, kurios Lietuvai neleidžia artėti prie subalansuoto biudžeto, net jei kitąmet nebūtų rinkimų. Jo nuomone, dabar pats tinkamiausias metas didinti minimalią algą (tik neperlenkiant lazdos) ir neapmokestinamąjį pajamų dydį, gal net labiau, nei siūloma, nes vidaus rinka dabar tampa lemiamu Lietuvos ekonomikos augimo veiksniu ir bet kokios į tai nukreiptos priemonės atsiperka per mokesčius.

Pensijos irgi turi būti kompensuojamos, gynybos išlaidos didinamos – šie ir kiti įsipareigojimai niekur nedingsta, kaip ir visos kitos išlaidos. „Tačiau jos priimamos kaip konstanta, į kurią negalima kėsintis. Kaip rodo Estijos pavyzdys, į ją galima kėsintis ir to sąskaita padidinti kitų sričių finansavimą. Bet tam reikia turėti tikslą ir politinės valios“, – lygina G.Nausėda.

Beje, pasak ekonomisto, rezervų yra ne tik mažinant valdininkų, pavyzdžiui, viešuosiuose pirkimuose jų dar daugiau. „Bet visi sako: taip buvo visada ir taip bus“, – susitaikymą su viešųjų pinigų išlaidavimu primena G.Nausėda.

LLRI viceprezidentas V.Žukauskas esminių permainų irgi neįžvelgia: „Valstybės finansų padėtis – slogi. Valdantieji nepadarė jokių viešojo sektoriaus – nei švietimo, nei sveikatos apsaugos, nei valdininkijos reformų, kurios leistų mažinti deficitą. Vis atsiranda naujų prioritetų, kuriems metame pinigus, ir biudžeto išlaidos išsipučia, nes kitur jos nesumažinamos.“

Dabar teisinamasi, kad sumažėjo ES lėšų, todėl deficitas didėja. Tačiau, kaip pabrėžia V.Žukauskas, mums jau reikia mokytis gyventi nedotuojamiems Vakarų valstybių. Negalime savo viešųjų finansų tvarumo statyti ant finansinių srautų, kurie nėra mūsų uždirbti.

Juo labiau 2020 m., pasibaigus šiam septynerių metų finansavimo laikotarpiui, ES lėšų gausime dar mažiau. Ar tam rengiamės?

„Apie kokį ilgalaikį strateginį politikų mąstymą galima kalbėti, jei net trumpalaikį sunku įžvelgti, kai matai, kad politikas rūpinasi pramušti daugiau pinigų ten, kur yra išrinktas, o ne kur būtų efektyviausia visai valstybei. Nėra jokio strateginio mąstymo, kuris buvo šiek tiek pasireiškęs dirbant A.Kubiliaus Vyriausybei, dabar – žingsnis atgal“, – diagnozuoja Investuotojų asociacijos valdybos narys V.Rūkas.

Tad renovuotų, bet tuščių mokyklų bus ir daugiau. Viešasis sektorius brangs, o pinigų biudžete vis trūks. Bent jau kol kas – jokių prošvaisčių, kad kas keistųsi.

Petro Malūko nuotr.

Tarp dviejų piliakalnių akmenimis grįstu keliuku užvinguriavus ant kalno, nuo kurio atsiveria Nemuno vaga, prie Vytauto paminklo, nepajudinamai čia stovėjusio net sovietinės okupacijos metais, mus sutinka Veliuonos krivis. Iš tikrųjų – tai miestelio veterinaras. Bet nemažos dalies veliuoniškių šiandienoje gali užčiuopti šlovingos miestelio praeities giją.

Aušra LĖKA

Eilinės savaitės dienos vidudienį miestelio pagrindinėje aikštėje – vienas kitas turistas, bandantis į vieną kadrą įtalpinti milijono vertą vaizdą – Nemuno slėnį. Pasilipusi ant kopėtėlių moteris laisto nuo stulpų svyrančias raudonas pelargonijas iščiustytoje, trinkelėmis grįstoje aikštėje su Vytautu vidury. Dar dažais kvepiantys bažnyčios bokštai, iš kurių atsiveria piliakalnių nusagstytos Veliuonos apylinkės. Motelis, ko gero, šiandien svečių neturi, tad uždaryta ir jo kavinukė. Bet už šimto metrų užeiti kviečia kita. Iš „Redos kirpyklos“, beje, vienos iš trijų Veliuonoje, išėjusi mergina kirpimo madingumu galėtų varžytis su geriausiais sostinės salonais.

Prie dvarvietės vyriškis grėbia dangų remiančių labai retų Lietuvoje tulpmedžių tikrai tulpės formos lapus. Ką tik iš gimnazijos pabirę pradinukai mostaguoja rankomis, bandydami patekti į fotografo objektyvo akiratį, o grupelė vyresniųjų traškina bulvių traškučius ant piliakalnio, mėgaudamiesi gal jau paskutiniais rudens saulės spinduliais.

„Skaistute, ar čia vištos krūtinėlė?“ – tikslinasi su vienos iš dviejų maisto parduotuvių pardavėja vyriškis. O ūkinių prekių parduotuvėje tuštoka – pardavėja aiškina, kad algų dienomis žmonių daugiau.

Parduotuvių Veliuonoje net šešios: dvi maisto, ūkinių prekių, gėlių ir dvi drabužių (viena iš jų – dėvėtų). Į vieną, įsikūrusią tarsi iš vaikiškos knygelės rausvame namelyje, kaip korys prilipusiame ant stataus šlaito, viena po kitos moterys užsuka garantuotai ieškodamos ne vaidilučių apdarų.

Bet nevertėtų trinti akių manant, kad vaidenasi, pamačius po Veliuonos dvaro parką oriai vaikštinėjančias išsipusčiusias skrybėlėtas po­nias, o tarp ant piliakalnio traškučius traškinančių gimnazisčių gali būti ir kokios trys vaidilutės – vietiniai nevengia persikūnyti į savo pirmtakus.

Nenuostabu: Veliuona – ne koks eilinis taškas žemėlapyje, nors šiandien miestelį namais vadina tik apie 800 veliuoniškių. Veliuona – vienas svarbiausių Lietuvos istorijoje vietovardžių. Ne­iš­sen­kan­tys kūrybingumo ir patriotizmo syvai ugdo kar­tą po kartos, tad išskirtiniai žmonės čia gyveno ir prieš šimtą ar kelis šimtus metų, ir šių dienų veliuoniškiai smarkiai skiriasi nuo statistinio Lietuvos miestelio gyventojo pagal profesionalių ar mėgėjiškų menininkų ir istorijos gerbėjų koncentraciją.

Vytauto pergalė prieš kryžiuočius ir prieš sovietus

Veliuona, anksčiau vadinta Junigeda, lyg Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto skydas, sustabdęs  kryžiuočius. Jo garbei miestelio centrinėje aikštėje 1930 m. pastatytas paminklas. Bet Vytautas Veliuonoje nugalėjo ne tik kryžiuočius. Stebėtina, bet visą sovietų okupacijos laikotarpį jis nepajudinamai rūsčiu žvilgsniu stebėjo tuomet čia buvusį Petro Cvirkos kolchozo centrą.

„Kas mane labiausiai jaudina per šimtmečių Veliuonos istoriją – kad veliuoniškiai ir tais sunkiais sovietinės okupacijos laikais išlaikė istorinius paminklus, nenugriovė Vytauto, Gedimino paminklų, aukuro, nepastatė jokių sovietinių stabų. Gatvių pavadinimo nepakeitė nė vieno – visada čia buvo ir Gedimino, ir Vytauto gatvės. Vieną naują buvo pavadinę Komjaunimo. Bet mokyklos kraštotyrininkai draugavo su kolegomis Latvijoje ir Estijoje, tad įšnekinome tos gatvės pavadinimą pakeisti į Draugystės – taip ji vadinasi lig šiol. Kitur rezistentus, kovotojus už nepriklausomybę į griovius vertė, o pas mus, jei sovietų valdžia neleido laidoti katalikų kapinėse, veliuoniškiai palaidodavo evangelikų“, – pasakoja Veliuonos metraštininkas, kas ketvirtą dabartinį veliuoniškį lietuvių kalbos ir literatūros mokęs dabar jau 86-erių Stasys Liut­vi­na­vi­čius. Mokytojas net kvatoja prisiminęs, kaip bandyta įrodinėti, kad Vytautas trukdo automobilių eismui, bet miestelėnai bendromis pastangomis užginčijo, kad jiems jis nekliudo.

S.Liutvinavičius – ne prigimtinis veliuoniškis, bet nuo 1954 m. čia mokytojavęs, garsėja ir kaip geriausias Veliuonos gidas, jam suteikta aukščiausios kategorijos gido kvalifikacija. Bet dabar sako privengiantis tai daryti, sutinka tik ypatingais atvejais. Mat pasakodavęs apie Veliuoną už ačiū, niekad neimdavęs pinigų, nebent dėkingi ekskursantai kokį suvenyrą ar knygutę padovanodavę. „Dabar yra mokamų gidų, nenoriu iš kitų duonos atimti“, – sako S.Liutvinavičius.

Ekskursantus jis sutinka savo kūrybos eilėraščiu apie Veliuoną („Kur žvelgsi, istorija glūdi aplinkui“, – deklamuoja). Veliuonai skirta, galima sakyti, visos 11 mokytojo knygų – ne tik pasakojimai apie miestelį, bet ir poezija. Mokytojas turi savo maršrutą, bet atsižvelgia ir į ekskursantų pageidavimus.

Jaunimui rūpi lipti į piliakalnius (171 laiptelis į Pilies kalną!). Vyresni labiau domisi istorine pra­eitimi, juk dar 1291 m. pirmą kartą istoriniuo­se analuose paminėta Junigedos, vėliau Veliuonos pilis, daugiau kaip 250 metų čia buvo svarbiausias forpostas, saugojęs nuo kryžiuočių. Ligi šiol pasakojamas mitas, kad čia žuvo didysis kunigaikštis Gediminas, ant piliakalnio yra paminklas jam. Bet, šypsosi vaikščiojančia Ve­liuo­nos enciklopedija vadinamas S.Liut­vi­na­vi­čius, jei čia jis žuvo, kaip po to dar dvejus metus dalyvavo įvairiuose įvykiuose? Dabar manoma, kad Veliuonoje žuvo svarbi istorinė asmenybė, tik neaišku kuri.

Diskusijų kyla ir dėl to, kas yra veliuoniškiai – žemaičiai ar aukštaičiai. Istoriniuose raštuose likę įrašai, kad Vytautas užrašęs Veliuoną iki pat Seredžiaus žemaičiams. Bet lietuvių etnografai ir istorikai sako, kad veliuoniškiai – Vakarų aukštaičiai. „Žemaičių šnektos mes nė nesuprantame“, – garantuoja S.Liutvinavičius, žemaitiškai pasakydamas frazes, kurios aukštaičio ausiai skamba nelabai padoriai, ir pamatęs nuostabą ilgai nelaukdamas „išverčia“. Šmaikštusis gidas tokių juokų, mįslių ar šaradų žino daugybę ir jomis paįvairina savo ekskursijas.

Daug versijų, ir nuo ko kilo Veliuonos vardas – velnio, vėlės, o gal Vilniaus. Au­torite­tin­giau­sias vietos istorijos žinovas S.Liutvinavičius pasakoja, kad Veliuonės – mirusiųjų deivės – vardas kilęs nuo „vėlės“. Bet dabar istorikas Alfredas Bumblauskas tikina, kad Veliuonos vardas kilęs iš žodžio „vėliava“.

Veliuonos istorija traukia tikrai nemažai turistų, keliaujančių gražiuoju panemunės keliu, ar atvykstančių į tradicines čia rengiamas šventes. Bet pagal Veliuonos svarbą Lietuvos istorijai ji verta dar didesnės traukos ir pati kalta, kad ją prarado, – taip mano paveliuonėje gyvenantis žalvario dirbinių kūrėjas Rimantas Ordinas.

Štai Kernavė padarė archeologijos šventę tradicinę ir dabar kasmet į ją susirenka minios. Seredžiuje (tai 10 km nuo Veliuonos) irgi buvo surengta tokia šventė – laivai plukdė žmones, lėktuvai skraidė virš piliakalnių. „Jei būtume toliau tokias šventes tęsę, šiandien Veliuona bū­tų kaip Kernavė“, – veliuoniškiui apmaudu dėl pralaimėtos konkurencijos.

Vietos syvai augina kūrėjus, o ne verslininkus

S.Liutvinavičius pasakoja, kad ekskursantai į Veliuoną  atvažiuoja ne tik dėl ypatingos istorinės vietos. Važiuoja pažiūrėti gamtos unikumų: Veliuonos dvaro parke auga įstabaus grožio du gigantiški šimtamečiai ir du jauni tulpmedžiai, kasmet du mėnesius apsipilantys geltonais žiedais, taip pat dar 21 rūšies retų medžių.

O literatūros mėgėjai žymiausio Veliuonos gido prašo daugiau papasakoti apie čia gyvenusius Juškas – kalbininką Joną ir tautosakos tyrinėtoją Antaną, apie Petrą Cvirką.

„P.Cvirka kaip rašytojas – klasikas, bet asmeniniame gyvenime jis nusikalto valstybei – susidėjo su komunistais, NKVD. Tačiau ne jis vienas tarp klasikų turėjo nuodėmių. Bet veliuoniškiai P.Cvirką gerbia už tai, kad jis ne vieną kraštietį apgynė nuo tremties. Anuometis valsčiaus viršaitis taip pat kreipėsi į jį užtarimo ir nebuvo ištremtas“, – pasakoja S.Liutvinavičius, pridurdamas, kad pradėjus griauti sovietinės okupacijos metų paminklus pats važiavęs į Rašytojų sąjungą prašyti – jei griaus P.Cvirką Vilniuje, atiduoti Veliuonai, nes čia žmonės ras kur jį pastatyti. Bet paskui P.Cvirka taip ir liko Vilniuje stovėti.

Veliuonoje tebėra P.Cvirkos gatvė, o jo gimtuosiuose Klangiuose tebeveikia jo muziejus, tradiciniuose Novelės vakaruose skelbiami P.Cvirkos premijos laureatai.

Beje, Veliuona turi netgi ne vieną savo premiją: rašytojo Gasparo Aleksos („Ir jis – mano mokinys“, – didžiuojasi S.Liutvinavičius) ir jo žmonos, taip pat rašytojos, Violetos Šoblinskaitės-Aleksos iniciatyva Veliuonoje atidarytas „ArsTerra“ muziejus su veliuoniškio dailininko ir rašytojo Šarūno Šimulyno ekspozicija, imta teik­ti jo vardo premija keliaplaniams kūrėjams.

Jei jau prašnekome apie muziejus, tai, be minėtų „ArsTerra“ ir P.Cvirkos, Veliuonoje jų yra dar du. Dvare prisiglaudęs Veliuonos krašto istorijos muziejus. Kanadoje gyvenanti 83-ejų dvaro paveldėtoja Olga Vakselytė-Larson, iki dešimties metų augusi Lietuvoje,  kasmet čia atvyksta, dalyvauja miestelio renginiuose. Vienu gražiausių klasicizmo laikotarpio medinių ponų namų laiko­mas dvaras su Vytauto laikus menančiais skliau­tiniais rūsiais šiandien lankytojus kviečia apžiūrėti dar vienos Veliuonos įžymybės – čia apie 1925 m. fotoateljė įsirengusio ir didžiulį to meto miestelio bei miestelėnų nuotraukų archyvą palikusio Antano Mickaus nuotraukų, P.Cvir­kos klasės (čia veikė mokykla, kurią baigė ne vienas veliuoniškis), ponų kambario fragmento.

Dar viena trauka – gyvasis „eksponatas“, garsioji vietos audėja Pranciška Ramonienė, ne tik kukliai kamputyje audžianti nuostabius raštus, bet ir muziejaus lankytojus to pamokanti.

Po poros metų, pasibaigus sutarčiai su dvaro šeimininke, muziejus planuoja keltis į savivaldybės nupirktą senąjį paštą. Tiesa, kol kas jis prašyte prašosi nemažų investicijų.

Dar vienas Veliuonos muziejus – gimnazijoje veikiantis brolių Juškų – taip pat gali pasigirti vertingais eksponatais.

„Veliuonoje net turėjome žurnalo „Bičiulis“ redakciją. Neįgaliesiems skirto žurnalo redaktoriai buvo rašytojai G.Aleksa ir V.Šoblinskaitė-Aleksa. Retas dalykas, kad tokiame nedideliame miestelyje būtų nacionalinio leidinio redakcija“, – dar vieną Veliuonos kultūrinę liniją brūkšteli S.Liutvinavičius.

Veliuonos syvai akivaizdžiai palankesni menininkams, nes didelių verslo magnatų tarp veliuoniškių nėra. Be smulkiojo verslo – parduotuvikių, kirpyklų ar smulkių ūkininkų, penktadieniais į turgelį atvežančių kas medaus, kas kiaušinių, kas tortų (yra keletas gabių kepėjų), Veliuonoje vienintelė stambesnė Jono Ju­re­vi­čiaus žemės ūkio technikos remonto ir dalių įmo­nė, garsėjanti tuo, kad sugeba ištekinti detales, kurių kitur neįpirksi, tad klientų sulaukianti ne tik iš kaimyninių vietovių.

O štai menininkų sąrašas ilgas. Mokytojas S.Liutvinavičius skaičiuoja ne tik savo 11 knygų, bet ir mokinių knygas: G.Aleksa išleidęs gal trylika, o kitas buvęs jo mokinys, prieš 15 metų į Pietų Korėją iškeliavęs ir dzenbudistų vienuoliu tapęs buvęs aktorius, teatro režisierius Kęstutis Marčiulynas, savo knygą net dedikavęs savo veliuoniškiui mokytojui.

Žymiausia tarp plunksnos brolių garbingų premijų pelniusi V.Šoblinskaitė-Aleksa. Ve­liuo­na – ir grafiko Juozo Žuko, tekstilininkės Iza­be­los Antinienės-Nilson, žalvario dirbinių meistro R.Or­dino namai. Neseniai amžinybėn veliuoniškiai palydėjo juodosios keramikos meistrę An­ge­lę Orlovskytę.

O saviveiklinių aktorių, šokėjų, dainininkų čia vos ne kas koks aštuntas devintas miestelio gy­ven­tojas. Pagrindinis, elitinis meno saviveiklos kolektyvas – „Veliuonietis“, kurio šokėjai ir dainininkai keliauja po pasaulį, reprezentuodami Lietuvos folklorą. Jo vadovė Adelė Baublienė pasakoja, kad dabartiniame kolektyve – jau trečioji veliuoniškių karta, nes jis jau skaičiuoja

51-us metus. Nuo „Veliuoniečio“ prasidėjo ir dabar tradicinės Veliuonos kadrilio šventės.

Veliuonoje veikia sportinių šokių studija, kuriasi muzikinė studija, laikinai nėra jaunimo muzikos grupės, mat jaunimas mokyklą baigė ir išvažiavo. O veliuoniškės moterys šoka ir istorinius – viduramžių, gotikos, XIX a. pradžios, kai Veliuona garsėjo dvaru, šokius, ir lanko moderniosios zumbos pamokas.

Veliuonoje senos saviveiklinio teatro tradicijos. Vietos artistai net buvo parengę turistams valandos trukmės kostiuminę atrakciją. Ben­druo­menės pirmininkas veterinarijos gydytojas (dar ir vietos aktorius bei dainininkas) Naglis Ma­čėnas buvo krivis. Veliuoniškiai įsigijo drabužius, pagamintus pagal autentišką ano meto kunigaikščių ir kryžiuočių aprangą, pasidabindavo veliuoniškio R.Ordino sukurtais pagal senovinius pavyzdžius diržais, segėmis.

„Vaidindavome scenas, kai kryžiuočių pa­siuntiniai atsiuntė laišką didžiajam kunigaikščiui Gediminui ir jis su kriviu diskutuoja apie krikščionybę. Užkurdavome aukurą, sustatydavom turistus ratu, siųsdavome kaušą midaus ar alaus. Pašokdavo vaidilutės, Veliuonos senovinių šokių kolektyvas“, – pasakoja „krivis“ N.Mačėnas.

Tiesa, šiemet turistams tokios atrakcijos nebesiūlė, mat ištiko vaidilučių kartų kaita: daug jų baigė mokyklą, išvažiavo. Užtat prie dvaro mokiniai kas antri metai tebevaidina A.Juškos „Svodbinę rėdą veliuonyčių lietuvių“.

Nuo mažens veliuoniškiai mokosi pažinti savo tėviškės istoriją: kultūros centras kartu su mokykla rengia gyvosios istorijos pamokas, kviečiasi istorikų, archeologų, kurie tyrinėjo Ve­liuo­nos istoriją, čia veikia vaikų kraštotyros bū­relis.

Dvylikti metai Veliuonos kultūros centrui vadovaujanti Irma Svetlauskienė, beje, ir senovinių šokių kolektyvo vadovė bei šokėja, pasišovusi ir toliau kurti teatralizuotas edukacines programas, kuriose atskleidžiama miestelio istorija įvairiomis epochomis. Tai malonumas ir vietos gyventojams, ir turistams, mat jie nori gyvo paveikslo, nori pajusti ano laiko dvasią, dalyvauti to laikmečio įvykių ir tradicijų teatralizuotose rekonstrukcijose.

„Šių vietų istorinė aura ir nuostabi gamta prideda įkvėpimo“, – pripažįsta ir paveliuoniškis žalvario meistras R.Ordinas. Jam kaip reta tinka kurti tokioje istorinėje vietoje, mat didžioji dalis jo kūrybos remiasi senovės baltų menu. „Pagonybė čia visur šalia tavęs, tik reikia atsimerkti ir iš ausų kamštukus išsiimti“, – sako menininkas.

Jis pasakoja, kad senovės menas jį patraukė labai giliomis savo prasmėmis. Sutartinės ar drabužiai – kiekviena detalė turėjo prasmę. Audžiant kiekviena nytis kažką reiškė – yra skaičių, yra ornamentų, yra spalvų kalba. Pa­puo­ša­luose taip pat visur buvo gili prasmė.

Daugiausia R.Ordinas kuria pagal archeologų surastus senovinius dirbinius. Iš šimtų pavyzdžių jis atsirenka, kurie labiau tiktų šiam laikui, nes sunkiai įsivaizduoja šiandien ant moters kaklo senovinį antkaklį.

Menininko įsitikinimu, Lietuva – žalvario, o ne gintaro šalis. Tad dauguma jo darbų – su žalvariu. Meistras kuria ne tik papuošalus, senovinių kostiumų diržus, kitą atributiką, bet ir apeiginius ragus, žalvariu apkaustytus peilius ar skeltuvus iš žaliai rusvo titnago, rasto Nemuno dugne. Tokiais senovėje ugnį įskeldavo, bet ir šiais laikais jie gali praversti laužui įkurti.

O Nemune šiemet atsivėrė ištisi lobiai – daug metų jis nebuvo tiek nuslūgęs. „Skaičiau, kad Molėtuose daug bedarbių: jei žinotų, kad iš vandens ištrauktas senas ąžuolas turi sidabro kainą, visi bristų į ežerus“, – šypsosi meistras, rodydamas, kokie dailūs peilių kotai išeina iš tokio šimtmečius po vandeniu išbuvusio medžio.

R.Ordinas sako, kad dabar jo gyvenimas – ištisa šventė: „Ir todėl, kad į šventes su savo dirbiniais nuolat važinėju, ir todėl, kad darbas – šventė.“ Jis pragyvena tik iš kūrybos. Bandė ūkininkauti – augino 20 ožkų, dar triušių, kiaulių, vištų, karvių, bet nesėkmingai. Tad susikoncentravo į tai, ką geriausiai moka. Daug etnografinių an­samblių pasipuošę jo darbais, daug jų iškeliavę į Lon­doną, Ameriką, Australiją, Maskvą, Pe­ter­bur­gą. Tiesa, užsieniečiai turistai Trakuose ar Klai­pėdoje, atplaukę kruiziniais laivais, žalvario dar neatradę, jo vertės nesupranta: jei gidas nepaaiškina, klausia – „China“?

R.Ordinas meno dalykų kokioje aukštojoje mokykloje nesimokė, patirties, įkvėpimo semiasi iš archeologijos ir ornamentikos knygų, iš gamtos. Netoli žmonos tėviškės nusipirkę sodybą Ordinai apsodino ją berželiais, dabar virtusiais tikru mišku. Paukšteliai čiulba, kregždutės net į dirbtuvę įskrenda, žvėrys į kiemą užsuka. Žiemą kartais ištisą mėnesį nė vienas žmogus keliu nepraeina.

R.Ordinas pasakoja, kad aplink sodybos tuščios. Bet nėra taip, kad nelikus jų senųjų gyventojų niekas nenorėtų jų pirkti. Jei tik kam pavyksta susitvarkyti dokumentus, iš karto parduoda, bet tų dokumentų reikia tiek, kad nepaneši. „Čia – antibiurokratinis amuletas“, – juokiasi R.Ordinas, ne tik žodžiais, bet ir kūryba nevengiantis kritikuoti valdžios blogybių.

Mūšiai XIV amžiuje ir dabar

R.Ordinas grąžina į realybę, kad nepasirodytų, jog Veliuona – kažkokia idilės sala, saldi kaip kažkada populiarūs saldainiai „Veliuona“, ir jokių mūšių čia nevyko nuo pat Vytauto laikų, o žmonės čia – lyg būtų ne lietuviai, nesipyktų, nepavydėtų kitam. Vyksta mūšių ir dabar, tik ne tokių geopolitiškai svarbių kaip Gedimino ar Vytauto laikais. Tiesa, kaip ir nemaža dalis Veliuonos šiandienos, jie taip pat susiję su istorinėmis miestelio šaknimis.

R.Ordinas buvo vienas iniciatorių, kad Veliuonoje iškiltų skulptūra Velionai, senovės lietuvių deivei – vėlių globėjai. Jis lig šiol saugo laikraščius su straipsniais, kuriuose gąsdinta: jei ją pastatys, ne tik pagoniškos deivės garbinimu sumenkins katalikybę, bet ir puls važiuoti prie mirties deivės žudytis savižudžiai iš visos Lietuvos, išplis kraujo apeigos. Susibūrė grupė veliuoniškių, ir ne tik, kurie bandė užkirsti kelią jo iniciatyvai. Skulptūra iškilo, košmariškos pranašystės neišsipildė.

Kitus už Veliuonos ribų nuskambėjusius ne­ramumus įžiebė kivirčas irgi su istorizmo aspektu. Danas Johnas Nilsonas (dabar jau amžiną at­ilsį, mirė prieš keletą metų) nusižiūrėjo nuniokotą, daug metų iš rankų į rankas ėjusį senosios tarpukario mokyklos pastatą, bet nuostabioje vietoje, prie pat piliakalnio. Danas su žmona latve dailininke Izabela Antiniene-Nilson namą nusipirko, prikėlė naujam gyvenimui, įkūrė meno centrą, kuriame rinkdavosi poetai, menininkai. Danas filantropas paremdavo ir kitus miestelio projektus, renginius.

Bet, žinoma, senoji mokykla nuo kiekvieno norinčio ją pamatyti buvo atskirta tvora, pretenzijų turėjo ir paveldo sergėtojai. Net dano remiamas miestelio šventes kai kas apkaltino turint piktų kėslų – tyčia girdant žmones, kad kitą rytą mišias pramiegotų.

Dviprasmiškų minčių kelia ir tai, kad apie 800 gyventojų miestelis turi net dvi bendruomenes. Atsakymo į klausimą, ar dėl to, kad čia tokie aktyvūs gyventojai, ar kad vienoje bendruomenėje neišsitenka priešingos nuomonės, dar tik antri metai vienai jų – Veliuonos krašto bendruomenei vadovaujantis N.Mačėnas bando išvengti, sakydamas, kad bendruomenių Ve­liuo­noje yra kelios: dar ir mokyklos „Ve­liuonėlė“, Šeimų laisvalaikio klubas, veliuoniečių sambūris „Junigeda“, politinių kalinių ir tremtinių vaikus, anūkus vienijantys „Likimo vaikai“, asociacija „Veliuoniečio kadrilis“, Lietuvai pagražinti draugijos skyrius.

Vis dėlto N.Mačėnas pripažįsta, kad tarp dviejų pagrindinių bendruomenių yra šiokia tokia trintis, nors jis asmeniškai su visais bendraujantis draugiškai, su kitos bendruomenės pirmininku Daliumi Aleksandravičiumi – taip pat, juolab abiejų vaikai į vieną klasę eina.

Klausiu, ar teisybė, kad į naujai atvykusius žiūrima šnairai, piktinamasi, kad privažiavo čia ir savo tvarką daro, mat Aleksandravičiai – ne vietiniai, į Veliuoną atsikraustė iš Kauno. „Gal vienas kitas ir žiūri, bet kiti kaip tik džiaugiasi, kad yra naujų veidų, naujų idėjų. Taip, nauji veliuoniečiai aktyvūs, jei mato, kad kokia negerovė, su kuria seni gyventojai susigyvenę, reikalauja sutvarkyti“, – sako N.Mačėnas, pridurdamas, kad jį, vilnietį, persikėlusį į žmonos gimtinę, šiltai priėmė, juolab miestelis laukė daktaro. Dabar jis Veliuonoje – jau senbuvis, čia beveik ketvirtis amžiaus.

O Veliuonos simboliu vadinamas mokytojas S.Liutvinavičius irgi taikus kaip balandis, sako su visais – ir prigimtiniais veliuoniškiais, ir atvykėliais sutariąs, tik su girtuokliais – ne. „Yra čia toks namas netoliese – langai išdaužyti, girtuokliai ten renkasi, pinigų paskolinti prašo“, – neglamūrinę Veliuonos pusę atskleidžia mokytojas.

Abiturientų 35, pirmokų – 9

Veliuoniškiai gyvenimu čia nesiskundžia. Ir ko skųstis, kai gyveni, žalvario meistro R.Ordino žodžiais tariant, šimtmečių nugludintame senoviniame miestelyje su labai įdomia istorija, tarp įdo­mių žmonių. Kur, anot rašytojos V.Šob­lins­kai­tės, Nemunas raibuliuoja tiesiai į langus.

Juolab miestelis vis gražėja, seniūną Egidijų Mikštą už veiklumą daug kas giria. Tiesa, ne visi projektai pavyksta. Štai didelis pastatas, buvęs „magazinas“, piliakalnių papėdėje ėjo iš rankų į rankas, pagaliau, atrodė, jį įsigijo rimti žmonės – planavo čia įrengti motelį, parduotuves, restoraną, o prie Nemuno – burinių ir lengvųjų laivelių prieplauką. Visas šis kompleksas turėjo būti baigtas 2012 m., bet seniai stovi aptvertas, ir tiek. Gre­timai stovintis dailus senas namukas turėjo būti informacinis centras, bet dabar pardavinėjamas.

Bet gyvenimo kokybe Veliuonoje skųstis būtų nuodėmė. A. ir J.Juškų gimnazija labai gražiai su­tvarkyta ir gerai aprūpinta: visose klasėse – kom­piuteriai, interaktyvios lentos, salė, suolai klasėse atnaujinti. Anksčiau Veliuonoje buvo tik pagrindinė mokykla, bet aplinkui mokyklas už­da­rinėjo, tai dabar autobusai iš aplinkinių vietovių čia suveža vaikus ir mokykla Veliuonoje už­au­go į gimnaziją. Yra čia ir vaikų darželis.

Veliuonoje – dvi ambulatorijos, šeimos klinika, moderni VšĮ Sveikatos priežiūros centras. Parduotuvių, kaip minėta, kelios ir daug metų visos išsilaiko – atvažiuoja apsipirkti žmonės iš aplinkinių kaimų, o šiltesniu metų laiku daug tu­ristų, vasarą vaikai šluoja ledus ir gaiviuosius gėrimus.

Laisvalaikiu irgi yra ką veikti, o jei kam ko trūksta, iki Kauno – 45, iki Jurbarko – 35 km. Knygyno nelikę, bet biblioteka yra. Gruodį turėtų būti atidaryti renovuoti kultūros namai. „Tai prisidės prie veliuoniškių gyvenimo kokybės“, – tikisi žalvario meistras R.Ordinas, prisimindamas, kiek anksčiau veiklos juose būdavo, kiek parodų, renginių. Tik, apgailestauja, gaila, kad jie neatgimė anksčiau, kai dar ir žmonių Veliuonoje daugiau buvo.

Visi sutikti veliuoniškiai vienu balsu sakė: daug kas keičiasi į gera, tik kad gyventojų mažėja. 1892 m. jų čia gyveno 1000, 1989 m. – 962, dabar liko apie 800. Gimnazija šiemet išleido 35 abiturientus, o pirmokų surinko vos devynis.

Veliuonos parapijoje šiemet mirė 56, o gimė vos šeši. Ne veltui miestelis talkomis dabar re­mon­tuoja vieną pagrindinių susitikimų vietų – šarvojimo salę, o dabar pats jau miręs miestelio fundatorius J.Nilsonas Veliuonai buvo padovanojęs net du iš Danijos parvežtus nebenaujus katafalkus, mat pirmasis dovanotas jau pats buvo tinkamas tik amžinam poilsiui.

„Lietuvoje dabar nuosmukis, bet tuoj pakils, tik reikia sugrąžinti jaunimą iš užsienio. Tad likusieji turime gyventi taip tvarkingai, kad jie norėtų sugrįžti“, – sako R.Ordinas, primindamas: kol dainavome savo dainas, dirbinome savo ornamentus, tol buvome nenugalimi – kalavijais negalima to nugalėti.

Visi žinome, kas Veliuona buvo Vytauto laikais, kas – Juškų, kas – sovietinės okupacijos su nepajudintu veliuoniškių laisvės simboliu Vytauto statula miestelio vidury. O kas bus pasakojama apie šiandienos Veliuoną ir veliuoniškius?

„Kad tai ypatinga vieta, kur gerbiamos tradicijos ir papročiai, kad veliuoniškiai ne tik saugo senus istorinius paminklus, bet ir naujų pastatė – Velionos skulptūrą, Junigedos aikštėje – paminklinį akmenį su žymiomis Veliuonos datomis, kad keičiasi kartos, bet vis toks pat gyvybingas išlieka etnografinis ansamblis „Veliuonietis“, kad į Veliuoną kasmet visą Lietuvą sutraukia keli respublikiniai renginiai – Juškų dienos, „Ve­liuo­nos kadrilis“, Veliuonos miesto dienos, linksmaturgis, vyksta Novelės dienos“, – vardija mokytojas S.Liut­vi­navičius.

Šnekučiuodamasi su veliuoniškiais prisiminiau ispanų rašytojo novelę apie istorinį miestelį, kuriame turistų džiaugsmui vietiniai nuo mažens buvo verčiami dėvėti senovinius drabužius, ir kaip paauglys svajojo juos nusimesti ir tapti šiuolaikiniu žmogumi. Bet nors Veliuonos veterinarijos klinikoje gyvūnėlius gydo vietos krivis be krivio regalijų, o vaidilutės ant piliakalnių trauškia bulvių traškučius įsispraudusios į madingus džinsus, man pasirodė, kad visi mielai persikūnija į protėvius. Gal kas palaikys tai paistalais, bet Veliuonoje tikrai dvelkia istorinių lietuvių pergalių ir čia kūrusių talentų aura, įkvėpdama naujus Lietuvos patriotus ir kūrėjus.

BFL

Keliems jauniems afganistaniečiams Vilnius dabar – namai. Tačiau kalbėti, kaip jiems, pabėgėliams, čia pavyko įsikurti, pradėti verslą, jie nesutinka. Kodėl? Mat kai jie save identifikuoja kaip užsieniečius Lietuvoje, priimami su pagarba – kad pasirinko Lietuvą, čia investavo. Bet vos prisipažįsta, kad yra pabėgėliai, požiūris iškart pasikeičia, net sulaukia klausimų, ko jiems čia reikia.

Aušra LĖKA

Stereotipai gajūs. Žodis „pabėgėlis“ Lietuvoje asocijuojasi ne su taikiais, darbščiais žmonėmis, kuriuos iš namų išvijo karas, o su per televizorių matytais kalnais šiukšlių pasienio su Europos Sąjunga geležinkelio stotyse, miniomis agresyviai atrodančių tamsesnio nei mes gymio žmonėmis ar vėl suliepsnojančiais automobiliais Paryžiaus priemiesčiuose. Gajus mitas, kad atvykėliai amžiais sėdės ant mūsų sprando, o jei jie – musulmonai, tai kai kam atrodo jau savaime ir teroristai.

Pabėgėliai nemažai daliai mūsų visuomenės jau dabar skatina priešiškumą, nors lig šiol prieglobsčio prašytojų į mūsų šalį per metus atvykdavo vos keliasdešimt. O kas bus, kai po Naujųjų metų iki Lietuvos atsiris dalelė didžiausios po Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių į Europą bangos? 2016–2017 m. į Lietuvą pagal Europos Komisijos (EK) siūlomą planą turėtų būti perkelti 1105 pabėgėliai, ir dar iš visiško chaoso, Europai nesugebant suvaldyti ją užplūdusių minių.

Ar esame pasirengę juos priimti taip, kad ir jie Lietuvoje nepasijustų patekę vos ne į getą, ir vietos gyventojams jie nesukeltų įtampos?

Patys iš tėvynės bėga, bet kitų pabėgėlių kratosi

Reikia pripažinti: Europa susimovė. Sirijoje, Eritrėjoje ar Irake pastaraisiais mėnesiais, kai iš šių šalių į Europą plūstelėjo nebesuvaldomas pabėgėlių srautas, situacija bloga, bet kažkaip dramatiškai staiga ji nepablogėjo. Tačiau pernelyg liberali ES politika pabėgėlių (ar tiesiog pigios darbo jėgos?) atžvilgiu, o dar ir Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pažadas – atvažiuokite, esate laukiami – sukėlė nepagrįstų lūkesčių šimtams tūkstančių ne tik karo pabėgėlių, bet ir ekonominių migrantų.

Suklestėjo nelegalaus žmonių gabenimo ir dokumentų klastojimo (juk „laimingas bilietas“ – Sirijos pasas) verslai. O Europa pasirodė nesugebanti galiojančiais teisės aktais ir tarptautiniais susitarimais apsaugoti savo valstybių sienų, nebent tik, kaip Vengrija, pastatydama keturių metrų aukščio spygliuotą tvorą.

Ar dabar tarp minių jau pavargusių, alkanų, piktų, žeminamų, įskaudintų, artimuosius jūros dugne palikusių žmonių pavyks atskirti, kurie yra tikrieji karo pabėgėliai, o kurie – ekonominiai migrantai ar dar blogiau – galbūt pavojingi europiečių saugumui asmenys? Lakmuso popierėlis galėtų būti paprastas: žmogus, kuris bėga nuo karo, turėtų ieškoti saugios šalies, bet nebūtinai turtingos Vokietijos ar Švedijos. Priešingu atveju jie – ekonominiai migrantai ir turi būti grąžinti ten, iš kur atvyko. Šengeno erdvės principas turėtų galioti tik sutartį pasirašiusių šalių gyventojams.

Tačiau, nors tai nepadoru, nori rinktis pabėgėliai, o mes – pabėgėlius. „Lietuvoje nuskambėję vieši pareiškimai, neva pasirinksime pabėgėlius, kad būtų į mus panašesni oda ar religija, skamba ksenofobiškai ir kelia nerimą, jog daug valstybės pareigūnų nesupranta, kad kiekvienas bėgantis iš karo zonos turi teisę prašytis prieglobsčio ir privalome jį suteikti, jei asmuo atitinka reikalavimus“, – pabrėžia Žmogaus teisių stebėjimo instituto Teisės programų vadovė Jūratė Guzevičiūtė.

Trumpiau tariant, nei mes norime bet kokių pabėgėlių, nei mūsų nori, nes tose miniose daug kas turbūt ne ką girdėję apie tokios valstybės kaip Lietuva egzistavimą. Bet į Lietuvą dalis jų vis tiek bus perkelti, nes pabėgėlių svajonių šalys nebepajėgios visų norinčiųjų priimti. Tad dabartinė situacija Lietuvai skiriasi nuo ligšiolinės ne tik nepalyginti didesniu pabėgėlių mastu, bet ir tuo, kad lig šiol į Lietuvą pabėgėliai atvykdavo patys (ir tai dažnai tik kaip į tranzito valstybę), o dabar bus perkelti iš kitų Europos šalių.

Beje, daugiausia pabėgėlių priėmimui prieštarauja ne senųjų Vakarų demokratijų, o Vidurio ir Rytų Europos šalys, kurių pačių anksčiau politiniai pabėgėliai, o dabar ekonominiai migrantai užplūdę turtingesnes Vakarų valstybes. Jei nejaučiame humaniško poreikio padėti, tai turėtume jausti bent pareigą grąžinti ir palengvinti vakariečiams naštą priimant šių dienų pabėgėlius.

Bet mes saviškių antplūdį į turtingas šalis laikome geresniu. Tik vakariečiams mes – tokie pat, gal net blogesni už musulmonus. Štai Vokietijoje Duisburgo meras prisipažino, kad mielai keistų čia privažiavusius rytų europiečius į sirus.

Dar vienas niuansas: ar pabėgėlių priešininkų Lietuvoje netrikdo, kad vakariečiai daug palankiau vertina galimybę priimti pabėgėlius nei labiau prorusiškai nusiteikusios Vidurio Europos ar posovietinio bloko valstybės, taip pat ir mes? O juk taip įsižeidžiame, kai kas pasako, kad mūsų mentalitetas skiriasi nuo vakariečių.

Iš karo zonos – prie karinio dalinio

Didesniam srautui nei lig šiol ir ne tiesiai į Lietuvą atvykusių, o čia iš kitų ES valstybių perkeltų pabėgėlių netiks ir lig šiol veikusi schema. Pirmiausia prašantieji prieglobsčio 3–6 mėnesiams patekdavo į Užsieniečių registracijos centrą Pabradėje (beje, priklausantį Valstybės sienos apsaugos tarnybai, nes Lietuva pabėgėlius traktavo visų pirma kaip valstybės sienos pažeidėjus). Paskui, jau gavę leidimus pasilikti Lietuvoje dar kokius aštuonis mėnesiu, būdavo perkeliami į Pabėgėlių priėmimo centrą Rukloje.

Didele atjauta nepavadinsi, kai nuo karo bėgančius žmones vežiojame po Lietuvos užkampius ir apgyvendiname šalia karinės bazės, viename pastate su psichinę negalią turinčiais asmenimis. Sunku savotiškos izoliacijos (kai kas sako dar griežčiau – vos ne geto) sąlygomis kalbėti ne tik apie integraciją ir darbo paieškas, bet ir pabėgėlių, patyrusių karo siaubą ir artimųjų netektį, psichologinių žaizdų gijimą.

„Belaukdami sprendimo dėl statuso suteikimo ir jau gavę jį pabėgėliai Pabradės ir Ruklos centruose patiria ilgą institucinį režimą, o kartu ir izoliaciją nuo visuomenės, materialinį nepriteklių, nedarbą, ekonominį nestabilumą, sumenksta jų profesiniai įgūdžiai. Taip prieglobsčio prašytojai ir prieglobstį gavę užsieniečiai Lietuvoje tampa nenaudingais ir nepageidaujamais žmonėmis“, – problemą įvardija Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos Pabėgėlių programos projektų vadovė Aistė Gerikaitė-Šukienė.

Užsitęsęs nedarbingumo laikotarpis gali turėti žalingą poveikį pabėgėlių pasitikėjimui ir savigarbai, jie gali prarasti ir jau turimus įgūdžius, o visa tai tikrai neskatina integracijos, net ją stabdo.

Pabėgėlius reikėtų traktuoti jau kaip nuolatinius valstybės gyventojus. Štai Jungtinių Tautų (JT) vyriausiojo pabėgėlių komisaro atstovė Lietuvoje Renata Kuleš pasakoja neseniai bendravusi su viena čečėne: moteris sakė, kad norėtų grįžti į gimtinę, bet vaikai jau augo Lietuvoje, čia mokėsi ir jie nebenori grįžti.

Su pabėgėliais dirbančios nevyriausybinės institucijos daug metų ragino trumpinti buvimo šiuose centruose laiką, bet nebuvo išgirstos, kol, artėjant didžiajam pabėgėlių srautui, to nenurodė Prezidentė.

R.Kuleš žiniomis, bent jau Pabradė iš perkeliamų pabėgėlių schemos iškris, nes jų prieglobsčio prašymų svarstymo procedūra turėtų būti atlikta, iki jiems atvykstant į Lietuvą. O jei pabėgėliui bus suteiktas leidimas gyventi Lietuvoje, jis iš karto galės pradėti integracijos procesus ir ieškotis darbo. Toks ir yra tikslas – kuo greičiau šiuos žmones integruoti, kad jie ne lauktų pašalpų, o galėtų dirbti.

Integracijos priemonių Lietuvoje lyg ir yra daug, tačiau, kaip paaiškėjo per JT vyriausiojo pabėgėlių komisaro atstovybės Lietuvoje 2013 m. atliktą tyrimą, jos nederinamos tarpusavyje, nėra jų sistemos, todėl ir efektyvumas nepakankamas. Tad dabar, sprendžiant didžiausią pabėgėlių krizę po Antrojo pasaulinio karo, reikėtų ir Lietuvai pasirengti, kad integracija būtų tikrai sklandi ir įgalintų žmogų tolesniam savarankiškam gyvenimui.

Kaip keisis integracijos procesas, kol kas neaišku. Premjeras šią savaitę įsteigė komisiją, koordinuosiančią dabar atskirų institucijų vykdomus veiksmus. Jos pirmininkas Vyriausybės vicekancleris Rimantas Vaitkus guodžiasi, kad pabėgėlių srautą priimti reikės dar ne ryt, o europinės institucijos dar tik priiminėja galutinius sprendimus. Bet laiko likę ne tiek daug.

Kodėl Didžiasalis netinka pabėgėlių sostinei

Viešojoje erdvėje nuomonių, kur apgyvendinti pabėgėlius, diapazonas – nuo retorinių klausimų „Ar norėtum savo namuose priimti pabėgėlių šeimą?“ iki didžiausių Lietuvos dykrų sąrašo su garsiuoju Didžiasaliu priešaky.

Taip, Suomijos premjeras Juha Sipila parodė asmeninį pavyzdį, pasiūlydamas pabėgėlius apgyvendinti ir savo namuose užmiestyje. Bet jei jau klausimą keliame taip, kodėl neklausiama, ar norime pasidalyti savo būstu su savais skurstančiaisiais, arba ar esame geri katalikai ir bent apygeriai žmonės, jei nepriglaudžiame po savo stogu apie 4 tūkst. vaikų, gyvenančių valdiškuose vaikų namuose?

Tad kažin ar tinkama tokį klausimą laikyti pritarimo pabėgėlių priėmimui testu. Ir iš tiesų nereikės pasislinkti savo namuose, kad būtų kur apnakvindinti pabėgėlius, – iš pradžių tuo pasirūpins valstybė. Dalis jų pateks į Ruklos centrą, iš kurio jau iškeliamas neįgaliųjų skyrius. Tačiau dar geriau būtų pabėgėliams padėti iš karto kurtis savivaldybėse, nes juk jie iš karto turės ir leidimą dirbti.

Tik vargu ar Didžiasalis ir panašūs miesteliai tam tinkamiausi. Jie todėl ir miršta, kad ten nėra darbo vietų. Jei jų ten neranda vietiniai, kaip ras atvykėliai? O jei jie neturės darbo, juos išlaikyti teks mums, mokesčių mokėtojams.

Beje, kaip pabrėžia „Caritas“ atstovė I.Skuodienė, ir pagalbos pabėgėliams integruoti sistema taip pat koncentruojasi dideliuose miestuose, nes poreikio ją plėsti po visą Lietuvą nebuvo reikalo, kai prieglobsčio prašytojų tebūdavo, pavyzdžiui, pernai – 22 žmonės, iš jų 15 suaugusiųjų.

R.Kuleš neabejoja: jei pabėgėliai būtų apgyvendinti, kur yra laisvo būsto, bet visai nėra darbo, tai nebūtų labai gera išeitis. Reikia įvertinti įdarbinimo galimybes, nepaisant to, kad ir būstas, ir pragyvenimas didesniuose miestuose brangesni. Svarbiausia – galimybė rasti darbą.

„Mitas, kad pabėgėliai nenori dirbti, kad atvažiuoja ir gyvena iš pašalpų. Moterims su vaikais sunkiau be jų apsieiti, bet nepažįstu nė vieno vyro, kuris norėtų sėdėti ir gauti pašalpas. Jie dirba čia arba, kaip ir lietuviai, važiuoja užsidirbti į užsienį, paskui vėl grįžta“, – pasakoja Raudonojo Kryžiaus atstovė  A.Gerikaitė-Šukienė. Bet kad gautų darbo, juos reikia apgyvendinti savivaldybėse, kuriose yra galimybė dirbti, o ne ten, kur jie tik papildytų esamų bedarbių gretas.

Pabėgėliams ir taip nelengva susirasti darbą. „Kai kurie, net turėdami profesiją, susiduria su problemomis dėl dokumentų vertimo ir įteisinimo, o kai kurie pabėgo iš karo zonos nespėję jų pasiimti. Net vairavimo egzaminą perlaikyti – problema, ir dar brangiai kainuoja“, – pasakoja A.Gerikaitė-Šukienė.

Dar vienas mitas, kad Lietuva visiems pabėgėliams – tik tranzito stotelė. Minėtas JT tyrimas atskleidė pabėgėlių nuostatas: jei jie kitose Europos šalyse turi draugų, giminių, jei ten yra didesnės tautiečių bendruomenės, jie, žinoma, stengiasi keliauti ten. Bet kiekvienas pasitraukimas į svetimą šalį sudėtingas, nes kiekvienąkart atvykus reikia pradėti nuo nulio. Tad atvykę į vieną šalį, į kitą pabėgėliai linkę kraustytis tik tuo atveju, jei negali išgyventi.

Lietuvoje nemažai pabėgėlių kuria savo gyvenimą. Štai devynerius metus čia gyvenanti etiopė Eskedar Tiluhan yra atidariusi drabužių parduotuvėlę. Siras Pierre‘as Naoumas pasirinko Lietuvą, nors nemažai jo giminaičių gyvena Vokietijoje ir Švedijoje. Nors pagal turimą aukštąjį išsilavinimą nepavyko įsidarbinti, vyras ėmėsi savo verslo – atidarė piceriją. Tiesa, jos išlaikyti nepavyko.

Kitas siras – Azizas jau 10 metų Lietuvoje, dirba, gerai kalba lietuviškai, turi planų gauti Lietuvos pilietybę, jau ir tam reikalingus egzaminus yra išlaikęs. Neseniai Katalikų bažnyčios priglaustos trys irakiečių krikščionių šeimos uoliai mokosi lietuvių kalbos ir giriasi pirmais pasiekimais – jauniausia pabėgėlė lanko mokyklą, o šeimos galva jau sugeba turguje lietuviškai pasiderėti.

„Ne uždaruose centruose, o tarp žmonių, savivaldybėse, einant į darbą, suvokiant, kad jie gali dirbti, prisidėti prie šalies, kuri juos priėmė, gerovės, kuriami žmogiškieji ryšiai ir gyvenimas naujuose namuose“, – neabejoja JT pabėgėlių komisaro atstovė Lietuvoje R.Kuleš.

Kol kas Vyriausybė savivaldybių tik teiravosi, ar jos priimtų lietuvių kilmės asmenų iš Rytų Ukrainos ir Krymo. Viena šeima jau įsikūrė Druskininkuose, vaikai pradėjo lankyti mokyklą. Kaišiadorys irgi tam rengiasi. Rajono meras Vytenis Tomkus  pasakoja, kad iš sutaupytų socialinės paramos lėšų savivaldybė planuoja pirkti vieną būstą ir jį išnuomoti atvykėliams, tiesa, nuompinigius laikinai, kelis mėnesius, kol jie susiras darbą ir įsikurs, mokės Vyriausybė. O kai jiems to buto nebereikės, savivaldybė galės jį pasiūlyti specialistams, kurių į rajoną prisivilioti nėra lengva.

Žinoma, Ukrainos lietuvių šeimai integruotis bus lengviau nei pabėgėliams iš Sirijos, nes nebus kalbos barjero. Problemų dėl darbo irgi neturėtų kilti: atvykstantis iš Ukrainos vyras yra elektrikas, o geras elektrikas – aukso kainos. Meras įžvelgia tik privalumų: rajono gyventojų, kaip ir visoje Lietuvoje, mažėja, tad bus naujų darbo rankų ir mokesčių mokėtojų.

Pabėgėliams iš Sirijos priimti Kaišiadorių meras V.Tomkus sakosi taip pat ieškotų galimybių. „Jei išmoktų lietuviškai, rastų darbą, tokie žmonės galėtų integruotis, o mūsų visuomenė taptų, kaip kad anksčiau Lietuvoje, kai buvo didelės žydų ir kitų tautų bendruomenės, labiau daugiatautė. Galų gale mišrios santuokos su įvairių tautų, rasių, tikėjimų žmonėmis, jose gimstantys vaikai ir taip yra šios dienos kasdienybė. Jei pabėgėlių masiškai atvyktų į vieną vietovę, gal būtų sunkiau integruoti, bet viena kita šeima neturėtų didelės įtakos.“

Iš tiesų, tas tūkstantis per dvejus metus į Lietuvą persikelsiančių pabėgėlių kažin ar daugiau, nei lietuvės iš anglijų parveža kitataučių ar kitarasių žentų.

Beje, minėtame JT tyrime pabėgėliai įvardijo dar vieną priežastį, kodėl norėtų kurtis didesniuose miestuose: žmonės juose tolerantiškesni, labiau supranta atvykėlius, todėl čia lengviau integruotis ir, žinoma, rasti darbo.

Kainuos. O gal duos pelno?

Belaukiant pabėgėlių bangos imtasi prognozuoti, kiek tai kainuos. Lėšų poreikio aritmetika tokia: vieno asmens apgyvendinimui ir integracijai bus skiriama apie 600 Eur per mėnesį. Numatyta, kad į Lietuvą 2016–2017 m. turi būti perkelti 1105 užsieniečiai: 1035 asmenys iš Italijos, Graikijos ir Vengrijos bei 70 asmenų iš trečiųjų šalių. 1035 asmenų perkėlimui iš Italijos, Graikijos ir Vengrijos EK planuoja skirti 6,2 mln. Eur. EK mokėjimai planuoja būti už atliktus darbus, o ne avansiniai, tad Lietuvos 2016 m. biudžete lėšų tam turi būti skirta.

Taigi virkavimai, kad atvykėliai bus išlaikomi iš mūsų kišenės, – be didelio pagrindo. Nors, teisybės dėlei, ir ES piniginė – mūsų, tad tie milijonai galėjo būti panaudoti kitoms Europos gyvenimo kokybės gerinimo sritims, bet, žinoma, klausimas, ar būtume konkrečiai Lietuvoje tai pajutę.

Be abejo, valstybės biudžetui kainuoja Ruklos ir Pabradės centrai, kitos pabėgėlių integracijos priemonės. Pabėgėliai gauna vienkartinę įsikūrimo pašalpą, apie 800 Eur, būtiniesiems daiktams – patalynei, šaldytuvui. Valstybė prieglobstį gavusiems užsieniečiams  apmoka 90 val. lietuvių kalbos mokymus, jie turi galimybę persikvalifikuoti (tiesa, tai dažniausiai apmokama iš ES fondų). Per metus pabėgėliai turi išmokti lietuvių kalbą, įsidarbinti ir gyventi be paramos, išimtis – jei šeima daugiavaikė ar kas turi sveikatos problemų.

Vis dėlto šios išlaidos turėtų atsipirkti. Pabėgėlių perkėlimo į Lietuvą poveikio vertinimą Užsienio reikalų ministerijos užsakymu atlikę Mykolo Romerio universiteto (MRU) mokslininkai padarė išvadą, kad ekonomikos augimas kompensuos nenumatytas išlaidas, o jei bent pusė perkeltų asmenų įsidarbins, dėl padidėjusio ekonominio aktyvumo jie padengs integracijai skirtas išlaidas (vienam asmeniui – apie 10,8 tūkst. Eur) per 4,6 metų.

Tačiau tai optimistinis scenarijus – pagal pesimistinį pabėgėlių priėmimas atsipirktų per 8,8 metų. Bet, kaip pabrėžia tyrėjai, nauda matuojama ne tik pinigais: Lietuva galėtų tikėtis kitų šalių solidarumo, jei pati susidurtų su pabėgėlių antplūdžiu.

„Integracija, be abejo, kainuoja. Bet visų pirma tai bus ES pinigai. O atskirų institucijų apskaičiavimai, kiek reikėtų sveikatos apsaugai ar socialinei apsaugai, kol kas labai ankstyvi. Pirmiausia reikia užtikrinti pabėgėliams būstą, padėti įsidarbinti. Orientuojamės, kad maksimaliai po kelių mėnesių pagalbos jie patys save išlaikytų“, – sako Vyriausybės komisijos pabėgėlių klausimais pirmininkas R.Vaitkus.

Vis dėlto kai kurių verslo atstovų entuziazmas, kad pabėgėliai užkaišios menkstančios lietuvių darbo jėgos spragas ir mokesčiais papildys valstybės ir savivaldybių biudžetus, pagrįstas tik iš dalies. Kaip rodo kitų šalių patirtis, atvykėliai, ypač iš musulmoniškų šalių, kartu atsiveža ir didelę šeimą ar net visą giminę, kurioje daug nedirbančių moterų ir vaikų, tad socialinei sistemai krūvis taip pat padidėja.

Antra vertus, vertėtų mokytis iš svetimų klaidų, kai atvykėliai laikomi menkesniais nei vietos gyventojai ir žmonėms, turintiems diplomą, tenka dirbti nekvalifikuotą darbą. Tai grįžta valstybei ne didesne mokesčių suma, o nepasitenkinimo kibirkštimis.

Didžiausias darbas – rengti visuomenę

Daugiau nei tūkstantis pabėgėlių per dvejus metus – tikrai nėra kažkas neįmanoma, juolab 2003 m. esame priėmę 488 žmones, o kitąmet planuojama perkelti ne ką daugiau – 505. „Bet reikia rengtis jų atvykimui, o ypač rengti visuomenę, nes ko nepažįstame, to labai bijome“, – pabrėžia A.Gerikaitė-Šukienė.

Jos įsitikinimu, svarbiausias dalykas, stabdantis pabėgėlių integraciją, yra Lietuvos visuomenėje vyraujantis neigiamas požiūris į pabėgėlius ir kitataučius, ksenofobiško ir diskriminuojamo pobūdžio pasisakymai žiniasklaidoje, politiniame gyvenime ir privačioje erdvėje.

Raudonojo Kryžiaus atstovė pasakoja, kad pabėgėliams, ypač jei jie atrodo ar kalba kitaip, nei mes įpratę, be tarpininko (dažniausiai socialinio darbuotojo) pagalbos būtų labai sunku susirasti būstą ir darbą, jie ilgiau laukia eilėje pas gydytoją, ir tokį sąrašą, deja, galima tęsti. „Norint efektyvios integracijos, šiame procese turi dalyvauti ir priimančioji visuomenė“, – pabrėžia A.Gerikaitė-Šukienė.

R.Kuleš priduria: labai svarbu, kad žmonės suvoktų, dėl kokių priežasčių pabėgėliai atvažiuoja, kad nemanytų, jog tai ekonominiai migrantai, o ne žmonės, kurie dabar negali grįžti į savo valstybę.

Taip, pabrėžia Vyriausybės komisijos pirmininkas R.Vaitkus, turime paisyti nacionalinio saugumo interesų, bet tiesiog iš tuščio pučiamas burbulas, kad atvažiuos islamistai ir pradės kariauti.

„Ksenofobija paremta baime to, ko žmonės nežino. Kuriami mitai, kad pabėgėlių reikia bijoti, nes jie musulmonai, teroristai ar bedarbiai. Bet dauguma jų dirba, kiek galėdami stengiasi integruotis. Tad reikia ne gąsdintis, o galvoti, kaip padėti jiems integruotis, rasti darbą“, – sako „Caritas“ atstovė I.Skuodienė.

Beje, apie 90 proc. pabėgėlių, kuriems padėjo katališkasis „Caritas“, buvo musulmonai – čečėnai, afganistaniečiai. Nuo 1996 m., kai Lietuva prisijungė prie pabėgėlių programos, prieglobstis ar apsaugos priemonės suteiktos vos 1007 asmenims, bet taip pat daugiausia čečėnams, vadinasi, musulmonams.

Žinoma, bendra istorinė patirtis gyvenant Sovietų Sąjungos teritorijoje, galų gale – galimybė susikalbėti rusiškai čečėnus darė „savesniais“ musulmonais nei kokius sirus. Bet būtent sirai garsėja kaip labai išsilavinę žmonės. Beje, priešingai nei kai kurios musulmoniškos tautos, jų šeimos nėra gausios, nes norima vaikus išmokslinti. Jie ir labai geri žemdirbiai, tad Lietuvoje lengvai rastų savo nišą.

Nemaža dalis mūsų visuomenės piktinasi, neva jie veržiasi į Europą, o ne gretimas musulmoniškas šalis (nors iš tikrųjų Turkijoje, Jordanijoje ir kitose – arti 4 mln. sirų pabėgėlių), nenori nei girdėti apie pabėgėlių atnešamą naudą juos priimančiai valstybei, nei mokytis iš kitų šalių klaidų juos integruojant.

Štai Švedija, plačiausiai atvėrusi duris pabėgėliams, džiaugiasi, kad jie kelia šalies gerovę. Švedijoje net nėra kokių specialių pabėgėlių integracijos institucijų, nes visų šalies gyventojų problemos sprendžiamos bendrai. O Paryžiaus priemiesčiai, kur savotiškoje komunoje gyvena pabėgėliai ir emigrantai, dažnai pajunta degėsių kvapą, nes bedarbiai ar tik nekvalifikuotam, menkai atlyginamam darbui samdomi žmonės jaučiasi diskriminuojami. Maža to, valstybė dar turi išlaidų ir jiems mokėdama socialines išmokas.

„Pabėgėlių atvykimas į Lietuvą turėtų būti mums pliusas, nes tai ir naujos patirtys, ir mūsų senstančios visuomenės su nedideliu gimstamumu papildymas. Lietuva per savo istoriją buvo svetinga kitataučiams. Štai Vilniuje buvo įvairiausių tautų tautelių ir jos puikiausiai sugyveno. Kviesčiau Lietuvos gyventojus į pabėgėlius žiūrėti kitomis akimis: juk tie žmonės bėga nuo smurto, nuo karo. Pamirštame, kaip lietuviai bėgo nuo sovietų okupacijos ir visos šalys juos priėmė. O kai kitoms šalims bėda, mums trūksta solidarumo. Ir nemanau, kad reikės steigti darželius ar mokyklas arabų kalba – vaikai pramoks lietuviškai greičiau nei jų tėvai“, – mano Vyriausybės vicekancleris R.Vaitkus, vadovaujantis Vyriausybės komisijai pabėgėlių klausimu.

Bet mes – prieš pabėgėlius. Nors Užsienio reikalų ministerijos ir Mykolo Romerio universiteto užsakymu atliekant tyrimą bendrovei RAIT net 51 proc. respondentų atsakė pritariantys, kad Lietuva, kaip ir kitos ES šalys, dalyvautų pabėgėlių perkėlimo programoje, per „Veido“ užsakymu „Prime Consulting“ bendrovės atliktą apklausą šį birželį, kai pabėgėlių „norma“ tebuvo 710, tam pritarė vos 8,4 proc.

Dėl tokio požiūrio, kaip pasakoja „Caritas“ atstovė I.Skuodienė, jei Lietuvoje gyvenantys afganistaniečiai prisistato užsieniečiais verslininkais, visi jais žavisi ir dėkoja, kad išsirinko Lietuvą, o jei jie prisipažįsta esantys pabėgėliai, pajunta priešiškumą. Bet juk tai tie patys žmonės.

LRT

Vilniečių, kurie sudaro beveik penktadalį Lietuvos gyventojų, teisė būti atstovaujamiems Seime yra maždaug trečdaliu menkesnė nei mažėjančių, senstančių, skurdesnių ir mažesnio išsilavinimo vietovių gyventojų. Pagaliau parengtas projektas tokiai situacijai keisti.

Aušra LĖKA

Konservatorius Donatas Jankauskas ir „darbietis“ Šarūnas Birutis Seime turi vienodas galias, nors pirmasis atstovauja 44 254 rinkėjams, o antrasis – vos 27 160. Vadinasi, D.Jankausko rinkėjo balsas vertas 38,6 proc. mažiau nei Š.Biručio.

Skandalingi skirtumai tarp rinkimų apygardų

Kitose Europos šalyse tokių disproporcijų nebūna. Tačiau nors Europos Tarybos rekomendacijose įteisintas europinis demokratijos standartas – 10 proc. nuokrypis nuo vidutinio rinkėjų skaičiaus apygardose, Lietuvoje politikai nusprendė, kad mūsų piliečiai iškęs ir dvigubą nelygybę – Seimo rinkimų įstatyme leistas 20 proc. nuokrypis į didesnę ar mažesnę pusę (vadinasi, tarp apygardų galima iki 40 proc. disproporcija).

Maža to, demografinės tendencijos skirtinguose regionuose tokios kardinaliai priešingos, kad dabar net lietuviškų normų jau nebeatitinka net 13 iš 71 rinkimų apygardos (penkios per mažos, aštuonios per didelės), o iki 2016 m. rinkimų tokių neabejotinai atsiras dar kelios. Į europinius standartus telpa tik 29 apygardos.

Prieš kiekvienus rinkimus Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) leistiną ribą peržengiančių apygardų ribas kosmetiškai pabraukinėja, kiekvienąkart prisišaukdama skandalų laviną, neva specialiai iš vienos ar kitos partijos taip „atėmusi“ pačius lojaliausius jų rinkėjus. Tačiau ryškūs ir spartūs demografiniai pokyčiai verčia daryti esminę Seimo rinkimų vienmandačių apygardų reformą. VRK užsakymu jos projektą parengė visuomeninės geografijos ekspertas Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto lektorius dr. Rolandas Tučas.

Mokslininkas parengė du projektus. Pirmasis neišvengiamai būtinas jau 2016 m. rinkimams, kad visos apygardos „tilptų“ į 20 proc. rinkėjų skaičiaus nuokrypį, bet nekeičiantis šiuo metu esančių rinkimų apygardų sąrašo. Kitas projektas – radikalesnis, atitinkantis Europos Tarybos Venecijos komisijos ir ESBO rinkimų stebėtojų gerosios rinkimų praktikos reikalavimus (nuokrypis iki 10 proc.). Tačiau jį ketinama taikyti 2020 m. Seimo rinkimams.

Jei būtų manoma, kad ir Lietuvos rinkėjai verti europinių demokratijos standartų, jau dabar būtų įgyvendinamas radikalesnis ir ilgaamžiškesnis projektas. Bet kardinalūs pokyčiai atidėliojami jau antrą dešimtmetį. Gąsdinama džerimanderingu (taip vadinamas sąmoningas manipuliavimas rinkimų teritorijų ribomis ir rinkėjų skaičiumi, siekiant laimėti rinkimus, kai rinkimų apygardų ribos nustatomos suskaldant arba sujungiant teritorijas taip, kad tam tikrų politinių pažiūrų, tautybės, socialinio sluoksnio rinkėjai etc. turėtų kuo mažesnį atstovavimą).

Bet ar nėra džerimanderingo dabar, kai Vilniaus, dalies Klaipėdos rinkėjai (o kaip rodo statistika, didžiųjų miestų gyventojai labiau išsilavinę, turintys didesnes pajamas nei kita šalies dalis) diskriminuojami, o daugiau savo atstovų, vadinasi, ir teisių diktuoti politinę darbotvarkę, turi emigruojanti, senstanti, iš pašalpų gyvenanti provincija.

Demografija – sau, politikai – sau

Prieš 1992 m. Seimo rinkimus, kai buvo suformuotas rinkimų apygardų tinklas, jos buvo panašaus dydžio, nes vienas svarbiausių demokratijos principų – užtikrinti lygias rinkimų teises, kad apygardoose išrinkti parlamentarai atstovautų daugmaž vienodam skaičiui rinkėjų. Atspirties taškas nustatant apygardų dydį buvo siekis, kad ir mažiems rajonams būtų atstovaujama. Tačiau dėl natūralios gyventojų kaitos ir migracijos rinkėjų skaičius apygardose ėmė vis labiau skirtis.

Mokslininko R.Tučo projektuose – akivaizdūs ketvirčio amžiaus Lietuvos regionų demografiniai pokyčiai. Gauti rezultatai patvirtino teiginį, kad tuose Lietuvos regionuose, kuriuose jau dabar koncentruojasi rinkėjų skaičiumi mažiausios Seimo rinkimų vienmandatės rinkimų apygardos (Šiaurės, Šiaurės rytų, Pietų Lietuva), gyventojai yra santykinai vyresni, o jų skaičius dėl neigiamos natūralios gyventojų kaitos ir emigracijos bei migracijos saldo mažėja sparčiausiai.

Visagino, Pagėgių, Skuodo, Kelmės, Pakruojo, Akmenės, Biržų rajonų gyventojų vien per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo beveik ketvirtadaliu. Santykinai daugiausia Lietuvos gyventojų emigravo taip pat iš Šiaurės Lietuvos. Čia santykinai daugiau ir vyresnio amžiaus gyventojų: Biržų, Akmenės, Skuodo, Kelmės, Pakruojo rajonų gyventojų amžiaus vidurkis – 46–47 metai (senesni tik Anykščių ir Ignalinos gyventojai, jų amžiaus vidurkis – 48–49 metai).

Ir atvirkščiai – tuose Lietuvos regionuose (Vilniaus mieste ir regione, tarp Vilniaus ir Kauno esančiose savivaldybėse, vakarinėje Žemaitijos dalyje, Suvalkijoje), kuriuose koncentruojasi daugiausia rinkėjų turinčios rinkimų apygardos, gyventojų mažėja lėčiau, o Vilniaus mieste ir rajone, Kauno ir Klaipėdos rajonuose, Neringoje net daugėja. Šių regionų gyventojai santykinai (palyginti su kitais Lietuvos regionais) jaunesni.

Tendencijos aiškios – rinkėjų skaičiumi mažiausios rinkimų apygardos ir toliau tuštės, o didžiausiose rinkėjų santykinai bus dar daugiau. Panaudojęs GIS (geografinės informacijos sistemos) duomenų sisteminimo, erdvinės analizės ir modeliavimo technologijas, R.Tučas parengė projektą, kaip privalu pakoreguoti apygardų ribas 2016 m. rinkimams, ir nubraižė visai naują apygardų žemėlapį 2020 m. rinkimams, kuris atitiktų lygią rinkimų teisę užtikrinančias Europos Tarybos rekomendacijas.

Beje, 1992 m. raikant Lietuvą į rinkimų apygardas laikytasi europinių standartų – 10 proc. paklaidos nuo vidurkio. Tačiau netrukus vienur rinkėjų sumažėjo, kitur padaugėjo tiek, kad nebeišsiteko įstatymo apibrėžtame intervale. Bet kai 2002 m. pribrendo klausimas, ar radikaliai keisti apygardų ribas, ar tik leidžiamą nuokrypio ribą, politikai pasirinko dvigubinti nuokrypį.

Šiuolaikinės technologijos padeda braižyti apygardų žemėlapį

Per 2012 m. rinkimus „įtilpusios“ į 20 proc. nuokrypio normą, dabar, pasak VRK pirmininko Zenono Vaigausko, 13 apygardų nebeatitinka galiojančio įstatymo, o iki rinkimų tokių neabejotinai bus dar daugiau. Aštuonios apygardos peržengė maksimalią ribą: Kauno kaimiškoji – net 25,1, Širvintų-Vilniaus – 23,9, Naujosios Vilnios – 23,3, Vilniaus Karoliniškių – 23 proc.

O dauguma Kauno, Šaulių miestų ir kai kurios kaimiškosios Šiaurės Rytų, Šiaurės Lietuvos apygardos balansuoja ties žemiausia leistina riba, penkios jau atsidūrė žemiau jos: Ignalinos-Švenčionių rinkėjų skaičius tesiekia 76,8 proc. vidutinės apygardos vidurkio, Kelmės – 77,8, Kauno Centro –78,3 proc.

Tad iki 2016 m. rinkimų teks koreguoti mažiausiai 34 apygardų ribas. Nors tai – tik kosmetiniai pakeitimai, bet ir jie sukelia grandininę reakciją. Tai tikrai nėra tik mechaninis apygardų teritorijų perbraižymas.

Projekto autorius R.Tučas pasakoja: visos Vilniaus miesto apygardos seniai perpildytos, tad jų perskirstyti neįmanoma, todėl kai kurios yra prijungtos prie Vilniaus rajono. Bet tada per didelės tampa Vilniaus-Švenčionių, Vilniaus-Trakų, Širvintų-Vilniaus apygardos, kurios ir dabar – vienos didžiausių. Tad dalį jų apylinkių tenka jungti prie Molėtų-Švenčionių, Ignalinos-Švenčionių, Varėnos-Eišiškių apygardų.

Siekta panaikinti iki šiol kitų apygardų apylinkių apsuptyje buvusias „salas“, tačiau ne visur pavyko. Justiniškių apygardos Įsruties rinkimų apylinkės salos nebeliko Karoliniškių apygardos apsuptyje – ji prijungta prie Karoliniškių apygardos. Bet Naujosios Vilnios apygardoje liko salų, o kai kurių apylinkių teritorinė konfigūracija itin sudėtinga.

Dar sudėtingiau buvo taip perbraižyti apygardų žemėlapį, kad jis atitiktų europinius 10 proc. atotrūkio nuo vidutinio rinkėjų skaičiaus standartus. R.Tučas kompiuteryje „stumdė“ apygardų ribas atsižvelgdamas į daugybę aplinkybių. Pirmiausia atrinko savivaldybes, kuriose gyvenančių rinkėjų skaičius jau dabar atitinka Europos Tarybos rekomendacijas, kodekso normas, ir stengtasi jų nedalyti, bet tai pavyko ne visur.

Kur įmanoma, paisė esamų savivaldybių teritorijų, bet kai kur rinkėjai kitaip „nepasidalijo“, tad teko peržengti jų ribas. Didžiuosius miestus juosiančios „žiedinės“ savivaldybės (Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus rajonų) neturi vidinio integralumo, tad, mokslininko manymu, ateityje jas skaldant turėtų būti sukurtos naujos apygardos.

R.Tučas siekė sukurti ilgaamžiškesnę apygardų schemą, kad rečiau būtų kaitaliojamos apygardų ribos, susiformuotų tam tikras jų stabilumas, būtų patogu rinkėjams, kandidatams ir rinkimų organizatoriams. Tad demografiškai perspektyvesniuose regionuose – Vilniaus regione, pajūryje braižė apygardas „išaugimui“, o senstančiuose ir senkančiuose – didesnes, nes jau daug metų jos natūraliai mažėja.

Vilniaus mieste vietoj dabartinių 10 apygardų R.Tučas siūlo suformuoti 13 apygardų, Kaune vietoj aštuonių liktų septynios. Sumažinta Kauno kaimiškoji apygarda, kuri galėtų būti pervadinta Garliavos apygarda, suformuota nauja Vilkijos apygarda.

Klaipėdoje siūloma palikti Danės, Marių, Baltijos ir Pajūrio apygardas, tik iš pastarosios būtų išimta Palanga ir prijungta prie Kretingos apygardos. Dėl per didelio rinkėjų skaičiaus suskaldyta ir šiek tiek integralesnė Klaipėdos rajono savivaldybė.

Naujajame projekte suskaldytos ir iki šiol vienai Seimo rinkimų vienmandatei apygardai priklaususios Kretingos ir Pakruojo rajonų savivaldybės. Tai buvo būtina, nes jų skaidymas – optimaliausias būdas išlaikyti kitų joms kaimyninių Seimo rinkimų vienmandačių rinkimų apygardų vientisumą.

Šiaulių ir Panevėžio miestų savivaldybių ribose turėtų likti po dvi rinkimų apygardas. Iš buvusių Šiaulių miesto Dainų bei Šiaulių kaimiškosios Seimo rinkimų vienmandačių apygardų būtų suformuota Šiaulių-Kuršėnų apygarda. Viena apygarda sumažėtų Alytuje.

Kaip primena VRK pirmininkas Z.Vaigauskas, problemiška ir Vilniaus Naujamiesčio apygarda, kurioje balsuoja užsienyje gyvenantys Lietuvos piliečiai. Jie turi patys užsiregistruoti balsavimui, dabar tokių būna apie 20 tūkst. Vidutinis rinkėjų skaičius apygardoje – 35 tūkst., leistinas su 20 proc. nuokrypiu – 28 tūkst., vadinasi, labai nedaug trūksta, kad kiltų klausimas, kodėl jie balsuoja ne atskiroje apygardoje.

Vilniaus rajono savivaldybėje galėtų būti sukurtos Nemenčinės ir Medininkų apygardos, taip pat dalis Vilniaus rajono savivaldybių rinkimų apylinkių prijungta prie Šalčininkų rajono, taip suformuojant atskirą Šalčininkų-Vilniaus apygardą. Kartu būtų išspręsta jau daug metų besitęsianti Vilniaus regiono dilema, kai į vieną apygardą jungiamos apylinkės, kurių rinkėjams būdingos labai nevienodos politinės preferencijos – tokios dabar Vilniaus-Širvintų,Vilniaus-Trakų, Varėnos-Eišiškių ir Molėtų-Švenčionių apygardos.

R.Tučas sako stengęsis atsižvelgti į regiono sociodemografinę ir kultūrinę specifiką, kad maksimaliai sumažėtų neatstovaujamų piliečių ir taip rinkimų sistema būtų dar demokratiškesnė.

Džerimanderingas?

Tiek rinkimų apygardų reformos projektų autoriaus R.Tučo, tiek VRK pirmininko Z.Vaigausko manymu, net radikalesnis rinkimų apygardų žemėlapio perbraižymas padarytų minimalią įtaką politiniam Seimo žemėlapiui. Juo labiau visuomeninės geografijos profesionalo atliktas darbas neduoda pagrindo įtarti, kad perbraižant apygardas būtų galima manipuliuoti rinkėjų valia.

Atvirkščiai, R.Tučas labai kruopščiai dalijo, pavyzdžiui, Varėnos-Eišiškių apygardą, kurioje Varėna visuomet balsavo už nacionalines partijas, Eišiškės – už Lenkų rinkimų akciją ir lenkiškoji dalis visuomet likdavo nusivylusi. Tokia pat situacija ir dar keliose Vilniaus krašto apygardose. R.Tučo prognozėmis, lenkų palaikomi politikai turėtų gauti tiek pat mandatų, kiek ir dabar, tik be nereikalingos įtampos. Nebandant išskaidyti lenkų nacionalinės mažumos bus mažiau neatstovaujamų rinkėjų, o demokratijos esmė ir yra, kad būtų atstovaujama kuo daugiau žmonių.

Keistas ligšiolinis lenkiškųjų regionų padalijimas po skirtingas apygardas neatmeta abejonių, kad taip buvo bandoma išskaidyti lenkų mažumos balsus. Tačiau rezultatas – tik priešprieša, vienvaldystė lenkiškose apygardose, o vietoj integracinių procesų – vos ne autonomijos ilgesys.

Džerimanderingas (angl. gerrymandering) – manipuliavimas rinkėjų valia braižant apygardas – ne naujas „išradimas“: šis terminas kilo nuo 1812 m. JAV Masačusetso gubernatoriaus Elbridge‘o Gerry sumanymo suformuoti salamandros formos apygardą ir taip sutelkti savo rinkėjus, o oponentus išskaidyti. Tiesa, JAV taip formuoti apygardas leidžiama tais atvejais, kai norima užtikrinti atstovavimą rasinėms mažumoms.

Vis dėlto džerimanderingo apraiškų galima įžvelgti dabartiniame apygardų žemėlapyje, kai nebe pirmi rinkimai akivaizdžiai diskriminuojamas vilnietis rinkėjas.

Vilniuje beveik visos apygardos viršija rinkėjų skaičiaus vidurkį 15–25 proc., todėl, dar šiek tiek pabalansavus rinkėjus su rajono apygardomis, čia siūloma suformuoti tris papildomas apygardas. Vilniuje visus, išskyrus vieną, mandatus yra laimėję konservatoriai, tad kas galėtų paneigti, kad teisingiau suformavus apygardas jie ir 2012 m. būtų laimėję trimis mandatais daugiau.

Tiesa, tradiciškai konservatorių Kaune, atvirkščiai, akivaizdžiai vieną mandatą jie prarastų, nes čia beveik visos apygardos nesiekia vidurkio, kai kurioms iki jo jau stinga beveik 22 proc.

Tačiau kas galėtų paneigti: jei kaimiškosios apygardos nebūtų privilegijuotos, Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams gal būtų nedaug tetrūkę iki lyderystės praėjusiuose Seimo rinkimuose.

Apskritai, net ir kol kas esant pertekliniam Kauno atstovavimui, visos Lietuvos mastu Seime kaskart vis gausiau atstovaujama provincijai nei didesniems miestams, nors demografinės tendencijos priešingos.

2015 m. pradžioje miestuose gyveno 67,2 proc., o kaime – 32,8 proc. Lietuvos gyventojų. Neįmanoma tiksliai apskaičiuoti, kokia dalis apygardų yra miestietiškosios, kurios – kaimiškosios, nes dabar daug jų mišrių. Tačiau akivaizdu, kad proporcijos pažeistos ir esama situacija neatitinka teisingo demokratiško atstovavimo.

Galima daryti prielaidą, kad ji net ir iškreipia rinkėjų valią, nes miestiečiai tradiciškai labiau balsuoja už centro dešinę, o provincija – už kairiuosius. Dabar stipresnį balsą ir atstovavimą Seime turi mažiau išsilavinę, mirštančiuose kaimuose iš socialinių pašalpų gyvenantys piliečiai. Gal todėl Lietuvoje ir per rinkimus, ir Seime toks gajus populizmas.

Siūloma kardinali apygardų žemėlapio reforma turėtų sumažinti šias disproporcijas. R.Tučas pripažįsta, kad daugiau mandatų turėtų gauti centro dešinieji, bet ne dėl sąmoningo apygardų perskirstymo, o todėl, kad senka kaimiškieji regionai, o jie daugiau balsuoja už kairiuosius.

Tačiau R.Tučas neabejoja, kad vieno svarbiausių demokratiškų rinkimų principų – užtikrinti lygios rinkimų teisės formuojant vienmandates rinkimų apygardas praktiškai neįmanoma, nes neįmanoma sukurti visiškai rinkėjų skaičiumi vienodų apygardų.

Todėl daugelyje brandžios demokratijos Europos šalių (taip pat ir Latvijoje, Estijoje) jau seniai suvokta, kad objektyviausia ir teisingiausia yra proporcinio atstovavimo rinkimų sistema. Ją taikant proporcingai išreiškiamos visų rinkėjų preferencijos, pagerėja atstovaujamumas įvairioms visuomenės grupėms. O mūsų rytiniai kaimynai linkę rinktis balsavimą už asmenis.

Bet antipatija partijoms ir piliečių politinio išprusimo stoka kol kas Lietuvoje neleistų nė pradėti svarstyti perėjimo tik prie proporcinės rinkimų sistemos (dabar pagal ją išrenkama tik 70 Seimo narių, o dar 71 renkamas vienmandatėse apygardose). Atvirkščiai, rinkėjai kovoja dėl didesnių galimybių balsuoti už asmenybes ir merų rinkimuose to jau pasiekė.

Dar vienas svarbus klausimas: netolygaus atstovavimo Seimo rinkimų vienmandatėse apygardose paklaida didėjo jau seniai. Kodėl – sąmokslo teorijų gali būti visokių. Kas galėtų paneigti, kad konservatoriai taip bandė išsaugoti garantuotus mandatus Kaune, kur vienmandatėse apygardose renkami net aštuoni Semo nariai, nors proporciškai turėtų būti septyni?

Kitai didžiajai partijai – socialdemokratams teisingumo atkūrimas Vilniuje kainuotų vieną kitą mandatą provincijoje. Tad jei didžiosioms politinių svarstyklių skirtingose pusėse esančioms partijoms ligšiolinė tvarka buvo palanki, kitos partijos turi susitaikyti. O juk ir VRK, turinčios galią keisti rinkimų apygardų ribas, didžioji dalis narių taip pat atstovauja partijoms.

Neatmestina ir dar viena priežastis, kodėl tiek metų nesprendžiama netolygaus atstovavimo rinkėjams problema: analizuojant mažėjantį rinkėjų skaičių neabejotinai kyla klausimas: 1992 m., kai parengtas Seimo rinkimų įstatymas, Lietuvoje gyventojų buvo per 3761 mln., dabar jų net 615 tūkst. mažiau, o jų atstovų Seime skaičius vis dar tas pats. 1992 m. Seimo rinkimų įstatyme bandyta įrašyti atstovavimo normą, bet Konstitucijoje įteisintas konkretus Seimo narių skaičius.

Visi ligšioliniai siūlymai mažinti Seimo narių skaičių subliūško, mat kas iš politikų balsuos už tai, kad jo potenciali darbo vieta, o dar tokia gerai apmokama ir komfortiška, būtų panaikinta.

Vis dėlto, R.Tučo nuomone, Seimo narių mažinimo siūlymai paprastai būna pernelyg drastiški ir neracionalūs. Jo manymu, optimalus skaičius galėtų būti 121 – tai ir sutaupytų valdymo išlaidų, bet ir nenukentėtų Seimo darbas.

Galima palyginti: Estija daugiau nei dukart mažesnė už Lietuvą, bet parlamento narių ten ne dukart mažiau, o 101, nes yra įvairių procedūrų, turi dirbti komitetai, tad reikia rasti optimalų parlamento dydį.

R.Tučas atkreipia dėmesį į dar vieną aspektą: Lietuvos savivaldybės per stambios, palyginti su Vakarų šalimis, ir tai taip pat atsispindi demokratijos procesuose. Skirtumus gerai iliustruoja rinkėjų aktyvumas: kuo mažesnė savivaldybė, tuo aktyviau joje balsuojama. Galbūt mažesnėse savivaldybėse labiau jaučiama, kad valdžia arčiau žmogaus, o tarp kandidatų būna daugiau pažįstamų asmenų.

Bet tai temos jau ateities diskusijoms. Dabar svarbiausia, kiek teisingiau būsime atstovaujami kitą spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose. Viltis, kad jau per 2016 m. rinkimus reikės laikytis europinių standartų, dar nemirė: Seimo rinkimų įstatymas dėl 20 proc. rinkėjų skaičiaus nuokrypio galimos neatitikties Konstitucijai apskųstas Konstituciniam Teismui.

Pagal Konstitucinio Teismo reglamentą bylos paprastai nagrinėjamos eilės tvarka – pagal prašymų ar paklausimų gavimo laiką. Bet, kaip informavo Teismo atstovai, bylų dėl rinkimų įstatymų atitikties Konstitucijai nagrinėjimas gali būti paankstintas. Byla dėl skirtingo rinkėjų skaičiaus vienmandatėse rinkimų apygardose bus svarstoma dar šiais metais.

Pagal galiojantį įstatymą rinkimų apygardų ribas VRK turi patvirtinti likus 95 dienoms iki rinkimų, tad laiko pokyčiams dar yra. Net jei jie suardytų apygardų dalybas politikams, rinkėjų balsas taptų objektyvesnis.

BFL

2K projektas – konservatoriaus Andriaus Kubiliaus sutarimas palaikyti socialdemokrato Gedimino Kirkilo mažumos Vyriausybę – jau devinti metai šių partijų „talibų“ primenamas kaip amžina gėda. Tačiau po 2016 m. Seimo rinkimų vėl tikėtina kairiųjų ir dešiniųjų brolystė, tik konservatorius pakeis liberalai.

Aušra LĖKA

Prasidedantis naujas politinis sezonas žada daug ikirinkiminių aistrų ir konvulsijų, tačiau, kaip nedažnai būna, kas užims pirmą vietą 2016 m. spalio 9 d. Seimo rinkimuose, intrigos beveik nėra.

Nežinia, kaip turėtų susimauti socialdemokratai ir kuo sužibėti kokia kita partija ar kokie stebukladariai neogelbėtojai, kad atimtų lyderystę iš socialdemokratų, kurie – unikalus atvejis – būdami valdžioje visą kadenciją išlaikė tokius pat aukštus reitingus.

Intriga tik tokia – kokią alternatyvą rinkėjai šįsyk jiems paliks renkantis politinius partnerius.

Ne tik politologai – ir sociologinėse apklausose pirmaujančių politinių oponentų lyderiai nesikrato galimos tarpusavio bičiulystės. Dabartiniai socialdemokratų koalicijos broliai – Darbo partija ir „Tvarka ir teisingumas“ gerokai apmenkę, kokių politinių vienišių gali neužtekti, be to, jie sunkiai prognozuojami.

Tai gal atėjo laikas pripažinti ir realybę: ir partijos, ir nauja rinkėjų karta jau nebeturi tokių griežtų ideologinių riboženklių.

Pyrago dalybos su liniuote

„Esu netinkamas žmogus paklausti, kas laimės rinkimus, nes tikiu geromis mūsų partijos galimybėmis rinkimuose“, – šypsosi Seimo rinkimuose kaip Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vedlys debiutuosiantis Gabrielius Landsbergis.

Tačiau politines perturbacijas visą nepriklausomybės laikotarpį stebintis „Vilmorus“ visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro vadovas sociologas dr. Vladas Gaidys primena pastarojo meto tendencijas: kadenciją valdo konservatoriai su sąjungininkais, paskui dvi kadencijas – socialdemokratai su sąjungininkais, paskui vėl vieną konservatoriai, kuriuos pakeitė socialdemokratai.

Maža to, sociologas primena, kad naujausioje Eurobarometro apklausoje pirmą kartą net 74 proc. lietuvių pareiškė esantys patenkinti savo gyvenimu (2010 m. tokių buvo 50 proc.). Jei trys ketvirtadaliai gyvenimu patenkinti, kam keisti valdžią? Beje, šis rodiklis „mirtinas“ ir populistams, juk jų dirva – viskuo ir visų pirma valdžia nepatenkintas rinkėjas.

Tad kaip ir niekas nesiginčija: valdančiųjų socialdemokratų potencialas rinkimuose didžiausias. Beje, ši sėkmės aureolė aplenkė kitus valdančiosios daugumos partnerius – „darbiečius“ ir „tvarkiečius“, nes pirmasis smuikas – socialdemokratų, o kiti įsiminė kaip daugiau kakofonijos nei darnos įnešę orkestrantai.

Vis dėlto socialdemokratams partnerių reikės ir po 2016 m. rinkimų. Kaip tiksliai rinkėjai suraikys partijų rinkimų pyragą, prognozuoti, žinoma, dar ankstoka, juolab V.Gaidys dalijasi neseniai girdėtomis mintimis iš tarptautinės viešųjų nuomonės tyrinėtojų konferencijos, kad rinkėjai linkę vis vėliau priimti sprendimą, todėl prognozėse pasitaiko netikslumų.

Anksčiau buvo viskas aišku: kas balsuoja už Vytautą Landsbergį, tik košmariškame sapne galėjo balsuoti už Algirdą Brazauską. Dabar Lietuvoje, kaip ir kitur pasaulyje, ideologiniai skirtumai tarp partijų mažesni. Pokyčius lemia ir naujosios technologijos.

Pavyzdžiui, Izraelyje likus dienai iki šį pavasarį vykusių rinkimų, kai įstatymiškai kituose kanaluose agituoti jau buvo draudžiama, šalies premjeras Benjaminas Netanyahu per feisbuką kreipėsi į rinkėjus, kad tėvynė pavojuje, kad arabai gavo didžiulių išteklių ir bus blogai. Ir už jį balsavo daugiau rinkėjų, nei prognozuota.

Vis dėlto, pasinaudoję JAV sociologų naudojamu liniuotės principu – nubrėžus tiesę per partijų pastarųjų metų reitingus ir taip nustačius tendencijų kryptį (tiesa, prognozės tikslesnės, jei matuojama likus pusmečiui iki rinkimų), prie to dar prikalkuliavus savivaldybių ir merų rinkimų tendencijas, pabandėme suraikyti politinį pyragą ir padėlioti galimą koalicijų dėlionę.

Remdamasis apklausų duomenimis, V.Gaidys laurus irgi skiria socialdemokratams, nors ir nepastebi, kad jie pulsuotų energija, – matyt, dalis reitingo iš inercijos. Žinoma, partijoms balų prideda lyderiai, o Algirdas Butkevičius neturėtų tokio reitingo, jei jo teigiamai nevertintų ne tik socialdemokratų, bet ir konservatorių, kitų partijų elektoratas. Beje, kaip ir Prezidentę Dalią Grybauskaitę teigiamai vertinančių yra net tarp jos nemėgstamiausios Darbo partijos šalininkų.

Kitų partijų rėmėjų meilės sunkiau sulaukdavę konservatoriai, bet, gera žinia jiems, ar audra, ar vėtra, už juos ateidavęs balsuoti tas pats stabilus elektoratas. V.Gaidys turi konservatoriams ir dvi naujas geras žinias: naujasis lyderis G.Landsbergis „paaugino“ partijos reitingus apie 1–2 proc., nors jo paties teigiamų ir neigiamų vertinimų balansas ir su minusu (bet, žinoma, ne tiek kiek ankstesnio lyderio A.Kubiliaus, kuris pagal šį parametrą – ligi šiol tarp „lyderių“). Be to, anksčiau buvo taip, kad kuo vyresnio amžiaus rinkėjų grupė, tuo daugiau ten konservatorių rėmėjų, o dabar daugiau jų atsiranda tarp jaunimo.

Tačiau konservatorius aplenkė kiti dešinieji – Liberalų sąjūdis. Jie, kaip atkreipia dėmesį V.Gaidys, trykšta energija, noru laimėti, kažką keisti. Anksčiau liberalų partijos paprastai mobilizuodavo savo žmogiškuosius ir materialinius (o tai nėra neturtingų žmonių partijos) išteklius prieš pat rinkimus ir rezultatas juose dažnai būdavo geresnis nei ikirinkiminis reitingas. Nuo pernai lapkričio, vadinasi, likus porai metų iki rinkimų, Liberalų sąjūdžio reitingai ėmė augti ir liberalai stabiliai įsitvirtino antroje vietoje. Tokias tendencijas atkartoja ir jų sėkmės vektorius savivaldybių, merų, Europos Parlamento rinkimuose.

Kaip rodo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorės dr. Ainės Ramonaitės tyrinėjimai, liberalų šuolį lemia taip pat įvairių partijų elektorato pareikštas palankumas, tačiau nuolatinio elektorato dydis nėra įspūdingas. Vadinasi, kaip greitai kilo, taip greitai reitingai gali ir kristi, jei tik liberalai imtų daryti klaidų. Bet kol kas vis daugiau žmonių juos įsimyli.

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Politikos disciplinų grupės vadovas dr. Vincentas Vobolevičius pataria liberalams nesusipainioti didelės partijos, o ne mažo idėjiškai artimų žmonių sąjūdžio vaidmenyje, prie kurio jie daug metų buvo įpratę.

Dalis „darbiečių“ ir „tvarkiečių“ šalininkų nutekėjo pas sociademokratus. V.Gaidys daro prielaidą, kad, be padarytų klaidų, tai lėmė ir šių partijų identiteto krizė: ankstesnis Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas pats ir buvo argumentas balsuoti už šią partiją, dabar tokio lyderio nėra. „Tvarkiečiai“ irgi laikėsi ant vieno asmens – Rolando Pakso skriaudos istorijos, bet nuo jos praėjo daugiau nei 10 metų ir šis potencialas senka.

„Ar Valentino Mazuronio žavesys trumpuoju laikotarpiu sugebės atstoti buvusį V.Uspaskicho žavesį? Trumpuoju laikotarpiu, nes ilguoju reikia ne vieno žmogaus žavesio, o kompetentingos komandos, kurios Darbo partijoje kol kas niekaip nematyti“, – svarsto V.Vobolevičius.

Gera žinia „darbiečiams“ – jų partija kartu su nauju lyderiu, buvusiu „tvarkiečiu“, ko gero, atsivilios ir dalį „tvarkiečių“. V.Vobolevičius net svarsto, kad Darbo partija gali visai dingti iš Seimo žemėlapio arba sumažėti iki kelių atstovų.

Užtat, jo prognozėmis, nedings Lenkų rinkimų akcija, gali atsirasti naujų partijų, bet jau kitas klausimas – kiek gausių.

Naujokų antplūdis neprognozuojamas

Tokios beveik revoliucijos, kokią rinkėjai per savivaldybių ir merų rinkimus užkūrė partijoms Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, per Seimo rinkimus, bent kol kas, neprognozuojama. Tikimybė, kad Seimas priimtų jau įregistruotą Vytauto Matulevičiaus projektą, leidžiantį ir parlamento rinkimuose lygiomis teisėmis su partijomis kandidatuoti visuomeniniams komitetams, praktiškai lygi nuliui. Antra vertus, nacionaliniu mastu suburti tokius darinius nėra lengva.

O naujoms partijoms rastis laiko dar lyg ir yra, bet negirdėti charizmatiškų vedlių, norinčių tai padaryti. Kaip potencialūs naujos jėgos vedliai minėti ir europarlamentaras Antanas Guoga, ir vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis, ir verslininkas Robertas Dargis, tačiau, tikėtina, jie „branginasi“ prezidento rinkimams. Arvydas Sabonis, turbūt visų partijų svajonė, kol kas, atrodo, turi ką veikti krepšinyje – jam ten prasmingiau, nei sėdėti Seime. Artūrą Zuoką eilinį kartą ištikusi politinė mirtis, šįsyk gal jau nepaliekanti šansų reanimacijai.

Visvaldo Matijošaičio, Vytauto Grigaravičiaus ar kitų merų partija, V.Vobolevičiaus nuomone, neatrodo įtikinamai: „V.Grigaravičius man atrodo pakankamai padorus žmogus, iš tiesų bandantis ką nors gero padaryti Alytuje. Kauno ir Šiaulių merai, net jei puoselėtų kokias nors oportunistines mintis, po metų mero poste nelabai turėtų kuo pasigirti. Tai jiems pakenktų rinkimuose, nes rinkėjai juos matytų būtent kaip oportunistus.“

Jei visuomenininkai, jau turintys savivaldybių mandatus, mestų savivaldybes ir imtų šturmuoti Seimą, rinkėjai gali jais nusivilti kaip ir partijomis. Juo labiau nusivils, jei, kaip ir partijos, į sąrašus įtrauks „puošmenų“, nė neketinančių dirbti Seime. Žmogiškieji rezervai rasti naujų žvaigždžių – daugelio riboti.

Parlamentarė Valstiečių ir žaliųjų sąjungos narė Rima Baškienė netgi siūlo įstatymu atgrasyti tokias rinkėjų apgavystes padidinant rinkimų užstatą tiems, kurių pareigos nesuderinamos su Seimo nario mandatu.

Alytaus meras V.Grigaravičius sako, kad rinkimų temos judėjimas „Alytaus piliečiai“ dar neaptarinėjo. Išrinkti į vietos valdžią (o išrinktas visas judėjimo žiedas – net trylika) davę pasižadėjimą dirbti čia, tad nebent keltų kitus savo narius. Beje, pats V.Grigaravičius, kuriam matuojami ir nacionalinio lygio politiniai krėslai, sako politinių ambicijų net ir kitiems rinkimams neturintis: atėjęs ketverių metų kadencijai, o po jos užleisiąs mero regalijas naujiems žmonėms ir naujoms idėjoms.

Prezidento rinkimuose sugebėjęs susirinkti protesto balsus Seimo narys, buvęs konservatorius Naglis Puteikis, savivaldybių rinkimuose bandęs repetuoti nacionalinio judėjimo „Puteikis plius“ scenarijų, prisipažįsta pralaimėjęs: „Siūliau tiems politikams, kurie mano, kad tų šešių partijų, kurios yra Seime, nepakanka demokratijai, jungtis rinkimams, steigti partiją. Bet sulaukiau ne tiek palaikymo, kiek kritikos, kad aš pats ir žmonės, kurie mane remia, tokie pat „blogiečiai“ kaip tos partijos Seime, kad man trūksta vertybių, esu egoistas, noriu valdžios ir turto.“

Tad jis nutaręs kandidatuoti toje pačioje Danės apygardoje, kur jau yra laimėjęs kaip konservatorius, o nesisteminių, oponuojančių kitoms parlamentinėms partijoms politikų vienijimosi esą tegu imasi kiti. „Per prievartą mielas nebūsi. Jei atsiras koks darinys, pakvies – svarstysiu“, – sako N.Puteikis, nors kol kas prisipažįsta neįžvelgiąs, kad kas norėtų praturtinti rinkėjams politinį meniu ir steigti partiją. O tai  reikia padaryti iki balandžio 2-osios.

Seimo politinis vienišius Valerijus Simulikas, nesėkmingai bandęs tapti Šiaulių meru, neslepia, kad visą vasarą diskutuoja su visuomeniniais komitetais (tiesa, kol kas daugiau Šiaulių apskrities ir kaimyninių rajonų), kaip susivienyti. Ne prieš partijas, bet prieš nomenklatūrą, rasti bent kokias 5–6 idėjas, kurios būtų pagrindas kurti vieningą visuomeninį darinį, mat parlamentaras tiki, kad projektas tokius įteisinti ir Seimo rinkimuose sulauks pritarimo.

Sociologas V.Gaidys primena, kad jau dešimtmetį tokių naujų partijų, kurios nušluodavo ligšiolines, kaip Naujoji sąjunga 2001 m. ar Darbo partija 2004 m., nebėra. Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partija 2008 m. dar laimėjo 16 mandatų. O praėjusiuose rinkimuose iš debiutavusių šešių partijų ar jų darinių sėkmingiausias buvo „Drąsos kelias“, ir tik su septyniais mandatais, nors jo lyderė Neringa Venckienė svaičiojo apie 30–40, o netrukus tokio darinio Seime ir visai neliko.

Protesto potencialas lyg ir mažėja. Bet sociologas atkreipia dėmesį, kad pasaulis kunkuliuoja, pavyzdžiui, imigracijos politika keičia rinkėjų politinius pasirinkimus kitose Europos šalyse. Jei esamos partijos neatsižvelgs į naujas aktualijas, tą padarys naujos. O metų iki rinkimų užtektų naujai partijai pakilti tiek, kad sudarytų rimtesnę konkurenciją senbuvėms, tik ir vėl kyla charizmatiško, visuomenei žinomo lyderio problema.

V.Vobolevičius taip pat neatmeta naujos partijos steigimo galimybės: „Nors ilgainiui naujų partijų potencialas mažėja (reikia vis didesnio stimulo ar skandalo, kad įtikintų rinkėjus pasikliauti nauja jėga, o po Garliavos įvykių sunku įsivaizduoti tokį naują stimulą), potencialių lyderių dar turime (A.Guoga ir kt.), pinigų taip pat („Misija – Lietuva“) ir politinio fermento (nepartinių sėkmė savivaldos rinkimuose).“

Bet net jei nepavyktų suburti naujos partijos, vienmandatėse politiniai vienišiai gali laimėti aukso puodą: ko nors vertingo Seime vienas nenuveiksi, bet tokie balsai gali gerokai aptirpdyti partijų laimėtus mandatus ir tapti auksiniais formuojant valdančiąją daugumą.

Koalicija: broliausis politiniai oponentai?

V.Vobolevičiaus manymu, visai reali socialdemokratų ir liberalų koalicija: „Liberalai jau kuris laikas siunčia signalus, kad sutiktų dirbti vienoje komandoje su bet kuo, kas formuos Vyriausybę. O socialdemokratams Liberalų sąjunga būtų, ko gero, stabilesnis, mažiau galvos skausmo keliantis koalicijos partneris nei „darbiečiai“, „tvarkiečiai“ ar Lenkų rinkimų akcija. Žinoma, tokia koalicija, kaip ir visos vaivorykštinės koalicijos, patirtų išbandymų artėjant kitiems Seimo rinkimams, bet tie išbandymai turėtų nebūti baisesni nei dabartinės koalicijos.“

Politologas matytų tokią dalijimosi valdžia formą: pasidalyti ministerijas ir duoti vieni kitiems pakankamai veikimo laisvės. Balsuodama dėl įstatymų tokia koalicija rastų bendrą kalbą kai kuriose srityse (pavyzdžiui, partnerystės, abortų, dirbtinio apvaisinimo klausimais liberalai ir dalis socialdemokratų turi beveik identišką požiūrį). „Ekonomikos srityje ideologijos turėtų skirtis, bet Lietuvoje nemažai socialdemokratų yra anokie kairieji“, – pastebi V.Vobolevičius.

Nespjauna į tokią koaliciją ir dabartinis premjeras, puikiai suvokdamas, kad lošia nepralošiamą partiją: socialdemokratai – reitingų viršūnėje, tad jie, tikėtina, turės pirmenybę rinktis.

Tiesa, pasak V.Vobolevičiaus, nėra aišku, ar socialdemokratai ir liberalai turės pakankamai balsų tik dviese suformuoti koaliciją. Kas būtų trečias ar ketvirtas? Darbo partija? Nauja partija? „Bet daugėjant žaidėjų mažėtų pyrago kąsnis už dalyvavimą koalicijoje. Jam daug sumažėjus galėtų imti neapsimokėti – ypač liberalams – rizikuoti rinkėjų nusivylimu dėl „obuoliavimo su socialdemokratais“,  – svarsto V.Vobolevičius.

Jis neatmeta ir tokio varianto, kad konservatoriams ir liberalams gavus po didelį, nors ne didesnį už socialdemokratus, vietų bloką šis tandemas bandytų suformuoti Vyriausybę. Nors formatoriaus teisė priklausytų socialdemokratams, niekas neverčia antrosios ar trečiosios partijos priimti jų pasiūlymų. Juos atmetus Ministrų kabinetą formuotų antroji pagal dydį partija. Dabartiniam premjerui ir ypač socialdemokratams simpatijų nejaučianti Prezidentė tokį scenarijų galbūt vertintų teigiamai.

Liberalų sąjūdžio vedlys Eligijus Masiulis nesibaido socialdemokratų, bet pirmenybę teiktų konservatoriams, juo labiau dabar, kai kartu su G.Landsbergiu ateina jaunesnių ir liberalesnių politikų, su kuriais liberalams daug lengviau bendrauti. Be to, liberalai jau dabar derinasi dėl vienmandatininkų iškėlimo su V.Matijošaičio „Vieningu Kaunu“.

Beje, liberalai artėjant rinkimams ne tik ketina paskelbti galimus savo ministrus, bet ir parengs įstatymų projektus pagrindiniais klausimais, kad rinkėjai – o ir potencialūs koalicijos partneriai – žinotų, kokie sprendimai laukia liberalų sėkmės atveju.

Bet, pasak V.Vobolevičius, Liberalų sąjungos ir Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų koalicija apsunkintų konservatorių tapatybės įtvirtinimą (darant prielaidą, kad jie tą tapatybę suras): „Norint diferencijuotis nuo liberalų (ko konservatoriams labai reikia), privalu patiems žinoti, koks jų identitetas, ir garsiai komunikuoti: mes geresni už liberalus. Liberalams nuėjus su socialdemokratais, konservatoriai galėtų taip kalbėti ketverius metus; būdami koalicijoje su liberalais – nelabai. Neradus savo naujos tapatybės ir jos nepardavus rinkėjui konservatoriams, manau, bus ne kas.“

Neaišku ne tik tai, kaip konservatoriams pavyks ieškoti savo naujo identiteto, bet ir kaip dėl jo sutarti partijos viduje. Konservatorių planuojama revoliucija rinkimų sąrašuose (vienmandatėse vietoj veteranų keliant naujus jaunesnius asmenis, nauja atrankos sistema) gana rizikinga. Nors, V.Vobolevičiaus prognozėmis, naujokai, jei tik kryptingai dirbs, gali susikurti naujas laiminčiąsias koalicijas apygardose. Žinoma, dar daug priklauso, ką prieš juos pastatys liberalai, nes konservatoriams konkuruoti su liberalais jaunumu yra tas pat, kas konkuruoti su popiežiumi katalikiškumu.

G.Landsbergis aiškina, esą konservatoriai turi parodyti, kad jų partija turi stiprių idėjų, stiprių žmonių, bet ir nėra užsidariusi viduje, atsiveria visuomenei. O nauja rinkimų sąrašų sudarymo tvarka remiasi panašiais principais, pagal kuriuos renkamas ir partijos pirmininkas, – su kandidatų debatais, diskusijomis, kodėl už jį turi būti balsuojama, ir čia lygias teises konkuruoti turi ir partijos senbuviai, ir naujokai.

Tačiau viešojoje erdvėje jau „padalytos“ prestižiškiausios apygardos – ir daugiausia G.Landsbergį remiančiam partijos jaunimėliui. „Žmonės jau diskutuoja su skyriais, informacija jau vaikšto. Kažkas susumavo bendrą paveikslą, bet jis nėra tikslus, tai tik kalbos – 100 proc. galiu garantuoti. Skyriai tik pradeda siųsti grafikus, kada organizuos debatus“, – dievažijasi G.Landsbergis.

Jis gali būti ir teisus, nes, kaip mano kai kurie partijos senbuviai, jaunasis partijos sparnas pasiskubino nutekinti informaciją, kaip jie norėtų, kad būtų, spaudimu ir skaldymu paimant viršų.

O partijos senbuviai neslepia apmaudo, kad jaunimas lipa per galvas. „Amžius diskriminuojamas, nors brandus politikas yra vertybė. Pavyzdžiui, Vytautas Landsbergis kandidatavo į Europos Parlamentą antrai kadencijai būdamas 77-erių, bet jį konservatoriai garbino. O ar blogai dirbo? Ne, juo didžiuojamės, nesvarbu, kad buvo garbaus amžiaus. O Valdas Adamkus į prezidentus antrai kadencijai kandidatavo 78-erių. Jie mano amžiumi tegu nesirūpina, aš pati juo pasirūpinsiu. Svarbu, kaip aš jaučiuosi“, –  piktinasi 78-erių Seimo narė Marija Čigriejienė.

Jai nepriimtinas, jos žodžiais tariant, jaunimo įžūlumas: pusę metų partijoje, ir jau viešpats. Kai per žiniasklaidą paskelbiama, kad iš politikų, laimėjusių vienmandatėse apygardose, jos atimamos, tai nedora, negražu, ir jokios demokratijos. Veidus reikia keisti, pripažįsta M.Čigriejienė, bet reikia žiūrėti kuo – reikia, kad žmonės tave žinotų, jei nori, jog išrinktų vienmandatėje apygardoje. Reikia pirma įdirbį padaryti. Tad kam į Kauną importuoti nieko čia nenuveikusį vilnietį Tadą Langaitį, kai yra politikų, kurie gali vesti Kauną?

Į Kauną bandoma stumti ir Vilniuje rinkimus pralaimėjusi buvusi europarlamentarė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, beje, ir į Europos Parlamentą išstumta be įdirbio partijoje. Vilniuje lyg ir logiška, kad vienmandatės atsisakys A.Kubilius, jau stovintis eilėje prie savo užsitarnauto aukso puodo – vietos Europos Parlamente. Bet kažin ar pasiteisins strategija, jei nuolatinius kai kurių vienmandačių laimėtojus staiga pakeis dar nedaug partijoje nuveikę jaunuoliai. Taip gali tik atsirasti papildomų konkurentų. Pavyzdžiui, M.Čigriejienė sako, kad ją tik juokas ima iš tokių rokiruočių, nes su savo įdirbiu ji galinti eiti ir kaip nepriklausoma kandidatė.

Bet, kaip tikina G.Landsbergis, svarbiausias žodis – vietos skyriaus. „Tai kad konservatoriai labai paklusnūs. Tik aš nepaklusni, galvoju savo galva. Aš tarnavau žmonėms, o nieko dar nenuveikę jaunuoliai sėdės ir atrinkinės, kam kandidatuoti“, – piktinasi M.Čigriejienė.

„Sutinku žmonių, kurie sako buvę arti mūsų partijos, tikėję jos idėjomis, kai kuriais lyderiais, bet iki tol neįsijungę. Mes privalome atsiverti. Rinkėjai taip pat nori naujų veidų, nori matyti kaitą. Tikiu atvira partijos bendruomene. Per ilgai buvome užsidarę, dogmatizuoti, skirstėme žmones į tinkamus ir netinkamus. Naujų žmonių jungimasis prie konservatorių – vertybė ir stiprybė. Bet, kaip ir kitos partijos, turime susiformavusį sluoksnį, kuris nesuinteresuotas kaita, atsargiai žiūri į naujų žmonių įsijungimą“, – aiškina kol kas Briuselyje reziduojantis ir į Lietuvą kitą pavasarį, kai bus sudaryti galutiniai rinkimų sąrašai, žadantis grįžti G.Landsbergis.

Atsinaujinti, žinoma, reikia. Bet gal metai iki rinkimų – per mažai laiko norint įsitraukti į partijos veiklą ir pretenduoti į vienmandatę apygardą, kaip kad Vytautas Kernagis jaunesnysis? Bet juk ir konservatorių pirmininkas juo išrinktas vos apie pusantrų metų pabuvęs eiliniu nariu.

Pasak socialdemokratų centrinio rinkimų štabo vadovo Algirdo Syso, nuostata tokia: jei politikas yra laimėjęs vienmandatėje apygardoje, jis turi nerašytą pirmenybę vėl joje kandidatuoti, nebent pats nenori, pavyzdžiui, kaip Bronius Bradauskas. O daugiamandatėje bus laikomasi kvotų, kad kiekviename dešimtuke būtų 4–6 vietos moterims ir jaunimui.

Socialdemokratai dar pavasarį patvirtino 39 iš 71 vienmandatininko. Vertino žmogaus žinomumą, ar neturi jokių „uodegų“, ar pajėgus laimėti rinkimuose. Socialdemokratų Achilo kulnas – didieji miestai: ieškoma, kas čia galėtų jiems pelnyti nors pusę tiek mandatų, kiek jie sugeba laimėti provincijoje. Juolab tikėtina, kad miestuose dar gali atsirasti daugiau apygardų, mat šiuo metu rinkėjų skaičius tarp jų miestuose ir provincijose labai neadekvatus.

A.Sysas neslepia: socialdemokratai siūlo ir vienmandatę apygardą, ir gražų skaičių rinkimų sąraše nepartiniam ministrui S.Skverneliui, dabar vadovaujančiam „Tvarkos ir teisingumo“ partijos atsakomybei priskirtai Vidaus reikalų ministerijai. Paprastai socialdemokratai nesivaiko „pirktinių“ kandidatų, mat paskui partijos patiria keblumų.

Tai gerai žino Liberalų sąjūdis: į Europos Parlamentą su liberalais patekę Margarita Starkevičiūtė, Leonidas Donskis ar dabar A.Guoga nelabai paisė partijos. Bet, kaip pasakoja Liberalų sąjūdžio pirmininkas E.Masiulis, liberalai mėgsta eksperimentuoti, tad politinių naujienų bus – tarp vienmandatininkų tokių bus apie 10–15.

Vieni jų – mažiau žinomi partijos nariai, kiti ne. Žinoma, liberalai norėtų, kad jie po to integruotųsi į partiją, bet nekelia tokios sąlygos. „Visur reikia sveiko proto ir balanso, partijos turi atsinaujinti. Diskusijų būna, bet tai normalus procesas, kuris negraso partijos skilimu“,  – tikina E.Masiulis, pabrėždamas, jog vasarį ir kovą sklandžiusios diskusijos, kad gal A.Guoga burs naują partiją, išsemtos ir iki Seimo rinkimų nieko daugiau nebus.

Tarp liberalų geidžiamiausių – tas pats S.Skvernelis. Vienų šaltinių teigimu, liberalai jam siūlo penktą numerį sąraše, kiti dar aukštesnį. Bet pats S.Skvernelis tikina kol kas dėl tolesnio dalyvavimo politinėje veikloje neapsisprendęs. Vis dėlto jo retorika akivaizdžiai rodo, kad neapsispręsta nebent dėl detalių: eiti vienam ar su kuria nors partija, į Seimo ar prezidento rinkimus.

Tad vaivorykščių tarp skirtingų ideologijų partijų ar politinių vienišių, kurių visi nori, o ir jiems praktiškai tinka beveik kiekviena partija, kuri tik gali pasiūlyti valdžią, kitą rudenį neišvengiamai bus įvairių. Vaivorykštė – nuostabiai gražus gamtos reiškinys. Tiesa, trumpalaikis. Ilgesniam laikotarpiui mūsų politinėje padangėje reikėtų didesnių ir ilgaamžiškesnių permainų.

V. Petrikio nuotr.

Lietuvos vėliava plevėsuoja ant laivų Senegalo, Italijos, Portugalijos, JAV uostuose – kaip išdidu būti jūrine valstybe! Bet ar tikrai galime didžiuotis, jei tie laivai areštuoti, o juose – pusę metų algų negavę badmiriaujantys mūsų jūrininkai?

Aušra LĖKA

Valstybės valdomos „Jūrų laivininkystės“ skandalas dar kartą įrodė, kad valstybė – itin prasta verslininkė. Jau apie 6 metus leisgyvė valstybės valdoma įmonė vos kapanojosi, bet garbingai numirti jai neleidžiama, mat savas laivynas – Lietuvos pasididžiavimas, neva simbolis, kad Lietuva yra jūrinė valstybė.

Tik ar nacionalinis pasididžiavimas būtų menkesnis, jei mūsų trispalvė plevėsuotų ne ant valstybės valdomų, o privačių laivų? Štai Latvija savo laivyną privatizavo, bet nenustojo dėl to būti jūrinė valstybė. O už lietuvišką labai jau neūkišką patriotizmo suvokimą moka visi mokesčių mokėtojai. Skęstanti „Jūrų laivininkystė“ – ryškiausias, bet ne vienetinis neefektyvios valstybės valdomų įmonių (VVĮ) veiklos atvejis.

Valstybė turi daug ambicijų būti stambia verslo magnate. Ji valdo 131 įmonę, kurių valdomo turto vertė siekia 8,8 mlrd. eurų. Valstybė – darbdavė beveik 42 tūkst. verslo įmonių darbuotojų, kurių per metus padaugėjo daugiau kaip tūkstančiu.

Daugiau nei pusė jų (55,1 proc.) dirba susisiekimo sektoriuje, kiti – daugiausia energetikos ir miškininkystės įmonėse. Trys didžiausi darbdaviai – įmonių grupės „Lietuvos geležinkeliai“, „Lietuvos paštas“ ir „Lietuvos energija“ – kartu paėmus įdarbinusios 57,6 proc.  darbuotojų.

Vis dėlto valstybė – stambi, bet labai negabi verslo magnatė. Programos „Kurk Lietuvai“ (ji suteikia galimybę jauniems profesionalams grįžti iš užsienio į Lietuvą ir čia pritaikyti svetur įgytas žinias bei gerąją kitų šalių praktiką) dalyviai teisininkas Matas Anužis, studijavęs Didžiojoje Britanijoje ir Danijoje, bei ekonomistas Virginijus Sinkevičius, studijas baigęs Didžiojoje Britanijoje ir Nyderlanduose, palyginę Lietuvos ir kitų pažangių pasaulio valstybių VVĮ rodiklius konstatavo: smarkiai atsiliekame.

Nuosavo kapitalo grąža (šis rodiklis rodo, kaip efektyviai naudojamas įmonės turtas) Lietuvos VVĮ pernai siekė vos 2,8 proc., o tai yra 5 kartus mažiau nei Švedijoje ar Norvegijoje ir 3 kartus prasčiau nei vidutiniškai Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalyse.

Nuo 2000 m. visų Vyriausybių programose siekis tapti šio elitinio išsivysčiusių valstybių klubo nare įtvirtintas kaip prioritetas. O tikrindama Lietuvos tinkamumą tapti organizacijos nare, EBPO šiemet vykdys peržiūras 7 srityse, tarp jų – ir VVĮ veiklos reguliavimo, nes tai laikoma svarbiu valstybės vadybinių gebėjimų ir skaidrumo lakmuso popierėliu. Kuris rodo, kad šioje srityje esame negabūs. Kodėl?

Skenduolio gaivinimas už mokesčių mokėtojų pinigus

„Jūrų laivininkystės“ pavyzdys puikiai iliustruoja, kaip mūsų valstybė valdo verslą. Nors politinių saitų nevaržomi ekspertai vienu balsu tikina, kad gaivinamas skenduolis, politikai priima priešingus sprendimus. Maža to, kitą savo valdomą įmonę privertė imtis visai jai nebūdingos veiklos – skolinti skenduolio gelbėjimui milijonus eurų.

Tiesa, humaniškieji „Lietuvos geležinkeliai“, kurie paprastai derėdavosi dėl kiekvieno dividendų cento akcininkams, t.y. mums, valstybės mokesčių mokėtojams, pareiškė, kad pagalbą suteiks, jei tai jiems bus naudinga. Apie paskolos palūkanas viešai neskelbiama, bet tikinama, kad jos „komercinės“.

Tačiau jei nė vienas bankas paskolos nedavė, vadinasi, ir „Lietuvos geležinkeliams“ komercinių palūkanų skęstantis laivynas nemokės. Vis dėlto „Lietuvos geležinkeliai“ neblefuoja sakydami, kad jiems gelbėti kitą VVĮ naudinga, nes praras ne jie, o – kažkelintą kartą – tik mes, mokesčių mokėtojai.

„Realiai šie pinigai yra ne „Lietuvos geležinkelių“, o mokesčių mokėtojų, t.y. Vyriausybė sumažino mokėtinus dividendus į biudžetą, o „Lietuvos geležinkeliai“ davė paskolą „Jūrų laivininkystei“. Dėl ES taikomų apribojimų valstybės pagalbai Vyriausybė negalėjo tiesiogiai suteikti paskolos, tad politikai nusprendė apžaisti ES ir atsisakius dividendų per „Lietuvos geležinkelius“ paskolinti reikiamus pinigus skęstančiai bendrovei“, – situaciją vertina Bendrovių valdysenos instituto Baltijos šalyse (Baltic Institute of Corporate Governance) valdybos narė, bendrovės „GlaxoSmithKline“ medicinos vadovė pulmonologijai Šiaurės Europos regione Sonata Matulevičienė.

Ekspertė piktinasi, jog šis sprendimas prasilenkia su bet kokia gera praktika: valstybė nori, kad gyventojai laikytųsi teisės aktų ir negabentų kontrabandos, nors pati nesilaiko tarptautinių susitarimų ir po stalu dalija pinigus VVĮ (nors tai draudžia ir ES, ir EBPO gairės). Vyriausybė, sumažinusi dividendus „Lietuvos geležinkeliams“, iš principo apėjo Seimą, t.y. potencialios biudžeto pajamos buvo paskirstytos be Seimo pritarimo.

Bandoma aiškinti, esą kitos išeities gesinant gaisrą nėra. Tačiau iš tikrųjų „Jūrų laivininkystės“ problemos – joks netikėtumas. Ši įmonė nuostolinga jau apie 6 metus. Į Vyriausybę pagalbos ji jau buvo kreipusis ir anksčiau, prieš porą metų. Net ir naujausias skandalas, kai pasaulio uostuose už skolas gegužę pradėti areštuoti penki mūsų laivai, jų jūreiviams net ėmė stigti maisto ir gėlo vandens, buvo prognozuotas.

Jokia paslaptis, kad įmonės skola pasiekė apie 20 mln. eurų, iš kurių beveik 15 mln. SEB bankui reikėjo grąžinti dar šių metų vasarį, o grąžinimo terminas  atidėtas tik iki rugpjūčio. Balandį uždaruose Vyriausybės pasitarimuose svarstytas „Jūrų laivininkystės“ prašymas iš valstybės biudžeto skirti 11 mln. eurų dotaciją, bet nutarta jos neskirti, o steigti transporto įmonių holdingą, kuris ištrauktų skęstančią įmonę.

2016 m. valstybės biudžete ketinta skirti 11 mln. eurų šios VVĮ įstatiniam kapitalui didinti. „Lietuvos geležinkeliams“ ištiesus laivynui 3 mln. eurų gelbėjimosi ratą, SEB bankas 15 mln. eurų paskolos grąžinimo terminą pastūmė iki 2016 m. balandžio. Tai leido stabdyti „Jūrų laivininkystės“ bankroto procedūras, bet ne iš esmės išspręsti įmonės problemas, nes skolos niekur nedings, o ji, jei ir toliau teturės 5 senus laivus, dirbs nuostolingai.

Įmonės vargų istorija prasidėjo dar 2001 m., kai ji buvo išskaidyta ir dalis jos privatizuota. Verslui atiteko pelningoji keltų ir geriausių laivų dalis, o valstybei liko skolos ir sausakrūviai laivai, tiksliau – metalo laužas. Įmonė, turėjusi 11 laivų, dabar beturi penkis. Perpus sumažėjo ir darbuotojų – dabar jų apie 300. Maža to, prieš pat krizę paimtos paskolos su didelėmis palūkanomis laivynui atnaujinti, o krizė nusmukdė pasaulio laivybos rinką. Tad įmonei tapo visai striuka.

Tikėtasi, kad įmonė dar gali išsikapanoti, žinoma, ne su keliais senais, 20-mečiais laivais. Kalbėta apie bent jau du ne senesnius nei 10 metų laivus. Tačiau spaudė ankstesnių skolų kupra, įsipareigojimai viršijo turtą apie 18 mln. eurų. Pernai „Jūrų laivininkystė“ patyrė 6,3 mln. eurų nuostolio, dėl nuostolingos veiklos ir negerėjančių finansinių rezultatų jos akcijų vertė per metus smuko 77,3 proc.

56,6 proc. šios bendrovės akcijų valdo valstybė, 5,53 proc. – danų bendrovė „DFDS Tor Line“. Likusios priklauso smulkiesiems akcininkams. Iš jų pagalbos tikėtis būtų naivu. Kai kurie jų neturi nieko bendra nei su jūra, nei su pinigais, nes akcijų įgijo vietoj kompensacijos už žemę. Tad vienintelė gelbėtoja – valstybė.

Svarstyta, gal investuoti, didinti įmonės įstatinį kapitalą, pirkti naujesnių laivų, bet nugalėjo idėja steigti transporto įmonių holdingą. Sklando iliuzijos, kad, įgijęs tinkamų laivų, holdingas gal galėtų aptarnauti Suskystintųjų gamtinių dujų terminalą. Bet kur dūla tie milijonai laivams įgyti?

VVĮ – politinės marionetės be verslo logikos

Žinoma, ir jokia privataus verslo įmonė nėra apsaugota nuo nesėkmės. Tačiau skirtumas tarp privataus kapitalo ir valstybės valdomos įmonės – pirmoji ieško sprendimų arba bankrutuoja, o VVĮ grimzta atsipūtusi, nes žino, kad valstybė mokesčių mokėtojų pinigais ją vis tiek kažkaip ištrauks.

Daug pastangų, kad VVĮ taptų „normaliomis“ įmonėmis, įdėjęs buvęs ūkio ministras Rimantas Žylius, dabar tarptautinės bendrovės vadovas, sako, kad „Jūrų laivininkystės“ skandalo istorija buvo testas, kas iš tikrųjų šiai Vyriausybei yra VVĮ reforma, kurią pradėjo Andriaus Kubiliaus Vyriausybė. Lig šiol ji niekada nepareiškė nuomonės „prieš“, bet nepareiškė ir „už“, lyg ir toliau ją įgyvendino, nors kai kurių siekių atsisakė, pavyzdžiui, mažino dividendų normas niekam nepaaiškindama, ko iš tikrųjų nori iš VVĮ.

Dabar, R.Žyliaus nuomone, Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė parodė, kad nepritaria reformai, konkrečiau – politikos atskyrimui nuo VVĮ valdymo: „Premjeras ir susisiekimo ministras aktyviai demonstravo, kaip jie patys aktyviai gelbėja „Jūrų laivininkystę“, tuo aiškiai parodydami, kad politinis atskyrimas neegzistuoja. Gelbėti įmonę – jos vadovybės reikalas.“

Pagal EBPO principus ministras neturėtų būti įsitraukęs į operatyvinių dalykų sprendimą, jo misija – skirti stebėtojų tarybą, valdybą, svarstyti strategines užduotis. Jei atitiktume EBPO standartus, viešojoje erdvėje dabar matytume „Jūrų laivininkystės“ stebėtojų tarybos, valdybos pirmininkus, įmonės vadovą.

R.Žylius didžiuliu pažeidimu vadina tai, kad šioje istorijoje susisiekimo ministras ar premjeras paskelbia, bus ar nebus įmonės bankrotas, anksčiau, nei įmonė tai praneša per biržą. Tačiau Vyriausybė ir susisiekimo ministras nepriėmė jokio sprendimo, galėjusio padėti „Jūrų laivininkystei“ spręsti problemą, pavyzdžiui, nepadidino akcinio kapitalo, nepasiūlė įmonei išpirkti akcijų emisiją. Viskas, ką jie darė, tai spaudė kitas VVĮ suteikti paskolą.

R.Žyliaus įsitikinimu, tai, kad „Lietuvos geležinkeliai“ bus atleisti nuo 3 mln. eurų dividendų mokėjimo, rodo, jog nei „Lietuvos geležinkeliai“, nei Vyriausybė nesitiki, kad ši paskola bus grąžinta: „Kas priėmė šiuos sprendimus, galbūt veikia prieš „Lietuvos geležinkelių“ interesus, už ką pagal Akcinių įmonių įstatymą netgi gali grėsti atsakomybė. Bet jei kiltų klausimų dėl žalos atlyginimo, susisiekimo ministras pasirodytų niekaip su tuo nesusijęs, nes nėra pasirašęs jokio „Lietuvos geležinkelius“ įpareigojančio tai daryti rašto. Atsakyti turėtų „Lietuvos geležinkelių“ vadovai, valdyba. Bet ar ji bent svarstė šį klausimą?“

S.Matulevičienė, beje, ir pati buvusi vienos iš VVĮ valdybos narė, „Jūrų laivininkystės“ padėtį vadina nenormalia: „Matomas labai stiprus įmonės sprendimų politizavimas: politikai viešai skleidžia gandus apie bankrotą, bet vėliau paaiškėja, kad įmonė bus gelbėjama, o iš įmonės vadovybės nesigirdi jokių komentarų apie realią situaciją. Atsakomybė už politinius sprendimus permetama kitoms VVĮ – „Lietuvos geležinkeliai“ verčiami teikti paskolas ne rinkos sąlygomis po to, kai finansų rinkų dalyviai tiesiog atsisakė teikti paskolas įmonei, esant tokiai situacijai. Iš valdybos atsistatydino nepriklausomi nariai, o tai rodo, kad šiandieniniuose sprendimuose nebeliko verslo logikos ir vadovaujamasi tik politiniais išskaičiavimais.“

Ekspertė primena, kad EBPO rekomenduoja suteikti visišką atsakomybę valdyboms ir vengti VVĮ politizacijos. Tai, kad pasitraukė „Lietuvos laivininkystės“ valdyba, rodytų, jog politikų ir nepriklausomų narių nuomonės išsiskyrė. Tačiau jei  Vyriausybė nepatenkinta VVĮ rezultatais, ji turėtų atšaukti nepriklausomus narius ir paskirti naujus, taip pat nepriklausomus, o ne imti valdyti įmonę savo jėgomis, taip ją politizuodama.

S.Matulevičienės manymu, blogai ne tai, kad bandoma gelbėti skęstančią įmonę, bet kad Vyriausybė tai daro „po stalu“, t.y. jei „Lietuvos geležinkeliai“ būtų sumokėję dividendus, o Finansų ar Susisiekimo ministerija būtų suteikusi 3 mln. eurų paskolą „Jūrų laivininkystei“ – būtų skaidru ir aišku.

R.Žylius tai įvardija labai konkrečiai – Vyriausybės šešėliniu biudžetu: valstybės pajamų logika – kad visi pinigai turėtų ateiti į biudžetą, o Seimas turi apsispręsti dėl jų panaudojimo.

S.Matulevičienė apgailestauja: „Politikai žarsto žarijas svetimomis rankomis – jei „Jūrų laivininkystė“ negrąžins paskolos, dėl šio sprendimo turės atsakyti „Lietuvos geležinkelių“ vadovas ir valdyba. Šioje istorijoje politinėmis marionetėmis tampa ir „Jūrų laivininkystės“ (kuriai neleidžiama skelbti bankroto, nors atrodo, kad tai būtų racionaliausias sprendimas), ir „Lietuvos geležinkelių“ (geležinkelių įmonės, kuri priversta tapti valstybiniu banku) vadovybė. VVĮ turėtų būti depolitizuotos, o valdymas patikėtas valdybų nariams, kurie už savo sprendimus turėtų atsakyti asmeniniu turtu. Taip būtų elgiamasi, jei Lietuvos Vyriausybė laikytųsi gerosios kitų valstybių praktikos.“

Tiesa, R.Žylius šioje liūdnoje istorijoje mato ir labai pozityvių ženklų: nors  „Lietuvos geležinkelius“ privertė duoti paskolą kitai VVĮ, tokius prašymus atmetė „Klaipėdos nafta” ir „Lietuvos energija“. Vadinasi, jos turi veikiančias valdybas ir vadovus, kurie žino, kad pagal įstatymą jie privalo veikti įmonės interesais, o ne reaguodami į ministrų skambučius.“

Nepriklausomi valdybų nariai nenori būti tik dekoracija

Apie „Jūrų laivininkystės“ valdybos ir stebėtojų tarybos veiklą spręsti galima tik iš nuogirdų. Ką jau ten, jei net įmonės tinklalapyje gali rasti jūrininkų nuotraukų jūrine tematika fotogaleriją, tačiau nėra nei įmonės valdybos ir stebėtojų tarybos narių sąrašo, nei jų biografijų, nei įmonės vadovų pristatymo. Beje, įmonės vadovai keičiasi (ką tik juo išrinktas socialdemokratų veteranas Sigitas Dobilinskas), bet jau daug metų lakonišką informaciją apie įmonės veiklos esminius įvykius pasirašo jos vyriausiasis buhalteris.

„Kurk Lietuvai“ dalyviai M.Anužis ir V.Sinkevičius savo atliktame VVĮ tyrime pabrėžia, kad EBPO, Europos Komisija ir Tarptautinis valiutos fondas kaip vieną pagrindinių šių įmonių veiklos problemų nurodo politizuotą ir neefektyvų VVĮ valdybų darbą. Iš 249 VVĮ valdybos narių tik apie 16 yra nepriklausomi. Ministerijų atstovai, net jei gerai atlieka savo pareigas ministerijoje, dažnai būna niekada nedirbę versle, nežino, kaip efektyvinti jo veiklą. Tad būtina į VVĮ valdymą pritraukti nepriklausomų, kompetentingų, įmonių valdymo patirties turinčių profesionalų. Švedijoje net tokių stambių įmonių kaip „Ikea“ vadovas pats dalyvauja VVĮ valdybose. Kviečiami ekspertai ir iš užsienio, pavyzdžiui, Norvegijos vyriausybei priklausančios „Statoil“ valdyboje dirba ir britai, ir danai, ir olandai. Skandinavijoje verslo įmonės net dalyvauja atrenkant VVĮ valdybų narius.

Yra buvęs ne vienas atvejis, kai nepriklausomi valdybų nariai tiesiog tyliai atsistatydino, nes nematė prasmės gaišti laiko VVĮ valdyboje, jei jų žodis nieko nereiškė.

M.Anužio manymu, Lietuvoje žmonės iš verslo nenori eiti į VVĮ valdybas ir dėl rizikos reputacijai, nes nenori susitepti gero vadovo vardo, jei įmonės rezultatui negerės. Be to, aukščiausio lygio vadovų laikas brangus, o valdybų narių atlygis, bent jau jų matais matuojant, nėra didelis – apie 700 eurų už keletą posėdžių per mėnesį ir pasirengimą jiems. Tad reikėtų džiaugtis, kad atsiranda aukščiausio lygio vadovų, tokių kaip Arūnas Šikšta, vadovavęs „Teo LT“, randančių tam laiko. Bet tokie žmonės eina į VVĮ valdybas ne dėl pinigų, o jausdami pareigą valstybei. Tad, kaip pabrėžia V.Sinkevičius, jei norima, kad tokių žmonių ateitų daugiau, reikia, jog jie matytų, kad jų pagalba veda į rezultatą, jų nuomonė nėra ignoruojama.

AB ir UAB statusą turinčių VVĮ valdybų darbas politizuotas ir neefektyvus dėl praktiškai neveikiančio atrankos modelio ir tiesioginio akcijų valdytojo dalyvavimo renkant VVĮ valdybų narius. O valstybės įmonės statusą turinčių įmonių valdybose iki šių metų kovą įsigaliojusio naujo įstatymo net negalėjo būti nepriklausomų narių, į jas deleguoti valstybės tarnautojai privalėjo tik „įgarsinti“ juos delegavusį ministrą.

M.Anužio manymu, ydinga, kad VVĮ didžiąją dalį sudaro valstybės įmonės statusą turinčios įmonės, kokių kitose šalyse visai nėra. Ten VVĮ yra akcinės (AB) arba uždarosios akcinės bendrovės (UAB), nes į tokio statuso įmones galima pritraukti akcinio kapitalo ir VVĮ veiklą padaryti dar efektyvesnę.

M.Anužio nuomone, VVĮ neturi būti atkirstos nuo šakinių ministerijų, kurios turi formuoti VVĮ politiką, tačiau ydinga praktika, kai jos tiesiogiai valdo VVĮ, kišasi į rutininius reikalus. Tai kertasi ir su konkurencijos, ir su laisvosios rinkos principais. Tai dar vienas argumentas, kodėl turėtų būti įsteigta centralizuota VVĮ administruojanti institucija.

Tokio centro „Visuomio“ pavadinimu projektas prieš keletą metų buvo parengtas, bet politikų išbrokuotas. Taip, ir dabar yra VVĮ valdymo koordinavimo centras, bet jo misija – analizuoti duomenis ir rengti ataskaitas, bet ne formuoti VVĮ politiką. Tad centras metai po metų tik konstatuodavo, kad „Jūrų laivininkystė“ skęsta, tačiau jos SOS nebuvo išgirstas.

Aukso kasykla – privatizuoti

Lygindami Lietuvos VVĮ su užsienio pavyzdžiais M.Anužis ir V.Sinkevičius susidūrė su požiūrių skirtumais: Lietuvoje vis dar manoma, kad valstybės įmonė – tai valstybinių, socialinių funkcijų vykdytoja, o pelnas jai – antraeilis dalykas. „Bet taip nėra: VVĮ turi ir socialinę, ir pelno siekimo funkciją, ir politinį interesą, kuris, deja, Lietuvoje dabar dominuoja. Net teisės aktuose parašyta, kad VVĮ turi siekti pelno“, – primena M.Anužis.

Maža to, nuostolingų VVĮ veikla juk finansuojama iš mokesčių mokėtojų kišenės. Pavyzdžiui, didžiuojamasi, kad šiemet pirmąjį ketvirtį fiksuotas rekordinis VVĮ pelnas. 60 mln. eurų normalizuoto grynojo pelno (t.y. grynojo pelno, atmetus turto ir žaliavos mokesčius valstybei, bankų bankrotų įtaką) – 39,4 proc. daugiau nei per tą patį laikotarpį 2014 m. Bet didžiąją dalį, beveik 31 mln. eurų, arba 70,7 proc. viso VVĮ portfelio pelno, uždirbo energetikos sektorius, daugiausia – „Lietuvos energijos“ įmonių grupė. O juk turime 131 VVĮ. Bet štai miškininkystės sektoriui priklausančios 43 įmonės uždirbo vos 8 mln. eurų – 40,8 proc. mažiau nei prieš metus.

„Lietuvos energijos“ įmonių grupės generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas Dalius Misiūnas visuomet pabrėžia, kad energetikos VVĮ turi veikti kaip verslas, pritraukti investicijų savo plėtrai, o ne užkrauti savo sąnaudas vartotojams. Vienas būdų tai padaryti – padidinti per biržą finansiniams investuotojams parduodamų įmonių akcijų dalį.

Bet tai įmanoma tik politikams sutarus, ko nori valstybė: ar pritraukti investicijų, efektyviai valdyti šias įmones ir jų pelnu papildyti biudžetą, ar išsaugoti išskirtinę teisę jas valdyti. 2014 m. normalizuotą grynąjį nuostolį (atmetus vienkartinius veiksnius – turto perkainojimą, įmonių įsigijimo rezultatą) patyrė 22 iš 131 VVĮ.

S.Matulevičienė primena, kad pagal gerąją praktiką valstybė turėtų aiškiai apsibrėžti nuosavybės politiką ir nurodyti, kodėl laiko vienos ar kitos įmonės akcijas. Šiandien galioja Vyriausybės patvirtintos valstybės valdomų įmonių nuosavybės gairės, kuriose nurodyta, kad apie 30 iš 131 VVĮ yra priskirtos prie vien komercinės grąžos siekiančių įmonių (tarp jų patenka ir „Jūrų laivininkystė“, tad būtų galima diskutuoti dėl tolesnio valstybės dalyvavimo šių įmonių valdyme).

Tačiau, anot S.Matulevičienės, įdomiausia, kad, kaip matyti iš 2013 m. Valdymo koordinavimo centro ataskaitos, šios komercinės grąžos turinčios siekti įmonės apskritai veikia nuostolingai, o tai rodo, jog valstybei nelabai sekasi valdyti komerciniais pagrindais veikiančių įmonių. Tad valstybė galėtų apsvarstyti dalies ar net visos nuosavybės perleidimą privatiems investuotojams.

V.Sinkevičius atkreipia dėmesį, kad, pavyzdžiui, už Lietuvą didesnėje Suomijoje yra tik apie 60 VVĮ. „Ir mums vertėtų palikti tik strategines. Kai kurias reikėtų bent jau sujungti. Štai Prezidentė siūlė jungti urėdijas, kurių net 42, daugiau nei kokioje Švedijoje, taip vykdant ES rekomendacijas ir užtikrinant efektyvią bei pelningą urėdijų veiklą. Tačiau Seimas balsavo prieš. Lietuvoje VVĮ praktikoje daug ką galima efektyvinti, įmones jungti, bet priešinamasi ir iš vidaus, nes kristų antpečiai. Elgiamės kaip Graikijoje. O partijos nesiryžta priimti sprendimų, kad neišprovokuotų protestų, – vyksta politinis emocijų skaičiavimas“, – apgailestauja V.Sinkevičius.

Ar tikrai kokią išskirtinę valstybinę misiją atlieka poilsio namai „Baltija“ ar „Lietuvos žirgynas“, kad valstybė negalėtų jų privatizuoti, juolab kad ir didelio pelno iš tokių įmonėlių negali tikėtis. Bet pernai neprivatizuota nė viena VVĮ, jų mažėja tik dėl jungimosi ar bankrotų (pavyzdžiui, bankrutavo Lietuvos tyrimų centras, įsteigtas bendradarbiauti su JAV informacinių technologijų kompanija IBM). 2010–2013 m. privatizuotos vos 4 nedidelės VVĮ už kuklią 8,6 mln. Lt sumą.

Galų gale ir „Jūrų laivininkystė“ – kokią socialinę ar valstybei strateginę funkciją atliko, kad negalėjo būti privatizuota? Badmiriaujantys „Vorutos“ jūrininkai turėjo nuplukdyti cementą iš Portugalijos į Pusiaujo Gvinėją.

Teisybės dėlei, Susisiekimo ministerija šią įmonę bandė privatizuoti bent dukart. Bet vis išsigąstama jūrininkų protestų. Tačiau per 15 metų neliko pusės „Jūrų laivininkystės“ darbuotojų, ir didelio šoko tai nesukėlė. Antra vertus, ar laiku privatizavus įmonę ji nebūtų išvengusi liūdno dabartinio likimo?

Bet politikai VVĮ anksčiau saugojo kaip politines lesyklas, paremiančias juos prieš rinkimus (Liberalų sąjūdį parėmė net tuo metu jau nuostolinga buvusi „Jūrų laivininkystė“). Paskui įstatymu bendrovėms uždrausta remti partijas. Tačiau VVĮ vis dar lieka dosni darbo vieta valdančiosios daugumos politiniams bičiuliams, todėl ir didelės dalies VVĮ vadovai keičiasi kas politikų kadenciją.

Žinoma, jei VVĮ neštų valstybei milijonus, o ne iš jos prašytų milijonų dotacijų, valstybei jas vertėtų pasilaikyti. Nors yra ir kitokių nuomonių: Laisvosios rinkos instituto skelbto Briuselyje įsikūrusio „New Direction Foundation“ tyrimo duomenimis, geriausias būdas užtikrinti efektyvią valstybės valdomų įmonių veiklą yra leisti joms turėti privatų savininką, ypač jei valstybė – prasta vadybininkė.

Pasak studijos autorių, pardavusi VVĮ Ispanija galėtų sumažinti savo skolą 5,9 proc., Prancūzija – 5,5 proc., Graikija – 4,1 proc. BVP. Parduotų įmonių produktyvumas išaugtų 19 proc. Pardavus VVĮ Prancūzijos ekonomikos produktyvumas išaugtų net 3 proc. BVP.

Sėkmė – išimtis, o ne taisyklė

VVĮ sektorius praktiškai 20 nepriklausomybės metų sugebėjo išlikti beveik nereformuotas, tad pirmoji VVĮ veiklos 2009 m. ataskaita buvo sensacija. Joje atskleista, kad valstybė (be savivaldybių) turi apie 18 mlrd. Lt komercinio turto, o gauna vos 44 mln. Lt dividendų.

A.Kubiliaus Vyriausybė iš pirmtakės, vadovaujamos Gedimino Kirkilo, paveldėjo apie 150 valstybės valdomų įmonių, kurios per metus sumokėdavo apie 44 mln. Lt dividendų arba kitų įmokų bei netipinių mokesčių (žaliavos, naudojimosi valstybės turtu). Ėmus šioms įmonėms kelti tikslus ir reikalauti išsamių finansinių ataskaitų, 2011 m. valstybės valdomų įmonių grynasis pelnas (kartu su turto ir žaliavos mokesčiais valstybei), palyginti su 2010 m., išaugo 3,5 karto ir sudarė 246,6 mln. Lt, grąža valstybei per porą metų padidėjo 12 kartų ir siekė per 624 mln. Lt.

A.Kubiliaus Vyriausybei už pasiryžimą išspausti auksą iš valstybės valdomų įmonių, atkovojant jas iš korumpuotų lobistų, Didžiosios Britanijos savaitraščio „The Economist“ tinklaraštis net skyrė 2011 m. alchemiko nominaciją.

Virsmas įvyko AB „Lietuvos paštas“. Įmonė buvo nugyventa, prie bankroto ribos, jos vadovai net buvo teisėsaugos institucijų klientai. „Dirbau Lietuvos pašte, tad teko iš vidaus stebėti, kaip veikia valstybės valdoma bendrovė. Lyginant ją su užsienio VVĮ kildavo klausimų, ypač prieš kokius penkerius metus, kodėl Lietuvos paštas negali būti pelno siekianti bendrovė, jei Vokietijos ar Nyderlandų paštas tai puikiai daro atskyręs komercines ir nekomercines veiklas. Su nauja direktore viskas kitaip: Lietuvos paštas tebeveža į kaimus laiškus ir pensijas, bet tai nereiškia, kad negali būti konkurencingas ir pelningas“, – džiaugiasi geromis permainomis į Lietuvą grįžęs jaunas ekonomistas V.Sinkevičius.

Jį džiugina, kad Lietuvos paštas, kuris prieš kelerius metus labiausiai buvo siejamas su dviračiu po kaimus pensijas vežiojančiais paštininkais, išplėtė veiklą – dabar jis dar ir teikia kreditus, keičia litus į eurus, įmonė efektyvino veiklą. Estijos paštas jau bando veržtis per visas Baltijos šalis, Vokietijos paštas taip pat bando panaudoti ES galimybes ir plėstis į kitas šalis. V.Sinkevičius siūlytų ir Lietuvos VVĮ daugiau plėsti veiklą užsienyje.

Gerų pavyzdžių esama ir daugiau. Štai sujungti trys Lietuvos oro uostai šiemet taip pat jau dirba pelningai. „Lietuvos energijos“ įmonių grupės nuosavybės grąžos rodikliai artėja EBPO standartų link.

Tačiau tai turėtų būti ne tiek išimtys, kiek bendras standartas visoms VVĮ, kurias valstybė laikytų logiška pasilikti valdyti pati. „Jūrų laivininkystės“ pavyzdys rodo, kad politinės valios logiškiems sprendimams dar stinga.

BFL

Pirmąją naujojo mero darbo dieną jo pirmtakas su savo senąja gvardija savivaldybėje kilnojo taurelę. „Dabar meras Grigaravičius, kodėl jis leidžia – klauskite jo“, – sunkiai liežuvį vartė žurnalistų užkluptas ligtolinis meras. Taip priešiškai buvo sutiktas ne tik tiesiogiai išrinktas Alytaus meras.

Aušra LĖKA

Per pirmąsias simbolines 100 dienų kovą tiesiogiai žmonių išrinktiems 22 merams debiutantams teko atlaikyti sunkių išbandymų valdžia. Tiesioginių rinkimų oponentai net gąsdino, kad žmonių išrinkta savivaldybės galva gali būti neveiksni, mat jei neturės rėmėjų daugumos, negalės suformuoti nei vicemerų komandos, nei savivaldybės administracijos vadovybės, nei priimti kokių kitų sprendimų. Bet visur merams pavyko suburti valdančiąją daugumą, nors kai kuriems tai kol kas ir yra didžiausias pirmųjų 100 dienų laimėjimas.

Kartu prie starto linijos stoję 22 pirmąkart tokį postą pelnę merai – šiandien jau kiek skirtingose vietose darbų distancijoje.

Alytus: taryba triūsia be opozicijos

Alytaus meras Vytautas Grigaravičius kartu su kitais alytiškiais mynė miesto dviračių takais. Sėdėdamas kabinete, kad ir kaip vaizdžiai būtų nupasakoti šių trasų absurdai ar net pavojai, nebūtų taip akivaizdžiai pamatęs problemų ir sumąstęs jų sprendimo būdų.

Nors tvoskė karštis, mero pakviesti alytiškiai, kai kurie tiesiai po maudynių, su vaikais, atėjo prie jų miesto garsiausio „vaiduoklio“ – buvusios autobusų stoties pastato. Taip, meras jau kreipėsi į jo dabartinius savininkus – „VP grupę“ oficialiu raštu. Bet ir eiliniai alytiškiai nori patarti merui, ką daryti, kad sklypas miesto centre pagaliau būtų tvarkomas, net siūlo įsteigti fondą, į kurį jie aukotų pinigus ir išpirktų ankstesnių miesto valdžių parduotą sklypą.

Lyg ir kvepia „zuokizmu“ – buvęs sostinės meras tikrai mokėjo pasirodyti viešumoje ten, kur daug žmonių ir daug televizijos kamerų. Bet V.Grigaravičius tikina, kad čia ne populizmas, o noras pripratinti gyventojus aktyviai dalyvauti sprendžiant problemas ir galimybė iš jų gauti informacijos, ką ir kaip reikėtų taisyti. Beje, mero mobiliojo telefono numeris skelbiamas viešai ir jis uoliai atsiliepia, kad ir kas skambintų.

„Vienas pagrindinių mūsų akcentų einant į rinkimus buvo pažadinti visuomenę, kad ji nebūtų abejinga. Ir žmonės labai aktyvūs, reaguoja, teikia siūlymus. Dabar įsteigti ar steigiami bendravimo su bendruomene ir jos tiesioginio įtraukimo į miesto valdymą instrumentai – visuomeninės tarybos, vietos veiklos grupė, kuri svarstys ES lėšomis finansuojamus projektus. Taip galėsime visi susitelkę kartu dirbti miesto labui. To ir ėjome į tarybą“, – primena V.Grigaravičius.

Buvęs populiarusis, autoritetą pelnęs valstybės policijos generalinis komisaras, po to – saugos paslaugas teikiančios bendrovės „AS Double Invest“ vadovas V.Grigaravičius vienintelis iš naujokų sugebėjo laimėti rinkimus jau pirmajame ture (tokių dar buvo 18 merų senbuvių). Jo visuomeninis rinkimų komitetas „Alytaus piliečiai“ laimėjo 13 iš 27 mandatų taryboje. Maža to, kitas visuomeninis komitetas – „Už Alytų“ pelnė dar du, tad dauguma Alytaus tarybos – nepartiniai. Toks buvo alytiškių atsakas apie savo neskaidrius reikaliukus keiksmažodžiais besigyrusiam merui socialdemokratui Jurgiui Krasnickui ir nuolat besiriejusioms partijoms.

Ne tik meras, bet ir 19 iš 27 tarybos narių – vietos valdžios debiutantai. „Tai ir pranašumas, nes jie nauju kampu žvelgia į darbus, problemas, tarybos nario elgesio kultūrą, ir trūkumas, nes stinga patirties. Bet džiugu, kad ir tarybos naujokai, ir senbuviai dirba vieningai“, – sako meras.

Prie visuomenininkų prisijungus didžiajai daliai savivaldybės tarybos narių, iki šiol ji dirba be oficialiai pasiskelbusios opozicijos.

Pagalių kaišymo į ratus iš senųjų tarybos narių V.Grigaravičius sako dabar nejaučiantis. Nuomonių skirtumų būna, ir tai natūralu, bet didelės kritikos dėl kokių veiksmų ar neveikimo nepastebėjęs.

Vis dėlto savivaldybės aparate dalis žmonių, nors ir yra kompetentingi, bijo priimti sprendimą, parodyti iniciatyvą, laukia komandos, kad pirštu parodytų viršesnis pareigomis. Arba, pavyzdžiui, į eilinį raštą atsakoma paskutinę termino dieną, nors problemą buvo galima išspręsti per kelias dienas.

Meras neslepia: kas nekeis požiūrio į darbą, su tais teks atsisveikinti. Bet galvų kapojimo akcijos tikrai nerengiamos, juolab administracijos aparatas buvo sumažintas krizės metu ir po to neišaugo, tad jis optimalaus dydžio. Dabar kiekviena pareigybė analizuojama pagal specialią programą: kas ką veikia, ar pakankamas krūvis, ar nėra perteklinių procedūrų, o suvedus į sistemą išryškės, gal kurį skyrių reikia pastiprinti, o kitur gal krūviai per maži.

Sudėtingiausias atvejis, su kuriuo merui per šias 100 dienų teko susidurti, kai pavaldžios savivaldybei įmonės – poliklinikos vadovas viešoje vietoje panaudojo smurtą prieš savo draugę, ir dar mažamečio vaiko akivaizdoje. Pradėtas ikiteisminis tyrimas. „Poliklinikos vadovas prarado mano pasitikėjimą. Sudaryta komisija. Žiūrime, kad nepadarytume klaidos, nes čia ir žmonių likimai, ir teisiniai dalykai“, – sako V.Grigaravičius.

Naujajai miesto valdžiai tenka vaduoti Alytų ir iš finansinių bėdų. Situacija nepavydėtina ir nuolat blogėjo jau keletą metų. Naujoji valdžia stengiasi taupyti visur, kur gali, – nuo reprezentacinėmis vadinamų išlaidų sausainiams iki šimtus tūkstančių siekiančių sutarčių už miesto tvarkymo paslaugas ar vykdomus viešuosius pirkimus. Pavyzdžiui, ankstesnė valdžia už miesto žaliųjų plotų šienavimą mokėjo iki 240 eurų už ha, nors yra bendrovių, kurios šiuos darbus atlieka už kainą iki 85 eurų.

Alytaus skola šių metų pradžioje siekė beveik 19,5 mln. eurų, skolinimosi limitas beveik išnaudotas.

Naujoji valdžia netruko išsiaiškinti, kodėl ji taip augo. Ne tik todėl, kad neūkiškai permokėjo už darbus. Miestas vykdo daug ES finansuojamų projektų, kuriems skolinasi iš bankų. Didžiąją dalį šios skolos, įgyvendinus projektus, ES grąžina. Bet jau keletą metų šie sugrįžtantys pinigai buvo naudojami ne bankų paskoloms grąžinti ir investicijoms, o švietimo įstaigų skoloms ir išlaidavimui apmokėti. Kitaip sakant,  gyventa ne pagal pajamas.

Maža to, dauguma projektų vėluoja, tad ne vienu atveju teko grąžinti nepanaudotas ES lėšas. Pavyzdžiui, dėl beveik metus vykdytų pirkimo procedūrų miestas privalėjo sugrąžinti net milijoną eurų perspektyvinei gatvei tiesti. O ir neva baigti projektai piktina aplaidumu. Tarkime, Alytaus pramonės parke dauguma sklypų nėra parengti statyboms, teritorijoje yra sodybų, daržų, ganomos karvės.

Mieste pastatyti du biokuro katilai, bet šiluma nepinga. Atlikta analizė parodė, kad privertus šilumos tiekėjus pirkti kurą biržoje, rinkos kainomis, ir pakeitus kainos nustatymo formulę šilumos kaina gyventojams galėtų mažėti iki 30 proc. Bet, pasak šilumos gamintojų, niekas dėl kainos mažinimo į juos pastaraisiais metais nesikreipė.

Merą stebina ir tai, kad Alytuje nedarbas siekia apie 12 proc., bet čia pat yra ir laisvų darbo vietų. Galimos to priežastys – nedideli atlyginimai, todėl žmonės renkasi gauti išmoką iš darbo biržos. Tad investicijų paieška – viena iš prioritetinių darbo krypčių. V.Grigaravičius pasakoja, kad jei sėkmingai pasibaigs pradėtos derybos, į Alytų turėtų atsikelti keletas įmonių. O kai atsiras konkurencija darbo rinkoje, ir kiti darbdaviai turės didinti atlyginimus, gerinti darbo sąlygas. Štai buvusiose „Alytaus tekstilės“ patalpose turėtų įsikurti „Plastos“ padalinys. Su meru susitikę verslininkai sakėsi buvę maloniai nustebinti mero geranoriškumo ieškant galimybių pritraukti verslą į savo vadovaujamą miestą.

Alytus keičiasi ir nuo mažesnių, bet svarbių darbų. Kas mėnesį skelbiant savivaldybės tarybos narių išlaidas padaugėjo viešumo ir skaidrumo. Patvirtintas didžiausias savivaldybės galiomis įmanomas 3 proc. nekilnojamojo turto mokestis už apleistus pastatus. Keičiamos prekybos viešosiose vietose taisyklės, nes dabartinės neskatina mobilios prekybos ir sąžiningos konkurencijos dėl prekybos plotų. Viename lopšelyje-darželyje pradėta rinkti vaikų su autizmo spektro sutrikimais grupė. Įrengtas nemokamas belaidis internetas Miesto sode.

Už simbolinį 0,85 euro mokestį Sporto ir rekreacijos centre dušu gali naudotis karšto vandens namuose neturintys alytiškiai ar pravažiuojantys dviratininkai.

V.Grigaravičius, paprašytas įvardyti tris pokyčius, kuriems per jo kadenciją įvykus Alytuje jis galėtų pasakyti ne veltui ėjęs į merus, pirmiausia įvardija siekį, kad alytiškiai nebebūtų nusivylę, jog niekas nesikeičia ir nepasikeis, kad patys realiai dalyvautų miesto valdyme.

Antra, naujų darbo vietų kūrimas: kad per kadenciją Alytuje atsirastų ne viena gamykla ir nemažai darbo vietų.

Trečia, turi pagerėti socialinė situacija. Meras pasakoja: „Rinkimų kampanijos metu susitikęs su daugiavaikėmis šeimomis buvau taip sukrėstas, kaip sunkiai jos gyvena, kad visą laiką pratylėjau, žodžio negalėjau ištarti. Nutarėme sukurti nuolaidų kortelę, kad tos šeimos galėtų pigiau apsipirkti, eiti į renginius, vaikai galėtų lankyti būrelius. Iniciatyvą parėmė jau pora dešimčių miesto įmonių. Drauge tikrai galime padaryti daug gerų darbų.“

Jurbarkas: politikos vienišius – nebe vienas

V.Grigaravičiaus startas – įspūdingas. Tiesa, jis tam turėjęs ir porą savaičių daugiau laiko, nes laimėjo rinkimus jau pirmajame ture, be to, jo komanda, su kuria ėjo į rinkimus, turi daugiausia mandatų.

Kur kas sunkesnė situacija prognozuota Jurbarke, kur tiesioginiuose rinkimuose meru tapo save išsikėlęs politikos vienišius – Mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių skyriaus Jurbarko poskyrio vedėjas Skirmantas Mockevičius. Pagal išsilavinimą inžinierius mechanikas ir teisininkas laisvalaikiu griežė smuiku, šoko liaudies šokius, o ne dalyvavo kokios partijos veikloje. Lig tol nedirbęs nei vietos, nei kokioje kitoje valdžioje, jis neturėjo ir savo komandos. Bet politikos debiutantui pavyko iš posto išversti Jurbarko galvą liberalą Ričardą Jušką savo, kaip pavyzdingo šeimos žmogaus, pavyzdžiu, kuo ligšiolinis meras, švelniai tariant, pasigirti negalėjo.

Nuogąstauta, kad merui nepavyks suburti daugumos. Bet, kaip pasakoja Jurbarko miesto ir rajono laikraščio „Mūsų laikas“ korespondentė Lina Juškaitienė, 15 tarybos narių iš 25 koalicijos sutartis pasirašyta ir dabar jie visi labai tvarkingai balsuoja. Tad mero vienišiumi jau nebepavadinsi.

Koaliciją, pasak L.Juškaitienės, telkė tai, kad naujasis meras – padorus šeimos  žmogus. Kitus gal suvienijo tai, kad dabar opozicijoje esantys liberalai buvo tarsi bendras priešininkas, nes daug kam buvo nusibodęs ilgą laiką valdančiojoje daugumoje buvusių liberalų diktatas, kartais ir arogancija.

Ar buvę valdantieji stipriai kritikuoja naująjį merą? „Dabar Jurbarkas pirmą kartą turi stiprią opoziciją“, – šypsosi L.Juškaitienė. O merui dažniausiai prikišama, kad jis neturi patirties, tad Savivaldybių asociacijoje neturėdamas pažinčių negali būti geras savo rajono lobistas. Per ligšiolinės valdžios kadenciją Jurbarkas tikrai gražėjo, išlipo iš probleminio rajono kategorijos. Tačiau sunku įvertinti, kiek tai ankstesnio mero ir jo lobizmo nuopelnas.

Naujasis meras kokių rimtų sprendimų, vadinasi, ir klaidų, padaryti nespėjo. Jis kol kas susipažįsta su darbu. S.Mockevičius – atviras gyventojams, sako, kad į jį bet kas gali kreiptis, dalyvauja renginiuose. Nauja valdžia, priešingai nei pirmtakai, siekia visuomenę įtraukti į rajonui svarbių sprendimų priėmimą, pavyzdžiui, miesto bendruomenės atstovų grupė patarinės, kam skirti ES pinigus. Atsirado daugiau viešumo, skelbiamos mero, savivaldybės administracijos vadovo darbotvarkės, informacija apie jų veiklą.

„Meras – savas tarp gyventojų. Kaip žmogus, jis labai imponuoja. Tikrai neabejoju jo padorumu, sąžiningumu, jo siekiais politikoje. Bet kaip seksis toliau, dar sunku prognozuoti, nes politikoje yra visokių intrigų, manipuliacijų, o S.Mockevičiui stinga politinės patirties. Bet tikiuosi, kad gerų norų vedamas jis pasieks, ką žadėjo“, – mano L.Juškaitienė.

Tiesa, naujosios valdžios šimtadieniui atliktoje apklausoje 19 proc. jurbarkiškių jos darbą įvertino neigiamai, 18 proc. – teigiamai, o net 37 proc. teigė pokyčių neįžvelgiantys. Nelabai tų pokyčių ir galėjo būti, kai savo vedliu rinkėjai pasirinko debiutantą, kuris dar tik mokosi šio darbo. Dar reikia laiko įsitikinti, ar tai atsipirks.

Visišką politikos debiutantą pasirinko tik jurbarkiškiai. Kiti pirmąkart išrinkti merai buvo dirbę vietos valdžios tarybose, Seime ar, kaip V.Grigaravičius arba jo buvęs pavaduotojas Policijos departamente Kęstutis Tubis, buvo vadovavę stambioms nacionalinio lygio valstybės institucijoms. Net pralaimėjęs buvęs Anykščių meras Sigutis Obelevičius giria K.Tubį, kad šis gražiai tęsia darbus, siekdamas Anykščius paversti tikru kurortu, o ne pramonės centru, kaip buvo užsimoję kai kurie kiti pretendentai valdyti Anykščius.

Šiauliai: juokas pro ašaras, ašaros iš džiaugsmo

Tačiau viena – šūkaloti iš opozicijos apkasų, kita – patiems imtis atsakomybės už vadovavimą miestui. Šiaulių, kur net varžytuvių dėl mero posto finale nebuvo partijų atstovų, meras Artūras Visockas, laimėjęs rinkimus, taip apibūdino savo pasirengimą valdyti miestą: „Esame žali kaip šviesoforas, bet ir žali, nes daug ko nežinom, o todėl klausime žmonių.“

Pedagogo išsilavinimą turintis A.Visockas Šiauliuose turėjo ne itin klestinčią fotopaslaugų įmonėlę. Tiesa, privalumas, kad prieš tapdamas meru kadenciją jau dirbo Šiaulių miesto taryboje. Į ją buvo išrinktas kaip save išsikėlęs kandidatas, rinkimams teišleidęs 12 Lt.

Vieni jį laikė skandalistu, kiti – pilietišku viešojo intereso gynėju, Šiaulių Puteikiu.  A.Visockas pagarsėjo kova, kad Šiauliuose nebūtų privatizuota šilumos gamyba, o jėgainės liktų savivaldybės nuosavybe, o apie Šiaulių kultūros fabriko projektą, kurį jis laiko ES pinigų plovimu, surinko per 600 puslapių bylą. Įvairiais skundais jis buvo užvertęs teisėsaugos institucijas.

Bet opozicijai – vieni standartai, merui – kiti. O emocingasis A.Visockas, kėlęs šypseną rinkimų kampanijos metu, ne ką rimčiau atrodo ir mero poste. Minėdamas šimtadienį mero poste, jis apsiverkė, tiesa, iš džiaugsmo ir susijaudinimo, gavęs iš savo bendraminčių 100 kamuoliukų su palinkėjimais. Jis gyrėsi turintis komandą, kokią galima „tik sapne sapnuoti“, programą, kurioje „užkoduotas milžiniškas potencialas“.

Beje, komanda jau byra: atsistatydino socialdemokratas vicemeras Domas Griškevičius, užtikrinęs koalicijai vieno balso persvarą. Šiauliuose 31 nario taryba – margumynas: čia 9 partijų ir komitetų atstovai, o A.Visocko komanda yra laimėjusi 6 mandatus.

Meras džiūgauja, kaip jam puikiai sekasi: savivaldybėje sumažinta popierizmo, vis daugiau žmonių ateina pas merą išdėstyti nuomonės. Vilniaus pavyzdžiu nutarta skirti 70 eurų vaikams, lankantiems privačius darželius, pagaliau sustabdytas seniai abejonių kėlęs „Menų inkubatoriaus“ projektas. „Viskas vyksta sėkmingai – net pernelyg sėkmingai, net prisibijau“, – pareiškė A.Visockas ir dėkojo Dievui, kad padeda mokytis mero darbo.

Tačiau, anot šiauliečio Seimo nario Edvardo Žakario, dabartinė miesto valdžios situacija primena plaukimą pasroviui, garsiai rėkiant ir smarkiai taškantis. Ir kiti šiauliečiai Seimo nariai negaili naujajam merui kritikos už nepakankamą aktyvumą kovojant už dabar skrydžius jau nutraukusį Šiaulių oro uostą, pasigenda strateginio planavimo.

Maža to, nors meras save vadina „principų sargu“, kai kurių kaltinimų, kuriais žarstėsi iš opozicijos varpinės, dabar sulaukia jau pats. A.Visocko aplinkoje – Valstybės kontrolės ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos kritikuotas veikėjas, kilo abejonių dėl automobilių pirkimo skaidrumo. Pats buvęs visuomenininkas, dabar meras kitų visuomenininkų veiklą jau menkina, vadindamas neesmine.

Kol kas neatrodo, kad ir nauja Panevėžio valdžia prikels miestą iš sąstingio, nors tiesiogiai išrinktas meras Rytis Mykolas Račkauskas ir tikina, esą gyvenimas eina pirmyn. Savarankiškai į Seimą išrinkto Povilo Urbšio Panevėžyje suburto visuomeninio komiteto „Kartu“ iškeltas architektas R.M.Račkauskas, anksčiau konservatorius, aršiai kritikuoja pirmtako konservatoriaus paliktą situaciją savivaldybėje. Bet ir pats sulaukia kritikos.

Panevėžiečių mažėja, tad mažiau reikėtų ir valdininkų. Laisvosios rinkos tyrimo skaičiavimais, šiuo metu tūkstančiui panevėžiečių tenka 2,8 valdininko ir tai yra daugiausia iš penkių didžiųjų šalies miestų. Nors per rinkimų kampaniją R.M.Račkauskas žadėjo neišvengiamus struktūrinius pokyčius savivaldybės administracijoje, per tris mėnesius žadėto audito nė nepradėjo, nors kitos savivaldybės reformas jau vykdo. Net atvirkščiai: administracijos direktoriui nuo pirmosios darbo dienos paskirta 50 proc. atlyginimo priemoka, nors ankstesnė valdžia tenkinosi 30 proc. priemoka, kalbama apie naują verslo konsultanto etatą.

Vilnius ir Kaunas: pinigų upelių tvenkimas

Kauną valdantis verslininkas milijonierius Visvaldas Matijošaitis meru dar praėjusią kadenciją netapo tik dėl partijų užkulisinių žaidimų. Antrą kadenciją Kauno miesto taryboje dirbantis visuomeninio komiteto „Vieningas Kaunas“ lyderis šįsyk taryboje mandatų daugiau nei patrigubino – dabar jie pirmauja turėdami net 17 iš 41.

V.Matijošaitis prisipažino, kad atėjus į šias pareigas jam daug kas pasirodė keista, ypač tokie brangūs viešieji pirkimai. Tad naujasis meras nuo pirmųjų dienų poste užsibrėžė sustabdyti neefektyvų pinigų tekėjimą, o sutaupytus pinigus skirti toms sritims, kurioms jų labiausiai reikia.

Taupyti pradėta nuo pačios savivaldybės: jos administracijos reforma bus baigta jau rugsėjį, iš 786 darbuotojų liks 630, taip miestas per metus sutaupys apie 2 mln. eurų.

Taupoma ir kitur. Gatvių duobės sėkmingai lopomos, ir tai daroma 40 proc. pigiau nei valdant merui konservatoriui. Miesto žaliųjų plotų tvarkymo kainą pavyko sumažinti 18 proc., gatvių ženklinimo – 34 proc. Dešimtys tūkstančių eurų sutaupyta ir peržiūrėjus įvairių projektų finansavimą, kai kuriuos objektus administruoti perdavus privačiam operatoriui. O stengiantis pritraukti verslo iki minimumo sumažinti žemės mokesčio ir žemės nuomos mokesčio tarifai.

Žadami nauji projektai Nemuno saloje. Tikimasi, kad iki kitų metų vasaros pabaigos darželiai priims visų kauniečių vaikus.

Nežinia kur tekančių pinigų upelių tvenkimas – ir debiutavusio sostinės mero poste liberalo Remigijaus Šimašiaus leitmotyvas. Nors ir nevienareikšmiškai vertinta, kad meras palaidojo savo pirmtako „Air Lituanica“ projektą, sostinės biudžetui nuo to tikrai palengvėjo, nes į projektą investuota apie 17 mln. eurų. Sostinės savivaldybė kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą, prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą dėl dar vieno A.Zuoko projekto – „Vilnius veža“ aplaidžiai tvarkytos apskaitos ir turto iššvaistymo. Būdama viešosios įstaigos dalininkė, savivaldybė „Vilnius veža“ 2014 m. iš savo biudžeto suteikė beveik 0,5 mln. eurų dotaciją veiklai.

Nauja ne tik laikinosios, bet ir tikrosios sostinės valdžia sugeba miestą tvarkyti kur kas pigiau. Pavyzdžiui, bus tvarkoma daugiau kapinių, bet apie 85 tūkst. eurų per metus pigiau. Savivaldybės valdomų įmonių valdybose padaugėjo nepriklausomų narių, iki kitų metų jų bus 60 proc.

Kuo toliau, tuo daugiau Vilniaus savivaldybės ir jos kontroliuojamų įmonių duomenų tampa visiškai atviri. Savivaldybė pradėjo viešinti vykdytus mažos vertės pirkimus, nuomojamų žemės sklypų duomenis, o nuo šiol atveria ir savo biudžeto duomenis. Beje, nors džiaugtis anksti, valdantieji deklaruoja per 100 dienų jau sumažinę miesto skolą 2,4 proc. (8,6 mln. Eur).

100 eurų kompensacija vaikus vedantiems į privačius darželius – tik vaikų darželių reformos pradžia. Įvykis: tiek ginčijusis pagaliau nuo Žaliojo tilto nukelti sovietiniai „balvonai“. Ėmė kursuoti naktiniai autobusai. Nauja valdžia net fotografuoja Neries krantinėje pagaliau pakeistas atšokusias plokštes. Smulkmena? Jei taip, kodėl anksčiau neištaisyta? O jei dar bus tesėtas pažadas 20 proc. sumažinti vilniečiams šilumos kainą, R.Šimašius nusipelnys vilniečių padėkos.

Kėdainiai: didžiausia sensacija – dauguma

O Laisvės sąjungos (liberalų), dabar jau Liberalų sąjungos atstovo, „Daumantų LT“ vadovo Saulius Grinkevičiaus pergalė Kėdainiuose buvo beveik iš fantastikos srities: sutriuškinti „darbiečius“ jų partijos forposte atrodė neįmanoma. Paskui atrodė neįmanoma merui suformuoti daugumą be „darbiečių“, mat taryboje jie buvo laimėję 13 iš 28 mandatų, o Laisvės sąjunga – vos penkis.

Seime net bandyta prastumti Kėdainiams „subalansuotą“ įstatymo projektą, kad, merui per du mėnesius nesugebėjus taryboje patvirtinti vicemerų ir administracijos vadovo, rengiami nauji rinkimai. Bet S.Grinkevičiui pavyko suburti 14 narių koaliciją, o aptrupėję „darbiečiai“ sudarė 11 narių opoziciją, du tarybos nariai liko nepriklausomi.

„Kai meras renkamas tiesiogiai žmonių, jis įgyja visai kitą politinį svorį. Tai tikrai padėjo lengviau suformuoti koaliciją. Jei tai nebūtų tiesioginiai rinkimai, būtų buvę sunkiau tai padaryti. Po rinkimų buvo klausimas, ar man pavyks suformuoti koaliciją tokią, kokią noriu suformuoti, t.y. be Darbo partijos. Pavyko, ir tai laikau vienu pagrindinių darbų per pirmą 100 dienų“, – sako S.Grinkevičius.

Taip, opozicija kritikuoja, bet meras nesistebi – tokia jos priedermė. Tiesa, pasak jo, už darbus kritikos per daug nesulaukia, bet, pavyzdžiui, kritikuojama, kad savivaldybės direktorius dukart išvažiavo į komandiruotę. Jei nevažiuotų, turbūt irgi kritikuotų, sakytų – nieko nedaro.

Nors kai kurie kiti merai debiutantai rastą situaciją prilygina košmarui, S.Grinkevičius epitetais nesimėto, juolab rajono padėtis jam ne naujiena, nes jis pats taryboje jau 11 metų. Taip, kelia abejonių buvę viešieji pirkimai – ne visada būdavo pasirenkamas optimaliausias variantas. Naujasis meras žada, kad visi nauji konkursai bus pigesni, nei anksčiau mokėta.

S.Grinkevičius džiaugiasi, kad pavyko išsaugoti 7 uždaryti planuotus bibliotekų filialus kaimuose, dar du bus atkurti. Bus pailgintas gatvių apšvietimo laikas. Patvirtintos strateginio plėtros plano iki 2020 m. pataisos, nustatytos pagrindinės kryptys, kaip bus investuojamos ES struktūrinių fondų, savivaldybės biudžeto ar skolintos lėšos.

Didelių „valymų“ savivaldybės administracijoje meras neplanuoja, juolab, Laisvosios rinkos instituto tyrimo duomenimis, Kėdainių rajonas pagal administracijos skaičių – prie efektyviausių skaičiuojant 1000 gyventojų. Yra pora vadovaujančių žmonių, apie kuriuos gyventojai atsiliepia kritiškai. „Bet ir tų nepuolam keisti, tai reikia daryti apgalvotai, nes žmonės – didelis turtas, nesimėto“, – sako Kėdainių rajono meras.

Vienas didžiausių mero siekiamų tikslų – padaryti žmones ir valdžią partneriais, savo miesto, rajono šeimininkais. „Daug susitikinėjame su seniūnais, seniūnaičiais, diskutuojame, ginčijamės kaip su lygiais partneriais, o ne atvažiuojame, paskaitome paskaitą, pažadame, kad pastatysime vasiukus, ir išvažiuojame. Dažnai sakome, kad Lietuvoje daug demokratijos. Tačiau ji tokia, kad tik valdžiai atrodo, jog jos daug, o paprasti žmonės nustumti“, – mano Kėdainių rajono meras.

Turi atsirasti pasitikėjimas, kad valdžia kalbasi kaip žmogus su žmonėmis, kad daro darbus, kuriuos su jais aptarė. Turi būti abipusis ryšys. Tada, kaip tikisi meras, žmonėms bus aktualiau, kodėl tiek daug netvarkos, ne taip kaip dabar – ne mano reikalas, valdžia turi padaryti.

Taip, reikia gatves asfaltuoti ir namus renovuoti, bet, pasak S.Grinkevičiaus, ir diktatoriškose šalyse gatvės išasfaltuotos. Bet sukurti žmonėms komfortą gerai jaustis, kad jie nebesakytų, jog Anglijoje geriau nei Lietuvoje, nemokame. Ir ne vien nuo pinigų tai priklauso.

Po 100 dienų Kėdainių meras pripažįsta: tai ilgas ir sunkus darbas. Apskritai čia visi darbai trunka ilgiau nei versle. „Verslo įmonei vadovauti truputį paprasčiau, linksmiau ir esi smarkiai laisvesnis. Tapęs meru tos laisvės turiu mažiau, o atsakomybės ir įsipareigojimų daugiau. Būdamas įmonės vadovu turi idėją, pažiūri į biudžetą, pasitari su kolektyvu, ir darom, o po pusmečio jau turi rezultatą. Savivaldybėje mechanizmas sukasi lėčiau, nes priklausome nuo ministerijų, nuo Vyriausybės ir Seimo sprendimų, savivaldybės specialistų lankstumo. Mane, mėgstantį pamatyti greitą rezultatą, tai trikdo“, – sako 24 metus verslo įmonei vadovavęs S.Grinkevičius.

Rinkėjai: apsiriko ne daugiau nei partijos

Paanalizavus tiesiogiai žmonių pirmąkart išrinktų merų startą akivaizdu: rinkėjai apsiriko ne daugiau nei apsirikdavo partijos, partine aritmetika, o ne rinkėjų valia nulemdavusios, kas bus meras. Ta pačia politinės aritmetikos valia kai kurie poste nesulaukdavę nė 100 dienų. Praėjusią kadenciją Prienų meras krito po pusantro mėnesio.

Baubas, kad merai bus neveiksnūs, tik protokoliniai, nes tarybų daugumą sudarys kitų nei meras politinių jėgų atstovai, pasirodė baisesnis nei realybė net tuo atveju, kai išrenkamas pats save išsikėlęs politikos vienišius.

Nuogąstavimai, kad pirmąkart tiesiogiai rinkdami merus rinkėjai užkibs ant auksaburnių ar auksakišenių populistų kabliuko, pasitvirtino ne daugiau, nei balsuojant už partijas.

Tiesa, naujų merų derlių sverti po pirmųjų 100 dienų ankstoka. Tačiau neabejotinas pasiekimas, jog net keli nauji merai jau sugebėjo susiderėti, kad darbai būtų nudirbti net keliskart pigiau nei lig šiol, ir taip būtų sutaupyta milijonai eurų. Daug merų debiutantų viešesni ir skaidresni už pirmtakus.

O ten, kur rinkėjai apsišovė, kaltinti gali tik save ir saugotis grėblio kituose rinkimuose. Ne tik merams – ir rinkėjams reikia mokytis.

Iš 60 tiesiogiai išrinktų merų 22 – debiutantai

Pirmąkart tiesiogiai renkant merus iš 60 savivaldybių daugiau kaip trečdalyje, 23-ijose, vadovo regalijos teko tokio posto debiutantams (vienas naujokas išrinktas pakartotiniuose rinkimuose).

Triumfavo nepartiniai: jie laimėjo 5 savivaldybėse, iš kurių 4 – didelių miestų, o Šiauliuose net varžėsi tarpusavyje. 4 nepartiniai merai atstovavo piliečių rinkimų komitetams, o jurbarkiškis S.Mockevičius – apskritai vienas lauke karys, save išsikėlęs kandidatas.

Jau pirmajame rinkimų ture pergalę šventė vienas šio posto naujokas – buvęs policijos generalinis komisaras alytiškis V.Grigaravičius. Beje, Anykščių meru tapo ir jo buvęs pavaduotojas, dabar liberalas K.Tubis.

Tarp merų debiutantų – net keli turtingi verslininkai. Kauniečių išrinktas V.Matijošaitis deklaravo 13,8 mln., skaičiuojant litais, turtą. Jį lenkia Biržams vadovaujantis negirdimos Respublikonų partijos lyderis, buvęs Seimo narys Valdemaras Valkiūnas, tuomet valdęs Latvijos „Voldemars“ įmonių grupę. Trečias tarp turtingiausių debiutantų (3,1 mln. Lt) buvo tuometis bendrovės „Daumantai LT“ direktorius S.Grinkevičius, sensacingai laimėjęs rinkimus Kėdainiuose .

O neturtingiausias tarp naujokų – socialdemokratas zarasiškis Nikolajus Gusevas, deklaravęs vos 3,8 tūkst. Lt turto, ligtolinis Zarasų rajono vicemeras.

Merais išrinkti dar du ligtoliniai vicemerai. Du liberalai į mero regalijas iškeitė Seimo nario mandatus: Vilniuje – R.Šimašius ir Varėnoje – Algis Kašėta.

Naujokai nurungė net amžinaisiais vadintus merus: „darbiečio“ Švenčionių rajono mero Vytauto Vigelio erą, trukusią nuo 1996 m., užbaigė Laisvės sąjungai atstovaujantis Rimantas Klipčius.

Iš 23 naujokų 7 tenka vadovauti savivaldybių taryboms, kuriose jų atstovaujama partija ar rinkimų komitetas nelaimėjo daugumos. Tad kai kuriose pagrindinis 100 dienų darbas buvo suburti valdančiąją daugumą.

Beje, trys savivaldybės – Trakų, Širvintų ir Šilutės rajonų – merus įgijo tik birželį, po pakartotinių rinkimų, mat kovą vykusių rezultatai panaikinti dėl įvairių pažeidimų. Ankstesni skandalai nesutrukdė Širvintose „darbietei“ Živilei Pinskuvienei pakartoti kovo mėnesio rezultato ir debiutuoti mero poste. Dar pora merų buvo nušalinti, nes vyksta teisminiai procesai. Tad realiai darbų merai šiose savivaldybėse nė nepradėjo.

Galima konstatuoti: pats blogiausias rinkėjų pasirinkimas – balsuoti už abejotinos reputacijos veikėjus.

LVCA

„Gal jūs – vietinis, kulautuviškis? Ne? Gaila“, – su kolega fotografu Aliumi Koroliovu blaškomės po Kulautuvos idilę, bandydami užčiuopti, kiek joje likę garsiojo smetoniško kurorto dvasios. Anuomet čia kasdien iš keturių atpūškuojančių garlaivių išlipdavo minios laikinosios sostinės ponų ir ponių su vaikais, kurie pasklisdavo kas tiesiai maudynių į pliažą, įrengtą pagal Čikagos pavyzdį, kas neatsispirdavo žydų krautuvėlėje nusipirkti ką tik iš Nemuno ištrauktos žuvies, užkąsti užkandinėje ar prisėsti pasmaližiauti kavinėje, kas skubėjo į išsinuomotas vilas, jei, žinoma, neturėjo savų. O savų čia turėjo ir Kauno operos primadonos, ir laikinosios sostinės politikai, ir užsienio ambasadoriai.

Aušra LĖKA

Miestelį prie Nemuno pagal poilsiautojų skaičių 1936 m. lenkė tik Palanga. Net sovietų okupacijos metais čia buvo trauka, nes veikė sanatorijos, pionierių stovykla. Dabar į Kulautuvą visi keliai veda tik vienąkart per metus – per šiemet jau 15-ąjį bardų festivalį „Akacijų alėja“.

Iki jo likus pusdieniui kulautuviškiai saugiu atstumu nuo išorinio pasaulio, kad niekas nesikėsintų į jų privačią erdvę, ant tobulai trumpos vejos jau dūmijo kepsnines, nuo kurių vis tekdavo atsitraukti pakštelėti į žandą atvykstantiems vis naujiems svečiams. „Akacijų alėja“ šiuolaikinei Kulautuvai – lyg atlaidai užkampio bažnytkaimyje, į kurį suguža ne tik iš gretimų kaimelių, bet giminės bei draugai suvažiuoja ir iš toliau.

Tiesa, atsiprašau už palyginimą su atlaidais – Kulautuvai jis jautrus: kažkoks veikėjas, neva gavęs tokį paliepimą iš dangaus, prieš trejus metus supleškino medinę Kulautuvos Švč. Mergelės Marijos bažnyčią. Tad, nors visi sako, kad Kulautuva – rojus (bent jau tas 364 dienas, kai nevyksta „Akacijų alėja“, čia ramybė, paukšteliai čiulba, oras prisodrintas pušų aromato, nebent kulautuviškių uoliai stumdomų vejapjovių garsas nedera prie įsivaizduojamų rojaus garsų), bet be Dievo namų.

Rojus tik išrinktiesiems. Arba kažkelintos kartos kulautuviškiams, arba tikrai turtingiems žmonėms, nes sklypo su kukliu nameliu kaina, pasak Kulautuvos seniūnės Eglės Valiauskienės, čia prasideda nuo pusės milijono, skaičiuojant litais.

Kulautuva, vos 20 minučių nuo Kauno, 20 km Vilkijos kryptimi, –  tampa turtingų kauniečių miegamuoju rajonu. Bet miestelio ambicijos didesnės: Kulautuva nori susigrąžinti smetoniško kurorto šlovę.

Reprezentacinis, išlepinto skonio turistams

„Gulbių kurortas”, „žydų Palestina”, „tyriausio oro“ vasarvietė – kokiais tik vardais anuomet nebuvo reiškiamas susižavėjimas Kulautuva. „Kulautuva konkurentas užsienių kurortams“  –  skelbė „Mūsų Rytojaus“ antraštė 1936 metais. Kulautuviškis istorijos mokytojas Mykolas Fedaravičius pasakoja, kad dar Pirmojo pasaulinio karo metais kaizerinei Vokietijai okupavus Lietuvą, vokiečių kurortologai, ištyrę Kulautuvos bioklimatines savybes, teigė, kad jos miškas ir vandens šaltiniai turi daug gydomųjų savybių, o jos miško medžiai išskiria daug ozono, tad čia nutarta kurti pirmos klasės kurortą.

Pirmieji vasarnamiai ir ėmė kilti dar Pirmojo pasaulinio karo metais.  Kaunui tapus laikinąja sostine, jų sparčiai daugėjo. Pirmieji prasti mediniai vasarnamiai kilo Nemuno potvynių semtame pakrantės ruože. Manoma, kad jų savininkai, daugiausia – žydai, vasarnamius apdrausdavo, o potvyniui juos nuplovus už gautus pinigus statydavosi didesnes vilas toliau nuo Nemuno, pušyne. Nemažai jų išliko ir iki šių dienų.

1920 m. gydytojas Ovsijus Portnovas Kulautuvoje įsteigė pirmąsias sanatorijas. Čia buvo gydomi širdies ligomis, cukralige, podagra, nervų ir plaučių ligomis sergantys ligoniai, ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio.

Iki 1933 m. Kulautuva turėjo vasarvietės, o 1933 m. Savivaldybių departamentas jai suteikė kurorto statusą. Kurorto direktoriumi buvo paskirtas pulkininkas leitenantas Vytautas Augustauskas (1884–1944), kurio rūpesčiu parengtas kurorto planas, gatvės apsodintos liepomis ir baltosiomis akacijomis, iškastas tvenkinys, įsteigta mokykla. Nuo tų metų prasideda Kulautuvos aukso amžius. Kurorte kyla modernios vilos, tvarkomi parkai, įrengiamas 1,5 km ilgio paplūdimys. Jame buvo vyrų, moterų ir bendras pliažas. Pagal Čikagos pavyzdį įrengtos persirengimo kabinos. Švarus Nemuno vanduo ir baltas minkštas smėliukas masino poilsiautojus.

Išilgai gyvenvietės nutiestos trys gatvės: pagrindinė buvusi A.Smetonos alėja (dabar Akacijų), Pušyno ir Kranto gatvės. Jas kerta trumpesnės gatvelės, anuomet neturėjusios pavadinimų, tik numeruotos nuo 1 iki 14. Manoma, kad to norėję žydai, nes jiems buvo sunku perskaityti lietuviškus pavadinimus, o jie sudarė apie 60 proc. Kulautuvos gyventojų. Žydams priklausė vasarvietės, o jas prižiūrėjo vietos gyventojai. Kulautuva turėjo ne tik katalikų bažnyčią, bet ir žydų sinagogą.

Nuolatinių vasarotojų skaičius nuolat augo: 1933 m. jų buvo 1,3 tūkst., o 1936 m. jau per 3,1 tūkst., iš jų per 2,6 tūkst. žydų, 409 lietuviai, 31 rusas, dar lenkų, vokiečių, baltarusių, latvių, estų, prancūzų.

Kurorte prie Nemuno atostogavo politinis ir kultūrinis elitas: čia vilų turėjo „Fluxus“ judėjimo tėvas  Jurgis Mačiūnas, garsioji operos primadona prof. Vladislava Polovinskaitė-Grigaitienė, vidaus reikalų viceministras Brunonas Štencelis, advokatas Vincas Šmulkštys, Lietuvos pasiuntinys Švedijoje, rašytojas Jurgis Savickis. Čia ilsėdavosi užsienio šalių ambasadoriai, užsienio šalių turistų grupės, net iš Argentinos, Brazilijos, Vokietijos. Kurorte įvairiomis progomis lankydavosi ir ilsėjosi ministras pirmininkas Juozas Tūbelis, kiti Vyriausybės nariai.

Veikė net dvi prieplaukos – viena keleiviams, kita prekybai. Garlaiviai kursavo keturiskart per dieną. Atvykę garlaiviu poilsiautojai net neišlipę į krantą galėjo nusimaudyti Nemune šalia prieplaukos. Vasarą, ypač savaitgaliais, poilsiautojų buvo tiek daug, kad kurorto direkcija už 50 tūkst. litų įsigijo savo garlaivį „Kulautuva“. Autobusai vykdavo į kurortą iki 23 valandos. Čia veikė paštas, Pieno centro bufetas, kino salė, fotoateljė, lošimo namai, savaitgaliais vyko koncertai, kariniai paradai, gaisrininkų pasirodymai, parke grodavo orkestras.

1938 m. verslininkas Romanas Polovinskas pasistatydino restorano-kavinės ir viešbučio kompleksą „Vita“, pasak anuomečių laikraščių, savo moderniu ir skoningu įrengimu tokį pirmą Baltijos valstybėse: „Reprezentacinį, kurin galima kviesti išlepinčiausio skonio turistus ir svetimšalius.“ Viešbutis buvo pritaikytas ne tik vasarai. Jame buvo 18 kambarių, centrinis šildymas, šiltas ir šaltas vanduo, vonios, dušai, vyrų ir moterų kirpyklos. Buvo patalpos lošimams ir kitokioms nedidelių ratelių pramogoms, skaitykla ir biblioteka, sodelyje – teniso ir kitokių žaidimų aikštelės, fontanas.

M.Fedaravičius pasakoja, kad kurorte rūpintasi ir poilsiautojų ramybe bei sveikata. Kad gatvėmis važiuojančios mašinos nekeltų dulkių ir triukšmo, pagrindinė A.Smetonos alėja nuolat buvo laistoma specialia alyva, o gatvės pakraščiai apsodinti jaunomis eglutėmis triukšmui slopinti. Tvarką kurorte sezono metu prižiūrėjo laikinai samdomi gatvių, turgavietės, pliažo, stoties sargai. Buvo ir naktį budintis kurorto sargas.

Kasmet augo kurorto biudžetas. Jį sudarė iš vilų savininkų, turgavietės, salės nuomos renkamas mokestis ir mokestis iš poilsiautojų. Iš šių pinigų buvo tvarkomas kurortas, išlaikomi juo besirūpinantys darbuotojai. Bet kurorto direktorius V.Augustauskas pareigas ėjo neimdamas atlyginimo.

Ozonas, Nemunas, pušynas. Daug, bet nepakankama

Kurortinės vietovės statuso suteikimas Kulautuvai būtų lyg ir istorinio teisingumo atkūrimas. Juolab brandus pušynas vis dar skleidžia ozoną. Beje, šią sveikatos dozę gali gauti ne tik mindamas  apie 3 km rekreaciniu sveikatingumo taku –  Kulautuva įsikūrusi pačiame pušyne, tad beveik kiekvienas kulautuviškis kieme turi savą ozono šaltinį.

Nemunas irgi teka kaip tekėjęs, tik 1,5 km paplūdimio nebelikę. Pakrantės kiek pašienautos, bet retas lenda į vandenį, nors Kaunui pasistačius vandens valymo įrenginius upė vėl sugrąžinta maudynėms. Pernai buvusiame Kulautuvos žvyro karjere įrengtas paplūdimys, vienintelis Kauno rajone atitinkantis tarptautinius Mėlynosios vėliavos reikalavimus. Išvalytas karjero dugnas, pakrantės, įrengta gelbėjimo stotis su medicinos punktu, pontoninė valčių prieplauka, persirengimo kabinos, žaidimų aikštelės vaikams, tinklinio aikštelė, treniruokliai, įvaža neįgaliesiems.

Tačiau, kaip pasakoja M.Fedaravičius, nors už kelis milijonus savivaldybės ir europinių litų viskas gražiai sutvarkyta, praėjus metams karjero dugnas vėl pradėjo želti.

Prieš šešerius metus Nemunas pagaliau vėl atplukdė iš Kauno garlaivį. Nors ne keturiskart per dieną, kaip tarpukariu, o tik kartą per savaitę, sekmadieniais ir tik valandai Kulautuvos prieplaukoje prisišvartuodavo „Tolstojus“ su 100 pasiilgusių gamtos ir šviežio oro poilsiautojų, bet vis šis tas. 2012 m. šis reisas net buvo išrinktas populiariausiu turistiniu maršrutu Lietuvoje.

Istorijos mokytojas M.Fedaravičius vesdavęs ekskursijas. Pasakoja prieplaukoje iškeldavęs plakatą „Nemokama ekskursija po Kulautuvą“ (mat ekskursijos kaina buvo įskaičiuota į bilietą, o  pagal individualios veiklos patentą už ekskursijas jam mokėjo turizmo biuras) ir tuoj susiburdavo daugybė norinčiųjų.

Vienas kulautuviškis su bričkele vaikus pavėžindavo kokį kvartaliuką. Atsirado ir dviračių nuoma, bet, prisimena Kulautuvos seniūnė, vienas kitas išsinuomodavęs, o žmogus stovėdavo su kokiu 20 dviračių ir tik vieną kartą per savaitę. Taip verslo nepadarysi.

O štai pernai keleivių srautai ėmė mažėti. Spėjama, dėl paprastos priežasties: kas norėjo aplankyti Kulautuvą, jau aplankė. Tad šiemet „Tolstojus“ Kulautuvą iškeitė į Kačerginę kitame Nemuno krante.  Labiausiai į Kulautuvą atplaukę svečiai nusivildavo, kad joje nėra kur pavalgyti, kavos išgerti, nes miestelyje nėra nė vienos kavinės. Bet kas laikys ją dėl vienos valandos per savaitę?

„Gojaus“, vienos iš dviejų Kulautuvoje veikiančių kaimo turizmo sodybų, savininkė Rita Bernatonienė pasakoja apie tai svarsčiusi. Bet, sako kulautuviškė verslininkė, juk dirbi ne tik iš malonumo – čia išlaikyti kavinę beveik neįmanoma. Vietinių poreikio valgyti nėra, nes Kulautuva nedidelė. Pravažiuojantys dėl kavos iš kelio 3 km nesuks, o Kulautuva – kaip kišenė: čia atvažiuoji ir išvažiuoji, o ne pakeliui stabteli.

Nupirkę okupacijos laikų vartotojų kooperatyvo parduotuvę verslininkai čia buvo atidarę nedidukę kavinukę, bet pagyvavo gal pusmetį ir buvo uždaryta. Seniūnė E.Valiauskienė svarsto, kad ją galėtų steigti nebent jau turintys kokį maitinimo tinklą, tada čia gal galėtų pamažu įsitvirtinti. Dabar kava ir ledais prekiaujama paplūdimyje prie karjero. O ir kaimo turizmas Kulautuvoje, anot „Gojaus“ šeimininkės, „balinis“: Kulautuva arti Kauno, tad kauniečiai čia mielai švenčia jubiliejus, vestuves.

Užsakymų netrūksta – visi metų savaitgaliai užimti. Bet štai pasiteiravimų pailsėti vidury savaitės jau dešimt metų veikiantis ,„Gojus“ sulaukia dviejų trijų per sezoną, tad neapsimoka tuo užsiimti.

Nėra Kulautuvoje ne tik kavinės, bet daug ko iš tarpukario Kulautuvos privalumų ir pramogų sąrašo  pasiūlos. O vien oru, kad ir kokiu grynu, poilsiautojas gyvas nebus.

Gal kulautuviškiai neturi verslumo gyslelės?

Teisybė, tarpukario kurorto verslas didžiąja dalimi laikėsi dėl  žydų, kurie sudarė 60 proc. Kulautuvos gyventojų ir labai didelę dalį kurortininkų. Šiandienėje Kulautuvoje iš  1555  gyventojų – 1519 lietuvių, dar yra rusų, estų, lenkų, o imigracija tautybių sąrašą paįvairino britais, airiu ir dviem turkais. Bet Kulautuvoje nebėra nė vienas žydo.

Tiesa, kaip pasakoja mokytojas M.Fedaravičius, į Kulautuvą buvo atvykę keli žydų palikuonys. Viena garbaus amžiaus žydų šeima atvažiavo iš JAV, bet ne norėdama susigrąžinti nacionalizuotą jų turtą, o tik pamatyti, kaip dabar atrodo ta vieta. Palietė senuosius vartelius, pažiūrėjo į namą ir išvažiavo.

Kulautuviškiai slėpė savo kaimynus žydus nuo genocido: miestelio centre yra stogastulpis Fugalevičiams, paskutiniems Kulautuvos dvaro savininkams, kurie Antrojo pasaulinio karo metais slėpė žydų vaikus, jiems suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai.

Versliųjų žydų Kulautuvoje neliko, tad verslumo gebėjimus reikia demonstruoti  lietuviams. Bet R.Bernatonienė sako nelabai įsivaizduojanti, kad Kulautuva atgimtų, taptų panaši į Birštoną, jau nekalbant apie Druskininkus. „Kulautuva labai apmirusi, palyginti ne tik su sovietų okupacijos metais, kai čia buvo gausu poilsiautojų ir sanatorijų. Apmirusi net palyginti su tuo, kas čia buvo prieš dešimt metų. Dar tada buvo ir daugiau vietinių, ir atvažiuojančiųjų pailsėti į kolektyvinius sodus, esančius prie Kulautuvos. Dabar vidury savaitės vieną kitą pensininką gatvėje sutinki.

Kulautuva tapo Kauno miegamuoju rajonu: žmonės Kaune turi darbus, o čia sugrįžta miegoti“, – kasdienybės vaizdą piešia verslininkė. Jos manymu, Kulautuvos renesansui reikėtų labai didelių investicijų ir kažin ar verslininkai jomis rizikuotų– pirmiausia reikia valstybės ir europinių pinigų injekcijos. Be to nieko nebus, nes žmonėms maža tik pasivaikščioti po mišką – reikia pramogų, SPA, pramogų parko: „O konkurencija dėl poilsiautojų nemaža: Lietuvoje yra daug geriau sutvarkytų vietų, jos pritraukia ir daugiau svečių.“

Nauja klinika, mineralinis vanduo ir keltuvas per Nemuną

Bet Kulautuva ne tik svaičioja apie kurortinės vietovės viziją. Rudenį čia – moderniausios šalyje kardiologijos ir neurologijos reabilitacijos klinikos įkurtuvės. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno klinikų centras įsikurs dešimtmetį rekonstruotame buvusios Kulautuvos tuberkuliozinės ligoninės pastate. Skelbta, kad projekto vertė siekė apie 20 mln. Lt, dar apie 4 mln. Lt reikėjo medicinos įrangai. LSMU rektorius Remigijus Žaliūnas, taip pat kulautuviškis, yra sakęs, kad būtų patrauklu, jei greta klinikos ateityje atsirastų jauki kavinė, nedidelis viešbutis, sveikatingumo centras.

Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė yra užsiminusi apie galimybę Kulautuvoje įkurdinti Respublikinės Kauno ligoninės Vertebroneurologijos skyrių, kuriame gydomi nugaros skausmai.

Kulautuviškis Petras Budraitis, 30 metų vadovavęs Kulautuvos vaikų tuberkuliozės sanatorijai, dabar ligoninei, mano, kad ir ši įstaiga privalo keisti profilį, ir tai jau numatyta padaryti. Prieš porą metų į pensiją išėjusio gydytojo manymu,  turberkuliozė, užkrečiama liga, nedera su kurortine vietove. Be to, ir vaikų Lietuvoje, taip pat ir sergančių, mažėja, tad Valkininkuose planuojamo įrengti centro tikrai užteks visai Lietuvai.

Kulautuvoje tiktų ir reabilitacijos ar senjorų slaugos įstaiga, bet, sako P.Budraitis, bet kuriuo atveju reiktų milijonų kapitaliniam vaikų ligoninės pastatui pertvarkyti, nes jis, nors iš išorės apšiltintas, viduje – kaip prieš 60 metų – su tualetais koridoriaus gale. Nebe tie laikai, kad tokios sąlygos bet ką tenkintų.

Žinoma, kulautuviškiai vaikų ligoninės pasigestų kaip darbdavio. Naujasis kardiologijos centras į Kulautuvą kraustosi iš dabartinių patalpų su personalu, tad čia įsidarbins tik vienas kitas. Kulautuvoje darbo vietų liktų visai nedaug – pora parduotuvėlių, vaikų darželis, biblioteka, seniūnija.

Kulautuva kaip kurortas galėtų pražysti, jei atsirastų ir norinčiųjų išgauti jos žemėje glūdintį mineralinį vandenį. Anksčiau atlikti tyrimai patvirtino, kad jis puikios kokybės. Tad sveikatos paslaugų srityje miestelio perspektyvos tikrai geros, jei tik atsirastų milijoninių investicijų.

Kulautuva daug vilčių sieja ir su pakaunės trikurorčio žiedu. Kauno rajono savivaldybė nutarė dviračių takais sujungti tris žavius pakaunės miestelius – Kulautuvą,  Zapyškį ir Kačerginę. Planuojama Nemuno šlaituose įrengti slidinėjimo trasas, atverti naujų galimybių skraidyklių mėgėjams, įrengti poilsiaviečių, apžvalgos aikštelių, sveikatingumo trasų. Kulautuvą – viename, o Zapyškį ir Kačerginę – kitame Nemuno krante sujungs lyno keltuvas su skaidriomis kabinomis – tarsi judančiomis apžvalgos aikštelėmis.

Keltuvas būtų iškeltas į 46 m aukštį, kad netrukdytų laivybai (nors tiek tos laivybos dabar, bet nepraraskim vilties). Atvažiavę viena ar kita Nemuno pakrante įrengtais dviračio takais keliautojai galėtų persikelti per Nemuną ir grįžti į Kauną. Tokio pakaunės turizmo žiedo infrastruktūrai reikėtų apie 22,6 mln. eurų (78 mln. Lt).

Pasak Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Ričardo Pudževelio, buvusio Kulautuvos seniūno, pakaunės žiedo galimybių studija jau yra, o parengus projektus bus bandoma ieškoti investuotojų iš įvairių šaltinių, taip pat savivaldybės ir europinių fondų. Rajono savivaldybė po pirminių konsultacijų su Vyriausybe jau rengia paraišką dėl  Kulautuvos–Kačerginės–Zapyškio žiedo įtraukimo į kurortinių vietovių sąrašą. Dar reikia įvairių tyrimų, planų, o tai, pasak R.Pudževelio, užtruks kokį pusmetį, jei ne daugiau.

Kulautuva maždaug prieš dešimtmetį jau buvo kreipusis dėl kurortinės vietovės statuso, tačiau prašymas atmestas. Nors tarpukariu kurorto vardą turėjo net 15 vietovių – Alytus, Anykščiai, Aukštoji Panemunė, Berčiūnai, Birštonas, Bubiai, Kačerginė, Kulautuva, Lampėdžiai, Palanga, Pasvalys, Pivonija, Smardonė, Šventoji, Zarasai – dabar kurorto statusą teturi Birštonas, Druskininkai, Neringa ir Palanga, o kurortinių vietovių – Anykščiai, Ignalina, Trakai, Zarasai.

Pakaunės žiedas teikia vilčių Kulautuvai pelnyti kurortinės vietovės vardą. Bet jai reikia, kad pro ją ne tik pravažiuotų, o joje stabtelėtų. „Keltuvu dviratininkas persikels į Kulautuvą. Bet ar užsibus? Kurortą įsivaizduoju, kaip kad būdavo tarpukariu, kai vasarotojas atvažiuoja, išsinuomoja vilą ar kambariuką, mėgaujasi gamta – pabūna čia ilgiau, palieka pinigėlių. Antra vertus, ar dabar yra ką veikti Kulautuvoje“, – svarsto mokytojas M.Fedaravičius.

„Norėtųsi, kad Kulautuvoje, kurioje tokia graži gamta, viskas būtų daroma jai puoselėti ir saugoti, kad ji netaptų  vieta, traukiančia  triukšmingais renginiais ir pramogomis, būtų ne triukšmo, o ramybės, tikro poilsio, sveikos gyvensenos kurortas su sportavimo, maudymosi įrenginiais. Siūlyčiau, kad Kulautuva būtų vietovė be alkoholio, kad visi renginiai, taip pat ir bardų festivalis, apsieitų be jo“, – tokią blaivią miestelio viziją mato jau per pusę amžiaus kulautuviškis Lietuvos kardiochirurgijos patriarchas, akademikas, profesorius, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, diplomatas Jurgis Brėdikis.

Bet ir jis priduria, kad gamta turėtų būti labiau panaudojama poilsiui. Štai, sako profesorius, Nemunas toks gražus, bet prie jo, kaip kad Birštone ar Druskininkuose, nėra priėjimo pėstiesiems, pasivaikščiojimo takų, suolelių pasėdėti, kad galėtumei upe pasigrožėti, saulę Nemune nuleisti. Prie upės dar reikia išnaikinti daug brūzgynų, kad atsivertų gamtos grožis. Ties Kulautuva buvusioje saloje, dabar jau pusiasalyje, tiek brūzgynų. O ten būtų galima įrengti prieplaukėlę vandens keliu atvykusiems iš Kauno poilsiautojams, paplūdimį, žaidimų vaikams aikšteles.

Jei norima gauti kurortinės vietovės statusą, svarbus argumentas –  atrastas mineralinio vandens šaltinis. Bet paskelbta ir vėl  tylu. Nežinia, ar kokie darbai vyksta, ar kas tiria. O tai būtų esminis raktas į Kulautuvą kaip į kurortą, neabejoja autoritetingas medikas.

J.Brėdikis stebisi, kad Kulautuva, nors pernai atšventė 650 metų jubiliejų, – jos istorija senesnė nei daugelio kitų žinomų Lietuvos miestų, nedaug ką gali parodyti. Kulautuva pirmąkart paminėta 1364 m. Vygando Marburgiečio kronikoje, saloje ties ja 1398 m. pasirašyta Salyno sutartis tarp Vytauto ir kryžiuočių. „Gal būtų galima sukurti kokį maketą tam istoriškai tikrai įdomiam įvykiui paminėti“, – siūlo J.Brėdikis. Šalia Kulautuvos atrastos senų gyvenviečių liekanos, akmens bei žalvario amžiaus dirbiniai, dar vadinamieji Kulautuvos lobiai – vėlyvųjų viduramžių sidabro lydiniai, papuošalai arba jų dalys. Galima būtų įrengti kokią parodėlę, siūlo akademikas.

Kulautuva savo unikalią gamtą galėtų panaudoti pramogoms. Kodėl neprisiminus, kaip J.Brėdikis, vienas banglenčių sporto pradininkų Lietuvoje, jomis „pasibalnojo“ Nemuną? „Banglentininkai aiškino, kad upėje „vindserfinguoti“ neįmanoma. Bet ir sūnus, ir dukra buriuodavo. Net šunį buvau išmokęs“, – šypsosi J.Brėdikis.

Gal įmanoma atgaivinti prie pat Kulautuvos esančios Virbaliūnų kalvos, kur vyko pirmieji Lietuvoje skraidymo čempionatai, šlovę? Prie Kulautuvos veikė sklandytojų mokykla, sovietmečiu čia prasidėjo Lietuvos sklandymo renesansas.

O dar viena kulautuviškė, tiksliau, pusiau kulautuviškė, nes  gyvena tarp Kulautuvos ir Hamburgo, lietuvių ir vokiečių kultūros draugijos „Lit.art“ pirmininkė rašytoja Jutta Noak ypatingu vadina bardų festivalį, bet pasigenda daugiau kultūros traukos taškų: „Buvo čia labai mielas knygynas. Kai išleidau pirmąsias knygas, eidavau klausti, ar nupirko kas. Bet jo nebėra. Kulautuvai trūksta kultūros taško, gal jaukios kavinaitės, kuri rengtų kokius nors renginius. Vokietijoje jos visai paprastos, ne kaip pas mus – išpuoštos, prabangios ar kičinės. Bet atmosfera jose tokia, kad norisi užeiti, pabendrauti. Kulautuvoje taip pat buvo kavinaitė, bet, sakė, niekas nesilankė, tik tie, kur prie parduotuvių stovi.“

Jutta Kulautuvą atrado prieš 40 metų, kai dirbo Kaune gydytoja, pagal tautybę – vokietė. Ji giria, kad Kulautuva išgražėjusi, bet nenorėtų, kad miestelis pasidarytų labai modernus – reikia išsaugoti savitumą, ko rašytoja jau pasigendanti Kaune.

Ponia Jutta piktinasi, kad Tamaros kalnas, į kurį tradiciškai kopdavo Kulautuvos abiturientai per išleistuves, kur rinkdavosi kulautuviškiai sutikti Naujųjų metų, nuo kurio su vaikais leisdavosi rogutėmis ir slidėmis, kur miestelio svečius atsivesdavo pasigrožėti atsiveriančia panorama, pasėdėti ant gražių suolų prie stalo, dabar privatizuotas.

Tad, J.Noak nuomone, Kulautuvoje daug padaryta. Bet dar daug ir trūksta iki to, kokia ji verta būti.

Unikalių žmonių susitelkimas

O kol Kulautuva ras idėjų ir pinigų privilioti daugiau poilsiautojų, ji – rojus bent jau vietiniams gyventojams, kurių, kitaip nei daugumoje kitų mažesnių Lietuvos miestelių ar gyvenviečių, nesmarkiai, bet daugėja.

Kulautuvoje gyvena 1555 žmonės. Iš jų iki 18 metų – 281, o per 65-erius – 316. Kulautuvos vaikų darželis pilnas, tik mokykla mažėja. Joje dabar 140 mokinių, nors 1973–1978 m. būdavę 300–320. Yra labai gerų mokytojų metodininkų, mokiniai laimi olimpiadose, bet šiemet pirma laida, 57 abiturientai, kurių atestatuose jau įrašyta, kad jie baigė Raudondvario gimnaziją.

Dabar Kulautuvos mokyklos statusas – pagrindinė su vidurinio ugdymo skyriumi, kuris priklauso Raudondvario gimnazijai, taigi vienuoliktokai ir dvyliktokai  mokosi Kulautuvos mokykloje, bet atestatus gaus jau kaip Raudondvario gimnazijos. Beje, kai kurie naujieji Kulautuvos gyventojai patys važiuoja į Kauną dirbti ir vaikus ten veža į mokyklą.

Seniūnė E.Valiauskienė pasakoja, kad gyventojų daugėja naujakurių buvusiuose kolektyviniuose soduose, kur būdelės grėbliui ar kibirui pasidėti virsta didingais mūrais, sąskaita. Naujas didelis gyvenamųjų namų, neabejotina, prabangių, kvartalas išaugs prie karjero – žemė jau išmatuota, prasideda statybos. Bet Kulautuvoje įpirkti sklypą ir namą –  prabanga, pasak seniūnės, prasidedanti nuo pusės milijono, skaičiuojant litais, sako. O ir vietos plėstis daug nėra – Kulautuva iš vienos pusės įrėminta Nemuno, iš kitos – pušyno.

Miestelyje gali rasti visko – ir smetonišką žavingą vilą, ir žlugusių lūkesčių simbolį – nepabaigtą statyti milžinišką mūrą, ir  kuklių namelių, ir kičo su kolonomis, baliustradomis, ir tikrai kokybiškos modernios architektūros pavyzdžių.

Galima sakyti, yra dvi Kulautuvos – senoji medikų, mokytojų, kitų inteligentų, tremtinių Kulautuva ir naujakulautuviškių, kurie galėjo sau leisti čia įsikurti. Kuo skiriasi miestelio senbuviai ir naujakuriai? „Nauji gyventojai turi didelių reikalavimų – kad kažkas būtų įrengta, kažkas padaryta.

O senieji džiaugiasi, kad čia gyvena, vaikus, anūkus gali čia auginti. Žmonių dvasia skirtinga: senieji, jei pamatys popierėlį, pakels, išmes į šiukšliadėžę. O naujieji skambins į seniūniją, kodėl prišiukšlinta, net jei jo vaikas ten tą šiukšlę numetė“, – pasakoja Kulautuvos seniūnė, pati čia gimusi ir augusi, net studijuodama  ekonomiką Kaune, paskui dirbdama Kauno r. savivaldybėje kasdien grįždavusi čia. Sako, pagundos kraustytis kitur nėra, juolab auga dukrytė, o čia – grynas oras, ramybė.

Kuo šiandieninė Kulautuva nenusileidžia smetoninei, tai garsių ir įdomių asmenybių susitelkimu, kuris, ko gero, viršija Lietuvos vidurkį.

J.Brėdikį senieji kulautuviškiai atsimena dar atbirbiantį motociklu pas seserį, dirbusią sanatorijoje. LSMU rektorių R.Žaliūną prigimtiniai kulautuviškiai jau irgi prirašo prie senbuvių, giria už nuostabiai sutvarkytus namus ir jų teritoriją kadaise buvusioje apleistoje Kulautuvos vietoje.

Garsių medikų yra ir daugiau, pavyzdžiui, prof. Romualdas Abraitis, ilgametis LSMU Fiziologijos katedros vedėjas, vadovėlių bendraautoris. Šnekintas P.Budraitis, žemaitis, prieš 40 metų gavęs pasiūlymą čia atvažiuoti dirbti į tuometę vaikų tuberkuliozės sanatoriją ir, sako, pamilęs Kulautuvą iš pirmo žvilgsnio. O kulautuviškis Šlapelis dalyvauja programoje, kuriant dirbtinę širdį.

Miestelyje sovietų okupacijos metais dar buvo atliekami medicinos moksliniai eksperimentai su vakcina tuberkuliozei gydyti. Buvo patentuotas karpetitas – medikamentas, pavadintas ne Kulautuvos, o jį išradusio gydytojo vardu.

Čia gyvena daug meno žmonių. Kalbinta rašytoja J.Noak pirmą kartą į Kulautuvą atvažiavo pas giminaičius prieš kokius 40 metų. Jos mama pradėjo aikčioti: paukščiai čiulba, o koks oras, kaip žalia. Tetulė, mama, J.Noak šeima susidėjo pinigėlius ir nupirko žydams statytą vasarnamį su veranda. Buvo vėjo perpučiamas, daug teko įdėti darbo jam sutvarkyti, bet dabar tai pilni šeimos relikvijų namai, kuriuose rašomas naujas romanas – duoklė savo šeimos istorijai.

Kulautuviškės rašytojos Stasės Jasiūnaitės vardu net pavadinta viena miestelio gatvė. Rašytoja Ugnė Barauskaitė parašiusi romaną „O rytoj vėl reikės gyventi“ ir keletą apysakų. Dailininkė, rašytoja Dalia Kirkutienė, dabar gyvenanti Klaipėdoje, išrinkta atyviausia klaipėdiške. Jos tėvelis Algis Ramoška konstruoja vėjo malūnus, kurie domina Kulautuvos lankytojus.

Skirmantas Leonas Karalevičius parašė knygas apie Arvydą Sabonį ir Lietuvos krepšinį. O Muzikinio teatro solistei Gražinai Miliauskaitei kulautuviškiai dėkingi, kad ji ir vietos šventėse neatsisako padainuoti. „Akacijų alėja“ –  toli gražu ne vienintelis renginys: vyksta bendruomenės tradicinės šventės – kalėdinis vakarėlis, rudenėlio šventė, mamos diena, Joninės, Žolinė.

Kulautuva turi ir du savo istorikus: istorikas, kraštotyrininkas Algirdas Marazas rašo knygą apie kurortą, o istorijos mokytojas M.Fedaravičius, čia su paskyrimu atvykęs prieš 40 metų, ypač domisi tarpukario kurorto direktoriaus, karininko V.Augustausko asmenybe, tarpukario spaudos straipsniais apie Kulautuvą.

„Garsiausias kulautuviškis – Gintaras Petrikas iš triukšmingai bankrutavusio EBSW koncerno, – juokauja P.Budraitis. – Jis norėjo visą Kulautuvą nupirkti. Laimė, nespėjo. Tik jo rūmas prabangus likęs, visi taip ir vadina – Petriko namu, kažkas gal iš jo artimųjų ten gyvena. O norėjo privatizuoti visą didžiulę „Kregždutės“ sanatorijos teritoriją. Buvo atvažiavęs, dar turiu jo to meto vizitinę kortelę.“

Kai Kulautuva pernai šventė savo 650-metį, vyravo jos „aukso amžiaus“  – tarpukario kurorto šlovės ritmas. Buvo Danieliaus Dolskio ir Antano Šabaniausko antrininkai, žmonės bandė puoštis pagal to meto madas, aidėjo garsieji šlageriai „Onyte, einam su manim pašokti“ ir „Paskutinį sekmadienį“. Gal minėdami 700 metų jubiliejų  švęs ne tik su nostalgija šiam laikotarpiui, bet ir didžiuodamiesi susigrąžinę kurorto šlovę? Tokią svajonę Kulautuva turi.

„Nelyginami dalykai su tarpukariu, nes laikmetis kitas. Anuomet Kaunas buvo laikinoji sostinė, o prie pat sostinės turėti tokią vasarvietę buvo prestižo reikalas. Atgauti turėtą šlovę – geri norai, bet ar bus tokio lygio kurortas kaip tarpukariu, abejočiau“, – mano mokytojas M.Fedaravičius.

Kulautuvos seniūnė Eglė Valiauskienė optimistiškesnė: „Tikiu, kad Kulautuva susigrąžins kurorto šlovę, ir tuo gyvenu. Reikia tikėti, ką darai, ir prie to prisidėti. Jei visi bent po ranką pridėtų…“

Prof. J.Brėdikis Kulautuvos šansą mato tokį: „Kuo daugiau pasaulyje neramumų, tuo daugiau žmonėms reikia ramybės oazių, kur jie galėtų pamedituoti, pabūti su gamta, atgauti jėgas.“ Tik, žinoma, ta gamta turėtų būti pasirengusi priimti šiuolaikinį poilsiautoją.