Viešieji pirkimai. Jei turėdamas mažai lėšų kokiam darbui atlikti sąmoningai renkiesi brangininką, maža to, net išbaigęs pinigus toliau jam teiki užsakymus, esi arba nesveikas, arba aferistas. O kaip pavadinti taip besielgiančią valstybę?

Aušra LĖKA

Žmogus 23 metus laukė, kol atgaus teises į turėtus kelis hektarus žemės. Nesulaukė. Dabar jau laukia jo vaikai. Šeima mielai pati susimokėtų už žemės matavimo darbus ir planų parengimą, bet negalima, nes įstatymai griežtai reglamentuoja, už ką gali mokėti pats, o už ką valstybė.

Tokia tipiška 22,3 tūkst. žmonių ar jau jų palikuonių, per 24 metus dar vis nesulaukiančių žadėto teisingumo, istorija. O valstybei vis pritrūksta pinigų, žmogiškųjų išteklių ar politinės valios. Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė, kaip ir jos pirmtakė, net į savo programą įsirašė – baigti žemės reformą. Tačiau lemiamu etapu turėję tapti žemėtvarkos darbai, dar 2012 m. užpirkti valdant Andriaus Kubiliaus Vyriausybei, išvirto į eilinį, geriausiu atveju, apsižioplinimą, o blogesniu – kas galėtų paneigti – gal ir sąmoningą veiksmą, siekiant pasinaudoti valstybės negebėjimu skaičiuoti mokesčių mokėtojų jai patikėtų milijonų.

Istorija neįtikėtina: valstybė savo biudžete (tiksliau, mūsų visų piniginėje) numatė trejiems metams žemės reformos darbams skirti 30,6 mln. Lt (kad būtų mažiau painiavos, visas sumas, taip pat ir po euro įvedimo, nurodysime skaičiuodami litais). Surengė viešuosius pirkimus, pasirinko laimėtoją, pradėjo darbus. Tačiau ilgai neapsižiūrėjo, kad jau baigia išleisti antra tiek, nei tam buvo skirta: atlikta darbų už 50 mln. Lt, dar apie 20 mln. Lt reikės sumokėti už jau pradėtus darbus, taigi iš viso valstybė bus sumokėjusi apie 70 mln. Lt.

O paslaugų pirkimo sutarčių su rangovais sudaryta už 127,6 mln. Lt, vadinasi, viešiesiems pirkimams skirtą sumą viršijant 91 mln. Lt. Paaiškėjus tokiems faktams dviem savaitėms žemės reformos darbai šį birželį buvo sustabdyti, bet paskui vėl atnaujinti, nes juk pagal šiuos pirkimus pamatuotos žemės laukia 10 tūkst. valstybės piliečių. Nepradėtiems darbams paskelbtas naujas viešasis pirkimas vyksta šiuo metu.

Nugalėjo pasiūlęs keliolika kartų brangiau

Prieš trejetą metų įvykusių viešųjų pirkimų žemės reformai vykdyti fabula itin keista. Žemės tvarkymo ir administravimo funkcijas atliekanti Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. dviem viešaisiais pirkimais rinkosi, kas apmatuos žemės sklypus ir parengs žemėtvarkos projektus, reikalingus grąžinant piliečiams nuosavybę.

Konkursas buvo net tarptautinis. Tačiau kai kuriose jo dalyse (jis buvo išskirstytas į 56) dalyvavo vos vienas potencialus darbų vykdytojas, nors šiuo metu matininkų registre yra 1893 matininkai ir 1202 geodezininkai, taip pat 1826 asmenys, turintys teisę rengti žemėtvarkos planavimo dokumentus. Bet ir ten, kur konkuravo daugiau bendrovių (iš viso jų varžėsi 18), pergalę dažniausiai šventė valstybinis Valstybės žemės fondas. Jam teko apie 70 proc. visų darbų. Šios įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendina Žemės ūkio ministerija, kuriai pavaldi ir pirkimą vykdžiusi NŽT.

Konkurse kelti aukšti reikalavimai, kad darbas būtų atliktas tikrai kokybiškai ir už optimalią kainą, nes juk tokia ir yra viešųjų pirkimų misija – užkardyti neefektyvų visų piliečių pinigų naudojimą. Tačiau nugalėtojų pasiūlytos kainos vidutiniškai apie tris kartus viršijo kitų laimėtojų.

Kodėl pasirinktas toks brangininkas, Viešųjų pirkimų tarnyba, praėjusią savaitę NŽT prašymu ištyrusi šiuos pirkimus, logiško atsakymo nerado. Atvirkščiai – įžvelgė Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimų. NŽT komisija nevienodai vertino pasiūlymus, nepaisė savo pačios nustatytų įkainių „lubų“.

Maža to, nurodytos paslaugų įkainių ribos priklausė ne nuo objektyvių aplinkybių (pavyzdžiui, su rinkos kainų vidurkiu susietos kainos ar siūlomų mažiausių įkainių), bet buvo vertinamos lyginant tarpusavyje to paties tiekėjo konkrečiai pirkimo daliai siūlomus įkainius.

Tokios sąlygos, užuot skatinusios tiekėjus siūlyti kuo mažesnius įkainius, priešingai, sudarė jiems visas galimybes nurodyti maksimalius paslaugų įkainius. Pavyzdžiui, ten, kur UAB „Arlitanus“ siūlė 300 Lt paslaugų įkainį, Valstybės žemės fondas – 1200 Lt. Kur „Arlitanus“ savo darbą įvertino 200 Lt, valstybės įmonė – 2800 Lt. „Arlitanus“ –  500 Lt, o Valstybės žemės fondas  – 2900 Lt ar pirmoji 600 Lt, o kita už analogišką darbą – 3 tūkst. Lt.

Viešųjų pirkimų tarnybos nuomone, „toks didelis kainų skirtumas perkančiajai organizacijai turėjo kelti pagrįstų abejonių ir ji privalėjo į tai atsižvelgti prieš priimdama sprendimus pripažinti tiekėją laimėtoju ir sudaryti su juo sutartį“.

Bet NŽT jokių abejonių nekilo, nors Viešųjų pirkimų įstatymas nurodo, kad pirkimų tikslas – įsigyti reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas. NŽT, Viešųjų pirkimų tarnybos vertinimu, neužtikrino pasiūlymuose nurodytų įkainių tinkamo vertinimo, nesiaiškino ir neatliko jokių veiksmų dėl siūlomų paslaugų įkainių pagrįstumo, todėl neefektyviai naudojo skirtas lėšas.

Tačiau 2012 m. Žemės ūkio ministerijai vadovavęs konservatorius Kazys Starkevičius neabejoja, jog šiuose pirkimuose kaina buvo gera ir ne iš piršto laužta: mat konkurso sąlygos buvo griežtos, iš bendrovių reikalauta turėti draudimą, kad kilus problemų atsakytų draudimo kompanijos.

„Valstybės įmonė Valstybės žemės fondas – rimta pelninga bendrovė, mokanti valstybei visus mokesčius ir net dividendus. O jei konkursus, pasiūlę mažą kainą, laimės matininkai, kurie nemoka mokesčių, kur garantijos, kas atsakys, jei po kelerių metų paaiškės, kad netiksliai pamatavo, o bendrovė bus bankrutavusi? Kas atsakys – valstybė?“ – retoriškai klausia buvęs žemės ūkio ministras.

Jis tikina, kad minimi pirkimai buvo derinami ir su Viešųjų pirkimų tarnyba, tiesa, kai jai dar vadovavo Žydrūnas Plytnikas, kuriam dėl Viešųjų ir privačių interesų įstatymo pažeidimų pačiam teko palikti postą.

Buvęs ministras blogio šaknį įžvelgia visai kitur: „Kokia pinigų suma buvo numatyta, už tiek reikėjo darbų ir atlikti. Viešojo pirkimo vykdymas turėjo būti kontroliuojamas, užuot sustabdžius žemės reformos darbus. Vyriausybės programa dabar tikrai nebus įgyvendinta.“

Vis dėlto kiek iš tikrųjų kainuoja darbai, už kuriuos valstybė mokėjo ir keliolika kartų brangiau, nei buvo gavusi pasiūlymą, gal paaiškės paskelbus naujo, dabar vykstančio konkurso analogiškiems darbams atlikti nugalėtojus. Neoficialių šaltinių teigimu,  pasiūlytos kainos daug mažesnės ir atitinka rinkos kainą.

Šiek tiek skiriasi ir konkurso sąlygos. Jose yra saugiklių, kurie turėtų garantuoti mažesnes kainas: nustatyta maksimali darbų apimtis ir kaina pagal vidutines rinkos vertes, pasiūlymo galiojimo užtikrinimo garantas sumažintas nuo 2 iki 1 proc. pasiūlymo kainos, o jos įvykdymo garantas – nuo 4 iki 2 proc. sutarties kainos. Bet gal užtenka ir tokios garantijos? Juk galimi pertekliniai reikalavimai viešuosiuose pirkimuose neretai ir sukelia abejonių (o jos neretai pasitvirtina), kad konkurso sąlygos taikytos konkrečiam laimėtojui.

Štai dabar kyla abejonių, ar 2012 m. pirkimo sąlygos negalėjo būti išimtinai pritaikytos vienam tiekėjui, jei iš 59 pirkimo sutarčių net 38 sutartys sudarytos su Valstybės žemės fondu, nors perkamų paslaugų įkainiai maždaug triskart didesni nei kitų tiekėjų, su kuriais pasirašytos likusios pirkimo sutartys.

Sutarta, ką dirbs, bet ne kiek

Didžiausia dabar išaiškėjusi 2012 m. vykdytų viešųjų pirkimų staigmena – net ne kaina, o tai, kad po pirkimų sudarytose sutartyse nėra nurodyti perkamų paslaugų kiekiai. Įdomu, ar kas savo pinigus seikėja taip, kaip valstybės: sutarta dėl darbų įkainių, bet nesutarta, kiek jų reikės atlikti, tad valstybės institucija – NŽT juos užsakinėjo, valstybės įmonė Valstybės turto fondas juos vykdė, o mes, mokesčių mokėtojai, už juos mokėjome ir vėl mokėjome.

Įdomu, kiek dar tai būtų trukę ir kiek tam nebenumatytų valstybės lėšų būtų privalu sumokėti už atliktus darbus, jei NŽT dar ilgiau būtų buvusi palikta be nuolatinio vadovo? Laimėjusi konkursą NŽT direktorė Daiva Gineikaitė pradėjo dirbti gruodį.

„Man net minties nebuvo tikrinti senų pirkimų dokumentus. Bet kilus abejonių, kad kažkas blogai su pinigais, skirtais žemės reformai, ėmėme aiškintis. Pasirodė, kad jau seniai negalėjo būti užsakomi darbai, nes visi tam skirti pinigai buvo išbaigti jau  praėjusių metų trečiąjį ketvirtį“, – pasakoja D.Gineikaitė.

Kol nebuvo kilę nesklandumų dėl darbų apmokėjimo, niekam niekas ir neužkliuvo: kokiais įkainiais buvo sudarytos sutartys, tokiais ir buvo vykdomos. Niekas nesekė ir nekontroliavo, kada viršytos viešajame pirkime nurodytos sumos, mat perkančioji organizacija numatė tik bendrą pirkimo vertę, bet neįvardijo skiriamų lėšų kiekio kiekvienai pirkimo daliai (sutarčiai). Žemės reformos darbų likę daug, tad vieni juos užsakinėjo, kiti atlikinėjo, o kadangi įkainiai buvo išpūsti kaip balionas, valstybės aukso puodas netruko išsekti.

Kaip galėjo niekas neapsižiūrėti, kad mokami pinigai, kurių nebėra, ir ne koks litas kitas, o dešimtys milijonų? Žinoma, nieko panašaus negalėtų būti privačiame sektoriuje, nes užsakovas skaičiuotų, kiek turi pinigų, o rangovas irgi pasiteirautų, kiek darbų turės atlikti. Bet čia juk reikalai su valstybe: vis tiek anksčiau ar vėliau sumokės pinigus, net jei skirtumas – 91 mln., skaičiuojant litais.

Pirkimo sąlygose preliminarūs kiekiai nurodyti buvo, o kiekvienos pirkimo dalies sutartyse – ne. Tad, pavyzdžiui, buvo numatyta suteikti 78 vnt. sutartyje nurodytų paslaugų, o suteikta 303 arba numatyta suteikti 125, o suteikta 668, numatyta 10, o suteikta 814, numatyta 13, o suteikta 159 ir taip toliau.

Tokių pažeidimų nustatyta visose Viešųjų pirkimo tarnybos tikrintose sutartyse.
Buvęs žemės ūkio ministras piktinasi, kodėl už šiuos darbus atsakinga institucija NŽT, o už pastarąją atsakinga Žemės ūkio ministerija neapsižiūrėjo, kad numatyti pinigai baigėsi, ir nenustojo užsakinėti naujų darbų. Eksministro nuomone, atėjus naujai valdžiai kontrolės funkcija šioje srityje apskritai sumenko, pavyzdžiui, neliko jo įsteigto Žemės audito padalinio prie NŽT.

Kodėl svarbios institucijos ilgai buvo be nuolatinių vadovų

„Čia dūmų uždanga: mato, kad nespėja vykdyti Vyriausybės programos – užbaigti žemės grąžinimo, tad nori savo broką pridengti. O gal savas bendroves įkišti, kurios neva darbus padarys pigiau“, – politines žabangas įžvelgia K.Starkevičius. Maža to, jis primena, kad dabar tiriami viešieji pirkimai buvo apskųsti, tad po teismų jie pasirašyti 2013 m., kai valdžioje buvo jau kairiųjų Vyriausybė, o Žemės ūkio ministerija buvo atitekusi Darbo partijai.

Tačiau D.Gineikaitė, patikrinusi sutartis, tikina, kad beveik visos jos pasirašytos iš karto. Tik keturios dalys apskųstos ir sutartys dėl jų pasirašytos po teismų 2013 m. vasarį. Vis dėlto kilę ginčai, D.Gineikaitės tikinimu, nesusiję su dalykais, dėl kurių dabar kyla problemų.

Buvęs ministras teisus, kad reikėjo kontroliuoti, kaip vykdomi pirkimai. Tik visa bėda, kad NŽT daugiau nei metus neturėjo nuolatinio vadovo. Valstybės žemės fondas nuolatinio vadovo neturi jau treti metai.

O ir esamų žemėtvarkos ir su ja susijusių kadrų kai kurie judėjimai valstybės institucijose keisti. Štai skelbiama, kad skandalingųjų viešųjų pirkimų sąlygos buvo derinamos su Žemės ūkio ministerijos departamentu, atsakingu už žemės reformos politikos formavimą ir NŽT kuravimą. Jam ir anuomet, ir dabar vadovauja buvęs Valstybės žemės fondo direktorius Audrius Petkevičius. Šiam perėjus dirbti į ministeriją, Žemės fondas lig šiol neturi nuolatinio direktoriaus. Tiesa, šiuo metu vyksta konkursas į šį postą. Bet kodėl taip ilgai delsta išrinkti naują vadovą?Ar tikrai be pagrindo įtarinėjama, kad galbūt kažkam ilgai laikyta vieta?

2012 m. NŽT direktoriavo Vitas Lopinis, o jo pavaduotojas buvo Gintautas Vasiliauskas, kuris, pradėjus vykdyti dabar taip pagarsėjusių viešųjų pirkimų procedūras, perėjo dirbti į Valstybės žemės fondą ir dabar yra jo pavaduotojas, atliekantis direktoriaus pareigas. Tai tas pats G.Vasiliauskas, kuris kartu su kitais su žemėtvarka susijusiais valstybės tarnautojais ir politikais buvo sulaukęs įtarimų baudžiamojoje byloje, susijusioje su bandymu neteisėtai paskirti savą kadrą vieno NŽT padalinio vadovu. Baudžiamosios atsakomybės G.Vasiliauskas išvengė, nes savo kaltę pripažino, davė išsamius parodymus.

Dėl vadovo posto NŽT regioniniuose padaliniuose skandalų kilo ne kartą. Pavyzdžiui, po to, kai iš likviduotų apskričių viršininkų administracijų žemėtvarkininkus perėmusi NŽT, vadovaujama laikinai direktoriaus pareigas ėjusio G.Vasiliausko, užsimojo pakeisti net 26 skyrių vadovus iš 48.

Minėtų viešųjų pirkimų pagrindines sąlygas nustatė NŽT departamentas, kuriam tuo metu vadovavo Algis Bagdonas, dabar jau išėjęs iš NŽT savo noru, bet, kaip buvo skelbta, galbūt norįs užimti vadovaujamas pareigas Valstybės žemės fonde.

O sutartis pasirašęs tuometis Valstybės žemės fondo direktorius Ramūnas Mockevičius taip pat jau išėjęs iš darbo šioje valstybės įmonėje.

Kodėl tokiose svarbiose valstybės institucijose tokia vadovų kaita ir kodėl jos metų metais dirba su laikinais vadovais? Norinčiųjų vadovauti – daug. Tai pačiai D.Gineikaitei dėl NŽT direktoriaus posto teko varžytis su penkiolika, o galutiniame etape nugalėti keturis konkurentus.

Tai ne išimtis: 2014 m. tik 34 proc. Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų vadovų buvo nuolatiniai. Valstybės valdymo ekspertas prof. dr. Vitalis Nakrošis daro prielaidą, kad gal 2012 m. sugriežtinus vadovų atranką į valstybės tarnybą kai kurie galbūt partijų ir ministrų palaikomi kandidatai negalėjo jų atitikti ir todėl buvo delsiama skelbti konkursus eiti nuolatines pareigas.

Praėjusią vasarą iš žemės ūkio ministro posto atsistatydinusį Vigilijų Jukną pakeitusiai „darbietei“ Virginijai Baltraitienei, anksčiau – Seimo vicepirmininkei, taip pat, matyt, sukėlė abejonių jau paskelbto konkurso į NŽT vadovo postą sąlygos, tad ji jį atšaukė ir paskelbė iš naujo. Nepaisant žiniasklaidoje sklandžiusių įtarinėjimų, kad kėdė taikoma vienam ministrės kolegai iš Darbo partijos, ji atiteko tuomet pusantrų metų Kauno savivaldybės Žemėtvarkos skyriui vadovavusiai, prieš tai savivaldybės Teisės skyriuje dirbusiai 33-ejų D.Gineikaitei.

Tiesa, ir ji siejama su Darbo partija, bet, anot jos pačios, tai buvo trumpai ir seniai, mat dirbant savivaldybėje jai buvę smalsu pamatyti rinkimų kampaniją iš vidaus.

Žinoma, kyla įvairių minčių, kai į naujai įsteigtą NŽT direktoriaus patarėjo postą pasirenkamas taip pat „darbietis“, įvairiai pagarsėjęs buvęs vidaus reikalų ministras Gintaras Furmanavičius. Bet, D.Gineikaitės tikinimu, ji tam neturėjusi įtakos, mat patarėjas rinktas per specialią atranką, o ieškota žmogaus, kuris kuruotų sienos demarkacijos reikalus, tad G.Furmanavičiaus patirtis vidaus reikalų ministro poste tikrai vertinga.

Tad, kad ir kaip politiniai oponentai anos kadencijos viešųjų pirkimų peripetijų aiškinimesi bandytų įžvelgti politines sąskaitas, jos – tikros ir apmokėtos mokesčių mokėtojų pinigais.

Naujoji NŽT vadovė pripažįsta: dėl situacijos kalta NŽT – ir dėl įvykdyto pirkimo, ir dėl jo vykdymo, ir dėl darbų apmokėjimo. Jos nuomone, ne tokio dydžio turėjo būti darbų įkainiai, o NŽT turėjo kontroliuoti, ar neviršijamos tam skirtos lėšos. Tad išsiaiškinusi tokias savo vadovaujamos institucijos nuodėmes D.Gineikaitė pati ir iškėlė viešumon šiuos faktus, o Žemės ūkio ministerija palaikė sau pavaldžios institucijos bandymus užkardyti tolesnį taškymąsi valstybės pinigais, kurie ~de jure~ šiems darbams net nebeegzistuoja.

Galima klausti, kodėl anksčiau to niekas nematė, kodėl taip vėlai praregėta. Bet atsakymas elementarus: NŽT ir Žemės ūkio ministerijoms pradėjo vadovauti reginčios vadovės. Lig tol, matyt, kai ko įžvelgti nenorėta.

Viešųjų pirkimų tarnyba: sandoris niekinis, todėl negalioja

Tad vis dėlto kas kaltas, kad valstybė permokėjo, gal ir sąmoningai, o dar ir viršijo šiems darbams skirtas sumas? „Ne mano kompetencija spręsti, kodėl tai įvyko, ir tyčia ar netyčia“, – į klausimą atsako D.Gineikaitė. Jos vadovaujama NŽT kreipėsi į atitinkamas kompetentingas institucijas, kad jos ir atsakytų į šiuos klausimus. Tiesa, jų įžvalgos apie skandalinguosius pirkimus kardinaliai priešingos.

Viešųjų pirkimų tarnyba, ištyrusi konkurso rengimą, priėjo prie tokios išvados: atsižvelgdama į nustatytus Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimus ir vadovaudamasi Civilinio kodekso nuostatomis, kad imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, NŽT pirkimo sutartis turėtų nutraukti ir organizuoti naujus viešuosius reikiamų paslaugų pirkimus.

Tačiau ši išvada padaryta tik praėjus trejiems metams po sutarties, kai dėl jos kreipėsi pati NŽT, tik jau vadovaujama naujos direktorės. Bet Viešųjų pirkimų tarnyba nepajėgi įvertinti visų pirkimų. Antai pernai jų buvo net  9,9 tūkst., o Viešųjų pirkimų tarnyba įvertino tik apie 2,6 proc., kurių piniginė vertė siekė 1,9 mlrd. Lt. Tai sudaro 10,3 proc. visų 2014 m. įvykusių pirkimų vertės.

Su korupcija kovoti turinti Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) iš viso atsisakė pagal NŽT pateiktą medžiagą pradėti ikiteisminį tyrimą, neįžvelgusi nusikalstamos veikos požymių. Tada NŽT kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, skųsdama STT, kad ši atsisakė pradėti tyrimą.

Generalinė prokuratūra taip pat atsisakė tenkinti skundą, motyvuodama, kad NŽT nenurodė galimų padarytų nusikalstamų veikų, neįvardijo jas galbūt padariusių asmenų, nenurodė, ar dėl to kilo žala.

Tad NŽT kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, jau skųsdama Generalinės prokuratūros verdiktą. Atsakymo kol kas nėra. Gal šįsyk, jau po Viešųjų pirkimų tarnybos išvados, kad vykdant pirkimus pažeistas Viešųjų pirkimų įstatymas, Temidei kils noras pasiaiškinti, ar valstybės institucijoje dirbantys juos organizavę, o paskui jų vykdymą turėję kontroliuoti asmenys buvo tik labai išsiblaškę, ar už keistų sutarčių slypi kažkas daugiau.

STT ir Generalinės prokuratūros argumentai, kodėl nesiimama tyrimo, labiau primena bandymą paskandinti esmę juridinėse vingrybėse, ilgais viražais ginčijantis, kiek milijonų jau būtų galima laikyti didele žala valstybei, reikalaujant, kad pati besikreipianti institucija įvardytų kaltininkus.

Tačiau ar 91 mln. Lt skirtumas tarp valstybės skirtos ir užsakytų darbų sumos nepakankamas susidomėjimui tokiu keistu konkursu sukelti? Ar tikrai viskas čia gerai, kai viena tos pačios – Žemės ūkio ministerijos institucija skelbia viešąjį pirkimą, tos pačios ministerijos valdoma valstybės įmonė laimi didžiąją dalį, nors siūlo triskart didesnę nei kiti kainą, kai darbų apimtys sutartyse apskritai neįvardijamos, o tai sudaro sąlygas užsakyti jų per keturiskart daugiau, nei skirta pinigų. Teisybės dėlei, gal panašiam kiekiui darbų, kiek dabar ir sudaryta sutarčių, būtų užtekę skirtų pinigų, jei NŽT būtų pirkusi ne už maksimalią, o rinkos kainą.

Ironizuojant galima pridurti, kad dar gerai, jog valstybinė įmonė Valstybės turto fondas, iš kitos valstybės institucijos užsiprašiusi kosmines kainas, uždirba ir valstybei – tvarkingai moka dividendus. Žodžiu, iš pradžių valstybė gerokai permoka, bet paskui kažkiek atsiima dividendais. Biznis, nors ir Monkės.

Kiek valstybė per tokius biznius praranda, skaičiuoti niekas nebandė. Tai ir nėra lengva apskaičiuoti. Negalima sakyti, kad darbai, kurie atlikti ar bus baigti atlikti, nors jiems jau pritrūko paskirto finansavimo, nereikalingi. Ir žemės ūkio ministrė V.Baltraitienė yra pripažinusi, kad buvo iš karto aišku, jog 31 mln. Lt žemės reformai užbaigti neužteks, nors tiek ankstesnė, tiek dabartinė Vyriausybė turėjo ambicijų priartėti prie finalo. Tad darbus vis tiek reikės tęsti. Tik gal po naujo pirkimo jie atpigs?

Kiek 2012 m. permokėta, bus galima bandyti apskaičiuoti, kai NŽT paskelbs naujai surengto ir dabar vykstančio viešojo pirkimo analogiškiems kaip ir 2012-aisiais darbams atlikti laimėtojų kainas. Konkurse vertinti 23 įmonių dokumentai. Kaip informavo NŽT, visos konkurso procedūros turėtų būti baigtos iki rugpjūčio vidurio, tada planuojama pasirašyti sutartis.

NŽT direktorė D.Gineikaitė tikisi, kad jei nebus skundų, galinčių sustabdyti procesą, darbus numatoma pradėti jau rugpjūčio pabaigoje ir tokiu atveju iki šių metų pabaigos NŽT baigtų jos kompetencijai priklausančios nuosavybės į žemę atkūrimą ne miestų teritorijose.

Deja, nuostoliai valstybei dėl įtartinų viešųjų pirkimų 2012-aisiais – ne tik materialūs:  24 metus savo žemės tebelaukiantys Lietuvos piliečiai vėl turėjo progą suabejoti, ar valstybės institucijose dirbantys žmonės tarnauja jiems, ar tik sau.

Beje, kažin ar tik sutapimas: tą pačią dieną, kaip ir dėl NŽT pirkimų, Viešųjų pirkimų tarnyba paskelbė savo vertinimą, kad Kauno rajono savivaldybė daugiau nei dvigubai viršijo Kauno LEZ pirkimui numatytas lėšas.

Tampa keista norma, kai viešiesiems pirkimams numatytos sumos ~de facto~ viršijamos jau ne procentais, o kartais. Kas galėtų paneigti, kad tai vyksta, kai pirkimus laimi geidžiamas darbų vykdytojas. Tokiam negaila, juolab ne savų – valstybės pinigų. Tikra mistika, iš kur tie milijonai, kurių valstybė, kad ir žemės reformai, neturėjo, staiga ima ir atsiranda.

Vienas faktas: valstybės institucijos vykdė 9,9 tūkst. viešųjų pirkimų, kurių vertė – 18,1 mlrd. Lt.

Žemės reforma per 24 metus taip ir nebaigta

Nuo žemės reformos pradžios 1991 m. iki dabar Lietuvoje jau priimti sprendimai atkurti 772,3 tūkst. piliečių nuosavybės teises į 4 mln. ha žemės, miško ir vandens telkinių.

Kaimo vietovėse jau atkurta 99,4 proc. piliečių prašymuose nurodyto ploto. Liko atkurti 13,8 tūkst. piliečių nuosavybės teises į 23,8 tūkst. ha žemės (iš jų negrąžinta natūra – 2,6 tūkst. piliečių beveik 6 tūkst. ha).

Dėl miestuose turėtos žemės atkurtos 83,6 proc. piliečių nuosavybės teisės į 87,7 proc. žemės ploto. Miestų teritorijose liko atkurti 8,5 tūkst. piliečių nuosavybės teises į 4,8 tūkst. ha. Vien Vilniuje 4,5 tūkst. žmonių laukia naujų žemės sklypų.

Žemės reforma prasidėjo 1991 m. Aukščiausiajai Tarybai-Atkuriamajam Seimui priėmus Žemės reformos įstatymą. Viena pagrindinių šios reformos sudėtinių dalių – piliečių nuosavybės teisių atkūrimas į žemę. Per 24 metus reforma susidūrė su daugybe biurokratinių kliūčių, buvo kaitaliojami ją reglamentuojantys įstatymai, net priimtos jų naujos redakcijos.

„Iš esmės užbaigsime žemės grąžinimą ir privatizavimą, geodezijos ir kartografavimo darbus, sutvarkysime teisinius žemės santykius“, – tai citata iš A.Kubiliaus Vyriausybės programos.

2012 m. A.Butkevičiaus Vyriausybės programoje įsipareigota: „Užbaigsime nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą. Artimiausiu metu baigsime nuosavybės teisių į žemę ir mišką atkūrimą kaime.“

Tas laikas, deja, vis dar dar neatėjo.

Shutterstock

Partijų susitarimas. Politikai žada gerbti vakarietiškas vertybes, tačiau kai reikia jas praktiškai realizuoti, ima rūšiuoti, kas jų vertas, kas ne, kurios jų mums, Marijos žemei, tinka, o kurios ne.

Dviejų vilniečių homoseksualių moterų šeima (o kaip kitaip vadinti kartu gyvenančius, vienas kitą mylinčius, vaiką auginančius, bendrą ūkį vedančius du asmenis?) patyrė didžiulį stresą. Moterys augina vienos iš jų biologinę dukrą. Ši rimtai sunegalavo, teko kreiptis į ligoninę. Tačiau biologinė mama buvo išvykusi į komandiruotę, o kita pagal Lietuvos asmens duomenų apsaugos įstatymų apribojimus negali turėti net teisės gauti informacijos apie sergančią mergaitę, ką jau ten apie teisę priimti sprendimą dėl jai reikalingo gydymo ar net operacijos. Juk ji oficialiai mergaitei – niekas be jokių teisių jos atžvilgiu.

Tokios skaudžios gyvenimiškos mūsų valstybės piliečių situacijos. Nors artėjant rinkimams partijos net šūkius ima skelbti, kaip joms rūpi kiekvienas žmogus, tačiau kai tik prieinama prie konkretybių, net visuotinai pripažintas žmogaus teises partijos seikėja ne visas ir ne visiems. Iki naujų absurdų belikęs vienas žingsnis. Seime jau dukart užteko balsų, kad Lietuvoje būtų uždrausta moters teisė nutraukti nėštumą, liko tik paskutinis balsavimas. Ketvirtį amžiaus trunkanti Lietuvos piliečių kova dėl teisės į savo pavardę priartėjo prie to, kad jei Lietuvos lenkė ištekės už kokio Mickiewicz iš Seinų, tai galės turėti jo pavardę, o jei tas pats jaunikis bus gimęs jau šiapus Lietuvos sienos, ji amžiams bus tik Mickevičiaus žmona.

Tuo pat metu kelios parlamentinės partijos derina kardinaliai priešingus įsipareigojimus nacionalinio susitarimo dėl žmogaus teisių ir jų apsaugos projekte. Vienas iš partijų susitarimo iniciatorių teisingumo ministras socialdemokratas Juozas Bernatonis „Veidui“ sakė, kad šis labai svarbus dokumentas, parodysiantis, ar valstybei rimtai rūpi žmogaus teisės, turėtų būti pasirašytas tuoj po Joninių. Bet praėjo ir Joninės, ir Petrinės, ir Mindauginės, o susitarimas – be signatarų parašų. O paties projekto susinimas po kiekvieno svarstymo rodo, kad baimė netekti kokio davatkiško rinkėjo balso stipresnė už visuotinai pripažintas žmogaus teises, kurias ginti Lietuva yra įsipareigojusi pasirašydama ir ratifikuodama tarptautines konvencijas.

Tarptautinės normos – už moters teisę nutraukti nėštumą

Moteriai dėl nėštumo kilo pavojus sveikatai, bet gydytojai nedarė aborto. Ji beveik apako. Nors laimėjo bylą Europos žmogaus teisių teisme, bet regėjimo tai juk nebesugrąžino. Šis skausmingas įvykis sukrėtė Lenkiją, kur abortai leidžiami tik tais atvejais, kai kyla pavojus moters gyvybei ar sveikatai. Bet tai – didelė erdvė interpretacijoms, ir gydytojai bijo priimti sprendimą.

Lenkijoje, Airijoje, kur galioja abortų draudimo įstatymas, aktyviai diskutuojama, ar nereikėtų jo liberalizuoti (tiesa, yra ir priešingų diskusijų). Lietuvoje, atvirkščiai, norima atimti iš moters teisę nutraukti nėštumą. Nors partijų susitarimo projekte jos įsipareigoja nepriimti teisės aktų, draudžiančių abortus, tačiau į Seimo pavasario sesijos darbotvarkę buvo įtrauktas galutinis balsavimas dėl tokio įstatymo, ir tik sveiko proto politikų pastangomis pavyko užvilkinti būtinas procedūras, kad balsuoti būtų nespėta.

Abortų uždraudimui Seimas pritarė jau dukart – po pateikimo (nuo to laiko praėjo jau pora metų) ir po svarstymo. Lenkų rinkimų akcijos frakcijos narių, taip pat „darbiečio“ Kęstučio Daukšio ir dabar jau a.a. Algirdo Patacko, į Seimą išrinkto su „Drąsos kelio“ partija, pateiktas įstatymas turėjo įsigalioti jau nuo 2014 m. sausio 1 d..

„Atmesti ir pamiršti. Negalima valstybės nustumti į akmens amžių“, – tokios šio įstatymo projekto ateities norėtų Seimo narė liberalė Dalia Kuodytė. Beje, kaip rodo „Veido“ užsakymu „Prime consulting“ rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės atlikta apklausa, Lietuvoje už abortų draudimą tėra 11,4 proc. žmonių.

O ir abortų Lietuvoje per ketvirtį amžiaus atkurtos nepriklausomybės sumažėjo daugiau nei aštuonis kartus (1990 m. jų buvo 50 tūkst., per pastaruosius kelerius metus jau padaroma tik po 5–6 tūkst. abortų). Ar yra manančiųjų, kad tiek kartų padaugėjo uolių katalikų? Lytinis švietimas abortų skaičių mažina kur kas efektyviau nei dievobaimingumas ir abortų draudimas.

Įstatymo teikėjai neabejoja: „Įstatymas bus ryžtingas žingsnis, ginant mūsų šalies gyvybiškai svarbius interesus demografijos ir visuomenės moralės srityse.“ Bet ar daug kur kitur, nei Seime, yra lengvatikių, kad uždraudę abortus išspręsime demografines problemas? Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos tyrimas nustatė, kad tokie draudimai nelemia mažesnio nėštumo nutraukimų skaičiaus, o tik padidina skaičių neteisėtų abortų, kurie neretai yra pavojingi moters gyvybei ir lemia abortų „turizmą“.

Portugalijoje ir Ispanijoje nėštumo nutraukimas buvo draudžiamas keletą dešimtmečių, bet galiausiai legalizuotas dėl išaugusio nelegalių abortų skaičiaus ir pavojaus moterų sveikatai bei gyvybei. Apie 500 tūkst. moterų pasaulyje kasmet miršta dėl nėštumo ir gimdymo komplikacijų, pusė jų – dėl  nesaugaus aborto.

Europos žmogaus teisių teisme bylą yra laimėjusi ir Airijoje, kur abortai draudžiami, gyvenanti lietuvė. Ji buvo persirgusi vėžiu ir baiminosi, kad nėštumas pakenks sveikatai, tad nutarė jį nutraukti. Bet lietuvei teko vykti to daryti į Didžiąją Britaniją, o važinėjimas po nėštumo nutraukimo sukėlė sveikatos komplikacijų.

Medicinos leidinys „Lancet“ prieš porą metų skelbė tyrimo išvadas, kad abortų mažiausiai yra būtent tose šalyse, kuriose liberalesni tai reguliuojantys įstatymai. Nėštumo nutraukimo mažinimui poveikio turi kitkas – tinkamas jaunų žmonių lytinis švietimas. Antai Škotijoje abortų skaičių sumažino nemokamos kontracepcijos priemonės.

Įstatymo teikėjai aiškina, kad nauji draudimai pakels moralės lygį. Tačiau ką bendra su morale turi prievarta gimdyti nelaukiamus vaikelius, kreiptis į šundaktarius ar, kaip daro airės ar lenkės, važiuoti nutraukti nėštumo į kitą šalį? Ar bent suvokiama, kad moteriai, išskyrus netipinius atvejus, nutraukti nėštumą – tai ne eilinį kartą nueiti į kirpyklą, kad tai didžiulė psichologinė trauma?

Bet tokia jos teisė pripažįstama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, kurią Lietuva yra ratifikavusi. Joje ginama kiekvieno asmens teisė į gyvybę, tačiau nekalbama apie pradėtos gyvybės teisę į gyvenimą. Europos žmogaus teisių teismas byloje Vo prieš Prancūziją yra konstatavęs, kad negimęs vaikas negali būti laikomas asmeniu, kuris tiesiogiai saugomas konvencijos, ir net jeigu negimęs vaisius turi teisę į gyvybę, ši teisė yra besąlygiškai ribojama motinos teisių ir interesų.

Tai, kad Lietuva, siūlydama drausti abortus, eina klaidingu ir keistu keliu, rodo ir toks Tolerantiško jaunimo asociacijos pirmininkės Jūratės Juškaitės primintas pavyzdys: AIDS centras rudenį paskelbė duomenis, kad AIDS/ŽIV plinta ne tarp narkotikus vartojančių, kitų rizikos grupių asmenų, bet tarp jaunimo. „Mes neturime lytinio švietimo, o bandome uždrausti abortus. Čia jaunimo žlugdymo politika“, – piktinasi J.Juškaitė.

Už partnerystę, bet diskriminacinę

Esame katalikiška šalis, todėl čia reikia ne tik uždrausti abortus, bet ir neleisti įteisinti porų, jau, ginkdie, tos pačios lyties, partnerystės. Kad toks dogmatiškumas turi nedaug ką bendra su katalikišku kontekstu, parodė ir airių referendumas dėl tos pačios lyties santuokų, pasibaigęs santykiu 62 proc. „už“ ir 32 proc. „prieš“. J.Juškaitė primena: „Airijoje, kaip ir pas mus, apie 80 proc. gyventojų – katalikai, tačiau airiai sugebėjo atsiriboti nuo senų dogmų, žiūrėti, kas visuomenei naudinga, kuria kryptimi reikia eiti, kas daro mūsų gyvenimą geresnį visoms visuomenės grupėms, o ne tik siaurai mąstantiems žmonėms.“

Kažin kaip airiai nubalsuotų dėl abortų draudimo? Gal visuomenė daug liberalesnė nei įstatymų leidėjai? Beje, kaip pasakoja J.Juškaitė, prie referendumo rezultato prisidėjo nuoseklus įvairių organizacijų darbas, kalbėjimasis su žmonėmis, tikslo išsikėlimas – kad Airijos visuomenėje visų žmonių teisės svarbios. O partijų susitarimą šiuo klausimu pasirašė net nacionalistinės pakraipos partija, nes airių politikai mano, kad visi piliečiai šiai šaliai yra svarbūs. Politikai agitavo žmones balsuoti už konsoliduotą visuomenę ir tai davė rezultatą.

Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorė Dovilė Šakalienė airių referendumo rezultatą prilygina realybės pripažinimui: „Ir mes, jei suvokiame, kad lytinė orientacija nėra liga, žaidimas ar pasirinkimas, o žmogaus fiziologija ir psichika, įstatymais tai turėtume pripažinti, nes negalime drausti suaugusiems žmonėms mylėti vienam kito (pabrėžiu: suaugusiems, negalima to painioti su pedofilija).“

Juolab Lygių galimybių įstatymas garantuoja, kad niekas neturi būti diskriminuojamas. Kartais susidaro įspūdis, kad kažkas bijo, jog priėmus tos pačios lyties porų partnerystės ar santuokos įstatymus staiga jų atsiras: jų ir dabar yra, tik neformalizuotų.

Mokslininkai teigia, kad apie 10 proc. žmonių yra homoseksualūs, ir Lietuva neturėtų būti išimtis. Kai kas nors atskleidžia savo orientaciją, susidaro įspūdis, kad tokių žmonių daugėja, bet taip nėra. Tiesa, per visuotinį gyventojų surašymą 2011 m. tik 48 homoseksualūs asmenys išdrįso pasakyti esantys sugyventiniai. „Daugiau yra propagandos nei tų porų Lietuvoje“, – yra viešai pareiškęs teisingumo ministras J.Bernatonis. Bet turbūt nedaug Lietuvoje tėra žmonių, kurie sugeba nepastebėti realybės.

Prieš porą savaičių JAV aukščiausiojo teismo sprendimą, įteisinusį tos pačios lyties santuokas visose JAV valstijose (iki tol jos galiojo 13-oje iš 50 valstijų) prezidentas Barackas Obama pavadino Amerikos pergale, „didžiuliu žingsniu mūsų žygyje lygybės link“.

Pernai spalį Estijos parlamentas, pirmasis iš posovietinių valstybių, priėmė tos pačios lyties porų partnerystės įstatymą ir leido įsivaikinti vienam kito biologinius vaikus.

Bažnyčios lobizmas – akivaizdus, bet bijomas pripažinti

Ką jau kalbėti apie vienalytes poras, jei net vyro ir moters partnerystė, neįregistruota kaip santuoka, iki šiol negali turėti juridinio įteisinimo. Seimo narė D.Kuodytė yra užregistravusi įstatymo projektą dėl partnerystės visų porų, nesvarbu, vienalyčių ar vyro ir moters. Tačiau darbo grupės suderintame partijų susitarimo projekte įrašytas siekis įteisinti tik vyro ir moters civilinę partnerystę. Vyriausybė jau pritarė ir analogiškam įstatymo projektui.

Beje, kaip viešai buvo pareiškęs premjeras Algirdas Butkevičius, svarstyme buvo padaryta pertrauka, mat susitikta su arkivyskupu Gintaru Grušu, ir Katalikų bažnyčia pateikė tam tikrų siūlymų. Tad nors partijų susitarime dar kartą siūloma įtvirtinti, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos, o religijos turi nesikišti į valstybės ir savivaldybių valdymą, pasirodo, be vienos religinės konfesijos palaiminimo valdantieji savo pozicijos pareikšti nedrįsta.

Ne veltui iš partijų susitarimo projekto jau po „pirmojo skaitymo“ dingo tezė: „Partijos susitaria, kad bet koks religinių bendrijų ar bendruomenių atstovų bandymas daryti įtaką valstybės ar savivaldybių valdžios priimamiems sprendimams turi būti laikomas lobistine veikla ir reglamentuojamas atitinkamų teisės aktų.“

D.Šakalienė sako, kad Katalikų bažnyčios lobistinė veikla Lietuvoje labai aktyvi: „Be abejo, Romos katalikų bažnyčia Lietuvoje itin įtakinga, tačiau pastaraisiais metais jos aktyvus dalyvavimas politikoje, atviras lobizmas ne visuomet derėjo su Lietuvos valstybės tarptautiniais įsipareigojimais žmogaus teisių klausimais. Norėtųsi, kad Katalikų bažnyčia taptų ta vienijančia jėga, kuri neša ne gąsdinimo ir bausmės, o gailestingumo, geranoriškumo žinią, kuri priima į savo glėbį visus tikinčiuosius ir skatina jų dvasinį augimą. Naujas ir itin pozityvus posūkis – arkivyskupo G.Grušo samarietiškas kvietimas priimti pabėgėlius.“

Yra nuomonių, jog Katalikų bažnyčia taip rūpinasi bendrosiomis vertybėmis, kad vadovaujantis tokiu principu gal ir žmogaus teisių organizacijas reikia prilyginti lobistinėms. Bet, pasak D.Šakalienės, žmogaus teisės ir laisvės priklauso kiekvienam žmogui, tai ne grupės žmonių interesų sritis, todėl yra bendrasis gėris. Kad ir kokia populiari konkreti religija, ją išpažįstantys žmonės atstovauja konkrečiai tikėjimo dogmų visumai, o ne universalioms teisėms bei laisvėms. Kiekviena interesų grupė – taip pat ir katalikai – turi teisę ginti savo interesus, tačiau neslėpkime, kad tai lobizmas.

Žmogaus teisių ekspertė pateikia konkrečių Katalikų bažnyčios lobizmo pavyzdžių: štai kai kuriose bažnyčiose buvo kabinami Seimo narių, nebalsavusių už nėštumo nutraukimo draudimą, sąrašai. Arba Bažnyčios spaudimas dėl alkoholio ir tabako kontrolės: taip, svarbu tinkamai visuomenę informuoti apie jų žalą, tačiau šiuolaikinėje sąmoningoje visuomenėje nepalyginti paveikesnis informacijos sklaidos, sąmoningumo didinimo kelias, o ne moralizuojantis draudimas.

Jei palyginsime, kiek Rytų ir kiek Vakarų Europoje suvartojama grynojo alkoholio, skaičiai tikrai bus ne mūsų naudai, nors, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Šveicarijoje daug lengvesnis alkoholio prieinamumas ir nėra didelių reklamos apribojimų. Bet ten kitas visuomenės sąmoningumo ir švietimo lygis.

„Kaip vertini savo piliečius – taip jie ir elgiasi. Jei laikai juos nemąstančiais primityvais, kurie supranta tik drausmę ir bausmę, žmonės ieško būdų, kaip draudimus apeiti, bausmės išvengti. Jei valstybė gerbia savo piliečius, kalbasi su jais ir leidžia jiems priimti sąmoningus sprendimus, tai atsakomybė perkeliama ant žmogaus pečių ir efektas būna nepalyginti geresnis“, – mano D.Šakalienė.

Beje, kaip vėliau paaiškėjo, dvasininkai partnerystės įstatyme įžvelgė galimybę pasigerinti savo pačių gyvenimą: jie norėjo jį pakreipti visai kita linkme – siūlė, kad projekte neliktų šeimos sąvokos ir į tokio įstatymo rėmus patektų ir dvasininkija. Tokiu atveju mirus kunigui ar vienuoliui jo turtas atitektų partneriui be paveldėjimo mokesčių.

Neliko nei nemokamų darželių, nei eutanazijos

Partijų susitarimo projekte nuostatos ne tik abortų klausimu kardinaliai priešingos dabar tų pačių partijų svarstomoms Seime. Štai sutariama siekti, kad visi Lietuvos piliečiai turėtų teisę rašyti savo asmenvardžius originalo kalba lotyniškos abėcėlės rašmenimis. Bet Seime diskutuojama dėl kažkokios kakofonijos, kai randama skirtumų tarp tos pačios nelietuvių kalbos kilmės pavardės, atsižvelgiant į jos turėtojo personaliją.

„Kiekvienas žmogus turi teisę į vardą ir teisę, kad tas vardas būtų užrašytas įmanomai arčiau jo originalaus skambesio ir rašybos. Tai nėra teisinis klausimas – tai politinis klausimas, kad vis randama kliūčių neleisti žmonėms laisvai naudotis šia teise“, – pastebi D.Šakalienė.

Sutariama, kad Lietuvos pilietybę galėtų turėti visi to pageidaujantys lietuviai pagal kilmę, nepaisant kitų jų turimų pilietybių. Bet kas realiai padaryta, kad ši teisė būtų realizuota?

Maža to, po kiekvieno partijų susitarimo svarstymo raundo drąsus politinis gestas –  pademonstruoti, kad politikai linkę ginti pažangaus demokratinio pasaulio pripažįstamas žmogaus teises, vis aptakėja, tezės „valstybės pareiga“ virsta „siekia užtikrinti“. Visai neliko ne tik Bažnyčios lobizmo apmaldymo, bet ir žmogaus teisės į eutanaziją sergant nepagydoma liga. Pirminiame susitarimo variante buvo, bet jau po pirmojo svarstymo dingo tezė apie valstybės garantuotą nemokamą ikimokyklinį ugdymą valstybinėse ir savivaldybių ugdymo įstaigose. Tai iš tiesų būtų kur kas efektyvesnis demografinių problemų sprendimo būdas, nei uždrausti abortus, ir ne plakatinis, o realus pagrindas kitam įrašytam įsipareigojimui, kad „valstybė privalo sudaryti visas reikiamas galimybes asmenims, auginantiems vaikus, išlikti aktyviais darbo rinkos dalyviais“.

Kol kas valstybė šioje srityje elgėsi nei išmintingai, nei atsakingai, nei ekonomiškai: buvo išpūtusi motinystės išmokas, pailginusi atostogas, bet nepasirūpinusi, kad vaikai turėtų galimybę patekti į darželį. Jei pagaliau pripažįstama, kad demografinė situacija yra pati didžiausia valstybės bėda, idėja apie nemokamą ikimokyklinį ugdymą turėtų būti įgyvendinama, bent jau pamažu, pradedant nuo privalomojo nemokamo ikimokyklinio ugdymo nuo šešerių metų. Tačiau tarp naujosios ministrės Audronės Pitrėnienės vienas po kito atšaukinėjamų pirmtako priimtų sprendimų atidėtas ir privalomasis ankstesnis ikimokyklinis ugdymas.

Partijų susitarimo projekte daug gražių, bet utopinių tezių. Pirminiame tekste valstybei siūlyta prisiimti nei pakeliamą, nei teisingą visų piliečių atžvilgiu naštą „užtikrinti žmogui pragyvenimo šaltinį netekus darbo, iki jis jį susiras“. Prie valstybės prievolių priskirtas tinkamas tėvystės ir motinystės atostogų finansinis aprūpinimas. Tinkamas – tai koks?

„Kiekvienas žmogus, apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, turi teisę į nemokamą jam reikalingą gydymą, įskaitant priemones, reikalingas tam gydymui, valstybės ir savivaldybių sveikatos priežiūros įstaigose“, maža to – dar ir kuo arčiau jo gyvenamosios vietos. Ar netrukus sulauksime, kad daugumai gyventojų aktualūs vizitai pas stomatologą bus prieinami ir nemokami?

„Partijos sutaria, kad valstybė privalo užtikrinti, jog kiekvienam žmogui būtų sudarytos sąlygos aktyviam laisvalaikiui ir nemokamam sportui.“ Sutarti galima, bet ar realu užtikrinti?

Partijos susitaria, kad suvienodinti vienodą darbą dirbančių moterų ir vyrų darbo užmokestį yra valstybės pareiga. Tarptautinėse konvencijose, kurias pasirašėme ir ratifikavome, aiškiai įtvirtinta teisė į orų ir pragyvenimą užtikrinantį atlygį, lygias lyčių teises. Milžiniškas mūsų atlyginimų skirtumas nuo ES šalių, į kurias norime lygiuotis, vyrų ir moterų algų skirtumas – akivaizdžiai diskriminacinis. Tačiau net tokio žanro dokumente gal reikėtų kokios konkrečios tezės, kaip to būtų siekiama. Priešingu atveju tai tik raidės, o ne įsipareigojimas.

Pakartotas siekis atsisakyti institucinės vaikų globos. Nieko nauja – tai jau ne kartą deklaruota, tik sunkiai sekasi įgyvendinti. Kaip ir laikytis Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos, kuri garantuoja jiems prieinamumą tų pačių dalykų, kuriuos turi žmonės be negalios. Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Birutė Sabatauskaitė pateikia tokį pavyzdį: aiškinama, kad kai kurių dabar statomų pastatų negalima pritaikyti neįgaliesiems, nes tai pakenks jų grožiui. Bet toks yra demokratinis susitarimas ir, jei jį prisiėmėme, turėtume ir įgyvendinti.

Dar vienas pavyzdys, pateiktas Žmogaus teisių stebėjimo instituto vadovės D.Šakalienės: per 600 žmonių Šilutės neįgaliųjų namuose, įsikūrusiuose buvusios koncentracijos stovyklos teritorijoje, gyvena administracinio laisvės suvaržymo sąlygomis: turi prašyti, kad jiems išduotų pasą, jei nori nuvažiuoti iki pajūrio, ir sprendimas – įstaigos vadovo rankose. Byloje D.D. prieš Lietuvą, kurią institutas laimėjo Europos žmogaus teisių teisme, šis savo nutarime pažymėjo, kad gyvenimas socialinės globos įstaigose yra faktiškai prilyginamas laisvės atėmimui.

„Nepaisant Lietuvoje ratifikuotos JT neįgaliųjų teisių konvencijos bei Teisingumo ministerijos kartu su nevyriausybininkais parengtų neveiksnumo instituto pataisų, numatančių įvairias pagalbos asmeniui formas, vis dėlto neišdrįsta atsisakyti visiško asmens neveiksnumo – tai reiškia asmens teisių ir laisvių visišką apribojimą, faktinę teisinę mirtį, o tai automatiškai yra konvencijos pažeidimas“, – teigia D.Šakalienė.

Lietuvoje neveiksniais kasmet pripažįstami tūkstančiai žmonių. Džiugu, jog atkakliu darbu ir bylinėjimusi pavyko pasiekti, kad bent prieš priimdamas tokį verdiktą teismas pamatytų žmogų. Tai lėmė apčiuopiamą neveiksnumo atvejų pripažinimo sumažėjimą.

B.Sabatauskaitė partijų susitarime pasigenda ir įsipareigojimų dėl žodžio bei išraiškos laisvės. Ji neabejoja: „Atsižvelgiant į geopolitinę situaciją, prieš Lietuvą nukreiptas propagandines atakas, vis tiek svarbu išlaikyti aukštus žodžio laisvės standartus. Dabar kartais persiverčiame į kitą pusę, imame savus žmones persekioti už kitokią nuomonę, vadiname išdavikais.“

Pirmajame susitarimo variante buvo ir neaiškių tezių, leidusių įžvelgti net laisvo narkotikų vartojimo galimybę, mat buvo įrašyta: „Niekas negali uždrausti žmogui vartoti jo sveikatai kenkiančius produktus, jei tai nekenkia kitiems žmonėms.“ D.Šakalienės spėjimu, čia gal netiksliai buvo suformuluota tezė, kad jei asmenys dėl savo pačių neatsakingo elgesio ir žalingų įpročių, pavyzdžiui, nutukę dėl neatsakingo maisto (cukraus, riebalų), alkoholio vartojimo, rūkymo, turi sveikatos sutrikimų, kuriems gydyti reikia daugiau mokesčių mokėtojų pinigų, gal tas išlaidas turėtų apmokėti pats asmuo. Bet, pasak žmogaus teisių ekspertės, iš žmogaus teisių pusės neteisinga bausti tokius žmones, nes tai orveliškas požiūris.

Keistas ir toks sugretinimas: „dėl alkoholio, tabako, receptinių vaistų arba kitų potencialiai pavojingų produktų“ reklamos ribojimo. D.Šakalienė spėja, gal galvoje turėti psichotropiniai vaistai, nes dabar galioja iš sovietinės psichiatrijos perkeltas biomedicininis modelis, kai psichologinės problemos slopinamos vaistais. Psichotropikams valstybė skiria dvidešimt kartų daugiau lėšų nei psichologinei pagalbai, o dar dvigubai tiek vaistų žmonės nusiperka iš savo kišenės. Tačiau tenkinama tik 5 proc. bazinio psichologinės bei psichoterapinės pagalbos poreikio. Apmalšiname problemą vaistais, užuot sprendę ją iš esmės. Kaip rodo savižudybių, psichinių sutrikimų skaičiai, vien farmakoterapija neduoda rezultato.

Partijų susitarime bandyta aprėpti žmogaus teisių visumą, taip ir turėtų būti. Tiesa, daugelis tezių deklaratyvios, nesiūlančios jokių permainų. Bet nepaisant, kad daug drąsių siūlymų iš susitarimo projekto jau dingo, dar likę gerų intencijų. Pavyzdžiui, atsižvelgiant į demografines tendencijas ir pripažįstant jaunimo dalyvavimo rinkimuose svarbą, į savivaldybių tarybas leista kandidatuoti nuo 18, o Seimo rinkimuose – nuo 21 metų.

Kurioje mes pasaulio pusėje?

Žinoma, pagirtina, jog politikai išgirdo Žmogaus teisių stebėjimo instituto iškeltą idėją, kad partijos turėtų nusibrėžti vektorius žmogaus teisių srityje, viešai ir atsakingai susitarti dėl nesvyruojančios paramos demokratijai ir žmogaus teisių bei laisvių apsaugai. Tai dabartinėmis geopolitinėmis aplinkybėmis būtų įrodymas, jog nesileisime sugrąžinami į Rytų antidemokratinę erdvę, kad ir koks bus išorinis spaudimas ar bandymai supriešinti visuomenės viduje.

Susitarimo oponentai kritikuoja, kad gal apskritai nereikėjo prasidėti su tokio dokumento rengimu – juk čia nėra toks vienareikšmis klausimas kaip valstybės gynyba, dėl kurio partijos yra pasirašiusios susitarimą. Bet juk ir žmogaus teisių srityje partijoms tikrai vertėtų viešai pažadėti laikytis bent jau tų nuostatų, kurių laikytis esame įsipareigoję prieš tarptautinę bendruomenę.

Lietuva pasirašiusi visas žmogaus teisių tarptautines konvencijas, bet kai reikia jas praktiškai realizuoti, imama rūšiuoti, kas vertas teisių, kas ne, kurios jų mums, Marijos žemei, tinka, o kurios ne. Nors būtent pagal tai, kiek gerbiamos žmogaus teisės, galima nustatyti, kuriai pasaulio daliai valstybė priklauso. Tai kuriai daliai jaučiamės priklausantys?

Pavyzdžiui, Estijos pernai priimtą įstatymą dėl vienalyčių porų partnerystės Vakarų komentatoriai įvertino kaip požymį, kad Estija nebepriklauso posovietiniam blokui, o Rusijos žmogaus teisių antipropaganda jos nebeveikia.

Lietuva yra pagarsėjusi priešingais bandymais. D.Šakalienė primena, kad į Lietuvos teisinę bazę net buvo bandoma „copy paste“ forma perkelti Rusijos iniciatyvas. Pavyzdžiui, pradinė Nepilnamečių apsaugos nuo viešosios informacijos poveikio įstatymo projekto versija ar bandymas uždrausti homoseksualumo propagandą buvo tvarkingai nukopijuotas nuo Rusijos, buvo kalbų ir dėl analogiško rusiškajam nevyriausybinių organizacijų veiklos ribojimo.

„Keista, bet antižmogaus teisių iniciatyvų sužydėjimas įvyko konservatorių valdymo metais, nors ši partija turėtų suvokti, kad žmogaus teisių ir laisvių apsauga yra kertinis akmuo Rusijos įtakos sulaikymo strategijoje, nes būtent per demokratiją ir pilietines laisves eina demarkacinė Rytų–Vakarų linija. Liūdna, kai brandą ir išmintį turinti rodyti partija renkasi populistinį kelią ir ne augina rinkėjų sąmoningumą, bet bėga iš paskos radikaliausiųjų stereotipiniams įsitikinimams“, – apgailestauja D.Šakalienė.

Žmogaus teisių gynėja lygina: lygiai taip pat mūsų televizijos bando prisitaikyti prie primityviausių visuomenės pomėgių ir jiems pataikauti, nors galėtų bandyti ugdyti mentalitetą ir estetinį suvokimą.

Taip, dauguma Vakarų Europos valstybių rinkosi evoliucinį kelią ir daugelis iniciatyvų – deinstitucionalizacijos, paramos LGBT bendruomenei – atėjo iš apačių, iš pačios visuomenės. Kai mes grįžome į Vakarų geopolitinę erdvę, šie pokyčiai jau buvo seniai įvykę, bet ar tai reiškia, kad turime laukti dar kelias kartas? D.Šakalienė primena, kad, pavyzdžiui, Estija pasirinko kitą kelią: suvokdami, jog kitos valstybės jau pažengusios labai toli ir Estija negali tiek laukti, nors didesnė visuomenės dalis kai kuriais klausimais nebuvo „už“, politikai nusprendė imtis iniciatyvos ir būti vedliais – priėmė žmogaus teises visiems ir visuomet užtikrinančius įstatymus ir lygia greta švietė visuomenę.

Estijos visuomenė toli gražu nebuvo vienareikšmiškai už vienalyčių porų partnerystės įteisinimą: „TNS Emor“ apklausos duomenimis, 34 proc. estų buvo „už“, tačiau net 58 proc. – „prieš“. Bet iki priimant įstatymą vyko didelė informacijos kampanija, daug diskusijų, o estų politikai nepabijojo ginti žmogaus teisių, net jei dėl to gali prarasti dalį rėmėjų.

Lietuvoje, kaip rodo „Veido“ užsakymu „Prime consulting“ atlikta apklausa, prieš homoseksualių asmenų santykių įteisinimą bet kokia juridine forma pasisako 62,8 proc. apklaustųjų, šiek tiek anksčiau surengtoje apklausoje tokių buvo 59,2 proc., taigi ne tiek jau smarkiai daugiau, nei buvo estų prieš pat įstatymo priėmimą. Ar mūsų parlamentinės partijos norėtų būti vedliais – priimti šiuolaikines demokratines nuostatas atitinkančią poziciją žmogaus teisių atžvilgiu ir aiškinti visuomenei, kaip pasielgė estai, ar laukti, kad visuomenė pribręs, ir tada priimti vieną ar kitą teisinį aktą?

Tolerantiško jaunimo asociacijos vadovė J.Juškaitė apgailestauja, kad Lietuvoje nepajėgiama susitarti, kas mūsų visuomenei svarbu: „Politikai deklaruoja, kad jiems svarbus kiekvienas žmogus, net tokius politinius šūkius rinkimų kampanijoje iškelia. Tačiau realybėje net teisingumo ministras pareiškia, kad vienalytės šeimos – propaganda, tik atskiri atvejai, vadinasi, jam nerūpi tų žmonių likimas. Tokie neatsakingi pareiškimai neveda visuomenės į priekį. Laukiama, kada pati visuomenė pasikeis ir tada koks politikas iššoks ir pasakys „Aš – už jus“, taip siekdamas pasiimti jų balsus ir prisistatyti kaip žmogaus teisių gynėjas. O kur valstybės požiūris į tai, kur kokia vizija ar strategija?“

Pavyzdžiui, kai ne tik Vakarų pramogų pasaulis, bet ir nemažai autoritetingų Lietuvos žmonių atsuko nugarą talentingam lietuvių muzikantui Marijui Basanovui, įžeidinėjusiam homoseksualus, ir kai kurie politikai bandė pataikyti „į toną“. Bet kur jie buvo anksčiau?

„2004 m. sutarėme, į kurią pusę norime eiti: tapdami ES nariais prisiėmėme žmogaus teises užtikrinti visiems. Bet visuomenėje progresas vyksta, o aukštesniuose lygiuose – ne“, – apgailestauja Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė B.Sabatauskaitė.

Taip, visose šalyse žmogaus teisės – jautrus dalykas. Net tokiose liberaliose šalyse kaip Prancūzija kyla radikalių diskusijų ir net išpuolių. Viena vertus, nereikia dramatizuoti – visur yra radikalių pažiūrų žmonių, antra vertus, matome, kad trūksta švietimo šia tema. D.Šakalienė pastebi, kad visoje Europoje esama radikalėjimo šioje srityje, kai kurios partijos skatina ksenofobiją, rasizmą, homofobiją, tampa madinga aiškinti, kad Europos žmogaus teisių teismas yra blogybė.

„Nuo to mes, kaip ir kitos Europos valstybės, turime gintis. Turime deklaruoti, kad Lietuvoje visi lygūs ir kiekvienam žmogui visos teisės galioja visur ir visada, negali būti žmonių skaldymo ir rūšiavimo. Nesinorėtų, kad ir partijų susitarime įsipareigojimai būtų labai „išplauti“, liktų tik bendros frazės ar, ko Kremliaus ideologai ir siekia, kad būtų išardyta žmogaus teisių ir laisvių visuma, išsirinktos tik tos teisės, kurios mums patinka, ar teisės vienoms grupėms suteiktos, kitoms ne“, – pabrėžia D.Šakalienė.

Vis dėlto partijų susitarimo dėl žmogaus teisių virsmas iš drąsaus manifesto į kur kas aptakesnių nekonkrečių tezių kokteilį, kurį partijoms ir tai nedrąsu pasirašyti, rodo, kad civilizuotose demokratinėse šalyse priimtos žmogaus teisių aksiomos Lietuvoje – vis dar lyg egzotika. Nuo pirmos akimirkos, kai socialdemokratų valdomos Teisingumo ministerijos specialistų parengtas pirminis projektas, paremtas žmogaus teisių ir laisvių tarptautiniais dokumentais, kuriuos pasirašiusi ir Lietuva, pateko į politikų rankas, prasidėjo politikavimas.

Apmaudu lyginti net tų partijų, kurios pasiryžo diskutuoti dėl susitarimo, įsipareigojimų akipločio siaurėjimą po kiekvieno derybų raundo. O tezės, prieštaraujančios šiuo metu Seime išreikštai priešingai valiai, kelia abejonių, kuri politikų nuomonė – tikroji.

Akivaizdu, kad partijų susitarimas, jei ir būtų pasirašytas, nebus tas dokumentas, kuris parodys, jog mūsų valstybės politinis elitas – už visas žmogaus teises visiems žmonėms, kaip ir deklaruoja rinkimų plakatuose. Jie – tik už savo rinkėjų teises.

Socialdemokratai – susitarimo iniciatoriai, bet vienalytės poros jiems atrodo labiau propaganda nei realybė. Lenkų rinkimų akcija labai pažangi dėl žmogaus teisės į savo pavardę, bet nori atimti iš moters teisę nutraukti nėštumą. Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai be perstojo įspėja apie gresiančius Rusijos bandymus daryti antidemokratinę įtaką Lietuvos žmonėms, bet ne ką skiriasi nuo Rusijos savo požiūriu į kai kurias žmogaus teises ir laisves, o nuo partijų susitarimo šiuo klausimu triukšmingai atsiribojo po pirmojo, dar neviešo turėjusio būti apsikeitimo nuomonėmis.

Partijos – už žmogaus teises. Bet tik savo elektorato ir tik tas, kurioms ginti nereikia pastangų.

Aušra Lėka

Tos pačios lyties porų santykius šeima pripažįsta vis daugiau Vakarų šalių

Pernai Danija paminėjo tos pačios lyties partnerystės įstatymo įsigaliojimo 25-metį. Ši šalis 1989 m. pirmoji pasaulyje priėmė tokį įstatymą. Dabar vienos lyties partnerystę teisiškai pripažįsta daugiau demokratinių šalių. Tokį įstatymą pernai pirmoji iš posovietinio bloko priėmė Estija.

Prireikė 12 metų, kad būtų pripažintos ir tos pačios lyties santuokos. Pirmieji 2001 m. jas įteisino Nyderlandai. Jų pavyzdžiu pasekė Belgija (2003 m.), Ispanija ir Kanada (2005 m.), vėliau Pietų Afrika, Norvegija, Švedija, Portugalija, Islandija, Argentina, Danija, Prancūzija, Naujoji Zelandija ir kitos šalys.

Šiemet JAV priimtas sprendimas tos pačios lyties santuokas pripažinti visose valstijose (ligi tol pripažinta trylikoje).

Daugelyje demokratinių šalių pastaruosius kelerius metus diskutuojama tik dėl tos pačios lyties porų teisės įsivaikinti vaikus, dirbtinio apvaisinimo ir pan. problemų.

BFL

Valdymas. Kai aukštuose valstybės postuose atsiduria kelis karjeros laiptus peršokę vadybos pradinukai ar provincijos klerkai, geriausiu atveju būna juokinga, bet dažniausiai – žalinga visai valstybei.

Taip ir nesužinosime, ar Nerijus Meilutis būtų buvęs geras valstybės generalinis prokuroras, – Seimas Prezidentės pasiūlytą kandidatūrą praėjusią savaitę išbrokavo, o pats buvęs kandidatas pareiškė antrą kartą į tą pačią upę nebrisiąs, net jei Dalia Grybauskaitė tokį siūlymą pakartotų.

Tad tegalima dedukcijos būdu bandyti atsakyti į šį klausimą. 41 metų kaunietis N.Meilutis teisės mokslus baigė tuometėje Policijos akademijoje, bakalauro – toje pačioje ~alma mater~, jau persivadinusioje Teisės akademija (dabar tai Mykolo Romerio universitetas). Pagal šiuos faktus galima daryti prielaidą, kad N.Meilutis pasirinko studijas toje teisininkų kalvėje, į kurią įstoti buvo lengviau. Bet baigęs studijas jis sėkmingai kopė karjeros laiptais: STT Kauno skyriuje nuo agento-inspektoriaus pakilo iki vyr. tardytojo ir vyr. specialisto, paskui tapo Kauno miesto apylinkės teismo teisėju, iš kur pakilo iki Kaišiadorių rajono apylinkės teismo pirmininko, o po metų, 2011-aisiais, buvo paskirtas visos Kauno apygardos teismo pirmininku. Tai didžiausia plotu ir gyventojų skaičiumi apygarda, joje gyvena trečdalis Lietuvos gyventojų, veikia trylika apylinkės teismų.

Verta priminti, kad N.Meilučiui teko imtis vadovauti skandalų krečiamam teismui: jo pirmtakas Albertas Milinis turėjo pasitraukti po Prezidentės pareikšto nepasitikėjimo, mat teismo pirmininkas nuslėpė vykstant tyrimą dėl galbūt klastotų teismo nutarčių, prieš tai teismo darbą trikdė Neringos Venckienės violetinė epopėja. N.Meilutis sugebėjo teismo darbą grąžinti į deramą vagą.

Vis dėlto teisininko karjeros hierarchijoje nuo apygardos teismo pirmininko iki valstybės generalinio prokuroro dar yra laiptelių, kuriuos D.Grybauskaitės valia N.Meilutis, jei būtų tapęs generaliniu prokuroru, būtų peršokęs. Iki nacionalinio lygmens posto pakilęs jis nebuvo ir net pretenduodamas į regiono teismo vadovus nelyderiavo (anuomet Prezidentė pasirinko jį, nors pretendentų į teisėjus atrankos komisijos atrankoje pagal surinktus balus jis buvo antras). Negarsėjo jis ir įspūdingų bylų išnarpliojimu, atvirkščiai – buvo sulaukęs kritikos, kai jo priimtas verdiktas su bankrutuojančiu Ūkio banku susijusioje byloje buvo labai naudingas su nusikalstamu pasauliu siejamai bendrovei.

Ne visai skaidrus buvo ir jo kandidatavimas į generalinius prokurorus: sakyta, kad jo kandidatūrą rekomenduoja prokurorų profsąjunga, bet, kaip vėliau paaiškėjo, tai tebuvo vienasmenė jos pirmininko, N.Meilučio draugo, rekomendacija.

Nepaisant šių neigiamų aspektų, vis dėlto kolegos jį vertina kaip kompetentingą teisininką, gabų vadovą, žmogų su stuburu. Niekas nė neabejojo, kad jis būtų buvęs geresnis generalinis prokuroras už savo pirmtaką. Na, gal ir nedidelis komplimentas, bet jau vien todėl, kad blogesniam sunku būti.

Jau skiriant į šį postą Darių Valį retas kas abejojo, kad jo paskyrimas buvo klaida. Prezidentė generalinio prokuroro keturis mėnesius karštligiškai ieškojo būtinai provincijoje, kad jis nepriklausytų jokiam „klanui“, kol pagaliau buvo rastas savanoris. Tuomet 38-erių gimtojoje Akmenėje triūsusio D.Valio karjera nebuvo įspūdinga: jis dirbo tardytoju Akmenės rajono policijos komisariate, paskui Akmenės rajono apylinkės prokuratūros prokuroru, devynerius metus jai vadovavo, bet pavaldinių teturėjo tris kolegas. Jokių ypatingų nuopelnų, jokių išskirtinių bylų. Tuometis premjeras konservatorius Andrius Kubilius net viešai pareiškė, kad labai sunku prisiimti atsakomybę už paskyrimus, kai apie kandidatą nesi nė girdėjęs, o, pasak kai kurių jo partijos kolegų, frakcijoje net agitavo nebalsuoti už D.Valį, nes Prezidentės favoritas – akivaizdžiai bejėgis.

Nuogąstavimai, ar D.Valys tinkamas tokioms atsakingoms pareigoms, išsipildė su kaupu: tiek skandalų dėl kompetencijos, vadovaujamo darbo patirties stokos ir asmeninių savybių prokuratūroje lig tol nėra buvę.

Tad N.Meilutis buvo nepalyginti tinkamesnis kandidatas nei ligšiolinis generalinis prokuroras, nors akivaizdu, kad tarp Temidės pašauktųjų elito yra kur kas autoritetingesnių pavardžių.

Ne tik į šį – ir į daugelį kitų aukštų Lietuvos valdžios postų, lemiančių visos valstybės sėkmę ir jos žmonių gerovę, vis rečiau siūlomi tų sričių autoritetai, jau pelnę visuomenės pasitikėjimą. Jiems nesiūloma ar jie nenori sėstis ant karštų kėdžių? Jei nenori – ar kad Lietuvoje valdžios žmogui iš karto klijuojama savanaudžio ir neišmanėlio etiketė? Ar kad pasibaigus kadencijai su tokia neigiama renomė žmogus ne tik nesusigrąžina ankstesnės darbo vietos, bet ir sunkiai randa naują? Ar kad skambios pareigos yra gana kukliai apmokamos? Ar kad nenori patekti į tokią skyrimo procedūrą kaip N.Meilutis, kai pretendentas tampa politinių sąskaitų suvedinėjimo auka?

O jei korifėjams nesiūlomi postai – ar kad skiriantysis turėtų kišeninį vadovą: mažiau kompetentingą, bet iš dėkingumo už avansu dovanotą postą paklusnesnį ir nuolankesnį?

Analizuojant pastarųjų kelerių metų paskyrimus daugeliu atvejų tai ne tiek klausimai, kiek tezės. Padariniai, kai valstybę valdo vadybos pradinukai ar provincijos klerkai, apgailėtini. O turintys potencialo savo srities profesionalai politikų išbrokuojami.

Kad ir grįžtant prie N.Meilučio – jo kompetenciją ir reputaciją teigiamai vertino kolegos, Seimo nariai dievažijosi už jį balsuosią, bet balsuojant slaptai gal kažkokie žmogeliukai už parlamentarus nubalsavo?

Ironiška, kad tą pačią savaitę Seime vykę balsavimai dėl dar dviejų postų turėtojų –  Žurnalistų etikos inspektoriaus ir Lygių galimybių kontrolieriaus – klostėsi diametraliai priešingai. Stebėtinas Seimo dviveidiškumas: priešingai nei N.Meilučio atžvilgiu, Seimo nariai negailėjo pretendentėms kritikos, bet balsavo „už“.

Gražinos Ramanauskaitės-Tiumenevienės kandidatūra į žurnalistų etikos inspektorius atitiko pavyzdį, kai pelei patikima saugoti sūrį. „Respublika“, kurios leidinių grupės įmonėje ELTA dirbo žurnalistų prievaizde tapusi moteris, už nuolatinius etikos pažeidimus net buvo pripažinta etikos nesilaikančia žiniasklaidos priemone. Ar užteks G.Ramanauskaitei-Tiumenevienei stuburo, jei reikės spręsti skundus dėl buvusių darbdavių? Ne itin įspūdinga ir pačios G.Ramanauskaitės-Tiumenevienės ligšiolinė karjera: baigusi lietuvių filologiją ji beveik dešimt metų dirbo ELTOJE sekretore (oficialiai – referente personalui), o paskui staiga 2007 m. tapo generaline direktore. Bet žinant šios žiniasklaidos grupės hierarchinę valdymo schemą tai buvo administracinis, o ne strateginis postas. Kandidatūros silpnumą bandyta paaiškinti tuo, kad į taip mažai atlyginamą darbą niekas nesutikęs eiti. Atlygis tikrai nėra didelis, bet vis dėlto vos ne dvigubai didesnis nei šalies vidurkis.

O Seimo pirmininkės pateiktoji jos pačios buvusi patarėja Agnetė Lobačevskytė, pastaruosius aštuonis mėnesius dirbusi kultūros viceministre tautinių mažumų, archyvų ir informacinės visuomenės klausimais, parlamentarų vertinimu, nelabai tinka į lygių galimybių kontrolieriaus postą, kur didžiausia – užsitarnauto autoriteto galia. Nors, kaip juokaujama, jaunystė – lengviausiai ištaisoma vadovo yda, A.Lobačevskytei, vos prieš šešerius metus įgijusiai teisės bakalauro, o prieš ketverius – magistro laipsnį, vos apšilusiai kojas valstybės institucijose, anot parlamentarų, iki tokio posto dar toloka.

Kritikavo seimūnai tokį akivaizdžiai politinį „darbiečių“ kadrų parinkimą, bet jam pritarė, nors jau buvo atmetę dvi kur kas tinkamesnes kandidates – teisės ekspertę prof. Lyrą Jakulevičienę ir advokatę Dianą Gumbrevičiūtę-Kuzminskienę.

O paskui tyčiojosi iš A.Lobačevskytės: lygindami ją su atmestomis kandidatūromis, klausė, kokių mokslo darbų lygių teisių srityje yra parašiusi, ką šioje srityje nuveikusi. Atsakymas buvo iš anksto aiškus – nulį.

Bet nuliai parlamentarams tinka, nes nuliais lengviau manipuliuoti. Parlamentarai tyčiojasi iš valstybės, kai balsuodami už kandidatūras ne vertina kompetenciją, gebėjimus, reputaciją, tinkamumą atlikti pareigas, į kurias siūlomas asmuo, bet suvedinėja sąskaitas su kandidatūrų teikėjais. Ar po tokių patyčių Seime daug tikrai kompetentingų savo srities specialistų ir valstybės sąrangą suvokiančių žmonių norės mesti savo darbą dėl darbo valstybei, kurį gaus tik tuo atveju, jei Seimas tuo metu nenorės kam atkeršyti istorijose, su kuriomis pretendentas neturi nieko bendra?

Norėtųsi palinkėti dviem naujoms valstybės institucijų vadovėms sėkmės, bet objektyvių priežasčių tam tikrai nedaug. O pavyzdžių, kas nutinka su institucijomis, kai kengūros principu į jas užkeliamas jų nepriaugęs, o kai kuriais atvejais – ir nepajėgus niekad priaugti asmuo, nesuvokiantis valstybės sąrangos ir tarnystės valstybei misijos, – daugybė. Kad ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vadovė Daiva Vaišnienė. Ji rimtu veidu aiškina, kad jei lenkas gyvena anapus Lietuvos sienos, tai pagal lietuvių kalbos taisykles jo žmona, Lietuvos pilietė, gali būti Mickiewicz, o jei tas pats Mickiewicz bus gimęs už penkių metrų šiapus Lietuvos sienos, visa jo šeima jau amžiams bus Mickevičiai, mat taip turi būti pagal kažkokius senus biurokratinius potvarkius. Akivaizdu, valstybinė komisija sergsti ne lietuvių kalbą, ne sveiką protą, ne valstybės ir jos piliečių interesus, o tik biurokratinį absurdą. O mokesčių mokėtojai už tai šiemet komisijos išlaikymui sumokės 783,4 tūkst. eurų.

Ar kas dar prisimena laikus, kai Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimai būdavę įvykis? Kai komisijos vadovais imti skirti autoriteto bagažo neturintys asmenys, prasidėjo dažna jų kaita, o neretai komisijai pirmininkaudavo laikinas vadovas, ji tapo bedantė, išnyko iš valstybės gyvenimo, kaip efektyvus skaidrumo garantas.

Net ir tikrai gero potencialo vadovui, įšokusiam į dar nepriaugtą postą, reikia laiko iki jo priaugti. O tokio nepriaugusio vadovo vadovaujama institucija taip pat stabteli. Štai paprasta palyginti: policija su generaliniu komisaru Sauliumi Skverneliu ir su Linu Pernavu priešaky. Po aktyvių reformų, iniciatyvų laikotarpio – šioks toks štilis. Net vidaus reikalų ministras S.Skvernelis yra pripažinęs, kad L.Pernavas – geras, bet po kokių metų su trupučiu būtų buvęs „ypatingai stiprus kandidatas“.

Visi šią kėdę jau matavo policijos generalinio policijos komisaro pavaduotojui Renatui Požėlai ar bent Policijos departamento Imuniteto valdybos viršininkui Donatui Malaškevičiui, bet iš trijų ministro pasiūlytų kandidatų Vyriausybė pasirinko ir Prezidentei teikė mažiausiai patyrusį. 38-erių L.Pernavas lig tol buvo pasižymėjęs itin geru darbu, bet tik gimtajame Ignalinos rajone ir Utenos apskrityje. Dvidešimties metų patirtį vidaus reikalų sistemoje turintis teisininkas karjerą pradėjo nuo žemiausios grandies – eilinio Ignalinos policininko ir per trylika metų laiptelis po laiptelio užkopė iki Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko. Tuometis policijos generalinis komisaras S.Skvernelis itin vertino L.Pernavą už efektyvias policijos reformas Utenos apskrityje, tad matydamas perspektyvas pernai vasarį jį paskyrė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininku, o po aštuonių mėnesių pasiūlė vienu iš trijų pretendentų vadovauti visos šalies policijai.
S.Skvernelio nuomone, ir teritorinių padalinių vadovai turi turėti karjeros perspektyvą. Nors jie ir menkiau pažįsta valdžios koridorius, bet to galima išmokti. Be to, „departamentas dažnai atitrūksta nuo žemės“, tad, pasak buvusio policijos generalinio komisaro, vadovas iš regiono, susidūręs ne su biurokratine, o su realia situacija, turi pranašumų.

Ministras teisus: žmogus iš provincijos, jei jis priaugęs iki posto, gali būti vertesnis už sostinės biurokratą, dažnai tik ir temačiusį valdiškos įstaigos koridorius. Telieka apgailestauti, kad, pavyzdžiui, socialdemokratai taip ir nesugebėjo įkalbėti savo ryškiausio ir sėkmingiausio partiečio Druskininkų mero Ričardo Malinausko stoti prie partijos ir Vyriausybės vairo.

Tačiau kai valstybės valdymo imasi regioninio kalibro neperaugę ar ir iki jo nepriaugę veikėjai, geriausiu atveju būna juokinga, bet dažniausiai – labai liūdna ir žalinga visos valstybės mastu.

Socialinės apsaugos ir darbo ministro postą, vieną svarbiausių ir sunkiausių Vyriausybėje, šią kadenciją gavusi Marijampolės kolegijos lektorė Algimanta Pabedinskienė iš pradžių linksmino neadekvačiais tokiam postui nusišnekėjimais. Politikos debiutantė leidosi apsodinama keistais kadrais. Pavyzdžiui, į viceministrus jai įsodino tokį Aivarą Tušą. Mechanikos inžinierius, kurio oficialioje biografijoje žiojėjo net penkerių metų skylės, nurodė iki karjeros šuolio Didžiojoje Britanijoje direktoriavęs įmonėje „Ader United Ltd“, kuri užsiėmė paslaugomis privatiems namų ūkiams. Tik įmonė, ~companycheck.co.uk~ duomenimis, turėjo nulį svarų banke, nulį įsipareigojimų ir nulį svarų turto. Bet A.Tušo kompetencijai buvo patikėti ES struktūrinės paramos milijardai ir darbo rinka. Visa laimė, kad jo politinė karjera buvo trumpa.

Ministrė iš Marijampolės kolegijos neturėjo jokios patirties – nei politinės, nei jai patikėtos srities, nei vadovaujamo darbo. Net savo Darbo partijoje ji buvo niekam nežinoma eilinė narė.

Tad politikos ir vadovaujamo darbo debiutantė, kengūros šuoliais atšokdinta į valstybės mastu itin svarbų postą, jame ėmėsi pradžiamokslio. A.Pabedinskienė buvo uoli mokinė. Kai jai, kaip Vyriausybės narei, teko atstovauti Lietuvai, kada šalis pirmininkavo ES Tarybai, ministrė, neišmanydama savo srities, o dar ir nemokėdama kalbėti angliškai (ir kaip ji išlaikė D.Grybauskaitės testą?), energingai puldavo klausti ją apspitusių ministerijos darbuotojų, kaip atsakyti į užduotus klausimus. Per keletą metų poste ministrė šiek tiek prakuto. Tačiau ar iš tiesų mūsų valstybė turi tiek pinigų ir laiko, kad šiame konkurenciniame regiono valstybių greičio ruože ministrais skirtų asmenis, kurie pirma gauna postą, o paskui mokosi elementarių dalykų, reikalingų šioms pareigoms atlikti?

Ką gali nuveikti pareigas atitinkančios kvalifikacijos ministras, palyginti su „kengūriniu“, galima matyti iš Aplinkos ministerijos pavyzdžio. Valentinas Mazuronis per keletą mėnesių išjudino metų metais vilkintų problemų sprendimą. O ar daug girdėjote apie jau beveik metus šiame poste dirbantį „tvarkietį“ Kęstutį Trečioką?

Telšių rajono savivaldybės politinis veikėjas tik sulaukęs 56-erių pradėjo karjerą sostinėje: užpernai tapo ūkio viceministru, o nuo pernai liepos – aplinkos ministru. Bet K.Trečioko pavardė labiausiai buvo girdima, kai tuometis Telšių rajono savivaldybės administracijos direktorius buvo linksniuojamas specialiųjų tarnybų tiriamuose skandaluose.

Naujausia Vyriausybės narė švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė, nors antra kadencija Seime, tačiau sunkiai dera prie modernios valstybės švietimo ir mokslo vyriausiajam strategui keliamų reikalavimų. Pagal jos karjeros žingsnelius vadovaujant Žemaitijos mokykloms, taip pat jos buvusių kolegų atsiliepimus galima spręsti, kad energinga pedagogė tikrai buvusi savo vietoje, vadovaudama gimtojo Skuodo rajono Trumplaukės, Gėsalų, Mosėdžio ar Skuodo mokykloms. Tačiau iš Europos valstybių švietimo ir mokslo ministrų, į kuriuos paprastai skiriami universitetų rektoriai ar kiti žmonės iš švietimo elito, patyrę ne vienos Vyriausybės nariai, konteksto A.Pitrėnienė, švelniai tariant, iškrinta.

Kartais ambicijos užimti aukštesnes, nei natūraliai esi užaugęs, pareigas žmogų padaro tragikomišką, o jei pareigos – valstybinės reikšmės, tai dar ir kenkia valstybei. Štai apie Loretą Graužinienę, iki atėjimo į politiką – ilgametę buhalterę, finansininkę, auditorę, kaip apie Seimo Audito komiteto pirmininkę, su ja susidūrę žmonės atsiliepdavo labai palankiai. Tačiau kokia gėda valstybei buvo jos debiutas Seimo pirmininko kėdėje! Juokingi strykčiojimai bandant vaizduoti svarbią personą, nusišnekėjimai… Kai žmogus atitinka pareigas, tokių absurdiškų situacijų nebūna. Juk mažai kam kilo noras šaipytis (nes ir nebuvo tam pagrindo), kai Seimo pirmininke tapo Irena Degutienė.

Politikų sluoksnio seklumas vis labiau tampa valstybės pažangos stabdžiu. Bet ir politikų skiriamų pareigūnų kokybė menksta. Nepriklausomybės pradžioje buvo galima teisintis: kur rasti patyrusių, valstybiškai mąstančių žmonių. Bet dabar, po ketvirčio amžiaus, jų jau turėtų būti subrendę.

Tiesa, yra sėkmės pavyzdžių. Neabejotinai kur kas sėkmingesnis bus Prezidentės „antrasis dublis“ skiriant Valstybės saugumo departamento vadovą: prieš porą mėnesių šių pareigų ėmęsis 47-erių Darius Jauniškis – įspūdingos biografijos ir nepriekaištingos reputacijos. 1991 m. sausio 13-ąją savanoriškai prisidėjęs prie parlamento apsaugos, jis Lietuvos kariuomenėje – jau per du dešimtmečius. Nuo 2008 m. vadovauja savo kurtoms Specialiųjų operacijų pajėgoms, vadinamoms kariuomenės smegenimis. Yra dalyvavęs trijose karinėse misijose Afganistane, taip pat išmano slaptąją veiklą, turi žvalgybos informacijos rinkimo patirties. D.Jauniškis sau išsikėlė ir kitokius nei pirmtakas tikslus: sakė, kad stebėti situaciją būtina, bet to maža – reikia ją užkardyti, ir VSD čia turi imtis lyderio vaidmens.

Verta priminti, kad jo pirmtakas Gediminas Grina, imdamasis šių pareigų, taip įvardijo savo tikslus: „VSD turėtų vykdyti valstybės vadovų ir institucijų pavedimus.“ Ne ką jis paaugo per penkerius kadencijos metus.

Formaliai žiūrint G.Grinos biografija irgi rodė neblogą pasirengimą skiriamam postui. Tuomet 45-erių Anykščiuose gimęs, fiziko išsilavinimą turintis G.Grina turėjo daugiau nei dvidešimties metų patirtį krašto apsaugos ir valstybės saugumo sistemoje, nuosekliai čia kopė karjeros laipteliais. 2001–2004 m. jis buvo gynybos atašė ambasadoje JAV ir Kanadoje. Grįžęs tapo Krašto apsaugos ministerijos Antrojo operatyvinių tarnybų departamento, kurio misija – karinė žvalgyba, gynybos atašė ir Tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus viršininku, minėto departamento direktoriaus pavaduotoju žvalgybai. Tad pasirinkti jį į vyriausiojo valstybės saugumiečio postą, nors irgi peržengiant vieną kitą karjeros pakopą, atrodė gana logiška. Bet tik kol kandidatas prisistatė viešai.

Nors D.Grybauskaitė niekada neprisipažįsta klydusi, mat sakosi sprendimus priimanti pagal tuo metu turimą informaciją, akivaizdu, kad kadrų politika – švelniai tariant, ne stiprioji jos pusė. Ji ir pati ne kartą kritikavo savo pačios paskirtų valstybės pareigūnų vadovaujamas institucijas, tačiau, stebėtina, neištaškė jos vadovų taip, kaip atėjusi padarė su savo pirmtako paskirtaisiais, sutrikdydama sistemą, kuri sutvarkyta taip, kad siekiant išvengti politinės įtakos neturėtų sutapti skiriančiųjų ir skiriamųjų į aukštus valstybės postus kadencijos. Per visą antrąją Valdo Adamkaus kadenciją turbūt nepasikeitė tiek pareigūnų, kiek per kelis D.Grybauskaitės prezidentavimo mėnesius.

Reikia pripažinti, kad užsistovėjusio vandens buvo nemažai, bet akivaizdu, jog tai, ką Prezidentė vadino rotacija, labiau priminė kadrų valymą. „Išvėdinti“ sistemą nėra blogai, bet Prezidentės kadrų politikos prioritetas buvo pakeisti vadovą, o kuo – antrinis dalykas. Po kelis mėnesius ieškota nesisteminių vyriausiojo saugumiečio, generalinio prokuroro, o kai kurie teismai su laikinaisiais vadovais dirbo arti dvejų metų.

Kur kas operatyviau D.Grybauskaitei sekėsi versti iš postų. Pavyzdžiui, papolitikavusį ne pagal Prezidentę tuometį ambasadorių Mečį Laurinkų liepta atšaukti per 24 valandas.

D.Grybauskaitės kadrų pasirinkimo kriterijai – kad būtų mažai susiję su sistema, kuriai vadovaus, geriau ne iš Vilniaus, anot jos, „gal ne tokie šaunūs, bet bent jau nevagia“, „jaunesni, ne taip susiję su ankstesne sovietine sistema“. O kitų nepastebėtas (nes gal ir nebuvo už ką) Prezidentės iš provincijos gūdumos ištrauktas į aukščiausius postus sostinėje, tikėtina, jaus jai dėkingumą ir paklusnumą, bus kišeninis Prezidentės pareigūnas.

Žinoma, pirmą kadenciją, vos sugrįžusi iš Briuselio, buvusi eurokomisarė neturėjo sukaupusi kadrų rezervo į prezidento skiriamus postus. Tai, beje, lietuviškas politikos išskirtinumas: senos demokratijos šalyse valstybės vadovais tampa stambių partijų su dideliu žmogiškuoju kapitalu lyderiai, o Lietuvoje per ketvirtį amžiaus vos šešerius su trupučiu metų prezidentavo partijų iškelti prezidentai. Tačiau perrinkta prezidente, kai jos pačios paskirti vadovai baiginėjo savo kadenciją, D.Grybauskaitė jau galėjo turėti pakankamą gerų vadovų rezervą.

Beje, keista, kad ji leido užbaigti kadenciją net savo pačios kritikuojamiems prokuratūros ir Valstybės saugumo departamento vadovams. Kadencijos pabaigos nesulaukė tik Viešųjų pirkimų komisijos pirmininkas Žydrūnas Plytnikas, bet ne Prezidentės dėka: garsėjęs pedantiškais reikalavimais laikytis biurokratinių reikalavimų raidės, kartais per tai net neįžvelgdamas protingumo kriterijaus, pats supainiojo viešuosius ir privačius interesus. Beje, reikalavimų kartelę jis kėlė kitiems, bet ne sau: iki šio posto sugebėjo be konkurso užimti atsakingas pareigas, laimėti konkursą, nors neatitiko konkurso reikalavimų – deramai nemokėjo užsienio kalbos, neturėjo pakankamai stažo vadovaujamame poste.

Stebina ir tai, kad Prezidentė nė vieno savo paskirto vadovo nepaliko antrai kadencijai. Aiškinti to rotacijos privalumais neišeina, nes juk ir pati D.Grybauskaitė stojo į kovą dėl antros kadencijos, mat, anos jos pačios, likę nebaigtų darbų. Vieni gal patys nenorėjo, bet, kaip rodo ankstesnių vadovų tolesnės biografijos, dažnai aukštos kvalifikacijos specialistai pasibaigus kadencijai lieka gatvėje ieškotis darbo, net jei buvo pakankamai gerai vertinama jų ligšiolinė tarnystė valstybei.

Štai buvusiai Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkei Dianai Korsakaitei teko tenkintis Seimo nario Kęstučio Daukšio patarėjos pareigomis.

O Vytautas Grigaravičius, vienas ryškiausių buvusių policijos generalinių komisarų (2001–2008 m.), iš šio posto atsistatydinęs ne dėl savo darbo broko, bet prisiėmęs politinę atsakomybę, kai girtas Skuodo policininkas automobiliu užmušė tris vaikus,  dabar tiesiogiai išrinktas Alytaus meru, pasakoja, kad jam po atsistatydinimo niekas nesiūlė jokių pareigų valstybės institucijose: „Atrodo, esi niekam nereikalingas, išeini į gatvę. Nors tiek metų esi pakankamai gerai parengtas valstybės tarnautojas, kartu esi niekas.“

Tiesa, tuometis premjeras Gediminas Kirkilas per kitą asmenį buvo perdavęs, kad siūlys patarėjo pareigas. Bet V.Grigaravičius pasakęs, kad nesutiktų, tad to siūlymo ir nesulaukęs. „Sulaukiau tik politikų kvietimų ateiti į vieną ar kitą partiją ir pažadą gauti kokį postą partijai laimėjus rinkimus. Bet man tai nepriimtina“, – sako V.Grigaravičius.

Antra vertus, jis prisipažįsta, kad gal ir nebūtų ėmęsis valstybės tarnybos: „Jau buvau ten, parodžiau, ką galiu, išsisėmiau. Reikia naujų žmonių su naujomis idėjomis. Tos pareigos labai alina visais atžvilgiais, ne tik fiziškai. Tai nėra, kaip kitiems atrodo, tik garbingos pareigos – ten reikia labai daug dirbti, priimti sprendimus. Tai žinantys ir save gerbiantys žmonės labai atsakingai vertina tokius siūlymus ir ne visi sutinka. Atsisako tikrai ne dėl to, kad netenkintų alga, – dėl atsakomybės. Nežinai, kaip pavyks naujame poste: gal žmogus kompetentingas viename lygmenyje, viename darbe, o ten gali pasijusti ne savo vietoje.“

Buvęs policijos generalinis komisaras pasakoja, kad tiesioginis darbas – kontroliuoti, organizuoti – aiškus, bet sąlytis su politikais sudėtingesnis: prasideda simpatijos ir antipatijos, vertinimai ne visiškai įsigilinus į problemas ar netiksliai žinant įstatymus. Tad jei žmogus rimtai mąsto apie darbą, gavęs pasiūlymą į aukštą valstybės postą labai pasveria galimybes ir dažnai lieka prie ligšiolinių pareigų, nes mato, kad perėjus į naujas gali būti labai daug problemų. Kad ir toks pavyzdys: per 25-erius nepriklausomybės metus vienintelis prokuroras, kuris išbuvo visą kadenciją, yra D.Valys. Kiti buvo pakeisti. Tai irgi kažką sako. Ir tokių pavyzdžių daugybė.

Žinoma, kartą postą gavę, bet pasitikėjimo nepateisinę asmenys neturėtų tapti amžinaisiais valdininkais. Bet jei norime ugdytis aukšto profesionalumo valstybės vadovaujantį personalą, būtų išmintinga panaudoti baigusių kadenciją gerų vadovų patirtį. O toks požiūris paskatintų ir kitus gabius žmones sutikti kandidatuoti į tokius postus, nesibaiminant, kad po kelerių metų jiems bus pamojuota atsisveikinant be tolesnės karjeros perspektyvų.

Be abejo, nesame Japonija, kur visa galimos karjeros hierarchija sudėstyta į griežtas schemas. Vis dėlto aukštuose valstybės postuose gausėjant „kengūrų“, dirbtiniu būdu užšokdintų į aukštus postus, vertėtų susimąstyti, ką tai reiškia valstybei. Maža, kad politinis sluoksnis vis silpnėja ir keliolika tūkstančių narių turinčios partijos neranda dviejų trijų žmonių, tinkamų į ministrus, bet net į valstybės institucijų vadovus dažnas autoritetingas žmogus nenori eiti. Kam: kad prarastum turimą garbingą darbą, kad būtum politikų bandomas tampyti už virvelių, o visuomenės apšauktas vagimi, nes visi valdžioje – vagys, galų gale kad būtum išmestas į gatvę? O dažnam ir nesiūloma, nes politikams geriau manipuliuoti menkiau savarankišku žmogumi.

Tad ir valdo Lietuvą vidutiniokai ar vadovai pradinukai. O jei žmogus nepasiekė asmeninės sėkmės savo pasirinktame gyvenimo kelyje – negali atvesti į ją ir kitų. Ar tikrai mus tai tenkina?

Aušra Lėka

Ekspertai pataria: reikia žinoti, ko ieškoma

„Gero darbo prielaida – kai žmogaus turima patirtis, jo gebėjimai, žinios atitinka tai pareigybei keliamus reikalavimus“, – pagrindinę sėkmės prielaidą apibrėžia Organizacijų vystymo centro, padedančio verslo ir kitoms institucijoms ugdyti žmogiškąjį potencialą, partnerė Almanta Jakštaitė-Vinkuvienė.

Ekspertės manymu, nesvarbu, ar toks žmogus iš sostinės ar iš provincijos, dirba toje institucijoje ar ateina iš, pavyzdžiui, akademinio sluoksnio, – svarbiausia, kad jis atitiktų reikalavimus, reikalingus sėkmingam darbui einant tas pareigas. Bet čia ir problema: kad žinotum, ar asmuo atitiks reikalavimus, reikia labai aiškiai suformuluoti, kokių privalumų komplektas lemtų sėkmingą darbą viename ar kitame poste. Tada visiems su tuo susijusiems asmenims būtų aiškus ratas žmonių, tarp kurių reikia žvalgytis kandidatūrų. O dabar į aukštus valdžios postus, turinčius didelį poveikį valstybės sėkmei, ieškoma žmogaus, iki galo neapsisprendus, kas einant tas pareigas lemia sėkmingą darbą, tad vadovaujamasi simpatijų ir antipatijų principu.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Vitalis Nakrošis atkreipia dėmesį, kad vadovų pareigybės valstybės institucijose skiriasi: valstybės politikui (pavyzdžiui, ministrui) svarbus politinis lojalumas, valstybės tarnautojui (pavyzdžiui, įstaigos prie ministerijos vadovui) – karjeros tęstinumo, o valstybės pareigūnai (Seimo, prezidento skiriami vadovai) yra kažkur per vidurį: čia reikia derinti politinį pasitikėjimą ir karjeros nuopelnus, kartais tai sutampa, o kartais ne. Kandidatų pasirinkimas, pasak eksperto, priklauso ir nuo to, kokių tikslų siekiama skiriant vieną ar kitą asmenį. Jeigu manoma, kad sistema ar institucija veikia neefektyviai ir reikia „šviežio kraujo“, gali būti pagrįsta skirti asmenį iš šalies, iš kitos sistemos, pavyzdžiui, teisėją skirti generaliniu prokuroru.

Tačiau, kaip atkreipia dėmesį V.Nakrošis, Lietuvoje apskritai daugėja vadovų, einančių pareigas laikinai, ir tai didžiulė problema. 2014 m., kai vyko Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų vadovų rotacija, tik 34 proc. visų vadovų buvo nuolatiniai. „Sukūrėme kadencijas minėtiems vadovams, bet nesukūrėme vadovų tarnybos. Be to, 2012 m. sugriežtinus vadovų atranką į valstybės tarnybą kai kurie kandidatai (galbūt partijų ir ministrų palaikomi) negalėjo jų visiškai atitikti ir todėl galbūt buvo delsiama skelbti konkursus eiti nuolatines pareigas, nors turėtų būti nuostata, per kokį trumpiausią laiką turi būti skelbiamas konkursas. O tai, kad Generalinė prokuratūra bus be nuolatinio vadovo neapibrėžtą laiką, nėra sveika šiai sistemai – pavaduotojas juk neturi mandato pokyčiams“, – vertina V.Nakrošis.

Kitose Baltijos šalyse aukščiausių institucijų kadrų skyrimo tvarka yra pastebimai kitokia. Tai lemia ne vien čia susiformavusi politinė kultūra, bet ir politinės sistemos sąranga. Jau pirmaisiais pokomunistinės raidos metais pastebėta, kad politinės konkurencijos tiek Estijoje, tiek Latvijoje yra mažiau ir ji daugiausia susijusi su konfliktais tarp estiško ir latviško politinio elito bei rusakalbių palaikomų politinių partijų. Tokia padėtis lėmė, kad politinis elitas šiose šalyse yra labiau susitelkęs, sutariantis ir vieningesnis, o jo bendras tikslas, ypač Latvijoje, ilgą laiką buvo ir vis dar yra neprileisti prie valdžios ir reikšmingų postų rusakalbės visuomenės dalies.

Be to, Estija ir Latvija – parlamentinės respublikos, todėl ir kovų tarp prezidentų ir parlamentarų (kurie čia ir renka prezidentą) būna kur kas mažiau.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais atlikti Baltijos šalių politinio elito tyrimai ir apklausos parodė, kad Estijoje ir Latvijoje kur kas dažnesnis neformalus bendravimas tarp institucijų: nuolatiniai neoficialūs kontaktai šiose šalyse vaidina itin svarbų vaidmenį priimant sprendimus. Latvijoje ir Estijoje, kitaip nei Lietuvoje, perskyra tarp biurokratijos ir politikos yra kur kas mažesnė, todėl dėl vienos ar kitos institucijos vadovų kandidatūros dažnai susiderama institucijų koridoriuose, o ne parlamento tribūnose.

Elitistinės politikos tradicija persikėlė ir į politinių partijų plotmę. Pavyzdžiui, kone dešimtmetį Latvijos politikoje dominavusi ir nuolat koalicinių vyriausybių darbe dalyvavusi partija „Latvijos kelias“ 1993 m. rinkimus laimėjo teturėdama 260 narių, iš kurių 36 pateko į parlamentą. Estijoje pagrindinė, centristine save įvardijanti Reformų partija vyriausybės darbe nenutrūkstamai dalyvauja šešiolika metų, o premjero postą išlaiko dešimtmetį. Labai sunku įsivaizduoti tokią situaciją Lietuvoje.

Sudėtinga atrasti „politinių kengūrų“, vadovaujančių svarbioms institucijoms, Estijoje. Tiesa, šioje šalyje tokiais nebent galima pavadinti būrį jaunų politikų, kuriems pasitikėjimo kreditas suteikiamas labai anksti. Tarp jų ir premjerui – šiandieninis valdančiosios Reformų partijos lyderis ir ministrų kabineto vadovas Taavi Roivas, rudenį švęsiantis 36 metų gimtadienį, yra jauniausias ministras pirmininkas Europoje. Tačiau jaunas amžius anaiptol nereiškia kompetencijos stokos. Jei kalbėsime apie teisėsaugą, Estijoje generalinį prokurorą teisingumo ministro siūlymu skiria vyriausybė, o ne parlamentas, todėl iš esmės užtenka pasiekti vidinį valdančiosios koalicijos sutarimą. Po nepriklausomybės paskelbimo šalyje iš viso buvo septyni generaliniai prokurorai. Šiuo metu šį postą užima Lavly Perling, savo kadenciją pradėjusi 2014-ųjų rugsėjį. Generalinėje prokuratūroje L.Perling dirba nuo 1996 m.: karjerą pradėjo kaip prokuroro padėjėja, vėliau tyrė su narkotikų prekyba susijusias bylas, 2004–2007 m. vadovavo regioninėms Viru ir Pohjos prokuratūroms, o prieš tapdama generaline prokurore vadovavo Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriui.

Nepriklausomoje Latvijoje iki šiol tebuvo vos trys generaliniai prokurorai. Kandidatus į šį postą Saeimai Latvijoje siūlo Aukščiausiojo teismo pirmininkas. Dešimtmetį (1990–2000 m.) šiai institucijai vadovavo vienas pagrindinių jos kūrėjų Janis Skrastinis. Postą jis paliko savo noru dėl tuo metu šalį krėtusio pedofilijos skandalo. Dvi kadencijas, dar dešimtmetį (2000–2010 m.), prokuratūrai vadovavo Janis Maizytis, kuris buvo pasirinktas kaip J.Skrastinio darbų tęsėjas ir artimas jo žmogus, kilęs iš to paties Cėsių miesto (iki paskyrimo jis šešerius metus vadovavo Cėsių prokuratūrai), kartu su pirmtaku mokęsis ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Nuo 2010-ųjų Latvijos generalinio prokuroro pareigas eina Erikas Kalnmeieras. Prieš užimdamas šį postą jis dešimtmetį vadovavo Generalinės prokuratūros Baudžiamosios teisės departamentui, 1994–2000 m. buvo prisiekusysis advokatas, dar prieš tai dirbo „Parex“ banko teisininku, o karjerą pradėjo kaip rajoninės prokuratūros tyrėjas.

Naujasis prokuroras J.Mazyčiui, kuriam vadovaujant Generalinė prokuratūra ėmėsi reikšmingų korupcijos bylų, tarp jų ir nuo 1988-ųjų Ventspilio mero pareigas einančio Aivaro Lembergo korupcinių ryšių tyrimo, pasiūlė užimti bet kokias kitas jo norimas pareigas prokuratūroje. J.Maizytis jų atsisakė ir vėliau patarinėjo prezidentui Andriui Bėrziniui saugumo klausimais, o šiuo metu vadovauja Konstitucinio saugumo biurui – latviškajam Valstybės saugumo departamentui.

Tad tokio lygio institucijų vadovais Latvijoje nesišvaistoma, kita vertus, kritikai pasakytų, kad itin reta vadovų kaita ir jų pirmtakų darbų tęstinumas kliudo vykdyti reikšmingas reformas ar įžvelgti naujas veiklos perspektyvas. Tą neretai pabrėžia ir kone prieš kiekvienus rinkimus į politinę areną žengiantys balsingi naujokai, žadantys reikšmingų permainų ir teisėsaugos srityje.

O kaimyninėje Lenkijoje generalinio prokuroro postas atsirado tik 2010-aisiais, iki tol šias funkcijas vykdė Teisingumo ministerija. Generalinį prokurorą šioje šalyje skiria prezidentas, pasirinkdamas iš dviejų kandidatų, kuriuos siūlo nacionalinė teismų bei nacionalinė prokurorų tarybos. Nuo 2010-ųjų šias pareigas eina Andrzejus Seremetas, buvęs Aukščiausiojo teismo teisėjas, ilgametis Tarnuvo ir Krokuvos teismų teisėjas.

Lietuvos, Latvijos ir Estijos generalinių prokurorų atlyginimai panašūs: Lietuvos generalinis prokuroras per mėnesį uždirba daugiau nei 3400 eurų, Latvijoje ir Estijoje atlygis už šį darbą yra keliais šimtais eurų didesnis. Šiek tiek didesnis  Lenkijos generalinio prokuroro atlygis, tačiau ir valstybės bei atsakomybės mastai visai kiti.

Žvelgiant į Estijos, į kurią dažnai mėgstame lygiuotis, vyriausybės ministrus, „pradinukų“ čia galima atrasti, tačiau taip juos galima vadinti tik pagal amžių, bet ne patirtį, ambicijas ar vadybinį talentą. Nors Estijos valdančiąją koaliciją, kaip ir Lietuvoje, sudaro trys partijos, kurios savo įvardija kaip priklausančias skirtingoms ideologijoms, – centristinė Reformų partija, kairieji socialdemokratai bei dešinioji „Pro Patria“ ir „Res Publica“ sąjunga, kandidatų į ministrus paieškai šios partijos skiria didesnį dėmesį, o niekam negirdėtiems, vietiniams provincijos veikėjams į aukščiausius postus iš karto prasimušti nepavyksta.

Jauniausias ministrų kabineto narys – 34-ąjį gimtadienį netrukus švęsiantis sveikatos apsaugos ir darbo ministras Rannaras Vassiljevas. Prieš tapdamas ministru jis penkerius metus darbavosi 15 tūkst. gyventojų turinčio Rakverės miesto mero pavaduotoju, o prieš ketverius metus buvo išrinktas į parlamentą. Tačiau ten politikas spėjo tapti itin svarbaus finansų komiteto pirmininku. Iš tokios pozicijos į ministrus septynmylio žingsnio žengti nereikia.

Iš penkiolikos Estijos vyriausybės narių šeši nėra iš sostinės Talino arba Estijos kultūros ir švietimo židinio, antro pagal dydį šalies miesto Tartu. Tačiau iš šio šešeto karjerą provincijoje pradėjusių ir iš karto į ministrus „peršokusių“ politikų neatrasime. Be minėto R.Vassiljevo, kaimo reikalų ministras Urmas Kruuse, kilęs iš Elvos miesto, prieš tai buvo sveikatos apsaugos ir darbo ministras, o iki posto vyriausybėje septynerius metus vadovavo Tartu miestui. Verslumo ministrė Urve Palo, prieš pasukdama į politiką, vadovavo didelei užsienio kapitalo įmonei, kultūros ministras Indrekas Saaras dešimtmetį vadovavo įvairiems Estijos teatrams, vidaus reikalų ministras Hanno Pevkuras lig tol vadovavo Socialinės apsaugos bei Teisingumo ministerijoms, beveik dešimtmetį yra Estijos parlamento narys.

Nors ir būdami gana jauno amžiaus (Estijos vyriausybės ministrų amžiaus vidurkis – 41 metai), didžioji dalis politikų savo partijos veikloje dalyvauja bent antrą dešimtmetį, taigi yra partijų užauginti ir perėję visus jų laiptelius.

O štai  Latvijos vyriausybėje provincijos klerkų valdysenos pavyzdžių nesudėtinga pamatyti. Pradėti būtų galima ir nuo pačios ministrės pirmininkės Laimduotos Straujumos, kuri sovietmečiu penkiolika metų praleido Latvijos mokslų akademijos Agrarinės ekonomikos skyriuje, vėliau dirbo Žemės ūkio konsultavimo centre, Latvijos hipotekos ir žemės banke, valstybės sekretore Žemės ūkio, Regioninių reikalų ir savivaldybių ministerijose.

Politinė L.Straujumos karjera staiga pradėjo kilti kaip ant mielių: trejus metus išbuvusi žemės ūkio ministre, 2014-aisiais po parduotuvės „Maxima“ griūties Rygoje pasitraukus Valdžiui Dombrovskiui, technokratiška, visą gyvenimą žemės ūkio srityje dirbusi politikė gana netikėtai tapo vyriausybės vadove. Tačiau per savo vadovavimą ir Latvijos pirmininkavimą Europos Sąjungai politikė kol kas labiausiai spėjo pasižymėti savo prastomis anglų kalbos žiniomis.

Latvijos ekonomikos ministerijai šiandien vadovauja Žaliųjų ir valstiečių sąjungai atstovaujanti 33 metų amžiaus šachmatininkė, daugkartinė šalies čempionė, kuri iki tol dirbo Ventspilio technologijų parke. O šalies švietimo ir mokslo sistema šiuo metu patikėta nedidelio Preilių miestelio matematikos mokytojai Marytei Seilei. Prieš pasukdama į politika ji spėjo tapti mokyklos direktorės pavaduotoja, vėliau pasuko į verslą – UAB „Maxima“ ir keliose kitose įmonėse dirbo personalo ir verslo procesų direktore, vėliau vadovavo privataus verslo inicijuotai švietimo paramos programai.

Taigi „politinių kengūrų“ šuoliai aukštyn ir nusileidimai žemėn pirmiausia susiję su politine branda ir politinių partijų kokybe. Ten, kur šios pirmiausia rūpinasi savo prestižu ir viešosios politikos kokybe, būtent žmonių kompetencija, o ne postų dalybos, išskaičiavimai ar duoklė nusipelniusiems tampa svarbiausia vieno ar kito paskyrimo priežastimi. Tačiau ten, kur susitarti sudėtinga, o gal ir niekam nenaudinga, į priekį žengia ne geriausieji, bet beveidės kompromisinės figūros.

Dovaidas Pabiržis

Generalinių prokurorų atlyginimai (Eur)

Lietuvos generalinio prokuroro  3443

Latvijos generalinio prokuroro  3750

Estijos generalinio prokuroro   3850

Lenkijos generalinio prokuroro  4080

Šaltiniai: wynagrodzenia.pl, kasjauns.lv, prokuraturos.lt, news.postimees.ee

Scanpix

B.Makutynovičiaus, V.Razvodovo ir jo smogikų 1991 m. terorizuoti ir žaloti lojalūs nepriklausomai Lietuvos valstybei jos pareigūnai ir civiliai negali suvokti teisingumo, kuris – budelio pusėje.

„Kartais vis dar sapnuoju tą 1991 m. gegužės 24-ąją. Į kaklą omonininkai įremia šautuvą ir sako: „Bandit, tebe žitj ostalisj tri minuty“ („Bandite, tau gyventi liko trys minutės“). O aš jam atrėžiau: „Kto tut bandit?“ („Kuris čia banditas?“). Tai kaip trenkė į veidą“, – pasakoja Petras Slavinskas, vienas pasienio apsaugos tarnybos kūrėjų, 1991-aisiais – Lavoriškių pasienio užkardos pamainos viršininkas.

Pasieniečiai budėjo Lavoriškių poste. Apie 23 val. prie posto privažiavo mikroautobusas ir lengvasis automobilis, abu be numerių. Iš jų išlipo ginkluoti vyrai sovietinės armijos karine lauko uniforma, ant galvų – juodos beretės. Vienas jų turėjo filmavimo kamerą ir viską filmavo.

P.Slavinskas pasakoja, kad Lietuvos pareigūnus užpuolikai suguldė baloje – buvo paliję, juos spardė, daužė automatų buožėmis. Jis pakėlė galvą, suskaičiavo – jų buvo penkiolika. Kai vienas pamatė esantis apžiūrinėjamas, prispaudė batu galvą ir sako: „Dar galvą pakelsi, paskaičiuosi – nušausiu.“

Ėmė ant pasienio punkto vagonėlio pilti benziną. P.Slavinskas prisimena: „Nežinojome, gal ne tik ant vagonėlio, gal ir ant mūsų užpils ir padegs.“

Reikalavo dokumentų. Muitininkai parodė, o sienos apsaugos pareigūnai prisistatė esantys stažuotojai. P.Slavinsko laimė, kad automobilį buvo palikęs pas ūkininkus, o jame buvo paslėpęs savo dokumentus, nes omonininkai apgailestavo neradę pasieniečių, sakė, kad visus būtų sušaudę.

Užpuolikai atvirai grobė iš pasienio posto daiktus, daužė, laužė įrangą. Po to visiems buvo liepta bėgti Vilniaus miesto link. Atsisukę pamatė liepsnojančias posto būdeles.

Tai vienas labai tipiškas šią savaitę Vilniaus apygardos teismo nekaltais paskelbtų Boleslovo Makutynovičiaus, Vladimiro Razvodovo ir jų vadovaujamų omonininkų (sovietinės specialios paskirties milicijos dalinių pareigūnų) 1991 m. veiklos  epizodų, kartais per vieną dieną pasikartodavusių net keliose vietose. Byloje jų nagrinėta keliolika, ir tai tik dalis jų.

Skaudu net įsivaizduoti, kaip tiems, kurie gindami valstybės nepriklausomybę tik Dievo malone liko gyvi, po ketvirčio amžiaus laisvoje Lietuvoje reikėjo išgirsti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendį dviem OMON smogikams: „Išteisinti.“

„Sveiku protu nesuvokiama. Kai per televizorių išgirdau, iš pradžių nesupratau. Klausau ir negaliu patikėti. Kaip koks Rusijos, o ne Lietuvos teismo nuosprendis. Negaliu suvokti, kaip galima išteisinti žmones, kurie tiek žmonių terorizavo, sumušė, tiek sudegino Lietuvos pasienio ir muitinės punktų. O kiek jaunų vyrų patyrė psichologinį terorą. Mačiau, kaip Tabariškių poste omonininkai vertė Lietuvos pareigūnus dainuoti rusišką himną, grasindami, kad nedainuojančius nušaus. Tiesiog žiauru, nesuvokiama, kad dabar tai darę omonininkai išteisinti“, – negali atsitokėti anuometis Šalčininkų pasienio užkardos pamainos viršininkas Gintaras Dapkus.

Kad ir kokia teisine ekvilibristika bandoma paaiškinti nuosprendį, sunku jį suprasti kitaip, kaip pripažinimą, jog nėra nusikaltimas dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti tarnybines pareigas vykdančias Lietuvos Respublikos valstybines įstaigas ir jų atstovus, kitus Lietuvos valstybei lojalius civilius, siekiant jėga nuversti teisėtą Lietuvos Respublikos valdžią, prievarta grąžinti Lietuvą į SSRS sudėtį. Vadinasi, nėra nusikaltimas žmones terorizuoti, smurtauti, žaloti, tyčiotis, gąsdinti, persekioti, kišti į dabokles, peršauti tik dėl laimingo atsitiktinumo nenužudant, apvaginėti.

O Rusijoje šis „išteisinti“ nuskambėjo kaip pergalės salvės bei paskatinimas ir kitiems smogikams, žudžiusiems ir žalojusiems Lietuvos žmones, bandyti skųsti ankstesnių teismų apkaltinamuosius nuosprendžius.

Tik praėjus 24-eriems metams po B.Makutynovičiaus, V.Razvodovo ir jų vadovaujamų ar jų įsakymu veikusių smogikų siautėjimų verdiktą priėmusi Temidė, atrodo, tarp kodekso straipsnių, tarptautinių konvencijų citatų, teisinių procedūrų pametė tai, kas svarbiausia – teisingumą. Klausantis išteisintųjų aukų liudijimų dangstymasis už teisinių procedūrų atrodo daugiau nei ciniškas.

B.Makutynovičius, anuomet 34-erių, dabar 58-erių metų Švenčionių mieste gimęs lenkas, dabar gyvenantis Rusijoje, Maskvos srityje, Vidnojės mieste, buvo visų Vilniaus omonininkų vadas. Jis organizavo ir įsakinėjo savo vadovaujamo būrio nariams panaudoti bauginimo ir teroro priemones prieš Lietuvos žmones.

Metais vyresnis Latvijoje, Jelgavos mieste gimęs rusas V.Razvodovas, dabar gyvenantis Rusijoje, Sankt Peterburge, buvo Vilniaus omonininkų štabo viršininkas. Jis pats asmeniškai vadovavo muitinių ir pasienio punktų užpuolimams. Beje, labai mėgo tuo puikuotis prieš prosovietinio Rusijos žurnalisto Aleksandro Nevzorovo kamerą: nukentėjusieji savo skriaudiką atpažino jo filmo „Naši“ („Savi“) dalyje „Boleslavas“.

Iki tol lojalus Lietuvai Ypatingosios paskirties milicijos būrys (rusiškai – ~otriad miliciji osobovo naznačenija~ – OMON) skilo naktį iš 1991 m. sausio 11-osios į 12-ąją: dalis SSRS vadovybei lojalių pareigūnų, vadovaujami B.Makutynovičiaus, užgrobė būrio pastatus, pagrobė ginklus, spec. priemones ir kitą inventorių. Paskui jie užėmė Lietuvos policijos akademijos pastatą, čia įkūrė savo būstinę, pervežė užgrobtą ginkluotę ir ėmėsi fiziniu bei psichologiniu smurtu paženklintų išpuolių prieš nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos pasieniečius, muitininkus, kitus lojalius nepriklausomai valstybei civilius žmones.

Štai anuomet pasienietis, dabar privačioje saugos tarnyboje dirbantis G.Dapkus pasakoja, kaip tik dėl laimingo atsitiktinumo liko gyvas, nors lig šiol kūne nešiojasi kulkos dalelę. 1991 m. kovo 20 d. jis kartu su kitais Šalčininkų pasienio užkardos pareigūnais iš tarnybos važiavo namo į Vilnių. Buvo beginkliai, su KAD uniformomis. Apie 18 val. 30 min. jau Vilniuje nuo Liepkalnio gatvės juos ėmė persekioti ir apšaudė du UAZ automobiliai. Visi sukrito ant grindų. G.Dapkus ir dar vienas buvo sužeisti. G.Dapkui teko trys kulkos: peršautos kojos, kitos kūno vietos. „Man pasisekė, kad likau gyvas“, – sako buvęs pasienietis.

Pamėnkalnio gatvėje, pakeliui į Aukščiausiąją Tarybą, peršovę padangas persekiotojai užblokavo autobusą. Pasieniečiai bandė bėgti, o omonininkai toliau į juos šaudė ir persekiojo. Pasiviję daužė rankomis, automato buožėmis, spardė kojomis. Pora vyrų  buvo sulaikyti, nuvežti į karinę komendantūrą, kur juos toliau talžė, atėmė asmeninius daiktus, pinigus, tarnybinius pažymėjimus.

Bet, kaip pasakoja G.Dapkus, omonininkams nepavyko jo įbauginti, atvirkščiai – tas įvykis net buvo dar didesnis impulsas būti ten, kur reikia.

B.Makutynovičiaus ir V.Razvodovo vadovaujamos atakos buvo nuožmios ir sistemingos. Štai praėjus vos trims dienoms po P.Slavinsko papasakoto Lavoriškių muitinės ir pasienio posto užpuolimo omonininkai surengė naują išpuolį. Vakare apie dešimt automatais ginkluotų, vilkinčių juodomis uniformomis su beretėmis, rusiškai kalbančių vyrų ir vienas lietuviškai kalbantis civilis išvedė visus poste buvusius pareigūnus pakeltomis rankomis, išrikiavo, stumdė automatų buožėmis, spardė į įvairias kūno vietas. Iškratė pareigūnus ir posto vagonėlį, šaudė į muitinės pastatą. Neradę ginklų, pasakė „čia ne tie“, dar kartą iššovė į orą ir išvažiavo.

Maždaug po valandos smogikų būrys jau užpuolė Medininkų pasienio ir muitinės posto pareigūnus. Tuomet poste budėjęs pareigūnas teisme liudijo, kad uniformuoti rusiškai kalbantys vyrai ištempė jį į lauką, sudavė automato buože į galvą ir paguldė ant sniego. Šaudydami į vagonėlio langus ir į orą išvedė iš vagonėlio ir paguldė ant žemės ir kitus pareigūnus. Klausinėjo, kas jie tokie, ar netarnauja Krašto apsaugos ministerijoje, ar nėra ginkluoti. Apieškojo vagonėlį, muitinės pareigūnų asmeninius daiktus ir dokumentus. Neradę, ko ieškojo, išvažiavo.

Gegužės 5 d. apie vidurnaktį užpultas Šalčininkų pasienio užkardos Tabariškių postas. Jo pareigūnai buvo neginkluoti, išskyrus posto viršininką, kuris turėjo nuosavą medžioklinį šautuvą. Kiti turėjo tik gumines lazdas ir dujinius balionėlius. Lietuvos pasienietis sustabdė iš Vilniaus pusės atvažiavusį „Žiguli“ automobilį. Vairuotojas ir gale sėdintis vyras nukreipė į jį pistoletą ir automatą, liepė pakelti rankas ir stovėti prie mašinos. Vienas jų stipriai dūrė automato vamzdžiu į nugarą, koja sudavė pasieniečiui per kojas, liepdamas pastatyti jas plačiau, o rankas laikyti prie galvos. Iš viso keliais automobiliais suvažiavo apie dvidešimt omonininkų. Jie Lietuvos pareigūnus daužė šautuvų buožėmis, spardė. Užpuolikai ieškojo ginklų, o neradę atėmė gumines lazdas ir dujinius balionėlius. Prigrasino nedelsiant palikti postą, nes grįžę sudeginsią kartu su pareigūnais.

Gegužės 23-iosios ryte omonininkų kirtis teko Zarasų pasienio užkardai ir Zarasų muitinės Smėlynės postui. Visus jo pareigūnus omonininkai išvarė į lauką ir suguldė aikštelėje prieš posto vagonėlį, iškratė patalpas ir nukentėjusiųjų kišenes. Užpuolikai nuplėšė Lietuvos vėliavą, uždengė ja vienam nukentėjusiajam galvą, daužė atimtomis guminėmis lazdomis. Po to visiems liepė pasitraukti iš vagonėlio ir jį padegė. Viską filmavo du žmonės.

Kitą dieną pogromas surengtas Vilniaus Šumsko pasienio poste. Apie 22 val. prie jų būdelės atvažiavo dvi mašinos, išbėgo sovietinės armijos karine lauko uniforma vilkintys vyrai su automatais ir liepė nejudėti. Visus iškratė, išvedė į lauką ir paguldė veidu į žemę. Sudaužė ir sulaužė posto įrangą, o vėliau jį padegė.

Dar kitą dieną „svečių“ sulaukė Medininkų pasienio kontrolės postas, kuriame budėjo pasienio apsaugos tarnybos pareigūnai ir muitininkai. Po vidurnakčio pasigirdo triukšmas ir į vagonėlį įėjo keli omonininkų uniforma vilkintys užpuolikai su automatais. Užpuolikų iš viso buvo apie šešiolika septyniolika – jauni, kalbantys rusiškai. Nuo jų trenkė alkoholiu. Lietuvos pareigūnai buvo išvesti į lauką, iškratyti. Pas vieną muitininką užpuolikai rado dujinį balionėlį, papurškė juo į akis ir taip suspardė, kad pareigūnas kuriam laikui prarado sąmonę. Paskui privertė gultis visus. T.Lietuvninką privertė nusivilkti Krašto apsaugos tarnybos uniformą, kito supjaustė uniformines kelnes. Galiausiai liepė visiems bėgti. Kažkiek pabėgėję pasieniečiai pamatė, kad kariškiai automatais išmušė vagonėlio stiklus ir jį uždegė.

Muitinių ir pasienio postų naikinimo operacija buvo pavadinta „Likvidacija“. Ją fiksavusiam gėdingai pagarsėjusiam Rusijos televizijos žurnalistui A.Nevzorovui omonininkai aiškino, kad operacijos tikslas – visame pasienyje likviduoti „nacionalistines užkardas“.

Omonininkams negaliojo net tarptautiniu mastu pripažįstama diplomatinio paso suteikiama apsauga. Anuometį Krašto apsaugos departamento generalinį direktorių Audrių Butkevičių 1991 m. kovo 17 d. tarp 1.30–2 val. nakties Vilniuje, Z.Sierakausko g., važiuojantį tarnybiniu automobiliu sustabdė omonininkai. A.Butkevičius turėjo tarnybinį Krašto apsaugos departamento generalinio direktoriaus, deputato pažymėjimą, vairuotojo pažymėjimą, diplomatinį pasą. Pro pravirą langą buvo sugrūstas automato vamzdis ir A.Butkevičius bei jo adjutantas ištraukti iš mašinos. Iš užpuolikų elgesio buvo neabejotinai matyti, kad jie A.Butkevičių pažino, mat šūktelėjo: „O, ką matome!“ Šalia stovėjo užgrobtos televizijos, lojalios SSRS valdžiai, atstovas su kamera ir viską filmavo.

Krašto apsaugos departamento vadovas ir jo adjutantas buvo nuvežti ne, kaip įprasta, į karinę komendantūrą, bet tiesiai į omonininkų bazę, jiems uždėti antrankiai. Omonininkų bazėje juos pasitiko pats B.Makutynovičius. Iš pradžių mėgino apkaltinti įvairiais pažeidimais, neva A.Butkevičius ir jo adjutantas neblaivūs, o jų automobilis vogtas ir panašiai. Galiausiai B.Makutynovičius pasakė, kad priims sprendimą, kai sulauks nurodymų iš Maskvos.

Tai truko iki ryto. Per tą laiką kilo diplomatinis skandalas, ir ryte A.Butkevičius, o po kelių valandų ir jo adjutantas buvo paleisti. Tarnybinio automobilio, kaip ir jame buvusių daiktų, jie neatgavo. Tiesa, atimta užrašų knygutė ir du ginklai buvo grąžinti jau po pučo 1991 m. rugpjūčio mėnesį.

Omonininkai puldinėjo ir kitus Lietuvos pareigūnus, ir net civilius asmenis. 1991 m. kovo 10 d. apie 21 val. jie užpuolė Krašto apsaugos departamento darbuotoją Vilniuje. Vyriškis važiuodamas automobiliu pamatė, kad yra sekamas. Vienas sekusių automobilių jį aplenkė ir sustabdė, užtverdamas kelią. Iššoko omonininkų uniforma apsirengę žmonės. Patikrino dokumentus, iškratė nukentėjusįjį ir automobilį. Iš kažkur ištraukė į skudurą suvyniotą šautuvą ir apkaltino nelegaliai gabenant ginklus, ėmė klausinėti, iš kur ginklas, reikalavo paimti jį į rankas ir apžiūrėti. Nugabeno į omonininkų bazę, čia vėl reikalavo prisipažinti, iš kur šautuvas, pastatė prie sienos, spardė į nugarą, pilvą. Neiškentęs smurto pareigūnas pasakė, kad prisiminė, iš kur gavo šautuvą, ir buvo nuvestas į B. Makutynovičiaus kabinetą. Čia įjungus kamerą buvo paklaustas, iš kur gavo ginklą. Krašto apsaugos pareigūnas pasakė, kad yra biatlonininkas ir turi leidimą ginklui nešiotis.

Paskui jis buvo nuvežtas į karinę komendantūrą, ten nuvestas pas budėtoją ir išrengtas iki apatinių. Pareigūnui davė susipažinti su sulaikymo protokolu, kuriame buvo nurodyta, kad jo sulaikymo priežastis – ta, kad stebėjo OMON bazę. Bet pasirašydamas jis nurodė, kad bazės nestebėjo ir su sulaikymo motyvais nesutinka. Nežinia, kuo viskas būtų baigęsi, jei Lietuvos pareigūnas nebūtų sugebėjęs naktį iš kameros pabėgti.

Tą pačią naktį omonininkai sostinės Valakampių g. užpuolė ir Lietuvos policininkus, kurie tą dieną buvo paskirti palaikyti viešosios tvarkos Žirmūnuose. Tarnybos metu jie turėjo savo pistoletus „Makarov“ su dviem apkabomis šovinių, radijo stotį „Viola“, guminę lazdą ir dujų balionėlį. Po tarnybos vykdami į Valakampius atiduoti ginklų ir spec. priemonių, pamatė stovintį UAZ markės automobilį su rusišku užrašu „Milicija“. Prie šios mašinos stovėjo keli omonininkai. Lietuvos policininkus jie sustabdė, liepė išlipti iš automobilio, apieškojo, nuginklavo. Nuvedė į būstinę, į B.Makutynovičiaus kabinetą. Šis pareiškė, kad Lietuvos policininkai neblaivūs. Jie buvo nuvesti prie budėtojo ir čia laukė apie tris keturias valandas, kol omonininkų lydimas atvyko Lietuvos policininkų būrio vadas. Jam grįžus po pokalbio, visiems buvo leista išvykti. Ginklai grąžinti nebuvo, taip pat dingo ir automobilyje buvę asmeniniai daiktai.

Vyrai iš karto nuvažiavo pasitikrinti girtumo. Buvo patvirtinta, kad jie blaivūs.

Omonininkai terorizavo ir civilius. Jie triskart buvo užėmę Valstybinio telefono bei telegrafo centrą, trikdė jo veiklą. Net tokiuose objektuose omonininkai nevengė nei šūvio paleisti, nei civilio inžinieriaus prie sienos pastatyti, nei civilių asmenų apieškoti.

Nuo omonininkų nukentėjo ir civilis asmuo – Lietuvos aplinkos apsaugos departamento darbuotojas. Į jo butą, namie esant jo motinai, įsiveržta išlaužus duris. Įsilaužėliai iš karto ėmė viską versti, laužti seifus. Seifuose, be asmeninių daiktų, buvo ir valdiški pistoletai, radijo stotys, kuriuos Aplinkos departamento darbuotojas parsinešė iš darbo, nes įstaiga kraustėsi. Kariškiai pasiėmė viską, net asmeninius pinigus.

Tebedirbantis Muitinės departamente anuometis Lavoriškių muitinės posto pamainos viršininkas Algimantas Mececkas pasakoja apie dar vieną omonininkų išpuolį. 1991 m. gegužės 28 d. jie dirbo prieš porą dienų omonininkų sudegintame Lavoriškių  muitinės poste. Tik vietoj sudegintųjų buvo atvežę naujus vagonėlius. Pamatęs nuo Lavoriškių atvykstančią rusų karinę mašiną A.Mececkas liepė pakelti šlagbaumą, nes muitininkai buvo gavę įsakymą kariškių nesulaikyti, net netikrinti – tiesiog praleisti. Bet mašina sustojo ir iš jos pasipylė ginkluoti žmonės.

„Bandėme pabėgti, bet mus pagavo, apieškojo. Ėmė mušti – iki sąmonės netekimo. Girdėjau iš skausmo šaukiančius vyrus. Sudaužė ir paliko. Vagonėlį vėl padegė. Po kiek laiko šiaip taip atsigaivaliojome, greitoji pagalba išvežė į ligoninę. Veidas sudaužytas, nes spardė į galvą, daužė su automatu per nugarą, šonkaulius sulaužė. Mėnesį su kolega Vladu Česiūnu, buvusiu olimpiniu čempionu, vienoje palatoje gulėjome“, – pasakoja A.Mececkas.

Beje, kaip ir per kitus užpuolimus, šiame dalyvavo ir V.Razvodovas. Muitininkas neslepia apmaudo, kad byloje šio epizodo neliko, nors jis ir buvo kviečiamas liudyti. Prokuroro klausęs, kodėl tai neįtraukta, bet atsakymo negavęs. O teisme jam pasakė, kad tai nesusiję su šia byla. „O su kokia tada susiję? – piktinasi A.Mececkas prapuolusiu teisiamų omonininkų nusikaltimų epizodu. O apie teismo nuosprendį ironizuoja: – Mes juk „pasitikime“ Lietuvos teismais. Nesu teisininkas, bet vertinant iš nukentėjusiojo pusės tai baisu. Nėra pateisinimo. Taip, kaip įvyko, neturėjo įvykti.“

Panašiai teismo nuosprendį vertina ir 1991 m. Muitinės departamentui vadovavęs Valerijonas Valickas: „Esu priblokštas. Kaip žmogui, kuris nuo nulio kūrė Lietuvos muitinę ir matė tuos įvykius savo akimis, man susidarė įspūdis, kad okupacija buvo, mes kovojome už nepriklausomą Lietuvą, o dabar sako, kad nieko to nebuvo. Kokį Lietuvos patriotiškumo pavyzdį galime parodyti jaunimui, jei po tiek metų sugebame tik formaliai vadovautis įstatymų formuluotėmis ir procedūromis? Gal tai ir teisėta, bet neteisinga.“

Buvęs vyriausiasis muitininkas sako, kad ir tų atvejų buvo tikrai ne keliolika, bet nelabai kas iš teisėsaugos tuo domėjosi.

Išteisintųjų omonininkų aukos piktinasi ir valstybės požiūriu į savo gynėjus. Štai, pavyzdžiui, teismo medicinos ekspertizės akto išvados apie omonininkų vienam Lietuvos pareigūnui padarytus sužalojimus: dviejų šonkaulių sulaužymas su plaučio sužalojimu, lydimu oro krūtinplėvės ertmėje ir po oda susikaupimu ir plaučio suspaudimu bei kraujo išsiliejimu į krūtinplėvės ertmę, krūtinės ląstos nubrozdinimai, ją sumušant didele jėga kietais bukais riboto paviršiaus daiktais ar spardant kojomis, atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Daugelis nukentėjusiųjų visai iš valstybės negavę jokių lengvatų, nes nesikreipę į medikus, o stengęsi kuo greičiau grįžti į tarnybą valstybei. Pavyzdžiui, pasieniečiui P.Slavinskui per omonininkų pogromą buvo sumuštos kepenys, prakirsta lūpa. Į gydytojus jis nesikreipęs, nes jo žmona – gydytoja, tad apžiūrėjo, kad kaulai nelūžę, ir tiek.

Nesikreipė ir kiti, kurie galėjo apsieiti be ligoninės. Tačiau dabar jie net neturi teisės į lengvatas. „Rašėme raštus prokuratūrai, bet gavome atsakymą: nėra medicininės pažymos – nėra ir privilegijų. Faktas yra: sudegintas pasienio postas, mes sumušti, atimti pinigai. Bet jei nėra pažymos, faktai, pasirodo, neturi reikšmės“, – apmaudo neslepia nuo omonininkų nukentėjęs pasienietis.

Bet P.Slavinskas pasakoja anuomet nebijojęs žūti už tėvynę, į savanorius užsirašęs trečiuoju numeriu, nes šeimoje buvo patriotiškai auklėjamas, jo tėvas – pasienio tarnybos karininkas tarpukario Lietuvoje. Net po tokio Temidės akibrokšto jis tebesitiki, kad teisingumas turi nugalėti, kad omonininkai sulauks pelnyto nuosprendžio svarstant bylą po apeliacinio skundo. Priešingu atveju ko vertas teisingumas, kuris – budelio pusėje.

Aušra Lėka

BFL

„Švietimo ir mokslo ministrės paskyrimas – daugiau nei akivaizdus patvirtinimas, kad ši Vyriausybė yra tarsi dublerių rinktinė: maža, kad nuo kadencijos pradžios pasikeitė šeši iš keturiolikos ministrų, dalies jų skyrimas dažnai vyko iš antro ar trečio karto, nes Prezidentė pirmuoju bandymu Darbo partijos kandidatus stengėsi atmesti“, – pastebi Kauno technologijos universiteto Viešosios politikos ir administravimo instituto direktorius prof. dr. Algis Krupavičius.

O antras ar trečias kandidatas dažnai būna silpnesnis nei pirmasis. A.Krupavičiaus vertinimu, ir dabar „darbiečių“ pirmasis pasirinkimas – Seimo vicepirmininkas Vydas Gedvilas buvo kur kas stipresnis kandidatas, turintis ir dalykinės, ir politinės, ir vadybinės patirties. Taip, kelią tapti ministru jam užkirto slapta specialiųjų tarnybų pažyma. „Bet argumentus, kodėl netinka kandidatas, reikėtų paskelbti, o ne palikti versijoms. Lietuviškai politinei kultūrai būdinga kaltumo prezumpcija, nors turi būti nekaltumo prezumpcija. Viešumas čia – vienintelis tikras vaistas“, – neabejoja  A.Krupavičius.

Tiesa, antras „darbiečių“ pasirinkimas – Radijo ir televizijos komisijos pirmininkas Edmundas Vaitekūnas, politologo vertinimu, buvo visai prastas: kandidatas neturi jokio pasirengimo tokiam postui, tad pagal tokį ministrų parinkimo modelį kiekvienas baigęs universitetą asmuo drąsiai gali pretenduoti į švietimo ir mokslo ministrus.

Vis dėlto tai, kad A.Pitrėnienė buvo tik trečiasis, o įskaičiuojant ir jos pirmtako skyrimo peripetijas – penktasis pasirinkimas, yra neginčijamas įrodymas, kad ji partijos nebuvo laikoma labai tinkama į šį postą. Žinoma, jos privalumas – kompetencija švietimo, tiesa, tik bendrojo lavinimo, srityje (juk yra dirbusi mokytoja, mokyklų direktore, savivaldybės švietimo skyriuje). Didelis pliusas, kad ji, kaip Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkė, žino švietimo ir mokslo politikos darbotvarkę. Čia ji pranašesnė ir už savo pirmtaką Dainių Pavalkį, kuris ministrauti atėjo neturėdamas nei administracinės, nei politinės patirties ir privalėjo susivokti ne tik švietimo politikoje, bet ir politikoje apskritai.

„Ministro postas – ne ta vieta, kurioje reikia pradėti mokytis. D.Pavalkis – puikus bendravimui žmogus, bet ne specialistas: Seimo Švietimo ir mokslo komiteto posėdžiuose pateikdavo specialistų pateiktas ataskaitas, bet savo žinojimo ir patirties tikrai neturėjo“, – prisimena Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narė, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos narė Rima Baškienė.

Tačiau, pasak A.Krupavičiaus, nors A.Pitrėnienė turi ir kompetencijos švietimo srityje, ir politinės patirties, bet politinio autoriteto – mažokai. Ji Seime antra kadencija, vadovauja Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui, bet toli gražu nėra pirmo ryškumo politinė žvaigždė nei partijoje, nei parlamente. Ji gana menkai matoma viešojoje erdvėje, nors pagal savo pareigas – juk vadovauja tokiam svarbiam komitetui – galėjo būti matomesnė. Be to, naujame poste jos darbą apsunkins ir tai, kad ministerijos komanda labai išretėjusi, o aukštojo mokslo klausimais, kuriais ministrė patirties neturi, ministerijos vadovybėje nelikus viceministro Rimanto Vaitkaus, nelabai daug kas galės padėti.

Nors abejojančiųjų naujosios ministrės kompetencija ir tinkamumu tokiam svarbiam postui nemažai, tenka konstatuoti, kad ji, deja, neiškris iš Algirdo Butkevičiaus Ministrų kabineto konteksto.

„Kai pasitraukė aplinkos ministras Valentinas Mazuronis ir sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis (nors kaip liberalas ir nepritariau pastarojo iniciatyvoms sveikatos apsaugos srityje), Vyriausybėje neliko ministrų, kurie turi viziją, planą, didesnių savo kuruojamos srities pertvarkų ambicijų, kurie gali pateikti naujų įžvalgų, naujų siūlymų“, – vertina parlamentaras, Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eligijus Masiulis, beje, Andriaus Kubiliaus Vyriausybės susisiekimo ministras.

Jo nuomone, profesionaliai savo pareigas atlieka, puikiai savo sritį išmano užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, o kiti ministrai – arba einamųjų techninių klausimų sprendėjai, arba jų tikslas yra pabūti valdžioje, tačiau jokių didesnių tikslų pertvarkant, modernizuojant jų kuruojamus sektorius, efektyvinant viešųjų finansų naudojimą nematyti. Pasak liberalo, plaukimas pasroviui tapęs Vyriausybės gyvenimo būsena ir kažkokių didesnių siekių šioje kadencijoje nei iš premjero, nei iš ministrų nematyti.

Maža to, ši Vyriausybė tapusi ir koalicijos partnerių politinių batalijų įkaite. Tą iliustruoja Darbo partijos viražai dėl švietimo ir mokslo ministro, kai be didesnių argumentų atšaukiamas ministras ir gauname naują, kuri didesnės kokybės nei pirmtakas nesuteiks. Kartelė ministrams nuleista labai žemai ir tai labai silpnina Vyriausybės kokybę.

Štai V.Mazuronį Aplinkos ministerijos vadovo poste pakeitęs „tvarkietis“ Kęstutis Trečiokas jau spėjo atsidurti opozicijos taikiklyje. Pasak E.Masiulio, jis labai arti interpeliacijos, nes priiminėja sprendimus, kurie neparemti teisės aktais: įsteigiamos įvairios aplinkos apsaugos struktūros, atsiranda nauji 42 etatai. „Apskritai ministerijos kuruojamose srityse padidėjo sumaišties – nė iš vieno sektoriaus negauname tiek nusiskundimų apie prieštaringą veiklą, kaip iš Aplinkos ministerijos. Neaišku, kokie ministro siūlomų reformų tikslai, o kartais susidaro įspūdis, kad prisidengiant efektyvesnio valdymo siekiu kišami ir partiniai interesai“, – pasakoja E.Masiulis.

Seimo narė R.Baškienė pritaria: „V.Mazuronio asmenyje matėme specialistą, o K.Trečiokui sudėtingiau dirbti. Negalima buvo ir pradėti vykdyti aplinkos centrų reformos neturint įstatyminių dokumentų, neišdiskutavus su regionais.“

Kukliai vertinama ir socialdemokratė Rimantė Šalaševičiūtė: pasak E.Masiulio, su ja, atėjusia į Sveikatos apsaugos ministeriją po įvairių V.Andriukaičio pasažų, buvo siejamos viltys, kad tai žmogus, galintis priimti sprendimus. Tačiau aplinka, kuri yra Sveikatos apsaugos ministerijoje, ministrės entuziazmą sutvarkyti V.Andriukaičio pridirbtas problemas smarkiai sumažino.

A.Krupavičius primena, kad ministraujant V.Andriukaičiui bent buvo aišku, kur link jis ketina veikti, o dabar tai nėra aišku. Maža to, R.Šalaševičiūtė vis dar patenka į įvairias kontroversijas.

Kadencijos pradžioje Vyriausybės silpnąja grandimi vadintai socialinės apsaugos ir darbo ministrei „darbietei“ Algimantai Pabedinskienei prireikė poros metų, kol įsigilino į šią sritį. Ji į šį postą atėjo neturėdama ir politinės, ir bent kiek platesnio masto dalykinės patirties. Bet, kaip primena A.Krupavičius, pasirinko kolektyvinį veiklos stilių, susidėliojo komandą ir štai jos vadovaujamos ministerijos iniciatyva pateiktas naujo socialinio modelio projektas. Tiesa, tai dar ne įstatymų projektai, o tik diskusijoms pateiktos idėjas, tačiau jos pirmtakai ir to nesugebėjo padaryti.

Ūkio ministras socialdemokratas Evaldas Gustas – beveik nežinomas Lietuvoje žmogus. Pasak E.Masiulio, rimtesnių jo projektų nematyti, kaip ir jo paties. Seime projektus, neretai menkai reikšmingus, dažniausiai pristatinėja viceministrai. Kažkokių esminių pokyčių verslo sąlygoms palengvinti, investicinei aplinkai pagerinti nelabai esama. E.Masiulis pripažįsta: „Gal ūkio ministras – puikus vadybininkas, bet nebūtinai ši savybė svarbiausia ministrui. Man atrodo, kad ministras turi būti vizionierius, turėti viziją, kurios ateina įgyvendinti. Manau, E.Gustui tai nelabai būdinga.“

Politologas A.Krupavičius ūkio ministrą taip pat vertina kaip gerą vadybininką, žmogų, kuris girdi ir klausosi, nes jei nesi srities, už kurią atsakai, specialistas, bet užimi tam tikrą politinį postą, turi būti komunikatorius ir moderatorius, turi veikti komandoje, sugebėti girdėti ir mokėti atsirinkti.

Teisingumo ministras Juozas Bernatonis vertinamas kaip politikos grandas, bet ir jo mažai girdėti. A.Krupavičius primena, kad ir kitose Vyriausybėse buvo tylių ministrų, o garsieji nebūtinai padarė gerų reformų. Pavyzdžiui, praėjusios kadencijos švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius buvo matomas, bet jo reforma lig šiol kritikuojama. O teisingumo ministro pareigos – tylios ir saugios, be to, jokia paslaptis, kad J.Bernatonis ir ministro kabinete dirba partinį darbą socialdemokratams.

Finansų ministro socialdemokrato Rimanto Šadžiaus antrąjį ministravimą A.Krupavičius vertina geriau nei pirmąkart – Gedimino Kirkilo Vyriausybėje jis buvo silpnas ministras. Ministerija labai gerai įgyvendino euro įvedimo procesą. Politologo vertinimu, apskritai profesiniu požiūriu Finansų ministerija stipri. Tačiau didžiausias priekaištas finansų ministrams – kad ši ministerija tėra valstybės buhalterija, nors turėtų būti ministerija, galvojanti, kaip uždirbti pajamų, iš kur gauti pridėtinę vertę. To nė vienas finansų ministras nesugebėjo suvokti, gal tik pirmasis – Romualdas Sikorskis buvo išimtis. Tad ir finansų ministrai – buhalteriai, kasininkai, biudžeto balanso skaičiuotojai, nors turėtų mąstyti plačiau.

Kiti ministrai sulaukia šiek tiek geresnių vertinimų. Net opozicijos atstovai vertina užsienio reikalų ministro L.Linkevičiaus profesionalumą. Teigiamai atsiliepiama ir apie „antrosios bangos“ ministrus: viduryje kadencijos į ją įsiliejusius ne iš politinio sluoksnio atėjusius vidaus reikalų ministrą Saulių Skvernelį, energetikos – Roką Masiulį. Naujieji vidaus ir energetikos ministrai puikiai išmano savo sritį, bet, kaip nuogąstauja E.Masiulis, jų pastangos pakeisti situaciją gali atsimušti į politinės valios priimti sprendimus stoką. Nors, pavyzdžiui, S.Skvernelis nuosekliai ir energingai imasi sistemos pertvarkos.

Beje, S.Skvernelis – ne tik dabar tarp populiariausių politikų: ir anksčiau, kaip policijos generalinis komisaras, jis buvo matomas ir iš teigiamos pusės. Anksčiau policija buvo tarp korumpuočiausių institucijų, o dabar pagerino savo įvaizdį – ir ne be S.Skvernelio įtakos. „Jis – ne tik savo srities profesionalas, bet ir strategiškai mąstantis, besirūpinantis savo sistemos garbės principais ministras. O štai į jo pirmtaką Dailį Barakauską buvo liūdna žiūrėti, nes ministro poste jis buvo kaip ne savo rogėse“, – lygina R.Baškienė.

Prie sėkmingesnių priskiriama taip pat „antrosios bangos“ Vyriausybės narė Virginija Baltraitienė. Tai patyrusi politikė, buvusi Seimo vicepirmininkė. Politikoje ji viską daro pamatuotai, nuosaikiai, stengdamasi išlaikyti pusiausvyrą. Kai kyla problemų jos kuruojamoje srityje, bando reaguoti, įsiklausyti į žemės ūkio organizacijas. A.Krupavičius pastebi, kad ji – viena iš „darbiečių“, turinčių autoritetą. Ir nors nėra iš ministrų revoliucionierių, atėjusių daryti sisteminių reformų, bet gali tęsti svarbius tai sričiai darbus.

„V.Baltraitienė baigusi žemės ūkio mokslus, sistemiškai dirbo Seime ir yra labai darbšti“, – giria kolegę Seime R.Baškienė ir priduria, kad geru ministru leidžia būti visuma – ir savo srities išmanymas, ir politinė bei vadybinė patirtis, ir darbštumas, veiklumas.

Atitinkančių tokius reikalavimus šioje Vyriausybėje nedaug. D.Pavalkis,  A.Pabedinskienė, R.Masiulis, S.Skvernelis vienus svarbiausių politinių postų valstybėje gavo net nebūdami bent kiek aktyvesni politikai, o pastarieji du – nė nebūdami partijų nariai. D.Barakauskas, K.Trečiokas, R.Šalaševičiūtė turi politinės patirties, tačiau ne ką nutuokia apie sritį, už kurią yra atsakingi.

Tačiau politologas A.Krupavičius retoriškai klausia: ar jų pirmtakai buvo geresni? Tik partinės lesyklėlės puoselėjimu garsėjo aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas. Tragikomišku personažu taip ir liko kultūros ministras Remigijus Vilkaitis. Už premjero visą laiką slėpėsi vienos kadencijos politikas – energetikos ministras Arvydas Sekmokas. Į skandalą dėl diplominio darbo autorystės ir europinių pinigų saviems skirstymo pateko ūkio ministras Dainius Kreivys. Taip reformų ir nesugebėjo nė pradėti du per kadenciją socialinės apsaugos ir darbo ministrai – Rimantas Dagys ir Donatas Jankauskas. Skandalai privertė atsistatydinti ir vidaus reikalų ministrą Raimundą Palaitį. Krizės akivaizdoje abejotinų sprendimų priėmęs finansų ministras Algis Šemeta išsiųstas į auksinę tremtį Briuselin. Rasai Juknevičienei vadovaujant šalies krašto apsaugai labiausiai sumažėjo šiai sričiai skiriamas BVP procentas. G.Steponavičius darė reformą, bet ji lig šiol kritikuojama. O kuris stipresnis užsienio reikalų ministras – L.Linkevičius ar jo pirmtakas Audronis Ažubalis?

Beje, ir A.Kubiliaus Vyriausybėje kai kurie ministrai padarė atvirkštinę, nei Vakaruose priimta, karjerą – pirma tapo ministrais, o paskui įsitraukė į partinę veiklą, kaip kad D.Kreivys ar Remigijus Šimašius. Ir į vieną svarbiausių – finansų ministro postą valdančiosios partijos neturėjo tinkamo kandidato, tad pasirinko nepartinę Ingridą Šimonytę.

Ir praėjusios kadencijos Vyriausybę krėtė perturbacijos: likus metams iki rinkimų praradimų buvo lygiai tiek pat, kiek išgyveno dabartinė, – buvo pasikeitę šeši iš keturiolikos ministrų, rinkimų metais pakeistas dar vienas.

O jei lyginsime Vyriausybių galvas, A.Kubilius buvo vizionierius, bet sunkiai suvokiantis kasdienybės realijas, o Algirdas Butkevičius, atvirkščiai, neužsimerkia prieš nūdienos žmonių rūpesčius, bet idėjų ateičiai net nebando formuluoti.

A.Kubiliaus Vyriausybės narys E.Masiulis pripažįsta: neideali nei ankstesnė, nei dabartinė Vyriausybės, apskritai visos koalicinės Vyriausybės pasmerktos būti margos, nes skirtingi koalicijos partneriai kelia ministrams skirtingus standartus. Bet eksministras ankstesniojo Ministrų kabineto pranašumu laiko tai, kad ambicijos ir  tikslai buvo didesni, buvo veikiama aktyviau. „Nebūtini visais atvejais sprendimai buvo teisingi, bet dabar sprendimų tiesiog visai nėra“, – lygina E.Masiulis.

Jo manymu, didžioji vyriausybių problema – kad partijos, eidamos į kiekvienus rinkimus, turėtų būti įvardijusios žmones, kuriuos sėkmės atveju deleguotų į atskiras kuravimo sritis, bet dabar to nėra. Tad paskui taip, kaip dabar Darbo partija, ir traukia iš rankovės bet kokius ministrus.

Lietuvoje vis dar imponuoja vadinamieji ministrai ekspertai. Tačiau tik atkūrus nepriklausomybę natūralu, kad politikų nebuvo, o per ketvirtį amžiaus partijos jau privalėjo jų išsiugdyti. Senas demokratijos tradicijas turinčiose šalyse tik maža dalis ministrų būna nepartiniai, o ministrai politikai vyriausybėse net rotuojami, keičia savo atsakomybės sritį.

„Partija turi politinę valią, o kaip ji bus vykdoma, jei remsimės tik ekspertais? Partijos siunčia savo prižiūrėtoją, kad ministerijos gerai vykdytų valdančiosios partijos ar koalicijos programą. Pasak Maxo Weberio, anksčiau valstybės tarnautojai būdavo iš aukštuomenės, bet įsigaliojus visuotinei rinkimų teisei atsirado renkami partiniai politikai, kurie galėjo būti iš darbininkų, mažiau išsilavinę, bet jie ėmė nurodinėti aristokratams valdininkams. Tai konfliktas nuo tų laikų, kai atsirado rinkimai, bet tai demokratijos logika, – aiškina politologas dr. Vytautas. Dumbliauskas. – Jei pripažįstame atstovaujamąją, parlamentinę demokratiją, partijas, jei laikomės taisyklės, kad ministrų postai – politiniai, pasirinkdami specialistų vyriausybes kirstume per demokratiją. Kam tada parlamentai, kurių dauguma formuoja vyriausybę, – rinkime ministrus pagal kompetenciją, skelbkime konkursus. Bet tokiu atveju turėtume daug vyriausybių, tačiau neturėtume vienos vyriausybės, nes kiekviena ministerija dirbtų sau. O kažkas turi matyti valstybę globaliai.“

Iš tiesų anomalija, kad Lietuvoje partijos turi po keliolika tūkstančių narių, bet tarp jų neatsiranda penkių šešių tinkamų į ministrus. Tad, pasak V.Dumbliausko, partijos nevykdo vienos esminių savo funkcijų – atrinkti, ugdyti, parengti tinkamus kadrus valstybei valdyti.

Aušra Lėka, Gabija Sabaliauskaitė

BFL

Europos  Komisijos ir Lietuvos požiūris į mūsų šalies neatidėliotinus darbus skiriasi, nes vieni matuoja juos dešimtmečiais, o kiti – nuo rinkimų iki rinkimų.

Kai skaitai neseniai Vyriausybės pristatytą jos veiklos 2014 m. ataskaitą, nenustoji stebėtis tokia gausybe darbų, kad jiems išvardyti prireikė 86-ių A4 formato lapų. Vyriausybė, nepaisant ministro pirmininko vėliau sau neva iš kuklumo pasirašyto šešeto, giriasi didžiule sėkme praktiškai visose srityse.

Tuoj po Lietuvos Vyriausybės savigyros dokumento paskelbtose Europos Komisijos (EK) ir Europos Sąjungos Tarybos kasmetinėse rekomendacijose Lietuvai mūsų šalies sėkmė vertinama gerokai kukliau.

Skaitant vieną paskui kitą šiuos du dokumentus susidaro įspūdis, kad kalbama ne apie tą pačią valstybę: Lietuvos valdžios akimis, viskas sparčiai gerėja ir gerės. Europinės institucijos, atvirkščiai, Lietuvą įspėja apie artėjančias dideles problemas šaliai, jei ji neatidėliodama jau šiandien nesiims prioritetinių darbų.

Šįsyk EK suformuluotos rekomendacijos visoms šalims kaip reta glaustos, bet susikoncentravusios į esmines sritis. Kaip teisingai pastebėjo EK vicepirmininkas Valdis Dombrovskis, jei viskas – prioritetas, vadinasi, niekas nėra prioritetas. Lietuvos Vyriausybė, atvirkščiai, ataskaitoje surašė viską, ką galėjo surašyti, vienodai gausiai, kad tik susidarytų iliuzija apie nepaliaujamą darbų srautą. EK parengtuose dokumentuose – rekomendacijų motyvaciniame dokumente, šalies ataskaitoje – kur kas aiškiau matyti mūsų valstybė ir europiniame, ir laiko perspektyvos kontekste.

Tas kontekstas ir diktuoja prioritetus, kurie kažkodėl mūsų Vyriausybės ataskaitoje neišryškinti kaip svarbiausi darbai.

Europos institucijos ne pirmą kartą atkreipia dėmesį, kad Lietuvai reikia rengtis didžiausiems ES demografiniams iššūkiams: mūsų ne tik mažėja, bet ir menksta darbingo amžiaus asmenų dalis tarp visų šalies gyventojų. Pasaulyje yra pavyzdžių, kai ir maža šalis gali sėkmingai tvarkytis, bet tik tuo atveju, jei nėra didžiulės disproporcijos tarp mokančių mokesčius dirbančiųjų ir nedirbančiųjų vaikų, jaunimo bei senjorų, nėra disbalanso tarp valstybės galimybių ir įsipareigojimų, galų gale – jei darbo rinkoje kuriama didelė pridėtinė vertė. Deja, Lietuvoje jau užprogramuotas dirbančios ir išlaikomos gyventojų dalies disbalansas.

Jau ne pirmą kartą Pasaulio bankas ar europinės institucijos skelbia gąsdinančias demografines prognozes. Ką tik Eurostatas vėl paskelbė, kad 2040 m. mūsų neliks nė dviejų milijonų. Tiesa, pasigirsta reikalavimų, kad Lietuvos reikia atsiprašyti, nes neva Eurostatas pradangino 250 tūkst. Lietuvos gyventojų, mat neįskaičiavo naujausių tikrai teikiančių vilties mažėjančios emigracijos ir didėjančios reemigracijos duomenų, be to, įskaičiavo duomenis tų metų, kai dėl pasikeitusios sveikatos draudimo tvarkos masiškai savo išvykimą deklaravo ir ankstesnių metų emigrantai.

Tačiau, kaip aiškina Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Demografinių tyrimų centro vadovė Vlada Stankūnienė, tokiose prognozėse remiamasi kelerių metų duomenimis ir skaičiuojami įvairūs ateities scenarijai, tarp jų ir visai eliminavus emigracijos poveikį, nors, nepaisant emigracijos mažėjimo ir reemigracijos didėjimo, mažai tikėtina, kad artimiausiu laikotarpiu šie srautai susilygintų.

Deja, net tokiu atveju gyventojų mažėjimas ir jo sudėtis jau negrįžtamai užprogramuota. Skaičiuojant emigraciją pagal dabartinius srautus, 2020 m. Lietuvos gyventojų skaičius tebūtų 2671 tūkst., iš kurių senjorų per 65 metų – 546 tūkst., o 2030 m. – 2202 tūkst, iš jų senolių – 603 tūkst. Eurostato prognozėmis, visai eliminavus migraciją, 2020 m. iš 2891 tūkst. gyventojų senjorai sudarytų 562 tūkst., o 2030 m. iš 2800 tūkst. – 652 tūkst.

Darbingo amžiaus žmonių dalies mažėjimas artimiausiais dešimtmečiais – neišvengiamas. Beje, į tai Lietuvos dėmesį dar 1994 m., paskui 1998 m. bandė atkreipti Pasaulio bankas. Jau tada, net neprognozuojant tokio didelio masto emigracijos, buvo skaičiavimų apie gyventojų, ypač darbingo amžiaus, mažėjimą, tad kalbėta apie pensijų reformos būtinybę, nes jos gali būti nepakeliama našta valstybei. Tad tegali koreguotis kritimo mastas, bet jo išvengti neįmanoma.

Beje, Eurostato prognozės esminių demografinių pokyčių žada ir kitoms šalims, pavyzdžiui, kad Vokietija 2040 m. nebebus didžiausia pagal gyventojus ES valstybė, nes ją aplenks Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Italija.

Vis dėlto Lietuvos ateities projekcija – pati niūriausia, nes jai prognozuojamas labiausiai senkančios valstybės vaidmuo. Žinoma, reikia skatinti šeimas daugiau gimdyti, akinti grįžti į Lietuvą emigrantus, beje, kai kurie jų gal grįžtų su kitose šalyse uždirbtomis pensijomis. Vargu ar pavyks apsieiti be migrantų. Bet reikia svarstyti, kaip gyventi ir tokiomis sąlygomis, kai šalyje dirbančiųjų mažėja. Vadinasi, reikia galvoti, kaip padidinti produktyvumą, o tam būtina kokybiškesnė švietimo sistema. Jei nedaugėja gyventojų, reikia imtis priemonių pailginti gyvenimo trukmę. Šiemetinėse EK rekomendacijose Lietuvai pirmą kartą ir bakstelėta į neefektyvią sveikatos apsaugos sistemą bei prastoką bendrojo išsilavinimo kokybę. Į šias sritis žiūrima ne atsietai, bet kaip į demografinių, darbo rinkos problemų dalį.

Štai nėra tikslesnio sveikatos sistemos kokybės rezultato, kaip gyvenimo trukmė. Lietuvos rezultatas toks: vyrai gyvena trumpiausiai ES, 68,4 metų (ES vidurkis – 77,4 m.), moterys vidutiniškai gyvena 79,6 metų (ES vidurkis – 83,2 m.), trumpaamžiškesnė tik keturių iš 28-ių ES šalių moteriškoji dalis. Tiesa, Lietuvos vyrų amžiaus statistiką lemia ir ydingas gyvenimo būdas – mirtys ir ligos dėl alkoholizmo, savižudybių, traumų, dažniausiai būnant neblaiviems. Tačiau ir mirštamumas nuo dažniausios pasaulyje mirties priežastys – širdies ir kraujagyslių ligų dvigubai didesnis nei ES vidurkis. Tačiau, paradoksas, pagal gydytojų, lovų ligoninėse skaičių vis dar esame tarp pirmaujančių šalių.

Pasaulis jau seniai atrado, kad gyvenimą ilgina ne ligoninių lovos, o sveiko gyvenimo, saugaus eismo priemonės. Šios srities tyrimai rodo, kad saugos diržų prievolės automobiliuose įvedimas ar alkoholio, rūkymo suvaržymai, sveiko gyvenimo būdo propagavimas duoda apčiuopiamą efektą. O lėšų sveikatos apsaugai stygių kompensuoti reikia jas efektyviai naudojant, užkardant korupciją šioje srityje.

Nors Lietuvos Vyriausybės ataskaitoje džiaugiamasi sumažėjusiu korupcijos lygiu, didėjančia netolerancija jai, tačiau, EK nuomone, sveikatos apsaugos srityje popieriai prasti. Per Eurobarometro apklausas 21 proc. lietuvių pacientų sakė mokėję kyšius. Palyginimui: ES šis rodiklis – 2 proc., dešimtkart mažesnis nei Lietuvoje, už mūsiškius medikus didesni kyšininkai tik rumunai.

Korupcija Lietuvos sveikatos apsaugos srityje klesti ne tik buitiniu lygmeniu: EK atkreipia dėmesį į korupciją šios srities viešuosiuose pirkimuose. O prieš porą dienų Prezidentė Dalia Grybauskaitė nebe pirmą kartą kritikavo Sveikatos apsaugos ministeriją, dėl kurios stagnacijos ir aplaidumo ir valstybė, ir pacientai per brangiai  moka už vaistus. ES institucijos šioje srityje taip pat pastebi korupcijos riziką.

Problemos žinomos, bet, kaip ironizuoja patys politikai, visiems tenka kreiptis pagalbos į medikus, todėl reformų šioje srityje iki galo nepavyko padaryti nė vienam ministrui.

Demografinių prognozių fone šįsyk EK atkreipė dėmesį ir į švietimo problemas. Anksčiau labiau akcentuotas aukštojo mokslo pasiūlos ir specialistų paklausos neatitikimas, per mažas dėmesys profesiniam mokymui. Šįsyk akcentuojamos ir bendrojo lavinimo sistemos spragos. Galima sakyti – jokia naujiena: mūsų moksleiviai tarptautiniuose gebėjimų tyrimuose, tokiuose kaip PISA ir kituose, yra vidutiniokai. Paradoksas: kuo daugiau „rūšiuojame“ vaikus nuo mažens (norint patekti į prestižines mokyklas jau reikia net laikyti egzaminus), tuo daugiau turime vidutiniokų. O geriausių gebėjimų Europoje suomių vaikai pasiekia praktiškai vienodo lygio visose mokyklose, nesvarbu, ar jos atkampioje provincijoje, ar sostinės turtingai gyvenančių šeimų kvartale.

Sunkiai tikėtina, kad iš vidutiniokų moksleivių užaugs ir puikūs studentai, o iš vidutiniokų studentų – sumanūs kūrybingi specialistai. O tai vienintelis šansas šaliai, kuri turi nedaug žmogiškųjų išteklių. Deja, Lietuvos produktyvumas tesiekia 75 proc. ES vidurkio. Atsiliekame pagal investicijas į mokslo ir technikos naujoves: verslo investicijos visiškai menkos, o universitetai taip pat per mažai domisi savo mokslo darbų komercinimu.

Beje, Vyriausybės ataskaitoje džiaugiantis, kaip mažėja nedarbas (tuo tikrai verta džiaugtis), vis dėlto išlenda ir nekokios tendencijos: labiausia daugėjo žemės ūkio, apsaugos darbuotojų, o mažėjo jų mokslo srityje.

Tačiau Vyriausybės ataskaitoje apie koncentravimąsi iš esmės spręsti pamatines sveikatos apsaugos ir švietimo problemas nekalbama. Ironizuojant galima pasakyti, kad gal tai ir sąžininga, nes ši Vyriausybė jau nieko šiose srityse ir nespręs. Viduryje kadencijos tuometis sveikatos ministras Vytenis Andriukaitis, užsimojęs ne prieš esmines šios srities problemas, o prieš privačią mediciną, buvo išsiųstas į auksinę tremtį Briuselin ir dabar, kaip už šią sritį atsakingas EK narys, bent jau turėtų gerinti visos ES sveikatos apsaugą. Kadencijos pusiaukelėje jo postą perėmusiai ministrei Rimantei Šalaševičiūtei tepavyko apraminti privačios medicinos puolimą, bet ne imtis esminių reformų.

Ką tik krito švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis. Bet batalijos, kas taps jo įpėdiniu, įdomios tik politikams ir ministerijos personalui, nes nei vasaros atostogos, nei po jų likę metai iki Seimo rinkimų – netinkamas ir nepakankamas laikotarpis imtis ką tobulinti.

O juk tai esminės sritys, nuo kurių priklauso, kaip susidorosime su demografinių praradimų užprogramuotomis problemomis. Beje, net sėkmingai besitvarkančių valstybių politikai tokiose jautriose srityse sutaria dėl ilgalaikių reformų, o ne pasmerkia jas cunamiams po kiekvienų rinkimų.

Nedaug pažangos EK įžvelgė ir metų metais kartojamose rekomendacijose dėl pensijų sistemos reformos. Sparčiausiai ES senstančioje visuomenėje tai jau net ne ateities, o šiandienos problema. EK Lietuvos pensijų sistemoje pasigenda aiškių pensijų indeksavimo kriterijų, susietų su esamu vidutiniu darbo užmokesčiu ir dirbančiųjų skaičiumi, tai yra bendru ekonomikos pajėgumu: jei ji traukiasi, pensijos mažėja, jei didėja – auga ir pensijos. Deja, lig šiol Lietuvoje galiojo politinis pensijų indeksavimas, priklausomas nuo rinkimų ciklo. Dabar politikų svarstomame socialinio modelio projekte numatytas ekonomine logika paremtas pensijų indeksavimas lyg ir nesulaukė pasipriešinimo, tad, tikėtina, būsime išgirdę ES siūlymus.

Europinių rekomendacijų dokumente užsimenama ir apie pensinio amžiaus susiejimą su tikėtina gyvenimo trukme po 2026 m., kai bus pasiekta dabar laipsniškai vėlinamo pensinio amžiaus riba. Galima neabejoti, kad šį procesą teks tęsti ta pačia linkme.

Vyriausybė savo ataskaitoje džiūgauja, kad socialinių išmokų skirstymą perdavus savivaldybėms pavyko sutaupyti pinigų, sumažėjo socialinės paramos gavėjų. Žinoma, džiugina, jei pavyko nustatyti, kas nepagrįstai gaudavo išmokas. Tačiau socialinių pašalpų gavėjų sumažėjo daugiau nei bedarbių. Kur tie likusieji? Toliau gyvena iš nelegalių pajamų? O gal skursta?

Nesutvarkius institucinės ar organizacinės sistemos – kol  nėra oficialios visų pajamų apskaitos, nėra prievolės deklaruoti pajamų, negalima sutvarkyti ir adekvačios socialinės paramos sistemos. O pagal ties skurdo riba esančių šalies gyventojų dalį (30 proc.), nors kiek ir sumažėjusią (2013 m. – 32,5 proc.,), europiniame kontekste kaip buvome atsilikėliai, taip ir likome. Jei konstatuojame, kad apie trečdalį visuomenės balansuoja ties skurdo riba, reikėtų imtis kažkokių priemonių jam mažinti, nes galų gale jis turi įtakos ir nusikalstamumo, chuliganizmo lygiui, socialiniam nepasitenkinimui.

Antra vertus, jei minimalus atlyginimas ne ką didesnis nei bedarbio pašalpa, tai neskatina dirbti, todėl EK ir atkreipia dėmesį į bedarbių pašalpų aprėptį bei adekvatumą, jas siejant su įsidarbinimo galimybėmis, mokymais. Juk reikia turėti omeny, kad bedarbiai šalia pašalpos dar nemoka įmokų į sveikatos draudimo fondą, jiems gali būti kompensuojama dalis mokesčių už šildymą. Taigi dažnai toks paketas sudaro daugiau nei minimalią algą. O ją gaunantis turi mokėti už viską.

Beje, dar viena EK pastaba: pagal socialinius kontrastus pirmaujame ES, ir tai tikrai ne komplimentas.

EK dar kartą atkreipia dėmesį ir į Lietuvos mokesčių sistemos netolygumus, siūlydama mažinti didelį mokesčių pleištą gaunantiesiems mažas pajamas, perkeliant mokesčių naštą šaltiniams, kurių apmokestinimas mažiau kenkia ekonomikos augimui. Būtent perkelti naštą, o ne didinti mokesčius įvedant naujų, kaip kartais traktuojamos EK rekomendacijos.

Bet Lietuva jau daug metų nepalenkiama visų įmanomų tarptautinių institucijų ir ekspertų tikinimui, kad vieną didžiausių ES darbo apmokestinimų reikėtų sumažinti, dalį jo perkeliant vadinamiesiems žaliesiems ar turto mokesčiams. Tačiau premjeras A.Butkevičius jau viešai pareiškė: jokių naujų mokesčių iki rinkimų nebus.

Jei neartėtų rinkimai, gal bent jau reikėtų peržiūrėti mokesčių mokėtojų bazę, atsisakyti lengvatų. Kai palygini, kiek gyventojų moka už viską, o kiek gauna viską, nors moka toli gražu ne visus mokesčius, kyla klausimas, ar valstybės viešųjų paslaugų sistema, kuriai moka mokesčius tik apie pusę gyventojų, gali pajėgti teikti paslaugas visam šimtui procentų gyventojų?

Dar viena europinė rekomendacija Lietuvai, žvelgiančiai į liūdnas demografines prognozes, – bent jau siekti sumažinti skolų kuprą. Ją neišvengiamai jau esame užvertę ant dabartinės vaikų ir jaunimo kartos, kuriai ir taip dar teks srėbti visuomenės mažėjimo ir senėjimo keliamas problemas. Visa laimė, kad priešrinkiminius apetitus dabar, priešingai nei prieš krizę, ES bando užkardyti. O Lietuvai įstojus į euro zoną jos 2016 m. biudžeto pagrindiniai rodikliai turės pereiti  EK patikros procedūrą.

Pirmą kartą tokių priemonių imtasi 2013 m. rudenį, siekiant išvengti destabilizavimo, kokį krizės ir pokriziniu laikotarpiu sukėlė kai kurių ES valstybių neatsakingumas tvarkant savo finansus. EK vertina investicijų kryptis: ar jos prisidės prie ekonomikos augimo, ar mažins finansų disbalansą. Pernai pareikšta pastabų šešių valstybių biudžetų projektams.

Lietuvai 2016 m. biudžete, tikėtina, bus leista viršyti deficito ribą 0,1 proc., nes iš valstybės biudžeto gali tekti padėti „Sodrai“ dėl pervedimų į antros pakopos pensijų fondus.

Tačiau EK neslepia susirūpinimo dėl beveik 1 proc. neatitikimų tarp Lietuvos stabilumo programoje įsirašytų deficito skaičių ir EK naujausių Lietuvos BVP augimo prognozių. Jau šių metų valstybės biudžetas patvirtintas remiantis pernelyg optimistinėmis prognozėmis. Finansų ministerija valstybės biudžeto projekcijas skaičiavo remdamasi optimistiniu BVP 3,4 proc. augimu, o naujausiomis jos prognozėmis, tesitikima 2,5 proc. augimo. Pastaruoju metu visos skelbtos tarptautinių institucijų prognozės Lietuvai mažinamos, nors, teisybės dėlei, jos optimistiškesnės nei mūsų Finansų ministerijos. Bet juk ji geriausiai žino tikrąją padėtį valstybės piniginėje, tik, kaip parodė ne tik 2008 m., bet ir pernai priimtas biudžetas, ne visuomet ją sąžiningai atskleidžia.

EK Lietuvos dokumentuose neįžvelgia garantuotų priemonių įvardytiems fiskaliniams tikslams pasiekti. Štai Vyriausybės ataskaitoje nurodomas ketinimas dar labiau kovoti su šešėliu. Tačiau kodėl lig šiol nepasiekta geresnių šios kovos rezultatų?

EK rekomenduoja išplėsti mokesčių bazę, pagerinti mokestinių prievolių vykdymą. Daugiausiai Lietuva surenka iš PVM, gyventojų pajamų mokesčių, bet abu jie labai susiję su ekonominiu ciklu. Vartojimas jautriai reaguoja į ekonominius pokyčius. O gyventojų pajamų mokestis iš esmės yra algos, o ne pajamų mokestis, nes sistema neapima visų pajamų rūšių. Nesant visuotinio deklaravimo, mokesčių mokėtojų bazė maža ir priklausoma nuo ekonominio ciklo. EK rekomenduoja esamą mokesčių naštą perskirstyti mažiau augimui kenksmingoms sritims, pavyzdžiui, turto mokesčiai mažiau priklausomi nuo ekonominio ciklo.

Taigi ateities, tiek artimiausios, tiek ilgesnio laikotarpio, perspektyvos žvelgiant iš Vilniaus ir iš Briuselio bokštų skiriasi, kaip ir pernai metų darbų įvertinimas. Nepaisant premjero pasitenkinimo savo Vyriausybės darbais, gal tas jo sau pasirašytas šešetas pagal dešimtbalę sistemą, o pagal penkiabalę – trejetas, rodo ne jo kuklumą, o realybę.

Dar silpniau Lietuvą už EK rekomendacijų įgyvendinimą įvertino EK. Jos vertinimo skalėje – penki lygiai: be pažangos, nedidelė, tam tikra ar didelė pažanga ir įvykdytos rekomendacijos. Šiemet mūsų pažanga įvertinta prasčiau nei pernai. Geriausias, nors prastesnis nei pernai įvertinimas – už valstybinių įmonių reformą, kuri, teisybės dėlei, parengta ir pradėta įgyvendinti dar Andriaus Kubiliaus Vyriausybės.

Prasčiau įvertinta pažanga tobulinant darbo rinką, socialines reformas, už kurias gavome menkiausią įmanomą įvertinimą, kaip nepadarę pažangos. Kaip ir pernai, dvejetuką gavome už pensijų reformą. Geresni balai – už fiskalinį tvarumą ir energetikos projektus.

A.Butkevičius prie didžiausių savo Vyriausybės darbų taip pat priskiria euro įvedimą ir suskystintų gamtinių dujų terminalą, energetinių jungčių projektus. Tačiau ir čia reikėtų dabartinius valdančiuosius tepagirti, kad užbaigė tai, ko jau buvo neįmanoma neužbaigti. Kur tokios neišvengiamybės nebuvo, pavyzdžiui, dėl naujos atominės elektrinės projekto, cituojant Vyriausybės programą, pernai sėkmingai pasistūmėta svarstant šį klausimą. Bet juk rezultato – jokio.

EK vertinimuose vyrauja pastabos, kad kažkas šiek tiek nuveikta, bet klausimas, ar tai veiksmai, galėsiantys padaryti lemiamą įtaką Lietuvai sprendžiant sistemines problemas.

Vyriausybė didžiuojasi sugebėjusi išlaikyti bene didžiausių ekonomikos augimą ES ir komplikuotomis geopolitinėmis sąlygomis. Tarptautinis valiutos fondas pirmą kartą Lietuvą įtraukė į išsivysčiusios ekonomikos šalių sąrašą, viena įtakingiausių tarptautinių institucijų – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija priėmė sprendimą pakviesti Lietuvą derėtis dėl narystės.Tiesa, kaip ir į euro zoną, tokį kvietimą gavome paskutiniai iš baltijiečių.

Vyriausybė džiaugiasi daugiabučių renovacija, dėl kurios jos pirmtakai patyrė visišką fiasko, sumažėjusiu nedarbu, ypač jaunimo, pagerėjusiomis verslo sąlygomis. Tačiau Vyriausybės programa ir gerų, bet abstrakčių ketinimų sąrašas 2015 m. nerodo, kad ši Vyriausybė įžvelgia demografinių procesų aštrinamus didžiulius ateities iššūkius. Ji sprendžia nors ir reikalingus, bet rutininius darbus, už ką ją myli žmonės, o premjeras džiaugiasi, kad tai patvirtinimas, jog pasirinktas teisingas kelias. Tačiau sisteminių pokyčių planų, išskyrus socialinio modelio projektą, nematyti.

Beje, palyginus tai, kas minima EK rekomendacijose ir kas siūloma socialinio modelio projekte, jei projektas būtų įgyvendintas, daugelis problemų išsispręstų. A.Butkevičiaus Vyriausybės garbei, pagaliau bent tokio dokumento projektas parengtas. Nors apie Darbo kodekso liberalizavimo būtinybę kalbama jau metų metais, ankstesnės Vyriausybės to nedrįso padaryti, nes akivaizdu, kad tai nedera su populizmu, kuriuo partijos vilioja rinkėjus.

Deja, svarstymų procese jau norima nekeisti motinystės išmokų, triskart švelninti siūlymus dėl išeitinių išmokų trukmės atleidžiant darbuotoją, tačiau nieko nesiūloma mainais sumažinti iš socialinių pažadų siūlymų paketo. Tai kaip tuomet pavyks subalansuoti darbo rinkos liberalizavimo ir socialinės apsaugos svarstykles?

Turint omeny, kad kitąmet – Seimo rinkimai, kyla pavojų, kad socialinio modelio projektas taip ir netaps lūžio tašku ieškant taip Lietuvai reikalingų sisteminių permainų darbo santykių ir socialinės paramos sistemose.

EK žvelgia iš platesnio geografinio ir laiko konteksto, o mūsų politikai – tik savo kadencijos rėmuose, be visumos pojūčio, geriau imdamiesi vienadienių nei sisteminių pokyčių. O kai nėra nei prioritetų, nei visumos pojūčio, ir nutinka tokių odiozinių situacijų, kai vargana valstybė ima mokėti bene didžiausias pasaulyje išmokas mamytėms, tačiau niekaip neranda keleto milijonų bent vienam vaikų darželiui pastatyti, nors tai, kaip įrodyta pasaulyje, kur kas labiau didina gimstamumą.

Taigi prognozės Lietuvai priklauso nuo to, kas prognozuoja. A.Butkevičiaus Vyriausybės versija: viskas bus tik geriau. EK prognozė: jei nieko nedarysime, po poros dešimtmečių nebus kam Lietuvoje uždirbti pensijų, nežinia ką bepajėgs socialinės paramos ir sveikatos apsaugos sistema. Prie to verta pridurti – beveik aišku, kokia bus ir politinė konjunktūra, nes juk visuomenės lemiamas balsas vis labiau priklausys senoliams ir jų prioritetams.

Aušra Lėka

Shutterstock

Mokykla. Apsėsti egzaminų kaitaliojimo manijos mūsų švietimo strategai kasmet reformuoja egzaminų tvarką. Tai dar nebūtų blogai, jei pokyčiai nesiaurintų erdvės ugdyti tuos jaunimo gebėjimus, kurie svarbiausi šiuolaikinio pasaulio sėkmei.

Sostinės abiturientė Viltė Jankauskaitė mokyklos slenkstį peržengė tais metais, kai pripažinta, kad eilinė su egzaminais susijusi reforma – ankstyvas griežtas profiliavimas žlugdo jaunuolių svajones rinktis vieną ar kitą profesiją. Klaidą, kad ir vėluojant, bandyta atitaisyti – leista laikyti egzaminus ir tų dalykų, kurių moksleivis nesimokė. Bet praėjus dvylikai metų ir šiųmetė abiturientė susidūrė su panašiomis problemomis: iš anksto rinkosi mokytis tas disciplinas, kurių reikės jos išsvajotoms studijoms, bet prieš porą metų vėl nutarta keisti privalomų abitūros, o kartu ir stojamųjų egzaminų meniu.

Kai Viltė buvo pirmokė, kaip tik nuo penkių iki keturių buvo sumažėję privalomų  atestatui gauti egzaminų, visiems privalomas lietuvių gimtosios kalbos egzaminas buvo dviejų dalių ir vyko skirtingomis dienomis. Šis egzaminas – perturbacijų rekordininkas. Pavyzdžiui, 2008 m. panaikinus gramatikos testo dedamąją ir įvedus interpretaciją, gerokai pasikeitęs vertinimas sulaužė ne vieno visus dvylika metų puikiai besimokiusio, tik gal mažiau literatūrinių gebėjimų turinčio jaunuolio likimą, nes juk nesvarbu, kokias pasirinksi studijas, gimtosios kalbos balas visur reikalingas.

Alytiškė medikė Violeta pasakoja, kad pakitęs vertinimas jai kainavo labai brangiai tikrąja to žodžio prasme – neužteko balo įstoti į nemokamas medicinos studijas, tad šeimai teko labai stipriai susiveržti diržus. O kita tų metų kaunietė abiturientė Monika, visus dvylika metų iš lietuvių kalbos ir literatūros turėjusi tik puikius pažymius, dėl netikėtai menkesnio, nei buvo galima tikėtis, balo netekusi šansų studijuoti geidžiamą teisę, dabar padariusi svaiginamą karjerą. Bet ne Lietuvoje – ji  tiesiog emigravo.

Kitai abiturientų kartai teko dvigubas stresas dukart laikant lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, mat paaiškėjo, kad buvo nutekintos jų užduotys. Tačiau nors dabar jos turi valstybės paslapties statusą, jų ilgametis rengėjas jas pardavinėjo už pusantro šimto litų kainavusias papildomas pamokas savo mokinėms. O ką jau kalbėti apie pasitaikančias užduočių vertinimo ar rezultatų perskaičiavimo klaidas, dėl kurių dalis vienos laidos abiturientų gavo atestatus be lietuvių kalbos ir literatūros mokyklinio brandos egzamino pažymio.

Per Viltės kartos abiturientų dvylika metų mokykloje nekintama egzaminuose išliko viena – kad praktiškai kasmet kito: jei ne privalomų egzaminų skaičius, tai vertinimo kriterijai ar egzamino turinio struktūra. Jei nesugalvodavo revoliucijos, tai, pavyzdžiui, bent perkrikštijo egzaminus dešimtoje klasėje į pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimą (PUPP).

Turbūt nė viena kita sritis Lietuvoje nėra tiek reformuota, kiek švietimas, ir nė vienoje tos reformos nėra davusios tokio atvirkštinio deklaruojamam rezultato. Aukštosios mokyklos muša pavojaus gongą, kad kasmet ateina vis silpniau studijoms pasirengę pirmakursiai, o po vienintelio visą ketvirtį amžiaus visiems privalomo daugiausiai kartų reformuoto lietuvių kalbos ir literatūros egzamino kasmet daugėja praktiškai beraščių abiturientų.

Prasminga iliustracija, atskleidžianti, kad mokyklose netrūksta mažaraščių, pasirodė 2013 m., kai kalbininkas dr. Bronius Dobrovolskis keturiems šimtams devintokų pakartojo 1992 m. diktantą, kurį prieš daugiau kaip dvidešimtmetį rašė jų tėvai, būdami tokio pat amžiaus, tokioje pat klasėje. Pasirodo, vaikai suklydo dvigubai dažniau nei jų tėvai: nuo 3,53 klaidos 1992 m. iki 7,14 klaidos 2013 m.

Akivaizdu: pokyčiai buvo nepasverti ir skuboti. Gal pernelyg lengva pakeisti egzaminų tvarką? Kaitos, kartais reikalingos, bet labai skubotos, priežastis nesunku nuspėti. Štai nepriklausomybės pradžioje pagal reformų greitį Lietuva buvo tarp pasaulio lyderių, nors švietime reformos paprastai daromos labai laipsniškai ir gerai pasvėrus. Pavyzdžiui, esminis pokytis – valstybinių egzaminų įvedimas, sukūrus valstybinių ir mokyklinių brandos egzaminų sistemą, sujungiant į vieną abitūros ir stojamuosius egzaminus, įgyvendintas rekordiškai greitai. Maždaug 2001 m. jau su visais šalies universitetais buvo sutarta, kad šie baigiamuosius egzaminus įskaitys kaip stojamuosius. Tad papildomų slenksčių liko tik studijose, reikalaujančiose specifinio pasirengimo, pavyzdžiui, fizinio, meninio.

Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Ugdymo mokslų fakulteto docentė dr. Ramutė Teresė Bruzgelevičienė prisimena kodėl: „Kiek pamenu, PHARE programos linija Lietuva gavo pinigų, kuriuos reikėjo skubiai panaudoti. Manau, dėl to nerasta laiko geriau apsvarstyti, diskutuoti, ar tikrai toks valstybinio egzamino modelis nuosekliai derės su Lietuvos švietimo reformos modeliuota kryptimi – humanistiniu ugdymu, kurio esmė yra bendruomeniškumas, o ne konkurencija, su tuo metu modeliuotu daug pasirinkimų žadėjusiu, taigi gana demokratišku profilinio mokymo modeliu, kuris galop buvo pakeistas dviejų profilių – humanitarinio ir realinio idėja.“

Mokslininkės vertinimu, tuomet pasirinktas toks valstybinio egzamino modelis tikrai turėjo įtakos konkurencijos švietimo srityje stiprėjimui: juk iki šiol visą mokyklos veiklą vainikuoja arba nuvainikuoja tai, kaip vaikai išlaiko valstybinius egzaminus, pagal juos sudarinėjami reitingai, pagal juos tėvai stengiasi parinkti savo vaikams mokyklas. Tačiau mokytojai orientuoti į rengimą valstybiniam egzaminui, o ne į asmenybės ugdymą, nes ir jų reitingai priklauso nuo to, kaip jų rengti egzaminui (ne ugdyti) mokiniai jį išlaikys, ir t.t.

Vienas valstybinių egzaminų sistemos kūrėjų ir pirmųjų Nacionalinio egzaminų centro (NEC) vadovų dr. Algirdas Zabulionis, per pastaruosius keliolika metų dirbęs daugiau nei dvidešimtyje įvairių pasaulio šalių, dabar – „Anglia Assessment“ (Didžioji Britanija), teikiančios švietimo matavimo, vertinimo paslaugas Vyriausybei, įvairioms institucijoms, vyresnysis konsultantas egzaminų ir priėmimo į universitetus sistemos klausimais, interviu „Veidui“ apgailestavo: „Seniai praėjo laikas, kai švietimo kaita buvo suprantama kaip sisteminis procesas su savo filosofiniu ir analitiniu pagrindimu, taktiniais ir strateginiais sprendimais. Toks kaitos procesas buvo tais gerais – „prieš-ES-projektiniais“ laikais, kai buvo rašomi teoriniai tautinės mokyklos dokumentai, Lietuvos švietimo koncepcijos, kuriamos Lietuvos švietimo reformos gairės. Dabar bandome švietimą reformuoti fragmentiškai, pagal atskirų politinių grupuočių prioritetus. Nusižiūrėję gražių sau patinkančių pavyzdžių kitose rimtose šalyse, vis ką nors bandome namuose prisitaikyti.“

Skubą nuolat kaitaliojant egzaminų tvarką didina ir dar viena aplinkybė. Viena vertus, ačiūdie, kad apie egzaminų pokyčius informuoti privalu prieš dvejus metus, – tai bent kiek gelbėja moksleivius nuo dar didesnio streso. Tačiau švietimo ir mokslo ministrai karštligiškai skuba, nes jų kadencija – ketveri metai, ir reikia suskubti realizuoti reformą iki kitų rinkimų, kad būtų galima pasidabinti reformatorių karūna.

O egzaminų tvarkai pakeisti užtenka ministro parašo. Tiesa, dar yra Bendrojo ugdymo taryba, kurioje turėtų vykti naujovių aprobacija. Tokia patariamoji institucija ir įsteigta skatinti visuomenės dalyvavimui formuojant švietimo politiką ir priimant  sprendimus šioje srityje. Tačiau, kaip parodė nuo šios savaitės jau eksministro prof. Dainiaus Pavalkio vienasmenis ir vasarinis (atostogos, visi pastebėjo po kelių dienų) sprendimas palengvinti lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą nacionalinių mažumų mokyklose (vėliau teismo pripažintas pažeidžiančiu konstitucinį lygybės principą), egzaminus kiekvienas ministras gali kraipyti ir klaipyti pagal savo užgaidas, ir tą daro.

D.Pavalkis tarybos nuomonės nė neklausė, nors ši vargu ar būtų pasipriešinusi, mat ją ministras pats ir susiformuoja pagal savo skonį. Pagal tarybos nuostatus, ministrui tvirtinant naują jos sudėtį turi būti pakeisti mažiausiai trys penktadaliai visų jos narių. Tačiau D.Pavalkis nepaliko nė vieno ankstesnio. Neliko nei tėvų, nei moksleivių atstovų. Mokytojams ir savivaldybėms atstovauti „darbietis“ pasirinko savo atstovaujamos partijos korposto Kėdainių rajono savivaldybės ir vienos šio rajono mokyklos atstoves, taryboje vietos atsirado ir valdančiosios koalicijos partnerių valdomų Raseinių, rusakalbių sostinės bei Klaipėdos mokyklų pedagogams, ir nuo ministro priklausomiems ministerijos ar jai pavaldžių įstaigų darbuotojams. Tad koks svoris lieka kelių ne pagal partinę liniją parinktų ekspertų ar pedagogų nuomonei?

Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys Valentinas Stundys pripažįsta: ugdymo tyrinys periodiškai turi būti atnaujinamas, nes turi integruoti atsirandančias naujoves, bet pati egzaminų sistema iš tiesų per daug kintanti, vis norima ką padaryti privalomą, po kiekvienos egzaminų sesijos randama ką tikslinti.

LEU docentė R.T.Bruzgelevičienė mano, kad apskritai kai kurių pradėtų strateginių pokyčių pernelyg greitai atsisakoma, užuot tobulinus, kai ne iš karto sėkmingai pavyksta įtvirtinti: „Tai pokyčių valdymo, tiksliau – nevaldymo ydos. O kartais – paprasčiausi politiniai traukuliai. Na, nepatinka kuri iš idėjų kuriai nors naujai išrinktai daugumai – pradėtas pokytis atšaukiamas arba net apšaukiamas didžiausia klaida.“

Be aiškių argumentų kaitaliota ir egzaminų vertinimo tvarka. Kai buvo pakeista iš sovietmečio paveldėta abiturientų žinių ir gebėjimų patikrinimo tvarka su atskiromis dviem egzaminų sesijomis – mokyklos baigiamųjų ir stojamųjų, daugelis džiaugėsi, kad sumažės gležnus abiturientų pečius slegiantis didžiulis psichologinis ir fizinis krūvis. Valstybinių egzaminų sistemos sukūrimas, pasak nuo pat pradžių ją stebėjusios R.T.Bruzgelevičienės, turėjo ir daugiau tikslų: kad mokyklos abitūros egzaminus priimtų kaip pagrindą aukštosios mokyklos – patikėtų egzaminų  objektyvumu, pasitikėtų realiu mokinių pasiekimų pamatavimu, kad objektyviai būtų pasverta balo reikšmė. Paprastai tariant, kad ir mažo miesteliuko, kur visi savi, ir, tarkime, Vilniaus licėjaus dešimtukas reikštų tą patį, tai yra kad būtų objektyviai pamatuojami ir palyginami visos Lietuvos visų mokinių pasiekimai ir pagal juos aukštosios mokyklos objektyviau galėtų pasirinkti studentus. Dėl to ir norminis (proporcinis, ranginis) vertinimas buvo pasirinktas pagrindu.

Bet netrukus grįžta prie kriterinio vertinimo. R.T.Bruzgelevičienės manymu, jis palankesnis mokiniams, nes jie turi daugiau šansų, pavyzdžiui, atsidurti įvertinimo skalėje lygyje, kuri žymi „aukštesnįjį pasiekimų lygmenį“, jei per egzaminą jų parodyti pasiekimai to lygmens kriterijus atitinka. O norminio vertinimo atveju asmeninius rezultatus, tai yra vietą skalėje, netgi egzaminų išlaikymo/neišlaikymo ribą dažnai nulemdavo 1 proc. stipriausiai išlaikiusiųjų.

Perėjus prie kriterinio vertinimo, iškart viešai buvo diskutuojama tų kriterijų sudarymo problema: kiek jie gali būti objektyvūs, ar aukštosios mokyklos pritars, patikės įvertinimo objektyvumu, ar negrįš prie atskirų stojamųjų egzaminų ir pan. Bet, kaip pastebi R.T.Bruzgelevičienė, aukštosios mokyklos ir toliau tęsia bendrą priėmimo tvarką, savo stojamųjų neorganizuoja, taigi reikėtų manyti, kad tokiu – kriteriniu valstybinio egzamino vertinimu pasitikima.

Parlamentarui V.Stundžiui teisingesnis atrodo kriterinis vertinimas, nes taip bandoma įvertinti kiekvieno moksleivio gebėjimus individualiai, o ne sudėti į matematinę loginę schemą.

Tačiau pasirinkimas, pasak švietimo konsultanto A.Zabulionio, turėtų priklausyti nuo egzamino tikslų. Anksčiau buvo kriterinis, nes egzaminų tikslas buvo brandos įtvirtinimas. Valstybinio brandos egzaminų tikslas – ir atranka į aukštąsias mokyklas. Kadangi laikančiųjų egzaminą daug, pasirinktas procentinis pasiskirstymas.

Egzaminų tikslas nepasikeitė, tad kodėl pakeistas vertinimas? „Gal kad daug kas išvažiuoja į Didžiąją Britaniją ir vietų aukštosiose per daug pasidarė? Lietuvoje gimsta mažiau vaikų, nei yra vietų aukštosiose mokyklose. Jei nėra atrankos poreikio, tada iš tiesų galima grįžti prie kriterinio vertinimo. Bet jo esmė – išlaikytas ar neišlaikytas egzaminas, tai geriausiai tinka įskaitai, silpnesniems mokiniams, bet nemotyvuoja gerai besimokančiųjų. Reikia sudėti laiptelius, o šimto laiptelių niekas nesudės. Kriterinės šimto balų sistemos analogų pasaulyje nežinau“, – interviu „Veidui“ sakė A.Zabulionis.

Galima sakyti, kad nei vienas, nei kitas vertinimo būdas didelių revoliucijų lyg ir nesukėlė. Tad kam tada reikėjo kaitalioti ir trikdyti moksleiviją ir mokytojus?

O labiausiai keistas ir perkeistas – lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas. 2000  m. paskutinį kartą laikytas egzaminas žodžiu, atsirado rašinys, po metų – teksto suvokimas, testas, toliau interpretacija arba rašinys, tada testą panaikino, liko teksto suvokimas ir gramatika, kurios paskui egzamine nebeliko, vėliau panaikintas teksto suvokimas ir dabar liko tik naujo tipo rašinys – samprotaujamasis arba literatūrinis, žūtbūt remiantis bent vienu iš kelių nurodytų autorių. Juo turėtų būti patikrinamas ir raštingumas, ir kultūrinis išprusimas, ir literatūriniai gabumai, ir  gebėjimas mąstyti.

Po tiek pokyčių (čia išvardyta tik dalis) egzaminas turėtų būti tobulas. Tačiau, Kauno rajono Ugnės Karvelis gimnazijos direktoriaus pavaduotojo, septynerius metus buvusio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino vyr. vertintojo Kęstučio Juškos nuomone, yra daug diskutuotinų dalykų. Pavyzdžiui, įvertinant, kad vaikai mažai skaito, rašinio reikalavimai gal net peržengia jų galimybes. Be to, rašinio standartizuoti neįmanoma: vienam jis gali atrodyti geras, kitam prastas. Vertintojai būna du, jei jų nuomonė nesutampa, tada skaito trečias, bet subjektyvumo vertinant tokį darbą vis tiek išlieka nemažai.

„Viskas, taip pat ir egzamino užduotys, gali modernėti. Bet yra dalykų, kurie būtini kiekvienam išsilavinusiam žmogui. Tad nemažai mokytojų lituanistų mano, kad geriau būtų ne rašinys, o diktantas“, – sako K.Juška, prisimindamas, kaip vienoje abituriento darbo eilutėje rasdavęs po keturias klaidas, o penkiuose šimtuose valstybinio egzamino žodžių buvo leidžiama padaryti dvidešimt penkias klaidas. Dabar reikalavimai šiek tiek sugriežtinti, bet jaunimo raštingumas vis tiek tragiškai menksta.

Amžina diskusija, pasak parlamentaro V.Stundžio, kiek tų privalomų egzaminų reikia. Jų buvo ir penki, ir du. Kitąmet matematikos egzaminą privalomai laikys visi abiturientai. Nors V.Stundžio, beje, buvusio mokytojo ir mokyklų direktoriaus, nuomone, tai nebus tas veiksnys, kuris lems matematinio raštingumo kokybinį pokytį, mat ir taip apie 70 proc. abiturientų jį rinkdavosi, nes žinojo, kad jo reikia formuojant jų pasirenkamų programų sąrašą. O ar taps matematiškai raštingesnis tas, kuriam matematikos nereikės aukštojoje mokykloje? Kažin, bet jis patirs spaudimą, eikvos intelektines jėgas rengdamasis šiam egzaminui, kuris jam minimaliai reikalingas, o minimalių gebėjimų baigdamas mokyklą jis vis tiek įgyja.

Štai ir istorikai kelia klausimą, kodėl, įvertinus istorinio mąstymo ir istorinės savimonės svarbą, negalėtų būti privalomas ir istorijos egzaminas. Parlamentaro nuomone, privalomas, ir dar visiems valstybinis, o ne mokyklinis, turėtų būti lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas, o kiti turėtų būti moksleivio laisva valia pasirenkami.

Beje, tarp kitų galimų naujovių – diskutuojama, gal bandyti rengti labiau integruotų disciplinų egzaminus, pavyzdžiui, gamtamokslinių.

Ekspertai pripažįsta, kad egzaminus visi kaitalioja, kaip išmano, nes nepavyksta susitarti, kas yra branda ir kaip ją patikrinti. V.Stundys svarsto: „Kai kas mano, kad brandos egzaminų esmė deformuojama bandant juos iš esmės padaryti ir stojamaisiais. Mokymosi procesas paskutinius dvejus metus mokykloje ar gimnazijoje iš tiesų patiria didžiulį egzaminų programos ir egzaminų technologijų spaudimą. Tampa neaišku, koks mūsų dvylikos metų mokykloje tikslas: pasiekti pilietinę, moralinę brandą, bent minimalų raštingumo (matematinio, kalbos ir kt.) standartą ar tik išlaikyti egzaminą. Kai bandoma nušauti du zuikius, kažkas nukenčia: svoris perkeliamas ne į brandos įvertinimą, o į stojimą į aukštąją mokyklą.“

Lietuva, atrodo, blaškosi, kuris iš egzaminų tikslų – brandos patvirtinimas, atranka į universitetus, įrankis kovoje su korupcija, o gal mokyklų/mokytojų darbo vertinimas – turėtų būti prioritetas. LEU atstovė R.T.Bruzgelevičienė samprotauja: „?r egzaminai patikrina brandą? Teoriškai – turėtų. Mat vadinasi brandos egzaminais. Bet vėlgi – kas yra asmens branda? Geras akademinių žinių iškalimas? Jei taip, tuomet aukščiausiais balais egzaminus išlaikiusieji yra brandžiausi? Anaiptol. Tokiu atveju problema – koks egzamino turinys sukuriamas: ar tik į akademines žinias orientuotas,  ar tikrai vertinantis ir asmens kompetencijas (bendriausia prasme – gebėjimą veikti tomis žiniomis remiantis, vertybines nuostatas, o šitas pjūvis – per visą bendrųjų kompetencijų įvairovę: mokėjimo mokytis, komunikavimo, pažinimo, socialinę, pilietinę, kultūrinę, asmeninę, iniciatyvumo ir kūrybingumo kompetencijas). Ar tai įvertinama, ar įmanoma tai užkoduoti egzamino užduotyse? Veikiausiai yra pagrindo dvejoti, juk ne šiaip sau švietimo politikų rutuliojama brandos darbo idėja, jau ir projektinis variantas diskutuojamas.“

Ar egzaminai įvertina mokytojų darbą? Mokslininkės nuomone, iš dalies taip. Kai nedidelio miestelio mokytojos lituanistės mokiniai pripažįstami sėkmingiausiai laikiusiais valstybinį lietuvių kalbos egzaminą, supranti, ką gali mokytojas. Bet jei kitų metų valstybinis egzaminas tai pačiai mokytojai ir jos vaikams nebūtų toks sėkmingas, ar tikrai priežastis būtų tik mokytojos darbas?

Ar egzaminai įvertina mokinių darbą? Štai toks kasdienis epizodas iš gyvenimo. Po pedagoginės praktikos studentė klausia, kaip jai, kaip klasės mokytojai, reikėtų elgtis, kai devintokas ar dešimtokas sėdi klasėje ir dirba tik su mobiliuoju, išmaniuoju telefonu. Mėgina įtraukti į veiklą – „jūs neturite teisės iš manęs reikalauti, jei aš to nenoriu, apskritai kokia čia ta Lietuva, dėl ko turėčiau mokytis, vis tiek į užsienį dirbti po mokyklos išvažiuosiu“. Jei tai tik poza, įmanomi įvairiausi psichologiniai žingsniai. Jei tai esminė nuostata, o toks mokinys eis iki dvyliktos klasės, privalės bent lietuvių kalbos valstybinį laikyti, ir jei egzamino rezultatas bus nekoks, kieno darbas čia bus įvertintas ir ar tikrai kaltas mokytojas? Taigi kiekvienas atvejis, mokslininkės manymu, veikiausiai individualus.

Kita vertus, jei egzamino rezultatas puikus, o jam rengia korepetitorius, tai kieno darbas čia įvertinamas? R.T.Bruzgelevičienė pasakoja, kad kai kurie LEU dėstytojai labai nudžiugo išgirdę, kad matematikos valstybinis egzaminas taps privalomas, – duonos, sakė, ilgai turės. „Neneikime – valstybinių egzaminų didis nuopelnas, kad klesti korepetitoriaus profesija“, – primena edukologė.

Mokslininkė abejoja, ar centralizuotas egzaminas išgelbės Lietuvą ir nuo korupcijos, kaip rodo ir įvairiausi per valstybinio egzamino vykdymo istoriją atskleisti faktai. „O jei priimsime brandos darbo idėją, kas jį rašys – mokinys, tėvų pasamdytas mokslininkas ar kooperatyvas? Realus klausimas? Taip, – svarsto R.T.Bruzgelevičienė. – Bet… Bijai vilko – neik į girią. Dėl to, kad gerai idėjai gresia būti sukompromituotai, reikėtų jos net nesiimti? Ar ne dėl to Lietuva ir laikoma žemo inovatyvumo šalimi? Mes dažnai numušame sau sparnus net nepradėję skristi.“

Vis dėlto centralizuota egzaminų sistema bent iš dalies pasiekė tikslą sumažinti korupciją: iki tol į prestižines specialybes universitetuose įstodavo daugiausia tik vilniečiai ir kauniečiai, o abiturientus ėmus vertinti anonimiškai visos Lietuvos mastu, pirmais metais buvo šokas, kai visų pirma įstojo vaikai iš provincijos.

Tačiau ir centralizuotą sistemą kuria ne robotai. Nors įvedus centralizuotą egzaminų sistemą jiems organizuoti 1996 m. įsteigta net speciali įstaiga – Nacionalinis egzaminų centras, praktiškai kasmet nugriaudi skandalų dėl užduočių nutekėjimo ar klaidų jose. 2000 m. gimtosios kalbos egzamino išvakarėse į internetą nutekėjo, kokie kūrinių tekstai bus pateikti analizei. Vėliau išsiaiškinta, kad Marijampolės 6-ojoje vidurinėje mokykloje vokai su egzamino raštu užduotimis per klaidą abiturientams buvo išdalyti, kai jie pasirinktinai laikė lietuvių kalbos egzaminą žodžiu. Beveik milijoną valstybei kainavę egzaminai tapo farsu.

Po poros metų paaiškėja, kad Švenčionėliuose per egzaminą nusirašė net du trečdaliai moksleivių. 2005 m., artėjant egzaminų sesijai, internete plinta mobiliųjų laisvųjų rankų įrangos nuomos skelbimai. 2006 m., pasklidus informacijai, kad dalis abiturientų iš anksto turėjo lietuvių kalbos testo užduotis, kurias po vidurnakčio buvo galima įsigyti už šimtą litų, o paryčiais – beveik nemokamai, nusprendžiama, kad abiturientams teks perlaikyti valstybinį lietuvių kalbos testo egzaminą. Tąkart keliasdešimt abiturientų kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydami priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kilo jaunuolių nepasitenkinimo banga. Politikai net pasiūlė abitūros egzaminų rengėjus bei organizatorius tikrinti melo detektoriumi.

Vėliau, 2007 m., egzaminų saugumui užtikrinti skiriama 200 tūkst. Lt, užduotys gabenamos plombuotose pakuotėse, bet laikant lietuvių kalbos įskaitą vėl pasigirsta kalbų, kad šias užduotis – potemes buvo galima gauti išvakarėse. Vėliau siūloma įstatymų pataisa, kad egzamino užduočiai būtų suteikiamas tarnybinis slaptumas. Dar vėliau, norint išvengti anksčiau pasitaikydavusių tuščių lapų, spausdinimo klaidų, egzaminų užduotys spausdinamos ir segamos nauja 1,5 mln. Lt kainavusia uždarąja spausdinimo linija ir t.t.

2009 m. brandos egzaminai jau organizuojami vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatomis. Tačiau pernai išsiaiškinta, kad nuo 1999 m. su NEC bendradarbiavęs Matematikos brandos egzaminų vertinimo komisijos pirmininkas  policijos pareigūnams prisipažino išdavęs valstybinio matematikos brandos egzamino užduotis savo papildomai mokomoms abiturientėms (nors tą daryti užduočių rengėjams draudžiama).

O klaidos užduotyse privesdavo iki absurdiškų situacijų ištisas abiturientų laidas: 2009 m. NEC pripažįsta, kad dėl „klaidelių“ 1400 abiturientų keičiasi pakartotinės egzaminų sesijos kai kurių mokyklinių egzaminų rezultatai. Užduotys nuolat kelia abejonių, nes tai stebuklingai dauguma kokį egzaminą išlaiko labai gerai, tai suklumpa kas penktas abiturientas.

Maža to, kasmet brandos egzaminų sesijos metu turėjo darbo psichologai ir psichiatrai. Dar 2005 m. pradėta informacinė kampanija „Egzaminai.Nesiparink.lt“, sunkmečiu perkrikštyta taisyklingiau – į „Egzaminai.Nesinervink“: trumpuoju numeriu paskambinę abiturientai gali gauti informaciją, kaip nesibaiminti, pasirengti egzaminui ir t.t. Tačiau tuo pačiu metu dauguma žemės drebėjimų egzaminų sistemoje tik prisidėjo prie to, kad abiturientai su mokykla atsisveikintų išvesti iš psichologinės pusiausvyros.

Štai parlamentaro V.Stundžio jaunėlė Vaiva šiemet abiturientė. Politikas nedramatizuoja, bet pripažįsta, kad krūvis pastaruosius dvejus mokslo metus tikrai didelis. Jei vieną savaitgalio popietę dukra leidžia sau pailsėti, tai gerai.

Kitos sostinės abiturientės V.Jankauskaitė ir Gintarė Jansonaitė pasakoja, kad jei pasirenki mokytis penkis išplėstinius kursus, miegi po keturias valandas, išimties atveju – šešias. Galų gale ką sveikatos specialistai mano apie egzaminų trukmę: matematikos egzaminas – trys valandos, lietuvių – keturios.

O dar tie amžini pokyčiai. Moksleivės pasakoja, kad egzaminų kaitaliojimas trikdo nuoseklų mokymąsi. Norisi pasilyginti su ankstesnių metų darbais, įsivertinti, kur gali tikėtis įstoti, ar užteks tiek dalykų egzaminų, kiek pasirinkai. Bet kai viskas taip keičiasi, negali projektuoti savo ateities. Galų gale niekad nežinai, kokias disciplinas profiliuojantis pasirinkti, nes būna, kad aukštoji mokykla prieš metus pakeičia reikalaujamus egzaminus. Paskui nuo vienuoliktos klasės norėdamas pakeisti B lygį į A turi išlaikyti įskaitą, vadinasi, per mėnesį reikia išmokti visą papildomą metų kursą. Išeitis – rinktis mokytis daugiau dalykų. Bet paroje valandų juk nepadaugėja.

Abiturientės tikina, kad mokiniai nebepatempia krūvio, o reikalavimai vis didėja. Pavyzdžiui, abiturientės pabandė spręsti chemijos 1997 m. egzamino užduotis – jos daug lengvesnės ir apimtis mažesnė. O, tarkime, į biologijos egzaminą kiekvienais metais vis įtraukiama kažkas nauja, bet nieko neišimama. O juk mokslo metai tokios pat trukmės.

Programa tokia plati, kad kritinio mąstymo, kūrybiškumo ugdymui, diskusijoms mokykloje laiko ir nelieka. Mokytojai spėja rengti tik egzaminams. Egzaminai neva taip pat turėtų tikrinti mąstymą, bet, abiturienčių nuomone, tą jie mažiausiai tikrina.

Abejotina, ar kas girdi moksleivių, edukologų, psichologų balsą, jei deklaruojama, kad mokykla nuo kalimo kultūros eina prie kritinio mąstymo ir kūrybiškumo ugdymo, bet egzaminai ėjo priešinga kryptimi – mokymo procesas koncentravosi į moksleivių rengimą standartizuotam žinių patikrinimui.

O kaip žinias ir gebėjimus tikrina sėkmingo švietimo valstybės? A.Zabulionis pabrėžia, kad viskas priklauso nuo egzaminų tikslų. Vakarų šalyse daugiau vyrauja brandos patvirtinimas. Tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek Vokietijoje pasitikima pažymiu, kurį parašo moksleivį mokęs mokytojas. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje labai aišku: jei moksleivis pasirinko mokytis kursą, šis baigiasi egzaminu, nes tai natūrali didesnio kurso mokymo pabaiga.

Per visą pasaulį – didžiulė egzaminų sistemų įvairovė, bet yra šalių, kurios baigiamųjų egzaminų neturi, o demonstruoja sėkmingą švietimą. Daugelis šalių stengiasi jaunuoliui duoti kuo daugiau alternatyvų pasirinkti vertinimo būdą. Danijoje, Belgijos flamiškoje dalyje išorinių egzaminų visai nėra, bet mokslas labai aukštos kokybės. Geriausių švietimo rezultatų Europoje pasiekiančioje Suomijoje vienintelis išorinis egzaminas – gimtosios kalbos. Kai kuriose šalyse vaikas pats apsisprendžia, laikyti juos mokykloje ar centre (jei neplanuoja studijuoti universitete, jam užtenka ir egzamino mokykloje). Bet dažnai net laikant egzaminą išoriniame centre skaičiuojamas ir mokykloje jam parašytas įvertinimas, pavyzdžiui, Nyderlanduose tai sudaro pusę vertinimo. Tiesa, olandai kritikuojami, kad nuo jaunesnių klasių pagal vaikų gebėjimus juos „selekcionuoja“. Vokiečiai taip pat turėjo panašią sistemą, bet ją jau koreguoja. O Suomijoje, kitose sėkmingo švietimo šalyse mokykla yra ir socialinis liftas, kuris kaip tik vaikus iš žemesnės socialinės aplinkos pakelia į aukštesnį lygį.

Gal Europai ne visai tinka švietimo srityje dabar pirmaujančių Azijos šalių sistema, kur taip ir sakoma – egzaminų pragaras, vaikai jaučiasi nelaimingi, o jų svajonė – kuo greičiau išvykti į JAV.

Danijoje iki septintos klasės net nerašomi pažymiai, ir šios šalies švietimo sistema tikrai gana sėkminga. Kitos šalys vertina raidėmis ar prieveiksmiais, mokytojai prašomi labiau recenzuoti mokinių darbus, o ne rašyti pažymius. Bet dešimtuką parašyti lengviau nei recenziją. Taisyklė viena: sėkmė ateina, kai koncentruojamasi į aukšto lygio nuolatinį ugdymo procesą ir jo profesionalumą.

Baigiamieji egzaminai pasaulyje tampa praeities paveldu. Negalima dvylikos metų darbo sufokusuoti į vieną egzaminą, kuriame gali ir nepasisekti dėl įvairių priežasčių, be to, jie neparodo nei pasiekimų, nei pažangos – tik fotografuoja momentinę nuotrauką. Tačiau tas momentinis įvertinimas per egzaminą dabar lemia tavo gyvenimą. Vertinimas – vienas svarbiausių dalykų mokymosi procese, bet vertinimu galime suklaidinti, stigmatizuoti žmones. Vertinime turi būti didelė skalė su daug kintamųjų.

„Momentinis vertinimas – labai senamadiškas, pasenęs dalykas. Tai bandoma švelninti. Pasaulyje einama prie to, kad nuosekliai per tarpinius vertinimus stebima vaiko pažangą mažais laikotarpiais, o vaikas informuojamas apie savo pasiekimus. Net jei jam nesiseka, negalima jo iš karto priskirti prie nevykėlių, nes yra daugybė pavyzdžių, kai mokyklos vidutiniokas ar net prastas mokinys universitete tiesiog pražydo. Būna ir atvirkščiai. Kai šnekame apie žmones, nėra vidurkio. O mes skaičiuojame vidurkius“, – pasaulines tendencijas komentuoja Tarptautinės švietimo vertinimo asociacijos IEA generalinės asamblėjos narė dr. Rita Dukynaitė.

Šiandien visas pasaulis kalba apie tokius iššūkius – kūrybiškumą, inovatyvumą, gebėjimą dirbti komandoje. Matematikos išmokti galima ir mokantis individualiai, tačiau vienas neišmoksi bendrauti. O ką mes matuojame egzaminu?

Tyrimus, kaip mokymąsi orientuoti į rezultatus, kaip skatinti kūrybiškumą, atlikusios bendrovės „Visionary Analytics“ ekspertas Simonas Gaušas pripažįsta, kad vertinimas yra neatskiriama efektyvaus mokymosi dalis, tačiau, jo manymu, Lietuvoje pernelyg daug dėmesio sulaukia suminis vertinimas, kai įvertinama bendra asmens pažanga per nustatytą laikotarpį, pavyzdžiui, brandos egzaminai baigiant vidurinę mokyklą ar gimnaziją. Brandos egzaminai šiuo metu prilygsta stojamiesiems – jie reikalingesni aukštosioms mokykloms, ne patiems asmenims. Tačiau mokytis labiausiai padeda formuojamasis vertinimas, tai yra nuolatinis ir iš karto mokiniui pateikiamas grįžtamasis ryšys. Mokyklose jis vangiai taikomas dėl keleto priežasčių, pavyzdžiui, nepakankamos mokytojų kompetencijos, neadekvataus jų darbo krūvio ar netinkamų kitų darbo sąlygų.

Gera žinia ta, kad technologijoms žengiant į priekį mokymosi pažangos vertinimas vis labiau automatizuojamas ar perkeliamas į išorę – išoriniams paslaugų teikėjams ar el. vertinimo sistemoms, remiantis pažangiomis IT technologijomis, taip paliekant mokytojui daugiau laiko dirbti su mokiniu – jam konsultuoti ir orientuoti žinių bei informacijos sraute. Dabar išsivysčiusiose šalyse efektyviausiu ir laikomas nuolatinis nuoseklus vertinimas, kai taikomos tokios mokymo(-si) technikos, kaip ugdomasis vadovavimas (angl. „couching“), projektais grįstas mokymasis (angl. „project-based learning“) ar rimti žaidimai (angl. „serious games“).

R.Dukynaitė pasakoja, kad tikrinant vaikų gebėjimus tarptautiniuose PISA tyrimuose bandoma įvertinti, ar vaikas moka dirbti bendradarbiaudamas su kitais, nes individualiai sėkmė retai pasiekiama, labai svarbus komandinis darbas. Vaikas prie kompiuterio gauna užduotį, bando rasti sprendimą, o du virtualūs draugai jam patarinėja. Bet vienas jų pateikia klaidingus siūlymus, kaip nutinka ir realiame gyvenime. Tad tyrime atsiskleidžia, ar vaikas moka mokytis bendradarbiaudamas ir geba mąstyti kritiškai. Mes to egzaminais nematuojame, nors gyvenime to labai reikia.

Švietimo analitikas A.Zabulionis pastebi dar vieną mūsų skirtumą nuo Vakarų valstybių: pažiūrėjus į žemėlapį, kuo toliau į Rytus, tuo mažėja pedagoginiai egzaminų tikslai, o didėja antikorupciniai, egzaminai darosi išoriniai – reikia kažkur eiti jų laikyti, atsiranda vardo ir pavardės kodavimas, ko Vakaruose nėra, o  egzaminai tampa kovos su korupcija įrankiu, atrenkant mokytis aukštosiose mokyklose. Lietuva, eksperto vertinimu, nepasiekė tokio lygio kaip Užkaukazėje ar Centrinėje Azijoje, bet esame toli ir nuo vakarietiško modelio, kai pasitikima mokiniu ir mokykla.

Beje, nors visose šalyse švietimo, taip pat ir egzaminų, sistemos skirtingos, visas geriausias sistemas vienija pagarba ir pasitikėjimas mokytoju, dėmesys jo kvalifikacijos kėlimui. Lietuva prie tokių šalių savęs priskirti negali.

Dažną dabartinių mūsų brandos egzaminų ydą bandoma aiškinti tuo, kad tai kartu ir stojamieji egzaminai. Tačiau norint įstoti į pasauliniu mastu prestižinį universitetą į egzamino vertinimus dažnai nė nežiūrima. Pavyzdžiui, JAV daugybė universitetų duoda šansą visiems – priima visus norinčiuosius, bet jau po pirmo semestro labai daug jų iškrinta. Bet jei nori įstoti į prestižinį universitetą, reikia parašyti motyvacinį laišką, parodyti savo nuoseklaus darbo rezultatą, turėti kaupiamąjį vertinimą – pristatyti savo darbų aplanką („portfolio“), kai kurie universitetai reikalauja, kad jaunuolis būtų įvertintas ne tik mokyklos, bet ir sertifikuotų išorinių centrų, kuriuose jis turi parodyti, kokią pažangą darė pamečiui, kai kur vyksta pokalbis žodžiu. Anot R.Dukynaitės, sėkmei svarbu maratono bėgimas, o ne spurtas.

Pažangus pasaulis žino: kas laimės kovą dėl švietimo, laimės valstybių konkurencinį karą. Tam reikia, kad augtų kūrybinga, kritiškai mąstanti, mokanti dirbti komandoje karta. Į tai protingos šalys nukreipia ir moksleivijos žinių bei gebėjimų patikrą. Klaidos kainuoja brangiai. Štai, kaip pasakoja R.Dukynaitė, Švedija panaikino kokybės tobulinimo instituciją, sustiprino kontrolės inspekciją ir TILS tarptautiniuose moksleivių gebėjimų tyrimuose, kuriuose pirmavo, patyrė didžiausią nuokrytį. Kai daugiau investuojama ne į švietimo kokybės didinimą, o į vertinimą ir kontrolę, laukia neišvengiamas fiasko.

Beje, R.Dukynaitė prisimena, kad Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos raporte Lietuvos švietimo reformos dokumentai nepriklausomybės pradžioje buvo pripažinti vienais geriausių Rytų ir Vidurio Europoje. Net juokaujama, kad tikrai didelį spurtą švietimo srityje padarę estai „nusirašė“ mūsų geriausias švietimo reformos idėjas, tik, skitaip nei mes, jas ir įgyvendino. Be to, jie nesiblaškė ieškodami gerų pavyzdžių daugelyje šalių, o orientavosi į vienos giminingos jiems šalies – Suomijos pavyzdį.

R.Dukynaitė primena dar vieną faktą: kai Lietuva pradėjo dalyvauti tarptautiniuose moksleivių pasiekimų tyrimuose, mūsų rezultatai buvo menki, bet šuolis –   didžiausias pasaulyje, tik nuo 1997 m. rezultatai nustojo augti, o nuo 2003 m. ėmė smukti. Paaiškinimų gali būti įvairių – kad nuo dugno lengva atsispirti, bet nenuneigsi, jog nepriklausomybės atkūrimo euforija, noras viską padaryti gerai prie to taip pat prisidėjo. Vis dėlto PISA, TILS tyrimai rodo, kad didžiausia dalis mūsų moksleiviukų – vidutiniokai.

Bet ar prie to neveda ir lietuviškų egzaminų pokyčių ~perpetuum mobile~ pažangai priešinga kryptimi?

Aušra Lėka, Gabija Sabaliauskaitė

Shutterstock

Kelionės. Gamta ir istorija čia jau tūkstantmečius varžosi, kuri paliks įspūdingesnį ženklą. Tad šią nedidelę Artimųjų Rytų valstybę maža vadinti tik rausvos dykumų rožės Petros, vieno iš naujųjų septynių pasaulio stebuklų, tėvyne. Tai ištisas rožynas.

Nedideliame Jordanijos pietuose esančios Akabos oro uoste pagaunu jaunų akių žvilgsnį, pro burkos plyšį smalsiai nužiūrinėjantį mus, kitoniškai nei arabų moterys apsirengusias, kitoniškai besielgiančias. Turiu pripažinti, kad žvilgsnį pagaunu, nes ir pati slapčia dirsčioju į jauną moterį, lyg bandydama įžvelgti, ar ji gerai jaučiasi paslėpta nuo pasaulio juodame apdare. O gal, kaip mano daugelis arabų šalių moterų, tai mes, europietės, žiauriai nuskriaustos, nes tiek mažai laiko teturime šeimai, vaikams, sunkiai dirbame visą dieną, o paskui grįžusios namo dar turime nudirbti ir buities darbus.

Kontrastas, pradedant nuo pirmiausia į akis krintančios kitokios moterų aprangos, iki gamtos, klimato, istorijos, religijos, šiandienos aktualijų, Lietuvoje ir Jordanijoje – gilus kaip bedugnė. O bendrybė nebent ta, kad ir viena, ir kita buvo istorinių perturbacijų kryžkelėje, o tarp vietos gyventojų užkariautojų buvo kryžiuočiai.

Tačiau ko vertėtų pasimokyti iš jordaniečių – tai pagarbos ir draugiškumo ne taip kaip jie atrodantiems turistams ar bėdos prispaustiems kitų šalių žmonėms. Klajonės po Jordaniją ne tik įsirėžė atmintin šios šalies istorijos bei gamtos unikumus, bet ir į gerąją pusę pakoregavo stereotipus apie arabų elgesį, paskatino pasidžiaugti Jordanijos valstybės taikingumu, kuriuo ji išsiskiria tarp amžinai neramumų krečiamų savo kaimynų, o ši savybė labai svarbi renkantis kelionės kryptį.

Taip, kol keliavome po Jordaniją, spėta pranešti, kad karas Jemene, kuriame dalyvavo ir Jordanija, baigtas, bet ir vėl ten aidėjo sprogimai. Tačiau prie šio karo Jordanija prisidėjo greičiau iš draugystės su Saudo Arabija, nei ko pykdama ant Jemeno. Šiaip Jordanija pastaruoju metu sugebėjo taikiai sutarti su kaimynais ir išvengti čia pat už jos sienos verdančių neramumų Sirijoje, Izraelyje, Vakarų Krante. Tad į dažniausiai prieš kelionę girdėtą klausimą – ar ten saugu, matyt, galima atsakyti taip: tiek pat saugu, kiek Paryžiuje, Londone ar Dalase, kur nežina kada kas gali sutrikdyti ramybę.

Bet Jordanija apimta depresijos: nesibaigiantys neramumai regione mažina turistų ir į šią šalį srautus. Mažai kas ryžtasi keliauti po dykumų pilimis garsias Jordanijos teritorijas netoli sienos su Sirija. O Vakaruose Jordanija ribojasi su Izraeliu ir Vakarų Krantu, tad net norint patekti prie Negyvosios jūros ar aplankyti biblinę Jordano upę reikia kirsti patikros punktus. Važiuodamas Negyvosios jūros keliu nuolat esi stabdomas ginkluotų pareigūnų, tiesa, turistams labai draugiškų, tad patikra dažniausiai tetrunka tiek, kiek užtenka pasakyti „Welcome to Jordan“ (sveiki atvykę į Jordaniją).

Jordanija – draugiška ne tik turistams, bet ir kaimynams. Lietuviai, ko gero, taip nemylėtų savo lyderio, kaip jordaniečiai myli karalių Huseiną, kuriam valdant beveik pusšimtį metų (1953–1999 m.) Jordanija kare su Izraeliu prarado nemenką dalį teritorijos. 1949 m. ji aneksavo iš Izraelio Vakarų Krantą, o 1967 m. jį Izraelis atsiėmė. 1994 m. Jordanija sudarė taiką su Izraeliu. Mainais už prarastą teritoriją Jordanija, priešingai nei kitos šo regiono šalys, kuria taikią ir stabilią dabartį, turi vieną laisviausių rinkos ekonomikų Artimuosiuose Rytuose, vykdo sveikatos ir švietimo reformas. Beje, Jordanija, pagal įvairius tyrimus, patenka tarp vidutiniškai religingų pasaulyje ir vienos mažiausiai religingų valstybių tarp arabų ir visame islamo pasaulyje.

Sugebėdama gyventi taikiai ir palaikyti draugiškus santykius su kaimynais, Jordanija netgi gausėja ir turtėja dėl kaimyninių šalių neramumų – šalis atvira pabėgėliams. Jei Amane sutinki šviesaus gymio, net šviesiaakį žmogų, greičiausiai tai siras, o net apie 90 proc. amaniečių šaknys – Palestinoje. Manoma, kad apie 70 proc. Jordanijos gyventojų – imigrantai. Tai pasaulinis rekordas, kuriuo šalis lenkia net tautų katilu vadinamas JAV.

Beje, palestiniečiams ir čečėnams, kaip ir krikščionims, kurių Jordanijoje – apie 6 proc. nuolatinių šalies gyventojų, skiriama atitinkama vietų kvota parlamente. Gyventojų prieaugis kasmet siekia apie 1 proc., o prie to nemažai prisidėjo ir liberali politika pabėgėlių atžvilgiu.

Pabėgėlis, stereotipiškai laikomas neturtingu žmogumi, nebūtinai toks: dažnas Izraelio iš Palestinos išstumtas bėglys į Jordaniją buvo turtingas, ir jų antplūdis smarkiai kilstelėjo Jordanijos BVP.

Dabartinis karalius – Huseino sūnus Abdullah II tęsia diplomatija paremtą tarptautinę politiką. Kad Jordanijos politika išliks nuosekli, matyt, simbolizuoja ir tai, jog Jordanijoje daug kur, net turgaviečių parduotuvėlėse, kabo trys portretai – buvusio, esamo ir būsimo (vyriausio iš keturių dabartinio vaikų) karalių.

Nuo karaliaus išminties Jordanijoje priklauso daug, nes tai – konstitucinė monarchija, šalies vadovas yra karalius. Jis skiria ministrą pirmininką nefiksuoto ilgio laikotarpiui, pasirašo arba vetuoja įstatymus, turi galią paleisti parlamentą, atleisti teisėjus, jis – vyriausiasis šalies ginkluotų pajėgų vadas.

Taigi karų ir neramumų baimė turistus nuo Jordanijos atbaidyti galėtų ne daugiau, nei keliaujant į bet kurią šiandienos neramaus pasaulio dalį. O patys jordaniečiai turistams draugiški, tolerantiški, neagresyvūs. Tad galiausiai imi elgtis taip, kaip niekad nepadarytum Lietuvoje, pavyzdžiui, palieki nesaugomus daiktus ant suolelio ir eini maudytis po karštomis versmėmis.

O turistinis meniu Jordanijoje kaip reta įvairus. Kad ir kaip neteisinga protėvių atžvilgiu, bet permaininga Jordanijos žemių istorija – šiandien didelis džiaugsmas turistams. Kieno tik palikimo čia nerasi: Jordanija 9 tūkst. pr. m. e. buvo vienas pasaulio neolito civilizacijos židinių, paskui tapo karavanų keliu (vėliau žinomu kaip Karalių kelias) tarp Azijos, Arabijos ir Europos, po Aleksandro Makedoniečio užkariavimų Jordanijos teritoriją valdė Seleukidų imperija, paskui regione paplito graikų kultūra, net miestai buvo pervardinti graikiškais pavadinimai – Filadelfija, Gerasa. Vėliau čia susiformavo Nabatėjų karalystė, po to – Romos imperija. Jau mūsų eros metais šias teritorijas valdė Bizantijos imperija, vėliau Jordanija buvo administruojama kaip viena iš Sirijos provincijų, paskui – svetimšalių dinastijų iš Egipto, Mesopotamijos ir kitų. Po Pirmojo pasaulinio karo (1919 m.) Jordanija atiteko Britų imperijai. 1946 m., perbraižant politinį žemėlapį, jai suteikta nepriklausomybė, ji pervardinta Jordanijos Hašemitų karalyste.

Jordanija garsėja ir piligrimų bibliniais maršrutais.

Už unikalumą Jordanija gali būti dėkinga ne tik permainingai savo istorijai, bet ir gamtai, nepagailėjusiai čia keistų anomalijų. Nors tai nėra didelė šalis (92,3 tūkst. kv. km), tačiau joje – dvi jūros, daugybė karšto vandens versmių, kalnai, dykumos. O didysis Jordanijos šedevras Petra – ir gamtos, ir žmogaus genialumo derinys. Be Petros, į UNESCO vertybių sąrašą įrašyta Kasr Amra – VIII a. pilis dykumoje, Um ar Raso (~Kastrom Mefa’a~) archeologinis kompleksas su bažnyčiomis mozaikų grindimis ir gražioji Vadi Rumo dykuma. Į UNESCO sąrašą pretenduoja dar penkiolika objektų, tarp kurių Šubako pilis, Džerašo romėnų miestas, Mudžibo gamtos draustinis, kurio tarpeklis tinka įsimintinam žygiui tik tiems, kurie iš tiesų nejaučia nei vandens, nei aukščio baimės. Nedidelei šaliai tikrai pavydėtinai ilgas pasaulio lygmens unikumų sąrašai.

Kelionę po Jordaniją patogu pradėti nuo jos pietų. „Turkish Airlines“ tiesiogiai skraidina iš Vilniaus į Stambulą, o iš čia – į Akabą, kuri priklauso laisvajai ekonominei zonai, tad vizos antspaudėlį oro uoste gauni nemokamai, nėra ir jokių išvykimo mokesčių. Be to, Akaba – vienas iš nardytojų rojaus kampelių, kur gali pamatyti ne tik unikalų Raudonosios jūros įlankos pasaulį, bet ir nuskendusį laivą ar tanką.

Paskui išsinuomoji automobilį, ir vos už 70 km – gražioji Vadi Rumo dykuma, dar vadinama Mėnulio slėniu, išgarsinta fimo apie Arabijos princą, kurio įvaizdį dabar bando mėgdžioti jaunesni dykumų gidai, galintys pasigirti juodomis garbanomis. Vadi Rumas paneigia stereotipą, kad dykuma šiek tiek primena dykrą: per 74 tūkst. ha dykuma prisagstyta uolėtų kalnų su tarpekliais ar didžiulėmis arkomis, oranžinio smėlio kopų. Dykuma – kaip chameleonas: uolos, kalnai ir smėlis keičia spalvą iš baltos į geltoną, juodą, neįtikėtino spindesio raudoną, kuri vienaip atrodo auštant, kitaip per saulėlydį.

Bent jau vieną dieną praleidus ir pernakvojus palapinių stovykloje Vadi Rume galima sukti Karalių kelio link. Jau pats kelias, pramintas karavanų, žygiavusių tarp Rytų ir Vakarų, – istorinė įžymybė, jis paminėtas net Senajame Testamente. Karalių kelyje – visa Jordanijos istorija: kryžiuočių pilys, unikalių mozaikų sostinė Madaba su bibliniu Nebo kalnu netoliese ir, žinoma, Petra, dėl kurios visų pirma ir veržiamasi į Jordaniją.

Susitikimas su tiek kartų nuotraukose matyta Petra vis tiek kelia jaudulį. Apie 600 metų prieš mūsų erą uolose iškirstas nabatėjų, arabų klajoklių genčių, miestas, paskui užkariautas romėnų, trumpai klestėjęs kaip Romos imperijos dalis, – su šventyklomis, kitais pastatais, į juos vedančiais laiptuotais takais, amfiteatrais, fontanais, kapavietėmis ir Nabatėjos karalių mauzoliejais. Rausva smiltainio spalva senoviniam miestui uolose pelnė rausvosios dykumų rožės vardą. Per šią Nabatėjos sostinę ėjo svarbiausi karavanų keliai, jungiantys Kiniją, Indiją su Arabija ir Europos Viduržemio jūros regionu.

Nuo įėjimo iki Petros perlo Al Kaznė, vadinamosios iždinės ar lobyno, – apie porą kilometrų kelio, pusė jo – giliu išdžiūvusios Siko upės vagos tarpekliu. Uolos siekia arti porą šimtų metrų, o plotis kai kur susiaurėja vos iki kokių trijų, tad ne veltui ant uolų likę kažkada juo judėjusių vežimų įbrėžimų.

Pusė septynių ryto, saulė dar neaukštai, turistų šurmulio dar negirdėti, o stebuklo nuojauta skubina žengti sparčiau, už kiekvieno vingio viltingai žiūrint – ar jau. Pagaliau – uoloje išskabtuota įstabioji iždinė, 40 m aukščio ir 26 m pločio kapavietė. Ji – Petros vizitinė kortelė, bet tai tik vienas didžiulio senovės miesto gabaliukas. Pavyzdžiui, nuo iždinės iki Ad Deiro (~ad-Dayr~) vienuolyno – kokia valanda kelio lyguma ir dar valanda ropštis į kalną tarpekliu. Tiesa, jau nuo įėjimo į Petros kompleksą kursuoja „taksi“: vežimaičiai iki iždinės, o asiliukai ar kupranugariai – ir tolesniais maršrutais. Tačiau išbandžiusieji asiliukų „taksi“ į kalną labiau dalijosi baime nusiridenti kartu su visu asiliuku į prarają nei malonumu gėrėtis nuostabiais vaizdais.

Beje, nabatėjai buvo ir vandens inžinerijos meistrai, puikiai suvokę, kad ir per mažai, ir per daug vandens – blogai. Petra – kaip taurė: iš visų pusių ją supa kalnai, nuo kurių vanduo subėga į Petrą, matyt, todėl vandens stokojančiame regione ir buvo nutarta miestą kurdinti būtent čia. Tačiau vanduo turi būti kontroliuojamas. 1963 m. potvynio metu pastatyta užtvara Petrai nuo potvynio apsaugoti. Bet archeologai gerokai nustebo atradę, kad nabatėjai jau prieš porą tūkstančių metų tuo buvo pasirūpinę – pastatę tunelį, kuriuo kontroliuodavo į Petrą patenkančio vandens srautą.

Turizmo vadovai siūlo Petrai skirti bent dvi tris dienas, nes didžiausių jos įžymybių maršrutas tęsiasi apie 25–30 km. Tačiau pradėjus nuo ankstyvo ryto iki saulėlydžio, per dvylika trylika valandų galima jį įveikti. Žinoma, ne vidurvasarį.

Laiką turistauti Jordanijoje reikėtų rinktis su protu: rugpjūtį temperatūra čia gali pakilti iki 49 laipsnių. Dykumų klimatas jokių garantijų dėl karščio ir šalčio kontrastų neduoda. Pavyzdžiui, Petroje šiemet kovo pabaigoje–balandžio pradžioje buvo ir sniego, ir 35 laipsnių karštis, bet antroje birželio pusėje, liepą ir rugpjūtį čia keliauti labiausiai rizikinga, nebent norima tik pagulėti prie jūros. Ir kitu metų laiku reikia turėti drabužių įvairovę, nes dienos ir nakties temperatūra skiriasi labai smarkiai.

Temperatūra skiriasi net tarp Jordanijos regionų: Amane visuomet net iki dešimt laipsnių šalčiau nei vos už keliasdešimt kilometrų prie Negyvosios jūros ar Akaboje prie Raudonosios jūros.

Nuo Petros toliau judant Karalių keliu Amano link – įspūdingos kryžiuočių Šubako ir Karako pilys, Madaba su unikaliomis mozaikomis (viena jų, esanti Šv. Georgijaus bažnyčioje, – seniausias žinomas Šventosios Žemės žemėlapis, sudėstytas iš mozaikos akmenėlių VI amžiuje).

Beje, nors atstumas nuo Petros iki Amano yra vos 250 km, važiavimo vien užsukant į Karaką ir Madabą – nuo aušros iki saulėlydžio. Bet apie vairavimo ypatumus – šiek tiek vėliau.

Nors Amanas, Jordanijos sostinė, turi vos porą archeologinių įžymybių, apsilankyti čia verta. Galima sakyti, tai du miestai: senasis – Rytų Amanas ir Vakarų Amanas, kuriame įsikūrusi turtingoji amaniečių bendruomenė. Rytų Amano gatvelių labirinte, kuriuo tenka kopti į viršų, mat Amanas įsikūręs ant šešių kalvų, – prieskonių ir kavos su kardamonu kvapai, o planus mesti svorį neabejotinai tenka vėl atidėti, nes kokia kelionė į arabų šalį be pasmaližiavimo baklava – sluoksniuotu pyragaičiu su medumi ir migdolais ar kitais rytietiškais saldumynais su stipria arabiška kava poros gurkšnių dydžio puoduke ar skiestomis citrinų sultimis su mėtos lapeliu. Jordanijoje nerasi kiaulienos, bet avienos (pavyzdžiui, keptos jogurte), ėrienos, vištienos, žuvies patiekalai, pagardinti rytietiškais prieskoniais, su arabiškos duonos paplotėliu – tikra šventė gomuriui.

Beje, Amane populiarios vieno patiekalo kavinukės ar „specializuotos“ gatvės, pavyzdžiui, vienoje įsikūrusios raktų dirbtuvės, kitoje parduodamos akvariumų ir gyvūnėlių prekės, trečioje kiekviename name – po vyrų kirpyklą. O jei norite pamatyti, kaip linksminasi auksinis arabų jaunimas, vakare verta pasivaikščioti Vaivorykštės (~Rainbow~) gatve, užkišta prabangių visureigių su Kuveito numeriais. Naktinio Amano po savo kojomis vaizdo nebūtinai ropštis iki garsiausios sostinės archeologinės vietos – Citadelės, užtenka užsukti į „Wild Jordan“ („Laukinė Jordanija“) centrą, įsikūrusį vieno iš kalvų, juosiančių Amaną, šlaite.

Iš Amano išsiruošus dienos kelionei lengva pasiekti senovinį romėnų Gerasos miestą, dabar Džerašą, ir pasivaikčioti kolonomis apjuosta apie trijų kilometrų Centrine gatve (~Cardo Maximus~), apsupta įspūdingų rūmų, amfiteatrų, pirčių.

O šiek tiek pavažiavus už Džerašo, ant kalno skiauterės išnyra įspūdinga Adžluno pilis, kuri nuo matytų Karalių kelyje skiriasi tuo, kad tai nebe kryžiuočių, o nuo jų apsiginti skirta tvirtovė.

Žinoma, keliaujant Jordanijoje negalima praleisti atrakcijos paplūduriuoti Negyvosios jūros paviršiuje. Tai žemiausia sausumos vieta pasaulyje, esanti 418 m žemiau jūros lygio. Beje, paplūdimiai čia daugiausia priklauso viešbučiams, tad bet kur nepasimaudysi – turi arba būti viešbučio svečias gyventojas, arba ne tiek jau mažai sumokėti už pasinaudojimą paplūdimiu.

O nuo Negyvosios jūros grįžtant į Akabą reikia nepraleisti posūkio į Hamamatą: pasukęs į serpantiną, besirangantį per rusvai-juosvai-pilkšvą peizažą, vis aukštyn ir vėl žemyn, nusileidi į 264 m žemiau jūros lygio esančią prarają ir išvysti oazę su palmėmis, įvairiaspalvėmis gėlėmis ir per šimtu vandens krioklių bei versmių. Kai kurie jų požeminės lavos įkaitinami iki 65 laipsnių pagal Celsijų. Krioklių vanduo patenka į baseinėlius, kuriuose gali mėgautis natūraliu karštu dušu ar pasikaitinti oloje lyg natūralioje pirtyje.

Pasimėgavus natūraliu SPA – į Vadi Arabos dykumos tyrus. Reikia neužmiršti dar prie Negyvosios jūros prisipilti degalų, nes degalinių kelių valandų kelyje – vos viena kita. O kai pamatai išsvajotos kavos iškabą, neskubėk džiaugtis, nes užrašas, kad ji už 70 km, ir reiškia, kad dar tiek kilometrų civilizacijos nebus. Beje, ir kupranugaris čia – ne tik įprastas kelio ženklas: jį gyvą gali pamatyti stovintį viduryje kelio.

Vairavimo Jordanijoje ypatumus apskritai vertėtų įtraukti į atrakcijų sąrašą. 100 km Jordanijoje reiškia maždaug dvi valandas kelio, bent jau Karalių ir Negyvosios jūros keliuose. Kelionę ilgina ne tik kalnų serpantinai, dykumų smėlis, civilinės ir ginkluotos patikros punktai, bet ir specifinis vairavimo stilius. Posūkių, išskyrus Amane, paprastai nerodoma, bet pypsima, kai automobilis lenkia kitą. Pypsima ir šiaip, dėl sunkiai numanomų priežasčių. Eismo juostų tiek, kiek telpa (tiksliau, kiek netelpa).

Automobiliai parkuojami ir dviem eilėm, jei tik kam prireikia kur sustoti. O jei kam reikia, kartais pasukama ir prieš eismą. Beje, kelių erelių čia nedaug, ir dėl labai objektyvios priežasties: kelyje labai daug kalnelių, vadinant tiksliau – beveik kalnų: reikia labai atidžiai sekti kelio ženklus net užmiestyje, nes užlėkti ant kalnelių nesumažinus greičio tikrai nedidelis malonumas. Beje, visuose turistų žinynuose įspėjama vengti važiuoti naktį, nes dalis jordaniečių laikosi nuostatos, kad geriausia naktį matyti važiuojant be šviesų.

O Amano gatvelių raizgalynė ir spūstys – ypatingas išbandymas vairuotojui. Keturių milijonų gyventojų mieste beveik nėra reguliaraus viešojo transporto, tad žmonės dažniausiai važinėja arba savais automobiliais, arba taksi.

Pėstieji tikrai ne drausmingesni: kerta net magistralines gatves, nė nežvilgtelėdami, ar neatvažiuoja automobilis, – tiesiog ištiesdami ranką, ir, o stebukle, automobiliai paklusniai sustoja.

Keisčiausia, kad tame eismo chaose nematėme nė vieno eismo įvykio ar juo labiau rimtesnės avarijos, o nepaisant, atrodytų, visiškos savivalės, vis dėlto vietos eismo dalyviai gana atlaidūs akivaizdžiai besiblaškančiam šiame chaose turisto vairuojamam automobiliui. Tiesa, dauguma automobilių čia įlenkti, o jų šonai gerokai apibraižyti.

Bent jau viena gera žinia vairuotojui – benzinas kainuoja bemaž perpus kaip Lietuvoje. Bet tai bene vienintelė palyginti pigi turistinė prekė. Viešbučiai ar automobilio nuoma, žinoma, priklauso nuo klasės ir neišsiskiria iš kitų šalių konteksto. Maisto kainos kavinukėse panašios į mūsiškių, bet alkoholis, jei jo apskritai bus, brangus. Be alkoholio galima apsieiti. Bet štai ir pamatyti svarbiausius šalies turistinius objektus – Petrą ir Vadi Rumo dykumą tikrai brangoka: į Petrą bilietas dienai kainuoja 50 Jordanijos dinarų (JOD), apie 63 eurus, diena Vadi Rumo dykumoje su visureigiu žmogui – apie 45 JOD (apie 56 eurus), įėjimas į karštąsias versmes – 15 JOD (beveik 19 eurų). Tiesa, bilietas į Karako ir kitas pilis ar garsiųjų Madabos mozaikų apžiūra kainuoja simboliškai – keli dinarai, tačiau prie turistų tuoj pat prisistato vietiniai gidai ir ima neprašyti pasakoti. Jiems tenka sumokėti papildomai, kiek – amžinas klausimas, nes už tos pačios trukmės pasakojimą sumokėta suma vienas lieka patenkintas, kitas įspėja, kad gauti pinigai – labai smulkūs.

Bet net tie savanoriai gidai tikrai nėra tokie įkyrūs, o juo labiau įžūlūs, kaip kokiame Egipte ar Tanzanijoje, nebando apgauti. To pasitaiko tik Vadi Rume, kur nelegalūs gidai bandė aiškinti, kad bilietų kasa nedirba ir pinigus reikia mokėti jiems.

Apskritai jordaniečiams net nebūdingas toks įprastinis arabų atributas, kaip derėjimasis, na, gal išskyrus prekeivių nutūptą Petrą.

Dar viena gera žinia keliautojui: tikrai nėra nedrąsu vakare vaikštinėti miestų gatvėmis, baiminantis vagysčių ar priekabiavimo. Arabai, kaip žinome, nevartoja alkoholio, tad nėra pavojaus pasipainioti po kojų girtam žmogui. Beje, europiečiai, įpratę per atostogas išlenkti stiklą vyno ar bokalą alaus, beviltiškai blaškosi po kai kurių miestų parduotuves ir net barus (pavyzdžiui, prie Petros esančiame Vadi Musa miestelyje tėra vienas viešbutis, kuriame gali rasti alaus), bet kurortuose ir Amane ar krikščionių gausiau gyvenamoje Madaboje alkoholio nusipirkti galima.

Tačiau arabai ir be alkoholio linksmintis moka. Vakare gatvės pilnos žmonių, kavinėse vyrai rūko kaljaną, moterys gurkšnoja arbatą, o vaikai, akivaizdu, lepinami ir išsikaulija visko, ko užsigeidžia. Prie vieno stalo kavinėje dažnai susirenka net trijų kartų šeimos nariai.

Jordaniečiai gerbia kitų geografinių platumų tradiciją moterims nedėvėti skarų, galų gale vienoms keliauti, rūkyti kaljaną ir net gurkšnoti vyną, jei tokio kavinėje yra. Bet, savaime suprantama, ir iš svečio reikalaujama gerbti vietos taisykles. Štai visuose turistiniuose objektuose sutikome daugybę ekskursantų moksleivių. Jaunieji jordaniečiai paprastai svetingai sveikina turistus „Welcome“, net prašosi kartu nusifotografuoti. Bet Džeraše paaugliai berniukai apspjovė turistę, dėvinčią berankovius marškinėlius, – arabų supratimu, tai nepadori apranga. Mokytojas privertė vaikinukus atsiprašyti. Tačiau ir turistams neturėtų būti sunku paisyti elementarių šalies, kurios svečias esi, elgesio taisyklių – nedėvėti trumpų sijonų, atvirų, be rankovių drabužių.

Tiesa, yra viena vieta, kur „aprangos kodo“ laikytis sunkoka, nors privalu – paplūdimiai. Arabės moterys maudosi retai, bet jei tai daro, tai kaip stovi – su skaromis ir žemę siekiančiu džilbabu. Karšta saulė kaipmat juos išdžiovina, ir galima toliau iškylauti nepersirengiant. Madingos jordanietės dėvi arabiško stiliaus maudymosi kostiumėlius, labiausiai primenančius naro kostiumą su galvos gobtuvu, tik, žinoma, neaptemptą. Tiesa, kurortuose prabangesni viešbučiai dažniausiai turi savo paplūdimius, kuriuose toks „aprangos kodas“ negalioja.

Ir dar vienas pastebėjimas apie jordanietiškas madas: nors dauguma moterų dėvi tradicinį ilgą kūno formas slepiantį džilbabą ir ryši skaras, jos paiso ir madų. Tradicinio drabužio kirpimo, klostelių, dirželių, sagučių, užtrauktukų, apvadėlių, ką jau kalbėti apie audinį, džilbabai būna ir džinsiniai, taigi įvairovė didžiulė. O jau skarų grožis! Maža to, po jomis dedamas specialus „kamšalas“, lyg po skara pūpsotų nerealaus dydžio natūralių plaukų kuodas. O svarbiausia grožio detalė – akys, tad joms paryškinti naudojama speciali arabiška kosmetika. Matyti, kad daugelis moterų, bent jau Amane ir kurortuose, grožiui pinigų tikrai negaili.

Jordanija apskritai gana turtinga šalis – žinoma, ne tokia kaip Omanas ar Saudo Arabija, bet turtingesnė už kitas arabų valstybes. Gerovė pamažu didėja: šiemet Jordanijai prognozuojamas 3,5 proc., kitąmet – 3,9 proc. BVP augimas. Nors  BVP vienam Jordanijos gyventojui siekia maždaug pusę Lietuvos gyventojo gerovės, tokį skirtumą lemia dideli kontrastai šalies viduje. Keliaujant per šalį galima matyti mums neįprasto skurdo – palapinėse ar į jas panašiose konstrukcijose įsikūrusių žmonių. Bet Amane akis traukia didžiuliai keliaaukščiai vienos šeimos namai su greta stovinčiais prašmatniais automobiliais.

Tiesa, šeimos supratimas Jordanijoje taip pat skiriasi nuo mūsiškio. Amane gyvenantis lietuvis, pas kurį teko pasisvečiuoti, rodo priešais jų daugiaaukštį stovintį trijų aukštų prašmatnų namą, kuriame gyvena trys vienos šeimos atšakos: dėdė, jo sūnus ir sūnėnas. Kai kartą dėdė sunegalavo ir buvo iškviesta greitoji pagalba, kartu su ja gatvę užtvindė keliasdešimt giminaičių automobilių – žinia apie bėdą perduota akimirksniu.

Bet artimas giminių bendravimas turi ir neigiamų aspektų. Paradoksas, bet Amane, kuriame gyvena daugiau nei pusė visos Jordanijos gyventojų – 4 mln. iš 6,5 mln., nėra nei operos, nei filharmonijos, o dramos trupės labiau primena mūsų mėgėjų kolektyvus. Iš tiesų tai skamba labai keistai ne tik šios dienos pasaulio, bet ir pačios Jordanijos praeities kontekste, nes senovės Petroje ar Džeraše buvo per tūkstantį vietų turinčių amfiteatrų, ir ne po vieną mieste. Kaip išsilavinęs, taip pat ir Vakarų universitetuose, Jordanijos elitas apsieina be teatro? Amane gyvenantis lietuvis tai iš dalies aiškina tuo, kad tam jordaniečiams tiesiog nelieka laiko. Štai į Europą išvykdami dirbti jų išsilavinę kaimynai prisipažino besidžiaugiantys, kad pagaliau galės daugiau laiko skirti sau ir savo asmeniniams poreikiams, nes dabar didžiąją dalį laiko atima bendravimas su giminaičiais.

Beje, ir Amanas išsipleikęs neįtikėtinai dideliame plote dėl šeiminių saitų stiprybės: užuot miestą plėtojant stačius daugiau daugiaaukščių namų, klesti privačių namų statyba.

Amane susitelkusi ir beveik pusė šalies gamybos: gana dideliais kiekiais gaminami fosfatai, trąšos, kalio karbonatas. Šalis neturi naftos ir mineralų telkinių, išskyrus fosfatus, kurie kartu su kalio druska yra pagrindinės šalies eksporto prekės. Dauguma Jordanijos gyventojų išlaiko save augindami avis, ožkas, galvijus, dirbama mažiau nei 5 proc. valstybės žemių.

Šalies ekonomiką labiausiai kelia turizmas, taip pat ir medicinos – Jordanijoje itin aukšto lygio medicinos paslaugos. Nors tolerantiškumu nepasižymintys lietuviai arabų gyvenseną linkę priskirti prie archajiškos, čia sveikatos apsaugos srityje stengiamasi naudotis visomis pažangiomis priemonėmis. Amane gimdžiusi čia gyvenanti lietuvė Gabrielė, lygindama su tokia pat patirtimi Lietuvoje, pasakoja, kad čia ne tik aukščiausio lygio paslaugos, bet ir nėra jokių svarstymų, ar gimdyvė turėtų viską daryti kuo natūraliau. Pas mus, kaip žinome, plinta judėjimas gimdyti kuo natūraliau, namie, maža to, neskiepyti vaikų. Tad akivaizdu, kas čia archajiškesni.

Tiesa, sveikatos įstaigos Jordanijoje daugiausia privačios. Viešasis sektorius apskritai nedidelis, ypač palyginti su Lietuva. Bet ir mokesčiai nedideli, mat prievolė mokėti gyventojų pajamų mokestį atsiranda tik nuo 2 tūkst. JOD (1,5 tūkst. eurų) pajamų, todėl mainais ir gauni nedaug valstybės apmokamų paslaugų. Tokia mokesčių sistema labai palanki turtingiems žmonėms, nes mažesnių pajamų jordaniečiams apsimokėti sveikatos apsaugos ar švietimo paslaugas gana brangu. Bet yra daug valstybinių mokyklų. Beje, jose mergaitės ir berniukai mokosi atskirai.

Jordanija dar mokosi vakarietiškos demokratijos, kaip rodo įvairūs tarptautiniai tyrimai, čia dar trūksta žodžio laisvės. Bet šalis, pasirinkusi taikos ir tolerancijos, o ne nuolatinių konfliktų tiek šalies viduje, tiek su kaimynais kelią, daro reformas, turtingėja ir gausėja. Kai gretimose jai valstybėse griaunami senovės paminklai, ji savuosius puoselėja ir kviečia būti laukiamu svečiu įstabiosios dykumų rožės šalyje. Tikrai verta.

Aušra Lėka

Scanpix

XXI amžiuje Viduržemio jūroje žuvo daugiau nei 22 tūkst. išsvajotąją Europą mėginusių pasiekti pabėgėlių. Pastaroji tragedija, kai nuskendo 800 iš Libijos į Europą plaukusių migrantų, dar kartą atkreipė europiečių dėmesį į šios vis didėjančios problemos mastą. Tačiau Lietuvos indėlis sprendžiant šią visos Europos problemą išlieka labai kuklus.

Iš Šiaurės Afrikos į Europą per Viduržemio jūrą keliaujantys migrantai pastaruoju metu dažniausiai išplaukia iš pilietinių neramumų kamuojamos Libijos. Tarp kitų populiariausių migrantų maršrutų – ir kelionė iš Egipto, Maroko arba saugesnis, bet kur kas ilgesnis sausumos kelias per Turkiją ir Balkanų valstybes.

Į pavojingiausią gyvenimo kelionę išsiruošę migrantai paprastai sugrūdami į mažas ir perkrautas gumines valtis su nedaug degalų, be kapitono ar įgulos. Kartas jie suvaromi į sukežusius žvejybinius laivelius su įgula, kuri vėliau taip pat apsimeta pabėgėliais.

Tarp Libijos ir piečiausių Italijos salų – keli šimtai kilometrų, ir ši kelionė trunka mažiau nei dieną. Tačiau toli gražu ne visi laiveliai yra bent minimaliai parengti pasiekti kelionės tikslą. Vos nutolę nuo Libijos krantų ir pradėję dreifuoti, šie laivai dažnai tiesiog siunčia pavojaus signalą, tikintis, kad juos paims praplaukiantys prekybiniai laivai, žvejai arba Italijos ar Maltos pakrantės apsaugos tarnybos laivai. Didžioji dalis migrantų, išplaukiančių iš Libijos, pasiekia Italijos krantus – paprastai mažą Lampedūzos salą. Graikija ir Malta – taip pat populiarus kelionės tikslas.

Tarptautinė ir jūrinė teisė sako, kad laivų kapitonams būtina pagelbėti bet kokį nelaimės signalą vandenyje pasiuntusiems žmonėms. Pagal jūrinę teisę jie negali ignoruoti jokio pagalbos signalo. Tačiau realybėje jie dažnai susiduria su problemomis „iškraudami“ niekam nereikalingą žmogiškąjį krovinį, kurį ką tik išgelbėjo jūroje. Atsiranda nesuderinamumas tarp tarptautinės ir nacionalinės teisės – ką gi iš tiesų daryti su jūroje plūduriavusiais ir į krantą pristatytais migrantais. Be to, laivų kapitonams dažnai iškyla dilema, nes jų pirminis tikslas yra vykdyti komercinius užsakymus ir kaip galima greičiau iš taško A nuvykti į tašką B. Pasitaiko atvejų, kai jiems už migrantų gelbėjimą tenka atsakyti teisme.

Itin rizikingą ir pavojingą kelionę paprastai renkasi žmonės iš pilietinių konfliktų, karų ir skurdo kamuojamų valstybių. Dauguma Europoje geresnio gyvenimo pasirengusių ieškoti migrantų yra jauni vyrai. Daugiausiai migrantų ir pabėgėlių į Europą atvyksta iš „Afrikos rago“ valstybių (Eritrėjos, Somalio, Etiopijos), Vakarų Afrikos šalių (Senegalo, Gambijos). Nuo 2013-ųjų į Europą masiškai pradėjo plūsti ir pabėgėliai iš kariaujančios Sirijos. UNHCR (Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra) duomenimis, pernai iš šios šalies atvyko 31 proc. visų Europos migrantų, pabėgėliai iš Eritrėjos sudarė 18 proc.

UNHCR skaičiuoja, kad kelionė iš Libijos į Italiją kainuoja nuo 200 iki 1 tūkst. JAV dolerių, o jei vykstama iš „Afrikos rago“, visos kelionės įkainis gali siekti iki 6 tūkst. dolerių. Kai kurioms vietinėms bendruomenėms, gyvenančioms prie svarbiausių migrantų kelių, jų klajonės jau tapo pagrindiniu uždarbio ir pragyvenimo šaltiniu.

Vien Italijos krantus šiemet jau pasiekė daugiau nei 26 tūkst. migrantų, o tokios kelionės Libijoje šiuo metu laukia dar nuo pusės iki milijono migrantų. Panašus jų skaičius buvo ir pirmaisiais 2014-ųjų mėnesiais, tačiau per pirmąją 2014 m. pusę žuvo 96 žmonės, o šiemet jau skaičiuojama daugiau 1,7 tūkst. žūčių. Baiminamasi, kad dėl šiltuoju metų laiku geresnių oro sąlygų migrantų srautai ir nelaimių skaičius netrukus dar labiau išaugs.

Nelaimingų atsitikimų gausėjimą nesunku paaiškinti. 2013-ųjų spalį, po to, kai šalia Lampedūzos salos apvirto migrantų laivas ir žuvo trys su puse šimto žmonių, Italija pradėjo karinę pakrančių apsaugos operaciją „Mare Nostrum“, per kurią Italijos laivai intensyviai patruliavo netoli Libijos krantų, tarptautiniuose vandenyse perimdavo migrantų laivelius ir padėdavo jiems pasiekti išsvajotąją Europą. Skaičiuojama, kad per operacijos vykdymo metus iki 2014-ųjų spalio iš viso taip buvo paimta ir į krantą nugabenta 140 tūkst. žmonių.

Operaciją finansiškai rėmė Europos Komisija, bet netrukus paaiškėjo, kad jos kaina – 9 mln. eurų per mėnesį – yra nepakeliama ne geriausius finansinius laikus išgyvenančiai Italijai. Be to, ji buvo kritikuojama už tai, kad skatina į žemyną atvykti dar daugiau migrantų. Operaciją „Mare Nostrum“ pakeitė Europos Sąjungos sienų agentūros „Frontex“ vykdoma operacija „Triton“, kuriai skirta tris kartus mažiau lėšų. „Triton“ operacijos pajėgos – du stebėjimo lėktuvai, du sraigtasparniai, trys laivai ir septynios gelbėjimo komandos patruliuoja ir stebi ne tarptautinius vandenis, bet tik 30 jūrmylių (56 km) pločio Italijos pakrantės ruožą. Daugelis į jūros dugną nugarmėjusių laivelių šios ribos taip ir nepasiekia.

Nutraukdama „Mare Nostrum“, Italija pabrėžė negalinti viena prisiimti atsakomybės dėl šios visą Europą liečiančios problemos. „Visada sakėme, kad nutrauksime „Mare Nostrum“ programą, kai tik Europa prisidės prie šios problemos sprendimo ir įneš savo indėlį. Dabar jaučiama, kad Europa savo dalį pridėjo“, – sakė Italijos vidaus reikalų ministras Angelino Alfano.

„Frontex“ atstovai greičiausiai suvokė, kad naujosios programos galimybės užkirsti kelią tragedijoms yra gerokai menkesnės. Tačiau tuomet argumentuota, kad „Mare Nostrum“ nutraukimas pavers kelionę per Viduržemio jūrą kur kas pavojingesne ir atbaidys migrantus nuo šios rizikos. Tačiau akivaizdu, kad taip neatsitiko, – politikos pokytis tiesiog reikšmingai padidino mirčių skaičių.

Po pastarosios tragedijos ES lyderiai sutarė trigubai padidinti finansavimą Bendrijos paieškų ir gelbėjimo misijai Viduržemio jūroje. Pasak Europos Vadovų Tarybos pirmininko Donaldo Tusko, tai sustiprins „Triton“ operatyvinius pajėgumus. Tačiau misijos mandatas nepasikeis – operacijos ir toliau bus vykdomos tik prie Europos krantų.

Prieš pabėgėlių krizei skirtą viršūnių susitikimą D.Tuskas paragino visų šalių lyderius prisidėti prie problemos sprendimo. „ES valstybės, be kita ko, turi būti pasirengusios dėl bendros gerovės paaukoti kai kuriuos nacionalinius interesus“, – sakė jis. Į šį prašymą atsiliepė ir Lietuva, į Viduržemio jūrą porai mėnesių siųsianti paieškos ir gelbėjimo sraigtasparnį su įgula.

ES lyderiai susitikime taip pat tarėsi dėl sprendimo imtis karinių priemonių žmonių kontrabandininkų atžvilgiu. Po susitikimo ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini buvo įpareigota pasiūlyti veiksmų, siekiant sunaikinti kontrabandininkų laivus, dar prieš jiems išplaukiant į atvirą jūrą. O Prancūzija atskirai pareiškė, kad sieks JT rezoliucijos, kuri leistų tokius laivus naikinti.

Europos lyderiai sutarė tik dėl priemonių, kaip kovoti su reiškinio pasekmėmis, bet ne priežastimis. Tačiau nesutarta dėl konkrečių veiksmų sprendžiant klausimą, ką daryti su migrantais, pasiekusiais Europos krantus.

Europos Sąjungos Dublino reglamentas sako, kad pirmoji Europos valstybė, kurią pasiekia migrantas, privalo prisiimti atsakomybę už jį. Natūralu, kad dėl to labiausiai kenčia ne pačius geriausius laikus ir taip išgyvenančios Pietų Europos valstybės, paprastai tampančios pirmąją migrantų kelionės stotele.

Bendra migracijos politika ES praktiškai neegzistuoja ir Briuselis turi itin mažai galimybių daryti jai įtaką – tai yra 28 skirtingos nacionalinės teisės sistemos, sukurtos remiantis konkrečios šalies tradicijomis, istorine ir kasdienine patirtimi. Pavyzdžiui, dideli atvykėlių į Didžiąją Britaniją ir Prancūziją srautai daugiausia yra kolonijinės šių valstybių praeities rezultatas. O Vokietijoje migracijos politika susiformavo dar „ekonominio stebuklo“ metu praėjusio tūkstantmečio septintajame dešimtmetyje, kai į šalį beveik nevaržomai plūdo darbo ir geresnio gyvenimo ieškantys darbininkai, daugiausia iš Turkijos.

Pokomunistinės Rytų ir Vidurio Europos valstybių visuomenės nėra įpratusios prie didelių migrantų srautų, be to, ir pačios dažnai yra darbo jėgos donorės Vakarų Europai. Didžioji Britanija ar Prancūzija dar palyginti neseniai buvo imperijos su gausybe užjūrio teritorijų, o Baltijos šalys dažnai linkusios save traktuoti kaip pokolonijines valstybes, kurioms pavyko išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos imperinio jungo. Latvijoje ir Estijoje esama demografinė padėtis taip pat suvokiama kaip okupacijos palikimas, o tai lemia ir susiformavusią įstatymų bazę.

Todėl, pavyzdžiui, pilietybės politika Latvijoje – viena griežčiausių pasaulyje. Iki šiol čia daugiau nei 12 proc. šalies gyventojų, daugiausia sovietmečiu atvykę rusakalbiai, turi vadinamąjį nepiliečio statusą, kuris sunkiai suvokiamas ir dažnai kritikuojamas Vakarų Europoje. Vargu ar galima tikėtis, kad tokios skirtingos valstybės staiga sutars dėl migracijos, pilietybės ar prieglobsčio politikos. Ar juo labiau – esant tokiai situacijai sutiks įsileisti ir priimti tolimus atvykėlius iš trečiojo pasaulio šalių.

Be to, būtina pabrėžti, kad iš Afrikos ar Azijos šalių atvykę migrantai netrokšta apsigyventi pokomunistinėse valstybėse. Pavyzdžiui, Vokietijoje vien šiemet prieglobsčio prašys per 300 tūkst. žmonių, pernai jų buvo per 200 tūkst. O štai Estijoje pernai sulaukta 155 prašymų,  Latvijoje – 375, Lietuvoje – 440. Daugiausiai – iš Rytų Europos valstybių: Gruzijos, Ukrainos. Visose ES valstybėse pernai prieglobsčio prašytojų iš viso buvo 627 tūkst. Jei skaičiuosime proporcingai gyventojų skaičiui, dažniausiai prieglobsčio prašoma Švedijoje – 8,4 žmogaus tūkstančiui gyventojų.

Itin skiriasi ir ES valstybių narių prieglobsčio suteikimo politika. Vienos šalys tai daro gana lengva ranka, kitos – kaip įmanydamos riboja bet kokias tokio pobūdžio galimybes. Pavyzdžiui, pernai Švedijoje iš beveik 40 tūkst. priimtų sprendimų neigiami tebuvo vos maždaug kas ketvirtas. O po kelionės per Balkanų valstybes pabėgėlių iš Sirijos dažnai pasiekiama Vengrija iš penkių su puse tūkstančio prašymų patenkino vos maždaug kas dešimtą.

Didelė problema ir tai, kad nors daugelis prieglobsčio prašymų Europoje ir yra atmetama, tik mažiau nei 40 proc. migrantų iš Europos deportuojama atgal į valstybes, iš kurių jie atvyko.

Pasiekę Europą, migrantai ir pabėgėliai paprastai patenka į perpildytas pabėgėlių stovyklas ar sulaikymo centrus. Kitur jie tiesiog atsiduria gatvėje ir verčiasi kaip išmano. Pavyzdžiui, atvykėliams atplaukus į Lampedūzos salą paprastai pradedamas teisinis procesas, siekiant išsiaiškinti, ar jie yra nelegalūs migrantai. Jei nusprendžiama taip, jų laukia apie 5 tūkst. eurų bauda. O jeigu pavyksta įrodyti, kad jie atvyko dėl karo ar politinio persekiojimo, jiems suteikiami laikini dokumentai, su kuriais jie paprastai mėgina keliauti toliau – į Vokietiją, Šveicariją ar Skandinavijos valstybes.

Dar sudėtingesnė padėtis Graikijoje. Čia migrantai ir pabėgėliai patenka į perpildytas ir vargingas stovyklas, kurias nuolat kritikuoja žmogaus teisių gynėjai, o Europos žmogaus teisių teismas yra priėmęs sprendimą, kad Graikijos prieglobsčio politika – neadekvati ir žeminanti. Dėl šio sprendimo daugelis ES valstybių nustojo deportuoti pabėgėlius atgal į Graikiją, nors tokią galimybę suteikia Dublino reglamentas. Situacija dar pablogėjo prasidėjus karui Sirijoje. Kairiųjų partijos „Syriza“ vadovaujama vyriausybė neseniai nusprendė problemą išspręsti paprastai ir aiškiai – tiesiog paleisti 3,5 tūkst. Atėnų pabėgėlių stovyklos gyventojų tiesiai į gatvę. Teigiama, kad tai dar vienas būdas skolų kamuojamai šaliai spausti Briuselį.

Ar artimiausiu metu situacija gali keistis? Akivaizdu, kad migrantų noras pasiekti demokratišką ir turtingą Europą tikrai nemažės. Kaip „Veidui“ yra sakęs Vytauto Didžiojo universiteto Regionistikos katedros vedėjas prof. Egdūnas Račius, per artimiausius 5–10 metų Vidurio Rytų gyventojų poreikis judėti į Europą neabejotinai dar labiau padidės pirmiausia dėl demografinio spaudimo, nes teritorijoje, kurioje yra labai mažai išteklių, o ypač gėlo vandens, sparčiai daugėja gyventojų. Tai lems, kad regione neišvengiamai aštrės atskirų valstybių nesutarimai dėl išteklių. Be to, emigracijos mastams įtakos turi ir nepavykęs regiono demokratizacijos procesas, todėl tikėtinos ir naujos reakcijos prieš išlikusias diktatūras, pilietiniai maištai. Kaip rodo Sirijos ar Libijos pavyzdys, tai paprastai pastebimai didina migracijos srautus. Tokia padėtis, profesorius nuomone, sukels ne tik socialinių, bet ir politinių iššūkių, nes jau dabar kai kuriose valstybėse stiprėja radikalios dešiniosios partijos.

Ką Europa gali padaryti, kad šis, atrodo, neišvengiamas procesas bent jau nebūtų toks pražūtingas? Jau dabar nuogąstaujama, kad sprendimas kovoti su nelegalių migrantų plukdymu užsiimančiais kontrabandininkais ir naikinti jų laivus gali sukelti dar daugiau nestabilumo ir neramumų Libijoje, be to, paskatinti naudoti dar mažesnius ir kelionėms jūra absoliučiai netinkamus laivus.

Italijos ministras pirmininkas Matteo Renzi siūlo Šiaurės Afrikos šalyse, bendradarbiaujant su Jungtinėmis Tautomis, sukurti prieglobsčio prašymo centrus, kad migrantams nereikėtų leistis į labai rizikingą kelionę per jūrą, o patekus į Europą apsigyventi perpildytuose pabėgėlių centruose ir laukti deportacijos atgal. Taip pat siūloma sukurti bendrą galimybės atvykti į Europą sistemą, kuri būti panaši į JAV žaliąją kortą.

Tačiau labiau už viską pasitarnautų taikos ir stabilumo užtikrinimas Libijoje, kuri dar visai neseniai buvo viena labiausiai pasiturinčių Afrikos valstybių, Sirijoje bei kitose problemiškiausiose valstybėse, iš kurių į Europą pastaraisiais metais masiškai plūsta pabėgėliai. Deja, tai kol kas atrodo kaip labiau utopinė nei reali galimybė.

Lietuvos indėlis sprendžiant šią visos Europos problemą labai kuklus. Ar galėtų ir ar turėtų jis būti didesnis? Kai Paryžiuje, rasių ir tautų katile, pasijunti lyg ir nebe Europoje, suvoki, kad tai šios šalies ilgametės kolonijinės politikos palikimas. Patys vokiečiai pripažįsta, kad turkiškėjanti Vokietija – tai kaina, kurią vokiečiai moka už norą jų valstybei turtėti pasinaudojant pigia darbo jėga iš Turkijos, naiviai tikintis, kad kai vokiečiams jos nebereikės, ji grįš atgal, iš kur atvažiavusi, o ne vis gausės. Lietuva tokių „skolų“ neturi, tad gal ir mažiau turėtų jaustis atsakinga už į ES plūstančius pabėgėlius iš kitų šalių.

Antra vertus –  aksioma: multikultūriškumas ir atvirumas valstybėms ne tik kelia rūpesčių, bet ir smarkiai prisideda prie jų BVP kūrimo. O Lietuva – labai uždara valstybė, kuri net kentėdama dėl demografinių problemų ir puikiai žinodama, kad kiekvienais metais jos vis labiau temps šalį žemyn, vis tiek bando kiek įmanoma priešintis kitataučių, o ypač kitarasių kurdinimuisi Lietuvoje. Juo labiau pabėgėlių, nes dažniausiai tai skurdūs ir nedidelio išsilavinimo asmenys, bėgantys nuo karų ir persekiojimo savo šalyje.

Na, teisybės dėlei ir į Europą plūstantiems pabėgėliams Lietuva nėra svajonių šalis. Daugeliui jų tai tik tranzito stotelė pakeliui į kur kas sotesnę Vokietiją ar atviromis rankomis pabėgėlius priimančią Švediją.

Mūsų valstybė pagal pabėgėlių patenkintų prašymų skaičių proporciškai gyventojų kiekiui – viena kukliausių bėdos ištiktų žmonių recipientų visoje ES. Nuo 1997 m., kai Lietuva, ratifikavusi Ženevos konvenciją, įsipareigojo teikti prieglobstį užsieniečiams, kurie paliko savo kilmės šalį dėl karo, persekiojimo ar šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų, pabėgėlio statusą ji tesuteikė vos 202 asmenims, o  papildomą apsaugą (ji metams suteikiama asmeniui, kuris neatitinka pabėgėlio apibrėžimo, tačiau negali grįžti į tėvynę dėl pagrįstos grėsmės) – 3,8 tūkst. žmonių. O per šį laikotarpį prieglobsčio mūsų šalyje prašėsi per 7,5 tūkstančio, maždaug penki šeši šimtai kasmet. Daugiausiai, bet vis tiek labai mažam skaičiui ieškančiųjų prieglobsčio Lietuvoje suteiktas pabėgėlio statusas pernai – 24-iems (paprastai būdavo po keliolika asmenų). Vieniems metams priimama maždaug 110–120 žmonių, pernai rekordiškai daug – 153. Bet nors prieglobsčio prašytojų pastaruosius kelerius metus daugėja, antplūdžiu to tikrai nepavadinsi.

Lietuvos teisinė bazė garantuoja apgyvendinimą visiems prieglobsčio prašytojams – tiek atvykusiems teisėtai, tiek neteisėtai. Jiems teikiamos materialinės, socialinės, medicininės ir kitos paslaugos, mokama finansinė pašalpa. Tarptautinės institucijos, žinia, prisideda prie pabėgėlių išlaikymo. Lietuvoje prieglobsčio prašytojus priima du centrai. Užsieniečių registracijos centras Pabradėje, kur atvykėliai gyvena jų prašymo nagrinėjimo metu, vidutiniškai porą mėnesių, per metus laikinais namais pabūna maždaug penkiems šešiems šimtams asmenų. O Pabėgėlių priėmimo centre Rukloje įkurdinami prieglobstį jau gavę asmenys ir nepilnamečiai prieglobsčio prašytojai, Lietuvoje atsidūrę nelydimi šeimos narių.

Kitose šalyse, pavyzdžiui, Švedijoje, pabėgėliai įkurdinami jaukiuose bendrabučiuose, o pas mus jų lietuviškoji biografija prasideda Užsieniečių registracijos centro sulaikymo patalpose. Žmogaus teisių gynėjai ne kartą kritikavo, kad nors šio centro sulaikymo patalpos nėra įvardijamos kaip kalėjimas, sulaikymo sąlygos ir sulaikomo asmens laisvės ribojimas prilygsta žmogaus laisvės ribojimui sulaikant jį kalėjime.

Beje, Užsieniečių registracijos centras – Valstybės sienos apsaugos tarnybai pavaldi įstaiga, nors tokios įstaigos kitose ES šalyse priklauso socialinės apsaugos institucijoms. Tai tik rodo mūsų požiūrį: kitur šie žmonės laikomi nukentėjusiais nuo karų ar persekiojimo, kuriems reikia socialinės paramos, o Lietuvoje – visų pirma valstybės sienos pažeidėjais.

Pasak Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisės programų vadovės Jūratės Guzevičiūtės, Vakarų valstybėms sunkiai suprantama Lietuvos pozicija sulaikyti prieglobsčio prašytojus: „Mes į juos žiūrime kaip į grėsmę tiek mūsų nacionaliniam saugumui, tiek mūsų vertybėms, kultūriniam savitumui, tradicijoms, valstybės identitetui. Kartais atrodo, kad net egzistuoja valstybės institucijų praktika lyg ir nubausti tuos žmones, nes jie neturi tikslo pasilikti Lietuvoje: imama kaltinti, kad jie nėra tikri prieglobsčio prašytojai, tiesiog nori pasinaudoti Lietuva kaip tranzito valstybe, tad imama tiems žmonėms taikyti sulaikymo sankcijas. Pabėgėliai iš tiesų dažniausiai nori pasiekti Vokietiją, Austriją, kitas Vakarų ar Skandinavijos šalis, kurios atvykėliams draugiškesnės. Atvykę į Lietuvą jie labai greitai pastebi, kad nesame ta šalis, kuri pasitinka juos draugiškai, atvirai, kuri siekia juos integruoti ir padaryti savo visuomenės dalimi. Jie nenori čia pasilikti.“

Ne ką svetingiau sutinkame net tuos, kuriems leidžiama Lietuvoje pasilikti. Netinkama vieta pabėgėlių integracijai J.Guzevičiūtė vadina ir Pabėgėlių priėmimo punktą Rukloje. Tai maža, nutolusi nuo miestų vietovė, kurioje nėra jokio sąlyčio su aktyvesniu gyvenimu, tad pabėgėliai jaučiasi izoliuoti. Maža to, įstaiga įkurdinta šalia karinės bazės, kuri daugeliui pabėgėlių gali priminti neigiamą jų patirtį savo kilmės šalyje.

Beje, keista, bet daugiausiai prieglobsčio prašytojų į Lietuvą atvyksta iš Gruzijos, lyg tai būtų pati baisiausia vieta Žemėje. Gruzijos piliečiai sudaro beveik trečdalį prieglobsčio prašytojų, pernai sudarė ketvirtadalį, bet vis tiek daugiausiai, palyginti su kitomis šalimis. Pagal etnines grupes beveik ketvirtadalis prieglobsčio Lietuvoje prašytojų – gruzinai, apie 12 proc. – čečėnų, apie 8 proc. – afganų, dabar daugėja besiprašančių į Lietuvą ukrainiečių, sirų.

Tiesa, gruzinams Lietuvoje prieglobstis retai suteikiamas. Laikantis ES nusistatytų taisyklių ir Lietuvos prisiimtų įsipareigojimų, į šalį atvykus prieglobsčio ieškančiam žmogui jo prašymas turi būti svarstomas, bet jei tam nėra pagrindo, žmogus grąžinamas atgal į savo šalį.

Vienos ES šalys uždaresnės, kitų prieglobsčio politika daug atviresnė. Bet, kaip pabrėžia J.Guzevičiūtė, jei teigiame, kad esame demokratinė šalis, gerbianti žmogaus teises, mums svarbu, jog mūsų valstybė visų žmonių, ne tik mūsų piliečių, atžvilgiu vadovautųsi teisės aktais ir laikytųsi numatytų procedūrų. Priešingu atveju atsiranda galimybių pareigūnams piktnaudžiauti priimant sprendimus. Žmogaus teisių stebėjimo institutas savo ataskaitose pabrėžia, kad prieglobsčio prašytojams Lietuvoje nėra tinkamai užtikrinamos tokios teisės, kaip teisė turėti gynėją, naudotis nemokamomis vertėjo paslaugomis, nemokamai gauti būtinąją medicinos pagalbą ar socialines paslaugas, pasitaiko pabėgėlių menkinimo atvejų, Užsieniečių registracijos centras yra atsisakęs iš sulaikytų asmenų priimti prieglobsčio prašymus ir pradėti įstatyme numatytas procedūras.

Pabėgėlius priimančių Lietuvos įstaigų uždarumas net tampa valstybės politika. Prieš porą metų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos viršininkas Gintaras Bagužis buvo pareiškęs: „Apskritai reikia apsispręsti, kokių valstybių asmenys yra tinkami Lietuvai, ar mes esame visiems atviri.“

J.Guzevičiūtė sako norinti tikėti, kad toks komentaras buvo didelis nesusipratimas: jei esame demokratinė valstybė su savo prisiimtais tarptautiniais įsipareigojimais, negalime diskriminuoti žmonių ir vieniems suteikti prieglobstį, kitiems ne pagal tai, kokią religiją jie išpažįsta ar kokios rasės ir kilmės šalies jie yra. Toks žmonių profiliavimas – labai šiurkštus žmogaus teisių pažeidimas. Ekspertė apgailestauja, kad, palyginti su Vakarų, Skandinavijos šalimi,s pas mus apskritai nėra požiūrio, kad sprendimus reikia priimti per pagarbos prieglobsčio prašytojui prizmę, – pas mus žiūrima tik per valstybės saugumo, valstybės sienos apsaugos prizmę.

Beje, Vyriausybė yra patvirtinusi Ekstremalių situacijų valdymo planą, kuriame masinis užsieniečių antplūdis įvardytas kaip viena iš grėsmių. Įvykis fiksuojamas, jeigu atvyksta bent penkiolikos žmonių grupė.

Taip, pabėgėliai  kelia daug socialinių, ekonominių, kultūrinių bei politinių problemų. Todėl tarptautinė bendruomenė stengiasi reguliuoti jų srautus: šalinti nevaldomo kraustymosi priežastis, grąžinti pabėgėlius į jų gyvenamas šalis, išskyrus tuos atvejus, kai ten gresia susidorojimas. Taip, didžiausia galima pasaulio bendruomenės pagalba – ne priimti plūstančius pabėgėlių srautus, bet padėti  nepriteklių ir konfliktų krečiamoms šalims spręsti šias problemas šalies viduje.

Štai Lietuvoje daugėja prieglobsčio prašytojų iš Ukrainos. Nuo pernai tokių buvo arti šimto, maždaug keturioms dešimtims vienus metus leista gyventi Lietuvoje. Bet ir jaučiant didelę simpatiją bei palaikymą Ukrainai – ar išeitis priiminėti Lietuvai pabėgėlius kad ir iš okupuoto Krymo ar Rytų Ukrainos, žinant, kaip šiai valstybei reikia laisvės siekiančių žmonių, nes niekas kitas, tik jie patys, gali ten sukurti demokratinę valstybę?

Antra vertus, verta turėti omeny ir tą faktą, kad Lietuvoje gyventojų senka, o dauguma prieglobsčio mūsų šalyje prašytojų – darbingiausio amžiaus žmonės: apie 80 proc. jų yra vyrai, iš kurių beveik 70 proc. – 18–34 metų. Tad ar kelių šimtų pabėgėlių, žinoma, perėjusių nustatytas procedūras, priėmimas Lietuvoje tikrai keltų pavojų mūsų nacionaliniam saugumui ir identitetui? Gal tai galėtų būti papildoma darbo jėga jos imančioje stokoti mūsų valstybėje?

Štai   Švedija – viena atviriausių šalių pabėgėliams iš viso pasaulio, bet neprarado identiteto, o tik tapo turtingesnė. Švedai per metus sulaukia apie 70 tūkst. pabėgėlių prieglobsčio prašymų, Lietuva – apie 500. Švedija – pirmoji ES valstybė, nutarusi suteikti galimybę Sirijos piliečiams, paprašiusiems prieglobsčio šioje šalyje, gauti nuolatinį leidimą joje gyventi. Tokį sprendimą Švedijos valdžia priėmė įvertinusi situaciją Sirijoje ir konfliktą, kuris ne tik nėra sprendžiamas, bet toliau gilėja. Šis ilgalaikis humanitarinis sprendimas – vienas pažangiausių prieglobsčio teisės taikymo pavyzdžių, kai suteikdama prieglobstį saugi valstybė sudaro realias sąlygas pabėgėliams pradėti kurti gyvenimą iš naujo. Tai tikrai efektyvesnė priemonė, nei eikvoti tarptautinių organizacijų milijonus pabėgėlių stovykloms, labiau primenančius uždarus getus, puikiai žinant, kad artimiausiu metu šie žmonės tikrai negalės grįžti į tėvynę.

O Lietuva prieš porą metų pagarsėjo atvirkštiniu nei švedai atveju: iš Sirijos bėgusi krikščionių šeima su trimis mažamečiais vaikais buvo išskirta: mama ir tėtis uždaryti, o vaikai išvežti į vaikų globos įstaigą, nes pabėgėliai neturėjo reikiamų dokumentų kirsti Lietuvos sieną, nors pagal tarptautines prieglobsčio teisės normas teisę siekti prieglobsčio saugioje šalyje turi kiekvienas žmogus, jei jo kilmės šalyje vyksta karas.

Bet Lietuva, deja, iškrinta iš demokratinių valstybių konteksto uždarumu ir tolerancijos stoka. Įvairių apklausų duomenimis, imigraciją palankiai vertina vos keliolika procentų Lietuvos gyventojų. Vokietijoje, Skandinavijos šalyse šis procentas siekia apie  40 proc., nors, teisybės dėlei, pastaruoju metu Europoje populiarėja prieš imigrantus nusiteikusios politinės jėgos.

Vis dėlto kartojant lietuvių mėgstamą posakį, kad norime gyventi kaip švedai, verta prisiminti, kad jie to pasiekė ir būdami atviresni nelaimės ištiktiems pasaulio gyventojams, kurie savo ruožtu prisideda prie Švedijos gerovės kūrimo.

Dovaidas Pabiržis, Aušra Lėka

Daugiausiai aukų nusinešusios migrantus ir pabėgėlius plukdžiusių laivų nelaimės Viduržemio jūroje

2003 m. birželį sudužo laivas, plaukiantis iš Tuniso į Europą. Rasta 50 žuvusiųjų kūnų, dar 160 dingo be žinios, 41 žmogus buvo išgelbėtas.

2003 m. spalį Sicilijos pakrantėje nuskendo bent 70 čia patekti bandžiusių imigrantų.

2008-ųjų gegužę kelionės į Italiją metu prie Sicilijos krantų žuvo 50 migrantų, iš kurių 47 mirė laive nuo išsekimo.

2011 m. gegužę nuskendo iš Libijos į Italiją plaukiantis laivas, kuris, kaip manoma, plukdė apie 600 migrantų. Dauguma jų paskelbti dingusiais.

2011 m. birželį 270 žmonių buvo paskelbti dingusiais, kai prie Tuniso krantų nuskendo laivas su 700 migrantų.

2012 m. liepą 54 žmonės žuvo, kai prakiuro motorinė guminė valtis, plukdanti migrantus iš Lampedūzos salos į Siciliją.

2012-ųjų gruodį bent 21 žmogus žuvo ir 6 paskelbti dingusiais, nuskendus laiveliui prie Graikijai priklausančios Lesbo salos.

2013 m. spalį 366 žmonės žuvo ir 155 išsigelbėjo, kai nuskendo migrantų laivas šalia Lampedūzos salos Italijoje. Ši tuomet pradėjo sėkmingą pakrančių apsaugos programą „Mare Nostrum“.

2014 m. sausis. 12 žmonių, iš jų 9 vaikai, nuskendo, kai prie Graikijos Farmakonio salos apvirto migrantus plukdanti valtis.

2014 m. vasarį bent 15 migrantų iš Afrikos žuvo, kai iš Maroko pakrantės bandė pasiekti Ispanijos anklavą Seutą. Policija į juos šaudė guminėmis kulkomis, bandydama priversti plaukti atgal į Maroką.

2014 m. rugsėjį apie 500 sirų, palestiniečių, egiptiečių ir sudaniečių nuskendo, kai jų valtis netoli Maltos buvo nustumta ir apversta kito prekiautojų žmonėmis laivo.

2014 m. rugsėjį laivas su Libijos vėliava pranešė apie 26 išgelbėtus žmones iš valties, gabenančios 250 migrantų. Kiti paskelbti dingusiais arba žuvusiais.

2015-ųjų vasarį 29 žmonės žuvo ir 300 paskelbti dingusiais po to, kai keturias migrantų valtis atviroje jūroje apsėmė vanduo.

2015 m. balandį netoli Libijos apvirto laivas, kuriame, kaip manoma, plaukė apie 550 žmonių. 144 išgelbėti, kiti paskelbti dingusiais.

2015-ųjų balandį išgyvenę vieno laivo, plaukusio iš Libijos į Italiją, keleiviai pasakojo apie 12 nuskendusių krikščionių, kuriuos už borto išmetė musulmonai, nes šie kilus pavojui atsisakė melstis Alachui.

2015 m. balandžio 19-ąją Viduržemio jūroje įvyko tragiškiausia nelaimė, iš viso nusinešusi apie 800 gyvybių. Iš Libijos plaukiantis perpildytas laivas apvirto ir nuskendo po susidūrimo su Portugalijos prekybiniu laivu. ES lyderiai po šios nelaimės nusprendė trigubai padidinti pakrančių apsaugos ir gelbėjimo operacijos „Triton“ finansavimą.

BFL

Reemigracija. Nauja džiuginanti tendencija: ne tik daugėja reemigrantų, bet ir vis daugiau jų pargrįžta steigti firmų, kuriose dirbo svetur, padalinių.

Į praėjusią savaitę Vilniuje duris atvėrusio didžiausio pasaulyje juvelyrikos, antikvarinių baldų ir kitų unikalių prabangos prekių portalo „1stdibs“ biurą kol kas dirbti eina vienas Gedas Monginas, bet šiemet planuojama priimti dar bent penkis šešis programuotojus, o kitais metais komanda išsiplės iki dvidešimties, paskui gal ir dar labiau. Nors niekas neturi iliuzijų, kad Lietuvoje esama daug unikalių prekių pardavėjų ir pirkėjų, „1stdibs“ į Lietuvą, galima sakyti, parsivežė darbštus ir sumanus 29 metų lietuvis. Kai ketverius metus pagrindiniame „1stdibs“ biure Niujorke dirbęs G.Monginas nutarė grįžti į Lietuvą, jo darbdaviai nenorėjo atsisveikinti su kvalifikuotu darbuotoju, tad nutarė jam patikėti steigti tėvynėje padalinį.

Tokių istorijų, kai lietuviai emigrantai, grįždami į tėvynę, kartu „parsiveža“ ir savo darbdavius, daugėja. Personalo paieškos bendrovės jau net įžvelgia tokią tendenciją. Kaip pasakoja „Alliance for Recruitment“ partneris Andrius Francas, vien jie šiuo metu Lietuvoje padeda ieškoti darbuotojų bent keturioms tokioms lietuvių emigrantų „parsivežtoms“ jų darbdavių bendrovėms. Kelios tokios jau įsitvirtinusios Lietuvoje.

Tendencija nuteikia optimistiškai: statistiniai duomenys rodo, kad daugėja grįžtančiųjų į Lietuvą, o jei jie grįžta su savo darbdavių investicijomis ir tarptautinių įmonių vardais, savo ruožtu pargrąžina namo ir daugiau emigrantų, nes taip sukuriamos ypač patrauklios darbo vietos – su geromis algomis ir galimybe dirbti tarptautinėse rinkose, panaudojant svetur įgytą patirtį.

Dažniausiai taip į Lietuvą ateina kad ir nedidelės, bet sparčiai besiplečiančios bendrovės.

Štai „1stdibs“ 2001 m. prasidėjo nuo kelių prekybos agentų Paryžiuje. Idėja buvo tarsi perkelti legendinį Paryžiaus sendaikčių turgų į virtualią erdvę ir pasiūlyti visam pasauliui, visų pirma senosios Europos sukauptomis vertybėmis papildyti Amerikos meno ir antikvaro gurmanų kolekcijas. O šiandien per „1stdibs“ jau daugiau kaip 2 tūkst. prekybos atstovų iš šešiolikos valstybių siūlo prabangius baldus, meno dirbinius, juvelyriką, laikrodžius, drabužius ir aksesuarus. Portalas turi per 1,2 mln. registruotų vartotojų, jis tapo meno galerijų, kolekcininkų, antikvarinių baldų ir juvelyrikos gerbėjų platforma – per mėnesį čia apsilanko per 3 mln. unikalių lankytojų. Plečiasi ir pardavėjų, ir pirkėjų rinka, šiuo metu ketina prisijungti keli pardavėjai iš Pietų Afrikos Respublikos, Australijos, didėja paklausa Azijos, Europos šalyse.

Beje, per ketverius metus darbo „1stdibs“ biure Niujorke G.Monginas prisimena vos vieną pardavėją iš Baltijos šalių, ir tai ne iš Lietuvos, kuris pardavinėjo baltiško stiliaus baldus.

Didėjant paslaugos paklausai gausėja ir „1stdibs“ komanda: per pastaruosius trejus metus darbuotojų pagausėjo nuo 30 iki 170. Be pagrindinio biuro Niujorke, „1stdibs“ turi padalinį Majamyje, darbuotojų Europoje, kurie bendrauja su pardavėjais, teikia konsultavimo ir kitas paslaugas.

G.Monginas pasakoja, kad „1stdibs“ pati tais brangiais daiktais neprekiauja, bet teikia paslaugą – padeda sujungti pirkėją su pardavėju. Tai gana siaura niša, nes juk paprastai tokiais daiktais prekiaujama nedidelėse parduotuvėlėse. Tad portalas pardavėją priartina prie potencialių pirkėjų visame pasaulyje. „1stdibs“ – tai internetinė sistema, prie kurios pardavėjai gali prisijungti, įkelti savo produktų informaciją.

„1stdibs“ teikia ir įvairias kitas paslaugas: gali nuvažiuoti nufotografuoti norimus parduoti daiktus, parašyti aprašymus, įvertinti, ar tai tikrai autentiški daiktai, sutvarkyti visas siuntimo paslaugas, nes tai nėra taip paprasta – juk tai nestandartiniai dalykai, kartais kainuojantys šimtus tūkstančių dolerių. Jei kas „1stdibs“ sistemoje bando pardavinėti klastotes, būna iš jos išmetami ir daugiau nepriimami – pardavėjų  atranka gana kruopšti, nėra taip, kad kiekvienas norintis gali užsiregistruoti ir siūlyti savo prekes.

Beje, „1stdibs“ sistemoje galima ir derėtis, net pats firmos pavadinimas kilęs nuo žodžio „dibs“ – aukcione vartojamo žodžio, reiškiančio statymą. „Darome viską, kad pardavėjui būtų kuo paprasčiau parduoti, o pirkėjui – nusipirkti vertingą daiktą“, –  pasakoja ketverius metus „1stdibs“ pagrindiniame biure Niujorke dirbęs lietuvis.

Už Atlanto G.Monginas atsidūrė po to, kai bebaigdamas interneto technologijų studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete Lietuvoje nesėkmingai ieškojosi darbo. Darbdaviai vis reikalavo darbo patirties, o iš kur jo jaunam žmogui turėti? Vaikinas turėjo žaliąją kortą, tad gavęs diplomą nusprendė išbandyti save JAV. „Lietuvoje „šviežių“, tik iš universiteto, nereikėjo, o Niujorke skaičiau skelbimus, ėjau į darbo pokalbius ir jau po mėnesio susiradau darbą – „1stdibs“ pradėjau dirbti jaunesniuoju programuotoju“, – pasakoja G.Monginas.

Darbas patiko, bet esą susiklostė taip, kad po ketverių metų su Niujorku tik darbas ir tesiejo. Susikrovė daug mažų asmeninių dalykų, kurie akino grįžti namo, į Lietuvą. „Savo vadovui pasakiau, kad norėčiau likti dirbti „1stdibs“, bet Lietuvoje. Pasiūliau, gal ten galima būtų suburti komandą. Programuotojai – pagrindinė grandis įmonėje, o jų Lietuvoje galima rasti aukštos kvalifikacijos“, – pasakoja G.Monginas.

„1stdibs“ tokia idėja patiko. Lietuvis pernai lapkritį grįžo į Lietuvą ir ėmėsi parengiamųjų darbų. Porai dienų į Lietuvą atskrido ir bendrovės vadovas. G.Monginas pasakoja, kad svečiui padarė įspūdį, jog čia jau yra nemažai tarptautinių kampanijų, net „Google“ ar amerikietiška „Uber“, „Adform“, „Wix“ ir kt., daugelis jų susijusios su IT, tad čia tinkamos sąlygos kurti padalinį ir burti komandą. Lūkesčiai dideli – norima aukštos kvalifikacijos ir puikiai angliškai kalbančių darbuotojų.

Beje, anksčiau zonduotos galimybės steigti biurą Azijoje, bet idėjos atsisakyta dėl per didelių kultūros ir darbo suvokimo skirtumų. Lietuva „1stdibs“ vadovui pasirodė tinkama.

O G.Monginas džiaugiasi ir grįžęs namo, ir išsaugojęs įdomų darbą. Jis sako Vilniuje besijaučiantis komfortiškai ir kol kas nepasigendantis 24 valandas nemiegančio Niujorko. „Žinoma, kažko pasiilgsti – juk per ketverius metus įgijau naujų draugų, pripratau prie naujų vietų. Bet Niujorko atstumai, kai bet kur važiuoti tenka vos ne valandą į priekį ir tiek pat atgal, didžiulis tempas vargino, tad dabar mėgaujuosi Vilniaus ramybe ir lengvu visko pasiekiamumu“, – sako G.Monginas.

Lietuviams – vis sudėtingesnės užduotys

Danijos skrydžių duomenų gavybos, tiekimo ir analizės kompanijos „Infare“ padalinys Lietuvoje veikia nuo 2011 m. Iš pradžių čia buvo vienas darbuotojas, paskui keturi, dabar 24, o jau šių metų pabaigoje gali būti 28. Šiuo metu Vilniuje dirba apie pusę visos „Infare“ komandos ir Lietuvos padalinį planuojama dar plėsti.

2001 m. prasidėjusi kaip dviejų draugų įsteigtas startuolis Danijoje, šiandien „Infare“ renka duomenis iš daugiau nei 800 interneto svetainių ir aptarnauja daugiau nei 125 skrydžių bendrovių. Jos duomenų bazę sudaro per 90 mlrd. įrašų, kasdien papildomų dar 160 mln. naujų. Naudodamosi didžiausia skrydžių kainų duomenų baze pasaulyje ir duomenų analizės įrankiu „Infare Knowledge“ oro linijos turi galimybę stebėti bei suprasti konkurentų kainodaros pokyčius ir imtis savalaikių veiksmų, o tai ypač svarbu itin dinamiškoje ir konkurencingoje keleivių gabenimo oru rinkoje.

Tarp „Infare“ klientų – tokios oro bendrovės, kaip SAS, „Lufthansa“, „Emirates“, „British Airways“ ir daugybė kitų. Bendrovės klientė – ir „Air Lituanica“.

Pastaruosius kelerius metus „Infare“ pelnas kasmet augo po 30 proc. Ateityje ji planuoja plėsti veiklos spektrą: renkant skrydžių kainų duomenis sukauptą patirtį ketinama pritaikyti analizuojant viešbučių teikiamus pasiūlymus, automobilių nuomos kainas ir kt.

31 metų Vytautas Baronas, vadovaujantis „Infare“ Lietuvos padaliniui, šioje bendrovėje įsidarbino studijuodamas Danijoje. Iš Lietuvos jis išvažiavo aštuoniolikos. Baigęs mokyklą buvo įstojęs į Vilniaus universitetą studijuoti finansų, bet norėjo pamatyti pasaulio, o Danijoje mokslas buvo nemokamas, studijos anglų kalba. Vaikinas pasirinko IT ir verslo administravimo programas.

Likti svetur planų neturėjo, bet studijuodamas pradėjo dirbti „Infare“, darbas patiko, buvo gaila jį palikti. Tad atėjus laikui grįžti namo lietuvis pasiteiravo, gal galėtų dirbti nuotoliniu būdu. Darbdaviai irgi nenorėjo paleisti gero darbuotojo, tad nutarė pabandyti Lietuvoje įsteigti biurą ir pasisamdyti dar keletą žmonių.

Pirmieji „Infare“ biuro Lietuvoje darbuotojai kūrė virtualius robotus, 24 val. per parą kasdien tikrinančius skrydžių kainas iš skirtingų šaltinių. Šiandien lietuviai atlieka daug daugiau funkcijų.

Beje, net keli „Infare“ darbuotojai – buvę emigrantai: vienas programuotojas grįžęs iš Anglijos, kitas – iš Airijos, vienas duomenų bazių specialistas – iš Australijos. Kai kurie jų grįžo tiesiai į „Infare“. V.Baronas mano, kad šiandien atsiradusi galimybė dirbti įdomų darbą tarptautinėje kompanijoje padeda emigrantams apsispręsti grįžti į Lietuvą.

O 31 metų Algirdas Vaitkevičius dar prieš keletą metų gyveno šalia Baltimorės, JAV. Iki išvykdamas jis studijavo Vilniaus universitete vadybą, dirbo reklamos versle, buvo sporto, ypač futbolo, aistruolis, dirbo Futbolo federacijoje, futbolo komandose. Bet prasidėjus krizei nori nenori teko palikti Lietuvą. A.Vaitkevičius nuvyko pas seserį, gyvenančią JAV, ten dirbo įvairius darbus, įstojo mokytis  į koledžą.

IT bendrovėj „VoiceHit“ atsidūrė atsitiktinai, savo sesers vyro Romano Khmaladzės dėka. Jis – IT sprendimų architektas, ir jį susirado patys „VoiceHIT“, tuomet, 2011 m., dar tik pradedančio veiklą Naujajame Orleane įsteigto startuolio, atstovai. Su sesers vyro rekomendacija „VoiceHit“ testuotoju pradėjo dirbti ir A.Vaitkevičius.

Netrukus bendrovės vadovas Peteris Ragusa R.Khamaladzei pasiūlė tapti įmonės bendrasavininkiu. Jie nutarė patikėti produktą kurti Lietuvos programuotojų komandai. A.Vaitkevičiui buvo patikėta suburti „VoiceHIT“ padalinį Kaune. Dabar pagrindinė „VoiceHit“ programuotojų komanda, penkiolika darbuotojų (netrukus prisidės dar du trys), dirba Lietuvoje, keletas žmonių – Baltarusijoje, o bendrovės vadovai ir vadybininkai – JAV.

Tiesa, kaip pasakoja „VoiceHit“ Lietuvos padalinio vadovas, jau ir Lietuvoje, ne tik JAV, vis sunkiau rasti gerų programuotojų, nes į Lietuvą atėjo daug šios srities užsienio įmonių. Nors per ketverius metus nė vienas „VoiceHit“ darbuotojas neišėjo kitur, tačiau naujų darbuotojų ieškoma ir Baltarusijoje. Beje, pora lietuvių darbuotojų į „VoiceHit“ grįžo tiesiai iš emigracijos Airijoje ir Anglijoje.

Lietuviai „VoiceHit“ kuria produktą, skirtą medicinos rinkai, „BetterDayHealth“. Tai nuo registratūros iki buhalterijos gydytojams darbą palengvinanti ir jų laiką taupanti programa su balso atpažinimu. JAV siekiama, kad gydytojas daugiau laiko skirtų kontaktui su pacientu, o mažiau – popierių pildymui. Programa bendraujančio mediko kalbą „verčia“ į kompiuterinį tekstą, o iš jo atrenka tam tikrus medicininius terminus, pagal dažniausiai pasikartojančius simptomus padeda nustatyti ligos diagnozę.

Visa sistema paremta tuo, kad medikui reikėtų kuo mažiau paspaudimų pildant dokumentus, todėl automatizuotai pažymima, kokios procedūros paskirtos, o ši informacija automatiškai siunčiama sveikatos draudimo bendrovėms, kurios turi jas apmokėti. Taip „BetterDayHealth“ programa kasdien sutaupo apie dvi, dvi su puse mediko darbo valandos.

Dviejose JAV klinikose metus gydytojai jau išbandė sistemą, o kaip tik dabar „VoiceHit“ ją diegia stambioje JAV ortopedijos klinikoje „Imperial Health“.

Beje, buvo idėjų tam tikrus modulius siūlyti taikyti ir Lietuvoje, tačiau tam čia dar neturima tokių finansinių išteklių, nes reikėtų mokėti ir už trečiųjų šalių programas, kurios integruotos į „BetterDayHealth“.

O programavimo paslaugų bendrovė „Devbridge Group“, nors 2008 m. įsteigta Čikagoje, – galima sakyti, lietuviškas produktas: jos steigėjai yra lietuviai emigrantai. Bendrovės prezidentas Aurimas Adomavičius pasakoja išvažiavęs iš Lietuvos prieš septyniolika metų, vos baigęs Jono Jablonskio gimnaziją Kaune, kitas bendrovės steigėjas jau buvo baigęs Lietuvoje universitetą, o trečiasis partneris net mokyklą baigė jau JAV.

Dabar bendrovė turi du filialus Lietuvoje – Kaune ir Vilniuje. „Devbridge Group“ prezidentas 34-erių A.Adomavičius pasakoja, kad prieš ketverius metus vienas bendrovės partnerių Marius Damijonaitis nutarė grįžti į Lietuvą. Tai ir buvo bendrovės padalinio Lietuvoje pradžia. Kadangi visi bendrovės steigėjai buvo kauniečiai, pirmasis filialas tėvynėje įsteigtas Kaune.

Beje, vienas iš čikagiečių bendrovės partnerių į Lietuvą kasmet važiuoja trims keturiems mėnesiams – čia ir dirba, ir su artimaisiais pabūna. Bendrovės prezidentas A.Adomavičius sakosi taip pat į Lietuvą atvykstantis net keliskart per metus.

„Netrukus supratome, kaip patrauklu auginti verslą ir Lietuvoje – panaudoti gabių ir išsilavinusių žmonių rinką, pritraukti naujų talentų ir tuos žmones pristatyti mūsų klientams JAV“, – pasakoja A.Adomavičius.

Per metus Kauno biuras darbuotojų skaičiumi pralenkė Čikagą, o pernai įsteigtas ir filialas Vilniuje. Dabar Čikagoje dirba apie 30 darbuotojų, Kaune – 80, Vilniuje – 20. Šešerius su puse metų bendrovė kasmet auga apie 80 proc., tad rengiamasi ir tolesnei plėtrai. Štai šiuos metus „Devbridge Group“ pradėjo su šimtu žmonių, o iki metų pabaigos jų turėtų būti jau 185 ir dauguma naujų – Lietuvoje.

Tarp „Devbridge Group“ klientų – tokie gerai žinomi tarptautiniai vardai, kaip „Microsoft“, dabar įmonė kuria programinę įrangą, skirtą „McDonald’s“, pavyzdžiui, neseniai įdiegė naują vidinės komunikacijos platformą. Jau beveik pusę metų didelė komanda – dešimt žmonių darbuojasi prie inovatyvaus programinio projekto Silicio slėnio bendrovei „Nexenta“. Internetinės bankininkystės srityje lietuvių įmonė dirba su „Canadian Imperial bank of commerce“ – antru pagal dydį Kanados banku.

A.Adomavičius džiaugiasi, kad Lietuvoje rado tikrai labai aukštos kvalifikacijos ir aukštos darbo kultūros žmonių, o tai vienas svarbiausių bendrovės sėkmės elementų. Panašaus kaip „Devbridge Group“ modelio organizacijų (kai inžinerinio produkto dalis kuriama Europoje, o projektų vadovavimo, pardavimo, rinkodaros padaliniai yra JAV) esama ir Indijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje. Bet, pasak A.Adomavičiaus, labai daug klientų giria būtent lietuvišką darbo kultūrą, nes žmonės čia nori dirbti, jie ir labai atsakingi, ir aukštos kvalifikacijos.

„Devbridge Group“ padaliniuose Lietuvoje iš emigracijos grįžęs ne tik vienas iš padalinio Kaune vadovų, bet ir dar keli darbuotojai, svetur dirbę didelėse tarptautinėse korporacijose. Tačiau dauguma dirbę Lietuvoje, nes, kaip pastebi A.Adomavičius, modernių technologijų rinkoje ir Lietuvoje galima rasti gerą darbą, tad daugelis ir nevažiuoja jo ieškoti svetur. Todėl „Devbridge Group“ darbuotojų ieško Lietuvoje.

Beje, jie ne tik bendradarbiauja su Kauno technologijos universitetu, bet ir Kaune įsteigę savo „Sourcery“ akademiją. Į šį pavasario semestrą, skirtą trečio kurso studentams, bandė patekti net 140 pretendentų, bet priimama vos 30–40 geriausių, o iš jų tik keli talentingiausi gauna darbo pasiūlymą.

„Devbridge Group“ darbuotojai rengia ir susitikimus su tėveliais (nes juk šie daro įtaką savo vaikų studijų krypties pasirinkimui), pasakoja, kokį didelį potencialą turi inžineriniai, moderniųjų technologijų mokslai, ypač Lietuvoje, nes esame Centrinėje Europoje, mūsų žmonėms įprastas vakarietiškas bendravimas, jie gerai moka anglų kalbą, tad šios srities specialistai turės vis didesnę paklausą.

„Sourcery“ akademija ir susitikimais su tėveliais siekiama dvigubos naudos: bendrovė atsirenka darbuotojus, be to, taip norima plėtoti tiksliuosius, informatikos  mokslus, prisidėti prie socialinės atsakomybės, kad žmonės suprastų, jog tai labai naudinga profesija.

Lietuvoje jau dešimt metų veikia ir ,,Euromonitor International“, nepriklausomos kompanijos, atliekančios strateginius vartojimo rinkų tyrimus, filialas. Prieš 43-ejus metus įsteigta ,,Euromonitor International“ – pasaulinio verslo pripažinimo sulaukęs analitikų tinklas, apimantis 80 šalių. Jo pagrindinė buveinė yra Londone, o atstovybes jis turi Čikagoje, Dubajuje, Keiptaune, Sidnėjuje, Singapūre, Tokijuje ir kituose pasaulinio verslo centruose. Taip pat ir Vilniuje.

Lietuvos padalinio vadovas Marius Dundulis prieš dešimtmetį dirbo ,,Euromonitor International“ Londono biure Rinkos tyrimų departamento vadovu. Ilgainiui jis subrandino mintį ir įtikino vadovus 2005 m. įsteigti šios kompanijos padalinį Rytų Europoje su centru Lietuvoje.

2013 m. „Euromonitor International“ Vilniuje taip pat įsteigė Analitikos, modeliavimo ir inovacijų centrą („Centre for Analytics, Modelling and Innovation“, CAMI), kuris įgyvendina mikro- bei makroekonomikos tyrimus ir kuria ekonometrinius modelius klientams visame pasaulyje.

Lietuvos biure, prasidėjusiame nuo aštuonių darbuotojų, šiandien jau dirba 170 ekspertų iš daugiau nei 20 skirtingų šalių – nuo Rusijos iki Portugalijos. Daug jų turi mokslų daktaro laipsnį, dėsto universitetuose. Dalis profesionalų, kaip ir ,,Euromonitor International“ Vilniaus padalinio vadovas M.Dundulis, – sugrįžę į Lietuvą emigrantai. Šiandien šios kompanijos dėka galimybę grįžti į gimtinę ir pradėti karjerą tarptautinėje įmonėje renkasi didelis būrys gyvenusių svetur aukščiausios klasės profesionalų lietuvių.

Beje, kaip yra pastebėjęs užsienio investicijų plėtros agentūros „Investuok Lietuvoje“ Investicijų plėtros departamento direktorius Justinas Pagirys, anksčiau užsienio įmonės Lietuvą dažnai rinkdavosi klientų aptarnavimo centrams steigti, tačiau dabar lietuvių specialistams vis dažniau patikima sudėtingų duomenų analizė, sistemų kūrimas. Tai, jog tokios įmonės į savo biurus Lietuvoje privilioja emigrantų, rodo, kad jos gali lietuviams pasiūlyti tarptautiniu mastu patrauklų darbą ir konkurencingą atlyginimą.

Darbštūs emigrantai „laiduoja“ investicijų sėkmę

Šiuo metu dar kelių įmonių filialus Lietuvoje steigia iš Airijos, Švedijos grįžę jose dirbantys lietuviai. Dar daugiau pavyzdžių, kai sužavėti lietuvių darbo užsienio bendrovėse jų savininkai ieško kitų tokių darbščių ir kūrybingų darbuotojų Lietuvoje. Taip į mūsų šalį atėjo Danijos „Adform“ interneto reklamos bendrovė, pernai pelniusi geriausio darbdavio Lietuvoje titulą tarptautiniame „Best Employers Study“, kurį Lietuvoje vykdo „OVC Consulting“ kompanija. San Fransiske vežimo automobiliais bendrovėje „Uber“ dirbusio lietuvio aukšta kvalifikacija paakino tokių pat kvalifikuotų darbuotojų ieškotis Lietuvoje ir čia įkurdinti „Uber“ padalinį. O Italijos IT bendrovę „Valuetech“ į Lietuvą atvedė susižavėjimas keletu studentų praktikantų iš Lietuvos.

Taigi nepriklausomybės pradžioje šviesaus atminimo senosios emigrantų kartos atstovas Juozas Kazickas, remdamasis savo autoritetu, į Lietuvą atvedė užsienio verslą, net tokius milžinus, kaip „Omnitel“, „Philip Morris“, „Coca-cola“, „Motorola“, o dabartinė išsilavinusių emigrantų karta savo darbdavius atveda į Lietuvą savo asmeniniu pavyzdžiu, tarsi būdama garantas, kad ir kiti lietuviai darbštūs, atsakingi, vakarietiški. O kai daugėja tokių darbo vietų, daugėja ir sugrįžtančių namo emigrantų.

„Investuok Lietuvoje“ specialistai atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje besikuriančioms užsienio bendrovėms labai svarbu rasti tinkamos kvalifikacijos vadovą, ir dažnai tam ieškoma tarptautinės patirties turinčių lietuvių, nes, viena vertus, jie išmano Lietuvos darbo kultūrą ir rinką, antra vertus, turi patirties ir dirbant su konkrečios užsienio šalies rinka.

Viešosios politikos ir vadybos instituto tyrimų vadovas, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas dr. Egidijus Barcevičius, tyrinėjantis aukštos kvalifikacijos specialistų reemigraciją, konstatuoja, kad reemigrantai gana lengvai susiranda darbą, dažnai dėl jo sutaria jau prieš grįždami, arba prieš grįždami žino, kur nori dirbti, ir tikslingai ieško būtent tokio darbo.

Tiesa, yra ir tokių reemigrantų, kurie gana daug dirbę ir pasiekę svetur nusprendžia, jog visų pasaulio pinigų neuždirbs, tad grįžę leidžia sau kelis mėnesius pailsėti, juolab žino, kad darbo vietą ras, nes yra aukštos kvalifikacijos specialistai.

Viešosios politikos ir vadybos instituto apklausos taip pat rodo, kad, palyginti su bendru verslumo lygiu, tarp grįžusiųjų iš emigracijos didesnis procentas patys kuriasi  sau darbo vietas – tokių apie 15 proc. E.Barcevičius aiškina, kad tai atitinka ir kitų tarptautinių tyrimų duomenis. Didesnis reemigrantų aktyvumas kuriantis sau darbo vietą aiškinamas ir tuo, kad grįžę jie negauna to pajamų lygio, kokį turėjo užsienyje, tad vienas iš būdų prie jo priartėti – steigti savo verslą.

Dar vienas paaiškinimas: nemažai pavyzdžių, kai reemigrantai tam tikras verslo idėjas ar verslo modelį bando perkelti į Lietuvą, o tai tampa pradiniu žingsniu steigti verslą Lietuvoje.

Vis dėlto, kaip sugrįžusieji nurodo apklausose, pagrindinė grįžimo priežastis – ne karjera ar verslo planai, o noras būti su šeima, artimaisiais, draugais. Tokia priežastis vyrauja nepriklausomai nuo reemigrantų kvalifikacijos ar išsilavinimo lygio, išskyrus jaunuolius, grįžtančius dalyvauti programoje „Kurk Lietuvai“, kuriems svarbiausia – Lietuvoje pritaikyti svetur įgytas žinias, įgūdžius, idėjas.

Bet vien artimųjų ir tėvynės ilgesio ne visiems užtenka apsispręsti sugrįžti: gerėjant ekonominei situacijai grįžtančiųjų daugėja, o apklausose, šalia ilgesio motyvų grįžti į Lietuvą, daugiau svarbos teikiama ir profesinėms motyvacijoms, nes pakilus ekonomikai atsiranda galimybė ir profesiniu požiūriu save realizuoti Lietuvoje. O kai susideda keli motyvai, atsiranda ir daugiau paskatų grįžti.

E.Barcevičius pastebi, kad daug grįžtančiųjų įsidarbina užsienio kapitalo įmonėse, kurios turi garsius vardus, siūlo globalų požiūrį, pasaulinę karjerą. Kuo tokių įmonių daugiau, tuo žmonėms, užsienyje sėkmingai siekusiems karjeros, atsiranda papildomas motyvas grįžti, nes ir čia jie gali dirbti globalioje įmonėje su globaliais produktais. Profesionalas, kuris dirba su naujausiomis technologijomis ir žiniomis, ir dar turi namų, draugų aplinką, – tokia perspektyva traukia reemigrantus. Vadinasi,   kuo daugiau tarptautinių įmonių bus Lietuvoje, tuo daugiau ir išsilavinusiems emigrantams bus motyvų sugrįžti.

Belieka pasidžiaugti, kad, naujausiais Statistikos departamento duomenimis, nors pernai iš Lietuvos emigravo 12,3 tūkst. žmonių daugiau nei imigravo, palyginti su 2013 m., emigrantų sumažėjo 5,7 proc., o imigrantų padaugėjo 3,7 proc. O didžioji dalis imigrantų, 19,5 tūkst. (80,4 proc.), buvo į Lietuvą sugrįžę Lietuvos piliečiai. Tai pats didžiausias sugrįžusiųjų skaičius per pastarąjį dešimtmetį.

Aušra Lėka

Netektys ir prieštaros. Amžinybėn padieniui palydėti du Lietuvos nepriklausomybės vedliai Algirdas Patackas ir Romualdas Ozolas, nors abu be baimės kovoję dėl to, ką šiandien turime, – laisvės, ir toje kovoje abu garsėję radikalumu, vis dėlto mąstymo ir politinio veikimo būdu buvo tarsi skirtingos planetos.

Lietuvos byla juos vis suvesdavo: iš pradžių Sąjūdyje, paskui abu tapo Nepriklausomybės Akto signatarais, porą kadencijų kartu dirbo Seime. Bet turbūt niekas negalėjo prognozuoti, kad gyvenimo saulėlydyje abu vėl susitiks odiozinės, gal net norėjusios pakenkti Lietuvai „violetinės revoliucijos“ barikadose.

Laikantis principo, kad apie mirusiuosius – tik gerai arba nieko, apie šią savaitę išlydėtuosius apskritai išeitų pasakoti tik poros dešimtmečių ir dar senesnę jų biografijos dalį. Vis dėlto, lenkiant galvą už jųdviejų nuopelnus Lietuvos laisvės bylai, nereikėtų palikti be atsako ir klausimų, kas vis dėlto juos pastūmėjo į politikos užribį, į demokratiškos europinės Lietuvos kritikų, gal tiksliau tiktų žodis – juodintųjų, gretas.

Romualdo Ozolo mirtis priminė tai, kas senai primiršta, o jaunosios kartos gal net nežinota. Ir kas šiandien atrodo keista ar net neįtikėtina. R.Ozolas pastaruosius keliolika metų labiausiai buvo girdimas kaip pagiežingas Lietuvos europėjimo kritikas, protestų prieš euro įvedimą ir kitus Lietuvos prioritetus iniciatorius, keistų politinių darinių, tesulaukdavusių tik vos daugiau šalininkų, nei turėjo narių, kūrėjas, galų gale keista buvo jį matyti tokioje politikuojančių personų kompanijoje, kurioje jo intelekto asmenybė, atrodytų, neturėtų ką veikti.

O prieš daugiau kaip ketvirtį amžiaus šis žmogus ir buvo tas tikrasis nepriklausomybės siekio ideologas, sudėliojęs Atgimimo programos stulpus. Nemaža dalis Sąjūdžio pirmeivių nė neabejojo, kad tai jis bus Sąjūdžio lyderis, o paskui gal ir valstybės galva. R.Ozolas anuomet buvo pats didžiausias to meto dėl nepriklausomybės kovojusios visuomenės dalies autoritetas. Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime 1988 m. spalio 23 d., renkant Sąjūdžio Seimo tarybą, iš maksimaliai įmanomų 220-ies balsų daugiausiai – 193 balsus gavo būtent jis.

Taip, daugelis gal net ne visuomet suprasdavo jo filosofinių kalbų gelmę, o kai kas net apskritai nepagaudavo, ką reiškia retų tarptautinių žodžių prisodrinta jo mintis. Bet niekam nekėlė abejonių, kad tai patikimas žmogus, kuris ir žino, kaip valstybei veikti, ir pats nebijo to įgyvendinti. Todėl natūralu buvo, kad R.Ozolas tapo pirmosios Vyriausybės vicepremjeru.

Tačiau jo politinė žvaigždė pradėjo leistis. Netrukus niekas nebeprisiminė, kad praktiškai atsitiktinai Sąjūdžio pirmininku tapęs ne R.Ozolas, o prie Sąjūdžio ištakų nestovėjęs Vytautas Landsbergis po pusmečio rotacijos būdu turėjo perleisti vadovo postą kitam – tuo metu mažai kas abejojo, jog R.Ozolui. Tačiau šis ketinimas taip ir liko neįgyvendintas. Praėjus dešimtmečiui po nepriklausomybės atkūrimo R.Ozolas jau net nebeišrenkamas į Seimą. Į jį taip ir negrįžta.

Netrukus, protestuodamas prieš savo sukurtos Centro sąjungos jungimąsi su liberalais, jis įsteigia kitą – Centro partiją, bet su ja, kaip ir su kitais politiniais dariniais, kuriuos steigiant dalyvavo, taip ir lieka partinės politikos nuošalėje. Prieš dabartinės kadencijos Seimo rinkimus 2012 m. jis reiškiasi jau kaip judėjimo „Už teisingumą“, kuris iš pradžių vienijo ir violetinį judėjimą, virtusį „Drąsos kelio“ partija, ir dar vieno politikos užribyje likusio nepriklausomybės pradžios veikėjo Dario Kuolio šalininkus. Dabar nei vienų, nei kitų politiniame žemėlapyje nematyti.

Net legendinis R.Ozolo „Atgimimas“, kurio kiekvieno numerio kažkada buvo laukiama kaip pranašo žodžio, nebeišsilaiko ir 1996 m. tenka jo leidybą perleisti kitiems asmenims, tačiau ir atgimimo, ir „Atgimimo“ dvasia dingo kartu su R.Ozolo  pasitraukimu.

Kas atsitiko autoritetingiausiam valstybės kūrimo pirmeiviui, kad jis tapo tik nepritapusiu nuožmiu jos kritiku?

Kaip teigia signataras Mečys Laurinkus, R.Ozolas visuomet palaikė labai greitą nepriklausomybės paskelbimą ir atkūrimą. Tarp Sąjūdžio žmonių būta daug dvejonių, diskusijų dėl konkretaus laiko, galimos paramos iš JAV, tarptautinės padėties, saugumo ir pan., tačiau R.Ozolas buvo tas, kuris labai kategoriškai reikalavo neužsižaisti diskusijomis ir pradėti rimtą darbą. „Politiniu požiūriu tai labai padėjo pasistūmėti į priekį“, – prisimena M.Laurinkus.

Pasak jo, labai didelė dalis Sąjūdžio programos ir pamatinių jo tikslų yra paties R.Ozolo parašyti tekstai ir jo suformuluotos įvairios idėjos, daugelį kurių vėliau perėmė ir kartais net iki šiol deklaruoja įvairios politinės partijos. Todėl intelektualinis R.Ozolo indėlis neišmatuojamas. Be to, jis visada buvo tas, kuris siekė diskusijos. Nors pats diskutuodavo labai kategoriškai, aštriai, ir atrodė, jog tuoj pat visos diskusijos ir pasibaigs, R.Ozolas siekė požiūrių įvairovės ir stengėsi, kad skirtingos idėjos būtų išsakytos.

„Galima vardyti daug dalykų, bet dar yra ir ypatinga atmosfera. Visas Sąjūdis gyveno tam tikra pirminio ėjimo, intelektualia, proveržio nuotaika, ir iš esmės tai, kad ji tokia egzistavo, yra R.Ozolo nuopelnas“, – sako M.Laurinkus.

Kaip pastebėjo kurį laiką bendroje Sąjūdžio centro frakcijoje dirbęs signataras Rimvydas Valatka, būdamas iš prigimties mąstytojas, R.Ozolas mažiausiai tiko „egzekucijų laiminimui“. Tapęs vicepremjeru jis nerado ir nelabai galėjo rasti sau vietos Vyriausybėje, kuri turėjo spręsti itin sunkius ūkinius ir ekonominius klausimus.

Pasak ilgamečio politiko bendražygio Kęstučio Glavecko, R.Ozolas, kaip filosofas, turėjo labai platų domėjimosi lauką ir toli gražu neapsiribojo viena sritimi. Dialektinis materializmas, Hegelio, Kanto filosofijos žinios suformavo jo išsilaisvinimo, judėjimo, revoliucijos supratimą, kuris labai padėjo tai paversti praktiniais darbais.

„Sąjūdžio įkūrimas yra praktinės filosofijos, pažinimo, laisvės suvokimo dalykas, kurio įgyvendinimui jis praktiškai visą savo gyvenimą ir paskyrė. Tais laikais ne visi jį suprasdavo, žmonės kartais manydavo, kad R.Ozolas yra toks truputį „nuplaukiantis“, bet iš tikrųjų jis buvo galva aukštesnis už kitus. Ypač tai buvo aišku tiems, kurie domėjosi filosofija, kultūra, savęs pažinimu. Tai yra pamatiniai visuomenės dalykai ir šia prasme jis iš tiesų nuo pradžios iki pabaigos buvo filosofas, turintis labai aiškų praktinį protą, kuris buvo nukreiptas į nepriklausomybės ir laisvės siekimą. Savo išmąstytais būdais jis bandė tai įgyvendinti“, – teigia K.Glaveckas.

Tačiau filosofija ir praktinė politika yra gana toli viena nuo kitos nutolusios sritys. Mąstytojai, ideologai ir filosofai būtini pereinamuoju, tautos susitelkimo ir vienybės laikotarpiu, tačiau jau netrukus po reikšmingų sisteminių pertvarkų ateina dažnai skaudžios, klampios ir sudėtingos politinės kasdienybės laikas.

Istorija jau ne kartą parodė, kad revoliucijas kuria ir vykdo revoliucionieriai, tačiau esminėms pertvarkoms pasibaigus valdžia labai greitai pakeičiama, ir ateina kiti žmonės. Sisteminiams pokyčiams įvykus reikalingos tampa visai kitokios žinios ir praktinis mąstymas, o iki tol antraeilės atrodžiusios kasdienės problemos iškyla į pirmą planą.

Pokomunistinėse valstybėse – Lenkijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje ir kitur galima matyti ir kitokį dėsningumą, kai, daugelio stebėtojų iš Vakarų nuostabai, į valdžią gana greitai grįžo buvę komunistai. Lietuvoje tai įvyko pirmiausia – po galutinio Sąjūdžio susiskaldymo pirminius rinkimus jau 1992-aisiais triuškinamai laimėjo LDDP.

„Pats principas visada toks, kad vienas dalykas yra dvasinis, moralinis pakilimas su masine tikėjimo, lūkesčių banga ir visai kas kita, kai pradeda formuotis nauja politika. Atmesti, filosofiškai ir mentališkai sukritikuoti morališkai seną politinę sistemą yra viena funkcija ir užduotis, o jau kurti naują, formuoti ar tiesiog dalyvauti jai formuojantis – visai kitas dalykas. Ir jis jau iš esmės atliekamas labai stiprios, bet ir labai brutalios politikos. R.Ozolui toks brutalumas buvo visai nebūdingas“, – teigia istorikas Česlovas Laurinavičius.

Pasak jo, tol, kol politika rėmėsi moraliniais principais, jis ir buvo pačioje jos viršūnėje. Tačiau labai greitai, kaip įprasta, prasidėjo interesų susidūrimas, intrigos, kova dėl valdžios, ir tokioje aplinkoje R.Ozolui buvo labai sunku, nes jis neturėjo tam būtinų savybių – mokėjimo gudrauti, intrigos, agresijos impulso.

„Ne moralė ir ne mintis, o jau kitos – plėšrūnų savybės išeina į pirmą vietą. Net priremtas prie sienos R.Ozolas išklausydavo ir galiausiai sutikdavo klydęs. O tikras politikas juk visada išsisuks, nukreips tavo mintį nežinia kur, ir liksi sutrikęs. Tokie psichologiniai dalykai ir išduoda tikrą žmogų. R.Ozolo stiprybė buvo tikras žmogiškumas, kuris, viena vertus, yra labai stiprus ir didingas, bet kita vertus – trapus ir labai pažeidžiamas“, – svarsto istorikas.

Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį R.Ozolas politikoje išliko aktyvus – vadovavo Lietuvos centro sąjungai, dvi kadencijas 1992–2000 m. laikotarpiu dirbo Seime. Sėkmingiausi partijai buvo 1996-ųjų rinkimai, po kurių ji dalyvavo valdančiosios koalicijos darbe.

K.Glavecko teigimu, nors Centro sąjungos, kaip ir ne vienos kitos šalies politinės partijos, veikla ir sėkmė buvo gana trumpalaikė, tačiau savo tikslus ji iš esmės įvykdė. Pagrindinis jų buvo sukurti tam tikrą atsvarą, kai 1992 m. rinkimus laimėjo LDDP, o dešiniųjų flangas buvo labai nepopuliarus ir visuomenės akyse kompromituotas, todėl žmonių palankumas akivaizdžiai krypo kairiųjų pusėn. Politiko žodžiais tariant, Centro sąjunga buvo skirta sumažinti, o ne padidinti šiam disbalansui tarp kairiųjų ir dešiniųjų pažiūrų, atrasti racionalesnei pozicijai, kurioje nebūtų nei kraštutinės kairės, nei, pavyzdžiui, laukinio kapitalizmo. Tą ši politinė jėga sėkmingai darė iki naujų, to metu populiarių politikų – Artūro Paulausko ir Rolando Pakso atėjimo 2000-aisiais.

Nors kurį laiką Centro sąjungai šiuose rinkimuose net buvo pranašaujama sėkmė, galiausiai ji, surinkusi mažiau nei 3 proc. balsų, liko už parlamento borto. 2003 m. partija susijungė su liberalais ir moderniaisiais krikščionimis demokratais, tačiau šiam žingsniui nepritaręs R.Ozolas iš jos pasitraukė, ir tai praktiškai buvo jo aktyvios politinės karjeros pabaiga.

„Po 2000-ųjų buvo akivaizdu, kad partija patyrė visišką fiasko. R.Ozolas tuomet atsistatydino, o daugumos nuomone, reikėjo jungtis su liberalais, ir tai įvyko. Romualdas visada ne tik buvo grynojo proto šalininkas, bet ir apskritai norėjo būti „grynuolis“. Kartu eiti jis nenorėjo, bet ne tiek dėl skirtingo kelio – tai buvo labiau politinio savęs plakimo ir nusivylimo rezultatas. Nuo partinės veiklos jis nusišalino, paskui dar buvo sukūręs kitą partiją, bet ji jau buvo vieno žmogaus partija, kokių Lietuvoje daug turėjome“, – prisimena K.Glaveckas.

M.Laurinkaus teigimu, centristinė idėja Lietuvoje nepritapo, nes žmonės taip ir nesuprato, ko iš tikrųjų siekiama. Pirminis centro judėjimas nebuvo ideologizuotas ar labai politiškas, o susiformavo siekiant nuosaikesnio veikimo ir greičiau panėšėjo į psichologinę nuotaika, nei į konkrečią ideologiją. O rinkėjams paaiškinimas, kad esi nuosaikesnis ir neužimi kraštutinių pozicijų, tuomet atrodė nepakankamas.

Todėl natūralu, kad Centro sąjungos vietą netruko užimti liberalios arba populistinės politinės partijos. Būtina paminėti, kad Centro sąjunga ir R.Ozolas į didžiąją politiką atvedė Prezidentą Valdą Adamkų. Pasak jo, R.Ozolas asmeniškai jį įtikino dalyvauti sėkmingai pasibaigusiuose 1997-ųjų prezidento rinkimuose, kuriuose jis minimalia persvara įveikė A.Paulauską.

Pasitraukęs iš aktyvios politikos R.Ozolas aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, daug ir produktyviai dirbo, rašė, nuolat publikavo straipsnius spaudoje. Iš pradžių naujuosius ir svarbiausiais tapusius šalies politinius prioritetus – narystę Europos Sąjungoje, NATO, liberalios rinkos ekonomikos kūrimą bei plėtrą ir kt. jis vertino atsargiai, o pastaraisiais metais buvo galima įžvelgti ir didesnį nusivylimą esama šalies raida, esminį prieštaravimą Lietuvos suformuluotiems prioritetams ir pagrindinėms kryptims.

Kaip sako K.Glaveckas, šis nusivylimas susidėjo iš daug dalykų: kai kurių politinių žingsnių, kurie, jo nuomone, galėjo būti kitokie, pasitraukimo iš politikos, to, kad šalis eina ne pačiu lygiausiu keliu, o išlipimui iš duobių sugaišta daug laiko ir išeikvoja daug pastangų.

„Jis buvo nesustabdomas, veržlus, su daugeliu jam nepatinkančių dalykų nesitaikstantis, galbūt dėl to ne visi jį ir mėgo, nes jis nesivadovavo principu, kad reikia sakyti tik tai, kas visiems patinka ir populiaru“, – svarsto K.Glaveckas.

„Daug kartų su juo kalbėjausi, sakydavau, Romualdai, gal reikia daugiau optimistinių dalykų įžiūrėti. Jis buvo grynos lietuvybės, grynos Lietuvos idėjos, sąmonės šalininkas. Narystėje ES jis įžvelgė didelių praradimų kultūrai, o ji plačiąja prasme jam buvo aukščiausias taškas. Taip traktuojant ir ekonominė rinkos teorija įgauna visai kitokią prasmę, nors alternatyvos jai jis nesiūlė. Ekonomiką jis suprato kaip socialinės gerovės ūkio modelį, grožybes, kurios buvo Švedijoje, Skandinavijoje. Jis manė, kad jas galima perkelt į Lietuvą, kurti gerovės Lietuvą dvasinių, idėjų pagrindu, o ne gamybos priemonėmis ar kapitalu, sudėtingu ir sunkiu mokymusi dirbti ir uždirbti. Šiuo požiūriu jis buvo originalus“, – pabrėžia K.Glaveckas.

Tai, kad gerosios R.Ozolo savybės valstybės kūrimo procese liko iki galo neišnaudotos, o dažniausiai visų pirma iškyla jo patirtos nesėkmės, pripažįsta ir istorikas Č.Laurinavičius. Tačiau, pasak jo, ir pasitraukęs iš politikos R.Ozolas aktyviai mąstė, dirbo ir davė didžiulį intelektualinį impulsą, kuris anksčiau ar vėliau bus panaudotas.

Istoriko teigimu, šiandien sunku politikoje įsivaizduoti tikrą filosofą, nes distancija tarp proto karalystės ir gudravimo bei intereso karalystės yra labai didelė. Tai amžina dilema, ir R.Ozolo drama čia nėra išskirtinė. Tiesa, Lietuvoje situacija šiek tiek kitokia: didelėse valstybėse gali būti grynas filosofas ir grynas politikas, o mes savo šalyje tokios privilegijos neturime. Kadangi mūsų apsisprendimas buvo totalinis, nori nenori visi tampame politikais. Kartu būtina ir gilesnė mūsų judėjimo ir pasirinktos krypties refleksija. R.Ozolas mėgino sieti šias dvi dimensijas ir jam tikrai ne visada pavykdavo.

„Filosofas mato daug toliau ir aukščiau. Jokiu būdu nenorėčiau supaprastinti jo vizijų, kurios mums kartais buvo abejotinos ar nepriimtinos, nes jose vis dėlto kai kurie momentai ir simptomai yra fiksuoti. Jis fiksavo kai kurias negatyvias pasekmes to, ko mes gyvendami kasdienybėje ne visada matome ar nenorime matyti. Reikia, kad kažkas matytų iš aukščiau ir perspėtų, sukeltų tam tikrų apmąstymų. Žinoma, buvo susikirtimų, ypač dėl ES R.Ozolas buvo pernelyg skeptiškas ar net dramatiškas. Šiuo atveju jis jau buvo tolimas tai realybei, kurioje mes šiandien esame, ir suderinti jos su savo morale ir vizija, mano supratimu, jis nesugebėjo. Bet aš neatmesčiau to grėsmės varpo skambinimo, kurį jis bandė sukelti: nenurimkime, neužmikime, matykime visas klausimo puses“, – apibendrina Č.Laurinavičius.

R.Ozolas ne kartą kartojo, kad 1990 m. kūrėme tautinę valstybę, o dabar dėl riebesnio kąsnio iš vienos sąjungos parsidavėme kitai sąjungai. „Žmonės nėra bepročiai, nors daugelis jų yra veršiai, kurie eina kur žolė vešlesnė, nepagalvodami, kad būtų galima jos pasiauginti ir čia“, – ironiškai „Veidui“ prieš porą metų sakė R.Ozolas.

Jis su skausmu kalbėjo, kad ir „Atgimimas“ seniai nebe tos linijos, kuri buvo anuomet, kad nuo Sąjūdžio nacionalinės valstybės idėjos jis nusvirduliavo į šoną, užėmęs integracinę poziciją. „Geriau būtų kokį naują leidinį sugalvoję, tai būtų teisingiau. Problemų, kurias anuomet nagrinėjome, ir to, kaip jas nagrinėjome, šiandieniame „Atgimime“ nėra – tik įsijungimo į naują sąjungą pagyrimai, o kitai nuomonei nėra atstovaujama, – „Veidui“ guodėsi R.Ozolas. – Perverčiau 1989 m. „Atgimimo“ komplektą – anuomet ir Sąjūdžio, ir oponentų pozicija, tiesa, ne jų pačių, bet kaip mes ją matėme savo akimis, buvo pristatyta. Dabar nuomonė viena ir ji remiasi ne argumentais, o tik tikėjimu, kaip anksčiau šviesiu komunizmo rytojumi. Tai nėra mąstymas, nėra informacija, nėra ir žurnalistika – tik verslas duodant maisto tam, kas sutinka mokėti.“

Tačiau kas – valstybė (neužsimerkiant, kad joje tikrai yra daug blogybių) ar vienas jos kūrėjų R.Ozolas nukrypo nuo tinkamiausio valstybei kelio? Ir kodėl R.Ozolui ėmė taip nepatikti viskas, kas tapo Lietuvos prioritetais?

Gal jo lūpomis kalbėjo nuoskauda, kad jis, nepriklausomybės pirmeivis, liko didžiosios politikos ir valdžios nuošalėje? Be valdžios postų, be garbingų pareigų, be bent kiek populiarios partijos. Beje, R.Ozolas – tik vienas iš daugelio į tokią situaciją patekusių ir aršiais valstybės kritikais, o kai kuriais atvejais ir kenkėjais tapusių Atgimimo šauklių.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė dr. Ainė Ramonaitė įžvelgia ir keistą sąjūdininkų antipartinį nusiteikimą: jie tarsi nori būti pilietiški, dalyvauti politikoje, bet kartu nenori būti partijų nariai, nebent tą partiją pats įsteigtų ir jai vadovautų. Politologės manymu, tai nebūtinai reiškia valdžios troškimą – greičiau nenorą būti kito valdomam, nes tampi atsakingas už kitų sprendimus.

„Nekonformistiški žmonės labai svarbūs revoliucijų metais, bet tos savybės, kurios labai svarbios revoliuciniu laikotarpiu, kažkuria prasme netinka normaliam politiniam gyvenimui. Tie žmonės tampa tarsi nustumti – jiems rūpi politika, tai, kas vyksta valstybėje, bet jie neranda būdo, kaip tame dalyvauti. Todėl randasi visokie keisti nepartiniai judėjimai. Vakaruose judėjimai skirti kokiam konkrečiam reikalui, pavyzdžiui, ekologijai, o pas mus jie panašūs į partijas, nes neturi vienos krypties o nori apimti visas sritis. Tradicinėje politinėje sistemoje tokiems dariniams kaip ir nėra vietos“, – aiškina A.Ramonaitė.

Kitas Sąjūdį tyrinėjantis Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Vladas Sirutavičius nesistebi Sąjūdžio iniciatyvinės grupės vėlesnėmis politinėmis takoskyromis: „Galimybė reikšti skirtingas nuomones – tik ženklas, kad valstybėje veikia demokratijos principai. Bet ir anuomet visi sutarė dėl bendro tikslo – kad norime tvarkytis demokratiškai, bet vieni turėjo vienokią geopolitinę ar socialinę viziją, kiti kitokią. Buvo ir ginčų, ir nesutarimų, o skaidymasis į grupes prasidėjo daug anksčiau, nei buvo iškovotas tikslas – nepriklausomybė. Jį pasiekus prasidėjo vidinė politinė kova, kas bus pirmesnis, ir tam naudoti įvairūs instrumentai, kartais nelabai gražūs. Bet tada tai buvo pridengta, galų gale ir visuomenė į Sąjūdį žiūrėjo pro rožinius akinius, gyveno lūkesčiais.“

Sąjūdžio stiprybė ir išskirtinumas buvo ir tas, kad vienas judėjimas sugebėjo suvienyti itin skirtingų profesijų, skirtingų pasaulėžiūrų bei biografijų žmones. Greta filosofų, menininkų ar mokslininkų reikšmingą dalį sudarė disidentai, atvirai kovoję su sovietine priespauda ir tuo metu, kai niekas apie laisvę dar nesvajojo. Būtent toks buvo signataras Algirdas Vaclovas Patackas, 1986–1987 m. kalėjęs už pogrindinės spaudos redagavimą ir leidybą.

Baigęs Kauno politechnikos institutą (dabar Kauno technologijos universitetas), A.Patackas pradėjo domėtis Lietuvos praeitimi, baltų mitologija. Tapęs Mokslų akademijos aspirantu, mokslinio darbo jis atsisakė dėl pogrindžio veiklos. Jau vėliau su bendraminčiais pradėjo leisti kultūrinį žurnalą „Pastogė“. Kaip pats sakė, pagrindinis sumanymas buvo laisvos minties leidinys, tarsi sovietų valdžios iš viso nebūtų. Žmonės ten turėjo rašyti ir mąstyti laisvai. Saugumas apie šią veiklą žinojo, tačiau kurį laiką ją toleravo. A.Patackas buvo suimtas išsiaiškinus, kad jis redagavo leidinį „Lietuvos ateitis“, kuriame buvo rašoma apie Sigito Tamkevičiaus, Alfonso Svarinsko suėmimus.

Kaip teigia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Birutė Burauskaitė, A.Patacko antisovietinė veikla valdžiai atrodė dar pavojingesnė už aktyviausių to meto rezistentų, nes jo idėjos plito, o paskaitos ir mintys buvo itin mėgstamos jaunimo.

Grįžęs iš įkalinimo, kaip anksčiau teigė, į Sąjūdžio veiklą žiūrėjo skeptiškai, tačiau buvo įrašytas į Kauno iniciatyvinę grupę, vėliau tapo Sąjūdžio Seimų nariu. A.Patackas buvo Vytauto Didžiojo universiteto Atkuriamojo senato narys, šiame universitete ir dėstė. 1990-aisiais buvo išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą, Nepriklausomybės Akto signataras. Seime A.Patackas dirbo iki 2000-ųjų.

Palikęs politiką atsidėjo kūrybiniam darbui, yra išleidęs per dešimt kultūros, istorijos, publicistikos knygų.

Į didžiąją politiką A.Patackas sugrįžo po daugiau nei dešimtmečio, kai į parlamentą buvo išrinktas su partijos „Drąsos kelias“ sąrašu. Aktyviai įsitraukė į Klonio gatvės Garliavoje istoriją. Kaip pats sakė, grįžo ne tapti politiku, bet kovoti su „vidiniu stribu“ teisėsaugoje ir politiniame elite, o šią kovą gretino su pasipriešinimu sovietinei priespaudai.

Kaip dažnai nutinka, paskutiniais metais A.Patackas daugiausia buvo minimas ne dėl praeities nuopelnų, bet dėl skandalų, į kuriuos pateko paskutinės darbo Seime kadencijos laikotarpiu. Dar prieš 2012-ųjų rinkimus, vykstant debatams tiesioginiame televizijos eteryje, A.Patackas sviedė pilną stiklinę vandens link Socialistinio liaudies fronto kandidato Vytauto Bernatonio, šiam tvirtinant, kad V.Landsbergis išprovokavo Sausio 13-osios įvykius. Kaip vėliau pats teigė, tai buvo ne emocinis, o adekvatus atsakas tiems, kurie įžeidė Sausio 13-osios aukų atminimą.

2013-ųjų rugsėjį A.Patackas Kaune buvo sulaikytas dėl smulkios vagystės – iš vieno prekybos centro nesumokėjęs bandė išsinešti pakelį saulėgrąžų bei elektros lemputę. Iš pažiūros smulki istorija užsitęsė: generalinis prokuroras kreipėsi į Seimą dėl Seimo nario neliečiamybės panaikinimo, tačiau šį prašymą atsisakė priimti Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė.

A.Patackas netruko dar kartą nusivilti politiniu šalies gyvenimu. „Drąsos kelias“, anot jo, baigėsi išsikvėpęs, o turėtas potencialas netrukus išsibarstė. Jau balsuojant dėl premjero Algirdo Butkevičiaus kandidatūros frakcijos narių pozicijos išsiskyrė, o A.Patackas sakė padaręs klaidą kandidatuodamas į Seimą kartu su partija „Drąsos kelias“, kurios kai kurie nariai flirtuoja su Darbo partija.

Paradoksalu, bet jo vietą parlamente greičiausiai užims aktorius Audrius Nakas, kurį A.Patackas ne kartą kritikavo dėl prorusiškų pažiūrų ir jo vadovaujamo tinklalapio ~ekspertai.eu~ veiklos, – net buvo išplatinęs viešą laišką šiuo klausimu. Kaip savo feisbuko puslapyje teigia Seimo narė Rasa Juknevičienė, pastaruoju metu A.Patackas ne kartą sakęs, kad portalui įtaką daro Kremlius.

Grįžtant prie Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo 1988 m., kai į Sąjūdžio Seimo tarybą rinkti iškiliausi nepriklausomybės pirmeiviai, tenka konstatuoti, kad šiandieninėje Lietuvoje nemaža jų dalis jaučiasi ir elgiasi kaip jai svetimi, kartais net priešiški asmenys.

Po R.Ozolo antra pagal surinktus suvažiavimo balsus buvo Kazimiera Prunskienė, iki savo ligos garsėjusi kaip prorusiškos partijos kūrėja, nuolat persekiojama KGB šešėlio. Trečias buvo V.Landsbergis, lig šiol esantis politiniame elite ir tebepuoselėjantis dešiniąsias politines idėjas. Toliau – filosofas Bronius Genzelis, aršus šiandieninės Lietuvos valstybės krypties kritikas, Lietuvą vadinantis svetimšalių firmų ir firmelių kolonija, neapsieinančia be užsienio, kaip sovietmečiu be „vyresniojo brolio“, pagalbos.

Toliau pagal populiarumą buvo poetas Sigitas Geda, kaip daugelis meno žmonių, toliau politikoje nedalyvavęs. Šiek tiek mažiau balsų gavo žurnalistas Vitas Tomkus, vėliau kaltintas „prichvatizavęs“ Sąjūdžio laikraštį „Respublika“, kuris dabar tapo platforma įvairiems užribiniams veikėjams. Kitas balsų rikiuotėje – filosofas Arvydas Juozaitis, bandęs eiti į politiką su A.Paulausku. Po jo – kompozitorius Julius Juzeliūnas, politikoje nedalyvavęs. Toliau – filosofas Bronius Kuzmickas, užėmęs aukštus postus Seime, bet netrukus iš politikos pasitraukęs, rašytojas Vytautas Petkevičius, su kuriuo už knygoje „Durnių laivas“ pateiktą istorijos interpretaciją bylinėjosi kitas buvęs Sąjūdžio bendražygis V.Landsbergis.

Poetas Justinas Marcinkevičius iš politikos taip pat pasitraukė. Beje, nors meno žmonės sakė besitraukiantys atlikę savo misiją, kažin ar tikrai visi – dėl šios priežasties. Štai žinomas kino režisierius Arūnas Žebriūnas vėliau net ėmėsi vadovauti (tiesa, trumpai ir nelabai aktyviai) Dešiniųjų sąjungai, kiti taip pat prasitardavo lyg ir norintys prisidėti prie valstybės kūrimo darbų, bet jų niekam neprireikdavo.

Ano meto sąjūdininkai neslepia, kad meno žmonių politikoje nedaug teliko ir todėl, kad jiems buvo nepriimtini metodai ir retorika, kuria kiti brovėsi į valdžią, jie nemokėjo kovoti tų vidinių kovų, kurios prasidėjo ir Sąjūdžio viduje. Moralės sergėtojų neliko. Asmeniniai ir grupiniai interesai ėmė viršų prieš giliau valstybės esmę suvokiantį intelektą ar idealizmą.

Toliau pagal balsus Sąjūdžio suvažiavime buvo ekonomistas Alvydas Medalinskas, taip ir nerandantis savo politinio uosto: jis – buvęs socialdemokratas, paskui liberalas, uolus R.Pakso komandos narys, o pastaruosius rinkimus pralaimėjęs jau kaip koalicijos „Už Lietuvą Lietuvoje“ narys. Toliau – rašytojas Virgilijus Čepaitis, kaip vėliau paaiškėjo, susijęs su KGB.

Sąraše rikiavosi kunigas Vaclovas Aliulis, vienintelis pirmame penkioliktuke ne iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, politikoje vėliau nedalyvavęs. Penkioliktuką užbaigė fizikas Zigmas Vaišvila, buvęs ir vicepremjeru, turėjęs ambicijų net tapti valstybės prezidentu, tačiau pastaruosius porą dešimtmečių apie save pranešantis nebent vienadienio dėmesio sulaukiančiais pagiežingais pareiškimais.

Didelė dalis mūsų visų laisvės kelio grindėjų, deja, paskui tapo Lietuvos laisvės kelio kritikais, gal net priešininkais. Bet, nepaisant to, vis tiek jiems turime būti dėkingi už laisvės darbą, kurį nudirbo žinodami, kad dėl nepriklausomos Lietuvos rizikuoja ne tik savo karjera, bet ir laisve ar net gyvybe.

Aušra Lėka, Dovaidas Pabiržis

Darbo santykiai. Danų ekspertas pabrėžia, kad mažoms ekonomikoms netrūks pinigų, darbdavių ir darbuotojų, tik joms liberalizavus darbo santykius.

Lietuvoje diskusijos dėl darbo santykių ir protingo darbuotojų socialinių garantijų balanso aršios ir nerezultatyvios. Mokslininkų darbo grupės, neseniai pateikusios išvadas apie darbo santykių tobulinimą, vizijas užgožė – ironiška – pačios darbo grupės ir jos darbdavio, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, abejotino skaidrumo darbo apmokėjimo sutartis. Didelė dalis politikų iš esmės pripažįsta, kad darbo rinką reikia liberalizuoti, bet sprendimų nepriima, nes tai vieni rinkimai, tai kiti, ir rizikuoti rinkėjų simpatijomis nesiryžtama. Profsąjungos linkusios viską vetuoti. O darbdaviai su darbuotojais neretai tiesiog susitaria tarpusavyje dėl vokelių principu paremtų darbo santykių.

Danijoje situacija priešinga. Ten algos vienos didžiausių ES, nedarbas mažiausias, maždaug perpus mažesnis nei Lietuvoje, socialinė rūpyba – tarp dosniausių, o nelegalus darbas gana retas. Kaip tai pavyksta ir ko Lietuva gali pasimokyti iš danų, „Veidas” klausė ES atstovybės Lietuvoje kvietimu Vilniuje patirtimi pasidalijusio Danijos užimtumo ministerijos vyriausiojo politikos patarėjo, knygos apie darbo rinką autoriaus Thomo Molstedo Jorgenseno.

VEIDAS: Danijoje liberali darbo rinka, didelės algos ir dosni socialinės rūpybos sistema. Kaip ir mums to pasiekti?

T.M.J.: Klausimas labai sunkus, nes dauguma Lietuvos šios srities problemų, mano požiūriu, kyla iš klausimo, kas pirma – višta ar kiaušinis, nes kaip gali būti dosni socialinės apsaugos sistema, jei žmonės nenori mokėti mokesčių, ir kaip galima surinkti daugiau mokesčių, kurių reikia socialinėms problemoms spręsti, kai algos mažos, vadinasi, ir mokesčių surenkama mažai. Viskas tarpusavyje labai glaudžiai susiję.

Dar vienas labai svarbus dalykas, kai kalbama apie darbo rinkos apsaugą: reikia laikytis principo, kad socialiniai partneriai nėra žmonės, kurie tik sako „ne”, – tai žmonės, kurie jaučiasi atsakingi už visos darbo rinkos plėtrą, siūlo, kaip spręsti vieną ar kitą problemą. Pavyzdžiui, Danijoje veikia profsąjungos, joms priklauso apie 75–80 proc. darbuotojų (apie 60 proc. privačiame, beveik 100 proc. – viešajame sektoriuje). Tačiau žmonės gana dažnai atleidžiami iš darbo, nes patys nori jį keisti, kad gautų didesnį atlyginimą, užuot bandę susisieti su darbdaviu amžiams. Mobilumas darbo rinkoje laikomas pozityviu elementu, nes tai susiję ir su atlyginimų lygiu.

Danija, kaip ir Lietuva, nedidelė ir atvira ekonomika. Taigi reikia būti labai lankstiems, kad būtume pajėgūs operatyviai reaguoti į pokyčius. O dabar toks laikas, kai pokyčiai vyksta nuolat ir jie labai spartūs. Kai esame maža ekonomika, lankstumas darbo rinkoje yra vienintelis būdas tapti turtingiems tiek pajamų, tiek darbdavių, tiek ir darbuotojų požiūriu.

Beje, vienas pastebėjimas: dažnai manoma, kad Danijoje darbo santykių sistema visai liberali, į darbuotojo saugumą kreipiama mažai dėmesio. Bet iš tikrųjų taip nėra. Vis dar tobuliname vadinamąjį ~flexicurity~ modelį, bet jau yra pavykę pasiekti neblogą balansą tarp darbo santykių liberalumo ir darbuotojo socialinio saugumo. Taip, Danijoje dabar galima nesunkiai pasamdyti ir nesunkiai atleisti darbuotoją, tačiau tai nereiškia, kad darbo santykiai veikia laukinių Vakarų principu.

VEIDAS: Kaip praktiškai atrodo tas ~flexicurity~ modelis, kurį bando diegti ir kitos valstybės?

T.M.J.: Tam reikia trijų bazinių elementų. Pirma, turi būti tam tikro lygio nedarbo draudimas, socialinis saugumas, nes be jo negali būti darbo santykių lankstumo. Tačiau ir atvirkščiai – darbo santykiai turi būti lankstūs, dinamiški, įtraukiantys žmogų į darbo rinką. Tai labai svarbu, nes darbdavys suinteresuotas darbuotoją tiek lengvai pasamdyti, tiek jį atleisti, bet dėl objektyvių priežasčių – jei nėra darbo ar darbuotojui trūksta kvalifikacijos atlikti pareigas. Tačiau negalima žmogaus atleisti, jei jis darbdaviui tiesiog nepatinka. Įstatymai reglamentuoja, kad darbuotojas negali būti diskriminuojamas dėl amžiaus ar lyties. Lankstūs ir įtraukūs darbo santykiai reiškia, kad situacijai pagerėjus žmogui vėl bus galimybė įsidarbinti.

Antra, vykstant dialogui tarp socialinių partnerių labai svarbu konsensusas. Jis turi prasidėti darbdavių ir darbuotojų lygmeniu, gali įtraukti ir daugiau partnerių.

Trečia, teisės aktai turėtų ne per griežtai reglamentuoti darbuotojo priėmimą ir atleidimą iš darbo, tai derinant su kitomis darbo santykių lankstumo formomis. Tai turi paskatinti mobilumą pereinant iš vieno darbo į kitą, sukurti geresnes įsidarbinimo galimybes neturintiems darbo.

VEIDAS: Danijos darbo santykiai laikomi pavyzdžiu kitoms šalims. Tačiau, pasak vieno eksperto, Lietuvai ši sistema netinka, nes jai funkcionuoti reikia nekorumpuotos, nepiktnaudžiaujančios valstybės parama, vieni kitais pasitikinčios visuomenės. Ar pritariate tokiai nuomonei?

T.M.J.: Iš esmės pritariu. Bet nuo kažko juk reikia pradėti keisti padėtį. Manau, didesnį akcentą reikėtų teikti atsakomybei – tiek kiekvieno darbuotojo, tiek socialinių partnerių. Jūs turite plėtoti partnerystę visais lygiais.  Reikia skatinti darbuotoją ir darbdavį pačius tiesiogiai ieškoti išeičių iš susidarančių situacijų. O profsąjungos, valstybės institucijos turėtų daugiau koncentruotis į kovą su nelegaliu darbu ir korupcija. Tai viena svarbiausių problemų: jei bus didelė korupcija, aukštas nelegalaus darbo lygis, bus neįmanoma kurti gerovės valstybės, nes ji remiasi geru mokesčių surinkimu. Korupcija ir gerovės valstybė – tarpusavyje nesuderinamos sąvokos.

VEIDAS:  Lietuvoje yra Trišalė taryba, sudaryta iš Vyriausybės, profsąjungų ir darbdavių organizacijų atstovų. Ar tokia institucija yra Danijoje?

T.M.J.: Danijoje yra daug panašių institucijų. Bet, mano manymu, jas vertėtų pertvarkyti, nes jos turi tendenciją užsiciklinti savo pačių veikloje, maža to, didina biurokratiją. Tada realios ir labai rimtos problemos, kurioms spręsti ir buvo sukurtos šios institucijos, nustumiamos į šalį, o viršų ima klausimai, kaip išlaikyti šias struktūras, kaip jų darbuotojams neprarasti savo postų. Nežinau recepto, kaip to išvengti, bet vienas iš būdų – reformuoti šias institucijas, joms įleidžiant naujo kraujo, priimant jaunesnių žmonių.

Dažniausiai profsąjungų atstovai, lyderiai yra vyresnio amžiaus žmonės. Pažiūrėkite į profsąjungų atstovų, vadovų susirinkimus – ten beveik nėra jaunimo. Kažkas čia negerai. Reikia atnaujinti šias organizacijas, atjauninti jų vadovybę, tobulinti valstybės institucijų ir profsąjungų bei darbdavių bendradarbiavimą, keliant klausimus, ką kiekvienas šioje srityje daro, kokias konkrečias iniciatyvas siūlo, kokių siūlymų yra parengę. Jei kas nori daryti įtaką, vaidinti vaidmenį visuomenėje (o profsąjungos tą nori daryti), neužtenka vien sakyti „ne”: privalai siūlyti sprendimus, o ne tik spausti socialinius partnerius ir bandyti ant jų uždėti visą naštą.

Ir Danijoje diskutuojame, kad vieni kitiems bandome primesti problemų sprendimą, tačiau labai svarbu, kad kiekvienas jaustų už tai atsakomybę, matytų reiškinių visumą, o socialinių partnerių institucijas reikia refomuoti prisimenant jų pagrindus, jų esmę, kokiam tikslui jos buvo steigiamos ir ko jos turi siekti.

Tad ir Lietuvoje reikia ieškoti atsakymų, kaip geriau sutvarkyti šią sistemą, užuot tik skundusis dėl didelių mokesčių ir toleravus nelegalų darbą, teisinantis neturint kito pasirinkimo. Beje, ir Danijoje pasitaiko nelegalaus darbo, tad irgi turime dar daug padaryti, kad to išvengtume.

VEIDAS: Lietuvoje darbo mokesčiai iš tiesų labai dideli, net vieni didžiausių tarp ES šalių. Kokią tai, jūsų vertinimu, daro įtaką darbo rinkai?

T.M.J.: Dideli darbo mokesčiai turi mažėti, nes tai skatina vengti juos mokėti. Danijoje taip pat daug diskutuojama, kaip galėtume sumažinti mokesčių naštą darbui. Ekonomistai nuolat siūlo tai, kas politikams nepatinka: jie pataria daugiau mokesčių užkrauti nekilnojamajam turtui, o ne dirbantiesiems, nes nekilnojamasis turtas čia vis tiek liks, o žmonės, jei bus nepatenkinti, emigruos iš šalies.

Be to, tai dar padeda išlaikyti ir socialinį balansą, nes dideliuose namuose gyvena turtingi žmonės. Tiksliai nežinau situacijos jūsų šalyje, bet toks principas ir pas jus turėtų veikti.

VEIDAS: Lietuvoje profsąjungos kovoja prieš darbo rinkos liberalizavimą, kad neva apsaugotų žmones nuo atleidimo iš darbo. Darbo rinkos ekspertai tikina priešingai: liberali rinka padeda mažinti nedarbą. Kokį ryšį tarp nedarbo ir darbo rinkos liberalumo lygio įžvelgiate jūs?

T.M.J.: Tai tiesiogiai susiję. Jei darbo rinkos įstatymuose yra labai griežtų ribojimų, darbdaviai darbuotojus samdys pagal nepalankias darbuotojui sutartis, o gal ir nelegaliai. Pateiksiu tokį pavyzdį: prieš keletą metų didžiausia įstatyminė darbo santykių apsauga buvo įteisinta Nigerijoje, Afrikoje. Tik problema, kad niekas ten nesamdė žmonių dirbti legaliai, nes jų darbo apsaugos priemonės buvo labai didelės. Jei ribojimai per griežti, tai neveikia. Tas pats principas galioja ir mokesčiams: jei jie per dideli, bandoma išvengti juos mokėti. Per didelis ir per sudėtingas darbo apmokestinimas atgraso nuo sąžiningo mokesčių mokėjimo.

VEIDAS: Lietuva pagal nedarbo rodiklius vis dar negrįžo į ikikrizinį lygį. Kaip sunkmečio aplinkybėmis keitėsi Danijos darbo rinka?

T.M.J.: Kaip ir visa Europa, Danija patyrė dramatišką ekonominę krizę. BVP krito 8 proc. Padidėjo nedarbas, nors jis Danijoje visuomet buvo gana žemo lygio, nes mūsų šalis patraukli darbuotojams dėl didelių atlyginimų. Tačiau užgriuvus krizei per kelis mėnesius darbą prarado apie 200 tūkst. žmonių.

Danija skubiai reagavo į krizę. Per pusmetį atlyginimai pradėjo beveik nebekilti, o iki sunkmečio jų didėjimas siekė 5–6 proc. per metus. Sumenko vidaus paklausa.  Suvokėme, kad reikia imtis reformų, koreguoti ligi tol taikytas socialinio draudimo, nedarbo išmokų schemas. Kaip ir Vokietijoje, kitose valstybėse, krizės laikotarpiu žmonėms buvo leidžiama dirbti ne visą darbo dieną ir gauti socialinę pašalpą. Tiesa, Danijoje šis vadinamasis ~kurtzarbeit~ metodas taikytas ne tokiu dideliu mastu kaip Vokietijoje.

Maksimalų nedarbo išmokos laikotarpį pailginome nuo dvejų iki trejų metų. Sumažinome mokesčius. Tai buvo labai svarbus žingsnis stabilizuojant ekonominę situaciją. Krizės aplinkybėmis labai svarbu įmonėms sukurti palankias sąlygas, todėl reikia, kad mokesčiai krizių laiku per daug nepakiltų. Antra vertus, tokioje šalyje kaip Danija, kurioje socialinė apsauga dosni, reikia surinkti daug mokesčių, nes reikia lėšų tai socialinei apsaugai. Tad reikėjo operatyvių reformų, ir jos buvo sunkios.

Socialinių ir nedarbo išmokų sistemą labiau individualizavome. Nedarbo išmokas jaunesniems nei trisdešimties metų asmenims praktiškai visai nustota teikti, tačiau jiems skirtos išmokos, stipendijos mokymuisi. Taigi nebaigę mokslų asmenys buvo priversti mokytis. O aukštesnės kvalifikacijos darbuotojai darbo rinkoje, kaip žinome, paklausesni.

Ligos pašalpų sistemoje įgyvendinome aktyvias priemones, taikomas ligos pradžioje, kad žmogus greičiau pasveiktų ir grįžtų į darbo rinką, nes jei nedarbingumas užsitęsia, darbuotojas pamažu išstumiamas iš darbo rinkos. Investavome į aktyvią darbo rinkos politiką, pradėjome taikyti labiau individualizuotą požiūrį, daugiau dėmesio skyrėme švietimui, mokymui.

Priimtas sprendimas, kad asmuo iki keturiasdešimties metų negali pretenduoti į neįgalumo pensiją. Jei žmogus gauna šią pensiją ankstyvame amžiuje, dažniausiai nuo jos lieka priklausomas visą gyvenimą, nes jei toks žmogus būdamas jaunas nesusiranda darbo, tikimybė, kad susiras vėliau, mažėja. Tai žala žmogui ir našta valstybei. Didelė dalis gaunančiųjų neįgalumo išmokas turėjo psichologinių, psichinių problemų, bet dabar tokie sutrikimai gana sėkmingai gydomi, žmogus gali su jais gyventi ir dirbti, o ne būti priklausomas nuo neįgalumo išmokų.

Sumažinę neįgalumo išmokų skaičių įdiegėme daugiau reabilitacijos schemų, į kurias įtraukėme įvairius partnerius – šeimos, švietimo, sveikatos apsaugos įstaigas.

VEIDAS: Darbo rinka pasaulyje keičiasi daug sparčiau nei darbo įstatymai. Šiandien žmogus gali būti įmonės darbuotojas vienoje valstybėje, o fiziškai dirbti kitoje. Bet darbo įstatymai bando šiuos santykius reguliuoti kaip prieš dešimt ar dvidešimt metų. Ar darbo santykių teisinio reguliavimo srityje nepribrendo revoliucija?

T.M.J.: ES turime bendrą darbo rinką, tad reikia matyti visos Europos kontekstą. Taip, kai kurios šalys turi griežtesnių apribojimų, kitos – liberalesnių. Kontrolė būtina, tik ji turi būti išmintinga, neužkeliant kartelės tiek, kad jos pasidaro neįmanoma peržengti. Tačiau liberalesnius darbo santykius galima derinti su glaudesniu darbo rinkos partnerių bendradarbiavimu, su daugiau socialinių paslaugų. Ko mes siekiame? Padaryti darbo rinką lankstesnę ta prasme, kad darbdaviui darbuotoją būtų paprasčiau ir samdyti, ir atleisti, o darbuotojui – lengviau įsidarbinti, bet netekus darbo gauti socialinę paramą. Žodžiu, abiem pusėms reikia lanksčių ir saugių darbo santykių.

Aušra Lėka